2010 m. birželio 3 d. Nr. 11 - MOKSLAS plius

2 Mokslo Lietuva2010 m. birželio 3 d. Nr. 11(433)Iš bibliotekų gyvenimoPovilas SaudargasLietuvos mokslų akademijos Vrublevskiųbibliotekoje šių metų balandžio26–gegužės 13 d. veikėparoda Bibliotekos geradariai. Prisiminkimeilgametę bibliotekos fondųplėtros istoriją. Galima pagrįstai teigti,kad bibliotekos fondai buvo įkurti irpildomi geradarių: bibliofilų, fundatorių,įvairių institucijų gera valia ir pastangomis.Bibliotekos kūrimosi ištakas galimaskaičiuoti nuo 1557 m., kai buvo įkurtaVilniaus evangelikų reformatų sinodobiblioteka. Unikalūs jos fondai 1941 m.gera valia, saugant nuo sovietų sunaikinimo,buvo perduoti besikuriančiai Lietuvosmokslų akademijos bibliotekai. Jospagrindą ir neįkainojamą vertę iki šiollemia didžiojo Vilniaus piliečio, garsausadvokato, visuomenės veikėjo ir bibliofilo,tautinės tolerancijos puoselėtojoTado Vrublevskio sukurta biblioteka. Įją pavydžiai žiūrėjo ir norėjo „priglausti“Vilniaus universiteto vadovybė, tačiauT. Vrublevskis savo testamente skelbė,kad Biblioteka yra nedaloma, priklausoVilniaus miesto visuomenei ir čia turibūti amžinai. Jo geros valios nedrįsoignoruoti Lenkijos valdžia. Bibliotekatapo kultūros ir informacijos centru,geriausiai tvarkoma ir visiems prieinamabiblioteka Vilniaus krašte. Į Lietuvosmokslų akademijos bibliotekos spaudinių,rankraščių ir kitų dokumentųfondus įsiliejo Vilniaus mokslo bičiulių,Lietuvos kariuomenės ir kitos smulkesnėsbibliotekos. Po Antrojo pasauliniokaro atsirado begalės „beglobių“ knygų.Ir iki šiol trūksta supratimo, kadreikia prisiminti ir deramai paiminėtituos, kurie po Mokslų akademijos bibliotekosstogu telkė knygas ir rūpinosijomis. Sugrįžusi į lenkų okupuotą Vilnių,Lietuvos valdžia rūpinosi kultūrospaminklų ir bibliotekų apsauga. Buvosudaryta speciali komisija, kuri nepalikolikimo valiai be savininkų likusiųstambių knygų rinkinių. Ypač nukentėjodvarų bibliotekos, dalis jų išgrobstytaar sunaikinta. Komisijos nariai aplankėdaugiau nei 500 dvarų, rado 7 vertingasbibliotekas. Dalis jų atgabenta į ValstybinęVrublevskių biblioteką. Jos darbuotojaipasitelkė bedarbius inteligentus,kad šios vertybės kuo greičiau pasiektųskaitytojus. Vilniaus lietuvių dienraštisVilniaus balsas 1940 m. sausio 14 d.(Nr. 14) rašė, kad Valstybinė Vrublevskiųbiblioteka pertvarkoma „naujaislietuviškais pagrindais“. Šių dienų tamsybiųapaštalai, skelbdami bibliotekųoptimizavimo ir modernizavimo naująerą, priekaištauja Lietuvos MA bibliotekai,kad ji prisigrobė svetimą turtą, kurįturėtų grąžinti tikriesiems savininkams.Kur galima būtų rasti visiems matomosinformacijos apie prof. Povilo Pakarklio,akad. Juozo Jurginio organizuotą ekspedicijąį Karaliaučiaus ir Klaipėdos kraštą.Dar smilkstant karo laužams, tiesiogineprasme jie traukė vertingiausias knygas,rinko iš apleistų rūmų griuvėsių, dvarųir sodybų. Nepaisė Rusijos atsiųstų emisarų,norėjusių pasisavinti karo trofėjus.Vokietijos institucijos, archyvai, bibliotekosvertina šios ekspedicijos pastangas,rėmė bibliotekos pastangas restauruoti irskelbti išsaugotą kultūros paveldą. KiekLietuvos mokslų akademijos bibliotekospastangomis jau paskelbta Lietuvosistorijos, etnografijos, leksikografijos irkitų lituanistinių šaltinių? Apie tai žinotik keli specialistai. Žymiausia MažosiosMums ir ateinantiems...Mykolo Giedraičio dovanotos knygos parodoje LMAB 2009 m.M. Giedraičio ekslibrisas su dedikacijaVrublevskių bibliotekaiLietuvos kultūrinio paveldo istorijosklodų tyrėja, habil. dr. Ingė Lukšaitėpripažino, kad pažinimo džiaugsmo,smalsumo godulystę ir orientaciją į pačiąaukščiausią žvaigždę rado Pretorijaus irVolano raštuose. Jos parengtas M. Pretorijaustrijų tomų fundamentalus veikalasPrūsijos įdomybės arba Prūsijos regyklosyra minėtos ekspedicijos pastangų atskleidimasmums ir pasauliui, atsvaraistoriniam ir kultūriniam naikinimui.Tokių veikalų sąrašas būtų labai ilgas –jis žinomas išprususiam Mokslo Lietuvosskaitytojui. Kodėl nauji funkcionieriaibando naikinti pagrindus, ant kurių stovimūsų kultūra ir ilgus amžius kauptosvertybės? Pats laikas remti ir skatintinaujos bibliotekos vadovybės pastangasįkurti Knygos muziejų, kuriame visuolaidasgrįžti prie minėtos parodos intencijosir idėjos. Geradarių buvo ir,tikimės, visada bus. Parodoje eksponuoti2005–2009 metais dovanotų knygųvertingiausi, įdomiausi ir unikaliausiegzemplioriai. Parodos organizatoriaipasirinko 7 dovanotų kolekcijų knygas.Atrinkta iš Lietuvos mokslų akademijosnarių Vytauto Gudelio, Juozo Bulavodovanotų bibliotekų knygos, taip patmokslų akademijos narės Reginos Kulikauskienėsir doc. Prano Kulikauskošeimos dovanotos kolekcijos. Ypatingosdovanos gautos iš Marijonų vienuolijosbibliotekos Romoje (2007 m. gautaper 1000 egz. knygų ir 55 pavadinimų500 komplektai periodinių leidinių)ir LDK kunigaikščių palikuonių MykoloGiedraičio ir jo šeimos dovanotakolekcija (2009 m. gauta per 1100 egz.knygų ir kitų spaudinių), ypatingą vertęturi dovanoti rankraščiai, nuolat gaunamossiuntos iš Kembridžo). Parodąpraturtino ir papildė netikėta dovana – išOksfordo atkeliavo Mykolo Giedraičioprisiminimų knyga anglų kalba Ant krateriokrašto. Šeimos kelionės epas per karometo Rusiją (Michał Giedroyć „Crater‘sedage“, London, 199 p.). Memuaruoseaprašyta šeimos istorija, tragiški įvykiai,1939 m. Raudonajai armijai įsiveržus įLenkijos teritoriją Vakarų Baltarusijoje,šeimos tremtis į Sibirą. Laimingų atsitiktinumųvirtinė – balansuojant antugnikalnio krašto – atvedė į kuriamąantifašistinę lenkų generolo VladislovoAnderso armiją, kuri iš Sovietų Sąjungospersikėlė į Iraną. Klajonių keliasper Artimuosius rytus vedė į DidžiąjąBritaniją, kuri tapo antrąja tėvyne.M. Giedraitis tikisi, kad Vrublevskiųbiblioteka talkininkaus verčiant knygąį lietuvių kalbą ir ras tinkamą leidėją.Reikia tikėtis geranorių paramos atliekanttokią garbingą misiją. Su šiomiskolekcijomis skaitytojai galėjo susipažintiparodose atvirose lentynose, kaibuvo eksponuoti visi gauti leidiniai.Dabartinėje parodoje demonstruoti tik„perliukai“, vertingiausios ir puikiausiaiišleistos istorinės, heraldikos, lituanistiniopaveldo ir kitų mokslų knygos.Nedidelius rinkinius dovanojo Lietuvosarcheologas Vytautas Daugudisir egzodo rašytoja Alė Rūta (Elena Nakaitė-Arbienė).Rašytojos Alės Rūtosdovanos (gauta tik 20 egz.) pažymėtoslietuvių autorių autografais. Poetas, akademikasJustinas Marcinkevičius dovanodamaspoezijos rinkinį Lopšinė gimtineiir motinai užrašė „Didžiai gerbiamaiPoniai Alei Rūtai – džiaugdamasis mūsųsusitikimu, už Jūsų dėmesį, jautrumąir gerumą, dėkodamas – nuoširdžiai“.Justinas Marcinkevičius. 1992 m. gruodžio9 d.“Džiaugdamiesi ir didžiuodamiesitais žmonėmis, kurie praturtino jausiekiančius keturis milijonus bibliotekosfondus, priversti įpinti minoriniųgaidų. Gana gausus sąrašas, rodantisprarastus turtus ir vertybes, kurios patekoį privačias rankas ar visai dingonežinomybės upėje Letoje. Amžinabibliotekų finansinė negalia ir valdžiosantikultūrinė politika nuskurdino musir tuos, kurie ateis po mūsų. Bibliotekaireikėjo rinktis: lopyti kiaurą stogą irkeisti vėjo perpučiamus langus ar įsigytivertingas kolekcijas. Apie specialųfinansavimą, kultūros ir mokslo paveldokomplektavimui per valdžios malonę irgeradarystę neteko girdėti. Paminėsiutik kažkur nukeliavusią unikalią teisėsistoriko Vytauto Raudeliūno biblioteką.Žmogus visą gyvenimą skriaudė save iršeimą, sukaupė neįkainojamą Lietuvoskultūros, istorijos ir teisės literatūrosbiblioteką, norėjo, kad ji būtų visiemsnaudinga. Lietuvos mokslų akademijosbiblioteka neturėjo galimybių jos įsigyti.Netgi Mokslų akademijos nario korespondentoJ. Bulavo asmeninė bibliotekapateko žinomam antikvaro savininkuiKaune, o Mokslų akademijos bibliotekagavo tik 100 egz., matyt, didesnėspaklausos neturinčių mokslinių knygų.Reikėtų platesnės diskusijos apie niekam„nereikalingų“ šeimos bibliotekųlikimą. Vaikams ir anūkams lyg ir užtektųinterneto, virtualių informaciniųvertybių. Tačiau kultūriniai ir informaciniaiporeikiai, interesai yra nenuspėjami,ir niekas negali pasakyti, kokiebus pagrindiniai skaitymo motyvai irkokios vertybinės orientacijos juos nulems.Šiandien tik smagų juoką sukeliavieno garbaus profesoriaus prognozė,kad spausdintos knygos – Gutenbergoepocha – pasibaigs XX a. devintajamedešimtmetyje. Kultūriniai nuosmukiaiir krizės prasideda ir pasibaigia, apiejų prasmes verta rimtai mąstyti, nespraradimų neįmanoma kompensuoti.Skaudžiausia, kad kultūriniai praradimainegrįžtami. Sugriautas namasatstatomas, stichijos nusiaubtas miestaspo kurio laiko atsigauna ir įgyja tobulesnesformas. Sunaikintos Aleksandrijosbibliotekos vertybės prarastos ir niekasjų negrąžins. Naujas Aleksandrijos bibliotekospastatas – tik skaudus beprasmiškaiprarastų vertybių priminimas.Gal tamsuolių barbarų laikai pasibaigė?Lietuvoje atsirado „šviesuolių“, kurielygiai prieš metus pasiūlė Saulėlydžiokomisijai (gal nauji, „modernūs“ tamsuoliaieina) sunaikinti keletą valstybinėsreikšmės mokslinių bibliotekų, tarp jų irLietuvos mokslų akademijos biblioteką.Tūkstančiai pasipiktinusių šviesuoliųparašų, buvusio bibliotekos direktoriausdr. Juozo Marcinkevičiaus pastangos,tiesiog žaibiška Prezidentės Dalios Grybauskaitėsreakcija išgelbėjo bibliotekasnuo naujųjų likvidatorių. Stebėtinasšiuolaikinių tamsybininkų įžūlumas irelementarios kompetencijos stoka. Arkas atsiprašė už šimtų darbuotojų irtūkstančių skaitytojų patirtą stresą, prarastąpasitikėjimą valdžios institucijomisdėl jų „modernios“ veiklos?Geros valios žmonių dovanos bibliotekomsskatina grįžti prie (anti)kultūrinėspolitikos ištakų ir padarinių.Vokietijos ar Skandinavijos bibliotekos irvaldžios dėmesys joms – mums tik žydrasvajonė. Pasidairykime po Minsko bibliotekas.Šiuolaikinė, prabangi, erdvi irdidinga Baltarusijos nacionalinė biblioteka.Moderni, atsinaujinusi, renovuotair pavyzdinė Baltarusijos nacionalinėsmokslų akademijos centrinė mokslinėJakubo Kolaso biblioteka. Gal reikėtųkai kam nuvykti pas artimus kaimynus,nusilenkti spaudos pradininkui VilniujePranciškui Skorinai, kurio didingasKnygos „Ant kraterio krašto“ viršelismenei būtų parodyti unikalūs turtai,pagerbti tie, kurie juos kaupė, puoselėjoir dovanojo mums, mūsų vaikams irvisiems ateinantiems...Turime ir tvirtą būsimo statinio pamatą.2009 m. pasirodė Elenos Stasiukaitienės(deja, buvusios darbuotojos)bibliografijos rodyklė Lietuvos mokslųakademijos biblioteka. Paveldas ir raida,1557–2007. Ji atspindi visas paveldėtas irįgytas bibliotekas, spaudinių rinkiniusir kolekcijas. Rodyklė fiksuoja Lietuvosmokslų akademijos bibliotekos raidąnuo jos įkūrimo 1941 m., veiklos ir fondųturinį, ikonografijos medžiagą.Šis trumpas ekskursas sudaro priepaminklaspasitinka prie Baltarusijosnacionalinės bibliotekos? O kiek atstatytųLDK pilių, restauruotų bažnyčių irvienuolynų, Radvilų paveldo gaivintojųir tyrinėtojų, jų skelbtų studijų ir monografijų,organizuotų konferencijų?Apsikuopkime savas šiukšles ir pasidžiaukime,kad jos nebado akių nuvykuspas kaimynus.Pabaiga optimistinė. Lietuvos mokslųakademijos bibliotekai grąžintasgarbingas Vrublevskių vardas. Nors irtraumuoti, darbuotojai siekia užtikrintiprigimtinę kiekvieno žmogaus teisę laisvainaudotis mokslo ir kultūros vertybėmis.Geradariai, kurių nestinga, padėjoir padeda atlikti šią kilnią misiją.Parodą rengė Vrublevskių bibliotekoskomplektavimo skyriaus vedėjaDaiva Liudavičienė, Retų spaudiniųskyriaus vedėja dr. Daiva Narbutienė,eksponavo Informacijos skyriaus darbuotojosRūta Kazlauskienė ir AudronėStasiukaitytė.

