2012 m. liepos 5 d. Nr. 13 - MOKSLAS plius

2012 m. liepos 5 d. Nr. 13 (479) Mokslo Lietuva 3Gedimino Zemlicko nuotraukaProfesoriai Arnoldas Piročkinas (priekyje iš dešinės) ir Alfonsas Tekorius LR Seimorūmuose Jono Jablonskio 150-sioms gimimo metinėms skirtoje parodoje(2010 11 30)33 (trūko trijų mergaičių). Į klausimą,ar galėtų būti daugiau mokinių atsakytateigiamai: dėl patalpų ankštumo1910 m. nepriimti septyni berniukai irketurios mergaitės. 1909–1910 mokslometais, nebaigę mokyklos, išstojo 12mokinių: penki berniukai iš I skyriaus,vienas berniukas ir dvi mergaitės iš IIskyriaus ir keturi berniukai iš III skyriaus.Išstojimo priežastys: išeinamadėl reikalo uždarbiauti ir dėl gyvenamosiosvietos keitimo.Praėję mokslo metai prasidėjo1909 m. rugsėjo 15 d., o baigėsi1910 m. gegužės 5 d. Iš viso mokyta160 dienų. Per tą laiką 32 mokiniai išviso praleido 242 pamokas. Daugiausiapamokų (145) praleista dėl ligos. Persavaitę mokytojas atlieka 33 pamokas.Šeštadienį jos trumpesnės.Atskirame skyrelyje apibūdinamosmokyklos patalpos. Už pritaikytomokyklai namo nuomą per metusmokama 80 rublių. Klasės matmenysnurodomi aršinais (1 = 71,12 cm): ilgis–7 ¾, plotis – 6 ¾, aukštis – 3 1 ⁄ 8arš.Taigi klasės ilgis ir plotis 5,5 x 4,8 m.Klasės plotas – 58 9 ⁄ 16kv. arš., kubatūra– 163 61 ⁄ 128kub. arš. Mokykla turivieną dešimtinę (kiek daugiau nei 1 ha)žemės, naudojasi tvartu ir aikštele vaikamsžaisti.Anketoje išvardytos mokymo priemonės.Yra biblioteka, kurioje turima24 pavadinimų vadovėlių (225 egz., jųvertė – 55 rub. 90 kap.), 19 pavadinimųknygų užklasiniam skaitymui (69 egz.,jų vertė – 25 rub. 80 kap.) ir 18 pavadinimųknygų mokytojui (18 egz.,vertė – 11 rub. 19 kap.). Išvardijamosvaizdumo priemonės: penki sieniniaigeografijos žemėlapiai, 81 „stebuklingasžibintas“, t. y. projekcijos aparatas(tikriausiai ne aparatų, o jam tinkamųskaidrių). Be to, yra gaublys, aritmetikosdėžė, penki rusų rašytojų portretaiir skaitytuvai (buhalteriški). Jų bendravertė apytikriai 39 rub. 47 kap.Pašvenčio mokykla, skirtingainuo kitų, didesnių mokyklų, neturėjobendrabučio, nakvynės namų, garbėsglobėjo, savo gydytojo. Iki artimiausiomedicinos punkto Jurbarke buvo 10varstų. Anketoje nusiskųsta nepatogiomispatalpomis: senos, ankštos, žiemąšaltos. Taip pat vargingas ir mokytojobūstas (kambarys 31 7 / 8kv. arš.). Atskiraiaptariama mokyklos sanitarinėbūklė: išvietė lauke, šalta.Antrajame anketos lape (B) pateikiamaduomenų apie dirbančiusmokykloje mokytojus. Katalikų vaikustikybos moko Kauno kunigų seminarijąbaigęs kun. Pranciškus Stakauskas(rusiškai rašo Fracišek Stachovskij).Šioje mokykloje moko trejus metus.Jo metinis atlyginimas 30 rublių. Beto, jis tikybos pamokų turi dar dviejoseJurbarko mokyklose. Stačiatikiamsmokiniams tikybą dėsto pats mokytojasStepanas Gamziukas. Anketojejis apibūdinamas plačiau: mokytojui28 metai, kilęs iš valstiečių, nevedęs.1903 m. baigė Panevėžio mokytojųseminariją. Bendras mokytojo stažas– septyneri metai. Papildydamianketos duomenis, galime nurodyti,kad, prieš išvykdamas į Pašventį1907 m., jis dirbo Tauragės dviklasėsmokyklos jaunesniuoju mokytoju (Pamiatnajaknižka Kovenskoj guberniina 1907 god. – Kovna, 1906. – P. 129).Jo metinis atlyginimas – 360 rublių. Įpensijų fondą moka 21 rub. 60 kap. metiniomokesčio. Per vasaros atostogasmokykloje negyvena. Lapo pabaigojeatitinkamose grafose įrašyta: stačiatikis,tautybė – baltarusis.1911 m. anketa baigiama trečiąjadalimi (V) – „Vardiniu mokinių sąrašu“.Jame – dvylika grafų. Pirmoji– eilės numeris. Antroji ir trečiojivisiems vienoda: mokyklos vieta irpavadinimas. Sąraše yra tą dieną atėjęmokiniai, jų 33. Ketvirtojoje grafojeeina mokinių pavardės ir vardai,penktojoje – lytis, šeštojoje – amžius,septintojoje – šeimos kalba, aštuntojoje– tikyba, devintojoje – luomas,dešimtojoje – skyrius, kuriame mokosi,vienuoliktojoje – kiek metų mokosimokykloje, ir dvyliktojoje – atstumasnuo namų iki mokyklos (varstais).Vardai ir pavardės daugiausia rusinami:margaičių pavardės be lietuviškųpriesagų, sutampa su vyriškos giminėsvardininku, o šių dalis be lietuviškosgalūnės. Mūsų straipsnyje vardamsir pavardėms sugrąžintos lietuviškosgalūnės, o tos, kurios užrašytos iškreiptos,suderintos su kaimelyje vartotomistikrosiomis formomis.Sąrašas pradedamas nuo trečioskyriaus mokinių: 1. Romualdas Maiskis,14 m., 2. Andrius Povilaitis, 13 m.,3. Augustas Orentas, 12 m., 4. PranciškusBendžaitis, 14 m., 5. AlbertaJuzefovičiūtė, 11 m., 6. Marcelė Kucinaitė,13 m. Visi, išskyrus pirmąjį, kurismokosi penktus metus, mokykloje yratrejus metus.Antro skyriaus mokiniai: 7. MartynasŠienogalis, 14 m., 8. JuozapasBurba, 14 m., 9. Augustas Povilaitis,10 m., 10. Marija Sprainaitytė (rašomaSpranaitis), 14 m., 11. Elena Žitnikaitė(= Žitnik), 11 m., 12. Olga Žitnikaitė(= Žitnik), 9 m., 13. Ana Ceraškevičiūtė(= Ceraškevič), 10 m., 14. AgotaOrentaitė, 12 m. Antrajame skyriujetrečius metus mokosi Nr. 7 ir 8.Pirmo skyriaus mokiniai: 15. NikolajusSidorovas, 8 m., 16. NikolajusŽitnikas, 8 m., 17. Juozapas Greičius,10 m., 18. Kazimieras Paulaitis(= Povlaitis), 10 m., 19. Jonas Greičius,11 m., 20. Petras Greičius, 13 m.,21. Adomas Liokaitis (= Lekaitis),11 m., 22. Andrius Tunaitis (= Tonaitis),10 m., 23. Vladimiras Orentas,11 m., 24. Stanislavas Elzbergas, 9 m.,25. Jurgis Kasiulis, 11 m., 26. AntanasPaulaitis (= Povlaitis), 11 m.,27. Vladimiras Juzefovičius, 7 m.,28. Vladimiras Skridulaitis, 7 m.,29. Teklė Kucinaitė, 10 m., 30. JuzefaKucinaitė, 9 m., 31. Ona Stankaitytė,11 m., 32. Ona Greičiūtė, 11 m., 33. JuzefaJuzefovičiūtė, 8 m. (skliauteliuoseįrašyta pastaba: „Atvyko sausio 19 d.“).Iš pirmojo skyriaus mokinių Nr. 15, 22,24, 26, 29 ir 30 yra antramečiai, o Nr. 25mokosi trečius metus.Tik vienas Nr. 1 priklauso bajorųsluoksniui, visi kiti – valstiečių luomo.Derinant tikybą ir šeimos kalbą,galima spręsti apie vaikų tautybę. Pavardėsne visada ją parodo. Daugiausiavaikų, kurių šeimose kalbama lietuviškai.Pašventyje ir Palėkiuose nuo senogyveno daug evangelikų liuteronų, ouž dviejų kilometrų esančiuose Greičiuosebene išimtinai – katalikai. Tadabiejų religijų mokiniai, kurių šeimoskalba – lietuvių, laikytini lietuviais.Katalikų vaikų iš viso būta 15 (Nr. 4–6,8, 17–20, 24, 26, 27, 29–31). Evangelikųliuteronų lietuvių būta devynių (Nr. 2,3, 7, 9, 10, 14, 21, 22, 25).Visiems stačiatikiams mokiniams,kalbantiems namie rusiškai, priskiriamarusų tautybė, nors gali būti tarp jų koksukrainietis ar baltarusis. Jų suskaičiuotašeši (Nr. 11–13, 15, 16, 28). Negalimanuspręsti dėl Nr. 23 tautybės: šeimoskalba – vokiečių, bet stačiatikis, o nelietuviškoskilmės pavardę Orentas turikeli pašventiškiai lietuviai. Dviejų mokiniųšeimos kalba – lenkų, abu katalikai(Nr. 1, 24), tad jie laikytini lenkais.Rusų ir lenkų tautybės mokiniaitikriausiai ne vietinės kilmės, tai atvykusiųį šį pasienio kampelį tarnautojųatžalos. Iš visų išvardytų mokiniųderėtų atskirai paminėti sąraše Nr. 9įrašytą Augustą Povilaitį. Vėliau jis kiekpakeitė savo vardą – pasivadino AugustinuPovilaičiu, tapo žymiu valstybėsveikėju, pareigūnu. Jo karjeros viršūnė– Valstybės saugumo departamentodirektoriaus pareigos 1934–1940 m.,1940 m. birželio 15 d. Pašventyje, kurbuvo pasitraukęs laukdamas, kaip toliaurutuliosis įvykiai, Antano Merkiosudarytos vyriausybės nurodymu jiskartu su buvusiu Vidaus reikalų ministruKaziu Skuču, kad patenkintų besirengiančiosLietuvą likviduoti Maskvosreikalavimą, areštuojamas ir po kuriolaiko perduodamas jai susidoroti. Metustardytas Liubiankos kalėjime, AugustinasPovilaitis 1941 m. liepos 12 d.buvo sušaudytas.Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse(tikslios datos šiuo kartu nesiimupasakyti) Pašvenčio mokyklai buvopastatytas namas. Oficialiuose žinynuosenurodoma, kad S. GamziukasPašventyje dirbęs iki 1915 metų. Ištikrųjų bus čia mokytojavęs iki 1914 m.rudens, nes rugpjūčio 17–20 d. prasidėjęsRusijos armijos veržimasis į RytųPrūsiją, o paskui jos traukimasis atgalvargu ar leido mokyklai darbuotis. Kogero, S. Gamziukas galėjo būti mobilizuotasgana anksti į rusų kariuomenę.Taigi rusiškos Pašvenčio mokyklosistorija baigėsi 1914 m. rudenį. Po kokiųketverių metų prasidėjo Pašvenčiopradinės mokyklos lietuviškas periodas.Tikėkimės, kad ir apie šią mokykląskaitytojai ateityje ką ne ką sužinos.Tuo tikslu norėtųsi kreiptis į buvusiusjos auklėtinius: gal kas turi išlaikęskokių nuotraukų, galinčių parodytimums šią mokyklą, jos mokytojus irmokinius. Prašytume jas paskolinti,kad būtų galima pasidaryti kopijų. Užpaslaugą būsime visi dėkingi.Naktį į liepos 1-ąją dieną į Amžinybę išėjo Gražina KRIŠČIU-KAITIENĖ. 1991–1997 m. ji dirbo „Mokslo Lietuvos“ redaktore,stovėjo prie Lietuvos mokslininkų laikraščio kūrimo ištakų. Vėliauperėjo dirbti į žurnalo „Mokslas ir technika“ redakciją, daug metų ikimirties buvo žurnalo vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja. Visadaprisiminsime Gražiną kaip labai darbščią ir kūrybingą asmenybę,atsakingą darbuotoją. Nuoširdžią užuojautą reiškiame Gražinos Kriščiukaitienėsartimiesiems. Tebus lengva ją priglaudusi Lietuvos žemė.Lietuvos mokslininkų sąjungos tarybaLaikraščio „Mokslo Lietuva“ redakcijos darbuotojaiAtsisveikinome suGražina KriščiukaitieneGražina KriščiukaitienėPo sunkios ir ilgos ligos mirė buvusi „Mokslo Lietuvos“ redaktorė GražinaKriščiukaitienė. Gražina gimė 1945 m. rugpjūčio 27 dieną Utenoje. Tėvamspersikėlus į Žemaitiją, baigė Viekšnių vidurinę mokyklą, Vilniausuniversitete žurnalistikos studijas. 1971 m. pradėjo dirbti „Komjaunimo tiesos“laikraštyje, kuris Atgimimo metais buvo pervardintas į „Lietuvos rytą“. Čia dirbdamasukūrė šeimą, su vyru Donatu susilaukė trijų vaikų – Šarūno, Mindaugo irEmilijos. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, gabi žurnalistė pakviesta dirbtiredaktore į naują, Lietuvos mokslininkų sąjungos įkurtą laikraštį „Mokslo Lietuva“.Gražina kurį laiką tuo pat metu dar dirbo ir Gydytojų sąjungos laikraštyje„Gydytojų žinios“. Po kelerių metų, dėl didelio darbo krūvio, liko vadovauti tik„Mokslo Lietuvos“ laikraščiui. Jos svajonė buvo padirbėti žurnale. Tokia progaatsirado 1997 m. ir ji perėjo dirbti į žurnalo „Mokslas ir technika“ redakciją.Paskutinėje darbovietėje triūsė iki pat netikėtos mirties, beveik penkiolikametų. Buvę bendradarbiai Gražiną prisimena kaip nuostabų žmogų: visadageros nuotaikos, susivaldančią, mandagią. Gyvybės siūlas gabiai žurnalisteinutrūko ne tik pačiu gražiausiu metų laiku, nutrūko neįgyvendinus ir svarbiųkūrybinių bei gyvenimo planų. Liko neparašyti kai kurie svarbūs straipsniai.Antai jai buvo pasiūlyta parašyti straipsnį į monografiją apie Viekšnių valsčių,kuri turi pasirodyti kitais metais. Žiaurus likimas, išplėšęs ją iš gyvenimo neišplėšiš artimųjų ir buvusių bendradarbių atminties.Grupė draugųMirė profesoriusAlgimantas BubnysProfesorius Algimantas JustinasBubnysLiepos 2-osios dienos rytą po ilgos irsunkios ligos mirė žymus Lietuvoschirurgas, ilgametis Vilniaus universitetoligoninės Santariškių klinikų Abdominalinėschirurgijos vedėjas, profesoriusAlgimantas Justinas Bubnys.A. Bubnys gimė 1937 m. lapkričio 16 d.Kaune. Baigęs Marijampolės I vidurinę mokyklą,studijavo Kauno medicinos institute.Ketverius metus dirbo Pagėgių ligoninėschirurgu. Gabus specialistas 1970 m. buvopakviestas dirbti į Vilniaus universitetąfakultetinės chirurgijos asistentu.1994 m. apgynė medicinos daktaro disertaciją.Nuo 1990 m. iki 2005 m. vadovavoVilniaus universiteto ligoninės Santariškiųklinikų Abdominalinės chirurgijos klinikai.A. Bubnys yra vienas minimaliai invazyviosendoskopinės ir laparoskopinėspilvo organų chirurgijos pradininkas, paskelbęs 178 mokslines publikacijas,trijų originalių opaligės operacijų autorius. Profesorius sukūrė abdominalinėschirurgijos mokyklą, parengė gausų būrį mokinių.KolegosVirginijos Valuckienės nuotrauka

4 Mokslo Lietuva2012 m. liepos 5 d. Nr. 13 (479)MŪSŲ KALBAGimtoji kalba: didžiavimasis ja ir išdavystėAtkelta iš 1 p.mokyklėlėmis, mamomis, mokančiomisvaikus skaityti iš maldaknygių,sušvitusia „Aušra“ ir keltis žadinančiu„Varpu“, su Donelaičiu ir kita literatūraišlikome išdidūs ir verti lietuvio vardo.Donelaitis... Vien tik ką mūsų mažaitautai reiškia Donelaitis, išverstasir vis dar verčiamas į daugelį pasauliokalbų, neturinčių lietuvių kalbai būdingokirčiavimo ir galimybių atkurtinuostabų „Metų“ hegzametrą. Taikliaiištarė Salomėja Nėris: Priešas kirtokumštim geležinėm, / O jisai kalbosgimtosios gražumu. Dažnai mąstauapie Donelaitį. Ar lengva jį versti? Kągi veikia jo vyžoti būrai protingus robotusgaminančioje Japonijoje? Kąveikia kitų kultūrų kraštuose? Juk išverstiDonelaičio „Metai“ (ir dar ne pokartą) į vokiečių, anglų, lenkų, rusų,baltarusių, latvių, gruzinų, ukrainiečiųkalbas. 1977 m. UNESKO nutarimuDonelaičio „Metai“ įtraukti į „Europosliteratūros šedevrų biblioteką“.Pastaruoju metu Donelaitis verčiamasį ispanų kalbą.Justino Marcinkevičiaus žodžiaiapie Donelaitį ir Lietuvą: Do-ne-laitis!/ Klausykit, skamba kaip varpas,/ Done-laitis! / Klausykit, skambakaip kardas. / Donelaitis! Klausykit,skamba kaip arklas. // Tad atsiremsiu,sakau, / Į nedidelį žemės sklypelį, / vadinamąLietuva. / Žvilgsnį, mintį irširdį / joje panardinsiu. / Joje turi būtimetalo, / Nes kitaip ji varpo, / kardo, / irarklo / Nebūtų pagimdžius.Būta Lietuvoje metalo... Reikiaatsiminti, kad ne Lietuvos aukštosiosmokyklos išugdė Baranauską, Jaunių,Jablonskį, Būgą, Basanavičių, Čiurlionį,Kudirką, Maironį... Visų šviesuolių,įgijusių išsilavinimą ne Lietuvoje, išvardytineįmanoma. Mokėsi tautą prikėlęlaisvam gyvenimui žmonės (daktarai,kunigai, matematikai, teisininkai,inžinieriai, kalbininkai) Maskvos,Sankt Peterburgo, Varšuvos, Tartu irkituose universitetuose. Caro valdžiosverčiami dirbti ne Lietuvoje, vis tieknebuvo atitrūkę nuo jos gyvenimo irvargų. Kvepėjo net vėjas, pučiantis nuoLietuvos. Taip bent savo autobiografijojerašė Jonas Basanavičius, pirmasisnepriklausomos Lietuvos signataras.Nemanykime, kad XX a. pirmojojepusėje ir tarpukario nepriklausomosLietuvos žmonės gyveno turtingiaunegu dabar. Bet jų dvasingumas, moralėbuvo kitokia. Jie dar glaudėsi priesavo žemės sklypo, laikėsi papročiųir džiaugėsi išsvajota laisve. Kaip tenvaldžios viršūnėse buvo, kokia korupcija,kokie nedori darbeliai, jienet nežinojo. Mažai valstietis turėjospaudos ir kitų žiniasklaidos priemonių,viską keliančių aikštėn ir kasdiennuodijančių žmogaus dvasią blogomisnaujienomis. Dirbo