archivum lithuanicum 2 (4,26 mb) - Lietuvių kalbos institutas

1 

I S S N 1 3 9 2 – 7 3 7 X 

Archivum Lithuanicum 2

2 Archivum Lithuanicum 2

KLAIPËDOS UNIVERSITETAS 

LIETUVIØ KALBOS INSTITUTAS 

ÐIAULIØ UNIVERSITETAS 

VILNIAUS UNIVERSITETAS 

VYTAUTO DIDÞIOJO UNIVERSITETAS 

ARCHIVUM Lithuanicum 2 

PETRO OFSETAS 

VILNIUS 2000 

3

Redaktoriø kolegija: 

HABIL. DR. Giedrius Subaèius (filologija), 

(vyriausiasis redaktorius), 

LIETUVIØ KALBOS INSTITUTAS, 

UNIVERSITY OF ILLINOIS AT CHICAGO 

DR. Ona Aleknavièienë (filologija), 


HABIL. DR. Saulius Ambrazas (filologija), 


DR. Roma Bonèkutë (filologija), 

KLAIPËDOS UNIVERSITETAS 

PROF. DR. Pietro U. Dini (kalbotyra), 

UNIVERSITÀ DI PISA 

DR. Jolanta Gelumbeckaitë (filologija), 

LIETUVIØ KALBOS INSTITUTAS, 


DR. Birutë Kabaðinskaitë (filologija), 


DOC. DR. Rûta Marcinkevièienë (filologija), 

VYTAUTO DIDÞIOJO UNIVERSITETAS 

PROF. HABIL. DR. Jochen D. Range (kalbotyra), 

ERNST-MORITZ-ARNDT-UNIVERSITÄT 

GREIFSWALD 

DR. Christiane Schiller (kalbotyra), 

ERNST-MORITZ-ARNDT-UNIVERSITÄT 

GREIFSWALD 

PROF. DR. William R. Schmalstieg (kalbotyra), 

PENNSYLVANIA STATE UNIVERSITY 

DOC. DR. Skirmantas Valentas (filologija), 

ÐIAULIØ UNIVERSITETAS 

© Lietuviø kalbos institutas 


Archivum Lithuanicum 2 

Jau kuris laikas tarp Lietuvos intelektualø pasigirsta ginèø, kaip lotyniðkai turëtø 

bûti raðomas Lietuvos vardas: Lithuania ar Lituania. Eugenija Ulèinaitë straipsnyje, 

skirtame Lietuvos vardo istorijai lotyniðkuose ðaltiniuose, be kita ko, pateikia 

daug pavyzdþiø, kurie liudija istoriðkai bene populiaresnæ buvus formà Lithuania. 

Þurnalas Archivum Lithuanicum atviras tolesnëms diskusijomis ðia tema. 

Antrame Archivum Lithuanicum tome nemaþai vietos skirta senøjø lietuviðkø 

raðtø ðaltiniams nustatyti. Ona Aleknavièienë imasi tirti ne tai, kokiais ðaltiniais 

Bretkûnas naudojosi, bet – kas árodyti kebliau – kokiais nesinaudojo, t. y. ji nustato, 

kad rengdamas Postilës perikopes, Bretkûnas nesirëmë savo paties anksèiau verstu 

Naujuoju Testamentu. Mikalojaus Daukðos Postilës perikopiø ðaltinius ir vertimo 

pobûdá pagal refleksyvus mëgina ávertinti Bronius Maskuliûnas. Jo analizë rodo, 

kad Daukða tam tikrais atvejais galëjo remtis ir Baltramiejaus Vilento Evangelijomis 

bei Epistolomis. Vincas Urbutis apraðo, kaip Daukða vertë Wujeko naujadarus: su 

ðiais sunkumais Postilës vertëjas daþniausiai yra dorojæsis visai sëkmingai. Ið italø 

kalbos verstas Guido Michelini’o straipsnis akcentuoja ne tik tekstø, bet ir giesmiø 

melodijø svarbà Martyno Maþvydo knygø ðaltiniams nustatyti. 

Ieva Ðenavièienë tikslina iki ðiol neskelbto Simono Daukanto rankraðèio Maldos 

katalikø redagavimo ir cenzûravimo aplinkybes. Redagavimo problemomis domisi 

ir Arnoldas Piroèkinas. Straipsnyje jis analizuoja ne tik tai, kà ir kaip Jonas Jablonskis 

redagavo Vaiþganto tekste, bet ir tai, ko neredagavo. 

Pietro U. Dini’o straipsnis skirtas lietuviðkø tekstø kelionëms po Europà. Jis raðo 

apie þymaus Italijos spaustuvininko Giambattistos Bodoni’o 1806 metais Parmoje 

paskelbtà lietuviðkà „Tëve mûsø“. Autorius mano, kad per tarpines publikacijas ðis 

poteriø tekstas gali siekti net Samuelio Boguslavo Chylinskio tekstus. 

Apie iki ðiol dar nepastebëtus lituanistikai svarbius faktus kalbama Almos Braziûnienës, 

Jolantos Gelumbeckaitës raðiniuose. Jos abi publikuoja po Martyno Maþvydo 

ir Baltramiejaus Vilento autografà, liudijantá, kad ðiedu Prûsijos kunigaikðtijos 

ðviesuoliai atsiþada osiandrizmo. Gelumbeckaitë skelbia dar ir Frydricho Vilhelmo 

laiðkà, paaiðkinantá Danieliaus Kleino gramatikø kelià á Wolfenbüttelio bibliotekà. 

Recenzijø skyriuje daugiausia dëmesio irgi skiriama seniesiems lietuviðkiems 

tekstams bei jø publikacijoms: Wolfenbüttelio postilei (Gelumbeckaitë), Gotfrydo Ostermejerio 

Raðtams (Gertrud Bense), angliðkam straipsniø rinkiniui apie Maþvydà 

(William R. Schmalstieg), Ingës Lukðaitës monografijai apie Reformacijos raidà 


Didþiojoje ir Maþojoje Lietuvoje (Aleknavièienë). Taip pat recenzuojama Lietuviø 

kalbos enciklopedija (Alfred Bammesberger) ir Kaisos Häkkinen knyga apie suomiø 

raðomosios kalbos istorijà (Regina Venckutë). 

Tæsiama diskusija apie lietuviø literatûros klasikø raðtø publikavimo principus 

ir bûklæ. Po Antano Baranausko (Brigita Speièytë, ALt 1, 1999, 261–263) dabar 

gilinamasi á Balio Sruogos kûrybinio palikimo rengimà spaudai (Rimas Þilinskas). 

Apþvelgiami senøjø lietuviðkø gramatikø perspausdinimo (ir skelbimo) principai, 

bûklë ir perspektyvos (Giedrius Subaèius), naujausi Jono Bretkûno kalbos tyrinëjimai 

(Saulius Ambrazas), Jurgio Gerulio rengti kursai tarmëms tirti (Kazys Morkûnas). 

Diskutuojama ir apie baltistikos perspektyvas Vokietijoje (Christiane Schiller). 

Apraðomi renginiai ir jø mokslinë problematika: jaunøjø baltistø vasaros akademija 

Greifswaldo universitete (Asta Leskauskaitë, Edmundas Trumpa) ir Mikalojaus 

Daukðos konferencija Vilniaus universitete (Birutë Kabaðinskaitë). 

Kituose Archivum Lithuanicum tomuose numatoma vël skirti dëmesio Maþvydo 

tekstams ir jø aplinkai, Lietuvoje iðleistø knygø antraðtëms (tipams ir istorijai), 

XVIII amþiaus pradþios lietuviðkiems baþnytiniø metrikø áraðams Didþiojoje Lietuvoje, 

giesmynø raidai Maþojoje Lietuvoje, kai kuriø Jurgio Ambraziejaus Pabrëþos 

rankraðèiø paieðkoms ir kitoms temoms. 

Archivum Lithuanicum redaktoriø kolegija nuoðirdþiai dëkoja habil. dr. Axeliui 

Holvoetui, dr. Christianei Schiller ir prof. Williamui R. Schmalstiegui uþ santraukø 

kalbos tvarkymà; doc. Egidijui Motiekai ir Þavintai Sidabraitei uþ finansinæ paramà 

(jie Archivum Lithuanicum paaukojo atitinkamai 150,50 Lt ir 15,50 DM). 

Vilnius, Uþupis, 2000 m. geguþës 10 d. 


Turinys 

Archivum Lithuanicum 2 ¡ 5 

Straipsniai 

Ona Aleknavièienë 

Ar Jono Bretkûno Biblija buvo jo Postilës redagavimo ðaltinis? ¡ 11 

Eugenija Ulèinaitë 

Lietuvos vardo kilmës aiðkinimas XVI–XVII amþiaus raðtuose ¡ 51 

Guido Michelini 

Martyno Maþvydo Gesmes Chriksczoniskas ir Luko Losijaus Psalmodia ¡ 61 

Jolanta Gelumbeckaitë 

Bibliotheca Augusta, jos istorija ir lietuviðkos knygos ¡ 75 

Vincas Urbutis 

Kaip Mikalojus Daukða vertë Jokûbo Vuiko naujadarus ¡ 99 

Bronius Maskuliûnas 

Refleksyviojo posesyvumo raiðka Mikalojaus Daukðos 

Postilës perikopëse ¡ 107 

Ieva Ðenavièienë 

Motiejaus Valanèiaus taisymai Simono Daukanto 

Maldos katalikø rankraðtyje ¡ 125 

Pietro U. Dini 

Giambattistos Bodoni’o Parmoje iðleistas lietuviðkas 

„Tëve mûsø“ (1806) ¡ 139 

Arnoldas Piroèkinas 

Jonas Jablonskis redaguoja Vaiþgantà ¡ 151 

Publikacijos 

Alma Braziûnienë 

Martyno Maþvydo ir Baltramiejaus Vilento autografai ¡ 167 

7 Turinys

Recenzijos 

Wolfenbüttelio postilë, 1995 (JOLANTA GELUMBECKAITË) ¡ 173 

Ingë Lukðaitë, Reformacija Lietuvos Didþiojoje Kunigaikðtystëje ir 

Maþojoje Lietuvoje, 1999 (ONA ALEKNAVIÈIENË) ¡ 195 

Martynas Maþvydas and Old Lithuania, 1998 (WILLIAM R. SCHMALSTIEG) ¡ 219 

Gotfrydas Ostermejeris, Rinktiniai raðtai, 1996 (GERTRUD BENSE) ¡ 227 

Vytautas Ambrazas, Aleksas Girdenis, Kazys Morkûnas, Algirdas Sabaliauskas, 

Vincas Urbutis, Adelë Valeckienë, Aleksandras Vanagas, 

Lietuviø kalbos enciklopedija, 1999 (ALFRED BAMMESBERGER) ¡ 239 

Kaisa Häkkinen, Agricolasta nykykieleen. Suomen kirjakielen 

historia, 1994 (REGINA VENCKUTË) ¡ 243 

Diskusijos, apþvalgos 

Giedrius Subaèius 

XVII–XIX amþiaus lietuviø kalbos gramatikø publikavimo bûklë ¡ 255 

Saulius Ambrazas 

Dvi daktaro disertacijos apie Jono Bretkûno raðtus ¡ 269 

Rimas Þilinskas 

Neparengti parengtieji Balio Sruogos Raðtai ¡ 277 

Kazys Morkûnas 

Jurgio Gerulio kursai tarmëms tirti ¡ 283 

Asta Leskauskaitë, Edmundas Trumpa 

Antroji Greifswaldo universiteto jaunøjø baltistø vasaros akademija ¡ 291 

Birutë Kabaðinskaitë 

Tarptautinë konferencija Mikalojaus Daukðos Postilës 

jubiliejui paminëti ¡ 295 

Christiane Schiller 

Baltistik in der Bundesrepublik Deutschland: Zu Aufgaben und 

Perspektiven ¡ 299 

Archivum Lithuanicum tekstø rengimo principai ¡ 303 


9 

Straipsniai



Lietuviø kalbos institutas 

Archivum Lithuanicum 2, 2000 

ISSN 1392–737X 

Ar Jono Bretkûno Biblija buvo 

jo Postilës redagavimo ðaltinis? 

Jono Bretkûno Postilës (1591, toliau – BP) ir jo verstõs Biblijos ryðys senosios 

lietuviø raðtijos tyrëjus domina jau seniai. Daugiausia susidomëjimo kelia Postilëje 

prieð pamokslus pateiktos Biblijos iðtraukos, arba perikopës. Bûtent jos ir yra galimi 

Postilës ir jo versto Naujojo Testamento (toliau – BNT, baigtas versti 1580 metais) 

sàlyèio taðkai. 

Apie BP ir BNT santyká yra pareikðta ávairiø nuomoniø. Jas sàlygiðkai galima 

skirstyti á keturias grupes. 

1. Gotfrydas Ostermejeris XVIII amþiaus pabaigoje Postilës perikopiø vertëju dar 

mano esant Bretkûnà. Rankraðtiniame straipsnyje „Hiµtoriµche Nachricht von der 

littauiµchen Bibel“ 1 apþvelgdamas lietuviðkos Biblijos istorijà, jis ið pradþiø pamini 

Baltramiejaus Vilento darbus, o paskui nurodo, kad visà Biblijà iðvertë Jonas Bretkûnas. 

Kaip jam ðis darbas pavykæs, esà galima spræsti ið Biblijos tekstø ir posakiø, 

kuriuos pats ádëjæs á savo Postilæ, taip pat ir ið vëliau iðleisto Psaltero 2 . Taigi, Oster- 

1 Rankraðtis raðytas prieð 1793 metus (Vladas 

Þukas, Lietuviø knygotyros bruoþai, 

Vilnius: Mokslas, 1989, 7). 

2 „Wie die Arbeit gerathen, kan[n] º man aus 

den Evangeliµchen Texten und bibliµchen 

Sprüchen, º die Bretke µelbµt in µeiner 1591 

gedruchten º Poµtille häufig anführt, und 

aus dem µpäter º gedruckten Pµalter erkennen“, 

2v–3r. Tekstà transkribavo Vilija 

Gerulaitienë. Jis ðiuo metu Lietuvos istorijos 

institute rengiamas spaudai. Rankraðtis 

yra LMAB Senø spaudiniø skyriuje 

(sign.: 299, MLF–LXXXI, f. 15), autorius 

nenurodytas. Kad jis raðytas Gotfrydo 

Ostermejerio, galutinai patvirtino Vilija 

Gerulaitienë, atlikusi ðio rankraðèio ir jo 

laiðko Abrahamui Jacobui Penzeliui 

(1749–1819) lyginamàjà paleografinæ analizæ. 

Laiðkas siøstas 1781 01 06 ið Trempø 

á Krokuvà; dabar saugomas Münchene, 

Bavarijos valstybinës bibliotekos Rankraðèiø 

ir retø spaudiniø skyriuje (sign.: 

Penzeliana II) Ostermeyer). 

11 Ar Jono Bretkûno Biblija buvo 

jo Postilës redagavimo ðaltinis?

mejerio nuomone, Bretkûnas á pamokslø rinkiná dëjæs savo paties versto Naujojo 

Testamento fragmentus. Vadinasi, ðiam lietuviø literatûros istorikui, teoretikui ir 

kritikui dël BP perikopiø autorystës dar nebuvo kilæ jokiø abejoniø. 

2. Liudvikas Rëza studijoje Geµchichte der litthauiµchen Bibel (1816) pirmasis atkreipë 

dëmesá á tai, kad Postilës pamokslai paraðyti ne pagal paties Bretkûno, o 

pagal Vilento verstas Biblijos iðtraukas, iðspausdintas knygoje Euangelias bei Epistolas 

(1579, toliau – EE) 3 . Nors mintá apie BP perikopiø autorystæ Rëza pasakë tik 

iðnaðoje ir jai pagrásti nepateikë jokiø argumentø 4 , juo vëliau rëmësi kiti tyrëjai ir 

laikësi tos paèios nuomonës. Ðiek tiek pavyzdþiø, pagrindþianèiø BP panaðumà á 

EE ir skirtumà nuo BNT, yra pateikæs Paulis Salopiata 5 . 

3. Eduardas Hermannas straipsnyje „Bemerkungen zum altlitauischen Schrifttum 

in Preussen“ (1923) nurodo, kad Bretkûnas nesekë Vilentu vergiðkai, bet kai kà 

keitë – ir tai ið dalies darë savo Biblijos naudai 6 , t. y. redaguodamas ið EE nuraðomus 

tekstus artëjo prie savo ankstesniojo vertimo. Ðis Hermanno teiginys skatina 

kelti bent du klausimus: 1) kodël susidaro áspûdis, kad kai kurie BP taisymai artimi 

BNT; 2) ar taisydamas Vilento tekstus Bretkûnas rëmësi savo Biblijos rankraðèiu. 

4. Jurgis Gerulis yra atkreipæs dëmesá, kad BP ir Biblijos kalba apskritai gerokai 

skiriasi. Jo nuomone, skirtumas gali bûti atsiradæs dël to, kad BP kalbà taisæ valdþios 

paskirti kunigai: Jonas Hopneris, Simonas Vaiðnoras, Zacharijus Blotnas, 

Jonas Bylaukis, Aleksandras Rodûnionis ir Danielius Gaidys (Gallus) 7 . Taèiau ið 

korektoriø 1590 metø birþelio 1 dienos laiðko Prûsijos kunigaikðèiui matyti, kad 

daugiausia pastabø Bretkûnui buvo duota ne dël Biblijos iðtraukø, o dël pamokslø 8 . 

Vadinasi, taisytojø ranka turëtø bûti juntama veikiau pamoksluose, o ne perikopëse. 

Kad Postilë kalbos poþiûriu pastebimai skiriasi nuo Biblijos, yra minëjæs ir Zigmas 

Zinkevièius 9 . Taèiau specialiø tyrimø ðiuo klausimu iki ðiol nëra atlikta ir skirtumø 

prieþastys neatskleistos. 

3 L[udwig] J[edimin] Rheµa, Geµchichte der litthauiµchen 

Bibel, ein Beytrag ¸ur Religionsge- 

µchichte der Nordiµchen Völker [...], Königsberg: 

Hartungµche Hofbuchdruckerei, 

1816, 9. 

4 Rëzai turëjo bûti þinomas ir Ostermejerio 

poþiûris, nes lietuviðkos Biblijos (1816) 

pratarmëje jis mini, kad taisydamas kalbà 

pasinaudojæs Ostermejerio pastabomis, 

þr. L[udwig] J[edimin] Rheµa, „Vorrede“, 

Biblia, Tai eµti: Wiµµas S¸wentas Raµ¸tas Seno 

ir Naujo Teµtamento [...] Karalauçuje 1816, 

VII. Rëzai ðá rankraðtá buvo davæs Ostermejerio 

sûnus Plyviðkiø klebonas Zigfrydas 

Ostermejeris, talkininkavæs rengiant ðá 

Biblijos leidimà (Albinas Jovaiðas, Liudvikas 

Rëza, Vilnius: Vaga, 1969, 159). 

5 Paul Salopiata, Das Verhältnis der Evangelien-Texte 

in den ältesten katholisch-litauischen 

Drucken, Göttingen: In Kommission bei 

Vandenhoeck & Ruprecht, 1929, 46–56. 

6 „Er folgt ihm aber nicht sklavisch, er ändert 

an manchen Kleinigkeiten um, zum Teil zu 

Gunsten seines Bibeltextes“ (Eduard Hermann, 

„Bemerkungen zum altlitauischen 

Schrifttum in Preussen“, Die Nachrichten 

der K. Gessellschaft der Wissenschaften zu 

Göttingen. Philologisch-historische Klasse, 

Göttingen, 1923, 120). 

7 Jurgis Gerullis, Senieji lietuviø skaitymai 1. 

Tekstai su ávadais, Kaunas: Lietuvos universiteto 

leidinys, 1927, 110. 

8 Þr. Viktor Falkenhahn, Der Übersetzer der litauischen 

Bibel Johannes Bretke und seine 

Helfer. Beiträge zur Kultur- und Kirchengeschichte 

Altpreußens, Königsberg (Pr) und 

Berlin: Ost-Europa-Verlag, 1941, 103. 

9 Zigmas Zinkevièius, Lietuviø kalbos istorija 

3. Senøjø raðtø kalba, Vilnius: Mokslas, 

1988, 67. 


Skirtumai gali bûti sàlygoti ávairiø veiksniø – originalø, ankstesniø lietuviðkø 

raðtø tradicijos, ne tos paèios paskirties ir pagaliau daugybës nelingvistiniø faktoriø. 

Jochenas D. Range santykiø tarp BP, EE ir BNT perikopiø nustatymà laiko 

neatidëliotinu lituanistikos uþdaviniu – tik já atlikus galima galvoti apie istorinio 

lietuviø kalbos þodyno sudarymà 10 . Þinoma, èia svarbiausia iðtirti, kiek sudarinëjant 

BP ir verèiant BNT 11 naudotasi kito vertëjo – Baltramiejaus Vilento tekstais. Tai 

svarbu ne tik teksto istorijos, bet ir kalbos poþiûriu: ðie autoriai kilæ ið skirtingo 

lietuviø kalbos tarmiø ploto. 

Taigi ið glaustos apþvalgos matyti, kad apie BP ir BNT santyká yra pareikðta 

ávairiø nuomoniø. Taèiau jos paprastai pateikiamos be pakankamø árodymø, neatlikus 

nuoseklios lyginamosios EE, BP ir BNT tekstø analizës. Ðiame straipsnyje bus 

mëginama nustatyti ryðá tarp BP ir BNT perikopiø siekiant dviejø pagrindiniø 

tikslø: 1) ásitikinti, ar tikrai BP perikopës artimesnës EE perikopëms nei BNT; 2) atsakyti 

á klausimà, ar BNT galëjo bûti BP perikopiø redagavimo ðaltinis. 

Kita vertus, ne maþiau ádomu suþinoti ir ðio pamokslø rinkinio sudarymo istorijà, 

jo kûrybinæ evoliucijà. Nustatinëjant perikopiø ðaltinius, kartu ryðkëja ir redagavimo 

principai, aiðkëja Bretkûno, kaip vertimo kritiko ir redaktoriaus, kûrybinis 

procesas. 

Pagrindiniu ðaltiniu ðiam tyrimui pasirinktas VUB Retø spaudiniø skyriuje saugomas 

Postilës originalas (sign.: L R 1452 1–2) 12 . Vilento Euangelias bei Epistolas (vienintelis 

ðiuo metu þinomas egzempliorius) taip pat ið ðios bibliotekos (sign.: L R 1387) 13 . 

Analizei reikalinga BP ir EE medþiaga imta ið kompiuteriu surinktø tekstø ir Lietuviø 

kalbos institute parengtø kompiuteriniø þodþiø formø konkordancijø 14 . 

10 Jochen D. Range, Bausteine zur Bretke-Forschung. 

Kommentarband zur Bretke-Edition 

(NT), Paderborn etc.: Ferdinand Schöningh, 

1992, 122 (toliau – Range BBF). 

11 Range (BBF, 118–122) nustatë, kad versdamas 

BNT Bretkûnas rëmësi Vilento EE: 

kai kur jo tekstà nuraðë beveik paþodþiui, 

o vietomis tik orientavosi á jo vertimà. 

12 Tai gerai iðsilaikæs, 1984–1986 metais restauruotas 

egzempliorius. Ðiuo metu Lietuvoje 

þinomi septyni Postilës egzemplioriai; 

septintuoju èia vadinamas 1998 metais 

Lietuviø literatûros ir tautosakos instituto 

bibliotekoje rastas, bibliografijoje ir jos 

papildymuose nenurodytas egzempliorius 

(þr. Lietuvos TSR bibliografija. Knygos lietuviø 

kalba 1. 1547–1861, Vilnius: Mintis, 

1968; Lietuvos bibliografija. Knygos lietuviø 

kalba 1. 1547–1861. Papildymai, Vilnius: 

Mintis, 1990; Sigitas Narbutas, „Dar vienas 

Jono Bretkûno ‘Postilës’ egzempliorius“, 

Lietuvos aidas 178, 1998 10 10, 15). 

13 Kadangi Vilento knygos puslapiai nenumeruoti, 

èia laikomasi Fritzo Bechtelio 

perspaude Bartholomäus Willent’s litauische 

Uebersetzung des Luther’schen Enchiridions 

und der Episteln und Evangelien [...] Göttingen: 

Robert Peppmüller, 1882 pateiktos 

paginacijos: lotyniðka pratarmë numeruojama 

romëniðkais, o lietuviðkas tekstas – 

arabiðkais skaitmenimis. 

14 Konkordancijas Valstybinës lietuviø kalbos 

komisijos prie Lietuvos Respublikos 

Seimo lëðomis pagal „Lietuvos Respublikos 

valstybinës kalbos vartojimo ir ugdymo 

1996–2005 metø programà“ 1997– 

1998 metais parengë Ona Aleknavièienë, 

Rièardas Petkevièius ir programuotojas 

Vytautas Zinkevièius, vadovaujami habil. 

dr. Sauliaus Ambrazo. Apie jø sudarymo 

principus þr. Saulius Ambrazas, Ona 

Aleknavièienë, Vytautas Zinkevièius, 

„Istorinis lietuviø kalbos þodynas ir 

senøjø raðtø kompiuterizavimas“, LKK 

39, 1998, 192–210. 



Lyginant lietuviðkus perikopiø tekstus naudojamasi faksimiliniu BNT leidimu 15 

ir Jocheno D. Range’s iððifruotu BNT rankraðèio tekstu 16 , kuriame iðskirti du taisymø 

sluoksniai: 1) taisyta raðant pagrindiná tekstà (paties Bretkûno; Sofortkorrektur); 

2) taisyta vëliau (Bretkûno arba korektoriø; Spätkorrektur). Reikia ið karto pasakyti, 

kad lyginti BP su taisytomis BNT vietomis yra problemiðka net ir naudojantis 

taip iððifruotu rankraðèio tekstu. Biblijos vertimà Bretkûnas koregavo iki 1602 metø: 

1602-øjø geguþës 1 dienos laiðke Prûsijos kunigaikðèiui jis raðo savo darbà dar 

kartà perþiûrëjæs ir pataisæs (Falkenhahn 1941, 443). Kol nenustatyta vëlesniøjø 

korektûrø chronologija, neþinome, ar BNT taisyta iki iðeinant Postilei, ar jau iðëjus. 

Dël ðios prieþasties galutinai atsakyti á daugelá klausimø bûtø galima tik atlikus 

Berlyno Slaptajame valstybës Prûsijos kultûros paveldo archyve (Geheimes Staatsarchiv 

Preußischer Kulturbesitz) saugomo Biblijos rankraðèio optinæ lazerinæ analizæ 

17 . Kol tai nepadaryta, lygindami BP perikopiø kalbos vienetus su BNT kalbos 

vienetais, atsiradusiais jau taisant rankraðtá, tegalime nustatyti tik galimus rëmimosi 

BNT atvejus, bet dar neárodyti paties rëmimosi fakto. 

1. BP PERIKOPIØ SANTYKIS SU EE IR BNT PERIKOPËMIS. Vilento EE 

yra 94 evangelinës ir 87 epistolinës perikopës (ið viso 181): 33 perikopës ið Evangelijos 

pagal Lukà, 35 ið Evangelijos pagal Matà, 21 ið Evangelijos pagal Jonà, 5 

ið Evangelijos pagal Morkø ir 85 ið ávairiø Senojo bei Naujojo Testamento knygø. 

Bretkûno Postilëje yra 69 perikopës: 67 evangelinës ir 2 epistolinës. Tos pöèios 

kaip EE èia yra 67 perikopës: tai 27 iðtraukos ið Evangelijos pagal Lukà, 21 ið 

Evangelijos pagal Matà 18 , 14 ið Evangelijos pagal Jonà ir 3 ið Evangelijos pagal 

Morkø; po vienà bendrà epistolinæ perikopæ yra ið Apaðtalø darbø (Apd 2,1–13) 

ir ið pirmo Pauliaus laiðko tesalonikieèiams (1 Tes 4,13–18). Taigi Bretkûnas ið EE 

galëjo bûti ëmæs 67 perikopes, daugiausia evangelines. Dar dvi jis pridëjæs pats: 

iðtraukà ið Evangelijos pagal Matà (Mt 3,13–17) ir Eucharistijos tekstà, BP pavadintà 

„kozanimi apie veèeræ“. 

15 NAVIAS TESTAMENTAS Ing Lietuwiµchk¼ 

Lieµ¸uwÓ perraµchitas. per Ian¼ Bretkun¼ Labguwos 

Plebona. 1580. DAS NEUE TESTA- 

MENT in die litauische Sprache übersetzt von 

Johann Bretke, Pastor zu Labiau 1580. Faksimile 

der Handschrift, Band 7 und 8, Labiau i. 

Pr. 1580, hrsg. von Jochen D. Range und 

Friedrich Scholz, Paderborn etc.: Ferdinand 

Schöningh, 1991. 

16 Jochen D. Range, Kommentierte Edition des 

Bandes 7 der altlitauischen Bibelübersetzung 

(Evangelien und Apostelgeschichte) von Joh. 

Bretke, Labiau 1580 (Habilitationsschrift, 

vorgelegt dem Fachbereich 13 Romanistik / 

Slavistik der Westfälischen Wilhelms-Universität 

Münster) 1992 (toliau – Range KE). 

17 Pasitelkus lazeriná spinduliø pluoðtà ir 

kompiuterá, su dvejø metø paklaida nustatoma 

rankraðèio raðymo (ar taisymo) 

data ir kitokios teksto ypatybes: raðyta 

vieno þmogaus ar keliø, su pertraukomis 

ar be ir pan.; plaèiau apie tai Pierre-Marc 

de Biasi, „Genetinë kritika“, Daniel Bergaz, 

Pierre Berbéris, Pierre-Marc de Biasi, Marcelle 

Marini, Giséle Valency, Literatûros analizës 

kritiniø metodø pagrindai, Vilnius: Baltos 

lankos, 1998, 35. 

18 Postilëje Mt 21,1–9 ádëta du kartus: BP I 

1–3 ir BP I 341–343. Du kartus ji iðspausdinta 

ir EE. Kadangi jos kiek skiriasi, be 

to, skiriasi ir jas aiðkinantys pamokslai, 

tai ir EE, ir BP jos skaièiuojamos kaip atskiros 

perikopës. 


Visas BP esanèias iðtraukas randame ir BNT, iðskyrus Eucharistijos tekstà. Jo 

nëra ne tik BNT, bet ir Vilento EE. Ðis tekstas imtas ið kitos Vilento verstos knygos – 

Enchiridiono (1579) 19 . Antroji BP pridëta perikopë Mt 3,13–17 yra ir BNT, taèiau 

tekstologinë analizë parodë, kad tai yra naujas vertimas, o ne nuoraðas ið BNT 20 . 

1.1. Kaip sakyta, Liudvikas Rëza tik iðnaðoje paminëjo, kad Biblijos iðtraukas 

Bretkûnas ëmë ið Vilento EE (Rhesa 1816, 9), ir jai paremti nepateikë jokiø árodymø. 

Nenorëdami ðio teiginio priimti kaip aksiomos (juo labiau kad jau þinomos dvi 

iðimtys: á BP ádëtos dvi EE nesanèios perikopës), pirmiausia palyginkime vienà BP 

perikopæ ið pradþiø su Vilento tekstu, o paskui su atitinkama BNT iðtrauka. Lygindami 

turime ásitikinti: 1) ar tikrai BP perikopë artimesnë EE negu BNT; 2) ar Bretkûnas 

BP nëra jungæs dviejø skirtingø vertimø á vienà ir ið jø daræs naujos redakcijos. 

Analizei pasirinkta tokia BP perikopë, kuri palyginti maþai skiriasi ir nuo EE, ir 

nuo BNT. Tai Mt 13,24–30, ji vertimo poþiûriu nëra problemiðka. Èia apraðoma ne 

kokia nors nauja iðskirtinë situacija ar specifinë, vertimo kalbos atstovams nebûdinga 

Biblijos realija – Mt 13,24–30 pasakojama apie sëjëjà ir sëklà. Dël to skirtingos interpretacijos 

galimybë èia menka ir vertëjams ypatingø sunkumø sukelti neturëjo. 

Palyginus tekstus ir suskaièiavus nesutapimus paaiðkëjo, kad skirtumø tarp BP 

ir EE yra tik apie 40, tuo tarpu tarp BP ir BNT – apie 100. Taèiau gretinant tekstus 

skirtumas skirtumui nelygu, todël statistiniai duomenys negali bûti svarbiausias 

kriterijus tekstø santykiams nustatyti 21 . Kokio tipo ir svarbos yra skirtumai tarp BP 

ir EE bei tarp BP ir BNT? 

1.1.1. BP ir EE perikopë daugiausia skiriasi raðyba – rasti 33 skirtumai, pvz.: 

vµ=ºµeia EE 31 6–7 ir uµµeia BP I 206 1; jra EE 31 4 ir ira BP I 205 5; µakie EE 31 3 ir µake BP 

I 205 4; kita EE 31 3 ir kitta BP I 205 4; dangaus EE 31 4 ir Dangaus BP I 205 5; Iµchkur EE 

31 12 ir Iµch kur BP I 206 7; D¾kite EE 31 17 ir Dokite BP I 206 13 ir pan. Dauguma raðybos 

19 Plaèiau apie tai Ona Aleknavièienë, „Jono 

Bretkûno Postilës perikopiø autorystë: 

‘Kosanies’ ðaltiniai“, LKK 39, 1998, 45–70 

(toliau – Aleknavièienë 1998 a ). 

20 Nors pagrindinis ir BP, ir BNT Mt 3,13–17 

originalas yra tas pats – Liuterio Biblijos 

1546 metø leidimas ar juo sekæ vëlesnieji, 

taèiau skirtumø tarp ðiø iðtraukø gana 

daug: BP perikopë yra dar artimesnë LB 

negu atitinkamas BNT tekstas, taèiau verèiant 

BP naudotasi ir Vulgata ar graikiðkuoju 

originalu. Bretkûnas BP perikopæ 

iðvertæs daug tiksliau negu BNT – jis labiau 

atsiþvelgæs á originalus. Antra vertus, 

BP kai kur vis dëlto nutolta nuo èia minimø 

ðaltiniø: iðversta laisviau ir kûrybiðkiau. 

Argumentai, kad BP Mt 3,13–17 yra 

naujas vertimas, o ne nuoraðas ið BNT, 

pateikti Ona Aleknavièienë, „Jono Bretkû- 

no Postilës perikopiø autorystë: Mt 3,13– 

17 ðaltiniai“, Blt 5 priedas, 1998, 5–45 

(toliau – Aleknavièienë 1998 b ). 

21 Perraðinëtojai palyginti lengvai keièia raðybos, 

fonetikos ir morfologijos dalykus 

(Äìèòðèé Ëèõà÷åâ, Teêñòîëîãèÿ. Íà 

ìàòåðèàëå ðóññêîé ëèòåðàòóðû Õ–ÕVII 

âåêîâ, Ëåíèíãðàä: Íàóêà, 1983, 140–141), 

nes jie turiniui didelës átakos neturi, o perraðinëtojui 

dël to nekyla grësmës bûti apkaltintam 

Ðventojo Raðto iðkraipymu. Kas 

kita yra paties teksto nesutapimas, sintaksës, 

leksikos ir semantikos keitimas – 

jie paprastai liudija perraðinëtojà rëmusis 

papildomu ðaltiniu. Tokie skirtumai jau 

leidþia atpaþinti, ar vienas verstas tekstas 

yra tik kito nuoraðas, ar gali bûti savarankiðkas 

vertimas. 



skirtumø dësningi: jø nuolat pasitaiko ir kitose BP ir EE perikopëse. Antai Bretkûnas, 

skirtingai negu Vilentas, þodþio pradþioje beveik nevartoja maþosios 

balsiui [u] þymëti. Abiejose BP dalyse terasti tik 7 lietuviðki þodþiai, prasidedantys 

maþàja , þyminèia balsá [u]; ðeði ið jø yra ið EE imtose perikopëse, vadinasi, 

gali bûti paraðyta spontaniðkai pagal Vilento pavyzdá. Bretkûnas Vilento 

pakeitæs jam áprasta raide 75 vietose. Tuo tarpu maþàja Postilëje prasideda 

net 883 þodþiø formos. Labai daþnai þodþio pradþioje Bretkûnas neberaðo 

ir raidës , Vilento vartotos balsiams [i, i . ] þymëti: vien tik veiksmaþodþio formoje 

jra raidë BP 117 kartø pakeista raide . Dar vienas dësningas, bet jau 

nelingvistiniø prieþasèiø nulemtas BP ir EE raðybos skirtumas – dvibalsio [uo] 

raðymas. Visose BP perikopëse dvibalsis [uo] raðomas ne dviaukðèiu raðmeniu 

kaip EE, o raide arba (reèiau) , nors pamoksluose vartojamas 

gana nuosekliai. BP perikopës iðspausdintos aukðtesniu ðriftu (~18 punktø) negu 

pamokslai ir gali bûti, kad Jurgio Osterbergerio spaustuvë neturëjo ðio aukðtesniojo 

ðrifto þenklo 22 . 

Kiti ðiø dviejø perikopiø skirtumai – fonetikos ir morfologijos, pvz.: dirwas EE 31 5 

ir dirwos BP I 205 6; µudeginima EE 31 20 ir µudeginimo BP I 206 17; taipaieg EE 31 9 ir teipaieg 

BP I 206 4; kl¾=ºnana EE 31 20–21 ir klonan BP I 206 18 ir pan. Fonetikos bei morfologijos 

skirtumai taip pat paprastai dësningi. Antai EE â kamieno daiktavardþiø gen. sg. 

galûnë -as Postilëje 33 kartus pakeista á -os (pvz., wietas EE 9 8 ir wietos BP I 50 4; dienas 

EE 33 2 ir dienos BP I 229 1) 23 . EE buvusià o kamieno daiktavardþiø gen. sg. galûnæ -a 

Bretkûnas net 192 kartus pakeitæs á -o (pvz., dregnuma EE 37 7 ir dregnumo BP I 240 2; 

Diewa EE 52 18 ir Diewo BP I 318 2). Vietoj EE dalelytës taipaieg BP paraðyta teipaieg (6x); 

EE forma taipo BP pataisyta á teipo (8x), EE taip pakeista á teip (3x). 

Teksto kritikos poþiûriu daug svarbesniø leksikos, sintaksës ir paties teksto 

nesutapimø beveik nëra: terandame tik vienoje vietoje (Mt 13,27) Bretkûno pridëtà 

ávardá acc. pl. m. ios BP I 206 10. Taèiau ávardþius, prieveiksmius ir kitus „maþareikðmius“ 

þodelius perraðinëtojai neretai prideda ar praleidþia (ir sàmoningai, ir nesàmoningai) 

– jie sakinio minèiai paprastai didelës átakos neturi ir dël to per maþai 

pritraukia raðanèiojo dëmesá 24 . Taigi, ávertinus skirtumus tarp ðiø BP ir EE perikopiø, 

matyti, kad jie nëra itin ryðkûs ar reikðmingi. 

22 BP rankraðtyje turëjo bûti þymëtas ne 

tik pamoksluose, bet ir perikopëse, nes pamoksluose, 

kaip minëta, jis vartojamas gana 

nuosekliai. Taigi specialiai atsisakyti ðio 

raðmens perikopëse neketinta. Kad jis turëjo 

bûti ir èia, ið dalies liudija dviejuose þodþiuose 

pasitaikæs „kompromisinis“ sprendimas: 

rinkëjas vietoj surinkæs : 

áelm÷ BP I 206 2 ir d÷s BP II 96 22. Á tai svarbu 

atkreipti dëmesá tiriant Bretkûno fonologinæ 

sistemà – akivaizdþiø ekstralingvistiniø 

prieþasèiø nulemti faktai gali labai iðkreipti 

bendrà vaizdà. Dël to atliekant statistinæ 

[uo], [o], [u, u . ] vartosenos BP anali- 

zæ, duomenys ið perikopiø ir pamokslø 

turi bûti skaièiuojami atskirai. 

23 BP likusios nepakeistos tik keturios â kamieno 

daiktavardþiø gen. sg. formos: hadinas 

BP I 229 9; Karaliµtas BP I 331 11; donas BP II 

19 15 ir wietas BP II 42 17. Keièiama á -os taip 

pat ir §â kamieno daiktavardþiø gen. sg. 

galûnë (23x); nepakeista likusi viena: Tjberias 

BP I 304 5. 

24 Tai tipiðkos perraðinëtojø atminties klaidos 

(Ëèõà÷åâ 1983, 73; Bruce M. Metzger, Der 

Text des Neuen Testaments. Eine Einführung 

in die neutestamentliche Textkritik, Stuttgart 

etc.: W. Kohlhammer, 1966, 193–195.) 


1.1.2. Skirtumø tarp BP Mt 13,24–30 ir atitinkamos BNT iðtraukos yra daug 

daugiau. Ðtai pirmasis ðios perikopës sakinys ið lietuviðkø ðaltiniø ir ið Liuterio 

Biblijos (1546) 25 , Vulgatos bei graikiðko NT 26 – Mt 13,24 (plg. ir 1–3 pav.): 

EE 313–4 IEµus µakie ghiemus kita priligi=Ýnima 

BP I 2054 IEµus µake iemus kitta priliginima. 

BNT27 Kita Priliginima padeio [paµake] iemus, bilodams. 

LB ER legt jnen ein ander Gleichnis fur, vnd µprach. 

V Aliam parabolam proposuit illis dicens: 

G þAllhn parabol¦n par#qhken aøto½V l#gwn· 

Ðis BP sakinys visiðkai sutampa tik su EE (iðskyrus keletà raðybos maþmoþiø), bet 

gana ryðkiai skiriasi nuo BNT ir originalø. Á akis pirmiausia krinta du skirtumai: 1) BP 

ir EE sakinio pradþioje yra asmenvardis Jëzus, nors nei BNT, nei originaluose jo nëra; 

2) BNT sakinys baigiasi pusdalyviu bilodams, atitinkanèiu lot. dicens ir gr. l#gwn, tuo 

tarpu BP ir EE jo nëra. BNT sakinys paþodþiui atitinka lotyniðkà ir graikiðkà originalà. 

Postilëje Bretkûnas èia nuraðæs ne BNT, o neabejotinai Vilento EE sakiná – ir tai padaræs 

labai tiksliai: gale nepridëjæs þodþio, o pradþioje palikæs Vilento pridëtà asmenvardá. 

Tolesni BP ir BNT sakiniai akivaizdþiai skiriasi sintaksine struktûra, o BP ir EE jie 

visiðkai sutampa (sintaksës skirtumø tarp ðiø BP ir EE tekstø, kaip minëta, iðvis nëra). 

Neretai BP ir BNT sakinio struktûra skiriasi dël to, kad verèiant BNT ir EE remtasi ne 

tais paèiais originalais. Palyginkime dar porà sakiniø (Mt 13,24 ir Mt 13,30): 

EE 31 4–5 

BP I 205 5–7 

Priliginta jra dangaus karaliµta º ámogui /µeiençem giera µiekla 

ant dirwas µawa. 

Priliginta ira Dangaus karaliµta º ámogui /µeiençem gera µekla 

ant dirwos º µawa. 

BNT Dangaus Karaliµta ligus ira S¸mogui, kurµai giera´ger¼ µekl¼ 

ant µawo Lauko µeio. 

LB Das Himelreich iµt gleich einem Menµchen, der guten Samen 

auff µeinen Acker µeet. 

25 Liuterio Biblija (1546, toliau – LB) cituojama 

ið D. Martin Luthers Werke. Kritische Gesamtausgabe 

6. Die Deutsche Bibel, Weimar: 

Hermann Böhlaus Nachfolger, 1929. 

26 Vulgata ir graikiðkas NT cituojami ið Nestle-Aland, 

Novum Testamentum Graece et Latine, 

Stuttgart: Deutsche Bibelgesellschaft, 

3 1994. Remiantis kritiniu aparatu, pateikiamas 

bendras visoms spausdintoms XVI 

amþiaus Vulgatoms variantas (V), o besiskiriantis 

nurodomas tik tuo atveju, kai 

skirtumas yra mus dominanèioje (t. y. tiesiogiai 

lyginamoje) vietoje. Santrumpos iðlaikomos 

tos paèios. 

27 Vartojami tie patys þenklai kaip Range’s 

iððifruotame BNT tekste (þr. Range KE VI), 

iðskyrus 2 rodykles: rodyklë ´ reiðkia, á kà 

Bretkûno taisyta vëliau, jau perþiûrint vertimà 

(Spätkorrektur), o rodyklë ÷ reiðkia, ið 

ko taisyta raðant pagrindiná tekstà (Sofortkorrektur). 

Kur reikia, papildoma informacija 

pateikiama iðnaðose. 



1–2 pav. EE 31, BP I 205: perikopës Mt 13,24–30 pradþia; 

VUB, sign.: L 1387; VUB, sign.: L 1452 R R 1–2 

V Simile factum [factum om. Wi] est regnum caelorum homini, qui seminavit 

bonum semen in agro suo. 

G émoi_qh = basile%a tän oøranän ànqr_pî spe%ranti kalÊn 

sp#rma æn tò àgrò aøtoÒ. 

EE 3119–2o µuriµchkit ing piede=ºlus ant µudeginima 

BP I 20616–17 µuriµchkite ing pedelius º ant µudeginimo 

BNT riµchdomi´riµchdomi ios º ing piedelius÷pedelius, idant but» µudeginti 

LB bindet es in B÷ndlin, das man es verbrenne 

V alligate ea in fasciculos ad comburendum 

G d$sate aøt„ eáV d#smaV prÊV tÊ katakaÒsai aøt@ 

Pirmame pavyzdyje Vilento EE sakinys yra vientisinis, tik iðplëstas dalyvine 

aplinkybe, ir dël to labiausiai atitinka graikiðkàjá, tuo tarpu BNT sakinys artimiausias 

Liuterio Biblijai. Taèiau Bretkûnas Postilëje èia vël seka Vilentu ir nepriartina perraðo- 


3 pav. BNT 31v: perikopës Mt 13,24–30 pradþia; 

Berlyno slaptasis valstybës Prûsijos kultûros paveldo archyvas, 

sign.: XX. HA StUB Königsberg 49 

mo teksto nei prie BNT, nei prie LB. Ir antrame pavyzdyje EE ir BNT sintaksës 

nesutapimai liudija, kad Vilentas ir Bretkûnas BNT naudojosi skirtingais originalais, 

o BP menkai tesiskiria nuo EE. Èia BNT prijungiamojo sakinio ðalutinis tikslo aplinkybës 

dëmuo idant but» µudeginti atsiradæs pagal Liuterio Biblijos das man es verbrenne, 

o ðtai EE ir atitinkamai BP pavartota prielinksninë konstrukcija ant µudeginimo atitinka 

lotyniðkà ar graikiðkà originalà: lot. ad comburendum, gr. prÊV tÊ katakaÒsai. 

Pavyzdþiø, kai BP sintaksë sutampa su EE, bet skiriasi nuo BNT, ðioje perikopëje 

randame ir daugiau (plg. dar Mt 13,27, Mt 13,28). Pirminë visø ðiø skirtumø tarp 

BP ir BNT prieþastis ta pati – skirtingas EE ir BNT vertimo ðaltinis. 

Be sintaksës, BP ir BNT iðtraukoje yra ir leksikos nesutapimø, plg.: dirwos BP I 

205 6 ir Lauko BNT; áelm÷ BP I 206 2 ir S¸ole BNT (ði vëliau taisyta á áalmo, paskui á 

áalm¾); µurinkite BP I 206 17 ir µuwokite BNT ir pan. BNT rankraðtyje kampiniuose 

skliaustuose pateikta ir leksiniø variantø: Mt 13,24: padeio [paµake]; Mt 13,26: Piktas 

áoles [k»kalius]; Mt 13,30: [Skun¼]´klonus´klunus. Taèiau BP, prieðingai negu BNT, 

kitokio vertimo varianto nebeieðkoma – èia visur paraðomas toks pat þodis kaip 

Vilento knygoje. 

1.1.3. Taigi èia (1.1.1.–1.1.2.) pateikti pavyzdþiai rodo, kad BP Mt 13,24–30 

nesutampa su BNT daug þenkliau negu su EE. Tuo remiantis galima daryti dvi 

iðvadas: 1) BP Mt 13,24–30 tekstas yra ðiek tiek pataisytas EE, bet jokiu bûdu ne 

BNT nuoraðas; 2) BP perikopë nëra dviejø skirtingø vertimø – EE ir BNT – junginys. 

Kadangi nesutapimai tarp BP ir EE tekstø yra nedideli, tai nëra pagrindo ieðkoti 

kitø galimø BP perikopës ðaltiniø. Nebelieka prasmës ir kelti klausimà, ar BP 

perikopë galëtø bûti naujas, nuo EE nepriklausomas vertimas 28 . 

28 Naujo vertimo, o ne nuraðymo ið BNT pavyzdys 

yra minëta papildomai á BP ádëta 

Mt 3,13–17 (plaèiau apie tai Aleknavièienë 

1998 b , 16–39). 



1.2. Kad pasirinktÂs iðtraukos palyginimas nebûtø vienintelis argumentas, rodantis, 

jog BP perikopës artimesnës Vilento EE negu BNT, pateiksime keletà kitokio 

pobûdþio faktø. Ypaè iðkalbingi ðiuo poþiûriu paties teksto nesutapimai – skirtingas 

Biblijos eiluèiø ilgis. 

1.2.1. Versdamas NT, Bretkûnas kai kur yra praleidæs Biblijos eiluèiø ar jø fragmentø. 

Dalis jø taip ir liko nepastebëti nei paties Bretkûno, nei jo vertimà tikrinusiø 

korektoriø. Antai BNT nëra visos Jn 16,14, dalies Mt 8,12. Tuo tarpu BP ðie fragmentai 

yra. Juos randame ir Vilento knygoje (atitinkamai Jn 16,14 ir Mt 8,12): 

EE 704–5 Ana mane Paµchlowins / n²µa iµch mana º ims / ir praneµch yumus 

BP II 8116–18 Ta mane pa=ºµchlowins / neµa iµch mana ims / ir pra=ºneµch iumus 

BNT [–] 

EE 28 21–24 

A µµunus µchios º karaliµtas bus iµchmeµti ingi tamµibes tagalau=ºµias. 

Atenai bûs werkµmas ir klabeghimas dan=ºtu. 

BP I 18510–13 A Sunus º karaliµtos bus iµchmeµti ingi tamµibes ga=ºliauµias. Tenai bus 

werkµmas ir kla=ºbeghimas dantu. 

BNT BetÓ Waikai karaliµtes bus iµchtremti ing tamµibes [–] 

Akivaizdu, kad BP sakiniai, nors ir turi menkø nukrypimø, ið esmës atitinka EE. 

Kitose BNT perikopëse verèiant praleista smulkesniø teksto vienetø – þodþiø 

ar jø junginiø. Patikrinus visas dviejose BNT Evangelijose (Lk ir Mt) praleistas 

vietas ir palyginus su atitinkamomis BP vietomis, paaiðkëjo, kad BP tie þodþiai 

ar jø junginiai yra. BP ir èia sutampa su EE, nes Vilentas ðiø praleidimø iðvengæs, 

plg. Lk 8,4 ir Mt 7,15: 

EE 37 1–3 

AKaip didy pulkai ámoniû µuµµieia /º ir iµch mieµtû µteigeµi iop 

biloia per priligi=ºnima. 

BP I 239 KAip daug ámoniu µuµµieia / ir iµch º mieµtu µteigeµi iop / 

biloia Ieµus per=º priliginima. 

(238) 4–6 

BNT Ir kaip pulkas didis µuµsieâa ir [–] iapi º µkubinaµe´µkubinoiosi eiti: 

bilaia´bilaia ghis per priliginima. 

EE 96 19–20 

BP II 306 4–5 

SAugokitieµi n¾gi falµchiwuiu praºraku / kurie yuµump ateiti rub÷µu awiû 

SAugokities nogi falµchiwu Prara=ºku / kurie iuµump ateit ruboµu awiu 

BNT Saugokities nuog Falµchiw» Prarak» +Pranaµch», kurie rubuoµ¼ 

awi» [–] atait 

Jei visas ðias (Jn 16,14, Mt 8,12, Mt 7,15, Lk 8,4; plg. dar ir Lk 1,35, Lk 8,7) Biblijos 

iðtraukas Bretkûnas bûtø nuraðinëjæs nuo BNT, tai ir BP rastume „sutrumpëjusius“ 


Biblijos eiluèiø variantus. Antra vertus, jei rengdamas BP Bretkûnas ðalia EE bei 

originalø bûtø turëjæs BNT rankraðtá ir á já þiûrëjæs, tai bûtø pastebëjæs, kad pastarajame 

yra praleidimø ir, be jokios abejonës, ðiuos fragmentus iðvertæs ir áraðæs. BNT 

esantys praleidimai negali bûti laikomi sàmoningais, nes atitinkami sakiniai ar 

þodþiai yra visuose spausdintuose XVI amþiaus Vulgatos ir Liuterio Biblijos leidimuose 

29 . Vadinasi, bûtinybë taisyti ðias BNT vietas neginèytina ir rankraðtyje jos 

nebuvo pataisytos tik dël to, kad liko nepastebëtos. Beje, radæs praleistø Biblijos 

eiluèiø ir jø fragmentø Vilento EE, Bretkûnas BP tas vietas papildë: trûkstamus 

sakinius ir þodþius iðvertë ið Liuterio Biblijos bei Vulgatos ir áraðë (Lk 1,56 BP II 

260 1–3, Lk 1,36 BP I 332 3–5 ir Mt 4,9 BP I 265 18–266 2) 30 . 

1.2.2. Biblijos eiluèiø ilgiu skiriasi dar keletas BNT ir BP perikopiø, taèiau 

skirtumas èia atvirkðèias: BNT variantas vienur kitur ilgesnis nei BP ir EE. Ilgesniø 

variantø BNT pastebëta ið lotynø kalbos verstos Evangelijos pagal Lukà iðtraukose, 

plg. Lk 16,21: 

EE 84 2–3 

BP II 191 2–4 

geide ieng butu paµotintas tru=ºpuçeis / kurie p¾le n¾g µtala bagotoia. 

geide ieng butu º paµotintas trupuçeis / kurie pole nog µta=ºlo bagotoio. 

BNT geiµdams õµat»s buti´priwalgiti truputeis kurie polawa nog µtala 

[bagataia] +bagotyriaus, ir niekas iam õne dawe´t» ne dawe, 

LB begeret µich ¸u fettigen von den broµamen, die von des Reichen 

tiµche fielen 

V31 cupiens saturari de micis, quae cadebant de mensa divitis; 

et nemo illi dabat 

Èia skirtumas atsirado dël to, kad BNT Evangelijà pagal Lukà Bretkûnas vertë 

ið Vulgatos, kur ði eilutë ilgesnë, o Vilentas liko iðtikimas Liuterio Biblijai. Bretkûnas 

BP ir vël nesirëmë savo anksèiau verstu BNT (nesinaudota ir Vulgata) – ðioje 

vietoje jis irgi paraðë taip, kaip rado Vilento knygoje. 

1.3. Èia (1.1.1.–1.2.2.) pateikti faktai ið dalies patvirtina Liudviko Rëzos teiginá, 

kad BP pamokslai paraðyti pagal Vilento EE tekstus. Galima duoti ir daugiau 

pavyzdþiø, rodanèiø, kad BP perikopës artimesnës Vilento EE negu BNT, taèiau 

vargu ar bûtø gauta kitokia iðvada. Turëdamas Bretkûno Biblijos rankraðtá ir dël to 

29 Turimos galvoje Liuteriui priþiûrint iðëjusios 

Biblijos (1522–1546), pateikiamos jau 

minëtame kritiniame jo raðtø leidime. 

30 Apie EE praleistas vietas (Lk 1,56, Lk 1,36 

ir Mt 4,9) ir jø atitaisymà Postilëje þr. Ona 

Aleknavièienë, „Pridëtos ir praleistos Biblijos 

eilutës Jono Bretkûno Postilës perikopëse“, 

ALt 1, 70–75. 

31 Fragmento et nemo illi dabat nëra Leuveno 

(1547) ir Plantino (1583) Vulgatose. 



galëdamas palyginti já su EE ir BP 32 , tai ávertino, nors ir nepateikë árodymø, treèiojo 

lietuviðko Biblijos leidimo (1816) redaktorius Liudvikas Rëza. 

Kita vertus, BP perikopës nëra paprastas EE perspaudas: ið ðios Vilento knygos 

perraðomi tekstai nemaþai taisyti ir dël to tarp jø yra ávairiø neatitikimø. Todël 

negalima be iðlygø sutikti su Rëzos teiginiu ir BP perikopiø vertëju laikyti tik 

Vilentà. Kadangi Bretkûno perraðytos perikopës skiriasi nuo EE perikopiø ne vien 

raðyba, fonetika ir morfologija, jas turime laikyti nauja redakcija. Bet kokia kûrinio 

redakcija yra jau kolektyvinio darbo rezultatas: autoriaus resp. vertëjo, grupës redaktoriø 

ir pagaliau paskutiniojo redaktoriaus (Ëèõà÷åâ 1983, 140). Bûtent dël to 

ji neturi bûti laikoma ir tik paskutiniojo redaktoriaus kûrybinio darbo produktu. 

Ðiuo atveju Vilento versti tekstai nepriskirtini tiktai Bretkûnui. Be to, jau minëta, kad 

dvi BP perikopës nëra nuraðytos ið EE – jø ðioje knygoje nëra. Taigi Postilës tekstologinis 

tyrimas negali apsiriboti Rëzos teiginiu, kad Biblijos iðtraukos imtos ið 

Vilento EE. Jis turi apimti dar vienà teksto istorijos etapà – vertimo redagavimà. 

Domintis XVI amþiaus lietuviðka raðtija ir Prûsijos kunigaikðtijoje jai ypaè 

bûdingu kûrybos tæstinumu, kai vienas autorius perima kito nebaigtus darbus 33 , 

juos redaguoja ir dar kartà iðleidþia, nuolat kyla klausimø, kodël taisoma viena 

ar kita vieta. Redagavimas – sàmoningas siekimas patobulinti turimà tekstà, pertvarkyti 

já taip, kad pasidarytø visuomenei priimtinesnis negu ankstesnysis. Ar 

Bretkûnas Vilento vertimà taisë dël to, kad laikë já netiksliu, galbût net iðkreipianèiu 

kanoniniais pripaþintus originalus? Gal ði pirmoji spausdinta liturginiø skaitiniø 

knyga jau XVI amþiaus pabaigoje buvo laikoma netobula? Juk taip ji vertinta 

XVII amþiaus pirmoje pusëje – pirmiausia vadinamajame Visuotiniame nuostate 

(1639), panaðiai vëliau ir Teodoro Lepnerio Der Preusche Litauer, paraðytame apie 

1690 metus. 

Taèiau þinome ir tai, kad XVII amþiaus pradþioje Lozorius Zengðtokas, 1612 

metais pakartotinai leisdamas Vilento EE ir Enchiridionà, stengësi „në per nago 

juodymà“ nenutolti nuo ankstesnio leidimo, „paprasto ir teisingo“. Jis savo pareiga 

telaikë ðiuos tekstus „iðtaisytus, be spaustuvës klaidø, vël á ðviesà iðleisti“ 34 . Vadinasi, 

Vilento vertimai jam buvo neginèijamas autoritetas. Nors Zengðtokas taip pat 

yra pridëjæs keletà naujø perikopiø, jo leidimà Bechtelis (1882, CVII–CVIII) vadina 

ne savarankiðku ðaltiniu, o perspaudu: mat jis radæs pagal originalus pataisytas tik 

penkias vietas, be to, Zengðtokas palikæs nemaþa netiksliai ir nesuprantamai iðverstø 

vietø 35 . 

32 Tai liudija ir Rëzos áraðas Bretkûno Biblijos 

septinto tomo 2v lape, kad rengiamà 

naujos Biblijos leidimà lygino su ðiuo 

rankraðèiu 1811, 1815 ir 1816 metais. 

33 Plaèiau apie kûrybos tæstinumà Prûsijos 

kunigaikðtijoje þr. Ingë Lukðaitë, Reformacija 

Lietuvos Didþiojoje Kunigaikðtystëje ir 

Maþojoje Lietuvoje. XVI a. treèias deðimtme- 

tis–XVII a. pirmas deðimtmetis, Vilnius: 

Baltos lankos, 1999, 222, 242, 385–386. 

34 Cit. ið Regina Koþeniauskienë, XVI–XVIII 

amþiaus prakalbos ir dedikacijos, Vilnius: 

Mokslas, 1990, 233. 

35 Kai kur Zengðtokas ne tik neiðtaisë senø 

korektûros klaidø, bet padarë ir naujø 

(Bechtel 1882, CIII–CXIV). 


Gali bûti, kad Bretkûnas tuos paèius Vilento tekstus tiek daug redagavo tik dël 

ypatingø filologiniø polinkiø, siekimo ieðkoti ávairiø vertimo galimybiø ar geresnio 

varianto. Kitaip tariant, á daugybæ taisymø gali bûti iðsiliejæs tik nenumaldomas 

noras patobulinti, tekstologø vadinamas pruritus emendandi. 

Á ðiuos klausimus iki ðiol neatsakyta. Todël turime vël gráþti prie ðaltiniø ir 

nustatyti, kiek jie lëmë Bretkûno taisymus. Ðiuo kartu svarbiausia iðtirti, ar redaguodamas 

ið EE imamus perikopiø tekstus Bretkûnas rëmësi paties anksèiau verstu 

Naujuoju Testamentu. 

2. A R BNT G ALËJO BÛTI BP P ERIKOPIØ REDAGAVIMO ÐALTINIS? 

Gráþtant prie Eduardo Hermanno (1923, 120) minties, kad Bretkûnas nesekë Vilentu 

vergiðkai, bet kai kà keitë ir tai ið dalies darë savo Biblijos naudai, pirmiausia reikia 

ásitikinti, ar taisydamas ið EE nuraðomus tekstus jis ið tikrøjø artëjo prie savo 

ankstesniojo vertimo. Tai padës vëliau ieðkoti atsakymø á klausimà, ar jo BNT galëjo 

bûti BP perikopiø redagavimo ðaltinis. 

Prieð imantis ðio tyrimo, pirmiausia vertëtø atkreipti dëmesá á jau anksèiau 

analizuotà kai kuriø BP fragmentø ryðá su atitinkamomis BNT vietomis: 1) á BP 

papildomai ádëta Biblijos iðtrauka Mt 3,13–17 yra naujas vertimas, o ne nuoraðas 

ið BNT (Aleknavièienë 1998 b , 5–45); 2) Vilento EE praleistos, o BP áraðytos Biblijos 

eilutës ir jø fragmentai taip pat yra versti ið naujo: Lk 1,56 BP II 260 1–3 ið Liuterio 

Biblijos (1546), o trûkstamoji Lk 1,36 BP I 332 1–5 dalis ið Liuterio Biblijos ir Vulgatos; 

Mt 4,9 BP I 265 18–266 2 pridëtas þodis bilodams, atstojantis Vilento praleistà sakiná, 

formos poþiûriu nëra tikslus ne tik BNT, bet ir në vieno originalo sakinio atitikmuo 

(Aleknavièienë 1999 a , 67–84). 

Jau iðsiaiðkinus, kad dëdamas á BP Vilento EE nesanèià Mt 3,13–17 ir EE praleistas 

Biblijos eilutes, Bretkûnas nesinaudojo BNT, belieka nustatyti, ar rëmësi ðiuo 

savo vertimu koreguodamas ið EE nuraðomus tekstus. Vertëjai paprastai griebiasi 

papildomo ðaltinio tada, kai tenka iðversti turinio ar formos poþiûriu sunkià vietà: 

jei iðanalizavus teksto atkarpà, nerandama tinkamo sprendimo, tada þiûrima, kokia 

iðeitis buvo rasta anksèiau (jo paties ar kito vertëjo) 36 . Atsiþvelgiant á tai ir laikantis 

teksto bei vertimo kritikø taikomos schemos – pridëjimai, praleidimai, keitimai – 

toliau bus þiûrima, ar BP yra iðlikusiø aiðkiø rëmimosi BNT pëdsakø. Pirmiausia 

bus aptariami perikopiø taisymai, ið pirmo þvilgsnio orientuojantys á BNT (2.1.), 

paskui taisymai, sutampantys vien tik su BNT (2.2.). 

2.1. BP TAISYMAI, GALINTYS ORIENTUOTI Á BNT. Hermannui (1923, 120) 

susidarë áspûdis, kad taisydamas ið Vilento EE imamus tekstus Bretkûnas artëjo 

prie savo Biblijos. Lyginant tas BP vietas, kurios skiriasi nuo EE, su atitinkamomis 

36 Ðá dësningumà, padedantá nustatyti, kas 

buvo pagrindinis ðaltinis, pastebëjo èekø 

vertimo tyrinëtojas Ji¬í Levy. Tokiø paprastø 

ir sudëtingø vietø analizë daþnai 

parodo, ar versta tik ið originalo, ar naudotasi 

ir kitais vertimais bei pagalbiniais 

ðaltiniais (Èðæè Ëåâûé, Èñêóññòâî ïåðåâîäà. 

Ìîñêâà: Ïðîãðåññ, 1974, 221–222). 



BNT vietomis, neretai ið tiesø atrodo, kad nemaþa dalis BP taisymø sutampa su 

BNT – ir su pagrindiniu tekstu, ir su vëliau pataisytu. Taèiau redaguotas BP vietas 

sugretinus dar ir su Liuterio Biblija, Vulgata ir graikiðku NT, vaizdas ið karto 

pasikeièia: paaiðkëja, kad dauguma BP taisymø, kurie sutampa su BNT, sutampa 

ir dar su kuriuo nors ið originalø, o daþnai net su keliais. Tokiais atvejais teiginys, 

kad BP perikopës gali bûti taisytos pagal BNT, netenka prasmës: lygiai taip pat jos 

gali bûti taisytos ir pagal kurá nors ið originalø. 

Daþniausiai pasitaiko tokia sutapimø schema: BP=BNT=LB=V=G; kiek reèiau 

BP=BNT=LB, retokai BP=BNT=V=G, labai retai BP=BNT=LB=G, BP=BNT=LB=V ir 

BP=BNT=V. Tokiam teiginiui pagrásti pateiksime po keletà daþniausiø schemø 

pavyzdþiø. 

2.1.1. Pirmàjà schemà BP=BNT=LB=V=G atitinka ðie Lk 16,24 ir Lk 7,12 fragmentai: 

EE 8412–13 idant ghis pamirkitu wandenij² gal²ghi º pirµchta µawa 

BP II 19114 idant ghis pamirkitu wandenije gala pirµchto µawa 

BNT idant pamirk¼s gal¼ pirµchta µawa wandenâe 

LB das er das euµµerµte µeines fingers ins waµµer tauche 

V ut intingat extremum digiti sui in aquam 

G Ãna b@y¯ tÊ Àkron toÒ dakt&lou aøtoÒ ÖdatoV 

EE 113 11–12 

µchitai iµchneµche n¾miruµi=ºghi / kurµai buwa wienturtis motinaip µawa 

BP II 40411–12 µchitai / iµchneµche º numiruµi kurµai buwa wienaturtis µu=ºnus 

motinos µawa 

BNT µchiµkat numir¼ºµisńumir¼µ buwa iµchneµchams µunus wienatighis º 

augiwes µawa 

LB Sihe, da trug man einen Todten heraus, der ein einiger Son war 

µeiner Mutter 

V ecce defunctus efferebatur filius unicus matris suae 

G ádoÑ æxekom%zeto teqnhkãV monogen¦V uÂÊV t² mhtr¼ aøtoÒ 

Ðiuose pavyzdþiuose BP taisymas sutampa ne tik su BNT, bet ir su visais èia 

lyginamais originalais. Lk 16,24 pasakojama apie turtuolá, praðantá atsiøsti Lozoriø, 

kad tas, suvilgæs vandenyje galà pirðto, atvësintø jo lieþuvá. Vilento tekste 

nurodoma, kad Lozoriaus praðoma pamirkyti vandenyje gal²ghi pirµchta, t. y. galiná 

37 , arba maþàjá, rankos pirðtà. BNT, skirtingai negu EE, iðversta gal¼ pirµchta (pagal 

37 LKÞ III 60 prie þodþio galwjis, -ji adj. ‘galinis, 

kraðtinis’, be VlnE 92, dar nurodoma 

MP 237, MT 252, K.Bûg. 


lot. extremum digiti). Kituose originaluose konkretus pirðtas taip pat nëra ávardijamas, 

plg.: vok. das euµµerµte [...] fingers; gr. tÊ Àkron toÒ dakt&lou. 

Antrajame pavyzdyje Lk 7,12 Vilento vertimà galima aiðkinti vidinëmis kalbos 

ypatybëmis: vok. einiger Son, lot. filius unicus, gr. monogen¦V uÂÊV á lietuviø kalbà gali 

bûti verèiamas vien tik daiktavardþiu vienturtis. Pridëti leksemà sûnus ið tikrøjø èia 

nëra bûtina. Jos praleidimas bûtø vienas ið vertëjø taikomø transformacijos bûdø, kai 

originale pasitaikantys semantinio pertekliaus elementai praleidþiami 38 . Taèiau Bretkûnas 

þodá sûnus vis dëlto áraðo, nes jo atitikmuo yra visuose èia minimuose ðaltiniuose. 

Ðiose ir daugelyje kitø vietø Bretkûnas stengësi iðtaisyti Vilento vertimo netikslumus, 

o kai kur ir akivaizdþias klaidas 39 , taèiau neturime patikimø kriterijø, galinèiø 

padëti nustatyti, kuris ið ðiø ðaltiniø turëjo tam átakos: lietuviðkas BNT ar 

originalai. 

2.1.2. Antràjà schemà BP=BNT=LB iliustruoja tokie pavyzdþiai (atitinkamai 

Mt 9,23 ir Apd 2,13): 

EE 1285–6 iµchwidis µkamrakus ir ámones gaud¸iençias / º 24biloia BP II 5066–71 iµchwida µkamra=ºkus ir trankµma ámoniu / 24biloia BNT iµchwida patruboçius, ir º trankµm¼ S¸moni», 24biloio LB µahe die Pfeiffer, vnd das get÷mele des Volcks, 24 µprach er 

V vidisset tibicines et turbam tumultuantem 24dicebat G ádãn toÑV aølht„V ka¼ tÊn Èclon qorubo&menon 24Ælegen EE 7622–23 Akiti api¾gdami y÷s bilo=ºia / iog µaldaus vina apµiger² 

BP II 1347–9 A º kitti apiokdami ios biloia / anis µaldaus º wino apµigere 

BNT o kiti api¾kdami º i¾s, biloio ApµigiereÁnis Apµigiere µaldaus Wino 

LB Die andern aber hattens jren µpot, vnd µprachen, Sie µind vol µ÷µµes Weins 

V alii autem irridentes dicebant, quia [Wi quod] musto pleni sunt isti 

G £teroi dŸ diacleu@zonteV Ælegon Íti gle&kouV memestwm#noi eás%n 

Ðie BP sakiniai yra artimesni jau ne EE, o BNT. Vilento sakiniai atitinka Vulgatà 

arba graikiðkàjá originalà, o Bretkûnas BP juos gali bûti taisæs arba pagal BNT, arba 

pagal LB 40 . BP sutampa su BNT daþniausiai tose perikopëse, kurias Bretkûnas vertæs 

ið Liuterio Biblijos, t. y. Evangelijose pagal Matà, Jonà ir Morkø. Daug maþiau tokio 

panaðumo tarp BP ir BNT Evangelijos pagal Lukà, taèiau sutapimø pasitaiko ir èia. 

38 K[azimieras] Ambrasas-Sasnava, Vertimo 

mokslas, Vilnius: Mokslas, 1978, 135. 

39 Plg. dar Lk 7,13 – EE 113 14, BP II 404 13–15; 

Lk 21,26 – EE 4 1–3, BP I 14 7–9; Lk 24,19 – 

EE 58 19–20, BP II 17 3–4; Mt 2,1 – EE 21 10–11, 

BP I 148 3; Mt 11,4 – EE 5 19–20, BP I 27 8–28 1; 

Mt 15,27 – EE 46 4–6, BP I 278 11–13 ir kt. 

40 Plg. dar Lk 1,49 – EE 159 1–2, BP II 259 4–5; 

Lk 5,2 – EE 91 13–14, BP II 271 12; Mt 6,34 

EE – 112 6–7, BP II 395 1–2; Mt 2,11 – EE 22 17–18, 

BP I 150 15–16; Mt 22,13 – EE 120 15–16, BP II 

465 12–13; Mt 22,2 – EE 119 15–16, BP II 464 1–3 

ir kt. Net 34 kartus BP pridëti veiksnio 

funkcijà atliekantys asmeniniai ávardþiai, 

turintys atitikmenis tik LB bei BNT. 



Vertëtø atkreipti dëmesá á BP Apd 2,13 praleistà nesavarankiðkà þodá. Vilento EE 

prijungiamasis aiðkinamasis sakinys buvo prijungtas jungtuku jog. Ðioje vietoje 

jungtuko nëra ir BNT rankraðtyje. Jungtukai ir kiti nesavarankiðki þodþiai perraðant 

tekstus pridedami ir praleidþiami gana daþnai ir didelës árodomosios vertës neturi 

41 , bet èia ðis reiðkinys nëra visiðkai nereikðmingas. Liuteris vëlesniuosiuose Biblijos 

leidimuose, pradedant 1522 metø Gruodþio Testamentu („Dezember-Testament“), 

gr. Íti ir lot. quod paprastai praleisdavo, kad sustiprintø sakinio átaigumà 42 . 

Bretkûnas, sekdamas Liuteriu, BNT taip pat kai kur jungtukà praleidþia, ir dël to 

sakinys skamba gyviau (ypaè tai ryðku po kalbëjimà reiðkianèiø veiksmaþodþiø). 

Jungtukas jog BP ir BNT perikopëse tose paèiose vietose praleistas septynis kartus. 

Pirminë praleidimo prieþastis ta pati: jungtuko nëra Liuterio Biblijoje. 

2.1.3. Ne tokià didelæ grupæ sudaro BP taisymai, kurie panaðûs á BNT esantá 

variantà, taèiau lygiai taip pat artimi Vulgatai ar graikiðkam NT (treèioji schema: 

BP=BNT=V=G). Tokie sutapimai daþnesni iðtraukose ið Evangelijos pagal Lukà, taèiau 

jø randame ir kitose perikopëse. Negalime vienareikðmiðkai atsakyti, kas nulëmë 

BP keitimà – BNT, V ar G kad ir ðiuose sakiniuose (Lk 5,5 ir Apd 2,3): 

EE 9121–22 Bet ant tawa áod¸ia noriu tinkla iµch=ºmeµti 

BP II 2723–4 Bet ant tawo º áod¸io tinkla meµµiu 

BNT betó ant tawa áad¸ºia Ómeµiu´meµiu +Óleiµiu tinklus´tinkla 

LB Aber auff dein Wort, wil ich das neãe auswerffen 

V in verbo autem tuo laxabo rete 

G æp¼ dŸ tò ý$mat% sou cal@sw t„ d%ktua 

EE 7523–761 Ir regeia ant yû lieáuwius perdalitus / kaip º vgnimi laiµdançius 

BP II 1327–9 Ir regiami bu=ºwa iu lieáuwiei perdaliti / kaip ugnimi º laiµdantis 

BNT Ir regimi buwa lieáuwei´Lieáuwei i» perdaliti, kaip ugningi 

LB Vnd man µahe an jnen die üngen ¸erteilet, als weren µie fewrig 

V Et apparuerunt illis dispertitae linguae tamquam ignis 

G ka¼ Ûfqhsan aøto½V diameriz^menai glässai ése¼ pur^V 

Èia pacituotos Vilento EE vietos atitinka Liuterio Biblijà, o BP ir BNT – Vulgatà 

ar graikiðkà NT. Vadinasi, Bretkûnas gali bûti BP taisæs tiek pagal BNT, tiek ir pagal 

lotyniðkà ar graikiðkà Biblijà. 

2.1.4. Taigi tuos BP keitimus, kurie sutampa su BNT, palyginus su originalais, 

matyti, kad jie daþniausiai atitinka dar ir kurá nors ið jø arba ir visus. Tokie 

41 Ëèõà÷åâ 1983, 73; plg. Metzger 1966, 193– 

195. 

42 Liuteris pamaþu vadavosi ið tiesioginës 

priklausomybës nuo svetimø kalbø ir vokieèiø 

kalbai nebûdingø jungtukø neretai 

atsisakydavo, apie tai þr. Carl Franke, 

Grundzüge der Schriftsprache Luthers in allgemeinverständlicher 

Darstellung 3. Satzlehre, 

Halle: Verlag der Buchhandlung des 

Waisenhauses, 1922, 7–8. 

26 Archivum Lithuanicum 2

pavyzdþiai liudija, kad Bretkûnas gana grieþtai ávertino Vilento nutolimà nuo autoritetingø 

ðaltiniø. Rengdamas pamokslø rinkiná jis stengësi iðtaisyti EE pasitaikiusius 

ávairaus pobûdþio „nuklydimus“. Postilës tyrëjams ne maþiau svarbus turëtø 

bûti ir kitas aspektas: èia pateikti pavyzdþiai dar kartà patvirtina, kaip svarbu á 

lietuviø kalbà verstus senuosius tekstus lyginti su originalais. Vien tik iðorinis kai 

kuriø BP keitimø panaðumas á BNT dar neleidþia daryti iðvados, kad tarp BP 

perikopiø ir atitinkamø Bretkûno Biblijos iðtraukø bûtø buvæs tiesioginis ryðys. 

2.2. BP TAISYMAI, SUTAMPANTYS TIK SU BNT. Lyginant BP ir EE ir 

ieðkant BP redagavimo ðaltiniø, vis dëlto randama ir tokiø vietø, kur BP skiriasi nuo 

EE ir sutampa tik su BNT. Tie sutapimai tarp BP ir BNT yra dvejopi: 1) nenulemti 

lietuviø kalbos sistemos; 2) nulemti lietuviø kalbos sistemos. Taèiau grieþtos opozicijos 

nulemti/nenulemti èia nustatyti nepavyksta, nes, tarkim, pridëjimai ir praleidimai 

paprastai bûna sàlygoti originalø, bet kartais jie gali bûti nulemti ir konkreèios 

kalbos sistemos 43 . 

2.2.1. L IETUVIØ KALBOS SISTEMOS NENULEMTI BP TAISYMAI. 

Èia skirtini: 1) pridëjimai; 2) praleidimai. 

Kad pridedant remtasi BNT rankraðèiu, galëtø árodyti tik toks BP pridëtas þodis, 

kurio atitikmens nëra në viename ið èia lyginamø originalø, iðskyrus tik patá BNT. 

Tokiø þodþiø, kurie neturi atitikmenø LB, V ir G, bet yra BNT, randame labai 

nedaug 44 . Dviejose vietose pridëtas asmeninis ávardis jis, plg. Lk 7,41 ir Mt 18,6: 

EE 1626 wienas buwa kaltas penkis µchimtus graµchiu 

BP II 29616–17 wienas µkeleia iam penkis µchimtus gra=ºµchiu 

BNT Wienas µkeleia iam penkis º µchimtus penig» [graµch»] 

LB Einer war µchuldig f÷nff hundert groµµchen 

V unus debebat denarios quingentos 

G + eÅV Ûfeilen dhn@ria pentak^sia 

EE 1754–5 ir nuµkan=ºdintas butu gilibeje mariû 

BP II 42910–11 ir º ghis nuµkandintas butu gilibeie mariu 

BNT ir ghis nuµkandintas butu45 Marioµ¼, kur giliauµei´giliauµe ira 

LB vnd erµeufft w÷rde im Meer, da es am tieffeµten iµt 

V et demergatur in profundum maris 

G ka¼ katapontisd² æn tò pel@gei t§V qal@sseV 

43 Pvz., vokieèiø kalbos sintaksë reikalauja 

vartoti veiksnio funkcijà atliekanèius ávardþius, 

o lietuviðkuose sakiniuose jie nëra 

bûtini. Verèiant dël to daþnai atsiranda 

pertekliaus elementø: þodþiø ar jø junginiø, 

nebûtinø perteikiant originalo turiná ir 

neturinèiø informacijos esmei didelës svarbos, 

plg. Ambrasas-Sasnava 1978, 134. 

44 Ið viso BP perikopëse, palyginti su Vilento 

EE, dël ávairiø prieþasèiø pridëta apie 300 

þodþiø. Pridëjimai daþniausiai nulemti 

kurio ið originalø arba pragmatiniø tikslø 

(Ona Aleknavièienë, Jono Bretkûno Postilës 

perikopiø ðaltiniai [daktaro disertacija, 

rankraðtis], Vilnius, 1999, 123–138). 

45 butu iðbraukta. 



4 pav. BP I 306: fragmentas Jn 6,11–14 su þodþiais kepalai; 

VUB, sign.: L 1452 R 1–2 

Be ðiø ávardþiø, Lk 7,44 pridëtas jungtukas er ~ ar BP II 297 8 ir Mt 6,30 prieveiksmis 

tada BP II 394 6. Perraðinëjant tekstus, tokie þodeliai gana lengvai (ir sàmoningai, 

ir nesàmoningai) pridedami ar praleidþiami: jie per maþai pritraukia dëmesio 46 . Ðie 

pridëjimai yra palyginti nereikðmingi ir negali neginèijamai árodyti, kad áterpti 

remiantis BNT. 

BP praleistø kalbos vienetø analizë rodo, kad praleistieji þodþiai, kuriø atitikmenys 

yra visuose èia lyginamuose originaluose, bet nëra tik BNT, teksto kritikos 

46 Taèiau asmeniniai ávardþiai BP pridedami 

daþniausiai dël Liuterio Biblijos: antai tik 

LB atitikmenis turi 35 Bretkûno pridëti as- 

meniniai ávardþiai, sakinyje atliekantys 

veiksnio funkcijà; plaèiau apie tai Aleknavièienë 

1999 b , 128. 


5 pav. BNT 185v: fragmentas Jn 6,11–14 su þodþiu duona ir paraðtëje Bretkûno paraðytu kapalu; 



poþiûriu yra taip pat maþareikðmiai. Daugiausia tai veiksniu einantys asmeniniai 

ávardþiai (8x), jungtukas o (2x) ir dalelytë tatai (1x). Jø buvimas ar nebuvimas 

sakinyje teksto turiniui svarbesnës átakos nedaro. Tokie praleidimai ir BP, ir BNT 

gali bûti vertinami ir kaip viena ið vertëjø taikomø teksto transformacijos rûðiø, kai 

originale pasitaikantys semantinio pertekliaus elementai praleidþiami. 

2.2.2. L IETUVIØ KALBOS SISTEMOS NULEMTI BP TAISYMAI. Tokiø 

BP taisymø analizæ tikslinga pradëti taip pat nuo pridëjimø (2.2.2.1.), o paskui 

eiti prie keitimø (2.2.2.2.). 

2.2.2.1. BP PRIDËTI ÞODÞIAI, ESANTYS TIK BNT. Postilëje du kartus 

toje paèioje perikopëje Jn 6,1–15 (BP I 304–307) pridëtas þodis kepalas. Jo atitikmens 

nëra në viename ið originalø, iðskyrus tik lietuviðkàjá BNT, plg. Jn 6,9 ir 

Jn 6,13 (plg. 4–5 pav.): 



EE 5022–23 kurµai tur pen=ºket± d¾nas mieáiû 

BP I 30514–15 kurµai tur penketa kepa=ºlu mieáu donos 

BNT tas turi penket¼ º D¾nos´penket¼ kæpalu47 D¾nos mieá» 

LB der hat funff gerµten Brot 

V qui habet quinque panes hordeaceos 

G ÎV Æcei p#nte ÀrtouV kriq%nouV 

EE 51 9–11 

pripile dwi=ºlika pintiniu trupuçu / iµch penketa mieáu d¾=ºnas 

BP I 30610–12 pripjle dwilika pinti=ºniu trupuçeis / iµch penketa kepalu mieáu º 

donos (plg. 4 pav.) 

BNT pri=ºpilde dwilika reµgi¾´reiµgi¾ Trupuçeis. º õiµch penkig mieáu 

D¾nuíµch penki¾ kapalu48 mieáu49 D¾nas (plg. 5 pav.) 

LB f÷lleten ¸welff Kærbe mit brochen, von den f÷nff gerµten Brot 

V impleverunt duodecim cophinos fragmentorum ex quinque 

panibus hordeaceis 

G æg#misan d_deka kof%nouV klasm@twn æk tän p#nte 

kriq%nwn Àrtwn 

BNT Jn 6,9 ir Jn 6,13 þodþiai kæpalu ir kapalu paraðyti paraðtëje, todël neþinodami 

vëlesniøjø taisymø chronologijos, apskritai negalime bûti tikri, ar Bretkûnas (abu 

áraðai priskiriami Bretkûnui, o ne korektoriams, þr. Range KE 277) Postilëje galëjo 

juos áraðyti pasiþiûrëjæs á BNT. Biblijos rankraðtis, kaip minëta, buvo koreguojamas 

iki 1602 metø, o Postilë iðëjo 1591-aisiais. Tokia galimybë bûtø ámanoma tik tuo 

atveju, jei ðie áraðai BNT paraðtëse bûtø padaryti vëliausiai iki 1591 metø. Antra 

vertus, èia galimä ir atvirkðtinë átaka: paraðyti juos BNT paraðtëse Bretkûnas galëjo 

ir remdamasis savo Postile 50 . 

Vis dëlto manytina, kad ðis pridëjimas ir BP, ir BNT nulemtas Bretkûno kalbos 

jausmo. Ði vertëjui sunki vieta atsirado dël lietuviø kalbos sistemos skirtumo nuo 

originalø kalbø. Originaluose esantis skaitvardis penki reikalavo daiktavardá duona 

vartoti daugiskaitos forma. BNT Jn 6,13 Bretkûnas ið pradþiø ir buvo paraðæs 

lietuviø kalbai nebûdingà ðio þodþio daugiskaità: iµch penkig mieáu D¾nu. Ir kitose 

47 Þodis kæpalu áraðytas paraðtëje, taisymà 

Range KE 277 priskiria vëlesniajai korektûrai. 

48 Þodis kapalu áraðytas paraðtëje, taisymà 

Range KE 277 taip pat priskiria vëlesniajai 

korektûrai. 

49 Þodis mieáu áraðytas pagal BNT faksimilæ 

(185v), Range KE 277 jis praleistas, þr. 16 

iðnaðà. 

50 Iki ðiol nëra árodyta, ar taisydamas BNT 

perikopiø tekstus Bretkûnas rëmësi BP. 

Tëra þinoma, kad jis pats ir korektorius 

Danielius Gaidys, koreguodami rankraðtá, 

naudojosi Vilento EE (Range BBF 129– 

140). Atpaþinti, ar BNT vertimas taisytas 

pagal BP, padëtø bûtent tie taisant BNT 

rankraðtá áraðyti þodþiai, kurie sutampa su 

esanèiais Postilëje, bet kuriø nëra Vilento 

EE. Taèiau tikslesnis atsakymas galimas 

tik nustaèius BNT taisymø chronologijà. 


BNT rankraðèio vietose, sekdamas originalais, jis taip pat yra pavartojæs daugiskaità, 

pvz., Mt 15,36: Ir eme µeptinet¼ D¾n» (plg. vok. Vnd nam die µieben Brot). Versdamas 

NT, Bretkûnas ne kartà susidûrë su originaluose vartojama daugiskaitine ðio 

þodþio forma. Vietomis jis jau nukrypdavo nuo ðaltiniø, bet dar svyravo ir ne ið 

karto greta paraðydavo þodá kepalas – já kai kur pridëdavo tik vëliau, jau perþiûrëdamas 

vertimà (kaip minëti þodþiai paraðtëse). Vienur kitur kepalas pateikiamas 

skliaustuose kaip variantas ðalia þodþio duona, pvz., Mk 8,6: Ir eme µeptinet¼ d¾n»´D¾n» 

[Kepal»] (plg. vok. Vnd er nam die µieben Brot), taèiau neretai áraðomas ir 

á patá tekstà, pvz., Mt 14,19: Ir eme º anus penkis Kepalus Duonos (plg. dar ir Mt 14,17, 

Mt 16,9 51 ). Negana to, retkarèiais BNT pagrindiniame tekste, ieðkant iðeities, teparaðomas 

tik þodis kepalas, o duona visai neminima, pvz., Lk 9,13: Ner mumus daugeµni 

tik º tai penki kepalai (plg. lot. Non sunt nobis plus quam quinque panes). O ðtai 

viename Mk 6,41 sakinyje Liuterio die funff Brot liko visai neiðverstas. Praleidimà 

pastebëjo korektorius Danielius Gaidys ir trûkstamà fragmentà iðvertë paþodþiui 

pagal vokiðkà pavyzdá: tas penkas d¾nas. 

Kaip matyti ið ðiø faktø, Bretkûnui buvo iðkilæ sunkumø dël tokio lietuviø kalbos 

ir originalø kalbø vidinës struktûros neatitikimo. BNT rankraðtis aiðkiai rodo, kaip 

ieðkota sprendimo. Tuo tarpu Postilëje matome jau visiðkai kitoká vaizdà: joje nei 

perikopëse, nei pamoksluose daugiskaitinë þodþio duona forma nepavartota në 

karto. Jei ðis þodis eina su skaitvardþiu, tai visur bûtinai pridedamas ir kepalas (8x). 

Be jau pateiktø pavyzdþiø (Jn 6,9 ir Jn 6,13), dar 6 junginiai su skaitvardþiais yra 

pamoksluose, pvz.: Ira çe º waikas turrins penkis kepalus d¾nos BP I 316 3–4; ghi µeke 

buwa / pen=ºkieis kepalais donas ir dwiem áuwim / paµotinuµi BP I 307 11–12 ir pan. Dar 

viename sakinyje po skaitvardþio teparaðytas kepalas: paµotin penkis º tukµtantis wiru / 

µeptineis kepalais BP II 178 11–12. 

Taigi labiausiai tikëtina, kad tiek BP, tiek BNT Jn 6,9 ir Jn 6,13 þodis kepalas 

áraðytas diktuojant to meto ðnekamosios lietuviø kalbos normai ir vidiniam kalbos 

jausmui. Todël ir èia neturime rimto pagrindo manyti, kad BP þodis pridëtas 

pasiþiûrëjus á BNT. Tokià prielaidà patvirtina dar vienas pavyzdys toje paèioje BP 

perikopëje: þodis kepalas pridëtas dar ir treèià kartà, nors BNT atitinkamoje vietoje 

jo nëra, plg. Jn 6,11 (plg. ir 4–5 pav.): 

EE 513–4 Eme tad± Ieµus º d¾na 

BP I 3062–3 ir eme IEµus anus ke=ºpalus donos 

BNT BetÓ Jeµus eme Duon¼ 

LB Jheµus aber nam die Brot 

V Accepit ergo Iesus panes 

G Ælaben oÔn toÑV ÀrtouV + ÌhsoÒV 

Ðie pridëjimai yra vienas ið pavyzdþiø, rodanèiø, kad Bretkûnas juto kalbà kaip 

sistemà (tai, kà XX amþiuje Ferdinandas de Saussure’as pavadino langue). Jis èia tarsi 

51 Á ðá BNT kalbos faktà dëmesá yra atkreipæs 

Range (KEB 444). 



atsiþvelgë ir á Liuterio patarimus, iðdëstytus 1530 metais „Laiðke vertëjams“. Liuteris 

pabrëþë, kad verèiant nebûtina pedantiðkai laikytis kiekvieno þodþio. Reikia pirmiausia 

klausytis, kaip kalba þmonës, ir paskui versti – tik tada jie supras ir pajus, kad su jais 

kalbama jø kalba 52 . Laiðke kritikuojami tokie vertëjai, kurie seka ankstesnëmis vertimo 

tradicijomis ir originalo tekstà perteikia þodis þodin. Savo nuomonæ vertimo klausimu 

jis yra pareiðkæs ne kartà, taèiau pagrindinis vertimo principas visur lieka tas pats: 

iðtikimybë turiniui ir já atitinkanti laisva bei aiðki iðraiðkos forma 53 . 

Panaðaus principo ðiuo atveju laikosi ir Bretkûnas: jis atsiplëðia nuo „ðventøjø kalbø“, 

kad nebûtø paþeistos lietuviø kalbos normos. Neturime konkreèiø duomenø, kad 

Bretkûnas bûtø skaitæs minëtus Liuterio raðtus, nors tai labai tikëtina. Wittenbergo 

universitete jis studijavo tuo metu (imatrikuliuotas 1557 metø sausio 16 dienà), kai ten 

skaitë paskaitas Liuterio pagalbininkai ir konsultantai Biblijos vertimo klausimais: 

Pilypas Melanchtonas, Johannas Bugenhagenas, Georgas Majoras ir kiti 54 . Tiesioginæ 

átakà jam, be abejo, darë ir pats Liuterio verstos Biblijos pavyzdys. 

Èia pateikti pavyzdþiai nëra vieninteliai, rodantys, kad Bretkûnas, mokëdamas 

keletà kalbø, juto jø savitumà bei struktûros skirtumus. Prisimintinas ir vienas 

fonetinës sistemos suvokimo faktas. Originaluose ir ankstesnëje lietuviø raðomosios 

kalbos tradicijoje (Maþvydo, Vilento raðtuose) asmenvardis Kristus buvo raðomas 

su 55 . Tuo tarpu Postilëje tiek verstuose fragmentuose, tiek pusiau originaliuose 

pamoksluose pastebimas aiðkus polinkis asmenvardá Kristus (taip pat 

ir þodþius krikðtas, krikðtyti, krikðèionis, krikðèioniðkas, krikðèionystë) raðyti su : 

Kristus BP pavartotas 1793, o Christus – tik 34 kartus (17 ið jø yra verstame 

tekste) 56 . Taigi Bretkûnas, nepaisydamas nei originalø, nei ankstesnës tradicijos, 

ðá labai svarbø asmenvardá stengësi raðyti ne su lietuviams svetimu , o su 

. Vëliau taip raðyti, beje, savo gramatikoje siûlë ir Danielius Kleinas, motyvuo- 

52 „den man mus nicht die buchµtaben inn der 

lateiniµchen µprachen fragen / wie man µol 

Deutµch reden / wie dieµe eµel thun / µondern 

/ man mus die mutter jhm hauµe / 

die kinder auff der gaµµen / die gemeinen 

man auff dem marckt drumb fragen / 

vnd den µelbigen auff das maul µehen / 

wie µie reden / vnd darnach dolmeãµchen / 

µo verstehen µie es den / vnd mercken / 

das man Deutµch mit jn redet“, „Ein µendbrief 

D. M. Lutthers. Von Dolmeãµchen 

vnd F÷rbit der heiligenn. M.D.XXX“, 

D. Martin Luthers Werke. Kritische Gesamtausgabe 

30 II . Weimar: Hermann Böhlaus 

Nachfolger, 1909, 637. 

53 Herbert Walz, Deutsche Literatur der Reformationszeit, 

Darmstadt: Wissenschaftliche 

Buchgesellschaft, 1988, 16–21; Geschichte der 

deutschen Literatur von den Anfang bis zum 

Gegenwart 4. Geschichte der deutschen Literatur 

von 1480 bis 1600, Berlin: Volk und Wissen 

Volkseigener Verlag, 1960, 275. 

54 Vaclovas Birþiðka, Aleksandrynas. Senøjø 

lietuviø raðytojø, raðiusiø prieð 1865 m., biografijos, 

bibliografijos ir biobibliografijos 1. 

XVI–XVII amþiai, Èikaga: JAV LB kultûros 

fondas, 1960, 160. Svarbiausias pagalbininkas 

ir konsultantas Biblijos vertimo 

klausimais buvo Melanchtonas: jis, 

kaip puikus graikø kalbos mokovas, tikrino 

Liuterio verèiamo ir Naujojo, ir Senojo 

Testamento rankraðèius, kartu su Bugenhagenu 

ir kitais dalyvavo Liuterio Biblijos 

revizijos komisijoje (Walz 1988, 12–15). 

55 Maþvydas savo raðtuose vartojo tik formà 

Christus (332x), Vilentas ir EE, ir Enchiridione 

te taip pat teraðë tiktai Christus: 

atitinkamai 110x ir 61x. 

56 Plaèiau apie tai Aleknavièienë 1998 a , 69. 


damas tuo, kad ch tevartojama tik svetimuose þodþiuose ir lietuviai „ðià raidæ vos 

gali teisingai iðtarti“ 57 . Ir toliau (2.2.2.2.3.) dar bus pateikiama pavyzdþiø, kurie 

rodys atitrûkimà ne tik nuo Vilento, bet ir nuo originalø siekiant, kad nebûtø 

paþeista lietuviø kalbos sistema. 

2.2.2.2. BP KEITIMAI, SUTAMPANTYS SU BNT. Lietuviø kalbos sistemos 

nulemti dar trijø tipø BP ir BNT sutapimai: 1) labai artimõs reikðmës leksiniai sinonimai; 

2) sintaksiniai sinonimai; 3) tam tikros nusistovëjusios konstrukcijos ir terminai. 

2.2.2.2.1. L EKSINIAI SINONIMAI. Pirmiausia pateiksime rastø EE, BP ir 

BNT leksiniø sinonimø eiliø: 

EE BP BNT 

Jn 1,21 Bau 7 8 er I 39 3 er 

Lk 2,5 palubita=ºie 9 3–4 paáade=ºtaie I 49 6–7 paáadeta 

Mt 2,6 Kunigaigµchtis 22,3 Wadas I 149 14 Er=ºcikis´Kunigaikµchtis 

[Wadas] 

Lk 11,14 pul=ºkai 47 13–14 ámones I 289 9 pulkai´S¸mones 

Mt 21,9 pulkai ámoniu 55 11 ámones I 342 18 S¸mones 

Jn 10,12 eµti 65 20 ira II 55 8 ira 

Jn 16,19 iµchwiµit 68 4 regeµit II 69 9 regeµite 

Jn 16,8 ana 69 17 ta II 81 4 ta 

Jn 16,13 Teiµibes 70 1 Tieµos II 81 13 tieµos 

Jn 16,13 teiµibe 70 1 tieµa II 81 14 tieµ¼; 

Jn 3,14 giroje 82 21 puµçaie II 174 15 puµchçoia 

Lk 1,63 geide 153 14 praµche II 231 11 praµch¼s 

Lk 1,74 baiµuma 154 12 bjoghi=ºmo II 233 3–5 bâaghima 

Lk 1,42 Pagir=ºta 158 9–10 Paµchlowinta II 258 5 Paµchlawinta 

Lk 1,55 biloies 159 13 kalbeies II 259 17 kalbeia 

Lk 5,10 walandas 92 12 çeµo II 273 14 çieµa 

Lk 7,44 µauµyna 162 17 d¸awina II 297 12 apµchloµte´d¸owe 

Lk 16,5 Wieµchºpatiy 99 5–6 Ponui II 319 13 panu´panui 

Lk 16,8 iµchmintingai 99 13 kitrai II 320 4 iµchmintingai 58 [kitrei] 

Lk 19,42 priei=ºtiµi 100 24–101 1 prider II 331 1 ira´dera 

Mt 18,35 praµtoghimus 125 4 nuµµideghimus II 486 9 nuµsideghimus 

Mt 22,16 teiµei 126 4 tikrai II 496 1–2 tikrai 

Mt 9,22 padeia 128 2–3 gelbeia II 506 3–4 gielbeia 

Kai BP ir BNT sutampantys þodþiai yra sinonimai, jø sutapimas gali bûti atsitiktinis. 

Originalais èia remtis netikslinga, nes ávairavimas susijæs su skirtingø 

lietuviðkø atitikmenø parinkimu. 

57 Pirmoji lietuviø kalbos gramatika, Vilnius: 

Valstybinë politinës ir mokslinës literatûros 

leidykla, 1957, 421. Net ir dabartinëse 

lietuviø kalbos tarmëse priebalsis [ch] 

(kaip ir [h] bei [f]) laikomas nauju ir retai 

tevartojamu (LKA 2 1982, 108–109). 

58 iµchmintingai iðbrauktas. 