2010 m. birželio 3 d. Nr. 11(433) Mokslo Lietuva 3Iš bibliotekų gyvenimoMinint bičiulių šimtmetį BalstogėjeBalstogės puošmena – baigiami sutvarkyti Branickių rūmai. Šiandien juose veikia Balstogės medicinos universitetasLietuvos mokslų akademijosVrublevskių bibliotekos bičiulių2009 m. labai pagausėjo. Išdaugelio pasaulio šalių sulaukėme palaikymo,kai virš bibliotekos padangėspradėjo telktis grėsmingi, institucijoslikimą lemiantys debesys. Kai kurietuo metu užsimezgę kontaktai peraugoį ilgalaikes bendradarbiavimoprogramas.2009 m. lapkričio 13 d. tuometisbibliotekos direktorius dr. JuozasMarcinkevičius pasirašė ketinimų bendradarbiautiprotokolą su Palenkėsvaivadijos Lukaszo Górnickio bibliotekosBalstogėje direktoriumi JanuLeończuku. Šiuo protokolu šalys nustatė,kad imsis veiksmų dvišaliam bendradarbiavimuiužmegzti ir plėtoti. Aptariantbendradarbiavimo formas buvonumatyta, kad bibliotekos organizuosdvišalius susitikimus pagrindiniamsdarbams aptarti, bus verčiami kultūriniopaveldo dokumentai, rengiamosbendros konferencijos ir leidiniai, vykdomitarptautiniai knygų mainai, vyksabiejų bibliotekų darbuotojų pasikeitimasstažuotėmis, bus vykdomi bendrimoksliniai tyrimai ir projektai.2010 m. gegužės 12–13 d. pirmajamvizitui į Balstogę buvo išvykęsLMAVB direktorius dr. Sigitas Narbutasir mokslinė sekretorė LeokadijaKairelienė. Proga buvo neeilinė – tomisdienomis Lenkijoje buvo švenčiamasmūsų bičiulių bibliotekos, vienos reikšmingiausiųrytinės Lenkijos kultūrosįstaigų, šimtmetis.1910 m. Balstogėje, Kempnerioname Vokiečių gatvėje (dabartinėjeKilinskio), duris atvėrė pirmoji miestoviešoji biblioteka. Jos fondą sudarėspaudinių rinkiniai penkiomis kalbomis,didžioji jų dalis – lenkų kalba.Pirmasis pasaulinis karas nutraukėšios bibliotekos veiklą, knygų rinkiniaibuvo vokiečių ir rusų išgrobstyti. Atgavusinepriklausomybę Balstogė liko belenkiškos knygos, tad prireikė didžiuliųpastangų, kad 1920 m. gegužės 23 d.biblioteka vėl atvertų duris skaitytojams.Tarpukario laikotarpiu bibliotekair visa šalis išgyveno trisdešimtųjųmetų ekonominį nuopuolį, o vėliaunepaprastai sparčią bibliotekos ir jospadalinių mieste plėtrą. Daug padėjovilniškė Vrublevskių biblioteka.Antrojo pasaulinio karo metuBalstogės senamiestis, kartu ir biblioteka,buvo sulyginti su žeme. 1944 m.pradėta išlikusių bibliotekos rinkiniųgelbėjimo akcija. Liudininkai bylojo,kad buvę bibliotekos darbuotojai, negailėdamisavęs, ištisomis dienomisgelbėjo knygas iš griuvėsių, traukė išpurvo, valė ir ant rankų nešė į naujaipriemiestyje, Orzeszkowos gatvėje,bibliotekai paskirtas patalpas.Pokarinė bibliotekos istorija – nepaliaujamaididėjantis bibliotekos rinkiniųfondas, nepaisant sunkumų, ypačkai bibliotekai nuolat trūko patalpų.Jubiliejų biblioteka pasitiko turėdamamilijoninį dokumentų fondą –didžiausią pietrytinėje Lenkijoje, miesteturėdama penkiolika padalinių. Jubiliejiniųiškilmių metu, gegužės 12 d.iškilmingai atidarytas šešioliktasis bibliotekosfilialas Esperanto – libraro.Balstogės Esperanto centre bibliotekosskaitytojai ras dokumentų esperantokalba, leidinių ir kitos informacijos, susijusiossu Liudviko Zamenhofo varduir esperanto judėjimu.Jubiliejinės bičiulių iškilmės vykoBalstogės Aleksandro Węgierkos dramosteatre, kurio salė vos pajėgė sutalpintiiš visos Lenkijos sugužėjusiusbibliotekininkus, kultūros paveldopuoselėtojus, ir, žinoma, miesto valdžios,kitų oficialių Lenkijos institucijųatstovus. Užsienio svečių korpuse, bemūsų bibliotekos atstovų, dalyvavoGardino apskrities mokslinės bibliotekosdelegacija, vadovaujama bibliotekosdirektorės Lidijos Malcevos.Maloniai nustebome, kai pristatydamassvečius, bibliotekos direktoriusJ. Leończukas mus pasveikino gražialietuvių kalba, o Gardino koleges – baltarusiškai.Gal ir nevertėtų stebėtis, nesnuo 1998 m. bibliotekai vadovaujantisJ. Leończukas – poetas, prozininkas,vertėjas, Varšuvos universitete baigęslenkų filologijos ir istorijos studijas.Gal todėl direktoriaus pranešimas,skirtas Palenkės vaivadijos LukaszoGórnickio viešosios bibliotekos Balstogėješimtosioms gyvavimo ir veiklosmetinėms, skambėjo taip nuoširdžiaiir jaudinančiai, nes, be retrospektyviosbibliotekos raidos faktų, jame tiek daugšiltų žodžių buvo skirta tiems žmonėms,kurie ją kūrė ir nepaliaujamaipuoselėjo savo kasdieniu kruopščiudarbu.Po direktoriaus pranešimo parodytasfilmas Książnica Podlaska1910–2010 nuteikė viltingai, nes šaliaistorinės medžiagos, nūdienos bibliotekosveiklos aktualijų, išvydomebibliotekos ateities viziją – naujųjų,modernių bibliotekos rūmų projektą,jame numatomas puikias sąlygas irdokumentams, ir darbuotojams, ir,žinoma, svarbiausiems bibliotekiniogyvenimo dalyviams – skaitytojams.Kiek biblioteka jiems svarbi, kaip jievertina savo miesto ir regiono kultūrosžidinį, pajutome prasidėjus apdovanojimams.Ypatingą jubiliejinę dovaną –auksinės rožės ženklą direktorius įteikėkukliai skaitytojai Jadvygai Czeszyk,kuri bibliotekai padovanojo visas gyvenimosantaupas – 50 000 zlotų. Sunkiaibepaeinanti senučiukė, scenoje atsiimdamaapdovanojimą, visų susirinkusiųjųnuostabai teištarė: „...aš turėjauinteresą: blogai bematau, o taip noriuskaityti, tad imu iš bibliotekos įgarsintasknygas ir jų klausau, tad paaukojaubibliotekai, kad ir kiti galėtų džiaugtismalonumu bendrauti su knyga“.Kad biblioteka rūpinasi savo skaitytojais,stengiasi sudaryti kuo geresnessąlygas, įsitikinome kartu su kitais iškilmiųdalyviais, po oficialiosios daliesapsilankiusiais atsinaujinusioje bibliotekoje.Bibliotekos išleistų leidiniųekspozicija, jos rinkiniuose saugomųraritetų paroda, erdvios, gerai įrengtosskaityklos, šiuolaikinė technika bylojaapie bibliotekos pastangas tenkintimiesto bendruomenės informaciniusporeikius.Lankydamiesi bibliotekoje su josdirektoriumi aptarėme savo tolesniobendradarbiavimo gaires ir dar šiemetderinsime abiejų įstaigų darbuotojųstažuotes, bendrų darbų projektus. Palinkėjomekolegoms, kad ateinantis jųgyvavimo šimtmetis nebūtų paženklintastokiais tragiškais išgyvenimais, kaippirmasis, kad galėtume kartu puoselėtisenojo rašytinio paveldo tradicijas irkurti modernias, laikmetį atitinkančiasžinių ir informacijos šventoves.Leokadija Kairelienė,Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekosmokslinė sekretorėŠalia Balstogės, Supraslyje, veikiantis stačiatikių vienuolynas garsėjaNaugarduko vaivados Aleksandro Chodkevičiaus 1501 m. funduota ApreiškimoŠvč. Mergelei Marijai bažnyčiaBažnyčios vidaus vaizdasŠių eilučių autorė prie Palenkės vaivadijos Łukaszo Górnickiobibliotekos, įsikūrusios jaukiame gražiame senamiestyje

2010 m. birželio 3 d. Nr. 11(433) Mokslo Lietuva 5Požiūristeiginį, kad visuomenė atsilieka prisitaikydamaprie eksponentiniu greičiudidėjančio technologinių atradimųsrauto. Antroji – tiesinis inovacijų modelis,išreiškiantis požiūrį, kad mokslorezultatų diegimas vystosi eilės tvarka:pirmiausia atliekami fundamentiniaityrimai, po to vyksta taikomieji tyrimai,o procesas baigiasi mokslo pasiekimųpraktiniu realizavimu. Kiekvienaiš šių ir kitame paragrafe paminėtų sąvokųsistemų numato tam tikrą mokslopolitikos tikslą.Antrosios kartos sąvokų sistemųesmę sudaro požiūris, kad tarp moksloišsivystymo ir ekonomikos plėtros yratiesinė priklausomybė, t. y. kuo daugiauremiamas ir finansuojamas mokslas,tuo greitesnis ekonomikos augimasir pramonės konkurencingumas. Šiątiesinę priklausomybę pakeitė sisteminispožiūris į visuomenę. Sisteminispožiūris arba netiesinė priklausomybėteigia, kad ryšiai tarp sistemos elementųsukuria naują kokybę. Šias idėjasišreiškia sąvokų sistemos, pavadintosnacionaline inovacijų sistema, žinojimovisuomene ir informacine visuomene.EBPO vykdomo projekto nekvestionuojamaprielaida: mokslas, technologijosir inovacijos – naudingosvisuomenei. Remiantis šia prielaida,mokslas ir technologijos turi būtikontroliuojami (skatinami). Siekiantstandartizuoti statistikos apžvalgas,organizacija 1962 m. parengė pirmąjįmetodologinį žinyną Frascati manual.Žinyne apibūdintos sąvokos, leidusiosspręsti tokius politikos uždavinius kaipmokslo resursų paskirstymas, balansotarp galimų alternatyvų ir prioritetųnustatymas, mokslinių tyrimų efektyvumas.Viena pagrindinių EBPOmokslo politiką lemiančių statistikų –išlaidų mokslinei tiriamajai veiklaisantykis su BVP.Daugiau kaip dešimtmetį siekiantisišsiaiškinti kiekybinius mokslo vertinimoaspektus, Godinas naujausioje savoknygoje The Making Science, Technologyand Innovation Policy: ConceptualFrameworks as Narratives, 1945–2005,daro tokias išvadas:(1) sunkiausia EBPO projekto dalis– mokslo ir technologijų poveikiovisuomenei ar ekonomikai tyrimas;iki šiol nėra sąvokų, apibūdinančiųmokslo socialinį poveikį;(2) mokslo politikos poveikis vertinamastik ekonominiu požiūriu, osocialinis mokslo poveikis visiškainetiriamas.Kadangi socialinis mokslo poveikispriklauso nuo visuomenės išsivystymolygio, tokį tyrimą turėtų organizuoti irvykdyti kiekviena valstybė atskirai.Lietuvos mokslo politiką apibūdinančioseknygose Lietuvos mokslo irtechnologijų baltoji knyga (2001), Lietuvosmokslo politika Europos kontekste(2002) nacionalinę specifiką išreiškiančiųtyrimų nesiūloma. Priešingai –Baltojoje knygoje (p. 137) rašoma, kad,,Lietuvos MTP politika turėtų būtianalogiška ES politikai, bet orientuota įmažesnius mūsų mastelius ir būtinybęįsitraukti į tarptautinę tyrimų sistemą“.Šis sakinys atspindi bendrą abiejų knygųnuostatą nedvejojant sekti EBPOsiūlomos ir ES šalių vykdomos mokslopolitikos pėdomis. Realiai Lietuvojevykdoma mokslo politika turi ir tąbruožą, kad dažnai be jokio tyrimo irpadarinių analizės kitų šalių mokslosistemos elementai perkeliami neatsižvelgiantį galbūt visiškai skirtingąnacionalinę aplinką.Lietuvos mokslo politikos problemasturėtų tirti nuo vyriausybėsnepriklausomas ir biudžeto lėšomisfinansuojamas mokslo institutas,tyrimą vykdantis pagal visus moksliniusstandartus. Taip pat turėtumeparengti naują Lietuvos mokslo Baltąjąknygą.Mokslo darbų irakademinės veiklosvertinimasTai, kad mokslinių tyrimų finansavimasir akademinė karjera siejami sukiekybiniu mokslo darbų vertinimu,problema ne tik Lietuvoje. JAV mokslokontekste tamsioji konkurencijosmoksle pusė atskleidžiama M. S. Andersonir kt. straipsnyje The PerverseEffects of Competition on Scientists‘Work and Relations. Science and EngineeringEthics (2007) 13, p. 437–461.Deja, Lietuvoje šie reiškiniai vertinamivienareikšmiškai: konkurencija mokslosrityje yra neabejotina siekiamybė, opakankamai didelis straipsnių skaičiustam tikrą cituojamumo rodiklį turinčiamežurnale laikomas mokslo darbokokybės įrodymu.Nėra bendro visam mokslui tinkamomokslo kokybės apibrėžimo,nėra ir visuotinai priimto supratimo,kas yra mokslas. Ekspertinis atitinkamossrities specialistų vertinimas –pagrindinis mokslo darbo kokybėsįvertinimo būdas. Tradiciškai toksvertinimas atliekamas recenzuojantpublikuojamus darbus. Kaip rododaugybė mokslo istorijos pavyzdžių,pateikiamų Donald Gillies knygojeHow Should Research be Organized ?(2008), recenzavimas taip pat nėrapatikimas kokybės vertinimo būdas.Todėl užsienio akademiniai žurnalaiimasi iniciatyvos taikyti naujus patobulintusrecenzavimo būdus. Lietuvojepasirinktas kitas kelias – konstatavuskai kurių žurnalų netinkamą recenzavimopraktiką, įvestas reikalavimasdarbus publikuoti tam tikros kategorijosžurnaluose. Tokiu būdu straipsniokokybė pakeičiama žurnalo cituojamumorodikliu. Dar vienas tokio žingsniopadarinys tas, kad akademinis publikavimasnebesutampa su mokslo idėjųir rezultatų plėtra (žr. A. Konickis.Mokslinės spaudos paradoksai. Eidos,2003 03 28).Mokslui tampant vis labiau priklausomunuo šalies biudžete skirstomųlėšų, mokslo darbų vertinimo problematapo aktuali visame pasaulyje.Dėl šios priežasties Europos Komisijašiais metais paskelbė grupės ekspertųparengtą mokslo darbų vertinimo metodųapžvalgą (Assessing Europe‘s University-BasedResearch). Pripažįstama,kad egzistuoja daugybė mokslo darbųrangavimo ir vertinimo sistemų, tačiaukartu abejojama, kad bent viena iš jųtinkama visai mokslo krypčių, mokslodarbų ir universitetų tipų įvairovei,taip pat visiems įmanomiems rangavimųir vertinimų tikslams.Kita vertus, siūlomi nauji akademinėsveiklos organizavimo ir vertinimoprincipai, kurie dar niekur nebuvoišbandyti arba dar nėra visuotinai pripažįstami.Pavyzdžiui, mokslo filosofasD. Gillies minėtoje knygoje HowShould Research be Organized ? (2008)atskleidžia Jungtinėje Karalystėje (JK)naudojamos sistemos trūkumus irsiūlo naują vertinimo sistemą. (Autoriausteigimu, jo pasiūlyti principaijau buvo realizuoti.) Aptartinos šiodarbo pagrindinės idėjos praleidžiantargumentus, kuriuos autorius grindžiamokslo istorijos pavyzdžiais.JK M. Thatcher iniciatyva 1986 m.pradėta nauja mokslo organizavimo irvertinimo sistema Research AssessmentExercise arba RAE. Svarbiausia šiossistemos dalis – ekspertinis vertinimas.Tačiau tokio vertinimo trūkumastas, kad net ir ekspertas gali suklystivertindamas darbą neigiamai. ĮdomiPolitologą Antaną Kulakauską Lietuvos mokslininkų sąjungos kėdėje pakeitė matematikas Rimas Norvaiša. Kokiaspermainas šis pokytis lems tolesnėje LMS veikloje?pastarojo trūkumo interpretacija naudojantstatistikos terminus: pirmosrūšies klaida ir antros rūšies klaida[DG; 35 p.]. Tarkime, vertinant mokslodarbą daroma pirmos rūšies klaida, kainusprendžiama nefinansuoti darbo,kuris būtų davęs puikių rezultatų, jeibūtų finansuojamas. Vertinant mokslodarbą daroma antros rūšies klaida,kai nusprendžiama finansuoti darbą,kuris niekada neduos gerų rezultatų.Gillies teigia, kad RAE sistema padedaišvengti tik antros rūšies klaidų,kai vertinimo tikslas turėtų būti finansavimoefektyvumas, pasiekiamasneperspektyvių projektų finansavimąperduodant vertingiems projektamsfinansuoti. Mokslo istorijos pavyzdžiairodo, kad pirmos rūšies klaida, kainefinansuojama gera idėja, gali turėtilabai skaudžių padarinių. Pastebėtina,kad Lietuvoje vis dar naudojamas „bazinisfinansavimas“ apdraudžia musnuo pirmos rūšies klaidų.Rašydamas apie bibliometriniųrodiklių naudojimą vertinant mokslokokybę, Gillies spėja, kad turėtų susidaryti„citavimo klubai“, kai autoriaicituoja vienas kitą siekdami pagerintibibliometrinius rodiklius. Kita vertus,aukšto cituojamumo galima tikėtisdirbant su populiariomis temomis irvengiant rizikingų mokslinio tyrimoprojektų. Vadinasi, įprastinė moksliniodarbo motyvacija, kai siekiama spręstiypač sudėtingas ir todėl sėkmės požiūriurizikingas mokslo problemas, yraiškreipiama. Ironizuodamas autoriussiūlo tokią vertinimo sistemą vadinti„vidutiniškų tyrimų sistema“ (The ResearchMediocrity Framework).JK (kaip ir Lietuvoje) akademinėkarjera tiesiogiai priklausoma nuomokslinių tyrimų rezultatų visą gyvenimą.Norint pasiekti aukščiausiąkarjeros laiptelį dėstant ar administruojant,būtina nuolat vykdyti moksliniustyrimus. Pavyzdžiui, sporto srityjetokia situacija reikštų, kad treneris privaloaktyviai sportuoti iki savo karjerospabaigos, o periodiškai vykdomastrenerio darbo vertinimas priklausysnuo jo sportinių pasiekimų. Gilliessiūlomo vertinimo esmė – pripažinimas,kad mokslo sistemai funkcionuotisvarbūs ne tik moksliniai tyrimai irtokių tyrimų rezultatų (mokslo darbų)vertinimas, bet ir visos akademinėsveiklos organizavimas bei vertinimas.Autorius akademinę veiklą skirsto įtris dalis: 1) dėstymas, 2) moksliniaityrimai ir 3) mokslo organizavimas.JK dėstymas palyginti su moksliniaistyrimais yra mažiau prestižinė veikla.Ne todėl, kad dėstymas būtų mažiauįdomus darbas, bet todėl, kad dėstytojokarjeros aukščiausiai pakopai, t. y. profesoriauspareigoms pasiekti privalomitam tikri rezultatai mokslinio tyrimoveikloje. Moksliniai tyrimai privalomibet kurioje akademinės veiklos dalyje,jei norima pasiekti aukščiausią karjeroslaiptelį. Lietuvoje dėl tų pačiųpriežasčių universitetų mokslininkaineigiamai žiūri į institutuose dirbančiusmokslininkus, nes pastarieji turipalankesnes sąlygas moksliniams tyrimams,o visi vertinami lyg ir panašiai –pagal mokslo darbus.Pripažįstant visų akademinės veiklosrūšių svarbą, Gillies siūlo pačiammokslininkui spręsti, kuri iš trijų joakademinės veiklos rūšių svarbiausia irkuriai jis skirs daugiausia laiko. Mokslininkasturėtų būti vertinamas tikpagal pasirinktos veiklos rūšies pasiekimus.Be to, kiekvienas mokslininkasprivalėtų dalyvauti kiekvienoje iš akademinėsveiklos rūšių. Taip vertinantgerokai sumažėtų biudžeto išlaidos,skiriamos mokslo darbų vertinimuiadministruoti. Antra, minėtoji pirmosrūšies klaida turėtų išnykti. Trečia,finansavimo priklausomybė nuo dėstymokokybės pagerintų moksliniųtyrimų kokybę.Lietuvos kontekste Gillies siūlymasaktualus ir dėl valdžios vykdomosaukštojo mokslo reformos. Kadangireformos tikslas – studijų kokybėsgerinimas, rimčiausia reformos dalisgalėtų būti dėstymo kokybės vertinimoorganizavimas. Be to, nuolatinis dėstymokokybės vertinimas galėtų atsakytiį klausimą – ar pasiektas reformostikslas? Šiuo metu vykdomas dėstymokokybės vertinimas yra paviršutiniškasir nėra tiesiogiai siejamas su institucijosfinansavimu. Paradoksalu tai, kadvykdomos reformos dėmesys sutelktasne į dėstymo kokybės vertinimą, betį mokslo darbų vertinimą. Be abejo,daroma prielaida, kad gebėjimas kokybiškaivykdyti mokslinius tyrimusturi garantuoti to žmogaus kokybiškądėstymą. Nereikia didelės akademinėspatirties norint suvokti, kad ši prielaidanėra universaliai teisinga.Akademinė veikla nėra vien tikmoksliniai tyrimai, dėstymas ir moksloadministravimas. Labai svarbi akademinėsveiklos dalis – konsultavimasir ekspertinė veikla. Šių metų gegužės1 d. Respublika publikavo apskritojostalo diskusijas apie tai, kodėl neišnaudojamesavojo intelektinio potencialopirkdami konsultacijas iš užsienio.Diskutantai (A. Stankaitienė, Z. Duchovskienė,Ž. Padaiga ir V. Gontis)atkreipė dėmesį į tai, kad ministerijųskelbiamuose konkursuose mūsųmokslininkų pasyvumą „...galima paaiškintiir tuo, kad užduotis, keliamamokslininkams, yra visai kitokia. Jieturi kurti intelektinę produkciją – rašytistraipsnius žurnaluose, monografijas,užsiimti patentuotais dalykais irt. t. Juk pagal tą produkciją bus vertinamamokslo įstaiga, o Švietimo irmokslo ministerija skirs lėšų.“Mokslininkų konsultavimo nevertinimas– ne tik Lietuvos mokslininkųproblema. Iš esmės tą patį teigia JKįsikūrusio Klimato pokyčių tyrimocentro direktorius M. Hulme. Centroleidinyje Tyndall Centre (2006, p. 6)jis rašo: „Už mokslinio straipsnio publikavimąNature ar Science autoriusgauna kur kas didesnę naudą, nei užžodinį liudijimą, padarytą jį pakvietus įParlamento komitetą. Akademinėje įstaigojepirmoji veikla greičiausiai turėsdidesnį poveikį mokslininko karjerai,nei antroji. Kai tuo tarpu poveikiosprendimų priėmimui atžvilgiu antrojiveikla gali būti daug reikšmingesnė.“Tai rodo, kad akademinės veiklosvertinimas ir mokslo sistema apskritaituri panašias problemas skirtingosepasaulio šalyse. Kiekviena šalis turispręsti savo problemas, rinkdamasi išdaugybės alternatyvų ir galbūt kurdamanaujus būdus. Šio darbo negali atliktivaldžios institucija ar jos suburtaspadalinys, nes valdžia turi spręsti savoproblemas ir kuo greičiau. Tą darbągali ir turi atlikti akademinė bendruomenėatvirų diskusijų keliu. Lietuvosmokslininkų sąjunga 2009 m. balandžio7 d. kreipėsi į Seimą ir visuomenęsiūlydama pradėti kurti mokslo ir studijųpolitikos formavimo mechanizmą,atitinkantį Konstituciją ir grindžiamądemokratiniu interesų grupių atstovavimuir partneryste. Vyriausybė turėtųne tik sudaryti sąlygas, bet ir skatintiakademinę bendruomenę dalyvautiformuojant mokslo politiką, kaip tainumatyta Lietuvos parlamentinių politiniųpartijų susitarime dėl mokslo irstudijų sistemos pertvarkos principų2007 m. birželio 14 dieną.Lietuvos mokslininkų sąjungakviečia akademinę bendruomenępasisakyti akademinės veiklos vertinimoklausimais, rudenį planuoja surengtimokslo politikos problemomsaptarti skirtą konferenciją.