sunkiai, vargo,kariavo ir dainavo, skambėjo laukai,atsiliepė miškai... Kur kas vėliau, kairinkome tautosaką ir užrašinėjometarmes, pasakodavo močiutės, vargoir sunkių darbų neprisimindamos, kadjų jaunystėje buvę labai linksma: daugkaime jaunimo, dainų, šokių...Laisvės branginimas ir tikėjimassavo krašto šviesesne ateitimi teikėžmonėms jėgų dirbti ir didžiuotistėvyne labai sunkiomis sąlygomis:atplėštas Klaipėdos kraštas, sostinėVilnius už demarkacijos linijos, o tėvas,vyšniomis apsodinęs keliuką, iš kiemovedantį į vieškelį, joms pražydus, visniūniuodavo (cituoju iš atminties): Jaupražydo sodžiuj vyšnios / taip baltai baltai,/ skanų kvapą net lig Vilniaus / nunešažiedai. / Vilniaus žemėj taip patžydi vyšnios pakelėm, / balti žiedaikraštui kalba / prisikelt reikės. Manemažą pasisodinęs ant kelių mokydavo:– Vaikeli, jeigu kada paklystum, sakyksutiktiems žmonėms: aš Aldona Platūkytėiš Pocelonių kaimo Alovės valsčiausAlytaus apskrities ir dar – Kaunas mūsųlaikinoji, o Vilnius amžinoji sostinė.Vėliau, jau paaugusi, vis galvojau:kur tas iš kiemo neišbėgantis mažaskaimo vaikas galėjo paklysti? Nebentraistuose, miške... Bet kam tada reikėtųsakyti visą savo adresą ir dar tai, kadKaunas laikinoji, o Vilnius amžinojisostinė? Tai retorinis klausimas. Bet įjį yra ir atsakymas: labai žmonių brangintalaisvė, mylėtas savo kraštas – nuokiemo su rūtų darželiais, pavasarį pražystančiomisvyšniomis ir alyvomis ikiužgrobto Vilniaus.Prisimenu tuos laikus, molinę pirkiosaslą, basakoję vaikystę, prisimenu,kad buvo brangūs švediški degtukai,ir mama, norėdama užkurti krosnį,skeldavo juos per pusę. Laimė – tėvasnerūkė, o turėdamas laisvesnio laiko,imdavo titnagą, pinties gabalėlį, skiltuvąir kaip akmens amžiuje prasimanydavougnies. Viskas, ką ūkininkas savožemelėje užaugindavo, buvo pigu, o kąreikėjo pirkti, brangu. Tad ir vaikščiojokasdien savo austiniais, kai šilta, basas,o kai šalčiau, su klumpėmis, žiemą išsavo avelių kailių pasiūtais kailiniais,veltiniais ir vyžomis, dažnas vestuvinįapdarą pasilaikydavo ir laidotuvėms,batelius į bažnyčią eidami nešėsi: moterysrankose, o vyrai, raišteliais susirišęir persimetę per petį. Miela buvo šiaudinėpastogė, durų slenkstis...Žmonės prakaite mirko, auginogausias šeimas, labai sunkiai dirbo irjautė savo darbo prasmę. Ir dar padorumas:nieko negalima pasiimti svetima.Iš namų išeidamas, kaimo žmogusdurų nerakindavo, tik užkabindavovelkę rodydamas, kad neverta prašalaičiuikelti kojos per slenkstį, nes šeimininkonėra namie. Nereikėjo Seimuisukti galvos dėl šeimos apibrėžimo.Saugojosi žmonės visokio blogio, troškomokslo šviesos. NepriklausomosLietuvos tautinė mokykla buvo sukurta,nesižvalgant į svetimas mokymoprogramas. Antrąkart kuriant tautinęmokyklą, neperimta turėta patirtis,todėl rezultatų negauta.Lietuvių literatūra ilgą laiką buvoprisiglaudusi prie gimtosios žemėssklypo, prie duonkubilio, krosnyjekepamos duonos kvapo, o dar vėliaupaprasčiausiai pasiilgusi arklio. Tasžemės kampelis brangus, jis toks vienintelispasaulyje. Ir kalba, tokia gražiir skambi, iš motinos lūpų išmokta irkaip akies vyzdys saugoma visų okupacijųmetais.O dar prasilavinusių žmonių žinojimas,kokia reikšminga jų gimtojikalba bendrajai kalbotyrai, kad jospasaulio kalbininkai mokęsi kaip vienintelėsEuropoje tokios senos ir tokiostobulos, rašę gramatikas ir raginę užrašinėtitautosaką. Išskirtinį dėmesį jairodė vokiečių ir rusų kalbininkai. Įspūdingiausiasrusų ir lietuvių kalbininkųbendradarbiavimo pavyzdys – AntanoJuškos žodyno leidimas, Sankt Peterburgomokslų akademijos rūpinimasislietuvių kalba ir kalbininkais.Amerikietis Teodoras S. Trustonas(Theodore S. Truston) rašė: „Lietuviųkalba, būdama labai sena, yra nuostabiossandaros, tobulesnė net už sanskritąir senąją graikų kalbą, turtingesnėuž lotynų ir kur kas subtilesnė už tasvisas tris. Be to, lietuvių kalba yra daugartimiau su jomis susijusi negu kaskita, kas sukurta gamtos, ne tik žodžiųšaknimis, bet ir gramatinės struktūrosformomis (...). Nėra jokių abejonių,kad kita jokia kalba pasaulyje nėra įgijusitokios vertės kaip lietuvių. Didžiosšlovės diadema pridera lietuvių tautai,sukūrusiai ir taip ištobulinusiai žmoniųkalbą su jos nuostabia ir aiškia garsinesandara“ (cituoju iš: Pikčilingis J. Žodžiointerviu. Vilnius, 1982, p. 31–32).Tiesiog nuodėmė patiems lietuviamssavo gimtąją kalbą vadintiskurdžia, netinkama priemone menui,filosofavimui, abstrakčiam mąstymui,mokslininkų bendravimui, atsiradusnaujoms technologijoms. Gyvos kalbosypatybė – būti kartu su ja kalbančiužmogumi, būti jo kūrybos galia ir asmenybėsesme. Neįsivaizduojamasžmogus be kalbos ar dar tik kuriantissau kalbą. Todėl visais laikais jautriausiaireaguojama, kai taisoma asmenskalba, nes prisiliečiama prie to, kas yražmogaus išdidumas ir ką jam labiausiaiskauda. Idealiausia, kai pats žmogusjaučia pareigą gimtosios kalbos mokytisvisą gyvenimą.Sunkiau savo kalbą išlaikyti ir tobulintikarų, staigių perversmų, okupacijųmetu, bet įmanoma, jeigu suprantikalboje vykstančius procesus, atskirisvetima nuo sava, stengiesi išlaikytinormų stabilumą ir paimti iš sveturtik tiek, kiek neišvengiamai būtina. Taiyra didelis ir sunkus darbas, kurį turėtųįsisąmoninti ne tik kalbininkai, bet irvisa krašto šviesuomenė.XX a. vidurys – tremtys, karas,pokario baisybės: daug atplėštų nuosavosios žemės arba ją tiesiog permerkusiųsavo krauju. Prievartinėkolektyvizacija, kėlimasis iš sodybų įurbanizuotas gyvenvietes ir apskritaižmonių išėjimas iš kaimo į miestą.Tauta atlaikė žiauriausią okupaciją,išaugo naujos inteligentų, rašytojų,mokslininkų kartos, per ilgą gyvenimąuž aklinos geležinės sienos dar išlikopasiryžimas antrąkart pakilti, išsivaduoti,bet neliko galių dorai gyventi,neliko jėgų savo žemę mylėti, aukotisjai. Jauniaus gramatikoje perskaičiaužmonių kalbos pavyzdį: Saldu ir gražuuž tėvynę mirti. 1990–1991 m. darbuvo pasiryžimo mirti už nepriklausomąLietuvą. Tačiau mažas kraštasnegali būti nepriklausomas, ypač poilgamečio niokojimo jis negali būtipakankamas pats sau, nes neturi priemoniųapsisaugoti, tiesiog nemokalaisvėje gyventi. Jau tarybiniais laikaisprarasta dora, sąžinė, Dievo įsakymas„Nevok!