S UVALKIETISIr jei praskirtum gluosnio, drebančio, nupuikusionašlaičio plaukus,Išvysčiau tokį skaidrų, tokį tyrą vandenų paviršių –Taip skaidrų ir taip tyrą, tartum Tolimoji,Gražiam apyryčio sapne regėta!Juk dar šiltadaržyje, vaivorinėmis senų gadyniųspalvomis nuaustame,Tikriausiai bus išlikęs kaktusas nykštukas ir anassilpnutis figų medis,Kadaise iš kažkokio laimės krašto atsiradę,O merdinčios saulažolės kvapsnis dar vis svaiginapopietės tvaike!Vaikystės krašte ir ūksminga sentėvių buveine!Kupli, susnūdus liepa, taip oriai dūzgėjusi nuo bičių,Ar tu laiminga, kaip kadais? O aukso gėlėmisskambėjęs balse,Ar vis užbūręs sergsti kauburių šešėliusUžmigusios gražuolės sutuoktuvėms – ji baltasuplėkusiuose knygos lakštuos,Kuriuos taip miela būdavo sklaistyti, kai palėpėjvakarinis spindulysAnt dulkių krenta, o aplink –Verpėjo voro sustabdytųjų ratelių tyluma. – Širdie!O liūdinti širdie! Milinę vilkintis piemuoDūduoja ilgą luobo vamzdį.Sode genelis kala savo mylimosios karstą,Nuščiuvusiam lendryne šaukiasi varlė. O liūdintiširdie...Brangi erškėtrože, sumenkusi kalvos pašlaitėj, arkada tave matysiu?Ar tu žinai, kad tavo žiedas, kuriame žėrėjojuokdamos rasa, –Tai nuo vaikystės ašarų apsunkusi širdis manoji. Običiule,Ne tavo, bet kiti erškėčiai pažeidė mane!Ir tu, šaltini išmintingas, taip ramiai, taip dailiaižvelgęs, –Per skambančias kaitras ties tavimi sau prieglobstįsurasdavoIšlikę žemėje šešėliai ir tyla.Ne tokie švarūs vandenys šiandieną vilgo manoskruostus.Kai vakaras ateidavo, iš vaikiškos lovelės,kvepiančios žiedais,Regėjau gašnųjį mėnulį vasaros gale.Pro gailų vynmedį jisai žiūrėjo, ir naktų tvaikePer sapną lojo Melancholijos ruja!Paskui ateidavo ruduo – girgždėjo ašys, svirtys ir poškėjokirviai.Tarytumei ant pirmutinio sniego užsibėgęs zuikis, taipeikli dienaBežadžiais nustebimais mūsų širdis liūdinčiasužgaudavo.Ir visa tai įvyko, meilei dar negimus, nors dabar jos vėlnėra.IIVienatve, mano motina, atpasakok man mano būtį! ŠtaiBe kryžiaus siena, stalas ir knygaUžvožta! Jei seniai laukta, negalima svajonėPabelstų man į langą nei ta raudongurklė suledėjusiaširdim,Ar kas pakiltų ir duris pravertų?Medėjas šaukiasi, niūkiam raiste susivėlavęs,Jaunystės paskutinis riksmas leipsta ir jau miršta:krisdamas tas vienas lapasNugąsdina bežadę girių širdį.Kas tu esi, graudi širdie? Mieguistas kambarys,Kuriam, alkūnėmis ant knygų užverstų parimęs,Sūnus palaidūnas klausosi, kaip zirzia mėlyna vaikystėsmusė?Ar gal esi tu atminimų veidrodis? Ar kapas, kurį vagissutrikdė?Į tolį vakaro atodūsių lydėtieji, o laimingieji, jūs debesysauksiniai,Laivai dailieji, angelų prikrauti manos,Ar tai tiesa, kad niekas, niekas jau nemylite manęs,Kad niekados, o niekad jūsų neregėsiu kūdikystėskrištole,Kad jūsų sielvartai, balsai ir mano meilė,Kad visa tai tebuvo širšės suzvembimas vėjuos,Tiktai ant karsto takštelėjus ašara,Tik grynas melas, tik širdies mano plakimas, nugirstassapnuos?Aš prieš senatvės nebylų ledyną rymau vienišas!Aš rymau vienišas su savo vardo aidesiu!Nelyginant dvi sesers, susitaikiusios nelaimėj,Šiurpi diena su šiurpulinga naktimi, užkopusios į miegotiltą, moja ženklą!Ir tartum ežero klaikaus gelmėj skursnus akmuo,Kadaise nusviestas gražaus ir atšiauraus vaikučio,Taip atminimų miegančiam dumble, liūdnių liūdniausioješirdyApsunkus mano meilė miegti.Oskaras MILAŠIUSVertė A. VaičiulaitisL I E T U V APDF created with pdfFactory Pro trial version www.pdffactory.com5