8 Mokslo Lietuva2010 m. birželio 3 d. Nr. 11(433)AsmenybėKupiškėnės gyvenimo trajektorija:nuo Vilniaus ir Sankt Peterburgo iki Harvardo2010 m. Kalbos premija paskirtaSankt Peterburgo valstybiniouniversiteto docentei dr. VandaiKazanskienei. Nuo 2004 m. ši premijaskiriama už lietuvybės puoselėjimąir kitus gerus darbus, taip pat ir lituanistikostyrinėjimų srityje. Kalbospremija įsteigta siekiant pagerbti žymiąlietuvybės puoselėtoją, lietuviško žodžioskleidėją, spaudos laisvės gynėją,visuomenininkę Feliciją Bortkevičienę(1873–1945), todėl ši nominacija darvadinama Felicijos premija. F. Bortkevičienėsveikla ir puoselėtosios vertybės,jos gyvenimo idealai sektini betkurios santvarkos žmogui, jeigu jambrangi lietuvių kalba ir rūpi kuo platesnėjos sklaida. Pretendentas Kalbospremijai gauti už savo veiklą neturigauti atlygio, ta veikla neturi įeiti į jotiesiogines pareigas.Visus šiuos kriterijus visiškai atitinkašių metų Kalbos premijos laureatėVanda KAZANSKINĖ, su kuriakalbasi Mokslo Lietuvos atstovas.2010 m. Kalbos premijos laureatė Sankt Peterburgo universiteto docentė dr. Vanda KazanskienėLaiko save kupiškėneMokslo Lietuva. Gerbiamoji poniaVanda, leiskite Jus pasveikinti su garbinguapdovanojimu – Kalbos premija.Lietuvių kalbą daug metų dėstote studentamsSankt Peterburgo valstybiniameuniversitete, dirbate mokslinį lituanistiniųtyrinėjimų darbą, esate pripažinta, gerbiamair mylima visuomenininkė SanktPeterburgo lietuvių bendruomenėje. Kaippati šiame didžios kultūros mieste jaučiatės– labiau šio miesto ar Lietuvosžmogus?Vanda Kazanskienė. Vienu sakiniubūtų sunku atsakyti. Visur ir visadabuvau ir lieku lietuvė. Man pasisekė,kad nei viename mieste, nei vienamedarbe, kurių teko keisti gana daug, pagaliaunei vienoje mokslo įstaigoje nebuvogėda prisipažinti, kad esu lietuvė.Ir iš šalies dėl to nesu gavusi jokių priekaištų.Kalbu ne vien apie Sankt Peterburgą.Buvau pirmoji lietuvė Harvardouniversiteto graikų tyrinėjimo centrostipendininkė. Ten taip ir įrašyta: „VandaManikaitė-Kazanskienė – Lietuva,Peterburgas“. Ir Sankt Peterburge, irHarvardo universitete sakydavau: „Ašlietuvė“. Beje, Peterburge ligi šiol pastebimano lietuvišką akcentą.Kai klausiate: Lietuva ar Peterburgas,galiu atsakyti šitaip: Peterburgas –tai vieta, kur gyvena mano šeima, gimė,augo ir toliau auga mūsų vaikai. OLietuva – tai šalis, kur esu gimusi, augusi,studijavusi ir į kurią gan dažnaisugrįžtu.ML. Esate kupiškėnė?V. Kazanskienė. Gimiau Kupiškiorajone Gudgalių kaime. Administraciškaipriklausėme trims rajonams:iš pradžių Vabalninko rajonui, vėliauPanevėžio, Kupiškio rajonams. Todėlmano biografijoje esama tam tikrosmaišalynės: gimimo liudijime užrašyta,kad gimiau Gudgalių kaime Panevėžiorajone, o mūsų žemė ribojasi su Vabalninku,Kupiškio ir Panevėžio rajonais.Pati save laikau kupiškėne.ML. Esate geroje kompanijoje: išKupiškio krašto kilęs ilgametis Lietuvosmokslų akademijos prezidentas JuozasMatulis, istorikas Vytautas Merkys, dailininkasKazys Šimonis... Vardyti būtųgalima gan ilgai.V. Kazanskienė. Kupiškėnai gerižmonės, tiesūs jų kelaliai... Fantastiškiausiasmano gyvenimo susitikimassu kupiškėnu buvo toks. Su vyru NikolajumiKazanskiu bendromis jėgomisparašėme Kretos–Mikėnų graikų kalbosideografinį žodyną. Ideografinis, kitaiptariant – sąvokų žodynas. Pasaulyje taipirmasis toks žodynas. Kretos–Mikėnųkalba – tai II tūkstantmečio priešKristų kalba, seniausias senovės graikųkalbos variantas. Rašytinis variantas,kai rašyta dar ne abėcėliniu raštu, oskiemeniniu: vienas ženklas – vienasskiemuo. Kalbai 3,5 tūkst. metų.ML. Su kokiais autoriais būtų galimasieti to periodo raštą?V. Kazanskienė. Iš to periodovardų nerasime, nes ir to meto karaliųvardus nelabai žinome. Išlikoto periodo ūkiniai, religiniai įrašai.Štai mikėnologų pasaulyje yra labainedaug, vieni kitus pažįstame. Galkokių penkiasdešimt. Tuo metu, kaitą žodyną sudarinėjome, jų buvo darmažiau. Tik XX a. viduryje pavykoperskaityti pirmąjį Kretos–Mikėnų raštopavyzdį, o tą padarė 1952 m. anglųarchitektas ir kriptologas M. Ventris(Michael George Francis Ventris), padedamaskalbininko Džono Čedviko(John Chadwick).Garsaus mikėnologošaknys veda į BičiųkaimąML. Ar be Jūsų pasaulyje dar kas norsiš lietuvių mokslininkų gilinasi į mikėnologijosproblematiką?V. Kazanskienė. Kadangi bent jauiš pavardžių vieni kitus mikėnologaipažįsta, išleidę tą žodyną mudu suvyru išsiuntinėjome po egzemplioriųpasaulio mikėnologams, šios sritiesžinovams ir besidomintiesiems. Tarpadresatų buvo ir Tomo Palaimos pavardė– ligi šiol tai vienas žymiausiųpasaulio mikėnologų. Vyrui sakau:„Man atrodo, kad jis lietuvis“. UžrašiauTomui Palaimai tą žodyną lietuviškai.Pagaliau net jeigu jis nėra lietuvis, betskaito mikėnų raštą, turėtų perskaitytiir lietuviškai.Išsiuntėme tą žodyną su lietuviškuįrašu, tačiau atsakymo negavome. Tuoir baigėsi. Praėjo gal penketas ar šešetasmetų, mudu su vyru ir mažais vaikaisišvykome stažuotis į Harvardo universitetograikų tyrinėjimų centrą. Tennuostabios darbo sąlygos, apie kuriasmokslininkai gali tik svajoti. Viena išmums suteiktų galimybių – pasirinktiir aplankyti pageidaujamą mokslocentrą. Žinoma, panorau aplankytiTechaso universitetą Ostine, Techasovalstijoje, kur dirba Tomas Palaima,nes ši tyrinėtojų grupė turi sukaupusididžiulį mikėnologijos archyvą.Išaiškėjo, kad Tomas Palaima savokilme maža kad lietuvis, bet dar ir kilęsnuo Kupiškio, iš Bičių kaimo... Yra tokskaimas keturi kilometrai nuo Kupiškio.Pats T. Palaima lietuviškai nekalba,atsiuntė man gražią nuotrauką, kuriojejis su žmona, pusiau indėne. Abu nusifotografavęKupiškyje.T. Palaima ne tik lankėsi Kupiškyje,bet daug padėjo Vilniaus universitetoKlasikinės filologijos katedrai knygomis.Bene 1994 m. Heidelberge vienojekonferencijoje sutikau T. Palaimą,kuris skelbė, kad Lietuva ką tik atgavonepriklausomybę – ligi tol klasikinėsfilologijos knygų iš užsienio beveiknegaudavo, bibliotekos – prieškariniolygio, tad T. Palaima kvietė ir kitųšalių mokslininkus padėti Lietuvosklasikinės filologijos mokslui. Iš tiesųjam pavyko surinkti daug knygų. Viskalbu apie kupiškėnus ir tokių žmoniųyra daug.ML. Labai įspūdinga istorija ir išmūsų šio pašnekesio ji tikrai nebus išbraukta.Neatsižvelgsiu į Jūsų perspėjimąbraukti iš teksto viską, kas atrodysnereikalinga.V. Kazanksienė. Juokais prasidėjusiistorija turėjo, kaip matome, ištiesreikšmingą tęsinį. T. Palaimos seneliaiį Ameriką atvažiavo, matyt, XX a. pradžioje.T. Palaimos tėvas dar lietuviškaikalbantis. Iš mūsų gautąjį žodyną sulietuvišku užrašu T. Palaima parodė tėvui,šis užrašą perskaitė. Beje, žodynasišleistas rusiškai, nes leistas Peterburge.Šia knyga T. Palaima naudotis gali,nes žodynas sudarytas pagal sąvokas.Pavyzdžiui, vienoje vietoje sutelktaviskas, ką žinome apie gyvulininkystę,avis, ožkas, arimo jaučius su jų vardais,vilnas, jų kiekius ir t. t. Žinomąmedžiagą sugrupavome taip, kad jagalėtų naudotis ir žmogus, nebūtinaimokantis tą kalbą.Kaip senovės graikaisuprato tautąML. Kretos, Mikėnų archeologiniuosekasinėjimuose yra dalyvavusi lietuvėarcheologė Kalifornijos universiteto prof.Marija Gimbutienė.V. Kazanskienė. Savęs su MarijaGimbutiene jokiu būdu nelyginčiau,nes tai nuostabi archeologė. Maža yraarcheologijai ir apskritai mokslui svarbiųregionų, apie kuriuos Marija Gimbutienėnebūtų pasakiusi reikšmingožodžio. Bet koks svarbesnis archeologinistyrinėjimas būtinai veda į nuorodassu M. Gimbutienės tyrinėjimais.ML. Kiek klasikinei filologijai svarbisandūra su kitais mokslais? Juk dabardaug reikšmingų atradimų daromaskirtingų mokslų paribiuose, sandūrose.Tikriausiai ir Jūs su vyru NikolajumiKazanskiu sudarydami „Kretos–Mikėnųgraikų kalbos ideografinį žodyną“ rėmėtėsne vien filologine medžiaga? Galklystu? Tad ką klasikinei filologijai reiškiaLietuvos mokslų akademijos prezidentas akad. prof. Valdemaras Razumas, 2010-ųjų ir 2008-ųjų metų Kalbos premijos laureataidr. Vanda Kazanskienė ir Albinas Kentra bei Lietuvos mokslo tarybos pirmininkas prof. Eugenijus ButkusGedimino Zemlicko nuotraukos

2010 m. birželio 3 d. Nr. 11(433) Mokslo Lietuva 9Asmenybėmokslų sandaros reikalai?V. Kazanskienė. Ko gero, klasikinėfilologija yra pati plačiausia tyrinėjimųsritis, nes bent jau visų Europos mokslųužuomazgos yra Antikoje ir visųpirma Graikijoje. Filosofijos, istorijos,geografijos, medicinos, matematikosmokslai, literatūra su visais žanrais –epine poezija, lyrine poezija, istoriniuromanu ir t. t., pagaliau teatras ir visipolitinės valdžios modeliai, visi politinėsveiklos metodai kadaise buvokuriami ir „išegzaminuoti“ senovėsgraikų. Ir demokratija, ir oligarchija,ir monarchija. Senovės Graikijoje buvodaugybė smulkių polių–valstybėlių.Tarp jų buvo įvairių politinių darinių,Sparta ir Atėnai buvo visiškai skirtingosvalstybės. Skyrėsi žmonių papročiai,mentalitetas, požiūris į žmogųir t. t.Jau V a. prieš Kristų sofistai pirmąkartą suformulavo, kas yra tauta.Ir šiandien, gegužės 7-ąją, Lietuvosmokslų akademijos rūmuose, minintSpaudos atgavimo, kalbos ir knygosdieną, pabrėžta mintis, kaip mes suprantametautą. Tai visuomenė, turintisavo teritoriją, savo kalbą ir savopapročius.ML. Buvo prisiminti MikalojausDaukšos „Postilės“ pratarmėje išsakytižodžiai.V. Kazanskienė. M. Daukša tai išsakėlenkiškai XVI a. pačioje pabaigoje,o senovės graikai šią tautos apibrėžtįpateikė V a. prieš Kristų.ML. Tačiau ar senovės graikai tautąsuprato taip, kaip kad suprantame šiandienmes? Juk kalbėdami apie gentinįsusiskaldymą Lietuvoje, atsiduriame kiekkeblokoje padėtyje. Kada galima kalbėtiapie lietuvių tautą? Matyt, kai yra centralizuotaatskiras gentis vienijanti jėga, taigivalstybė. Bet tuoj pat galime rasti ir kitųargumentų. Žodžiu, labai lengva įklimptiį diskusijų liūną, iš kurio kiekvienas diskusijosdalyvis taip ir išeis kaip atėjęs su savonuomone. O kaip tautą suvokė senovėsgraikai, ar jiems nekildavo sumaišties?V. Kazanskienė. Jeigu esant reikaluitos gentys gali susiorganizuotigynybai ar žygiui, ir jeigu organizuojasi,jausdami giminingumą, jau galimakalbėti apie tautos formavimąsi.Pagaliau juk yra įvairių rūšių karinėssąjungos – epimachija, simachija. Irtai jau nebūtinai gimines vienijanti sąjunga,nes epimachija yra vien gynybostikslams kuriama sąjunga. Simachija(gr. symmachia < syn – drauge + machomai– kaunuosi) – tai polių sąjunga,skirta ir gynybai, ir puolimui. Jeigu atskirosbendruomenės, valstybėlės esantreikalui gali organizuotis bendromsužduotims įgyvendinti, vadinasi, jaučiabendrumą, pirmiausia – kalbosbendrumą, net jeigu skiriasi dialektai,raštija, papročiai.Kaip kas skaitoHomerąML. Bet ar visa tai yra klasikinės filologijostyrimų objektas?V. Kazanskienė. Taip pat ir klasikinėsfilologijos, nes naudojamės taispačiais šaltiniais. Graikiškai skaitytiHomerą galėtų mažiausiai 15 specialybiųatstovai ir kiekvienas ras sau labainaudingų dalykų. Ciceronas skaitydamasHomerą rasdavo labai ryškiųir pamokomų oratorystės pavyzdžių,todėl Ciceronui Homeras – geriausiasoratorius. Ciceronas nagrinėjo, kaipkalba Odisėjas, arba ir fiziškai, ir poelgiaislabai negražus Tersitas.Indoeuropeistas Homerą skaityskaip sluoksniuotą pyragą, kuriame yraindoeuropiečių laikų liekanų, Mikėnųlaikų II tūkstantmečio pr. Kr. poezijosliekanų: tikrai žinome, kad buvo dainuojamojipoezija.Kalbos premijos laureatę Vandą Kazanskienę pasveikino Lietuvių kalbos instituto kalbininkės Albina Auksoriūtė, Grasilda Blažienė, Lituanistikos tradicijų ir paveldoįprasminimo komisijos sekretorius Andrius Vaišnys, VU Komunikacijos fakulteto docentė dr. Aušra Navickienė, poetas akad. Justinas Marcinkevičius, Lituanistikostradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos pirmininkas Česlovas Stankevičius, Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos darbuotojas Povilas Saudargas, kalbininkas prof.Vitas Labutis, priekyje – laureatės sūnus Petras KazanskisAtsiras ir skaitytojų, kuriuos domina,kaip gyventa VIII amžiuje pr. Kr.,kai gyveno ir kūrė Homeras. Vienaipskaitys kalbos istorikas, kitaip ekonomistas,kuriam rūpės, kokios tuo metubuvo žemės valdymo formos, ar buvoprivilegijuotų žemės sklypų, kada jiebuvo dovanojami. Ir į daugumą klausimųiš Homero kūrinių galima gautiatsakymų.Kuo gera antika? Tuo, kad skaitydamituos pačius šaltinius – Homerą,istorikus Tukididą (Thucydides, apie460–395 m. pr. Kr.) ir Herodotą, tragikusir kitus autorius – randame, kąir siekiame rasti. Arba nerandame.Ką begalvotume apie pačią Homeroasmenybę – buvo jis, o gal nebuvo, –bet šis autorius buvo perėmęs rapsodųtradiciją.Ir vienas realistas tarpsugadintų klasikųML. Jūsų vyras Rusijos mokslų akademijosakademikas Nikolajus Kazanskistaip pat yra klasikinės filologijos moksloDaug bendrų interesų turi kalbininkė Vanda Kazanskienė ir Lietuvos MAVrublevskių bibliotekos direktorius Sigitas Narbutasatstovas. Įdomu išgirsti apie jo tyrinėjimus,tai pat apie Jūsų sūnų ir dukrą.V. Kazanskienė. Vyras taip patyra baigęs klasikinę filologiją, jis indoeuropeistas,Lingvistinių tyrinėjimųinstituto direktorius. Taigi suklasikine filologija kaip pagrindu yrasusipažinęs neblogai.Duktė Marija šiuo metu yraSorbonos universiteto doktorantėklasikinės filologijos srityje. Taigišeimoje esame sugadinti „klasikai“, ovienintelis tikras gyvenimo realistas –ekonomistas sūnus Petras.ML. Ir būtent realistas Petras Kazanskissavo mamą atlydėjo iš Peterburgoį Spaudos atgavimo, kalbos ir knygosšventę Vilniuje. Garbė realistams.V. Kazanskienė. Mano „realistas“taip pat šiek tiek ragavo klasikinėsfilologijos – mokėsi Peterburgoklasikinėje gimnazijoje. Rusijoje taiveikiausiai vienintelė klasikinė gimnazija,įkurta 1989 metais. Veikiapagal klasikinės vokiško tipo gimnazijosprincipus, kai lotynų kalbosmokoma nuo penktos klasės.Pradedama nuo keturių valandų persavaitę, vėliau pereinama prie šešiųsavaitinių pamokų. Senovės graikųkalbos gimnazijoje mokoma nuo 7iki 11 klasės.Vokiečiai tokių gimnazijų jaunebeturi. Klasikinių gimnazijų yra,bet jose pasirenkama arba senovėsgraikų, arba lotynų kalba. Ligi šiolPeterburgo klasikinė gimnazija yrapuiki, mokiniai stoja pagal konkursą,mokslas nemokamas. „Blato“ nėra,vaikai įstoja net ne pagal pasirengimąį penktą klasę, o pagal kūrybiniussugebėjimus, kurie tikrinami labaispecializuotai. Paprastai į klasępriimama, tarkime, 28 vaikai, o baigiamaždaug 16. Jeigu mokinys neįstengiamokytis kaip iš jo reikalaujama,nukreipiamas į kitą mokyklą.ML. Taip rengiamas būsimasis Rusijosmokslinis elitas?V. Kazanskienė. Toje klasikinėjegimnazijoje gerai parengiama keturiųdalykų – klasikinių kalbų, istorijos,rusų kalbos ir literatūros bei matematikos.Praėjusiais metais gimnazijapaminėjo savo 20-metį. Šios gimnazijosabiturientus galima išvysti studijuojančiusar dirbančius geriausiuoseEuropos universitetuose, tyrinėjimųcentruose, pavyzdžiui, Makso Plankoinstitutuose Vokietijoje.ML. Peterburgo klasikinė gimnazijafaktiškai suteikia stiprius pagrindus jaunuoliams,kurie renkasi tolesnes daugiausiaklasikinės filologijos studijas?V. Kazanskienė. Turiu pasakyti,kad šios gimnazijos auklėtiniai mažaistoja į klasikinę filologiją. Daugiaurenkasi tiksliuosius mokslus,matematiką, biologiją. Nuo mažensgautas klasikinis išsilavinimas jiemslabai praverčia. Baigdami gimnazijąir kasmet laikydami egzaminus, gimnazistaiskaito Antikos autorius. Beto, beveik visų mokslų terminija buvokuriama semiantis žodžių iš senovėsBernardo Aleknavičiaus nuotraukagraikų bei lotynų kalbų, todėl suprasdamiterminus ir sąvokas, iš vidausišmanantys šias kalbas, turi ryškiųprivalumų tolesniems mokslams, kąbestudijuotų: fiziką, chemiją ar biologiją.Dar būdami pirmakursiai kurkas lengviau gali skaityti bet kokiąmokslinę literatūrą.ML. Suprantu, kad esate rami ir dėlklasikinės filologijos ateities Rusijoje?V. Kazanskienė. Ne v i s ai.Problemų nemažai. Galėtų būtigerokai daugiau vidurinių mokyklų,kuriose būtų dėstoma bent jaulotynų kalba. Turėtų būti daugiauaukštųjų mokyklų, kuriose lotynųir graikų kalbas dėstytų šių kalbųspecialistai, o ne romanistai kokiamenors Barnaulo universitete. Lotynųkalbos paskaitų Rusijos aukštosiosemokyklose labai mažai, todėl lotynųkalbą ir dėsto koks nors dėstytojasromanistas, metelius papildomaipasimokęs lotynų kalbos. Per mažaiklasikinės filologijos tyrinėjimų,realiai dirbančių, rašančių klasikinėsfilologijos darbus.ML. Bet gal šios krypties tyrinėtojųir negali būti labai daug, tarkime, kadir mikėnologų.V. Kazanskienė. Mikėnologija –labai speciali sritis. Norint tapti mikėnologureikia mokėti ne tik Homerokalbą, bet ir išmanyti indoeuropeistiką,archeologiją ir tai, kadViduržemio jūros baseine II tūkstantmetyjeprieš Kristų buvo penkiosar šešios rašto kalbos. Kai kurios ligišiol neperskaitytos. Bet būtų puiku,jei savo pokalbį pakreiptume lietuviųkalbos link.ML. Labai gerai, bet tik kitoje pokalbiodalyje. Juk Antika yra Europoskultūros pamatas.Bus daugiauKalbėjosi GediminasZemlickas

10 Mokslo Lietuva2010 m. birželio 3 d. Nr. 11(433)ĮprasminimasDiena, kai Didždvario gimnazija alsavo Greimu (2)Pradžia Nr. 10Keli žiupsniaiDidždvario gimnazijosistorijosDaug matė per savo daugiaukaip šimtametę istoriją ŠiauliųDidždvario gimnazija.Savo pradžią ji skaičiuoja nuo 1898 m.,kai Zubovų nuo Didždvario dvaro valdosatrėžtame ir dovanotame sklypeatidaryta mergaičių gimnazija. Sprendimasją steigti, Kauno gubernatoriuileidus, priimtas 1896 metais Jų ImperatoriškųjųDidenybių Nikolajaus IIAleksandrovičiaus ir AleksandrosFiodorovnos karūnavimui atminti.Lėšos rinktos iš aplinkinių dvarų savininkųir privačių asmenų. Gimnazijospastatas pastatytas iš plytų, kainavusių10 tūkst. suaukotų rublių, o plytasgamino grafų Zubovų plytinės Gubernijojeir Aleksandrijoje. Mokslasgimnazijoje pradėtas 1900 metais.Visų dalykų mokyta tik taisyklingarusų kalba, daugiausia mokėsi judėjų,katalikų, stačiatikių, mažiausiai –liuteronų tikėjimo mergaitės. Gimnazistėsturėjo vienodai rengtis, nešiotivienodos formos skrybėles. Gimnazijojedirbo apie tris dešimtis mokytojųir tarnautojų. Mokslas truko septyneriusmetus, galima buvo mokytisir papildomoje aštuntoje pedagoginėjeklasėje. Pirmąją laidą 32 abiturientėsbaigė 1905 metais.Pirmojopasaulinio karo metais gimnazijospatalpose įkurdinta vokiečių karoligoninė.Pirmosios nepriklausomybėsmetais vadinosi Šiaulių gimnazija,vėliau – Šiaulių mergaičių gimnazija.Tarybiniais laikais buvo Šiaulių5-oji vidurinė mokykla, o 1994 m.pavadinta Šiaulių Didždvario vidurinėmokykla, kuri nuo 1999 m. yraŠiaulių Didždvario gimnazija. Nuo1997 m. priklauso UNESCO asocijuotųmokyklų tinklui. Nuo 2005 m.gimnazijoje įgyvendinama Taptautiniobakalaureato diplomo programa.Lietuvoje tik Vilniaus licėjuje irŠiaulių Didždvario gimnazijoje galimarinktis mokytis pagal Taptautiniobakalaureato diplomo programą.Moksleiviams suteikiama pagalba siekianttarptautinės veiklos, skatinamasglobalus požiūris į išsilavinimą. ŠiosTarptautinės programos mokinys LukasBielskis gavo Harvardo universitetostipendiją ir nuo rudens studijuosinžineriją šio universiteto (JAV, Masačusetsas)Menų ir mokslų fakultete.Dar pasakysime, kad nuo 1999-ųjų iki2009-ųjų metų Didždvario gimnazijaivadovavo Vaidas Bacys, o jam tapusLR švietimo ir mokslo viceministrujį pakeitė Vitalis Balsevičius.Prof. Kęstutis Nastopka su A. J. Greimo mokine Didždvario gimnazijoje buvusiamokytoja Elvyra RamanauskaiteĮamžinant A. J. Greimo vardą Šiaulių Didždvario gimnazijos pastato fasado atminimo lentoje (iš kairės): doc. Romaldas Misiukevičius, doc. dr. Darius Kučinskas,choro dirigentė Virginija Puronienė, LR švietimo ir mokslo viceministras Vaidas Bacys, rašytojas, literatūros almanacho „Varpai“ vyr. redaktorius Leonas Peleckis-Kaktavičius, Šiaulių miesto savivaldybės Švietimo skyriaus vedėja Violeta Damskienė, prof. habil.dr. Kęstutis Nastopka, prof. dr. Karolis Rimtautas Kašponis, Šiauliųsavivaldybės meras Genadijus Mikšys, gimnazijos direktorius Vitalis Balsevičius, literatūros almanacho „Varpai“ redaktorė Silvija Peleckienė.Nerimo kupini1940-ieji metaiGrįžkime į 1940 metus, kai Šiauliųgimnazijų neapėjo Lietuvoje įvykępolitiniai pokyčiai – buvusios atskirosberniukų ir mergaičių gimnazijospertvarkytos į mišrias. Mokytojai paliktitie patys, neliko tik kapeliono,direktoriai pakeisti. Klasių auklėtojaiįspėjo mokinius, kad rugsėjo 1-ąją,per iškilmingą mokslo metų pradžią,negiedotų Lietuvos himno, nebūsiąir maldos.Gimnazijose reforma buvo daromapagal to meto Sovietų Sąjungosmokyklų kurpalį. Viešai buvo kalbama,kad Lietuvoje per ilgai buvomokoma gimnazijose, todėl baigusiejišešias ir septynias klases mokiniai busišleidžiami „į gyvenimą“. Būsimos VIIklasės buvo pavadintos IX sa, o būsimosVIII klasės – IX a. Ką reiškė tosraidės prie klasių pavadinimo, šiandiensunku pasakyti.Trečiokės gimnazistės, kurių klasėsauklėtoju buvo paskirtas A. J. Greimas,nuo šiol tapo septintosios klasės mokinėmis.Rašytojas Leonas Peleckis-Kaktavičius nuveikė didelį darbą susiradęskelioliką asmenų, pažinojusiųA. J. Greimą, užrašė jų prisiminimus.Tarp jų ir buvusią televizijos režisierę,kelių knygų autorę Zinaidą JadvygąJanulevičiūtę, Juliją Bertašiūtę-Adamkevičienę,Aldoną Danutę Sprindytę-Juzeliūnienę,Aldoną Strumylaitę-Čepulienę.Koks mokytojo A. J. Greimo paveikslasiškyla mintyse, vertinant iš jomokinių prisiminimų? Įsivaizduokimenerimo kupinas dienas, kai 1940-ųjųrugsėjo 1-ąją trečiokės gimnazistėsateina į gimnaziją ir sužino, kad nuošiol jos būsiančios septintos klasės mokinėsir tai jau ne mergaičių, bet mišrigimnazija. Dalis mergaičių, daugiausiamokytojo Jono Adomaičio gerbėjos,išeina į berniukų gimnaziją, nes nuošiol ten, taip pat mišria tampančiojegimnazijoje, mokytojaus jų pamėgtasismokytojas, o į mergaičių gimnazijąateis mokytis berniukai. Iš pareigųatleista direktorė egiptologė Ieva Andriulytė,mergaičių gimnazijoje dėsčiusiistoriją. Į Vokietiją repatrijuojatrečios klasės auklėtoja Veronika Bistramienė,dėsčiusi prancūzų kalbą.Jos vietoje klasės auklėtoju bus – o,siaube! – vyras. Didžiulės permainos,daug nerimo.V. Bistramienė ramina mergaites,kad naujasis jų auklėtojas ir prancūzųkalbos mokytojas taip pat kaip ir jiyra baigęs Grenoblio universitetą, tadbaimintis nesą ko.Gimnazijos mokytojasAlgirdas JuliusGreimasPo kelių dienų į klasę labai tvirtužingsniu įžengė naujasis auklėtojas. Išlaiko nuotolio žiūrint – labai jaunas,bet tai vertinimas, praėjus 70 metųnuo to pirmojo susitikimo. Tuo metuA. J. Greimas buvo jau persiritęs per23 metus, tad septintokėms mokinėmsgal ne toks ir jaunas pasirodė. Šviesiaplaukis,rusvais mažais ūsiukais, į viršųlygiai sušukuotais plaukais, mėlynakis.Galva šiek tiek pakreipta į šoną, betžvilgsnis nedrąsus, priešingai negužingsnis. Svarbiausia, kad akys nepiktos,o balsas visai malonus. Lūpossuspaustos, bet kalbant pasirodė iršypsena.Pro mergaičių akis neprasprūdomažiausia smulkmena. Ant dešinėsran kos ny kščio sidabro žiedosmulkmena nepavadinsi, tuo labiau,kad parašęs sakinį, šiuo žiedumokytojas būtinai pabarškindavoį lentą. Plikė tuo metu dar ne visaiakivaizdi, bet kasmet didėsianti kaipir mokytojo pastangos plaukų sruogapaslėpti tą vis labiau ryškėjantį mėnulį.Juk ne atsitiktinai jam buvo prigijusipravardė „Olandiškas sūris“.Netrukus paaiškėjo, kad A. J. Greimasmokys ne tik prancūzų, bet irlietuvių kalbos. Kalbėjo taisyklingair labai gražia kalba, kurioje prasimušdavolengvas suvalkietiškas akcentas.Kaip čia neprisiminti, kadA. J. Greimo tėvas Julius Greimas buvokilęs iš Užnemunės, Sūduvos, netoliLiudvinavo esančio Šilavoto kaimodabartiniame Marijampolės rajone.Mamos Konstancijos Mickevičiūtės-Greimienės gimtinė – Kalvarija. Tėvųtarmės veikiausiai nesugadino nei gyvenimasAukštaitijoje (Kunigiškiuose,Kupiškyje), nei pasitraukimas Pirmojopasaulinio karo metais į Rusijos gilumą,o iš tėvų suvalkietiškos tarmėsakcentą įgijo ir Algirdas Julius.Naujasis mokytojas labai greit atsiskleidėkaip literatūros žinovas. Mokiniaidažnai matydavo savo mokytojąbibliotekoje, apsikrovusį knygomis, išsinešantįdar po kelias į namus. Laisvųrašinių temas užduodavo dažniausiaipateikdamas poezijos posmelį ar citatąiš knygos. Jam rūpėdavo, ką skaito jomokinės, kokiomis knygomis domisi.Šiaulių viešojoje bibliotekoje gimnazistaidažnai matydavo ir savo mokytoją,kuris dažniausiai prieidavo pasidomėti,ką skaito jo auklėtinės. Siūlydavo daugiauskaityti geros poezijos, ir ne vienlyrinės, bet ir filosofiškų eilių. Užduodamasrašiniui laisvą temą dažniausiaipadiktuodavo kurio nors poeto, kadir Henriko Radausko posmą. Iš savoauklėtinių siekė kūrybiškumo, vertinosavarankišką mąstymą.Ypatingu griežtumu kaip klasėsauklėtojas A. J. Greimas nepasižymėjo,gal nė didesnio reikalo nebuvo. Savopamokas paįvairindavo pasakojimaisiš Prancūzijos. Tuo metu jo klausytisbuvo įdomu, o gilesnis, visapusiškesnisvertinimas, palyginti su kitais mokytojais,ateis kiek vėliau semiantis gyvenimiškospatirties. A. J. Greimo pamokosnebuvo panašios į jokias kitas. Įstrigoįdomios A. J. Greimo mintys apie lietuviųto meto literatūrą – jis turėjo sukuo lyginti. Mokytojo teigimu, lietuviųliteratūra per nepriklausomybės metuspadarė didelę pažangą nuo lėkšto realizmoiki modernizmo viršūnių.Greimo batai sutrigubu paduNieko stebėtino, jei kai kuriosgimnazistės buvo įsimylėjusios savoGedimino Zemlicko nuotraukos

