2009/3/59

S UVALKIETISnepabūgo. Kalnų parko grožis, jauki aplinkasutraukė ne tik senimą, bet ir daugybęjaunimo pasiklausyti per 80 orkestrų atliekamųkūrinių, susipynusių su Maironio„Eina garsas“, „Lietuva brangi“ ir kitomisdainomis, ir pasižiūrėti šimtų baltais rūbaisvilkinčių vaidilučių, šokėjų, kovojančiųkryžiuočių ir lietuvių. Renginiui įpusėjus,debesys neišlaikė, prapliupo lietutis,tačiau orkestrai nepabijojo, kad instrumentaisušlaps, o šokėjos – kad taškysisklanuose. Vario dūdos, žiūrovų audringiplojimai nustelbė lietų ir pro šalį traukiantįperkūną. Vėl sugrįžo nuostabi nuotaika.Po koncerto žmonės skirstėsi ramiai, beincidentų, su daina.Vėlų vakarą sugrįžus į vietą, kur apsigyvenome,susirinkus visai kompanijai,pokalbiams nebuvo galo. Prisiminimai, jaunystėsdienų, gyvenimo Kanadoje epizodailyg pagreitinto filmo kadrai atskleidėžmonių darbus ir likimus, gyvenimodžiaugsmus, rūpesčius ir netektis, kuriosneišvengiamos, kur begyventum. Vis vienmalonūs, nors ir reti susitikimai praskaidrinaiš tėvų žemės pasitraukusių tautiečiųkasdienį gyvenimą, praturtina žiniųlobyną.Antrą dieną, sekmadienį, teko pasivaikščiotiir pasižvalgyti po išgražėjusįVilnių, restauruotą senamiestį, daugybęįrengtų parduotuvėlių, kavinukių, greitoaptarnavimo barų. Nors ir sunkmetis, miestasatrodo pasiruošęs šventei gana gerai.Visur švaru, daug žalumynų, gėlių, reklamų,bylojančių, jog vyksta kažkas rimto,ypatingo, šventiško. Netgi daugiabučiųkiemai, skvereliai traukia akį. Sutvarkytaaplinka, prisodinta įvairiausių gėlių,krūminių augalų. Gyventojai patys rūpinasinamų, įėjimų ir laiptinių išvaizda, jųtvarka.Irena Degutis pasakoja, kad prieš porametų apsigyvenusi Vilniuje pradėjo tvarkytidaugiabučio aplinką, kartais ir gretimųnamų teritorijos dalį. Žmonės sustodavoir stebėdavosi: „Ką ši moteris daro? Kodėlimasi miesto komunalinėms tarnybomspriklausančio darbo?“ Dabar ji pati stebisi,kad pamažu tvarkdarių būrys didėja,o šiukšlintojai nedrįsta elgtis kaipanksčiau.Lankydami miesto širdį, Katedros aikštę,pirmiausia patraukiame Valdovų rūmųlink, žinoma, pasižiūrėti iš išorės, kadangividuje darbai nebaigti ir įrengimai nesukomplektuoti.Tačiau simbolinis atidarymasplanuojamas rytoj, liepos 6 d. Be to, norimeįsitikinti, ar rūmai neužgožia Gediminopilies, negadina kalno papėdės ir apskritaiKatedros aikštės vaizdo. Apžiūrėjus visąaikštę skeptikų nuogąstavimai nepasiteisina– pilis ir kalnas iš po medžių matomikaip ir anksčiau, jeigu tyčia nepanorėsistebėti priėjęs arti, prie pat Katedros(tuomet, deja, nematyti). Dėl Valdovų rūmųtikslingumo ir autentiškumo, atrodo, diskutuotinėra prasmės. Autentiškumo tiek,kiek iš liekanų sugebėta atkurti. Grąžintastautai Lietuvos galybės simbolis. Tuoreikia tik džiaugtis.Po pasižvalgymo ir apmąstymų Katedrosaikštėje užsukame į Katedrą išklausytišv. Mišių, skirtų ne tik vaikučiams,jaunimui. Kunigas vietoj pamokslo kalbėjosisu jaunais žmonėmis, klausinėdamasir primindamas pastarojo sekmadienio Šv.Rašto, evangelijos svarbiausias mintis,pamokymus. Prie vargonų baltai apsirengęjaunieji choristai giesmėmis sustiprinošventišką nuotaiką, įkvėpė dvasinio penodalyvavusiems pamaldose ir besiklausiusiemsper garsiakalbius Katedrosaikštėje žmonėms.Vėliau, kiek pailsėję, tęsiame pasivaikščiojimąpo Vilnių, senojo miesto užkaborius.Pakeliui tenka susitikti ir pamatytipažįstamų punskiečių, seiniškių, varšuviečiųir net seniai matytų kanadiečių(pvz., draugą, kartu besimokiusį Suvalkųgimnazijos VIII klasėje – Leonardą Jonušką),pabendrauti su šiais metais Burbiškiųsąskrydyje pažintais tautiečiais išAustralijos – Irena ir Romu Kalėdomis.Pasivaikščiojimas po Vilnių, nors irtrumpas, atskleidžia visiškai kitą miestovaizdą (ypač centro). Pamatėme linksmusžmonių veidus, kultūringas kavinukiųpadavėjas, natūralų didmiesčio šurmulį.Stebėtinai daug nemokamų renginių, susibūrimųparkuose, gatvėse, klubuose,tačiau nesimatė girtų žmonių ar tvarkdarių.Svarbu ne tik renginiai, jų kiekis, bet iržmonės, nepaisant sunkmečio, nusivylimoateitimi, besišypsantys, šventiškainusiteikę. Kartais atrodo, kad ta atmosferadirbtinė, kokią dar neseniai tekdavęmatyti.Artėjant sekmadienio (liepos 5-osios)vakarui laikas paskiriamas Šokių dienosŠokių vakaras (nuotr. iš V. Baranauskaitės albumo)„Laiko brydėm“ renginiui „Žalgirio“ stadione.Iki stadiono nueiti pakanka vos 10minučių. Netgi visos dienos trupučiukąvarginantis pasivaikčiojimas nesutrukdo.Į stadioną sugužėjo aštuoni tūkstančiaidalyvių ir gausybė žiūrovų (daugiau,negu yra vietų, ko anksčiau nebūdavę).Šokių šventėje pasirodė ir užsienio lietuviai:JAV, Kanados, Brazilijos, Lenkijos,Baltarusijos, Švedijos, Ukrainos, Argentinos,Australijos. Iš tribūnos koncertąstebėjo išrinktoji prezidentė Dalia Grybauskaitė,premjeras Andrius Kubilius irkiti Vyriausybės bei valstybės atstovai.21 valandą (Lietuvos laiku) – jaudinantiakimirka, kai dešimtys tūkstančių balsųgiedojo „Tautišką giesmę“. Himno žodžiai,aido nešami, tuo pačiu laiku skambėjo visojeLietuvoje bei užsienyje, 40 valstybiųtautiečių susibūrimo vietose, žinoma, taippat Seinuose, Punske, Suvalkuose. Trisvalandas trukęs spektaklis su dainomis,inscenizacijomis savo didingumu irsudėtingumu stebino žiūrovus, jaudinoširdis. Padėka šokėjams būdavo išreiškiamabe paliovos plojimais ir džiaugsmobanga. Šventinis vakaras baigėsi gerokaipo pusiaunakčio.40PDF created with pdfFactory Pro trial version www.pdffactory.comG A M T A, T U R I Z M A S