parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

Senasis kaukas atsiduso:
– Ak, tie vaikiai... Reikia þmonëms padëti, o jie vienas
kito gaurus retina. Juk vienas saulës ratas iki vyrø,
o jie vis tiek sau gaurus retina... Kokie laikai, kokie áproèiai...
– burbëjo panosëj neramiai vaikðèiodamas ratu...
Snausti nebesinorëjo.
Sûpavimasis balne ir net á pavakaræ neatslûgstanti kaitra
migdë. Baronas Dolèetas, nebegalëdamas pakæsti lëto þygio
tempo, suragino þirgà ir nuðuoliavo á bûrio galà, tikëdamasis
jeigu ne paspartinti, tai bent nubausti lëtuosius.
Douveris sugretino savo þirgà su brolio Heinricho:
– Garbusis broli, – atsargiai pradëjo.
– Klausau.
– Garbusis broli, per poilsá pasakojote, kaip jûsø bûrá
kadaise uþpuolë dvasios. Ar tarp tø dvasiø nebuvo tokiø
maþø... Nedidukø padarø, kuriuos jûsø tëvynainiai
vadina dvarfais, gnomais...
– Kokiø padarø, koká bûrá, broli?
– Na, kur pasakojote sustojus pailsëti... Kaip norëjote
sudeginti pagoniø kaimà, bet pagoniø raganius pakvietë
á pagalbà piktàsias Samogitijos miðkø dvasias... Ar
tarp jø nebuvo tokiø maþø pilkø ðvytinèiomis akimis?
– Ak, garbusis lorde... Ten buvo tiek daug visko, kad
net neatsimenu... Naguotos, raguotos, vienos atlëkë ðakomis,
kitos paþeme...
– Tai nebuvo?
– Sunku prisiminti, broli... Labai sunku. Seniai tai buvo.
Daug broliø krito. Amþinàjá jiems atilsá duok, Vieðpatie.
› 26 š