2010 m. birželio 3 d. Nr. 11(433) Mokslo Lietuva 11Įprasminimasmokytoją, sėdinčios galiniuose suoluosetruputį pavydėjo toms, kuriomspavyko užsiimti vietas priekiniuose.Pastarosios kartais savotiškai flirtuodavo:kai į klasę įžengęs mokytojasišsiimdavo ausų vatos kamštukus irpasidėdavo ant stalo priešais save, valiūkėsmergaitės pasistengdavo tuoskamštukus nuo stalo nupūsti. Kartaisir Greimas nelikdavo skolingas – kaikurias mokines buvo apdovanojęs taikliomispravardėmis.Ir vis dėlto kad ir kokios pastabiosbuvo gimnazistės, vieno dalykosavo mokytojo aprangoje jos nepastebėjo– tam prireikė vyriškos akies.Pasirodo, Greimas savo neaukštą ūgįmėgino kompensuoti nešiodamas batussu trigubais padais. Atrodo, gansėkmingai, o Australijoje gyvenantisJurgis Janavičius daugeliui metų praėjusZinaidai Jadvygai Janulevičiūteišią mokytojo gudrybę atskleidė.Kaip įrodymą atsiuntė net piešinį –kaip tie Greimo batai atrodę.Kai nustojo dėstyti gimnazijoje,Greimas savo buvusioms mokinėmsyra prisipažinęs, kad ne visada jomsbuvęs labai objektyvus, kai kuriomspakeldavęs pažymį dėl jam patikusiųvienokių ar kitokių merginossavybių. Savo po daugelio metųrašytuose atsiminimuose Greimasne be pasididžiavimo rašo, kadparuošęs „špargalką“ brandos atestatą1941 m. padėjo įsigyti AleksandraiFledžinskaitei, būsimajai Kašubienei,kuri tapo pasaulinio masto menininke –dailininke skulptore, keramike.Ypatingą pasitenkinimą Greimas jautė,kad tą „špargalką“ į egzaminų klasęįnešė pats gimnazijos komjaunimosekretorius. Nuo savęs pridursime, kadkaro metais Aleksandra Fledžinskaitė-K a š u b i e n ė s t u d i j a v o K a u n osuskato jo ieškoti. Bent taip ironiškai iržaismingai tvirtina pats Greimas. Jambuvo paprasčiau, o mums teks tuosjo žodžius pagrįsti. Iš dalies tai turėtųbūti vis dar tyrinėtini dalykai, nebentpersiimtume lengvabūdiškai žaisminguGreimo prisiminimų stiliumi irtaip pasilengvintume savo užduotį.Gal nebūtų prastas ir toks kelias.Kartąį duris pasibeldė jam nepažįstamasteatralas Juozas Grybauskas. Greimasjį vadina „režisieriumi iš Kauno“, betaptariamuoju metu teisingiau būtųvadinti Valstybės teatro aktoriumi.Studijuodamas Lietuvos universiteteJ. Grybauskas 1926–1930 m. buvo BalioSruogos teatro seminaro lankytojas,1929–1932 m. mokėsi Valstybėsteatro Vaidybos mokyklos A. Olekos-Žilinsko kurse, o 1939–1940 m. dirboValstybės teatre Kaune. Ta pačia progapasakysime, koks buvo Šiaulių teatrostatusas.Nuo 1931 m. rugpjūčio 1 d.Šiaulių teatras veikė kaip Kauno Valstybėsteatro skyrius, 1935 m. perkeltasį Klaipėdą tapo Valstybės teatro Klaipėdosskyriumi, o Vokietijos naciamspo ultimatumo aneksavus Klaipėdą1939 m. kovo 23 d. teatras, praradęsvisą savo turtą, „grįžo“ į Šiaulius kartusu buvusiu pavadinimu. Nuo 1941 m.gruodžio 30 d. – Šiaulių miesto teatras,nuo 1944 m. spalio 11 d. tapo Šiauliųdramos teatru.Tai štai J. Grybauskaspareiškė A. J. Greimui, kad Šiaulių teatraspriimtų jį režisieriumi, bet prieš taijam reikėtų kuo greičiau pastatyti kokįnors spektaklį, o tam reikia tinkamospjesės. Grybauskas atsinešė ir angliškąpjesę, bet reikia išversti į prancūzųkalbą. Gal Greimas imtųsi? Greimastą veikalėlį vertė penkias dienas irpenkias naktis, kai ką suprancūzino,kad ir kai kuriuos vardus, pavyzdžiui,Muriel pervadino į Marielle, – gal kadAtidengiant A. J. Greimui skirtą atminimo lentą susirinkusiuosius džiugino ŠiauliųDidždvario gimnazijos berniukų vokalinis ansamblistaikomosios ir dekoratyvinės dailėsinstitute ir Vilniaus dailės akademijoje,o 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Nuo1947 m. gyvena Niujorke, nuo 1970 m.kūrė monumentalias reljefines sienas išplytų, granito, marmuro. Jos sukurtąmozaiką galima išvysti Kalifornijosbanko rūmuose San Franciske, plytųreljefą Ročesterio technologijosinstitute ir daug kitų reikšmingųkūrinių. O štai granito sienos Pasaulioprekybos centrui Niujorke pamatytinepavyks, nes šį pastatą 2001 m.susprogdino teroristai.Dėstydamas Šiaulių suaugusiųjųgimnazijoje Greimas tikino „apšvietęsir išmokęs“ vėliau jo draugu tapusįkompozitorių Julių Juzeliūną, mokėir jo būsimą žmoną Aldoną DanutęSprindytę-Juzeliūnienę.Pirmasis GreimoliteratūrinishonorarasŠiauliuose ne tiek Greimas beldėsiį kultūros duris, kiek pati ponia kultūraneerzintų vokiškos ausies. Juk karometas. Tas veikalėlis buvo pastatytasVilniuje ir Marijampolėje, o Greimasuž savo darbą gavo savo pirmuosiusliteratūrinius honorarus.Paprastų dalykųsvarbaGalime savęs paklausti, ar taisvarbus Greimo kūrybinio gyvenimofaktas? Tikriausiai atsakyti būtų nelengva,lygiai kaip ir į klausimą, kieksvarbūs šios kūrybinės asmenybės gyvenimebuvo jo vaikystės laikotarpiaiKunigiškiuose, Kupiškyje, Šiauliuose(šiame mieste iš vaikystės jau peraugantį paauglystę)? Niekam Lietuvojevisa tai nebuvo nei svarbu, nei labaiįdomu, kol Greimo mokinys suomisEero Tarasti nepaskatino profesoriausKarolio Rimtauto Kašponio patyrinėtiir įsigilinti būtent į Greimo vaikystėsperiodą, mėginant išsiaiškinti, kaipankstyvoji gyvenimo patirtis, inteligentiškitėvai, šeimyninio gyvenimodarna, pati aplinka veikė asmenybėsAtjaunėjęs atrodo Šiaulių Didždvario gimnazijos pastatasformavimąsi. Į tai niekas iš lietuviųtyrinėtojų nekreipė dėmesio, nes visatai juk pernelyg paprasti, kiekvienamlietuviui gal net savaip rutininiai dalykai.Kad turtingos lietuviško kaimotradicijos, Lietuvos gamtos grožis, tuometu dar išsaugojęs pirmapradiškosavitumo nemažą dalį veikė Greimą,tikriausiai niekas neginčys – savaimesuprantami dalykai. Tačiau į visa taipažvelgti kaip į intelektualiųjų ir estetiniųženklų genezės prielaidas būsimojomokslininko asmenybei be EeroTarasti ir Kostino Miereanu postūmiovargu ar būtų įmanoma. Nejau reikiaSorbonos universiteto, kad galėtumepamatyti, kas lyg ir akivaizdu, bet įtą akivaizdumą atkreipiame akis tiktada, kai kiti pirštu baksteli. Nejau tikintelektualaus užsieniečio akis gebapamatyti, kas savita, išskirtina, gal netsavotiškai fenomenalu lietuviškojepatirtyje, tegu ir visai kasdieniuosedalykuose? Tiek paprastuose, kad jųnet nepastebime.Vis dėlto savųjų garbei pastebėsime,kad Greimo mokinių mestoji sėklakrito į jau parengtą dirvą – mintyjeturėtina K. R. Kašponio pedagoginėsveiklos ir gyvenimiškos veiklos sukauptojipatirtis. Baigęs ekonomikosstudijas Vilniaus universitete ir chorvedybosstudijas Lietuvos valstybinėjekonservatorijoje (dabar Muzikos irteatro akademija), stažavęs BudapeštoF. Liszto aukštojoje muzikos mokyklojeir kėlęs kvalifikaciją Maskvos valstybinėjeP. Čaikovskio konservatorijoje,daugiametę patirtį įgijęs nustatydamasvaikų muzikinius gabumus. Taigi profesoriusbuvo ta asmenybė, kuriamE. Tarasti ir K. Miereanu pasiūlymaipasirodė labai viliojantys ir artimi, nesir pačiam nuolat tekdavo dirbti su jaunaisžmonėmis, padėti jiems atskleistiir išplėtoti savo muzikinius gabumus.Greimas tampaaktoriumiVisiškai nukrypome nuo Greimotalkininkavimo Šiaulių teatrui temos.Siekiant suteikti daugiau prancūziškumostatomai anglų autoriaus pjesei,Greimui teko iš užkulisių deklamuotiŠarlio Bodlero (Charles Pierre Baudelaire)Himną grožiui. Tiesą sakant,vargu ar kas geriau už Grenoblio universitetoabsolventą su ta užduotimigalėjo susidoroti. Taip Greimas tapoaktoriumi.Matyt, ne tokiu ir prastu, nes statantkitą spektaklį režisierius IpolitasTvirbutas Greimui pasiūlė aktoriamsišaiškinti vienos XIX amžiaus vokiečiųdramaturgo pjesės subtilybes ir taptirežisieriaus padėjėju. Vis dėlto šis pasiūlymasGreimo nesugundė – gal suteatru jis nesiejo savo ateities.Teatras Greimo gyvenime tebuvoepizodas, bet ir epizodo reikšmėsnereikėtų menkinti gerame spektaklyje,ypač jeigu tas spektaklis yra gyvenimas.Šiauliuose Greimas atsidūrė savaiplabai įdomaus kultūrinio gyvenimoaplinkoje, nors tikriausiai ne iš kartotos aplinkos savitumą suprato irpradėjo vertinti. Vienas dalykas – kaitau 23 metai (tiek Greimui buvo jamatvykus į Šiaulius) ar net 27-eri, kaiteko šį miestą apleisti ir pasitrauktiį Vakarus, ir visai kitas perkopusseptynias dešimtis, kai tie prisiminimaibuvo rašomi, daugelio praeities metųįvykiai vertinami. Suprantama,išliko grūdai, pelai atsisijojo. Kas iš1940–1944 metų Šiauliuose gyventojolaikotarpio Greimui išsisijojo kaipreikšminga patirtis?Per žmones reiškėsiŠiaulių dvasiaŠiauliečių gebėjimas visiems svarbiųkultūros ir lietuvybės dalykų nesuplaktisu atskirų žmonių idėjiniaisįsitikinimais. Atrodo, šiais klausimaispuikiausiai sutarė tiek liberalioji bajorija,tiek ir socialdemokratinės miesčionijosidealams atstovaujantys asmenys.Pirmajam sparnui Šiauliuose priklausėZubovai, Putvinskiai, Fledžinskai,Karkauskiai, o socialdemokratineiminčiai – Venclauskiai, Bugailiškiai,Lukauskiai. Suprantama, minime tikryškiausių šių idėjinių pakraipų šeimųatstovus.Kad ir advokato Stasio Lukauskiodukros Zulė (Sofija Janina) ir Hania(Ona Halina) Lukauskaitės. Greimasjas vadina kovingomis socialistėmisrevoliucionierėmis, bet tai kažkodėljoms netrukdė būti kultūringomis inteligentėmis.Sofija Janina ištekėjo uždaktaro Domo Jasaičio (1898–1977),krikščionių demokratų lyderio. Taijo dėka karo metais pavyko išrūpintileidimą leisti literatūrinį almanachąVarpai, o tokio leidinio sumanytojasbuvo Greimas. D. Jasaitis 1917 m. Voronežebaigė Martyno Yčo gimnaziją,mediciną studijavo Kijevo ir Berlynouniversitetuose, 1923–1925 m. dirboParyžiaus ligoninėje ir Pastero institute,apgynė medicinos daktaro laipsnį,maždaug tuo pačiu metu buvo Lietuviųstudentų draugijos Paryžiuje pirmininkas.1940–1942 m. D. Jasaitis – Šiauliųmiesto sveikatos skyriaus vedėjas, vykdėnaujos ligoninės statybą, 1943–1944 m.buvo tos ligoninės direktorius. Kaipir A. J. Greimas 1944 m. pasitraukė įVakarus, gyveno JAV, dirbo gydytojodarbą, tapo žymiu JAV lietuvių veikėju,Lietuvių enciklopedijos Medicinosskyriaus redaktoriumi.Ne mažiau spalvingas ir jo dukterųlikimas. Ką mintyje turi Greimas,vadindamas seseris Lukauskaitessocialistėmis revoliucionierėmis? Galįdeda visai kitą prasmę į tą sąvoką neimes šiandien suprantame? Kadangisemiotika – prasmių mokslas,priminsime, kas mums žinoma apieLukauskaites. Tuo labiau, kad tai Greimoaplinkos Šiauliuose asmenybės.Sofija Janina 1919 m. baigė Šiauliųgimnaziją, kovose su bolševikais irbermontininkais buvo Šiaulių miestoir apylinkės partizanų štabo narė, vadovavožvalgybos skyriui. Perėjo frontoliniją, kad galėtų pasirūpinti pulkininkoGrigaliūno-Glovackio 1919 m.nužudyto socialdemokrato JurgioSmalsčio-Smolskio žmona belge. Berlynebaigė agronomijos mokslus, Danijojestudijavo gyvulininkystės mokslusir kooperaciją. 1944 m. su vyru D. Jasaičiupasitraukė į Vakarus.Ona Halina Lukauskaitė-Poškienėbuvo poetė,vertėja, visuomenės ir politinėveikėja. 1945 m. ši narsi moteris sukapitonu Jonu Noreika – generolu Vėtrair Stasiu Gorodeckiu – S. RadžiūnuVilniuje įsteigė Lietuvos tautinę tarybą,kaip pasipriešinimo sovietų okupacijaicentrą. Šios Tarybos vardu apie padėtįLietuvoje 1946 m. parašė laišką popiežiui.Ypatingojo karinio tribunolobuvo nuteista 10 metų. Veiklos priešsovietinį režimą nenutraukė ir grįžusiiš įkalinimo vietos. 1976 m. su ViktoruPetkumi, kun. Karoliu Garucku, TomuVenclova ir dr. Eitanu Finkelšteinuįsteigė „Helsinkio susitarimams remtilietuvių grupę“.Štai tokios buvo šiaulietės seserys,nors pernelyg nuskubėjome į priekį.Jasaičių namai buvo tolerancijos simbolis,juose lankydavosi įvairių idėjiniųpakraipų žmonės, o įsitikinimainetrukdė jiems rasti bendrą kalbą, rūpintismiesto kultūra ir gerove. PasakGreimo, štai ši simbiozė ir išugdė lietuvišką,kultūringą Šiaulių miestą.Bus daugiauGediminas Zemlickas

12 Mokslo Lietuva2010 m. birželio 3 d. Nr. 11(433)AtmintisIš lentynų ir dėžučių – naujam gyvenimuiProf. habil. dr. Juozas VytautasUzdilaMano seneliai gulėjo dėžutėsearba stovėjo lentynose, –rašo Vytautas Landsbergis, prisimindamasmamos tėvus, o savo seneliusJoną ir Konstanciją Jablonskius (eil.Bobutė, p. 67)*. Intelektualo atsiminimaipateikti ypač nelauktai – eilėraščiais.Ir nekasdieniškai apie laikoį mėlynus tolius nešamą kasdienybę.Tenka pripažinti – bent vienošimtmečio (XX a.) Lietuvos žmoniųgyvenimai suguldyti į dėžutes. Daugumailietuvių nuotraukos – brangiausiair vienintelė giminės ir šeimosrelikvija. Už ją brangesnė galėtų būtiprisiminimų fenomenologija – nuostabussąmonės vaizdas, kaip Jablonskiųanūko Vytulio (taip sakė bobutė)eilėraštyje Rygiškių pasaka.Viskasjame telpa: simboliai (ratukai, kuriaisį universitetą važinėjęs senelis,žila jo barzda, nušviesta ypatingosšviesos), prisiminimai (buvo senelisgriežtas, vientisas, reiklus, mylėjojis mūsų kalbą ir niekam neleido josgražaus daržo mindžioti, prišiukšlintiir nušaldyti).Dabartis – keistai graudus periodas.Tiesiog pasiraitoję rankovesinteligentai (ir ne tik jie) pluša dirbanacijos kultūros reikšmingame bare:vieną po kitos rašo ir leidžia (jei tikpinigų patys turi ar susipratę žmonėsjų duoda) valsčių, parapijų (žinoma,ir kaimų, kurie jau seniai nuo žemėspaviršiaus nušluoti), giminės iršeimos istorijas. Išjudino kūrybinępotenciją ne tik Lietuvos 1000-mečiopaminėjimas ir vis propaguojamasTV laidose žurnalisto Juro JankevičiausKlausimėlis (o dievulėliau tumano, kaip „gražiai“ tautiečiai svaičiojoapie įžymųjį lietuvių kalbininkąJoną Jablonskį, lyg netiesiogiai būtųnorėję priminti Gėtės mintį: niekonėra baisesnio už baisią fantaziją).Metraščių rašymo priežastis dar irkita. Nykstam gęstam kaip ta likimoskersvėjuose deganti žvakė.Ir 2010 metai buvo pradėti šiurpogaidele – per vienerius metus apmažoLietuva 21 tūkst. gyventojų. Arba tiek,kiek Šilutėje gyvena (iš TV laidų)...Tvarkingos ir darbščios, bet išpasaulio skubriu žingsniu išeinančiostautos rūpestis – viską, ką gražiausiaturime, iš tų dėžučių ir lentynų sudėtiį puikias knygas – tvirtesnį už granitąpaminklą. Vis ta viltis. O gal kas norsims ir perskaitys? O jei ne, tai bentturės! Dabarty tai daug kas ir daugknygų turi.Graži ir prasminga į skaitytojorankas imama knyga Konstancijosir Jono Jablonskių šeima, sudarytaprovaikaitės Eglės Lukėnaitės-Griciuvienėsir jos pagrindinio talkininko– Lietuvos nacionalinio muziejaus.Sudarytoja – reto kuklumo autorė:tepasirašo tik antroje titulinio lapopusėje (tik vienąkart!) greta dailininkėsVidos Kuraitės ir redaktorėsNijolės Deveikienės.Skaitydamas šį tomą, supranti:pratarmė ir įvadas, pagrindinė studijaKonstancijos ir Jono Jablonskių šeima(p. 15–42), surinkti atsiminimai ir* - Konstancijos ir Jono Jablonskiųšeima. Sudarė. E. Lukėnaitė- Griciuvienė.