“ netekęs prasmės (ir ne tik šisvienas), trūksta patirties savarankiškaitvarkyti ekonomiką, valstybės reikalusir dar daug ko trūksta.Gal ir teisybę vienas geras manobičiulis sakė, kad Latvija ir Estija buvotik okupuotos, o Lietuva dar ir kagėbizuota.Lietuvoje buvo didžiausiaspasipriešinimas okupantams. Ir kasišliko, nebuvo ištremtas, nužudytas irdar norėjo gyventi, kilti karjeros laiptaisar tapti dvasininku, kai bažnyčiaatskirta nuo valstybės, turėjo pasirašyti„su nelabuoju sutartį“. Sako, kad netdalis tremtinių buvę užverbuoti. Atėjookupantai skelbdamiesi išvaduotojais.Nutautinimas buvo labai gudriai suplanuotas:ne spaudos draudimu, osąjunginės reikšmės gamyklų, fabrikųstatyba. Tikėtasi į tuos gigantus pritrauktirusų, sumaišyti gyventojus.Lietuva ir šiaip, ir taip sukosi:išmėtė gamybos milžinus po visąkraštą – Mažeikius, Kėdainius, Jonavą,Alytų, Naująją Akmenę... Sukūrėnaujus miestus: Elektrėnus, Sniečkų(dabar Visaginas). Atominė elektrinėreikalavo specialistų, kurių Lietuvojenebuvo. Pačioje gražiausioje Lietuvosvietelėje buvo sukurtas monstras sunelietuviškai kalbančiais aukštos kvalifikacijosspecialistais. Į kitus miestusdarbuotis suplaukė Lietuvos kaimožmonės. Juk fabrike vis lengviau dirbtiTrankiu šokiu pasveikino jaunieji zanavykai 40-ąją Kalbos šventę priešais memorialinį Jono Jablonskio muziejų RygiškiuoseŠakių rajone (2012 06 16)negu kolūkyje. Todėl Lietuvoje rusųprocentas mažesnis negu Latvijoje arEstijoje. Maži miesteliai jiems buvonepatrauklūs, o štai Ryga labai tikoatitarnavusių karininkų šeimoms. Jųnemažai apsigyveno ir Klaipėdoje.Lietuva ir dabar geriau gyventų, jeinereikėtų jai susidoroti su tais sovietmečiupastatytais gamybos gigantais,ypač vykdant Europos Sąjungos reikalavimąuždaryti atominę elektrinę.Be minėtų gamyklų, dar buvo tokiųslaptų, pavadintų „Pašto dėžutėmis“.Viena ponia ne taip seniai man teisinosineišmokusi lietuviškai, nes dirbusitokioje gamykloje, kur visi kalbėjo irvisi reikalai buvo tvarkomi tik rusųkalba.Išdidumas lietuviams, latviams,estams neleido pasiduoti. Pradėjussavo mokslinę veiklą, ne tik tyriau kalbą,rašiau gramatikas, bet ir atsidėjusistudijavau lingvistinę literatūrą. Taigiviename rusų sociolingvistų veikaleapie 1975 m. aptikau tokį nusistebėjimą:sąjunginėse respublikose gyvenamaždaug 60 milijonų rusų. Daugelyjerespublikų, autonominių sričių rusųkalba jau pagrindinė, bet labai esąnuostabu, kad dar nepavykę nutautintiPabaltijo ir Užkaukazės respublikų.Kodėl? Ogi todėl, kad mes patys nenorėjomenutautėti, mums nepatikobūti pavergtiems ir „laisviems“ kartu.Pokario okupacijos metais lietuviųtautinę dvasią stipriai palaikė gimtojožodžio galia, menas. Juk buvo deklaruojama,kad menas turįs būti socialistinissavo turiniu, o tautinis forma.Literatūros meno forma – žodis. Tadair išaugo nauja talentingų rašytojų karta.Buvo įvestas privalomas vidurinisišsilavinimas gimtąja kalba. Kokia laimėskaityti Donelaitį, Maironį, Biliūną,Žemaitę, Vaižgantą, Krėvę, Mykolaitį-Putiną, Salomėją Nėrį, Cvirką ir kitustalentingus kalbos meistrus, mokytis išjų kalbos gražumo, meilės savo kraštui.Nukelta į 5 p.Gedimino Zemlicko nuotrauka

2012 m. liepos 5 d. Nr. 13 (479) Mokslo Lietuva 5TREČIOJI MOKINIŲ KONFERENCIJA SKAPIŠKYJE (2)Pabaiga, pradžia Nr. 12Dr. Aldona VasiliauskienėPrieš trejetą metų Skapiškio vidurinėjemokykloje (Kupiškio r.)mokiniams pradėtos organizuotirajoninės konferencijos. Šiemetgegužės 24 d. Skapiškio pagrindinėjemokykloje surengta trečioji, jau respublikinė,mokinių konferencija „Mūsųmiesteliai“. Šiame numeryje baigiamepasakojimą apie šią konferenciją.Adomynės pagrindinės mokyklosmokiniai Indrė Vilimaitė, TautvydaKanišauskaitė, Miglius Zolubas (mokytojaNijolė Puzelienė) parengė pranešimą„Adomynės istorija“, kuriame pristatėAdomynės (Aluotėnų-Jonavos)dvarą – vieną iš nedaugelio Lietuvojemedinių dvarų, Švč. Mergelės Marijosvardo bažnyčią, mokyklą – jos plėtrą,dabartinę situaciją ir kt.Antašavos pagrindinės mokyklosmokinės Aglė Gruodytė ir Aistė Kačiulytė(mokytojos Lidija Žekonienė ir ZitaAukštikalnienė) praplėtė jau girdėtąpranešimą apie Antašavą „Antašava –taškelis mažas tu, margam žemėlapytave geriu...“, sutelkdamos dėmesį į Uoginiųkaime (Kupiškio r.) esantį AdomoPetrausko (1914–2004) muziejų, kuriamesaugomi raštijos, fotografijos, dailės,buities, gamtos eksponatai.Pirmiesiems lankytojams A. Petrauskassavo klėties duris (ekspozicijojebuvo etnografijos eksponatai, archeologijosradiniai) atvėrė 1969 metais.A. Petrausko entuziazmą kaupti įvairiassenienas ir plėsti muziejų palaikė irpadėjo tuometiniai Antašavos kolūkiovadovai Vytautas Notkus ir AlbinasVaižmužis. Savamokslis kaimo meistrasJonas Laužikas muziejininko sodybojesukonstravo ir pastatė originalųpastatą – bokštą. Dabar A. Petrauskomuziejų sudaro pastatų kompleksas,kurie pilni eksponatų. A. Petrauskui užsukauptą, išsaugotą ir pateiktą dvasinęir materialinę etninę kultūrą 2001 m.suteiktas Kupiškio krašto garbės piliečiovardas.Noriūnų Jono Černiaus pagrindinėsmokyklos mokiniaiŠarūnė Pečiukėnaitė, KarolinaSabalytė, Gytautė Balnaitė, TomasJakaitis ir Karolis Paskačimas(mokytoja Jugastė Kovaliūnienė)pranešime „Palėvenės miestelis“supažindino su šio, vieno mažiausiųmiestelių, Šv. Domininkobažnyčios ir dominikonų vienuolynostatyba, jų paskirtimi laikotėkmėje, veikusias organizacijas,asmenybes (Povilą Grakauską,kun. Antaną Valantiną ir jo poeziją,Elisonus ir kitus žmones, savodarbais garsinusius Palėvenę).Rudilių Jono Laužiko pagrindinėsmokyklos mokiniai MiglėCibulskytė, Sandra Vaitkūnaitė,Liveta Garbauskaitė, DeividasValma (mokytojas AlgirdasVenckus) pranešime „Nors Dūbiškiaiir Maksvyčiai ne miesteliai...“pristatė ten gyvenančiusdarbščius, kūrybingus ir nagingusžmones, eksponavo jų sukurtuskilimus bei kitus darbus.Šepetos Almos Adamkienėspagrindinės mokyklos mokiniaiDominykas Tunaitis ir EigintasLičys (mokytoja Renė Stankauskienė)pranešime „Mūsų Šepeta“ rodė filmuką(įgarsintą liaudies melodijomis) apiemažą ir unikalią Šepetos gyvenvietę,kuri pradėjo kurtis nuo 1930 m., čiabuvusias ir kai kurias iš jų dar veikiančiasįmones, įstaigas, amatininkus, jųdarbus ir kt.Pranešimą „Šimonių giriospaunksnėje“ parengė Šimonių pagrindinėsmokyklos mokiniai EiniusPrie skapiškėno tautodailininko Broniaus Bickaus sukurtostogastulpio Maironiui: dr. Aldona Vasiliauskienė, SigitaZmiejauskienė ir Renata JanionienėBubinas ir Viktoras Bražas, vadovaujamimokytojų Tatjanos Gromakovos irGenovaitės Šukienės. Šimonys – 15 kmnuo Kupiškio nutolęs miestelis. Pranešėjai,išaiškinę herbo simbolių reikšmę,pasakojo apie rezistenciją, 1961 m. įsikūrusįŠimonių etnografinį ansamblį –šio žanro pradininką Lietuvoje, pristatėŠimonių Švč. Mergelės Marijos Ėmimoį dangų bažnyčią, prie bažnyčios veikusiaskatalikiškas organizacijas.Paskutinį pranešimą„Blaivybės paminklasSkapiškyje“ skaitė šeimininkai– devintos klasėsmokiniai ŽygimantasČiurlys ir Eglė Zolbaitė(mokytoja Birutė Zaborskienė).Kalbėta apieSkapiškio padėtį carizmolaikais, pastangasnugirdyti liaudį, VyskupoMotiejaus Valančiausatliktus darbus blaivybei.1858 m. vyskupas lankėsiNuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės albumoSkapiškyje, o kaip pažadąnebegerti skapiškėnai1862 m. pastatė Blaivybėspaminklą, kurį pašventinopats vyskupas. PerAntrąjį pasaulinį karą,einant frontui, 1944 m.jis buvo apgriautas. Miesteliuisudegus ir gyventojamsatstatant pastatus,pasinaudota sugriautopaminklo akmenimis.Paminklo likučiai buvovisiškai išardyti 1961 metais.Su nepriklausomybėspradžia mokytojosStanislovos Mažeikytėsiniciatyva (ji organizavo ir pati rinkopinigus), talkinant Broniui Bickui,pagal Rimo Valecko projektą 1990 m.Blaivybės paminklas buvo atstatytas ir1991 m. gegužės 19 d. mons. KlemensoGutausko (1915–2002) ir tuometinioSkapiškio klebono kun. Povilo Varžinskopašventintas. Ir šiandien jisvisus kviečia žiūrėti blaiviomis akimis.Mokytoja Aliutė Elena Merkevičiūtėpriminė nuskendusio Skapiškiovarpo istoriją ir asmenis, kuriuos Skapiškyjelankė Maironis.Straipsnio autorė apibendrinokonferenciją, iškeldama tokių renginiųsvarbą moksleivių žinioms įtvirtintibei dvasingumui augti. Dėkojo mokytojams,taip kruopščiai rengusiemspranešėjus – kas gali paneigti, kad jaumokyklos suole įgiję mokslinės veiklospatirties, netaps žymiais mokslininkais.O svarbiausia, kad jaunimasprisilietęs prie savo tautos – savųjųšaknų – dvasinio lobio, su tokia meileir atida perteikdamas žinias kitiems,didžiuojasi ir brangina savo gimtinę,jos žmones.Skapiškio mokyklos direktorė įteikėpadėkas pranešimus skaičiusiemssvečiams, mokiniams ir juos paruošusiemsmokytojams.Konferencijoje buvo galima susipažintisu projekte dalyvaujančiųmokyklų mokinių nuotraukų, tapybosdarbų ir lietuvių tautiniais drabužiaisaprengtų lėlių paroda, kuri po porosdienų buvo pristatyta Skapiškio kultūrosnamuose per septintąjį liaudiesteatrų festivalį „Pienių vynas“.Konferencija užbaigta daina „Lietuva,būk per amžius laisva!..