Naujojo Testamento tekstø tyrëjai yra nustatæ, kad perraðinëtojai paraðydavo 

sinonimà ne tik nesàmoningai (dël to, kad netvirtai ásimindavo perskaitytà atkarpà), 

bet ir sàmoningai 59 . Bretkûnas, versdamas Biblijà, daþnai pavartoja èia vienà, 

èia kità þodá. Jo Biblijos vertimo technikai bûdinga ið karto pateikti po keletà variantø, 

ir ne tik paraðtëse, bet ir ávairiuose skliaustuose paèiame tekste. Range’s (BBF 

195, 237, 270–271) nuomone, Bretkûnas versdamas pirmiausia suraðydavo visus 

jam þinomus variantus, jø nevertindamas ir neiðskirdamas, tarsi norëdamas uþfiksuoti 

kiek galima daugiau lietuviðkø atitikmenø vienam originalo þodþiui 60 . Á akis 

krinta ir kitas vertimo bruoþas – kalbos ir stiliaus poþiûriu vienodus originalø 

teksto vienetus ávairiose vietose á lietuviø kalbà versti vis kitaip. Range (BBF 194, 

255) ðià vertimo ypatybæ vadina nestabilumu (vok. Instabilität) 61 . 

Polinkis kaupti þodþius akivaizdus ir Postilës pamoksluose: vienas greta kito èia 

pateikiami keli variantai, paprastai jungiami jungtuku alba arba þodþiø junginiu 

tatai esti. Á pamokslø rinkiná dedamuose perikopiø tekstuose to daryti nebuvo galima 

– Biblijos iðtraukos juk turës bûti garsiai skaitomos per pamaldas. Dël to èia jau 

reikëjo apsispræsti ir pasirinkti vienà kurá variantà. Taèiau dvejoniø ir rinkimosi 

pëdsakø yra iðlikæ ir Postilës perikopëse. Ðtai du atvejai, kur Bretkûnas prideda savo 

variantà, bet skliaustuose palieka ir Vilento: Lk 11,28: iµchganiti / º (pagirti) ira / kurie 

klauµa Diewa áo=ºdi / ir ta palaika BP I 292 6–8 ir Mk 16,1: pirka Maria Magdalena / ir 

Ma=ºria Iakubo ir Salome wotkas (alba áo=ºles graáei kwepiençias) BP II 3 4–6 62 . 

Lyginant èia pateiktas sinonimø eiles matyti, kad Bretkûnas neturëjo tikslo svetimà 

þodá keisti lietuviðku. Kai kur jis daro netgi atvirkðèiai: vietoj Vilento lietuviðko 

þodþio pavartoja skoliná, pvz.: giroje EE 82 21, puµçaie BP II 174 15 (plg. puµchçoia 

59 Metzger 1966, 195–199; Kurt Aland, Barbara 

Aland, Der Text des Neuen Testaments. 

Einführung in die wissenschaftlichen Ausgaben 

sowie in Theorie und Praxis der modernen 

Textkritik, Stuttgart: Deutsche Bibelgeselschaft, 

1982, 292–293. 

60 Kol kas neaiðku, ar Bretkûnas ávertinti suraðytus 

variantus ir pasirinkti vienà kurá 

tikëjosi vëliau, ar norëjo palikti kuo daugiau, 

kad jo vertimu galëtø naudotis ávairiø 

tarmiø ar net konfesijø atstovai. Gali 

bûti, kad jausdamas, jog lietuviø kalba 

turi daug iðraiðkos priemoniø, norëjo jas 

tiesiog sukaupti ir dël to jo vertimas tapo 

panaðus á iðsamø medþiagos rinkiná XVI 

amþiaus lietuviø kalbos þodynui (Range 

BBF 261–265). 

61 BNT daugeliu atvejø neámanoma pasakyti, 

dël kokiø prieþasèiø lietuviðkas tekstas 

taip smarkiai varijuoja: ið teksto istorijos 

etapø – nuo pirminio varianto iki paskutinio 

– negalima nustatyti jokio kryptingumo 

(Range BBF 194–195). 

62 Dël þodþiø iðganytas ir pagirtas daug svyruota 

ir BNT: nors vertimo vienetas stabilus 

(vok. selig, lot. beatus), BNT daþnai 

vienas greta kito pateikiami du variantai, 

o taisant kartais priraðomas dar ir treèias. 

Ið viso BNT yra 5 lietuviðki to paties originalo 

þodþio atitikmenys: iðganytas, pagirtas, 

palaimingas, palaimintas, paðlovintas 

(Range BBF 231–233). BP priraðytas slavizmas 

votka BNT nevartojamas, taèiau 

vok. µpecerey, lot. aroma vertimas taip pat 

këlë nemaþai rûpesèiø: Mk 16,1 Liuterio 

Biblijos µpecerey verèiama mostys, o sinoptinëje 

Evangelijoje pagal Lukà, pasakojanèioje 

apie tuos paèius ávykius ankstyvà 

Velykø rytà, Bretkûnas lot. aroma dviejose 

vietose verèia daugiskaitine forma þolës: 

Lk 23,56: pataiµe áales; Lk 24,1: õkures pataiµe 

º áales´áales kures pataiµe. BNT 

Jn 19,40 vok. µpecerei verèiamas taip pat 

þodþiu mostys: riµcha t¼ ing praµtires µu moµtimis. 


BNT); walandas EE 92 12, çeµo BP II 273 14 (plg. çieµa BNT); Wieµchºpatiy EE 99 5–6, Ponui 

BP II 319 13 (plg. panu´panui BNT); iµchmintingai EE 99 13, kitrai BP II 320 4 (plg. 

iµchmintingai 63 [kitrei] BNT). Taigi Bretkûnas, tiek raðydamas leksinius variantus 

BNT, tiek koreguodamas ið EE á BP imamus tekstus, „puristiniø“ siekiø, rodos, 

neturëjo (plg. Range BBF 187). 

2.2.2.2.2. S INTAKSINIAI SINONIMAI. BP vienur kitur randame ne tik 

leksikos, bet ir sintaksës taisymø, sutampanèiø tik su BNT. Toks sutapimas veikiausiai 

taip pat nulemtas lietuviø kalbos sinonimijos iðgaliø. Vietoj EE esanèios 

konstrukcijos Bretkûnas paraðo sinonimiðkà. Kadangi skirtingos gramatinës sandaros 

sintaksinës konstrukcijos daþnai turi tà paèià ar labai artimà reikðmæ, jos gali 

viena kità pakeisti, plg. atitinkamai Lk 5,9, Jn 16,8, Lk 1,77 ir 1 Tes 4,14: 

EE 927–8 N²µa apeme ghy baime [...] iµch gawima áuwû 

BP II 2738–9 Ne=ºµa apeme ghi baime [...] ant to áuwu gawimo 

BNT Baiµumas neµanga buwa apem¼s ghÓ [...] ant gawima áuw» 

EE 6917–18 kaltins Swieta iµch º ghrieka / ir iµch teiµibes / ir iµch Suda 

BP II 814–6 Karos Swie=ºta delei grieko / ir delei teiµibes / ir delei º Sudo 

BNT bars µwie=ºt¼ delei grieko, ir delei teiµibes, ir de=ºlei º µudo 

EE 15419–20 Ir d¾µi paáinti iµchganima µawa ámone=ºmus / ing atleidima ghrieku. 

BP II 23311–12 Ir dotumbei paáinti iµchganimo io º ámonemus / ant atleidimo grieku iu. 

BNT Ieib dotumbei pamakµl¼ iµchganima ámaniemus ia, ant atleidima griek» i». 

EE 128 16–18 

BP II 515 6–7 

N²µa iey mes tikima / iog º Ieµus n¾mire ir kiel²µe eµti / taipo ir 

Diewas º tus [...] atwes µu y¾. 

Neµa iei tikim IEµu º numiruµi / ir priµµikeluµi / Teipo Diewas º 

ir thus [...] wes º µu io. 

BNT Nes iei tikim, º Ieµ» numiruµÓ ir kieluµÓ´keluµÓµi, taipa Diewas º 

ir t¾s [...] µu i¾ wes. 

Ið èia pateiktø plaèiau aptartina viena prielinksninë konstrukcija, kuri BP skiriasi 

nuo EE, bet sutampa su BNT: tai prieþasties funkcijà atliekanti dëlei+gen., 

keièianti Vilento ið+gen. Nors ji taisoma vienoje perikopëje Jn 16,5–15 (BP II 80–82, 

EE 69–70), bet ðeðis kartus, vadinasi, taisoma kryptingai. 

BP abi konstrukcijos vartojamos sinonimiðkai, taèiau daþniau pasitaiko dël(ei)+ 

gen. Ir BNT Evangelijoje pagal Lukà dël(ei)+gen. vartojama taip pat daþniau nei 

ið+gen. BNT sintagma dël(ei)+gen. atitinka Vulgatos propter+acc., prae+abl., de+abl., 

63 iµchmintingai iðbrauktas. 



Liuterio umb+gen., für+dat, auf+acc. 64 Prieþasèiai reikðti Bretkûnas ir BP, ir BNT 

vietomis renkasi, nors retokai, dar ir treèià konstrukcijà – ant+gen., þr. aukðèiau 

pateiktà Lk 5,9. Ðitos trys konstrukcijos kaip tik ir yra akivaizdus sintaksinës 

sinonimijos pavyzdys, bûdingas ir BP, ir BNT. 

Linksniø ir prielinksniniø konstrukcijø sinoniminæ vartosenà atspindi ir du 

kartus BP ir BNT sutampantis iliatyvas, BP paraðytas vietoj EE prielinksninës 

konstrukcijos (atitinkamai Jn 3,13 ir Mt 5,20): 

EE 8218 Ir newienas neuáenge ant dangaus 

BP II 17412 Ir newienas neuáeng dangun 

BNT Ir newienas ne uááenge Dangun 

EE 9319 neieiµite ing Karaliµta Dangaus 

BP II 28218 neineiµite karaliµtana dangaus 

BNT ne Óeiµit º õing Dangaus karaliµt¼´Dangaus Karaliµtana 

BNT Mt 5,20 prielinksninë konstrukcija ing Dangaus karaliµt¼ taisant rankraðtá taip 

pat pakeista iliatyvu Dangaus Karaliµtana. Jolantos Gelumbeckaitës duomenimis, pagrindinës 

priemonës krypèiai reikðti BNT iðlieka prielinksninës konstrukcijos ingi+acc. ir 

ant+gen., taèiau taisydamas rankraðtá Bretkûnas paþodiðkai iðverstas prielinksnines 

konstrukcijas kai kur keièia iliatyvu (nors ir nereguliariai) 65 . Tokiø reiðkiniø pasitaiko 

ne tik koreguojant BNT, bet ir á BP dedant Vilento verstas perikopes. Taigi prielinksniniø 

konstrukcijø ir iliatyvo sinonimija taip pat Bretkûno kalbai bûdinga ypatybë. 

Þinant ypatingà Bretkûno leksikografiná polinká, nëra pakankamo pagrindo manyti, 

kad rengdamas BP jis keitë vienà Vilento þodá ar konstrukcijà kita dël BNT 

átakos, net jei tas þodis ar konstrukcija BP ir BNT sutampa. Èia veikiau pasireiðkë 

tik noras pasakyti kitaip, nei paraðyta Vilento, t. y. pruritus emendandi 66 . Remiantis 

Ji¬í’o Levy’o apraðytu dësningumu, kad ten, kur vertimas paprastas, kito ðaltinio 

neieðkoma, galima teigti, kad daugelyje èia nurodytø vietø nebuvo reikalo perraðant 

EE tekstà griebtis papildomo ðaltinio, ðiuo atveju BNT 67 . 

64 Plaèiau apie ðiø konstrukcijø sinonimijà ir 

ryðá su originalais þr. Jolanta Gelumbeckaitë, 

Linksniø ir prielinksniniø konstrukcijø 

vartosena Jono Bretkûno „Evangelijos pagal 

Lukà“ vertime (daktaro disertacija, 

rankraðtis), Vilnius, 1999, 201–210. 

65 Taisant BNT rankraðtá, judëjimo kryptá 

þymintis iliatyvas paraðytas Lk 13x, Mt 

10x, Mk 3x, Jn 8x, Apd 6x, pagrindiniame 

tekste atitinkamai jis pavartotas 28, 15, 3, 

8 ir 6 kartus; iðsamiau apie tai þr. Gelumbeckaitë 

1999, 144–147. 

66 Lygindami ðiuos tris lietuviðkus tekstus, neretai 

randame ir tokiø atvejø: BP paraðytas 

þodis skiriasi ne tik nuo EE, bet ir nuo BNT, 

plg. Lk 1,53: Alkµtançus papilde ghys Turtais 

EE 159 9; Alkµtançus papilde lobiu BP II 259 13; 

Alkµtançius papilde geru BNT; Mk 16,8: Ir 

iµcheiuµias weikei / pabega EE 56 20; Ir º iµcheiu- 

µias µkubei bega BP II 4 15-16; Ir anos greitai 

iµcheâo, ir bego BNT ir pan. 

67 Ëåâûé 1974, 221–222. Kad imdamas ið EE 

tekstà ir keisdamas vienà jo þodá kitu 

Bretkûnas BNT nesinaudojo, vietomis 

rodo ir visas nuo BNT besiskiriantis BP 

sakinys, pvz.: Lk 5,10: n¾g tos walandas 

gaudiµi ámones EE 92 12; nog to çeµo tu º 

ámones gaudiµi BP II 273 14–15; nog µcha çieµa 

buµi ámanes gaudans´gaunans BNT. Skirtumai 

èia nulemti skirtingo vertimo ðaltinio: 

EE ir BP veiksmaþodþio forma gaudiµi 

atitinka LB wirµtu fahen, o BNT buµi [...] 

gaudans´gaunans – Vulgatà ar graikiðkàjá 

NT, plg.: lot. eris capiens; gr. Æs¯ zwgrän. 


2.2.2.2.3. N USISTOVËJÆ TERMINAI IR KONSTRUKCIJOS. Vietomis 

BP sutapti vien tik su BNT gali ir dël to, kad kai kuriuos þodþius, terminus ar 

konstrukcijas Bretkûnas jau buvo pasirinkæs anksèiau, t. y. buvo apsisprendæs dël 

jø vartosenos. 

Ið tokiø terminø minëtinas þmogaus, perëjusio á kità religijà (neofito, arba prozelito), 

ðiuo atveju priëmusio þydø tikëjimà, pavadinimas þydbendrai. Vilento EE 

76 18 ðis terminas iðverstas apraðomuoju bûdu: Apd 2,11: nauiei S¸idump prijmtieghi; 

plg.: J÷degenoµµen LB; proselyti V; pros$lutoi G. Tuo tarpu BP II 134 3 ir BNT vienà 

originalo þodá atitinka vienas lietuviðkas: S¸idbendrai. Visame BNT tevartojamas tik 

ðis terminas: Mt 23,15: S¸idbendr¼ (prie jo paraðtëje paraðyta glosa Judegenoµµ[en]), 

Apd 6,5: S¸idbendr¼; Apd 13,43: S¸idbendrai. 

Kitas terminas – vandenligës pavadinimas. EE jis iðverstas vienu þodþiu, o BP 

ir BNT, atvirkðèiai, – apraðomuoju bûdu: Lk 14,2: aptin²s EE 114 22, wandinio º ligga 

µergans BP II 417 15–17; wandinia liga µerg¼s BNT, plg. waµµerµ÷chtig LB; hydropicus V; 

Õdrwpik^V G. 

Vienur kitur BP ir BNT galëjo sutapti ir dar dël vienos prieþasties: kai kurias 

frazes ar iðtisus Biblijos tekstus Bretkûnas, kaip ir dauguma XVI amþiaus humanistø, 

turëjo mokëti atmintinai. Naujojo Testamento tekstø tyrëjai yra pastebëjæ, kad 

Biblijos tekstà atmintinai mokantiems perraðinëtojams bûdingas uþsispyrimas (vok. 

Tenazität, lot. tenacitas, tenacia): jie atkakliai siekia iðlaikyti jau anksèiau rastà variantà 

ar teksto formà (Aland 1982, 79). Bretkûno vertimo technika paprastai apibûdinama 

prieðingai – kalbos ir stiliaus poþiûriu vienodos originalo vietos á lietuviø 

kalbà verèiamos skirtingai. Jau minëta, kad ðá ypaè iðsiskiriantá vertimo bruoþà 

Range (BBF 194–195, plg. dar 255) vadina nestabilumu 68 . Nors daugeliu atvejø 

sunku nustatyti, kodël panöðios originalø vietos BNT verèiamos taip skirtingai, vis 

dëlto kai kurie BP ir BNT kalbos vienetai gali sutapti dël to, kad tam tikras konstrukcijas 

Bretkûnas jau stengësi versti vienodai, plg. Lk 21,36 (plg. 6–8 pav.): 

EE 422 jr µtoweti ties ámogaus Sunu 

BP I 165–6 ir µtoweti po akim Su=ºnaus ámogaus 

BNT ir µtaties´µtoweti pa akim µu=ºnaus ámagaus 

LB vnd ¸u µtehen fur des menµchen Son 

V et stare ante Filium hominis 

G ka¼ staq§nai Æmprosqen toÒ uÂoÒ toÒ ànqr_pou 

BNT Evangelijoje pagal Lukà lotyniðkà prielinksninæ konstrukcijà ante+acc. Bretkûnas 

á lietuviø kalbà paprastai verèia konstrukcija po akim+gen., plg., Lk 1,19: 

BNT eµmi º Gabrielas õµtawins pa akim Diewa´kas pa akim Diewa µtaw 

V sum Gabriel, qui adsto ante Deum 

68 Apie ávairius BNT vertimo variantus plaèiau 

þr. Range BBF 194–240, 271. 



6–7 pav. EE 4, BP I 16: Lk 21,36 fragmentas 

su konstrukcijomis ties+instr. ir po akim+gen.; 

VUB, sign.: L 1387; VUB, sign.: L 1452 R R 1–2 

Pastebëtina, kad tokia paèia lietuviðka konstrukcija, t. y. po akim+gen., BNT 

verèiama ir kita Vulgatos prielinksninë konstrukcija – coram+abl., plg. Lk 12,8: 

BNT kuris iµchpaáins º mane pa akim ámani», t¼ iµchpaáins µunus º 

ámagaus pa akim Angel» Diewa 

V quicumque confessus fuerit in me coram hominibus, et Filius hominis 

confitebitur illum coram angelis Dei 

Abi ðios lotyniðkos konstrukcijos nusako vietà asmeniui priklausanèioje ar jo 

akivaizdoje esanèioje aplinkoje. BNT Evangelijoje pagal Lukà konstrukcija po 

akim+gen. bei jos variantas po+gen.+akim yra pagrindinë priemonë vietai aplinkoje 

reikðti (28x; Gelumbeckaitë 1999, 217). 

Postilëje tokià paèià reikðmæ turinti prielinksninë konstrukcija po akim(is)+gen. 

vartojama taip pat daþnai: joje po akim(is)+gen. ir jos variantas po+gen.+akim(is) 


8 pav. BNT 161r: Lk 21,36 fragmentas su konstrukcija po akim+gen.; 



randamas 140 kartø. Ði konstrukcija nereta ir kituose XVI amþiaus raðtuose. Jono 

Palionio nuomone, tokia vartosena tuomet buvo visuotinë, norminë 69 . 

Konstrukcijai po akim(is)+gen. ir jos variantams paplisti átakos turëjo lotyniðkos 

konstrukcijos ante+acc. ir coram+abl. (tai per graikø kalbà atëjæ Vulgatos hebraizmai). 

Ðita konstrukcija turi tam tikro iðkilmingumo, pakylëtumo: genetyvo pozicijà joje 

paprastai uþima þodþiai Dievas, Tëvas, Kristus, Jëzus (reèiau apaðtalai, angelai, þmonës), 

tad veiksmas vyksta ðiø asmenø akivaizdoje. Tai stilistinis sakralinës kalbos 

elementas, turintis ne tik konotacinæ reikðmæ, bet ir rodantis senesniø Biblijos teksto 

formø perimamumà 70 . Tuo tarpu konstrukcija ties+instr. vietà nusako daug konkreèiau, 

apibrëþèiau: ji þymi vietà ðone, prie ar ðalia objekto. Jos lotyniðkasis atitikmuo 

yra contra+acc. Konstrukcija ties+instr. vietai asmens akivaizdoje reikðti BP 

labai reta (3x) 71 . 

Aptardami toká konstrukcijos po akim(is)+gen. populiarumà, galime remtis ir Liuterio 

poþiûriu á hebraizmus: kai savas þodis mintá iðreiðkia ne taip gerai ir tvirtai 

69 Jonas Palionis, Lietuviø literatûrinë kalba 

XVI–XVII a., Vilnius: Mintis, 1967, 194. 

70 Tokios konstrukcijos yra tarsi signalai, liudijantys 

prasminá Ðventojo Raðto atitikimà, 

plg. Birgit Stolt, „Lieblichkeit und Zier, Ungestüm 

und Donner. Martin Luther im Spiegel 

seiner Sprache“, Dokumentation Germanistischer 

Forschung 2. Luthers Deutsch. Sprachliche 

Leistung und Wirkung, Frankfurt am 

Main etc.: Peter Lang Europäischer Verlag 

der Wissenschaften, 1996, 329–330. 

71 Beje, viena ið trijø konstrukcijø yra Lk 

21,36 fragmente, ádëtame ðià perikopæ 

aiðkinanèiame pamoksle. Ji, matyt, 

nuraðyta ne ið prieð tai BP pateikto perikopës 

teksto, o tiesiai ið EE, plg.: Lk 

21,36: µtoweti ties º ámogaus Sunu BP I 23 20 

ir µtoweti ties ámogaus Sunu EE 4 22. 



kaip hebrajiðkas, hebrajiðkà þodá (tiksliau, paþodiná vertimà ið hebrajø kalbos) reikià 

palikti. Liuterio Biblijoje tokiø hebraizmø gausu 72 . 

Taigi BP ir BNT sutapimas èia veikiausiai yra ne rëmimosi BNT padarinys, o 

siekimas iðlaikyti vienodà Vulgatos konstrukcijø ante+acc. ir coram+abl. vertimà á 

lietuviø kalbà. 

BP ir BNT sutampa, bet nuo Vilento EE skiriasi ir kita vietà ðone þyminti prielinksninë 

konstrukcija, taip pat neabejotinai liudijanti Bretkûno apsisprendimà 

vienos konstrukcijos naudai, plg. Mt 22,44: 

EE 1174–5 Sieµkes ant deµchines º mana 

BP II 44316–17 Seµkes pa º deµchines mana 

BNT µeµkes po deµchines º mana 

Vietai deðinëje ar kairëje nusakyti Vilentas EE vartoja dvi konstrukcijas: po+gen. 

(13x) ir ant+gen. (7x). Bretkûnui konstrukcija ant+gen. tokiai vietai reikðti neáprasta: 

BP ji nerasta në karto. Èia tam reikalui vartojama po+gen. (20x), po+dat. (3x), pas+acc. 

(1x). BNT Evangelijose pagal Lukà, Matà, Morkø ant+gen. taip pat nevartojama, 

daþniausiai èia randama konstrukcija po+gen., retai pas+acc. (Gelumbeckaitë 1999, 

112–113). Taigi konstrukcijos po+gen. ir ant+gen. vietai deðinëje ar kairëje reikðti 

Bretkûno kalboje nëra sintaksiniai sinonimai. Tokia vartosena liudija Bretkûnà 

tvirtai pasirinkus, kaip versti á lietuviø kalbà lot. a dextris ir a sinistris, vok. ¸ur 

Rechten ir ¸ur Lincken: vietai deðinëje ar kairëje nusakyti ir BP, ir BNT vartojama ne 

ant+gen., o po+gen. arba (reèiau) po+dat. 73 

Dar pora BP ir BNT sutampanèiø sintaksës pavyzdþiø iliustruoja, kad Bretkûnas 

juto lietuviø ðnekamosios kalbos normas ir stengësi jø laikytis (atitinkamai Lk 16,22 

ir Mt 15,22): 

EE 845 buwa neµchtas n¾g Angelu 

BP II 1916 tapa neµchtas Angelu 

BNT neµchtas buwa nog74 º Angel» 

LB ward getragen von den Engeln 

V portaretur ab angelis 

G àpenecq§nai aøtÊn ÕpÊ tän àgg#lwn 

EE 4520–21 dukte mana º µunkey n¾gi Welna eµti warginama 

BP I 2782–3 dukte mana µunkei º Welino eµti warginama 

BNT Mana º Duktie õnug Welino´Welino piktai ira muçâma 

LB Meine tochter wird vom Teufel vbel geplaget 

72 Poþiûrá á hebraizmus Liuteris iðsakë 

„Summarien über die Psalmen und Ursachen 

des Dolmetschens“ (1533), þr. Walz 

1988, 19. 

73 Plg. dar ir Mk 16,19: µ¿d ant de=ºµchines 

Diewa EE 74 5–6, µed po º deµchines Diewo BP 

II 108 12–13, µied po deµchinies Diewo BNT. 

74 nog iðbrauktas. 


V Filia mea male a daemonio vexatur 

G = qug@thr mou kakäV daimon%zetai 

BNT abiem atvejais prielinksnis nuog taisant rankraðtá iðbrauktas, o BP, nuraðant 

perikopës tekstà nuo EE, nebenuraðytas. Pasyvinio sakinio subjektas ir vienur, ir 

kitur reiðkiamas kilmininku, o ne prielinksnine konstrukcija nuog+gen. Taigi èia 

nepasiduota nei Vilento, nei originalø átakai. 

Paminëtinas dar vienas BP ir BNT sutapimas, galintis sudaryti áspûdá, kad tarp 

Bretkûno tekstø esama ryðio – èia BP irgi atitinka tik BNT, plg. Jn 6,10: 

EE 5024–511 Tada Ieµus biloia / pada=ºriket idant ámones µieµtuµi. 

BP I 30516–17 Tada biloia IEµus º weiµdeket idant ámones µeµtuµe. 

BNT Bet Je=ºµus biloio, Weiµdekit idant ámones gult»µe÷µieµt»+[atµiµliektu]. 

LB Jheµus aber µprach, Schaffet das µich das Volck lagere. 

V Dixit ergo Iesus: Facite homines discumbere. 

G e¿pen de + ÌhsoÒV· poi$sate toøV ànqr_pouV ànapese½n. 

Vilentas èia pateikæs paþodiná veiksmaþodþio vertimà padaryket (plg. vok. Schaffet, 

lot. Facite, gr. poi$sate). Ði leksema atitinka visus originalus labiau negu Bretkûno 

variantas veizdëti ‘rûpintis’, taèiau ir BP, ir BNT sakinys logiðkesnis, gyvesnis 

ir átaigesnis. Èia Bretkûnas veikiausiai bus leidæs raidëms „pasitraukti á ðalá“, kaip 

buvo siûlæs „Laiðke vertëjams“ Liuteris 75 . Vertimo teorijoje dabar toks principas 

vadinamas dinaminiu ekvivalentiðkumu ar ekvivalentiðkuoju vertimu 76 . Kaip ir 

kepalo pridëjimà, ðá keitimà reikëtø aiðkinti Bretkûno kalbos jausmu. 

2.2.2.3. Lietuviø kalbos sistemos nulemti BP ir BNT sutapimai negali bûti 

laikomi rëmimosi BNT faktais. Analizë rodo, kad sutampantys kalbos vienetai daþniausiai 

yra labai artimõs reikðmës sinonimai. Ðie sutapimai gali bûti atsiradæ dël 

Bretkûno noro pavartoti kità þodá ar sintaksinæ konstrukcijà, nei rado Vilento EE. 

Vietoj sövo þodþio kartais pavartojamas skolinys ir atvirkðèiai. Kai kurie redaguojant 

ið EE nuraðomà tekstà atsiradæ BP ir BNT sutapimai liudija buvus ir prieðingà 

tendencijà: sieká tam tikras konstrukcijas á lietuviø kalbà versti vienodai. 

3. K ODËL BRETKÛNAS NESIRËMË BNT? Eduardas Hermannas (1923, 

119–120) këlë mintá, kad Vilento vertimà Bretkûnas gali bûti laikæs geresniu nei 

savo paties; tai netgi galá liudyti, kad jis ið tikrøjø buvæs vokietis, o ne lietuvis. Ðià 

75 „Darumb mus ich hie die buchµtaben faren 

laµµen, unnd forµchen, wie der Deutµche 

man µolchs redet [...]. Denn wer dolmeã- 

µchen wil, mus groµµe vorrath von worten 

haben, das er die wol kænne haben, wo 

eins an allen orten nicht lauten will“, „Ein 

µendbrief D. M. Lutthers. Von Dolmeã- 

µchen vnd F÷rbit der heiligenn. M.D.XXX, 

Nürnberg. Cit. ið D. Martin Luthers Werke. 

Kritische Gesamtausgabe 30 II , Weimar: Hermann 

Böhlaus Nachfolger, 1909, 639. 

76 Stolt 1996, 327; Ambrasas-Sasnava 1978, 

127. 



prieþastá tenka atmesti: gausûs taisymai visuose kalbos lygmenyse liudija, kad 

Bretkûnas, prieðingai negu Lozorius Zengðtokas, nelaikë Vilento vertimo tokiu geru 

ir nepriekaiðtingu. Jis taisë ne vienà kità korektûros klaidà (kaip Zengðtokas leisdamas 

naujà EE leidimà), o kritiðkai vertino Vilento vertimà ir nemaþai já redagavo. 

Kodël vis dëlto Bretkûnas, matydamas Vilento tekstà nesant tobulà, veikiau prieðingai 

– smarkiai koreguotinà, daugumà perikopiø nuraðinëjo ið EE? 

Vaclovo Birþiðkos teigimu, pìrmosios lietuviø kalba iðléistos Biblijos iðtraukos 

Prûsijos kunigaikðtijoje buvo ið karto paskelbtos oficialiaisiais tekstais 77 . Ði mintis 

atrodo pakankamai pagrásta – taip manyti skatina daugelis aplinkybiø. Nesutikti 

reikëtø tik su teiginiu, kad „tik spausdinant [...] Bretkûno tekstas tiek tebuvo pakeistas, 

kad vietoj paties Bretkûno iðverstø evangelijø tekstø buvo ádëti atitinkami 

1579 m. Vilento evangelijø tekstai“ (Birþiðka 1953, 142). Vadinasi, jo nuomone, 

Bretkûnas ið pradþiø dëjæs savo verstas iðtraukas, bet tik vëliau turëjæs pakeisti 

Vilento tekstais. Ðis Birþiðkos teiginys neparemtas dokumentais ir nëra labai patikimas. 

Mat tarp BP ir EE tekstø yra daug skirtumø 78 . Vienà tekstà tik keièiant kitu, 

ir tai jau spausdinant, negalëtø atsirasti tiek teksto nesutapimø ir gana nuosekliø 

raðybos, morfologijos, leksikos bei sintaksës skirtumø. 

Vilento veistos Biblijos iðtraukos buvo iðleistos atskira knyga ir turëjo bûti palyginti 

nesunkiai prieinamos kunigams. Ið ðios knygos jau 12 metø (iki iðeinant 

Postilei) sekmadieniais ið ðvenèiø dienomis buvo skaitoma baþnyèiose 79 . Prieð 

spausdinant ji buvo patikrinta didelæ patirtá turinèiø ir lietuviðkai gerai mokanèiø 

kunigø – tai nurodyta pratarmëje 80 . Beje, savo vertimà ir pats Vilentas laikë vieninteliu 

tinkamu Prûsijos baþnyèioms: pratarmëje jis praðë kunigaikðèio, kad ðis 

vieðu ásakymu uþdraustø áveþti kitø vertimø ir neleistø jais naudotis 81 . 

Tuo tarpu tada, kai Bretkûnas rengë Postilæ, visa Biblija dar nebuvo iðversta. 

Nors BP iðleista 1591 metais, taèiau pirmo tomo pradþioje iðspausdintame pamoksle 

yra paminëti 1588-ieji 82 , vadinasi, ji pradëta raðyti ne vëliau kaip 1588 metais. 

Paskutinës ST knygos baigtos tik 1590 metø lapkrièio 29 dienà. Kunigø konferencija 

Biblijos leidimo klausimu suðaukta 1592 metø rugsëjo 20 dienà (Falkenhahn 1941, 

114). Taigi Bretkûnui raðant Postilæ, dar tik buvo svarstoma, ar jo versta Biblija 

77 Vaclovas Birþiðka, Senøjø lietuviðkø knygø 

istorija 1, Chicago: Chicagos lietuviø literatûros 

draugija, 1953, 160. 

78 Kai kurios perikopës skiriasi Biblijos eiluèiø 

skaièiumi ir ilgiu, Postilëje yra pridëta 

paaiðkinanèiø fraziø, pridëta ir praleista 

þodþiø. Apie tai plaèiau Ona Aleknavièienë, 

Jono Bretkûno Postilës perikopiø 

autorystë (daktaro disertacijos santrauka), 

Kaunas: Vytauto Didþiojo universiteto 

leidykla, 1999. 

79 Ostermejeris minëtame rankraðtiniame 

straipsnyje sako, kad kunigai jà persiraðydavo; 

jis pats turás vienà toká eg- 

zemplioriø, perraðytà graþia raðysena, 

su kita ranka áraðytais pataisymais paraðtëse 

(p. 2). 

80 „ðiam vertimui pritarë didþiausià patirtá 

turintys tos kalbos mokovai bei ðio mokslo 

specialistai, ir rûpestingas tekstø sulyginimas 

tai parodys“, EE, III; cit. ið 

Koþeniauskienë 1990, 86. 

81 EE V–VI; plg. Koþeniauskienë 1990, 87. 

82 „O iau º nu praµchoka pa uáginimo µcha 

muµu Meµµioµchaus / º kaip pus antro 

tukµtantis aµcht¾ni deµchimts / ir aµch=º 

t¾ni metai“, BP I 56,3–7. 


apskritai tinka spaudai, laukiama korektoriø ávertinimo ir pasiûlymø. Pats Bretkûnas 

net ir 1593 metais savo vertimà laikë dar neparengtu ir netinkamu spausdinti. 

Tø metø geguþës 18 dienos laiðke Prûsijos kunigaikðèiui jis raðë, jog rankraðtá 

perþiûrëjo ir tikisi, kad kunigaikðtis, pasinaudodamas „daugiau kitø ir lietuviø 

kalbà geriau mokanèiø paslaugomis ir man dalyvaujant, lieps já visiðkai parengti 

spaudai ir [...] iðspausdinti“ 83 . 

Oficialiosioms liturginiø skaitiniø knygoms ir jas sudarantiems Ðventojo Raðto 

tekstams bûdingas konservatyvumas ir polinkis á archaizacijà. Bet kokie pakeitimai 

èia daromi itin nenoriai ir atsargiai 84 . Todël Postilës rengimo metu dar neiðspausdinta 

ir oficialiai nepripaþinta Bretkûno Biblija negalëjo tapti pamatu baþnytinëms 

apeigoms. 

Ðità prieþastá patvirtina ir Karaliauèiuje iðleistuose 1544, 1558 ir 1568 metø 

Baþnyèios nuostatuose bei 1568-øjø ásake dël vyskupø rinkimø 85 iðdëstyti reikalavimai. 

Kunigams nurodoma kaupti kaip inventoriø „kai kurias geras“ knygas ir 

iðvardijamos jø darbui reikalingos spausdintos knygos. Biblijà skaityti rekomenduojama 

taip pat tomis kalbomis, kuriomis tuomet jau buvo iðëjæ spausdinti vertimai 

86 . Yra nemaþa duomenø, leidþianèiø manyti, kad Bretkûnas nuostatuose suraðytø 

reikalavimø stropiai laikësi. Tai liudija keletas su Postilës sudarymu susijusiø 

faktø, kuriuos randame skaitydami pamokslus. 

Ið vienos pastabos BP pamoksle galima suprasti, jog Prûsijos kunigaikðtijoje 

buvo numatyta tam tikra perikopiø tvarka ir kad ji vëliau buvo keista: vietoj Mk 8 

nurodyta skaityti Lk 7 87 . Ið tikrøjø 1568 metø Baþnyèios nuostatuose, skyriuje apie 

ðventes, yra pastaba, kad nuo ðiol septintà sekmadiená po Ðvè. Trejybës kasmet turi 

bûti skaitoma ne Mk 8 kaip anksèiau, o Lk 7 ir 1 Tim 1 88 . Bretkûnas prieð ðio 

83 Jonas Bretkûnas, Rinktiniai raðtai, parengë 

Jonas Palionis, Julija Þukauskaitë, Vilnius: 

Mokslas, 1983, 322. Ir vëlesniuose 

laiðkuose (1595 07 11, 1598 12 10, 1599 

09 19) jis praðo rankraðtá „perduoti kitiems, 

kurie geriau moka ðià nevokiðkà 

kalbà arba ðiaip gausiau [...] dievo apdovanoti 

gabumais, pataisyti“, o jei vertimas 

pasirodytø netinkamas, gràþinti jam 

atgal (Bretkûnas 1983, 324). 

84 Biblijos tyrëjams ðios oficialiosios knygos 

tuo ir vertingos, kad jose bûna iðsaugotas 

senesnis teksto variantas (Metzger 

1966, 32). 

85 Von erwehlung der beiden bischoff Samlandt 

und Pomezan, im hetzogthumb Preussen, 

auch von irem ampt [...] Von 1568; þr. Emil 

Sehling, Die evangelischen Kirchenordnungen 

des XVI. Jahrhunderts 4. Das Herzogthum 

Preussen. – Polen. – Die ehemals polnischen 

Landestheile des Königreichs Preussen. – Das 

Herzogthum Pommern, Leipzig: O. R. Reisland, 

1911, 115. 

86 Kirchenordnung und ceremonien, wie es in 

ubung gottes worts und reichung der hochwirdigen 

sacrament in den kirchen des herzogthums 

Preussen sol gehalten werden, 1568, 

Königsberg. Þr. Sehling 1911, 115; þr. taip 

pat Lukðaitë 1999, 236, 375, 382. 

87 „IRa tieµa µchoie Nedelioie iµch µenu dienu 

º µkaitama Baániçoie Diewo / Euange=ºlia 

kure iµchraµcha Schwentas Markus 

º aµchmame paguldime [...] Tadda 

µchoie Herçikiµteie Pruµu inµtatita º eµti 

/ µchita dabar iumus paµkaitita Euangelia 

koána º meta ant µchos nedeles µakiti“, 

BP II 298–299. 

88 „Das evangelium Mariä Magdalenä Luc. 7 

soll ordinarie und hinfort jährlich Dominica 

septima nach Trinitatis gelesen und gepredigt 

werden sammt der epistel 1. Tim. 

1 [...] weil das ander evangelium, Marc. 8, 

von den sieben brotten, so viel das argument 

belangt, doch jehrlich in mitfasten 

gehandelt wird“ (Sehling 1911, 87). 



sekmadienio pamokslà deda jau naujai „ástatytà“ iðtraukà (Lk 7,36–50). Tuo tarpu 

Vilento EE ðiai dienai dar yra Mk 8,1–9. Taigi Vilentas, nekeisdamas Mk 8,1–9 á Lk 

7,36–50, nepaisë duoto nurodymo (nors pakeisti liepta prieð 11 metø iki iðeinant 

EE), o Bretkûnas á já atsiþvelgë. Tuose paèiuose nuostatuose taip pat reikalaujama, 

kad kunigai nesirinktø Biblijos iðtraukø kaip jiems patinka, bet kaip potvarkiais 

nustatyta (Sehling 1911, 86). Laikytis baþnytinës vyresnybës potvarkiø buvo reikalaujama 

gana gieþtai 89 . 

Kad Bretkûnas laikësi nurodymø, liudija dar keletas su BP sudarymu susijusiø 

faktø. Nuostatuose teigiama, kad nevokieèiø baþnyèiose skaityti Apaðtalø 

laiðkus netikslinga. BP tëra tik dvi epistolinës perikopës: 1 Tes 4,13–18 ir Apd 

2,1–13 90 . Vietoj jø kunigams rekomenduojama skaityti ir aiðkinti iðtraukas ið 

katekizmo, kad þmonës iðmoktø tikëjimo pagrindø. Ðiuo nurodymu norëta pasiekti, 

kad tikintieji geriau susipaþintø su Liuterio Maþuoju katekizmu arba bent 

su pagrindinëmis jo dalimis, todël ypaè akcentuojamas mokymas apie du Liuterio 

pripaþintus sakramentus – krikðtà ir Eucharistijà (plg. Zieger 1967, 66, 48). 

Bûtent ðiuos du sakramentus ir aiðkina Bretkûno á BP papildomai ádëtos (Vilento 

EE nesanèios) perikopës – Mt 3,13–17 ir „Kosanis“. Pastaroji imta ið Vilento 

versto Liuterio Maþojo katekizmo. 

Vadinasi, Bretkûnas, ðiaip jau laikydamasis nuostatuose iðdëstytø reikalavimø 

ir rekomendacijø, negalëjo remtis savo nespausdinta ir Baþnyèios dar oficialiai 

nepripaþinta Biblija. Jis neëmë ið BNT rankraðèio ne tik perikopiø, bet ir papildomai 

á BP dedamos Mt 3,13–17, nesinaudojo versdamas Vilento EE praleistas Biblijos 

eilutes. Manytina, kad dël ðitos paèios prieþasties Bretkûnas nesirëmë savo BNT ir 

redaguodamas ið EE nuraðomus perikopiø tekstus. 

Galima kelti klausimà ir dar dël vienos prieþasties, galëjusios neleisti Bretkûnui 

naudotis savo BNT: galbût tuo metu, kai rengë Postilæ, BNT rankraðtá buvo atidavæs 

kam nors taisyti. Taèiau jo laiðkai bei kiti iðlikæ ðiuo metu þinomi dokumentai 

liudija daug vëlesnæ jo Biblijos rankraðèio kelionæ ið vienø rankø á kitas. Be to, ten 

paprastai minimas tik Senasis Testamentas 91 . Nors ið tikrøjø daug daugiau taisytas 

Naujasis, taèiau nei iðlikusiuose laiðkuose, nei dokumentuose apie jo koregavimo 

89 Þr. Andreas Zieger, Forschungen und Quellen 

zur Kirchen- und Kulturgeschichte Ostdeutschlands 

5. Das religiöse und kirchliche 

Leben in Preussen und Kurland im Spiegel 

der evangelischen Kirchenordnungen des 16. 

Jahrhunderts, Köln Graz: Böhlau Verlag, 

1967, 104. 

90 Nevisiðkai tiksliu laikytinas teiginys, kad 

BP visai nëra epistoliniø perikopiø, plg. 

Range BBF 33: „BP enthält keine Episteln“. 

91 1592 metø lapkrièio 12 dienà konsistorija, 

pasitarusi su paèiu Bretkûnu, raðo Prûsijos 

kunigaikðèiui, kad Bretkûnas penkias 

Mozës knygas pirmiausia turi perþiûrëti 

pats, o paskui siøsti lietuviams kunigams 

Vaiðnorui, Musai ir Gedkantui patikrinti 

(Falkenhahn 1941, 433–435). Mat vertëjui 

yra iðkilusiø sunkumø ir jam reikià hebrajø 

ir lietuviø kalbà mokanèiø kunigø pagalbos. 

1593 metø geguþës 18 dienà Bretkûnas 

praneða kunigaikðèiui, kad atsiþvelgë 

á jø pastabas ir Mozës knygas pataisë 

(Falkenhahn 1941, 435). Vëlesniuose 

laiðkuose (1595 07 17, 1598 12 10, 1599 

09 19, 1600 10 28) kalbama taip pat tik 

apie pirmàsias ST knygas (Falkenhahn 

1941, 436–443). 


eigà nekalbama 92 . Dël to ðiuo metu neturime bent kiek patikimesniø duomenø BNT 

taisymo laikui nustatyti ir ðiai versijai patvirtinti. 

4. IÐVADOS. Atlikta tekstologinë analizë ið dalies patvirtina Liudviko Rëzos jau 

1816 metais keltà mintá, kad Jonas Bretkûnas sudarë Postilæ (1591, BP) pagal Baltramiejaus 

Vilento knygà Euangelias bei Epistolas (1579, EE). 67 perikopës ið 69 imtos 

ið EE, o ne ið anksèiau paties Bretkûno versto Naujojo Testamento (BNT). Kita 

vertus, ðios Biblijos iðtraukos nëra paprastas Vilento tekstø perspaudas, o nemaþai 

taisytas nuoraðas. 

Átikinamø árodymø, kad Bretkûnas, redaguodamas ið Vilento EE imamas iðtraukas, 

bûtø rëmæsis savo BNT rankraðèiu, nerasta. Jau anksèiau nustatyta, kad papildomai 

á BP ádëta perikopë Mt 3,13–17 ir pridëtos (Vilento EE praleistos) Biblijos 

eilutës nëra nuraðytos ið BNT, o verstos ið naujo. Teiginá, kad taisant á BP dedamus 

EE tekstus nesiremta BNT, pagrindþia tokie faktai: 

1. Jei taisant Vilento tekstà Postilëje pakeisti kalbos vienetai sutampa su BNT, tai 

daþniausiai sutampa ir dar su kuriuo nors ið originalø arba su keliais ar net visais. 

Nuraðant EE tekstà, BP pridëti þodþiai, kurie yra tik BNT, daþniausiai yra nesavarankiðki 

ir didelës árodomosios vertës neturi. BP praleisti þodþiai, kuriø nëra tik 

BNT, taip pat yra maþareikðmiai. 

2. Kai kur BP skiriasi nuo EE ir sutampa su BNT dël to, kad Bretkûnas, vedamas 

gero lietuviø kalbos jausmo, ðiek tiek nutolsta nuo originalø. Ðie sutapimai nulemti 

lietuviø kalbos sistemos (pavyzdþiui, tiek BNT, tiek BP Jn 6,9 bei Jn 6,13 pridëdamas 

þodá kepalas, jis siekia iðvengti lietuviø kalbai nebûdingos vienaskaitinio daiktavardþio 

duona daugiskaitos). 

3. Dauguma kitø sutapimø aiðkintini lietuviø kalbos sinonimijos iðgalëmis: BP 

ir BNT sutampa, bet nuo EE skiriasi paprastai labai artimõs reikðmës leksiniai ir 

sintaksiniai sinonimai. Jie gali bûti nulemti ypatingø Bretkûno filologiniø polinkiø 

– noro pavartoti kitoká þodá ar konstrukcijà. 

4. Kai kurie BP ir BNT sutampantys, bet nuo EE besiskiriantys kalbos vienetai yra 

jau Bretkûno kalboje nusistovëjæ terminai ar konstrukcijos: juos siekiama iðlaikyti 

ir BP, ir BNT. 

5. Rengdamas BP Bretkûnas veikiausiai nesinaudojo savo BNT dël to, kad tuo 

metu jo versta Biblija dar nebuvo teologø aprobuota. 1588 metais (ðie metai minimi 

pirmajame BP tome) visas Biblijos tekstas dar nebuvo baigtas versti. 

Atlikta analizë rodo, kad Bretkûnas nelaikë savo uþduotimi paraidþiui perteikti 

Vilento tekstø ir neþiûrëjo á juos kaip á privalomus nuraðyti visiðkai tiksliai. Koreguodamas 

ið EE nuraðomus tekstus, jis stengësi atitaisyti Vilento nutolimus nuo 

originalø ir atstatyti kai kur paþeistà lietuviø kalbos sistemà. 

92 Naujasis Testamentas (kartu su Senuoju) 

pirmàkart paminëtas 1580 metø liepos 21 

dienos laiðke: Bretkûnas skundþiasi kunigaikðèiui, 

kad dël didelio skurdo negalás 

tæsti daug metø dirbto darbo – baigti versti 

Senojo ir Naujojo Testamento knygø 

(Falkenhahn 1941, 426). 



Ðaltiniai ir literatûra: 

A LAND, KURT, BARBARA ALAND, 1982: Der Text des Neuen Testaments. Einführung in die 

wissenschaftlichen Ausgaben sowie in Theorie und Praxis der modernen Textkritik, Stuttgart: 

Deutsche Bibelgeselschaft. 

A LEKNAVIÈIENË, ONA, 1998a : „Jono Bretkûno Postilës perikopiø autorystë: ‘Kosanies’ 

ðaltiniai“, LKK 39, 39–80. 

A LEKNAVIÈIENË, ONA, 1998b : „Jono Bretkûno Postilës perikopiø autorystë: Mt 3,13–17 

ðaltiniai“, Blt 5 priedas, 5–45. 

A LEKNAVIÈIENË, ONA, 1999a : „Pridëtos ir praleistos Biblijos eilutës Jono Bretkûno Postilës 

perikopëse“, ALt 1, 67–84. 

A LEKNAVIÈIENË, ONA, 1999b : Jono Bretkûno Postilës perikopiø ðaltiniai (daktaro disertacija, 

rankraðtis), Vilnius. 

A LEKNAVIÈIENË, ONA, 1999c : Jono Bretkûno Postilës perikopiø ðaltiniai (daktaro disertacijos 

santrauka), Kaunas: Vytauto Didþiojo universitetas. 

A MBRASAS-SASNAVA, K[AZIMIERAS], 1978: Vertimo mokslas, Vilnius: Mokslas. 

A MBRAZAS, SAULIUS; O NA ALEKNAVIÈIENË, V YTAUTAS ZINKEVIÈIUS, 1998: „Istorinis 

lietuviø kalbos þodynas ir senøjø raðtø kompiuterizavimas“, LKK 39, 192–210. 

B ECHTEL, FRITZ, 1882: Bartholomäus Willent’s litauische Uebersetzung des Luther’schen 

Enchiridions und der Episteln und Evangelien, nebst den Varianten der von Lazarus 

Sengstock besorgten Ausgabe dieser Schriften. Göttingen: Robert Peppmüller. 

B IASI, PIERRE-MARC DE, 1998: „Genetinë kritika“, Daniel Bergaz, Pierre Berbéris, Pierre- 

Marc de Biasi, Marcelle Marini, Giséle Valency, Literatûros analizës kritiniø metodø pagrindai, 

Vilnius: Baltos lankos. 

B IRÞIÐKA, VACLOVAS, 1953: Senøjø lietuviðkø knygø istorija 1, Chicago: Chicagos lietuviø 

literatûros draugija. 

B IRÞIÐKA, VACLOVAS, 1960: Aleksandrynas: Senøjø lietuviø raðytojø, raðiusiø prieð 1865 

m., biografijos, bibliografijos ir biobibliografijos 1. XVI–XVII amþiai, Èikaga: JAV LB 

kultûros fondas. 

BNT – [Jonas Bretkûnas,] NAVIAS TESTAMENTAS. Ing Lietuwiµchk¼ Lieµ¸uwÓ perraµchitas. 

per Ian¼ Bretkun¼ Labguwos Plebona. 1580. BNT faksimilinis perspaudas: NAVIAS 

TESTAMENTAS Ing Lietuwiµchk¼ Lieµ¸uwÓ perraµchitas. per Ian¼ Bretkun¼ Labguwos Plebona. 

1580. DAS NEUE TESTAMENT in die litauische Sprache übersetzt von Johann Bretke, Pastor 

zu Labiau 1580. Faksimile der Handschrift, Band 7 und 8, Labiau i. Pr. 1580, hrsg. von 

Jochen D. Range und Friedrich Scholz, Paderborn etc.: Ferdinand Schöningh, 1991. Cit. 

ið Range KE. 

BP I – [Jonas Bretkûnas,] POSTILLA Tatai eµti Trumpas ir Praµtas Iµchguldimas Euangeliu / 

µakamuiu Baániçoie Krikµchçioniµchkoie / n¾g Aduento ik W¿liku. Per Iana Bretkuna 

Lietuvos Plebona Karaliauçiuie Pruµ¾µu. Iµµpaude Karaliauçiuie Iurgis Oµterbergeras. 

M¿ta Pono 1591. 

BP II – [Jonas Bretkûnas,] POSTILLA tatai eµti Trumpas ir Praµtas Iµchguldimas Euangeliu / 

µakamuiu Baániçoie Krikµchçioniµchkoie / n¾g W¿liku ik Aduento. Per Iana Bretku- 


na Lietuvos Plebona Karaliauçiuie Pruµ¾µu. Iµµpauµta Karaliauçiuie / Iurgio 

Oµterbergero. M¿ta Pono 1591. 

EE – [Baltramiejus Vilentas,] Euangelias bei Epiµtolas / Nedeliu ir µchwentuju dienoµu 

µkaitomoµias / Baániçoµu Chrikµçoniµchkoµu / pilnai ir wiernai pergulditas ant 

Lietuwiµchka S¸od¸ia / per Baltramieju Willenta / Plebona Karalauçui ant Schteindama. 

Priegtam / ant gala priedeta jra Hiµtoria apie muka ir µmerti Wieµchpaties muµu 

Ieµaus Chriµtaus pagal kieturiu Euangeliµtu. Iµchµpauµtas Karalauçui per Iurgi Oµterbergera 

/ Metu M. D. LXXIX. 

F ALKENHAHN, VIKTOR, 1941: Der Übersetzer der litauischen Bibel Johannes Bretke und seine 

Helfer. Beiträge zur Kultur- und Kirchengeschichte Altpreußens, Königsberg (Pr) und 

Berlin: Ost-Europa-Verlag. 

F RANKE, CARL, 1922: Grundzüge der Schriftsprache Luthers in allgemeinverständlicher Darstellung 

3. Satzlehre, Halle: Verlag der Buchhandlung des Waisenhauses. 

G – Graikiðkas Naujasis Testamentas. Cit. ið Nestle-Aland, Novum Testamentum Graece et 

Latine, Stuttgart: Deutsche Bibelgesellschaft, 31994. G ELUMBECKAITË, JOLANTA, 1999: Linksniø ir prielinksniniø konstrukcijø vartosena Jono 

Bretkûno „Evangelijos pagal Lukà“ vertime (daktaro disertacija, rankraðtis), Vilnius. 

G ERULLIS, JURGIS, 1927: Senieji lietuviø skaitymai 1. Tekstai su ávadais, Kaunas: Lietuvos 

universiteto leidinys. 

Geschichte der deutschen Literatur von den Anfängen bis zur Gegenwart 4. Geschichte der 

deutschen Literatur von 1480 bis 1600, Berlin: Volk und Wissen Volkseigener Verlag, 

1960. 

Große Konkordanz zur Luther Bibel, Stuttgart: Calwer Verlag Stuttgart und Christliches 

Verlagshaus GmbH Stuttgart, 31993. H ERMANN, EDUARD, 1923: „Bemerkungen zum altlitauischen Schrifttum in Preussen“, 

Die Nachrichten der K. Gessellschaft der Wissenschaften zu Göttingen. Philologisch-historische 

Klasse, Göttingen. 

J OVAIÐAS, ALBINAS, 1969: Liudvikas Rëza, Vilnius: Vaga. 

K OÞENIAUSKIENË, REGINA, 1990: XVI–XVIII amþiaus prakalbos ir dedikacijos, Vilnius: 

Mokslas. 

LB – L UTHER, MARTIN, Das Newe Teµtament Deut¸µch. Vuittemberg. 1546. Cit. ið Luther, 

Martin, Werke. Kritische Gesamtausgabe 6. Die Deutsche Bibel, Weimar: Hermann Böhlaus 

Nachfolger, 1929. 

L UKÐAITË, INGË, 1999: Reformacija Lietuvos Didþiojoje Kunigaikðtystëje ir Maþojoje Lietuvoje. 

XVI a. treèias deðimtmetis–XVII a. pirmas deðimtmetis, Vilnius: Baltos lankos. 

L UTHER, MARTIN, „Ein µendbrief D. M. Lutthers. Von Dolmeãµchen vnd F÷rbit der 

heiligenn. M.D.XXX“. Cit. ið Luther, Martin, Werke. Kritische Gesamtausgabe, 30II , Weimar: 

Hermann Böhlaus Nachfolger, 1909. 

M ETZGER, BRUCE M., 1966: Der Text des Neuen Testaments. Eine Einführung in die neutestamentliche 

Textkritik, Stuttgart etc.: W. Kohlhammer Verlag. 

N ARBUTAS, SIGITAS, „Dar vienas Jono Bretkûno ‘Postilës’ egzempliorius“, Lietuvos aidas 

178, 1998 10 10. 



[O STERMEYER, GOTFRIED,] „Hiµtoriµche Nachricht von der littauiµchen Bibel“ (rankraðtis), 

LMAB, sign.: 299, MLF–LXXXI, f. 15. 

P ALIONIS, JONAS, 1967: Lietuviø literatûrinë kalba XVI–XVII a., Vilnius: Mintis. 

Pirmoji lietuviø kalbos gramatika, Vilnius: Valstybinë politinës ir mokslinës literatûros leidykla, 

1957. 

R ANGE, JOCHEN D ., BBF: Bausteine zur Bretke-Forschung. Kommentarband zur Bretke- 

Edition (NT), Paderborn etc.: Ferdinand Schöningh, 1992. 

R ANGE, JOCHEN D ., KE: Kommentierte Edition des Bandes 7 der altlitauischen Bibelübersetzung 

(Evangelien und Apostelgeschichte) von Joh. Bretke, Labiau 1580 (Habilitationsschrift, 

vorgelegt dem Fachbereich 13 Romanistik / Slavistik der Westfälischen Wilhelms- 

Universität Münster), 1992. 

R ANGE, JOCHEN D ., KEB: Kommentierte Edition des Bandes 7 der altlitauischen Bibelübersetzung 

(Evangelien und Apostelgeschichte) von Joh. Bretke, Labiau 1580. Beiheft. Anmerkungen 

und Erläuterungen (Habilitationsschrift, vorgelegt dem Fachbereich 13 Romanistik / 

Slavistik der Westfälischen Wilhelms-Universität Münster), 1992. 

R HESA, L[UDWIG] J[EDIMIN], 1816: Geµchichte der litthauiµchen Bibel, ein Beytrag ¸ur 

Religionsgeµchichte der Nordiµchen Völker [...], Königsberg: Hartungµchen Hofbuchdruckerei. 

S ALOPIATA, PAUL, 1929: Das Verhältnis der Evangelien-Texte in den ältesten katholischlitauischen 

Drucken, Göttingen: In Kommission bei Vandenhoeck & Ruprecht. 

S EHLING, EMIL, 1911: Die evangelischen Kirchenordnungen des XVI. Jahrhunderts 4. Das 

Herzogthum Preussen. – Polen. – Die ehemals polnischen Landestheile des Königreichs Preussen. 

– Das Herzogthum Pommern, Leipzig: O. R. Reisland. 

S TOLT, BIRGIT, 1996: „Lieblichkeit und Zier, Ungestüm und Donner. Martin Luther im 

Spiegel seiner Sprache“, Dokumentation Germanistischer Forschung 2. Luthers Deutsch. 

Sprachliche Leistung und Wirkung, Frankfurt am Main etc.: Peter Lang Europäischer 

Verlag der Wissenschaften. 

V – Vulgata. Cit. ið Nestle-Aland, Novum Testamentum Graece et Latine, Stuttgart: Deutsche 

Bibelgesellschaft, 31994. W ALZ, HERBERT, 1988: Deutsche Literatur der Reformationszeit, Darmstadt: Wissenschaftliche 

Buchgesellschaft. 

Z IEGER, ANDREAS, 1967: Forschungen und Quellen zur Kirchen- und Kulturgeschichte Ostdeutschlands 

5. Das religiöse und kirchliche Leben in Preussen und Kurland im Spiegel der 

evangelischen Kirchenordnungen des 16. Jahrhunderts, Köln Graz: Böhlau Verlag. 

Z INKEVIÈIUS, ZIGMAS, 1988: Lietuviø kalbos istorija 3. Senøjø raðtø kalba, Vilnius: Mokslas. 

Þ UKAS, VLADAS, 1989: Lietuviø knygotyros bruoþai, Vilnius: Mokslas. 

Ë ÅÂÛÉ, ÈÐÆÈ, 1974: Èñêóññòâî ïåðåâîäà. Ìîñêâà: Ïðîãðåññ. 

Ë ÈÕÀ÷ÅÂ, ÄÌÈÒÐÈÉ, 1983: Teêñòîëîãèÿ. Íà ìàòåðèàëå ðóññêîé ëèòåðàòóðû Õ–ÕVII 

âåêîâ, Ëåíèíãðàä: Íàóêà. 



BILDETE BRETKES BIBEL DIE GRUNDLAGE 

FÜR DIE BEARBEITUNG SEINER POSTILLE? 

Zusammenfassung 

Im vorliegenden Aufsatz wird das Verhältnis von Johannes Bretkes Postille (1591, BP) 

zu dessen Übersetzung des Neuen Testaments (1580 beendet, BNT) untersucht. Bei der 

Analyse der Beziehung zwischen den Perikopen der BP und des BNT wurden zwei 

Hauptziele verfolgt: erstens, festzustellen, ob die Perikopen der BP denjenigen von 

Bartholomäus Wilents Euangelias bei Epistolas (1579, EE) näher stehen als dem BNT; 

zweitens, die Frage zu beantworten, ob das BNT bei der Bearbeitung der Perikopen der 

BP als Quelle gedient haben kann. 

Die vorgenommene Textanalyse bestätigt teilweise den schon 1816 von Ludwig Rhesa 

ausgesprochenen Gedanken, daß Bretke seine Predigtensammlung auf der Grundlage 

der EE angelegt hat: Aus einer Zahl von 69 Perikopen sind 67 nicht dem BNT, sondern 

den EE entnommen. Andererseits sind diese Bibelabschnitte kein bloßer Neudruck des 

Wilentschen Textes, sondern dessen stark bearbeitete Neufassung. Überzeugende Beweise 

dafür, daß Bretke sich bei der Bearbeitung der aus Wilents EE übernommenen 

Abschnitte auf die Handschrift seines BNT gestützt hätte, sind nicht gefunden worden. 

Schon früher wurde festgestellt, daß die in der BP ergänzte Perikope Mt 3, 13-17 sowie 

die hinzugeschriebenen (in Wilents EE fehlenden) Bibelverse nicht aus dem BNT übernommen, 

sondern neu übersetzt worden sind. Die Behauptung, das BNT sei bei der 

Bearbeitung der für Aufnahme in die BP bestimmten Textabschnitte der EE nicht herangezogen 

worden, läßt sich folgendermaßen begründen: 

1. Wenn bei der Bearbeitung des Wilentschen Textes in der BP eine Änderung im 

Einklang mit dem BNT vorgenommen wird, so ist meistens auch eine Übereinstimmung 

mit einer oder mehreren Übersetzungsvorlagen zu beobachten. Die beim Abschreiben des 

Textes der EE in der BP hinzugefügten Worte, die sonst nur im BNT auftreten, sind 

meistens unselbständig und haben keine größere Beweiskraft. Auch die in der BP und 

sonst nur im BNT fehlenden Worte sind von geringer Bedeutung. 

2. Wenn die BP zum BNT stimmt, aber von den EE abweicht, so geschieht das oft 

deshalb, weil Bretke sich von seinem guten litauischen Sprachgefühl leiten läßt und sich 

mitunter von der Übersetzungsvorlage entfernt. Solche Übereinstimmungen sind durch 

das litauische Sprachsystem bedingt. 

3. Die meisten Übereinstimmungen zwischen BP und BNT sind durch Verwendung 

synonymischer Ausdrucksmittel des Litauischen zu erklären: Wenn BP und BNT übereinstimmen, 

aber von EE abweichen, so ist der Grund dafür meistens in der Verwendung 

sinnverwandter lexikalischer und syntaktischer Einheiten zu suchen. 



4. An einigen Stellen, wo BP und BNT übereinstimmen, während die EE andersartige 

Entsprechungen haben, handelt es sich um in Bretkes Sprachgebrauch schon feststehende 

Termini oder Wendungen, die er sowohl in der BP wie im BNT konsequent zu verwenden 

versucht. 

5. Bei der Bearbeitung der BP stützte Bretke sich vermutlich deshalb nicht auf den Text 

seines BNT, weil seine Bibelübersetzung damals noch nicht approbiert worden war. 

O NA ALEKNAVIÈIENË Gauta 2000 m. balandþio 3 d. 

Lietuviø kalbos institutas Priimta 2000 m. geguþës 4 d. 

Antakalnio g. 6 

LT-2055, Vilnius, Lietuva 

elektroninis paðtas: onalekn@ktl.mii.lt 



Vilniaus universitetas 


ISSN 1392–737X 

Lietuvos vardo kilmës aiðkinimas 

XVI–XVII amþiaus raðtuose 

Pirmajame Archivum Lithuanicum tome Pietro U. Dini palietë labai ádomià problemà: 

kaip XVI amþiuje Lietuvos humanistai, autoriaus vadinami lotynintojais, 

pasitelkë kalbinius argumentus politinëje diskusijoje dël lotynø kalbos átvirtinimo 

vieðajame gyvenime 1 . Jie stengësi apriboti rutënø (ruthenorum) kalbos átakà ir pabrëþë 

lietuviø tautos, taip pat Lietuvos valstybës savitumà bei vertæ (dignitas). 

Tiesa, tema nëra visai nauja, ji buvo aptarta ir lietuviø autoriø 2 , taèiau nafja tai, 

kad Dini stengiasi iðryðkinti vartojamos terminologijos ypatumus (litterae, idioma, 

regulae, loquendi et scribendi rationes) ir jø ryðá su Europos Renesanso kalbinëmis 

diskusijomis. 

Galima bûtø pateikti nemaþai pavyzdþiø, kaip XVIXVII amþiaus politinëse bei 

tikybinëse diskusijose buvo remiamasi ir lingvistiniais argumentais. Ðiame straipsnyje 

apþvelgsime Lietuvos vardo kilmës aiðkinimà. 

Kaip þinoma, Lietuvos vardas pirmà kartà paminëtas 1009 metais Kvedlinburgo 

analuose (Annales Quedlinburgenses), kur pasakyta: „Sanctus Bruno qui cognominatur 

Bonifacius archepiscopus et monachus XI suae conversionis anno in confinio Rusciae 

et Lituae a paganis capite plexus cum suis XVIII, VII Id. Martii petijt coelos“ 

(„Ðventasis Brunonas, vadinamas Bonifacu, arkivyskupas ir vienuolis, vienuoliktais 

savo atsivertimo metais Rusios ir Lietuvos pasienyje pagoniø nuþudytas, su 

aðtuoniolika saviðkiø kovo 9 dienà nukeliavo á dangø“) 3 . 

1 Pietro U. Dini, „Vilniaus humanistø ‘lotynintojø’ 

lingvistika“, ALt 1, 1999, 

115126. 

2 Plg. Marcelinas Roèka, Mykolas Lietuvis, Vilnius: 

Mokslas, 1986, 86–89. 

3 Georg Fabricius, Chronicon Quedlinburgense 

ab initio mundi per aetates, usque ad annum 

1025 (XVI amþiaus nuoraðas), Sächsische 

Landesbibliothek-Staats- und Universitätsbibliothek, 

Dresden, Mscr. Dresd. Q 

133, 4, 31 v. 

51 Lietuvos vardo kilmës aiðkinimas 

XVI–XVII amþiaus raðtuose

Èia bûtina paþymëti, jog ðv. Brunono atsivertimo metai ir nuþudymo data ávairiuose 

ðaltiniuose nurodoma skirtingai 4 . Atkreiptinas dëmesys ir á nevykusá vertimà, 

kuris neretai cituojamas mûsø mokslinëje literatûroje. Lotyniðkas frazeologizmas 

plexus capite tikrai neverstinas „trenktas á galvà“ 5 , o reiðkia ‘netekæs galvos, 

nubaustas mirties bausme, nuþudytas’. Taèiau ðiuo atveju mus domina ne teksto 

vertimas, o Lietuvos vardo forma Lituae. 

Profesorius Zigmas Zinkevièius skiria tris Lietuvos vardo istorijos ðaltiniuose 

raðymo variantus: „su ðaknimis liet- (lietuviðkoji tradicija), lit- (slavø tradicija) ir 

leit- (latviø tradicija)“ 6 . Zinkevièiaus manymu, Kvedlinburgo analuose minimas Lietuvos 

vardas turi „aiðkiai slaviðkà formà“. 

Taèiau ðaknis lit- sietina ir su lotyniðkàja tradicija, kurià etimologiðkai bando 

pagrásti XVXVI amþiaus humanistai. Lietuvos vardà jie sieja arba su lot. litus 

‘krantas’ arba su lituus ‘ragas, trimitas’. Lotyniðkuose raðtuose Lietuvos ir lietuviø 

pavadinimai turi ir ðakná Let-: Letthowie, Lettowie (Mindaugo laiðkai), lethphani (Gedimino 

laiðkai), lettones, letthones, Lettonia, Letthonia, Littovia, Lettowen, Littowen, Lethovia, 

letwini (Henriko Latvio ir Hermano Vartbergës, Livonijos kronikos) ir kt. 

Vienà ankstyviausiø Lietuvos apraðymø spausdintose knygose pateikë italø 

humanistas Enëjas Silvijus Pikolominis (Aeneas Sylvius Piccolomini, 14051464) 

veikale Ávairiø ávykiø ir vietø apraðymas (Historiarum ubique gestarum locorumque descriptio. 

Venetiae 1477) 7 . Ðis tekstas mokslinëje literatûroje jau yra kiek aptartas 8 , 

todël jo neanalizuosime, tik paþymësime, kad Lietuvos vardas èia nuosekliai raðomas 

Lituania: „Lituania et ipsa late patens regio Polonis ad orientem connexa est, 

palustris ferme omnis ac nemorosa“ 9 („Lietuva yra plaèiai besidriekiantis kraðtas, 

rytuose susijungiantis su Lenkija, beveik visas pelkëtas ir miðkingas“). 

Pikolominio apraðymà savo Kronikoje (Liber cronicarum) paþodþiui pakartojo vokieèiø 

istorikas Hartmanas Ðëdelis (Hartmann Schedel, 14401514), iðlaikydamas 

ir tuos paèius raðybos ypatumus: „Lituania et ipsa late patens regio polonis ad 

orientem connexa est palustris ferme omnis et nemorosa“ 10 . 

Kitas vokieèiø istorikas Sebastijonas Miunsteris (Sebastianus Münster, 1489 

1552) savo veikale Visuotinë kosmografija (Cosmographiae universalis libri VI) taip pat 

naudojosi Pikolominio tekstu, nors kai kà perpasakojo savais þodþiais, pateikë 

papildomos informacijos. Lietuvos vardà jis raðo Lithuania: „Lithuania Poloniae 

4 Plg. Edvardas Gudavièius, „Ðv. Brunono 

misija“, Darbai ir dienos 3(12), 1996, 119. 

5 Lietuvos istorijos ðaltiniai 1, Vilnius: Valstybinë 

politinës ir mokslinës literatûros leidykla, 

1955, 24. 


2. Iki pirmøjø raðtø, Vilnius: Mokslas, 

1987, 10. 

7 Pakartoti leidimai: Paryþiuje (1509), Kölne 

(1531), Bazelyje (1551 ir 1571). 

8 Eugenija Ulèinaitë, „Lietuva Pikolominio 

veikaluose“, [Vilniaus Universiteto] Mokslinës 

bibliotekos metraðtis, Vilnius: Vilniaus 

universiteto leidykla, 1972, 201–208. 

9 Èia cituojama ið leidinio: AENEAE SYLVII 

PICCOLOMINEI SENENSIS [...] opera 

quae extant omnia [...] BASILEAE. EX OF- 

FICINA HENRICPETRINA, [1571,] 417. 

10 [Hartmann Schedel,] Liber cronicarum. Norimbergae: 

Anton Koberger, 1493. 


connexa, magna sui parte palustris, plurimumque nemorosa et ob eam rem difficilis 

aditu“ 11 („Lietuva jungiasi su Lenkija; didelë jos dalis pelkëta ir miðkinga, todël á 

jà sunku patekti“). 

Lietuvos vardo aiðkinimas yra akivaizdþiai susijæs su lietuviø kilmës ið romënø 

teorija. Ji Lietuvos metraðèiuose pasirodë XV amþiaus antroje pusëje 12 ir labai 

greitai ásitvirtino DLK istorinëje, groþinëje, publicistinëje literatûroje. Prie ðios 

teorijos populiarinimo daugiausia prisidëjo du lenkø autoriai: Jonas Dlugoðas ir 

Motiejus Miechovietis. 

Krokuvos kanauninkas, vienas þymiausiø XV amþiaus Lenkijos ir Europos istorikø 

bei diplomatø Jonas Dlugoðas (Joannes Dlugosius, Jan Dùugosz, 14151480) 

Lenkijos istorijoje (Historia Polonica), raðytoje 14551480 metais, taèiau iðspausdintoje 

tik XVIII amþiuje, Lietuvos vardo kilmæ aiðkina taip: „QUAMVIS autem parum 

constet, cum id nemo scriptorum reliquerit, qualiter, quomodo et quando gens 

Lithwanica et Samagittica in has, quas modo incolit, septemtrionales regiones venerit, 

aut a qua gente stirpem et genus ducat, verisimilis tamen presumpcio et 

idiomatis ac lingue eorum sonus et proporcio, ex variis circumstanciis et rerum 

qualificacionibus sumpta, ostendit Lithuanos et Samagittas Latini generis esse“ 13 

(„Nors ir nëra labai aiðku, kadangi niekas apie tai nëra raðæs, kaip, kokiu bûdu ir 

kada lietuviø ir þemaièiø gentis atvyko á ðiuos ðiaurës kraðtus, kuriuose ir dabar 

gyvena, arba ið kokios tautos kamienà ir kilmæ veda, taèiau labiausiai tikëtina 

prielaida, [kurià patvirtina] jø tarmës ir kalbos skambesys bei [þodþiø] panaðumas, 

atsiradæs dël ávairiø aplinkybiø ir dalykø sutapimo, rodo, jog lietuviai ir þemaièiai 

yra lotynø kilmës“). 

Pasak Dlugoðo, italai atvyko á dabartines lietuviø þemes kilus pilietiniams 

karams (ið pradþiø tarp Marijaus ir Sulos, o vëliau tarp Cezario ir Pompëjaus 

Didþiojo) manydami, jog Italija þus pilietiniø karø liepsnose. Toliau Dlugoðas 

paaiðkina Lietuvos vardo kilmæ: „ad plagam septentrionalem cum coniugibus, 

pecore et familiis venisse, et regioni ex patrio et vetusto nomine Lithalia, genti 

vero Lithali, que hodie Lithwania ex Polonorum et Ruthenorum immutacione 

appellatur, unam tantummodo literam L, quam etiam nunc Italici homines sue 

adiiciunt vulgari locucioni, preponendo, indidisse“ („Taigi su þmonomis, galvijais 

ir ðeimynykðèiais atvyko á ðiaurës kraðtà, kurá, prisimindami senàjá tëvynës 

vardà, pavadino Lithalia, o þmones Lithali. Ðis kraðtas dël lenkø ir rutënø padarytø 

pakeitimø dabar vadinasi Lithwania, pridëjus pradþioje vienà raidæ L, kurià 

italai vartoja savo kasdienëje kalboje“). 

Beveik tà patá tekstà su nedideliais, bet ádomiais pakeitimais Dlugoðas pakartoja 

dar kelis kartus, pavyzdþiui, tvirtina, jog: „Lietuviai (Lytwani) pradþioje save vadi- 

11 [Sebastianus Münster,] COSMOGRA- 

PHIAE universalis Lib. VI [...] Autore Sebast. 

Munstero. Basileae, [apud Henricum 

Petrum 1552,] 906. 

12 Meèislovas Juèas, Lietuvos metraðèiai, Vilnius: 

Vaga, 1968, 57. 

13 [Joannes Dlugossius,] Joannis Dlugossii, 

Annales seu cronicae Incliti Regni Poloniae Liber 

decimus (1370–1405), Varsaviae: Pañstwowe 

Wydawnictwo Naukowe, 1985, 164. 



1 pav. Mathias de Miechow, Tractatus 1517, lapas Nr. E; 

LMAB, sign.: L – 16/1 – 51. Fot. Virginija Valuckienë 

no litalais (Lythalos), bet laikui bëgant, pridëjus raidæ V, o L pasikeitus á N, kitø tautø 

imti vadinti litvanais (Lythwani)“ (Dlugossius 1985, 168). 

Labai panaðiai Lietuvos vardà aiðkina kitas lenkø humanistas istorikas Motiejus 

Miechovietis (Matheas de Miechow, Maciej z Miechowa, 14571523). Veikale 

Traktatas apie dvi Sarmatijas: Azijos ir Europos (1517) jis raðo: „Senesnieji ir senovës 

raðytojai pasakoja, jog kaþkokie italai, dël romënø nesutarimo palikæ Italijà, atvyko 

á Lietuvos þemes (in terras Lithuaniae) ir davë joms tëvynës vardà Italija (Italia), 

o tautà pavadino italais (Itali). Vëliau ði þemë, pridëjus raidæ L, ëmë vadintis 

Litalija (Litalia), o tauta litalai (litali). Jø kaimynai rutënai ir lenkai, padaræ dar 

didesná pakeitimà, ligi ðiø dienø ðià þemæ vadina Lithuania, o þmones lithuani“ 

14 . Toliau Miechovietis polemizuoja su neávardytais autoriais, anot jo, „neþinanèiais 

istorijos“ (ignari historiae) ir Lietuvos vardà kildinanèiais „ið medþiotojø 

rago, arba trimito“ (a lituo, quod est cornu et tuba venatorum), nes medþioklës 

ðiame kraðte esà labai mëgstamos. Miechovieèio nuomone, tokia etimologija labiau 

susijusi „su poveikiu (padariniais) negu su istorija“ (ad effectum non ad 

historiae originem spectat). (Plg. 1 pav.) 

14 [Mathias de Miechow,] Tractatus de duabus 

Sarmatijs Aµiana: & Europiana & de 

contentis in eis [Cracoviae: Ioannes Haller, 

1517], lapas Nr. E. 


2 pav. Gerhard Mercator, Atlas 1606, 97(99); 

VUB, sign.: M – 1020 

Miechovieèio tekstas rodo, kad jau XVI amþiuje polemizuota dël Lietuvos vardo 

kilmës. Jos aktualumà patvirtina flamandø geografo bei kartografo Gerhardo Merkatoriaus 

(Gerhard Mercator, 15121594) Atlase (Atlas sive cosmographicae meditationes 

de fabrica mundi et fabricati figura [...], Amsterdami, 1606) 15 pateiktas Lietuvos 

apraðymas, kuriame cituojamas ir Miechovietis: „Kai kas mano, kad Lietuvos (Lithuania) 

vardas kilæs ið þodþio lituus, t. y. ið medþiotojø rago ir trimito, kadangi ðiame 

kraðte medþioklës rengiamos labai daþnai. Ðià nuomonæ atmetë Motiejus ið Miechovo 

(Matthias a Michou), pateikdamas kità Lietuvos vardo etimologijà. [Jis sako,] jog 

kaþkokie italai, dël tarp romënø kilusiø nesutarimø palikæ Italijà, atvyko á Lietuvà 

(Lithuaniam ingressos) ir ðá kraðtà pavadino Italija (Italiam), o gyventojus italais 

(italos). O piemenys 16 , pridëjæ priekyje vienà raidæ, ëmë kraðtà vadinti Litalija (Litaliam), 

o þmones litalais (litalos). Tuo tarpu jø kaimynai rutënai ir lenkai, dar labiau 

pakeitæ, iki ðiø dienø ðá kraðtà vadina Lietuva (Lithuaniam), o tautà lietuviais 

(Lithuanos)“ 17 . (Plg. 2 pav.) 

15 Gerhardas Merkatorius, surinkæs daugelio 

pasaulio kraðtø þemëlapius, iðleido juos 

trimis atlaso tomais: 1585 (t. 1), 1590 

(t. 2) ir 1595 (t. 3) metais. Treèiame tome 

pateiktas Lietuvos þemëlapis ir labai 

trumpas Lietuvos pristatymas. Iðsamus 

istorinis Lietuvos apraðymas pirmà kartà 

buvo iðspausdintas 1606 metais. Vëliau 

jis buvo daug kartø perspausdintas kituose 

atlasuose. 

16 Èia, matyt, korektûros klaida, nes þodis 

pastores yra tik pirmame Motiejaus Miechovieèio 

traktato leidime (1517), tuo tarpu 

antrame (1521) jau áraðyta posteriores 

‘vëlesnieji’. 

17 [Gerhard Mercator,] GERHARDI MERCA- 

TORIS ATLAS SIVE COSMOGRAPHIC¯ 

MEDITATIONES DE FABRICA MVNDI 

ET FABRICATI FIGURA [...] Excuµum in 

¿dibus Indoci Hodij Amµterdami. 1606, 

97(99). 



Taigi matome, kad per ðimtmetá nuo Jono Dlugoðo (apie 1480) iki Gerhardo 

Merkatoriaus (1595) lotyniðkuose tekstuose figûruoja dvi Lietuvos vardo kilmës 

versijos: ið lot. lituus ‘ragas, trimitas’ ir ið l’Italia > Litwania > Lietuva. 

Sunkiau nustatyti ðio vardo kildinimo ið lot. litus ‘krantas’ ðaltinius. Galimas 

daiktas, tai tradicija, einanti dar nuo Tacito Germanijos, kurioje romënø istorikas 

pasakojo, jog „aisèiai gyvena deðiniajame Svebø jûros krante“ (dextro Suebici 

maris litore Aestiorum gentes adluuntur, Germ. 45, 2). Tà patá tvirtino Jordanas 

(Jordanes, VI amþius) veikale Apie getø, arba gotø, kilmæ ir istorijà (De Getarum sive 

Gothorum origine et rebus gestis, V, 36: ad litus Oceani; ripam Oceani Aesti tenent); 

Kasiodoras (Flavius Magnus Aurelius Cassiodorus, V–VI amþius), cituodamas 

ostgotø karaliaus laiðkà aisèiams, kurie „gyvena Okeano pakrantëse“ (in Oceani 

litoribus) 18 . 

‘Kranto’ bei ‘pakraðèio’ sàvokoms nusakyti þodis litus vartojamas ir vëliau, 

kai ið baltø tarpo imta iðskirti kitas gentis: prûsus, kurðius, þiemgalius, lietuvius. 

Ðv. Adalberto (Vaitiekaus) gyvenimo apraðymuose minimi 998 ar 999 metais 

já nuþudæ prûsai taip pat gyveno prie jûros kranto, á kurá tas misionierius 

atvykæs iðsikëlë (marinum litus egreditur) (Vëlius 1996, 172). Paþymëtina, jog net 

XX amþiuje kai kurie tyrëjai lot. litus ‘jûros krantas, pajûris’ siejo su liet. líeti ir 

tvirtino, kad þodis Lietuva kadaise reiðkæs ‘upynas, upës baseinas’ (LEW I 

368369). 

XVI amþiuje lietuviø kilmës ið romënø mità priminë ir originaliai interpretavo 

Didþiosios Lietuvos Kunigaikðtijos istorikai ir publicistai Mykolas Lietuvis (Venclovas 

Mikalojaitis, apie 14901560), Augustinas Rotundas (apie 15201582), Motiejus 

Strijkovskis (apie 1547apie 1593), poetas Jonas Radvanas. 

Motiejus Strijkovskis veikale Apie garbingos lietuviø, þemaièiø ir rusø tautos pradþià, 

kilmæ, narsà, karþygiðkus darbus karo ir taikos metu (O poczàtkach, wywodach, dzielnoúciach, 

prawach rycerskich i domowych sùawnego narodu litewskiego, ýemojdzkiego i ruskiego 

[...], paraðytas 15751578) mini „krantà“, kurá ið tolo pamatë Palemonas ir á 

kurá iðsikëlë atvykæ romënai: 

Z daleka Palemon las obaczyù zielony 

Z morza i brzeg górami krzywo ogrodzony 19 . 

Toliau Strijkovskis aiðkina, jog Lietuvos pavadinimas (Litwa) gali bûti kilæs ið lot. 

lituus (a lituo) ‘ragas, trimitas’, o kai kurie já kildina ið la Italia junginio, kuris vëliau 

18 Þr. Baltø religijos ir mitologijos ðaltiniai 1. 

Nuo seniausiø laikø iki XV amþiaus pabaigos, 

sudarë Norbertas Vëlius, Vilnius: Mokslo 

ir enciklopedijø leidykla, 1996, 156–157, 

159–160. 

19 Maciej Stryjkowski, O poczàtkach, wywodach, 

dzielnoúciach, sprawach rycerskich i domowych 

sùawnego narodu litewskiego, ýemojdzkiego 

i ruskiego [...], Opracowaùa Julia 

Radziszewska, Warszawa: Pañstwowy 

Instytut Wydawniczy, 1978, 61 (paryðkinta 

– E. U.). 


tapo Litalia ir Litwania 20 . Abu palemoniðkojo mito aspektus pabrëþia ir Lietuvos 

poetas Jonas Radvanas poemoje Radviliada (Radivilias [...] Vilnae, 1592): romënai 

atvyko prie Plateliø kranto (contigit [...] Plotellae classis arenam), o ið romënø kilæ 

Lietuvos kunigaikðèiai pasiþymëjo „valdþia ir kovø trimitais“ (insignes lituo atque 

ardentia sceptra tenentes) 21 . 

Labai ádomiai aptariamuosius klausimus ávertino lietuvis Albertas Vijûkas- 

Kojalavièius Lietuvos istorijoje (Historiae Lituanae [...] Dantisci, 1650). Jis mokëjo ir 

lietuviø, ir lotynø kalbas, puikiai þinojo èia minëtø mitø versijas ir ieðkojo savø 

argumentø lietuviø kilmei pagrásti. Kojalavièius pakartoja kitø autoriø nuomones 

apie Lietuvos vardo kildinimà ið Italijos, vëliau Litalijos, pagaliau virtusios Lituania 

(Italiam in Litaliam, tandem in Litvaniam transformasse) 22 . Toliau jis raðo: „Kiti 

tvirtina, jog vardas veikiausiai kilæs arba nuo kranto (a littore), á kurá ateiviai 

pirmiausia buvo iðlipæ, arba nuo trimito kraðto (a littore tubae). Jie remiasi þodþiø 

panaðumu, nes vietiniø þmoniø kalboje Lietuva vadinama Littuva arba Littuba. Ið 

tiesø lietuviðkajame þodyne protarpiais pasitaiko nemaþai lotynø kalbos liekanø; 

be to, paèiu laipsniavimu, kirèiø ávairove labiau nei kitos sarmatø kalbos lietuviø 

ðliejasi prie lotynø ir graikø kalbø: tokiø ðtai esama netvirtø argumentø dël pateiktø 

abejoniø“ 23 . 

Taigi Kojalavièius aiðkiai pabrëþia lotyniðkàjà Lietuvos vardo kilmës aiðkinimo 

tradicijà litus+tuba, ir tai reikia laikyti vienu ankstyviausiø tos etimologijos vertinimø, 

jos kritinës analizës pavyzdþiu. Reikðminga yra Kojalavièiaus mintis apie 

„lotynø kalbos liekanas lietuviø kalboje“ (multae Latini sermonis reliquiae inter Litvanas 

voces passim occurant), taip pat apie lietuviø kalbos artimumà ne tik lotynø (tai 

jau buvo konstatavæs Mykolas Lietuvis), bet ir graikø kalbai (ad Latinam et Graecam 

se acclinet). 

Ðiuo straipsniu neketiname nuneigti jau ásitvirtinusios ir pakankamai pagrástos 

hipotezës dël hidroniminës Lietuvos vardo kilmës 24 . Norime tik atkreipti dëmesá á 

atskirà lotyniðkosios tradicijos egzistavimà ir lotyniðkøjø raðtø átakà kai kuriø 

lietuviðkø þodþiø raðybai bei tarimui. Kol kas pas mus labiau akcentuojamas slavø 

kalbø poveikis lietuviðkiems ir netgi lotyniðkiems raðtams. Ið tiesø, kaip vertinti 

20 „[...] niektorzy z pewnych dowodow 

wierzà, iý Litwa a Lituo, to jest od roga, 

tràby myúliwcow jest nazwana“; „Takýe, 

jeúli chcieli nazwaã Litwæ ojczyzny swej 

imieniem, zaraz jà mianowali sami, nie 

potomkowie, wedùug zwyczaju jæzyka: la 

Italia – wùoska ziemia, aý potem Litalia i 

Litwania“ (Stryjkowski 1978, 78–79). 

21 Jonas Radvanas, Radviliada, ið lotynø kalbos 

vertë Sigitas Narbutas, Vilnius: Vaga, 

1997, 140–141. 

22 [Albertus Wiiuk Koialowicz,] Historiae 

LITVANAE Pars prior [...] auctore P. Al- 

berto Wiiuk Koialowicz Soc. Jesu S. TH. 

D. Dantisci, sumptibus Georgii Forsteri, 

Bibliopolae S. R. M. A o . 1650, 8. 

23 Albertas Vijûkas-Kojelavièius, Lietuvos 

istorija, vertë Leonas Valkûnas, Vilnius: 

Vaga, 1988, 46; „Certe quanquam multae 

Latini sermonis reliquiae inter Litvanas 

voces passim occurant; imo inflexione 

ipsaque accentuum varietate, ultra alias 

Sarmaticas linguas, ad Latinam et Graecam 

sese acclinent“ (Koialowicz 1650, 9). 

24 Kazimieras Kuzavinis, „Lietuvos vardo 

kilmë“, Klb 10, 1964, 5–18. 



þodá Lituae, paraðytà Kvedlinburgo analuose? Jeigu jis èia, kaip tvirtinama, pateko ið 

slaviðkø raðtø, tai, be abejo, já turime skaityti kaip Lit-va (plg. lenk. Litwa, rus. Ëèòâà; 

Zinkevièius 1987, 7). Taèiau jeigu jis iðreiðkia lotyniðkàjà tradicijà, tai galime ðá þodá 

skaityti Li-tu-a. Kodël turime manyti, kad Kvedlinburgo analø autorius vienuolis 

vyskupas Brunonas Kverfurtietis (Bruno Querfurtensis, Bruno von Querfurt, apie 

9741009), lotyniðkosios kultûros atstovas, èia áteisino slaviðkà, o ne lotyniðkà 

formà? Neturëtume apsigauti ir dël to, kad „raidë u þymi priebalsá v“ (Zinkevièius 

1987, 7). Juk klasikinëje lotynø kalboje buvo vartomanas tik vienas raðmuo , 

kuris vëliau diferencijuotas á ir raides. Deja, to atskyrimo nebuvo paisoma: 

viduramþiø bei vëlesniuose raðtuose ðios dvi raidës vartojamos pagreèiui neatsiþvelgiant 

á tarimà, pvz., raðoma uerbvm ir verbum, VNIUERSITAS ir UNIVERSITAS, 

seruus ir servus. 

Kad tai nëra tik mums aktuali problema, rodo pastarøjø metø publikacijos, 

kuriose bandoma nusakyti lotynø kalbos ir lotyniðkøjø raðtø santyká su estø, latviø, 

suomiø, ðvedø, lenkø ir kt. kalbomis bei literatûromis XVIXVIII amþiuje 25 . 

Lieka dar viena su Lietuvos vardu susijusi problema tai ir raðyba 

pavadinime. Jos neámanoma apibrëþti kokiomis nors laiko ribomis, tautine autoriø 

priklausomybe ar áþvelgti kokià aiðkià lingvistinæ motyvacijà. Tai, beje, pasakytina 

ir apie daugelio kitø þodþiø raðybà senuosiuose raðtuose: Vitoldus, Wytholdus, 

Wythowdus; rutenus ir ruthenus; auctor ir author; radius ir rhadius; tesaurus ir 

thesaurus ir t. t. 

Galima spëti, jog tai graikiðkosios raðybos tradicija, atëjusi per lotynø kalbà, o 

galbût sàmoninga pastanga parodyti, jog lietuviø kilmës ið romënø teorija nëra 

vienintelë Lietuvos sàsaja su Antika. Tai nuoroda á graikiðkàjá antikinës kultûros 

klodà. Èia paminëtini daþni graikiðkø þodþiø intarpai lotyniðkuose XVIXVIII amþiaus 

tekstuose, graikø literatûros citatos, graikiðkos DLK vietovardþiø ir asmenvardþiø 

formos senuosiuose raðtuose. Tai atskira plati tema, Lietuvoje dar beveik 

netyrinëta. Galimas daiktas, dar gráðime prie jos ateityje. 

Literatûra ir ðaltiniai: 

D INI, PIETRO U . , 1999: „Vilniaus humanistø ‘lotynintojø’ lingvistika“, ALt 1, 115126. 

[D LUGOSSIUS, JOANNES,] 1985: Joannis Dlugossii, Annales seu cronicae Incliti Regni Poloniae 

Liber decimus (13701405), Varsaviae: Pañstwowe Wydawnictwo Naukowe. 

[F ABRICIUS, GEORG,] XVI amþiaus nuoraðas: Chronicon Quedlinburgense ab initio mundi 

per aetates, usque ad annum 1025, Sächsische Landesbibliothek-Staats- und Universitätsbibliothek, 

Dresden, Mscr. Dresd. Q 133, 4. 

25 Þr. Anne Lill, „Latin and the early Estonian 

literary language“, PB 4, 1991, 89– 

100; Iiro Kajanto, „Latin in Medieval Finland“, 

PB 4, 1991, 101–108; Mare Balticum 

– mare nostrum. Latin in the Countries 

of the Baltic sea (1500–1800). Acts of the 

Helsinki Colloquium 16–21 August, 1992, 

edited by Outi Merisalo, Raija Sarasti- 

Wilenius, Iyväskylä, 1994. 


GUDAVIÈIUS, EDVARDAS, 1996: „Ðv. Brunono misija“, Darbai ir dienos 3(12), 115128. 

J UÈAS, MEÈISLOVAS, 1968: Lietuvos metraðèiai, Vilnius: Vaga, 57. 

K AJANTO, IIRO, 1991: „Latin in Medieval Finland“, PB 4, 101108. 

[K OIALOWICZ WIIUK, ALBERTUS,] Historiae LITVANAE Pars prior [...] auctore P. Alberto 

Wiiuk Koialowicz Soc. Jesu S. TH. D. Dantisci, sumptibus Georgii Forsteri, Bibliopolae 

S. R. M. Ao . 1650. 

K OJELAVIÈIUS-VIJÛKAS, ALBERTAS, 1988: Lietuvos istorija, vertë Leonas Valkûnas, Vilnius: 

Vaga. 

K UZAVINIS, KAZIMIERAS, 1964: „Lietuvos vardo kilmë“, Klb 10, 518. 

Lietuvos istorijos ðaltiniai 1, Vilnius: Valstybinë politinës ir mokslinës literatûros leidykla, 

1955. 

L ILL, ANNE, 1991: „Latin and the early Estonian literary language“, PB 4, 89100. 

Mare Balticum – mare nostrum. Latin in the Countries of the Baltic sea (1500–1800). Acts of the 

Helsinki Colloquium 16–21 August, 1992, edited by Outi Merisalo, Raija Sarasti-Wilenius, 

Iyväskylä, 1994. 

[M ATHIAS DE MIECHOW,] Tractatus de duabus Sarmatijs Aµiana: & Europiana & de 

contentis in eis [Cracoviae: Ioannes Haller, 1517]. 

[M ERCATOR, GERHARD,] GERHARDI MERCATORIS ATLAS SIVE COSMOGRAPHIC¯ 

MEDITATIONES DE FABRICA MVNDI ET FABRICATI FIGURA [...] Excuµum in ¿dibus 

Indoci Hodij Amµterdami. 1606. 

[M ÜNSTER, SEBASTIANUS,] COSMOGRAPHIAE universalis Lib. VI [...] Autore Sebast. 

Munstero. Basileae, [apud Henricum Petrum 1552]. 

[P ICCOLOMINI, AENEAS SYLVIUS,] Opera quae extant omnia [...] Basilaeae, ex officina 

Henriepetrina, 1571. 

R ADVANAS, JONAS, 1997: Radviliada, ið lotynø kalbos vertë Sigitas Narbutas, Vilnius: 

Vaga. 

R OÈKA, MARCELINAS, 1986: Mykolas Lietuvis, Vilnius: Mokslas. 

[S CHEDEL, HARTMANN,] Liber cronicarum. Norimbergae: Anton Koberger, 1493. 

S TRYJKOWSKI, MACIEJ, 1978: O poczàtkach, wywodach, dzielnoúciach, sprawach rycerskich i 

domowych sùawnego narodu litewskiego, ýemojdzkiego i ruskiego [...], Opracowaùa Julia Radziszewska, 

Warszawa: Pañstwowy Instytut Wydawniczy. 

U LÈINAITË, EUGENIJA, 1972: „Lietuva Pikolominio veikaluose“, [Vilniaus Universiteto] 

Mokslinës bibliotekos metraðtis, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 201208. 

V ËLIUS, NORBERTAS (sud.), 1996: Baltø religijos ir mitologijos ðaltiniai 1. Nuo seniausiø laikø 

iki XV amþiaus pabaigos, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla. 

Z INKEVIÈIUS, ZIGMAS, 1987: Lietuviø kalbos istorija 2. Iki pirmøjø raðtø, Vilnius: Mokslas. 




EXPLANATIONS OF THE NAME LITHUANIA IN THE 

WRITINGS OF THE 16TH AND 17TH CENTURIES 

Summary 

The article deals with the Latin tradition of the name Lithuania since its first attestation 

in the Annales Quedlinburgenses (1009): Lituae, Letthowie, Lettonia, Litwania etc. The discussion 

is based on the 16th–17th century “theories” according to which the name of Lithuania 

was said to be derived from such Latin words as litus ‘sea-shore, bank’, lituus ‘horn, bugle’ 

or as the result of a sound change Italia>l’Italia>Lituania. In the spelling Lithuania (the letters 

instead of ) the influence of the Greek orthography is also observed. 

E UGENIJA ULÈINAITË Gauta 2000 m. kovo 24 d. 

Klasikinës filologijos katedra Priimta 2000 m. geguþës 4 d. 


Universiteto g. 5 




Università di Parma 


ISSN 1392–737X 

Martyno Maþvydo Gesmes Chriksczoniskas ir 

Luko Losijaus Psalmodia 1 

Martyno Maþvydo giesmynas, pavadintas Gesmes Chriksczoniskas 2 ir iðleistas Karaliauèiuje 

1566–1570 metais, yra pirmas tokios didelës apimties (apie 450 p.) veikalas 

senàja lietuviø kalba. 

Ðiuo metu þinoma, kad beveik visi giesmyno tekstai iðversti ið kitø kalbø (vokieèiø, 

lotynø ir lenkø) 3 , taèiau maþa tëra darbø, kuriuose bûtø filologiniu poþiûriu 

tiksliai apibrëþtas tø tekstø santykis su vertimo ðaltiniais. Deðimt giesmiø filologiðkai 

yra iðtyræs Christianas Stangas 4 . „Te Deum laudamus“ vertimà nagrinëjo italø 

baltistas Pietro U. Dini 5 , taèiau jo analizë diskutuotina 6 – savo monografijoje jis 

remiasi ne tuo lotyniðku Renesanso laikø tekstu, kuriuo naudojosi Maþvydas. 

1996 metø pabaigoje pradëjau sistemiðkai tirti Maþvydo giesmyno (toliau GCh) 

ðaltinius; atkreipiau dëmesá ir á melodijas, daug kur iðspausdintas greta tekstø. 

Stangas ir Dini jas buvo palikæ nuoðalyje. Tyrimai parodë, kad didelë dalis giesmyno 

tekstø, neperspausdintø ið ankstesniø Maþvydo raðtø, gali bûti suskirstyti á tris 

pagrindines grupes: 

1 Straipsnis italø kalba skelbtas 1999 metais: 

Guido Michelini, „Le Gesmes Chriksczoniskas 

di Maþvydas e la Psalmodia di Lossius“, 

Poesia e memoria poetica. Scritti in 

onore di Grazia Caliumi, Parma: Universitä 

di Parma, 1999, 79–94. Èia publikuojamas 

autorizuotas vertimas. Ið italø kalbos 

vertë Vytautas Ambrazas. 

2 Ðiame straipsnyje Maþvydo giesmyno ir kitø 

raðtø tekstai cituojami ið Jurgio Gerulio 

fotografuotinio leidimo Maþvydas. Seniausieji 

lietuviø kalbos paminklai iki 1570 metams, 

Kaunas: Ðvietimo Ministerija, 1922. 

3 Þr. Lietuvos TSR bibliografija. Knygos lietuviø 

kalba 1. 1547–1861, Vilnius: Mintis, 1969, 

243; Jurgis Lebedys, Senoji lietuviø literatûra, 

Vilnius: Mokslas, 1977, 49; Zigmas Zinkevièius, 

Lietuviø kalbos istorija 3. Senøjø raðtø 

kalba, Vilnius: Mokslas, 1988, 46–47. 

4 Þr. Christian Stang, Die Sprache des litauischen 

Katechismus von Maþvydas, Oslo: 

Dybwad, 1929, 29–47. 

5 Pietro U. Dini, L’Inno di S. Ambrogio di Martynas 

Maþvydas, Roma: La Fenice, 1994, 

ypaè 63–72. 

6 Þr. Guido Michelini recenzijà LgB 5–6, 1996– 

1997, 250–251. 