– Vilnius: Lietuvos nacionalinismuziejus, UAB „Petro Ofsetas“,2009. P. 246.laiškai, spaudos liudijimai ir priedai,nuotraukų aiškinimai ir asmenvardžiųrodyklė – viskas pirmiausiašios darbščios moters sudaryta. Jąrėmė archyvų puoselėtojai, visos tosgerosios tetos ir dėdės, KazimieraGalaunienė, davusi idėjos pradžią,prof. Arnoldas Piročkinas, jau fundamentaliosstudijos apie Joną Jablonskįautorius, ir daugybė kitų. Kai darbasįprasmintas, galima rašyti dedikaciją:„Skiriu dukroms Liepai ir Sauleiir visiems, kuriems artimi knygosherojai ar jų palikti darbai Tėvynei“(p. 7). Mes, skaitytojai ir vertintojai,priimame šią intenciją kaip į mūsųsavastį pasėtus grūdus. Iki šiol daugprirašyta istorinių ir teorinių šeimostyrimų, bet palyginti mažai tokių, iškiliųLietuvos žmonių šeimoms skirtųknygų. Šioji knyga – ne tik privati (tikJablonskių giminės) šeimos studija,bet ir kalbininko Jono Jablonskio, vadintovienu iš didžiausių tautos vyrų,nuopelnų lietuvių kalbai priminimas.Tatai liudija Jono Jablonskio mintysapie kalbą, Lietuvos spaudoje skelbtinekrologai, nuopelnų aprašymai irapdovanojimų faksimilės.Kodėl tokia knygos struktūra,nesunku atspėti – vis siekta, kadJablonskių proproanūkiai tenkintųsavo episteminį smalsumą: pažintų,kaip rašęs Vydūnas, lietuvių kalbossąžinę – Joną Jablonskį ir jųdviejų suKonstancija šeimą. Nuo šiol Jablonskiųgiminė turės puikią relikviją. Bentretsykiais pravers išmintingų žmonių,visų draugėn sudėtų (proprosenelių,prosenelių, senelių, vadintų dar irkitais, švelnybiniais žodžiais – motulė,mamutė, tutė, dėdė), patarimai.Tegul būna prisiminti Onytė, Vytutis,Justukas, Julytė, Jonytis... Taip rašant,savaip reanimuojamas susvetimėjimoapimtas lietuvių sąmonės ir bendravimoklodas. Per papročius, tautiškąjįmentalitetą ataidi gyvenimo išmintis.Ji, regis, su užmoju, kuo plačiausiai irgiliausiai išsakyta laiškuose ir reflektuotaJablonskių amžininkų pastebėjimuose.Knygos skaitymas – vienasdžiaugsmas. Visi tie gimimo, krikšto,santuokos ir mirimo aktai begalo įdomūs. Kad ir Jono JablonskioGimimo aktas. Viskas, kas įvyko,kuo tiksliausiai aprašyta: 1860 m.gruodžio aštuonioliktąją dieną pirmąvalandą po pietų žemdirbys išKubilėlių kaimo Juozas Jablonskis (33metų) kartu su Juozu Marcinkevičiumi(33 metų) ir Petru Mekšriūnu (51metų) parodo vyriškos lyties kūdikį,gimusį Kubilėlių kaime šiandienpirmą valandą nakties iš teisėtos jožmonos Agnieškos (čia kiek perfrazuotaspuikus A. Piročkino vertimas– autoriaus pastaba). Kaip ir kitas,dabarties skaitytojui nuostabą keliantisKonstancijos Onos Sketerytėsgimimo įrašas: 1868 m. rugsėjo 29dieną gimė evangelikų reformatųvalstiečių iš Nereikonių kaimo AdomoSketerio, Dovydo s. ir MarijosJodinskaitės-Sketerienės duktė. Įrašųpilnumas ir tikslumas – pagarbos įpasaulį atėjusiam liudijimas. Išsamusir didžiai pagarbus Konstancijosir Jono Jablonskių Santuokos įrašas(p. 237). Viską, kas svarbiausia, sužinai:į sužadėtuves atvykusių jaunikioir jaunosios luomą, rangą ir amatą,vardus ir tėvavardžius, jų tėvų gimimodatą ir vietą. Žinai jų religiniusįsitikinimus, tarsi matai viengungioir panelės gautus leidimus tuoktis,užsakų paskelbimą, santuokos laikąir vietą – Švobiškio evangelikų reformatųbažnyčioje 1890 m. liepos24 dieną. Matai net 10 liudininkųparašus. Tai bent, kaip šiandien daugkas pasakytų, santuokos įforminimotikslumas, etika ir estetika, tuometiniočia ir dabar prasmė... Ir iš archyvųdokumentų yra ko pasimokyti. Kaipir iš nubraižytų Jablonskių ir Sketeriųšeimų genealoginių medžių (p.230–231), kuriuose nebent gali pasigestiir „antrosios pusės“ žmonių –Jablonskių žentų ir marčių, SofijosLandsbergytės, Vytauto Landsbergio-Žemkalnio,Tado Petkevičiausgimimo ir mirties datų.Vertingas ir labiausiai individualusbei savitas knygos klodas – laiškai,rašyti Konstancijos ir Jono Jablonskių(vyro – žmonai, žmonos – vyrui,tėvo – sūnui Konstantinui, motinos –sūnui Konstantinui ir jo šeimai, dukteriaiJulijai, sūnui Jonui, dukteriaiOnai, sūnų Konstantino ir Jono, dukterųOnos ir Julijos, Konstancijosbrolio Adomo Sketerio, dukterėčiųMarytės ir Julijos, mošos Marijos,sūnėno Vytauto Čepo, draugų ir šeimosbičiulių – Bronės Gustaitienės,Marijos Mašiotienės, Sofijos Čiurlionienės,Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Ripsimės Glinskienės ir MarieThielemann). Tai atmintis, kuripuikiai perteikia Jablonskių (tėvų!)bendravimo, santykių su vaikais, giminėmisir bičiuliais draugiškumą irnuoširdumą. Iš laiškų paimant bentpo kruopelytę to, kas vertingiausia,galima sukomponuoti puikią Jablonskiųšeimos mozaiką. Tokių kūrybiškųšios šeimos interpretacijų galėtų būtikeliolika. Vienas tikrai perspektyvusbandymas jau pateiktas. Tai knygossudarytojos E. Griciuvienės studijaKonstancijos ir Jono Jablonskių šeima.Galima būtų polemizuoti: ar įmanomaiš Jono Jablonskio laiškų spręstiapie kalbininko požiūrį į šeimą. Manau,galima – tokie prasmingi laiškųkreipiniai, įrodinėjimai ir užuominos.Kreipdamasis į Konstantiną „Vaikeli!“(rečiau – „Mylimasis“), tėvas– pagarbus ir gero jam linkintis, okartu raginantis ir priedermes vykdyti,nesutežti (kiek daug reiškia tėvoraginimas sūnui „atsimink!“). Ir vislaiškuose dalykiškas kalbėjimas apiereikalus (verčiamas knygas, rašomuskalbos darbus, leidžiamus raštus),rūpestis, kad gimtoji kalba skambėteskambėtų, būtų lengva, graži ir suprantama.Neapkenčia laiškuose Konstantinuipasirašantis „Tėvas“ (kitur– Tavo tėvas arba Jūsų tėvas)bereikalingo vargo, kuris sunaikinažmogų, iščiulpia iš jo per daugreikalingos gyvenimui energijos(p. 116).Tikroji gyvenimo prasmė –būti pareigos žmogumi, dirbti lietuvybei,leisti gražiai parašytas knygas,kad žmonės turėtų ką gera pasiskaityti.Jablonskiui gyventi senuoju arbaįprastiniu gyvenimu – tai taisyti ir gerintirašybos dalykus. Užtat Jablonskiųnamuose, kur visada daug žmonių,visi vaikšto tarsi ant kojų pirštųgalų ir kalba pašnibždomis: tėvas taidarbo kambary, prie stalo, apkrautoknygomis ir rankraščiais. Tėvas dirba(kitiems – alina sveikatą!). Tik taipgyvenant galima realizuoti principą:vaikus geriausiai auklėja pačių tėvųdarna ir vienybė, jų meilė, pagarba,atsakomybė ir pasiaukojimas. Tėvolaiškai liudija, kaip šeimoje svarbuvisus aprūpinti prasmingu darbu, derintigriežtumą ir švelnumą, pavyzdįir įtikinėjimą. Ir niekados geri tėvaitiesmukai neįvardija (nesididžiuojaišoriškai) savo nuopelnų šeimai. Mattie nuopelnai redukuojami į vaikųdaromą pažangą, stovėjimą geramegyvenimo kely. Jie apsergėti nuo visųdorovinių paklydimų ir todėl iš tvirtokelio negali išklysti.Darnoje gyvenantys tėvai įveikiašeimoje kilusius auklėjimo sunkumus.Tėvo veiklos sritis – šeimospragyvenimas, būstas, vasarojimas,vaikų išleidimas mokytis, draugystėsu kitais.Tėvas jaučiasi įsipareigojęs šeimai,prisiėmęs didelę atsakomybėsnaštą. Kas aišku (už vyro moteristuri jaustis kaip už mūro!), netenkakitiems deklaruoti, juolab įrodinėti.Knygoje tik vienąkart užfiksuota:„Rūpėjo man ji su vaikais. Man žuvus,visi paliktų be duonos ir mokslo“ (išPetro Šniukštos atsiminimų, p. 45).Jonas Jablonskis tokius žodžius ištarėpatekęs į ekstremalią situaciją, kada,pasiplaukiojant laivu jūroje, kilo didelisvėjas ir katastrofos grėsmė.Atsiminimuose apie Joną ir KonstancijąJablonskius minima (itin retipastebėjimai), kokia gi buvo jųdviejųšeima. Tiesiogiai apie tai užsimena tikF. Norkuvienė: „Jablonskių šeimojetėvų ir vaikų santykiai buvo labaigražūs. Šeima nesivaikė poniškumo,nekentė tuščios diduomenės, nemėgopobūvių su alkoholiniais gėrimais“(p. 49).Knygos sudarytojai tenka ir kitaipparašyti: motina su vaikais ir tėvas(p. 70). Iš tiesų tėvas ilgai būna gimnazijoje,o grįžęs namo dirba priestalo kitame kambaryje, ilgesnį artrumpesnį laiką gyvena atskirai nuošeimos (toks buvo tremtinio gyvenimas).Vaikų auginimas ir auklėjimas– didžiausias Jablonskio žmonos (mamos!)Konstancijos rūpestis.Net ir tokios nuotraukos, kuriojeabu tėvai būtų nusifotografavęsu savo penkiais vaikais, neišliko(gal jos ir nebuvo?). Išliko vienintelėKonstancijos Jablonskienės suvaikais Panevėžyje 1909 m. darytanuotrauka: mažiausias Jonukas antmamos kelių, šalia – Onytė, žemiaumamos sėdi Vytutis, aukščiau priejos stovi Kastukas, Julytė (mama kaipmagnetas traukia vaikus). Toks priminimaslyg savotiškas raginimas –atidžiai perverskime savo šeimų nuotraukųalbumus, raskime, kurioseesame visi – tėvai ir vaikai (dar daugiau– tėvai, vaikai ir anūkai).Visąlaik su savo vaikaisbuvo Konstancija Jablonskienė.Ir tada, kai juos augino, ir tada,kai išleido mokytis į didžiuosiusmiestus. Geriausi liudytojai –laiškai: mamos – vaikams (mielamKastyčiui, Juliučiukei, Jonučiukui,Onučiukei). Kažkodėl knygoje neįdėtamamos laiškų (gal jų nebuvorašyta?) Vytučiui. Tie laiškai, pradėtirašyti 1902 m. rudenį, tikrai iškalbingi.Kad ir laiškas mielam vaikučiuiKonstantinui (kituose – Kastyčiui,Kastuliukui, Kastuliui, Kastulyčiui).Jie liudija mamos nuolatinį (ir didįjį)rūpestį, kad jos sūnus būtų sveikas,pavalgęs ir linksmas. Laiškus mamadažniausiai rašo naktį, kai visi sumigęir juos baigia esant situacijai kaip irtąkart: „Jonia prabudo, verkia, šaukiamane.“ (p. 79). Tuose laiškuose gausuįvairių šeimos gyvenimo detalių:kaip Jonytis, paslydęs virtuvėje, griuvoaukštielninkas į katilą, nusiplikėvisą užpakalį, o dabar visą laiką gulikniūbsčias, ant rankelių pasirėmęs,kaip tėtė nuo darbų pasijuto pervargęsir negali užmigti, kaip į Brestą išLietuvos prisiuntė per daug obuoliųir bereikalingų pašto išlaidų jų šeimaipridarė, kaip Julytę ir Onikę mokoprancūzaitė... Parašiusi ilgą laišką,mama (dažniausiai pasirašanti Tavomama) stabteli: „Užteks tuo tarpu.Akis tiek skauda, vaikai sako esą labai

2010 m. birželio 3 d. Nr. 11(433) Mokslo Lietuva 13raudonos“ (p. 82). Taip bėga mamosdienos...Jos rūpesčiai priklauso nuo atliekamųvaidmenų: pirma – motinos,po to – bobutės. Tenka pastebėti,kad knygoje, o ypač atsiminimuose,pirmumas tenka bobutei. Matlabiausiai bobutę prisimena anūkai:įtaigūs Rimutės Jablonskytės-Rimantienėsatsiminimai apie giliai tikinčiąevangelikę, dovanojančią anūkėmsbrangiausias relikvijas (sužadėtuviųžiedelį su įrašu Jonas 1980), atvežančiąlauktuvių ir visus apdalijančiąprikeptais pyragais, šypsena ir gražiužodžiu. Tarp visų kitų atsiminimųišskirtiniai Jablonskių tarnaitės (Revelioperiodas) M. Posfergelytės-Vanagienės(rašyti 1921 m. gruodžio 9d.). Jų namuose (Posfergelių – aut.past.) „buvo labai vargingas gyvenimas“.Ponia Konstancija tai patėmijoir ją priglaudė lietuvių šeimynoje.Pasak tarnaitės, ponia tokia maloni,kad tarnaitė iš laimės apsvaigsta. Ištiesų Jablonskienė buvo turėjusi dvasinęgalią visus, kurie ją supa, darytilaimingus. Vis dėl jos tolerancijos,draugiškumo ir švelnumo, gražioslietuvių kalbos svetimame krašte.Atskiro akcento tikrai vertasKonstancijos Jablonskienės domėjimasislietuvių kalbos reikalu. Viską,ką jos vyras rengė, žinojo, ir gebėjolaiškuose sūnums ir dukterimspainformuoti. Būta tikros lietuviųrašomosios kalbos puoselėtojo pagalbininkės.Kadangi knygoje motinos irbobutės atliekami vaidmenys plačiaiir su polėkiu aprašyti, nejučiadingteli mintis, o gal galėjo lygiaitaip pat būti charakterizuoti ir darankstesni – sužadėtinės ir būsimosžmonos (ir visąlaik – žmonos!) vaidmenys.Tie keli laiškai – Jono Jablonskio– žmonai ir Konstancijos –vyrui – iš tiesų nedaug ką pasako. Netnesužinai, kaip vyras kreipdavęsis įžmoną. Laiškai labiau perteikia vyroir žmonos santūrumą: „Pinigus gavau– ačiū. Tik tuo tarpu. Konstancija.“Tik iš potekstės tenka spėti.Būta kur kas subtilesnių jausmų.Gal tai primena Jono Jablonskio antramelaiške kriptonimas „Skr-nėilgakasė“,skirtas tik žmonai?Kai užverti knygą Konstancijos irJono Jablonskių šeima (bent kuriamlaikui), ilgai nepaliauji medituoti.Tokia įtaigi jos idėja! Pagaliau turimepuikią knygą apie lietuvių inteligento,tautos šulo, šeimą. Tai savotiškavitališkumo ir dvasinės atgaivos oazėšiais visuotinio susvetimėjimo laikais.Šios knygos kur kas didesnė vertė irprasmė negu jos tik švietėjiška paskirtis– supažindinti su lietuvių kalbossąžinės Jono Jablonskio ir sutikusiosvisą gyvenimą drauge su juo dalintisvargais ir džiaugsmais KonstancijosSketerytės-Jablonskienės šeima.Tekste ir potekstėje vis raginantisįsakmumas: dėk žmonių likimą prielikimo, sugretink kitų ir savo nusiteikimus.Jei taip gali, tai jau žinai, kasbuvo ir lieka teisus.2010 m. Mokslo Lietuva vykdo projektąMokslui, visuomenei ir kultūrai.Siekdama populiarinti laikraštyjepublikuojamą medžiagą redakcijaleidžia naudotis publikacijomis tol,kol Spaudos, radijo ir televizijos rėmimofondas rems minėtą projektą.Vytautas Didysisatėjo į MarijampolęVytauto Didžiojo kelias į Marijampolę prasidėjęs 1930 m. pasibaigė šiemetAtkelta iš 1 p.Birštone, tiesa, įsteigė Vytauto Didžiojoordiną. Kernavės klebonas monsinjorasČeslovas Krivaitis paminklą Vytautuipastatė Kernavėje. Tiesa, dar yra iš medžioišskobtas Ipolito Užkurnio VytautasTrakuose, Karaimų saloje – šį paminkląpastatė Vilniaus Vytautų klubas. Ar visušiuo įdirbiu per 20 nepriklausomos Lietuvosmetų galime didžiuotis, paliekamespręsti skaitytojui.Kai snaudžia valstybėKai pasyvi arba išvis nieko nedarovalstybė, iniciatyvos imasi piliečiai –tuštumos nemėgsta ne tik gamta. Jeigupirmo kelyje pasitaikiusio marijampoliečiopaklaustume, kiek laiko buvopuoselėjama idėja Marijampolę papuoštiVytauto Didžiojo paminklu, išgirstumeįvairių atsakymų.Kol lūkuriavome Marijampolės VytautoDidžiojo parke, prieš prasidedantpaminklo Vytautui Didžiajam atidengimoiškilmėms, spėjau susipažinti suVytautu Griniumi, Lietuvos prezidentoKazio Griniaus memorialinio muziejausMarijampolėje direktoriumi. PasakGriausmavaldys Tomas Vaisieta prabilo kunigaikščio balsuV. Griniaus, marijampoliečiai paminkląVytautui Didžiajam buvo pasišovępastatyti dar minint Lietuvos valdovo500-ąsias mirties metines, jubiliejiniaisVytauto Didžiojo metais.Vieta turėjo būti pati prestižiškiausia– Karališkasis sodas miesto centre.Jis įkurtas 1870 m. rusų kariškių šeimoms,o 1930 m., kai buvo minimosVytauto Didžiojo 500-osios mirtiesmetinės, sodas ir šalia esanti Varšuvosgatvė pervadinti Vytauto vardu. Mergaitėspasodino 500 liepaičių kelyjevedančiame