parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

Itytièius, jûsø pirkios vyresnysis naminukas. O ten, lovûgalyje,
yra mano jaunëlis Kuzia.
– Oi, oi, oi... – vël sudejavo Kuzia, mëgindamas atsisësti...
– Aleksandra... Aleksandra Vorfolomejevna... – vis
dar per daug nustebusi, kad kaip reikiant susigaudytø,
atsakë moteris.
– Labai, labai malonu, ðeimininke Aleksandra... Þinote,
kai mano tëvas gyveno pas bojarinà Ðpikovenkà,
tai mes, jaunesnieji...
– Mama, kas nutiko? – pakëlë galvà gretimoje lovoje
miegojusi jauna mergina. Bet motina neatsiliepë, o dukra,
ant savo kraièio skrynios pastebëjusi du nedidelius
padarus, irgi iðsiþiojusi sustingo ið nuostabos.
„Ant kalno mûûûûûûrai...“ – pasikartojo baubimas ið
pirkios, ir moteriðkë vël sukluso. Tai ir Nafaniai priminë,
ko gi jis atëjo, tad, metæs á ðalá prisiminimus, naminukas
tarë:
– Jûs nekreipkite dëmesio, tiesiog pas ðeimininkà atëjo
ne visai áprastø sveèiø, kurie...
– Sveèiø! – atitokusi ðoktelëjo moteriðkë. – Ak tas
senas girtuoklis, tas palaidûnas! Tuoj að jam parodysiu
sveèius! – sukliko ir ðveitë á ðonà antklodæ. Nafania persigandæs
iðvydo, kaip uþkloto kraðtas artëja á já it koks
debesis ir nuðluoja nuo skrynios.
– Tuoj að já ir jo sveèius kaip neðiu lauk! – dar spëjo
iðgirsti prieð pat trinktelint durims.
› 175 š