61 Martyno Maþvydo 

Gesmes Chriksczoniskas ir Luko Losijaus Psalmodia

a) kûriniai (tai daþniausiai himnai su melodijomis), iðversti ið vokiðkø ar, reèiau, 

lotyniðkø Lutherio Geistliche Lieder 7 tekstø; jie sudaro maþdaug 40% Maþvydo giesmyno; 

b) apie trisdeðimt psalmiø (be melodijø), iðverstø remiantis lotyniðkàja Vulgata 

ir Lutherio Biblija 8 ; 

c) apie keturiasdeðimt kitø liturginiø tekstø (daugiausia su melodijomis), iðverstø 

remiantis lotyniðkais ðaltiniais, neáeinanèiais á Lutherio Geistliche Lieder. 

Treèioji grupë, kurios svarbiausias ypatybes jau esu aptaræs kitame darbe 9 , yra 

neabejotinai problemiðkiausia, nes èia reikia identifikuoti lietuviø vertëjø panaudotus 

leidinius bei rinkinius. Tai yra XVI amþiuje gana paplitæ kûriniai, paimti ið 

brevijoriø ar kitokiø spausdintø bei rankraðtiniø rinkiniø. Bandyti juos nustatyti 

galima tik atsiþvelgiant á melodijas, iðspausdintas kartu su lietuviðkais tekstais ir 

visø pirma atkreipiant dëmesá á lotyniðkus giesmiø rinkinius, kuriuose ádëtos melodijos 

yra panaðios á esanèias lietuviðkame giesmyne. Ðiam reikalui pasirodë labai 

naudinga plati melodijø antologija, paskelbta Johanno Zahno 10 . Tyrimas atvedë 

prie reikðmingo liuteronø giesmyno: Luca Lossius, Psalmodia, hoc est, Cantica sacra 

veteris ecclesiae selecta 11 (toliau Ps), iðleisto Nürnberge 1553 metais, t. y. daugiau kaip 

prieð deðimt metø iki pasirodant Maþvydo giesmyno pirmajai daliai. Paaiðkëjo, kad 

bent dvideðimt keturiø kûriniø tekstai ir melodijos Maþvydo ir Losijaus giesmynuose 

turi reikðmingø sutapimø: 

(1) „Rassuket dangus isch aukschta“ GCh 171–173 < „Rorate coeeli desuper“ Ps 9–10; 

(2) „Bernelis gimes est mumus“ GCh 209–211 < „Puer natus est nobis“ Ps 16–17; 

(3) „Priekelausi ir dabar su tawimi essmi“ GCh 251–254 < „Resurrexi, et adhuc tecum 

sum“ Ps 103–104; 

(4) „Wirai Galileas ko weisdite ing dangu“ GCh 285–286 < „Viri Galilaei, quid aspicitis 

in coelum“ Ps 144; 

(5) „Eiket ing wissa swieta“ GCh 293–295 < „Ite in orbem universum“ Ps 136; 

(6) „Asch ýengiu Tewopi mana“ GCh 297 < „Ascendo ad patrem meum“ Ps 144; 

(7) „Wirai Galileas / kam besistebite“ GCh 298–300 < „Viri Galilaei, quid admiramini“ 

Ps 140; 

(8) „Dwasse schwenta ateiki“ GCh 309–310 < „Veni sancte spiritus“ Ps 145–146; 

(9) „Dwasse wieschpaties priepile“ GCh 314–316 < „Spiritus Domini replevit“ Ps 152; 

7 Apie ðià pirmàjà grupæ þr. Guido Michelini, 

„L’innario di Maþvydas e i Geistliche Lieder“, 

PB 7, 1997, 83–111. 

8 Apie ðios grupës kûrinius þr. Guido Michelini, 

„Dël þodþiø tvarkos Maþvydo giesmyno 

psalmëse“, Lt 1(33), 1998, 45–54. 

9 Þr. Guido Michelini, „Maþvydo iðverstos 

giesmës ir jø melodijos“, Blt 32(2), 1997, 

203–211. 

10 Johannes Zahn, Die Melodien der deutschen 

evangelischen Kirchenlieder aus den Quellen 

geschöpft und mitgeteilt 1–6, Hildesheim: 

Olms, 2 1997. 

11 Naudotasi giesmyno egzemplioriumi, saugomu 

Münchene, Bavarijos valstybinëje 

bibliotekoje (Bayrische Staatsbibliothek), 

sign.: 2° Liturg. 352. 


(10) „Poslowinta buki schwenta Traice“ GCh 321–323 < „Benedicta sit sancta trinitas“ Ps 

162–163; 

(11) „Slußiket Ponui su baime“ GCh 503 < „Servite Domino, in timore“ Ps 301; 

(12) „Paduksinki duschia mana wieschpati“ GCh 484–489 < „Magnificat anima mea 

Dominum“ Ps 341–342; 

(13) „Paschlowintas wieschpatis Diewas Israela“ GCh 541–544 < „Benedictus Dominus 

Deus Israel“ Ps 338–340; 

(14) „Kyrie wersmie geribes“ GCh 213–215 < „Kyrie fons bonitatis“ Ps 257–259; 

(15) „Ir ant ßemes pakaius ýmonems“ GCh 402–407 < „Et in terra pax hominibus“ 

Ps 263–64; 

(16) „Schlowe giedokem Ponui musu“ GCh 491 < „Benedicamus Domino“ Ps 256; 

(17) „Schlowe giedokem wieschpatiy“ GCh 492 < „Benedicamus Domino“ Ps 254; 

(18) „Ateik atpirktoyau ßmoniu“ GCh 152–154 < „Veni Redemptor gentium“ Ps 3–4; 

(19) „Garba / schlowe ir czestis buki tau“ GCh 159–163 < „Gloria, laus et honor tibi sit“ 

Ps 70–71; 

(20) „Sutwertoiau Pone ßwaisdziu“ GCh 175–177 < „Conditor alme syderum“ Ps 5–6; 

(21) „Dekawokem nu mes wissi“ GCh 218–219 < „Grates nunc omnes reddamus“ Ps 18; 

(22) „Ziwats schwentuiu / graßumas Angelu“ GCh 258–260 < „Vita sanctorum decus 

angelorum“ Ps 107–108; 

(23) „Awinelis Pona Diewa“ GCh 260–263 < „Ad Coenam agni providi“ Ps 115–116; 

(24) „Schwentes schos linksmibe“ GCh 283–285 < „Festum nunc celebre“ Ps 136–137. 

Paþymëtina, kad psalmiø „Biloia Ponas Ponui mana“ GCh 456 ir „Paschlowintas 

wiras / kursai ne eiti“ GCh 504 melodijos tiksliai atitinka Losijaus psalmyno 

„Dixit Dominus Domino meo“ Ps 304 ir „Beatus vir, qui non abiit“ Ps 301 melodijas, 

o psalmës „Teprisikel Diewas teissibarsta io neprietelei“ GCh 286–293 < „Exurgat 

Deus et dissipentur inimici eius“ melodija ið esmës sutampa su ta, kuri rinkinyje 

Psalmodia pateikta prie psalmës „In exitu Israel de Aegypto“ Ps 308–309. Èia galima 

pridurti, kad be melodijø paskélbtos giesmës „Garbinkem Christu su dzauksmu“ 

GCh 254–255, „Kyrie septineropas dowanas“ GCh 317 12 , „Dwasse schwenta ateiki“ 

GCh 318–321, „Paschlowinta wissada schwenta Traice“ GCh 324–328 atitinka lotyniðkus 

tekstus, esanèius ir minëtoje Losijaus knygoje (Ps 105–106, 155–156, 257– 

259 ir 164–166). 

Tokiø sutapimø yra tiek daug ir jie tokie ryðkûs, jog jø negalima laikyti atsitiktiniais. 

Kad verèiant á lietuviø kalbà c grupës tekstus (ar daugumà jø) buvo naudotasi 

Losijaus Psalmodia, patvirtina nemaþa specifiniø Maþvydo giesmyno nuorodø, randamø 

ir Losijaus psalmyne, pavyzdþiui: „Hymnus: Ad coenam Agni providi“ GCh 

260 (< „Hymnus, Ad coenam agni“), „Hym: Festum nunc celebre“ GCh 283 (< „Hymnus, 

Festum nunc celebre“), „Responsorium Mar. 16“ GCh 293 (< „Responsorium, 

Marc.16), „Introitus, Acto. I.“ GCh 298 (< „Introitus, Acto. I“), „Introitus, Sap. I“ GCh 

12 Nurodyta ðità giesmæ giedoti ta paèia melodija 

kaip ir jau minëtà „Kyrie wersmie 

geribes“. 



314 (< „Introitus, Sapien. I“), „Sequentia de Sancta Trinitate“ GCh 324 (< „Sequentia 

de Sancta et Veneranda Trinitate“), „Benedicamus Dominicale“ GCh 491 (< „Benedicamus 

[...] Dominicale), „Ant Welikas“ GCh 492 (< „Paschale Benedicamus“). 

Jau vien tai leidþia su Losijaus Psalmodia gretinti daugelá c grupës giesmiø ir 

bandyti nustatyti jø vertimo bei derinimo su melodijomis fenomenologijà. Kitais 

rinkiniais reikëtø remtis tiktai tiriant tas giesmes bei sekvencijas, kuriø lotyniðkø 

ðaltiniø nëra Losijaus psalmyne. Ið jø minëtinos ðios: „Pagimde mumus sche diena 

Czista panna Maria“ GCh 201–203 (< „Nobis natus est hodie de pura virgine“), 

„Ponui musu ußgimus / Dzauksmas est Angelamus“ GCh 203–205 (< „In natali 

Domini, gaudent omnes Angeli“), „Karalus wissagalisis scho dienoie“ GCh 300– 

305 (< „Rex omnipotens die hodierna“), „Skambek linksmai balse mana / Ape 

Jesaus Christaus kuna“ GCh 369–372 (< „Pange lingua gloriosi corporis mysterium“), 

„Diewa Tiewa ischmintis: Teisibe deiwistes“ GCh 440–445 (< „Patris 

sapientia, veritas Divina“), „Wieschpatie Karalau Diewe Abrahama“ GCh 575– 

576 (< „Domine Rex Deus Abraham“), „Atimk n¾g musu wieschpatie“ GCh 

577–580 (< „Aufer a nobis Domine“), „Sutrinki wieschpatie stipribe neprietelu“ 

GCh 580–582 (< „Contere Domine fortitudinem inimicorum“). 

Sugretinus lietuviðkus tekstus su lotyniðkais ðaltiniais matyti, kad jie daþniausiai 

yra paþodiniai vertimai (kartais pakeista tik þodþiø tvarka), ypaè giesmës Nr. 1, 

2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 15, be to, dar ir „Dwasse schwenta ateiki“ bei 

„Paschlowinta wissada schwenta Traice“. Toká vertimo pobûdá galima iliustruoti 

dviem minëtø giesmiø (Nr. 5 ir 10) pavyzdþiais: 

Nr. 5 

EIket ing wiµµa µwie-ºta ir µakiket º ITe in orbem uniuerµum et prædibilodami 

/ Halleluia. º Kurs tikes ir cate dicentes, Halleluia. Qui crediderit et 

bus º apchrikµtitas tas º bus iµchga- baptizatus fuerit µaluus erit, Halnitas 

/ Hal-ºleluia / Halle º luia / leluia, Halleluia, Halleluia: 

Halle º luia. Wardana º Tewa ir In nomine patris et filij et µpiri- 

Sunaus ir º Dwaµµes µchwen-ºtoµes. tus µancti. Qui crediderit. Gloria. 

Kurs ti º Garba b¾k º Tewui ir Sunui 

ir º Dwaµµei µchwen-ºtaiiei Kurs ti º 

Nr. 10 

POµlowinta buki µchwen-ºta Traice / BEnedicta µit µancta trinitas 

kurij º estij neperµkirtoghi º wienibe / atque indiuisa unitas, Confitebi- 

Garbinkem mes º t± wiµµi / iog pada- mur ei, quia fecit nobiµcum mire 

º µu mumis suµ-ºµimilima µa-ºwa. µericordiam µuam. Benedicamus patrem 

Laupµinkem mes Tewa ir º Sunu ir et filium, Cum µancto µpiritu. Gloria. 

Dwaµµe µchwentoie. º Paµlowinta º 

Garba b¾k Tewui ir Sunui ir º Dwaµµei 

schwentai: Kaipo buwa º iµch prad¸as 

taip nu ir wiµµada ir º ant amßiu 

amßia / Amen. º 


Daugiau skirtumø yra giesmëse Nr. 16, 17, 21, 18, 20, 19, bet ir jos nëra radikaliai 

nutolusios nuo originalo teksto. Kaip pavyzdþius imsime giesmes Nr. 16 ir 18 

(pastebëtina, kad antroji turi sàsajø su vokiðka giesme „Nu kom, der Heyden heyland“, 

taèiau nuo jos èia atsiribojama): 

Nr. 16 

Schlowe giedokem Ponui muµu. Benedicamus Domino. 

Diewui wernai dekawokem wiµµi. Deo dicamus gratias. 

Nr. 18 

Ateik atpirktoyau ßmoniu. VEni rede[m]ptor gentiu[m], 

Porodik pannos çiµtos waiµu: oµte[n]de partu[m] Virginis, 

I²ng µtebetu wiµµas µwetas: miretur omne µeculum, 

Iog taip Diewas eµt gimditas. talis partus decet Deum. 

Ne iµch µeklas wiriµkoµes / Bet Non ex virili semine, 

tiektai n¾g Dwaµµes µchwento- Sed myµtico µpiramine, 

µes / S¸odis Diewa ßmogu µto- Verbum Dei factum eµt caro, 

ia / Bei waiµius pannos ßideia. Fructuµque ventris floruit. 

S¸iwats µunkus eµti pannas / Aluus tumeµcit virginis, 

Ir çiµtums ios kuna est celas / Clauµtra pudoris permanent, 

S¸enklai ßib iµchminties did¸os / Vexilla virtutum micant, 

Giwen µawa µoµti Diewas. Verµatur in templo Deus. 

Eidams iµch wieteles µawa / Procedens de thalamo µuo, 

Iµch pannos çiµtoµes kuna / Die- Pudoris aula regia, 

was bei ßmogus eµt tikras / I²ng Gemin¿ gigas substanti¿, 

kelu eitu linxmas. Alacris vt currat viam. 

N¾g Tewa io iµcheimas / Te- Egreµµus eius ä patre, 

wop io adpenã µugrißimas / Ing Regreµµus eius ad patrem, 

pekla praµµiwaikµçoia / Su- Excurµus uµque ad inferos, 

griµcht atpenã µoµtan Diewa. Recurµus ad µedem Dei. 

Diewui Tewui ligus eµµi / No- ¯qualis ¿terno patri, 

rint kunu apµiwilkaiµi / Silpni- Carnis tropøo accingere, 

bes muµu kunela / Stiprini wis Infirma noµtri corporis, 

maci tawa. Virtute firmans perpetim. 

Ed¸as tawa iau eµt µkaiµtas / Pr¿µepe iam fulget tuum 

Ir ispinda nauias µchwieµumas / Lumenque nox µpirat nouum, 

Kurio tamµa negal aptemti / Bet Quod nulla nox interpolet, 

wernai wis tur ßibeti. Fideque iugi luceat. 

Garba buki Diewui Tewui / Deo patri µit gloria, 

Garba buk Ieµui Diewa µunui / Eiuµque µoli filio, 

Garba buk ir µchwentai Dwaµei / Cum spiritu paraclito, 

Duµchu muµu palinxmintoiei / Et nunc et in perpetuum. 

Amen. Amen. 



Dar ryðkiau nuo lotyniðkø ðaltiniø nutolusios giesmës Nr. 22, 23, 24 ir 14, be to, 

dar ir giesmë „Kyrie septineropas dowanas“, kuri glaudþiai susijusi su Nr. 14 ir, 

kaip jau nurodyta 12 iðnaðoje, buvo giedama ta paèia melodija. Lietuviðkas tekstas 

yra laisvai perdirbtas pagal originalo tekstà, tai galima matyti ið giesmës Nr. 23: 

AWinelis Pona Diewa: AD Cønam agni prouidi, 

Ant Weliku vµchmuµchts buwa: Et µtolis albis candidi, 

Wede mus per marias raudonas: Poµt tranµitum maris rubri, 

Ieµus Chriµtus muµu Ponas. Chriµto canamus principi. 

Atpirka mus µawu kunu: Ir Cuius corpus µanctiµsimum, 

krauiu µawa raudonu: I²ng ra- In ara crucis torridum, 

gaudami io kraughi: Weµµim ßi- Cruore eius roµido, 

wata µchwent±ghi. Guµtando viuimus Deo. 

Kaip Iµrael kraus gelbeia: N¾g Protecti paµch¿ veµperi 

Angela †udançoia: Iµchwedant A deuaµtante angelo, 

n¾g µunkaus iunga: Iµch wergiµtes Erepti de duriµsimo, 

Pharaona. Pharaonis imperio. 

Taip Chriµtus mus iµchgelbeia: Iam paµcha noµtrum Chriµtus, 

Schwents io kraus mus apçiµti- Qui immolatus agnus eµt, 

ja: N¾g wiµµu biauruiu ghreku: Synceritatis azyma, 

N¾g µmertis ir peklas muku. Caro eius oblata eµt. 

Chriµtus awinas nekaltas: Wiµ- [Trûksta lietuviðkos strofos 

µame eµt teiµus raµtas: Vµch mus lotyniðko atitikmens] 

ant Krißaus vµchmuµtas: Taip 

µwietas eµt iµchganitas. 

Chriµte µchwentoghi affera: Sti- O vere digna hoµtia, 

prink muµu µilpna wiera: Tu iµch Per quam fracta µunt tartara, 

muku mus iµchemei: S¸idus ir pa- Redempta plebs captiuata, 

gonis iµchganei. Redit ad vit¿ pr¿mia. 

Keles eµt n¾g µmertis Chriµtus: Cum µurgit Chriµtus tumulo, 

Kaip karßige labai maçnus: Ri- Victor redit de barathro, 

µcha çarta / µmerti / µwieta: Atwer- Tyrannum trudens vinculo, 

dams mums Roiaus warta. Et reµerans paradiµum. 

Praµchom tawe Iheµu Chriµte: Qu¿µumus autor omnium, 

Kurs keleiµi per Deiwiµte: D¾k In hoc Paµchali gaudio, 

mums iong n¾g ghreku kelµim: Ar- Ab omni mortis impetu, 

timus wernai mileµim. Tuum defende populum. 

Garba buk tau Iheµu Chriµte: Gloria tibi Domine, 

Su Tewu aukµtame µoµte: Ligei ir Qui reµurrexiµti ä mortuo, 

µu µchwenta Dwaµµe: Amßin±ie Cum Patre, et Sancto µpiritu, 

d¾me laupµe / Amen. In µempiterna µecula, Amen. 


Èia reikia paminëti giesmæ „Garba / schlowe ir czestis buki tau“ (Nr. 19), kurios 

net penkios strofos neturi atitikmenø lotyniðkame originale. Jø nëra ne tik Losijaus 

psalmyne, bet ir Hermanno Adalberto Danielio 13 , Guido Marijos Dreveso 14 ir Philippo 

Wackernagelio 15 antologijose. Dviejose ið penkiø minimi þydai: 

Weidmainei tau pawideia / S¸idai µmarkei waikus bara / 

Del prakeiktuiu naudu µawa / Schlowinant tawa brangu war- 

Mes tau nu Pon laupµe d¾me / da / Mes nu draud¸ent Antichri- 

Tau tikim muµu Pone. µtui / N¾µitikim tawa wardui 

Dvi ðios giesmës strofos baigiasi garbinimu: 

Warda tawa mes garbinam / Diewui Tewui buk µchlowe / 

Ir duµchas ant io wiena guldom / Iog tawe Chriµte mumus dawe / 

Tu krauiu mus iµchganes eµµi / Ir Dwaµµe µchwenta laupµinam / 

N¾g ghreku mus apçiµtiµi. Ant amßin amßia / Amen. 

Remiantis vien tekstu sunku paaiðkinti, kodël minëtos lietuviðkos giesmës taip 

nutolsta nuo lotyniðko originalo: reikëtø galvoti nebent apie interferencijà su vertimais 

á kitas kalbas (vokieèiø ar lenkø), neiðlikusiais iki mûsø laikø. Átikimesniø 

prielaidø galima pasiûlyti tiktai atsiþvelgiant á melodijas, skelbiamas su tekstais. 

Giesmës „Garba / schlowe ir czestis buki tau“ (Nr. 19) interferencijà su vertimu á 

kità kurià kalbà galëtø patvirtinti tai, kad melodija gerokai skiriasi nuo lotyniðko 

originalo (ypaè reikðmingi 15–6, 34–37 ir 43 natø ir jø atitikmenø skirtumai), taèiau 

tvirtinti nieko negalima tol, kol tie vertimai neidentifikuoti. 

Ið keturiø melodijø, pateiktø prie kitø tekstø, viena, esanti prie giesmës „Awinelis 

Pona Diewa“ (Nr. 25), yra identiðka lotyniðko teksto melodijai, iðspausdintai psalmyne, 

o trys likusios skiriasi tik keliomis detalëmis: giesmës „Schwentes schos linksmibe“ 

(Nr. 24) melodijai trûksta penkioliktosios natos, kuri kartoja keturioliktàjà, o 

ðeðiasdeðimt ketvirtoji nata praleista ir taip supaprastinta melodija – panaðiai yra 

antrajame ið dviejø vokiðkø giesmynø, iðspausdintø Karaliauèiuje 1527 metais 16 , ir, 

matyt, þinomame lietuviø vertëjams. Melodijoje prie teksto „Ziwats schwentuiu / 

graßumas Angelu“ (Nr. 22) tercijos intervalas po septintosios natos pakeistas sekunda, 

o sekundos intervalas po dvideðimt ðeðtosios natos – tercija (spaudos klaida?); 

32–36 natomis uþraðyta sekvencija fa re do re pakeista á fa mi re re tuo supaprastinant 

melodijà. Á giesmiø „Kyrie wersmie geribes“ (Nr. 14) bei „Kyrie septineropas Dowanas“ 

melodijas áterptos penkios natos: keturiasdeðimtoji ir penkiasdeðimt penktoji 

kartoja pirmesniàsias; septyniasdeðimt devintoji ir aðtuoniasdeðimtoji uþbaigia vienà 

13 Hermann Adalbert Daniel, Thesaurus hymnologicus 

1, Halle-Leipzig: Anton-Loesche, 

1841–1856, 215. 

14 Guido Maria Dreves, Ein Jahrtausend lateinischer 

Hymnendichtung 1 (fotografuotinis 

perspaudas), Bologna: Forni, 1969, 71. 

15 Philipp Wackernagel, Das deutsche Kirchenlied 

von den ältersten Zeit bis zu Anfang des 

XVII Jhs. 1, Leipzig: Teubner, 1864, 88–89. 

16 Fotografuotinis perspaudas paskelbtas Joseph 

Müller-Blattau, Die zwei ältesten königsberger 

Gesangbücher von 1527, Kassel: 

Bärenreiter, 1933. 



1 pav. Losijaus giesmë Nr. 20 „Conditor alme syderum“; 

Hercogo Augusto biblioteka (HAB) Wolfenbüttelyje, sign.: S 476 Helmst. 2° 

motyvà ir pradeda tolesná; trisdeðimt treèioji nata keièia sekvencijà mi re sol á mi fa re 

sol. Ðiø giesmiø melodijoje praleista ðimtoji nata, o eleison baigiamasis motyvas (ið 

penkiø natø) paaukðtintas tercijos intervalu. Atsiþvelgiant á tai, kad antrajame ið 1527 

metais Karaliauèiuje iðleistø giesmynø dviejø èia minimø giesmiø vokiðki atitikmenys 

(pavadinimuose apibûdinti kaip tuo metu giedami kûriniai) taip pat labai skiriasi 

nuo lotyniðkø ðaltiniø, o nutolta nuo originalo melodijø tik atsitiktinai, galima 

manyti, kad lietuviø vertëjai, gal sekdami vokieèiø vertëjø pavyzdþiu, stengësi kiek 

ámanydami iðlaikyti ir kuo tiksliau perteikti lotyniðkos giesmës melodijà. Todël jie 

rinkosi laisvà teksto vertimà, kad galëtø já pritaikyti prie tos melodijos. Tokiomis aplinkybëmis 

mintis apie interferencijà su gal buvusiais, bet neiðlikusiais vertimais á 

kitas kalbas (vokieèiø ar lenkø) atrodo maþai átikima: tekstø skirtumai gali bûti 

atsiradæ dël metrinio bei muzikinio pobûdþio prieþasèiø. 

Taip pat galima paaiðkinti ir giesmiø Nr. 20 bei 18 skirtumus nuo lotyniðkø 

originalø – dviejø garsiø lotyniðkø himnø „Conditor alme syderum“ ir „Veni Redemptor 

gentium“ – ir giesmës Nr. 21 skirtumus nuo lotyniðkosios „Grates nunc 

omnes reddamus“. Pirmõsios giesmës melodija yra identiðka iðspausdintai Losijaus 

psalmyne (plg. 1 ir 2 pav.), o kitø dviejø melodijos nuo Losijaus skiriasi maþai: 

Nr. 18 paaukðtinta tercija, trûksta dviejø natø, ið kuriø viena kartojama, ir pridëta 

deðimtoji nata, eliminuojanti tercijos intervalà; Nr. 21 trûksta dviejø natø, ið kuriø 

viena kartojama, ir pakeisti du tercijos intervalai dël „interferencijos“ su lenkiðku 

vertimu, iðspausdintu 1547 metais Karaliauèiuje iðleistame giesmyne Pieúni duchowne 

a naboýne. Lietuvis vertëjas vis dëlto pradiniam „Halleluia“ naudojosi kitu ðal- 


2 pav. Maþvydo giesmë 

„Hymnas S. Ambroáeiaus“; 

Maþvydas. Seniausieji lietuviø kalbos 

paminklai iki 1570 metams, 

parengë Jurgis Gerulis, 1922, 175. 

tiniu (plg. Ps 17), kai kà ir modifikuodamas. Panaðiai galima paaiðkinti dviejø 

„Benedicamus“ (Nr. 16 ir 17) pasirinkimà: pirmõsios giesmës melodija atitinka 

Losijaus Psalmodia, o antroji skiriasi tik trimis pridëtomis natomis (ið kuriø dvi – 

septintoji ir dvyliktoji – kartoja pirmesniàsias) ir viena praleista nata (dvideðimt 

pirmoji lotyniðkame originale), kuri kartoja pirmesniàjà. 

Pereinant prie Nr. 1–11 (introitø, antifonø ir responsorijø) melodijø, kuriø tekstai, 

kaip jau minëta, yra ið esmës paþodiniai lotyniðkø ðaltiniø vertimai, reikia 

pabrëþti, kad tik vienõs lietuviðkos giesmës melodija „Asch ýengiu Tewopi mana“ 

(Nr. 6) yra identiðka originalui. Kitø giesmiø melodijos turi nedideliø skirtumø: 

Nr. 1 („Rassuket dangus isch aukschta“) praleistos dvi lotyniðkame ðaltinyje 

kartojamos natos: ðeðiasdeðimtoji ir septyniasdeðimt aðtuntoji, o aðtuoniasdeðimt 

ðeðtoji (irgi kartojama) nata paþeminta tercija; keturiasdeðimt ðeðtoji ir keturiasdeðimt 

septintoji paaukðtinta tercija (gal tai spaudos klaida?); 

Nr. 4 („Wirai Galileas ko weisdite ing dangu“) áterpta trisdeðimt septintoji nata, 

kartojanti pirmesniàjà, o trisdeðimt treèioji nata, kartojama lotyniðkame originale, 

pakelta sekundos intervalu; 

Nr. 5 („Eikit ing wissa swieta“) praleistos dvi natos – ðimtas dvideðimtoji ir 

ðimtas dvideðimt devintoji, kartojamos lotyniðkame originale; 



Nr. 7 („Wirai Galileas / kam besistebite“) praleistos trys lotyniðkojo originalo 

natos, ið kuriø dvi – penkiasdeðimt antroji ir penkiasdeðimt aðtuntoji kartoja pirmesniàsias; 

be to, áterpta viena nata – ðimtas devintoji, kuri kartoja pirmesniàjà; 

Nr. 9 („Dwasse wieschpaties priepile“) praleista viena – septyniasdeðimt penktoji 

nata, kartojama lotyniðkame originale, ir pridëtos keturios natos: trisdeðimt 

aðtuntoji, ðimtas deðimtoji, ðimtas dvideðimt antroji ir ðimtas trisdeðimt aðtuntoji, 

jos kartoja pirmesniàsias; 

Nr. 10 („Poslowinta buki schwenta Traice“) praleistos keturios natos, kartojamos 

lotyniðkame originale – penkiasdeðimt ðeðtoji, aðtuoniasdeðimt ketvirtoji, ðimtas 

ðeðtoji ir ðimtas septintoji, o sekvencija do si do la (16–19 natos) supaprastinta 

á do la; 

Nr. 11 („Slußiket Ponui su baime“) ðeðios baigiamosios natos, ið kuriø viena 

pakartota nata neturi atitikmens originale, yra paþemintos tercija, o á susidarantá 

kvartos intervalà áterpta pereinamoji nata – aðtuntoji nuo galo. 

Melodijø skirtumai ryðkesni giesmëse „Bernelis gimes est mumus“ (Nr. 2) ir 

„Priekelausi ir dabar su tawimi essmi“ (Nr. 3). 

Pirmuoju atveju ne tik praleistos septynios originalo natos (ið kuriø penkios 

kartoja pirmesniàsias, o dvi – aðtuoniasdeðimt antroji ir ðimtas devintoji – eina 

sekundos intervalu), bet ir pridëtos aðtuonios naujos: trys (penktoji, ðeðiasdeðimt 

aðtuntoji ir devyniasdeðimt ketvirtoji) pakartoja pirmesniàsias, o penkios (trisdeðimt 

devintoji, keturiasdeðimtoji, penkiasdeðimt antroji, septyniasdeðimtoji ir septyniasdeðimt 

ketvirtoji) eina sekundos intervalu; dar paþymëtina, kad sekundos intervalas 

po deðimtosios natos pakeistas á tercijà. 

Antruoju atveju praleista deðimt originalo natø (ið jø ðeðios kartoja pirmesniàsias), 

o aðtuonios natos pridëtos (ið jø ðeðios kartoja pirmesniàsias); be to, viena 

kartojama nata (ðeðiasdeðimt ðeðtoji) pakelta sekundos intervalu, vienas tercijos 

intervalas (po ðimtas trisdeðimt ketvirtosios natos) pakeistas sekunda; dar svarbiau, 

kad sekvencija la sol sol (137–139 natos) pakeista á fa sol la. 

Dar daugiau nutolusi giesmës „Dwasse schwenta ateiki“ (Nr. 8) melodija: joje 

lotyniðko originalo melodija beveik nekeièiama iki penkiasdeðimt penktosios natos 

(vienintelis pakeitimas – áterpta trisdeðimt aðtuntoji nata sekundos intervalu), taèiau 

baigiamojoje dalyje ji yra ryðkiai perdirbta – praleistà devyniø natø sekvencija. 

Èia aptartus melodijø nesutapimus bûtø galima aiðkinti paprasta hipoteze: lietuviø 

vertëjai giesmiø muzikinæ dalá ëmë ið giesmynø, kurie skyrësi nuo Losijaus 

Psalmodia. Þinoma, ta hipotezë lieka tautologiðka ir, kol tokie giesmynai yra neidentifikuoti, 

daugeliu atvejø labai abejotina. Pagrástø prieþasèiø abejoti tos prielaidos 

patikimumu kyla nagrinëjant muzikinio pobûdþio pastabas Eduardo Emilio Kocho 

darbe apie liuteronø baþnytines giesmes 17 ir Renesanso laikotarpio liuteronø me- 

17 Plg. Eduard Emil Koch, Geschichte des Kirchenlieds 

und Kirchengesangs der christlichen, 

insbesondere der deutschen evangelischen Kirche, 

Stuttgart: Belser, 3 1866–1877. 


lodijas, paskelbtas jau cituotame Zahno rinkinyje. Kadangi tuo metu buvo áprasta 

daugiau ar maþiau keisti ðaltiniø melodijas, tad lietuviðkø giesmiø melodijø skirtumus 

nuo lotyniðkø ðaltiniø reikëtø visø pirma aiðkinti atsiþvelgiant á tokià to meto 

praktikà. Todël ir Lutherio Geistliche Lieder vertimø á lietuviø kalbà melodijoms, iðspausdintoms 

Maþvydo rinkinyje Gesmes Chriksczoniskas, reikëtø taikyti atitinkamà 

pakeitimø fenomenologijà (o ne labai abejotinà interferencijos su kitais ðaltiniais 

hipotezæ). Ðiuo poþiûriu skirtumus nuo lotyniðko ðaltinio melodijø galima paaiðkinti 

pastangomis priderinti jø ritminæ ir apskritai muzikinæ struktûrà prie tekstø – jie 

buvo versti paþodþiui ir todël negalëjo visai atitikti lotyniðko ðaltinio melodijø. Tai 

gali geriausiai iliustruoti giesmës Nr. 2, 3 ir 8, kuriø melodijos labiausiai nutolintos 

nuo lotyniðko ðaltinio siekiant pritaikyti prie paþodþiui iðversto teksto – skirtingai 

nuo Nr. 14, 23 ir 24. Taèiau negalima atmesti ir prielaidos, kad skirtumai gali bûti 

aiðkinami ir kitais ðaltiniais. Pavyzdþiui, „Giesme S. Ambraßeiaus“ (1549) 18 yra ið 

esmës paþodinis „Te Deum laudamus“ vertimas, bet melodija yra laisvai perdirbta 

ið lotyniðkos; tokio tipo perdirbta melodija yra iðspausdinta Losijaus Psalmodia (þr. 

343–363) ir ji turi ryðkiø sutapimø su Maþvydo giesmynu. Taèiau melodijà laisvai 

perdirbo ne Maþvydas – ji paimta ið èekiðko giesmyno Piesn« Chwal Boþskich (M 8a– 

10a), ed. J. Roh, Prag , 1541 19 . 

Remiantis tuo, kas pasakyta, galima manyti, kad giesmës Nr. 4, 5, 6 ir 7, 

iðverstos daugiausia paþodþiui ir turinèios maþiausiai pakeistà melodijà, galëjo 

bûti pirmieji vertimo variantai. Jø melodijos turëjo bûti vëliau modifikuotos taikant 

muzikiná metrà prie lietuviðko teksto, bet dël ankstyvos Maþvydo mirties 

(1563) jos buvo iðspausdintos iki galo nepataisytos. Tà prielaidà galëtø patvirtinti 

minimø lietuviðkø giesmiø muzikinis atlikimas: ðitaip iðryðkëtø, kiek melodijos 

nesiderina su tekstu. 

Lieka panagrinëti melodijas prie tekstø „Paduksinki duschia mana wieschpati“ 

(Nr. 12), „Paschlowintas wieschpatis Diewas Israela“ (Nr. 13) ir „Ir ant ßemes 

pakaius ýmonems“ (Nr. 15). 

Giesmës Nr. 12 aðtuonios melodijos pagal skirtingus tonus, kaip ir variantas 

pagal septintàjá tonà, tiksliai atitinka Losijaus Psalmodia. Jos skiriasi tik maþmoþiais: 

melodijoje pagal pirmàjá tonà praleistos dvi kartojamos natos ir pridëta dviejø 

kartojamø natø sekvencija; melodijoje pagal antràjá tonà praleistos dvi kartojamos 

natos; melodijoje pagal treèiàjá tonà praleista viena kartojama nata ir dvi baigiamosios 

natos paþymëtos vienu tonu (spaudos klaida?); tolesnës melodijos skiriasi 

tik praleista viena kartojama nata. 

Nr. 13 atitinka Losijaus Psalmodia melodijà pagal pirmàjá tonà. Ir èia skiriasi 

tiktai kartojamos natos: viena pridëta, penkiø (einanèiø viena po kitos) trûksta. 

Ilgoje Nr. 15 melodijoje yra vienas ryðkesnis skirtumas: versete „Sunaw Tiewa 

/ kurs neµchij ghriekus µwieta“ originalo sekvencijà si si si sol sol atitinka sol la 

18 Þr. Maþvydas, Seniausieji lietuviø kalbos paminklai 

iki 1570 metams, 80–92. 

19 Vienintelis autoriui þinomas egzempliorius 

yra saugomas Poznanës Rasczynskio bibliotekoje 

(sign.: No IV Kg 23). 



si si si. Atsiþvelgiant á tolesnius atitikmenis tarp do si ir si do versete „O pane 

Diewe d±ngui²µis“, tarp do si re ir re do re versete „O Pane Sunau wienatijs“, tarp 

si si ir do do versete „Nes tu pats eµµi“, negalima atmesti prielaidos, kad èia gali 

bûti tiesiog spaudos klaida. Be to, reikia pasakyti, kad lietuviðkame variante, 

lyginant su originalu, pridëtos devynios naujos natos (ið kuriø penkios kartoja 

pirmesniàsias, o keturios eina sekundos intervalu) ir penkiø trûksta (jos visos 

kartoja pirmesniàsias). Pagaliau tercijos intervalas pradiniame versete pakeistas 

sekunda, o versete „Prijmk n¾g muµu koßna malda“ viena kartojama nata pakelta 

vienu tonu. 

Turime pagrindo manyti, kad tokie giesmiø Nr. 12, 13 ir 15 melodijø skirtumai 

bent ið dalies atsirado norint muzikà pritaikyti prie lietuviðko teksto. Antra vertus, 

ten, kur originalas iðverstas ne visai paþodþiui, tekstas galëjo bûti derintas 

prie lotyniðko ðaltinio melodijos; kitaip sakant, melodija ir tekstas veikë vienas 

kità ávairiapusiðkai. 

Ið viso to, kas èia pasakyta, ryðkëja pagrindinis principas, pagal kurá verstiniø 

tekstø skirtumai nuo panaudotø ðaltiniø aiðkinami visø pirma atsiþvelgiant á 

muzikos ir teksto ryðá. Norint tiksliau iðtirti Maþvydo giesmyno tekstø ir melodijø 

santyká, svarbu tiksliai nustatyti tos epochos ðaltinius, kuriais lietuviø vertëjai 

galëjo naudotis. Kadangi lenkiðki ir vokiðki ðaltiniai savo ruoþtu yra versti ar 

perdirbti ið lotyniðkø originalø, visø pirma reikia nustatyti tø verstiniø ðaltiniø 

santyká su originalais. Tad metodologijos poþiûriu labai abejotinas tas kelias, 

kuriuo yra ëjæs Teodoras Brazys straipsnyje „Maþvydo Giesmiø melodijø kilmë ir 

jø santykis su lietuviø muzika“ 20 . Jis tokius tekstus kaip „Pagarbintas buki ir 

paczestawotas“, „D¾k mums pakaiju malonei“, „Ponas musu Jesus Christus“ 

tiesiogiai gretino su grigaliðkomis giesmëmis. Pìrmosios dvi yra aiðkiai perdirbtos 

ið vokiðko ðaltinio – Lutherio Geistliche Lieder, o treèioji ið 1558 metø Kirchenordnung 

21 . Taip pat abejotina bûtø èia ieðkoti ryðiø su „lietuviø tautos muzika“, kaip 

darë Brazys, nes beveik visos rinkinio Gesmes Chriksczoniskas giesmës remiasi 

lotyniðkais, vokiðkais ir lenkiðkais pavyzdþiais, kurie niekaip nepriklauso nuo 

„lietuviø tautos muzikos“. 

Tiktai iðtyrus Maþvydo giesmyno tekstø ir muzikos ðaltinius filologiniu ir 

istoriniu poþiûriu, galima ásigilinti á ðio rinkinio giesmes ir jas ávairiapusiðkai 

nagrinëti. 


B RAZYS, TEODORAS, 1924: „Maþvydo Giesmiø melodijø kilmë ir jø santykis su lietuviø muzika“, 

Soter 1, 103–117. 

20 Teodoras Brazys, „Maþvydo Giesmiø melodijø 

kilmë ir jø santykis su lietuviø muzika“, 

Soter 1, 1924, 103–117. 

21 Apie tø giesmiø melodijas þr. Walther Hubatsch, 

Geschichte der evangelischen Kirche 

Ostpreussens 3. Dokumente, Göttingen: Vandenhoeck 

und Ruprecht, 1968, 141tt. 


D ANIEL, HERMANN ADALBERT, 1841–1856: Thesaurus hymnologicus 1, Halle-Leipzig: Anton-Loesche. 

D INI, PIETRO U . , 1994: L’Inno di S. Ambrogio di Martynas Maþvydas, Roma: La Fenice. 

D REVES, GUIDO MARIA, 1969: Ein Jahrtausend lateinischer Hymnendichtung 1 (fotografuotinis 

perspaudas), Bologna: Forni. 

H UBATSCH, WALTHER, 1968: Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreussens 3. Dokumente, 

Göttingen: Vandenhoeck und Ruprecht. 

K OCH, EDUARD EMIL, 31866–1877: Geschichte des Kirchenlieds und Kirchengesangs der christlichen, 

insbesondere der deutschen evangelischen Kirche, Stuttgart: Belser. 

L EBEDYS, JURGIS, 1977: Senoji lietuviø literatûra, Vilnius: Mokslas. 

Lietuvos TSR bibliografija. Knygos lietuviø kalba 1. 1547–1861, Vilnius: Mintis, 1969. 

L OSSIUS, LUCA, PSALMODIA, hoc est, CANTICA SACRA VETERIS ECCLESI¯ SELECTA 

per Lucam Lossium Luneburgensem [...] Noribergae apud Gabrielem Hayn. Iohan. Petrei 

Generum. M. D. LIII. 

Maþvydas. Seniausieji lietuviø kalbos paminklai iki 1570 metams, parengë Jurgis Gerulis, Kaunas: 

Ðvietimo Ministerija, 1922. 

M ICHELINI, GUIDO, 1997–1997: Pietro U. Dini, L’Inno di S. Ambrogio di Martynas Maþvydas 

(recenzija), LgB 5–6, 250–251. 

M ICHELINI, GUIDO, 1997: „Maþvydo iðverstos giesmës ir jø melodijos“, Blt 32(2), 203–211. 

M ICHELINI, GUIDO, 1997: „L’innario di Maþvydas e i Geistliche Lieder“, PB 7, 83–111. 

M ICHELINI, GUIDO, 1998: „Dël þodþiø tvarkos Maþvydo giesmyno psalmëse“, Lt 1(33), 

45–54. 

M ÜLLER-BLATTAU, JOSEPH, 1933: Die zwei ältesten königsberger Gesangbücher von 1527, Kassel: 

Bärenreiter. 

S TANG, CHRISTIAN, 1929: Die Sprache des litauischen Katechismus von Maþvydas, Oslo: 

Dybwad. 

W ACKERNAGEL, PHILIPP, 1864: Das deutsche Kirchenlied von den ältersten Zeit bis zu Anfang 

des XVII Jhs. 1, Leipzig: Teubner. 

Z AHN, JOHANNES, 21997: Die Melodien der deutschen evangelischen Kirchenlieder aus den Quellen 

geschöpft und mitgeteilt 1–6, Hildesheim: Olms. 



MARTYNAS MAÞVYDAS’ GESANGBUCH 

GESMES CHRIKSCZONISKAS UND DIE PSALMODIA 

VON LUCA LOSSIUS 


Im Aufsatz werden Fragen der Quellenforschung der Gesmes Chriksczoniskas von Maþvydas 

erörtert, mit besonderer Berücksichtigung jener Texte, die wahrscheinlich auf der 



Grundlage der lateinischen Vorlagen eines wichtigen lutherischen Gesangbuchs von Lossius 

(der Psalmodia aus dem Jahr 1553) bearbeitet wurden. Die litauischen Fassungen und 

ihre Melodien werden mit den Vorlagen der Psalmodia verglichen. Dies ermöglicht es, 

verschiedene Typologien des Übersetzungsverfahrens aufzustellen, die für ein richtiges 

Verständnis des historischen Umfeldes der litauischen Gesänge unentbehrlich sind. 

G UIDO MICHELINI Gauta 2000 m. kovo 30 d. 

Università di Parma Priimta 2000 m. geguþës 4 d. 

Istituto di lingue e letterature germaniche 

Viale S. Michele 9a 

I-43100, Parma, Italia 

elektroninis paðtas: gmic@unipr.it 



Lietuviø kalbos institutas, 



ISSN 1392–737X 

Bibliotheca Augusta, jos istorija ir 

lietuviðkos knygos 

Þemutinës Saksonijos mieste Wolfenbüttelyje esanti Hercogo Augusto biblioteka 

(HAB) Bibliotheca Augusta turi dviprasmiðkà pavadinimà: jame atsispindi ne tik 

ákûrëjo bei savininko BraunschweigoLüneburgo hercogo Augusto Jaunesniojo 

(15791666) vardas, bet ir lotyniðkas þodis augusta ‘palaimintoji’ 1 . Norint deramai 

ávertinti ðios bibliotekos sàsajas ir reikðmæ Lietuvos kultûrai pravartu apþvelgti 

bibliotekos istorijà bei jos europiná kontekstà. 

XVI amþiuje kartu su naujuoju tikëjimu, humanizmo sàjûdþiu bei antikos kultûros 

atgimimo banga á Europà „gráþo“ knygø rinkimo ir bibliotekø steigimo tradicija. 

Nuo amþiaus pirmos pusës ávairiø þemiø valdovai, atsiliepdami á Martyno 

Liuterio raginimà jaunuomenës mokymui rinkti dorybingas knygas 2 , kaupë asmenines 

bibliotekas. Knygø kaupimo ir saugojimo patikimose rankose (pirmiausia 

baþnyèiose) bûtinybë pabrëþiama to meto baþnyèiø vizitacijø dokumentuose ir Baþnyèios 

nuostatuose. XVI ir XVII amþiø apskritai galima vadinti bibliotekø kûrimo 

amþiumi. 1525 metais sekuliarizavus kryþiuoèiø ordinà ir Prûsijai tapus pirmàja 

1 „Certe nulla Bibliothecarum maiori iure a 

conditore meruit nomen accipere quam 

haec AUGUSTA, cum nulla suo conditori 

tantum debuerit. Quanquam et absque 

hoc foret, praeclarum illud nomen invidere 

Bibliothecae huic deberet nemo; cum vere 

sit Augusta, consecrata scilicet Ecclesiae 

et reipublicae bono“ [Hermann Conring,] 

HERMANNI CONRINGII // De // BI- 

BLIOTHECA // AUGUSTA // [...] // HEL- 

MESTADII // cIš Išc LXI. // Typis & µumptibus 

HENNINGI MVLLERI // Cum 

privilegiis perpetuis Vicar. S. R. I., 49. 

Pats Augustas bibliotekà vadino Bibliotheca 

Hitzackeriana, Bibliotheca Brunopolitana, 

Bibliotheca Wolferbytana ir galiausiai Bibliotheca 

Augusta. 

2 [Martin Luther, 1524,] „An die Rathherren 

aller Städte deutµches Lands, daá µie 

chriµtliche Schulen aufrichten und halten 

µollen“, D. Martin Luthers Werke. Kritische 

Gesammtausgabe 15, Weimar, 1899, 41, 49, 

5152. 

75 Bibliotheca Augusta, jos istorija ir 

lietuviðkos knygos

pasaulyje evangeline valstybe, kunigaikðèio Albrechto rûpesèiu Karaliauèiuje pradëta 

rinkti biblioteka, tapusi viena didesniø Europoje. Kunigaikðtis pirmiausia kaupë 

asmeninæ bibliotekà, jà vëliau testamentu paskyrë vieðam naudojimui publico 3 . Albrechtas 

rûpinosi ne tik 1541 metais ákurta klasikiniø kalbø gimnazija (vad. partikuliaru) 

bei 1544-aisiais ásteigtu Karaliauèiaus universitetu (vad. Albertina), bet ir sudarë 

sàlygas klestëti baþnytinei muzikai bei knygø leidybai 4 . Prûsijos kunigaikðtijos 

Baþnyèios nuostatai, sudaryti Wittenbergo bei Saksonijos nuostatø pavyzdþiu, nurodo 

rinkti ir saugoti spaudinius. Nurodymai átrauktì á poskyrius apie baþnyèios inventoriø. 

Kunigai ápareigojami, be kito baþnyèios turto, kruopðèiai priþiûrëti ir registruoti 

knygas. 1540 metø rugsëjo 29 dienà priimtas straipsnis dël kunigø skyrimo ir 

ganytojiðkø pareigø atlikimo knygas ávardija kaip Baþnyèios, o ne asmeninæ kunigo 

nuosavybæ, kuri turi bûti atitinkamai saugoma 5 . Ið vokiðkai kalbanèiø Europos kraðtø 

knygø kolekcijomis XVI amþiuje garsëjo Saksonijos bei Pfalco þemiø kurfiurstai, taip 

pat HesenoKaselio landgrafai bei Ansbacho markgrafai. 

1. H AB IÐTAKOS. Vienà pirmøjø vietø vokiðkai kalbanèiuose Europos kraðtuose 

XVI amþiuje uþëmë Braunschweigo valdovø knygø kolekcija. Pirmuoju Wolfenbüttelio 

bibliotekos steigëju laikytinas BraunschweigoLüneburgo hercogas Julijus 

(15281589) 6 . 1550 metais bûsimasis hercogas keliavo po Prancûzijà, èia ásigijo 

pirmàsias knygas, kaip pats vadino, savo Liberey. Ilgà laikà jis gyveno 

Frankfurte prie Maino, kur bibliotekà gerokai papildë teisinëmis bei istorinëmis 

knygomis ir retais rankraðèiais. 1568 metais mirus tëvui hercogui Henrikui Jaunesniajam, 

Julijus persikëlë á Wolfenbüttelá. Kartu su juo èia atkeliavo ir jo knygos. Jau 

pirmaisiais valdymo metais Julijus priëmë vienuolynø sekuliarizacijos ástatymà, 

leidusá jam á savo rankas perimti vienuolynø bibliotekas 7 . Be spausdintø knygø, ið 

aplinkiniø vienuolynø á Wolfenbüttelá iki 1572 metø buvo atgabenti 148 rankrað- 

3 „Ferner hat der Hertzog auch eine herzliche 

Bibliothek gesamelt / anfangs zwar für 

sich selbst / hernach aber hat er sie dem 

Publico zu Gut in seinem Testament vermacht“ 

[Christophor Hartknoch,] 

Preuµµiµche // Kirchen=Hiµtoria // [...] // 

Durch // M. CHRISTOPHORUM Hartknoch 

// [...] // Franckfurt am Mayn und 

Leip¸ig / // Jn Verlegung Simon Becken- 

µtein / BuchhÕndler in Dan¸ing // ANNO 

M DC LXXXVI, 294. 

4 Walther Hubatsch, „Herzog Albrecht von 

Preußen. 14901568“, Große Deutsche aus 

Ostpreußen, hrsg. von Wilhelm Matull, München: 

Gräfe und Unzer Verlag, 1970, 22. 

5 „Artikel von erwelung und underhaltung 

der pfarrer, kirchenvisitation und was 

dem allen zugehörig, im fürstenthum 

Preussen uf gehaltener tagfahrt Michaelis 

im jar 1540 einhellig beschlossen“, Die 

evangelischen Kirchenordnungen des XVI. 

Jahrhunderts 4. Das Herzogtum Preußen. Polen. 

Die ehemals polnischen Landesteile des 

Königreichs Preußen. Das Herzogtum Pommern, 

hrsg. von Emil Sehling, Aalen: Scientia 

Verlag, 2 1970, 48. Ðis reikalavimas kartojamas 

1568 metø Prûsijos Baþnyèios 

nuostatuose ir apeigose, kurie buvo ketvirtieji 

ir paskutiniai XVI amþiaus Prûsijoje 

priimti Baþnyèios nuostatai, galiojæ 

iki XVII amþiaus vidurio. 

6 Otto von Heinemann, Die Herzogliche Bibliothek 

zu Wolfenbüttel, 15501893. Ein Beitrag 

zur Geschichte deutscher Büchersammlungen 

mit einem Anhang von Dokumenten 

und Archivstücken, Amsterdam: Gérard Th. 

Van Heusden, 2 1969, 78. 

7 Wolfgang Milde, „The Library at Wolfenbüttel, 

from 1550 to 1618“, The Modern 

Language Review 66(1), 1971, 102. 


èiai. Tada hercogas Julijus galëjo gerokai iðplësti ir savo katalogà (Libereyordnung), 

pradëtà sudarinëti 1571 metais ir paskelbtà 1572-øjø balandá. Katalogas liudija, kad 

Wolfenbüttelio biblioteka peraugo privaèios knygø kolekcijos ribas ir toliau gausëjo 

kaip platesniam skaitytojø ratui atverta valstybës biblioteka. Netrukus á bibliotekà 

pateko dar 292 rankraðèiai ið netoli Helmstedto esanèio Marienbergo moterø vienuolyno. 

1575 metais Julijus paveldëjo nemaþà savo ámotës Sofijos knygø kolekcijà 8 . 

Ið tais paèiais metais mirusio Johanno Aurifaberio (15191575), garsaus Liuterio 

veikalø leidëjo (Jenos ir Eislebeno leidimai, 15551565), naðlës hercogas nusipirko 

32 tomus Liuterio bei kitø reformuotojø raðtø. Oficialiai jis juos ágijo 1575 metais 

savo ásteigtam Helmstedto universitetui, taèiau knygos buvo laikomos Wolfenbüttelyje. 

Julijaus pomëgá þinojo aplinkiniø þemiø valdovai jie jam siuntë senesnes 

ar naujai pasirodþiusias knygas. Vadinamàjà Bibliotheca Julia sudarë daugiausia 

teologijos, teisës bei ekonomikos knygos. Toks gausus knygø rinkinys buvo pirmas 

protestantiðkoje Ðiaurës Vokietijoje 9 . 

Julijaus sûnus ir ápëdinis Henrikas Julijus (15641613), þymus teisininkas ir 

dramaturgas, tæsë tëvo pradëtà darbà ir plëtë bibliotekà, kuri tuo metu jau garsëjo 

kaip kiekvienam iðsilavinusiam þmogui lankytina vieta. Daugiausia jis rûpinosi 

teisiniais veikalais, kuriø iki jo mirties bibliotekoje buvo 967 (ið 4300 knygø ir 

konvoliutø; Heinemann 2 1969, 15). Tarp vertingiausiø Henriko Julijaus pirkiniø 

(1597) Mato Flacijaus Ilyro (Matthias Flacius Illyricus, 15201575) nuo Ðkotijos 

iki Konstantinopolio surinkti rankraðèiai bei spaudiniai ið Baþnyèios istorijos (ið 

viso 907 knygos; Milde 1971, 104110), kuriuos Flacijus taip pat apraðë savo veikale 

Magdeburgo centurijos (Centuriae Magdeburgenses, kitaip, Ecclesiastica historia, 13 

tomø), bei Senojo Testamento glosos ir homilijos (seniausios siekë VI amþiø, naujausios 

paraðytos paties Flacijaus). Kaip ir hercogo Julijaus laikais, knygos buvo 

perkamos Helmstedto universitetui (Henrikas Julijus buvo jo rektorius), bet saugomos 

Wolfenbüttelyje. Iðaugusiai bibliotekai tvarkyti hercogas samdë bibliotekininkus. 

Be kitø, jais buvo gydytojas bei Helmstedto universiteto bibliotekininkas Johan- 

8 Sofija (15221575) buvo Zigmanto Senojo 

ir Bonos Sforcos duktë, iðtekëjo uþ Braunschweigo 

hercogo Henriko Jaunesniojo, 

Europoje garsëjo kaip viena protingiausiø 

Jogailaièiø giminës moterø. Ið brolio Zigmanto 

Augusto gavo nemaþà kraitá, mirë 

bevaikë, beveik viskà paliko hercogui Julijui. 

Tikëtina, kad nemaþà dalá paveldëto 

turto Julijus investavo á knygas. Ið asmeninës 

hercogienës Sofijos bibliotekos, kurià 

sudarë 33 rankraðèiai ir 32 spaudiniai, 

minëtinos ðios knygos: 15601561 metais 

Krokuvoje iðleista pirmoji lenkiðka Biblija 

(vad. Leopolitos, arba Scharffenbergerio, 

Biblija); Liuterio Biblijos (1569) Frankfurto 

prie Maino leidimas; Bazelyje iðleista 

Marcino Kromerio De origine et rebus gestis 

Polonorum (1568); Krokuvoje iðleisti Statuta 

Regni Poloniae (1567) ir kt. Apie Sofijà 

ir jos bibliotekà þr. Jan Piroýiñski, Die 

Herzogin Sophie von Braunschweig-Wolfenbüttel 

aus dem Hause der Jagiellonen (1522 - 

1575) und ihre Bibliothek. Ein Beitrag zur 

Geschichte der deutsch-polnischen Kulturbeziehungen 

in der Renaissancezeit. Wolfenbütteler 

Schriften zur Geschichte des Buchwesens 

18, Wiesbaden: Otto Harrassowitz, 1992. 

9 Lexicon zur Geschichte und Gegenwart der Herzog 

August Bibliothek Wolfenbüttel. Lexica europäischer 

Bibliotheken 1, hrsg. von Georg 

Ruppelt, Sabine Solf, Wiesbaden: Otto 

Harrassowitz, 1992, 30, 87. 


lietuviðkos knygos

nas Adamas Loniceras (apkaltintas vertingø knygø bei bibliotekos inventoriaus 

pardavinëjimu tarnybà prarado, su juo ið bibliotekos dingo Flacijaus kolekcijos 

katalogai bei kainø sàraðai; Heinemann 2 1969, 3546) ir klasikiniø kalbø mokovas 

Liborijus Otho (16121618 metais sukatalogizavo per 4000 knygø, jas suskirstë á 34 

skyrius; Heinemann 2 1969, 4950; Milde 1971, 110111; Ruppelt 1992, 123). 

Hercogo Henriko Julijaus sûnus Frydrichas Ulrichas (15911634), 1613 metais 

paveldëjæs hercogystæ, visas knygas atidavë Helmstedto universitetui, taèiau pasiliko 

nuosavybës teisæ. 1618 metais hercogas atsisakë bet kokiø pretenzijø á savo 

senelio bei tëvo kauptas knygas ir pavedë jas amþinai universiteto globai. Tø metø 

spalá visos knygos buvo pergabentos á Helmstedtà. Taigi po septyniø deðimtmeèiø 

Wolfenbüttelio saugyklos iðtuðtëjo. 

2. H ERCOGAS AUGUSTAS, JO BIBLIOTEKA IR KNYGØ KATALO- 

GAS. Padëtis netruko pasikeisti. Bibliotekos atnaujinimas yra tiesiogiai susijæs su 

BraunschweigoLüneburgo hercogu Augustu Jaunesniuoju. Jis gimë 1579 metø balandþio 

10 dienà hercogo Henriko ir SaksonijosLauenburgo hercogienës Urðulës 

ðeimoje Dannenberge, kurá, pasidalijæs Lüneburgo valdas su broliu Vilhelmu, sau 

pasiliko Augusto tëvas. Ðeðiolikametis jaunuolis iðvyko studijuoti á Rostockà, vëliau 

mokslus tæsë Tübingene, Strassburge ir Padujoje. Baigæs studijas keliavo po Europà 

(lankësi Italijoje, Maltoje, Prancûzijoje, Airijoje, Olandijoje). Dienoraðtyje Diarium sive 

Ephemerides (HAB sign.: Cod. Guelf. 42. 19 Aug. 2 o ) raðë aplankæs turtingiausias ir graþiausias 

to meto bibliotekas: karaliðkàjà Paryþiaus, Vaticana, Müncheno, MediceoLaurenziana, 

Leideno universiteto bibliotekà bei kà tik duris atvërusià sero Thomo 

Bodley’o ásteigtà Bodleiana 10 . Susidomëjæs knygomis, nemaþà kolekcijà parsiveþë á namus. 

Jos pagrindà sudarë studijø metais pirktos teologijos, gramatikos, retorikos, politikos, 

astronomijos, istorijos, filosofijos knygos ir vadovëliai. Keliaudamas Augustas 

susipaþino su ávairiø miestø spaustuvininkais ir knygininkais. Vieni susiþavëjæ 

hercogo iðmintimi, kiti pajutæ pelningà ðaltiná, ir vëliau jam praneðdavo apie naujus 

leidinius. 1604 metais Augustas apsigyveno Hitzackeryje prie Elbës, kaip pats vadino, 

savo Itakëje. Ten ákurdino ir parsiveþtas knygas. Ðie metai tradiciðkai laikomi Augustà 

ir jo hercogystæ iðgarsinusios bibliotekos ákûrimo metais 11 . 

Tvarkydamas Hitzackerio bibliotekà Augustas pradëjo sudarinëti knygø katalogà. 

1611 metø bibliografijoje, 457 lapø pergamento foliante, jis apraðë 6245 knygas ir 

konvoliutus (Katte 1972, 171). Knygas hercogas registravo pagal autorius, abëcëlës 

tvarka, o anoniminius veikalus pagal pavadinimus, rankraðèius þymëjo atskiru 

10 Maria von Katte, „Herzog August und die 

Kataloge seiner Bibliothek“, Wolfenbütteler 

Beiträge. Aus der Schätzen der Herzog August 

Bibliothek 1, hrsg. von Paul Raabe, 

Frankfurt am Main: Vittorio Klostermann, 

1972, 170171. 

11 Maria von Katte, „Die ‘Bibliotheca Selenica’ 

von 1586 bis 1612. Die Anfänge der 

Bibliothek des Herzogs August zu Braunschweig 

und Lüneburg“, Wolfenbütteler 

Beiträge. Aus der Schätzen der Herzog August 

Bibliothek 3, hrsg. von Paul Raabe, 


1978, 149. 


þenklu. Atsiskyræs nuo aplinkinio pasaulio, kuriam tuomet jau grësë Trisdeðimties 

metø karas, pasinërë á mokslà. Intensyviai susiraðinëdamas su knygø agentais, 

spaustuvininkais ir didikais, Augustas kruopðèiai rinko ir su tikro profesionalo 

áþvalga rengë tezaurà, kurio per ðimtmeèius nepalietë nei gaisrai, nei karai. 

Ið pradþiø hercogas bibliotekà vadino Bibliotheca Selenica, pagal sulotynintà Lüneburgo 

pavadinimà Lunaeburg (‘mënulio miestas’) 12 . Ið èia atsirado ir jo paties 

slapyvardis Gustavus Selenus. Juo 1616 metais iðleido plaèiai pagarsëjusià knygà 

apie ðachmatus Das Schach- oder Königspiel. Augustas taip pat gilinosi á Biblijos 

studijas: 1640 metais iðëjo jo Geschichte des Herrn Jesu, 1645-aisiais Evangelischen 

Kirchen-Harmonie. Hercogas netgi buvo pradëjæs rengti naujà pataisytà Liuterio Biblijos 

variantà 13 . Teologijos knygos ir raðtai sudaro didþiàjà Augusto bibliotekos dalá: 

iki hercogo mirties átraukti 40 000 pavadinimø veikalai. 

Biblioteka sparèiai augo, ir hercogas netruko ásitikinti, kad abëcëlinis katalogas 

nëra pats tinkamiausias. Augustas knygas suskirstë dalykinëmis grupëmis iðskyrë 

30 pagrindiniø 14 . Taèiau hercogo knygoms dar trûko signatûrø. 1625 metais Augustas 

pradëjo raðyti didájá katalogà, iðgarsinusá já ir jo bibliotekà visame pasaulyje 15 . Ðio 

katalogo signatûros nuo tol nebuvo pakeistos. Patá katalogà (16251719) sudarë ðeði 

dideli tomai (46x31 cm), kurie buvo laikomi ant besisukanèio, ratà primenanèio stovo, 

vadinamojo knygø rato Bücherrad. Pagal já vëliau katalogas pavadintas Herzog 

August Bücherradkatalog 16 . Hercogas savo ranka iki 1649 metø uþpildë daugiau negu 

pusæ katalogo (iki 3692 lapo) 17 . Pradëjæs þymëti knygø signatûras, grupiø skaièiø 

sumaþino iki dvideðimties ordo materiarum (pvz., Theologica, Grammatica, Manuscripta) 

bei smulkesniam apraðymui dar ávedë pogrupius series materiarum (pvz., Libri 

Theologici, Juridici) 18 . Iki 1531 katalogo lapo imtinai knygos skirstomos sistemiðkai, 

toliau naujai gautos knygos jau registruojamos bendru Libri Varii pavadinimu, prie 

kiekvienos knygos nurodant grupæ. Laikydamasis savo devizo Expende! (vok. Alles mit 

Bedacht!) Augustas surinko 135 440 pavadinimø knygø, kurios sudaro 31 298 tomus 

(2956 inkunabulai), ið jø 2891 rankraðtis (Katte 1972, 190). 

12 Miesto Lüneburgo pavadinimo susiejimas 

su mënuliu ið dalies buvo atsakas á XVII 

amþiaus pirmaisiais deðimtmeèiais iðpopuliarëjusius 

fizikos ir astronomijos tyrimus 

(Katte 1978, 135). 

13 Wolf-Dieter Otte, „Religiöse Schriften“, 

Sammler Fürst Gelehrter Herzog August zu 

Braunschweig und Lüneburg 15791666, 

Niedersächsische Landesausstellung in 

Wolfenbüttel 26. Mai bis 31. Oktober 1979 

Herzog August Bibliothek, Weinheim: 

VCH Acta Humaniora, 1979, 193197. 

Augustas 1647 metais iðleido ásakà, pagal 

kurá vìsos BraunschweigoWolfenbüttelio 

þemës baþnyèios turëjo naudotis jo Evangelikø 

baþnyèios harmonija, 1648-aisiais pasirodë 

specialiai baþnyèioms pritaikytas 

leidimas. 

14 Palyginimui galima pasakyti, kad 1605 

metais garsioji Oksfordo Bodleiana knygø 

kataloge turëjo tik keturias grupes (Katte 

1972, 173174). 

15 Tokia aiðki knygø registravimo sistema 

tapo pavyzdþiu kitoms Europos bibliotekoms. 

16 Pats Augustas savo katalogà vadino catalogus 

librorum, catalogus titulorum arba catalogus 

authorum. 

17 Nuo 3692 lapo (1649) katalogà pildë raðtininkas 

Heinrichas Julius Willerhausenas, 

dirbæs hercogui ir bibliotekai 16451670 

metais, vëliau bibliotekininkai. Baigtà 

katalogà sudarë 7200 lapø (Katte 1972, 

180). 

18 Conring 1661, 127; Katte 1972, 175176. 


lietuviðkos knygos

1 pav. Herzog August Bücherradkatalog, S. 3686: 

fragmentas, kuriame áraðyta Wolfenbüttelio postilë; 

Wolfenbüttelio Hercogo Augusto bibliotekos faksimilinis egz. 

Netikëta brolio Frydricho Ulricho mirtis 1634 metais nutraukë ramø Augusto 

gyvenimà Hitzackeryje. Vyresniajam broliui Julijui Ernstui atsisakius perimti 

Braunschweigo valdas, 1635 12 14 Augustas Jaunesnysis paskelbtas BraunschweigoLüneburgoWolfenbüttelio 

valdovu. Visa biblioteka buvo perkelta á 

Braunschweigà. Trisdeðimties metø karo ákarðtyje Augustui reikëjo daug jëgø ir 

diplomatinio talento ið Vokietijos kaizerio iðsireikalauti savo þemës nelieèiamybæ. 

Pagaliau 1642 metø sausio 16 dienà Goslaryje pasiraðyta sutartis, pagal kurià 

vokieèiø kariuomenë turëjo apleisti hercogo valdas 19 . Knygos buvo pergabentos á 

saugø Wolfenbüttelá ir ákurdintos buvusiame arsenale Armamentarium. Wolfenbüttelyje 

hercogas tæsë susiraðinëjimà su knygø agentais ir negailëjo pinigø res 

sacra non computatur retiems spaudiniams bei rankraðèiams pirkti (Conring 

1661, 75). Ið didþiøjø Europos religijos, meno ir kultûros centrø kas savaitæ á 

Wolfenbüttelá ëjo laiðkai su knygø sàraðais, kuriuos perþiûrëjæs hercogas iðsiøsdavo 

atgal, paþymëjæs pirktinas ir iðbraukæs bibliotekoje jau turimas ar maþiau 

dëmesio vertas knygas. Ði korespondencija, taip pat ir knygø siuntos keliavo 

supakuotos dëþëse, o daþniausiai statinëse, kad bûtø saugiau (ið veþimo iðkritusi 

statinë ne lûþta, o ridenasi). Didþioji tokiø sàraðø, aukcionø katalogø, sàskaitø 

bei faktûrø dalis yra iðlikusi ir saugoma bibliotekos archyvuose 20 . Hercogas susiraðinëjo 

su daugiau negu trimis deðimtimis þmoniø, iðsibarsèiusiø po visà Europà. 

Ðie savo ruoþtu turëjo padëjëjø, draugø ir paþástamø knygø paieðkos reikalavo 

ne tiek laiko, kiek geros orientacijos ir ryðiø 21 . Pats hercogas siekë surinkti 

Lüneburgo þemës vienuolynuose likusius leidinius ir rankraðèius, nepatraukusius 

jo pirmtakø dëmesio, kartais aplankydavo Frankfurto prie Maino knygø 

mugæ, taèiau knygø ten nepirkdavo, apie jas informuodavo savo koresponden- 

19 Nusiaubtà ir sugriautà Wolfenbüttelá Augustas 

atgavo tik po metø, 1643-iøjø 

rugsëjá (Heinemann 2 1969, 5960). 

20 HAB sign.: Cod. Guelf. BA II, 11; BA II, 

12; BA II, 12. 1 ir t. t. Dabar ðio pobûdþio 

korespondencija supakuota nemaþose 

dëþëse, ant kuriø greta signatûrø 

uþraðyta (atskiras katalogas nesudarytas): 

„Verzeichnisse der für die Bibliothek 

angebotenen, angeforderten und übersandten 

Bücher und Handschriften. Briefe, 

Herzog August, Rechnungen bis 1666“. 

21 Helmar Härtel, „Herzog August und sein 

Bücheragent Johann Georg Anckel“, Wolfenbütteler 

Beiträge. Aus den Schätzen der 

Herzog August Bibliothek 3, hrsg. von Paul 

Raabe, Frankfurt am Main: Vittorio Klostermann, 

1978, 245. 


tus 22 . Augustas, padedamas ðiø þmoniø, stengësi surasti ir ásigyti reèiausias ir 

vertingiausias knygas bei unikalius rankraðèius. Iki 1661-øjø biblioteka taip iðaugo, 

kad bene deðimtá kartø pranoko karaliðkàjà Paryþiaus bibliotekà. 1661 metais 

Augustoje buvo 28 415 knygø tomø (Conring 1661, 173). Kalbëta, kad á Wolfenbüttelio 

bibliotekà suplaukë visos Europoje ir beveik visos Azijoje paraðytos knygos. 

Knygø agentai ne tik siuntë informacijà apie esamus ar kur nors atokiuose 

vienuolynuose dar galimus rasti leidinius, ieðkojo valdovo uþsakytø raðtø, knygø, 

natø, þemëlapiø ir pieðiniø. Jie taip pat rinko þinias apie dar maþai þinomus 

autorius bei literatûrà nepaplitusiomis po visà Europà tautinëmis kalbomis. Daþniausia 

tokios informacijos prireikdavo tada, kai Augustas vienà ar kità knygà 

gaudavo dovanø. Dovanojamos knygos paprastai ateidavo su palydimaisiais laiðkais, 

kuriuose siuntëjai trumpai pristatydavo kà siunèià. Prieð átraukdamas tokias 

knygas á katalogà Augustas praðydavo knygø agentø ar savo konsultantø knygø 

ir mokslo klausimais jas apibûdinti bei iðsamiau apraðyti. 

3. LIETUVIÐKOJI WOLFENBÜTTELIO POSTILË. Mûsø knygotyrininkams 

turëtø bûti labai svarbus iki ðiol neþinomas ir niekur neskelbtas faktas paties hercogo 

ranka á Bücherradkatalog 16481649 metais (3686-ame lape) áraðyta ir lietuviðka 

Wolfenbüttelio postilë (HAB sign.: Cod. Guelf. 11. 2 Aug. 2 o ). Lietuviðkosios postilës 

rankraðtis buvo viena paskutiniøjø á katalogà hercogo Augusto áraðytø knygø (plg. 1 

pav. 23 ). Kaip matyti, postilës pavadinimas nuraðytas beveik be klaidø. Paþymëtina, 

jog èia iðtaisyta rankraðèio klaida neparaðytas kablelis tarp Arsatijaus Sehoferio 

vardo ir pavardës (reikia pasakyti, kad Wolfenbüttelio postilës rankraðèio antraðtëje 

visi kableliai paraðyti ðviesesniu raðalu, taigi veikiausiai vëliau [ir kito þmogaus] negu 

pati antraðtë). Pavardë Scoper pateikta panaðiai kaip ir antraðtiniame postilës lape 

Schoper (su ) 24 : 

LIBRI VARII // S. 3686 // XI.II. Mµ. in f. 

Ischguldimas Evangeliu per Wiµus met us µurinktas dalimis iµch daugia Pastillu taiest // 

Iµch Pastillas Niculai Hemingii: Antonii Corvini: Joannis Spangenbergii: Martini Lutheri: 

Phi//lippi Melanthonis: Joannis Brentii: Arµtatii Scoper: Leonardi Kulmani: Jodoci Willichii 

ir // iµch kittu. Pirma dallis. Antra dallis. 1573. 

22 Augusto knygø agentai buvo ásikûræ 

Augsburge, Amsterdame, Nürnberge, 

Stuttgarte, Strassburge, Paryþiuje, Romoje, 

Vienoje. Be faktûrø ir knygø sàraðø, iðlikæ 

apie du tûkstanèiai Augusto laiðkø, 

kuriuos 18701871 metais katalogizavo 

tuometinis Wolfenbüttelio bibliotekos direktorius 

Friedrichas Karlas Otto von Heinemannas: 

jie sudaro vadinamàjà Baroko 

laiðkø grupæ, paþymëtà signatûra Novi 

(Wolf-Dieter Otte, „Barocke Briefbestände 

in der Herzog August Bibliothek in Wolfenbüttel“, 

Briefe deutscher Barockautoren. 

Probleme ihrer Erfassung und Erschließung. 

Arbeitsgespräch in der Herzog August Biblio- 

thek Wolfenbüttel 10. und 11. März 1977. 

Wolfenbütteler Arbeiten zur Barockforschung 

6, hrsg. von Martin Bircher, Hamburg: Dr. 

Ernst Hauswedell & Co. Verlag, 1978, 

4348). 

23 Ið Augusto Bücherrad katalogo originalo 

draudþiama daryti mikrofilmus ir kopijas. 

Nesant galimybiø pateikti autentiðko áraðo 

faksimilës, èia spausdinama kopija ið fotografuotinio 

katalogo varianto. 

24 Greta daþnesnës vardo formos Arsacius 

(resp. Arsatius) Se(e)hof(f)er (15051545) 

buvo vartojama ir forma su Scof(f)er 

(resp. Schoffer). 


lietuviðkos knygos

XVIII amþiuje nenustatyto asmens ranka po ðiuo áraðu pridëta: das iµt eine Böhmiµche 

Poµtilla. Kol kas neaiðku, kaip atsirado ðis áraðas ir kodël tekstas buvo spëtas 

esàs èekiðkas. Neþinomas ir postilës kelias á bibliotekà. Iki ðiol nepavyko aptikti 

jokiø uþuominø apie rankraðtá nei hercogo korespondencijoje, nei knygø pirkimo 

faktûrose ar bibliotekai siûlomø knygø kataloguose. Rankraðtá hercogui dovanø 

galëjo atsiøsti 1640 metais á valdþià atëjæs kurfiurstas Frydrichas Vilhelmas. Knyga 

ið Prûsijos galëjo atkeliauti ir kaip Trisdeðimties metø karo trofëjus ar auka. Neatmestinas 

spëjimas, jog postilæ ið Prûsijos at(si)veþë Karaliauèiaus studentai, keliavæ 

tæsti mokslø á Helmstedto universitetà (galbût vietoj imatrikuliacinio mokesèio). 

Universitetø matrikuluose pavyko rasti dvi pavardes þmoniø, kurie 1647 metais, po 

studijø Karaliauèiaus universitete, buvo áregistruoti Helmstedte. Vienas jø Christophoras 

Meyeris, 1641 07 13 imatrikuliuotas Karaliauèiuje („Christophorus Meyer, 

Regiomontanus Borussus“), o 1647 08 19 Helmstedte („Meyerus, Christophorus, 

Regiomontanus Boruszus“). Kitas studentas Christophoras Fengleras, Karaliauèiuje 

imatrikuliuotas 1642 10 24 („Christophorus Fenglerus, Regiomontanus Borussus, 

iur. 4 mk. 10 gr.“), 1647 07 31 áregistruotas Helmstedte („Fenglerus, Christophorus, 

Regiomontanus Borussus“) 25 . Ko nors daugiau apie ðiuos þmones nëra 

þinoma. Gali bûti, kad rankraðtis susijæs su XVII amþiaus pradþioje Karaliauèiuje 

ásiliepsnojusiu teologo, universiteto profesoriaus Coelestino Myslentos (15881653) 

konfliktu, apie kurá hercogà Augustà reguliariai informuodavo Helmstedto profesorius 

Georgas Calixtas (15861656) bei per kurfiurstà Frydrichà Vilhelmà kiti Karaliauèiaus 

profesoriai 26 . Postilë galëjo bûti hercogui atsiøsta kaip árodymas, jog Prûsijoje 

ne tik vokieèiø, bet ir kitø tautø þmoniø iðpaþástamas „teisingas“ tikëjimas. 

Galimas dalykas, Prûsijoje nebeaktuali (1591 metais iðspausdinta Jono Bretkûno 

postilë) WP atkeliavo á Þemutinæ Saksonijà kaip bibliografinis reliktas 27 . 

4. D ANIELIAUS KLEINO GRAMATIKA. Þymiausias ir patikimiausias 

hercogo Augusto patarëjas nuo 1660 metø buvo polihistoras Hermannas Conringas 

(16061681) 28 . Hercogo Augusto slaptojoje dvaro taryboje jam teko spræsti daugiausia 

su biblioteka susijusius klausimus. 1661 metais Conringas iðleido bibliotekos 

25 Die Matrikel der Albertus-Universität zu Königsberg 

i. Pr. 15441829 1. Die Immatrikulationen 

von 15441656. Publikation des 

Vereins für die Geschichte von Ost- und Westpreussen, 

hrsg. von Georg Erler, Leipzig: 

Verlag von Duncker & Humblot, 1910, 

421, 439; Die Matrikel der Universität Helmstedt. 

16361685 2(1). Veröffentlichungen 

der Historischen Kommission für Niedersachen 

und Bremen IX, hrsg. von Werner Hillebrand, 

Hildesheim: August Lax, 1981, 57. 

26 HAB archyvuose saugoma nemaþai su 

ðiuo konfliktu susijusiø dokumentø. 

27 Daugiau apie Wolfenbüttelio postilës 

rankraðtá þr. ðio ALt tomo p. 173–194. 

28 Hermann Conring. 16061681. Ein Gelehrter 

der Universität Helmstedt. Ausstellungskatalog. 

Ausstellungskataloge der Herzog August 

Bibliothek 33, hrsg. von Patricia Herberger, 

1981; Raabe 1992, 4445. Conringas buvo 

Helmstedto universiteto, tuo metu garsiausio 

Europos liuteroniðkojo aristotelizmo 

centro, filosofijos, retorikos ir medicinos 

profesorius. Jis aktyviai dalyvavo politiniame 

gyvenime: buvo ðvedø diplomatinis 

tarëjas, priklausë slaptajai BrandenburgoPrûsijos 

politinei tarybai. 


istorijà. Ðia knyga, sukurta kaip laiðkas kolegai ir draugui Johannui Christianui 

von Boineburgui, þymiam XVII amþiaus Vokietijos politikui, Conringas mëgino 

átikinti hercogà Augustà iðspausdinti didájá bibliotekos katalogà. Istorija paraðyta 

barokine dvasia, Augusto biblioteka apraðoma visø Europos bibliotekø nuo antikos 

laikø kontekste, iðaukðtinama kaip nepranokstama ir turtingiausia pasaulyje. Vis 

dëlto katalogas liko nepaskelbtas, nors po Augusto mirties jis buvo perraðinëjamas 

ir net svarstoma, kokia spaustuvë galëtø apsiimti leisti tokios apimties veikalà 

(Katte 1972, 198). Augustas ir Conringas aktyviai susiraðinëjo: paprastai kas savaitæ, 

o kartais Augustas laiðkus á Helmstedtà siøsdavo kasdien 29 . Á Helmstedtà 

daþniausiai keliavo ir Augusto knygos, apie kurias hercogas norëjo gauti kuo 

skubesnæ ir patikimesnæ informacijà. 

Tokia knyga 1662 metø lapkrièio pradþioje pasitaikë bûti Danieliaus Kleino 

konvoliutas: Compendium Litvanico-Germanicum (1654) ir Grammatica Litvanica 

(1653) 30 . Domas Kaunas knygoje Knygos dalia greta kitø Wolfenbüttelio lietuviðkø 

knygø apraðë ðá egzemplioriø, taip pat paskelbë Augusto raðtininko perraðytos ir 

prie apatinio konvoliuto virðelio priklijuotos iðtraukos ið Conringo laiðko faksimilæ 

bei vertimà 31 . Jame, deja, yra ðiokiø tokiø netikslumø. Èia pateikiamas perraðytas 

iðtraukos tekstas ir kiek patikslintas vertimas: 

Extract Herrn Doct: Hermanni Conringii // 

Schreibens ad Ser:mum: Celµ:mum: Herrn // 

Her¸ogen Augustum ¸u Brunsw: u. Lünäburg f. // 

d. dat: Helmµtedt d. X. Novçbr: 1662 . /. // 

Grammaticam Lituaniam habe Ich noch niemahls geµehen, ipsa lingua plane est // 

µui generis, distracta omnino ab omnibus, etiam vicinis Sarmaticis: affinis tamen // 

¯stonic¿ et Finnic¿. Tacitus libro de Moribus Germanorum µcribit, ¯stiorum lin// 

guam Britannic¿ fuisµe propiorem. Qualis µcilicet tum fuit Britannica, ante An// 

glorum et Scotorum in jnsulam istam adventum, et hodieque ex parte est Cambrica. // 

Finnica autem ab ipµis Suecis vix uno et altero verbo potest intelligi. jam antehac // 

Nicolai Radzevilii cura verµa µunt in Lituanicam linguam Sacra Biblia. Forte // 

tum etiam confecta est Grammatica aliqva. Non adeo pridem prodiit in lucem // 

et Historia rerum Lituanicarum non aspernanda, et qvidem in folio: qv¿ // 

tamen fortasµis in Serenitatis V. Augusta Bibliotheca jam reperitur. jn // 

µenµum Barbaries gentium corrigatur. f. 

29 Helmstedtas yra maþdaug uþ 20 km á 

ðiaurës vakarus nuo Wolfenbüttelio, tad 

korespondencija adresatà pasiekdavo labai 

greitai. 

30 Kleino gramatika buvo átraukta á naujàjá, 

abëcëliná, katalogà Catalogus Autorum, kuris 

pradëtas sudarinëti Augusto gyvenimo 

saulëlydyje (1665). Iki hercogo mirties 

parengti du abëcëlinio katalogo tomai 

(Katte 1972, 185, 196). Lietuviø kalbos 

gramatika á ðá katalogà áraðyta apie 1673 

metus (HAB sign.: 74. 4 Gram.): „Daniel 

Kleinius // Compendium Lithuanico-Germanicum. 

Königµb. 1654 oct. // Grammatica 

Lithuanica. Regiom. 1653. 74. 4. Gr. 8.“. 

31 Domas Kaunas, Knygos dalia, Vilnius: Pradai, 

1999, 172175. 


lietuviðkos knygos

„Pono Daktaro Hermanno Conringo, raðiusio Ðviesiausiajam ir Kilmingiausiajam 

Ponui, Braunschweigo ir Lüneburgo ir t. t. Hercogui Augustui, iðtrauka. Suraðyta 

Helmstedte 1662 metø lapkrièio 10 dienà. 

Lietuviø kalbos gramatikos að niekada nesu matæs. Pati kalba yra labai savita, 

aiðkiai iðsiskirianti ið visø kitø, taip pat ir ið kaimynø sarmatø. Taèiau artima estø 

ir finø [kalboms]. Knygoje apie germanø paproèius Tacitas raðo aisèiø kalbà 

buvus artimà britø. Tokia britø [kalba] buvo anuomet, prieð atsikeliant á salà 

anglams ir ðkotams, o dabar [tokia] ið dalies yra kambrø. Finø [kalbà] patys 

ðvedai vos ið vieno kito þodþio supranta. Jau anksèiau Mikalojaus Radvilos 

rûpesèiu á lietuviø kalbà iðversta Ðventoji Biblija. Gali bûti, kad tada paraðyta ir 

kokia nors gramatika. Ne taip seniai dienos ðviesà iðvydo dëmesio verta in folio 

dydþio Lietuvos istorija, kurià tikriausiai J[ûsø] Ðviesybës Augusta Bibliotheca jau 

turi. Taigi tenyksta tautø barbariðkumas.“ 

Conringas garsëjo kaip Tacito Germanijos þinovas, tad þinios apie aisèius, jø 

paproèiø ir kalbos apraðymas jam nebuvo naujiena. Jis kiek iðpleèia Tacito pateiktà 

informacijà pridëdamas, kad panaðia á aisèiø kalba kalbëta Britanijoje iki ten atsikeliant 

anglams ir ðkotams. Ið dalies tà kalbà, pasak Conringo, atspindinti kambrø, 

t. y. velsieèiø, kalba. Be Radvilos Biblijos ir Lietuvos istorijos, Conringas taip pat 

mano buvus iðleistà ir lietuviø kalbos gramatikà, taèiau ðios minties neplëtoja. 

Kaip raðo ir Kaunas (1999, 172173), prie knygos virðutinio virðelio ið vidaus 

priklijuotas kitas laiðkas, kurio dalis su tekstu nuplyðusi ar nuplëðta, likæs tik maþas 

teksto fragmentas paskutinë eilutë ir autografas. Laiðkas 1662 metø lapkrièio 1 

dienà pasiraðytas Prûsijos valdovo Brandenburgo kurfiursto Frydricho Vilhelmo: 

[...] Königsberg // 

in Preüßen, den 1. ten Novembris, Anno 1662 // 

Ew: [=Ewer] Ld: [=Liebden] // 

Dienµtwilliger // 

Oheimb Vndt Schwager// 

Friderich Wilhelm Churfürµt 32 

Laiðko originalas, galimas daiktas, yra dingæs. Taèiau jo perraðà pavyko rasti 

Augustos bibliotekininko istoriko Jacobo Burckhardo laiðkø ir dokumentø rinkinyje 33 

32 „[...] Karaliauèius Prûsijoje, 1662 metø lapkrièio 

1 dienà, Jûsø Malonybei atsidavæs Giminaitis 

ir Svainis Kurfiurstas Frydrichas 

Vilhelmas“ (plg. Kaunas 1999, 172). 

33 Die neueren Handschriften der Gruppe Extravagantes 

2. 90.1 Extrav. 220 Extrav., Beschrieben 

von Wolf-Dieter Otte. Kataloge der 

Herzog August Bibliothek. Die neue Reihe, 


1987, 125127. Burckhardas, klasikiniø 

kalbø mokovas, 1727 metais pakviestas á 

Wolfenbüttelá bibliotekos tarëju, bibliotekininku 

bei archyvaru (Ruppelt 1992, 

4041). Vienas didþiausiø jo nuopelnø bib- 

liotekai yra 17441746 metais Leipzige iðleista 

dviejø tomø HAB istorija. Burckhardas 

iðsamiai apraðo èia sukauptas knygas, 

pateikia daug faktø ir iki tol neskelbtø dokumentø 

ið hercogo Augusto laiðkø archyvo, 

susijusiø su knygø paieðkomis bei 

pirkimu: [Jacob Burckhard,] HISTORIA // 

BIBLIOTHECAE // AVGVSTAE // [...] // A // 

IACOBO BVRCKHARD, // [...] // ADVM- 

BRATA ANNO CIŠ IŠCC XLIV, [...] // 

Lipµi¿ Typis Breitkopfianis, // SVMPTIBVS 

IO. CHRISTOPHORI MEISNERI, // BIBLI- 

POLAE WOLFFENBVTTEL. Antras tomas 

(dvi dalys) iðleistas 1746-aisiais. 


(HAB sign.: Cod. Guelf. 149. 6 Extrav.). Rengdamasis raðyti bibliotekos istorijà, 

Burckhardas laiðkus rinko ir kruopðèiai perraðinëjo. Ðiame rinkinyje (22r312v) 

pateikiama apie ðeðiasdeðimt Conringo ir kitø þymiø vyrø moksliniø laiðkø hercogui 

Augustui Jaunesniajam. Be kitø, Burckhardas perraðë kurfiursto Frydricho 

Vilhelmo laiðkà (81r81v). Ðis perraðas kol kas laikytinas vieninteliu Kleino gramatikos 

kelio á Wolfenbüttelá liudytoju (plg. 2–4 pav.). Paraðtëje, kaip ir prie kitø 

laiðkø, Burckhardas áraðæs trumpà anotacijà: 

Epiµµtola Friderici Wilhel//mi Electoris Brandenb. // ad Auguµtum D[ominum] // Grahatic¿ 

Lituanic¿ pr¿//fixa (adiecta) quam Elector // Auguµto D[omino] miµit Köenigsber//g¿: 

titulus libri hic eµt // M[agistri] Danielis Kleinii Com//pendium Lituanico-Germani//cum 

Königsberg 1654. 8. // Elector nomen epiµtol¿ µub//µcripµit µuum. [81r] 

„Branderburgo kurfiursto Frydricho Vilhelmo laiðkas V[aldovui] Augustui, priklijuotas 

(pridëtas) prie lietuviø kalbos gramatikos, kurià kurfiurstas iðsiuntë V[aldovui] 

Augustui ið Karaliauèiaus. Knygos pavadinimas M[agistro] Danieliaus 

Kleino lietuviøvokieèiø kalbø kompendiumas (Karaliauèius, 1654, in octavo). Kurfiurstas 

laiðkà pasiraðë.“ 

Pats laiðkas nëra ilgas, taèiau ið jo matyti, kad Prûsijos valdovas gerai þinojo 

hercogo aistrà knygoms, ypaè retoms (jomis buvo laikomos ir tautinëmis kalbomis 

paraðytos), be to, ir pats jomis labai domëjosi. Galimas dalykas, ði knyga 

buvo ne pirma kurfiursto atsiøstoji: 

IV 

Durchleuchtigµter, Hochgebohrner Fürst, freund//licher lieber Oheimb und Schwager. 

Als ich // nebµt meiner Hert¸geliebten Gemahlin Ldn. [=Liebden] vor wen//ig Tagen 

allhier in meiner Reµident¸ ¸u Königs//berg glücklich, dem Höchµten µey Dankt, angelan// 

get, und mir unter andern büchern auch eine // Littauiµche Grammatica, dergleichen vor 

dieµen noch // nie ausgegeben µeyn µoll, unterthenigµt offerirt // worden, So habe Ich alµo 

meine Ankunfft nicht // allein E. Ldn. [=Ewer Liebden] freündt Oheimblich notificiren, 

// µondern auch µolches Büchlein E. Ldn. in Dero // Bibliothec, daferne µie daßelbe nicht 

allbereit // hetten, hierbey gehendt überµhicken wollen, mit // der angehengten 

Verµicherung, daferne mir // künftig was beßers von µolchen oder andern // frembden und 

ungemeinen Büchern ¸u kohen // µollte, E. Ldn. alsdann darvon gerne ¸u communi// 

ciren, dieµelbe hiermit der gnädigen Bewahrung // des Höchµten empfellend, Geben in 

Meiner // [81v] Reµident¸ Königsberg, den 1 ten Nouembris, // Anno 1662 

Ew. Ldn 

Dienµtwilliger 

Oheimb undt Schwager 

Fridrich Wilhellm Churf. 

„Ðviesiausiasis Kilmingasis Kunigaikðti, mielasis Bièiuli, Giminaiti ir Svaini. Kai að 

su savo ðirdþiai mieliausiàja Sutuoktine prieð kelias dienas á savo Karaliauèiaus 

rezidencijà laimingai, garbë Aukðèiausiajam, gráþau, su kitomis knygomis man 

nuolankiai buvo pasiûlyta lietuviø kalbos gramatika, kokia iki ðiol dar niekada 


lietuviðkos knygos

2 pav. Frydricho Vilhelmo laiðko, pridëto prie Danieliaus Kleino gramatikø, 

perraðo pradþia, 81r (Jacobo Burckhardo laiðkø ir dokumentø rinkinyje); 

HAB, sign.: Cod. Guelf. 149. 6 Extrav. 


3–4 pav. Frydricho Vilhelmo laiðko pabaiga, 81v. 

Treèias Hermanno Conringo laiðko hercogui Augustui perraðas, 81v–82r 

(Jacobo Burckhardo laiðkø ir dokumentø rinkinyje); 



lietuviðkos knygos

nebuvo iðleista. Todël, Jûsø Malonybe, noriu ne tik praneðti apie savo gráþimà, bet 

kartu su ðiuo laiðku geidauju tuojau pat ðià knygutæ Jûsø Malonybës Bibliotekai, 

jei tik jos dar neturite, persiøsti. Ta paèia proga noriu patikinti, kad jei tik á mano 

rankas pateks kokiø geresniø ið panaðiø ar kitokiomis kalbomis paraðytø knygø, 

Jûsø Malonybei mielai apie tai duosiu þinià. Tesaugo Jus Aukðèiausiasis. Suraðyta 

mano rezidencijoje Karaliauèiuje 1662 metø lapkrièio 1 dienà. 

Jûsø Malonybei atsidavæs 

Giminaitis ir Svainis 

Kurfiurstas Frydrichas Vilhelmas“ 

Kitaip negu Conringas, Frydrichas Vilhelmas sako, kad „iki ðiol“ kita lietuviø 

kalbos gramatika nebuvo iðleista. Taigi bent jau kol kas klausimas apie probleminæ 

Konstantino Sirvydo gramatikà lieka be atsako. Kleino konvoliutas ir Conringo 

laiðkas, atrodo, Burckhardui buvo gana svarbûs Helmstedto polihistoro laiðkà 

randame perraðytà net tris kartus: 29v30r; 42r; 81v82r (plg. 3–4 pav.). Tuo tarpu 

su kitomis knygomis atsiøsti laiðkai Burckhardo rinkinyje pateikiami tik kartà. 

5. SU LIETUVA SUSIJUSIOS IR LIETUVIÐKOS KNYGOS. Conringo laiðke 

minima ir „verta dëmesio Lietuvos istorija“. Tai Alberto Vijûko-Kojalavièiaus knyga, 

iðleista 1650 metais Gdanske (HAB sign.: 38. 5 Hist.) 34 . Á katalogà ji átraukta gana 

vëlai, 16661667 metais (p. 6687) 35 . Duomenø apie jà randame tarp knygø sàraðø ir 

sàskaitø. Faktûrø rinkinyje, paþymëtame signatûra Cod. Guelf. BA II, 11 (ðûsnis „Kataloge 

unbekannter Herkunft und Auswahllisten“), tarp kitø Wolfenbüttelio bibliotekai 

1658 metais siûlomø leidiniø áraðyta ir Kojalavièiaus knyga: „Kojalowiczi Historia 

Lituania. in 4t.“ (704v). Kitame rinkinyje (Cod. Guelf. BA II, 12. 1) pateikta tikslesnë 

informacija: 1658 metais Johanno Georgo Anckelio siøstame sàraðe greta pavadinimo 

34 [Albertas Vijûkas-Kojalavièius,] HISTO- 

RI¯ // LITVAN¯ // [...] // LIBRI NOVEM. 

// Auctore // P. ALBERTO WIIVK // KO- 

IALOWICZ, // Soc. Ieµu // S. TH. D. // 

DANTISCI, SVMPTIBVS GEORGII FÖR- 

STERI, // Bibliopol¿ S. R. M. A o . 1650. // 

Cum Privilegio S. R. M. Poloni¿ et Sueci¿. Ði 

Lietuvos istorija veikiausiai jau Wolfenbüttelyje 

áriðta kartu (ið eilës antra) su dar 

dviem knygomis: [1] M. ZUERIS VAN 

BOXHORN // NEDERLANTSCHE // HI- 

STORIE. // EERSTE BOECK, // BEHEL- 

SENDE // De eerµte veranderingen in de 

Godµdienµt // ende leere, neffen de harde 

vervolgingen daer // over ontftaen in de 

Nederlanden, voor // ende tot de tijde toe // 

VAN // KEISER KAREL DE VIIFDE. // 

TOT LEYDEN, // By CORNELIS BAN- 

HEINING, Boeckverkooper, // woonende 

op de Bredeµtraer, in’t Jaer 1649. [2] PO- 

LONIA // DEFENSA // CONTRA // IOAN. 

BARCLAIVM, // Vbi, occaµione iµta, de 

Regno Genteque // Polona multa narrantur, 

hactenus // litteris non tradita. // 

DANTISCI, // Sumptibus GEORGII FÖR- 

STERI, S. R. M. Bibliopol¿. // ANNO M 

DC XLVIII. 

35 Kojalavièiaus istorijà kartu su kitomis 

konvoliuto knygomis áregistravo Johannas 

Heinrichas Arltas, katalogà pildæs 

16511670 metais: „XXXVIII. V. Hiµt. in 

4 t . v. µeqq. // [...] 1. Hiµtori¿ Lituan¿ pars 

prior, de rebus Lituanorum, ante µuµceptam 

Chriµtianam Reli//gionem conjunctionemque 

Magni Lituani¿ Ducatus cum 

Regno Poloni¿, Libri // novem. Auctore 

P. Alberto Wiiuk Kojalowicz. Soc. Jeµu. 

Dantiµci 1650. [...]“. 


5 pav. HAB sàskaitø ir knygø pirkimo faktûrø rinkinys: 

fragmentas su Alberto Vijûko-Kojalavièiaus Historia Lituania, 56v; 

HAB, sign.: Cod. Guelf. BA II, 12.1 

pateikta ir kaina 2 taleriai ir 40 graðiø: „1 Koialowizi Historia Lituania in 4to R 2 

40“ (56v; plg. 5 pav.). Tad galima tikëtis, jog bûtent ðis egzempliorius buvo nupirktas 

bibliotekai, èia ir áriðtas. 

Conringo informacija apie „jau anksèiau“ Mikalojaus Radvilos rûpesèiu á lietuviø 

kalbà iðverstà Biblijà yra klaidinanti: Mikalojaus Radvilos pastangomis Lietuvos 

Brastoje 1563 metais buvo iðleista lenkiðka Biblija (HAB sign.: Bibel-S. 2 o 209) 36 . 

Wolfenbüttelio egzemplioriaus antraðtiniame lape po pavadinimu ranka áraðytas 

prieraðas, kuriuo Biblija ávardijama kaip socinistinë ir labai reta: „Socinianiµch. µehr 

rahr. J. Hagem.“. Áraðo autorius Johannas Georgas Hagemannas (16841765), 

BraunschweigoLüneburgoWolfenbüttelio Baþnyèios tarëjas, hercogo Augusto 

Vilhelmo pamokslininkas. Ðià reformatø Biblijà kaip didelæ retenybæ jis nurodo ir 

savo knygoje apie þymiausius Biblijos vertimus: „XV.) In die Polniµche. Anno 1563. 

iµt auf Koµten Nic. Radzivil eine Socinianiµche Bibel gedruckt, welcher µehr rar.“) 37 . 

36 [Lietuvos Brastos Biblija, 1563,] BIblia 

µwieta / // Tho ieµt / // Kµi²gi Stårego y // 

Nowego äkonu / wùaµnie ¸ // ÿdowskiego 

/ Grieckiego / y Låãiñskiego / nowo 

nå // Polski i²¸yk ¸ pil//noúãi± y wiernie // 

wyùo‡one. Paskutiniame knygos lape áraðyta: 

Ty naypr¸ednieyáe y na¸acnieyáe // 

Kúi²gi / dla ãwic‡enia w ¸akoniech Bo- 

‡ych / ktore ¸ow± po Grecku y po // Låãinie 

/ Biblia / Drukowano w Br¸eúãiu Litewskim 

¸ roska¸ånia // å nakùådem Oúwieconego 

Pånå / Pånå Nikoùåiå Råd‡iwiùå 

/ Kúi±//‡éciå nå Oùycey nå Nieúwie‡u / 

Woiewody Wileñskiego / w Wielkim // 

Kúi²µtwe Lithewskim nawy¸áego Måráåùkå 

/ y Kåncler¸å. etcet. // Roku Påñskiego 

// tyúi±cnego / pi²ãµetnego / áeúãd‡ieúi±the//go 

tr¸eãiego / Mieµi±cå Wr¸eúniå 

dniå // c‡wartego. 