Kauno link, o berniukai –500 berželių. Paminklui pradėtos rinktilėšos, tačiau kilnią idėją įgyvendinti sutrukdėprasidėjęs karas. Išliko tik SenosioseMeškučių kapinėse dar 1930 m. VytautuiDidžiajam pastatytas paminklas,bet marijampoliečiams to buvo maža.Nepriklausomybės metais VytautoUlecko ir Vytauto Mardosos iniciatyvanuspręsta paminklą Vytautui Didžiajampastatyti Marijampolėje, taigi atlikti tai,ko nepavyko padaryti prieš karą. Susitartasu skulptoriumi Juliumi Narušiu,kad jis projektą įgyvendins 2005 metais,bet sumanymo įgyvendinti nepavyko,iškilus ginčams savivaldybėje, didėjantinfliacijai. Apsispręsta paminklą užbaigti2009 metais, ir jis buvo beveik baigtas,tiesa, ne vasarą, kaip norėta, bet rudenį.Vis dėlto atidengimo iškilmės buvo nukeltosį 2010-ųjų gegužės mėnesį. Matpraėjusiais metais Marijampolėje ir taipSkulptorių Julių Narušį sveikina jo kūrybos gerbėjašį sumanymą iškėlė ir įgyvendino, galibūti laikoma miesto ir miesto gyventojųžygdarbiu. Sūduva ne žodžiais, o darbaispatvirtino savo kaip bendrinės lietuviųkalbos ištakų krašto statusą.Lygia greta statant paminklą Kalbaiir Tautai vyko ir Vytauto Didžiojo paminklokūrimo darbai Mokolų kaime,kur yra skulptoriaus J. Narušio dirbtuvės.110 tūkst. litų paminklui skyrė Marijampolėssavivaldybė, kuriai vadovaujameras Vidmantas Brazys. Antra tiek lėšųsurinko privatūs aukotojai.Praėjusį rudenį šis paminklas buvopastatytas, tačiau jo atidengimo iškilmėsatidėtos. Teisingas sprendimas, nes šiaismetais minime Žalgirio mūšio didžiosiospergalės 600-ąsias metines, o Ldk Vytautassu savo pusbroliu Lenkijos karaliumiJogaila ir buvo svarbiausi šios pergalėsautoriai. Ir dar vienas labai svarbus niuansas:Vytauto dėka Lietuvai sugrąžintakryžiuočių užkariautoji Sūduva. Jeigu tonebūtų pavykę padaryti, šiandien marijampoliečiaikalbėtų kita kalba ir veikiausiaistatytų paminklus suvorovamsir kutuzovams kaip „Kaliningradskajaoblastj“ gyventojai.Apie visa tai bent kartsykiais reikėtųpamąstyti, o ypač tada, kai prasidedaginčai kone dėl kiekvieno statomo pabuvoatidengti net du iškilūs paminklai.Pavasarį Lietuvos didžiojo kunigaikščioVytenio bendrosios paramos logistikosbataljono teritorijoje atidengtas atkurtasispaminklas Ldk Vyteniui. Šį neišlikusįpaminklą 1938 m. pastatė dailininkasir skulptorius Gabrielius Staniulis, nuo1936 m. tarnavęs Marijampolėje stovėjusiame9-ajame pėstininkų pulke.Deja, karo metais paminklas neišliko, oVytenio skulptūrą iš granito nukalė pagališlikusias nuotraukas skulptorius JuliusNarušis. Pažymėtinas ir Ldk Vyteniobendrosios paramos logistikos bataljonokarių ir įvairių visuomeninių organizacijųindėlis į tai, kad šis paminklas buvoatkurtas.2009 m. rugsėjo pradžioje Marijampolėje,J. Basanavičiaus aikštėje, atidengtaspaminklas Kalbai ir Tautai (skulptoriusKęstutis Balčiūnas). Paminklasišties didingas ir iškalbingas, apskritaitai bene vienintelis pasaulyje paminklastautos kalbai. Tai, kad marijampoliečiaiminklo, kai skaičiuojami grašiai, kuriuosbūtų galima nukreipti kitoms reikmėms,gal ir svarbioms, bet iš esmės vienadienėms.Sunkus paminklokeliasPaminklo Vytautui Didžiajam Marijampolėjeidėją iškėlė ir įgyvendinoLietuvos Vytautų klubo Marijampolėsskyrius (vadovas Vytautas Narušis) irMarijampoliečių bendrija (pirmininkasVytautas Gaulia).Bene prieš dešimtmetį po nakties antVinco Mickevičiaus-Kapsuko paminklopamatų atsirado akmuo su užrašu: „Čiabus pastatytas paminklas Vytautui Didžiajamir Sūduviams, žuvusiems už Lietuvą“.Ir parašas – „Sūduvos Vytautas“.Kilo nemažas triukšmas, Teritorijųplanavimo ir statybų inspekcija reikalavo„nelegalų“ akmenį pašalinti. Kai kąNukelta į 16 p.Gedimino Zemlicko nuotraukos

14 Mokslo Lietuva2010 m. birželio 3 d. Nr. 11(433)Vartokimeįvardžiuotines formas!Valerija VaitkevičiūtėPer LR ir LTV nuolat girdimeneįvardžiuotinių būdvardžiųformas, pvz.: ŠventųJonų bažnyčia, šventas Juozapas,šventas Kazimieras, šventas Tėvas(popiežius) lenk. Ojciec święty„Sfownik języka polskiego“, 1966(toliau SJP), t. 8, p. 1362; šventasraštas lenk. Pismo święte SJP,1966, t. 8, p. 1362; šventa Teresė;mobilus ryšys, mobilus telefonas(būsi saugus su mobiliu telefonu),vieša informacija, aukšti mokslai,neįvardžiuotinių dalyvių formas,pvz.: nekilnojamas turtas, gyvenaminamai, baudžiama atsakomybė,baudžiamas kodeksas, kompensuojamivaistai, ir neįvardžiuotiniųkelintinių skaitvardžių formas,pvz.: antras pasaulinis karas –lenk. druga wojna światowa „Lietuvių–lenkųkalbų žodynas“, 1991(toliau LLKŽ), p. 199, ir t. t.Pagal reikšmę ir morfologiniuspožymius skiriami kokybiniai irsantykiniai būdvardžiai. Kokybiniaibūdvardžiai turi savitas reikšmes irpatys rodo daikto ar reiškinio ypatybę,pvz.: senas, -a, tamsus, -si. Beto, jie dar laipsniuojami, pvz.: senas,-a, senesnis, -ė, seniausias, -ia. Visikokybiniai būdvardžiai gali turėtiįvardžiuotines formas, pvz.: senasis,-oji, senesnysis, -oji seniausiasis,-oji. Santykiniai būdvardžiai yrakokybinių būdvardžių vediniai –priesaginiai, pvz.: senokas, -a,priešdėliniai, pvz.: apysenis, -ė, irsudurtiniai, pvz.: pusalkanis, -ė,miršgyvis, -ė. Jie nelaipsniuojami irįvardžiuotinių formų neturi.Mes aptarsime tik kokybiniųbūdvardžių, dalyvių ir kelintiniųskaitvarvdžių vartotinas įvardžiuotinesformas ir, reikalui esant, neįvardžiuotines.Neįvardžiuotinę formą šventas,-a tradiciškai vartojame reikšdamikilnų tikslą, pvz.: šventas kerštas,šventa priedermė lenk. świętyobowiązek SJP, 1966, t. 8, p. 1363;kalbėdami apie iš pagarbos neliečiamąobjektą, pvz.: šventa žemėlenk. Święta ziemia, bet lietuviškaiturime ir Šventóji Žẽmė (Palestina)„Krikščioniškosios ikonografijosžodynas“, 1997 (toliau KIŽ), p.189; lenkiškai ji reiškiama inversija(pakeista žodžių tvarka) – Ziemiaświęta SJP, 1966, t. 8, p. 1362;šventas miškas lenk. święty gaj SJP,1966, t. 8, p. 1362; kai kalbameapie nenuneigiamus dalykus, pvz.:šventa neliečiamybės teisė, taip patkalbėdami apie dorą žmogų, pvz.:Jonas šventas – paguldė galvą už tėvynę;šventas žmogus (toks, kuriamnieko negalima prikišti) lenk. świętyczłowiek SJP, 1966, t. 8, p. 1362.Iš krikščioniškosios leksikos 1tik Kalėdos, Velykos ir Kūčios vartojamosbe žodžio šventas. Priežastis,tikriausiai, ta, kad lenkiškai šiosšventės vadinamos visai kitaip irbe žodžio święty atitinkamų formų:Kalėdos lenk. Boże NarodzenieSJP, 1958, t. 1, p. 621; Velykos lenk.Wielkanoc SJP, 1967, t. 9, p. 1029;Kūčios lenk. Wigilia (Bożego Narodzenia)SJP, 1967, t. 9, p. 1093.Kalėdos „Visuotinė lietuviųenciklopedija“, 2006 (toliau VLE),t. IX, p. 185, „Dabartinės lietuviųkalbos žodynas“, 2000 (toliau DŽ),p. 277, ir vėlesni jo leidimai; Kalėdos,Kalėdomì ` „ Zietelos šnektos~žodynas“, 1998 (toliau ZŠŽ), p. 259;„Druskininkų tarmės žodynas“,1988 (toliau DTŽ), p. 133; „Lazūnųtarmės žodynas“, 1985 (toliauLTŽ), p. 103; per Kalėdàs FrydrichasKuršaitis (Friedrich Kurschat)„Beiträge zur Kunde der littauischenSprache“, 1849, p. 153; ateinaKalėdos „Patarlės ir priežodžiai“,1958, p. 57; Kalėdos „Religijotyrosžodynas“, 1991 (toliau RŽ), p. 174,Kalėdos riebios Šatės (Skuodo r.),pirm Kalėdų Mikalojaus Daukšos„Postilla Catholica“, 1599 (toliauDP), p. 30; Kalėdų šventė KristijonoGotlybo Milkaus (ChristianGottlieb Mielcke) rankraštinis žodynas,p. 123; apie Kalėdas JonasJablonskis (šaltinis nežinomas);~Kalėdos „Lietuvių kalbos žodynas“,1959 (toliau LKŽ), t. V, p. 130.Velýkos Leopoldas Geitleris„Litauische Studien“, 1875, p. 24;Fr ydrichas Kuršaitis (FriedrichKurschat) „Littauisch–deutschesWörterbuch“, 1883; Antanas Juška„Lietuviškos dainos“, 1880–1882,322 daina; DŽ, 2000, p. 920, ir vėlesnijo leidimai; LTŽ, 1985, p. 282;ZŠŽ, 1998, p. 752; DTŽ, 1988, p.449; Salos (Rokiškio r.), Gegrėnai(Plungės r.); Velykų Daugėliškis(Ignalinos r.), Baisogala (Radviliškior.), Pelesa (Varanovo r.), Veliuona(Jurbarko r.); Velýkoms Telšiai;Velykómi Kapčiamiestis (Lazdijųr.), Velýkom Kupiškis; Velýkas Endriejavas(Klaipėdos r.), Miežiškiai(Panevėžio r.); Velýkos[e] Suginčiai(Molėtų r.), Velýkose Paberžė (Vilniausr.); Velykos „Lietuvių tautosakosrankraštynas (Šiauliai)“;Velykų „Mitteilungen der LitauischenLitterarischen Gesellschaft“,1883–1912, t. V, p. 200; Prienai;Velykas Martynas Mažvydas, „Seniausiejilietuvių kalbos paminklaiiki 1570 metams“ (parengė JurgisGerullis, 1922, p. 243); Leipalingis(Lazdijų r.), „Lietuvių tautosakosrankraštynas (Aukštadvaris)“.~Kūčios DŽ, 2000, p. 338, ir vėlesnijo leidimai; LKŽ, 1962, t. VI,p. 758; DTŽ, 1988, p. 173; VLE,2007, t. XI, p. 188; Kūčios RŽ,1991, p. 298; Kūčių 2 VLE, 2006, t.IX, p. 185; Kūčià ZŠŽ, 1998, p. 322;LTŽ, 1985, 132.Neįvardžiuotinis būdvardisšventų pridedamas prie Kalėdų irVelykų tik sveikinimuose: sveiki sulaukęšventų Kalėdų; sveiki sulaukęšventų Velykų Maksas Nydermanas(Max Niedermann) „Lietuviųrašomosios kalbos žodynas“,1932–1968, ir labai retai – šventųjų:sveikinu visus, sulaukusius šventųjųKalėdų „Liturginis maldynas“,1968 (toliau LM), p. 169. Laikantistradicijų, šiuo atveju įvardžiuotiniobūdvardžio šventųjų nereikėtųvartoti, vartokime šventų.Vieni šaltiniai Mišias, kaip Kalėdas,Velykas ir Kūčias, vartojabe būdvardžio šventas, pvz.: Mišios„Tarptautinių žodžių žodynas“,1936 (toliau TŽŽ), p. 641;VLE, 2009, t. XV, p. 229–230; KIŽ,1997, p. 207; LKŽ, 1970, t. 8, p. 287;LLKŽ, 1991, p. 260; Mišios RŽ,1991, p. 253; Mišių – maldaknygė„Viešpaties Angelas“, 1942 (toliauVA), p. 105, 284; per Mišias VLE,2006, t. IX, p. 185; Mišià 3 ZŠŽ,1998, p. 411. Kiti šaltiniai vienurprie Mišių rašo šventas, kitur –ne, pvz.: DŽ, 2000, p. 824, lizdešventas, ~ -à –šventos Mišios, o lizdeMišios būdvardžio šventos nėra;maldaknygės: „Dieve, myliu Tave(toliau DmT), 1991, p. 138, rašošventų Mišių, p. 137 – prieš Mišias;LM, 1968, p. 102 – šventų Mišių,o p. 103 – Mišios; „Mažas NaujasAukso Altorius“, 1924 (toliauMNAA), p. 33 – per Mišias šventas,o p. 34 – Mišių maldos.Beje, niekaip nepateisinamasjunginys šventas vanduo, šventuvandeniu ar šventu aliejumi lenk.vard. Olej święty SJP, 1966, t. 8, p.1362. Konstantinas Sirvydas „Dictionariumtrium linguarum“, apie1620 (toliau SD), p. 358, duodašvęstas vanduo; DP, 1599, p. 458 –švęstu vándenimi; „Lietuvos sakralinėsdailės katalogas“, 1996 (toliauLSDK), p. 198 – du indeliai švęstiemsaliejams, o P. Ruigys (PhilippRuhig) „Deutsch – LittauischesLexicon“, 1747, p. 400, ir KristijonasGotlybas Milkus (ChristianGottlieb Mielke) „LittauischdeutschesWörter – Buch“, 1800,p. 539, duoda šventytas vanduo(tarminė forma žodžio šventintas),lenk. woda święcona SJP, 1967, p.1197. Derėtų vartoti šventintas vanduo,kaip rekomenduoja DŽ, 2000,p. 824, ir kiti jo leidimai vksm.šventinti lizde.Bus daugiau1Kalėdos, Velykos, Kūčios, Mišiosvienuose čia pateiktuose šaltiniuoserašomos didžiąja raide, kituose – mažąja;šiame straipsnyje visus juos rašomedidžiąja raide.2Kūčià. M. Fasmeris (М. Фасмер)„Этимологический словарь русскогоязыка“, 1967, t. II, p. 435, šį žodį siejasu slavų kalbomis – ukr. кутя, bltr.куця, sen. rus. кутья. SJP, 1964, t. 3,p. 1325, duoda kutia lenk. psn. Kalėdųišvakarių vakarienė Rusijoje. ErnestasFrenkelis (Ernst Fraenkel) „Litauischesetymologisches Wörterbuch“, 1962, t. 1,p. 304, aiškina taip: „kūčios lenk. kucia(kutia), latv. kuķes, kuoķes...“3Mišià vns., iš lenkų kalbos mszavns., vartojama be būdvardžio świętaLLKŽ, 1991, p. 260; DLLKŽ, 2003, t. 1,p. 426; SJP, 1963, t. 4, p. 891, duodanastąpiła msza liet. Mišios prasidėjo;ksiądz wyszedł ze mszą liet. kunigasišėjo laikyti Mišių.``„Technoramoje“ robotusnurungė žaidimas„Eko-miestas“Rektoriaus prizas už mokomąjį internetinį strateginį žaidimą „Eko-miestas“ buvoįteiktas KTU Informatikos fakulteto studentams Mantui Kavaliauskui, MantuiRadvilai ir Arvydui BurduliuiGegužės 4 d. Kauno technologijosuniversitete (KTU)duris atvėrė tradicinė jaunųjųmokslininkų darbų parodakonkursasTechnorama 2010.Kaip ir kasmet, skirtingų sričiųstudentai pristatė mokslinius išradimus,kurie gali būti pritaikyti praktiškai.Šiemet parodoje jų buvo net61, daugiausia – telekomunikacijų,elektronikos, valdymo inžinerijosir informacinių technologijų sričiųdarbų. Tarp jų visa grupė robotų,inovacijų, skirtų žmogaus sveikatospriežiūrai, mokomųjų žaidimų:medikams ir medicinos mokslų studentamsskirtas MedGame, visiemsgyventojams internetu pasiekiamasir ekologiškai mąstyti skatinantisEko-miestas, internetinis mokslinėsfantastikos žanro naršyklinis žaidimasNebula 44 ir kiti.Anot parodos Technorama organizatorėsKTU Inovacijų skyriausvedėjos doc. Violetos Kaunelienės,šiemet buvo ypač daug gerų darbų,todėl nuspręsta padidinti laimėtojųskaičių.Rektoriaus prizą (1 500 Lt) pelnėInformatikos fakulteto studentų trio(Mantas Kavaliauskas, Mantas Radvilair Arvydas Burdulis) už mokomąjįinternetinį strateginį žaidimą Ekomiestas.Realaus laiko kompiuteriųsistemų centro įsteigta nominacijaPlačiausiai versle pritaikomas darbasatiteko Laimonui Bartušiui už darbąVirtualus instrumentas otoakustinėsemisijos signalams registruoti, oinovatyviausiu pripažintas EdgaroVaštako darbas Lazerinis kampinioenkoderio žymių disko kokybėskontrolės įrenginys.„Vienas mokslininkas yra pasakęs,kad jei universitetuose būtųbent 15 proc. tokių studentų, kokiusšiandien matome pristatančius savoišradimus, Lietuvoje krizės nebūtų“, –įteikdama apdovanojimus šmaikštavoparodos Technorama organizatorėdoc. V. Kaunelienė ir pridūrė, kaddidžioji dalis Technoramoje pristatomųsprendimų jau yra diegiamiverslo įmonėse. Nemažai ankstesnėseparodose eksponuotų darbų vėliaubuvo įvertinti šalies mastu.Parengta pagal KTUinformacijąDarius Širvinskas ir Ignas Martišius pristato aplinkos stebėjimo robotąMokslo LietuvaGer bia mi skai ty to jai, laik raš tį Moks lo Lie tu va ga li te pre nu me ruo ti ne tik paštoskyriuose, bet ir in ter ne tu, tin kla la py je www.pre nu me ra ta.lt. Taip pat galimaprenumeruoti prekybos centrų MAXIMA XX ir MAXIMA XXX informacijos skyriuose.Jono Klėmano nuotraukos

