parsisiųsti visą knygą pdf formatu - Gugis.lt

„Fi!“ – bet skiauterë visai prigeso.
– Rrrrrrupûþë… – suðvogþdë bajoras Rumbaudas, neáprastai
lëtai ranka grabinëdamas aplinkui. Pauostë deglo
nuodëgulá. Apsidairë.
– Nieko nesuprantu… – sumurmëjo. – Kur visi? –
nusistebëjo balsu. – Kokia sunki galva…
Tik dabar rado laiko ásiþiûrëti á ðviesos ðaltiná ir aiktelëjo:
– O kas èia?!
– Èia Ðiuða, – atsiliepë Gugis. – Basiliskë. Tik negàsdinkite!
Ji pavojinga!
– Ððððððð! – dël visa ko áspëjo ir pabaisiukë.
Rumbaudas, vis dar nenumanydamas, kas kalba, ëmë
þvalgytis aplinkui. Galiausiai prisipaþino:
– Nieko nebesuprantu!
– Èia að, Gugis! Ruokio kaukas, paþiûrëkite þemyn!
– Po perkûnais! – apstulbo Rumbaudas, tamsoje
áþvelgæs ir kauko pavidalà. – Ir vël tu?! O kur kiti? Kas
nutiko?
– Visi kiti – lauke. Maskolius muða. Jaunius – irgi.
– Jaunius?! Tu pasakei Jaunius!? – nenorëjo patikëti
kunigaikðtis.
– Taip, Rimvydas norëjo já palikti jûsø saugoti, bet jis
nesutiko ir iðbëgo su kariais... – paaiðkino Gugis.
– Su kariais?!. Pala, o að? Kodël að èia? Kas man nutiko?!
– Jus uþkerëjo. Neilgam.
– Uþkerëjo?! Mane? Kas?! Tu?!
› 289 š