“Atkelta iš 4 p.Tuomet buvo atvertos akys ir į galingąrusų literatūrą ir meną. Mes jausupratome, kad toji šalis, kur yra vienapartija ir viena tiesa, engė ne tik mus,bet ir savuosius. Vien tik 1946 m. žurnalų„Leningrad“, „Zvezda“, Muradeliooperos „Didysis gyvenimas“, AnosAchmatovos ir Michailo Zosčenkosideologinis linčas, prievarta skaitytiveikalą „Partinė organizacija ir partinėliteratūra“ grūdino mus, kėlė protestodvasią, skatino pasidomėti ir tuo, kasuždrausta, pavyzdžiui, Sergejaus Jeseninopoezija, kurioje skaudžiai išgyvenamadėl tarybinės Rusijos likimo.Guodėsi poetas niekaip neįstengiąsperskaityti penkių puslapių iš „Kapitalo“ir negalįs, pasiraitęs kelnes, bėgtipaskui komjaunimą.Mokantys skambią ir gražią rusųkalbą skaitykite Jeseniną ir kitus pažangiuosiusrusų kūrėjus – Bloką,Buniną, Tiutčevą, Pasternaką, Jevtušenką,Voznesenskį, Roždestvenskį,Cvetajevą. Būtinai perskaitykite AnosAchmatovos „Rekviem“. Norėdamisužinoti apie mūsų išgyventą laiką,dar skaitykite Solženyciną, sužinokite,iš kur atėjo žodžiai mankurtas irmankurtizmas ir ką jie reiškia. Tadagal pajusite, kad nejučiomis ir nepriklausomojeLietuvoje tampamemankurtais, žmonėmis be savo žemėsir istorijos, be pagarbos papročiams,kalbai ir savai kultūrai.Tas „mažas žemės sklypas“ jaupaleido mus į pasaulį ir turime didžiausiąvisų laikų emigraciją. Darturime kalbą, kuria galime didžiuotis,nes ji gyva, graži, turtinga, vartota irtebevartojama talentingiausių rašytojų.Be to, esame laisvi: niekas nedraudžiajos mokytis ir puoselėti ją. Bet kodėl gigimtosios kalbos mokymasis Lietuvosmokykloje jau žemiau vidutinio lygio?Kūrėme tautinę mokyklą, bet jos neturime.Nemažai grupei žmonių, netgisave vadinančių intelektualais, gimtojikalba jau negraži ir nepakankama,negražios moterų pavardės, populiariosiosmuzikos grupių ir netgi atlikėjųvardai dažnai nelietuviški. Žiuri nariaidainininkų konkursuose priekaištaujadėl netaisyklingo anglų kalbos žodžiųtarimo, bet kodėl jiems visai neužkliūvalietuvių kalbos klaidos?Pagaliau, kodėl mūsų išugdytikalbininkai jau nebeseka savo mokytojųpėdomis, o netgi juos niekina,vis žvalgosi į Vakarus, kuria bendruskalbos studijų projektus, visai nepaisydamito, kas dabar aktualu gimtajaikalbai? Kodėl taip atsitiko? Atkurtosnepriklausomos Lietuvos, pasisukusiosiš Rytų į Vakarus, vadinamiesiemsintelektualams svetimoji kultūra pasidarėartimesnė už savąją, ir prasidėjokalbos ir drauge tautos bei jos papročiųišdavystė.Pirmoji išdavystė – paneigimas to,kas nelengvai buvo pasiekta tarybinėssantvarkos metais. Specialiai šįkart nesakausovietmečiu, nes šis barbarizmasatėjo į mūsų kalbą jau nepriklausomojeLietuvoje ir turi ryškų menkinamąjįatspalvį. O tada mes gyvenome ir kovojome,kad išliktume. Žinojome, kadmūsų Lietuva nedidelė, kad dvikalbystė,praėjus keliems dešimtmečiams,jau dengia visą mums priklausančiosžemės sklypą. Ir dar žinojome, kaddidelės Rusijos kalbininkai rusų kalbosnormų nesiūlė grįsti imperijos pakraščiųkalba, kur rusų kalbai gali padarytiįtaką vietinės kalbos. Prancūzija nemažašalis, o savo kalbos kultūra, jospuikiuoju stiliumi rūpinasi ne vienąšimtmetį. Anglų kalba pretenduoja įtarptautinės kalbos statusą, tai jos jauir neįmanoma sunorminti: vienaipkalba britai, kitaip amerikiečiai, o darkitaip didžiosios Indijos gyventojai. Armums tokia kalbos tvarkymo negaliayra pavyzdys?Lietuvių kalbininkai pokario metaislabai sunkiomis, o paskui vis lengvėjančiomis,bet nelengvomis sąlygomispatys užaugo ir sukūrė visus savomokslus. Iš pradžių užteko tik J. Balčikonio,į pokarį atsinešusio didžiulįjau prieš karą pradėto rašyti „Lietuviųkalbos žodyno“ darbą, Jono Jablonskiokalbos mokymo ir norminimo principusir pakvietusio visus savo studentusir mokytojus rinkti kalbos medžiagą.Pirmoji pokario kalbininkų kartaskubėjo užrašyti tai, kas dar gyva tarmėse,nes buvo suprasta, kad tarmėsilgainiui turės šiaip ar taip išnykti. Išsurinktos medžiagos buvo kuriamasne tik „Lietuvių kalbos žodyno“ (kuriopirmuosius du tomus dėl ideologinių„paklydimų“ buvome priversti perrašytiiš naujo), bet ir tarmių mokslas –dialektologija.Laikui bėgant, buvo sukurta iristorinė gramatika, fonetika, fonologija,kalbos istorija, akcentologija,akademinė tritomė „Lietuvių kalbosgramatika“, vienatomė „Lietuvių kalbosgramatika“ rusų kalba, stilistika,dvitomė lietuvių kalbos tyrinėjimoistorija, indoeuropeistikos, prūsistikosstudijos ir dar daugelis kitų kalbosstudijų, reikšmingų tiek lietuvių,tiek ir bendrajai kalbotyrai; visų jųnet išvardyti straipsnyje neįmanoma.Parašytas dvidešimties tomų didysis„Lietuvių kalbos žodynas“, kuriopabaigtuves iškilmingai šventėme2002 m. Kas norėtų sužinoti, kiektarybiniais laikais (ir apskritai) išleistaįvairių įvairiausių žodynų, kiekparašyta kapitalinių kalbotyros darbų,siūlyčiau atidžiau pavartyti „Lietuviųkalbos enciklopediją“, nors ir ją darįmanoma gerokai papildyti.Kalbininkai suprato, kuo skiriasikalbos mokslas nuo gamtos mokslų:jis ne tik studijuoja tai, kas yra, bet irvertina, gerai ar blogai taip yra. O iš tovertinimo išauga kalbos apsauga nuonereikalingų svetimybių. Protingaiatsijojama, ką reikia pasiskolinti, o koir nereikia. Be skolinių neįmanoma išsiversti,bet jie turi pritapti prie kalbosdėsnių. Dabar kažin ar atsirastų nekalbininkas,žinantis, kad žodžiai knyga,agurkas, muilas, lempa yra senieji skoliniai.Jie jau tapo savi. O ir tarptautiniųžodžių esame išmokę nevengti, bet irnevartoti ten, kur nereikia. Turėdamitvirtus kalbos norminimo pagrindusiš XX a. pirmosios pusės, galėjomegana sėkmingai darbuotis ir tarybinėssantvarkos metais.Kalbininkams padėjo pažangiojivisuomenė. Laikraščiuose ir žurnaluosebuvo kalbos kampelių ar kertelių.Išimtis – „Tiesa“ ir „Komjaunimo tiesa“,bet ir šie laikraščiai spausdindavopavienius aktualesnius kalbininkų rašinius.Radijas ir televizija transliavokalbos valandėles, kalbininkus kvietėsiį konferencijas ir pasitarimus visi –nuo gėlininkų iki partinių darbuotojų.Žurnalistų sąjunga, „Žinijos“ draugijavežiojosi mus į visus respublikoje organizuojamusrenginius. Konservatorijosdėstytoja aktorė Stefa Nosevičiūtė,pati būdama ir lituanistė, iš studentųreikalavo taisyklingos kalbos. Teatraskvietėsi kalbininkus į repeticijas, prašėkirčiuoti statomus veikalus, o įžymūsaktoriai stengėsi, kad nuo scenos būtųgirdima tik taisyklinga kalba.Kalbos norminimo pagrindus dėjoir pats tobulėdamas „Dabartinės lietuviųkalbos žodynas“, rodėsi ir kitileidiniai: 1957 ir 1958 m. J. Palionioparengtas Jono Jablonskio „Raštų“dvitomis, 1961 m. Lietuvių kalbos irliteratūros institutas pradėjo leisti periodinįleidinį „Kalbos kultūra“ (dunumerius per metus). Įdomus leidinyspasirodė 1964 m. – „Lietuvių kalbospraturtėjimas tarybinės santvarkosmetais“. Įdomus jis tuo, kad iš pradžiųpasidžiaugta tarybine santvarka, pasigirtakalbos praturtėjimu, o paskuiviskas, kas lietuvių kalbai svetima irnereikalinga, buvo taisoma remiantispačios lietuvių kalbos dėsniais.1967 m. prasidėjo „Lietuvių kalbosdraugijos“ veikla, išplitusi po visąLietuvą. Įsimintini kalbos pirmadieniaiVilniaus universiteto auloje, kurrinkdavosi įvairių specialybių žmonės,ir iš tų susirinkimų spausdintųataskaitų Aldono Pupkio išauginta„Mūsų Kalba“, o vėliau sutelktas autoriųkolektyvas rašyti „Kalbos praktikospatarimus“, kurių išėjo du leidimai(1976 ir 1985 m.) ir kurie leidyklosebuvo ant kiekvieno redaktoriaus stalo.Bus daugiau