S UVALKIETISPETRO VILEIŠIO DARBAILietuvos sostinė Vilnius – tai kraštoūkio, kultūros ir valdžios centras, taivisos šalies širdis. Šis miestas lietuviųlūpomis apdainuotas, ašaromis apraudotasir padavimais apipintas. Jis augo,klestėjo Jogailaičių valdymo laikais. VėliauVilnius patyrė daug gaisrų, karų ir kitųnelaimių. Smuko ir miesto ekonominisgyvenimas. Nors Vilnius toliau buvoLietuvos sostinė, bet senosios unijoslaikais bendras Lietuvos ir Lenkijos karaliusgyveno toli – Krokuvoje ar Varšuvoje.Karalius ir jo dvaro pareigūnai nemokėjolietuvių kalbos, jiems nelabai rūpėjo Lietuvosreikalai. Nebuvo nei pinigų, nei valdininkų,kurie tvarkytų Lietuvos žmoniųreikalus. Sunyko Vilniuje Valdovų rūmai,Trakuose Vytauto Didžiojo pilis. Miestaineaugo, merdėjo amatininkystė. Kaimiečiųvaikai be pono dvaro sutikimo negalėjopersikelti ir įsidarbinti Vilniuje ir kituosemiestuose. Dažnai vykdavo karai. Tadabajorai priimdavo valstiečius kovoti. Karometais daug jaunų lietuvių žūdavo kovoslauke, o miestuose ir kaimuose siautėjoepidemijos. Mažėjo gyventojų miestuoseir bažnytkaimiuose.Nelaimė Lietuvai buvo svetimos kalbosįsiveržimas į viešąjį tautos gyvenimą.Nuo Krėvos akto 1385 m. iki bendros valstybėsžlugimo 1795 m. (per 410 metų) irvėliau, caro laikais, labai nutauto Lietuvospakraščiai ir didesni miestai. Tokioliūdno likimo sulaukė numylėta lietuviųsostinė Vilnius. Tai nenuostabu, juk lietuviaipora amžių buvo priversti raštinėse,kariuomenėje, bažnyčiose, švietimo centruosevartoti svetimą kalbą. Tuo laikotarpiulabai mažai pasirodė knygų,maldaknygių ir kitų leidinių.Atėjus XX amžiui sekmadieniaisbažnyčios varpai kvietė tikinčiuosius melstisslavų kalbomis. Žydai garbino Jahvęhebrajų kalba. Kitaip jau nebegalėjo būti,mat visų konfesijų šventikai žinias įgijosvetima kalba. Ačiū Dievui, įvyko tiesiogstebuklas tautos gyvenime – Lietuvojeprasidėjo tautinis atgimimas. Vilniuje vienintelėješv. Mykolo bažnyčioje 1901 m.įvestos lietuviškos pamaldos. Lietuvojevis plačiau Dievas buvo garbinamas senalietuvių kalba. Blogiausiai lietuviams buvęVilniaus vyskupijoje, kur valdė lenkaivyskupai. Jie nesuprato lietuvių reikalų.Šiems dvasininkams trūko pagarbosartimui, kaip mokoma Šventajame Rašte.Lietuviai kunigai buvo blaškomi, keliami įgudiškas ar lenkiškas parapijas, o į grynailietuviškas skiriami lenkai. Lietuviui patektiį seminariją buvo sunku. Nors ir išlaikydavostojamuosius egzaminus, lietuviainebuvo priimami. Jiems sakyta, jog nėravietų seminarijoje. Kokia valdžia – tokiatvarka ir kalba.Lietuviai buvo vis labiau susipratę irkaip ištikimi Lietuvos patriotai ėjo geru,nors ir sunkiu keliu. Žinojo, kad be susipratimoir darbų nebūsią atgimimo Lietuvoje,taigi ir jos sostinėje Vilniuje. Veikėjamstekdavo susidurti ne vien su rusųvaldžios priespauda. Labai buvo sunkususikalbėti su sulenkėjusiais bajorais.Bajorų mąstymą ribojo svetimi mitai.Jiems trūko pagrindinių žinių apie Lietuvą.Bajorams naudingiau buvo tarnautisvetimoms valstybėms.Susipratę lietuviai vis labiau buvopasiryžę dirbti visų luomų naudai. Jie norėjosukurti laisvą ir modernų kraštą.Tarp tokių protingai mąstančių lietuviųVilniuje buvo Petras Vileišis. Jis, kaipir daugelis tautiečių, mokslo siekė už Lietuvosribų, bet niekad neužmiršo, iš kurkilęs ir koks jo gyvenimo tikslas. Kol atvykodirbti į Vilnių, jo gyvenimo kelias buvoilgas ir sudėtingas.Petras Vileišis gimė 1851 m. Pasvaliorajone, Medinių vietovėje, laisvųkarališkųjų valstiečių šeimoje. 