37 [Johann Georg Hagemann,] Nachricht // von 

denen f÷rnehmµten // Ueberµet¸ungen // 

Der // Heil. Schrifft // in andere Sprachen, // 

[...] // von Johann Georg Hagemann // [...] // 

Quedlinburg, // Verlegts Theodor Schwan, 

1747, 166. Hagemannas mini ir tris lietuviðkos 

Biblijos leidimus: „IX) In die Litthauiµche. 

Iµt das N. T. auch gebracht, und 

alµo gedruckt, daá nebµt dem Griechiµchen 

Text auch Lutheri Verµion in dieµer Sprache 

geµet¸t. vid. Neue ëitungen von gel. Sachen 

1726. p. 419.“ (p. 62); „XVI.) In die 

Litthauiµche. Anno 1660. iµt in Engelland 

eine Bibel in dieµer Sprache gedruckt. Anno 

1735. ¸u Kænigsberg durch D. Quandten in 

8. vid. Lilienthal I. c. p. 115.“ (p. 167). 


lietuviðkos knygos

6–7 pav. Jacobo Burckhardo Historia Bibliothecae Augustae (1744): iðtrauka, 

kurioje apraðoma, kaip hercogas Augustas ieðkojo lietuviðkø knygø, 136–137; 

HAB, sign.: H 8o 819 


1752 metais iðleistame hercogienës Elzbietos Sofijos Marijos (16831740) Biblijø 

rinkinio kataloge lenkiðkàjà Biblijà ir lietuviðkà Quandto Biblijà apraðo Georgas 

Ludolphas Otto Knochas (plaèiau þr. Kaunas 1999, 170172) 38 . 

Hercogas Augustas itin domëjosi religinëmis ir teologinëmis knygomis, taip pat 

Biblijos vertimais á tautines kalbas. Conringo þinios apie pasirodþiusià lietuviðkà 

Biblijà patraukë jo dëmesá ir paskatino jos ieðkoti. Paieðkas jis pradëjo jau 1663-iøjø 

pradþioje. Apie tai gana iðsamiai raðoma Burckhardo istorijos pirmame tome 

(p. 136137; plg. 6–7 pav.). Èia apie Biblijà lietuviø kalba pasakojama labai garbingoje 

vietoje greta bibliotekoje saugomos Liuterio bei jo sekëjø raðtø kolekcijos ir 

Vulgatos leidimø: 

Maþdaug tuo metu, o tiksliau, 1663-iaisiais, smalsusis valdovas Augustas uþklausë 

apie á lietuviø kalbà iðverstà Biblijà. Iðspræsti ðá reikalà paskyrë þymiam vyrui Rabanui 

von Cansteinui, galingojo Brandenburgo valdovo slaptajam tarëjui. Ðis kuo 

nuolankiausiai ið Karaliauèiaus atsakë, kad Biblija, iðleista kunigaikðèio Radvilos 

rûpesèiu, paraðyta ne lietuviø, bet lenkø kalba. Jà, jei tik Valdovas pageidautø, 

pasiûlë atsiøsti. Jis taip pat patvirtino, kad kaþkas buvo pradëjæs Biblijà versti ir 

á lietuviø kalbà, taèiau ðis vertimas nebuvo atliktas iki galo (ss). Ðis garbingasis 

vyras taip pat paþadëjo, jei Valdovas norëtø ir sutiktø, parûpinti neseniai Wittenberge 

iðleistà á sorbø kalbà iðverstà Biblijà (st). 39 

Rabanas von Cansteinas (16171680) buvo garsus politikas, savo karjerà pradëjæs 

Braunschweige 40 . Tikëtina, kad bûtent jis, kaip þadëjæs, ir pasirûpino atsiøsti 

vadinamàjà Lietuvos Brastos Biblijà á Wolfenbüttelio bibliotekà. 

Burckhardas, atpasakodamas ðiø mokslavyriø susiraðinëjimà, prideda du informatyvius 

komentarus (juos paþymëjæs „[ss], [st]“), kuriø pirmas aiðkina Cansteino 

uþuominà apie lietuviðkà Biblijà: 

(ss) Le Longas Ðventojoje Bibliotekoje41 patvirtino, kad ðis vertimas 1600 metais 

iðleistas Londone, þr. Leipzig. Neue Zeitungen von Gelehrten Sachen, 1729, p. 640. 

Nurodyto þiniaraðèio 1729 metø rugsëjo 1 dienos numeryje (Nr. 70, p. 633648) 

spausdinamas straipsnelis apie mokslo naujienas ið Halle’s (p. 639640) 42 . Jame 

38 [Georg Ludolph Otto Knoch,] BIBLIO- 

THECA BIBLICA // [...] // BRAVN- 

SCHWEIG. MDCCLII. 

39 Nei hercogo Augusto laiðko Cansteinui, 

nei pastarojo atsakymo HAB archyvuose 

kol kas nepavyko rasti. 

40 Hercogienës Anos Sofijos, Brandenburgo 

kurfiursto Jurgio Vilhelmo sesers, padedamas 

Cansteinas uþmezgë ryðius su Prûsija. 

Po hercogienës mirties 1650 metais persikëlë 

á Brandenburgà, kur dirbo Frydricho 

Vilhelmo slaptojoje taryboje (Allgemeine 

Deutsche Biographie 3, Berlin: Duncker & 

Humblot, 1967 [Neudruck der 1. Auflage 

von 1876], 765). 

41 Èia minima Jacques’o le Longo 1723 metais 

iðleista prancûzø bibliotekos istorija 

Bibliotheca Sacra. 

42 [Gelehrte Sachen] [ILII] Neuer // Zeitungen 

// von // Gelehrten Sachen // des Jahrs // 

M DCC XXIX // Erµter Theil. // Mit allergn[Õdigµten] 

PRIVILGIIS (sic! J. G.) // 

Leip¸ig / in der ëitungs=Expedition; 

[LIIICIV] Neuer // Zeitungen // von // Gelehrten 

Sachen // des Jahrs // M DCC XXIX // 

Anderer Theil. // Mit allergn. PRIVILEGI- 

IS // Leip¸ig / in der ëitungs=Expedition. 


lietuviðkos knygos

8 pav. Visuotinio Prûsijos Baþnyèios susirinkimo nutarimas 1554 09 08: 

fragmentas su Martyno Maþvydo autografu, 175r; 


kalbama apie 1727 metø spalio mënesá universitete ákurtà lietuviø kalbos seminarà 

Seminarium Lithuanicum, kuriame dësto „lietuviø kalbä lietuviø kilmës teologas“ 

ir kuris skirtas rengti kunigus lietuviðkajai Prûsijos daliai. Seminarà 

lankantys penkiolika studentø á lietuviø kalbà verèià Freylinghauseno Teologijos 

kompendiumà. Toliau raðoma: „Ðios tautos gerovei su Dievo pagalba taip pat siektina 

parengti viso Ðventojo Raðto leidimà, jeigu tik bûtø ámanoma gauti le Longo 

Ðventojoje Bibliotekoje minimà 1660 metais Anglijoje iðleistà lietuviðkos Biblijos 

vertimà, kuris yra didelë retenybë, arba gerà ðio vertimo rankraðtá. Jeigu kas nors 

aukðèiau paminëtà leidimà arba ðios Biblijos perraðà turi ir já kuriam laikui èionai 

atsiøsti sutiktø, oficialiai praðome já siøsti profesoriui Franckei, kuris vadovauja 

minëtam Seminarui. Paskolintasis egzempliorius ne tik bus tinkamai saugomas 

uþ tokià paslaugà bus iðreikðta nuoðirdþiausia padëka“. Ið ðio straipsnelio aiðkëja, 

kad Cansteino hercogui Augustui minëta Biblija yra Samuelio Boguslavo 

Chylinskio 1660 metais Londone pradëtas leisti vertimas. Lieka neaiðku, ar Halle’s 

pietistø seminaro dalyviams buvo þinomi kiti lietuviðkos Biblijos leidimai (gal 

tik religiniais sumetimais nepriimtini): 1625 metais Jono Rëzos iðleistos Dovydo 

psalmës, 1701 metais pasirodæs Naujojo Testamento vertimas (vad. Bitnerio Biblija) 

bei 17271728 metø vadinamoji Quandto Biblija (Naujasis Testamentas ir 

Dovydo psalmës). 

Antras Burckhardo komentaras mus gràþina prie Kleino gramatikos ir su ja 

Augusto bibliotekà pasiekusiø laiðkø: 

(st) Atrodo, jog garbingàjá Valdovà Augustà leistis á lietuviðkos Biblijos paieðkas 

paskatino pats galingasis Brandenburgo kurfiurstas Frydrichas Vilhelmas, kai 

prieð metus [t. y. 1662-aisiais J. G.] Danieliaus Kleino Compendium Lituanico- 

Germanicum, 1654 metais in octavo formatu iðleistà Karaliauèiuje, ið ten ir iðsiuntë, 

kad bûtø átrauktas á Augusto bibliotekà. Ten pat 1662 metais, per lapkrièio 

kalendas, garbingajam Valdovui Augustui vokiðkai paraðë laiðkà ir patikino 


9 pav. Visuotinio Prûsijos Baþnyèios susirinkimo nutarimas 1554 09 08: 

fragmentas su Baltramiejaus Vilento autografu, 175v; 


paþadàs, jei ateityje pasirodys knygø, kurios Valdovà sudomins ir papildys jo 

bibliotekà, nedelsdamas jas atsiøsti. Garbingasis Valdovas nieko nelaukdamas 

pasirûpino tà lietuviøvokieèiø kalbø kompendiumà persiøsti Conringui, tikëdamasis 

apie ðià knygelæ sulaukti jo nuomonës. Jà tø paèiø metø lapkrièio 10 dienà 

suraðytame laiðke ðis taip iðdëstë: [...] 

Toliau Burckhardas dar kartà perraðo visà Conringo laiðko tekstà. 

6. M ARTYNO MAÞVYDO IR BALTRAMIEJAUS VILENTO AUTO- 

GRAFAI. Hercogo Augusto bibliotekoje sukaupta nemaþa dokumentø, susijusiø 

su XVI amþiaus viduryje Prûsijoje vykusiu Karaliauèiaus universiteto teologijos 

profesoriaus Andriejaus Osiandro (14981552) religiniu konfliktu 43 . Osiandro sekëjams 

nenurimus ir po jo mirties, 1554 metø rugsëjo mënesá osiandrizmui pasmerkti 

suðauktas visuotinis Prûsijos Baþnyèios susirinkimas (plg. Hartknoch 1686, 

356395). Be kitø ðio susirinkimo dokumentø, HAB saugomas rugsëjo 8 dienos 

nutarimas (vad. recesija) „Artickele der Antwort, der Augáburgiµchen Confeáion 

verwanten pfarrher, vom lande“, kurá pasiraðë ðimtas deðimt Prûsijos ir kviestiniø 

kitø kraðtø kunigø (Cod. Guelf. 194. 2 Extrav., 171r177v). Po pirmaisiais penkiasdeðimt 

paraðø paþymëta: „Propria manu µubµcripµerft“ (175v) 44 . Tarp jø ið eilës 

aðtuonioliktas pasiraðæs Martynas Maþvydas „Mart: Moµuidiy Ragnier“ (175r, 

plg. 8 pav.). Keturiasdeðimt antras savo pavardæ áraðæs Baltramiejus Vilentas 

„Barthel Wilentius“ (175v, plg. 9 pav.) 45 . 

Kaip matyti, hercogas Augustas ir jo Bibliotheca Augusta mums svarbi ne tik 

todël, kad èia saugomas máslingasis lietuviðkos postilës rankraðtis vadinamoji 

43 Osiandras buvo apkaltintas nuteisinimo 

doktrinos iðkraipymu (daugiau þr. Hartknoch 

1686, 309356). 

44 Paþymø apie autografà yra ir po kai kuriais 

tolesniais paraðais. 

45 Apie Maþvydo ir Vilento autografus po 

paskutiniu (1554 09 19) susirinkimo nutarimu 

þr. Almos Braziûnienës publikacijà 

ðio ALt tomo p. 167–170. 


lietuviðkos knygos

Wolfenbüttelio postilë. Teigtina netgi atvirkðèiai: rankraðtis iðliko tik todël, kad pateko 

á ðá garbingà ir rûpestingai paties hercogo priþiûrimà knygø lobynà. Prûsijos 

valdovo ir Prûsijos ðviesuomenës ryðiai bei korespondencija su Þemutinës Saksonijos 

BraunschweigoLüneburgo hercogu Augustu Jaunesniuoju (tiesiogiai ar per 

Karaliauèiaus ir Helmstedto universitetus) buvo intensyvûs. Tolesni tyrimai ðia 

geografine ir kultûrine kryptimi dar gali atsiverti netikëtais atradimais, padësianèiais 

pildyti esamas lietuviø kalbos, raðtijos bei kultûros istorijos spragas „Quando 

omnes passim loquuntur et deliberant, optimum a mutis et mortuis consilium 

est: homines quoque si taceant, vocem invenient libri: et quae nemo dicit prudens 

antiquitas suggerit“ 46 . 


Allgemeine Deutsche Biographie 3, Berlin: Duncker & Humblot, 1967 (Neudruck der 1. 

Auflage von 1876). 

[B URCKHARD, JACOB, ] 1744: HISTORIA // BIBLIOTHECAE // AVGVSTAE // QVAE // 

WOLFFENBVTTELI // EST, // DVOBVS LIBRIS COMPREHENSA: // QVORVM PRIOR // 

SERENISSIMI BRVSVIC. LVNEBVRG. DVCIS // AVGVSTI, // MVNIFICENTISSIMI BIB- 

LIOTHECAE CONDITORIS, // IMMORTALIA // IN ECCLESIAM, REMPVBLICAM, 

ORBEM PRAESERTIM // ERVDITVM MERITA, // POSTERIOR // IPSIVS BIBLIOTHECAE 

// PROSPERRIMA INDE A PRIMORDIIS EIVS // AD HAEC VSQVE TEMPORA FATA 

COMPLECTITVR, // A // IACOBO BVRCKHARD, // SERENISS. BRVNSVIC. LV- 

NEBVRG. DVCIS CONSILIARIO AVL. // ET BIBLIOTHECAE PRAEFECTO, // ADVM- 

BRATA ANNO CIŠ IŠCC XLIV, QVI CENTESIMVS EST, // EX QVO BIBLIOTHECA 

WOLFFENBVTTELVM // EST TRANSLATA. // ACCEDVNT FIGVRAE ATQVE IN- 

DICES. // Lipµi¿ Typis Breitkopfianis, // SVMPTIBVS IO. CHRISTOPHORI MEISNERI, // 

BIBLIPOLAE WOLFFENBVTTEL. 

[C ONRING, HERMANN, ] 1661: HERMANNI CONRINGII // De // BIBLIOTHECA // AU- 

GUSTA // Qu¿ eµt in arce Wolfenbuttelenµi // AD // ILLVSTR. ET GENEROSVM. // 

JOANNEM CHRISTIANUM L. BAR. // A BOINEBVRG // EPISTOLA // Quia µimul de omni 

re Bibliothecaria // diµµeritur. // HELMESTADII // cIš Išc LXI. // Typis & µumptibus HEN- 

NINGI MVLLERI // Cum privilegiis perpetuis Vicar. S. R. I. 

Die Matrikel der Albertus-Universität zu Königsberg i. Pr. 15441829 1. Die Immatrikulationen 

von 15441656. Publikation des Vereins für die Geschichte von Ost- und Westpreussen, hrsg. 

von Georg Erler, Leipzig: Verlag von Duncker & Humblot, 1910. 

Die Matrikel der Universität Helmstedt. 16361685 2(1). Veröffentlichungen der Historischen 

Kommission für Niedersachen und Bremen IX, hrsg. von Werner Hillebrand, Hildesheim: 

August Lax, 1981. 

46 „Kai visi vienas per kità ðneka ir ginèijasi, 

geriausia patarimo klausti nebyliø ir mirusiø. 

Jeigu tik þmonës nutiltø, prabiltø 

knygos: iðmintinga senovë ákvepia tai, ko 

nepasako joks þmogus.“ Ðá áraðà Augustas 

buvo aukso raidëmis iðkaldinæs bibliotekos 

vestibiulyje (Conring 1661, 136). 


GS Neuer // Zeitungen // von // Gelehrten Sachen // des Jahrs // M DCC XXIX // Erµter 

Theil. // Mit allergn[Õdigµten] PRIVILGIIS // Leip¸ig / in der ëitungs=Expedition. 

GS Neuer // Zeitungen // von // Gelehrten Sachen // des Jahrs // M DCC XXIX // Anderer 

Theil. // Mit allergn. PRIVILEGIIS // Leip¸ig / in der ëitungs=Expedition. 

[H AGEMANN, JOHANN GEORG, ] Nachricht // von denen f÷rnehmµten // Ueberµet¸ungen 

// Der // Heil. Schrifft // in andere Sprachen, // Nebµt // deren erµten und f÷rnehmµten 

// Ausgaben, // aufgeµet¸t // von Johann Georg Hagemann // F÷rµtl. Braunµchw. L÷neb. 

Kirchen=Rath // und Superintendenten ¸u // Blanckenburg. // Quedlinburg, // Verlegts 

Theodor Schwan, 1747. 

[H ARTKNOCH, CHRISTOPHOR,] Preuµµiµche // Kirchen=Hiµtoria / // Darinnen // Von Einf÷hrung 

der Chriµtlichen Reli//gion in dieµe Lande / wie auch von der Conµervation, 

Fort//pflant¸ung / Reformation und dem heutigen üµtande // derµelben ausf÷hrlich 

gehandelt wird. // Nebµt vielen denckw÷rdigen Begebenheiten / µo µich biá an // dieµe 

ëiten in dem Kirchen=Weµen daµelbµt // ¸ugetragen / // Aus vielen gedruckten und 

geµchriebenen Documenten, nicht allein den // Jnwohnern dieµer Lande / µondern auch 

wegen der genauen Connenxion deá // Geµchicht=Weµens / allen Teutµchen ¸u gut / mit 

µonderbarem Fleiá ¸u//µammen getragen // Durch // M. CHRISTOPHORUM Hartknoch 

// des Thorniµchen Gymnaµii Profeµµorem. // Franckfurt am Mayn und Leip¸ig / // Jn 

Verlegung Simon Beckenµtein / BuchhÕndler in Dan¸ing // ANNO M DC LXXXVI. 

H ÄRTEL, HELMAR, 1978: „Herzog August und sein Bücheragent Johann Georg Anckel“, 

Wolfenbütteler Beiträge. Aus den Schätzen der Herzog August Bibliothek 3, hrsg. von Paul 

Raabe, Frankfurt am Main: Vittorio Klostermann, 235282. 

H EINEMANN, OTTO VON, 21969: Die Herzogliche Bibliothek zu Wolfenbüttel, 15501893. 

Ein Beitrag zur Geschichte deutscher Büchersammlungen mit einem Anhang von Dokumenten 

und Archivstücken, Amsterdam: Gérard Th. Van Heusden. 

H ERBERGER, PATRICIA (Hrsg.), 1981: Hermann Conring. 16061681. Ein Gelehrter der 

Universität Helmstedt. Ausstellungskatalog. Ausstellungskataloge der Herzog August Bibliothek 

33. 

H UBATSCH, WALTHER, 1970: „Herzog Albrecht von Preußen. 14901568“, Große Deutsche 

aus Ostpreußen, hrsg. von Wilhelm Matull, München: Gräfe uns Unzer Verlag, 2027. 

K ATTE, MARIA VON, 1972: „Herzog August und die Kataloge seiner Bibliothek“, Wolfenbütteler 

Beiträge. Aus der Schätzen der Herzog August Bibliothek 1, hrsg. von Paul 

Raabe, Frankfurt am Main: Vittorio Klostermann, 168199. 

K ATTE, MARIA VON, 1978: „Die ‘Bibliotheca Selenica’ von 1586 bis 1612. Die Anfänge der 

Bibliothek des Herzogs August zu Braunschweig und Lüneburg“, Wolfenbütteler Beiträge. 

Aus der Schätzen der Herzog August Bibliothek 3, hrsg. von Paul Raabe, Frankfurt am 

Main: Vittorio Klostermann. 

K AUNAS, DOMAS, 1999: Knygos dalia, Vilnius: Pradai. 

[K LEINAS, DANIELIUS, ] konvoliutas: [1] M. DANIELIS KLEINII // COMPENDIUM // 

LITVANICO-GER//MANICUM, // Oder // Kurt¸e und gant¸ deutliche An//f÷hrung 

¸ur Littauµchen Sprache / // wie man recht Littauiµch leµen / µchreiben // und reden 

µol. // Cum Privilegio S. R. M. Pol. et Seren. // Elect. Brandenb. // Kænigsberg / // 


lietuviðkos knygos

Gedruckt und verlegt durch Johann Reuµnern / // M. DC. LIV. [2, 1653]: GRAMMA- 

TICA // Litvanica // Mandato & Autoritate // SERENISSIMI ELECTORIS // BRANDEN- 

BURGICI // adornata, // & pr¿viâ Cenµurâ // primum // in lucem edita // a // 

M. DANIELE Klein // Paµtore Tilµ. Litv. // Pr¿miµµa eµt ad Lectorem Pr¿fatio // non 

minus utilis, quam neceµµaria. // Cic. de Clar. Orat. // Nihil µimul eµt & inventum & 

perfectum. // REGIOMONTI, // Typis & µumptibus JOHANNIS REUSNERI, // ANNO 

crisogon%aV cIš. Išc. LIII. 

[KNOCH, GEORG LUDOLPH OTTO, ] BIBLIOTHECA BIBLICA // DAS IST // VERZEICH- 

NIS // DER // BIBEL - SAMMLVNG // WELCHE DIE // DVRCHLAVCHTIGSTE FVR- 

STIN VND FRAV // FRAV // ELISABETH // SOPHIA MARIA // ERST VERWITTWETE 

HERZOGIN ZV // BRAVNSCHWEIG VND LVNEBVRG // GEBOHRNE HERZOGIN 

ZV SCHLESWICH-//HOLSTEIN ETC. // ZVM BEWEISE // DER AVSBREITVNG VND 

VERHERRLICHVNG DES NAHMENS GOTTES // IN MANCHERLEY SPRACHEN, // 

ABSONDERLICH DER TEVTSCHEN DVRCH D. MART. LVTHERN, // GESAMMLET 

// VND IN DERO BVCHER - SCHATZ // AVF DEM GRAVEN HOFE, // DER CHRIST- 

LICHEN KIRCHE ZVM BESTEN // AVFGESTELLET HAT. // BRAVNSCHWEIG. 

MDCCLII. 

[KOJALAVIÈIUS-VIJÛKAS, ALBERTAS, ] HISTORI¯ // LITVAN¯ // Pars prior; // DE 

REBVS LITVANORVM // Ante µusceptum Chriµtianam Religionem, // conjunctionemque 

Magni Litvani¿ // Ducatus cum Regno Poloni¿, // LIBRI NOVEM. // Auctore // P. 

ALBERTO WIIVK // KOIALOWICZ, // Soc. Ieµu // S. TH. D. // DANTISCI, SVMP- 

TIBVS GEORGII FÖRSTERI, // Bibliopol¿ S. R. M. Ao . 1650. // Cum Privilegio S. R. M. 

Poloni¿ et Sueci¿. 

[L IETUVOS BRASTOS BIBLIJA, ] 1563: BIblia µwieta / // Tho ieµt / // Kµi²gi Stårego y // 

Nowego äkonu / wùaµnie ¸ // ÿdowskiego / Grieckiego / y Låãiñskiego / nowo nå 

// Polski i²¸yk ¸ pil//noúãi± y wiernie // wyùo‡one. 

[L UTHER, MARTIN, ] 1524: „An die Rathherren aller Städte deutµches Lands, daá µie 

chriµtliche Schulen aufrichten und halten µollen“, D. Martin Luthers Werke. Kritische 

Gesammtausgabe 15, Weimar, 1899, 953. 

M ILDE, WOLFGANG, 1971: „The Library at Wolfenbüttel, from 1550 to 1618“, The Modern 

Language Review 66(1), 100112. 

O TTE, WOLF-DIETER, 1978: „Barocke Briefbestände in der Herzog August Bibliothek in 

Wolfenbüttel“, Briefe deutscher Barockautoren. Probleme ihrer Erfassung und Erschließung. 

Arbeitsgespräch in der Herzog August Bibliothek Wolfenbüttel 10. und 11. März 1977. 

Wolfenbütteler Arbeiten zur Barockforschung 6, hrsg. von Martin Bircher, Hamburg: Dr. 

Ernst Hauswedell & Co. Verlag, 4348. 

O TTE, WOLF-DIETER, 1979: „Religiöse Schriften“, Sammler Fürst Gelehrter Herzog August 

zu Braunschweig und Lüneburg 15791666, Niedersächsische Landesausstellung in Wolfenbüttel 

26. Mai bis 31. Oktober 1979 Herzog August Bibliothek, Weinheim: VCH Acta 

Humaniora, 193197. 


OTTE, WOLF-DIETER, 1987: Die neueren Handschriften der Gruppe Extravagantes 2. 90.1 

Extrav. 220 Extrav., Beschrieben von Wolf-Dieter Otte. Kataloge der Herzog August 

Bibliothek. Die neue Reihe, Frankfurt am Main: Vittorio Klostermann. 

P IROÝIÑSKI, JAN, 1992: Die Herzogin Sophie von Braunschweig-Wolfenbüttel aus dem Hause 

der Jagiellonen (1522 - 1575) und ihre Bibliothek. Ein Beitrag zur Geschichte der deutschpolnischen 

Kulturbeziehungen in der Renaissancezeit. Wolfenbütteler Schriften zur Geschichte 

des Buchwesens 18, Wiesbaden: Otto Harrassowitz. 

R UPPELT, GEORG, SABINE SOLF (Hrsgs.), 1992: Lexicon zur Geschichte und Gegenwart der 

Herzog August Bibliothek Wolfenbüttel. Lexica europäischer Bibliotheken 1, Wiesbaden: Otto 

Harrassowitz. 

S EHLING, EMIL (Hrsg.), 21970: Die evangelischen Kirchenordnungen des XVI. Jahrhunderts 

4. Das Herzogtum Preußen. Polen. Die ehemals polnischen Landesteile des Königreichs Preußen. 

Das Herzogtum Pommern, Aalen: Scientia Verlag. 


DIE BIBLIOTHECA AUGUSTA, IHRE GESCHICHTE UND 

IHRE LITAUISCHEN BÜCHER 


Die herzogliche Bibliothek von Braunschweig und Lüneburg war eine der größten 

Büchersammlungen Europas im 16. und 17. Jh. Begründet 1550 als Liberey von Herzog 

Julius (1528-1589), hat die Bibliothek bald durch gezielte Ankäufe und durch Erbschaft den 

Rahmen einer Privatbibliothek gesprengt und wird zur ersten „öffentlichen“ Bibliothek im 

protestantischen Norddeutschland. Die weitere Geschichte der Bibliothek ist direkt mit 

dem Namen Herzogs August des Jüngeren verbunden. Bei seinem Tode umfaßte die 

Bibliotheca Augusta 135 000 Titel in 40 000 Bänden. Im Jahr 1625 beginnt der Herzog seinen 

sogenannten Bücherradkatalog, den er bis 1649 selbst führt. Eines der letzten vom Herzog 

persönlich eingeschriebenen Bücher war die litauische Postille von 1573 (Cod. Guelf. 11. 

2 Aug. 2o ). Anhand der umfangreichen Korrespondenz Augusts mit seinen Bücheragenten 

und anderen Adligen Europas läßt sich der Weg einzelner Bücher in die Augusta nachvollziehen. 

Die litauische Grammatik von Daniel Klein (Compendium Litvanico-Germanicum von 

1654 und Grammatica Litvanica von 1653; 74. 4 Gram.) ist ein besonderes Beispiel. In ihr sind 

zwei Briefe eingeklebt. Der Brief an dem vorderen Deckel ist abgerissen und läßt uns nur 

das Datum (1. November 1662) und den Namen Friderich Wilhelm Churfürst lesen. Dies 

bedeutet, daß die Grammatik von Kurfürst Friedrich Wilhelm als Geschenk für Herzog 

August geschickt wurde. Das Original des Briefes ist heute leider nicht mehr zu finden, 

aber die Abschrift findet man in den Briefkolektaneen (Cod. Guelf. 149. 6 Extrav.) von 

Jacob Burckhard (Bibliothekar in der Augusta 1738-1752). Der zweite Brief stammt von 

Geheimrat Hermann Conring, einem Helmstädter Professor. Neben einer kurzen Erläu- 


lietuviðkos knygos

terung zur litauischen Sprache weist dieser Brief auf die Existenz anderer litauischer Bücher 

hin. Beide Briefe inspirierten Herzog August zur Suche nach weiteren litauischen Büchern, 

wie sie in der ebenfalls von Burckhard 1744 verfassten Bibliotheksgeschichte beschrieben 

wird. Somit kann dieses Buch, gemeinsam mit der Korrespondenz des Herzog, als wichtige 

und bisher unbeachtete Quelle zur litauischen Sprach- und Kulturgeschichte gelten, die 

der Forschung neue Aspekte bietet. 

J OLANTA GELUMBECKAITË Gauta 2000 m. kovo 3 d. 




elektroninis paðtas: jolanta.gelumbeckaite@flf.vu.lt 




Kaip Mikalojus Daukða vertë 

Jokûbo Vuiko naujadarus 


ISSN 1392–737X 

Tema, kurià èia ketinama liesti, paèiu savo pobûdþiu nëra áprastinë. Apie senosios 

lietuviø literatûros atskirø autoriø ar vertëjø naujadarus tai plaèiau, tai siauriau 

kalbëta jau ne syká, bet kol kas negirdëti, kad bûtø kas këlæs sau uþdaviná specialiai 

pasidomëti, kaip vieno ar kito bûdavo verèiami svetimø autoriø naujadarai. O tai 

suþinoti bûtø tikrai pravartu. Originalo naujadarai – rimtas galvosûkis vertëjui. Naujadaro, 

skirtingai nuo daugumos áprastiniø þodþiø, nëra kalbos inventoriuje kaip 

atskiro leksikos vieneto, todël vertëjas, kad ir kuo puikiausiai mokëdamas originalo 

kalbà, negali jo atsiminti, taip pat negali rasti në þodynuose. Lieka kontekstas, kurio 

vaidmuo naujadarui suprasti paprastai didesnis nei ðiaip þodþiui. Taèiau svarbiausia 

– naujadaro sandara, jos suvokimas bendrajame kalbos darybos sistemos fone. 

Tad jau ið anksto galima tikëtis, kad domintis, kaip sekasi versti naujadarus, turëtø 

sykiu geriau iðryðkëti vertëjo sugebëjimai bei kvalifikacijos. 

Jokûbas Vuikas nëra vienas ið tø lenkø senøjø autoriø, kurie nuo daugumos kitø 

atsiskiria dideliu pomëgiu patiems darytis naujø þodþiø. Danuta Bienkovska, neseniai 

apþvelgdama Vuiko leksikà, yra nurodþiusi septynetà jo naujadarø 1 . Versdamasi 

platesnës apimties (leksikos) neologizmo terminu, ji, beje, yra toliau kartu 

priðliejusi dar tiek pat semantiniø neologizmø. Kadangi neosemantizmai savo prigimtimi 

yra visai kas kita, jie èia paliekami nuoðaliui. Atkrinta ir vienas ið tikrøjø 

naujadarø, le. burznik ‘maiðtininkas’, nurodytas tik ið kitos, vadinamosios Katalikiðkosios 

(didesniosios), Vuiko postilës. Magiðkàjá septyniø skaièiø vis dëlto pavyksta 

ðiaip taip iðsaugoti, iðkritusiojo vietoj pridëjus Bienkovskos neminëtà le. matematactwa 

(pl.). Á koká platesná svarstymà bei tikrinimà, ar turimà Vuiko Maþesniosios 

postilës naujadarø kuklø sàraðiukà jau reikëtø laikyti esant pakankamai iðsamø, èia 

1 D[anuta] Bieñkowska, „O osobliwoúciach 

leksykalnych w postillach ks. J. Wujka“, 

Ùódzkie Towarzystwo Naukowe. Rozprawy 

Komisji Jæzykowej 43, 1998, 5–14 (apie 

naujadarus 6–7). 

99 Kaip Mikalojus Daukða vertë 

Jokûbo Vuiko naujadarus

nesileidþiama. Taip pat atsisakoma galimø abejoniø, ar visada þodþio nebuvimas 

kituose þinomuose senuosiuose ðaltiniuose (pirmiausia þodynuose) jau yra pakankamas 

argumentas já skirti prie individualiø autoriaus naujadarø. Nei galimas 

rinkinio neiðsamumas, nei ámanomi skyrimo prie naujadarø apsirikimai nëra tokie 

dalykai, kuriems pasitvirtinus á turimà sàraðiukà jau nebebûtø galima atsiremti net 

ir tada, kai tesiekiama susidaryti patá bendràjá vaizdà, kaip Daukða sprendë Vuiko 

naujadarø problemà. 

Bienkovska naujadarus yra nurodþiusi ir jø vartojimo iliustracijas pateikusi 

(dabartine raðyba) ið pirmojo Maþesniosios postilës leidimo 2 . Tai pakartojama ir èia. 

Tik visur dar pasitikrinama, ar taip ir antrajame (1582) leidime, ið kurio, kaip 

manoma, gal jau pradëjæs versti Daukða (tenkinamasi po ranka turëta apdriskusio 

egzemplioriaus kopija; trumpinama WPm 2 ). Atsiþvelgiama ir á Èeslovo Kudzinovskio 

Indekse (KI) duotus originalo atliepinius, kurie turëtø bûti ið ketvirtojo (1596) 

leidimo. Á patá tà leidimà (WPm 4 ) þiûrima tik kuo nors suabejojus. 

Pats metas ið arti susipaþinti atskirai su kiekvienu Vuiko þodþiu, patekusiu á 

ypatingàjá (alfabetiðkai iðrikiuotà) septynetà, ir paþiûrëti, kà jo vietoje turi Daukða. 

1. chùopczysko ‘vaikëzas’: 

nie wstydziù siæ tak bogaty i tak znacny ne gédeios teip’ ùobingas ir teip’ ùåbas 

czùowiek, by jakie chùopskie chùopczysko, ‰môgus / kaip’ kokµai waikas / 

po drzewie ùaziã, aby jedno Chrystusa ant mêd†io kopinét’ / idÀnt’ tiektÀi iáwîµt³ 

oglàdaù WPm II 365 Chriµtu DP 57413–14 ~ nie wµtyd‡iù µi² tåk bogåty y tåk ¸acny 

c†ùowiek / by iåkíe chùopçyµko / 

po d¸ewie ùÀ†iã / åby iedno Chryµtuµå 

ogl±daù WPm2 II 233 

Ið KI iðeitø, kad èia þodþiu vaikas verèiamas ne le. chùopczysko (jo KI visai neturi), 

o áprastinis chùopiec (kaip ið tikrøjø yra dar kitoje nurodytoje vietoje, DP 140 11). Daukða 

veikiausiai bus nesunkiai suvokæs, kad chùopczysko nuo jam paþástamo vieno ar kito 

tos pat ðaknies berniuko, vaik(iuk)o paprasto pavadinimo turëtø atsiskirti savo (didesniu) 

ekspresyvumu. Be didesnio vargo jis panaðaus emocinio krûvio vediná bûtø 

galëjæs rasti ir lietuviø kalboje. To nedarë, o tenkinosi neutraliuoju vaikas gal pirmiausia 

todël, kad santûriai þiûrëjo á menkinamosios reikðmës liaudiniø vediniø 

vartojimà religiniuose tekstuose. Didesnio vertimo nutolimo nuo originalo ðiuo atveju 

neatsiranda, nes su neigiamomis emocijomis jau siejasi pats Zachiejaus, muitininkø 

virðininko ir turtuolio, palyginimas su vaiku. Vertëjui galëjo pasirodyti, kad tai sustiprinti 

dar ir ypatingu vediniu (pejoratyvu) nebëra bûtina ar net ir ne visai tinka, 

nes juk kalbama ðiaip jau apie teigiamà Naujojo Testamento personaþà. 

2 Autorës jis taip apraðytas: J. Wujek, Postille 

mnieyszey czæúã pirwsza ozimia... Postille 

mnieyszey czæúã wtora letnia... Poznañ 

1579...1580. 


2. krwawotok ‘kraujaplûdis, kraujatekis’: 

jako ona niewiasta krwawatok kaiP anóii †monå kuriii kråuio 

cierpiàca WPm II 247 pùudim± k²nteio DP 48322–23 ~ iako ona niewiåµtå krwawotok 

cierpi±ca WPm2 II 122 

Toje pat postilëje duotame Evangelijos tekste (Mt 9,20) ir Vuikas tenkinosi þodþiø 

junginiu: A oto niewiåµtå ktora pùynienie krwie ãierpiåùa dwånaúãie lat WPm 2 I 422. – Jr 

áitåi †monå kuri pùudim± kråuio kentêio dwîlik± mét³ DP 368 6–7. Dûriná krwawotok (su 

bûdvardiniu pirmuoju sandu) Vuikas dar yra pavartojæs ir didesniojoje (1584) savo 

postilëje (þr. Sùownik polszczyzny XVI wieku 11, 280), nors jam buvo paþástamas ir 

krwotok (þr. t. p., 284), vëliau ir ásigalëjæs lenkø kalboje. Tai, kad KI s.v. plûdimas 

antruoju atliepiniu nurodytas le. krwotok, ne krwawotok (kaip ið tikrøjø yra WPm 4 (II) 

487: iåko onå niewiåµtå krwåwotok cierpi±ca), yra tik dar vienas áspëjimas tos rodyklës, 

ðiaip jau labai naudingos, vartotojams, kad Kudzinovskis ne syká yra dabartinæs bei 

norminæs (nesiribodamas raðyba) ne tik lietuviø, bet ir lenkø kalbos þodþius. 

3. matematactwa (pl.) ‘(menk.) matematikos, astrologinës pranaðystës’ (ðio þodþio 

– nei realiai pavartotos daugiskaitinës formos, nei sg. matematactwo – Bienkovska 

nenurodo, neduoda jo, sudaryto tyèia kryþminant matematyka ir matactwo [pastaràjá 

Sirvydas pirmajame þodyne vertë sukimas, melas], në Sùownik polszczyzny XVI wieku): 

dwory Påñµkie w tåkych µi² lud†iåch nawi²- dwórai Wieápat· tokiomis †monemis 

cey kochåi± / ktor¸y [...] Måthemåtåctwy Gériµsi / kurié [...] Mathematikomis 

µwymi pr¸yßùe im r¸ec†y opowiedåi± µawomis atêiá²nçius dóiktus próneáa 

WPm2 Passia 33 DP 16643–45 KI þodþio matematikos (pl.) sykiu su atliepiniu mathematactwa atskirai nëra, jis 

neapsiþiûrëjus ájungtas á straipsná matematikai. Todël, kad anais laikais matematika 

bene daþniau vadintas ne rimtas skaièiavimø mokslas, o (kaip ir sinonimu astrologija) 

ðarlataniðkø pranaðysèiø apie þmogaus ateitá ið dangaus kûnø iðsidëstymo jam 

gimstant praktika, ir kad toji neigiama reikðmë dar pabrëþta daugiskaitine forma, 

Daukða ne tiek jau daug yra nutolæs nuo originalo, kaip galëtø kam dabar pasirodyti. 

4. matematacz ‘(menk.) kas ateitá mëklina (þleibia, spëja) ið þvaigþdþiø, astrologas’: 

Nie rozumiejýe aby ta gwiazda byùa P. Je- Ne iámanikiG idńt’ tóii †way¸dé but· bswuú 

zusowa pod którà siæ rodziù, tak jako kiedyú W. Jéµaus po kure v†gime / teyp’ kaypo neka- 

Priscillianiste heretykowie mówili i dziú ma- day Priµcillianiµtay Hæretikay biùoio / ir n· 

tematacze tym chcà popieraã blædu swego, Mathematikay t¾ noR parµmT kùaióiimo µawo: 

powiadajàc ýe kaýdy czùowiek ma gwiazdæ µakîdami ioG kiekwienas †mógus tuR †wåy¸d² / 

albo constellacjà swojæ pod którà siæ rodzi, arba conµtellaci± µaw± / po kuréia gæma 

która jest fatum jego i stàd chcà ludziom kurii yra Fatum io / ir i†G çion’ nor †mone- 



1 pav. WPm4 505: fragmentas su tekstu O mi¸erny robaku / 

å co† µi² odymaá? O ákåråda ropo / å co µi² nådymaá?; 

VUB, sign.: II 1658 

opowiadaã przyszle ich przypadki, tak zùe mus apµakit’ atêyµ²nçius i³ priep¾ùus / teyp’ 

jako i dobre, co nic inszego nie jest, jedno piktsú / kayp’ ir gærss. Kas niekas kito ner’ 

matåctwo jawne [...] a wýdy úmiejà wie- tiektåy meùåy rægimieii DP 59 46–52 [...] 

rzyã astrologom, tym matemataczom, któ- o wienók drµµa tikéT. Aµtrolôgamus tiemus 

rzy tak wiele a tak czæsto od prawdy od- Mathematikamus / kurie teyp’ da†nay / 

stæpujà WPm I 64 ~ WPm 2 I 57 ir teyp dauG meù¾ia 60 14–15 

Vuikas savo matematacz yra pavartojæs ir dar kitoje, Bienkovskos nenurodytoje, 

Maþesniosios postilës vietoje, kurià versdamas Daukða nebesitenkino menkinamosios 

reikðmës paprastuoju matematikas ‘astrologas, þvaigþdininkas’ (dël sinonimø bei reikðmës 

atliepiniø plg. Sirvydo pirmojo þodyno straipsná gwia¸daç et gwia¸do†orcÀ / 

Aµtrologus, aµtronomus, aµtroscopus, mathematicus. †way¸dinikas), o perëmë Vuiko keistokà 

lipdiná: vãiekÀã mamy [...] nie do bab / do c†årow / do c†årtow / do pråktikar¸ow / do 

måthemåtåc†ow / Àni do inßych ro†lic†nych wymysùow úwiåtå tego: åle do Pånå Bogå µwego 

WPm 2 I 404. – patækétis tsrimæ [...] ne †iniumP ne bóbumP / nei bsrtiniki³P welinumP / 

praktikori·P / makthematóçi·mP / nei kitsmP tûùumP prÀmoniumP to pasåulo: bæt’ 

W. DiéwóP µawóP DP 356 27–29. Þodþio perkëlimà á lietuviðkà tekstà sunku laikyti 

sëkmingu: èia jis nebegali bûti suvoktas kaip dviejø þodþiø maiðinys le. matematacz, 

bûdamas ðalia matematyk ir matacz ‘sukèius, apgavikas, painiotojas, melagis’ 

(ið pastarojo, beje, yra á Morkûno Postilæ pakliuvæs matoèius 3 , tik neþinia, ar já 

galima laikyti bent kiek plaèiau paþintu slavizmu). Dël klaidingai ávelto 

(veikiausiai spausdinant) jis tampa net visai izoliuotas ir nesuprantamas. 

3 Pranas Skardþius, Die slavischen Lehnwörter 

im Altlitauischen, Kaunas: Spindulio B-vës 

spaustuvë, 1931, 128. 


2 pav. DP 501: fragmentas su tekstu O miµernoii kirmeùa / o k¾ putieµi? 

O biaurieii pulei ir µklimµtæ / o k¾ putieµi?; 

VUB, sign.: LR 1619, buv. Telðiø bernardinø vienuolyno egz. 

Kadangi matematactwa (pl.) ir matematacz – maiðiniai, o ne dariniai, ðiø Vuiko 

naujaþodþiø, grieþèiau þiûrint, nereikëtø skirti prie jo naujadarø. Jø èia (dël naujadarø 

stygiaus) neatsisakius, lieka bent priedermë priminti, kad maiðinius dar maþiau 

vilèiø rasti iðverstus analogiðkais maiðiniais negu naujadarus – panaðiais dariniais. 

Kryþminimas – ne sisteminis, o individualus reiðkinys, ámanomas tik esant porai 

ypatingai susijusiø þodþiø. Kitoje kalboje tokios pat reikðmës maiðiniui atsirasti tos 

sàlygos – panaðiai susijusiø atraminiø þodþiø poros – paprastai nëra. Ir vis dëlto 

aptariamus Vuiko maiðinius, bent jau ðiø dienø akimis þiûrint, ásivaizduoti iðverstus 

atsakanèiais lietuviðkais maiðiniais nëra toks jau neámanomas dalykas. Lietuviø 

kalboje juk yra ne tik skolintiniai matemötika, matemötikas, bet ir – tai tarsi koks 

laimingas atsitiktinumas – senosios le. mataã ‘vyti, sukti, painioti, apgaudinëti, meluoti’, 

matacz ir kitø tokiø giminaièiai matarsoti (mätaruoti) ‘vyti, sukti; maskatuoti, 

mostaguoti; plepëti (ir kt.)’ (plg. ir lieþuvia matarsoti ‘niekus taukðti’), matöras ‘plepys, 

tauðkalius (ir kt.)’, matarökas ‘nerimtas, mëgstantis plepëti þmogus’ (tai kaip tik dabartiniø 

Daukðos këdainiðkiø þodis) ir kt. Tad bûtø galimas ir koks nors *matematöras 

ar *matematarökas (net visai su tokia pat sanklodine dalimi -mat- kaip ir le. matematacz). 

5. ropa ‘(amplifikatyvas) rupûþë’, atgalinis darinys ið le. ropucha (vëlesniø þodynø 

daþnokai iliustruoto palyginimu nadymaã siæ jak ropucho), pavartotas kalbant 

apie krikðèioniui bûtinà nusiþeminimà ðtai tokiame retoriniame klausime: 

O mizerny robaku / å co† µi² odymaß? O miµernoii kirmeùa / o k¾ putieµi? 

O ßkåråda ropo 4 / å co µi² nådymaß? O biaurieii pulei ir µklimµtæ / o k¾ putieµi? 

WPm 2 II 147 (plg. 1 pav.) DP 501 4–5 (plg. 2 pav.) 

4 Bienkovskos citatoje ið WPm II 279 vietoj 

ropo yra ropucho veikiausiai dël teksto 

dabartinimo. 



Vertëjà, kaip matyti, ðá syká iðtiko nesëkmë: neatpaþinæs Vuiko pavartotame ropa 

atgalinio darinio (ið ropucha), jis klaidingai sutapatino já su sau paþástamu áprastiniu 

le. ropa ‘pûliai’, ðalia pûliai dar priraðydamas artimos reikðmës retà sklimstë. 

Suklysta dël atsiradusio homonimiðkumo, be to, ir ropucha vertëjui galëjo bûti jei ir 

ne visai neþinomas, tai bent nepakankamai ástrigæs atmintin. Teisingai supratus 

ropa, didelio vargo já iðversti nebûtø buvæ. Bûtø paprasèiausiai pakakæ pavartoti 

þinotà lietuviðkà rupûþës pavadinimà (visiems jiems, noriai vartojamiems perkeltine 

reikðme ar kaip keiksmaþodþiai, nesvetimas ðiuo atveju kaip tik pageidaujamas 

emocinis krûvis). Kadangi labiausiai paplitusio pavadinimo variantai rupmþë, rapûþë, 

rupûþq yra vieninteliai dabar þinomi aplink Këdainius (ið kitø, jau atokiau 

pasitaikanèiø, dar ypaè plg. rupaþë; dël geografijos þr. LKA 1, 152 t. ir þemël. 81), 

nebûtø ko stebëtis, jei ir Daukða, eidamas Vuiko pëdomis, bûtø pasidaræs koká nors 

rupë: ðalia þodþio, turinèio -uþë, -ûþë ar kokià kità pabaigà, primenanèià deminutyvø 

priesagà, ne syká yra atsiradæs atgalinis darinys (plg., viena, bakä, gdgë, antra, ret. 

rapë ‘rupûþë’, rapës ‘pilvakojai’). 

6. sakramentarz ‘(menk.) sakramentininkas (sektantø, nesutarianèiø su katalikais 

dël sakramentø, pravardþiavimas)’: 

Widzimi go pod osobà Chleba i Wina w sa- Regime i… po îpatine d¾nos ir wino Sakrakramencie 

zakrytego, czego niewierni sakra- menté s†d²gt±: ko ne iátikimiéii Sakramenmentarze, 

Zwinglianowie albo Calwinisto- tôrius. ¨wingliônai / arbå ir Kalwiniµtai / nê 

wie nie widzà abo widzieã nie chcà rægi arba rægét’ ne noR DP 323 21–23 

WPm II 114 ~ WPm 2 I 354 

Po keleto pamokslø dar kartà pavartotas le. sakramentarz (nom. pl. Sacramentarze 

WPm 2 I 384 irgi perteiktas lygiai taip, iðtisai perimtu svetimþodþiu sakramentorius 

(nom. pl. SÀkramentórius DP 343 15–16). Lietuviø kalboje naujasis sakramentorius ðalia 

jau anksèiau paþinto sakramentas – toks pat aiðkus darinys kaip ir le. sakramentarz. 

Darybos (ir kartu reikðmës) suvokimà dar labiau palengvina kitø skoliniø su 

-orius panaðios darybos opozicijos; vien ið DP dar plg. praktikorius (< le. praktykarz) 

: praktika, èebatorius (< s. br. ÷eáîòàðü) : èebatas ir pan. 

7. wsiarz ‘kaimo savininkas (turtingas þemininkas)’: 

p. Bóg wzywa ubogich w duchu i posùusz- W. Diéwas wadina élget³ dwåµioie / ir danych 

prostaczków, którzy nie sà bogaci, jako ranç…ui³ wål± µåw± ùetûi³ / kurié ne æµt’ 

oni wsiarze WPm II 32 ~ WPm 2 I 284 ùóbus kaiP anié kieminîkai DP 278 12–14 

Nors lie. kieminiñkas (kieminYkas) kitokiomis reikðmëmis paþástamas ið tarmiø ir 

galëtø bûti senas savo þodis, kuriam visai artimas dar la. ciem(i)nieks ‘kaimietis, 

kiemionis; sveèias, mëgëjas kieminëti’ (ME I 393), Daukðos kieminykas veikiausiai 

tëra paprastas vertinys ið Vuiko wsiarz. Teisingai suvokæs, kad wsiarz – priesagos 

(-arz) vedinys ið kaimo pavadinimo wieú, Daukða panaðiai su áprasèiausia tam 

reikalui priesaga -inykas pasidarë trûkstamà reikðmës atliepiná (kaimo savininko 

pavadinimà), pamatiniu þodþiu paëmæs savo gimtøjø namø kidmas ‘kaimas’ (juo DP 


ne syká verstas le. wieú bei dem. wioska, þr. KI). Dabar, tiesa, kaip matyti ið LKA 1, 

45 t. bei þemël. 9, apie Këdainius vartojami áprasèiausio sodþiaus pavadinimo kåimas 

variantai kåimë, kåima, o kidmas aukðtaièiø vidurieèiø bepaþástamas gerokai 

pietesniame plote, á rytus nuo Kauno; pastaràjá anksèiau buvus plaèiau vartojamà 

patvirtina ir Sirvydo kiemas ‘kaimas’, rytieèiø ilgainiui pakeistas slavizmu mlyèia. 

Nors ir bûdamas taisyklingos darybos, kieminykas, atsiradæs dël le. wsiarz poveikio, 

vertiniu vadinamas neturëtø labiau ásiþeisti negu koks nors þvaizdinykas ‘astrologas’, 

visai panaðiai atsiradæs vietoj le. gwiazdarz ir vartotas to paties Daukðos (o 

vëliau ir Sirvydo). Ið to, kas pasakyta, matyti, kad klaidinga remiantis Daukða teigti, 

kaip tai kartais daro istorikai, lietuvius ið seno turëjus ypatingà gyvenvietës ðeimininko 

pavadinimà kieminYkas. 

Ið apþvalgos ryðkëja bendra iðvada, kad su naujadarø vertimo sunkumais Daukða 

daþniausiai yra dorojæsis visai sëkmingai. Reikia, tiesa, nepamirðti, kad ir Vuikas 

ne ypatingai já vargino: naujadarø griebdavosi retai ir bemaþ vien tokiø, kurie 

neiðklysdavo uþ lenkø kalbos áprastinës þodþiø darybos sistemos ribø ir todël buvo 

pakankamai aiðkûs, suprantami. Versdamas palyginti savarankiðkai, ne pamorfemiui, 

pirmiausia þiûrëdamas perteikti turiná, Daukða daþniau ne panaðaus lietuviðko 

darinio ieðko ar já darosi, o tenkinasi ið esmës pamatiniø þodþiø vertimu: 

chùopczysko – vaikas (1), krwawotok – kraujo plûdimas (2). Tik syká vietoj Vuiko naujadaro 

atsiranda jo vertinys: wsiarz – kieminykas (7). Dar viena iðeitis – naujadaro 

skolinimas, paprasèiausias perkëlimas á lietuviðkà vertimà, labiau pateisinamas tik 

tada, kai ðalia yra toks pat skolintas pamatinis þodis: sakramentarz – sakramentorius 

(6) : sakramentas. Panaðiai kaip tikrieji naujadarai perteikiami ir maiðiniai – arba 

pirmojo þodþio ið dviejø kryþminamøjø reikðmës atliepiniu: matematactwa (pl.) – 

matematikos (3), matematacz – matematikas (4; taip du kartus), arba skolinant maiðiná: 

matematacz – maktematoèius (klaidingai vietoj matematoèius) (4; taip kartà). Tik atskiresnis 

atgalinis naujadaras ropa (ið ropucha) Daukðos nesuprastas ir iðverstas kaip 

jo homonimas – pûliai (sklimstë) (5). 


B IEÑKOWSKA, D[ANUTA], 1998: „O osobliwoúciach leksykalnych w postillach ks. 

J. Wujka“, Ùódzkie Towarzystwo Naukowe. Rozprawy Komisji Jæzykowej 43, 5–14. 

DP - [Mikalojus Daukða,] Poµtilla CATHOLICKA Tåi eµt: I†guldimas Ewangeliu kiekwienos 

Nedelos ir áw²tes per wiµµss metss, Per Ksniga MIKALOIV DAVKSZA Kanonîka 

Médniku / i† ùµkiáko pergûldita. Su walå ir daùóidimu wîreuµiui³. W Wilniui / Drukórnioi 

Akadêmios SOCIETATIS IESV. A. D. 1599. Cit. ið Daukðos Postilë. Fotografuotinis 

leidimas, Kaunas: Lietuvos Universiteto leidinys, 1926. 

KI – Czesùaw Kudzinowski, Index-sùownik do „Daukðos Postilë“ 1(A–N), 2(O–Þ), Poznañ: 

Wydawnictwo naukowe uniwersytetu im. Adama Mickiewicza, 1977. 

ME I – K[ârlis] MOlenbachs, Latvieðu valodas vârdnîca 1, rediìçjis, papildinâjis, turpinâjis 

J[ânis] Endzelîns, Rîgâ: Izglîtîbas ministrija, 1923–1925. 

[S IRVYDAS, KONSTANTINAS,] 1997: Senasis Konstantino Sirvydo þodynas, parengë Kazys 

Pakalka, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas. 



S KARDÞIUS, PRANAS, 1931: Die slavischen Lehnwörter im Altlitauischen, Kaunas: Spindulio 

B-vës spaustuvë. 

Sùownik polszczyzny XVI wieku, Wrocùaw etc., 1966–. 

WPm I, II – Jakub Wujek, Postille mnieyszey czæúã pirwsza ozimia [...]. Postille mnieyszey czæúã 

wtora letnia [...], Poznañ 1579 [...] 1580. 

WPm 2 – Jakub Wujek, Postilla Catholiczna mnieysza [...], Poznañ, 2 1582. 

WPm 4 – Jakub Wujek, Postilla Catholicka Mnieyµza [...], Poznañ, 4 1596. 


ZU MIKALOJUS DAUKÐAS WIEDERGABE 

DER NEUBILDUNGEN VON JAKUB WUJEK 


Ein kurzer Überblick zeigt, daß Daukða die mit der Wiedergabe der Neubildungen 

seiner Vorlage zusammenhängenden Schwierigkeiten meistens durchaus erfolgreich bewältigt 

hat. Allerdings ist zu bemerken, daß Wujek ihm damit nicht allzuviel Kopfzerbrechen 

bereitet hat: nur ausnahmsweise griff er zu Neubildungen, und zwar grundsätzlich 

nur zu solchen, die die Grenzen desjenigen, was im normalen polnischen Wortbildungssystem 

zulässig war, nicht überschritten und daher ziemlich klar und verständlich blieben. 

Daukða übersetzte verhältnismäßig selbständig und war bemüht, nicht einzelne Morpheme 

umzusetzen, sondern den Inhalt wiederzugeben. Daher versuchte er meistens nicht, 

hinsichtlich der Wortbildung genaue litauische Entsprechungen zu finden oder hinzuzubilden, 

sondern er begnügte sich im wesentlichen mit einer Übersetzung der Grundwörter: 

chùopczysko – vaikas (1), krwawotok – kraujo plûdimas (2). Nur in einem Fall wird eine Neubildung 

von Wujek mit einer Lehnübersetzung wiedergegeben: wsiarz – kieminykas (7). Ein 

anderer Notbehilf ist Entlehnung einer Neubildung, d.h. einfache Übertragung des Fremdwortes 

in den litauischen Übersetzungstext, ein Verfahren, das eigentlich nur dann berechtigt 

ist, wenn daneben schon ein entlehntes Grundwort steht: sakramentarz – sakramentorius 

(6) : sakramentas. Ähnlich wie die eigentlichen Neubildungen werden auch Wortverschmelzungen 

wiedergegeben: entweder wird ein Bedeutungsäquivalent für eines der 

kontaminierten Wörter gegeben, wie etwa matematactwa (pl.) – matematikos (3), matematacz – 

matematikas (4; so zweimal), oder die ganze Mischbildung wird übernommen, wie z.B. 

matematacz – maktematoèius (fehlerhaft für matematoèius) (4; so einmal). Nur ein stark 

abweichender Neologismus, die Rückbildung ropa (aus ropucha ‘Kröte’), wurde von Daukða 

mißverstanden und im Anschluß an ein gleichlautendes Wort durch pûliai (sklimstë) wiedergegeben 

(5). 

V INCAS URBUTIS Gauta 2000 m. geguþës 11 d. 

Baltø filologijos katedra Priimta 2000 m. geguþës 11 d. 







Refleksyviojo posesyvumo raiðka 

Mikalojaus Daukðos Postilës perikopëse 

Ne vienas lietuviø senøjø raðtø tyrëjas yra pastebëjæs, kad Mikalojaus Daukðos 

Postilëje (toliau DP) tarp evangelijø iðtraukø, arba perikopiø, ir pamokslø kalbos 

esama skirtumø. Be to, DP perikopës labiau nei pamokslai skiriasi ir nuo originalo - 

Jakubo Wujeko Postilës (toliau WPm). Ðie skirtumai aiðkinami ávairiai. Jurgis Lebedys 

pateikia jø apþvalgà 1 ir nurodo dvi svarbiausias skirtumø prieþastis. Pirmiausia, 

remdamasis Eberhardu Tangliu 2 , jis akcentuoja, kad Evangelijø tekste Daukða 

daþnai nukrypsta nuo Wujeko ir atitinka Vulgatà, nors pamoksle, kur cituojamos 

tos paèios Biblijos vietos, laikosi Wujeko (Lebedys 1963, 261). Tirdamas senøjø 

raðtø konstrukcijas su absoliutiniu naudininku, prie analogiðkos iðvados prieina 

Vytautas Ambrazas. Jis pastebi, kad versdamas WPm perikopes, Daukða nepasitenkino 

Wujeko vertimu, kurio visur kitur stropiai laikësi, ir daugelá perikopiø vietø 

iðvertë ið Vulgatos 3 . Kita vertus, Lebedys sutinka ir su Pauliaus Salopiatos spëjimu, 

jog versdamas Evangelijø iðtraukas Daukða naudojæsis Baltramiejaus Vilento Evangelijomis 

bei Epistolomis (toliau EE) 4 . Pasak Lebedþio (1963, 269), ðis ðaltinis taip pat 

galëjæs nulemti didesnius DP ir WPm perikopiø skirtumus nei pamokslø. 

Minëtieji tyrimai paskatino Daukðos ir Wujeko postiliø perikopes palyginti posesyviniø 

konstrukcijø raiðkos poþiûriu 5 . Daugiausia èia remiamasi treèiuoju (1590) 

1 Jurgis Lebedys, Mikalojus Daukða, Vilnius: 

Valstybinë groþinës literatûros leidykla, 

1963, 260–262. 

2 Eberhard Tangl, Der Accusativus und Nominativus 

cum Participio im Altlitauischen, 

Weimar: Druck Hermann Böhlaus Nachfolger, 

1928, 26. 

3 Vytautas Ambrazas, „Absoliutinis naudininkas 

XVI–XVII a. lietuviø kalbos paminkluose“, 

LKK 5, 1962, 41. 


ISSN 1392–737X 

4 Paul Salopiata, Das Verhältnis der Evangelien- 

Texte in den ältesten katholisch-litauischen 

Drucken, Göttingen: Gedruckt bei Hubert 

& Co. G. m. b. H., 1929, 57. 

5 Norëèiau padëkoti prof. Albertui Rosinui, 

prof. Vytautui Ambrazui bei Alt redaktoriø 

kolegijos nariams Onai Aleknavièienei, 

Sauliui Ambrazui, Jolantai Gelumbeckaitei 

ir Birutei Kabaðinskaitei uþ vertingas pastabas, 

padëjusias tobulinti ðá straipsná. 

107 Refleksyviojo posesyvumo 

raiðka Mikalojaus Daukðos 

Postilës perikopëse

WPm leidimu 6 . Jono Palionio nuomone, ðiuo leidimu Daukða daugiausia naudojæsis 

7 . Tais atvejais, kai DP ir lyginamojo WPm 3 atitikmenys skiriasi, pasitelkiami kiti 

iki pasirodant Daukðos Postilei iðëjæ lenkiðko ðaltinio leidimai. 

Ðiame straipsnyje analizuojamas tik vienas posesyvumo aspektas - refleksyvusis, 

t. y. refleksyvais reiðkiamas posesyvumas. Refleksyvas vartojamas tada, kai veiksmas 

nukreipiamas á patá veiksmo atlikëjà 8 . Refleksyviniai posesyviniai santykiai lietuviø 

kalboje gali bûti reiðkiami sangràþinio ávardþio kilmininku savo, ávardþiø ðaknies 

sav- derinamosiomis formomis, sangràþinio ávardþio naudininku sau, tranzityviniais 

(sangràþiniais ir nesangràþiniais) veiksmaþodþiais ir implicitiðkai - nesant 

nurodymo apie objekto priklausymà kitam subjektui 9 . 

DP perikopëse uþfiksuota per 250 refleksyvinæ posesyvinæ reikðmæ turinèiø konstrukcijø. 

Nors refleksyviajam posesyvumui reikðti èia vartojamos ávairios priemonës, 

taèiau vartojimo daþnumas labai skiriasi, - aiðkiai dominuoja ávardinë raiðka. 

Veiksmaþodinë refleksyvaus posesyvumo raiðka daug retesnë. 

1. ÁVARDINË REFLEKSYVIOJO POSESYVUMO RAIÐKA. Daukðos Postilei, 

kaip ir kitiems seniesiems lietuviø raðtams, bûdingi du refleksyvø vartosenos modeliai: 

I - neutrali asmens, skaièiaus ir giminës atþvilgiu sangràþinio ávardþio vartosena; 

II - nerefleksyviniø ávardþiø refleksyvinë vartosena pirmojo ir antrojo asmens 

sferoje; refleksyvinës formos ðiuo atveju vartojamos tik treèiojo asmens sferoje 10 . Alberto 

Rosino (1988, 175) nuomone, tik pirmasis modelis yra lietuviðkas, nes jau baltø epochos 

laikais sangràþiniai ávardþiai buvæ indiferentiðki asmens, giminës ir skaièiaus 

kategorijos poþiûriu. Atskirai aptarsiu abu minëtuosius refleksyvaus posesyvumo 

raiðkos modelius. 

1.1. I REFLEKSYVIOJO POSESYVUMO RAIÐKOS MODELIS. Ðio modelio 

konstrukcijø DP perikopëse labai nedaug. Pirmojo asmens sferoje visai nëra. 

1.1.1. Vienaskaitos antrojo asmens sferoje rastos 7 refleksyvinæ posesyvinæ 

reikðmæ turinèios konstrukcijos. Sangràþos rodikliu èia paprastai eina ávardþio 

ðaknies sav- derinamoji forma. Savybinis kilmininkas savo pavartotas tik vienà 

kartà su Q kamieno daiktavardþiu. Tad neaiðku, ar ði forma traktuotina kaip derina- 

6 Treèiojo WPm leidimo kopija maloniai leido 

pasinaudoti Vytautas Ambrazas. 

7 Þr. Jonas Palionis, „Daukðos Postilës indekseþodyne 

praleisti ar netiksliai atstatyti þodþiai“, 

Alt 1, 1999, 58–59. 

8 Ëèíãâèñòè÷åñêèé ýíöèêëîïåäè÷åñêèé ñëîâàðü, 

ãëàâíûé ðåäàêòîð Âèêòîðèÿ ßðöåâà, Ìîñêâà: 

Ñîâåòñêàÿ ýíöèêëîïåäèÿ, 1990, 160. 

9 Plg. Ýììà Ãåíþøåíå, „Ïîñåññèâíîñòü è 

òðàíçèòèâíûå ðåôëåêñèâû â ëèòîâñêîì 

ÿçûêå“, Áàëòî–ñëàâÿíñêèå èññëåäîâàíèÿ, 

1983, Ìîñêâà: Íàóêà, 1984, 98; Albertas 

Rosinas, Baltø kalbø ávardþiai, Vilnius: 

Mokslas, 1988, 167–168. 

10 Plg. Albertas Rosinas, „Viena asmeniniø I 

ir II asmens ávardþiø vartosenos ypatybë 

lietuviø senøjø raðtø kalboje“, Blt 9(2), 

1973, 162; Rosinas 1988, 175. 


moji, ar kaip nekaitomas kilmininkas. Wujeko atitikmenys èia taip pat ne kà gali 

pagelbëti, nes lenkiðkame tekste abiem atvejais raiðka tokia pati, plg.: 

Mt 4,7 DP 1076 negûndiµsi W. Diéwo µåwo 

WPm3 1086–7 Nie b²d¸ieá kuúiù Pånå bogå µwego 

Mt 9,6 DP 34632 Ieik’ ing namss µawss 

WPm3 3582 id‡ do domu µwego 

Ið septyniø refleksyvø posesyvumà reiðkianèiø konstrukcijø antrojo asmens sferoje 

DP ir WPm sutampa penkios. Skiriasi dvi konstrukcijos, taèiau jø skirtumai 

nëra vienodi, plg.: 

Lk 23,42 DP 17239 atêiµi karaliµton µawon 

WPm3 1827 pr¸yid¸ieá do kroleµtwå twego 

Lk 6,42 DP 28320 patis ne iáwî‰dams r±µto akiié µåwoie 

WPm3 29114 µam w oku twoim bier¸må nie wid¸ac 

Pirmoji konstrukcija skiriasi tik kitu ávardþiu, o antroji dar ir þodþiø tvarka. Kuo 

aiðkintini tokie neatitikimai? Vulgata ðiuo atveju irgi skiriasi nuo DP, plg.: 

Lk 23,42 V veneris in regnum tuum 

Lk 6,42 V ipse in oculo tuo trabem non videns 

Vulgatos átaka èia jauèiama Wujeko, o ne Daukðos tekste. Daukða, prieðingai 

negu Wujekas, nutolsta nuo verèiamo originalo ir vartoja lietuviðkà refleksyvumo 

raiðkos modelá. Vadinasi, reikia þiûrëti papildomø ðaltiniø. Aptariamàsias konstrukcijas 

galima palyginti su Vilento EE atitikmenimis 11 : 

Lk 23,42 EE 20923–24 ateiµi Karaliµton tawa 

Lk 6,42 EE 907–8 pats neregiedams r±µta akije µawa 

Pirmuoju atveju (Lk 23,42) Vilento tekstas skiriasi nuo Daukðos, o antruoju ið dalies 

sutampa. Sutampa ir Daukðos bei Vilento konstrukcijø þodþiø tvarka. Taigi antrajame 

Daukðos pavyzdyje tikëtina Vilento átaka. Taèiau pirmajam pavyzdþiui toks aiðkinimas 

netinka. Ðios eilutës vertimà belieka priskirti paties Daukðos plunksnai. 

1.1.2. Daugiskaitos 2-ojo asmens sferoje rasta tik viena I modelio refleksyvinë 

posesyvinë konstrukcija. Daukðos tekstas èia visiðkai atitinka lenkiðkà originalà, plg.: 

Mt 18,35 DP 35917–18 iei notùåiµite [...] brólui µawåm i‰g áirdø µaw· 

WPm3 37112–13 ieµli nie odpuúãiãie [...] bråtu µwemu ¸ µerc µwoich 

11 Renkant duomenis naudotasi Baltramiejaus 

Vilento Evangelijø bei Epistolø kompiuterinëmis 

þodþiø formø konkordancijomis, 

kurias pagal „Lietuvos Respublikos 

valstybinës kalbos vartojimo ir ugdymo 

1996–2005 m. programà“ 1996–1997 metais 

parengë Lietuviø kalbos instituto darbuotojai: 

dr. Ona Aleknavièienë ir Vytautas 

Zinkevièius (programuotojas), vadovaujami 

habil. dr. Sauliaus Ambrazo. 




Kadangi treèiojo asmens sferoje refleksyvumo raiðka vienoda abiem nurodytiems 

modeliams, tai konstrukcijos su ðiuo asmeniu bus aptariamos vëliau (1.2.5.). 

1.2. I I REFLEKSYVIOJO POSESYVUMO RAIÐKOS MODELIS. Jis DP 

ir WPm perikopëse paplitæs labiausiai. Ðis modelis nebûdingas ne tik lietuviø, bet 

ir lenkø kalbai. Lenkø, kaip ir lietuviø, kalboje taip pat veikia vadinamoji refleksyvacijos 

taisyklë, pagal kurià, sutapus posesoriui (turëtojui) ir veiksmo subjektui, 

prie objekto vartojamas ne savybinis, o savybinis sangràþinis ávardis 12 . Vadinasi, 

DP refleksyvumo raiðkà lëmë ne lenkø kalba apskritai (langue), o tik Wujeko vertimo 

kalba (parole). Mat Evangelijø iðtraukas Wujekas vertë ið lotyniðko teksto, pasinaudodamas 

ir graikiðku originalu (Tangl 1928, 5, 24). Kadangi lotynø ir Naujojo 

Testamento graikø kalbai minëtoji refleksyvacijos taisyklë nebûdinga, tai galima 

teigti, kad tiek WPm, tiek DP perikopëse II refleksyvumo raiðkos modelis dominuoja 

bûtent dël ðiø kalbø átakos. 

1.2.1. DP perikopëse vienaskaitos pirmojo asmens sferoje uþfiksuotos 22 refleksyvøjá 

posesyvumà þyminèios konstrukcijos. Sangràþos rodiklis èia daþniausiai yra 

savybinis ávardis manas. Kilmininkas mano pasitaiko tik tris kartus ir visur tik su 

Q kamieno daiktavardþiu 13 . Tik dviejose vietose DP ir WPm tekstas nesutampa. 

Pirmuoju atveju Daukða, skirtingai negu Wujekas, nepaiso refleksyvacijos taisyklës. 

Galima manyti, kad Daukða nutolsta nuo lenkiðko originalo ir seka Vulgata. 

Taèiau ir EE vartosena refleksyvumo poþiûriu èia panaði á Daukðos, plg.: 

Jn 8,50 DP 12713 ne iéákau garbés manós 

WPm3 13413–14 nie áukam chwaùy µwey 

V non quaero gloriam meam 

EE 5224 neieµchkau garbes mana 

Daukðos ir Vilento tekstus skiria tik tai, kad DP vartojamas savybinis ávardis, o 

EE - asmeninio ávardþio kilmininkas. Taèiau, kaip jau sakyta, Daukða ðiø formø 

neskyrë. Ðiuo atveju jis galëjo naudotis abiem nurodytais papildomais ðaltiniais. 

Kitokio pobûdþio yra antrasis neatitikimas. Èia sutampa Vulgatos ir WPm tekstai, 

kur refleksyvumo raiðka yra implicitinë, o Daukða, galbût pasinaudojæs Vilento 

EE, refleksyviðkai vartoja savybiná ávardá manas: 

12 Êàòåãîðèÿ ïîñåññèâíîñòè â ñëàâÿíñêèõ è áàëêàíñêèõ 

ÿçûêàõ, Ìîñêâà: Íàóêà, 1989, 124. 

13 Rasti kokiø nors manas ir mano reikðmës 

skirtumø, Jano Otræbskio uþfiksuotø Tvereèiaus 

tarmëje, èia kaþin ar pavyktø (Jan 

Otræbski, Wschodniolitewskie narzecze Twereckie, 

Czæúã I. Gramatyka, Kraków: Polska 

Akad. Umiejætnoúci, 1934, 264). Teiginá, 

jog Daukðos Postilëje pasitaikanèiø nekaitomø 

formø mano, tavo, savo vartosena 

yra greièiau sporadiðka negu sàmoninga, 

paremtø ir tai, jog Daukða galëjæs sekti 

Vilentu. Analogiðkose konstrukcijose pastarojo 

autoriaus nekaitomà kilmininkà 

paprastai atitinka Daukðos vartojamas 

savybinis ávardis. Vadinasi, ir ávardþiø 

formos junginiuose su Q kamieno daiktavardþiais 

(pvz., têwo måno, piráto måno) 

traktuotinos kaip kaitomas savybiniø 

ávardþiø kilmininkas. 


Jn 16,25 DP 21911–12 áwieµéi ape Téw± mån± paµakiµiu iumus 

WPm3 2291 iåwnie o Oycu powiem wam 

V palam de Patre annuntiabo vobis 

EE 7113–14 iµchkei iµµakyµu apie Tiewa mana 

Visais kitais atvejais Daukðos tekstas sutampa su lenkiðkuoju ðaltiniu, o pastarasis 

savo ruoþtu atitinka II modelio refleksyvumo raiðkà, bûdingà lotynø kalbai, pvz.: 

Lk 15,6 DP 27911–12 radau awi mån± 

WPm3 28611–12 nåla¸ù owc² moi² 

V inveni ovem meam 

1.2.2. DP perikopëse vienaskaitos antrojo asmens sferoje rastos 39 refleksyvinës 

posesyvinës konstrukcijos. Refleksyvumas èia daþniausiai reiðkiamas savybiniu 

ávardþiu tavas. Tarp DP ir WPm perikopiø rasti tik du tokios raiðkos neatitikimai. 

Ðtai koks jø santykis su papildomais ðaltiniais: 

Mt 9,6 DP 34631 imk’ ùowà tåw± 

WPm3 3582 we¸mi ùo‰e µwoie 

V tolle lectum tuum 

EE 10917 imk tawa patala 

Mt 18,33 DP 35913–14 argu [...] ne priwaùu bswo / idant’ ir tu µumiltsmbeis 

ant burµinîko tåwo 

WPm3 3719–10 I¸ali [...] nie miaùeú µie y ty ¸miùowåã nåd 

towår¸yáem µwoim 

V non oportuit et te misereri conservi tui 

EE 12424–25 Er netureiei [...] ir tu µuµimilti ant tawa burµinika 

Kaip matyti ið pateiktø pavyzdþiø, Wujeko tekste abiem atvejais vartojamas I 

refleksyvumo raiðkos modelis, o Daukðos - II, atitinkantis Vulgatà. II modelio refleksyvumo 

raiðka atsispindi ir Vilento pavyzdþiuose. Taèiau DP ir EE èia skiriasi 

kitais poþymiais (þodþiø tvarka, leksika, sakinio sandara). Taigi tenka prisiminti 

teiginius, kad versdamas Postilæ Daukða naudojæsis ne tik treèiuoju (1590), bet ir 

antruoju (1582) WPm leidimu (Palionis 1999, 59), plg.: 

Mt 9,6 WPm2 3905–6 we‡mi ùo‡e µwoie 

Mt 18,33 WPm2 4097–8 I¸åli [...] nie miaùes µi² y ty ‡miùowåã nåd 


Pastarieji pavyzdþiai visiðkai sutampa su WPm 3 atitikmenimis. Tad belieka ðias 

konstrukcijas palyginti su dar dviem WPm leidimais, pasirodþiusiais iki iðeinant 

DP, tai yra pirmuoju (1579) 14 ir ketvirtuoju (1596) 15 : 

14 Pirmojo (1579) ir antrojo (1582) WPm leidimø 

kopijomis maloniai leido pasinaudoti 

prof. Jonas Palionis. 

15 Èia remiamasi defektuotu ketvirtojo WPm 

leidimo egzemplioriumi, saugomu VUB 

Retø spaudiniø skyriuje, sign.: II 1658. 




Mt 9,6 WPm1 22112–13 we‡mi ùo‡e µwe 

WPm4 34212 we‡mi lo‰e twe 

Mt 18,33 WPm1 2534–6 I¸åli [...] niemiaùeú µi² y ty ‡miùowåã nåd 


WPm4 35411–12 I¸ali [...] y ty nie miaùes µi² ¸miùowåã nad 

towår¸yáem twoim 

WPm 1 pavyzdþiai tokie pat kaip ir WPm 2 bei WPm 3 . Ið pirmo þvilgsnio atrodytø, 

kad pateiktosioms DP perikopiø konstrukcijoms tiriamuoju aspektu analogiðki 

WPm 4 atitikmenys. Taèiau pirmuoju atveju ðio spëjimo nepatvirtina platesnis kontekstas: 

Mt 9,6 DP 34631–32 imk’ ùow± tåw± / ir Ieik’ inG namss µawss 

WPm4 34212–13 we‡mi lo‰e twe / å id‡ do domu twe 

Vadinasi, èia Daukða vis dëlto nutolsta nuo Wujeko teksto ir vartoja savo konstrukcijà. 

Mt 18,33 pavyzdyje Daukðos ir Wujeko konstrukcijos gana tiksliai atitinka 

viena kità. Nevienodø refleksyvumo raiðkos modeliø painiojimas skirtinguose to 

paties kûrinio leidimuose rodo, kad to meto lenkø autoriai irgi nelabai paisë minëtosios 

refleksyvacijos taisyklës 16 . 

Aptartinas dar vienas atvejis, kur lietuviðkame ir lenkiðkame tekste yra su refleksyviojo 

posesyvumo raiðka susijusiø sakinio sandaros skirtumø, plg.: 

Lk 6,41 DP 28318 r±µto akiié tawoié ne regi 

WPm2 29217 bier‡må / ktore w oku twoim ieµt / nie obac‡aá 

WPm3 29112 bier¸ma ktore w oku twoim ieµt / nie obac‰aá 

WPm4 28113 tramu / ktory maá w oku wùaµnym nie baçyá 

V trabem autem, quae in oculo tuo est, non consideras 

EE 905 r±µta akye tawa neµµidaboghi 

Sekdamas Vulgata, ir Wujekas èia vartoja prijungiamàjá sakiná. Taèiau skirtinguose 

leidimuose ði vartosena taip pat nëra vienoda. WPm 2 ir WPm 3 konstrukcija 

su veiksmaþodþiu byã, kaip ir Vulgatoje, yra nerefleksyvinë. Ketvirtajame leidime, 

kur pasirinkta konstrukcija su veiksmaþodþiu mieã, vartojamas I refleksyvumo 

raiðkos modelis. Èia Daukða veikiausiai bus rëmæsis Vilento tekstu: abiejose knygose 

vartojama ta pati sintaksinë konstrukcija ir tas pats II refleksyvumo raiðkos 

modelis. Kita vertus, ði frazë rodo ir tai, kad, bûdamas labai iðtikimas verèiamo 

teksto originalui, á papildomus ðaltinius Daukða þiûrëjo kritiðkai. Galimas daiktas, 

kad dalis tø vietø, kur nutolta nuo lenkiðkojo teksto, Daukðos iðversta nepasiþiûrëjus 

á papildomus ðaltinius. Èia galima paminëti dar toká su aptariamàja 

tema susijusá pavyzdá: 

16 Visi keturi WPm leidimai iðëjo Wujekui 

gyvam esant (Bibliografia literatury polskiej. 

Nowy Korbut 3. Piúmiennictwo staropolskie, 

Warszawa: Pañstwowy instytut wydawniczy, 

1965, 419–420). 


Lk 16,6–7 DP 30520 imk tåw± påraá± 

DP 30523 Imk påraá± taw± 

WPm3 31413–14 We‡mi µpiµek twoy 

WPm3 31416 We¸mi µpiµek twoy 

V Accipe cautionem tuam 

V Accipe litteras tuas 

EE 997 Imk tawa paraµcha 

EE 9911 Imk tawa paraµcha 

Kaip matyti, visuose kituose ðaltiniuose ávardinio paþyminio vieta vienoda: arba 

tik postpozicinë (V, WPm) 17 , arba tik prepozicinë (EE). Tuo tarpu DP ji ávairuoja: 

vienur ávardis eina prieð paþymimàjá þodá, kitur po jo. Ðiaip jau Daukðos Postilëje, 

kaip ir jos lenkiðkajame originale, dominuoja manas, tavas, savas postpozicija 18 . 

Tokià nevienodà þodþiø tvarkà identiðkoje konstrukcijoje vëlgi bûtø galima aiðkinti 

ávairiai: teigti, kad vienoje vietoje Daukða sekæs Wujeku arba Vulgata, kitoje - 

Vilentu ir panaðiai 19 . Taèiau veikiausiai ávardinio paþyminio prepozicija èia sporadiðkai 

pavartota paties Daukðos. Kalbininkø jau ne kartà akcentuota Daukðà 

turëjus gerà lietuviø kalbos jausmà. Tad, matyt, kartais jis nutoldavæs nuo verèiamo 

teksto ir pavartodavæs lietuviðkà konstrukcijà. 

1.2.3. Refleksyviniø posesyviniø konstrukcijø daugiskaitos pirmojo asmens 

sferoje DP perikopëse nerasta. Ádomu tai, kad pamoksluose tiek I, tiek II modelio 

konstrukcijø ðio asmens sferoje gana gausu. Toká vartosenos svyravimà galima 

aiðkinti þanro skirtingumu. Pavyzdþiui, siekdami átaigos, pamokslø raðytojai labai 

mëgo vartoti vadinamàjà autoriaus daugiskaità 20 , Naujajame Testamente nepasitaikanèià, 

pvz.: 

DP 64 9–10 

WPm 3 65 12–13 

17 Visø minëtø Wujeko Postilës leidimø atitikmenys 

ðiuo atveju sutampa. 

18 Virginija Vasiliauskienë, „Atributiniø junginiø 

modeliai Mikalojaus Daukðos ‘Postilëje’ 

ir Antano Baranausko tarmiø tekstuose“, 

Blt 33(2), 1998, 218; plg. Lebedys 

1963, 255. 

19 Senosios baþnytinës slavø kalbos tyrëjai 

netgi pastebi tendencijà savybinio sangràþinio 

ávardþio postpozicija / prepozicija 

reikðti pabrëþtà ar nepabrëþtà posesyvumà 

(Òàòüÿíà Íèêîëàåâà, „Ñòðóêòóðèðî- 

pirmoiæ tad daliie µakimo msµ³ k± µkêùa waikamus 

gimditoiey i‡girµim 

W pierwáey tedy c‰aµtie Ka¸ånia naáego / 

o powinnosãi rod‡icow vµùyáymy 

âàíèå ñèòóàöèè – îòðàæåíèå ÿçûêîâîãî 

ìåíòàëèòåòà (ñòàðîñëàâÿíñêèé è ãðå÷åñêèé 

åâàíãåëüñêèå òåêñòû)“, Áàëêàíû â 

êîíòåêñòå Ñðåäèçåìíîìîðüÿ. Ïðîáëåìû 

ðåêîíñòðóêöèè ÿçûêà è êóëüòóðû: Òåçèñû 

è ïðåäâàðèòåëüíûå ìàòåðèàëû ê ñèìïîçèóìó, 

Ìîñêâà: Èíñòèòóò ñëàâÿíîâåäåíèÿ è 

áàëêàíèñòèêè ÀÍ ÑÑÑÐ, 1986, 106). 

20 Þr. Albertas Rosinas, Lietuviø bendrinës kalbos 

ávardþiai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø 

leidykla, 1996, 44–45; plg. LKG I 669. 




1 pav. WPm4 285 fragmentas su Lk 5,4: ¸åpuúããie úieãi wåáe nå poùow; 

VUB, sign.: II 1658 

1.2.4. DP perikopëse uþfiksuota 10 refleksyviniø posesyviniø konstrukcijø 

daugiskaitos antrojo asmens sferoje. Ið jø tik viena skiriasi nuo WPm 3 atitikmens, 

todël jà vertëtø palyginti su papildomais ðaltiniais: 

Lk 5,4 DP 28743 v‰ùaiµkité tinkù³s i³µ³ ant’ gaudimo 

WPm1 727-8 ro‡r‡uããie Sieãi µwoie ku ùowieniu 

WPm2 3002 ro¸r¸uããie úieãi µwoie ku lowieniu 

WPm3 29520 ro¸r¸uããie úieãi µwoie ku lowieniu 

WPm4 2859–10 ¸åpuúããie úieãi wåáe nå poùow 

V laxate retia vestra in capturam 

EE 9118–19 vµchleiµkit tinklus yûµµu / ant walkµµma 

Refleksyvumo raiðkos poþiûriu ið pateiktøjø iðsiskiria WPm 1 , WPm 2 , WPm 3 konstrukcijos. 

Kiti ðaltiniai sutampa su DP. Taèiau konstrukcija ant gaudimo rodo, kad 

ðiuo atveju Daukðos Postilë artimiausia WPm 4 (lenk. nå poùow;), nors sintaksiðkai 

labai panaðus ir Vilento atitikmuo (ant walkµµma; plg. 1 ir 2 pav.). Þinoma, tokie 

sutapimai dar nëra pakankamas pagrindas daryti didesniems apibendrinimams, 

bet galimas daiktas, kad versdamas Postilæ Daukða kartais naudojosi ir WPm 4 . 

Kitais atvejais refleksyviojo posesyvumo raiðka daugiskaitos antrojo asmens 

ávardþio sferoje DP ir WPm 3 perikopëse sutampa. 

1.2.5. Treèiojo asmens sferos konstrukcijos refleksyvacijos taisyklës paiso. Tai 

bûdinga tiek I, tiek II refleksyvumo raiðkos modeliui. Tad visas konstrukcijas tikslinga 

aptarti kartu. 


2 pav. DP 287 fragmentas su Lk 5,4: v‰ùaiµkité tinkù³s i³µ³ ant’ gaudimo; 


Refleksyvøjá posesyvumà þyminèios konstrukcijos treèiojo asmens sferoje DP 

perikopëse ið viso pavartotos 158 kartus. Jos sudaro daugiau nei pusæ visø èia 

aptariamø refleksyviniø posesyviniø konstrukcijø. Sangràþos rodikliu ðiose konstrukcijose 

daþniausiai eina ávardþio ðaknies sav- derinamoji forma. Rasta tik 18 

konstrukcijø su nekaitomu kilmininku savo. 

DP nuo WPm 3 skiriasi tik ðeðiais atvejais, taèiau nesutapimai èia kitokie nei 

aptartuose pirmojo ir antrojo asmens skyriuose. Penkis kartus Wujeko implicitinæ 

refleksyvumo raiðkà Daukða verèia ávardþio ðaknies sav- derinamàja forma 21 . Lyginant 

ðiuos pavyzdþius su papildomais ðaltiniais, matyti, kad Vulgatos atitikmenys 

sutampa su WPm 3 (iðskyrus vienà), o Daukðos - su Vilento EE konstrukcijomis 22 : 

Lk 5,7 DP 2881 móµterio anT burµinîk³ µaw· 

WPm3 2964 µkiwn²li nå towår¸yáe 

V annuerunt sociis 

EE 9123–24 moya burµinikams µawa 

Lk 17,16 DP 32628 p¾ùe ant wêido µåwo koioµiamP io 

WPm3 3372 vpadù nå oblic‰e v nog iego 

V cecidit in faciem ante pedes eius 

EE 10913 p¾le ant weida µawa pa koias iô 

Toks refleksyviojo posesyvumo raiðkos santykis pateiktuose ðaltiniuose paremia 

prielaidà, jog versdamas perikopes Daukða nepasitenkino tik Wujeko tekstu. Lygi- 

21 Ádomu, kad nëra në vieno prieðingos krypties 

tokio pobûdþio neatitikimo. Daukða 

implicitinæ raiðkà vartoja daug reèiau negu 

Wujekas. 

22 Kitø nurodytø WPm leidimø konstrukcijos 

èia sutampa su treèiuoju leidimu, todël 

jos nepateikiamos. 




namøjø konstrukcijø analizë rodo, kad tais atvejais, kai versdamas refleksyvines 

posesyvines konstrukcijas Daukða nutolsta nuo lenkiðko ðaltinio, daþniausiai jis 

nutolsta ir nuo Vulgatos. Pateikti pavyzdþiai èia liudytø tikëtinesnæ Vilento EE 

átakà. Kita vertus, minëtuose pavyzdþiuose galima áþvelgti Daukðà siekus didesnio 

tikslumo, nes jo vartojamos konstrukcijos tiksliau ir aiðkiau perteikia mintá negu 

Vulgatos (ir ja sekusios WPm 3 ) implicitinë raiðka. 

Ðeðtuoju atveju Daukðos ir WPm 3 konstrukcijos skiriasi dar labiau, todël lyginant 

èia pasitelkiami ir kiti WPm leidimai: 

Lk 7,38 DP 47610–12 pradéio aáaromis wilgit’ koias io / ir plaukåis 

gaùwós µawos áù¾µte 

WPm1 3319–11 poc‡eùå ù‡åmi polewåã nogi iego / y wùoµåmi 

gùowy µwey oãieråùå 

WPm2 11322–23 poc‡eùå ù¸åmi polewåã nogi iego / y oleykiem må¸åùa 

WPm3 5103 poc‰eùå ù¸ami polewåã nogi iego / y oleykiem ma¸åùå 

WPm4 4822–3 poçeùå ù¸ami polewåã nogi iego; a wùoµami gùowy 

µwey vãieraùa 

V flens lacrimis coepit rigare pedes eius et capillis 

capitis sui tergebat 

EE 16120–21 pradeia kôyas aµcharamis µchlapinti / ir plaukais 

galwos µawa µchù¾µtiti 

Ið pateiktø pavyzdþiø aiðkiai matyti, kad ðá Biblijos fragmentà Daukða vertæs ne 

ið treèiojo ar antrojo WPm leidimo. Á akis èia krinta DP ir WPm 1 bei WPm 4 konstrukcijø 

panaðumas. Refleksyviojo posesyvumo raiðkos poþiûriu Daukðos tekstas ið 

esmës sutampa ir su Vulgata. Vilento konstrukcijos skirtumai kiek didesni (skirtinga 

þodþiø tvarka, kai kurios formos ir t. t.). 

DP perikopëse uþfiksuotas vienas pavyzdys, kai ir treèiojo asmens sferoje paþeidþiama 

refleksyvacijos taisyklë. Tik paþeidimas èia kitoks negu anksèiau aptartais 

atvejais: refleksyvinis ávardis vartojamas nerefleksyviðkai 23 . Wujekas èia tiesiog 

„persistengia“ paþodþiui sekdamas Vulgata, o Daukða veikiausiai seka Wujeku: 

Lk 7,12 DP 33342–44 áitai numiruµi iáneáe [...] µun³ wientsrti mótinos µawos 

WPm3 3446–8 åliúãi vmarùy byù wynoáon µyn iedyny måtki µwoiey 

V ecce defunctus efferebatur filius unicus matri suae 

Cituodami tà patá sakiná po ðios perikopës einanèiame pamoksle abu autoriai 

jau vartoja áprastinæ konstrukcijà, plg.: 

DP 3355–6 WPm3 34544–45 23 Panaðiõs treèiojo asmens vartosenos atvejø 

pastebëta ir senojoje baþnytinëje slavø 

kalboje. Pasak jos tyrëjø, ðiose sintaksinëse 

struktûrose tiek posesorius, tiek 

áitai néáe i‰G mieµto numirusi sûn³ wientsrti mótinos io 

åliã oto wynoáono vmårùego µynå iedynego måtki iego 

turëjimo objektas nëra nei sintaksinis, nei 

semantinis veiksnys (Êàòåãîðèÿ ïîñåññèâíîñòè 

â ñëàâÿíñêèõ è áàëêàíñêèõ ÿçûêàõ 

1989, 129). 


Kita vertus, abiejose postilëse pastebëta atvejø, kai perikopëje kalbamoji konstrukcija 

vartojama áprastai, o pamoksle - pagal lotynø kalbos pavyzdá: 

Mt 15,27 DP 11333–34 áunitêlei êµt i‰G trupuc‰i³ / kurie bîra 

n¾g µkomi³ Wieápat³ iø 

WPm3 1152–3 ác‰eniatkå iedd¸a ¸ odrobin ktore pådaia 

¸ µtoùu pånow ich 

V catelli edunt de micis, quae cadunt 

de mensa dominorum suorum 

DP 116 10–11 

WPm 3 117 15 

áunælei eµt trupsçius / kurie puldinêie 

n¾G µkomiós Wieápat³ µaw³ 

pieµkowie iadåi± odrobiny / ktore padåi± 

¸ µtoùu pånow µwoich 

Nelietuviðka Daukðos vartosena èia vël aiðkintina lenkiðko ðaltinio sekimu, o 

Wujekas tarp sangràþinio ir nesangràþinio ávardþio vartosenos ðioje konstrukcijoje 

tikriausiai nematæs didesnio skirtumo 24 . 

Kalbant apie treèiojo asmens ávardþius, atskirai minëtinos refleksyvinës posesyvinës 

konstrukcijos su ávardþiuotinëmis formomis. Nei paèiuose DP pamoksluose, 

nei Evangelijø iðtraukose tokiø konstrukcijø nëra daug - perikopëse 

uþfiksuotos ðeðios: Mt 11,2: nsµiunt²s du i‡G mókitini³ µawsi³ DP 17 2–3; Lk 2,36: 

giwéno µu wîru µaw¾iu DP 49 10; Jn 1,11: Sawsmpiump atêio / ir µåwieii io ne priéme 

DP 43 4–5; Jn 10,4: µawaµes awis iáùaid¸e DP 245 10–11; Jn 13,1: numilêio µaw¾µius DP 

135 36. Tiek neávardþiuotines, tiek ir ávardþiuotines DP formas Wujeko tekste 

daþniausiai atitinka savybiniai ávardþiai, po vienà kartà pavartotas bûdvardis 

ir daiktavardis. Tokie pat (iðskyrus vienà implicitinæ konstrukcijà) ir Vulgatos 

atitikmenys. Dviem atvejais Daukðos konstrukcijos turi atitikmenis EE. Beveik 

paraidinis ðiø konstrukcijø atitikimas liudija Daukðà nusiþiûrëjus jas ið Vilento 

(plg. 3 ir 4 pav.): 

Jn 1,11 DP 434–5 Sawsmpiump atêio / ir µåwieii io ne priéme 

EE 1215–16 Sawumpyiump ataia / ir µawieghi iô neprieme 

WPm3 4218–19 Do wùaµnoúãi pr¸yáedù / å µwoi‰ go nie pr¸yi²li 

V In propria venit, et sui eum non receperunt 

Kitais trimis atvejais Vilento EE yra neávardþiuotinës formos, o vieno atitikmens 

EE ið viso nëra. Taigi pavienes ávardþiuotines formas Daukða galëjo sporadiðkai 

vartoti pats, bet vietomis, matyt, sekë EE. Be to, ið èia pateiktø pavyzdþiø matyti, kad 

jau Daukðos laikais buvæs ryðkus ávardþiuotiniø formø polinkis daiktavardëti 25 . 

24 Tai patvirtina ir WPm 4 , kuriame pateiktosios 

Lk 7,12 ir Mt 15,27 iðtraukos nesutampa 

su WPm 3 atitikmenimis. 

25 Þr. Zigmas Zinkevièius, Lietuviø kalbos 

ávardþiuotiniø bûdvardþiø istorijos bruoþai, 

Vilnius: Valstybinë politinës ir mokslinës 

literatûros leidykla, 1957, 83-84; Zigmas 

Zinkevièius, Lietuviø dialektologija, Vilnius: 

Mintis, 1966, 308; plg. Rosinas 1988, 45. 




3 pav. DP 43 fragmentas su Jn 1,11: Sawsmpiump atêio / ir µåwieii io ne priéme; 


1.3. P OSESYVINËS KONSTRUKCIJOS SU SANGRÀÞINIO ÁVAR- 

DÞIO NAUDININKU. Jos laikytinos tarpinëmis tarp ávardinës ir veiksmaþodinës 

raiðkos, nes subjekto interesams pabrëþti prie veiksmaþodþio pridedamas sangràþinio 

ávardþio naudininkas sau ið esmës atlieka tokià pat funkcijà kaip ir sangràþos 

dalelytë 26 . Artimi pateiktosioms konstrukcijoms ir junginiai su ávardþiu savo 

(savas). Dabartinëje kalboje ðios trys refleksyviojo posesyvumo raiðkos priemonës, 

nors ir bûdamos sinonimiðkos, turi kiek skirtingà semantikà. Refleksyvinio veiksmaþodþio 

sangràþos afiksas iðsiskiria subjekto suinteresuotumo reikðme, junginiai 

su savo akcentuoja posesyvumà, o naudininko sau konstrukcijai bûdingas semantinio 

refleksyvumo pabrëþimas 27 . 

DP perikopëse uþfiksuotos penkios tokio tipo konstrukcijos. Analogiðkose WPm 3 

teksto vietose taip pat visur vartojamas naudininkas µobie, plg.: 

Lk 16,9 DP 30526 darîkite µaw priételus 

WPm3 31419 Çyñãie µobie pr¸yiaãioùy 

Lk 2,5 DP 3740–41 idånt but³ paraáitas µu Maria paµsówintaie µaw móterimi 

WPm3 379 åby byù popiµan ¸ Mårya poúlubiona µobie ¸óna 

2. V EIKSMAÞODINË REFLEKSYVIOJO POSESYVUMO RAIÐKA. Ji 

DP perikopëse labai reta: rasti penki tokios raiðkos pavyzdþiai. Ðias konstrukcijas 

26 Plg. Petronëlë Bernadiðienë, Sangràþiniø 

veiksmaþodþiø reikðmë ir vartosena dabartinëje 

lietuviø literatûrinëje kalboje. Filologijos 

mokslø kandidato laipsnio disertacija 

(maðinraðtis), Vilnius, 1961, 93. 

27 Plg. Ema Geniuðienë, „Tranzityviniø sangràþiniø 

veiksmaþodþiø sinonimai“, Klb 

32(1), 1981, 7, 9. 


4 pav. EE 12 fragmentas su Jn 1,11: Sawumpyiump ataia / ir µawieghi iô neprieme; 

VUB, sign.: L 1387 

R 

galima skirstyti á dvi grupes: 1) konstrukcijos su sangràþiniais veiksmaþodþiais; 

2) konstrukcijos su nesangràþiniais veiksmaþodþiais. 

2.1. Pirmajai grupei priklausytø dvi konstrukcijos, kurios taip pat nëra visiðkai 

vienodos. Vienu atveju DP ir WPm 3 sutampa, plg.: 

Lk 2,40 DP 4917–18 bernelis åugo ir µtiprinos’ dwaµia 

WPm3 4818–19 d¸ieãi² [...] roµùo y ¸macniåùo µie Duchem 

Èia Daukðos tiesioginës reikðmës sangràþinis veiksmaþodis reiðkia veiksmà, 

nukreiptà á patá veikëjà (Bernadiðienë 1961, 5). 