2010 m. birželio 3 d. Nr. 11(433) Mokslo Lietuva 15ProjektasVykdomas projektas – tyrėjų, mokslo ir studijų, ekspertiniųir koordinavimo institucijų darbuotojų kompetencijai tobulintiEuropos politikoje moksliniaityrimai ir inovacijos suvokiamikaip priemonė įveikti dabartiesiššūkius. Sparčių technologinių pokyčiųir pasaulinės konkurencijos epochoje nuomokslinių tyrimų, naujų technologijų irinovacijų priklauso darbo našumas irekonomikos plėtra, geresnė gyvenimokokybė. Lietuvos mokslininkai, viešosiosir valstybinės institucijos, dalyvaudamosES tarptautinių mokslinių tyrimų irtechnologijų plėtros (MTTP) programųprojektuose, turi galimybę ne tik gautifinansinę paramą numatytai veiklai, betir įgyti žinių, dalytis patirtimi su kitųšalių kolegomis, susipažinti su naujaisdarbo metodais, įgyti projektinio darbopatirties, naujų ryšių, naudotis Europosmokslinių tyrimų infrastruktūra.Atsižvelgiant į vis didėjančią konkurencijąES mokslinių tyrimų erdvėjeir vis dar nepakankamus Lietuvos tyrėjųryšius su kitų šalių tyrėjais, nedidelędalies tyrėjų ir ekspertinių institucijųdarbuotojų dalyvavimo tarptautiniuoseprojektuose patirtį, nepakankamus gebėjimusrengti ir administruoti projektusbei tai, kad tik nedidelė dalis tyrėjų dalyvaujavertinant tarptautinius projektus,būtina didinti MTTP srities žmogiškųjųišteklių gebėjimus kokybiniu ir kiekybiniupožiūriu.Siekdama šio tikslo, Mokslo, inovacijųir technologijų agentūra nuo 2009 m.balandžio mėn. vykdo Europos Sąjungos(ES) struktūrinių fondų projektą Tyrėjųtarptautinės kompetencijos ugdymas(TYKU) pagal 2007–2013 m. Žmogiškųjųišteklių plėtros veiksmų programos3 prioriteto Tyrėjų gebėjimų stiprinimasįgyvendinimo priemonę MTTP kokybėir ekspertų rengimas.Šiuo projektu siekiama ugdyti žmogiškųjųišteklių gebėjimus integruotis įEuropos mokslinių tyrimų ir technologijųplėtros erdvę, t. y. skatinti Lietuvostyrėjus ir kitų institucijų darbuotojus aktyviauir kokybiškiau ekspertuoti, rengtiir įgyvendinti tarptautinius moksliniųtyrimų projektus, bendradarbiauti sukitų šalių tikslinėmis grupėmis ir tarptautinėmisorganizacijomis, supažindintitikslines projekto grupes su tarptautiniųmokslinių tyrimų programų aktualiausiomisnaujienomis.Viena iš pagrindinių projekto TYKUveiklų, skirtų mokslininkų ir kitų tyrėjų,mokslo ir studijų, ekspertinių ir koordinavimoinstitucijų darbuotojų tarptautineikompetencijai tobulinti – naujoskokybės mokymo modulių parengimasir išdėstymas. Šiais mokymais siekiamaper trumpą laiką ir plačiu mastu pagerintidaugiau nei 200 tikslinių grupiųatstovų gebėjimus sėkmingai dalyvautiES tarptautinėse MTTP programose.Pasitelkiant aukštos kvalifikacijos išorėsekspertus jau buvo suorganizuota 10mokymų seminarų, kurie apėmė 11mokymų modulių.Pirmieji mokymai buvo skirti besiruošiantiemsrengti paraiškas ES tarptautinėmsMTTP programoms. Mokymaiįvyko 2009 m. birželio 19 d. LRSeime, sulaukta 37 dalyvių. MokymaiSeminaro jauniesiems mokslininkams „JTC veikla“ metu dalyviai aktyviaidomėjosi jau dirbančių JTC institutuose jaunųjų mokslininkų patirtimiES tarptautinių MTTP projektų rengimas,Derybų dėl dotacijos sutartiesprocesas, Tarptautinių mokslinių tyrimųprojektų koordinavimo principai ir praktinisseminaras tyrėjams, ketinantiemsrengti ES tarptautinį MTTP projektą,įvyko 2009 m. gruodžio 14–18 dienomis.Mokslininkai ir kiti tyrėjai dalyvavo ypačaktyviai – sulaukta 98 dalyvių. Mokymųmedžiagą rengė ir mokymus vedėaukštos kvalifikacijos išorės ekspertaiiš Danijos inovacijų instituto (DanishInnovation Institute) – Milda Lapkaitė,Charles Lawrence, John Purdy ir SebastienAllibe. Mokymų sėkmę lėmė jųproaktyvumas – dalyviai ne tik buvo supažindintisu paraiškų rengimo reikalavimais,koordinavimo principais, derybųsu Europos Komisija (EK) procesu, betir turėjo galimybę dalyvauti praktiniuoseužsiėmimuose, susipažinti su įvairiųMTTP sektorių (viešojo, privataus nepelno, verslo) tarptautinio bendradarbiavimopavyzdžiais.Atskira projekto mokymų moduliųdalis skirta jauniesiems mokslininkams,kurių dalyvavimą ES MTTP programosebūtina skatinti ugdant jų gebėjimusrengti ir administruoti ES tarptautiniųMTTP programų projektus. 2010 m.kovo 2 d. buvo suorganizuoti mokymai7-osios bendrosios programos (BP) specifinėprograma ŽMONĖS, kuriuos vedė EKVykdomosios mokslinių tyrimų agentūros(REA) atstovai Kaisa Hellevuo irKlaus-Guenther Barthel. Lietuvos moksloir studijų institucijų doktorantamssuteikta žinių apie mobilumo programąŽMONĖS ir galimybė dalyvauti MarieCurie schemose, skirtose pradedančiųjųmokslininkų karjeros galimybėms didintiformuojant reikiamus įgūdžius tiekviešajame, tiek privačiame sektoriuje.Gegužės 18 d. surengtas svarbus seminarasdoktorantams Jungtinio tyrimų centro(JTC) veikla. Atvykusios JTC generaliniodirektorato atstovės Ulla Engelmann,Anne-Katrin Bock, Vena Georgieva beiAndri Papadopoulou išsamiai pristatėJTC veiklą, aptarė įsidarbinimo JTCseptyniuose mokslinių tyrimų institutuosegalimybes jauniesiems mokslininkamsir apžvelgė bendradarbiavimo suJTC sėkmės pavyzdžius. Itin pasiteisinoseminaro metu suorganizuota vaizdokonferencija su vienu iš JTC padaliniųIsproje (Italija). Jos metu jaunieji mokslininkailietuviai, dirbantys JTC Sveikatosir vartotojų teisių apsaugos (IHCP) irPiliečių gynimo ir saugumo (IPSC) institutuose,pasidalijo bendradarbiavimosu JTC patirtimi, pristatė įsidarbinimoprocedūras bei darbo sąlygas, atsakinėjoį dalyvių klausimus. Mokymų metu sėkmingoinstitucinio bendradarbiavimosu JTC patirtimi dalijosi ir kelių Lietuvosinstitucijų atstovai – Darius Milčius(Lietuvos energetikos institutas), BeataVilimaitė Šilobritienė ir Vaidotas Uselis(Aplinkos apsaugos agentūra).Projekto tikslinių grupių ypatingailaukti mokymai ES tarptautinių MTTPprojektų finansinis administravimas įvyko2010 m. kovo 18–19 dienomis. Mokymusvedė Suomijos audito kompanijosRantalainen Oy IA International atstovaiOssi Sopen-Luoma ir Maria Vuorinen,turintys ES 6BP projektų finansinio auditovykdymo Lietuvoje patirties. Mokymuosepristatytos BP projektų finansinioadministravimo taisyklės, aptartijų praktinio taikymo aspektai Lietuvoje,todėl šis renginys buvo naudingas mokslininkamsir projektų administratoriams,taip pat BP projektus vykdančių institucijųfinansininkams. Dar vieni mokymai,skirti mokslo ir studijų, ekspertinių irkoordinavimo institucijų ekspertamsir darbuotojams buvo surengti 2009 m.gruodžio 10–11 dienomis. Jų metu lektoriaiiš Ispanijos Theodoros Stamatiadisir Carmen Plasencia dėstė itin aktualiusintelektinės nuosavybės teisių klausimusbei etinius aspektus ES tarptautinėseMTTP programose.Mokymai 7BP – kaip sėkmingaidalyvauti įvyko 2010 m. balandžio12–13 dienomis. Pristatyti ir apžvelgtipagrindiniai aspektai, svarbūstinkamai ir sėkmingai pasinaudoti7-osios bendrosios programos beikitų finansavimo schemų teikiamomisgalimybėmis, teisingai identifikuojantatitinkamus kvietimus ir programas,ieškant partnerių, formuojant mokslinioprojekto konsorciumą, rengiantparaišką. Mokymuose dalyvavo 50mokslininkų – 7 BP naujokai. MokymaiES tarptautinių MTTP projektų valdymasTYKU projekto mokymai sulaukė didelio Lietuvos mokslininkų susidomėjimoir administravimas, kuriuose pristatytiprojektų mokslinio administravimosamprata ir principai, aptartos projektofazės ir turinys, projekto planavimas,valdymas ir kontrolė, komandiniodarbo pobūdis, projekto komunikacija,tarpkultūriniai klausimai, nagrinėtasrizikų valdymas, įvyko balandžio 14–15 d. Mokymai vyko Vilniuje ir buvotransliuojami vaizdo ryšiu, apjungiantVilnių, Kauną, Klaipėdą ir Šiaulius įvieną vaizdo konferenciją. Mokymųdalyviai galėjo pasirinkti miestą, kurisjam patogiausias ar artimiausias atvyktiir turėjo galimybę ne tik tiesiogiai stebėtitransliaciją, bet ir teikti klausimus,diskutuoti, matyti vaizdą iš visų keturiųmiestų vienu metu. Ši iniciatyva buvolabai sėkminga, nes mokymuosedalyvavo 100 dalyvių. Abu balandžiomėnėsio mokymus vedė Vokietijosįmonės Steinbeis-ForschungszentrumTechnologie-Management Nordost,konsultuojančios 7BP dalyvavimo beiprojektų administravimo klausimais,atstovas Frank Graage.Šių metų pabaigoje planuojamasurengti 3 paskutiniuosius projekto seminarus:Teisiniai ir finansiniai aspektai7BP, Tarptautinių programų paraiškųvertinimo patirtis bei Lietuvos dalyvavimaskuriant Europos mokslinių tyrimųerdvę: iššūkiai ir galimybės. Norintiejidalyvauti mokymuose gali iš ankstoužsiregistruoti šiuo adresu: http://www.tpa.lt/TYKU/registracija.asp.Tikimasi, kad TYKU projekte naudągavę tyrėjai ir ekspertai pakels savokvalifikaciją ir kompetenciją: aktyviauir sėkmingiau dalyvaus ES tarptautinėseMTTP programose, geriau suvoksparaiškų rengimo, projektų administravimoprocesą, įgis daugiau žinių apie ESMTTP politiką, reikalingą efektyviamintegravimuisi į bendrą ES moksliniųtyrimų erdvę tiek instituciniu, tiek politiniulygmeniu, pasinaudos galimybėmisįgyti naujos patirties, dirbdami su Europosmokslinių tyrimų infrastruktūra,ateityje plėtos užsimezgusių tarptautiniųveiklų iniciatyvas.Gražina Kriščiukaitienė

16 Mokslo Lietuva2010 m. birželio 3 d. Nr. 11(433)Vytautas Didysis atėjo į MarijampolęAtkelta iš 13 p.erzino, kad iniciatyvos imasi visuomenininkai.Gerai ar blogai taktiškai suveikė– šiuo atveju gal nenagrinėsime, bet taipamoka ir kitiems Lietuvos miestams,o didžiausia – Vilniaus miestui. Tiesiognesusipratimas, kad Vilniuje ir Trakuoseligi šiol nėra paminklo Vytautui Didžiajam.Pilietiškai nusiteikę Lietuvos totoriaiRaižiuose greičiau pastatys Vytautui paminklą,negu lietuviai Lietuvos širdyjeVilniuje.Nemažai kolizijų sukėlė paminklovieta pačiame Vytauto Didžiojo parkeMarijampolėje. Tinkamiausia vieta būtųparko centre, bet prieš tai reikėjo iškeltitoje vietoje einančią šiluminę trasą. Tamreikėjo apie 0,5 mln. litų, o tokių pinigųsavivaldybė neturėjo. Kai kam kilo abejoniųir dėl to, kad parko teritorijos žemėpriklauso valstybei, o paminklo statybąinicijuoja ir ja rūpinasi visuomeninėorganizacija. Nesusikalbėjimo pakako irtai tęsėsi bene dešimt metų. Per tą laikąVytauto Didžiojo parke spėta pastatytipaminklą Tauro apygardos partizanams(skulptorius A. Ambraziūnas), o tai neišvengiamaivertė koreguoti ir pačią VytautoDidžiojo asmenybės įprasminimoparke idėją. Abu šie paminklai turėjotapti vieninga idėjinio ir meninio Lietuvosdidvyrio įprasminimo koncepcija.Deja, šios vienovės įgyvendinti nepavyko– veikiausiai ir nepavyks.Iš Europos Sąjungos Struktūriniųfondų Vytauto Didžiojo parko rekonstrukcijaipagaliau skirta apie 16 mln.litų, bet abu paminklai jau stovi. Išeitų,kad prie pastatytų paminklų teks derintiparko rekonstrukcijos darbus, one priešingai. Pasigirsta balsų, kad vosatidengtąjį Vytauto Didžiojo paminkląreikėtų perkelti į jam tinkamesnę vietąparko gilumoje. Gal ten ir būtų labiaureprezentatyvi vieta, bet toks blaškymasiserzina miesto visuomenę, kai kam kylaįtarimas, kad vyksta kai kurių nepatenkintųjųambicijų karas. O kad parkasprašyte prašosi rekonstrukcijos, visiemsakivaizdu.Marijampolė –paminklų miestasŽodžiu, nėra paminklo, kad jį statantar pastačius nekiltų ginčų. Jų kylair Sūduvos gyventojams, kartais materialiosreikmės ima viršų prieš dvasines irkultūrines, bet dažniausiai vis dėlto laimiaukštesni siekiai – už tai jums, sūduviai,dėkinga Lietuva. Visi esame tik žmonės,kartais patiriame ir silpnumo akimirkų,bet stiprieji, gyvybingieji tautos pradaivis dėlto prasiveržia ir padeda pasirinktiteisingus sprendimus. Štai šios dvasinėssveikatos, kaip ir ausį bei širdį maloninančiossūduviškos kalbos intonacijosjuk ir atvažiuojame į šį kraštą patirti. Taimūsų bendrinės kalbos Meka, kuriosvertę kiekvienam lietuviui marijampoliečiaikaip niekas kitas sugeba patvirtintikone kasmet vis naujais reikšmingaisdarbais. Nors suvalkiečiai ir taupūs žmonės,bet Lietuvą garsinti sugeba dosniai.O tai svarbiausia, nes istorijoje išlieka tiksvarbiausi dalykai.Gediminas ZemlickasMarijampoliečių bendruomenės pirmininkas Vytautas Gaulia ir Vytautų kluboMarijampolės skyriaus pirmininkas Vytautas Narušis buvo vieni svarbiausių šiopaminklo Vytautui Didžiajam Marijampolėje iniciatoriųGedimino Zemlicko nuotraukosSargybojeVyriausiasis redaktorius Gediminas ZemlickasStilistės Laura Bočiarovienė, Gintarė LeščinskaitėDizaineris Mindaugas GalkusPatarėjai: Antanas Kulakauskas, Jonas Puodžius,Alfonsas Ramonas, Juras Ulbikas, Edmundas Kazimieras Zavadskas.Redakcijos adresas: J. Basanavičiaus g. 6, 01118 VilniusEl. paštas: mokslolietuva@takas.lt, tel. (8 5) 212 1235.Laikraštis internete: http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuvaRedakcija gerbia savo autorių nuomonę ir mintis, net jei ne visada joms pritaria.Perspausdinant ar naudojant laikraščio „Mokslo Lietuva“ ir jo internetinio puslapiohttp://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva paskelbtą medžiagą būtina nuoroda į „MoksloLietuvą“. Laikraštis platinamas tik prenumeratoriams ir redakcijoje.ISSN 1392-7191LeidžiaUAB „Mokslininkų laikraštis“SL Nr. 169SpausdinoUAB „Sapnų sala“S. Moniuškos g. 21, 2004 VilniusTiražas 550 egz.