2012 m. liepos 5 d. Nr. 13 (479) Mokslo Lietuva 9UŽMARŠTIS?Neseniai aplankiau Lokinės dvarelį,esantį netoli kelių Ukmergė–Pagiriaiir Lėnas–Siesikaisankryžos. Dabar skvere tarp liepų irklevų išlikę tik dviaukščio gyvenamojonamo griuvėsiai – įdubęs stogas ir lubos,į pirmą aukštą nukritusios sijos. Dar būdamivaikai iš senų žmonių girdėjome,kad iš šio dvarelio yra kilęs 1831 m. sukilimovadas Konča ir jo sūnus 1863 m.sukilimo vadas Ukmergės apskrityje.Tėvas Medardas Konča (Koncza)(1808–1899) yra aprašytas 1957 m.Bostone išleistoje Lietuvių enciklopedijoje(12 t., Kl–Kr., p. 312). Jis irjo sūnus, taip pat Medardas (1838–1868), aprašyti 1980 m. išleistoje„Lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje“(Vilnius, 1980, 6 t., K–L, p. 33)ir pakartotinai „Tarybų Lietuvos enciklopedijoje“,išleistoje 1986 m. (Vilnius,1986, 2 t., G–M, p. 365).Pažiūrėjęs į dabar leidžiamą „Visuotinęlietuvių enciklopediją“ (Vilnius,2006, 10 t., Kh–Kr, p. 457) šiųdviejų iškilių sukilimų vadų Ukmergėsapskrityje neberadau. Vietoje jų ten aprašyta„Koncha“ (gr. kriauklė) ir vengrųaktorius Koncz G.Simboliška, kad Končos sūnausMedardo sukilėlių būrys po daugeliokautynių 1863 m. lapkričio mėnesįcaro kariuomenės buvo išsklaidytasLėno miške, kuriame 1945 m. sausiomėnesį mūšyje su NKVD kariuomenežuvo Aukštaitijos partizanų pirmasisVyčio apygardos vadas karininkas JuozasKrikštaponis (1912–1945), kilęs išUžulėnio. Mums, šio krašto vaikams,senolių iš lūpų į lūpas perduodamastėvo ir sūnaus Končų pavyzdys buvoįkvepiantis. Tad kodėl dabartinė „Visuotinėlietuvių enciklopedija“ šiuos iškiliusmūsų krašto žmones užmiršo?Prof. habil. dr. Vytautas PadaigaGalimybės gauti valstybės finansavimą suvienodinamosBirželio 15 d. švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius pasirašėįsakymą, nustatantį minimalius rodiklius pretenduojant į valstybėsfinansuojamas aukštojo mokslo studijas. Juo įtvirtinama nuostata, kadstojantiesiems į universitetus ir kolegijas reikia būti išlaikius du brandos egzaminus– privalomą lietuvių kalbos ir vieną pasirenkamąjį. Atsisakoma šiampriėmimui anksčiau nustatyto išimtinio reikalavimo stojant į universitetus –trijų brandos egzaminų.„Toks sprendimas priimtas įvertinus turimą informaciją, kad šiemet bendrajamepriėmime į aukštąsias mokyklas ypač daugėja stojančiųjų, kurie yra baigęmokyklas anksčiau, kai galiojo minimalaus slenksčio skirtingos taisyklės, – sakošvietimo ir mokslo viceministrė Nerija Putinaitė. – Todėl įvertinus pastarųjųtrijų metų priėmimo duomenis buvo nutarta visiems suvienodinti sąlygas irgalimybes stoti į aukštąsias mokyklas.“Būta atvejų, kai dėl skirtingų slenkstinių kriterijų valstybės finansavimą yragavę mažiau balų surinkę abiturientai, o daugiau surinkusieji – patekdavo tikį valstybės nefinansuojamas vietas. „Šiemet prasidėjus bendrajam priėmimuimatydami vis didėjantį skaičių stojančiųjų, kurie baigė vidurines mokyklasprieš dvejus ar trejus metus, priėmėme sprendimą pašalinti galimai ribojantįveiksnį geriausiems vienodomis sąlygomis pretenduoti į valstybės finansavimąstudijoms. Studijų krepšelis turi tekti geriausiai besimokantiems“, – sakošvietimo ir mokslo viceministrė.Iš 18 tūkst. šiemet jau pradėjusių prašymo studijuoti registraciją bendroBirželio 27 d. Vyriausybė priėmė sprendimą, kuriuo stojant į meno doktorantūrąbus įskaitomos meno aspirantūros studijos.Baigusiems meno aspirantūros studijas ir turintiems meno licenciatolaipsnį meno doktorantūros studijos bus trumpesnės. Baigtos aspirantūros studijosbus prilyginamos 120 meno doktorantūros kreditų.Meno licenciatai galės įgyti meno daktaro laipsnį baigę dviejų metų (120studijų kreditų) trukmės meno doktorantūrą ir apgynę meno daktaro darbą.Meno licenciatai, po aspirantūros studijų baigimo įgiję ne mažesnę nei dviejųmetų tiriamojo ar kūrybinio darbo patirtį bei paskelbę publikacijų kultūros irmeno leidiniuose, meno daktaro laipsnį galės gauti baigę vienerių metų (60 studijųkreditų) meno doktorantūrą ir apgynę meno daktaro darbą.Meno licenciatus į doktorantūrą konkurso būdu priims meno doktorantūrosteisę turintys universitetai, su Lietuvos mokslo taryba suderinę meno doktorantūrosreglamentų pakeitimus, nustatančius meno doktorantūros licenciatamsorganizavimo tvarką.2009 m. priimtas Mokslo ir studijų įstatymas numato, kad nelieka anksčiauvykdytų meno aspirantūros studijų, teikusių meno licenciato kvalifikacinį laipsnį.Įstatymu įtvirtinta meno doktorantūra, kurią studijuojantys įgis meno daktarolaipsnį. Meno aspirantūros studijos vykdomos ir meno licenciato kvalifikaciniaiŠvietimo ir mokslo ministerija pranešapriėmimo į aukštąsias mokyklas sistemoje apie 7 tūkst. yra mokyklas baigusiejianksčiau.Stojančiųjų registracija į Lietuvos aukštųjų mokyklų – universitetų ir kolegijų– studijų programas LAMA BPO informacinėje sistemoje vyksta nuobirželio 1 d. Kandidatų prašymai priimami iki liepos 23 d. 17 val.Kas galės gauti valstybės finansavimą studijoms, numato Geriausiai viduriniougdymo programą baigusiųjų eilės sudarymo tvarka. Nustatyti minimalūsrodikliai pretenduojant į valstybės finansuojamas studijų vietas neturi įtakosGeriausiųjų eilės skaičiavimo tvarkai ir nekeičia prieš dvejus metus paskelbtųstojimo sąlygų. Galimybė gauti valstybės finansavimą, kaip ir anksčiau, priklausonuo konkursinių balų. Į aukštąsias mokyklas priimama pagal keturiųmokomųjų dalykų rezultatus. Pagal Geriausiųjų eilės sudarymo tvarką kartusu stojančiaisiais į valstybės finansuojamas vietas bus atrenkami ir stojantys įmokamas vietas bei pretenduojantys į studijų stipendiją.Aukštosioms mokykloms ir jų autonomijai paliekama teisė nustatyti balųslenksčius būsimiems pirmakursiams. Tai nėra naujiena, nes kai kurie universitetaijau taiko minimalių balų reikalavimą net ir stojantiems į mokamas studijas.Švietimo ir mokslo ministerija atkreipia stojančiųjų dėmesį dėl viešojojeerdvėje paskleistos klaidinančios informacijos apie privalomų egzaminų skaičiųbrandos atestatui gauti. Mokyklos baigimo tvarka nesikeičia – brandos atestatassuteikiamas išlaikius du brandos egzaminus.Meno licenciatai galės tapti meno daktaraislaipsniai teikiami iki š. m. rugsėjo 1 dienos. Meno licenciatų priėmimas į menodoktorantūrą bus pradėtas vykdyti 2013 metais.