Kitu atveju Daukða vartoja netiesioginës reikðmës refleksyvinæ iðvestinæ veiksmaþodþio 

formà (dalyvá), posesyvumo poþiûriu priklausanèià benefaktyvø 28 klasei, 

ir nutolsta nuo visø èia lyginamø ðaltiniø: 

Jn 18,3 DP 15344–45 Judoáius tad paµsiemes råta [...] atêio 

WPm3 1601–2 Judaá tedy w‡iawáy rot² [...] pr¸yáedù 

V Iudas ergo, cum accepiset cohortem [...] venit 

EE 1915–8 Judoµchius [...] paiem²s µu µawimi Pulkus [...] ateia 

Vulgatos vartosena skiriasi labiausiai. Su DP nesutampa ir WPm 3 bei EE konstrukcijos: 

lenkiðkame tekste nëra jokio eksplicitinio sangràþos rodiklio, o EE refleksyvumas 

perteikiamas sangràþinio ávardþio ánagininku su prielinksniu. 

DP perikopëse nepastebëta tokiø konstrukcijø, kai greta refleksyvinio 

veiksmaþodþio vartojamas sangràþinio ávardþio naudininkas, nors pamoksluose 

jø yra, pvz.: 

28 Plg. Geniuðienë 1981, 6. Benefaktyvas – 

asmuo, kurio naudai atliekamas veiksmas 

(Ëèíãâèñòè÷åñêèé ýíöèêëîïåäè÷åñêèé ñëîâàðü 

1990, 83). 




DP 2876 WPm3 29438–39 DP 28535–36 WPm3 29317 µaw µawinås vréd± teiµinîk³ 

µobie pr¸ywùaác†åia vr¸ad µpråwiedliwych 

drêµa dslke ir peùanåi tatåi µaw µåwintis 

úmie proch y popioù to µobie pr¸ywlaác‰aã 

Tokio tipo pleonastinë sangràþa gana daþna ir dabartinëje kalboje 29 . 

2.2. Kartais veiksmas, atliekamas subjekto naudai, gali bûti reiðkiamas ir nesangràþiniais 

veiksmaþodþiais (LKG II 1971, 195). DP rasti trys pavyzdþiai, kai 

refleksyvinë posesyvinë reikðmë perteikiama paprastu veiksmaþodþiu ir sangràþinio 

ávardþio ánagininku su prielinksniu. Èia vartojami veiksmaþodþiai imti, turëti: 

Mt 25,3 DP 5676–7 an¾s p²kios [...] nême µu µawimi aliéieus 

WPm3 61333–34 one pieã [...] nie w¸ieùy ¸ µoba oleiu 

V Fatuae [...] non sumpserunt oleum secum 

EE 1822 Paikoµes [...] ne eme alieiaus µu µawimi 

Mt 26,37 DP 14832–34 ém²s µu µawimi / Petr± [...] pradêiio / nulsd²s bût 

WPm3 15419–21 w¸iawáy ¸ µoba Piotrå [...] poc‰aù µi² µm²ãiã 

V assumpto Petro [...] coepit contristari et maestus esse 

EE 1899–11 eme µuµawimi Petrà [...] pradeia µmutitieµi 

Mt 8,9 DP 7323–24 aá eµsmi ‰môgus [...] tsrîs po µawimi kareiwiss’ 

WPm3 7414–15 ia ieµtem c‰ùowiek [...] måiac pod µoba ‰aùnier¸e 

V ego homo sum [...] habens sub me milites 

EE 2810–12 eµch eµmi ámogus [...] ir turiu po manimi áalnierius 

Kaip matyti ið pavyzdþiø, visur panaðiausi DP ir WPm 3 atitikmenys. EE su DP 

refleksyviojo posesyvumo raiðkos poþiûriu sutampa dviem atvejais: Mt 25,3 ir Mt 

26,37. Vulgatos konstrukcijà atitinka tik pirmasis (Mt 25,3) DP pavyzdys. Treèiajame 

(Mt 8,9) pavyzdyje lietuviø kalbai nebûdingà konstrukcijà tsrîs po µawimi Daukða 

veikiausiai paþodþiui iðvertæs ið Wujeko, o pastarasis - ið Vulgatos. Neatsitiktinai 

manoma, kad ir modelis su analitine sangràþine forma imti su savimi gali bûti 

atsiradæs dël svetimø kalbø átakos 30 . 

29 Plg. Bernadiðienë 1961, 89. Kai kurie tyrëjai 

ðitokià dvigubà formalià sangràþos 

raiðkà siûlo laikyti specialios paskirties 

pabrëþimo forma (Aldona Paulauskienë, 

„Sangràþiniø veiksmaþodþio formø reikðmë 

ir vartojimas“, Aldona Paulauskienë, 

Danutë Tarvydaitë, Gramatikos normos ir dabartinë 

vartosena, Kaunas: Ðviesa, 1986, 

153). Èia laikomasi nuomonës, kad tokie 

junginiai traktuotini kaip turintys sangràþos 

pertekliø (plg. Àíäðå Ìàðòèíå, 

„Îñíîâû îáùåé ëèíãâèñòèêè“, Íîâîå â 

ëèíãâèñòèêå 3, Ìîñêâà: Èíîñòðàííàÿ ëèòåðàòóðà, 

1963, 537). Pateiktuose Daukðos 

pavyzdþiuose turima jau ne „dviguba“, 

bet „triguba“ sangràþa: sangràþinio 

ávardþio naudininkas, sangràþos dalelytë 

ir leksinë veiksmaþodþio savintis ‘imti á 

savo nuosavybæ’ reikðmë (DLKÞ 3 681). 

30 Albertas Rosinas, „Analitinës sangràþinio 

veiksmaþodþio formos su sangràþinio ávardþio 

ánagininku“, Mûsø kalba 1, 1974, 22. 


Taigi veiksmaþodinio refleksyviojo posesyvumo raiðka aptariamosiose perikopëse 

labai negausi. Pasitaikantys reti tokios vartosenos atvejai Daukðos ir Wujeko 

postiliø perikopëse beveik visada sutampa. Nedaug tokios refleksyviojo posesyvumo 

raiðkos ir kituose senuosiuose raðtuose. Tuo tarpu dabartinëje lietuviø kalboje 

tarp refleksyvøjá posesyvumà reiðkianèiø priemoniø vyrauja bûtent sangràþiniai 

veiksmaþodþiai (Ãåíþøåíå 1984, 99). Toká skirtumà, matyt, reikia aiðkinti svetimø 

kalbø, ið kuriø buvo verèiama ar kuriomis kalbama ir raðoma, átaka bei tuo, kad 

ávardþiai, bûdami savarankiðki þodþiai, labiau pabrëþia pasakomà reikðmæ negu 

neutralus sangràþos afiksas (Geniuðienë 1981, 9). 

3. IÐVADOS. Refleksyviojo posesyvumo raiðkos analizë patvirtina prielaidà, 

kad versdamas Postilës perikopes Daukða kartais nutoldavo nuo Wujeko Postilës 

treèiojo leidimo ir vartodavo kitokià konstrukcijà. Tiesa, tokiø atvejø maþai. Ið 

daugiau negu 250 refleksyviniø posesyviniø konstrukcijø nesutampanèios sudaro 

apie septynis procentus. 

Lyginant nuo Wujeko Postilës besiskirianèius DP pavyzdþius su papildomais 

ðaltiniais, matyti, kad daþniausiai tokiais atvejais Daukðos vartosena sutampa su 

Vilento Evangelijomis bei Epistolomis arba yra individuali. Áþvelgti tiesioginæ Vulgatos 

átakà aptariamosioms konstrukcijoms retai kada galima. 

Kita vertus, refleksyvø analizë neleidþia visiðkai atmesti minties, kad Daukða 

galëjo remtis ne tik antruoju bei treèiuoju WPm leidimu, bet ir pirmuoju bei ketvirtuoju. 

DP perikopëse vyrauja ávardinë refleksyviojo posesyvumo raiðka. Daugiausia 

konstrukcijø priklauso treèiojo asmens sferai. Èia nerasta në vieno junginio su 

daugiskaitos pirmojo asmens ávardþiu, nors pamokslø tekstuose tokiø konstrukcijø 

gausu. Ðitoká svyravimà gali bûti nulëmæs skirtingas tekstø þanras. 

Daukða ir Wujekas daþniausiai vartoja tiek lietuviø, tiek lenkø kalbai nebûdingà 

ávardinio refleksyvumo raiðkos modelá: vietoj refleksyviniø vartojami nerefleksyviniai 

1 ir 2 asmens ávardþiai. Tai aiðkintina lotynø ir graikø kalbø, ið kuriø 

verstos Evangelijø iðtraukos, átaka. Tais atvejais, kai ir Wujeko tekstas skiriasi, 

refleksyvø vartosena DP sietina su Vilento EE – èia nelietuviðkas refleksyvumo 

raiðkos modelis dar daþnesnis. 

Veiksmaþodinë refleksyviojo posesyvumo raiðka DP perikopëse labai negausi, 

pasitaikantys tokios vartosenos atvejai Daukðos ir Wujeko tekstuose daþniausiai 

sutampa. 





A MBRAZAS, VYTAUTAS, 1962: „Absoliutinis naudininkas XVI–XVII a. lietuviø kalbos 

paminkluose“, LKK 5, 3–146. 

B ERNADIÐIENË, PETRONËLË, 1961: Sangràþiniø veiksmaþodþiø reikðmë ir vartosena dabartinëje 

lietuviø literatûrinëje kalboje. Filologijos mokslø kandidato laipsnio disertacija (maðinraðtis), 

Vilnius. 

Bibliografia literatury polskiej. Nowy Korbut 3. Piúmiennictwo staropolskie, Warszawa: Pañstwowy 

instytut wydawniczy, 1965. 

DP - [Mikalojus Daukða,] Poµtilla CATHOLICKA Tåi eµt: I†guldimas Ewangeliu kiekwienos 

Nedelos ir áw²tes per wiµµss metss, Per Ksniga MIKALOIV DAVKSZA Kanonîka 

Médniku / i† ùµkiáko pergûldita. Su walå ir daùóidimu wîreuµiui³. W Wilniui / Drukórnioi 

Akadêmios SOCIETATIS IESV. A. D. 1599. Cit. ið Daukðos Postilë. Fotografuotinis 

leidimas, Kaunas: Lietuvos Universiteto leidinys, 1926. 

EE - [Baltramiejus Vilentas,] Euangelias bei Epiµtolas [...] pilnai ir wiernai pergulditas ant 

Lietuwiµchka S¸od¸ia / per Baltramieju Willenta [...] Metu M. D. LXXIX. [1579]. 

G ENIUÐIENË, EMA, 1981: „Tranzityviniø sangràþiniø veiksmaþodþiø sinonimai“, Klb, 

32(1), 4–14. 

L EBEDYS, JURGIS, 1963: Mikalojus Daukða, Vilnius: Valstybinë groþinës literatûros leidykla. 

O TRÆBSKI, JAN, 1934: Wschodniolitewskie narzecze Twereckie, Czæúã I. Gramatyka, Kraków: 

Polska Akad. Umiejætnoúci. 

P ALIONIS, JONAS, 1999: „Daukðos Postilës indekse-þodyne praleisti ar netiksliai atstatyti 

þodþiai“, Alt 1, 57–66. 

P AULAUSKIENË, ALDONA, 1986: „Sangràþiniø veiksmaþodþio formø reikðmë ir vartojimas“, 

Aldona Paulauskienë, Danutë Tarvydaitë, Gramatikos normos ir dabartinë vartosena, 

Kaunas: Ðviesa, 148–156. 

R OSINAS, ALBERTAS, 1973: „Viena asmeniniø I ir II asmens ávardþiø vartosenos ypatybë 

lietuviø senøjø raðtø kalboje“, Blt 9(2), 161–169. 

R OSINAS, ALBERTAS, 1974: „Analitinës sangràþinio veiksmaþodþio formos su sangràþinio 

ávardþio ánagininku“, Mûsø kalba 1, 20–23. 

R OSINAS, ALBERTAS, 1988: Baltø kalbø ávardþiai, Vilnius: Mokslas. 

R OSINAS, ALBERTAS, 1996: Lietuviø bendrinës kalbos ávardþiai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø 

leidykla. 

S ALOPIATA, PAUL, 1929: Das Verhältnis der Evangelien-Texte in den ältesten katholischlitauischen 

Drucken, Göttingen: Gedruckt bei Hubert & Co. G. m. b. H. 

T ANGL, EBERHARD, 1928: Der Accusativus und Nominativus cum Participio im Altlitauischen, 

Weimar: Druck Hermann Böhlaus Nachfolger. 

V ASILIAUSKIENË, VIRGINIJA, 1998: „Atributiniø junginiø modeliai Mikalojaus Daukðos 

‘Postilëje’ ir Antano Baranausko tarmiø tekstuose“, Blt 33(2), 215–232. 

V - Vulgata. Cit. ið Nestle-Aland, Novum Testamentum Latine, Stuttgart: Deutsche Bibelgesellschaft, 

1992. 


WPm - JAKUB W UJEK, Postylla Katolicka mniejsza (keturi leidimai: 1 1579, 2 1582, 3 1590, 

4 1596). 

Z INKEVIÈIUS, ZIGMAS, 1957: Lietuviø kalbos ávardþiuotiniø bûdvardþiø istorijos bruoþai, 

Vilnius: Valstybinë politinës ir mokslinës literatûros leidykla. 

Z INKEVIÈIUS, ZIGMAS, 1966: Lietuviø dialektologija, Vilnius: Mintis. 

Ã ÅÍÞØÅÍÅ, ÝÌÌÀ, 1984: „Ïîñåññèâíîñòü è òðàíçèòèâíûå ðåôëåêñèâû â ëèòîâñêîì 

ÿçûêå“, Áàëòî-ñëàâÿíñêèå èññëåäîâàíèÿ, 1983, Ìîñêâà: Íàóêà, 95–101. 

Êàòåãîðèÿ ïîñåññèâíîñòè â ñëàâÿíñêèõ è áàëêàíñêèõ ÿçûêàõ, Ìîñêâà: Íàóêà, 1989. 

Ëèíãâèñòè÷åñêèé ýíöèêëîïåäè÷åñêèé ñëîâàðü, ãëàâíûé ðåäàêòîð Âèêòîðèÿ ßðöåâà, 

Ìîñêâà: Ñîâåòñêàÿ ýíöèêëîïåäèÿ, 1990. 

Ì ÀÐÒÈÍÅ, ÀÍÄÐÅ, 1963: „Îñíîâû îáùåé ëèíãâèñòèêè“, Íîâîå â ëèíãâèñòèêå 3, Ìîñêâà: 

Èíîñòðàííàÿ ëèòåðàòóðà, 366–566. 

Í ÈÊÎËÀÅÂÀ, ÒÀÒÜßÍÀ, 1986: „Ñòðóêòóðèðîâàíèå ñèòóàöèè – îòðàæåíèå ÿçûêîâîãî 

ìåíòàëèòåòà (ñòàðîñëàâÿíñêèé è ãðå÷åñêèé åâàíãåëüñêèå ò åêñòû)“, Áàëêàíû â êîíòåêñòå 

Ñðåäèçåìíîìîðüÿ. Ïðîáëåìû ðåêîíñòðóêöèè ÿçûêà è êóëüòóðû: Òåçèñû è ïðåäâàðèòåëüíûå 

ìàòåðèàëû ê ñèìïîçèóìó, Ìîñêâà: Èíñòèòóò ñëàâÿíîâåäåíèÿ è áàëêàíèñòèêè 

ÀÍ ÑÑÑÐ, 104–107. 


REFLEXIVE POSSESSIVE MARKERS IN THE PERICOPES 

OF MIKALOJUS DAUKÐA’S POSTIL 

Summary 

The article gives an analysis of the constructions with reflexive possessive markers in 

the pericopes of Daukða’s Postil and of the corresponding constructions in the third edition 

of Wujek’s Postil. In those cases where different constructions are found in Daukða and 

in the third edition of Wujek, other versions of Wujek’s Postil prior to the publication of 

Daukða’s text (viz., the 1st, 2nd and 4th editions) were consulted. The analysis of reflexive 

possessive markers confirms the assumption, already formulated before, that in translating 

the pericopes Daukða sometimes diverged from Wujek’s text and had recourse to 

alternative constructions. Such instances are, however, quite rare. Out of a number of 

more than 250 constructions with reflexive possessive markers, only some seven per cent 

showed divergences. 

A comparison of those places where Daukða and Wujek have divergent constructions 

with subsidiary sources shows that in such instances Daukða’s renderings usually coincide 

with Vilentas’ Euangelijos bei Epistolos, or they are individual creations. Direct influence of 

the Vulgate on the constructions in question can only be observed in rare instances. 

The predominant reflexive possessive markers in Daukða’s pericopes are pronominal. 

Both authors, Daukða and Wujek, show a strong predilection for a type of pronominal 

reflexive marking that is, in fact, uncharacteristic of Lithuanian as well as of Polish, viz., 




they use 1st and 2nd person pronouns instead of reflexive pronouns. This can be explained 

with the influence of Latin and Greek, the languages from which the gospel passages were 

translated. In those cases where Wujek has other constructions, the use of this model in 

DP should be viewed in connection with Vilentas, as in the latter’s Euangelijos bei Epistolos 

this foreign model of reflexive marking is even more frequent. 

Marking of reflexive possessivity on the verb is quite rare in the pericopes dealt with 

in this paper, and when it does occur, Daukða’s and Wujek’s texts are usually in agreement. 

B RONIUS MASKULIÛNAS Gauta 2000 m. kovo 17 d. 





elektroninis paðtas: grigas@osf.su.lt 



Lietuvos istorijos institutas 


ISSN 1392–737X 

Motiejaus Valanèiaus taisymai 

Simono Daukanto Maldos katalikø rankraðtyje 

Jau esu tyrusi Motiejaus Valanèiaus ir Simono Daukanto paþinties Peterburge 

aplinkybes 1 . Perþiûrëjusi kai kuriø tuo metu Peterburge gyvenusiø asmenø, daugiau 

ar maþiau bendravusiø su Daukantu, epistoliná palikimà, padariau iðvadà, 

kad Valanèius ir Daukantas pirmàkart susitiko Peterburge tarp 1844 metø rugsëjo 

7 (ar 17) dienos ir 1845 metø sausio 21 dienos. Jø paþintis galëjo trukti daugiausia 

aðtuonis, maþiausia – apie keturis mënesius, nes Valanèius Peterburgà paliko jau 

1845-øjø geguþës viduryje. Tuo metu jis buvo paskirtas Þemaièiø diecezinës seminarijos 

rektoriumi ir persikëlë á Varnius. 

Tai ir paskatino mane susidomëti spaudoje paskelbtu Romos Bonèkutës praneðimu, 

skaitytu Klaipëdos universiteto konferencijoje Valanèiaus Þemaièiø vyskupystës 

150-osioms metinëms paminëti 2 . Jame kalbama apie Valanèiaus taisytà Daukanto 

rankraðtá Maldos katalikø 3 , èia taip pat paliestas Daukanto ir Valanèiaus 

paþinties datos klausimas. Remdamasi tuo, kad ðiame Daukanto rankraðtyje yra 

anoniminiø Valanèiaus redakciniø taisymø 4 , o rankraðtis 1842 metais buvo prista- 

1 Ieva Ðenavièienë, „Simono Daukanto bièiuliai 

Peterburge“, Kultûros barai 11, 1995, 

64–70; Ieva Ðenavièienë, Þemaièiø lituanistai 

Vilniaus vyriausiojoje seminarijoje. Motiejus 

Valanèius, Vilnius: Lietuvos Respublikos 

Ðvietimo ir mokslo ministerijos leidybos 

centras, 1998, 218–230. 

2 Roma Bonèkutë, „Motiejaus Valanèiaus taisymai 

Simono Daukanto Maldos katalikø 

rankraðtyje“, M. Valanèiaus „Þemaièiø vyskupystei 

– 150“. Mokslinës konferencijos medþiaga, 

Klaipëda: Klaipëdos universitetas, 

1999, 77–82. 

3 Simono Daukanto rankraðtis Maùdas Kataljkû 

Pagaù Baênicziæs S. Rimo jszraszytas 

Metuse 1842 saugomas LLTIB RS, sign.: 

f. 1 – SD 18. 

4 Kad Daukanto Maldas taisë Valanèius, 

1988 metais nustatë Giedrius Subaèius 

(þr. Ãåäðþñ Àäîìîâè÷ Ñóáà÷þñ, Áîëüøîé 

ðóêîïèñíûé ïîëüñêî–ëèòîâñêèé ñëîâàðü 

Ñèìîíàñà Äàóêàíòàñà. Äèññåðòàöèÿ íà ñîèñêàíèå 

ó÷åíîé ñòåïåíè êàíäèäàòà ôèëîëîãè÷åñêèõ 

íàóê, Âèëüíþñ, 1988, VUB RS, 

sign.: f. 76 – 3095, l. 35). 

125 Motiejaus Valanèiaus taisymai 


rankraðtyje

tytas aprobuoti Þemaièiø vyskupui sufraganui Simonui Mykolui Giedraièiui, autorë 

nusprendë, kad ir taisyta 1842-aisiais, taigi Valanèius tada jau paþinojæs Daukantà 

ir netgi ágijæs jo pasitikëjimà. 

Labai abejotina, kad 1842 metais Daukantas galëjo turëti ryðiø su Valanèiumi ir 

kad Valanèius galëjo tuomet taisyti Daukanto rankraðtá. Apie tà laikà þinome tiktai 

tiek, jog 1842 metais Daukantas, praðydamas aprobatos, pasiuntë rankraðtá Giedraièiui. 

Jos nesulaukæs, 1843 metø kovà praðë Giedraièio pavesti kunigams Juozapui 

Giniotui ir Jurgiui Ambraziejui Pabrëþai perþiûrëti rankraðèio kalbà – „tuos 

þodþius, kurie jiems pasirodys per seni ir neverti toliau vartoti gryninant kalbà, 

uþbraukti ir virðuje áraðyti laikomus tinkamiausiais“ 5 . Giedraitis 1843 metø balandá 

nusiuntë rankraðtá Giniotui, kad pasitelkæs Pabrëþà, pataisytø kalbà ir sutikrintø 

tekstà su Ðventuoju Raðtu bei religijos dogmomis. Taèiau nei Daukantas, nei kiti 

neuþsiminë, jog rankraðtá jau bûtø taisæs Valanèius. Valanèius á Peterburgà 1842 

metø rugpjûtá buvo kà tik persikëlæs kartu su Vilniaus dvasine akademija, joje 

dëstytojavo, bet dar negarsëjo lietuviðkais raðtais. 

Ypaè daug abejoniø tuo, kad Valanèius taisæs rankraðtá 1842 metais, kilo skaitant 

Bonèkutës straipsnyje pateiktà rankraðèio apraðymà. Ji sako, kad Daukanto 

rankraðtis yra ðvarraðtis, kurá Valanèius 1842 metais itin daug redagavæs: taisæs, 

braukæs ir skutæs, kai kà uþklijavæs, be to, iðtisus lapus pakeitæs paties raðytu 

tekstu, taèiau savo pavardës niekur nepaminëjæs. Sunku ásivaizduoti, kad toká 

„ðvarraðtá“, taisytojo paverstà tikru juodraðèiu, Daukantas bûtø iðdrásæs siøsti 

vyskupui aprobuoti ir dar praðyti, kad jo (ir dar kaþkieno) kalbà sutiktø dar kartà 

taisyti Giniotas bei Pabrëþa. Toks rankraðtis tais laikais bûtø traktuojamas kaip 

dvasinës valdþios negerbimas. 

Be to, Bonèkutë mini rankraðtyje esant ir dvasinës, ir pasaulietinës cenzûros 

aprobatas su 1847 metø data. Zita Mediðauskienë, tyrusi Rusijos cenzûros istorijà 

Lietuvoje XIX amþiaus viduryje, teigia, kad rankraðèius cenzûrai derëdavo pateikti 

ðvariai perraðytus. Pateikus cenzûrai, taisyti galëjo tik dvasinis arba pasaulietinis 

cenzorius 6 . Tad kaip nepatikli Rusijos cenzûra, katalikiðkus religinius raðtus apskritai 

laikiusi politiðkai pavojingais, bûtø galëjusi priimti cenzûruoti Daukanto 

rankraðtá, kuriame jau bûtø buvæ kito anoniminio asmens ranka raðyti lapai, 

uþklijos, braukymai, prieraðai ar kiti taisymai? Taip pat bûtø sunku paaiðkinti, kaip 

save gerbiantis autorius, kokiu turëtume laikyti Daukantà, galëjo ryþtis spaudai 

pateikti toká netvarkingà rankraðtá. 

Vedama tokiø abejoniø, pati ëmiausi perþiûrëti rankraðèio originalà. Kadangi 

Bonèkutë (1999, 77–78) rankraðtá apibûdino neiðsamiai ir ne visur tiksliai, nevengdama 

pasikartoti, apibûdinsiu já pati. Tai 35,3×26 cm formato rankraðtis. Jo antraðtinio 

lapo virðuje yra Vilniaus cenzûros komiteto registracijos numeris 128, 1847 

metø liepos 11 dienos data ir áraðas: „Ã[îñïîäèíó] Âàøêåâè÷ó îòú Êîëëåæñêàãî 

5 Vytautas Merkys, Simonas Daukantas, Vilnius: 

Vyturys, 1991, 121–122; Simonas 

Daukantas, Raðtai 2, Vilnius: Vaga, 1976, 

714–716. 

6 Zita Mediðauskienë, Rusijos cenzûra Lietuvoje 

XIX a. viduryje, Kaunas: Vytauto Didþiojo 

universitetas, 1998, 37, 42. 

126 Archivum Lithuanicum 2

Ñåêðåòàðÿ K[ñàâåð³ÿ] Êîíîïàöêàãî“. Kitoje lapo pusëje yra áraðas „Pozwolono 

drukowaã pod warunkiem zùoýenia po wydrukowaniu exemplarzy prawem przepisanych 

w Komitecie Cenzury. Wilno 1847. roku 19. Lipca. Cenzor, Profeµsor 

b[yùego] Uniwersytetu Wileñskiego Radêca Kollegialny i Kawaler Ian Waszkiewicz“ 

ir Vilniaus cenzûros komiteto antspaudas. Þemiau jo matyti antspaudas 

„VILNIAUS LITERATÛROS MUZIEJUS“ (jis pakartotas l. 118r bei ant galinio áriðimo 

virðelio). Antraðtiniame lape (1r) yra Lietuviø mokslo draugijos antspaudas. 

Paskutiniame rankraðèio lape virðuje áraðyta: „246 ñòðàíèöú“. Jame taip pat yra 

Peterburgo Romos katalikø dvasinës kolegijos asesoriaus, teologijos magistro prelato 

Juozapo Kriþanauskio lotyniðkai áraðytas liudijimas, datuotas 1847 metø birþelio 

20 diena, kad rankraðèio tekstas neprieðtarauja Katalikø Baþnyèios mokymui: 

„Libellus iste sub Titulo: Maùdas Kataliku pagal Ba‡niçios S tõs Rimo: nihil in se 

continet quod Catholicae fidei, moribus bonis nec non legibus Status, adversetur. 

Testificamur Petropoli d. 20. Junij 1847. Anno“. Liudijimas pasiraðytas pirmiausia 

Kriþanauskio, o þemiau – dar ir Peterburgo Romos katalikø dvasinës akademijos 

adjunkto pareigas ëjusio teologijos magistro kunigo Jurgio Ivaðkevièiaus. Toliau 

eina Kurðo vyskupo sufragano Kazimiero Dmochovskio 1847 metø birþelio 21 dienos 

aprobata Nr. 88. 

Dabar prisiminkime XIX amþiuje buvusià áprastà rankraðèiø cenzûravimo tvarkà, 

kurià pateikia Mediðauskienë, ir palyginkime jà su minëtais Daukanto rankraðèio 

cenzûravimo atributais. 

Iki 1851 metø pagal cenzûros nuostatus lietuviðki religiniai raðtai pirmiausia 

turëjo patekti dvasinei cenzûrai – katalikø vyskupui arba jo paskirtam dvasiniam 

cenzoriui. Tik gavæ dvasinës cenzûros patvirtinimà, rankraðèiai eidavo á 

cenzûros komitetà, ir tada pasaulietinis cenzorius, perþiûrëjæs, ar nepaþeisti 

cenzûros reikalavimai, ir atsiþvelgdamas á dvasinës cenzûros rekomendacijas, 

veikalà leisdavo spausdinti. Dvasinio cenzoriaus formuluotë „nieko prieðtaraujanèio 

tikëjimo dogmoms arba vyriausybës nutarimams nëra“ tapdavo pasaulietinio 

cenzoriaus sprendimo pagrindu (Mediðauskienë 1998, 41–42). Ir tikrai – 

Daukanto rankraðtyje yra minëtas áraðas lotynø kalba ir 1847 metø birþelio 21 

dienos dvasinës cenzûros aprobata, o beveik mënesiu vëlesnë – pasaulietinës 

cenzûros aprobata. 

Aprobuoti rankraðtá pasaulietinës cenzûros komitetui galëjo pateikti ástaiga ar 

privatus asmuo (Mediðauskienë 1998, 37) – Daukanto Maldas pristatë Daukanto 

knygø leidëjas Ksaveras Kanapackis. Vilniaus cenzûros komitete rankraðtis paprastai 

uþsibûdavo vos kelias dienas (Mediðauskienë 1998, 37–38) – matome, kad ir 

Daukanto Maldos buvo aprobuotos per 8 dienas. Jeigu cenzorius nieko prieðtaraujanèio 

cenzûros nuostatams nepastebëdavo, antraðtiniame lape paraðydavo áprastà 

sakiná: „Spausdinti leidþiama, iðspausdinus nustatytà skaièiø egzemplioriø pristatyti 

á cenzûros komitetà“, paþymëdavo aprobavimo datà ir savo pavardæ – taip buvo 

ir Daukanto atveju. Po to numeruodavo rankraðèio lapus (apie Daukanto rankraðèio 

lapø numeracijos specifikà dar kalbësiu). Vëliau veikalà gràþindavo já pateikusiam 

asmeniui (Mediðauskienë 1998, 39) – taigi turëjo gràþinti tam paèiam Kanapackiui. 



rankraðtyje

1 pav. Maldos katalikø 21r: fragmentas su priklijuotu Motiejaus Valanèiaus tekstu; 

LLTIB RS, sign.: f. 1 – SD 18 

Trumpam pertraukime cenzûros atributø analizæ ir atidþiau susikoncentruokime 

prie paèiø teksto taisymø. Ið tiesø kai kurie rankraðèio lapai (tokiø ið viso 8: l. 8– 

9, 26–29, 118–119) yra Valanèiaus naujai paraðyti ant kitokio popieriaus ir ádëti 

vietoje 6 iðkirptø Daukanto rankraðèio lapø 7 . Keliose vietose Valanèiaus raðytas 

tekstas uþklijuotas tiesiog ant Daukanto teksto virðaus (l. 12v, 21r). Be to, yra labai 

daug ne tik Valanèiaus, bet ir Kriþanauskio ranka (su jam bûdingomis ilgosiomis 

, , , – , , , ) taisytø ir áraðytø þodþiø, o kartais – ir 

iðtisø sakiniø 8 . Dalis minëtø taisymø áraðyti virð eiluèiø arba paraðtëse, taèiau 

didþioji dauguma – rankraðèio tekstà iðskutus (gal nutrynus?) ir paraðius iðskustose 

vietose. Skusta, o ne taisyta, matyt, dël to, kad rankraðtis pasaulietinei cenzûrai 

7 Ir Daukantas, ir Valanèius raðë falcuotame 

popieriuje. Visi rankraðèio lapai buvo tiesiog 

sudëti nesuriðti vienas ant kito. 

Rankraðtis suriðtas vëliau, tik patekæs á 

Lietuviø mokslo draugijà ar Vilniaus literatûros 

muziejø. 

8 Kai kuriuos Kriþanauskio áterpinius Bonèkutë 

(1999, 79) apsirikusi komentuoja 

kaip Valanèiaus, pavyzdþiui, raðo, jog 

Valanèius vietomis áterpë: „óê tikrà gajles… 

pri spawiednes atlejdi (p. 35v), gywybà óê 

anà padieti, ne kajp jos iszsiêadieti (p. 44)“. 

(Spausdinant Bonèkutës straipsná ásivëlë 

klaidø, originale paraðyta: óê tjkrà [35v] ir 

padietj, ne kajp jos i†si†adieti [44r].) 


neatrodytø labai margas. Valanèiaus tekstà Kriþanauskis irgi skuto ir taisë. Nemaþai 

braukyta: kai kur uþbrauktos iðtisos pastraipos, sakiniai, þodþiø junginiai ar 

atskiri þodþiai. Retkarèiais ir Valanèius, ir Kriþanauskis áterpia þodþiø vartodami 

Daukanto raðybà ir leksikà, ypaè Valanèius keièia taðkà virð diakritiku, panaðiu 

á cirkumfleksà (savo raðtuose Valanèius tokiø þenklø, regis, niekada nevartojo): 

´ = [¼] (plg. 1 pav.). 

Dar viena taisymø, pastabø grupë – lietuviðki, lotyniðki, lenkiðki áraðai pieðtuku 

virð eiluèiø arba paraðtëse. Juos áraðæs Kriþanauskis, Ivaðkevièius, o vienà 

pastabà 43 l. paraðtëje – ir Valanèius. Mat ið pradþiø visas savo pastabas Valanèius 

raðë pieðtuku paraðtëse, vëliau, pieðtukà iðtrynæs, ten pat jas perraðë raðalu, 

o ði pastaba pasiliko. 

Rankraðtyje nëra jokiø nei Ginioto, nei Pabrëþos taisymø, nors Daukantas pats 

buvo praðæs taisyti. Kaip cenzoriai jie lyg ir privalëjo koreguoti tekstà, kad Giedraitis 

galëtø matyti jø darbà. Taèiau Giedrius Subaèius mano, kad Pabrëþos pastabos 

Daukanto rankraðèiui buvæ suraðytos atskirai viename ið rastø Pabrëþos rankraðèiø 

„Pertaysims“. Já rado Antanas Salys 9 . Èia Pabrëþos iðvardytus nevartotinus lietuviðkus 

þodþius „Maldoje pri Panos Szwæcz.“ jis nustatë esant paimtus ið Daukanto 

rankraðtyje buvusios „Maùdos Pri Panos Szwencziauses“ (Kriþanauskio iðtaisyta 

´ Szwencziausios). Ðià maldà daug kur skutæs ir taisæs Kriþanauskis. Bûtent joje 

(l. 14v–15r) yra Subaèiaus minëti Pabrëþos kritikuoti þodþiai: mergayte, palitiejemo, 

àmýybæ, wjssoutjnaj’ (Kriþanauskio taisyta Daukanto wjssoutjniej’ ´ wjµsoutinioj’), 

ne’sam’, noudiemiû, taèiau kitø – brókó, ùugoti, palaiku – nebëra, ðiuos þodþius iðskutæs 

ir pakeitæs kitais taip pat Kriþanauskis. 

Subaèius (1996, 88) pastebëjo, jog Pabrëþa bus net suklydæs skaitydamas þodá 

noudiemiû (l. 15r), Daukanto supratæs kaip , kuri rankraðtyje ið tiesø panaði 

á . Ðis rankraðèio þodis leidþia kiek patikslinti ir Valanèiaus taisymø datà. Ið 

jo matyti, jog Pabrëþa Maldas buvo skaitæs anksèiau nei Valanèius, nes Pabrëþos 

sukritikuotasis noudiemiû vëliau Valanèiaus yra pataisytas á nousidiemiû. Taigi teiginá, 

kad Valanèius Daukanto rankraðtá taisë 1842 metais ir kad tais metais uþsimezgë 

jø paþintis, dràsiai galime atmesti. 

Tad kada ir kaip atsirado Valanèiaus taisymai Daukanto rankraðtyje? Sustokime 

prie pirmojo Daukanto ir Valanèiaus susitikimo datos – 1844 metø pabaigos ar 

1845 metø pradþios. Ðiuos metus siûlytø jau minëtas argumentas, kad Valanèius á 

savo tekstà kartais áterpdavo Daukantui bûdingø raðmenø ar leksikos elementø, o 

tai tarytum leistø kalbëti apie tam tikrà Daukanto átakà tuomet dar lietuviðkai raðyti 

nemëginusiam Valanèiui. Tokiu atveju Maldø taisymus bûtø galima laikyti pirmuoju 

lietuviðku Valanèiaus raðtu. 

Taèiau ði prielaida turi rimtø kontrargumentø. Pirma, Valanèiaus intarpai – 

laisvai lietuviðkai raðanèio þmogaus intarpai. Antra, Daukantui bûdingus raðmenis 

9 Giedrius Subaèius, „Jurgio Ambraziejaus 

Pabrëþos þemaièiø kalba“, LAIS 8. Asmuo: 

tarp tautos ir valstybës, Vilnius: Mokslo ir 

enciklopedijø leidykla, 1996, 88–89. 



rankraðtyje

ei leksikà vartoja ir Kriþanauskis. Ir Valanèiaus, ir Kriþanauskio daukantizmai labai 

epizodiðki 10 – tai greièiau pastangos iðoriðkai prisiderinti prie Daukanto teksto nei 

ryðkesnë jo átaka. Antai atkreipkime dëmesá, kaip raðomas þodis Dievas. Daukantas 

raðo Djjws, Djjwo, Kriþanauskis ir Valanèius – daþniausiai Diewo, taèiau retkarèiais 

keièia Daukanto variantu su . Tik nors Kriþanauskis apytiksliai kopijuoja Daukantà 

(pavyzdþiui, taisydamas l. 20r), Valanèius þenklà, panaðø á cirkumfleksà, vietoj 

taðko paprastai uþdeda ne virð , o virð ir beveik visada jau po to, kai bûna 

uþdëjæs taðkà (þr. uþklijà 12v, tekstà 21r [plg. 1 pav.], 26r ir kt.). 

Reikia pasakyti, kad apie Maldø taisymo darbà nieko neuþsimenama nei Valanèiaus, 

nei Daukanto, nei Gintilos laiðkuose 11 (þinoma, su iðlyga, kad nemaþa dalis 

laiðkø mûsø dienø nepasiekë). Ið jø tesuþinome, kad 1844 ar 1845 metais Daukantas 

ir Valanèius drauge aptarinëjo þemaitiðkojo Naujojo Testamento kalbos dalykus. 

Argi ne keista – Daukantas 1845 metø geguþæ nemaþai raðo Gintilai apie liûdnà 

kasdienybæ, Valanèiui 1846 metais primena buvusá bendrà triûsà prie Testamento, 

taèiau jiems asmeniðkai þymiai svarbesnio dalyko nemini. Ir dar: kodël Valanèiui 

iðtaisius, Daukantas jo raðytø lapø, uþklijø neperraðë savo ranka, nebandë pritaikyti 

savo raðybos? Juk nebebûtø keblumø rankraðtá vëliau pristatyti cenzûrai. O po 

Maldø aprobavimo Daukantas rankraðèio nebebûtø galëjæs taisyti, nes iðspausdintos 

knygos tekstas cenzûros komitete bûdavo sutikrinamas su cenzûruoto rankraðèio 

tekstu ir tik tada duodamas leidimas knygà platinti (Mediðauskienë 1998, 39). 

1847-ieji – rankraðèio cenzûravimo metai – taip pat gali turëti sàsajø su Valanèiaus 

taisymais. Paieðkokime jø pratæsdami rankraðèio cenzûravimo atributikos 

aptarimà. Bonèkutë neatkreipë dëmesio, jog paskutinio rankraðèio lapo, kuriame 

sudëti dvasiniø cenzoriø paraðai, apaèioje yra raudono lako antspaudas. Antspaudas 

labai apgadintas, jo apatinëje dalyje tegalima áþiûrëti du katalikiðkus kryþelius 

ir tris caro kryþius, virðutinëje yra detalë, primenanti atributus, esanèius ant Romos 

katalikø dvasinës valdþios ástaigø ar vyskupø antspaudø. Reikia manyti, jog tai 

dvasinës cenzûros – gal Peterburgo Romos katalikø dvasinës kolegijos – antspaudas. 

Antspaudu pritvirtinta Rusijos imperijos vëliavos spalvø virvelë, perverta per 

visà rankraðtá jo apatinëje dalyje, prilaikanti ir Valanèiaus ádëtus lapus. Imperijos 

spalvø virvelë bûdavo naudojama oficialiose valdþios ástaigose. Tokia ástaiga kaip 

tik ir buvo Peterburgo dvasinë kolegija, ákurta caro nurodymu ir kontroliavusi visus 

Katalikø Baþnyèios reikalus Rusijos imperijoje. Prisiminæ, kad dvasinis Maldø cenzorius 

Dmochovskis tuomet buvo Kolegijos pirmininkas, o Kriþanauskis – ðios 

Kolegijos asesorius, turbût nesuklysime manydami, jog Maldø cenzûravimas kaip 

tik ir vyko Peterburgo dvasinëje kolegijoje (plg. 2 pav.). 

Ásidëmëtina, kad Valanèiaus raðytos uþklijos vienu metu 12 priklijuotos ir klijais, 

ir tokiu pat raudonu laku kaip lakinis antspaudas, pritvirtinantis trispalvæ virvelæ, 

10 Jø kiek daugiau Valanèiaus uþklijoje 21 

lape – ði vieta, matyt, taisyta pirmiausia, 

todël ir prie rankraðèio teksto labiausiai 

derintasi. 

11 Þr. Daukantas 1976, 716–717, 780–785; 

Motiejus Valanèius, Raðtai 1, Vilnius: Vaga, 

1972, 499–507. 

12 Kad uþklijos ir klijais, ir laku klijuotos vienu 

metu, ypaè gerai matyti ið uþklijos 12v 

lape. 


2 pav. Maldos katalikø 118v: fragmentas su Juozapo Kriþanauskio, Jurgio Ivaðkevièiaus, 

Kazimiero Dmochovskio paraðais bei antspaudu ir vëliavos spalvø virvele; 

LLTIB RS, sign.: f. 1 – SD 18 

kuria suriðtas rankraðtis. Toká antspaudà galëjo turëti, taigi ir jo lakà uþklijoms 

panaudoti tik dvasinës cenzûros aprobavimo teisæ turintis asmuo – ðiuo atveju 

Dmochovskis. Èia perðasi paprasta iðvada: Valanèiaus uþklijos negalëjo bûti priklijuotos 

anksèiau, negu rankraðtis pateko cenzûrai, nes uþklijas ant teksto laku 

turëjo klijuoti oficialus cenzorius, kuris po to rankraðtá suriðo trispalve virvele ir ðá 

suriðimà antspaudavo tuo paèiu laku. 

Krinta á akis ir rankraðèio lapø numeracija. Visi lapai, taip pat ir Valanèiaus 

ádëtieji, yra raðalu supaginuoti Dmochovskio 13 . Be to, Valanèiaus lapuose jokiø 

13 Atkreipkime dëmesá, kaip Daukantas ir 

Dmochovskis raðo bûdingà skaitmená . 

Bonèkutë (1999, 77) klaidingai nurodo, 

kad lapus buvo sunumeravæs Daukantas. 



rankraðtyje

kitokiø numeriø nëra, o Daukanto lapai jo paties numeruoti pieðtuku kas ketvirtas 

(lankais?). Daukanto numeracija atitinka rankraðtá, kuris buvo dar prieð Valanèiaus 

taisymus. 

Dmochovskio sunumeruotus lapus pasaulietinis cenzorius papildomai aprobavo, 

deðiniajame virðutiniame kampe kas lapas raðydamas po skiemená: „Po–zwo– 

lono–dru–ko–waã–Cen–zor–Jan–Wasz–kie–wicz–Po–zwo–lono–dru–ko–waã-[...]“ 

ir t. t. 14 Be to, cenzoriaus paraðai yra prie teksto iðtraukø: „tejkés jems doutj Wieszpatie: 

o szwjjsybe àmýjnoji“ (l. 58r), „o szwjjsybe àmýjnoje“ (l. 59r), „par Wieszpat… 

musû“ (l. 59v). 85r lape apatiniame deðiniajame kampe yra dar vienas á paraðà 

panaðus áraðas. 

Anksèiausià ámanomà rankraðèio paraðymo datà neretai galima nustatyti ið 

rankraðèio popieriaus vandenþenkliø ir spaudø, tad uþmeskime aká á rankraðtá ir 

ðiuo aspektu. Deja, Daukanto naudotame popieriuje nei vandenþenkliø, nei spaudø 

nëra. Valanèiaus raðytø lapø ir uþklijø popierius yra skirtingos nei rankraðtis 

spalvos bei formato. Ðio popieriaus iki ðiol niekas nëra apraðæs. 

Valanèiaus lapai, prieðingai negu Daukanto, paþymëti dviejø rûðiø reljefiniais 

spaudais. Tokius spaudus paðto ir raðomajam popieriui þenklinti, padarytus akluoju 

spaudimu, Rusijoje pirmasis pradëjo naudoti 1817 metais Aleksandro I ásakymu 

ásteigtas Imperatoriðkasis Peterhofo popieriaus fabrikas. Gerà jo popieriaus kokybæ 

rodë „karaliðkasis ðifras“ 15 – spaudas su valdovo inicialais. Jis yra ir ant Valanèiaus 

popieriaus lapø. 8–9 lape spaudas – 20 mm ilgio taðkinis ovalas, kurio 

viduryje imperatoriaus Nikolajaus I inicialas „H“, o apatinëje jo dalyje – maþas 

romëniðkas skaièius „I“. Inicialas yra su karûna tarp dviejø augalo ðakø, jo apaèioje 

raidës: „È. Ï. Á. Ô.“ (t. y. „Èìïåðàòîðñêàÿ Ïåòåðãîôñêàÿ áóìàæíàÿ ôàáðèêà“). 

Kiti lapai – 28–29, 118–119 paþymëti kiek kitokiu nei minëtasis spaudu: 

19 mm ilgio taðkiniu ovalu, kuriame yra toks pat imperatoriaus inicialas su karûna 

ir uþraðas: „ÈÌÏÅÐÀÒÎÐ. ÏÅÒÅÐÃ. ÁÓÌ. ÔÀÁ.“. Panaðiø spaudø yra apraðæs 

Sokratas Klepikovas savo sudarytose XVII–XX amþiaus popieriaus spaudø lentelëse 

16 . Pagal já lygiai tokius spaudus kaip mûsø pirmasis, tik maþesnio (17 mm) ilgio 

ir linijinio ovalo, turi rusiðkas 1833–1834 metø gamybos popierius. Panaðûs á mûsø 

antràjá spaudà, tik be karûnos, yra 1843 metø popieriaus spaudai. 

Deja, visiðkai tokiø kaip mûsø spaudø Klepikovas nebuvo aptikæs, tad ir Valanèiaus 

popieriaus pagaminimo datos pagal juos tiksliau negalime nustatyti. Taèiau 

Valanèiaus popierius turi dar vienà savybæ, kuri apie jo pagaminimà leidþia 

spræsti tiksliau – tai pati spaudo vieta. Kaip raðo Klepikovas, Peterhofo popieriaus 

14 Áraðas baigiasi l. 122r skiemeniu: „Po-“, 

todël sakinio tæsinys: „-zwolono drukowaã 

Cenzor Jan Waszkiewicz“ áraðytas 

paskutiniame rankraðèio puslapyje 

(l. 122v) po dvasinës aprobatos. 

15 Ñîêðàò Àëåêñàíäðîâè÷ Êëåïèêîâ, Ôèëèãðàíè 

è øòåìïåëè íà áóìàãå ðóññêîãî è 

èíîñòðàííîãî ïðîèçâîäñòâà XVII–XX âåêà, 

Ìîñêâà: Èçäàòåëüñòâî Âñåñîþçíîé 

êíèæíîé ïàëàòû, 1959, 27. 

16 Êëåïèêîâ, 1959, 103; Ñîêðàò Àëåêñàíäðîâè÷ 

Êëåïèêîâ, „Øòåìïåëè íà áóìàãå 

ðóññêîãî è èíîñòðàííîãî ïðîèçâîäñòâà 

XIX–XX ââ.“, Àðõåîãðàôè÷åñêèé åæåãîäíèê 

çà 1966 ãîä, Ìîñêâà: Íàóêà, 1968, 125. 


fabrikas paprastai spaudus dëdavo paðto arba raðomojo popieriaus 6 falcuotø 

popieriaus lapø sàsiuvinyje pirmojo lapo virðutiniame kairiajame kampe 17 . Taèiau 

raðomajame popieriuje, gamintame valstybinëms ástaigoms iki 4-ojo deðimtmeèio 

vidurio, spaudas bûdavo tokio popieriaus sàsiuvinio pirmajame lape virðutiniame 

deðiniajame kampe, kad jo neuþdengtø kairëje dedamas kampinis ástaigos antspaudas 

(Êëåïèêîâ 1959, 27). 

Atkreipkime dëmesá – abu Valanèiaus popieriaus spaudai yra virðutiniame 

deðiniajame falcuoto popieriaus lapo kampe. Taigi galima manyti, kad Valanèius 

taisymams naudojo labai senà, iki 4-ojo deðimtmeèio vidurio pagamintà valdiná 

popieriø. 

Minëtas faktas, nors savaip ádomus, apie Valanèiaus taisymø datà vargiai kà 

rimtesnio gali pasakyti. Galima tik manyti, jog tokiose prestiþinëse ástaigose kaip 

Peterburgo dvasinë akademija, kurioje 1842–1845 metais dirbo Valanèius, ir Valdantysis 

senatas, kur dirbo Daukantas, valdinis popierius neuþsigulëdavo. Pasak 

Klepikovo, tokio popieriaus neretai uþsilikdavo nuo sostiniø ar didþiøjø miestø 

nutolusiose vietovëse (Êëåïèêîâ 1959, 33). Pavyzdþiui, toli nuo Peterburgo, tarp 

Þemaitijos miðkø uþsislëpusi Varniø seminarija tikrai dar galëjo turëti valdinio 

popieriaus atsargø ið iki 1845 metø jai vadovavusiø misionieriø laikø. 

Mëginkime apibendrinti savo pastebëjimus. Matyti, jog Daukanto Maldø cenzûravimas 

iðsiskiria tuo, kad dvasiniø cenzoriø taisyta daugiau nei áprasta, kad 

atskiri lapai yra nevienodai sunumeruoti, be to, ne pasaulietinio, o dvasinio cenzoriaus, 

ir kad rankraðtis suriðtas trispalve virvele bei lako antspaudu, o jo uþklijos 

pritvirtintos antspaudo laku. Tokia Maldø aprobavimo atributika – trispalvë virvelë, 

lako antspaudas, uþklijos tuo pat laku – XIX amþiuje Lietuvoje yra didelë retenybë. 

Ant daugybës to meto rankraðèiø tëra dvasinio cenzoriaus paraðas ir paprastas 

antspaudas. Tai leistø átarti, kad aprobuojant Maldas buvo susidurta su ypatingomis 

aplinkybëmis. 

Jau sakiau, kad pagal cenzûros taisykles lapus numeruodavo pasaulietinis cenzorius. 

Dvasinis cenzorius galëjo numeruoti lapus tik tada, jei cenzûruojant pasikeisdavo 

rankraðèio lapø skaièius. Dvasinës cenzûros lapø numeracijos prioritetas 

leidþia manyti, kad kaip tik Maldø cenzûravimo metu susidurta su dideliais teksto 

papildymais – iðtisais lapais, kuriuos reikëjo sunumeruoti. Tokie lapai galëjo bûti 

tiktai Valanèiaus lapai: skirtingai nuo kitø rankraðèio lapø, kuriuos buvo supaginavæs 

ir Daukantas, jie sunumeruoti vien dvasinio cenzoriaus. 

Jei rankraðtis bûtø buvæs priimtas cenzûruoti su Valanèiaus taisymais, atliktais 

be cenzûros þinios, jo lapus bûtø numeravæs pasaulietinis cenzorius. Daukantas, 

atiduodamas rankraðtá cenzûrai, bûtø supaginavæs visus – ir savo, ir Valanèiaus 

lapus. Bûtø buvæ priklijuotos ir Valanèiaus uþklijos. 

17 Spaudai bûdavo dedami specialiu presu, 

ðaltu bûdu, naudojant didelá slëgá. Todël 

ryðkus bûdavo tik pirmojo sàsiuvinio lapo 

spaudas, o kituose lapuose – blyðkesni. 

Valanèiaus naudotuose falcuoto popieriaus 

lapuose (l. 9, 27, 29, 119) spaudai 

yra neryðkûs. 



rankraðtyje

Rankraðèio suriðimo, aprobatos antspaudo ir uþklijø vienalaikiðkumas liudija, 

kad uþklijos prieð aprobatà nebuvo priklijuotos. Pateikti cenzûrai nepriklijuotas 

uþklijas bûtø buvæ suprantama, jeigu rankraðtá perþiûrëti Valanèiui cenzûra bûtø 

pavedusi pati. Tokiu atveju uþsakyti taisymai bûtø rekomendacinio pobûdþio, juos 

perþiûrëtø oficialus dvasinis cenzorius, o taisytojo pavardë tarp cenzoriø nebûtø 

paminëta – visa tai puikiai tinka Maldø cenzûravimui. Taèiau jei neoficialûs taisymai 

bûtø dideli, sudarytø iðtisus lapus, juos aprobuoti reikëtø atskirai, kad pasaulietinei 

cenzûrai nekiltø abejoniø dël cenzûravimo tvarkos paþeidimø. Rankraðèio 

suriðimas trispalve virvele bei lakiniu dvasinio cenzoriaus antspaudu ir uþklijø 

klijavimas laku, tapaèiu antspaudo lakui, ið tiesø ir bus toks Valanèiaus (ne cenzoriø) 

taisymø aprobavimas. 

Kadangi Valanèiaus taisymai apëmë iðtisus puslapius, t. y. rankraðèio tekstas 

gerokai pakito, dvasinis cenzorius, ypaè jei gerai nemokëjo lietuviðkai, á pagalbà 

pasitelkë kitus cenzorius – taip galima bûtø aiðkinti aplinkybæ, kodël dvasiniø 

cenzoriø bûta net keleto. 

Apibendrinus visa, kas buvo èia pasakyta apie Maldø cenzûravimà, galima 

daryti tvirtà prielaidà: Valanèius Daukanto rankraðtá taisë su cenzûros þinia, o jo 

taisymai atsirado 1847 metais. Pabandykime chronologiðkai sudëlioti visà þinomà 

Daukanto rankraðèio taisymø ir cenzûravimo ávykiø sekà. 

Giedraitis dël neþinomø prieþasèiø rankraðèio neaprobavo. Neatmestina galimybë, 

kad jis nesutiko aprobuoti Daukanto Maldø dël to, jog Pabrëþa, kurio poþiûris 

á þemaièiø bendrinës kalbos raidà buvo visai kitoks, galëjo bûti neigiamai ávertinæs 

Daukanto rankraðèio kalbà. O gal vyskupas ir negalëjo to padaryti, nes jau 1844 

metø rugpjûtá mirë. Á jo vietà netrukus buvo paskirtas vyskupas nominatas Jonas 

Krizostomas Gintila. 

1847 metais Maldos antràkart buvo pateiktos cenzûrai – oficialiam dvasiniam 

cenzoriui vyskupui sufraganui Dmochovskiui. Pastarasis rezidavo Peterburge, kur 

tuo metu gyveno ir Daukantas. Dmochovskis aprobuodavo lietuviðkus religinius 

raðtus, nors ar mokëjo lietuviðkai, neaiðku. 

Kaip Maldos pateko Dmochovskiui? Galimos kelios hipotezës. Pirmoji jø bûtø 

susijusi su Þemaièiø vyskupu nominatu Gintila. 1844 metais perëmæs valdyti Þemaièiø 

vyskupijà, Gintila kartu perëmë ir mirusio vyskupo Giedraièio kanceliarijà, 

taigi, jei rankraðtis Daukantui nebuvo gràþintas, èia turëjo rasti ir já. Gintila artimai 

bièiuliavosi su Daukantu dar Peterburge, vëliau, iðvykæs á Þemaitijà, susiraðinëjo 

laiðkais. Be to, pats buvo atkreipæs dëmesá á Katalikø Baþnyèios lietuvybës politikos 

svarbà, tad turëjo suprasti lietuviðkø religiniø knygeliø liaudþiai leidimo reikalà. 

Tai galëjo paskatinti Gintilà bandyti parûpinti aprobatà Daukanto Maldoms. 

Reikia manyti, kad Maldos pas Giedraitá buvo gráþusios su neigiamu Pabrëþos 

atsiliepimu. Turëdamas omenyje Pabrëþos nuomonæ, Gintila atidavë jas perþiûrëti 

seminarijos rektoriui Valanèiui, apie kurio kalbinius sugebëjimus dar 1838 metais 


jam buvo labai gerai atsiliepæs Pabrëþa 18 . Kad Gintila praðydavo panaðios Valanèiaus 

pagalbos, patvirtina faktas, jog 1847 metais klausë jo nuomonës, ar neprieðtarauja 

Baþnyèios mokymui kun. Kazimiero Vizgirdos rankraðtis Wiadomoúã o niektórych 

Úwiætych 19 . Valanèiui rankraðtá pataisius, Gintilai, kaip vyskupui, nebuvo 

sudëtinga já pristatyti aprobuoti Dmochovskiui. 

Aprobata galëjo rûpintis ir asmeniðkai Valanèius. Susipaþinæs su Daukantu 

1844 metais ar 1845 metø pradþioje Peterburge, po to iðvykæs á Þemaitijà, su juo 

susiraðinëjo dël lituanistiniø bei lietuvybës dalykø. Gali bûti, kad, Daukantui papraðius, 

pats rûpinosi surasti vyskupo kanceliarijoje Maldas ir apsiëmë jas pataisyti. 

Valanèius buvo þadëjæs Daukantui parûpinti aprobatà kai kurioms jo knygoms. 

Antai Vaclovas Birþiðka mini, kad Valanèius 1849 metais siuntë Dmochovskiui 

aprobuoti Daukanto Epitome Historiae Sacrae Auctore pakartotiná leidimà, rûpinosi 

dar kartà iðleisti jo Prasmà lotynø kalbos ir Abecielà 20 , taèiau nereikëtø pamirðti, kad 

1849 metais Valanèiaus átaka buvo þymiai iðaugusi, èia pat vyskupo mitra. Kaþin 

ar 1847 metais bûtø galëjæs tokiu reikalu á Dmochovská kreiptis tiesiogiai, ypaè kad 

rankraðtis taisymø buvo labai apgadintas, tad greièiausiai ir tokiu atveju neapsieita 

be Gintilos tarpininkavimo. 

Vis dëlto ðios hipotezës neatsako á klausimà, kodël rankraðèio neaprobavo pats 

Gintila, kuris paprastai duodavo aprobatà religinëms knygoms, tarp jø ir lietuviðkoms, 

bei kodël rankraðtis tiek uþsigulëjo. Taip pat ir rankraðèio aprobatos atributø 

unikalumas bûtø suprantamas nebent tokiu atveju, jei bûtø ið anksto susitarta su 

Dmochovskiu, kad cenzûra priims Maldas aprobuoti po to, kai Valanèius pataisys 

rankraðtá. 

Galima ir kita hipotezë, kuri ðiuo metu atrodo átikimiausia – kad Maldos Dmochovská 

pasiekë ið Peterburgo. Tokiu atveju vyskupo kanceliarija buvo gràþinusi 

rankraðtá Daukantui. Daukantas 1847 metais susirado leidëjà Kanapacká, o Kanapackis 

pats áteikë Maldas Dmochovskiui. Kad Kanapackis bus parûpinæs Maldoms 

dvasinës ir pasaulietinës cenzûros aprobatas, uþsimena ir Birþiðka (1990, 14). 

Peterburge finansinëmis aferomis garsëjæs Kanapackis 21 galëjo sukelti Dmochovskiui 

nepasitikëjimà dël rankraðèio tinkamumo. Todël gali bûti, kad vyskupas 

ëmësi tam tikrø atsargumo priemoniø – atidavë rankraðtá perþiûrëti ir pataisyti 

Valanèiui. Kaip specialistà, mokantá lietuviðkai, Valanèiø Dmochovskiui rekomenduoti 

galëjo ir Kriþanauskis, ir Ivaðkevièius, já paþinojæ dar ið Valanèiaus gyvenimo 

Peterburge laikø. Prisiminus, kad ir Valanèius, ir Kriþanauskis, taisydami rankrað- 

18 Vincas Maciûnas, „Vilniaus universitetas 

ir lietuviðkasis XIX amþiaus pradþios sàjûdis“, 

Lituanistikos instituto 1979 metø 

suvaþiavimo darbai. Vilniaus universitetas 

1579–1979, Chicago: The Institute of 

Lithuanian Studies, Inc., 1981, 172. 

19 Jono Krizostomo Gintilos raðtas Motiejui 

Valanèiui Nr. 512, 1847 04 19, LVIA, 

sign.: f. 1671, ap. 4, b. 45, l. 132. 

20 Vaclovas Birþiðka, Aleksandrynas 3, Vilnius: 

Lietuvos kultûros fondas, 2 1990, 13. 

21 Egidijus Aleksandravièius, „Simono Daukanto 

knygø leidëjas Ksaveras Kanapackis“, 

LAIS 5. Simonas Daukantas, Vilnius: 

Viltis, 1993, 126–132. 



rankraðtyje

tá, stengësi derintis prie jo raðybos bei leksikos, galima bûtø átarti buvus tam tikrà 

Valanèiaus ir Kriþanauskio sàsajà, taigi manyti, kad kaip tik Kriþanauskis rekomendavæs 

Valanèiø Dmochovskiui. Persiøsti rankraðtá á Varnius nebuvo sudëtinga: 

oficiali korespondencija, paðto, knygø siuntos tarp Peterburgo dvasinës kolegijos, 

Dvasinës akademijos ir Þemaièiø vyskupijos seminarijos per Telðiø paðtà tuo metu 

buvo áprastas ir daþnas dalykas, nes seminarija veikë ðiø ástaigø priþiûrima. 

Valanèius, gavæs rankraðtá, panaudodamas senà, ið misionieriø laikø uþsilikusá 

seminarijos popieriø, gerokai taisë Daukanto tekstà. Pats perraðë lapus ir uþklijas, 

ðias turëjo gràþinti nepriklijuotas, kad jas vëliau, sutikrinæs su Daukanto tekstu, 

laku ir klijais ant teksto virðaus galëtø uþklijuoti pats Dmochovskis. Dmochovskiui 

galëjo bûti pridëti ir iðkirptieji, deja, neiðlikæ ðeði Daukanto rankraðèio lapai. 

Gavæs Valanèiaus taisymus, kuriø buvo labai daug, Dmochovskis apsidrausdamas 

pasitelkë daugiau specialistø. Jis pavedë rankraðtá perþiûrëti lietuviø kalbà 

gerai mokëjusiam kolegai Kriþanauskiui. Kriþanauskis dar nemaþai padirbëjo taisydamas 

rankraðtá ir Valanèiaus papildymus, tada rankraðtá perþiûrëjo þemaitis 

Ivaðkevièius. 

Nei Valanèius, nei dvasiniai cenzoriai Maldø nebuvo linkæ atmesti. Ir Valanèius, 

ir Kriþanauskis, ir Ivaðkevièius stengësi, kad jø taisymai bûtø kuo maþiau pastebimi 

ir rankraðtis pasaulietinës cenzûros akyse kuo daugiau panëðëtø á ðvarraðtá – 

be reikalo nebraukë, o perraðinëjo ir skuto, raðë pieðtuku (galima ásivaizduoti, kaip 

bûtø atrodæs rankraðèio tekstas, Valanèiui ir Kriþanauskiui viskà pataisius virð 

eiluèiø!). Valanèius, Kriþanauskis, taisydami rankraðtá, netgi stengësi iðlaikyti Daukantui 

bûdingà raðybà bei leksikà, kad jø taisymai iðoriðkai bûtø panaðûs á rankraðèio 

tekstà. 

Po teigiamo Kriþanauskio ir Ivaðkevièiaus liudijimo Dmochovskis rankraðtá galutinai 

aprobavo. Jis sunumeravo rankraðèio lapus, rankraðtá perriðo ir uþantspaudavo 

to paties lako, kuriuo pritvirtino Valanèiaus raðytas uþklijas tekste, antspaudu 

– taip prieð pasaulietinæ cenzûrà buvo oficialiai aprobuoti visi Valanèiaus 

taisymai. Valanèiaus, kaip neoficialaus asmens, pavardë tarp cenzoriø nebuvo 

paminëta. 

Po dvasinës cenzûros aprobatos, greièiausiai dël to, kad Peterburgo cenzûros 

komitete nebûta lietuviø kalbà mokëjusio cenzoriaus, Kanapackis rankraðtá perdavë 

Vilniaus cenzûros komitetui, kur já galutinai aprobavo pasaulietinë cenzûra. 

Panaðiai ávykiai galëjo klostytis, jeigu Valanèiaus taisymai Daukanto rankraðtyje 

bûtø atsiradæ ir 1844 ar 1845 metais. Tokios prielaidos silpnàsias puses jau minëjome, 

taèiau visai atmesti negalime. Tik tada dar reikëtø kaþkaip paaiðkinti rankraðèio 

lapø numeracijos bei aprobatos atributikos savitumà, taip pat máslæ, kaip Maldos, 

anonimo paverstos tikru juodraðèiu, galëjo bûti priimtos aprobuoti Dmochovskio, 

paþeidþiant rankraðèiams nustatytus cenzûros reikalavimus. 

Daukantas, nors ir gavæs abiejø cenzûrø leidimà, Maldø neiðspausdino. Gali 

bûti, kad taip ávyko dël leidëjo kaltës. O gal paèiam Daukantui nepatiko rankraðèio 


kupiûros, taisymai bei ypaè dideli svetimo teksto intarpai. Juo labiau kad, kaip 

sakyta, po cenzûros Maldø taisyti, taigi ir jø teksto vienodinti autorius nebegalëjo. 

Nestebintø, jei dideli Maldø taisymai Daukantà vëliau bûtø atbaidæ nuo bet kokiø 

religiniø raðtø rengimo. 


A LEKSANDRAVIÈIUS, EGIDIJUS, 1993: „Simono Daukanto knygø leidëjas Ksaveras Kanapackis“, 

LAIS 5. Simonas Daukantas, Vilnius: Viltis, 118–132. 

B IRÞIÐKA, VACLOVAS, 21990: Aleksandrynas 3, Vilnius: Lietuvos kultûros fondas. 

B ONÈKUTË, ROMA, 1999: „Motiejaus Valanèiaus taisymai Simono Daukanto Maldos katalikø 

rankraðtyje“, M. Valanèiaus „Þemaièiø vyskupystei – 150“. Mokslinës konferencijos 

medþiaga, Klaipëda: Klaipëdos universitetas, 77–82. 

[D AUKANTAS, SIMONAS,] Maùdas Kataljkû Pagaù Baêniczes S. Rimo jszraszytas Metuse 1842 

(rankraðtis saugomas: LLTIB RS, sign.: f. 1 – SD 18). 

D AUKANTAS, SIMONAS, 1976: Raðtai 2, Vilnius: Vaga. 

G INTILA, JONAS KRIZOSTOMAS, Raðtas Nr. 512 Motiejui Valanèiui, 1847 04 19, LVIA, 

sign.: f. 1671, ap. 4, b. 45, l. 132. 

M ACIÛNAS, VINCAS, 1981: „Vilniaus universitetas ir lietuviðkasis XIX amþiaus pradþios 

sàjûdis“, Lituanistikos instituto 1979 metø suvaþiavimo darbai. Vilniaus universitetas 1579– 

1979, Chicago: The Institute of Lithuanian Studies, Inc., 111–212. 

M EDIÐAUSKIENË, ZITA, 1998: Rusijos cenzûra Lietuvoje XIX a. viduryje, Kaunas: Vytauto 

Didþiojo universitetas. 

M ERKYS, VYTAUTAS, 1991: Simonas Daukantas, Vilnius: Vyturys. 

S UBAÈIUS, GIEDRIUS, 1996: „Jurgio Ambraziejaus Pabrëþos þemaièiø kalba“, LAIS 8. 

Asmuo: tarp tautos ir valstybës, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla, 10–113. 

Ð ENAVIÈIENË, IEVA, 1995: „Simono Daukanto bièiuliai Peterburge“, Kultûros barai 11, 

64–70. 

Ð ENAVIÈIENË, IEVA, 1998: Þemaièiø lituanistai Vilniaus vyriausiojoje seminarijoje. Motiejus 

Valanèius, Vilnius: Lietuvos Respublikos Ðvietimo ir mokslo ministerijos leidybos centras. 

V ALANÈIUS, MOTIEJUS, 1972: Raðtai 1, Vilnius: Vaga. 

Ê ËÅÏÈÊÎÂ, ÑÎÊÐÀÒ ÀËÅÊÑÀÍÄÐÎÂÈ÷ , 1959: Ôèëèãðàíè è øòåìïåëè íà áóìàãå ðóññêîãî 

è èíîñòðàííîãî ïðîèçâîäñòâà XVII–XX âåêà, Ìîñêâà: Èçäàòåëüñòâî Âñåñîþçíîé 

êíèæíîé ïàëàòû. 

Ê ËÅÏÈÊÎÂ, ÑÎÊÐÀÒ ÀËÅÊÑÀÍÄÐÎÂÈ÷ , 1968: „Øòåìïåëè íà áóìàãå ðóññêîãî è 

èíîñòðàííîãî ïðîèçâîäñòâà XIX–XX ââ.“, Àðõåîãðàôè÷åñêèé åæåãîäíèê çà 1966 ãîä, 

Ìîñêâà: Íàóêà, 116–141. 

Ñ ÓÁÀ÷ÞÑ, ÃÅÄÐÞÑ ÀÄÎÌÎÂÈ÷ , 1988: Áîëüøîé ðóêîïèñíûé ïîëüñêî–ëèòîâñêèé ñëîâàðü 

Ñèìîíàñà Äàóêàíòàñà. Äèññåðòàöèÿ íà ñîèñêàíèå ó÷åíîé ñòåïåíè êàíäèäàòà ôèëîëîãè÷åñêèõ 

íàóê, Âèëüíþñ, VUB RS, sign.: f. 76 – 3095. 



rankraðtyje


MOTIEJUS VALANÈIUS’ CORRECTIONS IN 

SIMONAS DAUKANTAS’ MANUSCRIPT MALDOS KATALIKØ 

Summary 

This article is an attempt to date the corrections made by Motiejus Valanèius in Simonas 

Daukantas’ manuscript Maldos katalikø written in 1842. Up to now it was thought that these 

corrections were made by Valanèius in 1842. Judging by the specific regulations for 

censorship of religious writings in 19th century Lithuania, and from the appearance of the 

manuscript (identification of somebody else’s insertions and corrections, their peculiarities 

and chronology, peculiarities of pagination, character of the paper on which Valanèius’ text 

was written, peculiarities of paste-ins and their link to the characteristics of religious and 

secular censorship) I conclude that the corrections in Daukantas’ manuscript were made 

by Valanèius probably in 1847 when the manuscript was submitted for censorship. The 

corrections were made with the permission of religious censorship and had the character 

of unofficial recommendations. 

I EVA ÐENAVIÈIENË Gauta 2000 m. kovo 18 d. 

Lietuvos istorijos institutas Priimta 2000 m. geguþës 4 d. 

Kraþiø g. 5 




Università di Pisa 


ISSN 1392–737X 

Giambattistos Bodoni’o Parmoje iðleistas 

lietuviðkas „Tëve mûsø“ (1806) 

Lituanistø, ypaè Italijos, dëmesio negali nepatraukti 1806 metais Parmoje iðleisti 

poteriø tekstai baltø kalbomis 1 . Þymaus raidþiø kûrëjo ir raiþytojo Giambattistos 

Bodoni’o (1740–1813) knygoje Oratio Dominica in CLV. lingvas versa 2 pastebëjau 

lietuviø bei kitomis baltø kalbomis iðspausdintus poterius 3 . Bodoni’o veikla spaudos 

ir tipografijos tyrinëtojams gerai þinoma, apie jà daug raðyta. Taèiau apie 

spaustuvininkà Bodoni – ávairiø kalbø poteriø leidëjà, tam tikrà lietuviø ir kitø 

baltø kalbø raðtijos propaguotojà, lietuviðkose ar latviðkose enciklopedijose terasime 

maþai 4 . Todël ðio straipsnio tikslas yra pristatyti patá Bodoni ir jo spausdintà 

1 Keista, kad iki ðiol Bodoni’o tekstai Parmoje 

nebuvo pastebëti. Juk apie Oratio Dominica 

raðë net miesto spauda (pvz., þr. Cattabianchi 

1958). Be to, Bodoni’o knyga 

buvo perleista Parmoje 1967 metais: 

Giambattista Bodoni, ORATIO DOMINI- 

CA IN CLV. LINGVAS VERSA ET EXOTI- 

CIS CHARACTERIBUS PLERVMQUE EX- 

PRESSA 1–2 (fotografuotinis leidimas), 

Parma: Franco Maria Ricci, 1967. 

2 [Giambattista Bodoni,] ORATIO DOMINI- 

CA IN CLV. LINGVAS VERSA ET EXOTI- 

CIS CHARACTERIBUS PLERVMQUE EX- 

PRESSA, Parmae: Typis Bodonianis, 

MDCCCVI [1806] (toliau – Oratio Dominica). 

3 1998 metø rugsëjá staþuodamas Èikagoje 

turëjau galimybæ pavartyti Bodoni’o originalo 

egzemplioriø, saugomà Newberry 

bibliotekoje (sign.: Bon 1986). Vëliau, 

2000 metø vasará, lankydamasis kaip vi- 

zituojantis profesorius Los Andþelo universitete 

(UCLA), galëjau sutikrinti kai 

kurias smulkmenas su universiteto bibliotekoje 

(Research Library, Special Collection; 

sign.: Z 233 B6L89) esanèia originalo 

kopija. 

4 Duomenø apie Bodoni nëra Lietuvos bibliografijoje 

(Lietuvos TSR bibliografija. Knygos 

lietuviø kalba 1. 1547-1861, Vilnius: Mintis, 

1969; Lietuvos bibliografija. Knygos lietuviø 

kalba 1. 1547-1861. Papildymai, Vilnius: 

Mintis, 1990 [toliau – LB]). Tarpukario 

enciklopedija Bodoni mini bendrais 

bruoþais (Lietuviðkoji enciklopedija 3, Kaunas: 

Spaudos fondas, 1935, 1496 skiltis); 

tik bostoniðkoji, kalbëdama apie Bodoni’o 

Oratio Dominica, prideda: „tarp kitø kalbø 

ir lietuviðkai“ (Lietuviø enciklopedija 3, Bostonas: 

Lietuviø enciklopedijos leidykla, 

1954, 92). 

139 Giambattistos Bodoni’o 

Parmoje iðleistas lietuviðkas 

„Tëve mûsø“ (1806)

lietuviðkà „Tëve mûsø“. Ið pradþiø dera nors trumpai priminti Bodoni’o gyvenimà, 

pakankamai sëslø, bet pilnà veiklos ir ðlovës. 

1. G IAMBATTISTOS BODONI’O GYVENIMAS IR DARBAI. Bodoni 

gimë 1740 metais Saluzzo mieste, gyveno daugiausia gimtinëje, Romoje ir Parmoje. 

Ið maþens jis susipaþino su spaustuvininko darbu ir menu; Romoje ásidarbino 

rinkëju jëzuitø asociacijos Congregatio de Propaganda Fide spaustuvëje ir kartu Sapiencijos 

universitete mokësi Rytø kalbø pradmenø. Vienu metu (1766 metais) Bodoni 

ketino iðvykti á Anglijà, kur visuomenë labai palankiai þiûrëjo á spaustuvininkø 

menà, ten jis tikriausiai tikëjosi didesnës ðlovës. Taèiau pakeliui dar gimtinëje 

susirgo ir nusprendë á Anglijà nebevaþiuoti. Nuvyko á Parmà. Èia kurá laikà 

dirbo Karaliðkoje spaustuvëje spaustuvininku, o 1791 metais atidarë savo spaustuvæ. 

Joje be pertraukos dirbo 46 metus, nekreipdamas dëmesio á besikeièianèià politinæ 

padëtá, atsidavæs tik savo menui. 

Veikiausiai dar Romoje Bodoni’ui kilo mintis paèiam kurti ðriftus ir punsonus. 

Pamaþu jis sukaupë pilnus kai kuriø kalbø raidþiø rinkinius. Bet tikros ðlovës 

Bodoni susilaukë vëliau. 1806 metais jis buvo apdovanotas aukso medaliu Paryþiaus 

parodoje. Bodoni ne kartà kvietë persikelti kitur (vël á Romà, Milanà, Neapolá, 

Ispanijà), taèiau jis pasiliko Parmoje, kurià laikë antràja tëvyne. Iðvaþiuodavo tik 

trumpam – atsiimti premijø bei apdovanojimø. Joks kitas spaustuvininkas niekada 

nebuvo taip pagerbtas kaip Bodoni. Po Bodoni’o mirties Parmos katedroje pastatytas 

jo biustas 5 . 

Pagrindinë Bodoni’o gyvenimo aistra buvo tipografika kaip spaustuvës menas. 

Jam brangiausias buvo paskutinis darbas Manuale Tipografico 6 , kuris, beje, iðleistas 

dukart: 1788 metais (dar autoriui gyvam esant) ir 1818 metais (jau po jo mirties) 7 . 

5 Apie Bodoni’o gyvenimà þr.: Giuseppe De 

Lama, Vita del cavaliere G. Bodoni tipografo 

italiano e catalogo cronologico delle sue edizioni 

1–2, Parma: Stamperia Ducale, 1816; I. 

Bernardi, Vita di Giambattista Bodoni, Saluzzo, 

1872; Piero Barbéra, Giovan Battista 

Bodoni, Genova: Formíggini, 1913 [ 2 1939]; 

R. Chierici, Giambattista Bodoni (1740– 

1813). Studio storico-biografico, Parma, 

1913. Apie tam tikrus Bodoni’o biografijos 

ir veiklos aspektus þr. bibliografijà: 

Francesco Barberi, „Bodoni Giambattista“, 

Dizionario Biografico degli Italiani 11, Roma: 

Istituto della Enciclopedia Italiana, 

1969, 107–115. 

6 Èia minima daug pasaulio kalbø (25 ir jø 

ðriftø variantai); tarp jø ir slavø, bet (dar) 

ne baltø kalbø. 

7 Iðsamiausia Bodoni’o darbø bibliografija 

paskelbta Giannetto Avanzi, „Giambattista 

Bodoni fra due centenari: 1913–1940. 

Saggio bibliografico“, Archivio storico per le 

provincie parmensi 3(5), 1940, 137–161; ið 

ankstesniøjø dar minëtinos: Giovanni 

Drei, „Rassegna bibliografica bodoniana“, 

Archivio storico italiano 72(2), 1914, 210– 

219; Hugh Cecil Brooks, Compendiosa bibliografia 

di Edizioni Bodoniane, Firenze: 

Barbera, 1927; Hanns Bohatta, „Zur Bodoni-Bibliographie“, 

Gutenberg Jahrbuch 

10, 1935 ir Giampiero Giani, Catalogo delle 

autentiche edizioni bodoniane, Milano: Conchiglia, 

Istituto Editoriale Italiano, 1948; 

ið naujausiø studijø minëtina: Biblioteca 

Angelica. La collezione bodoniana, Roma: 

Istituto poligrafico e Zecca dello Stato, 

1987; AA. VV., Conoscere Bodoni: nel duecentocinquantesimo 

anniversario della nascita, 

Torino: Altieri, 1990; Ciavarella Angelo, 

Bodoni: l’invenzione della semplicitä, Parma: 

Guanda, 1990. 


2. B ODONI’O ORATIO DOMINICA (1806). Tarp þymiausiø Bodoni’o 

veikalø yra XIX amþiaus pradþioje Parmoje paskelbtas Oratio Dominica. Apie jo 

atsiradimà maþai teþinoma 8 . Vis dëlto aptikau tokiø to meto duomenø: „[Parmos] 

karaliaus pavaduotojas su malonumu dovanoja Napoleonui Monti’o poemos Il 

Bardo della Selva Nera leidimà, spausdintà Parmoje Bodoni’o ðriftais; jis taip pat 

sutiko, kad jam bûtø dedikuotas 1806 metø spaustuvës ðedevras – Oratio Dominica 

in CLV linguas versa et exoticis characteribus plerumque expressa. Uþ tai Bodoni gavo 

dovanø tûkstantá louisø ir tûkstanèio dviejø ðimtø frankø pensijà, skirtà jo þmonai“ 

9 . Apie veikalo likimà sakoma taip: „Brunet says that Eugéne Beauharnais, 

viceroy of Italy, to whom this work is dedicated, bought up all the copies of this 

fine edition in order to present them to his friends“ 10 . 

Veikalas susideda ið daugiau negu trijø ðimtø didelio formato puslapiø. Pratarmë 

pateikiama trimis kalbomis: prancûzø (Au Lecteur), italø (A chi vorrà leggere) ir 

lotynø (Anteloquium). Knygà sudaro keturios dalys: 1) „Pars Prima, Linguas Asiaticas 

complectens“ (I–LXXIII p.); 2) „Pars Secunda, Linguas Europaeas complectens“ 

(LXXV–CXCVIII p.); 3) „Pars Tertia, Linguas Africanas complectens“ (CXCIX– 

CCXIX p.); 4) „Pars Quarta, Linguas Americanas complectens“ (CCXX–CCXXXVI p.). 

Toliau eina „Index linguarum quibus Oratio Dominica conversa est“ (CCXXXVII– 

CCXLVIII p.). Paskutiniame puslapyje paraðyta: „Ðis daugiakalbis veikalas baigtas 

1806 metø gruodþio 15 dienà kilniame Parmos mieste, valdant NAPOLEONUI 

Pirmajam, visuomet didþiam galø [t. y. prancûzø] imperatoriui bei nenugalëtajam 

Italijos karaliui, kuriam linkime ilgalaikës sëkmës, laimës ir klestëjimo“ 11 . 

Lietuviðkas tekstas yra antroje dalyje. Be kitø pasaulio kalbø, Bodoni pateikia 

poterius net aðtuoniomis baltø kalbomis. Jas vadina taip: Lotavicé CLXX; Lithuanice 

CLXXIX; Livonice CLXXXIII; Prutenice CLXXXIV; Prussice CLXXXV; Lettice CLXXXVI; 

Werulice CLXXXVII; Curlandice CLXXXVIII. Jau ið pirmo þvilgsnio matyti, kad Bodoni’o 

dëmesá patraukë ne tiek lietuviø, kiek kìtos baltø kalbos: jis spausdino du 

prûsiðkus tekstus („prutëniðkai“ ir „prûsiðkai“), net keturis latviðkus („lotaviðkai“, 

„livoniðkai“, „latviðkai“, „veruliðkai“) ir dar vienà kurðiðkà („kurliandiðkai“) 12 . 

8 Galbût daugiau þiniø bûtø galima rasti 

Bodoni’o korespondencijoje – apie 12 000 

laiðkø saugoma Parmos Palatinos bibliotekoje. 

9 Franšois Boyer, „Bodoni et la France“, Biblioteca 

Palatina. Bodoni celebrato a Parma, 

Parma: La Nazionale, Tipografia editrice 

in Parma, 2 1963, 197: „Le Vice-Roi [de 

Parme] eut plaisir à offrir à Napoléon l’édition 

du poéme de Monti, Il Bardo della Selva 

Nera, imprimé à Parme coi tipi bodoniani; 

il accepta aussi que lui soit dédié en 

1806 un chef d’oeuvre de la typographie, 

L’Oratio Dominica in CLV linguas versa et 

exoticis characteribus plerumque expressa. 

Cela valut à Bodoni un cadeau de mille 

louis et une pension de douze cent francs 

reversible sur sa femme“. 

10 Victor Collins, Attempt at a Catalogue of the 

Library of the late Prince Louis-Lucien Bonaparte, 

[London:] Henry Sothern & Co, 

1894, 103. 

11 „Polyglotticum hoc opus absolutum est 

die XV decembris MDCCCVI in inclyta 

Parmensi civitate sub NAPOLEONE I 

gallorum imperatore semper augusto atque 

Italiae rege invictissimo cui omnia 

fortunate feliciter prospereque diutissime 

evenire apprecabimur“. 

12 Ðiame straipsnyje ribojuosi tik lietuviðku 

tekstu. Apie visus Bodoni’o iðspausdintus 

baltiðkus tekstus pasirodys mano straipsnis 

Italijos baltistikos þurnale Res Balticae 

(RBl). 




3. L IETUVIÐKAS BODONI’O „TËVE MÛSØ“. Ðtai lietuviðkas Bodoni’o 

„Tëve mûsø“ tekstas (Bodoni 1806, CLXXIX; plg. 1 pav.): 

ORATIO DOMINICA 

LITHUANICE. 

1 Tewe musu kursey esi danguy, szwes- 

2 kis wardas tawo; ateyk karaliste tawo. 

3 Buk wala tawo kayp and dangaus teyp ir 

4 andziam es. Donos musu wisu dienu dok 

5 mumus szedien. Ir atlayisk mums musu 

6 kaltes kayp ir mes atlaydziam sawiemus 

7 kaltiemus. Ir newesk musu ing pagundy- 

8 nima; bet giaf bekmus nog pikto. Amen. 

Ex Sylloge Londinensi. 

Tekste matyti aiðkiø lietuviðkai nemokanèio leidëjo klaidø. Pavyzdþiui, vienur 

kitur neskiriamos lietuviðkø þodþiø ribos: andziam es 4 1–2 vietoj *and ziames ~ ant 

þemës; giaf bekmus 8 2–3 vietoj *giafbek mus ~ gelbëk mus. Antrajame pavyzdyje vietoj 

paraðyta , o tai nors kiek mokanèiam lietuviðkai ið karto bûtø kritæ á akis. 

Ir paties Bodoni’o biografija neleidþia net spëti, kad jis bûtø galëjæs mokëti lietuviø 

kalbà. Todël visiðkai aiðku, kad Bodoni ne pats kûrë, o nuraðë tekstà ið kitur, kaip 

netrukus paaiðkës – ið Jeano Jacques’o Marcelio 1805 metø veikalo 13 (þr. toliau 4.). 

Ið grafiniø ir fonetiniø ypatybiø ðá tà galima spræsti apie Bodoni’o skelbto teksto 

tarmæ. Visø pirma atkreiptinas dëmesys á raidæ , du kartus paraðytà po 

vietoj tikëtinos (vakarø aukðtaièiø) : atlayisk 5 4 ~ atleisk, atlaydziam 6 5 ~ 

atleidþiam. Uþbëgant uþ akiø galima pasakyti, kad prototipiniame Marcelio darbe 

vartojamos grafemos , bet Bodoni jas pakeitë á . Taèiau, kaip matëme, ir 

Bodoni’o veikale atsispindi kietasis [ù] prieð e tipo vokalizmà (bûdingas rytø, vidurio 

ir pietø aukðtaièiams 14 ), tik Bodoni kaþkodël nepaþymëjo kietumo (ar neatkreipë 

dëmesio, ar neturëjo tokio þenklo). 

Poteriuose pavartotas „iðblësæs“ tvirtagalis [ai]: kurµey 1 3 ~ kursai. Nors tiksliai 

nurodyti tokio „iðblësimo“ teritorijà sunku (plg. Zinkevièius 1966, 94), taèiau ði 

ypatybë daþnai pasitaiko vidurietiðkuose tekstuose 15 . Jau vien tokios dvi ypatybës 

leistø spëti, kad pirminis variantas, vëliau patekæs ir á Bodoni’o tekstà, buvo vidurietiðkas 

aukðtaitiðkas. Toliau paaiðkës (þr. toliau 5.), kad ið knygos á knygà keliavusio 

lietuviðko poteriø teksto pirminis ðaltinis galëjo bûti vidurietiðkas Samuelio 

Boguslavo Chylinskio Biblijos rankraðtis. 

13 Jean-Jacques Marcel, ORATIO DOMINI- 

CA CL LINGUIS VERSA, ET PROPRIIS 

CUJUSQUE LINGVAE CHARACTERI- 

BUS PLERUMQUE EXPRESSA; Edente 

J. J. MARCEL, Typographeii imperialis 

administro generali, Parisiis, Typis Imperialibus, 

Anno Repar. Sal. 1805, Imperiique 

Napoleonis Primo. 

14 Plg. Zigmas Zinkevièius, Lietuviø dialektologija, 

Vilnius: Mintis, 1966, 158, 519, 

þemël. 74. 

15 Plg. Zigmas, Zinkevièius, Lietuviø kalbos 

istorija 3. Senøjø raðtø kalba, Vilnius: Mokslas, 

1988, 185, 199 ir kt. 


1 pav. Bodoni’o Oratio Dominica, CLXXIX: lietuviðkas „Tëve mûsø“; 

Èikagos Newberry biblioteka, sign.: Bon 1986 

Balsis [i] beveik visada þymëtas : esi 1 4, ing 7 5, ir 3 8, 5 3, 6 3, 7 2, karaliste 2 5 ~ 

karalystë, pikto 8 6, szweskis 1 6–2 1. Iðimtis, kur paraðyta , yra pagundynima 7 6–8 1 ~ 

pagundinimà, bet to turbût nepakanka þemaitiðkai fonetikai áþvelgti. Raidë 

nuosekliai vartojama tik dvibalsiuose: danguy 1 5 ~ danguj, kayp 6 2 ~ kaip ir t. t. Tai 

tuo metu buvo áprasta visoje Didþiojoje Lietuvoje. 




Ið kitø svarbesniø ypatybiø galima nurodyti Bodoni’o tekste daþnai raðomà 

vietoj aukðtaièiø dvibalsio [uo], pvz., dok 4 7 ~ duok, Donos 4 3 ~ Duonos, nog 8 4 ~ 

nuog. Tokia raðybos ypatybë pasitaikydavo ávairiuose (ne tik vidurietiðkuose) lietuviø 

kalbos tekstuose. Þymëtas visø aukðtaièiø dvibalsis [ie]: dienu 4 6 ~ dienø, 

szedien 5 2 ~ ðiandien. Nosiniø balsiø Bodoni’o tekste nëra, plg. szweskis 1 6–2 1 ~ 

ðvæskis. 

Ið morfologijos bruoþø matyti dat. pl. su -mus, jau XVIII amþiuje ëmæs nykti ið 

raðomosios kalbos 16 : mumus 5 1 (bet ir mums 5 5), sawiemus kaltiemus 6 6–7 1. 

Nemokëdamas kalbos, Bodoni stengësi kruopðèiai perraðyti tiesioginá ðaltiná 

(iðlaikë netgi netikslius þodþiø junginius ir þodþiø skyrimà). 

4. T IESIOGINIS BODONI’O ÐALTINIS. Ið pirmo þvilgsnio ðaltinio 

klausimas galëtø atrodyti lengvai sprendþiamas, nes pats Bodoni raðë: Ex Sylloge 

Londinensi ‘Ið Londono rinkinio’. Bet ið tikrøjø taip nëra. Kaip jau uþsiminta, Bodoni 

rëmësi kito spaustuvininko, savo amþininko prancûzo Jeano Jacques’o Marcelio 

(1777–1854) paryþietiðku spaudiniu ORATIO DOMINICA CL LINGUIS VERSA 17 . Ðis 

veikalas buvo parengtas skubotai (nenaudojant visø punsonø) popieþiaus Pijaus 

VII apsilankymo Prancûzijos imperijos spaustuvëje proga 1805 metais 18 . Nors net 

ið pavadinimø matyti, kad italas paskelbë penkiais „Tëve mûsø“ daugiau negu 

prancûzas, taèiau ið tikrøjø Bodoni’o rinkinys labai maþai skiriasi nuo savo tiesioginio 

prototipo. Baltiðki tekstai ið esmës nesiskiria, yra tik ðiek tiek jau minëtø 

grafiniø skirtumø (Bodoni’o vietoj Marcelio , plg. toliau Marcelio teksto 

karaùiste, atùayisk, atùaydziam, kaùtiemus). 

ORATIO DOMINICA 

LITHUANICE. 

Tewe musu kursey esi danguy, szwesskis 

wardas tawo; ateyk karaùiste tawo. 

Buk wala tawo kayp and dangaus teyp ir 

andziam es. Donos musu wisu dienu dok 

mumus szedien. Ir atùayisk mums musu 

kaltes kayp ir mes atùaydziam sawiemus 

kaùtiemus. Ir newesk musu ing pagundynima; 

bet giaf bekmus nog pikto. Amen. 

Ex Sylloge Londinensi. 

16 Plg. Jonas Palionis, Lietuviø raðomosios kalbos 

istorija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø 

leidykla, 1995, 156, 216. 

17 Naudojausi Èikagos Newberry bibliotekos 

egzemplioriumi (sign.: Bon 1913). 

18 Dël ðio ávykio þr. J.-M. Quérard, La France 

littéraire ou dictionnaire bibliographique 5, 

Mayenne: Floch, 2 1964, 506; dar þr. Jean- 

Jacques Marcel 1805. 


Kodël Bodoni naudojosi Marcelio darbu? Reikia turëti galvoje, kad XIX amþiaus 

pradþioje prancûzø kultûra Parmoje buvo populiari. Be to, savo pratarmëje 

Bodoni cituoja Marcelá ir jo rinkiná, taip pat Johannà Ulrichà Krausenà, Joannà 

Chamberlaynà19 . Mat apie jø rinkinius Bodoni þinojo ir galbût ketino su jais 

konkuruoti. Pats Marcelis taip pat buvo spaustuvininkas ir orientalistas. Ið pradþiø 

jis dirbo stenografu Paryþiaus École Normale, nuo 1793 metø buvo prancûzø 

kariuomenës spaustuvës Kaire (Egipte) organizatorius, 1798 metais tapo Prancûzijos 

imperijos vyriausybës spaustuvës direktoriumi. Nuo 1803 iki 1814 metø 

buvo Collége de France profesorius, o dar vëliau (1817–1820) vienas ið Société 

Asiatique ákûrëjø20 . 

Neabejotinà Bodoni’o ir Marcelio knygø ryðá liudija Bodoni’o naðlës laiðkas. 

1814 metø liepos 2 dienà kunigui F. Cancellieri’ui ji raðë: „Taigi Jûs gausite vienà 

nedefektiná ‘Tëve mûsø’ egzemplioriø, kurá man pasisekë rasti. Ðità knygà kai kas 

kritikuoja dël raðybos, nors mano vyras patikimai nuraðë nuo Marcelio [knygos], 

tad jam nereikëtø taip priekaiðtauti, ir ypaè prancûzams. Juo labiau kad jis ketino 

tik pateikti daugelio savo sukurtø rytietiðkø bei lotyniðkø ðriftø pavyzdþius (specimen)“ 

21 . 

5. NETIESIOGINIAI BODONI’O ÐALTINIAI ARBA BÛSIMØ TYRI- 

MØ KRYPTYS. Ateityje bûtø galima tirti ir paties Marcelio ðaltinius bei nustatyti, 

susekti pirminá „keliaujanèio“ teksto prototipà, kuris ilgainiui pasiekë Bodoni’o 

rinkiná. Kartu iðryðkëtø ir Bodoni’o lietuviðko „Tëve mûsø“ tradicija 

Europos kontekste. 

Visø pirma atkreiptinas dëmesys, kad Bodoni perëmë ið Marcelio netgi nuorodà 

teksto gale: Ex Sylloge Londinensi. Èia, matyt, Marcelis turëjo galvoje þymaus 

anglø filosofo Johno Wilkinso (1614–1672) veikalà AN ESSAY Towards a REAL 

19 Johann Ulrich Krausen, Oratio Dominica 

pol&glottoV, ka¼ pol&morfoV, nimirum 

plus centum linguis, versionibus, aut characteribus 

reddita et expressa, editio novissima, 

speciminibus variis, quam priores, auctior [be 

datos]; Joann Chamberlayn, ORATIO DO- 

MINICA IN DIVERSAS OMNIUM FERE 

GENTIUM LINGUAS VERSA [...], Amsterdam: 

Goerei, 1715. 

20 Þr. Alfred Dantés, Dictionnaire Biographique 

et bibliographique [...] des hommes les 

plus remarquables dans les lettres, les sciences 

et les arts par Alfred Dantés, Paris: Aug. 

Boyer et C., Libraires-Éditeurs, 1875, 652. 

21 Cit. ið „G. B. Bodoni e la Propaganda Fide“, 

Quaderni del Museo Bodoniano 1. Biblioteca Palatina, 

Parma: Sez. Grafica dell’Istituto Statale 

d’Arte P. Toschi, 1959, 27–28: „Ella 

adunque riceverà un esemplare dell’Orazione 

dominicale, la quale m’é riuscito di raccapezzare 

senza difetti. Un simile libro, che 

da taluni si critica sotto il rapporto dell’ortografia, 

sebbene a mio marito, che fedelmente 

ricopiò quello del Marcel, ciò non 

dovrebbe imputarsi a biasimo, e massime 

dai Francesi, e meno, conoscendosi ch’egli 

intese soltanto di dare uno specimen de’ moltissimi 

suoi caratteri orientali e latini coniati 

tutti da lui“. 




CHARACTER And a PHILOSOPHICAL LANGUAGE, iðleistà Londone 1668 metais22 

. Preliminariai palyginus paaiðkëjo, kad ðitame rinkinyje esanèio lietuviðko 

„Tëve mûsø“ pagrindas turbût buvo Samuelio Boguslavo Chylinskio Biblijos „Tëve 

mûsø“ (Mt) tekstas23 . Marcelio ir Bodoni’o tekstuose, skirtingai nei Wilkinso, 

nëra raidþiø ir ; Bodoni’o skyryba sutampa su Marcelio, o Wilkinso darbe 

skyrybos þenklø visai nëra. 

Ðitie skirtumai ir sutapimai patvirtina, kad Bodoni palyginti tiksliai laikësi 

Marcelio publikacijos. Be to, aiðku, kad Marcelis buvo vienintelis Bodoni’o ðaltinis 

– Bodoni turbût niekada netgi nematë Wilkinso veikalo. O kokiais ðaltiniais 

naudojosi Marcelis – kol kas neþinia, bet greièiausiai jo ir Wilkinso tekstø 

santykis laikytinas netiesioginiu (lygiai kaip Bodoni’o ir Wilkinso). Antra vertus, 

atrodo, kad visø trijø tekstø prototipas – Chylinskio Evangelija pagal Matà. 

Toliau reikia pasakyti, kad Bodoni’o ir Marcelio lietuviðkas „Tëve mûsø“ gana 

panaðus á tekstà, kurá prieð porà metø radau jëzuito Lorenzo Hervås y Panduro 

(1735–1809) veikale Saggio Pratico delle lingue, iðleistame Cesenoje (Italija) 1787 

metais. Tiesa, Bodoni’o ir Marcelio „Tëve mûsø“ kiek skiriasi nuo Hervåso teksto, 

paþymëto Lituanica vardu, bet tik pradþia, o visa kita visiðkai sutampa24 . Ði knyga 

buvo pakankamai þymi ir visai tikëtina, kad ja galëjo pasinaudoti Marcelis. Be to, 

Hervåso veikalas turëjo bûti þinomas Romoje Propaganda Fide aplinkoje, tad ir 

Bodoni galëjo bûti jà matæs. 

Taigi Bodoni’o, Marcelio, Hervåso, Wilkinso ir turbût kitø dar nesurastø autoriø 

tekstai sudaro grandinæ, kuri gerai iliustruoja tai, kà sakë Zinkevièius: „Chilinskio 

vertimas iðgarsino lietuviø kalbà Vakarø Europoje, nes ið jo lietuviðkø tekstø nuotrupos 

pateko á ávairius poliglotinius rinkinius, kurie buvo labai populiarûs XVII– 

XVIII a.“ (Zinkevièius 1988, 227). Manau, kad tikëtinà „Tëve mûsø“ tekstø grandinæ 

ðiuo tyrimo etapu galima bûtø pavaizduoti taip: 

22 Plaèiau apie Wilkinsà þr.: Daniel Droihxe, 

„Wilkins et les langues européennes“, La 

linguistique entre mythe et histoire, Münster, 

1991; John Wilkins and 17th-century British 

linguistics, ed. Joseph L. Subbiondo, Amsterdam 

etc.: Benjamins, 1992. 

23 Lyginau su: Czesùaw Kudzinowski, Biblia 

Litewska Chyliñskiego. Nowy Testament (fotokopie), 

Poznañ: Wydawnictwo Naukowe 

Uniwersytetu im. Adama Mickiewicza, 

1984, 16–17. 

24 Plg. Hervåso Lituanica teksto pradþià: 

„Tevve musu, keursei esi and dangui: 

szevveskis vvardas tavvo“. Plaèiau þr. 

