2010 m. kovo 4 d. Nr. 5 - MOKSLAS plius

8 Mokslo Lietuva2010 m. kovo 4 d. Nr. 5(427)ŠaltiniaiarbaBaltasis šviesoraščio metraštininkas,Penki vakarai su BernarduPradžia 2009 m. Nr. 15Sandėris suraudonuoju velniujam buvo neįmanomasGal džiaugėsi mokančiu klausytispašnekovu, o gal jausdamas,kad jam labai nedaugatseikėta gyventi, V. Valatka atviravoBernardui, kalbėdamas įvairiausiomistemomis: apie miškinius ir girinius,apie Mačernį, savo pirmtaką Telšių Alkosmuziejaus įkūrėją ir pirmąjį direktoriųpoetą Praną Genį (1902–1952).Telšiuose jis 1931 m. įsteigė Žemaičiųsenovės mėgėjų draugiją Alka, kuri veikėiki lemtingų 1940 metų, 1932 m. –Alkos muziejų. 1934–1935 m. surengėkompleksinę ekspediciją į Drobūkščiųkaimą, iš kurio į Alkos muziejų atgabenopenkis vežimus eksponatų. Buvotikra Telšių kultūrinio gyvenimo siela.Naciams užėmus Lietuvą P. Genys vežiojovertingiausius Telšių Alkos muziejauseksponatus ir slapstė pas kaimųgyventojus. Siekė apsaugoti, kad naciainekonfiskuotų ir neišvežtų. Vėliau visitie eksponatai sugrįžo į muziejų. O jukpo sunkios ligos iškamuotas P. Genysnevaldė abiejų kojų, jokie gydymainepadėjo.Dar prieškariu šis energingas visuomenininkas,kultūros veikėjas irpoetas tvirtino parašęs 5000 eilėraščių,o spėjo išleisti tris poezijos knygas:Džiugo varpai (1929), Atnašavimai(1935) ir Rūpintojėliai (1941). Spaudoje1944 m. šmėkštelėjo žinutė apie netrukuspasirodysiančią naują poezijosknygą Saulėgrąžai, kurioje turėjo pasirodytiRainių poema, skirta šiurpiaitragedijai Rainių miškelyje 1941 m.birželį. Rinkinys nepasirodė, rankraštisdingo be pėdsakų.Užėjus sovietams kaip Vydūno pasekėjasir patriotas P. Genys neilgai dirbomuziejaus direktoriaus pareigose,nesjo pažiūros iš esmės kirtosi su naujossantvarkos reikalavimais. 1945 m.P. Genys buvo pašalintas iš savo įkurtojomuziejaus Alka direktoriaus pareigų,jam įsakyta per 48 valandas apleistiTelšius. 1945 m. gegužės 1 d. muziejausdirektoriumi buvo paskirtas poetas,pedagogas, visuomenės veikėjas ir knygųleidėjas Butkų Juzė (1893–1947),kuriam muziejuje teko įrenginėti tarybiniamgyvenimui pavaizduoti skirtąskyrių. Butkų Juzė netrukus mirė dėlkepenų ligos.Archeologas Vitas ValatkaP. Genys apsigyveno Plungėje irtoliau rašė eilėraščius, bet niekam nerodė.Nuolat jautė virš savęs pakibusiągrėsmę. Tiesa, jam buvo pasiūlyta mainaisuž būsimą gerą darbą rašyti eilėraščius„nauja dvasia“. Vydūno sekėjuitoks sandėris buvo svetimas. Nesutikoparduoti velniui dūšios, bet velniaspats atėjo. 1951 m. P. Genys buvo suimtas,apkaltintas antitarybine veikla.Užkliuvo poezijos knyga RūpintojėliaiBernardo Aleknavičiaus nuotraukosir laikraštyje Žemaičių žemė 1943 m.išspausdinta poemėlė Rainiai. Buvosiejamas ir su karo metais pasirodžiusiaknygele Žemaičių kankiniai. Abiejųkojų nevaldęs P. Genys buvo nuteistaskalėti 25 metus, išvežtas į Macikų stovykląŠilutės rajone, kur neaiškiomisaplinkybėmis 1952 m. mirė.Suvedė DonelaitisDonelaitis Bernardą suvedė suetnografe habilituota daktare Angele,Vyšniauskaite (1919–2006). Ji rašė irtuos dalykus, kurie siejosi su Donelaičiogyvenamąja aplinka ir jo laikais.Leisdamas knygą Donelaitis irmes Bernardas susipažino su iškiliamokslininke ir kuo toliau, tuo labiaustiprėjo jų draugystė. Mat Bernarduivisi zanavykai jau savaime yra draugai,o A. Vyšniauskaitė juk zanavykė. Tiesa,gimusi Kapsuose, Skriaudžiuose, o užaugusiZanavykuose, mokėsi Sintautųpradinėje mokykloje, Šakių Žiburio irMarijampolės Rygiškių Jono gimnazijose.1939 m. literatūrą pradėjo studijuotiVytauto Didžiojo universitetoHumanitarinių mokslų fakultete, kurįperkėlus į Lietuvai sugrąžintą Vilnių,mokslus tęsė jau Lietuvos sostinėje.Vilniuje mokslininkė gyvenoTverečiaus gatvėje, netoli, Žirgo