Į meno doktorantūrą stojantys asmenys turi būti pasiekę gerų meniniųrezultatų, pasižymėti originalia kūrybine pozicija, kritiniu mąstymu ir atitinkamosmeno srities išmanymu. Meno doktorantūroje, skirtingai nei aspirantūroje,vykdomos ne tik tam tikros meno krypties dalykų studijos, meno projektoparengimas, bet atliekama ir meninė kūrybinė praktika bei moksliniai tyrimai.Meno doktorantūros metu rengiamas meno projektas susideda iš dviejųdalių: kūrybinės dalies, kurią sudaro meno doktorantūros studijų laikotarpiusukurti ir viešai pristatyti meno kūriniai, ir tiriamosios dalies. Mokslo tiriamojimeno projekto dalis turi būti originalus, bendrame šiandienos meno tyrinėjimųkontekste aktualus darbas, kuriame apibendrinami doktoranto atlikti tyrimai,susiję su jo meninės veiklos pobūdžiu.Apgynus meno projektą suteikiamas meno daktaro laipsnis, ekvivalentiškasmokslo daktaro laipsniui. Meno doktorantūros studijų vykdymas suteiks trečiospakopos universitetinėms meno studijoms šiuolaikišką kokybę ir turinį.Parengta pagal Švietimo irmokslo ministerijos pranešimusAtkelta iš 8 p.filosofo Arvydo Šliogerio knygoje.Gustavas Klimtas (Gustav Klimt1862–1918), Renė Magritas (René Magritte,1898–1967), Otas Diksas (WilhelmHeinrich Otto Dix, 1891–1969),Mariana Veriovkina (1860–1936),Džordžas de Kirikas (Giorgio de Chiriko,1888–1978), Leonardas Fujita(Léonard Tsugouharu Foujita, 1886–1968), Fernandas Botero (FernandoBotero Angulo, g. 1932) – šių autoriųKonferencijoje, skirtoje paminėti ekspresionizmo šimtmetį, lietuvių delegacijosatstovas tapytojas Saulius Kruopis pristatė savo iliustruotą leidinį apie menininkųkoloniją Nidoje ir vaizdžiai papasakojo, kaip jam pasisekė atnaujinti ir tęsti jau 18metų tas tradicijas, kurias nutraukė Antrasis pasaulinis karasSkaidrės Butnoriutės drobė, vaizduojanti Baltijos jūrą tiesNidakūrinių Rusijojenėra. Rusija iki šiolgarsiai didžiuojasisavo meno kūriniųkolekcijomis, betniekada nėra akcentuojama,kadjos Rusijoje atsiradoiki 1917 m. bolševikinioperversmo,o jau po metų visikūriniai iš privačiųkolekcijų ar rinkiniųbuvo tiesiog nacionalizuoti.Ilgus 70 metų kolekcijosnepapildytos, išskyrus komunistiniųtapytojų, kaip Renato Gutuzo (RenatoGuttuso, 1911–1987) drobėmis. Kolekcijosnuolat buvo tik mažinamos,darbai nelegaliai išvežami į užsienioaukcionus ir parduodami. Šiandiensituacija kita – Maskvoje yra daug visuomeneimažai žinomų kolekcininkų,kurie turi sukaupę labai vertingų menokūrinių. Net prie Puškino dailės muziejausyra skiriami didžiuliai plotaieksponuoti privačias kolekcijas.Sugrįžtant į jubiliejų švenčiančiomuziejaus sales, noriu pasidžiaugti atradimais– tai fovisto Keso van Dongeno(Kees van Dongen,1877–1968)nedidele motersportreto drobele.Tikras spalvųmagas, vos keliaisprisilietimaisperteikia moterspatrauklumą,kaustantį jos tiesųžvilgsnį ir lipšniasvynuogių spalvoslūpas. Prie šiosdrobės vis sugrįždavau.Toks patsstiprus emocinissukrėtimas apimažiūrint ir į VasilijausVereščagino(1842–1904) drobesjau Tretjakovogalerijoje. Jos liūdnos,filosofiškaigilios ir labai įtaigios, atliktos meistriškai.Visur akcentuojamos žmoniųsukeltos dramos, per karus vilnijantysnuostoliai, tūkstančiai paaukotų jaunųkarių vardan politinių ar užsispyrusiųvaldovų aistrų – jo drobės bauginančiaitikroviškos. Pats autoriusžuvo Japonijos–Rusijos kare, laivuiužplaukus ant minų. Džiūgavau prieBoriso Kustodijevo (1878–1927) tapybiniųkompozicijų. Nors sunkiaisirgo ir buvo prikaustytas prie kėdės,tačiau per paskutinį savo gyvenimo dešimtmetįsukūrė pačias brandžiausias,chrestomatines ir tiesiog legendinesdrobes. Supranti, kodėl būtina matytine jų reprodukcijas knygose, o stovėtiprie originalų, magiškai veikiančiųmeno kūrinių.Pakeičiau nuomonę apžiūrėdamasIsako Levitano (1860–1900), IvanoŠiškino (1832–1898), Ivano Aivazovskio(1817–1900) originalius darbus.Reprodukcijose šie kūriniai atrodo„išlaižyti“ ir saldūs, tačiau matant gyvaipastebimas tikras šių tapytojų nepakartojamasmeistriškumas. Visada yra kopasimokyti iš Iljos Repino (1844–1930)ir jo mokinio Valentino Serovo (1865–1911). Turėjome mes ir vieną sėkmę:dvi labai retas genialių menininkųparodas – V. Serovo piešinių parodąir jo draugo bei kolegos KonstantinoKorovino (1861–1939) pirmąją tokiądidelę ir gausią retrospektyvinę visogyvenimo tapybos ir scenografijosparodą. Konstantinas Korovinas poperversmo per Rygą išvyko į Berlyną,vėliau į Paryžių. Tai vienas garsiausiųRusijos impresionistų, vėliau tapęsekspresionistine maniera. K. Korovinokūrinių šiandien nuolat aptinkameįvairių aukcionų kataloguose.Su lietuvių grupele muziejuosekartu buvo ir dailininkas iš Berlyno,mūsų kilnojamosios parodos dalyvis,Arminas Rygeris (Armin Rieger). Jis,kaip ir mes, džiaugėsi tais daugeliokartų sukurtais dailės šedevrais, tikrulobynu kuris visgi buvo išsaugotineramioje ir permainingoje Rusijosistorijoje.Saulius Kruopis

10 Mokslo Lietuva2012 m. liepos 5 d. Nr. 13 (479)SUKAKTiSAktoriaus ir teatrologoFedinando Jakšio jubiliejusGegužės 24 dieną Vilniausįgulos karininkų ramovėjeįvyko susitikimas su žinomuAukštaitijos krašto sūnumi, teatro,televizijos ir kino filmų aktoriumi,teatro režisieriumi, buvusiu Konservatorijos(dabar Lietuvos muzikos irteatro akademija) dėstytoju, mokslininku-teatrologubei teatro istorikuFerdinandu Jakšiu. Tądien Sėlių kraštožmonės, kolegos ir bičiuliai, pažymėjosavo kraštiečio 75-ąjį gimimo jubiliejų.Aktoriaus kūrybos vakarą ir jungtinęšventę surengė Vilniaus rokiškėnųklubas „Pragiedruliai“ (pirm. AlgisNarutis), Vilniaus anykštėnų sambūris(pirm. Rita Virbalienė), Uteniškiųkraštiečių klubas „Indraja“ (pirm. prof.Arvydas Šaltenis), Rokiškio rajonoDuokiškio saviveiklininkai (vad. GiedrėDagienė) ir Svėdasiškių draugija,,Alaušas“ (pirm. Algimantas Indriūnas).Salė buvo pilnutėlė žmonių.Šventei vadovavo rokiškėnas DonatasSmalinskas, o menininko vaidybinįgyvenimą kino juostoje pristatė Ferdinandobendražygis, aktorius RimgaudasKarvelis, kolegų įvardintas Jaunimoteatro metraštininku. Pranešimą„Aktorius Ferdinandas Jakšys: talentofenomenas, kūrybinė veikla, filosofinėsnuostatos ir ryšiai su kraštiečiais“ skaitėLietuvos bibliotekininkų draugijos garbėsnarys, laikraščio „Lietuvos bočiai“redaktorius, Ferdinando klasės draugasRomualdas Vytautas Rimša.Talento fenomenasŽmogaus talentas ir intelekto lygissunkiai išmatuojami. Tam naudojamosįvairios mokslinės metodikos, (kadir austrų psichologės, kelių Europosir Amerikos universitetų prof. ŠarlotėsBiuler (Charlotte Bühler, 1893–1974 m.), tyrinėjusios vaikų ir jaunimopsichologijos bei intelekto vystymosiproblemas ir palikusią didelį mokslinįįdirbį), analizuojami atlikti profesiniaiir kiti darbai. Šiuo požiūriu aktoriusir teatrologas Ferdinandas Jakšys yra„kietas riešutėlis“.Aktorius turi neabejotiną, įgimtąvaidybos talentą, yra aukšto profesinioir kūrybinio intelekto asmenybė, kuriaibūdingos geros profesinės žinios, aukštasmeistriškumas ir veiklos įvaldymas.Pastebimas teatrinės veiklos įvairumas,o kartu ir gebėjimas susikaupti, sutelktidėmesį svarbiausiam tikslui pasiekti.Svarbios jam vertybės – darbštumas,nuoseklumas ir valingumas, kuriosreikalingos profesionaliems ir skaitlingiemsdarbo rezultatams pasiekti.Visos minėtos įgimtos ir išsiugdytos savybėssudaro menininko išskirtinumąir originalumą – vadinamą kūrybinėsveiklos fenomeną. Norint išsiaiškintiaktoriaus Ferdinando Jakšio kūrybosypatumus, privalu