Pietro U. Dini, „Notizia sui testi baltici 

del Padre nostro nel ‘Saggio pratico’ 

(1787) di Lorenzo Hervås y Panduro“, 

RBl 2, 1996, 189–200; Pietro U. Dini, 

„Der Werdegang der Auffassung über die 

baltische Sprachdomäne bei Lorenzo Hervås 

y Panduro. Ein Beitrag zur Historiographie 

der baltischen Linguistik“, IF 

102, 1997, 261–294. 


Chylinskis (1661) ´ Wilkinsas (1668) 

...Hervås (1787)... 

Marcelis (1805) ´ Bodoni (1806) 

Vadinasi, minëtø lietuviðkø tekstø gretinimas ir tyrimas kol kas leidþia rekonstruoti 

tik trumpà lietuviðkø poteriø grandinës Europos leidiniuose atkarpà. Taèiau 

jau galima susidaryti vaizdà apie tekstø keliavimo tradicijà. Ateityje reikës spræsti 

bent du klausimus: 1) sekti tekstø migracijà ir jø kitimà nuo Wilkinso iki Hervåso, 

Marcelio bei Bodoni’o rinkiniø; 2) ieðkoti „Tëve mûsø“ keliø nuo Hervåso, Marcelio, 

Bodoni’o knygø á kitø autoriø (dar vëlesnius) leidinius. Tai jau bûtø Chylinskio 

„Tëve mûsø“ lietuviðkos tradicijos poliglotiniuose XVI–XIX amþiaus Europos leidiniuose 

tyrimas. 

Pagaliau dar apie Bodoni. Vien dël to, kad savo poteriø rinkinyje paskelbë 

lietuviðkà tekstà, jam dera skirti tam tikrà, nors ir ne itin reikðmingà vietà lietuviø 

raðtijos istorijoje. 


A. A. V. V., 1984: Histoire de l’édition francaise Tome II. Le livre triomphant 1660-1830, Paris: 

Promodis. 

A. A. V. V., 1990: Conoscere Bodoni: nel duecentocinquantesimo anniversario della nascita, Torino: 

Altieri. 

A VANZI, GIANNETTO, 1940: „Giambattista Bodoni fra due centenari: 1913–1940. Saggio 

bibliografico“, Archivio storico per le provincie parmensi 3(5), 137–161. 

B ARBXRA, PIERO, 1913 [ 21939]: Giovan Battista Bodoni, Genova: Formíggini. 

B ARBERI, FRANCESCO, 1969: „Bodoni Giambattista“, Dizionario Biografico degli Italiani 11, 

Roma: Istituto della Enciclopedia Italiana, 107–115. 

B ERNARDI, I . , 1872: Vita di Giambattista Bodoni, Saluzzo. 

Biblioteca Angelica. La collezione bodoniana, Roma: Istituto poligrafico e Zecca dello Stato, 

1987. 

B ODONI, GIAMBATTISTA, 1806: ORATIO DOMINICA IN CLV. LINGVAS VERSA ET 

EXOTICIS CHARACTERIBUS PLERVMQUE EXPRESSA, Parmae: Typis Bodonianis, 

MDCCCVI. 

B ODONI, GIAMBATTISTA, 1818: Manuale Tipografico del cavaliere Giambattista Bodoni, Parma: 

Presso la vedova. 

B ODONI, GIAMBATTISTA, 1965: Manuale Tipografico del cavaliere Giambattista Bodoni. Note 

di Angelo Ciavarella direttore della Biblioteca Palatina di Parma alla ristampa curata nell’anno 

1965 dall’editore Franco Maria Ricci, Parma. 




B ODONI, GIAMBATTISTA, 1967: ORATIO DOMINICA IN CLV. LINGVAS VERSA ET 

EXOTICIS CHARACTERIBUS PLERVMQUE EXPRESSA 1–2 (fotografuotinis leidimas), 

Parma: Franco Maria Ricci. 

B OHATTA, HANNS, 1935: „Zur Bodoni-Bibliographie“, Gutenberg Jahrbuch 10, 280–283. 

B OYER, FRANšOIS, 21963: „Bodoni et la France“, Biblioteca Palatina. Bodoni celebrato a Parma, 

Parma: La Nazionale, Tipografia editrice in Parma, 181–204. 

B OS, A . , 1930: „Bodoni Giambattista“, Enciclopedia Italiana Treccani 7, Roma, 246–248. 

B ROOKS, HUGH CECIL, 1927: Compendiosa bibliografia di edizioni bodoniane, Firenze: Barbera. 

C ATTABIANCHI, PASQUALE, 1958: „Il ’Pater noster’ stampato da Bodoni in duecentotrentasei 

testi di alterttante lingue“, La Gazzetta di Parma, 22 ottobre. 

C HAMBERLAYN, JOANN, 1715: ORATIO DOMINICA IN DIVERSAS OMNIUM FERE 

GENTIUM LINGUAS VERSA [...], Amsterdam: Goerei. 

C HIERICI, R . , 1913: Giambattista Bodoni (1740-1813). Studio storico-biografico, Parma. 

C IAVARELLA, ANGELO, 1990: Bodoni: l’invenzione della semplicitä, Parma: Guanda. 

C OLLINS, VICTOR, 1894: Attempt at a Catalogue of the Library of the late Prince Louis-Lucien 

Bonaparte, [London:] Henry Sothern & Co. 

D ANTXS, ALFRED, 1875: Dictionnaire Biographique et bibliographique [...] des hommes les plus 

remarquables dans les lettres, les sciences et les arts par Alfred Dantés, Paris: Aug. Boyer 

et C., Libraires-Éditeurs. 

DBI – Dizionario Biografico degli Italiani 11, Roma: Istituto della Enciclopedia Italiana, 1969. 

D INI, PIETRO U . , 1996: „Notizia sui testi baltici del Padre nostro nel ‘Saggio pratico’ 

(1787) di Lorenzo Hervås y Panduro“, RBl 2, 189–200. 

D INI, PIETRO U . , 1997: „Der Werdegang der Auffassung über die baltische Sprachdomäne 

bei Lorenzo Hervås y Panduro. Ein Beitrag zur Historiographie der baltischen 

Linguistik“, IF 102, 261–294. 

D REI, GIOVANNI, 1914: „Rassegna bibliografica bodoniana“, Archivio storico italiano 72(2), 

210–219. 

D ROIHXE, DANIEL, 1991: „Wilkins et les langues européennes“, La linguistique entre 

mythe et histoire, Münster: Nodus. 

G. B. Bodoni e la Propaganda Fide. Quaderni del Museo Bodoniano 1. Biblioteca Palatina, Parma: 

Sez. Grafica dell’Istituto Statale d’Arte P. Toschi, 1959. 

G IANI, GIAMPIERO, 1948: Catalogo delle autentiche edizioni bodoniane, Milano: Conchiglia, 

Istituto Editoriale Italiano. 

K RAUSEN, JOHANN ULRICH, [be datos]: Oratio Dominica pol&glottoV, ka¼ pol&morfoV, 

nimirum plus centum linguis, versionibus, aut characteribus reddita et expressa, editio 

novissima, speciminibus variis, quam priores, auctior. 

K UDZINOWSKI, CZESÙAW, 1984: Biblia Litewska Chyliñskiego. Nowy Testament (fotokopie), 

Poznañ: Wydawnictwo Naukowe Uniwersytetu im. Adama Mickiewicza. 


LAMA, GIUSEPPE DE, 1816: Vita del cavaliere G. Bodoni tipografo italiano e catalogo cronologico 

delle sue edizioni 1–2, Parma: Stamperia Ducale (perspaudas – 1989, Parma: Franco Maria 

Ricci). 

LB – Lietuvos TSR Bibliografija. Knygos lietuviø kalba 1. 1547-1861, Vilnius: Mintis, 1969; 

Lietuvos Bibliografija. Knygos lietuviø kalba 1. 1547-1861. Papildymai, Vilnius: Mintis, 

1990. 

Lietuviðkoji Enciklopedija 3, Kaunas: Spaudos fondas, 1935. 

Lietuviø Enciklopedija 3, Bostonas: Lietuviø enciklopedijos leidykla, 1954. 

M ARCEL, JEAN-JACQUES, 1805: ORATIO DOMINICA CL LINGUIS VERSA, ET PROPRIIS 

CUJUSQUE LINGVAE CHARACTERIBUS PLERUMQUE EXPRESSA; Edente J. J. MAR- 

CEL, Typographeii imperialis administro generali, Parisiis, Typis Imperialibus, Anno 

Repar. Sal. 1805, Imperiique Napoleonis Primo. 

P ALIONIS, JONAS, 1995: Lietuviø raðomosios kalbos istorija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø 

leidykla. 

Q UÉRARD, J.-M., 21964: La France littéraire ou dictionnaire bibliographique 5, Mayenne: 

Floch, 506. 

S UBBIONDO, JOSEPH L . (ed.), 1992: John Wilkins and 17th-century British linguistics, Amsterdam 

u.a.: Benjamins. 

W ILKINS, JOHN, 1668: AN ESSAY Towards a REAL CHARACTER And a PHILOSOPHICAL 

LANGUAGE. By JOHN WILKINS D.D. Dean of Ripon, And Fellow of the ROYAL 

SOCIETY. LONDON, Printed for SA: GELLIBRAND, and for JOHN MARTYN Printer 

to the ROYAL SOCIETY. 




A LITHUANIAN LORD’S PRAYER PUBLISHED IN PARMA 

BY GIAMBATTISTA BODONI (1806) 

Summary 

The paper presents the text of a Lithuanian Lord’s Prayer contained in the book 

ORATIO DOMINICA IN CLV. LINGVAS VERSA ET EXOTICIS CHARACTERIBUS PLE- 

RVMQUE EXPRESSA, published in Parma (Italy) by Giambattista Bodoni in 1806. The 

circumstances of publication as well as the linguistic characteristics of the Lithuanian text 

are analyzed. Its possible sources have also been investigated. It is clear that Bodoni did 

not know Lithuanian, but he used the Lord’s Prayer found in the book ORATIO DOMI- 

NICA CL LINGUIS VERSA, ET PROPRIIS CUJUSQUE LINGVAE CHARACTERIBUS PLE- 




RUMQUE EXPRESSA, published in Paris by Jean-Jacques Marcel in 1805. The prototype 

of the text is, however, to be found in the Biblia, tatey ira Rasztas Szwætas Seno ir Naujo 

Testamenta [...] published in London (1660-1662) by Samuel Bogusùaw Chyliñski, whose text 

of the Lord’s Prayer was spread all over Europe and was reprinted by other Collectores 

Orationis Dominicae (e.g. Wilkins, Hervås) during the 17th-18th centuries. 

P IETRO U. DINI Gauta 2000 m. kovo 29 d. 

Dipartimento di Linguistica Priimta 2000 m. geguþës 11 d. 

via S. Maria 36 

I-56126, Pisa, Italija 

elektroninis paðtas: pud@ling.unipi.it 




ISSN 1392–737X 

Jonas Jablonskis redaguoja Vaiþgantà 

Kol nëra apibûdinti visi Jono Jablonskio redaguoti darbai, negalima kaip reikiant 

suvokti në jo poveikio lietuviø bendrinei kalbai tikrojo masto bei sudëtingumo. 

Iðsami kalbininko taisytø tekstø analizë padëtø patikslinti bendrinës kalbos normø 

chronologijà, paties Jablonskio ir visuomenës poþiûrio á jas kaità. 

Vis dëlto ðioje srityje kas ne kas padaryta: gana rûpestingai iðnagrinëta, kaip 

Jablonskis yra redagavæs Þemaitës kûrinius. Bene pirmà kartà tai aptarta anoniminiame 

straipsnyje „Þemaitës tekstai ir jø redagavimas“ 1 . Po dvideðimt vienø 

metø iðëjo Aleksandro Ðeðelgio studija 2 , kurios viename skyriuje apibûdinama, 

kaip Jablonskis rengë spaudai 1913–1914 metø Þemaitës raðtus, leistus broliø 

Petro ir Jono Leonø. 

Deja, jau trisdeðimt metø su virðum, kai Jablonskio redagavimo praktikai neskiriama 

dëmesio, nors jà kaip tik patogu tirti remiantis naujausiomis lingvistinës 

stilistikos, teksto lingvistikos, sociolingvistikos ir bendrinës kalbos teorijos idëjomis. 

Ðiuo kartu, pasinaudojus dvejomis Jablonskio metinëmis – praëjo 70 metø nuo 

kalbininko mirties (1930 02 23) ir artëja 140 metø nuo jo gimimo (1860 12 30), – 

tebûnie pratæstas ar atgaivintas kalbininko redagavimo nagrinëjimas. Ðiame 

straipsnyje bus apþvelgti Jablonskio taisymai, randami 1914 metais rengto, bet 

neiðëjusio leidinio Vaiðganto Augðtaièiø vaizdeliai lauþinyje 3 . Kad taisyta paties 

Jablonskio, abejoniø kilti negali: aiðkiai atpaþástame jo braiþà. 

Kyla reikalas tiksliau nustatyti laikà, kada Jablonskis atliko ðá darbà. Manyti, 

kad 1914 metais, bûtø per skubu. Ið tikrøjø lauþinys á jo rankas pateko ir tekstai 

buvo redaguojami bent penkeriais metais vëliau: veikiausiai tarp 1919 metø sausio 

pradþios ir balandþio pabaigos, kai Vilniuje valdþià turëjo komunistinë Vinco 

Kapsuko vyriausybë. 

1 „Þemaitës tekstai ir jø redagavimas“, Lietuviø 

literatûros instituto darbai 1, 1947, 143– 

176. 

2 Aleksandras Ðeðelgis, Þemaitës raðtø tekstologiniai 

klausimai, Vilnius: Lietuviø kalbos ir literatûros 

institutas, 1968 (iðsp. rotaprintu). 

3 Vaiðganto Augðtaièiø vaizdeliai (Jono Rinkevièiaus 

rinkinys), 1914, 5–7, 25–28 (lauþinys 

saugomas VUB RS, sign.: f. 1 – D 

394). 

151 Jonas Jablonskis 

redaguoja Vaiþgantà

Ðá laikà nustatome ið dviejø faktø. Pirmasis argumentas yra toks: lauþinio 5 p. 

virðum antraðtës „Þmogiðkø jausmø atkiutimas“ Jablonskio ranka áraðyti du rusiðki 

þodþiai ir jø lietuviðki atitikmenys; ñóñòàâ ‘sànaris’ ir ÷ëåí ‘narys’. Jei tai bûtø 

buvæ áraðyta iki 1918 metø spalio 10 dienà ávykdytos rusø raðybos reformos, ðie 

rusiðki þodþiai bûtø buvæ paraðyti pagal senàjà raðybà: gale po priebalsiø turëtø 

kietinamàjá þenklà . Naujàjà raðybà 1919 metø pradþioje pagal Rusijos pavyzdá 

komunistinë vyriausybë buvo ávedusi ir Lietuvoje. Jablonskis, matyt, tos raðybos 

taip pat laikësi. 

Antrasis faktas, padedantis nustatyti redagavimo laikà, yra lauþinio 10 puslapyje 

po vaizdelio „Tautystë“ raudonu pieðtuku paraðytas áraðas: „11–24 – J. Jablonskio 

chrestomatijoje“. Kà jis rodo? Tai priminimas rinkëjui, kad ðiuose puslapiuose 

eis tekstas ið Jablonskio sudarytos ir redaguotos chrestomatijos Vargo mokyklai. 

Kad neklaidintø rinkëjo, tø puslapiø lauþinyje në nëra. Chrestomatijoje Vargo 

mokyklai buvo iðspausdinti trys Vaiþganto dalykai: „Tëvelis“, „Tëvelis obuolá reðkia“ 

ir „Motutë“ 4 . Jablonskis jø naujam knygos leidimui neketino ið naujo redaguoti. 

Taèiau ketvirtasis chrestomatijos vaizdelis – „Motutës þiponas“ kaþkodël antrukart 

redaguotas ir lauþinyje. 

Tarp abiejø „Motutës þipono“ redakcijø esama ðiokiø tokiø skirtumø, bet jie 

neesminiai. Visø pirma, skirtingai nuo chrestomatijos, lauþinyje þodþiai Tëvelis, 

Motutë lieka paraðyti didþiàja raide, èia nepataisytas ir motinos pasakymas ant 

pat Sumos benuvaþiuosime, nors chrestomatijoje yra á paèià sumà benuvaþiuosime 

(p. 216). Ðiø ir kitø maþø skirtumø galëjo rastis dël keliø prieþasèiø. Neatmestina 

prielaida, kad kas ne kas tiesiog prasprûdo pro kalbininko akis. Taèiau dël kai 

kuriø dalykø Jablonskis 1919 metais galëjo bûti jau kiek kitos nuomonës nei tada, 

kai vaizdelá rengë savo chrestomatijai. Kadangi chrestomatijos Vargo mokyklai 

antroji dalis iðëjo 1916 metais, tai Jablonskis 1914-øjø lauþiná taisë jau iðleidus 

chrestomatijà. 

Ðiame lauþinyje, be minëto „Motutës þipono“, Jablonskis redagavo dar ir vaizdelá 

„Uþjautimas“. Abu taisyti Vaiþganto vaizdeliai sudaro ið viso septynis lauþinio 

puslapius (5–7, 25–28). 

Redaguoti dalykai bus apþvelgiami pagal tokias kiek sàlygiðkas grupes: 1) leksika, 

2) morfologija, 3) sintaksë, 4) þodþiø tvarka, 5) raðyba ir skyryba, 6) stilius. 

Apþvalgoje nesistengiama kiekvienà redagavimo tipà iðsamiai apibûdinti ir ávertinti: 

daugeliu atvejø tai bûtø galima padaryti tik atsiþvelgiant á Jablonskio taisymø 

visumà. 

1. L EKSIKOS TAISYMAI. Vaiþganto tekste barbarizmø nëra daug. Jablonskis 

lauþinyje taisë ðiuos barbarizmus: by (jaunieji krypsta, by vëjeliui papûtus) ´ bet 

(28), bliûdà ´ dubená (25), bliûdelá ´ dubenëlá (25), gryèia ´ pirkia (22); klapatas ´ rû- 

4 Vargo mokyklai. Bûrelio mokytojø rinkinys 

kalbos mokslo reikalui 2, parengë Jonas Jablonskis, 

Petrapilis: Lietuviø draugijos 

nukentëjusiems dël karo spaustuvë, 1916, 

208–215. 


pestis (28, ið pradþiø buvo paraðæs rûpesnis, bet nubraukë), peèiø ´ krosná (6, 25); 

svieto ´ pasaulio (27). Pastarasis atvejis ádomus tuo, kad svietas á pasaulá keièiamas 

frazeologiniame junginyje viso svieto pirklys. 

Tekste pataisyti taip pat keli hibridai: beminavosi ´ beminësi, (27), nebeminavodami 

´ nebeminëdami (28); kvietkuota ´ raðtuota (27); parëdytas (´ nutaisytas) gulti (6); 

pusadyná ´ pusvalandá (28). 

Èia taip pat pakeista dviejø „tarptautiniø“ þodþiø forma: gildijà ´ gildæ (27, jo 

reikðmë skiriasi nuo mûsø vartojamo þodþio gildija, plg. pirklys, gildæ mokëjæs, ið-pat 

Rygos atveþë); vagzolo ´ vagzalo (26). 

Didelis pluoðtas taisytøjø þodþiø yra lietuviðki. Jie Jablonskiui netiko dël keliø 

prieþasèiø. Vienà grupæ sudarytø taisomieji þodþiai, Jablonskio nuomone, ydingi ir 

nevartotini dël jø darybos – tai XIX amþiaus pabaigos ir XX amþiaus pradþios 

naujadarai, daugiausia darybiniai vertiniai (kalkës), taip pat vienas kitas bene paties 

Vaiþganto susikurtas nebûdingos lietuviø kalbai darybos þodis: apsiëjimà ´ elgimàsi 

(7); iðmetinëjimà ´ prikaiðiojimà (26); vaidintuvë ´ vaidinys (7); pirmsëdþio ´ pirmininko 

(26); neuþilgo ´ netrukus (25); nejaugi ´ argi (6, 7; ðis þodis taisytas net penkis 

kartus) 5 ; kvailystæ ´ kvailybæ (28) 6 ; beprotës kûdikystës ´ neprotingos kûdikystës (7); 

naujininkë ´ naujieninkë (6; LKÞ VIII nurodo, kad ðis þodis tarmëse vartojamas kita 

reikðme; Vaiþganto tekste tiktø ið tarmiø paþástami naujieninkas, -ë, naujienininkas, -ë 

ir naujynininkas, -ë); neaiðku, kodël Jablonskis pakeitë visai ámanomà þodá ant spirgintuvës 

(6) þodþiu keptuvëje (prielinksninës konstrukcijos keitimas vietininku suprantamas). 

Lauþinyje taip pat taisomas þodis keliauninkas ´ keleivis (25). Sugretinæ lauþinio 

taisymà su tuo paèiu tekstu chrestomatijoje Vargo mokyklai (p. 216), kur taip pat yra 

þodis keleivis, galime sakyti, kad Jablonskis þodþio keliauninkas dël netipiðkos darybos 

ëmë vengti ne 1917 metais laikraðtyje Santara iðspausdintoje Vainikëlio recenzijoje, 

bet 1916 metais ar dar anksèiau. Keliauninkà vëliau uþstojo Kazimieras Bûga, 

o paskui ypaè karðtai ir net piktai gynë Pranas Skardþius (Piroèkinas 1986, 30–31). 

Ðiuo metu keliauninkas vartojamas net daþniau uþ keleivá ar keliautojà. 

Veiksmaþodiniai daiktavardþiai su priesaga -imas daromi ið bûtojo kartinio laiko 

kamieno, todël Jablonskis Vaiþganto daiktavardá, padarytà ið esamojo laiko kamieno, 

taisë: kremtimas ´ krimtimas (28). 

Ðioks ar toks prieðdëliniø þodþiø taisymas – jø prieðdëliø keitimas ar numetimas 

– priklauso þodþiø darybos srièiai, nors tai kartu susijæ ir su þodþiø semantikos 

koregavimu. Tokios rûðies taisymø esama ir mûsø apþvelgiamame Jablonskio 

redaguotame Vaiþganto tekste, pvz.: nemokëdama pagelbëti ´ gelbëti (6); veidais, iðreiðkianèiais 

(´ reiðkianèiais) [...] prislëgimà (26); neatsimainanèiø ´ nesimainanèiø (28); 

5 Plg. DLKÞ 3 418, kur jis teikiamas be jokiø 

apribojimø. 

6 Kaip Jablonskis yra taisæs þodþius su priesaga 

-ystë, þr. Arnoldas Piroèkinas, Jono 

Jablonskio kalbos taisymai, Kaunas: Ðviesa, 

1986, 65–66. 



1 pav. Jono Jablonskio redaguotas 

Vaiðganto Augðtaièiø vaizdeliø (1914) lauþinio 25 puslapis; 

VUB RS, sign.: f. 1 – D 394 


perpasakoja ´ iðpasakoja, atpasakoja (27, pirmasis variantas iðpasakoja nubrauktas); 

iðrodë ´ rodësi (27); mergaitës iðrodo ´ atrodo (25); 

tebematë ´ matë (6); niekas nebegalëjo ´ negalëjo (6); niekam nebepasiskundë ´ nepasiskundë 

(7); 

blyðkusi ´ iðblyðkusi (6). 

Jablonskis kelerius metus (apie 1911–1912) ir pats visur vartojo prieðdëlá in-. 

Taèiau lauþinyje tokius þodþius, laikydamas tarmybëmis ar tarminës darybos atvejais, 

jau taisë iðtisai: inkritæs ´ ákritæs (6); inkaito ´ ákaito (6); inbëganèià ´ ábëgusià 

(6); ineiti ´ áeiti (27); intikinëdamas ´ átikinëdamas (28). 

Be kita ko, Jablonskiui dingstá iðtisai keisti prieðdëlá in- galëjo duoti autorius, 

kartkartëmis vartojæs þodþius su prieðdëliu á- (pvz., áspûdþio, ásidëmëjo, áþengæs) ir 

vien prielinksná á (á akis, á metus, á pagalvëlæ). Jablonskis visada buvo prieð miðrià 

formø vartosenà. Tad ðiuo atveju buvo pasirinktas apibendrintas prieðdëlis á-. 

Ið ðio vieno atvejo negalima spræsti apie Jablonskio poþiûrá á tarmybiø vartojimà 

groþinës literatûros kalboje. To poþiûrio bûta kur kas sudëtingesnio ir gilesnio. Prie 

tokio teiginio veda visø pirma ðis taisymas: troba taukais (´ riebuliais) pakvipusi (25). 

Kodël taisytojui reikëjo pakeisti bendrinës kalbos þodá taukais tarmiðku þodþiu 

riebuliais? Viena, ðis þodis vëliau (p. 26) pavartotas paties Vaiþganto: riebuliø kvapas. 

Tad Jablonskis bus nusprendæs, kad þodis riebuliai labiau sutinka su rytø aukðtaièiø 

gyvenimo vaizdavimu. Uþtat lauþinyje randame visà grupæ þodþiø, kurie, 

paimti ið kitø tarmiø (Vaiþgantas mëgo áterpti ir þemaitybiø) ar net ið bendrinës 

kalbos, ardë autoriaus vaizduojamo kraðto kolorità. Todël Jablonskis taisë: gyvolius 

´ gyvulius (25); pamylëjusi (suvalkieèiams bûdingas þodis) ´ pamilusi (28); syká 

(vartojamas Vakarø Lietuvoje) ´ kartà (7). 

Tokiø ne rytø aukðtaièiø vartojamø ar bendrinei kalbai nebûdingø þodþiø Jablonskio 

taisyta dar daugiau: kurie ne kurie redaktoriui netiko ne tik dël to, kad jie 

tarmiðki, bet ir dël netikslios, neautentiðkos reikðmës. Antai pasakyme Þodþiai [...] 

dëmën susikalo pakeisti du þodþiai: dëmën ´ galvon ir susikalo ´ ásmego (6). Pirmasis 

þodis tarmëse vartojamas ‘dëmesio, minties, nuomonës’ reikðme (LKÞ II 399), o 

antrasis – ávairiomis reikðmëmis (LKÞ V 157–158), bet në viena ið jø netinka Vaiþganto 

tekstui. 

Prie ðiø pavyzdþiø pridedame kitø leksikos taisymø: eigastimi ´ eisena (26); jau 

perþengæs (´ iðëjæs) metus (7); lyg kad vakar bûtø atsitikæ ´ buvæ (5); në „moma“ 

nebepagelbëjo ´ nebepagydë (6); visa perimta (´ susirûpinusi) neðuliu (26); Dievu uþsiëmæ 

´ pasikandæ (27); palikdamas nebenusiraminanèià (´ verkianèià) momà (6); negraþiausá 

(´ biauriausià) pasaulyje maiðà (28); vertu ´ tinkamu (28); tiesiok ið kûniðko 

(´ kûno) skausmo (6); pilnai ´ gerai (6); debesø kàsniai ´ gabalai (6); Raguolius ir 

balsingàjá èepsëjimà pakeièia bematant riebus viralas, mësos po kàsnelá ´ dalykëliai (25, 

pakeistas ne tik þodis, bet ir prielinksninë konstrukcija). 

Dar 1905 metais Jablonskis teikë skirti þodþiø sànarys ir narys reikðmes (Piroèkinas 

1986, 38). Tai jis darë ir Vaiðganto Augðtaièiø vaizdeliuose: sànarëlius ´ narëlius 

(5, neapsiþiûrëjus paliktas ), sànariai ´ narius (7). DLKÞ 3 ðie þodþiai taip 

grieþtai neskiriami (p. 414 ir 674). 



Tarp èia apþvelgtø Jablonskio taisytø þodþiø yra nemaþa tokiø, kurie papildo 

knygà Jono Jablonskio kalbos taisymai (Piroèkinas 1986). Pavyzdþiui, kalbininko 

straipsniuose bei knygose nebuvo aptarti þodþiai by, bliûdas, klapatas, kvietkuotas, 

pusadynis, iðmetinëti, neuþilgo, eigastis ir kt. Lauþinio leksikos taisymai taip pat 

padeda geriau suvokti kalbininko poþiûrá á tarmybiø vartojimà groþinës literatûros 

kûrinyje. 

2. M ORFOLOGIJOS TAISYMAI. Visø pirma atkreiptinas dëmesys á daiktavardþiø 

ir ávardþiø mot. g. daugiskaitos naudininko ir ánagininko galûniø taisymà: 

Dievas nubaudë jà tokiom (´ tokioms) minkðtaprotëm (´ minkðtaprotëmis) (27); 

atidavë jom ´ joms (28). Ádomu, kad pirmajame pavyzdyje duoti pakaitalai su 

skirtingomis galûnëmis: tokioms ir minkðtaprotëmis. Beje, tas skirtumas yra taip pat 

ir minëtoje chrestomatijoje Vargo mokyklai (p. 217). Taigi lauþinyje ðios galûnës 

paliktos neatsitiktinai: kalbininkas toleravo jas abi. 

Jablonskis sangràþiná daiktavardá, kurio vardininko galûnë -asis, pakeitë nelinksniuojamàja 

forma su -os: kankinimasis ´ kankinimos (7). Kodël jis taip taisë, 

dabar bûtø sunku paaiðkinti. Ið tikrøjø galûnë -os bûdingesnë þemaièiø ðnektoms 

negu rytø aukðtaièiams. Ið jø ðià galûnæ vartoja þmonës apie Jukiðkius (Joniðkëlio 

apyl.) 7 . Jablonskis 1922 metø gramatikoje sangràþiniø daiktavardþiø vartosenà apibûdino 

labai nekonkreèiai: „Þemaièiai ir kurie-ne-kurie rytø aukðtaièiai jø vietoje 

vartoja nelinksniuojamuosius þodþius: elgìmos, meldìmos, slöpstymos...“ 8 Tad veikiausiai 

jam rodësi, kad ði nekaitomoji forma tinka ir svëdasiðkio Vaiþganto kalbai. 

Tëra vos po vienà atvejá, kur Jablonskis keitë daiktavardþiø skaièiø ir linksniuotæ 

(kamieno balsá): á akis (´ aká) inkritæs (6); [...] jei graþios ir linksmos – kaip Mildës; jei 

abuojos ir sugyþusios – kaip Gailos ´ Gailës (25). 

Palyginti maþai redaguotos bûdvardþiø formos. Keliose vietose redaktorius yra 

teikæs ávardþiuotinius bûdvardþius ir ávardþiuotiná kelintiná skaitvardá: áþengæs á 

laimingos (´ laimingosios) vaikystës metus (7); balsingas (´ balsingasis) èepsëjimas (26); 

antrame (´ antrajame) gale (25). 

Vienà kartà pataisyta aukðèiausiojo laipsnio vienaskaitos galininko galûnë: pakelia 

– puikiausá (´ puikiausià) rûbà (27). Redaktoriui netiko ir ið skaitvardþio padarytas 

bûdvardis, todël já pakeitë kiekiniu skaitvardþiu: tûkstantiná kartà (´ tûkstanèio 

kartø) perpasakoja (27). Èia dëmesá patraukia ir skaitvardþio kilmininkas, bet 

tai jau sintaksës problema. 

Kaip matyti ið èia jau pateiktø pavyzdþiø, Vaiþgantas nepaisë tarmës vienovës: 

á savo kalbà jis mëgdavo prikaiðioti kitø tarmiø þodþiø ir formø. Jablonskiui toks 

kalbos turtinimas nebuvo priimtinas, todël jis taisë ið þemaièiø ðnektø atëjusià 

formà tretá ´ treèià (7). 

7 Zigmas Zinkevièius, Lietuviø dialektologija, 

Vilnius: Mintis, 1966, 208. 

8 Jonas Jablonskis (Rygiðkiø Jonas), Lietuviø 

kalbos gramatika (3-iasis fotografuotinis 

leid.), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla, 

1997, 20. 


Norëdami turëti vienoje vietoje visus ávardþiø taisymus (manytina, kad tai patogu 

ir skaitytojui), juos apþvelgiame morfologijos skyriuje, nors kai kurie pavyzdþiai 

tiktø ir kitiems skyriams. Jablonskis keitë: sunku pasakyti, kursai (´ koks) 

dalykas (6); be jokiø (´ kokiø) ypatingumø (28). Atrodo, kad pasakyme siekia savomis 

prigimtomis ðakelëmis Jablonskis norëjo pakeisti derinamàjà ávardþio formà savomis 

nederinamàja forma savo: pastaràjá ávardá prieð þodá ðakelëmis áraðë, bet 

uþmirðo iðbraukti savomis. Juk neámanoma pasakyti: siekia savomis prigimtomis 

savo ðakelëmis. 

Kalbininkas vietoj bevardës giminës parodomojo ávardþio tai paraðë taip pat 

parodomàjá ávardá tat: lyg kad tai (´ tat) vakar bûtø atsitikæ (5). Jo straipsniuose ir 

knygose tokio taisymo neteko aptikti (plg. Piroèkinas 1986, 121, kur kalbama tik 

apie dalelytæ tai prie neþymimøjø ávardþiø). Jablonskio 1922 metø gramatikoje pateikiami 

abu ðie ávardþiai: „Bevardei giminei vartojamos èia lytys tai (tas), tat (tatai)“ 

(Jablonskis 1997, 51). 

Veiksmaþodis yra sudëtingiausia lietuviø kalbos dalis, ypaè pasiþyminti formø 

ir vartosenos ávairove. Todël ir Augðtaièiø vaizdeliuose jo formø taisyta daugiausia. 

Visø pirma pateikiame pavyzdþius, kur Jablonskis trumpàsias sangràþines formas 

ir moteriðkosios giminës bûtojo kartinio laiko dalyviø vns. vardininko galûnes 

papildë raide : rodës ´ rodësi (5); kreipës ´ kreipësi (27); motutë, iðvidus (´ iðvydusi) 

vienus ratus (26); uþsisagsèius ´ uþsisagsèiusi (27); buvo pamëgus, pamylëjus ´ pamëgusi, 

pamylëjusi (28). Ir ðios rûðies taisymø kalbininko straipsniuose iki ðiol neteko 

pastebëti. 

Matyt, ið vakarø aukðtaièiø ðnektø Vaiþgantas bus paëmæs sangràþines bendratis 

su -ties. Jablonskis jas visas iðtaisë: tampyties ´ tampytis (25); ima prie stalo 

slenkties ´ slinktis (25); ima sànariai lauþyties ´ narius lauþyti (7). 

Lauþinyje vienà kartà pataisyta þemaièiams bûdinga prieðdëlinio veiksmaþodþio 

forma su sangràþos dalelyte po galûnës: Motutë [...] kailyje netverias ´ nesitveria 

(26). Keitimas vilkdamasi ´ vilkdamosi (27) mus gràþina prie sangràþiniø daiktavardþiø 

taisymo. Dël ðiø pusdalyviø galûniø Jablonskis 1922 metø gramatikoje yra 

paþymëjæs: „Þemaièiai ir kai kurie rytø aukðtaièiai sangràþiniams veiksmaþodþiams 

vienà tevartoja visiems skaièiams ir abiem giminëm lytá – prausdamos, juokdamos 

(ðalia nusiprausdamas, -dama, -dami...). Taip yra kartais ir raðoma“ (Jablonskis 

1997, 152). Taigi iðeitø, kad redaktorius ðiuo atveju Vaiþganto kalbà derino prie 

rytø aukðtaièiø tarmës ypatybiø. 

Lietuviø kalboje, kaip þinoma, konkuruoja sangràþinës ir nesangràþinës veiksmaþodþiø 

formos. Vaiþganto tekste pataisyti keli tokie atvejai: iðlengvo tad stojas 

´ stoja (26); plaukø nesupynusios ´ nesusipynusios (25); jis þino (´ þinosi) [...] 

nenuvaþiuosiàs (26). 

Jablonskio publikuotuose darbuose labai maþa pavyzdþiø, kurie rodytø jo poþiûrá 

á veiksmaþodþiø laikø ir nuosakø vartojimà. Lauþinio taisymai tam teikia 

papildomos medþiagos (ypaè verta atkreipti dëmesá á dalyvinës kalbos teikimà): 



akim, reiðkianèiom begaliná pasigailëjimà, jog Dievas pabaudë (´ pabaudæs) jà (27); vargo 

sesers [...] intikinëdamos Motutæ, koká keistà áspûdá ji daro ´ daranti (28); tapo paþintas 

ir pajustas ´ suprato ir pajuto (6); baisiai kentëdamas (´ prisikentëjæs) numirë (6); 

inbëganèià ´ ábëgusià moteriðkæ (6); patsai kas rytas sëdëjo ´ sëdëdavo (6); nepaliaujantis 

(´ nepaliaujamas) seserø kremtimas (26); nebesiðaukë momos gelbëtø (´ gelbëti) (7). 

Vienà kartà Jablonskis yra pataisæs neigiamàjá veiksmaþodá ðalutiniame sakinyje: 

laukdamas, kol motyna neprakeps ´ prakeps (6). 

Ið lauþinyje pataisyto pluoðto prieveiksmiø pirmiausia minëtini aukðtesniojo laipsnio 

prieveiksmiai su formantu -iaus. Jie bûdingi kai kurioms þemaièiø ðnektoms 

(paþástami apie Kretingà, Pagramantá, Ðaukënus), vartojami ir apie Vilkaviðká (Zinkevièius 

1966, 408). Kurá laikà, apie 1912 metus, ðitas formas yra vartojæs ir pats 

Jablonskis. 1922 metø gramatikoje jas duoda skliausteliuose po mums dabar áprastø 

lyèiø: „geriau (geriaus), [...] graudþiau, staèiau (graudþiaus, staèiaus)“ (Jablonskis 1997, 

163). Taigi jø kategoriðkai negujo ið bendrinës kalbos. Taèiau Vaiþganto tekste tokius 

prieveiksmius taisë nuosekliai: vëliaus ´ vëliau (5, 6, 26); pagaliaus ´ pagaliau (26); 

seniaus ´ seniau (27). Ta proga prie jø pridëkime ir jungtukà teèiaus ´ teèiau (28). 

Kiti prieveiksmiai taisyti taip: greit ´ greitai (26); tuomet ´ tuo metu (5); staigiai 

´ staiga (6–7); kaþkame ´ kaþin kame (6). 

Kelis kartus Jablonskis yra koregavæs tarnybines kalbos dalis: prielinksnius, 

jungtukus ir dalelytes, pvz.: deda sesers iðilgos stalui ´ iðilgai stalà (26); në ðiaip, në 

taip ´ nei ðiaip, nei taip (25); pasisukdama tai á vienà, tai á antrà pusæ ´ pasisukdama 

á vienà, á antrà pusæ (27); ko (´ kuo) tik nesukliko (6); Tuomet gi ´ O tuo metu (5). 

Kai kuriuose sakiniuose taip pat iðbraukiamos dalelytës ir, tai, praleidþiamas jungtukas 

ir, kaip antai: Kaip ir jai (´ kaip jai), nabagëlei, sopa (7); Teèiaus ir laðas (´ Teèiaus 

laðas) [...] skylæ padaro (28); neðiojo Motutë tà algerkà lig pat galui amþiaus ir tai nesuneðiojo 

(´ ir – nesuneðiojo) (28); ðiltø minkðtø ir plonø raguoliø ´ ðiltø minkðtø plonø 

raguoliø (25). 

Kartà Jablonskis, suabejojæs dël to, ar tinka dalelytë tik, iðskyrë jà skliausteliais, 

palikdamas teisæ pasirinkti autoriui: matë, kas (tik) aplink jo darësi (5). 

Dalis èia apþvelgtø morfologiniø taisymø nëra buvæ aptarti Jablonskio spausdintuose 

darbuose nei iki 1919 metø, nei vëliau. Vis dëlto kas ne kas per kalbininko 

mokinius gali bûti pasiekæ visuomenæ. Kad tai nustatytume, turëtume iðsamiai 

iðtirti visus antrojo ir treèiojo deðimtmeèio taisymus, skelbtus spaudoje Stasio Dabuðio, 

Prano Germanto-Meðkausko, Juozo Laukaièio, Kasto Meðkausko, Antano 

Vireliûno ir kitø kalbos normintojø. 

3. S INTAKSËS TAISYMAI. Lauþinyje sintaksinës konstrukcijos redaguojamos 

gana ávairiai. Jas apþvelgsime grupëmis ið tos paèios struktûros pasakymø, 

nors jie gali eiti skirtingomis sakinio dalimis. Ðtai tokià grupæ sudaro konstrukcijos 

su prielinksniu ant. Kad jos reiðkia nevienodas sakinio dalis (pvz., vienos eina 

papildiniais, kitos aplinkybëmis), mums tai nekliudo pateikti kartu. Daugiausia 

tokie pasakymai yra nelietuviðki. Pvz.: motyna neprakeps ant spirgintuvës ´ keptu- 


2 pav. Jono Jablonskio redaguotas 

Vaiðganto Augðtaièiø vaizdeliø (1914) lauþinio 26 puslapis; 

VUB RS, sign.: f. 1 – D 394 



vëlëje (6); ant pristatomojo suolelio ´ pristatomajame suolelyje (25); visø akys unt (´ á) 

jà kreipës (27); áspûdá ji ant visø þmoniø (´ visiems þmonëms) daro (28); nuolat ant vienos 

vietos (´ vienon vieton) krizdamas (28); krenta ant mûsø ´ mums (28). 

Jablonskis Vaiþganto kalboje netoleravo tam tikrø prielinksniniø konstrukcijø su 

naudininku: lig pat þemei ´ þemës (27); lig pat galui amþiaus ´ lig pat amþiaus galo; 

lig galui ´ lig galo (abu 28); po aplankymui ´ po aplankymo (6); po deðinei, po 

kairei ´ deðinëje, kairëje (25); iðilgos stalui (deda) ´ iðilgai stalà (26). 

Èia bûtø pravartu pasiþiûrëti, kà Jablonskis dël naudininko linksnio prie ðiø prielinksniø 

sakë 1922 metø gramatikoje: „b) Keli prielinksniai, sudëti su vienaskaitos 

þodþiais, turi daþniau naudininkà, su daugiskaitos þodþiais – beveik visada kilmininkà. 

Taip antai, yra raðoma kartais ið tarmiø: iki vakarienei ir iki pietø; po Sekminiø, 

po pietø ir po sumai, po vakarienei, po Ðv. Petrui [...]. Raðome paprastai: iki (ligi) pietø, iki 

eþero, iki upës, po pietø, po vakarienës, po pamokslo, po to, prie to, prie kaimo, po visa ko“ 

(Jablonskis 1997, 183). Taigi iðeitø, kad Jablonskis jau 1919 metais manë, jog Vaiþganto 

tekstuose turëtø bûti raðoma „paprastai“ – kaip to reikalauja bendrinës kalbos normos. 

Skirtingai nuo èia apþvelgtø atvejø, kur pats prielinksnis ið tikrøjø netaisomas, 

o tik prie jo einantis linksnis, Jablonskis lauþinyje kartais keitë ir prielinksná. Antrajame 

XX amþiaus deðimtmetyje plito prielinksnis sulig nebûdingomis reikðmëmis. 

Jablonskis toká prielinksná Vaiþganto tekste kelis kartus pataisë: sulig savo dievotumo 

ir noro valgyti ´ pagal savo dievotumà ir norà valgyti (25); sulig savo graþumo ir 

ûpo ´ nelygu kurios graþumas ir ûpas (25). 

Atkreiptinas dëmesys á atvejus, kur Jablonskis keitë prielinksninæ konstrukcijà 

neprielinksnine: nesukliko [...] ið kûniðko skausmo ´ kûno skausmu (6); srëbimas ið 

mediniø ðaukðtø ´ mediniø ðaukðtø srëbimas (25); kuri ið moteriðkøjø (´ kuri moteriðkøjø) 

[...] pusryèius verda (25); sëdëjo su ákaitusiu pilvu ´ sëdëdavo ákaitusiu pilvu (6); 

taip per inkaitusià jo galvelæ (´ ákaitusioje galvelëje) ëmë driûksëti (6–7); Namiðkiø prie 

valgymo (´ valgyti) nereikia [...] kviesti (25). Pastaràjá taisymà galëtume aiðkinti ir 

kitu motyvu: kalbininkui, ko gero, nepatiko veiksmaþodinis daiktavardis. 

Akis patraukia samplaikinio prielinksnio ið uþ ir polinksnio link pataisymas: ið 

uþ stalo ´ ið uþstalës (26); traukia durø link ´ á durø pusæ (26). 

Gana gausiai redaguoti Vaiþganto pasakymai su ánagininku, einanèiu ávairiomis 

sakinio dalimis: viskas jam dabar rodësi galingesniu (´ galingesni; èia gal 

trûksta ) uþ þmogø (7); rodës jam taip pat paprastu dalyku ´ paprastas dalykas (5); 

Vaidintuvë [...] uþsiliejo vienomis juodomis mintimis ´ Vaidiná vienos juodos mintys 

pagavo (7); turtingas vienu prityrimu ´ jau vienà dalykà iðmokæs (7); nesukliko visu 

balseliu ´ ið viso balselio (6); sesers geresnio dalyko vertu uolumu kibo [...] ´ sesers su 

uolumu, geresniam dalykui tinkamu, kibo [...] (28); Þodþiai vinimis [...] susikalo ´ kaip 

vinys ásmego (6). 

Jablonskis porà kartø pataisë Vaiþganto vietininkus: tame tarpe ´ tuo tarpu (26); 

pirmàjá visoje apylinkëje (´ visos apylinkës) samovarà mums jis atveþë (27). Prie bûdvardþio 

lygus nepaliktas jo valdomas naudininkas – jis pakeistas prielinksniu su su 

ánagininku: pagirtinieji dalykai tebebuvo lygûs peiktiniesiems, gerieji – blogiesiems ´ lygûs 

su peiktinaisiais, gerieji – su blogaisiais (5). 


Randame lauþinyje ir vienà keièiamà padalyvio konstrukcijà: Ðirdþiai ir protui 

dar maþa tesidarbuojant ´ kol ðirdis ir protas maþa tesidarbavo (6) bei siûlomà pusdalyvá: 

Tiesa, kaipo naðlaitës globëjas (´ bûdamas naðlaitës globëjas), nusukë 200 raudonøjø 

pasogos (27). 

Kai kurie ið ðiø sintaksiniø taisymø papildo jau mums þinomus atvejus (Piroèkinas 

1986, 165–237). Taèiau juos aptarti reikëtø turint prieð akis platesná lietuviø 

bendrinës kalbos formavimosi kontekstà. 

4. Þ ODÞIØ TVARKOS TAISYMAS. Þodþiø tvarka keista irgi nemaþai. 

Visø pirma atkreiptinas dëmesys á prielinksnio, einanèio tarp dviejø ávardþiø, vietà. 

Jablonskis prielinksná atkelia prieð abu ávardþius: Vienas uþ kito ´ uþ vienas kito 

(25); kita prie kitos ´ prie kita kitos (29). Akademinëje LKG (I 697–698) pateikiama 

pavyzdþiø, kur prielinksnis eina tarp ávardþiø. Taigi tokia tvarka dabar laikoma 

normine. 

Kelis kartus Jablonskis lauþinyje yra atkëlæs nederinamàjá paþyminá prieð paþymimàjá 

þodá: antrame gale stalo ´ antrajame stalo gale (25); ligi pat galui amþiaus ´ ligi 

pat amþiaus galo (28). 

Nemaþa atvejø, kai Augðtaièiø vaizdeliuose sukeièiama veiksnio ir tarinio vieta. 

Toká sukeitimà reikëtø aiðkinti aktualiàja skaida, loginio kirèio iðryðkinimu, pvz.: 

Rytà nebesikëlë: vargino karðtinëlë ´ karðtinëlë vargino (7); Vos tik jis pradëjo (´ pradëjo 

jis) [...] pasëdëti (5); Vienas uþ kito renkas ´ renkas uþ vienas kito (25); koks jis tada buvo 

nelaimingas ´ nelaimingas buvo (7). 

Kituose Vaiþganto sakiniuose sukeièiamas vietomis priklausomasis dëmuo su 

þodþiø junginio pagrindiniu dëmeniu, pvz.: bet ábëganèià moteriðkæ tematë ´ bet matë 

ábëgusià moteriðkæ (6); atmintyje iðlaikë ´ iðsilaikë atmintyje (5); liemenyje aptempiantá 

(´ aptempiantá liemenyje) þiponà (27); nuo ðilumos srëbimo raudoni ir prakaituoti veidai 

´ raudoni ir prakaituoti nuo ðilto srëbalo veidai (26); tegaudavo iðmetinëjimø ir 

kumðtavimø ´ prikaiðiojimø tegaudavo ir kumðtavimø (28); áveikiant viskà senà ´ visa 

sena áveikiant (28); kaip jo, kaip drobë, blyðkusi moma ´ kaip jo moma, kaip drobë 

iðblyðkusi (6); Mergaitës [...] sulig savo graþumo ir ûpo, visaip, iðrodo ´ Mergaitës [...] 

visaip, nelygu kurios graþumas ir ûpas, atrodo (25). 

5. R AÐYBOS IR SKYRYBOS TAISYMAS. Kadangi lietuviø raðytojai nebuvo 

lankæ lietuviðkos mokyklos, jie darydavo nemaþa raðybos klaidø. Ypaè daug 

sunkumø këlë balsiø ir dvibalsiø þymëjimas. Jablonskis Vaiþgantui pataisë ðitaip: 

ydant ´ idant (5); praþûdytà ´ praþudytà (28); typas ´ tipas (28); iðvidus ´ iðvydusi 

(26); kliøva ´ kliûva (26); pusryèiai nëkuo (´ niekuo) nesiskiria (25); 

Pon’Deu ´ Pon’Dieu (26). 

Vaiþgantas kelis kartus vietoj raðytino yra paraðæs : nejauzdamas ´ nejausdamas 

(5); tedrázdavo ´ tedrásdavo (27); juozmens ´ juosmens (27). Ið tikrøjø 

pastaràjá atvejá galëtume traktuoti kaip dialektizmo taisymà: rytø aukðtaièiø ðnektoms 

ðis þodis bûdingas su skardþiuoju priebalsiu . 



Jablonskis gana nuosekliai yra naikinæs brûkðnelá, jungiantá dalelytæ su ávardþiu 

ar prieveiksmiu, taip pat lygiareikðmius þodþius (yra vienas kitas paliktas 

atvejis dël neatidumo). Ðios rûðies taisymas rodo, kad Jablonskis tolo nuo rusø 

raðybai áprasto brûkðnelio vartojimo: kaþ-kà ´ kaþin kà (26); toks-pat ´ toks pat (7); 

èia-pat ´ èia pat (6); visø-geriausieji ´ visø geriausieji (26); iðriða galø kaspinus-raiðèius 

´ kaspinus raiðèius (26); rausvai-gelsvai ´ rausvai gelsvai (27). 

Atskirai paraðytà dalelytæ gi Jablonskis prijungia prie kitos vienskiemenës dalelytës: 

ar gi ´ argi (27). 

Vaiþgantas, kaip ir apskritai didelë visuomenës dalis, bevardës giminës bûdvardþiø 

galininke buvo linkæs raðyti nosinæ. Jablonskis tai pataisë: kaþ-kà juodà ´ kaþin 

kà juoda (26); viskà senà ´ visa sena (27). 

Skyryba – gana subjektyvus dalykas, ir Jablonskis palyginti maþai yra taisæs 

Vaiþganto tekste skyrybos þenklø vartojimà: Persiþegnojæ sulig savo dievotumo ir noro 

valgyti [...] siekia ´ Persiþegnojæ – kiekvienas pagal savo dievotumà ir norà valgyti [...], – 

siekia (25); Þiûrëkite: jau kiti vaþiuoja ´ Þiûrëkite, jau kiti vaþiuoja (26); baltos kruopos – 

arbatos vietoje (26, brûkðnys neraðomas). Vienam sakiniui Jablonskis pridëjo trûkstamà 

klaustukà: ar gi palygási [...] kurià atveþë ´ atveþë? (27). 

6. STILIAUS TAISYMAS. 1924–1926 metais, kai Jablonskis, o vëliau ir 

Juozas Balèikonis, ëmë kritikuoti keliø mûsø literatø kalbà, kelti jø publicistiniø 

raðtø ydas, raðytojai atsikirsdami paskelbë, kad kalbininkai negalá spræsti apie 

literatûros kûriniø kalbà, nes jie neiðmanà apie stiliø. Apskritai reikëtø pasakyti, 

kad kiekvienas redaktoriaus ásikiðimas á tokio raðytojo kaip Vaiþgantas kalbà yra 

ásikiðimas ir á stiliø. Kaip kalbininkas keitë raðytojo stiliø ta ðio termino reikðme, 

kai turime galvoje bendruosius stilingos kalbos poþymius – aiðkumà, trumpumà, 

lengvumà, gyvumà ir t. t., – matysime ið èia pateikiamø pavyzdþiø: 

Ðirdþiai ir protui dar maþa tesidarbuojant, atminèiai áspûdþiø skirtumo dar nedarant, 

sunku pasakyti, kursai dalykas, á aká ákritæs, pirmas tapo paþintas ir pajustas. Sakytume 

ðis atsitikimas, gal keliomis dienomis vëliaus po anos serganèios vieðnelës apsilankymui 

´ Kol ðirdis ir protas dar maþa tesidarbavo ir áspûdþiø negalëjo skirti, sunku pasakyti, 

kokiø dalykø, á aká ákritusiø, pirmà suprato ir pajuto. Sakytume, jog ðá atsitikimà pirmàjá 

suprato; buvo tat keliomis dienomis vëliau po serganèios vieðnelës aplankymo (6). 

Ðtai kaip Jablonskis pataisë Vaiþganto valgymo vaizdo iðtraukà: Jauti jø þandø 

tamprumà ir ant sukàsto daikto iðplaukianèiø seiliø gausybæ ´ Þiûri þmogus – ir 

jauti visur valgytojø þandø tamprumà, jauti plaukte plaukiant á sukàstà daiktà seiliø 

gausybæ (26). 

Keliuose sakiniuose, kad bûtø sklandþiau, sakytume, liaudiðkiau, Jablonskis keièia 

visà þodþiø junginá: Motutë [...] neðdama dideliu kaupu (´ kupinà) bliûdà (25); nuo ðilumos 

srëbimo ´ nuo ðilto srëbalo (26); ant nugaros iðvirtusio katinëlio ´ augðtininko katino (5). 

Jablonskis labai rûpestingai ieðkojo stilistiðkai adekvaèiø norimai iðreikðti minèiai, 

pieðiamam vaizdui pakaitalø. Taèiau ne visada jam tai pavyko padaryti. Tø ieðko- 


jimø eigà mums graþiai rodo toks Vaiþganto sakinio taisymas: Kaip juodi, sudriskæ 

debesø kàsniai vëjo greitumu lekia ´ [...] debesø gabalai vëjo puèiami lekia (6). Kalbininkas 

ilgai suko galvà dël frazës vëjo greitumu: ið pradþiø jà pakeitë palyginimu kaip vëjas, 

bet galiausiai ir já pakeitë vëjo puèiami. Vis dëlto, rodos, ðis taisymas nëra tikslus – 

raðytojo minèiai artimesnis pirmasis Jablonskio variantas. 

7. K O JABLONSKIS NETAISË. Redaktoriaus darbui apibûdinti per maþa 

kelti vien taisytus dalykus. Já taip pat rodo autoriaus kalboje paliekami savitumai. 

Netaisytieji dalykai taip pat leidþia spræsti apie to meto bendrinës kalbos normas, 

apie jø grieþtumà literatûros kalboje. Ðiandien daugelis ðiø lauþinyje Jablonskio 

paliktø þodþiø bûtø traktuojami kaip nebendrinës kalbos faktai: nabagëlë (7), bizai 

(25), pasaþiras (26), vagzalas (26), rûbas (27), nabaðtikas (27), pasoga (27), adomoðkas 

(27; ‘damaskas’, toks audinys), kairioðis (27; ið lenkø k. karwasz ‘rankogalis, rankovës 

atlenkimas’), teèiaus (28), ðniûras (28), algerka (28; ið lenkø k. wægierka ‘toks 

trumpas moteriðkas virðutinis drabuþis’). Apie 1920 metus Jablonskis ëmë intensyviai 

taisyti nuotaikos reikðme vartojamà þodá ûpas (DLKÞ 3 áteisintas neteiktàja 

reikðme). 

Nepataisë Jablonskis keliø prielinksniniø konstrukcijø, kuriø ðiandien niekas 

taip pat netoleruotø: aplink jo (5), ant pat sumos benuvaþiuosime (26). 

Ðie netaisytieji pavyzdþiai paneigia vieno kito kurtà mità, kad Jablonskis buvæs 

beatodairiðkas kalbos „susintojas“ ar „blusininkas“, kuriam vien kalbos grynumas 

rûpëjæs. 

8. I ÐVADOS. Apþvelgus, kaip Jablonskis apie 1919 metø pradþià redagavo 

Vaiþganto Augðtaièiø vaizdelius, galima daryti kelias iðvadas. 

1. Nors lauþinio Augðtaièiø vaizdeliai suredaguoti vos septyni puslapiai, taèiau 

taisymø esama daug ir ávairiø. Todël reikia apgailestauti, kad nei ðio straipsnio 

autorius, nei kiti kalbininkai iki ðiol nebuvo atkreipæ dëmesio á toká svarbø Jablonskio 

darbà. Èia patiriame, kad Jablonskis turbût 1919 metø pradþioje pradëjo taisyti 

þodþius by, bliûdas, iðmetinëti, neuþilgo ir kt. Lauþinio redagavimas padeda nustatyti, 

kad tuo pat metu kalbininkas pradëjo taisyti trumpàsias veiksmaþodþiø ir 

dalyviø formas be (rodës, iðvydus). Iki ðiol nebuvo nustatyta, kad Jablonskis 

vietoj aukðtesniojo laipsnio prieveiksmiø su formantu -iaus bûtø ëmæs teikti lytá su 

-iau. 

2. Lauþinyje iðkyla gana sudëtingas Jablonskio poþiûris á raðytojo vartojamas 

tarmybes. Kalbininkas ryþtingai taiso rytø aukðtaièiams áprastà prieðdëlá in-, bet 

vietoj sangràþiniø formø kankinimasis, vilkdamasi teikia jau tuo metu aiðkias tarmines 

lytis kankinimosi, vilkdamosi. Pagrindinis þodþiø keitimo lauþinyje principas – 

neteikti rytø aukðtaièio kûriniams, kuriuose vaizduojamas jo gimtasis kraðtas, ið 

kitø tarmiø paimtø þodþiø. 

3. Ði apþvalga toli graþu nëra iðsami. Ja labiausiai norëta atkreipti kalbininkø 

dëmesá, kad tirti Jablonskio redaguotus tekstus tebëra aktualu mûsø bendrinei kalbai 

ir praktiniu, ir teoriniu, ir istoriniu poþiûriu. 




J ABLONSKIS, JONAS (Rygiðkiø Jonas), 1997: Lietuviø kalbos gramatika (3-iasis fotografuotinis 

leid.), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla. 

P IROÈKINAS, ARNOLDAS, 1986: Jono Jablonskio kalbos taisymai, Kaunas: Ðviesa. 

Ð EÐELGIS, ALEKSANDRAS, 1968: Þemaitës raðtø tekstologiniai klausimai, Vilnius: Lietuviø kalbos 

ir literatûros institutas (iðsp. rotaprintu). 

Vaiðganto Augðtaièiø vaizdeliai (Jono Rinkevièiaus rinkinys), 1914 (lauþinys saugomas VUB 

RS, sign.: f. 1 – D 394). 

Vargo mokyklai. Bûrelio mokytojø rinkinys kalbos mokslo reikalui 2, parengë Jonas Jablonskis, 

Petrapilis: Lietuviø draugijos nukentëjusiems dël karo spaustuvë, 1916. 


„Þemaitës tekstai ir jø redagavimas“, Lietuviø literatûros instituto darbai 1, 1947, 143–176. 


JONAS JABLONSKIS REDIGIERT VAIÞGANTAS 


In der Handschriftenabteilung der Universitätsbibliothek zu Vilnius (F. l – D 394) 

befindet sich ein Umbruch des Buches Augðtaièiø vaizdeliai („Bilder der Hochlitauer“) des 

litauischen Schriftstellers Vaiþgantas (eigtl. Juozas Tumas, 1869–1933), das 1914 zum Druck 

vorbereitet worden ist. Das Buch ist nicht herausgegeben worden. Wahrscheinlich Anfang 

1919 hat der litauische Sprachwissenschaftler Jonas Jablonskis (1860–1930) zwei Werke, 

insgesamt sieben Textseiten, redigiert. Im Artikel wird ein Überblick über die von Jonas 

Jablonskis redigierten Lexik-, Morphologie-, Syntax-, Rechtschreibungs- und Stilfälle gegeben 

sowie sein Standpunkt zur von Vaiþgantas praktizierten Vermischung der Elemente 

verschiedener Mundarten erörtert. 

A RNOLDAS PIROÈKINAS Gauta 2000 m. vasario 17 d. 

Antakalnio g. 49–9 


Priimta 2000 m. geguþës 4 d. 


165 

Publikacijos


Alma Braziûnienë 


Martyno Maþvydo ir 

Baltramiejaus Vilento autografai 

Èia publikuojamà informacijà 1999 metais buvau nusiuntusi Lietuvos aido redakcijai. 

Be mano sutikimo kovo 23 dienos numeryje buvo iðspausdintas labai sutrumpintas 

straipsnelis „Dar vienas Martyno Maþvydo autografas“, o pöèios faksimilës 

nepaskelbtos. Ðie, kad ir neþymûs, nauji faktai gal kiek paryðkintø pirmosios lietuviðkos 

knygos autoriaus Martyno Maþvydo bei jo darbø tæsëjo Baltramiejaus Vilento 

asmenybæ bei veiklà. 

Torunës universiteto profesorius Vytautas Armonas atkreipë mano dëmesá, kad 

1972 metais apgintos Jörgo Rainerio Fligge’s disertacijos apie osiandrizmà 1 priede 

publikuojama Prûsijos evangelikø liuteronø sinodo, pasmerkusio osiandrizmà, 

1554 metø rugsëjo 19 dienos dokumento iðtrauka. Tarp kitø ðá dokumentà pasiraðiusiø 

yra ir Martynas Maþvydas bei Baltramiejus Vilentas. 1998 metais Berlyno 

valstybinëje bibliotekoje eksponuojant Vilniaus universiteto bibliotekos parengtà 

parodà „Senoji Lietuvos knyga. XVI–XVIII a.“ buvo galimybë apsilankyti Slaptajame 

valstybës archyve. Ið tikrøjø kunigaikðèio Albrechto fonde yra saugomas minëtas 

dokumentas 2 . Bëda tik ta, jog nurodytoje byloje jis ádëtas ne prie rugsëjo mënesio, 

o prie sausio–balandþio mënesio sinodo dokumentø, todël ne ið karto pavyko 

já rasti. Ðios vieðnagës metu Berlyno valstybinës bibliotekos Rytø Europos skyriaus 

vedëjas Frantzas Görneris, didelis lietuviø bièiulis, telefonu susisiekë su minëtu 

istoriku Jörgu Raineriu Fligge (dabar – Lübecko miesto bibliotekos direktoriumi) ir 

ðis maloniai leido pasidaryti jo disertacijos, platinamos rankraðèio teisëmis, kserokopijà. 

Ji dabar yra Vilniaus universiteto bibliotekos Retø spaudiniø skyriuje (sign.: 

FC 59) ir visi besidomintys gali ja naudotis. 

Iki ðiol buvo þinoma trylika Martyno Maþvydo laiðkø, ðiuo metu saugomø Göttingeno 

valstybiniame archyve (mikrofilmas yra ir LMAB, sign.: Mf. 563), ir vienin- 

1 Jörg Rainer Fligge, Herzog Albrecht von 

Preussen und der Osiandrismus, 1522–1568. 

Inaugural-Dissertation zur Erlangung der 

Doktorwürde der Philosophischen Fakultät 


ISSN 1392–737X 

der Rheinischen Friedrich-Wilhelms-Universität 

zu Bonn, Bonn, 1972. 

2 Geheime Staatsarchiv Preussischer Kulturbesitz, 

Herzogliches Briefarchiv, sign.: HBA 

J 2, 1 Januar–30 April, 986. 

167 Martyno Maþvydo ir 

Baltramiejaus Vilento autografai

1 pav. 1554 metø rugsëjo 19 dienos Martyno Maþvydo autografas; 

Geheime Staatsarchiv Preussischer Kulturbesitz, Herzogliches Briefarchiv, 

sign.: HBA J 2, 1 Januar–30 April, 986 

telis Lietuvoje esantis Maþvydo autografas – jo knygos nuosavybës áraðas Juozapo 

Flavijaus raðtø tome, iðleistame Kölne 1524 metais. Ði knyga taip pat yra Vilniaus 

universiteto bibliotekoje (sign.: II – 4996) 3 . Daugiau Maþvydo autografø kol kas 

nerasta. Vilento rankraðtinis palikimas dar kuklesnis nei Maþvydo. Vaclovas Birþiðka 

pateikia tik vienà jo autografà 4 . Tai 1554 metais raðytas laiðkas kunigaikðèiui 

Albrechtui. Jame skundþiamasi, kad darbui stingà svarbiausiø teologiniø knygø. Ðá 

laiðkà savo studijoje apie Jonà Bretkûnà cituoja Viktoras Falkenhahnas 5 . Koks ðio 

dokumento likimas po Antrojo pasaulinio karo – neþinoma. 

Martyno Maþvydo ir Baltramiejaus Vilento autografai (plg. 1 pav. ir 2 pav.) yra 

tarp penkiasdeðimties kitø, pasiraðiusiø 1554 metø rugsëjo 19 dienos Prûsijos 

evangelikø liuteronø sinodo dokumentà. Tai deðimties puslapiø rankraðtinis tekstas, 

smerkiantis osiandrizmà. Jis raðytas ankstyvàja naujàja vokieèiø aukðtaièiø 

kalba (Früneuhochdeutsch). Toliau eina penki puslapiai paraðø. Visos paraðø 

formulës – lotynø kalba. Greta mums aktualiø Maþvydo ir Vilento autografø èia 

randame Jono ið Krokuvos (Joannes Cracoviensis), Jono Friðijaus, Jacobo Wagnerio, 

Saliamono Kalachijaus ir daugelio kitø kunigø paraðus. Visi pasiraðiusieji 

pritaria sinodo nutarimui pasmerkti Andriejaus Osiandro (Andreas Osiander) 

mokymà. 

3 Þr. Nojus Feigelmanas, „M. Maþvydo autografas 

universiteto bibliotekoje“, Literatûra 

ir menas, 1981 06 13, 16. 

4 Vaclovas Birþiðka, Aleksandrynas 1, Èikaga: 

JAV LB kultûros fondas, 1960, 111. 

5 Viktor Falkenhahn, Der Übersetzer der litauischen 

Bibel Johannes Bretke und seine Helfer. 

Beiträge zur Kultur- und Kirchengeschichte Altpreußens, 

Königsberg [Pr] und Berlin: Ost- 

Europa-Verlag, 1941, 71. 


2 pav. 1554 metø rugsëjo 19 dienos Baltramiejaus Vilento autografas; 

Geheime Staatsarchiv Preussischer Kulturbesitz, Herzogliches Briefarchiv, 

sign.: HBA J 2, 1 Januar–30 April, 986 

Trumpai reikëtø priminti, kas buvo Osiandras ir apskritai osiandrizmas protestantizmo 

istorijoje. Andriejus Osiandras (1498–1552) – vokieèiø teologas, kilæs ið 

Bavarijos. Studijavo Wittenbergo universitete. Ten ir susidomëjo Reformacijos idëjomis. 

1522 metais buvo paskirtas pirmuoju liuteronø pamokslininku Nürnberge. 

Manoma, jog kaip tik jo pamokslai pastûmëjo Prûsijos kunigaikðtá Albrechtà Brandenburgietá 

iðpaþinti ir propaguoti Liuterio mokymà. Osiandras, pakviestas Albrechto 

Brandenburgieèio, 1549 metais atvyko á Karaliauèiø. Jis buvo paskirtas 

Karaliauèiaus senamiesèio pamokslininku ir pirmuoju Karaliauèiaus universiteto 

teologijos profesoriumi. Nuo 1550-øjø Osiandras dirbo Sembos vyskupijos viceprezidentu. 

Jo veikaluose An filius Dei fuerit incarnandus (Karaliauèius, 1550), De imagine 

Dei (Karaliauèius, 1550), Disputatio de justificatione (Karaliauèius, 1550–1553) ir 

kituose iðdëstyta savita liuteronizmo samprata: Kristus esàs tarpininkas tarp þmoniø 

ir Dievo ne savo þmogiðkàja, bet dieviðkàja esybe; tuo remiantis buvo atmetamas 

teiginys apie Kristaus kanèias ir mirtá uþ þmonijos nuodëmes. 

Osiandras susilaukë nemaþai sekëjø. Jø bûta ir Lietuvoje bei Lenkijoje. „Grynojo“ 

liuteronizmo ðalininkai prieðinosi jo idëjoms. Ginèai tarp osiandrininkø ir liuteronø 

paskatino daugelá Liuterio sekëjø Lietuvoje pereiti á evangelikø reformatø pusæ. Po 

Osiandro mirties (1552) jo idëjas toliau propagavo kunigaikðèio Albrechto rûmø 

pamokslininkas Johannas Funckas (1518–1566) 6 . Prûsijos evangelikø liuteronø sinodas 

1554 ir 1556 metais pasmerkë Osiandro mokymà, o 1566-aisiais Liublino 

seimas sudarë komisijà, kuri osiandrizmo vadus Johannà Funckà, Johannà Schnellá 

ir kalvinistà Matthià Horstà nuteisë mirti. Taip osiandrizmas buvo uþgniauþtas 7 . 

Maþvydo biografijoje irgi ðmëkðèioja Osiandro vardas. Mat jis savo knygas Forma 

Chrikµtima ir Paraphrasis vertë ið osiandriniø Baþnyèios nuostatø Kirchenordnung 

6 Funckas rekomendavo Abelá Vilá, kaip prûsiðkø 

knygø rengëjà, kunigaikðèiui Albrechtui, 

þr. Ingë Lukðaitë, Reformacija Lietuvos 

Didþiojoje Kunigaikðtystëje ir Maþojoje 

Lietuvoje, XVI a. treèias deðimtmetis–XVII a. 

pirmas deðimtmetis, Vilnius: Baltos lankos, 

1999, 242. 

7 Plaèiau apie Osiandrà þr.: Realencyklopädie 

für protestantische Theologie und Kirche 14, 

hrsg. von D. Albert Hauck, Leipzig, 1904, 

501–509; Lukðaitë 1999, 164–165, 341. 

169 Martyno Maþvydo ir 

Baltramiejaus Vilento autografai

(Karaliauèius, 1558). Pasmerkus osiandrizmà, jo sekëjams buvo oficialiai iðleista 

amnestija. Taèiau savo laiðkuose kunigaikðèiui Albrechtui Maþvydas raðë, jog Tilþës 

kunigai apskundæ já kaip osiandrininkà, bet jam pasisekæ pasiteisinti. Ðtai 

dvyliktame laiðke, raðytame 1560 metø rudená, jis guodësi: 

„Todël papraðiau, kad Ambraziejus [t. y. kandidatas á Ragainës mokytojo vietà – 

A. B.] liautøsi mane ðmeiþæs, kaip tai daro kai kurie tilþënai, kurie laiko mane osiandrininku, 

ir dël to, kur tik galëdami, mane apkalbinëja. Ir jeigu jam, Ambraziejui, 

sakiau, reikëtø gyventi èia, Ragainëje, jis pats gautø tà vardà. Iðgirdæs tà vardà, jis 

piktai uþsipuolë mane, kam að pasakiau, kad jis turësiàs Osiandro vardà. [...] tasai 

Ambraziejus nepasidrovëjo savo melagingu praðymu suregzti toká prasimanymà tavo 

ðviesiajai aukðtybei, kad jai bûtø proga supykti ant manæs, átarus mane ir kaltà dël 

amnestijos paþeidimo, ir nubausti dël to nusiþengimo, kai tuo tarpu að niekad neuþmirðtu 

tavo ðviesiosios aukðtybës nurodymo ir ðventai jo laikausi“ 8 . 

Taip Maþvydas teisinosi 1560 metais, nors dar 1554-aisiais (jis tuomet kaip tik 

buvo paskirtas Ragainës vyskupo vietininku [arkidiakonu]) kartu su kitais penkiasdeðimèia 

kunigø buvo pasiraðæs minëtà Karaliauèiaus sinodo protesto deklaracijà 

ir pasmerkæs osiandrizmà. 

1554 metø rugsëjo 19 dienos dokumente Maþvydas pasiraðë taip: „Ego Martinus 

Moµsuidius diµtrictus Ragnetenµis Archipreµ=//byter mea p[ro]pria manu huic 

µcripto µubµcripµi: Et testor de=//inde meo corde, mente et µanguine meam eµµe // 

etiam huius µcripti µententiam“. (Að, Martynas Maþvydas, Ragainës apskrities 

arkidiakonas, sava ranka ðá raðtà pasiraðiau. Ir netgi savo ðirdimi, protu ir krauju 

taip pat paliudiju, kad ðio raðto sakinys yra mano.) Tai vienas ilgiausiø ir þodingiausiø 

autografø ið visø penkiasdeðimties pasiraðiusiøjø. 

Tame paèiame dokumente Vilentas pasiraðë daug trumpiau – kaip ir dauguma 

kitø kunigø: „Bartholom¿us Wilentus parochus i[n] Stein=//damio manu p[ro]pria 

µu[b]µcripµit“ (Baltramiejus Vilentas, Ðteindamo 9 kunigas, savo ranka pasiraðë.) 

A LMA BRAZIÛNIENË Gauta 2000 m. sausio 26 d. 

Vilniaus universiteto biblioteka Priimta 2000 m. geguþës 4 d. 


LT-2633, Vilnius, Lietuva 

elektroninis paðtas: alma.braziuniene@mb.vu.lt 

8 Martynas Maþvydas, Pirmoji lietuviðka knyga, 

Vilnius: Vaga, 1974, 319, 320, 325, 

326: „Rogavi itaque, ut me Ambrosius desistat 

molestare more nonnullorum Tilsensium, 

qui me Osiandrinum esse iudicant 

et me ideo apud quos possunt traducunt. 

Et si ipsi vivendum esset Ambrosio hic 

Ragnetae, dicebam, ipsum idem nomen 

portaturum. Audito eo nomine, stomachabatur 

in me, quod Osiandri nomen ipsum 

portaturum dicebam. [...] is Ambro- 

sius artificiosa sua supplicatione non est 

veritus istiusmodi commentum effundere 

coram tua Illustrissima Celsitudine, quae 

me deinde ut suspectum et reum violatae 

amnistiae posset odisse meque punire pro 

ratione delicti, cum tamen memor sim 

semper mandati tuae Illustrissimae Celsitudinis 

et illud religione observo“. 

9 Ðteindamas – tai Karaliauèiaus miesto dalis, 

kur Vilentas dirbo lietuviø parapijos kunigu 

ir ten praleido visà savo gyvenimà. 


171 

Recenzijos


Wolfenbüttelio postilë, 

parengë ir ávadà paraðë hum. m. dr. Juozas Karaciejus 

Vilnius: Þara, 

1995, 396 p. ISBN 9986340004 


ISSN 1392–737X 

173 Wolfenbüttelio postilë 

Ex negligentia enim error nascitur 

Nicolaus Hemmingius 1 

Seniausio iki ðiol þinomo lietuviðkø pamokslø rinkinio Iðguldymas evangelijø 

per visus metus, vadinamosios Wolfenbüttelio postilës (1573) 2 , pavadinimas baltistams 

áprastas, todël në mintis nekyla, jog kiekvienas Hercogo Augusto bibliotekos rankraðtis 

gali turëti atributà Wolfenbüttelio 3 . 1890 metais iðleistame Otto von Heineman- 

1 „Dominica I. post Epiphaniam“ ([Nicolaus 

Hemmingius,] POSTILLA // SEV // ENAR- 

RATIO // EVANGELIORVM, QU¯ IN // 

Dominicis diebus, & in Feµtis Sanctorum, uµitaté 

in // Eccleµijs Dei proponuntur, in gratiam 

pio//rum miniµtrorum Euangelij, con// 

µcripta per // NICOLAVM HEMMINGIVM. // 

PRAEFIXA EST EIVSDEM // COMMONE- 

FACTIO AD MINI//µtros Verbi, de perpetuo 

Eccleµi¿ Chriµti conµenµu, in do//ctrina 

& vero cultu Dei, ne opiniorum varietate, 

& // µectarum multitudine offenµi, vel con- 

µenµio//nem abiiciant, vel µegnius of//ficium 

faciant. // ANNO M. D. LXIX., 105). 

2 Visas pavadinimas: ISCHGVLDIMAS // 

EVANGELIV PER WISVS MET//VS, SV- 

RINKTAS DALIMIS ISCH // DAVGIA PAS- 

TILL;, TAI EST // ISCH PASTILLAS NI- 

CVLAI HE//MINGI [tais. ÷ HE//MINGY] 

ANTONY CORVINI, IO//ANNIS SPAN- 

GENBERGI, MAR//TINI LVTHERI, PHI- 

LIPPI // MELANTHONIS, IOANNIS // 

BRENTY, ARSATY, SCHO//PER, 

LEONARDI KVLMÂ//NI IODOCY WILI- 

CHI // IR ISCH KIT//T; .f. 

3 Nuoðirdþiai dëkoju Hercogo Augusto bibliotekai 

uþ galimybæ tirti Wolfenbüttelio 

postilës rankraðèio originalà. 1999 09 01 

2000 03 31 man buvo skirta Szyrocki-Stipendien-Programm 

ir Kurt und Marga Möllgard 

Stiftung stipendija bei sudarytos palankios 

mokslinio darbo sàlygos. Visiems 

HAB, o ypaè rankraðèiø skyriaus, darbuotojams 

esu labai dëkinga uþ pagalbà, kurios 

man prireikë tiek tiriant rankraðtá, tiek 

klaidþiojant po milþiniðkà hercogo Augusto 

laiðkø archyvà. Daugiau apie bibliotekà 

ir Wolfenbüttelio postilæ þr. ðio ALt 

tomo p. 75–98, ypaè p. 80–83.

no HAB rankraðèiø kataloge postilë ávardyta tiesiog Postilla Lithuanica 4 . Wolfenbüttelio 

postile rankraðtis pavadintas ið spaudos iðëjus Viliaus Gaigalaièio disertacijai 5 . 

Ar verta rankraðtá pervadinti kitas klausimas. 

Hercogo Augusto bibliotekoje saugomas vienintelis pasaulyje rankraðèio egzempliorius, 

jo signatûra: Cod. Guelf. 11. 2 Aug. 2 o . Pirmas rankraðtinis ir vienas didþiausiø 

XVI amþiaus riðliø lietuviðkø tekstø (295 lapai, in folio) iki ðiol nëra deramai 

inkorporuotas á lietuviø kalbos, istorijos, Maþosios Lietuvos kultûros, religijos tyrimus. 

Kol kas tekstas neátrauktas á Lietuviø kalbos institute rengiamo istorinio lietuviø 

kalbos þodyno bei senøjø lietuviðkø raðtø kompiuterizavimo programos darbus. 

Rankraðtis nei XVI amþiuje, nei vëliau iki pat 1995 metø nebuvo iðspausdintas 

6 . Aiðkiø indikatoriø, leidþianèiø manyti, jog jis amþininkø buvo rengiamas 

spaudai, taip pat nëra, nors tokios galimybës atmesti negalima 7 . Iki 1991 metø 

Lietuvos mokslininkams originalas buvo visai neprieinamas. Nuo 1980-øjø postilë 

tyrinëta ið mikrofiðos, kurià HAB padovanojo Lietuvos mokslø akademijos 

bibliotekai (LMAB RS, sign.: LK20/2150). 

Pagal minëtà mikrofiðà ir Guido Michelini’o dovanotà atspaudà Juozas Karaciejus 

1995 metais iðleido transkripciná postilës teksto variantà (500 egz. tiraþu): „Kad 

tyrinëtojams bûtø lengviau prieinamas [...] postilës rankraðtis, naudojantis elektrografine 

kopija bei mikrofilmu buvo ryþtasi parengti, iðlaikant ðiam ramkraðèiui 

[sic! J. G.] bûdingas raðybos ypatybes, spaudai kiek galima tikslesná transponuotà 

ðios postilës tekstà“ („Pratarmë“, p. 11). Deja, nei pratarmëje, nei „Wolfenbüttelio 

Postilës tyrinëjimo problemose“ (p. 1522) autorius neaptaria, kokiais transponavimo 

principais rëmësi. Kitas dalykas, kurio iðkart pasigenda ðios knygos skaityto- 

4 Otto von Heinemann, Die Handschriften der 

Herzoglichen Bibliothek zu Wolfenbüttel. 

Zweite Abtheilung. Die Augusteischen Handschriften. 

I. Mit dem Bildnisse des Herzogs 

August von Braunschweig und vier farbigen 

Lichtdrucktafeln, Wolfenbüttel: Verlag von 

Julius Zwissler, 1890, 291: „2123. 11. 2. 

Aug. Pap. 33X20 1 / 2 cm. 295 Bll. 16. Jahrh. 

Postilla Lithuanica, cuius titulus est: 

Ischguldimas Evangeliv per wisvs mettus, 

surinktas Dalimis isch davgia pastillv, tai 

est isch pastillas Nicolai Hemingy, Antony 

Corvini, Johannis Spangenbergi, Martini 

Lutheri, Philippi Melanthonis, Joannis 

Brenty, Arsaty, Schoper, Leonardi Kvlmani, 

Jodocy Willichi, ir isch kittv. Prima 

Dallis. Prov. u. Gesch.: Auf dem Titelblatt 

steht der Name des früheren Besitzers: Michael 

Sappun Bartensteinensis. Ebd.: Holzdekkel 

mit gepresstem Schweinsleder überzogen, 

zwei messingene Schliesser.“ 

5 Wilhelm Gaigalat, Die Wolfenbütteler litauische 

Postillenhandschrift aus dem Jahre 1573, 

Mitteilungen der Litauischen literarischen 

Gesellschaft. Inaugural-Dissertation der 

Philosophischen Fakultät der Albertus- 

Universität, Tilsit: Druck von Otto 

V. Mauderode, 1900. 

6 1965 metais Gordonas B. Fordas pradëjo 

leisti faksimilæ (rankraðèio pirmoji pusë), 

kurios kokybë, deja, mokslinëms reikmëms 

nebuvo tinkama (Gordon B. Ford, 

The Wolfenbüttel Lithuanian Postilë Manuscript 

of the Year 1573. With a General Introduction 

1, Louisville, Kentucky, 1965). 

7 Esant ribotam vartotojø skaièiui ir dël nemaþø 

leidybos iðlaidø kai kurios knygos 

ir XVI amþiuje platintos rankraðtiniais 

nuoraðais (David C. Greetham, Textual 

Scholarship. An Introduction, New York & 

London: Garland Publishing, 2 1994, 73). 


jas niekur nenurodyta rankraðèio signatûra (leidþiant rankraðtiná tekstà jà fiksuoti 

bûtina). Tai apsunkina Wolfenbüttelio postilës originalo paieðkas Hercogo Augusto 

bibliotekoje. Apgailestauti ir kritikuoti Karaciejø uþ tai, kad leidimas parengtas 

„neturint po ranka rankraðèio originalo“ (p. 11), per vëlu ir jau neprasminga. Tekstologijoje 

pirmas spausdintas rankraðèio leidimas visada laikomas lectio recepta 

(pr. tout court) ir á já privalu atsiþvelgti 8 . Taèiau su originalu nelygintas perraðas jau 

aprioriðkai negali bûti kokybiðkas. Tad nors spausdinta knyga pasirodë, ðiuo atveju 

skirtini du teksto variantai rankraðtinis originalas, WP, ir jo antrininkas, toliau 

vadinamas KWP. Ðá leidimà recenzavæs Jonas Palionis (Blt 32[1], 1997, 125130) 

nurodë kai kuriuos jo trûkumus 9 . 

Beveik viskas, kas susijæ su pirmàja lietuviðka rankraðtine postile, yra máslinga, 

neþinoma, neiðtirta. Visus jai keliamus klausimus galima iðsakyti teksto kritikoje 

áprasta viduramþiø formule hegzametru: quis? quando? quibus auxiliis? cur? quomodo? 

quare? Neþinomas postilës autorius (=vertëjas), neþinoma, kur tekstas buvo paraðytas 

(ar perraðytas). Nors tikra, jog protestantiðkø pamokslø rinkinys buvo skirtas lietuviø 

evangelikø baþnyèioms (Prûsijoje, galbût ir Lietuvoje). Abejoniø taip pat kelia rankraðèio 

paraðymo (perraðymo) data. Vokiðkas áraðas pirmos dalies pabaigoje Jn 3 woch! 

[=wochen] 2 tag[en] durch Gottes hulf auµgeµchrieb! [=auµgeµchrieben]. // Ao 73 den 2 

Septembris (WP I 150 2728) liudija visos pirmos pamokslø rinkinio dalies (per)raðymo 

arba, galimas daiktas, vertimo darbo trukmæ. Antroje dalyje nei pradþioje, nei pabaigoje 

nëra jokiø panaðaus pobûdþio áraðø. Antraðtinio lapo apaèioje randame skirtingu 

braiþu ir raðalu paraðyta: 12. Mµ. 10 Neseniai Domas Kaunas iðkëlë hipotezæ, kad 

skaièius ir raidës gali rodyti postilës pirmos dalies (per)raðymo darbo pradþià, t. y. 

rugpjûèio 12 dienà 11 . Su ðiuo teiginiu nenorëèiau sutikti. Po spaudos iðradimo rankraðèiø 

antraðtiniai puslapiai paprastai bûdavo sudaromi pagal spausdintø knygø 

pavyzdá. Taigi ðioje vietoje turëtume tikëtis duomenø apie autoriø (=leidëjà), paraðy- 

8 Edward John Kenney, The Classical Text. Aspects 

of Editing in the Age of the Printed 

Books, Berkeley & Los Angeles: University 

of California Press, 1974, 1819. 

9 Palionio recenzijoje yra keletas neatsargiai 

suformuluotø teiginiø bei netiksliai pateiktø 

originalo formø. Pvz.: „veiksmaþodþiø 

bûtojo daþninio laiko formø su priesaga 

-lavo pasitaiko, rodos, tik Mato, Luko, 

Jono, Morkaus evangelijoms ir Povilo 

1 laiðkui korintieèiams taikytuose pamoksluose“ 

(p. 126). Reikia pasakyti, kad 

ið 72 WP pamokslø apskritai nëra në vieno, 

kuris bûtø skirtas kitoms Biblijos knygoms 

aiðkinti. Sàraðëlyje, kuriame tikslinami 

galûniø keitimai, likusi nepastebëta 

KWP klaida þodþio ðaknyje: „isganima < 

isganimu 55,13“ (p. 129) WP I 16 23 iµch- 

ganima ÷ iµchganimu. Karaciejaus leidimo 

(K) ir originalo (O) skirtybiø sàraðe 

taip pat yra tam tikrø netikslumø (p. 130), 

pvz.: „48,3: K laikate O laikete“ WP I 10 10 

laiketi (KWP laikati); „48,36: K attaÓs O 

atais“ WP I 10v 27 attais; „76,29: K paniu 

O pannu“ WP I 36 33 paniu; „91,27 K 

ischadu O ischkadu“ WP I 45v 17 iµchµkadu; 

„177,12: K am» O ann»“ WP I 106 9 am» 

(plg. KWP p. 177, iðn. 537); „355,10 [pagal 

KWP t. b. 355,11] K sdzia O schia“ 

WP II 257v 13 µchi¼. 

10 Raðysena nesutampa ir su po pavadinimu 

áraðyta pavarde Michael Sappun Barten// 

µteinenµis. 


1999, 272. 

175 Wolfenbüttelio postilë

mo (=leidimo) vietà arba darbo pabaigos (!) laikà (=leidimo metus). Pagal XVI amþiuje 

ir vëlesniais laikais taikytà knygø registravimo ir katalogizavimo tvarkà paèioje antraðtinio 

lapo apaèioje (daþniausiai per vidurá) ranka bûdavo áraðoma knygos signatûra. 

Tad manyèiau, jog ðiuo atveju turime ne kà kita, o bibliotekos signatûros 

nuorodà, t. y. 12 Manuscriptum. Kokios bibliotekos (asmens, baþnyèios, valstybës) 

signatûra èia uþfiksuota, kol kas neaiðku, taèiau tai bent jau rodytø, kad rankraðtis 

buvo sukatalogizuotas. Tokia „smulkmena“ nepelnë Karaciejaus dëmesio transkribuotame 

tekste ðis antraðtinio lapo áraðas visai neatsispindi, jis neminimas ir 

ávadiniame straipsnyje (nors matyti antraðtinio lapo faksimilëje [p. 31] 12 ). 

Antroji postilëje uþfiksuota data yra knygos mediniame kiaulës oda aptrauktame 

kietvirðyje áspaustas skaièius 1574, turintis rodyti rankraðèio áriðimo metus. Taip 

pat ne kartà kalbëta apie virðelio superekslibrise áspaustà vardà IOHANNES // 

BIELAVK ir antraðtiniame lape po pavadinimu ranka áraðytà Michael Sappun Barten// 

µteinenµis bei jødviejø raðysenos pavyzdþius teksto paraðtëse 13 . Vëlgi pagal áprastà 

praktikà abu vardai turi nurodyti rankraðèio savininkus (nesant specialaus ekslibriso 

antraðtiniame lape savininkas savo pavardæ áraðo ranka). Neatmestina galimy- 

12 Be antraðtinio lapo, Karaciejaus parengtame 

leidime ádëta ir WP I 1r1v faksimilë. 

13 Konspektyviai WP tyrimus apþvelgia Palionis 

minëtoje recenzijoje. Vis dëlto tik 

1 pav. WP pirmos dalies vandenþenklis; 

HAB, sign.: Cod. Guelf. 11. 2 Aug. 2o itin kruopðti grafologinë rankraðèio analizë 

padës atsakyti á klausimà apie postilës 

pagrindinio teksto bei taisymø (=tikslinimø) 

autorius. 


2–3 pav. WP antros dalies pirmas ir antras vandenþenklis; 

HAB, sign.: Cod. Guelf. 11. 2 Aug. 2o bë, jog postilë suraðyta diktuojant, todël net ir keblus raðysenø identifikavimas 

(ypaè antros dalies keli pagrindinio teksto braiþai) nebûtinai padës nustatyti postilës 

autoriø. 

Suprantama, nematæs originalo, Karaciejus neuþsimena apie Wolfenbüttelio postilës 

popieriø. Rankraðèio popierius yra geros kokybës ir gerai iðsilaikæs. Jau vien 

palyginus pirmos ir antros postilës dalies teksto staèiakampio plotá (II dalies tekstas 

daug siauresnis) bei paèiupinëjus popieriø matyti, kad abi dalys paraðytos ant 

skirtingo popieriaus (taigi ne vienu metu ir skirtingose vietose?). Popieriaus kilmæ 

ið keliø malûnø gali liudyti ir vandens þenklai. Iki ðiol postilës popieriaus tyrimai 

nebuvo átraukti á rankraðèio apraðà 14 . Antraðtinis lapas neturi jokio vandens þenklo. 

Pirmoje dalyje randamas vienos rûðies vandenþenklis 68 mm aukðèio vertikali 

þuvis be rëmø (vad. solo, atstumas tarp retøjø linijø 29 mm; plg. 1 pav.). Antroje 

dalyje aptinkami du skirtingi vandens þenklai: 43 mm skersmens apskritime po 

didþiosiomis raidëmis CG horizontali þuvis galva á deðinæ (plg. 2 pav.) arba á kairæ 

(plg. 3 pav.); abiem atvejais atstumas tarp retøjø linijø 29 mm. Pirmasis vandenþenklis 

jokiuose vandens þenklø kataloguose nepaliudytas. Nusiuntus jo perpieðà 

á Stuttgartà (Hauptstaatsarchiv Stuttgart), kur ðiuo metu rengiamas naujas Gerhard’o 

14 Glaustai vienà ið antros WP dalies vandenþenkliø 

apraðo Domas Kaunas (1999, 

273), bet neteisingai já priskiria tik apati- 

nio prieðlapio popieriui, taigi ne paèiam 

tekstui, o knygriðyklai. 


Piccard’o vandens þenklø katalogo tomas (iki tol neapraðyti þenklai) 15 , gautas 

atsakymas, jog toks þenklas yra neþinomas. Abu antros dalies vandenþenkliai 

pagal Laucevièiaus atlasà bei naujàjá Stuttgarto katalogà artimiausi (bet ne identiðki!) 

þenklams, priskiriamiems Ðaukënø (Laucevièius 2, Nr. 4048 [1572 m.]; vok. 

Schaaken, bûsimojo Piccard’o katalogo StAK Amtsrechng. 10 049 [1580 m.]) bei 

Elbingo (Piccard, StAK HBA C3 [1579 m.]) malûnø popieriui. Hercogo Augusto 

bibliotekos vandenþenkliø specialistø ásitikinimu, Briquet paliudyti (Nr. 12430 

12432) Lenkijos popieriaus malûnø vandenþenkliai su þuvimi apskritime po raidëmis 

CG gerokai skiriasi nuo WP antros dalies þenklø, todël jø negalima priskirti 

vienam malûnui. 

Datuoti WP rankraðtá gali padëti ir kiti faktoriai. Pagal pavadinime nurodomus 

ðaltinius bei pamoksluose minimas datas ne kartà mëginta ir Karaciejaus parengto 

leidimo áþangoje bandoma (p. 17, 20, 22) tiksliau apibrëþti galimas postilës paraðymo 

ribas 16 . Postilës pavadinime nurodyti devyni autoriai, ið kuriø postiliø versta 

á lietuviø kalbà; dar pridëta nuoroda „ir ið kitø“. Anksèiausia galimä pirmos dalies 

paraðymo data, terminus a quo, laikytini 1563 metai: antro Advento sekmadienio 

pamoksle minimas 1563-iaisiais Vokietijoje vykæs þemës drebëjimas (WP I 7 4–9; po 

pamokslu nenurodytas ðaltinis) 17 . Antroji pirmos dalies (pa/per)raðymo riba terminus 

ad quem yra jau minëtas WP I 150 28 áraðas, nurodantis 1573 metus. Antroje 

WP dalyje po trylika pamokslø tokiu paèiu raðalu ir braiþu kaip pagrindinio teksto 

áraðyta vokieèiø teologo Danieliaus Gre(i)serio pavardë (ji antraðtiniame lape nenurodyta): 

WP II 222v 13, 225 30 18 , 2289, 231 25, 234v 16, 237v 21, 241 14, 245v 19, 254 10, 261v 7, 

275 26, 282 35, 285v 14. Greserio lotyniðka postilë Enarratio [...] evangeliorum dominicali- 

15 Gerhard Piccard, Die Wasserzeichenkartei 

Piccard im Hauptstaatsarchiv Stuttgart. Veröffentlichungen 

der staatlichen Archivverwaltung 

Baden-Württenberg. Sonderreihe. Findbuch 

117, Stuttgart: Verlag W. Kohlhammer, 

19611997. Tokio kaip pirmos WP 

dalies popieriaus neapraðo nei Charles’is 

Moïse’as Briquet (C. M. Briquet, Les Filigranes. 

Dictionnaire historique des Marques 

du Papier 14, Leipzig: Verlag von Karl 

W. Hiersemann, 2 1923), nei Edmundas 

Laucevièius (Edmundas Laucevièius, Popierius 

Lietuvoje XVXVIII a. 12, Vilnius: 

Mintis, 1967). 

16 Karaciejus raðo: „N. Hemmingi [...] postilë 

pasirodë apie 1560 metus (tikslios datos 

kol kas nepavyko rasti)“ (p. 22). Sulotyninta 

danø teologo Nielso Hemmingseno 

pavardë Nicolaus Hemmingius, taigi liet. 

Nikolajus (Mikalojus) Hemingijus, pateikta 

kaip italiðka. Hemingijaus lotyniðkoji 

postilë buvo iðleista 1561 metais (vëliau 

versta á vokieèiø, anglø bei danø kalbas). 

Áþangoje neteisingai nurodyta, kad Antonijaus 

Korvino postilë iðleista anksèiau 

negu Liuterio („Kadangi anksèiausiai yra 

iðleista A. Korvino [...]“ [p. 22]). Ið tikrøjø 

Liuterio vokiðkoji postilë iðëjo 1525 

metais, Korvino 1535-aisiais (vëliau jos 

iðverstos á lotynø kalbà). 

17 Plg. Zigmas Zinkevièius, Lietuviø kalbos istorija 


1988, 57. 

18 Devinto sekmadienio po Ðvè. Trejybës pamokslas 

verstas ið trijø ðaltiniø: „Jµchrinkta 

iµch Arµacio, Coruino Greµero“ (WP 

II 225 30). Tai vienintelis WP pamokslas, po 

kuriuo nurodyti trys vardai. Taip pat pasakytina, 

jog tik po ðiuo pamokslu WP 

áraðyta Korvino pavardë. Todël nelabai 

aiðku, kà norëjæs pasakyti Karaciejus: 

„A. Korvino postilës [...], kuria, kaip matyti 

ið daugelio pamokslø pabaigoje esanèiø 

nuorodø, nemaþai yra naudojæsi ir ðio 

rankraðèio sudarytojai“ (p. 17). 


um et festorum pirmà kartà pasirodë tik 1567 metais 19 , todël ðià datà galima laikyti 

antros dalies terminus a quo. Kol neárodyta kitaip, antros dalies terminus ad quem yra 

rankraðèio kietvirðyje áspausti 1574 metai. 

Áraðai postilës paraðtëse, Karaciejaus bei kitø apie jà raðiusiøjø vadinami korektoriø 

taisymais, nerodo, jog tekstà bûtø skaitæ specialieji redaktoriai (kaip Jono 

Bretkûno Biblijos atveju). WP yra pamokslø rinkinys, skirtas kunigams, t. y. praktiniam 

naudojimui. Marginaliniai áraðai, Biblijos citatø ar teksto vertimo tikslinimai 

liudija du dalykus. Pirma, kunigai (paraðtëse skiriamos maþiausiai dvi raðysenos) 

rengësi pamokslams, kuriuos reikëjo iðmokti atmintinai per pamaldas pamokslai 

turëjo bûti pasakojami, o ne skaitomi 20 . Spausdintø XVI amþiaus lotyniðkø ir vokiðkø 

postiliø paraðtëse taip pat priraðinëta panaðiø pastabø (Biblijos nuorodø 

tikslinimai, tam tikrø pamokslo þodþiø ar teiginiø komentarai, korektûros ir dalykiniø 

klaidø taisymai). Antra, daugiausia lotyniðkos pastabos ar lotyniðkos Biblijos 

citatos WP paraðtëse rodo, jog prie tautinës kalbos buvo eita tiesiai ið lotynø be 

tarpiniø kalbø 21 . KWP, deja, beveik visus lotyniðkus WP komentarus pateikia su 

klaidomis. Tik keli ryðkiausi pavyzdþiai 22 : 

1) paraðtëje Biblijos citata (Jn 1,23) 23 

WP I 20v 31: 

Ego vox clamantis in // deserto: dirigite // 

viam Dominj: f: 

19 [Daniel Greser,] ENARRATIO BRE//VIS ET 

ORTHODOXA // EVANGELIORVM // 

DOMINICALIVM // & Feµtorum aliquot: // 

authore, // DANIELE GRESERO, PA//µtore 

& µuperattendente // Dreµdenµi. // Cum 

locuplete rerum et verborum Indice. // FRAN- 

COFORTI, PER PE//trum Brubachium. 

1567. 

20 Die evangelischen Kirchenordnungen des XVI. 

Jahrhunderts 4. Das Herzogtum Preußen. Polen. 

Die ehemals polnischen Landesteile des 

Königreichs Preußen. Das Herzogtum Pommern, 

hrsg. von Emil Sehling, Aalen: Scientia, 

2 1970, 15, 149. 

KWP (p. 60, iðn. 100): 

Epo vox clamanis // in deserio, firipile // 

Via ne Dominij: µ. 

2) paraðtëje vertimo tikslinimas (tekste I 114v 35 pabrauktas þodis iµch) 

WP I 114v 35: 

.NB. // Iuxta µenµus intelle//ctum, et ut ad 

Ante//cedens respondeat // legatur 

(:meo arbitrio:) aµch Pânas pagimdima 

[tais. pa ÷ .f.] nei, µcilicet, gallesiu 

iµsakiti. f. 