gatniauskaitėapgynė habilitacinį darbą išlinininkystės papročių ir inventoriaustyrinėjimų.Sunku rasti etninės srities mokslo,kultūros ar visuomeninės veiklos barą,kuriame nesireiškė žymioji mokslininkė.Buvo Vytauto Didžiojo universitetoprofesorė, Lietuvių katalikų moksloakademijos akademikė, ValstybinėsJono Basanavičiaus premijos laureatė,Etninės kultūros globos tarybos prieLR Seimo narė ir ekspertė, Vilniausmiesto savivaldybės Pavadinimų suteikimokomisijos narė. NepakeičiamaKraštotyros, Lietuvai pagražinti, Tėviškėspažinimo, Ethos draugijų narė.Lietuvos valstybės įvertinta Lietuvosdidžiojo kunigaikščio Gedimino IVlaipsnio ordinu.Kaip galima pamiršti, kad A. Vyšniauskaitėviena pirmųjų pakėlė balsąprieš buvusio Vilniaus krašto lenkinimą,lietuviškų mokyklų uždarinėjimą.Argumentavo kartu su Vaciu Miliumibei Lietuvių kalbos ir literatūros institutodarbuotojų etnografinių ekspedicijųmetu surinktąja medžiaga.Atitinkamas raštas buvo įteiktas tuomečiamLietuvos mokslų akademijosviceprezidentui Juozui Žiugždai,pastarasis duomenis perdavė švietimoministrui Mečislovui Gedvilui. Taisduomenimis pasinaudojo rašytojasAntanas Žukauskas-Vienuolis.Nuo 1944 m. rudens iki 1947 m.Lietuvoje buvo 150 lenkiškų mokyklų.Repatrijavus lenkams į Lenkiją Lietuvojeprasidėjo kova prieš lietuviškąjį„buržuazinį nacionalizmą“. Kuo pasireiškė?Lietuvoje buvo padvigubintaslenkiškų mokyklų skaičius: 1947 m.rudenį Lietuvoje jau veikė 255 lenkiškosmokyklos ar klasės, o jose mokėsi25 451 mokinys – taip teigiama lenkųkalba išleistoje Vilniaus enciklopedijoje(Wileńska encyklopedia.1939–2005.Opracowal Mieczyslaw Jackiewicz.Wydanie I. Warszawa: Ex libris. GaleriaPolskiej Książki Sp. 20.0. 2007, 578 p.).Lenkiškomis buvo verčiamos ir kaikurios lietuviškos mokyklos.A. Vyšniauskaitės, V. Miliaus, Lietuviųkalbos ir literatūros institutomokslinių bendradarbių surinktaisduomenimis apie nepagrįstą lietuviškųmokyklų uždarinėjimą Vilniaus kraštepasinaudojo rašytojas A. Žukauskas-Vienuolis. Jis pradėjo rinkti parašusdėl Vilniaus krašto lenkinimo, lietuviškųmokyklų uždarinėjimo. 1956 m.lapkričio 4 d. LSSR ministrui pirmininkuiMotiejui Šumauskui įteiktąjįraštą pasirašė rašytojai A. Žukauskasvėjegyveno ir Bernardo sūnus, tadlankydamas sūnų apsilankydavo irpas Vyšniauskaitę. Žinoma, jeigupasitenkintume tik šia informacija,būtume labai neteisingi lietuvių tradicinėskultūros tyrinėtojos atžvilgiu.Priminsime, kad 1943 m. kovo 17 d.vokiečiai uždarė Lietuvos aukštąsiasmokyklas, bet jos ir toliau darbą tęsėnelegaliai. A. Vyšniauskaitės diplominiodarbo vadovas buvo Vincas Mykolaitis-Putinas,diplominis darbasGamtos pradai V. Krėvės kūryboje buvosėkmingai apgintas ir A. Vyšniauskaiteiišduotas Vytauto Didžiojo universitetobaigimo diplomas. Tačiau sovietmečiukaro metų diplomai nebuvo pripažinti,A. Vyšniauskaitei teko perlaikyti kone40 disciplinų egzaminus, taip pat irvalstybinius. 1955 m. Maskvoje apgynėmokslų kandidato disertaciją, josvadovu buvo profesorius P. Kušneris.A. Vyšniauskaitė tapo antrąja po V. Miliausetnologe, kuri šios srities mokslinįlaipsnį įgijo sovietmečiu.1948–1993 m. dirbdama Lietuvosistorijos instituto Etnologijos skyriujetapo 11 monografijų autore ar bendraautore,parašė per 700 moksliniųir mokslo populiarinimo straipsnių,vadovavo keliolikai disertantų. Lietuvaiatkūrus nepriklausomybę A. Vyš-Gedimino Zemlicko nuotraukaTelšių „Alkos“ muziejaus įkūrėjo PranoGenio ekslibrisas „Rūpintojėliai“Vienuolis ir Vincas Mykolaitis-Putinas,dailininkas prof. Antanas Gudaitis,kompozitorius prof. Balys Dvarionas,dainininkas prof. Kipras Petrauskas,rašytoja Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė,skulptorius prof. Petras Aleksandra-