parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

– O dabar bëk pas savuosius. Èia tuoj dangus su þeme
maiðysis...
Kaitra pamaþële lëgo. Nepatenkintøjø burbesá keitë
juokeliai, susistumdymai, nebereikëjo kas akimirkà
braukti prakaito. Visi paþvalëjo. Nors ir apylanka, bet
bûrys vis tiek judëjo sparèiai. Ietimis niukinamas vedlys
rodë kelià negudraudamas ir neiðsisukinëdamas. Vienintelis
dalykas, kuris nelabai patiko þygeiviams, ypaè broliui
Heinrichui, buvo vis gilëjanti pelkë. Po karðtos dienos
gan greitai kilo rûkas, tad ne veltui vokietis retkarèiais
atsigræþdavo atgal ir su siaubu stebëdavo, kaip takas,
kuriuo jie atëjo, uþsitraukia balsva migla. Lordas
Douveris jojo kaip visada ramiai, o baronas Dolèetas,
irgi kaip visada, tramdë neklusniuosius. Staiga vedlys
sustojo ir atsisuko á Douverá, rodydamas, kad nori kaþkà
pasakyti. Ðis tuojau pat pasikvietë vertëjà:
– Milorde, pagonis rodo, kad ðtai èia prasideda klampiausioji
raisto vieta.
– Vardan Dievo Tëvo ir Sûnaus, ir ðventosios... – vël
pasigirdo gretimais.
– Broli Heinrichai, jeigu visas bûrys perþegnotø ðá pragarà,
gal tada ir visa bjaurastis pabëgtø, bet kai jûs vienas...
– nusiðaipë Dolèetas.
– Garbusis barone, ðásyk nebijau tø dvasiø, – atkirto
Heinrichas. – Mat saugo mane Vieðpaties karsto gabalëlis,
pargabentas ið paèios Jeruzalës, bet jums patarèiau
bent poterius sukalbëti!
› 39 š