KWP (p. 185, iðn. 565): 

NB. // Iuxta perµum iaupe= // ctum et ut ad 

Aace= dedeus reµpondeas // legatur 

(:Dmes artilucc:) aµch Pânas pagimdima 

nei, µulliti (?), gallesiu 

Jsakiti. 

21 Rengiantis pamokslams buvo naudojami 

lotyniðki (ir graikiðki) ðaltiniai (Vulgata, 

Loci communes, Loci theologici ar Glossa ordinaria). 

22 Vien uþmetus á juos aká darosi aiðku, kad 

KWP pratarmëje uþ pagalbà ðifruojant lotyniðkus 

bei vokiðkus áraðus iðsakyta padëka 

garbioms profesorëms (p. 12) visiðkai 

ne dël jø kaltës virsta labai nemalonia 

pajuoka. 

23 Pagrindiniame tekste (I 20v 3031) nuoroda á 

Iz 40,3 („Vox clamantis in deserto: Parate 

viam Domini“) atitinka Mk 1,3 bei Mt 3,3. 


4 pav. WP I 60: fragmentas su paraðtës áraðu, 

komentuojanèiu pagrindiniame tekste (I 60 ) pabrauktà þodá dewiákâ; 

17 

HAB, sign.: Cod. Guelf. 11. 2 Aug. 2o 3) paraðtëje teologinis aiðkinimas (komentuojamas I 60 17 pabrauktas þodis dewiákâ) 

(plg. 4 pav.) 

WP I 6017: Eµ heiµt billich S¸mogiµchk±. quia filius dej 

l^gos humanitatem // adµumpµit. 

Diuinitati itaq[ue] Christi, humanitatis24 

// µu¿ proprietates adµcribere: at 

utriusq[ue] natur¿ // proprietates confundere 

abµurdum inio impium eµt. 

4) pagrindiniame tekste nurodymas kunigui 

WP II 295v11: Dic aliqua ex Enangel: Math: 

[tais. ÷ Na] 18 

KWP (p. 112, iðn. 322): 

Eb heiß billich S¸mogiµchka. quia filius dej 

l^goz humanitatem // ad µump µit. 

diuitati iraq Chiµti, humanitatis 

// µuae proprietates ad µeribere: at 

uteriusq naturae // proprietates confundere 

abµurdum inio impium eµt. 

KWP (p. 396): 

Dic aliqua Enam cal: Math: 18 

Originalo þodyje Enangel: virð nepadëtas raidës diakritikas. Plg. Euangelium 

I 5v 12 Enangelium (KWP). Nedësningai KWP panaðûs atvejai komentuojami, 

pvz.: daugaus I 130v 29 „Tikriausiai klaida vietoj dangaus. Taip rodytø kontekstas“ 

KWP p. 206, iðn. 617; daugaus II 254 4 „Tikriausiai dangaus“ KWP p. 351, 

iðn. 272. Taèiau pasitaiko, kad KWP apsieita be komentaro, pvz.: daugaus II 252 9 

dangaus KWP; dar plg. auga I 107 27 anga KWP ir pan. Lietuviðkame rankraðtyje 

(kaip ir lotyniðkuose bei vokiðkuose XVI amþiaus ir ankstesniø laikø rankraðtiniuose 

tekstuose) diakritinis þenklelis virð (pusapskritimis, apskritimas ar 

klaustukà primenanèios formos) yra vienintelis raidþiø ir skiriamasis 

poþymis. Pasitaiko atvejø, kada WP labai panaðiai paraðytos ir (tas pat 

pasakytina apie panaðià ir raðybà, taèiau ði tema daug platesnë ir yra 

atskiros studijos dalykas). Kartais ant tokiu paèiu kaip pagrindinio teksto 

24 Gaigalaitis ðá áraðà perskaitæs netiksliai: 

vietoj humanitatis jo suprasta humilitatis 

(Gaigalat 1900, 14). 


5 pav. WP II 254v25–28: fragmentas su vokiðku áraðu pagrindiniame tekste; 

HAB, sign.: Cod. Guelf. 11. 2 Aug. 2o raðalu uþraðyta apvalesnë raidë, pvz.: tarnus I 20v 23; ant I 99v 2; arba taisyta 

ið aiðkiai paraðytos , pvz.: angu [tais. a ÷ n] I 67v 21, I 67v 22 (abiem atvejais 

KWP angu); ant [tais. a ÷ n] I 81 30 (KWP ant) ir kt. Tokie atvejai KWP kritiniame 

aparate visai nekomentuojami. Dar daugiau, kartais parengëjas tekstà tik sukomplikuoja, 

pvz., pirmo Uþgavëniø sekmadienio pamokslas Jnuocauit I 92v 30 KWP 

ávardijamas kaip Jauocauit; I 42v 33 priµiwerte weikei tais tukµchtançias, priµsiwerte 

waikai tais tukµchtançias (KWP). 

Daug reèiau tekste ar marginalijose pasitaiko vokiðkø áraðø. KWP jie taip pat 

iððifruoti klaidingai. Ryðkiausi pavyzdþiai: 

1) paraðtëje raðybos tikslinimas (komentuojamas tekste pabrauktas II 222v 2627 

þodis in//µtatimas) 

WP II 222v2627: meins erachtens // µols heiµç [=heiµen] 

iµµtatimas [tais. ÷ iµta] 

KWP (p. 315, iðn. 178): 

meins weachtens // µols heiµu 

iµµtatimas. 

2) pagrindiniame tekste nurodymas kunigui (plg. 5 pav.) 

WP II 254v2528: (Alhie µag vô [=von] den böµen // Chriµt! 

[=Chriµten] vnnd papiµt! [=papiµten] 

die Jn Jrer noth // ü den Verµtorbnç 

[=Verµtorbnen] heilig[en] od[er] ëuberern 

// üflucht hab! [=haben]) 

KWP (p. 352): 

(al µie µag rô den bôµen // Echriµt¸ 

rend papiµt¸ 

die Jn Jrer noth // ü de ber µto abnç 

heilig ôd ëuberern 

// üµlaut µag) 


6 pav. WP I 23v : fragmentas su raµbaijµt! angu duµhahubiµt!; 

19 

HAB, sign.: Cod. Guelf. 11. 2 Aug. 2o Pastaroji citata yra raktas aiðkinant tam tikras postilës lietuviðko teksto raðybos 

ypatybes. Taèiau kalbà reikia pradëti nuo kiek toliau. 

Pagrindinis Wolfenbüttelio postilës tekstas paraðytas lotyniðkàja antikva, o vokiðki 

áraðai paraðtëse ar retai pasitaikanèios vokiðkos pastabos tekste gotikiniu 

greitraðèiu (vok. die gotische Kurrentschrift). Daþniausiai tai tikriniai vardai, pvz.: 

Abraham» I 23 3; Abrahama I 23 14, I 23 18, I 75v 19; Abhap ([=Abrahamap] abreviatûrinë 

forma) I 51 25; Jacob I 76v 23; Joµephas I 57 23; Job I 75v 19, I 76 26, I 93 19; E¸echiela I 100 29. 

Ne kartà gotikiniais raðmenimis uþraðyta ir kitø þodþiø, pvz.: Jeib I 44 21; chaçei 

I 86 32; Sche I 92 23. Treèià grupæ sudarytø tie atvejai, kada á antikva paraðytà þodá 

ásiterpia greitraðèiu uþraðyta viena kita raidë (èia pajuodintos), pvz.: A//brahamap 

I 29v 2728; Jacobi I 33v 2; Jµchgelbeija I 56 25[KWP26]; Gre//gorius I 68v 45; newiµsad 

II 250v 10. Pasitaiko, kad greitraðtis ir antikva pramaiðiui vartojami didesnëje teksto 

atkarpoje, pvz., I 27v 16 ir kt. 

Neteisinga tokiø þodþiø su pavieniais gotikinio greitraðèio raidþiø inkrustais 

interpretacija lemia rimtø klaidø atsiradimà KWP. Postilës rankraðtyje ç kamieno 

daiktavardþiø acc. sg. galûnë -en (visais atvejais WP pozicijoje po ) daþnai 

uþraðoma gotikinio greitraðèio santrumpa -!, kuri KWP transkribuojama kaip i 

kamieno daiktavardþiø acc. sg. galûnë -j: 

WP wençiawaniµt! [=wençiawaniµten] (7x: I 60v34, I 60v1617, I 60v25, I 6133, I 62v1718, I 65v21, I 6616) KWP wençiawaniµtj 

WP raµbaijµt! angu duµhahubiµt! [=raµbaijµten angu duµhahubiµten] (I 23v19) (plg. 6 pav.) 

KWP raµbainijµtj angu duµchahubiµtj 

Postilës tekste digrafø (tikriniuose varduose) ar nosiná garsà þyminèiø raidþiø 

abreviatûros daþniau vartojamos pagal lotyniðkàjà tradicijà (perimtà ir vokieèiø 

kalbos) 25 , pvz.: 

25 Atskiras ir tyrimo reikalingas klausimas, 

ar nosiniai WP garsai, ypaè þodþio gale, 

buvo tariami. Dar plg. Jonas Palionis, 

„Martyno Maþvydo raðyba“, Guido Miche- 

lini, Martyno Maþvydo raðtai ir jø ðaltiniai, 

Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos 

institutas, 2000, 44. 


=: Hipocritæ I 20 32; Hethæum [tais. ÷ Hethium] I 24 1 (KWP Hetheum 26 ) 

=: µuza I 54 33; µuzu I 99 28; plg. nesutrumpintà formà Summa I 110 29 

arba su klaida uþraðytà µunna I 97 9 (KWP pagrindiniame tekste pateikta „pakoreguota“ 

forma µumma, kuri komentuojama [p. 164, iðn. 494]: „Atrodo, paraðyta µunna“ 27 ) 

=: mâ [=man] I 8 30, I 89 18, II 224v 24; kadâgi [tais. ÷ kadâi] I 8v 21 28 ; Kan 

I 44v 8 (acc. sg.; KWP Kam [dat. sg.]); Anan dienâ I 10v 26 (anan dienâ II 224v 22); per 

prarakâ I 30v 23; atµirâ//da ‘atsiranda’ II 250 3031 

=: µchwç//çiauµi I 19 12; µchwç//çiauµei I 43v 12 (KWP santrumpa panaikinta 

µchwen//çiauµei); µchwç//tu I 62v 1011 (KWP atstatyta menama forma µchwe[n=]//tu); 

µchwentap angu µchwç//taµp II 254v 2425; iµchwç//kti I 38v 3536; giminç I 26v 4 (acc. sg.); 

Amç I 77 20; Brç//cioµa II 257 3233 (KWP Brç//µioµa) 

=: nf [=nun] I 37v 33 (KWP nu) 

Pagal ðià tradicijà galëjo rastis ir savitas besiformuojanèios lietuviø raðomosios 

kalbos nosiniø garsø grafinis þymëjimas taðkas po balse, pvz.: anâ dien¼ I 10v 14; 

wenolikt¼ hadinâ I 83 8; m¼ [=man] I 4 4; prid¼k ‘pridenk’ I 96v 19; nekÓ//dami II 251 1314; 

µi»kibes ‘sunkybes’ I 97v 35. Kuriamus lietuviðkos raðybos variantus, perëjimà nuo 

lotyniðkosios prie tautinës tradicijos gali rodyti tokie atvejai, kai nosinis garsas 

þymimas: a) taðku po balse+nosine priebalse, pvz.: áinn¼nçiam I 44 27 (taðkas padëtas 

kitokios negu pagrindinio teksto spalvos raðalu; KWP áinnançiam); k¼m µweikam 

I 6 2; Óngi I 36 5 (KWP ingi); b) taðku po balse+brûkðneliu virð balsës, pvz., tan winiçi† 

I 82v 29 (KWP winiçiâ). Pastaruoju atveju pagreèiui randame kelis variantus: winiçiâ 

I 82v 24; winiçian I 82v 27 ir galiausiai jau minëtà pleonastinæ formà su dviem nosiná 

garsà þyminèiais diakritikais. Kartais virð balsës paraðytas netikslus brûkðnelis, 

pvz., îeis ‘jais’ I 52 28 (kan kalba µu îeis; KWP forma ieis), arba visai be reikalo padëtas 

taðkas po balse, pvz.: k¼//çi» ‘kenèiu’ I 8 1314 (KWP k¼//çiu); m¼n¼s I 20 1 (KWP man¼s); 

k»re I 77v 4 (KWP kure); kap//lan»mus I 52v 3435 (KWP kap//lanumus). 

Daug klaidø KWP yra bûtent formose su nosinius garsus þyminèiais diakritikais. 

Tik keletas pavyzdþiø: 

WP KWP 

ra//µchima I 1331v1 ra//µchim¼ 

Abraam¼ I 220 Abraama 

muµu I 31 muµ» 

muµ» I 5v2 muµu 

buti I 615 butÓ 

µcha I 620 µch¼ 

kurç»//i» I 15v3031 kurçu//i» 

26 KWP p. 64, iðn. 114: „Po h raidë taisyta, 

neaiðku ar á e, ar á r“. 

27 Plg. Palionio recenzijoje pateikto KWP klaidø 

sàraðo 164,10 (p. 130). 

28 KWP kadâgi (p. 46, iðn. 46: „Raidë g taisyta“). 


duµches I 1628 naturu I 29v12 iµchgannitaias I 31v4 µkirt»µi I 32v16 kartu. [du. Todu tadangi kartu.] I 39v28 µchla//wingâ I 45v12 maçnibÓ I 47v8 attaghÓ I 5034 paáinµtam» I 59v17 µwetiákam I 661 pra//rak¼ I 843784v1 wainiku I 9528 atlank»s I 101v13 d»µches 

natur» 

iµchgannit¼ias 

µkirtuµi 

kart» 

µchl¼//wingâ 

maçnibi 

attaghi 

paáinµtamu 

µw¼tiákam 

pra//raka 

wainik» 

atlankus 29 

Rankraðtiniame WP tekste (taip pat ir spausdintose XVI amþiaus knygose) 

santrumpos vartojamos ir praktiniais sumetimais kada tekstà reikia sutalpinti 

riboto formato staèiakampyje, saugantis perþengti popieriaus bloko pjûvio ribas. 

Todël WP jos daþniau pasitaiko eilutës pabaigoje, tuo tarpu eilutës pradþioje ar 

viduryje vartojamos nesutrumpintos formos su nosinëmis , , pvz.: degantÓ 

a neµudegâtÓ, // I 29 16; ne//µudegantÓ I 29 1819; áçk//la I 46 2425; áenklai I 46 35; dalin [...] 

dalÓ // I 36 15; gunda ghÓ ant ga I 98v kustodas (KWP neatspindëtas, toliau = KWP) 

gunda ghin ant gada. I 99 1 (=KWP) 30 . Pastarasis atvejis, aiðkiai iliustruojantis dvejopà 

formà, taip pat ir visø kitø lapø kustodai KWP visai neatsispindi 31 . Kustodus 

laikant tik technine priemone (autorius þymisi lapo ribà neáriðtuose popieriaus 

lakðtuose) lieka nepastebëti faktai, liudijantys keleriopø formø vartojimà arba net 

keitimus tekste, pvz.: 

Ketwirta I 1v kustodas (=KWP) Kietwirta I 2 1 (=KWP) 

Dienâ uágimima I 25v kustodas (=KWP) DIENAN VSZGIMIMA I 26 1 (=KWP) 

Gierem I 26v kustodas (=KWP) Gerremus I 27 1 (=KWP) 

wiru µawâ I 66v kustodas (=KWP) wiru µawam I 67 1 (=KWP) 

maµ¸oµa griekoµa I 82v kustodas (=KWP) maµchoµa grekoµa I 83 1 (=KWP) 

29 WP part. praes. act.; plg. lot.: „quod damnet 

inobedientiam: visitans (ait) iniquitatem 

patrum in filios, in tertiam et 

quartam generationem“ (Hemmingius 

1569, 209). 

30 Panaðiai abreviatûrinës formos vartojamos 

ir XVI amþiaus spausdintuose lotyniðkuose 

tekstuose, pvz., Initium (CCLXIIII) / 

Initif (CCLXIIIIv) [Arsatius Sehofer,] 

ENAR//RATIONES E//uangeliorum Dominica//lium, 

ad dialecticam Methodum & // 

Rhetoricam diµpoµitionem ac//commodat¿, 

authore Ar//µatio Sehofer. // Adiecti 

sunt loci Theologici, [...] // M. D. XLIIII. 

[Excudebat Henricus Steynerus, Au//guµt¿ 

Vindelicorum, Anno // M. D. XXXXIIII. // 

menµe Ianuario, // die V.] 

31 Miglota uþuomina á kustodà yra KWP 

p. 195, iðn. 592: „Rankraðtyje po skiemeniu 

me= dar priraðyta: lagis, Bet. Matyt, 

neapsiþiûrëjus 123 psl. skiemuo me- vël 

pakartota“ (WP I 122v 35123 1). 


Chun Jeµun I 94v kustodas (=KWP) Chun Jeµ» I 95 1 (=KWP) 

çe//µj» idant [tais. ÷ am//¸i» idant] II 224v 35kustodas (=KWP) µi» idant II 225 1 (çe// 

µi» idant KWP II 224v 35225 1) 

Staiaµsi eµt II 271v kustodas (=KWP) Staghiµsi eµt II 272 1 (=KWP) 32 

Dël tø paèiø prieþasèiø (pirmiausia dël popieriaus taupymo) WP atsiranda ir 

daþniausiai vartojamø þodþiø santrumpos, pvz.: dwaµe µ: ‘ðventoji’ I 114 7; M: k: ir k: 

// b: ir µ: I 76v 2627 (plg. M: k: ir k: bra//lei ir µ: I 92 3637; krikáaniákaµsis [tais. ÷ krikáaniákas] 

33 // ámagau ir krikáaniµchkai ámana, bralau // ir µeµo II 224 1820); m: k: ir k: b: ir µ: 

I 87v 23 (KWP „patrumpinta“ m: k: b: ir µ:). Kartais WP trumpinami ir tokie daþnai 

pasitaikantys þodþiai: weµch: muµ: Jeµ: // ‘Vieðpaties mûsø Jëzaus’ I 59 31; Nede: pa µ: 

trai: ‘nedëlià po Ðvè. Trejybës’ I 91v 32 ir kt. Taip pat WP esti tokiø santrumpø kaip 

newertais mala: ‘malonës’ Diewa I 104 22 ir pan. 

Ið KWP teksto matyti, jog parengëjas stengësi iðlaikyti autentiðkà rankraðtinio 

teksto raðybà. Taèiau ligatûrinis digrafas perteiktas dviem raidëmis, plg.: 

po//¿tai I 41v 1011 (KWP po//aetai); qu¿µti» I 41v 23 (KWP quaeµti»); ¯gipt» I 52v 5 (KWP 

AEgipt»); C¿remoni» I 56v 3 (KWP Caeremoni») 34 ; Luc¿ I 62 23 (KWP Lucae); ¯dipus 

I 69v 24 (KWP AEdipus; t. p. I 69v 33–34) ir pan. Ligatûros neiðlaikytos ir didþiosiomis 

raidëmis paraðytuose pamokslø pavadinimuose, plg: ASICZISTYMA CZISCIF// 

I 71 29 (KWP APSICZISTYMA CZISCIAV//); KLELIV EVKGE// I 75 26 (KWP KARELIV 

EVANGE//). Neiðlaikant ligatûrø KWP atsiranda klaidø, pvz.: H¿reµim I 57v 33 (KWP 

Hiereµim), pr¿cioµa mors I 147 22 (KWP proecioµa mors). Skyrybos þenklai KWP irgi ne 

visada atitinka originalo þenklus, klaustuko þenklas ~ painiojamas su þenklu : ‘id 

est’, pvz.: perleiµs ~ I 91v 20 (KWP perleiµs :); darriµime : I 94v 34 (KWP darriµime ~) ir 

panaðiai. WP punktuacija apskritai yra atskirø studijø dalykas: skyrybos þenklai 

èia þymi ne tik gramatines, bet ir retorines pauzes. KWP esti nemaþa atvejø, kai 

skyrybos þenklai sudëti Karaciejaus nuoþiûra, veikiausiai pritaikius dabartinës 

lietuviø kalbos taisykles, pvz.: ái//nakite. Jeigu I 12v 12 (KWP ái//nakite, jeigu); kal//ba 

tardams: I 27 2425 (KWP kal//ba tardams ~); makinna mus, Kalba I 34 17 (KWP makinna mus. 

Kalba); iµchmintin//gus, kure wenat tiktai ant ta I 50v 2324 (KWP iµchmintin//gus kure wenat 

tiktai ant, ta); ir garbinti. : Baániçai. I 54v 3 (KWP ir garbinti Baániçai.) ir kt. Tas pat 

pasakytina apie originale didesniu ðriftu ar naujoje eilutëje (ne visada toliau nuo 

kraðto) paraðytus þodþius. Perikopiø iðtraukos, áraðytos tarp pamokslo pavadinimo 

ir teksto, KWP iðspausdintos didesniu ðriftu, nors originale taip yra toli graþu ne 

kiekviename pamoksle (pvz., WP raðmenys nepadidinti I 36 3, I 92v 32, I 109v 16 ir t. t.). 

Originale, prieðingai, tam tikri þodþiai, rodantys pamokslo temos pasikeitimà, 

paraðyti didesnëmis raidëmis. Palyginus matyti, jog daþnai padidinti raðmenys 

atitinka spausdinto ðaltinio, ið kurio pamokslas verstas, ðrifto dydþio pasikeitimus. 

KWP visø pamokslø teksto ðriftas yra unifikuoto dydþio (pvz., WP didesnëmis 

32 Visai netikëtai á KWP patenka tik kustodinis 

variantas: pia pinningus WP I 71v 

(=KWP I 72 1) pia pimingus WP I 72 1. 

33 krikáaniákaµsis KWP. 

34 Plg. dar KWP I 56v4, I 56v10, I 56v23, I 56v29, I 56v31. 185 Wolfenbüttelio postilë

aidëmis: Ape treçia I 58 16; Pirmiau: I 100 6; Ape antra kalbant I 103v 28; Tartu kas 

II 256v 29 [KWP Tart» kas] ir pan.). Todël nelabai aiðku, kodël Karaciejus iðskyrë tik 

ir bûtent perikopes. 

Karaciejaus transkribuotas tekstas yra postilës perraðas. Kadangi mikrofiðoje ir 

atspaude daþnai nematyti visø teksto paraðèiø, o kai kuriø lapø eiluèiø pradþia 

(ypaè recto) ar pabaiga (ypaè verso) yra „nupjauta“, parengëjui reikëjo tam tikrais 

atvejais tekstà atstatyti. Retkarèiais atstatyta visai áþvalgiai, pvz.: 

WP KWP 

ing // I 5v15 i[ng] // 

dangu[i] // I 6v2 dangui // 35 

wiµs[o?]mus I 718 wiµsomus (p. 44, iðn. 39: „Po µs esanti raidë 

neaiðki; gali bûti wiµsemus“) 36 

darris // I 36v 7 

krau//ia I 36v 1516 

Apipiauµtimas // I 45v 31 

dare // (p. 77, iðn. 154: „Toliau nesimato; gal 

daris?“) 

kr[au=]//ia (p. 77, iðn. 155: „Eilutës pabaigoje 

aiðkiai matyti tik k ir, atrodo, r“) 

Apipiaustim[as] // 

Vis dëlto KWP daugiau tokiø atvejø, kada tekstas atstatytas su klaidomis, pvz.: 

WP KWP 

prijma tu // I 14v1 prijma eu // 

kal//ba I 2023 ka//ba 

Neµsibijaket I 31v1 Neµsibijaki[ite] (p. 72, iðn. 143: „Þodþio galas 

neaiðkus. Gali bûti ir Neµsibijakima“) 

37 2 Reg: 24. // I 31v17 2 Reg: 2. // 

ner // paáinµtâ I 36v1112 ne=//paáinµtâ 

S¸idus, // I 36v31 S¸idu, // 38 

Teipaieg ir µ. // Schçepanas I 37v1516 Teipaieg ir // Schçe159 panas (p. 78, iðn. 159: 

„Gal norëta paraðyti Schiçe?“) 39 

35 Plg. Gaigalat 1900, 7, iðn. 4: „[...] dangui 

(in der handschrift durch klebstoff verdeckt)“. 

Karaciejus, atrodo, apskritai á ðià 

disertacijà nebuvo ásiskaitæs, nes kitaip 

bûtø atkreipæs dëmesá á Gaigalaièio daþniausiai 

be klaidø cituojamas postilës iðtraukas. 

36 Postilës popierius yra nepaþeistas, iðskyrus 

vienà kinivarpø iðgrauþtà maþosios 

raidës dydþio skylutæ per visà rankraðtá. 

Kaip tik ðio þodþio viduryje raidës nesimato. 

37 dawe µkaititi ámanes µawa 2 Reg: 24. WP 

I 31v 17; plg. 2 Kar 24,2: „et numera(te) populum, 

ut sciam numerum eius“. 

38 Tatai chaçei//gi Ma: k: ira kalbama ape per- 

µekdinetaius S¸idus, WP I 36v 3031; plg. 

Hemmingius 1569, 59: „Haec tametsi proprie 

dicuntur de persecutoribus Iudaeis“. 

Kaip matyti, ði KWP klaida visiðkai keièia 

sakinio prasmæ. Ji apskritai rodo, kad vertimà 

visada bûtina lyginti su ðaltiniu. 

39 Èia kalbama apie ðv. Steponà: Teipaieg ir µ. // 

Schçepanas uá µawa katus meldeµsi acto: 7. 

(WP I 37v 1516; plg. Apd 7,5859). 


apweiµdedami ir // I 38v1 muµui // I 41v18 de//n» I 43v1112 gimditaiem // I 43v29 baiµauµei a // I 44v6 apµipiauµtimu, ba // I 48v7 Eµa: praraka 65 // I 50v1 De//was I 50v23 uágul, // I 62v7 µudumai//ia I 69v45 µtawi // I 69v5 muµ», a // I 69v9 iµch ma//áa I 69v1617 pagimdis // I 71v6 blaánidami (dic) // I 72v2 kit» I 741 Tai I 8620 dabar [tais. ÷ badar] // I 91v1 apweiµdedami // 

muµun // 

die//n» (p. 88, iðn. 215: „Þodþio pradþia 

neaiðki“) 

gimditai[ms] // 

baiµauµei // 

apµipiauµtimu, // 

Eµa: praraka 6: // 40 

Die//was 

uágu[li] // 

µuduma//ia 

µtaia // 

muµ», // 

iµchmu//áa 

pagimda // 

blaánidami a // 

áit» 41 

tai 

tada // 

Karaciejaus parengtame leidime yra nemaþa su teksto paraðtëmis nesusijusiø 

klaidø. Èia keletas didesniøjø: 

WP KWP 

a I 218 ir 

Lu: 21. I 1222 Lu: 22. 42 

ta wiµsa I 19v18 ta wira 

gatawijantemus keliu pa//nu gatawijantemus keli» pa//na 

Diewu (dat.) I 22v1314 Diewa (gen.) 

bua, a pa wi//µ» I 292223 bua pa wi//µ» 

kuros ghe perµekdineija. I 378 kuros perµekdineija. 

nepretelin I 37v3 nepretelui 

Warg» µaw pridet», I 4117 Vbag» µaw pridet», 

pagan», garbe I 42v11 pagan» a garbe 

Teipaiegi ir nu I 436 Teipaiegi iau 

wieµchpa//ties I 44v1920 weµchpa//tes 

áir//dims I 4956 áir//demis 

Lati//niáku I 50v1718 lati//tiniáu 

kit//t» kielin (acc.) µugrinµchin eµt I 54v2627 kit//t» kieliu (instr.) µugrinµchin eµt 43 

40 WP I 50v 36 citata, plg. Iz 65,1: „Quaesierunt 

me qui ante non interrogabant, invenerunt 

qui non quaesierunt me. dixi: Ecce 

ego, ecce ego ad Gentem, quae non (in)vocabat 

nomen meum“. 

41 Plg. WP I 73v kustodas kit» 

42 Toliau (WP I 12 2328) citata ið Lk 21,34. 

43 Plg. Mt 2,12: „per aliam viam reversi 

sunt“. 


7 pav. WP I 80 : fragmentas su newaiµingi; 

34 

HAB, sign.: Cod. Guelf. 11. 2 Aug. 2o ira, a newenas I 551 ira, newenas 

kerµchi//tu I 5545 kirµchi//t» 

bulawa pridedamas I 55v27 bulawa pa, dedamas 44 

Jeµus Chus I 57v23 Jeµaus Chaus 

nuleid¸iate I 6326 neleid¸iate 

pagalbnikie I 6730 pagalbininkie 

µerget» [tais. ÷ µergete], // gint» ir µaugat», // gint» ir 

µaugat», I 73v2324 µerget» 

S Paw: Rom 6:: I 74v17 S Paw: Rom 5: 45 

A atpent¸ I 7922 Atpent¸ 

newaiµingi I 8034 (plg. 7 pav.) nereikalingi 

Eµaia: prarakas I 81v3 Eµani prarakas 

iau I 82v32 iun 

Je: Chus Joh: 20 Cap: I 84v24 Je: Chus Jeµ: 20 cap: 

Rom. 2. I 8522; paraðtëje ðviesesniu ra- Rom. 28. (p. 147, iðn. 437: „Paraðtëj 

ðalu ir kitu braiþu .NB. + // Vide fere pirmojo taisytojo: NB // Vide fere 

totû [=totum] // caput ad Roma//nos tolu // capul ad Roma= // nos 

µcdm: [=secundum] hedus.“) 

Neatimna nei atmeta I 85v8 Neatmina nei atmeta 

WP pozicija vietoj resp. yra gana daþna, pvz.: makimna I 37 11, 

I 87 16 (KWP makinna); atleidimnas I 39v 22 (KWP atleidimas); gierimna I 47v 27 (KWP gierimma); 

plg. WP forma gierimnas I 47v 26 komentuojama KWP [p. 94, iðn. 246: „T. y. 

gierimmas“]) ir t. t. Kartais WP taisyta pagrindiniame tekste (t. y. autoriaus), pvz.: 

makinna [tais. ÷ makinma/makimna] I 95v 6 (KWP makinna); tame [tais. ÷ tanne] 

II 250v 35 (KWP tame) ir pan. 

44 Plg. Hemmingius 1569, 102: „addebantur 

preces a piis“. 

45 Toliau citata: Neeµte pa äkanu, bet // 

pa malane. (WP I 74v 1718; plg. Rom 6,14: 

„non enim sub lege estis sed sub gratia“.) 


iµchgalles I 88v21 iµchgelbes 

kaip ir I 892 ir kaip 

áaukµi manenµp I 93v3 áenkµi manenµp 46 

paµnik» I 9425 palaik» 

pen//netumbei a µatimtumbei I 941415 pen//netumbei a µakintumbei 

giedaµime, I 94v33 girdeµsime 

raµchtu µ: I 97v28 raátu µ. 

be paµsiáeidima I 98v1 ta paµsiáeidima 

attremtas I 9917 attronitas 

Jµµuns panas Diewas angelius µawa. I 99v5 Jµµuns panas angelius µawa, 47 

eija ing áalis Tiro [tais. ´ Tijro] ir eija áales Tijro ir 

Sidona f I 1004 Sedona f. 

io gierraus I 10132 ir gierraus 

Wieµchpate I 10313 Weµchpatie 

Diewe tewu [tais. ÷ tewe] muµ» Diewe tewe517 muµ» Abrama (p. 172, iðn. 517: 

Abrama I 10314 „Galûnë susiliejusi, bet, atrodo, taisyta ið 

tewu“) 48 

pa//iunkis ira biaurint I 107v67 pa//iunkis biaurint 

wir», a tat¸iau I 11023 wir», tat¸iau I 11024 Jngija VkÓ // µu wiµsais daiktais I 110v3435 Jngija Vki//µ» wiµsamis daiktais 

ámaiu II 248v28 ámaniu 

Neµanga dweijaka ir kalacija angu // Neµanga dweijaka ira kalacija anam // 

peta II 24934 peta49 toiaus tampa uámuµch//tas II 250v1819 toiaus uámuµch//tas 

S: TRICES II 2161 S: TR[A]ICES 

Viena ið Wolfenbüttelio Postilës ypatybiø yra ta, kad pamokslø pradþioje pateikiama 

ne visa perikopë (kaip áprasta), o tik pirmo sakinio dalis. Beveik visais atvejais 

sakinys uþima vienà, kartais dvi eilutes ir yra nutraukiamas þenklu f ‘et cetera’ 50 . 

46 Citata ið psalmiø: Dienan µmutka µawa // 

áaukµi manenµp, a eµch taw pagielbeµiu. 

(I 93v 23; plg. Ps 49,15 [Vulgata, pagal 

LXX]: „Et invoca me in die tribulationis: 

eruam te“, dar plg. Ps 50,15 [Luther 

1545]: „Vnd ruffe Mich an in der Not, So 

wil ich dich erretten“.) 

47 Citata ið psalmiø: Jµµuns panas Diewas angelius 

µawa. apµukui bijan//çiuµsi»s ia, ir iµchgielbes 

ios. (I 99v 56; plg. Ps 33,8 [V]: „Immittet 

angelus Domini in circuitu timentium 

eum: et eripiet eos“, dar plg. Ps 34,8 

[L]: „DEr Engel des HERRN lagert µich vmb 

die her, µo jn f÷rchten, Vnd hilfft jnen aus“.) 

48 Plg. Hemmingius 1569, 211: „Deus patrum 

nostrorum Abraham“. 

49 Plg. Johannes Brenz 1566, 464 („Dominica 

17. post Trinitatis [...] Alia Homilia de 

viciis [...] habita anno 1540“): „Nam duo 

sunt genera conviviorum“ ([Johannes 

Brenz,] PERICOP¯ EVAN//geliorum, qu¿ 

µingulis die//bus Dominicis publicé // in 

Eccleµia recitari // µolent, expoµit¿ // per // 

IOANNEM BRENTIVM. // FRANCO- 

FORTI AD MOENVM. EXCV//DEBAT PE- 

TRVS BRVBACHIVS ANNO // DOMINI 

M. D. LVI.). 

50 Ilgesnë perikopë (Mt 26,2025) yra tik 

prieð Didþiojo ketvirtadienio pamokslà. 


Panaðiai perikopës cituojamos ir Greserio postilëje, pvz.: „Attendite a falsis prophetis, 

etc.“ („Dominica VIII. post Trinitatis“, Greser 1567, 412) Saugakiteµsi nog 

phalµchiwu f WP II 219 20; „Egressus Iesus de finibus, etc.“ („Dom. XII. post Trin.“, 

Greser 1567, 447) Jr wel iµcheijes panas Ieµus iµch f WP II 231 29; „Nemo potest 

duobus dominis servire, etc.“ („Dom. XV. post Trin.“, Greser 1567, 473) Jr bilaies 

panas Jeµus newenas // negali dwem panam µluáiti Angu ne f WP II 241 1819; „Simile est 

regnum coelorum homini regi, qui fecit nuptias filio suo, etc.“ („Dom. XX. post 

Trin.“, Greser 1567, 519) Priliginta eµt karaliµte dangaus ámagu // kareliu, kurµai 

padare µwalbu [sic!] µu// f. WP II 257v 56. Tokie sutrumpinimai abiejose postilëse 

atsiradæ dël skirtingø prieþasèiø kai Greseris leido savàjà, jau buvo iðspausdinta 

ir Vulgata, ir Liuterio Biblija, taip pat egzistavo nemaþa spausdintø postiliø 

su visomis perikopëmis (perikopiø tekstai leisti ir atskiromis knygomis), tad jos 

trumpintos taupymo sumetimais. WP, seniausios iki ðiol þinomos lietuviðkos postilës, 

perikopiø fragmentai rodo, kad jau iki tol buvo versta ir rankraðèiais platinta 

lietuviðkø perikopiø tekstø. Wolfenbüttelio postilëje perikopiø pirmas sakinys (ar 

tik jo pradþia) áspraustas tarp pamokslo pavadinimo ir teksto. Ypaè aiðkiai tai 

matyti antroje dalyje. Perðasi mintis, jog tie sakiniai rankraðtyje áraðyti vëliau 

(nors raðalo spalva ir braiþas nuo pagrindinio teksto nesiskiria) ir todël trumpinami, 

kartais net per pusæ þodþio, paprasèiausiai dël vietos stokos, pvz.: Jr bus 

áenklai µaulei menaµij ir µchwaigµdeµ WP I 5v 14 (KWP µchwaigµdeµ...); Tai ira ludimas 

Jana krikµchtitaija kad [KWP I 18v 1415 ka[...] ] // kad µiunte áidai iµch Jeruµalem kapla: 

f WP I 18v 1314); Taµkat du eija tannuiç diena f WP II 154v 13 (KWP ta nauiç 51 ). WP 

prieð pamokslà jos dëtos kaip orientyras, o visa perikopë veikiausiai skaityta ið 

kito (rankraðtinio) ðaltinio. 

Spëjimà apie ankstesnius lietuviðkus Biblijos iðtraukø tekstus galëtø patvirtinti 

ir to meto Prûsijos Baþnyèios situacija. Nesileidþiant á gilesnæ analizæ, pasakytina, 

kad visi keturi Prûsijos Baþnyèios nuostatai (BN 1525, 1544, 1558, 1568 metø), 

baþnyèiø vizitacijø nurodymai ir kunigaikðèio Albrechto potvarkiai rengë dirvà 

religiniams raðtams lietuviø kalba 52 . 1568 metø BN pakartojo 1558-aisiais iðsakytà 

pageidavimà turëti ne vertëjus, bet gimtakalbius kunigus: „Leider ist es gar schwer 

und unbequem, dass in diesem fürstenthum viel pfarrherren durch tolken predigen“ 

(Sehling 2 1970, 8788). Protestantizmui sëkmingai átvirtinti buvo reikalingas 

tam tikras kompleksas: BN, katekizmas (1547), giesmynas (15661570), postilë ir 

Biblija. Taigi Wolfenbüttelio postilë atsirado kaip logiðka ðios grandinës tàsa po trijø 

pirmøjø jau egzistuojanèiø knygø. Pirmàjà lietuviðkà postilæ reikia vertinti kaip 

vienà svarbiausiø lietuviø kultûros ir raðomosios kalbos faktø, sudariusiø sàlygas 

kitam þingsniui Biblijos vertimui. 

51 Plg. Lk 24,13: „ipsa die“. 52 Sehling 2 1970, 32, 42, 44, 50, 52, 57, 

6768, 84. 


WP, versta ið daugiau negu deðimties autoriø pamokslø rinkiniø, yra tarsi 

mëginimas sukurti idealø tekstà, t. y. iðrinkti geriausius pamokslus ir juos pateikti 

lietuviø tikinèiajam. Po 33 pamokslais (ið 72) nurodyti ðaltiniai (daþniausiai 

braiþas toks pat kaip ir pagrindinio teksto, iðskyrus 7 nuorodas á Hemingijø 

pirmoje dalyje 53 ). Daugiausia pamokslø versta ið Hemingijaus (I dalyje 8 pamokslai, 

II 5) ir Greserio (II 13) postiliø. Kaip rodo pirminë lyginamoji analizë, 

veista ið lotynø kalbos (Brenzo, Greserio, Hemingijaus bei Sehoferio pamokslai ir 

buvo pirmiausia iðleisti lotyniðkai). Aiðkus paradigminis vertimo principas: tarp 

verstø teksto atkarpø áterpta nemaþa originalaus teksto. Èia taip pat apstu ir 

lotyniðkø intarpø. Be Biblijos iðtraukø (pvz., pr¿cioµa mors µanctorum in // conµpectu 

Domini I 147 2223; plg. Ps 115,15 [V]; Ps 116,15 [LB]) ir nurodymø kunigams (pvz., 

dic plura de Jdolatria // gentium I 81v 89 [KWP dic plurade Jdolatum // gentium]), 

vartojamos lotyniðkos sentencijos (pvz., Peius est beµtialiter uiuere, quam [KWP quan] 

Beµtiam [KWP Beµtian] eµse. I 40 23) bei nemaþa lotyniðkø teologijos terminø. Jie, 

atrodo, sàmoningai uþraðyti lotyniðkai, po jø pateikiami lietuviðki atitikmenys, 

pvz.: natur» : prigimim» I 29v 7; Creatura : µutwerimas I 71v 35; Qui inµipiens in culpa, 

µapiens erit in pøna : kurs nu neiµchmintingas ira greki, // iµchmintingas bus kantrai 

angu mukai : karo//ghimi I 90v 1518; collegia : µuµsirinkimai angu // µuµieijmai [tais. ÷ 

µuµe] I 94v 1011 (KWP µuµsieijimai); Argumentais : µtipru kalbeµsu I 107v 1; Compelle 

intrare // Priwerµk angu priµilik ineiti II 200 1314. Plg. dar paèiame WP tekste nepateiktos 

formulës in nomine Domini vertimo variantus: bua ingi ward» (KWP wardu) 

angu ant warda a del warda De//wa [tais. D ÷ d] (KWP De//wa) I 87 1; arba pirmojo 

Dievo ásakymo vertimà: Ne//turreµi kit» Dewu (KWP Dew»), pa akim mana, angu 

preµch // mane I 101v 810 54 . Taigi WP tirtina ir kaip lietuviðkos teologinës terminijos 

kûrimo ðaltinis. 

Kita minëtina WP ypatybë yra tai, kad pagrindiniame tekste psalmiø nuorodos 

daþniausiai pateikiamos pagal Vulgatos numeracijà, o vëliau (ðviesesniu nei pagrindinio 

teksto raðalu, taigi vieno skaitytojø) skaièiai taisyti pagal Liuterio psalmiø 

numeracijà, t. y. psalmës numeris vienu skaitmeniu padidintas. Daþniausiai 

naujasis skaièius paraðytas ant senojo. Dviþenkliø ir triþenkliø skaièiø nedësningai 

taisytas arba tik paskutinis skaitmuo, arba kartu paryðkinti ir pirmieji, tad pirminis 

53 WP I 18v 10, 25v 20, 39 4, 42 9, 60 27, 104v 6, 

109v 12. KWP ðios nuorodos kartais komentuojamos 

labai nevienodai, plg. p. 42, 

iðn. 34 (I 5v 10 santrumpa N. H. taip pat 

laikoma áraðyta kito asmens, taèiau pavardë 

iððifruota Heminingii [p. 22]); 

p. 58, iðn. 87; p. 66, iðn. 121; p. 80, 

iðn. 167 (KWP EX Hemmingio WP I 39 4 

Ex Hemmingio); p. 85, iðn. 195; p. 112, 

iðn. 324 (KWP Ex Hemeningij poµtilla 

WP I 60 27 Ex Hemmingij poµtilla); p. 174, 

iðn. 522 (neaiðku, kà reiðkia prie Hemmingio 

Karaciejaus priraðytas skaièius 499); 

p. 181, iðn. 555. 

54 Plg. Hemmingius 1569, 209: „Non habebis 

deos alienos coram me“. 


variantas matyti tik originale. Todël KWP tokiø keitimø neatspindi ir pateikia antrà, 

t. y. pataisytà, variantà. Tai ypaè pasakytina apie pirmà postilës dalá, pvz.: 

WP I 163133: Pµ: 102 [tais. ´ 103] (KWP 103) kurµai µuµ//µimilµta ant wiµs» piktibi» taw»; 

kurµai // gida wiµsas ligas tawa 

plg. Ps 102,3 [V]: „qui propitiatur omnibus iniquitatibus tuis: qui sanat omnes infirmitates 

tuas“; Ps 103,3 [LB]: „Der dir alle deine S÷nde vergibt, Vnd heilet alle deine 

Gebrechen“ 

WP I 5434: Pµ: 118 [tais. ´ 119] äkanas // tawa kaip ir aukµias çiµ¸auµeµis [tais. ÷ çiµt]. 

(marg. kitu braiþu: Psal: 119. // .Teth. // Melior mihi // lex oris tui // µuper millia // auri 

et argentj.) 

KWP Pµ: 119 (p. 103, iðn. 283: „Paraðtëj pirmojo taisytojo: Psal: 119 // Teth. // Melior mihi 

// lexoris tui // µuper millia // duri ercageng.) 

plg. Ps 118,72 [V]: „Bonum mihi [var. Melior est mihi] lex oris tui, super milia auri, et 

argenti“; Ps 119,72 [LB]: „Das Geµet¸e deines Mundes iµt mir lieber, Denn viel taufen 

µt÷ck Gold vnd Silber“ 

Antroje WP dalyje raðysena platesnë (nors, kaip minëta, pats tekstas siauresnis), 

tekstas ne taip sugrûstas, todël pasitaiko, kad KWP komentaruose taisymai minimi, 

nors pirminis skaièius atstatomas ne visais atvejais, pvz.: 

WP II 23946: Pµal: 106 [tais. ´ 107] Panap Diewap µmutkie µawa µchau//kie, ir ia priwali 

pagielbeija panas Diewas f. 

KWP Pµal: 107 (p. 332, iðn. 211: „Taisyta ið 106.“) 

plg. Ps 106,6(=106,28) [V]: „Et clamaverunt ad Dominum cum tribularentur: et de 

necessitatibus eorum eripuit eos“; Ps 107,6(=107,28) [LB]: „Vnd µie ¸um HERRN rieffen 

in jrer Not, Vnd er µie errettet aus jren engµten“ 

WP II 239v2224: Pµal: 31 [tais. ´ 32.] Spawe//daµoµiu [tais. ÷ Spawe//daµiu] preµch µawe Panu 

teiµibes µawa // a tu atlaidai piktib¼ greka mana. 

KWP Pµal: 3 (p. 333, iðn. 215: „Po skaièiaus 3 dar buvo paraðyta kaþkoks skaièius, 

kuris susiliejæs ir dabar neaiðku, ar jis nubraukta, ar taisyta á 2, t. y. neaiðku, ar 

Pµal: 3, ar Pµal: 32.“) 

plg. Ps 31,5 [V]: „Confitebor adversum me iniustitiam meam Domino: et tu remisisti 

impietatem peccati mei“; Ps 32,5 [LB]: „Ich wil dem HERRn meine Vbertrettung bekennen, 

Da vergabµtu mir die miµµethat meiner µ÷nde, Sela“ 

Apskritai Wolfenbüttelio postilës kita ranka ir kitos spalvos raðalu daryti originalo 

taisymai (paèiame tekste ar marginalijose) Karaciejaus leidime daþnai patenka á 


pagrindiná tekstà, tuo tarpu iðbraukti ar pabraukti rankraðèio þodþiai bei þodþiø 

junginiai pateikiami komentaruose. Taigi skaitytojo mintys priskirtos autoriui. Èia 

tik keletas pavyzdþiø: 

WP I 53v 8: S: Jacubus [tais. ´ Petras] / marg. 1. Petr: 5. 

KWP S: Petras (p. 102, iðn. 280: „Pirmojo taisytojo áraðyta virð iðbraukto Jacubus. Paraðtëj 

dar patikslinta S. Petr: 5.“) 55 

WP I 79v 26: Epheµ: [tais. marg. ´ Gala:] .6. 

KWP Gala: (p. 138, iðn. 401: „Paraðtëj pirmojo taisytojo vietoj tekste iðbraukto Epheµ:“) 56 

WP I 100 20: µutwerimas pagal walias [tais. ÷ greµchna ámagaus] pana Diewa [tais. ÷ panap 

Diewap] 57 

KWP µutwerimas pagal502 walias479 pana503 Diewa480 (p. 168, iðn. 502: „Abu þodþiai [? 

J. G.] áraðyta virðuj vietoj iðbrauktø: greµchna ámagaus“; iðn. 503: „Taisyta ið panap 

Diewap“) 

Antra vertus, nemaþa originalo pagrindinio teksto taisymø Karaciejaus parengtame 

variante visai neatsispindi, pvz.: hiµtorias [tais. ÷ hiµtoras] I 36 24 (KWP 

hiµtorias); iun, kurµai [tais. ´ iun. Kurµai] I 77v 27 (KWP iun, Kurµai) 58 ; raµchida//mas 

.1. Timoth: [tais. ÷ raµchida//mas timo] 6 cap: I 87 78 (KWP raµchida//mas 1 Timoth: 

6 cap:) ir t. t. 

Ið to, kas èia pasakyta, aiðku, kad KWP nëra patikimas WP atspindys. Todël 

Wolfenbüttelio Hercogo Augusto biblioteka, Frankfurto prie Maino Johanno Wolfgango 

Goethe’s universitetas, Vilniaus universitetas ir Lietuviø kalbos institutas 

parengë tarptautiná projektà. Pagal já turëtø bûti iðleista Wolfenbüttelio postilës 

rankraðèio faksimilë bei elektroninis teksto variantas, po kurio, tikëtina, iðeis 

mokslinis kritinis leidimas. Elektroniná (t. y. kompiuteriná) faksimilës variantà 

ketinama rengti Hercogo Augusto bibliotekoje ir Frankfurto universiteto Lyginamosios 

kalbotyros institute, kuriam vadovauja profesorius Jostas Gippertas 59 . 

Postilës tekstas turëtø bûti átrauktas á ðio instituto internetinæ senøjø raðtø programà 

TITUS (http: // titus.uni-frankfurt.de). Wolfenbüttelio postilë, kaip svarbus 

55 Toliau WP citata ið 1 Pt 5,7. 

56 Toliau WP citata ið Gal 6,7. 

57 Èia taisyta tokiu pat kaip pagrindinio teksto 

raðalu. Ðis atvejis yra vienas ið 

pavyzdþiø, galinèiø liudyti, jog WP tekstas 

buvæs perraðinëjamas: pakartota 

I 100 1819 eilutë. Tik nuodugnesnë analizë 

padës patvirtinti arba paneigti toká 

spëjimà. 

58 Tokio pobûdþio taisymø ðviesesniu negu 

pagrindinio teksto raðalu WP yra ir daugiau. 

59 Ðaliø susitarimu kompiuterinis tekstas 

bus rengiamas skenuojant tiesiai ið originalo. 


Maþosios Lietuvos bei apskritai lietuviø istorijos ir kultûros faktas, turëtø susilaukti 

ne tik ypatingo kalbininkø, bet taip pat istorikø, teologø ir literatûrologø 

dëmesio. Kad bûtø þengtas ðis þingsnis, skaitytojas ir tyrëjas turi bûti tikras turás 

patikimà ir neiðkraipytà tekstà. 

194 Archivum Lithuanicum 2 


J OLANTA GELUMBECKAITË Gauta 2000 m. geguþës 8 d. 




elektroninis paðtas: jolanta.gelumbeckaite@flf.vu.lt

Ingë Lukðaitë, 

Reformacija Lietuvos Didþiojoje Kunigaikðtystëje ir 

Maþojoje Lietuvoje. XVI a. treèias deðimtmetis– 

XVII a. pirmas deðimtmetis 

Vilnius: Baltos lankos, 

1999, 647 p. ISBN 9986–861–76–4 


ISSN 1392–737X 

1. 1999 metø rudená iðëjo Ingës Lukðaitës knyga, skirta Reformacijos istorijai 

Didþiojoje Lietuvos Kunigaikðtijoje ir Maþojoje Lietuvoje. Tai kapitalinis veikalas, 

apimantis mûsø kultûrai labai svarbiø visuomenës reiðkiniø raidà nuo XVI amþiaus 

treèiojo iki XVII amþiaus pirmojo deðimtmeèio. Lietuviø raðtijos tyrëjai tokios 

knygos laukë jau seniai – domintis bet kuriuo senuoju tekstu labai svarbu þinoti ir 

jo kontekstà. 

Iki ðiol daugiausia dëmesio buvo skiriama atskirø Reformacijos problemø analizei, 

o bendroji raida menkai tiriama. Dël to tarp ávairiø kultûros srièiø – knygotyros, 

raðtijos, kalbos tyrimo – ir bendrosios raidos analizës buvo susidariusi 

disproporcija. Lukðaitë ðá laikotarpá ëmësi tirti kompleksiðkai: monografijoje Reformacijos 

raida nagrinëjama keliomis plotmëmis, ypaè pabrëþiant kultûros procesø 

dinamikà. Knygoje sukaupta nepaprastai daug istorinës medþiagos, ilgus metus 

autorës rinktos Lietuvos ir Europos bibliotekose bei archyvuose, pateikta istoriografijos 

apþvalga ir laikotarpio periodizacija. 

Autorë raðo á Reformacijà þvelgusi kultûros istoriko akimis – kaip á visuomeniná 

tikybiná judëjimà, susijusá su daugeliu kultûros srièiø, todël rëmusis keliø humanitariniø 

mokslø duomenimis. Vienu ið tyrimo ðaltiniø knygoje yra XVI–XVII amþiaus 

leidiniai: ávairiø þanrø religinës ir poleminës knygos. Bûtent jos leidþia geriau 

paþinti Reformacijos ðalininkø tikëjimà, veiklos motyvus ir mentalitetà. Daugelio 

lietuviðkø ðio laikotarpio knygø dabar likæs tik vienas kitas egzempliorius, todël bet 

kokia nauja þinia ar jos interpretacija ádomi ne tik kultûros, bet ir literatûros bei 

kalbos istorijai. 

Senosios raðtijos tyrëjai ðioje monografijoje ras daug svarbiø dalykø. Ið jø ypaè 

iðskirtini keli. 

195 Ingë Lukðaitë, Reformacija 

Lietuvos Didþiojoje Kunigaikðtystëje 

ir Maþojoje Lietuvoje

1.1. Apþvelgdama sudëtingà XVI amþiaus visuomenës gyvenimo raidà, Lukðaitë 

daug dëmesio skiria kultûros kitimui – tiems naujiems reiðkiniams, kuriuos 

paskatino Reformacijos judëjimas. Autorë visà laikà þiûri, kaip ateinanti naujovë 

ásitvirtina, kaip plinta ir prisitaiko naujoje aplinkoje ir galø gale kaip keièia paèià 

kultûros sistemà. Jos nuomone, 

Naujoviø kûrimas, atranka, perëmimas, perkûrimas ir pritaikymas prie paveldëtos 

kultûros formø arba áterpimas tarp senøjø, degraduojanèiøjø ir yra tas bûtinas, 

turintis nuolat vykti kultûros kûrybos judesys, laiduojantis kultûros raidos gyvybæ 

ir tæstinumà. Mechaniðkai ásiterpæ ar áterpti nauji kultûros elementai, dël kokiø 

nors aplinkybiø sumaþëjæs gebëjimas atrinkti, perkurti, t.y. gyvojo kultûros proceso 

infantiliðkumas, neperkurtøjø naujoviø sankaupos kartais kelia ne maþesnæ 

grësmæ kultûros integralumui ir tæstinumui negu svetimøjø kariuomeniø uþpuolimai 

(p. 571). 

Þiûrëdama á pirmàsias lietuviðkas knygas kaip á naujovæ, Lukðaitë atkreipia 

dëmesá á tai, kad Europos Reformacijos centruose subrandinta idëja vartoti vietines 

kalbas negalëjo bûti mechaniðkai perkeliama á baltø kultûrà: tekstus reikëjo atrinkti, 

versti, derinti prie màstymo bûdo, pasaulëvaizdþio, ieðkoti þodþiø, kurie bûtø suprantami 

ne vienai kuriai, o kelioms tarmëms. Tad net ir verstø knygø leidimas jau 

buvo kûrybiðkas ðios naujovës pritaikymas, rodantis ir kûrëjø pasirenkamus prioritetus, 

ir bendrà Baþnyèios politikà. Ðis darbas reikalavo daug pastangø. Be to, jis 

priklausë nuo ávairiø institucijø ir asmenø suinteresuotumo. 

Autorë analizuoja, kaip lietuviðkos knygos veikë kitas kultûros sferas: tikëjimà, 

lietuviø kalbos gyvavimà, jos vartojimà baþnyèioje, raðtingumo mastà, ðvietimà. Jau 

pìrmosios knygos pradëjo ardyti áprotá raðtui vartoti svetimas kalbas, formavo nuostatà, 

kad lietuviø kalba gali bûti vartojama vieðai, gali tapti raðomàja kalba. Nors 

nei Maþojoje, nei Didþiojoje Lietuvoje Reformacija nepajëgë iðkelti lietuviø kalbos 

iki valstybinës kalbos statuso, taèiau padëjo jai áþengti á baþnyèià ir kelti ávairiø 

gyventojø sluoksniø raðtingumo lygá. Antra vertus, Lukðaitë ávertina ir tai, kiek ðioje 

srityje diegiamos naujovës turëjo griaunamojo poveikio – jos stengësi naikinti tradicijø 

klodà, palaikantá lietuviø kultûros Maþojoje Lietuvoje tæstinumà. Jau pirmuosiuose 

leidiniuose smerkiamas sinkretiðkas liaudies tikëjimo pavidalas, matyti pastangø 

já keisti, tuometinius paproèius derinti prie liuteronø teologijos reikalavimø. 

1.2. Tirdama Reformacijos raidà keliomis plotmëmis, Lukðaitë parodo ðio judëjimo 

santyká su valstybe ir nuo to santykio ypaè priklausiusià skirtingà evangelikø 

raðtijos plëtotæ Maþojoje ir Didþiojoje Lietuvoje. Ji pateikia ir átikinamà atsakymà, 

kodël ðiuo laikotarpiu taip nevienodai formavosi liuteronø ir reformatø raðtija. 

Prûsijos kunigaikðtijoje pripaþinus polilingvizmà baþnyèioje valstybës mastu, 

sudarius sàlygas veikti lietuviðkoms bendruomenëms ir susiburti dvasininkams, 

numaèius knygø rengimo programà, finansuojant leidimà, prasidëjo nenutrûkstama 

leidyba ir su tuo susijæs daug platesnis lietuviø kalbos vartojimas visuomenës 


gyvenime. Tuo tarpu Didþiojoje Lietuvoje Reformacijos ðalininkai veikë be valdovo 

ir valstybinës valdþios paramos. Èia Evangelikø reformatø baþnyèios kultûrinës 

ir dvasinës veiklos spragas ëmësi pildyti pavieniai pasaulieèiai – jie ieðkojo bûdø, 

kaip sudaryti sàlygas baþnytines apeigas atlikti lietuviø kalba. Lietuviðkus leidinius 

rengë ne dvasininkai, bet pasaulieèiai, knygø leidybà rëmë ne sinodas, o 

patys bajorai. Lietuvos reformatai, skirtingai nei Prûsijos evangelikai, nesuformavo 

kultûros politikos ir nenumatë visiems visuomenës sluoksniams tinkamø veiklos 

formø. 

1.3. Knygoje Lukðaitë akcentuoja kûrybinæ iniciatyvà, kolegialaus darbo produktyvumà. 

Bûtent taip dirbo raðtijos kûrëjai Prûsijos kunigaikðtijoje – jie tarsi 

institucija perimdavo ir tæsdavo pradëtà darbà. Vilentas perëmë nespëtà iðspausdinti 

Maþvydo giesmynà ir já iðleido; Bretkûnas ne tik naudojosi Vilento iðleistu 

Maþvydo giesmynu, bet ir iðspausdino jo Paraphrasá. Èia buvo rengiamos bendros 

konferencijos, autoriai siuntë vieni kitiems savo rankraðèius praðydami perþiûrëti 

ir pataisyti, raðë pratarmes, jose minëjo ankstesnius autorius ir jø darbus. Prûsijoje 

susidarë tam tikri kultûros centrai: Ragainë, Karaliauèius, vëliau Tilþë. Juos formavo 

ne teisiniai aktai ir ne Baþnyèios nuostatai – jie atsirado asmenø, siekianèiø 

skleisti liuteronø tikëjimà lietuviø kalba, iniciatyva. Visa tai, Lukðaitës nuomone, 

liudija Reformacijos suformuotø vertybiø bendrà supratimà ir vidiná ryðá tarp grupës 

nariø (p. 567). Tuo tarpu apie koká nors DLK buvusá darbø perimamumà, 

konsolidacijà, sudarytà ir nuosekliai vykdomà knygø rengimo programà istorijos 

ðaltiniuose þiniø nëra (p. 490, 570). Evangelikø reformatø baþnyèioje toks dvasininkø 

sambûris nesusidarë. DLK ásivyravo poþiûris, kad Reformacijà platinti svarbu 

tik tarp bajorijos nekreipiant dëmesio á kitus visuomenës sluoksnius. Be to, èia 

buvo orientuojamasi á plintanèià dvikalbystæ ir bendràja kalba tampanèià lenkø 

kalbà (p. 568). Tai gali bûti viena ið prieþasèiø, kodël Merkelio Petkevièiaus Katekizmo 

(beje, dvikalbio) ir vadinamosios Morkûno Postilës kalba yra gerokai skurdesnë 

negu Maþojoje Lietuvoje parengtø knygø. 

1.4. Ðioje studijoje labai vaizdþiai parodoma, kas buvo ta veikli dvasininkø 

grupë, sugebëjusi tapti naujoviø perëmëja ir skleidëja ir kokiomis sàlygomis ji dirbo 

kuriamàjá darbà Maþojoje Lietuvoje. Pirmøjø knygø lietuviø kalba rengëjais tapo 

atvykëliai ið Didþiosios Lietuvos. Jie buvo artimesni savo bendruomenëms negu tie, 

kuriuos skyrë kalbos ir kultûros barjeras. Dël to Prûsijos valstybinë ir baþnytinë 

valdþia ne tik derino savo veiklà prie kraðte gyvenusiø lietuviø (ir kitø baltø tautø), 

bet ir savo planams ágyvendinti sëkmingai pritraukë ðias intelektualiàsias DLK 

jëgas. Susirinkæ ið skirtingø DLK vietø, studijavæ garsiuose uþsienio universitetuose, 

jie pasinaudojo kûrybai palankiomis sàlygomis ir telkësi naujai veiklos srièiai – 

rengti besiformuojanèioms tikinèiøjø bendruomenëms reikalingus religinius tekstus, 

leisti lietuviðkas knygas. 




Lukðaitë ðià abipusæ kultûrø sàveikà vadina moderniosios sociologijos terminu – 

interakcija. Toks Prûsijos kunigaikðtijoje vykusiø kultûros procesø apibûdinimas 

prieðtarauja vokieèiø ir lenkø istoriografijoje paplitusiam poþiûriui, kad Reformacijos 

ásitvirtinimo laikotarpiu stipresnqs („aukðtesnqs“) kultûros vertybës buvo perduodamos 

silpnesniajai, t. y. kad kultûrø komunikacija vyko viena kryptimi – ið 

virðaus þemyn (p. 224). Autorë pabrëþia, kad tuo metu simetrijos tarp komunikacijos 

dalyviø negalëjo bûti, taèiau lietuviø kultûra, pradëjusi kontaktuoti ir sàveikauti 

su kaimyniniø tautø kultûromis, áneðë savo indëlá ir sumaþino asimetrijà 

(p. 225, 579). Lukðaitës nuomone, „nepastebëti ir nepaisyti baltiðkøjø kultûrø dëmens 

kaip sàveikos – interakcijos veiksnio, reiðkia dairytis po istorijà praeito ðimtmeèio 

akimis“ (p. 225). 

1.5. Visapusiðka kultûros raidos elementø analizë leidþia ávertinti ir dvejopà 

Reformacijos vaidmená: kaip judëjimà, ne tik palaikiusá iniciatyvà naujovëms atsirasti 

ir ásitvirtinti, bet ir këlusá átampà bei vertusá veikti skirtingas visuomenës 

grupes, t. y. aktyvinusá kultûros raidà ir modernizacijà. Ypaè akivaizdþiai ðioje 

knygoje tai parodoma lietuviðkos raðtijos pavyzdþiu. Pirmàsias knygas parengë ið 

Lietuvos kilæ evangelikai liuteronai. Ðis naujas reiðkinys skatino veikti ir katalikiðkàjà 

visuomenës dalá – vertë suvokti, kad gimtàjà kalbà bûtina vartoti baþnyèioje ir 

rengti lietuviðkas knygas. Á Karaliauèiuje iðëjusius leidinius DLK katalikai atsiliepë 

1595 metais Mikalojaus Daukðos verstu Jokûbo Ledesmos Katekizmu, evangelikai 

reformatai – 1598-aisiais iðleistu Merkelio Petkevièiaus Katekizmu. 1589 metais jau 

Prûsijos kunigaikðtijos tarëjai ragino kunigaikðtá iðleisti Bretkûno Postilæ, nes suþinojo, 

kad lietuviø kalba iðleistas katalikiðkas Kanizijaus Katekizmas 1 . Netrukus 

Lietuvoje iðëjo ir katalikiðka Daukðos Postilë bei atitinkama reformatø knyga, vadinamoji 

Morkûno Postilë. Taigi dël nuolatinio poveikio vienø kitiems (induktyvumo) 

vyko lietuviø kultûros modernëjimas. Kol impulsai buvo rezultatyvûs, kol nebuvo 

pradëta siekti vienvaldiðkumo, tol Reformacija skatino kûrybiná procesà – bûtent ðis 

laikotarpis ir yra monografijos objektas. Á tokias Didþiosios ir Maþosios Lietuvos 

kultûros sàsajas ðioje knygoje ypaè gilinamasi. 

2. Ingës Lukðaitës studijos dëka Lietuva pagaliau pateko á europiná Reformacijos 

istorijos ir istoriografijos kontekstà. Uþ ðá veikalà autorei suteikta valstybinë 

premija. Neabejotina, kad knyga susilauks ne vieno ávertinimo ir ne vieno leidimo. 

Ja naudosis ávairiø humanitariniø krypèiø skaitytojai, ið jos, be abejo, mokysis ir 

studentai. Turint tai galvoje, norisi aptarti keletà su senàja raðtija susijusiø dalykø, 

atkreipti dëmesá á vienà kità netikslumà ar ginèytinà teiginá, kad autorë, rengdama 

kitus leidimus, jei manytø reikalinga, juos patikslintø. Vienur kitur senøjø raðtø 

tyrëjai jau yra nustatæ ir naujø faktø, galinèiø papildyti ðio laikotarpio literatûros 

1 „Nuodingas“ lietuviðkas knygas 1590 metais 

minëjo ir Postilës recenzentai. Apie tai 

plaèiau Viktor Falkenhahn, Der Übersetzer 

der litauischen Bibel Johannes Bretke und sei- 

ne Helfer. Beiträge zur Kultur- und Kirchengeschichte 

Altpreußens, Königsberg (Pr) und 

Berlin: Ost-Europa-Verlag, 1941, 99, 104. 


ir kultûros apþvalgà – juos èia taip pat bus stengiamasi paminëti. Istoriniø klausimø 

neliesime, tebus tai istorikø sritis. 

2.1. Ðeðtame skyriuje „Pirmosios knygos prûsø ir lietuviø kalbomis“ kalbama 

apie Reformacijos duotà postûmá pirmosioms knygoms atsirasti: daugelyje Europos 

ðaliø jos pradëtos leisti tik prasidëjus ðiam judëjimui. Lemiamos reikðmës tam turëjo 

vienas ið pagrindiniø liuteronø teologijos teiginiø, kad þmogus nuteisinamas tik 

tikëjimu ir dël to kiekvienas turi skaityti Biblijà ir pats paþinti Dievo þodá. Taip 

formavosi, tiksliau sakant, buvo formuojamas poreikis versti Biblijà á vietines kalbas, 

mokyti þmones raðto, kad tikintieji galëtø skaityti patys. 

Knygoje iðsiskiria dvi grupës ðaliø: vienose gimtoji kalba XVI amþiaus pradþioje 

jau vartota kaip raðomoji, o kitose dar ne. Toms tautoms, kurios dar neturëjo raðto 

savo kalba, buvo per sunku iðkart versti Biblijà, o tos tautos, kuriø gimtoji kalba jau 

buvo vartojama kaip raðomoji, galëjo imtis ir Biblijos. Autorë pateikia trumpà knygø 

Europos ðaliø kalbomis apþvalgà – pradeda nuo Biblijos ir Vokietijos: 

Tos ðalys, kuriose ðnekamoji kalba2 buvo vartojama raðtui greta bendrosios raðto – 

lotynø kalbos, beveik ið karto nuo reformacijos judëjimo pradþios ëmësi Biblijos 

vertimø. M. Lutheris nuo pirmøjø reformacijos metø vertë Biblijà á vokieèiø kalbà: 

jau 1522 m. buvo iðspausdintas Naujasis Testamentas [...], visas Biblijos vertimas 

buvo baigtas ir iðspausdintas 1534 m. (p. 227). 

Susidaro áspûdis, kad Vokietijoje versti Biblijà imtasi tik prasidëjus Reformacijos 

judëjimui. Taèiau Liuteris nebuvo pirmasis, iðvertæs Ðventàjá Raðtà á vokieèiø kalbà. Jau 

iki jo buvo 18 spausdintø visos Biblijos vertimø: 14 vokieèiø aukðtaièiø ir 4 vokieèiø 

þemaièiø kalba. Pirmasis leidimas vokieèiø aukðtaièiø kalba iðëjo XV amþiaus 

viduryje – 1466 metais, o keturioliktas – 1518-aisiais. Pirmasis vertimas á vokieèiø 

þemaièiø kalbà pasirodë 1480, o ketvirtasis – 1522 metais, likus dviem mënesiams 

iki Liuterio Rugsëjo Testamento. Èia dar reikëtø prisiminti, kad 1466 metø Biblijà 

Johannas Mentelis iðleido pagal neþinomo vertëjo 1350 metais parengtà vertimà 3 . 

Manoma, kad ir pats Liuteris gali bûti naudojæsis vokiðka Güntherio Zainerio 

Biblija, iðleista 1475 metais 4 . Taigi Liuteris tik tæsë Biblijos vertimo á vokieèiø kalbà 

2 Terminas ðnekamoji kalba èia nëra tinkamas. 

Jis reiðkia kà kita: 1) garsinë kalba; 2) bendrinës 

kalbos atmaina, vartojama kasdieniam 

bendravimui ir pasiþyminti savitais 

jo sàlygojamais bruoþais. Ðiuo terminu 

þymimos dar ir buitinio funkcinio stiliaus 

ypatybës (Vytautas Ambrazas, Aleksas 

Girdenis, Kazys Morkûnas, Algirdas Sabaliauskas, 

Vincas Urbutis, Adelë Valeckienë, 

Aleksandras Vanagas, Lietuviø 

kalbos enciklopedija, Vilnius: Mokslo ir 

enciklopedijø leidybos institutas, 1999, 

624). 

3 Herbert Walz, Deutsche Literatur der Reformationszeit, 

Darmstadt: Wissenschaftliche 

Buchgesellschaft, 1988, 9. Apie vokiðkø 

Biblijø leidimus dar þr. Paul Heinz Vogel, 

Europäische Bibeldrucke des 15. und 16. Jahrhunderts 

in den Volkssprachen. Ein Beitrag 

zur Bibliographie des Bibeldrucks, Baden-Baden, 

1962, 15–20. 

4 Geschichte der deutschen Literatur von den Anfängen 

bis zur Gegenwart 4. Geschichte der 

deutschen Literatur von 1480 bis 1600, Berlin: 

Volk und Wissen Volkseigener Verlag, 

1960, 275. 




tradicijà, todël Vokietija neturëtø patekti tarp tø á Reformacijà pasukusiø ðaliø, á 

kuriø kalbà versti ir spausdinti Biblijà imtasi tik XVI amþiuje. 

Paminëjus Vokietijos, Anglijos, Ðvedijos ir Danijos religinius raðtus (tarp jø ir 

pirmàjá ðvediðkà vadovëlá, daniðkà giesmynà), einama prie tø kraðtø, kuriuose 

gimtoji kalba nebuvo vartojama kaip raðomoji – jos pradëjo nuo paprastesniø leidiniø. 

Baigiamoji Europos ðaliø apþvalgos iðvada patvirtina ankstesnæ autorës 

mintá, kad versti Biblijà, rengti ir leisti kitas religines knygas Europoje imtasi tiktai 

prasidëjus Reformacijai, iðskyrus dvi tautas: 

Tad XVI a. Europoje ávairiø tautø protiná darbà dirbusieji, nelygu ðalis ir paveldëtos 

raðto gimtàja kalba tradicijos, ten, kur prasidëjo reformacija, pluðëjo 

versdami á gimtàsias kalbas pradþiamokslius, katekizmus, giesmynus ir net Biblijà. 

Tik dvi negausios tautos – èekai ir norvegai – pakluso kitam kultûros raidos ritmui. 

Èekai dar 1488 m. iðleido pirmàjà knygà. Norvegijoje [...] buvo platinamos liuteronø 

knygos danø kalba: katekizmas, Biblijos vertimai ir kt. (p. 228). 

Kad taip ið tiesø nëra, jau matëme ið vokiðkos Biblijos pavyzdþio. Nekreipdami 

dëmesio á smulkesnius religinius raðtus, trumpai paþvelkime á Biblijos Vakarø 

Europos kalbomis istorijà. Antai á anglø kalbà Biblija iðversta jau XIV amþiuje: 

1380 metais Johnas Wyclifas iðvertë Naujàjá Testamentà, o 1382-aisiais, padedamas 

Nikolajaus von Herefordo, – ir Senàjá Testamentà. Biblija nebuvo iðspausdinta, bet 

jo mokinys Johnas Purvey vertimà perþiûrëjo ir rûpinosi jo platinimu 5 . 1390 metais 

Johannas Schutkenas iðvertë NT á nyderlandø kalbà. 1477 metais iðspausdinamas 

nyderlandiðkas ST (be psalmiø, vad. Delfto Biblija), o 1480 metais Kölne iðleidþiama 

jau visa nyderlandiðka Biblija. 1522 metais dar iðëjo ir Brabanterio verstas NT. 

Biblija XV amþiuje verèiama ir á vengrø kalbà (vad. Husitø Biblija): jà iðvertë du 

vienuoliai Tomas ir Valentijus. Nors ji nebuvo iðspausdinta, bet yra iðlikusiø rankraðèio 

fragmentø. Ir kai kuriose kitose Europos ðalyse Ðventojo Raðto vertimø imtasi 

gerokai prieð Reformacijà – tai rodo iðlikusios atskiros dalys. Þinoma, Biblija nebuvo 

prieinama platiesiems sluoksniams – visø pirma dël to, kad Katalikø baþnyèia 

nenorëjo, jog jà skaitytø pasaulieèiai; antra, knygos buvo labai brangios 6 ; treèia, 

didþioji dauguma þmoniø buvo neraðtingi 7 . 

5 Die Religion in Geschichte und Gegenwart. 

Handwörterbuch für Theologie und Religionswissenschaft 

3, Tübingen: Mohr, 3 1986, s. v. 

Bibelübersetzungen. Ir toliau ðioje pastraipoje 

duomenys pateikiami ið ðio þodyno. 

6 Antai pirmoji visa Liuterio Biblija (1534) 

kainavo du guldenus ir aðtuonis graðius 

(1520 metais uþ pusæ guldeno buvo galima 

nupirkti du verðius; tokia buvo ir 

samdinës visø metø alga; mokytojas gaudavo 

tris ir tris ketvirèius guldeno, þr. 

Walz 1988, 24). 

7 Vokietijoje XVI amþiaus pradþioje skaityti 

mokëjo tik 5–10% gyventojø (Walz 1988, 

4, 24). 


2.2. Galima paabejoti ir teiginiu apie katekizmø atsiradimà: 

Patá katekizmo modelá – kaip tikëjimo pradþiamokslá, vadinamàjá maþàjá katekizmà, 

sudarë M. Lutheris, per savo gyvenimà parengæs ne vienà jo pavidalà (p. 232). 

Ðis religinës literatûros þanras taip pat nëra Reformacijos laikø naujovë. Knygos, 

skìrtos tikëjimo pagrindams dëstyti ir svarbiausioms maldoms mokyti, atsirado 

viduramþiais 8 . Jau tada katekizmus paprastai sudarydavo maldos „Tikiu“, „Tëve 

mûsø“ ir Deðimt Dievo ásakymø. 1478 metais Goudoje, o 1480 metais Kölne iðleistas 

vokiðkas anoniminis katekizmas Spiegel des Christenglaubens. Keturis kartus Augsburge 

(1476–1482) iðleista neþinomo autoriaus knygelë Spiegel des Sünders 9 , turëjusi 

padëti tikintiesiems rengtis Komunijai, aiðkinusi Deðimt Dievo ásakymø. Labai populiarus 

buvo Dietricho Coelde’s katekizmas Christenspiegel, pirmà kartà iðëjæs apie 

1480 metus Löwene, o iki 1500 metø pasirodæs 19 kartø (ið viso iðleistas ne maþiau 

kaip 45 kartus) 10 . Ðioje knygelëje irgi pateikiami bei aiðkinami pagrindiniai krikðèionybës 

tekstai. Kai kurie vëlesnieji katalikiðki ir protestantiðki katekizmai beveik 

nesiskiria, ir jei jie anoniminiai, netgi sunku atpaþinti, kuriai krikðèionybës pakraipai 

juos reikia priskirti. Taigi Liuteris nesukûrë katekizmo modelio – ir ðiuo atveju 

jis tik tæsë viduramþiø tradicijà, pritaikë já Evangelikø baþnyèiai. Jo 1529 metais 

iðleistas variantas apëmë naujosios liuteronø tikybos teologijà 11 . 

Taigi jau iki Reformacijos buvo nemaþai religinës raðtijos ir kitomis Europos (ne 

tik èekø) kalbomis. XV amþiaus pabaigoje ir XVI pradþioje vien Vokietijoje kasmet 

bûdavo iðleidþiama po 40 vokiðkø spaudiniø; iki 1519 metø iðëjo 111 pavadinimø 

vokiðkø knygø (Walz 1988, 3). Apie XVI amþiaus vidurá knygø leidyba vis labiau 

masiðkëjo: didëjo tiraþai, daugëjo autoriø ir knygø pavadinimø, taèiau dauguma 

autoriø rëmësi tradicinëmis literatûros formomis ir taikë jas savo tikslams. 

Þinoma, ypatinga Liuterio vieta Reformacijos laikø literatûroje ir kultûroje yra 

neginèytina – jis pats þymiausias ðio laikotarpio autorius ir vertëjas. Vien Wittenberge 

nuo 1522 iki 1546 metø iðëjo 90 Liuterio Biblijos leidimø (áskaitant ir atskirai 

iðleistus NT bei ST). Jo verstõs Biblijos tiraþas siekë beveik milijonà egzemplioriø 

(Walz 1988, 24). Toká populiarumà lëmë ne tik intensyviai formuojamas poreikis 

visiems skaityti Biblijà, bet ir paprasta, aiðki, ðnekamajai kalbai artima Liuterio 

vertimø kalba. 

8 Katekizmo iðtakos siekia V amþiø (Die Religion 

in Geschichte und Gegenwart. Handwörterbuch 

für Theologie und Religionswissenschaft 

3, Tübingen: Mohr, 3 1986, s. v. Katechismus; 

Domas Kaunas, Maþosios Lietuvos 

knyga. Lietuviðkos knygos raida 1547–1940, 

Vilnius: Baltos lankos, 1996, 156). 

9 Deutsches Literatur-Lexikon. Biographisch-bibliographisches 

Handbuch 18, Bern und München: 

K. G. Saur Verlag, 3 1998, 518–525. 

10 Die deutsche Literatur des Mittelalters. Verfasserlexikon 

5, Berlin–New York: Walter de 

Gruyter, 1985, s. v. Kolde. 

11 Die Religion in Geschichte und Gegenwart. 

Handwörterbuch für Theologie und Religionswissenschaft 

3, 3 1986, Tübingen: Mohr, s. v. 

Katechismus; Domas Kaunas, Maþosios 

Lietuvos knyga. Lietuviðkos knygos raida 

1547–1940, Vilnius: Baltos lankos, 1996, 

156. 




2.3. Reikëtø atkreipti dëmesá á dar vienà tiesiogiai su Liuterio kûriniais susijusá 

faktà. Autorë raðo: „1568 m. baþnytiniuose nuostatuose rekomenduojamos tik dvi – 

M. Lutherio ir Vito Ditericho – postilës“ (p. 382). Ið tikrøjø 1568 metø Baþnyèios 

nuostatuose (toliau – BN) nei Liuterio, nei Veito Dietricho postilës nëra minimos. 

Gali bûti, kad èia turëtas galvoje 1568 metø ásakas apie vyskupø rinkimus. Jame, 

kalbant apie knygas, kurias kunigai turi kaupti kaip baþnyèios inventoriø, ðalia 

Biblijos, Liuterio Maþojo katekizmo ir Repetitio Corporis Doctrinae rekomenduojama ir 

„hauspostil Lutheri und Viti Diterichs“ 12 . Kadangi ðiame ásake nurodoma konkreti 

postilë, manytina, kad kunigams 1568 metais siûloma tiktai viena pamokslø knyga – 

Liuterio Hauspostille. Pirmà kartà ji iðleista 1544 metais. Minint ðá rinkiná, greta 

Liuterio paprastai nurodoma ir Veito Dietricho pavardë: „Hauspostille. 1544 (nach 

Veit Dietrich)“ 13 ; „Hauspostill º D. Martin º Luther º [Hrsg. v. Vitus Dietrich... / º 

Prediger in der Sebalder º Pfarr Kirch. º] M.D. XLIII Nurnberg“ 14 . 

Teologas Veitas Dietrichas (1506–1549), nuo 1535 metø dirbæs pamokslininku 

Nürnberge, Sebaldo baþnyèioje, buvo Liuterio sekretorius ir pamokslø leidëjas 15 . Iki 

1568 metø iðëjo ne maþiau kaip 18 ðios postilës leidimø (beje, vienas egzempliorius, 

tik be antraðtinio lapo, yra ir Vilniaus universiteto bibliotekoje). Dietrichas irgi buvo 

parengæs postilæ, bet jos pavadinimas kitoks: 1546 metais jis trimis tomais iðspausdino 

pamokslus vaikams Kinderpredigt, vëliau juos sujungë á vienà ir pavadino 

Kinder Postilla. 

2.4. Apie kaimyniniø tautø – latviø ir estø – pirmàsias knygas Lukðaitë teigia: 

Latviai ir estai knygø savosiomis kalbomis taip pat sulaukë XVI a.: latviðkø ir 

estiðkø tekstø buvo 1525 m. Vokietijoje iðspausdintoje liuteronø evangelikø knygoje 

(neiðliko). 1535 m. buvo iðleistas M. Lutherio katekizmas vokieèiø ir estø 

kalbomis (iðliko tik fragmentai). Pirmoji latviðka knyga (1585 m. katekizmas) ir 

estiðka knyga (1622) jau buvo kontrreformacijos jëgø suorganizuotos (p. 228). 

Pirmàja latviðka knyga ið tikrøjø laikomas katalikiðkas katekizmas Catechismus 

Catholicorum (1585). Taèiau tuoj pat – po metø – Karaliauèiuje iðëjo ir liuteroniðkas 

katekizmas Enchiridion. Der kleine Catechismus [...] Königsperg [...] M.D.LXXXVI. Tai 

anoniminis leidinys, galëjæs bûti parengtas 4–5-ajame deðimtmetyje, bet keletà kartø 

taisytas ir galbût dël to iðspausdintas tik 1586 metais, parëmus Kurðo kunigaikð- 

12 Von erwehlung der beiden bischoff Samlandt 

und Pomezan, im hertzogthumb Preussen [...] 

Von 1568. Perspausdinta Emil Sehling, Die 

evangelischen Kirchenordnungen des XVI. Jahrhunderts 

4. Das Herzogthum Preussen. – Polen. 

– Die ehemals polnischen Landestheile des 

Königreichs Preussen. – Das Herzogthum Pommern, 

Leipzig: O. R. Reisland, 1911, 115. 

13 Kurt Aland, Hilfsbuch zum Lutherstudium, 

Bielefeld: Luther-Verlag, 4 1996, 199. 

14 Verzeichnis der im deutschen Sprachbereich erschienenen 

Drucke des XVI. Jahrhunderts. 1 

Abteilung. Verfasser–Körperschaften–Anonyma 

12, Stuttgart: Anton Hiersmann, 1988, 

215. 

15 Deutsches Literatur-Lexikon. Biographischbibliographisches 

Handbuch 3, Bern und 

München: Franche Verlag, 3 1971, s. v. 

Dietrich. 


èiui 16 . Ðis katekizmas recenzuojamoje knygoje liko nepaminëtas, tarsi latviai analizuojamu 

Reformacijos laikotarpiu liuteroniðko katekizmo bûtø visai neiðleidæ. 

Kyla klausimø ir dël pirmosios estiðkos knygos. Autorë nurodo, kad Estijoje 1535 

metais iðleistas Liuterio katekizmas ir netgi yra iðlikusiø jo fragmentø, taèiau toliau 

sako, kad pirmoji estiðka knyga iðëjo tik 1622 metais ir buvo suorganizuota jau 

Kontrreformacijos jëgø. 2000–2001-uosius estai paskelbë estiðkos knygos metais. 

Tuo siekiama paminëti pirmosios estiðkos knygos 475 metø jubiliejø 17 – tiek metø 

praëjo nuo 1525 metais Vokietijoje iðspausdintos evangelikø liuteronø religinës 

knygos, kurioje buvo estiðkø tekstø. Nors ði knyga nëra iðlikusi 18 , taèiau savo raðtijos 

pradþià estai sieja jau su ðiuo leidiniu. 1535 metø katekizmo iðlikæ 11 puslapiø, ið 

jø ir paskutinysis su spaustuvës, leidimo vietos ir metø duomenimis: knygelë iðspausdinta 

Wittenberge Hanso Luffto spaustuvëje (1500 egz. tiraþu, ið viso buvo 

apie 120 p.). Nustatyti ir ðio katekizmo autoriai: sudarytojas – Talino Nikolajaus 

baþnyèios magistras Simonas Wanradtas, vertëjas – kunigas Johannas Koellis 19 . Ji 

laikoma seniausia iðlikusia (deja, tik fragmentais) estiðka knyga. Kà laikyti seniausia, 

kà pirmàja knyga – susitarimo dalykas, taèiau 1535 metø knygos fragmentai 

liudija, kad Liuterio katekizmas á estø kalbà buvo iðverstas gana anksti, taigi ir 

pirmoji knyga sietina su Reformacija, o ne su Kontrreformacija. 

2.5. Nuo kaimyniniø ðaliø raðtijos monografijoje einama prie lietuviðkø knygø 

ir rankraðèiø. Lukðaitë apþvelgia pirmosios lietuviðkos knygos – Martyno Maþvydo 

Katekizmo rengimo aplinkybes. Jos nuomone, 

pusë metø, kuriuos M. Maþvydas studijavo Karaliauèiuje, buvo aiðkiai per trumpas 

laikas knygai sumanyti ir parengti taip kûrybiðkai, kaip tai buvo padaryta: surinkti, 

suredaguoti ir iðspausdinti keliø þmoniø tekstus (p. 231). 

Kitur sakoma, kad Maþvydas buvo „tiesiog tobulai parengæs pirmàjà knygà turinio 

ir struktûros prasme“ (p. 231), kad „pati knyga buvo sumanyta ir rengta atsiliepiant 

á Lietuvos raðtijos bûklæ – Maþvydas bandë kûrybiðkai koreguoti tai, kà manë 

esant jos trûkumu“ (p. 232). Taèiau visur kaþkodël vengte vengiama pasakyti, kad 

Maþvydo Katekizmas ið esmës yra vertimas. Kai kûrinys ne originalus, o verstas, labai 

sumaþëja galimybiø remtis jo turiniu ir kalbëti apie kokius nors sumanymus: vertë- 

16 Pçteris Vanags, Visvecâkâ perioda (XVI gs. – 

XVII gs. sâkuma) latvieðu raksti: avotu vçsture 

un daþas problemâtiskas fonoloìijas, 

morfoloìijas, sintakses un leksikas îpatnîbas, 

habilitâcijas darbs, Viïòa, 1998, 13–32. 

Esama ávairiø nuorodø, kad vienas latviø 

katekizmas galëjo bûti iðleistas jau XVI 

amþiaus viduryje. 

17 Vilniuje geguþës 4 dienà LMAB vyko estø 

knygai skirta konferencija (tai pirmasis jubiliejiniø 

metø renginys uþsienyje), parengta 

estiðkø knygø ekspozicija. 

18 Lübecko katedros dekano dienoraðtyje minima, 

kad visi knygos egzemplioriai buvo 

areðtuoti ir 1525 metø lapkrièio 24 dienà 

sunaikinti („Das estnische Buchjahr 23. 

April 2000 – 23. April 2001. 475 Jahre seit 

dem Erscheinen des ersten estnischen Buches 

im Jahre 1525“ [lankstinukas], Tallinn: 

Eesti raamatu aasta, 2000). 

19 Iðlikæ poteriø „Tikiu“, „Tëve mûsø“, kitø 

maldø ir sakramentø fragmentai (LTE 3, 

1978, 393). 




jas – ne autorius, vertimas remiasi kito kraðto medþiaga. Reikia turëti galvoje ir tai, 

kad tikybinius tekstus stengtasi versti beveik paþodþiui. Tuo metu, kai Maþvydas 

studijavo Karaliauèiuje ir rengë savo katekizmà, Prûsijoje kelerius metus virë karðta 

diskusija dël katekizmø vertimo tikslumo 20 . Buvo ginèijamasi ne tik dël kalbos, bet 

ir dël teologiniø dalykø: kalbos ir turinio aspektai buvo labai glaudþiai siejami. 

Neabejotina, kad Maþvydas vykusià audringà polemikà þinojo – jis sutiko su daugeliu 

kritiniø Jano Maleckio pastabø, pasakytø dël kiek laisviau iðversto Jano Sekluciano 

katekizmo (1545). Maþvydas nuo ðio savo ðaltinio nutolo bûtent tose vietose, 

kurias kritikavo Maleckis 21 . 

Kalbëdama apie Maþvydo Katekizmà, autorë nevartoja þodþiø originalai, o vadina 

juos prototipais: ji pamini Sekluciano (1545), Maleckio (1546), Jodoko Willicho (1542) 

ir Georgo Sauromanno (1529) katekizmus bei keletà giesmiø ðaltiniø (p. 232). Taèiau 

gretimame puslapyje, remdamasi kunigo Gottfriedo Schneiderio straipsniu 22 , 

Lukðaitë nurodo dar vienà prototipà, jos nuomone, pagrindiná: 

Pati pirmosios lietuviðkos knygos struktûra artimiausia Ph. Melanchtono katekizmo 

sampratai. Galima daryti iðvadà, kad pagrindinis pirmosios lietuviðkos knygos 

prototipas buvo Ph. Melanchtono katekizmas (juo rëmësi ir Seklucjanas), kuriuo 

M. Maþvydas naudojosi be tarpininkø (p. 233). 

Pirmiausia reikëtø atkreipti dëmesá á tai, kad Neumannas (1941, 73–76) yra 

paneigæs ankstesnæ Warmiñskio nuomonæ, jog Seklucianas rëmæsis Melanchtono 

katekizmais. Antra, kyla klausimas, kas ið tikrøjø yra tie Maþvydo Katekizmo prototipai 

ir kaip buvo sudarinëjama pirmoji lietuviðka knyga. Kas ir kada nustatë, kad 

Melanchtono katekizmu Maþvydas naudojosi be tarpininkø? 

Þvilgsnis krypsta á Schneiderio straipsná apie Reformacijos laikø katekizmus. 

Kadangi tai duoda pagrindo tokioms iðvadoms apie pirmàjà lietuviðkà knygà daryti, 

prie jo tenka sustoti ilgëliau. Kokia analizë èia atlikta? 

Schneiderio straipsnyje nagrinëjami sisteminës teologijos klausimai. Maþvydo 

katekizmà autorius pirmiausia lygina su Liuterio Maþuoju katekizmu ir domisi, kuo 

jie teologijos bei struktûros poþiûriu panaðûs ir kuo skiriasi. Antai autorius teigia: 

ketvirtoje pagrindinëje Maþvydo katekizmo dalyje apie krikðtà ir ðventàjà vakarienæ 

autorius naudojasi Liuterio aiðkinimais. Jis cituoja Liuterio atsakymus, bet tik tai, kas, 

jo nuomone, yra svarbiausia. Be abejo, tai yra svarbiausios Liuterio mokymo citatos. 

Jos yra iðverstos, bet pasirinktos autoriaus sprendimu (Schneider 1998, 78). 

20 Friedrich Wilhelm Neumann, Studien zum 

polnischen frühreformatorischen Schrifttum 1. 

Die Katechismen von 1545 und 1546 und die 

Polemik zwischen Seklucyan und Maletius, 

Leipzig: Markert & Petters Verlag, 1941, 

52–72. 

21 Christian Stang, Die Sprache des litauischen 

Katechismus von Maþvydas, Oslo: I Kommisjon 

Hos Jacob Dybward, 1929, 6, 179. 

Maþvydas vertë bûtent taip, kaip siûlë 

versti ir vertë pats Maleckis. Ar Maþvydas 

atsiþvelgë á þodinæ polemikà, ar á Maleckio 

katekizmà, dar nëra aiðku, bet greièiausiai 

jam turëjo átakos ir viena, ir kita. 

22 Gottfried Schneider, „Reformacijos laikø 

katekizmai ir Martyno Maþvydo 1547 m. 

katekizmas“, Renesanso ir reformos átaka 

Maþajai Lietuvai. Mokslinës konferencijos medþiaga, 

Klaipëda: Klaipëdos universiteto 

leidykla, 1998, 74–80. 


Taèiau ið Liuterio katekizmo Maþvydas nevertë. Ketvirtàjà dalá jis vertë ið Sekluciano 

katekizmo (1545), kai kur ðiek tiek naudodamasis Maleckio katekizmu (Stang 

1929, 6, 179). Tai kaip galëjo Maþvydas rinktis Liuterio aiðkinimus ir kà nors cituoti 

savo nuoþiûra? 

Dël tos paèios prieþasties labai paprastai galima atsakyti ir á kità Schneiderio 

keliamà klausimà: kodël antroje dalyje, kurioje pateikiamas krikðèioniø tikëjimo 

iðpaþinimas („Tikiu“), Maþvydas neseka Liuteriu ir iðpaþinimà skirsto á dvylika 

straipsniø, o ne á tris (pagal Trejybæ) kaip Liuteris. Schneiderio (1998, 78–79) nuomone, 

toks skirstymas rodàs, kad Maþvydui artimesnë buvusi ne Liuterio, o kitø 

liuteronø pozicija 23 . Taèiau iðpaþinimà á dvylika straipsniø Maþvydas skirstë dël 

to, kad taip buvo suskirstyta originale, ið kurio jis vertë, t. y. Sekluciano katekizme 

(plg. Stang 1928, 6). Nors Seklucianas èia ið tiesø neatitinka Liuterio katekizmø, bet, 

deja, neatitinka ir Melanchtono (Neumann 1941, 74). 

Po tokiø pamàstymø Schneideris jau daro iðvadas apie Maþvydo ir Melanchtono 

katekizmø panaðumà: 1) Maþvydas savo katekizme ádëjo abëcëlæ ir „tuo jis 

sutinka su Melanchtono 1523 m. veikalu“; 2) „luomø taisyklës (kaip Liuterio) 

atitinka Melanchtono 1527 m. ‘Patarles, kurios apima visà krikðèioniø gyvenimà’“. 

Ir ðiuo atveju vargu ar galima áþvelgti Melanchtono katekizmø átakà, apie 

kurià kalba straipsnio autorius. Abëcëlæ Maþvydas parengë remdamasis lotyniðku 

Sauromanno katekizmu, o skyriø „Vredai“ vertë ið lotyniðko Willicho katekizmo 

(Stangas 1929, 179–180). Stangu, atlikusiu Maþvydo Katekizmo filologinæ 

analizæ ir nustaèiusiu vertimo santyká su originalais, Schneideris, deja, nesiremia. 

Kìtos jo straipsnyje nurodytos prieþastys yra istorinës: po Liuterio mirties iðaugusi 

Melanchtono teologinë átaka, jis buvæs þinomas Karaliauèiaus universitete, 

tuometinë liuteronø teologija plëtojusis diskutuojant su Liuterio mintimis. Taèiau 

ir ðie teiginiai kelia abejoniø. Liuteris mirë 1546 metø vasario 18 dienà, o Maþvydo 

Katekizmas iðleistas nepraëjus në metams – 1547 metø sausio 8 dienà. Abejoti 

pateiktomis istorinëmis prieþastimis skatina ir daugiau faktø: 1525 ir 1544 metø 

Baþnyèios nuostatuose bei 1543 metø Prûsijos kunigaikðèio ásake nenurodomi 

jokie kiti katekizmai, iðskyrus Liuterio (Neumann 1941, 76). Tik Liuterio Maþasis 

katekizmas rekomenduojamas ir vëlesniuose 1558 ir 1568 metø Baþnyèios nuostatuose 

24 . Tuo tarpu Melanchtono katekizmai juose visiðkai neminimi. Seklucianas 

savo katekizmà taip pat rengë Karaliauèiuje – já vertë ið Liuterio Maþojo katekizmo, 

iðleisto 1531 metais Magdeburge 25 . 

Apþvelgus Schneiderio analizæ, matyti, kad ji nëra pakankama daryti iðvadai, 

kad „pagrindinis pirmosios lietuviðkos knygos prototipas buvo Ph. Melanchtono 

23 Mat Liuteris ir Melanchtonas skirtingai aiðkino 

tikëjimo sàvokà: Liuteris buvo atsisakæs 

tikëjimo sàvokà suprasti kaip bet koká 

þmogaus darbà (Schneider 1998, 78–80). 

24 Sehling 1911, 78, 83; Walther Hubatsch, 

Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreussens 

3. Dokumente, Göttingen: Vandenhoeck 

und Ruprecht, 1968, 100. 

25 Versdamas Seklucianas atsiþvelgë dar ir á 

pirmàjá lotyniðkà (Wittenberg, 1529) ir vokiðkà 

(Wittenberg, 1531) Liuterio katekizmà 

(Neumann 1941, 84). 




katekizmas (juo rëmësi ir Seklucjanas), kuriuo M. Maþvydas naudojosi be tarpininkø“ 

(p. 233), juo labiau kad nepagrástas ir teiginys, jog ir Seklucianas rëmæsis 

Melanchtono katekizmais. 

Christiano Stango nustatyti originalai pateikiami ir Guido Michelini’o parengtame 

Maþvydo raðtø kritiniame leidime Martyno Maþvydo raðtai ir jø ðaltiniai 26 . 

2.6. Kalbëdama apie lietuviðkø knygø rengimo programà, Lukðaitë nurodo ir 

kitus lietuviðkoms liuteronø bendruomenëms skirtus Maþvydo darbus: Giesme S. 

Ambrazeijaus, bey S. Augustina (1549), Forma Chrikstima (1559). Toliau ji pamini dar 

tokius 8-ajame deðimtmetyje iðleistus Maþvydo parengtus tekstus: 

Ir 8-ajame deðimtmetyje iðleisti dar M. Maþvydo parengti leidiniai rodë, kad 

pirmosios lietuviðkos knygos autorius pirmenybæ teikë tekstams, skirtiems tikinèiøjø 

bendruomenei: buvo parengæs lietuviðkas maldas (Lietuviðkos maldos, Karaliauèius, 

1574, Parafrazis permanitina poteraus malda, Karaliauèius, 1589) (p. 240). 

Kas yra tos prieð Paraphrasá paminëtos Lietuviðkos maldos? Pagal pavadinimà 

(kaip ir kitø knygø raðomà kursyvu), nurodytà leidimo vietà ir metus turëtume 

manyti, kad tokia knyga buvo iðspausdinta 1574 metais Karaliauèiuje. Deja, tai tëra 

tik spëjamas Maþvydo leidinys. Remdamasis Prûsijos kunigaikðèio iþdo iðlaidø 

knygoje rastu áraðu, kad 1574 metais sumokëta 4 markës ir 30 ðilingø uþ trijø maldø 

vokieèiø, lenkø ir lietuviø kalbomis spausdinimà 27 , Vaclovas Birþiðka manë, jog tai 

galëjæs bûti Maþvydo Paraphrasio leidimas. Já galëjæs iðleisti Baltramiejus Vilentas, 

pridëdamas dar vokiðkà originalà ir lenkiðkà vertimà 28 . Gerulis toje paèioje iðlaidø 

knygoje yra radæs ir ankstesnæ datà: 1572 metais taip pat sumokëtos 6 markës uþ 

maldø tomis paèiomis kalbomis spausdinimà (Gerullis 1935, 99). Birþiðkos nuomone, 

tai irgi galëjæs bûti Paraphrasio leidimas 29 . Bet spëjimai ir lieka spëjimais – ði 

hipotezë iki ðiol nepatvirtinta. Mes netgi neþinome, ar 1572 ir 1574 metais iðleistos 

knygos ið tiesø buvo parengtos Maþvydo, o juo labiau neaiðku, koks buvo jø tikrasis 

pavadinimas. Jei laikytume Birþiðkos spëjimus átikinamais, tai galëtume èia nurodytas 

Lietuviðkas maldas laikyti pirmuoju ar antruoju Paraphrasio leidimu, taèiau vis 

tiek turëtume pridëti komentarà, kad tai yra tiktai spëjama Maþvydo knyga 30 . 