gerai pažinti visasjo veiklos sritis: vaidybos ir režisūrosdarbus, teatrologijos ir teatro istorijosmokslinius bei kitus straipsnius, pedagoginęveiklą, ryšius su gimtuojukraštu ir jo žmonėmis.Mokslai ir savojo kelioieškojimasFerdinandas Pranas Jakšys gimė1937 m. gegužės 20 dieną Sėlių krašte,Svėdasuose (Rokiškio apskr., dabar –Anykščių r.), anot jo, „tose pačioseapylinkėse, kaip ir Vaižgantas“. Tėvas,garsus batsiuvys, Svėdasuose turėjo batųsiuvyklą ir mokinių, o motina tvarkėsinamuose. Du vaikai, tėvų remiami,Viliaus Naujiko nuotraukosJubiliatas Ferdinandas Jakšys dėkoja susitikimo organizatoriams ir dalyviamsįgijo gerą išsimokslinimą: sesuoŽaneta Jakšytė-Kibickienė(g. 1946 m.) tapo prancūzų kalbosmokytoja, vertėja ir verslininke,o Ferdinandas pasukosavuoju keliu.Pirmąsias penkias klasesbūsimasis aktorius baigė Svėdasuose,septynmetę – Duokiškyje,paskui mokėsi Kamajuose,o vidurinę mokyklą (11-ąjąklasę) 1956 m. pabaigė Utenoje(dabar Rapolo Šaltenio mokykla).1956–1957 m. lankė Utenosmedicinos mokyklą, įgijomediko diplomą. Bet mūzosjį vis viliojo kitur... Paklusęsjoms, 1957–1961 m. jis studijavoLietuvos konservatorijosTeatriniame fakultete ir įsigijoseniai svajotą aktoriausprofesiją.Dirbdamas, 1964–1969 m.Ferdinandas Jakšys neakivaizdžiaimokėsi Valstybinio AnatolijausLunačiarskio teatro Meno instituto(GITIS) Teatrologijos fakulteteMaskvoje. Čia atgaiva sielai jam tapoteatro, muzikos ir dailės istorijos dalykai,kurių paskaitos dažnai vykdavoTretjakovo meno galerijoje. Apskritai,apie teatrą jį ir toliau domino viskas,nes potraukį tam pajuto mokyklos suole,pradėjęs nuo meno saviveiklos. Ten„pokario metais visa Žemaitė buvusi išvaidinta“.Tačiau tik tapęs diplomuotuaktorium ir teatrologu (teatro mokslininku,istoriku, kritiku), jis pasijutosuradęs tikrąjį savo pašaukimą.Mokslo ir kraštotyrosdarbaiTai viena iš svarbių aktoriaus FerdinandoJakšio veiklos sričių, kuri eiliniųteatro lankytojų ar TV serialų beikino filmų žiūrovų mažai pastebima.Ją žino tik Ferdinando kolegos, teatrologai,artimiausi draugai ir teatromylėtojai.Teatrologija, ypač teatro teorija,istorija, senasis repertuaras aktorinėveikla ir jos meninės bei psichologinėspaslaptys Ferdinandą domino nuostudijų laikų. Ši mokslo sritis jam tapodar svarbesnė pradėjus dirbti ir skaitytistudentams specialiųjų dalykų paskaitaskonservatorijoje, kai teko savarankiškairuošiantis paskaitoms – ieškantbibliotekose medžiagos, analizuoti ją,rašyti paskaitų konspektus. Studijuodamasteatrologiją Maskvoje, jis itinsusidomi teatro mokslais – teatrų istorija,aktorių bei režisierių kūrybosypatumais, profesiniu meistriškumu.Tai vėliau jį paskatino imtis dar nuoseklesnėsmokslinės veiklos. Juo labiau,kad teatrologijos darbų Lietuvoje buvomažai, o tema menkai tenagrinėta.Pirmiausia Ferdinandas ėmė rašytiir skelbti mokslinius straipsnius apieJaunimo ir kitų teatrų spektaklius (pastatymus,aktorių gyvenimą, vaidybąir pan.), paskui rimčiau susidomėjoLietuvos teatro istorija. Itin didelįmokslinį įdirbį atliko, sumanęs rašytiscenarijų spektakliui apie prof. EugenijąŠimkūnaitę „Indraja – saulės duktė“.Tada teko surinkti ir išanalizuoti rietuvesdokumentinės ir kraštotyrinėsmedžiagos.Vis dėlto daugiausia moksliniųstraipsnių aktorius ir teatrologas parašė2001–2012 m., ėmęs aktyviai bendradarbiautisu Mokslo ir enciklopedijųleidybos institutu (nuo 2010 m. –Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras,MELC), pradėjusiu leisti šalyjedidžiausią iki tol „Visuotinę lietuviųenciklopediją“. Atskiruose jos tomuose(iki 2012 m. vidurio) išleista 20. Joje irkituose informaciniuose leidiniuosešiandien matome daug FerdinandoJakšio straipsnių apie Lietuvos teatroistoriją, spektaklius, aktorius. Nemažaijų paskelbė jubiliejiniuose teatrų leidiniuoseir rinkiniuose. Tarp jų – rašiniaiapie žinomų Lietuvos aktorių ElvyrosŽebertavičiūtės, Rolando Butkevičiaus,Karolio Dapkaus,Rimgaudo Karvelio ir daugeliokitų gyvenimą, kūrybą,aktorinę bei režisūrinę veiklą,pasiektus darbo rezultatusir kitomis temomis. Tokiųstraipsnių reikia ne vien teatrologams,bet ir kraštiečiams.„Štai, rokiškėnai, – sako Ferdinandas,– neseniai paprašėparašyti apie aktorių BroniųGražį, su kuriuo Duokiškyjekartu augom. Teks...“Be viso to, bibliotekoseir archyvuose FerdinandasJakšys jau keletą metų nuosekliairenka medžiagą būsimaimonografijai apie Jaunimoteatrą – ištakas, pirmuosiusžingsnius, pastatytus spektaklius,režisierius ir aktorius,ryšius su šalies ir užsienio teatrais,ir kitus dalykus. Manoma, kad taibus pirmoji išsami šio teatro istorija.Su profesiniais – aktoriniais, režisūriniaisbei moksliniais – sumanymaisir planais glaudžiai siejasi visa aktoriauskraštotyros veikla. Žvelgdamastoli į priekį, jis visuomet nuosekliairinko dokumentinę medžiagą, ją tyrinėdavoir rašydavo metmenis būsimiemsmonospektaklių ciklo „Gintaropaukštė“ pastatymams. Taip prasidėjodarbai prie visų literatūrinių kompozicijųir scenarijų apie žymius Lietuvosrašytojus: Vaižgantą, Antaną Vienažindį,Antaną Strazdą, Vincą Kudirką,Antaną Vienuolį-Žukauską, AntanąMiškinį ir kt. Kurdamas pastatymųplanus, jis surinko daug literatūrinės irfaktografinės medžiagos, kurią vėliauteko stropiai studijuoti, analizuoti, vertinti,kurti pastatymų metmenis. Užmojųšioje srityje jis turi daug ir dabar.Profesinės ir visuomeninėsveiklos įvertinimasNepaisydamas didelio užimtumo,aktorius Ferdinandas Jakšys aktyviaidalyvauja visuomeniniame gyvenime.Jis yra Lietuvos teatro sąjungosnarys, 2004–2007 m. buvo Pasaulioanykštėnų bendrijos valdybos narys,o nuo 2006 m. yra Anykščių rajonoSvėdasų Juozo Tumo-Vaižgantoir Utenos Rapolo Šaltenio gimnazijųGarbės galerijų narys. Svėdasiškiųdraugijos „Alaušas“ pirmajame suvažiavimeaktorius 2008 m. išrinktasdraugijos tarybos nariu. Už svarbiuskūrybinius, aktorinius laimėjimusir pasiekimus 1987 m. jam suteiktasLietuvos nusipelniusio artisto garbėsvardas; 1995 m. už vaidmenį ir KostoOstrausko monodramą „Vaižgantas“jam įteiktas konkurso „Geriausiai scenojepastatytas lietuvių dramaturgijosspektaklis“ prizas. 2003 m. Ferdinandovadovaujamas Vilniaus senjorų teatrasuž Juozo Petrulio spektaklį „Prieš srovę“(apie Strazdelį) pelnė du konkurso„Aukso paukštė“ apdovanojimus: „Geriausiasmėgėjų teatras ir režisierius“ir „Geriausias 2002-ųjų metų mėgėjųmeno kolektyvas“. 2012 m. už įsimintinusvaidmenis teatre ir kine, ilgametęveiklą Utenos kraštiečių klube „Indraja“Ferdinandas Jakšys apdovanotasUtenos rajono savivaldybės atminimoženklu „Utenai – 750 metų“. Jis turiir daugiau padėkų, garbės raštų. BetŽaismingą sveikinimą paskelbė Petras Dimša. Iš dešinės Ferdinandas Jakšys, Vaiva Mainelytė, Rimgaudas Karvelis, renginio vedėjasDonatas Smalinskas ir sveikintojas Petras DimšaFerdinando žodžiais, ištartais susitikimeKarininkų ramovėje, „Didžiausiasapdovanojimas man esate visi jūs, mielibičiuliai ir kraštiečiai, kurie šiandientaip gausiai susirinkote į susitikimąsu manim, ir visi tie žiūrovai, kurieužpildo teatrų sales, kuriose man tenkavaidinti. Patikėkite, man tai yra pats didžiausiasapdovanojimas! Didesnių galir nereikia...“. Jis ir čia, kaip visuomet,liko santūrus...Bus daugiauVytautas RIMŠASvėdasiškių draugijos „Alaušas“tarybos narys, atsakingas užmokslinę veiklą