1870 m. auksomedaliu baigė Šiaulių berniukų gimnaziją.Jaunuolis Petras Vileišis pasirinko Fizikosir matematikos fakultetą Petrapiliouniversitete, kur įgijo matematikos mokslųkandidato laipsnį. Petrapilyje dar1880 m. baigė Kelių institutą. CarinėjeRusijoje lengvai galėjo gauti gerą darbą.Jis paskiriamas į Maskvos apygardosgeležinkelio kelių valdybą. Sėkmingai tiesėkelius plačiojoje Rusijoje. 1885 m. PetrasVileišis paskiriamas Samaros-Ufos geležinkeliostatybos ruožo viršininku. Jampavesta pastatyti tiltą per Belajos upę (600m ilgio) – Kamos intaką. Už labai gerą darbąVileišis buvo apdovanotas ordinu. Jįvisur kviesta tiesti geležinkelį ir statyti tiltus.Tiltų atramoms įrengti jis pradėjo naudotikesonus. Tapo žymiu kesoniniųpamatų specialistu Rusijoje. Projektavo irvadovavo tiltų per 6 upes – Oką, Pronią,Cną, Mokšą, Surą ir Kazanką statybos darbams.Pagaliau tapo Rusijos susisiekimoministerijos rūmų patarėju. Statė tiltus dabartinėjeLatvijoje, Ukrainoje, pastatė tiltąper Narevo (Narew) upę netoli Varšuvos.Darbo visur turėjo su kaupu, uždirbonemažai pinigų.Visos Petro Vileišio dienos buvo kupinosatsakingų pareigų, kartais ir rūpesčių,bet jis niekad neužmiršo lietuvių reikalų.Dar būdamas studentas Petrapilyje subūrėlietuvius. Studentų būrelis slaptaleido laikraštėlį „Kalvis melagis“. Dalyvavolabdaringoje Petrapilio lietuvių draugijosveikloje. Jam pasisekė legaliai lotyniškomisraidėmis išleisti 4 savo knygeles.Turėdamas nemaža lėšų, didelę dalį jųpaaukojo Lietuvos reikalams. Padėdavolietuviams geležinkelininkams gabentiuždraustą spaudą ir knygas. Nepamiršdavoir knygnešiams padėti jų veikloje.Negailėjo pinigų remti lietuvišką periodinęspaudą, pats rašė ir vertė knygasį lietuvių kalbą, bendradarbiavo sulaikraščių „Varpas“ ir „Aušra“ redakcijomis.Savo darbus spausdino MažojojeLietuvoje, Martyno Jankaus ir kitų spaustuvėse.Petro Vileišio straipsniai pasiekdavoir lietuvių spaudą Amerikoje.Kaip žinome, visur gerai, bet namiegeriausia. Taip manė ir Petras Vileišis. 1900metais grįžo į Vilnių su užsidirbtais pinigais.Tas jo kapitalas tapo tautinio darbomaterialiniu pagrindu. Petro Vileišio dėkaVilniuje pradėjo veikti lietuviška spaustuvė,knygynas ir mechaninės žemės ūkiopadargų dirbtuvės. Knygynas įsteigtas1904 m. spalio 25 d. Jis veikė 1904-1912metais Aušros vartų g. 5, kur dabar yraNacionalinė filharmonija. Knygynežmonės gaudavo spaustuvės leidinius irlietuviškas knygas bei spaudą, išleistastiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Jam vadovavoMarija Piaseckaitė-Šlapienė. Jaitalkino Antanina Davydauskaitė ir ElenaBrazaitytė. Tas knygynas Vilniuje tapolietuvių veikėjų centru. 1912 metais6PDF created with pdfFactory Pro trial version www.pdffactory.comL I E T U V A
Change language