2.7. Reikëtø patikslinti ir Maþvydo Formos Chrikstima vertimo ðaltiná. Knygoje 

nurodoma, kad „Forma chrikðtima... buvo 1558 m. baþnytiniø nuostatø poskyrio apie 

krikðto apeigas vertimas“ (p. 238). 

26 Guido Michelini, Martyno Maþvydo raðtai ir 

jø ðaltiniai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø 

leidybos institutas, 2000, 61–99. 

27 Georg Gerullis, „Verschollene altlitauische 

Drucke aus Königsberg“, APh 5, 1935, 

99–100. 

28 Vaclovas Birþiðka, Aleksandrynas. Senøjø 

lietuviø raðytojø, raðiusiø prieð 1865 m., biografijos, 

bibliografijos ir biobibliografijos 1. 

XVI–XVII amþiai, Èikaga: JAV LB kultûros 

fondas, 1960, 110. 

29 Vaclovas Birþiðka, Senøjø lietuviðkø knygø 


draugija, 1957, 159. 

30 Plg. Lietuvos TSR bibliografija. Serija A. Knygos 

lietuviø kalba 1. 1547–1861, Vilnius: 

Mintis, 1969, 243. 


Stangas nustatë, kad ji versta ne ið 1558 metø BN, kaip manë Jurgis Gerulis 31 ir 

Vaclovas Birþiðka (1960, 85), bet ið atskiru leidiniu 1559 metais Karaliauèiuje iðleisto 

ir kiek modifikuoto skyriaus apie krikðtà: Form der Tauff. Wie die in der Kirchenordnung 

des Herzogthumbs Preussen, und andern mehr, verfasset. Gedrucht zu Koenigsberg, 

durch Johann Daubmann, Anno Christi 1559 32 . 

2.8. Norëtøsi atkreipti dëmesá á keletà netikslumø, susijusiø su Maþvydo giesmynais. 

Visø pirma skaitytojà gali klaidinti toks teiginys: 

M. Maþvydo ir jo bendradarbiø veiklos apogëjus sutapo su 1558 m. baþnytiniø 

nuostatø veikimo laikotarpiu – 1558–1568 m. M. Maþvydas iðleido ðiuos nuostatus 

atitinkantá krikðto apeigø apraðymà Forma chrikðtima... ir giesmynà – Gesmes chrikðèioniðkas... 

(1556) (p. 374). 

Netikslûs èia du dalykai: 1) neteisingai nurodyti giesmyno leidimo metai: pirmoji 

dalis iðëjo ne 1556, o 1566 metais; 2) jei giesmynas ið tiesø bûtø iðëjæs 1556-aisiais, 

tai já dar bûtø galëjæs iðleisti ir pats Maþvydas, bet jis 1563 metais mirë; ir pirmà 

(1566), ir antrà (1570) giesmyno dalá iðleido ne Maþvydas, o Baltramiejus Vilentas. 

Panaðiõs painiavos yra ir kitose vietose: 

nepaisant besikeièianèio klimato kraðto baþnyèioje, nagrinëjamojo laikotarpio raðtijos 

darbininkai iðlaikë nuoseklø darbo tæstinumà: J. Bretkûnas naudojosi M. 

Maþvydo ir B. Vilento iðleistais giesmynais (p. 385–386). 

J. Bretkûno giesmynai keitë lietuviðkø giesmiø repertuarà pagal besiformuojanèios 

ortodoksijos reikalavimus. Juose buvo daug maþiau giesmiø nei M. Maþvydo ir 

B. Vilento iðleistuosiuose (p. 376). 

Skaitytojui gali atrodyti, kad giesmynø yra iðleidæs ir Maþvydas, ir Vilentas. Kiek 

tada jø Prûsijos kunigaikðtijoje iðëjo iki 9-ojo deðimtmeèio ir kuris giesmynas yra 

kurio autoriaus? Autorystæ visai supainioja dar viena ðios temos variacija: 

Nuostatai ragino daugiau giedoti, pateikë ilgà psalmiø ir giesmiø sàraðà [...]. 

Reikalingosios giesmës jau buvo iðspausdintos B. Vilento 1570 m. ir J. Bretkûno 

giesmynuose (p. 393). 

1570 metais iðëjæs giesmiø rinkinys èia jau vadinamas Vilento giesmynu. Skaitytojas, 

gerai susipaþinæs su XVI amþiaus lietuviø raðtija, tikriausiai susigaudys, 

kad èia, nors paraðyta Vilento, reikia suprasti – Maþvydo. Taèiau tuos, kurie dar tik 

pradës ja domëtis, tokie autorystës variantai gali klaidinti. Atsakymas èia turëtø 

bûti nedviprasmiðkas: Maþvydo parengtà giesmynà Gesmes Chriksczioniskas dviem 

dalimis 1566 ir 1570 metais iðleido Vilentas. Lietuviø literatûros istoriografijoje ðias 

knygas áprasta vadinti sudarytojo – Maþvydo giesmynais. 

31 Maþvydas. Seniausieji lietuviø kalbos paminklai 

iki 1570 metams, Kaunas: Ðvietimo Ministerija, 

1922, XIX. 

32 Chr[istian] Stang, „Dël M. Maþvydo ‘Formos 

Chrikstima’ ðaltinio“, Blt 12(1), 1976, 

7–8. 




2.9. Reikëtø patikslinti dar vienà kità su Vilento kûrybiniu darbu susijusá faktà. 

Apþvelgusi Maþvydo pirmàsias knygas, rengusias kelià lietuviðkoms liuteronø 

baþnyèioms funkcionuoti, autorë sako: 

Pagal bendrà planà toliau buvo pageidautinas kurios nors postilës vertimas arba 

originalus pamokslø rinkinys. Taèiau nëra þiniø apie tai, kad M. Maþvydas ar jo 

pusbrolis Baltramiejus Vilentas bûtø rengæ postilæ spaudai (p. 238). 

Toliau daroma iðvada, kad Maþvydas, Vilentas ir jø bendradarbiai svarbiausiu 

uþdaviniu laikë ne postilës, o giesmyno leidybà ir kad tai apibûdina jø pasirinktà 

kryptá – pirmiausia orientuotis ne á kunigus (ne jiems lengvinti dalià), o á tikinèiøjø 

bendruomenæ. Levo Vladimirovo nuomone, religinës knygos net ir gimtàja kalba 

buvo skiriamos pirmiausia kunigams, o ne paprastiems þmonëms, kurie, bûdami 

neraðtingi, tø knygø negalëjo skaityti 33 . Kita vertus, yra þiniø ir apie tai, kad Vilentas 

rengë postilæ: jø pateikia jo þmona Anna laiðke Prûsijos kunigaikðèiui. Transliteruotà 

laiðko tekstà (jis raðytas vokiðkai) ir vertimà á lietuviø kalbà 1972 metais 

paskelbë Jurgis Lebedys ir Jonas Kabelka 34 . Nors ðis laiðkas be datos, bet ið tarëjø 

1587 05 14 rezoliucijos galima spræsti, kad raðytas balandþio pabaigoje ar geguþës 

pradþioje. Laiðke Vilento þmona sako, kad jos velionis vyras daug nusipelnë kraðtui 

versdamas á lietuviø kalbà reikalingas vokiðkas knygas ir praneða apie dar vienà 

jo vertimà: 

Taip pat jis prie Veito Ditricho iðganingos postilës triûsë keletà metø beveik dienà 

ir naktá, nesigailëdamas sveikatos ir jà prarasdamas, kadangi vargðai lietuviai savo 

kalba neturi jokios postilës, ir, dëkui dievui, iðvertë tà postilæ nuo advento iki 

penkto [sekmadienio po] trejybës (Lebedys, Kabelka 1972, 85). 

Toliau ji siûlo ðá vertimà kunigaikðèiui, „idant brangus lobis neþûtø“, ir praðo, 

kad jis, suradæs lietuviðkai mokanèiø bei versti galinèiø þmoniø, ásakytø likusià 

dalá uþbaigti (Lebedys, Kabelka 1972, 85). 

Lebedþio ir Kabelkos (1972, 79–80) nuomone, Vilentas buvo iðvertæs maþdaug du 

treèdalius viso veikalo: pamokslus nuo Advento pradþios iki ðeðto sekmadienio po 

Sekminiø. Tai apima 7–8 liturginiø metø mënesius. Straipsnio autoriai dar atkreipia 

dëmesá á vienà tarëjø raðtà, raðytà Prûsijos kunigaikðèiui 1592 metø lapkrièio 3 

dienà dël Jono Bretkûno Biblijos tikrinimo. Jame uþsimenama apie jau esamas 

lietuviðkas knygas. Tarp jø minimi pamokslai (Predigten) ir Bretkûno Postilë. Lebedys 

ir Kabelka (1972, 80–81) spëja, ar ðitie Predigten negalëtø bûti kunigaikðèio 

nurodymu uþbaigtas ir iðleistas Dietricho pamokslø vertimas. Juo labiau kad 1546 

metais iðëjusi Dietricho postilë vadinasi Kinderpredigt. 

33 Levas Vladimirovas, Knygos istorija. Senovë. 

Viduramþiai. Renesansas. XVI–XVII amþius, 

Vilnius: Mokslas, 1979, 340. 

34 Laiðkas iki karo buvo Karaliauèiaus valstybiniame 

archyve (Staatsarchiv, E. M. 72 

f.). 1939 metais padaryta fotokopija da- 

bar yra VUB Rankraðèiø skyriuje; Jurgis 

Lebedys, Jonas Kabelka „Nauji duomenys 

apie B.Vilento literatûrinæ veiklà“, Jurgis 

Lebedys, Lituanistikos baruose 1. Studijos ir 

straipsniai, Vilnius: Vaga, 1972, 78–86. 


Kad ir kaip bûtø, ðis laiðkas suteikia labai svarbios informacijos apie Vilento 

literatûrinæ veiklà – á lietuviø kalbà verstà vienà garsiausiø XVI amþiaus protestantø 

postiliø. Ji, beje, buvo rekomenduota kunigams ir 1558 metø Baþnyèios nuostatuose 

35 . 

2.10. Dviprasmiðkai pristatomas kitas Vilento vertimas – 1579 metais Karaliauèiuje 

iðleista jo liturginiø skaitiniø knyga Euangelias bei Epistolas (toliau – EE). 

Atkreipusi dëmesá á tai, kad kunigams darësi vis sunkiau iðsiversti be lietuviðko 

Ðventojo Raðto, kad versti Naujàjá Testamentà buvo pradëjæs Augustinas Jomantas, 

bet ðis vertimas likæs neiðspausdintas, autorë toliau sako: 

Po trejø metø, 1579-aisiais, Baltramiejus Vilentas Karaliauèiuje, Georgo Osterbergerio 

spaustuvëje, iðspausdino Euangelias bei epistolas... – t.y. dalá Naujojo Testamento 

(p. 375). 

Evangelijø ir Apaðtalø laiðkø vertëjas savo vertimà á lietuviø kalbà teikë kaip 

norminá tekstà, priminë, kad „vertimui pritarë didþiausià patirtá turintys tos kalbos 

mokovai bei ðio mokslo [teologijos] specialistai“ (p. 376). 

Keturios Evangelijos ir Laiðkai yra Naujojo Testamento dalys. Skaitant kyla 

klausimas, ar ið tikrøjø Vilentas iðvertë ir iðspausdino dalá Naujojo Testamento, t. y. 

Evangelijas ir Apaðtalø laiðkus? 

Bëda èia ta, kad Evangelija yra nevienareikðmis þodis. Dabartinës lietuviø kalbos 

þodyne nurodomos dvi reikðmës: 1) Naujojo Testamento dalis (knyga), apimanti 

pasakojimus apie Kristaus gyvenimà ir jo mokymà; 2) tokios knygos iðtrauka, skaitoma 

per pamaldas 36 . Vilentas ið tikrøjø iðvertë ne kokià nors konkreèià NT dalá ar 

dalis, bet tik jø iðtraukas, reikalingas skaityti per pamaldas. Jo knygoje ðios iðtraukos, 

arba perikopës, uþima tik 187 nedidelio formato (19x14 cm) puslapius. 

Kita vertus, Vilentas vertë perikopes ne tik ið Naujojo Testamento – jo knygoje yra 

nemaþai ir Senojo Testamento iðtraukø. Èia ádëtos keturios iðtraukos ið Izaijo knygos: 

Iz 60,1–6 (EE 20–21); Iz 7,10–15 (EE 147–148); Iz 40,1–5 (EE 152); Iz 52,13–15 

ir 53,1–12 (EE 214–216); po dvi perikopes pateikta ið Siracido ir Patarliø knygø: Sir 

15,1–6 (EE 16); Sir 24,17–22 (EE 165–167); Pat 31,10–31 (EE 159–161); Pat 10,28– 

11,8 (EE 169–170); po vienà – ið Malachijo ir Iðminties knygø: Mal 3,1–4 (EE 38); 

Iðm 5,1–12 (EE 149–150). Be Biblijos iðtraukø, knygoje yra dar ir 27 puslapiø 

„Historia apie Muka ir Smerti Pona muµu Ieµaus Chriµtaus / pagal keturiu Euangeliµtu.“ 

(EE 187–214). 

35 1558 metø Baþnyèios nuostatuose nurodoma: 

„nach Anweisung der Postill Lutheri, 

Coruini, vnd Viti Theodori“ (Hubatsch 3, 

1968, 123). Dietrichas pasiraðinëjo ir Vito 

Theodoro (Vitus Theodorus) pavarde. 

36 Dabartinës lietuviø kalbos þodynas, Vilnius: 

Mokslo ir enciklopedijø leidykla, 3 1993, 

153. 




2.11. Tolesnëje pastraipoje jau kalbama apie kità ryðkià naujos kartos asmenybæ 

Jonà Bretkûnà, 1579–1590 metais á lietuviø kalbà iðvertusá visà Biblijà. Èia taip 

pat yra netikslios informacijos ir keistokø Bretkûno ir Vilento sàsajø, plëtojanèiø tà 

paèià NT vertimo temà: 

Jis [Bretkûnas – O. A.] pradëjo versti visà Biblijà 1579 m. kovo 6 d. Labguvoje ir 

baigë 1590 m. lapkrièio 29 d. Karaliauèiuje. Matyt, pradëjo nuo Senojo Testamento, 

kurio tuo metu dar niekas nevertë. Kai buvo aiðku, kad B. Vilentas viso Naujojo 

Testamento iðversti nebepajëgs (jis mirë 1587 m.), J. Bretkûnas baigë versti visà 

Biblijà (p. 376). 

Vadinasi, autorës nuomone, Vilentas ið tiesø vertë Naujàjá Testamentà, o Bretkûnas, 

supratæs, kad jo pirmtakas viso iðversti jau nebegalës, iðvertë pats. Atrodo, tarsi 

Bretkûnas bûtø laukæs, baigs ar nebaigs versti NT Vilentas. Jau sakyta, kad Vilentas 

vertë tiktai Biblijos iðtraukas, ir ne tik Naujojo, bet ir Senojo Testamento. Labai 

maþai tikëtina, kad Vilentas apskritai bûtø ëmæsis versti visà NT. Iðleidæs Enchiridionà 

ir Euangelias bei Epistolas, jis turëjo pradëti Dietricho postilæ. Vilento þmona 

jau minëtame laiðke raðo, kad prie ðio vertimo jos vyras triûsë keletà metø. Lebedys 

ir Kabelka (1972, 80) mano, kad jà Vilentas vertë 6–7 metus. Jo darbo tempai nebuvo 

tokie greiti kaip Bretkûno: antai prie EE Vilentas dirbo deðimt metø, o Dietricho 

postilë daug didesnë uþ EE. 1546 metais iðleisti Dietricho Kinderpredigt (in 8 o ) turëjo 

678 lapus, 1549 metais iðëjusi Kinder Postilla (in 2 o ) – 345, o 1561 (in 4 o ) – 678 lapus 

(Verzeichnis 5, 1985, 358–360). 

Antra vertus, jei Vilentas bûtø ið tikrøjø vertæs Naujàjá Testamentà, tai jo 

þmona savo laiðke, be jokios abejonës, apie toká svarbø vertimà bûtø taip pat 

praneðusi kunigaikðèiui. Taigi autorës versija, kad Vilentas vertë NT, bet nespëjo 

baigti, nëra pagrásta. 

Netiksli ir prielaida, kad Bretkûnas Biblijà versti pradëjo nuo Senojo Testamento 

(p. 376). Biblijos rankraðtyje Bretkûno ranka paraðytos datos liudija, kad ið 

pradþiø jis iðvertë Evangelijà pagal Lukà. Pirmo ðios Evangelijos lapo deðiniajame 

virðutiniame kampe paþymëta pradþia: „A[nn]o 1579 º 6. Martâ“, o paskutiniame 

– pabaiga: „Incepi uertere 6. die Martâ a[nn]o 79. º Et abµolui 30. Martâ 

a[nn]o 79“ 37 . Visas NT baigtas 1580-øjø geguþës 16 dienà, taigi dar Vilentui 

gyvam esant. Senàjá Testamentà Bretkûnas baigë daug vëliau – tik 1590-øjø lapkrièio 

29 dienà. 

2.12. Svarstydama, kodël liko neiðspausdinta Bretkûno Biblija, autorë nurodo 

keletà prieþasèiø: lëðø trûkumà, konsistorijos ir kunigaikðèio nesuinteresuotumà, 

37 NAVIAS TESTAMENTAS Ing Lietuwiµchk¼ 

Lieµ¸uwÓ perraµchitas. per Ian¼ Bretkun¼ Labguwos 

Plebona. 1580. DAS NEUE TESTA- 

MENT in die litauische Sprache übersetzt von 

Johann Bretke, Pastor zu Labiau 1580. Faksi- 

mile der Handschrift, Band 7 und 8, Labiau i. 

Pr. 1580), hrsg. von Jochen D. Range, 

Friedrich Scholz, Paderborn etc.: Ferdinand 

Schöningh, 1991. 


átarimus, kad vertimas tinka ir evangelikams reformatams ir pagaliau korektoriø 

abejones dël kai kuriø vietø vertimo tikslumo. Turbût visiðkai atmesti negalëtume 

në vienos ið jø. Autorë daugiausia dëmesio skiria paskutiniajai – destruktyviai 

recenzentø veiklai ir neproduktyviai átampai tarp lietuviðkos raðtijos kûrëjø (p. 388, 

392). Jai apibûdinti pasitelkiamos Simono Vaiðnoro Zemczugos Theologischkos (1600) 

pratarmëje pasakytos mintys apie ketveriopus kritikus, ið kuriø vieni „vos darbà 

perþvilgëjæ ir nieko neapdûmojæ, tuojau burna savo tauzija, tuojau nusudij ir nusmerkia“. 

Taèiau þinome, jog Bretkûnas pats praðë Prûsijos kunigaikðèio, kad ðis 

paskirtø keletà kunigø jo verstai Biblijai patikrinti (anksèiau to paties buvo praðæs 

ir savo Postilei, be to, labai geranoriðkai sutikæs á pastabas atsiþvelgti [Falkenhahn 

1941, 103–104]). Korektoriai labai vertino jo norà tartis su kitais kunigais ir net 

lygino já su Liuteriu (Falkenhahn 1941, 117). Teigiamai apie vertimà atsiliepë ir 

Karaliauèiaus teologijos profesoriai. Bretkûnas apie tai raðo 1600 metø spalio 28 

dienos laiðke: „tokiam nuoðirdþiam mano darbui pritarë ir ðio miesto teologai“; jie 

savo vertinimà 1599 metais áteikë kunigaikðèiui 38 . Pageidavimas spausdinti neþinomo 

asmens ranka áraðytas ir Bretkûno 1599 rugsëjo 19-osios laiðke (Falkenhahn 

1941, 124–125, 442). Tad turbût ne kritikai ðioje istorijoje kalèiausi. 

Èia svarbus gali bûti dar vienas aspektas: ar uþ tai, kad Biblija liko nespausdinta, 

nëra atsakingas ir pats Bretkûnas? Ðitoká klausimà kelia jo NT tyrëjas bei 

vienas ið leidëjø Jochenas D. Range. Jo nuomone, keista, kad Bretkûnas NT iðvertë 

per 16 savaièiø, o per likusius 22 metus neparengë rankraðèio taip, kad bûtø 

tinkamas spausdinti 39 . Jame palikta daugybë variantø – neretai vienas þodis turi 

net penkis ar ðeðis. Jau versdamas jis paraðydavo po keletà atitikmenø (skliaustuose 

vienà greta kito), o kai kur, paraðæs þodá, palikdavo vietos dar ir kitam galimam. 

Retas kuris ið jø vëliau buvo nubrauktas 40 . Variantø ypaè padaugëjo taisant rankraðtá: 

Bretkûnas ir toliau vis dar tæsë lietuviðkø þodþiø paieðkas. Nemaþa jø pridëjo 

ir korektoriai – priraðë ir virðuje, ir apaèioje, ir paraðtëse. Kà bûtø daræs spaustuvininkas, 

jei bûtø gavæs toká rankraðtá? Ar jis bûtø galëjæs uþ autoriø ávertinti 

pateiktas variantø grupes ir rinktis tinkamiausià? Negana to, iki 1602 metø Bretkûnas 

nepataisë ir verèiant praleistø Biblijos vietø (kai kurias pastebëjo korektorius 

Danielius Gaidys [Gallus]). Jis nesudëjo ir NT knygø tokia tvarka, kaip buvo suraðæs 

turinyje 7 tomo 4 lape (pagal Liuterio Biblijà; Range 1992, 257). 

Beje, pats Bretkûnas ir 1593, ir netgi 1595 metais laikë savo vertimà galutinai 

neparengtu ir spaudai dar netinkamu: 1593 metø geguþës 18 dienos laiðke Prûsijos 

kunigaikðèiui jis raðë, jog rankraðtá perþiûrëjo ir tikisi, kad kunigaikðtis, pasinaudodamas 

„daugiau kitø ir lietuviø kalbà geriau mokanèiø paslaugomis ir man 

38 Jonas Bretkûnas, Rinktiniai raðtai, parengë 

Jonas Palionis, Julija Þukauskaitë, Vilnius: 

Mokslas, 1983, 326; Falkenhahn 1941, 124. 




1992, 6. 

40 Antai Evangelijoje pagal Morkø pagrindiniame 

tekste skliaustuose ið viso buvo 

114 variantø, ið jø iðbrauktas 21, Pauliaus 

laiðke romieèiams atitinkamai 78 ir 

17 (Range 1992, 189–190). 




dalyvaujant, lieps já visiðkai parengti spaudai ir [...] iðspausdinti (Bretkûnas 1983, 322; 

iðskirta cituojant – O. A.). 1595 metø liepos 17 dienos laiðke jis vël klausia, ar 

kunigaikðtis negalëtø „pavesti já kitiems, mokantiems lietuviø kalbà ir mokytiems 

vyrams, galutinai parengti spaudai“ (Bretkûnas 1983, 323; iðskirta cituojant – O. A.), 

o gal pageidautø ásigyti bibliotekai. Pats vertëjas rankraðtá taisë iki mirties (1602) 41 . 

Dabar sunku nustatyti, kodël Bretkûnui nepavyko sutvarkyti Biblijos teksto taip, 

kad já bûtø galima atiduoti á spaustuvæ, taèiau ieðkodami prieþasèiø, dël kuriø ði 

liuteronams itin svarbi knyga nebuvo iðspausdinta, turëtume atsiþvelgti ir á paties 

Bretkûno vertimo technikos ypatumus. 

2.13. Kalbëdama apie tai, kaip Bretkûnas rëmësi savo pirmtakø darbais, t. y. 

nevertë kurio nors vieno vokiðko giesmyno, bet atrinkinëjo, redagavo ir pildë 

turimus rinkinius, autorë teigia, kad Bretkûnas „pertvarkë, papildë M. Maþvydo 

parengtas maldas“ (p. 386). Maþvydo maldomis èia laikomas Paraphrasis – ðitaip 

jis ir dar spëjamas jo pirmasis leidimas vadinamas p. 240. Já Bretkûnas ið tiesø 

ádëjo á savo Giesmes Duchaunas ir 1589 metais iðleido kartu su Kancionalu ir Kollektomis. 

Taèiau ið kur þinoma, kad pertvarkë ir papildë? Nei Paraphrasio rankraðtis, 

nei ankstesnis leidimas (ar leidimai) nëra iðlikæ. Paraphrasá Maþvydas vertë ið 

1558 metø Baþnyèios nuostatø (Gerullis 1927, 2, 89). Vargu ar ið tokio ðaltinio 

verstà tekstà Bretkûnas galëjo pertvarkyti ir pildyti. Palyginus Paraphrasio tekstà 

su 1558 metø BN tekstu, matyti, kad dideliø neatitikimø tarp vertimo ir originalo 

nëra. Michelini (2000, 197, 208–210) nurodo, kad nuo ðaltinio nutolta tik giesmëje 

„Várakinimas Miµchos“ (p. 146–148): joje kiek pakeista originalo eiluèiø tvarka ir 

supaprastinta muzikinë dalis. Bretkûnas paliko nepakeistà netgi Eucharistijos 

tekstà, nors jis skyrësi nuo vokiðko BN teksto ir atitiko esantá Maþvydo Katekizme 

bei jo ðaltinyje Sekluciano katekizme 42 . Ðá tekstà kunigams reikëjo mokëti atmintinai, 

o tokiø tekstø ávairavimas bûna nepageidautinas. 1579 metais iðleistas 

Vilento Enchiridionas jau turëjo átvirtinti Liuterio Enchiridionà atitinkantá, sutampantá 

ir su 1558 metø BN variantà. Bûtent ðá Vilento tekstà Bretkûnas vëliau ádëjo 

ir á savo Postilæ (Aleknavièienë 1998, 59–70, 45–50), taèiau Paraphrasyje paliko 

senesnájá Eucharistijos teksto variantà. Paþymëtina, kad ðiame Paraphrasio tekste 

iðlaikytos ir kai kurios Maþvydui bûdingos þemaitiðkos formos. Taigi neturime 

duomenø, kad Bretkûnas ðá Maþvydo vertimà bûtø pertvarkæs ar pildæs. 

2.14. Pirmasis iðlikæs lietuviðkø pamokslø rinkinys – rankraðtinë Wolfenbüttelio 

postilë. Jos antraðtëje iðvardytos devynios liuteronø postilës, kuriomis naudojosi 

pamokslø sudarytojas ar sudarytojai. 125 iðnaðoje Lukðaitë teigia: 

Postilës antraðtæ nuraðæ kalbos tyrinëtojai ðioje vietoje neteisingai perskaitë ir uþraðë 

vieno ið autoriø pavardæ „Arsaty, Schoper“. XVI a. buvo plaèiai þinomas autorius 

Arsatius Seehofer (kita raðyba Sehofer), t. y. vienas asmuo (ir ne Schoper) (p. 379). 

41 1602 metø kovo 1 dienos laiðke Bretkûnas 

kunigaikðèiui praneða, kad savo darbà 

dar kartà kiek galëdamas pataisæs. 

42 Plaèiau apie tai Ona Aleknavièienë „Jono 

Bretkûno Postilës perikopiø autorystë: 

‘Kosanies’ ðaltiniai“, LKK 39, 1998, 70–72. 


Dël neteisingai paraðytos pavardës autorë galbût teisi, taèiau kas jà taip paraðë? 

Jei klaidà ið tiesø bûtø padaræ kalbos tyrinëtojai, tai ði antraðtë negalëtø bûti organiðka 

visos postilës dalis. Tokiu atveju antraðtë turëtø bûti buvusi paraðyta gerokai 

vëliau – tik suradus rankraðtá ir pradëjus tirti kalbà, t. y. maþdaug prieð ðimtà metø 

(1896). Taèiau postilë áriðta XVI amþiuje (veikiausiai 1574 metais), vadinasi, ir 

antraðtinis lapas turëjo bûti áriðtas kartu, taigi ir paraðytas ne vëliau kaip 1574 

metais. Domas Kaunas, Wolfenbüttelio bibliotekoje vartæs originalà ir iðsamiai apraðæs 

iðorinius jo ypatumus, nurodo, kad antraðtiniame lape vëliau paraðyti tik lietuviðki 

þodþiai Pirma Dallis: jie yra po pavadinimu, paraðyti kitu braiþu ir veikiausiai 

ne paties nuraðinëtojo 43 . Manoma, kad ðis rankraðtis yra dar senesnio nuoraðas, 

todël antraðtëje pavardæ netiksliai galëjo paraðyti paskutinysis perraðytojas, ir neabejotina, 

kad tai turëjo atsitikti XVI amþiuje 44 . 

Zigmo Zinkevièiaus nuomone, ði postilë turëjo bûti pradëta raðyti 1563 metais, 

nes pirmosios dalies 7 lape paminëtas tø metø ávykis 45 . Lukðaitë bando rankraðtá 

datuoti ir kitu bûdu: pagal tai, ar antraðtiniame lape suraðytos postilës buvo nurodytos 

Baþnyèios nuostatuose: 

1558 m. nuostatuose postilës nebuvo rekomenduojamos, taèiau paminëti didþiausi 

autoritetai, garsûs teologai, perþiûrëjæ nuostatø teiginius: Ph. Melanchtonas, Johannas 

Regijus ir dar keli kiti. Èia iðvardytøjø pavardës, iðskyrus U. Regijaus, 

minimos antraðtëje. Tad galima spëti, kad á rinkiná galëjo patekti ir dar pirmøjø 

lietuviðkø leidiniø rengëjø kartõs paraðyti pamokslai, taèiau daug didesnë tikimybë, 

kad pamokslai buvo iðversti ir adaptuoti Maþosios Lietuvos klausytojams po 

1558 m. baþnytiniø nuostatø (p. 382). 

Ið tiesø 1558 metø BN postilës buvo rekomenduojamos – juose nurodomos trys: 

„nach Anweisung der Postill Lutheri, Coruini, vnd Viti Theodori“ (Hubatsch 3, 

1968, 123). Ið jø antraðtëje yra tik dvi: Liuterio ir Korvino. Kitø autorës minimø 


1999, 272. Tai patvirtino ir Jolanta 

Gelumbeckaitë, 1999–2000 metais Hercogo 

Augusto bibliotekoje tyrusi ðià postilæ 

ir ðiame ALt tome skelbianti recenzijà 

(p. 173–194). Kita ranka áraðyta ir pavardë 

Michael Sappun Barten-ºµteinenµis. Juozo Karaciejaus 

nuomone, Michaelis Sapûnas yra 

ir taisæs rankraðtá, plaèiau þr. Juozas Karaciejus 

„Wolfenbüttelio Postilës tyrinëjimo 

problemos“, Wolfenbüttelio Postilë, parengë 

Juozas Karaciejus, Vilnius: Þara, 

1995, 17. 

44 Galëtume pridurti, kad jei kas norëtø cituoti 

Wolfenbüttelio postilës antraðtæ ið èia 

recenzuojamos knygos, tai pirmiausia 

turëtø pasitaisyti kità pavardæ: p. 379 

vietoj Spangenbergi paraðyta Scangenbergi 

(plg. Wolfenbüttelio Postilë 31, 35) ir dar 

keturias toje paèioje antraðtëje padarytas 

klaidas (neskaitant nenuoseklaus didþiøjø 

raidþiø raðymo). Apskritai recenzuojamoje 

knygoje senøjø knygø pavadinimai 

raðomi be aiðkios sistemos. Ypaè tai akivaizdþiai 

matyti tose vietose, kur greta 

pateikiamos antraðtiniø puslapiø iliustracijos, 

plg. Maþvydo knygø pavadinimus 

p. 238 ir 239, Vilento p. 375 ir 377: vienur 

didþiosios raidës iðlaikomos, kitur ne, tas 

pats pavadinimas vienur transliteruojamas, 

kitur transkribuojamas. 



1988, 57. 




teologø pavardës negali bûti tvirtas argumentas, nes nepasakyta, kokios jø knygos 

siûlomos kunigams. Datuodama autorë remiasi dar ir ankstesniais 1544 metø BN: 

1544 m. nuostatuose buvo rekomenduotos M. Lutherio, Urbano Regijaus, Antonio 

Corvino (nuostatø tekste paþymëta „ir kitos“) postilës. Dvi ið jø minimos rankraðèio 

antraðtëje (p. 382). 

Taèiau nei Liuterio, nei Regijaus, nei Korvino postilës 1544 metø BN nëra minimos. 

Jos nurodomos 1543 metø vasario 1 dienos dokumente „Fürstlicher durchleuchtigkeit 

zu Preussen bevelch [...] Vom 1. Februar 1543“ (Sehling 4, 1911, 59). 

Taigi nesant patikimø duomenø, autorës mëginimas datuoti postilæ remiantis Baþnyèios 

nuostatais neatrodo pagrástas. 

Gana rimtà argumentà naujam ðio rankraðèio datavimui pateikia Jolanta Gelumbeckaitë: 

antroje dalyje trylikos pamokslø pabaigoje nurodyta Danieliaus Greserio 

pavardë (pvz., Trumpai iµch Greµera WP 228; Trumpai iµch pirmas dalias Greµera iµchrinkta 

WP 237a). Jo postilë Enarratio [...] evangeliorum dominicalium et festorum pirmà kartà 

iðleista tik 1567 metais (plg. Gelumbeckaitë, ðio ALt tomo p. 178–179). Taigi bent jau 

antroji Wolfenbüttelio postilës dalis pradëta raðyti ne anksèiau kaip 1567 metais. 

2.15. Ne visai átikinamas ir teiginys, kodël Wolfenbüttelio postilë nebuvo iðleista: 

Tad ávairiø postiliø daliø rinkinys, kuriame buvo dar ir Ph. Melanchtono postilës 

dalis, tuo metu ateities jau nebeturëjo ir á já nebuvo investuojamos lëðos (p. 382). 

Kodël postilë, sudaryta ið keliø autoriø veikalø, nebeturëjo ateities ir kodël èia 

iðskiriama Melanchtono postilë? Ðis garsus teologas perþiûrëjo 1568 metø BN, todël 

lieka neaiðku, ar jo knyga galëjo bûti nepageidautina. Kita vertus, tuo metu Prûsijoje 

dar nebuvo iðleistas joks lietuviðkø pamokslø rinkinys, o kunigams, ypaè ne itin 

gerai mokantiems lietuviðkai ar nepakankamai pasirengusiems savo darbui, tokios 

knygos labai reikëjo. Þinome, kad Vilentas vertë Dietricho postilæ, Bretkûnas buvo 

iðvertæs Korvino postilæ (prieð 1589 metus) 46 , taèiau nei viena, nei kita, rodos, nebuvo 

iðleista. Tik 10-ojo deðimtmeèio pradþioje pavyko tà spragà uþpildyti: Bretkûnas 

sudarë dviejø daliø postilæ. Ji iðleista palyginti dideliu tiraþu ir tai liudija, kad 

pamokslø knyga buvo labai laukiama 47 . 

Bretkûnas taip pat rëmësi garsiø teologø darbais, tik nei antraðtëje, nei pratarmëje 

jø neávardijo. Taèiau lotyniðkoje pratarmëje jis aiðkiai pasakë: „pateikiau kitø 

teismui Evangelijos aiðkinimà, paimtà ið garsiausiø teologø komentarø“ 48 . 

46 Bretkûno darbø sàraðe, kurá Prûsijos kunigaikðèio 

tarëjai pridëjo prie savo 1589 

10 14 laiðko, minima, kad Korvino Postilæ 

jis buvo iðvertæs ið lotynø kalbos (Falkenhahn 

1941, 109–110). 

47 Manoma, kad Postilës iðspausdinta apie 

1000 egzemplioriø, 100 egzemplioriø duota 

paèiam autoriui (Falkenhahn 1941, 104, 

112). 

48 Cit. ið Regina Koþeniauskienë, XVI–XVIII 

amþiaus prakalbos ir dedikacijos, Vilnius: 

Mokslas, 1990, 120. 


2.16. Nepaisydama ðiø pratarmës þodþiø apie rëmimàsi kitø teologø darbais, 

autorë Bretkûno Postilæ vadina originaliu veikalu: 

J. Bretkûno Postilla... buvo pirmoji originali tokios didelës apimties (beveik 1000 

puslapiø) knyga lietuviø kalba. Tad J. Bretkûnas [...] kûrybiðkai pratæsë M. Maþvydo 

originaliø tekstø kûrimo pradmenis. Jo postilë buvo nauja pakopa lietuviø 

literatûroje, kurioje iki tol vyravo verstiniai tekstai (p. 382). 

Kol nëra nustatytas Bretkûno pamokslø santykis su lotyniðkomis ir vokiðkomis 

liuteronø postilëmis, iðëjusiomis iki 1591 metø, kalbëti apie jà kaip apie pirmàjà 

originalià lietuviðkà knygà bûtø per dràsu. Iki ðiol tëra þinoma, ið kuriø postiliø 

Bretkûnas savo pamokslø tiesiogiai nevertë: Guido Michelini lygino ðià knygà su 

ðeðiais tokio tipo veikalais ir nustatë, kad pamokslai nëra versti ið Brentijaus (1554), 

Korvino (1540), Hemingijaus (1561), Melanchtono (1601) 49 ir Seehoferio (1539) postiliø 

50 . Originalia ðios Postilës laikyti negalime dar ir dël to, kad nemaþà jos dalá 

sudaro neabejotinai verstas tekstas: tai prieð pamokslus dedamos Biblijos iðtraukos, 

pirmo tomo gale esantis „Passio“ (BP I 356–416, ið viso 61 p.), dvi maldos ir kiti 

versti fragmentai. Antai pirmame tome verstas tekstas sudaro apie 130 puslapiø 51 

(ið viso yra 433 p.), taigi apie 30% viso knygos teksto. Bretkûno Postilæ tegalima 

laikyti pusiau originaliu, arba kompiliaciniu, kûriniu. Net ir tos frazës, kuriose 

minima Lietuva ir lietuviai, dar neduoda tvirto pagrindo manyti, kad pamokslai 

sukurti paties Bretkûno, o ne versti ar kompiliuoti ið keliø ðaltiniø. Senøjø tekstø 

vertëjai ir perraðinëtojai, norëdami priderinti tekstà prie savo meto tikrovës, daþnai 

prideda papildymø, paaiðkinimø, áterpia fragmentø ið kitø knygø ar net daro tam 

tikras temines kompozicijas (þinoma, jei tai ne kanoninis tekstas) 52 . 

2.17. Kalbant apie Bretkûno darbus, vertëtø atkreipti dëmesá á dar vienà ávairiais 

poþiûriais ádomø faktà, galintá papildyti monografijoje plëtojamà temà apie 

Prûsijos autoriams bûdingà kûrybos perimamumà ir tæstinumà. Postilëje prieð pamokslus 

Bretkûnas dëjo ne savo paties verstas Biblijos iðtraukas. Daugumà jø ëmë 

ið Vilento Euangelijø bei Epistolø (1579), o vienà tekstà – ir ið jo Enchiridiono 53 . Be to, 

49 Ðituo Melanchtono postilës leidimu Bretkûnas 

negalëjo naudotis – ji iðleista praëjus 

10 metø po BP pasirodymo. 

50 Guido Michelini „Über die Stellung des 

Objektes in der Postille von Bretkûnas“, 

Analecta Indoevropaea Cracoviensia Ioannis 

Safarewicz memoriae dicata, Cracoviae: In 

officina cvivs nomen vniversitas, 1995, 

249–50. 

51 Neskaitant paties autoriaus iðskirtø perikopiø 

fragmentø pamoksluose. 

52 Äìèòðèé Ëèõà÷åâ, Teêñòîëîãèÿ. Íà ìàòåðèàëå 

ðóññêîé ëèòåðàòóðû Õ–ÕVII âåêîâ, 

Ëåíèíãðàä: Íàóêà, 1983, 404–406. 

53 Taèiau galbût Bretkûnas dëjo Vilento tekstus 

ne savo valia, o kieno nors verèiamas? 

Vaclovas Birþiðka manë, kad „tik spaus- 

dinant [...] Bretkûno tekstas tiek tebuvo 

pakeistas, kad vietoje paties Bretkûno iðverstø 

evangelijø tekstø buvo ádëti atitinkami 

1579 m. Vilento evangelijø tekstai“ 

(Vaclovas Birþiðka, Senøjø lietuviðkø knygø 


draugija, 1953, 142). Taèiau tekstai 

nemaþai taisyti (apie tai plaèiau Ona 

Aleknavièienë, Jono Bretkûno Postilës perikopiø 

autorystë [daktaro disertacijos santrauka], 

Kaunas: Vytauto Didþiojo universiteto 

leidykla, 1999). Vienà tekstà tik 

keièiant kitu, negalëtø atsirasti tiek teksto 

nesutapimø ir gana nuosekliø raðybos ir 

kalbos skirtumø. Visais ðiais klausimais 

bûtø labai svarbus ir istoriko þodis. 




su Vilento vertimais susijusi ne tik Postilë. Tirdamas Bretkûno NT santyká su originalais 

ir lietuviðkais ðaltiniais, Range (1992, 118–122) nustatë, kad versdamas 

Bretkûnas nemaþai rëmësi Vilento EE. Kai kur EE tekstà jis perëmë beveik paþodþiui, 

kitur tik vos juntamai orientavosi á Vilento vertimà. Ðie rëmimosi faktai taip 

pat iliustruoja tà iðskirtiná XVI amþiaus lietuviø kultûros reiðkiná – bendram tikslui 

Prûsijos kunigaikðtijoje dirbanèius ir kitø pradëtà veiklà tæsti gebanèius kûrëjus. 

Bretkûno pavyzdys èia svarbus dar ir tuo, kad jis, gimæs ne Didþiojoje Lietuvoje 

(kaip Maþvydas, Vilentas ir kiti), o Prûsijoje ir bûdamas jau kitos kartos atstovas, 

perëmë ðià tradicijà ir toliau jà kûrybiðkai plëtojo. Ðiø autoriø ir jø darbø sàsajoms 

tirti ið tiesø iðliko maþa ðaltiniø (tai Lukðaitë pabrëþia p. 567), taèiau jø kûrybinio 

palikimo ir konteksto tyrimas pateikia ðiek tiek naujø duomenø. 

2.18. Baigiant Bretkûno temà, reikia patikslinti atvykimo á Labguvà datà: èionai 

jis atvyko ne 1563, kaip raðoma (p. 382), o 1562 metais (Birþiðka 1960, 161). 

2.19. Paskutinis Prûsijoje lietuviø kalba iðleistø knygø autorius, patekæs á apraðomàjá 

laikotarpá, yra Ragainës kunigas Simonas Vaiðnoras Varniðkis. Tai taip pat 

jau naujosios kartos atstovas. Autorë raðo: 

1600 m. Karaliauèiuje buvo iðspausdintos dvi jo ið lotynø kalbos iðverstos ir 

sutrumpintos knygos: Zemczuga theologischka su jo paties ir Z. Blotno lietuviðkomis 

prakalbomis ir Apie popieszischkaie Mische. Pirmoji knyga – religiniø tekstø rinkinys, 

aiðkinantis liuteronø teologijos pagrindus; Adamo Franciskaus knygos Margarita 

Theologica vertimas. Antroji – Marburgo ir Vitenbergo profesoriaus, liuteronø ortodoksø 

ðalininko E. Hunnijaus (1550–1603) veikalo dalies vertimas (p. 385). 

Taèiau 1600 metais iðëjo tik viena Vaiðnoro parengta knyga (ji laikoma konvoliutu), 

turinti ir vienà bendrà pavadinimà – sutrumpintai Zemczuga Theologischka. Paèioje 

ðios knygos pabaigoje ádëtas Egidijaus Hunijaus veikalo vertimas „Apie popieszischkaie 

Mische“ nëra atskirai iðleista knyga. Ðis 79 puslapiø tekstas neturi 

netgi antraðtinio puslapio, kuriame, be pavadinimo, paprastai bûna nurodomas vertëjas, 

leidimo vieta bei metai. Kita vertus, jei minimas Hunijaus veikalas, turëtø bûti 

nurodomas ir treèias Zemczugoje Theologischkoje esantis vertimas. Jis taip pat yra 

organiðka visos knygos dalis 54 . Tai 23 puslapiø tekstas „Apie dusches zmoniu numirusuiu“, 

einantis tuoj po Adomo Franciskaus Margarita Theologica vertimo. Jis verstas ið 

Jakobo Heerbrando veikalo Compendium theologiae skyriaus „De statu animarum“ 55 . 

Senosios raðtijos tyrëjams kyla abejoniø, kas vertë ðituos abu pridëtuosius tekstus, 

– vertëjas prie jø nenurodytas. Jurgio Lebedþio 56 ir Michelini’o (1997, x) nuomone, 

juos veikiausiai vertë pats Vaiðnoras. Prieðingu atveju kur nors bûtø buvæ 

nurodyti kiti vertëjai. Be to, visø trijø tekstø vertimo maniera ir kalba labai panaði. 

54 Paminëtinos ir dvi maldos: viena ádëta tarp 

Heerbrando ir Hunijaus vertimø, kita po antrosios 

vertëjo pratarmës prieð „Errata“. 

55 Pirmà kartà iðleistas 1573 metais, þr. Simono 

Vaiðnoro 1600 metø Þemczuga Theolo- 

gischka ir jos ðaltiniai, parengë Guido Michelini, 

Vilnius: Baltos lankos, 1997, viii. 

56 Jurgis Lebedys, Senoji lietuviø literatûra, 

Vilnius: Vaga, 1977, 108–109. 


134 iðnaðoje (p. 385) teigiama, kad nenustatyta, ið kurio Hunijaus leidimo versta 

„Apie popieszischkaie Mische“. Michelini’o duomenimis, ðis tekstas verstas „ið 

Egidiaus Hunniaus veikalo Articulus sive Locus de Sacramentis Veteris et Novi Testamenti 

16-ojo skyriaus ‘De Missa Pontificia’“, bet vertëjas daugiau rëmæsis ne lotyniðku 

originalu, o Jeremijaus Vietoro vokiðku vertimu Der Artikel von den Sacramenten 

Altes unnd Neuwes Testaments 57 . Dar paþymëtina, kad Michelini ne tik nustatë 

visø Vaiðnoro 1600 metø knygà sudaranèiø vertimø ðaltinius, bet 1997 metais 

parengë ir kritiná leidimà (þr. 55 iðnaðà). 

2.20. Reikia aptarti dar vienà autorei abejoniø keliantá klausimà – Merkelio 

Petkevièiaus Katekizmo (1589) ir Morkûno Postilës (1600) tarmæ. Lukðaitë mano, kad 

ðie evangelikø reformatø leidiniai dar laukia savo tyrëjø tokiu poþiûriu: 

kokia kalba kalbëjo Þemës teismo teisëjas [t. y. Petkevièius – O. A.], dirbæs Vilniuje 

apie 30 metø [...] Þemës teisme ir Vyriausiojo Tribunolo sekretorius, kai sesijos 

vykdavo Vilniuje, turëjæs dvarø apie Maiðiagalà, Giedraièius ir Salakà, nors kilæs 

ið srities, buvusios á vakarus nuo Këdainiø. O daug metø Vilniuje gyvenusio ir 

dirbusio Jokûbo Morkûno kalba – galbût tai Vilniaus miestieèio kalba? (p. 569) 

Ieðkodama prieþasèiø, kodël Lietuvos reformatø knygos nëra taip kruopðèiai 

parengtos kaip Prûsijos leidiniai, jø kalba maþiau norminta, joje daugiau barbarizmø, 

autorë kelia mintá, kad ðiuos reiðkinius Petkevièiaus Katekizme (toliau – PK) 

galima paaiðkinti Vilniaus apylinkiø bajorø kalba: 

Atsiþvelgiant á tai, kad vertëjas buvo ne dvasininkas, ðá reiðkiná bûtø galima aiðkinti 

kitaip – katekizme uþfiksuotas tuo metu jau funkcionavæs baþnytinis þargonas ir 

bajorø, gyvenusiø Vilniuje ir jo apylinkëse, kalba (p. 569, 141 iðnaða). 

PK jau yra sulaukæs nemaþo tyrëjø dëmesio. Jo kalba vertinta ávairiai 58 . 

Remdamasis dialektologijos duomenis, Zinkevièius 1970 metais nustatë pagrindines 

PK tarmës ypatybes ir lokalizavo tarmæ. Jis atmetë Brücknerio ir kitø tyrëjø 

keltà rytø aukðtaièiø tarmës versijà ir atskleidë, kas klaidino ankstesniuosius tyrëjus. 

Zinkevièiaus lingvistinë analizë parodë, kad negali bûti në kalbos apie Vilniaus 

kraðtà kaip ðio katekizmo tarmës pagrindà: PK iðlaikomi sveiki tautosilabiniai 

dvigarsiai [an], [am], [en], [em], tuo tarpu rytø aukðtaièiai siaurina pirmàjá 

dëmená. Sveiki PK yra ir nosiniai balsiai [a . ], [e . ], o rytø aukðtaièiai juos verèia á [u . ], 

[i . ]. Ðios ypatybës tarmei nustatyti yra labai patikimos. Mat tiek ðiø dvigarsiø, tiek 

nosiniø balsiø siaurëjimas – labai senas mûsø tarmiø vokalizmo reiðkinys: rytø 

57 Plaèiau apie tai þr. Guido Michelini, La 

versione in lituano antico del XVI capitolo 

dell’Articulus di Hunnius, Potenza: Il Salice, 

1991, 7–10. 

58 Antai Alexanderis Brückneris manë, kad 

Petkevièius ið tikrøjø raðë rytø lietuviø 

Vilniaus kraðto tarme, o Ernstas Fraenkelis 

PK rado Vilniaus kraðto kalbos atgarsiø, 

taèiau jo kalbà laikë artima 1653 metais 

Këdainiuose iðëjusiam kitam refor- 

matø leidiniui Knyga Nobaþnystës. Franzas 

Spechtas árodinëjo, kad PK ir kiti kalvinistø 

raðtai paremti Birþø tarme. Jonas Kruopas, 

vëliau ir Jonas Palionis priëjo prie iðvados, 

kad PK paraðytas vidurio aukðtaièiø 

tarme, bet turi ir ðiek tiek rytø aukðtaièiø 

tarmës elementø. Tyrimø apþvalgà 

ir literatûrà nurodo Zigmas Zinkevièius, 

„M. Petkevièiaus katekizmo (1589 m.) tarmë“, 

Blt 6(2), 1970, 227. 




Lietuvoje jo bûta jau XIII–XIV amþiuje (Zinkevièius 1970, 228). Vakarinæ PK tarmës 

ploto ribà Zinkevièius (1970, 228–236) nubrëþë, detaliai iðtyræs kietojo ir minkðtojo 

priebalsio l distribucijà – PK paraðytas tipiðka priebalsá [l] kietinanèia (prieð [e] tipo 

balsius) tarme. Be to, PK sistemingai netrumpinama nom. sg. galûnë -as, èia iðlaikytas 

sveikas pralietuviðkas balsis [a] nekirèiuotoje absoliutinëje galûnëje, iðlikæ 

sveiki ir kiti trumpieji balsiai, taigi PK tarmë nëra paveikta pralietuviðkø trumpøjø 

balsiø fonetinës redukcijos (Zinkevièius 1970, 237–238). Ávertinæs dar ir kitas kalbos 

ypatybes, Zinkevièius patikimai nustatë PK tarmæ: tai Panevëþiuko apylinkiø tarmë 

59 . Nors pagrindiniai Petkevièiø ðeimos dvarai ið tiesø buvo apie Maiðiagalà ir 

Salakà, taèiau, Konstantino Jablonskio duomenimis, Panevëþiuke ir jo apylinkëse 

dvarø turëjo Merkelio Petkevièiaus dëdë Matas Petkevièius – juose galëjo praleisti 

vaikystæ anksti naðlaièiu likæs ir dëdës globojamas Merkelis Petkevièius 60 . 

Vidurio aukðtaièiø tarme paraðytas ne tik PK, bet ir visi kiti DLK XVI–XVII 

amþiaus reformatø raðtai: Morkûno Postilë, Knyga Nobaþnystës (1653), 1680 metø 

anoniminis katekizmas; jai artima ir Samuelio Boguslavo Chylinskio versta Biblija 61 . 

3. Atsiplëðiant nuo èia paminëtø detaliø, susijusiø tik su maþa recenzuojamos 

knygos dalimi – daugiausia XVI amþiaus lietuviðka raðtija, reikia dar kartà pabrëþti, 

kad Ingës Lukðaitës studijos dëka prieð akis turime aiðkø Reformacijos 

Didþiojoje ir Maþojoje Lietuvoje paveikslà. Á bendrà kultûros raidos kontekstà èia 

yra átrauktos ir pìrmosios lietuviðkos knygos, ávertinta jø reikðmë bei átaka kitoms 

visuomenës gyvenimo sritims. Dël to ði monografija svarbi ne tik istorikams, bet ir 

kalbininkams bei literatûros tyrëjams. Nemaþa vokiðka santrauka daro jà prieinamà 

ir kitø ðaliø mokslininkams. Baigiant reikëtø pridurti, kad knyga bûtø lengviau 

naudotis, jei bûtø nuorodos, kur apie tuos paèius ar panaðius dalykus jau buvo 

kalbëta ar bus kalbama – kartais sunku nuspëti, kur galima rasti tolesnæ temos 

plëtotæ. Tokioje enciklopedinës apimties (ir pagal medþiagà, ir pagal dydá) knygoje 

bûtø pravertusios ir smulkesnës skyriø antraðtëlës, taip pat ir vienoje vietoje pateiktas 

literatûros sàraðas. Taèiau ir taip ði knyga pranoksta vieno þmogaus galias. 


ONA ALEKNAVIÈIENË Gauta 2000 m. geguþës 4 d. 




elektroninis paðtas: onalekn@ktl.mii.lt 

59 Þr. PK tarmës lokalizavimo schemà: þemëlapyje 

parodytos fonetikos ir morfologijos 

ypatybiø izofonos ir plotas, kuriame lokalizuotina 

PK tarmë (Zinkevièius 1970, 229). 

60 Konstantinas Jablonskis, „Þinios apie Merkelá 

Petkevièiø“, 1598 metø Merkelio Petkevièiaus 

katekizmas, Kaunas: Ðvietimo ministerijos 

knygø leidimo komisija, 1939, VII–XIII. 

61 Plaèiau apie reformatø raðtø tarmæ þr. dar 

Jonas Palionis, Lietuviø literatûrinë kalba 

XVI–XVII a., Vilnius: Mintis, 1967, 71–79; 

Zigmas Zinkevièius, Lietuviø kalbos istorija 


1988, 195–204, 213–228. 



ISSN 1392–737X 

Martynas Maþvydas and Old Lithuania 

(collection of papers), 

parengë Regina Koþeniauskienë; 

iðvertë á anglø kalbà Diana Bartkutë; 

redagavo Domas Kaunas, Darius Kuolys, Regina Koþeniauskienë, 

Vytautas Landsbergis, Jûratë Trilupaitienë, Antanas Tyla 

Vilnius: Pradai, 

1998, pp. 1–416. ISBN 9986–943–14–0 

This book consisting of a preface by Regina Koþeniauskienë (pp. 9-10) and a 

collection of 18 papers by various well-known cultural figures, specialists in Lithuanian 

history, literature and linguistics is dedicated to Martynas Maþvydas and the 

450th anniversary of the publication of the first Lithuanian book. 

The first paper, “Trends of Lithuania’s integrity in Europe in the 16th century: 

Paths of intellectual information” (pp. 13-28) by Antanas Tyla is a general description 

of the political and cultural situation in l6th century Europe and Lithuania. 

Tyla concludes (p. 25) that “[...] the First Lithuanian book, which appeared in 

Königsberg 450 years ago, was the intellectual outcome of cognition, communication 

and aspiration to self-preservation of the Lithuanian nation involved in the 

European cultural processes of the time.” Although this was supposedly translated 

into English it seems doubtful to me that the English speaker who did not know 

Lithuanian would be able to decipher correctly the collocations “professors Vaclovas 

and Mykolas Birþiðkos [...] Benediktas and Abraomas Vainos [...] Jonuðas and 

Kristupas Radvilos”, which contain the Lithuanian plurals of the family names 

Birþiðka, Vaina, and Radvila respectively (p. 22). In each case English style would 

require the use of the singular of the family name. Thus one might say, e.g., John 

and Mary Smith, but never *John and Mary Smiths. Although I can’t be completely 

certain, since I have not seen the original Lithuanian text, it seems to me that in the 

219 Martynas Maþvydas and 

Old Lithuania

title the words “integrity in Europe” should be replaced by “integration into Europe” 

which seems to be the subject of the paper. 

The author of the second article, “The first Lithuanian book and the period of 

formation of the new culture trait-complex” (pp. 31-57) Ingë Lukðaitë examines the 

cultural context of printing in Lithuania. Possibly only persons with a feeling for 

contemporary English style will find the title of the third article, “The road of the 

book to Lithuania” (pp. 59-99) awkward. In this article Edvardas Gudavièius discusses 

the writing and printing of books in Lithuania and notes that Lithuanian 

books were in the minority among books published in l6th century Lithuania. 

Americans are notorious for their inability to distinguish transitive and intransitive 

verbs, but still the following sentence (p. 63) will evoke at least a smile from most 

Americans: “[...] it [i.e., published books—W. R. S] increased the amount of knowledge 

received by the elite strata and rose [sic!] its level [...]” As Gertrude Stein 

wrote: “A rose is a rose is a rose,” but this one should have been raised. On p. 66 

we read: “The earliest arengas of acts, adopted from Polish formulars, define good 

deeds as an action rewarded by God.” I had never heard the English word arenga 

before so I looked it up in Webster’s Third International Dictionary where I found the 

single definition (p. 116): “a genus of tropical Asiatic and Malaysian palms having 

pendent spadices and berrylike fruits.” In the Lithuanian Academy Dictionary (LKÞ 

I 297) the closest to arenga was arendà ‘rent.’ I could not find arenga either in Lewis 

and Short’s A Latin Dictionary (Oxford, 1975). I doubt that the author of the article 

had in mind “Asiatic and Malaysian palms.” From the sentence it seems that the 

author intended some kind of document, but exactly what kind of document is 

unclear to me. 

For me Zigmas Zinkevièius’ article, “Linguistic sources of Martynas Maþvydas’ 

writings, and manuscript texts before Maþvydas” (pp. 101-123) seems, for some 

reason or other, to be in somewhat better English and therefore easier to understand. 

Of course, I am familiar with Zinkevièius’ views from other sources and this 

may have aided in understanding his views on the origin of Maþvydas language 

and the other sources for the origin of Lithuanian writing. 

Albinas Jovaiðas’ article, “Martynas Maþvydas’ catechetical activities” (pp. 125- 

139) discusses Maþvydas’ work as a teacher of the catechism, but Jovaiðas also 

notes that Maþvydas served not only God, but the “native word,” i.e., the Lithuanian 

nation (p. 139). In her article “Martynas Maþvydas’ Catechism: Tradition and 

signs of a new consciousness” (pp. 141-157) Dainora Pociûtë-Abukevièienë writes 

(p. 143) that the early Lithuanian and Protestant works of literature were not copies 

of analogous Western books, but where rather “oriented towards solutions of culture-specific 

problems.” 

Juozas Karaciejus in his article, “The first book and its addressee” (pp. 159-172) 

discusses again the vexed question of the month of publication of Maþvydas’ 

Catechism and concludes (p. 164): “[...] it is possible to draw the conclusion that the 

printing of Maþvydas’ Catechism, which was finished late in 1547, was started 


considerably earlier.” Furthermore Karaciejus supports K. Jablonskis’ and Pranas 

Skardþius’ view “[...] that the first Lithuanian book was intended for Lithuania 

Major, whereas Maþvydas’ later works - for Lithuania Minor” (p. 170). 

The title of Saulius Ambrazas’ article is “Some derivative features in the writings 

by M. Maþvydas from the diachronic point of view” (pp. 175-188). Ambrazas 

discusses derivatives with the suffixes -tojas (-tojis), -inykas(-ë), -ybë and -imas/ 

-ymas and places them geographically and historically. For example, he writes 

(p. 185): “The l6th-17th-century nomina agentis derived with the suffix -tojas from 

primary verbs were widely used in the Low Lithuanian and in the High Lithuanian 

dialect of Lithuania Minor (East Prussia); in the East and Middle High 

Lithuanian dialects, they were in that period being pushed from active use by 

corresponding derivatives with the suffix -ëjas.” The article is solid and workmanlike, 

but one must read the article to see that apparently the title has been wrongly 

translated. A derivative feature is a feature which is derived from something or 

other. Similarly derivative isoglosses (p. 185) would be isoglosses which were somehow 

derived. The title should contain some phrase such as features of derivatives 

or perhaps procedures of derivation or even, although perhaps less desirable, 

derivational features. Since in effect the article deals with suffixation, I would have 

preferred a title such as “Some derivational suffixes in the writings by M. Maþvydas 

from the diachronic point of view.” 

Regina Koþeniauskienë’s article, “The context of Martynas Maþvydas’ rhetorical 

text” (pp. 191-212) begins with the sentence: “Rhetorical humanistic thinking, 

which permeated the written literature of the Renaissance epoch, is distinct in its 

all [sic!] genres, also in prefaces, dedications and other inserts of the main text of 

the first printed books in national languages, which most frequently were catechisms” 

(p. 191). Although it is not completely clear to me, I can get a notion of what 

the author might mean. But if there is any dialect of English where the sequence 

*its all genres is acceptable, I am quite unfamiliar with it. On p. 198 we find the 

sentence: “Or, just think how Lithuanian are the following words in Upaminagimas: 

makslas, scheimina, darbas, prakaitas, iszganitagis, gals, while the archaic forms of the 

subjunctive mood iszmaktumbet, atmintumbet, preimtumbet impart peculiar rhetoric 

poeticism.” The Lithuanian words are not glossed into English in the text and even 

if they were, how would the English speaker who did not know Lithuanian be able 

to appreciate them as being quintessentially Lithuanian? If the text was designed 

for someone who knows Lithuanian well, why bother to translate it into English 

at all? Elsewhere in the volume (Christian) Stang’s name has been preserved in its 

original form, but on p. 198 it appears in the Lithuanianized form Stangas. 

Eugenija Ulèinaitë’s article, “Letters of the humanists of 16th century Lithuania: 

European tradition and originality” (pp. 215-233) treats the letters of such notable 

figures as Abraomas Kulvietis, Aloisius Lipoman [sic!], Mikalojus Radvila the 

Black, Stanislovas Rapolionis, Augustinus Rotundas. One of the most interesting 

things in Rotundas’ letter to Stephen Batory is his suggestion that Latin should 


Old Lithuania

eplace the official Slavic (Russian or Belorussian) language in the legal system of 

the Grand Duchy of Lithuania, in clerical work and in the chancellery of the king. 

Rotundas maintains that Latin is the native and primary language of the Lithuanians 

and that there is a tradition of legal Latin. (Curiously enough the legend of 

the Roman origin of the Lithuanians still persists. Recently a local artist of considerable 

repute, who spends part of the year in Paris, told me that he had known 

Lithuanians in Paris and that the Lithuanians were originally Romans. Unfortunately 

our group was just breaking up at this moment and I did not have the chance 

to inform him otherwise.) Naturally Ulèinaitë also discusses Maþvydas’ letters, 

which give us a picture of his living conditions. She concludes (p. 232) that “[...] in 

16th century Lithuania the forms of the epistolary genre were known, fostered and 

supplemented by actual European and Lithuanian realia.” 

“Book publishing activities of the Prussian authorities in the 16th-18th centuries” 

(pp. 235-265) is the title of the article by Domas Kaunas who discusses (1) the 

organization and funding of book publishing, (2) remuneration for authors, (3) the 

size of the various editions and (4) censorship. The publication of Maþvydas’ 

Catechism and the Old Prussian catechisms by Hans Weinreich in Königsberg was 

funded by the state. The printers were paid two marks and three shillings for the 

first Old Prussian catechism and only two marks for the second corrected edition 

(p. 236). The publication of Maþvydas’ second book, Giesmë ð. Ambrazeijaus bei ð. 

Augustina (The Hymn of St. Ambrose and St. Augustine, 1549) was, however, apparently 

financed by Sebastian Perbanth, the commander of Ragnit (p. 237). According 

to Kaunas (p. 246) in the dedication of Vilentas’ Euangelijos bei epistolos (1579) 

the latter mentions that the translation was approved by experts in theology and 

the Lithuanian language. Thus we can assume that authors of the works published 

in early Lithuania submitted their works to others before publication (p. 247). Later 

for the 17th century there is documentary evidence of the appointment of experts 

to study the manuscripts of proposed publications (p. 249). Thus a group of seven 

experts in the Lithuanian language was appointed to evaluate “The Psalms of 

David” prepared by Johann Rhesa (1625). A board of editors was appointed to 

evaluate Daniel Klein’s grammar and hymn book which were then discussed at 

informal meetings at Klein’s home in Tilsit. 

We know that Maþvydas received 70 marks annually for his work in Ragnit and 

this amount was sufficient to buy 350 kg of butter, 150 kg of good wool, 140 sheep 

and two good or eight old horses (p. 254). Although Vilentas’ royalties were at first 

rather modest, later having worked on the translation of the Euangelijos bei epistolos 

initially received 70 marks and from 1563 on 90 marks. Of course, as Kaunas 

remarks: “[...] it was the moral remuneration—the opportunity to realize creative 

potential, and public recognition of the intellectual part of society—that was most 

significant to many an author of the feudal epoch” (p. 256). In this sentence the of 

is rather tricky. It is not immediately clear whether the authors get public recognition 

from the “intellectual part of society” or whether the public is giving recogni- 


tion to that “intellectual part of society”, which, presumably, consists of the authors. 

If the former is meant, then the preposition by or from instead of the preposition 

of would disambiguate the sentence. In either interpretation one could say the 

same about most contemporary linguists, very few of whom would be able to 

survive on the royalties from their publications. 

Kaunas then discusses the size of editions of Lithuanian books. He writes 

(pp. 257-258): “Bearing in mind the fact that Maþvydas’ catechism was to be read 

by several tens of Evangelical priests and teachers, its edition was very large 

indeed.” The use of such an expression as several tens to denote an indefinite 

number is rather unusual in English, the term dozen, however, being quite common. 

For most contemporary Americans the word priest is unusual to denote a Protestant 

clergyman. It is mostly reserved for Roman Catholic and Orthodox clergy. The word 

priest may on occasion denote an Episcopalian/Anglican (Protestant), but in the 

United States I have never heard the word to denote a Lutheran clergyman. Furthermore 

Kaunas writes: “In spite of the efforts of the Protestant church the Bible in 

Lithuanian, due to its high price, could not be published in sizeable editions up to 

the Napoleon’s wars” (p. 259). It would seem to me that the most elementary 

grammar of English would show that the definite article cannot be used with the 

possessive in ’s. One could say “the Napoleonic wars” or “the wars of Napoleon” 

but “the Napoleon’s wars” sounds very odd indeed. 

In Darius Kuolys’ article “Visions of society evolution in 16th century Lithuanian 

literature” (pp. 267-285) we read (p. 267): “This was a period of fairly radical 

cultural, political, legal and economic reforms, when new rules of social life were 

created and brave ideas of societal evolution raised.” Kuolys suggests that in the 

16th century Lithuanian society was relative tolerant of religious and ethnic differences. 

This tolerance was lost in the second half of the 17th century, considerably 

influenced by the coercion of the invaders from Moscow and Sweden (p. 283). 

(Parenthetically I might remark that the adjective Aryan as in “the Aryan Simonas 

Budny” [p. 280] is an adjective referring to the Indo-European language family 

[Webster’s Third International Dictionary, p. 125]. The spelling Arian is also possible 

to refer to the language family and derivative meanings, but Arian is the only 

possible spelling for an adjective derived from the name of the fourth century 

theologian Arius [Webster’s Third International Dictionary, p. 117].) 

The title of Sigitas Narbutas’ article is: “History of the Grand Duchy of Lithuania 

in the works of Motiejus Strijkovskis” (pp. 287-309). Narbutas writes that Motiejus 

Strijkovskis’ “The yet unseen in daylight Chronicle of Poland, Lithuania, Samogitia 

and all the lands of Rus’ (Ktora przedtym nigdy swiatùa nie widziaùa, Kronika Polska 

Litewska Zmodzka y wszystkiey Rusi)” is subject to various interpretations. Still in 

Narbutas’ opinion the Lithuanian rulers Vytautas and Kæstutis receive a positive 

evaluation in the Chronicle. 

Vincentas Drotvinas’ article “The message of the manuscript dictionaries of 

Lithuania Minor” (pp. 311-341) is a description of the early dictionaries of Lithua- 


Old Lithuania

nia Minor and a brief discussion of their importance for the study of the history of 

the Lithuanian language. The otherwise interesting and competent article is marred 

by such stylistic infelicities as (concerning the Lexicon Lithuanicum): “There also 

exists an opinion that it is a copy of a written earlier and perished manuscript of 

a German-Lithuanian dictionary [...]” (p. 316). I would correct this to: “There also 

exists the opinion that it is a copy of a manuscript of a German-Lithuanian dictionary 

which was written earlier and later lost.” 

“The l6th century can be looked on as the golden age of culture, both in Lithuania 

and Prussia” (p. 333) writes Vytautas Landsbergis in his article “16th century 

musical culture of Lithuania: links between the Grand Duchy of Lithuania and 

Lithuania Minor” (pp. 333-341). Landsbergis suggests that there are good reasons 

to suspect cultural relationships in the both the popular and the court music of 

Lithuania Minor and the Grand Duchy of Lithuania. 

In his article “Texts and melodies of Latin hymns in Maþvydas’ translation” 

(pp. 343-360) Guido Michelini suggests that Maþvydas, following the model of the 

translations of Luther and other authoritative figures of the Evangelical church, 

translated freely into Lithuanian in order to make the content of the message more 

accessible to the ordinary people. Michelini shows that one must also take into 

consideration the melody of the hymn and whether it differs from that of its Latin 

source or not. 

Jûratë Trilupaitienë discusses the relationship between folk songs and hymns in 

her article, “Hymn melodies in Martynas Maþvydas’ books” (pp. 363-387). She 

writes: “The Prussian Lithuanians used to re-arrange the Protestant choral in their 

own way, i.e. they adapted their intonations to folk creation” (pp. 384-385). 

In her article “The book of the Renaissance” (pp. 389-410) Jolita Liðkevièienë notes 

that in sixteenth century Lithuania printing combined both the western and the 

Byzantine tradition. She notes that the western tradition, as one might indeed expect, 

was the basis of the Reformation centers of printing. For example, Nicolaus Radvilus 

the Black, the founder of the Lithuanian printing house in Brest invited printers from 

Cracow where the art of book printing was already quite advanced (p. 393). Asymmetrical 

book decorations are in general characteristic of the early Renaissance, but 

in Lithuanian publications the asymmetrical decoration is found in books of the 

second half of the 16th century. “For example, the title page of M. Maþvydas’ Giesmës 

ðv. Ambraziejaus ir ðv. Augustino (Hymns of St. Ambrose and St. Augustine) is framed 

by a massive border of diverse ornament and style. A stylized ornament of marguerites 

on a dark background on the top [...] clashes with the overall ornamental unity 

of the book. A contour frame of different geometrical configurations is imprinted on the 

right and the left. The bottom part of the title page bears two images of saints [...] to 

reflect the content of the publication” (p. 403). But in fact the images of the saints 

according to Paulius Galaunë have nothing in common with the contents of the book 1 . 

1 Paulius Galaunë, Dailës ir kultûros baruose. 

Straipsniø rinkinys, Vilnius: Vaga, 

1970, p. 130. 


The fundamental notion of preparing a book in English to honor Martynas 

Maþvydas with articles by prominent specialists in their respective fields is good, 

but the execution has been seriously flawed by an English style reminiscent of the 

heavy-handed and unidiomatic English of Soviet propaganda tracts. I consider 

myself an average relatively literate native speaker of American English and as such 

I found this book extremely difficult to read and understand. I fear that other native 

speakers of English will find the book equally burdensome. I think it possible, 

however, that the book would not be so burdensome for non-native speakers of 

American English, native speakers of languages like German and East European 

languages, which tolerate complex participial constructions which frequently 

sound very awkward in literal translation into modern American colloquial English. 

The grammar is for the most part correct, but for the native speaker of American 

English the style is conducive to sleep. Since so much effort was expended on the 

preparation of this volume, it would have been worth the effort to find a good 

translator, such as, e.g., Ramutë Plioplytë of Chicago, who prepared an excellent 

English translation of Zigmas Zinkevièius’ History of the Lithuanian Language 2 or 

Milda Bakðytë-Richardson of Boston who prepared a good English translation of 

Algirdas Sabaliauskas’ We, the Balts 3 . Another example of an excellent idiomatic 

English translation is that of the Newberry Lituanica 4 by Jurgis Arvydas Anysas and 

Laima Petrauskas VanderStoep. In Lithuania now in addition to such native speakers 

of English as Lina and Tadas Klimas, there are also Lithuanians with a perfect 

command of English, such as Alfonsas Lauèka, Lionginas Paþûsis, Albertas Steponavièius, 

(and probably many others whom I don’t know) who could have corrected 

the English of this publication. Thus there do exist persons who can prepare good 

contemporary idiomatic English translations from Lithuanian. 

For the untutored American it would also have been useful to prepare an index 

giving the Lithuanian, Polish and Latin forms of the various names encountered in 

the different articles. For example the name Maciej Stryjkowski appears on pp. 270- 

271 (as Strykowski on p. 280) whereas in the title of one of the articles we read 

Motiejus Strijkovskis. On p. 227 we find Mikalojus Radvila the Black whereas on 

p. 393 we encounter Nicolaus Radvilus the Black. Similarly one might wonder why 

the title mentioned by Domas Kaunas as Giesmë ð. Ambrazeijaus bei ð. Augustina “The 

Hymn of St. Ambrose and St. Augustine” (p. 237) is different from the title mentioned 

by Jolita Liðkevièienë, Giesmës ðv. Ambraziejaus ir ðv. Augustino “Hymns of 

St. Ambrose and St. Augustine” (p. 403). Proper editing would have corrected and 

unified these titles. 

2 Zigmas Zinkevièius, The History of the 

Lithuanian Language, Vilnius: Mokslo ir 

enciklopedijø leidykla, 1 1996; Vilnius: 

Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, 

2 1998. 

3 Algirdas Sabaliauskas, We, the Balts, Vilnius: 

Mokslo ir enciklopedijø leidykla, 

1993. 

4 Newberry Lituanica: Èikagos Newberry bibliotekos 

lituanistiniø ir prûsistiniø knygø 

katalogas iki 1904 metø – Books of Lithuanian 

and Old Prussian Interest at the 

Newberry Library, Chicago. To 1904, eds. 

Giedra Subaèienë, Giedrius Subaèius, 

Chicago: Lithuanian American Community 

Inc., 1999. 


Old Lithuania

The titles of some of the articles in the table of contents differ from the titles found 

in the articles themselves. Sometimes this can be explained by the desire to have an 

abbreviated title in the table of contents. Other times it seems quite capricious. For 

example in the text (p. 159) we encounter the title: “The first book and its addressee” 

whereas in the table of contents (p. 5) we read “The first Lithuanian book and its 

addressee.” In the text we find: “Texts and melodies of Latin hymns in Maþvydas’ 

translation” (p. 343), whereas in the table of contents we read: “The texts and 

melodies of the Latin hymns translated by Maþvydas.” In one case the meaning of 

the table of contents title: “The melodies of hymns in Martynas Maþvydas’ hymnal” 

(p. 5) is rather different from the title on p. 363: “Hymn melodies in Martynas 

Maþvydas’ books.” 

The book is nicely bound and has many excellent illustrations. It is too bad that 

a book with potentially interesting articles by excellent scholars has been sloppily 

edited and translated. Therefore one could not recommend this book to American 

students interested in the Baltic countries. It would surely stifle any interest in the 

Baltic that they might have had. In sum then, my evaluation of this book is mixed, 

generally positive for the content, but negative for the manner of presentation. 

226 Archivum Lithuanicum 2 

William R. Schmalstieg 

W ILLIAM R. SCHMALSTIEG Gauta 1999 m. lapkrièio 10 d. 

Department of Germanic and Slavic Languages Priimta 2000 m. geguþës 4 d. 

The Pennsylvania State University 

311 Burrowes Building 

University Park, PA 16802-6203, U.S.A. 

elektroninis paðtas: wxs1@psu.edu

Gotfrydas Ostermejeris, 

Rinktiniai raðtai 

parengë ir iðvertë Liucija Citavièiûtë 

Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla, 

1996, 501 S. ISBN 5420013665 


ISSN 1392–737X 

Dieser Band enthält sechs ausgewählte Schriften von Gottfried Ostermeyer 

(20.3.171613.3.1800) aus den Jahren 17751793 in litauischer Übersetzung, wissenschaftlich-informativ 

untermauert durch drei einleitende Vorworte, ausführliche 

Anmerkungen (S. 445483), eine deutsche Zusammenfassung (S. 484489) sowie je 

ein Personen- und Ortsnamenregister (S. 490500). Damit wurde einem breiteren 

Interessentenkreis wertvolles Material leicht zugänglich gemacht, das im Original 

heute nur mühsam und mit viel Aufwand an jeweils verschiedenen Orten zugänglich 

ist. Ganz gewiß ist das Andenken an den 280. Geburtstag Gottfried Ostermeyers, 

das als Widmung über dem Buch steht, nicht bloß ein spezieller Anlaß, sich mit 

den Verdiensten dieses Mannes um das Litauertum im damaligen Ostpreußen zu 

befassen. Die allgemeine Aufmerksamkeit für Kultur-, Literatur- und Sprachgeschichte 

sowohl innerhalb dieser Region und als auch in den Konstellationen ihres 

Umfelds treibt gegenwärtig dementsprechende Untersuchungen voran. So werden 

viele, die sich damit befassen, es dankbar begrüßen, daß die Ausgewählten Schriften 

von Gottfried Ostermeyer in dieser Form wesentliche Daten und vielfältige 

Quellenbelege leicht und übersichtlich darbieten. 

Im ersten Vorwort (S. 59) erläutert Norbertas Vëlius den Kritischen Beytrag zur 

Altpreußischen Religionsgeschichte (Marienwerder, 1775; lit. Kritiðkos pastabos apie senøjø 

prûsø religijos istorijà [S. 4873]) als einen wertvollen Beitrag Ostermeyers zur 

Erforschung der (alt)preußisch-litauischen Mythologie, der sich gegen die damals 

verbreitete Meinung richtete, Brauchtum, Sitte und Weltsicht auf dem „altpreußischen“ 

Territorium hätten ebenso wie dessen Bewohner keine autochthone Entwicklung 

gehabt. Mit seinen Zitaten und Interpretationen wollte Ostermeyer genau 

das Gegenteil, nämlich die uralte Eigenständigkeit seiner Preußisch-Litauer bewei- 

227 Gotfrydas Ostermejeris, 

Rinktiniai raðtai

sen. Damit geriet der intelligente und ehrgeizige Geistliche mitten hinein in wissenschaftliche 

Sphären seiner Zeit und deren Kritik 1 , worauf er stolz war. Das Material, 

das er in dieser Arbeit zusammengetragen hat, ist noch heute von Interesse für 

baltologische ethnographische und mythologische Untersuchungen. 

Algirdas Matulevièius behandelt im zweiten Vorwort (S. 1023) Ostermeyers Gedanken 

von den alten Bewohnern des Landes Preußen (Königsberg und Leipzig, 1780; lit. Mintys 

apie senuosius Prûsø þemës gyventojus [S. 74159]), mit denen dieser die eben genannte 

Beweisführung fortgesetzt hat zugunsten einer „urbaltischen“ Siedlungsgeschichte des 

Territoriums zwischen Weichsel und Memel. Er argumentierte vorwiegend mit sprachlichen 

Belegen, um die Thunmannsche These (S. 13, 29) vom Baltischen als einer 

slawisch-germanisch-finnischen Völker- und Sprachmischung zu widerlegen. 

Schon in diesen beiden Vorworten werden herausgestellt Mut, Selbstbewußtsein 

sowie wissenschaftliche Kenntnisse und Methoden des evangelischen Pfarrers Ostermeyer 

in dem ostpreußischen Dorf Trempen, der in keineswegs bescheidener 

Form eine Polemik wagt mit dem zu seiner Zeit anerkannten Wissenschaftler Johann 

Thunmann 2 (Halle, 17461778) und mit dem Herausgeber und Befürworter 

von dessen Werken Anton Friedrich Büsching (Berlin). Besonders von letzterem 

fühlte sich Ostermeyer zu Unrecht kritisiert, ja mißachtet. Und so wollte er wiederholt 

seine Rechtfertigung nicht als Versuch, sondern als Wiederherstellung seiner 

(persönlichen) Ehre verstanden wissen. Es kann nicht Anliegen der vorliegenden 

Rezension sein, auf Inhalt, Wahrheitsgehalt der einzelnen Standpunkte und heutige 

Sichtweise bezüglich dieser Streitfragen näher einzugehen. Festgehalten sei 

lediglich, daß sich Ostermeyer bereits zu seiner Zeit mit diesen seinen Arbeiten 

einen Namen gemacht hat, z.B. wurde er „der Königl. Deutschen Gesellschaft zu 

Königsberg Ehrenmitglied“ (S. 29, 162163, 298299). Diese Namhaftigkeit verdient 

es heute, auch von deutscher Seite erwähnt und gewürdigt zu werden. 

Das dritte Vorwort (S. 2446) hat Liucija Citavièiûtë verfaßt. Ihre Ausführungen 

beziehen sich auf das umfangreichste Arbeitsgebiet Ostermeyers, also auf seine 

Arbeiten zur litauischen Grammatik im weitesten Sinn, d.h. einschließlich der Wortund 

Textgeschichte 3 . Gerade weil die meisten dieser Arbeiten von der Vorliebe, 

1 Etwa 50 Jahre später zitiert zum Beispiel 

der hallesche Professor August Friedrich 

Pott (18021887) anläßlich seiner Auseinandersetzung 

mit Johannes Thunmanns 

Darstellungen auch die Argumente von 

Ostermeyer in seiner Schrift De letticarum 

linguarum cum vicinis nexu commentatio 

(Halle, 1841, 8). 

2 Liucija Citavièiûtë bevorzugt die Namensform 

Hansas Erikas Tunmanas und bemängelt, 

daß Ostermeyer Johann Thunmann 

schreibt (S. 29). Dagegen verwenden Vëlius 

und Matulevièius in ihren Vorworten 

ebenfalls J[ohanas] Tunmanas. Dazu ist zu 

bemerken, daß Johann Thunmann aus dem 

Originaltitel seiner Untersuchungen über die 

alte Geschichte einiger Nordischer Völker 

(Berlin, 1772) ersichtlich und auch heute 

noch in Deutschland üblich ist; man vergleiche 

den von Harald Haarmann 1979 

herausgegebenen Nachdruck (Linguarum 

Minorum Documenta Historiographica 3). 

3 Publikationen Ostermeyers in und zu der litauischen 

Sprache, die nicht in die Rinktiniai 

raðtai aufgenommen sind, so seine 

Neue Littauische Grammatik (Königsberg, 

1791), werden erwähnt (S. 2829, 3839). 


ichtiger gesagt von dem Zwang Ostermeyers zu heftiger, rechthaberischer Polemik 

bestimmt wurden, haben sie Wirkungen hervorgebracht, die weit über das eigentliche 

Aufgabengebiet hinausgehen. Die Vielseitigkeit der seinerzeit auf Deutsch 

publizierten, nunmehr ins Litauische übersetzten Abhandlungen findet ihren verdienten 

Platz in der litauischen Sprach- und Literaturgeschichte. 

Die für das vorliegende Buch übersetzten Schriften Ostermeyers auf diesem 

Gebiet bleiben im Rahmen einer theologischen Thematik des ausgehenden 18. Jahrhunderts, 

nämlich der sprachlichen, poetischen, inhaltlichen und administrativen 

Probleme bei der Erstellung eines neuen litauischen Gesangbuchs. Im einzelnen 

findet man Bedenken über einen Entwurf zu einem Neuen Littauischen Gesangbuch (Königsberg, 

1786; lit. Apmàstymai apie naujojo lietuviðko giesmyno projektà [S. 162185]); 

Sinceri Schreiben an den Pfarrer Ostermeyer zu Trempen von diesem selbst mit den nöthigen 

Antworten ans Licht gestellet (Königsberg, 1787; lit. Sinceraus laiðkas kunigui Ostermejeriui 

Trempuose, pastarojo iðleistas su reikalingais atsakymais [S. 186197]); Apologie 

des neuen Littauischen Gesangbuchs wider die Mielckischen Beschuldigungen (Königsberg, 

17901791; lit. Naujojo lietuviðko giesmyno apologija prieð Milkaus kaltinimus, 

antra dalis [S. 198233], treèia dalis [S. 235259], ketvirta dalis [S. 260297]); Erste 

Littauische Liedergeschichte (Königsberg, 1793; lit. Pirmoji lietuviðkø giesmynø istorija 

[S. 298441]). Auf den Seiten 441444 folgen als Beleg für die poetischen Fertigkeiten 

Ostermeyers zwei der von ihm verfaßten und zwei von ihm übersetzte Kirchenlieder 

aus dem sog. Keberschen litauischen Gesangbuch (Königsberg, 1832). 

Übersetzerin aller deutschen Texte ist Liucija Citavièiûtë (weiter: Übers.), die 

auch für die Gesamtgestaltung des Buches einschließlich der umfangreichen Anmerkungen 

usw. verantwortlich zeichnet. Es ist hervorzuheben, daß die Übers. 

schon länger an diesen Ostermeyer-Texten ebenso wie an anderen deutschen Texten 

jener Zeit gearbeitet hat. Bereits 1985 sind erschienen Auszüge aus der Ersten 

Littauischen Liedergeschichte und aus der Apologie 4 , also von ihr ins Litauische übersetzte 

Auszüge der Texte, die nunmehr vollständig vorliegen. Hinsichtlich der 

Mitarbeit der Übers. an verschiedenen Buchausgaben 5 ist in unserem Zusammenhang 

wichtig ihr Anteil an dem Band zu Christian Gottlieb Mielcke 6 . Das bedeutet 

nämlich, daß die Übers. mit den Schriften Mielckes gut vertraut ist, eben dieses 

Cantor Mielcke als dem hauptsächlichen Konkurrenten von Ostermeyer auf der 

Suche nach einem sprachlich guten und inhaltlich ansprechenden litauischen Gesangbuch. 

Ostermeyer sah Mielcke als seinen schlimmsten Widersacher an, die 

gegenseitigen Vorwürfe einer mangelhaften Beherrschung der litauischen Sprache 

sind noch relativ milde Formen der Auseinandersetzungen, von denen jetzt die 

4 Lietuviø poetikos pradmenys, Vilnius: Vaga, 

1985, 83209. 

5 Hier sind besonders zu erwähnen die Übersetzungen 

zu Ostermeyer und Christian 

Gottlieb Mielcke in: Regina Koþeniauskienë, 

XVIXVIII amþiaus prakalbos ir dedika- 

cijos, Vilnius: Mokslas, 1990, 544545, 

580591 

6 Kristijonas Gotlybas Milkus, Pilkainis, parengë 

Liucija Citavièiûtë, Juozas Girdzijauskas, 

Vilnius: Vaga, 1990. 


Rinktiniai raðtai

Ostermeyersche Seite dem litauischen Leser dokumentiert wird. Dem Interessenten 

wird somit nicht nur reichlich lituanistisches Material, sondern auch unterhaltsame 

Lektüre geboten. 

Die Übersetzung der Schriften Ostermeyers in die moderne litauische Schriftsprache 

ist keine einfache Sache. Sie erfordert eine intensive Auseinandersetzung 

mit einer über 200 Jahre alten Schreibweise einschließlich damaliger grammatischer 

Gebrauchsweisen sowie lexikalischer Besonderheiten im Sinne einer wissenschaftlich-theologischen 

Fachsprache. Überdies ist der Stil sowohl von Provinzialismen 

als auch von dem eigenwilligen Ausdrucksmodus des Autors geprägt. Im großen 

und ganzen wird die Übers. dieser Anforderung durchaus gerecht. Ihre anerkennenswerte 

Stilsicherheit verhilft dazu, daß der polemische, rechthaberische Ton 

Ostermeyers mit seinen sachlichen und taktischen Nuancen in ihrem litauischen 

Text erhalten bleibt. Da stört es vom translatorischen Standpunkt aus wenig, wenn 

an passender Stelle von einer wortgenauen Übersetzung abgegangen wird, Textkürzungen 

oder -vereinfachungen vorgenommen werden. Hauptsache dabei muß allerdings 

sein, daß der Informationsgehalt der Aussage des Originals gewahrt bleibt. 

Dafür einige Beispiele (in den Textvergleichen werden zwecks Zitat der Ostermeyerschen 

Belegstellen folgende Abkürzungen verwendet: ORel = Ostermeyer, [...] 

Religionsgeschichte, 1775; OG = Ostermeyer, Gedanken [...], 1780; OB = Ostermeyer, Bedenken 

[...], 1786; OSin = Ostermeyer, Sinceri Schreiben [...], 1787; OA-2 = Ostermeyer, 

Apologie [...] 2. Stück, 1790; OA-3 = Ostermeyer, Apologie [...] 3. Stück, 1790; OA-4 = 

Ostermeyer, Apologie [...] 4. Stück, 1791; OLG = Ostermeyer, [...] Liedergeschichte, 1793): 

OG 17: „Und ich mache mir die Hofnung, daß man mein Syµtem leicht, der Vernunft 

gemÕß und mit der Sache µelbµt µtimmig finden werde.“ 

S. 106: „Viliuosi, kad mano sistema bus pripaþinta patogia, protinga ir tinkama.“ 

OA-2 65: „Man hatte µich der, anderer Urµachen ¸u geµchweigen, unw÷rdig gemacht, daß 

man µeinen Obern vorgriff, auf deren Declaration man durchaus hÕtte warten µollen.“ 

S. 228: „Netinka uþbëgti uþ akiø vyresnybei, reikëjo sulaukti jos pareiðkimo, o juk 

pasitaikë ir kitø negraþiø dalykø.“ 

OLG 7: „Sollte ich ihrer noch habhaft werden, µo µoll die mangelhafte Nachricht, die ich 

nun davon ertheile, in einem Nachtrage ergÕn¸et werden.“ 

S. 305: „Jeigu man pavyktø jas gauti, papildomas þinias iðleisèiau atskirai.“ 

OLG 237: „Solcher Lieder giebts noch einige, die ¸war nicht alle, aber doch dem græßten 

Theile nach in unµern Kirchen kaum entbehrlich µind. Ich habe die meiµten davon 

µchon, theils µelbµt ÷berµe¸t, theils durch andere, ÷berse¸¸en laµµen, und theilte 

[Konjunktiv! G. B.] µie gerne mit, wenn es verlangt w÷rde [Konjunktiv! G. B.].“ 

S. 411: „Yra dar keletas tokiø giesmiø, labai reikalingø mûsø baþnyèioms. Vienas verèiau 

að pats, kitas patikëjau pagalbininkams ir mielai dalijau visiems, kas tik papraðydavo 

[es muß wohl heißen: dalyèiau visiems, kas tik papraðytø – G. B.].“ 


Durchaus nicht nebenbei gesagt, das Problem einer guten, der Zielsprache angemessenen 

Übersetzung beschäftigte Ostermeyer in seinen Auseinandersetzungen 

mit Mielcke darüber, was notwendig ist für ein neues Gesangbuch. Das ist mehr als 

ein bloßer Zufall, wenn man jetzt wie die Übers. voller Respekt und mit bewundernswertem 

Aufwand seine Schriften in die Sprache bringt, die er seinerzeit so 

eifrig verteidigte. Diese Verteidigung hat das Litauische heute nicht nötig oder, 

wenn man so will, nicht nötiger als andere moderne Schriftsprachen. Bei wissenschaftlich 

orientierten Arbeiten wie der vorliegenden muß die sprachlich einwandfreie 

und sachlich richtige Wiedergabe im Vordergrund stehen; auch das ist 

ein allgemein geltendes Postulat der Praxis von Übersetzungen. In welche Relationen 

sprachliche und sachliche Richtigkeit geraten können, gemessen an dem konkret 

gegebenen Kontext, darüber kann man als Rezipient des Textes oft verschiedener 

Meinung sein. Die Übergänge von freier zu ungenauer oder falscher Wiedergabe 

können fließend sein 7 : 

OA-2 30: „Gott und der Teufel thun doch gewiß nichts oben hin, µondern alles mit 

gan¸em Ernµt.“ 

S. 212: „Dievas ir velnias, suprantama, nedaro nieko bendro [es muß wohl heißen: 

nenorom, pavirðutiniðkai, neuoliai], bet viskà daro rimtai.“ 

OA-2 64–65: „Sie machte indeµµen ein Gl÷ck, das ¸um Erµtaunen geht, bey einer Menge 

Prediger, und so gar bey Einem Kænigl. Conµiµtorio. Leãteres glaubte und glaubte 

auch nicht. Die Prediger µollten aushelfen. Die H÷lfe war µchlecht.“ 

S. 227: „Belieka nustebti, kad jai pritarë tiek daug pamokslininkø bei Karaliðkoji konsistorija. 

Pastaroji ið pradþiø lyg ir nepatikëjo [es muß wohl heißen: lyg patikëjo, lyg 

ir nepatikëjo]. Turëjo spræsti [es muß wohl heißen: pagelbëti] pamokslininkai, o jie 

buvo blogi patarëjai [es muß wohl heißen: pagalba buvo bloga].“ 

OA-4 1415: „Wir fanden im alten G.B. Stellen, da man dem deutµchen Dichter einen 

falµchen Sinn aus purem Mißverµtande beygelegt, [...]“ 

S. 267: „Senajame giesmyne rasdavome tokiø vietø, kur vokieèiø poetai tiktai per 

neapdairumà iðkreipë prasmæ, [es muß wohl heißen: kur buvo iðkreipta vokieèiø poetø 

giesmiø prasmë] [...]“ 

OA-4 23: „Und dieµe Bitte erlaµµe denn auch an µie, in Hofnung, µie werden wohl 

einµehen, wie unµchicklich es µey, Einerley in ¸wey verµchiedenen Schriften zu 

leµen. Man tadelt es ja durchgehends an Gelehrten, wenn µie µich µelbµt ausµchreiben 

[hier: ‚schriftlich zitieren‘ – G. B.]. Den Vorwurf auch mir machen ¸u laµµen, wird 

man mir doch wohl nicht zumuthen.“ 

S. 270: „To praðau tikëdamas, kad jie tikrai pastebës, kaip nevykusiai apie tà patá 

dalykà dviejuose raðtuose dëstomos prieðingos nuomonës [es muß wohl heißen: 

supras, kad bûtø negerai skaityti tà patá dalykà dviejuose skirtinguose raðtuose]. Èia að 

7 Die korrigierten litauischen Formulierungen 

sind als Vorschläge zu werten. 


Rinktiniai raðtai

kaltinu mokytus vyrus, dariusius klaidø [es muß wohl heißen: Juk kaltinami mokyti 

vyrai, kai cituoja patys save.], taèiau dël to priekaiðtauti man vargu ar kas 

iðdrástø [es muß wohl heißen: Turbût nereikalaujama ið manæs, kad leisèiau dël to man 

priekaiðtauti].“ 

OA-4 26: „Ebendaµ[ebst] hat Schimmelpf. das Adverbium tikray wiederholt [d.h. er hat 

es zweimal hintereinander im Text gesetzt – G. B.].“ 

S. 271: „Tas pat atsitiko ir su Ðimelpenigio pavartotu [es muß wohl heißen: Ten pat 

Ðimelpenigis pakartojo] prieveiksmiu tikrai.“ 

OLG III: „Wenn es in Preußen nie an MÕnnern gefehlt, welche µich um die vaterlÕndi- 

µche Geµchichte verdient gemacht; µo hat man auch den ¨weig, welcher die Litteratur 

betrift, nicht aus der Acht gelaµµen.“ 

S. 299: „Prûsijoje niekada netrûko vyrø, nusipelniusiø tëvynës istorijai, bet reikëtø 

neiðleisti ið akiø [es muß wohl heißen: nebuvo iðleista ið akiø] ir tokios srities kaip 

literatûra.“ 

OLG VIII: „Da fand ich dann bey Vergleichung dieµer B÷cher unter einander µo viel 

Merkw÷rdiges, [...]“ 

S. 300: „Juos palyginæs, aptikau tiek daug keistø dalykø [es muß wohl heißen: daug kà 

ádomaus], [...]“ 

Richtig dagegen: 

OLG 26: „[...] die Gedichte µind wohl gerathen, und enthalten manches Merkw÷rdige. 

S. 316: „Tai gerai pavykæ eilëraðèiai, daug kuo ádomûs.“ 

OLG 228: „Es iµt nicht ¸u lÕugnen, daß in allen dieµen B÷chern nicht viel recht µchæne 

und erbauliche Lieder µich finden µollten, [...]“ 8 

S. 405: „Reikia pripaþinti, jog visuose tuose giesmynuose maþai tebuvo [es muß wohl 

heißen: buvo daug] tikrai graþiø ir maldingø giesmiø, [...]“ 

Eine gewisse Unsicherheit zeigt Übers. bei der Wiedergabe des Ostermeyerschen 

Worts Auswärtig(e). Man muß wohl davon ausgehen, daß er mit auswärtig den 

Gegensatz zu einheimisch vietinis, d.h. zu (ost)preußisch bzw. preußisch-litauisch 

meint. Insofern ist die Wiedergabe „Ið uþsienio poetø“ (S. 340; OLG 73) für von 

auswärtigen (nicht: ausländischen!) falsch, wenn man die heutige Bedeutung von 

‚uþsienis‘ zugrundelegt und dabei berücksichtigt, daß die staatlichen Grenzen des 

damaligen Königreichs Preußen für Ostermeyer im Zusammenhang mit seiner Argumentation 

offensichtlich keine Rolle gespielt haben 9 . Von den Wiedergaben svetimðaliai 

(S. 439) für AuswÕrtige (OLG 300) und kitatauèiai (S. 385, 404) für AuswÕrtige 

(OLG 175, 227) kommt vielleicht die letztere dem von Ostermeyer Gemeinten am 

nächsten. Gut übersetzt ist in entsprechendem Kontext tiek mûsø kraðte, tiek Vokietijoje 

(S. 381) für bey uns, und auswÕrts (OLG 167). 

8 Doppelte Verneinung ist im Deutschen Bejahung! 

9 Man vergleiche auch „mûsø luomo broliai 

uþ Lietuvos ir net uþ Prûsijos sienø“ 

(S. 169). 


Auf der Rückseite des Titelblatts werden die deutschen Schriften aufgezählt, die 

für Rinktiniai raðtai übersetzt worden sind. Dabei bleibt unklar, warum in allen 

sechs Fällen die deutsche Namensform des Autors mit Ostermeyr wiedergegeben 

wird. Allein die Kopien der originalen Titelseiten (S. 48, 74, 162, 186, 198, 260, 298) 

lassen erkennen, daß eindeutig Ostermeyer zu lesen ist, siehe auch die Zitate in der 

deutschen Zusammenfassung (S. 484489). Vergleichbare Fehler beim Druck deutscher 

Wörter finden sich wiederholt, z.B. „sambt einem sehr nüßlichen Gebetb 

Üchlein“ (S. 335) anstelle „µamt einem µehr n÷ãlichen Gebetb÷chlein“ (OLG 61); 

Sündegrind (S. 367) anstelle S÷ndengrind (OLG 134); „Wach auf! ruft Stimme der 

Wächter“ (S. 370) anstelle „Wachet auf ruft uns die Stimme [...]“ (OLG 141); „Seid 

freudig [...]“ (S. 361) anstelle „Sey [=Sei] freudig [...]“ (OLG 123); Reimano (S. 337) 

anstelle Keimann[o] (OLG 66). Beim Zitieren des Titels des Sengstockschen Gesangbuches 

(S. 314) wird weder die Fotokopie der Titelseite per Lazaru Sengstak (S. 315) 

noch die Form in OLG 25 per La¸aru Sengµtok berücksichtigt, sondern noch eine 

dritte Namensform per Lozaru Sengstack (S. 314316) angeboten. 

Die Entscheidung ist akzeptabel, die von Ostermeyer verfaßten bzw. veranlaßten 

deutschen Übersetzungen beliebter litauischer Liedversionen (S. 406411) in moderner 

deutscher Orthographie zu drucken. Leider müssen auch hier Korrekturen 

vermerkt werden: Gnade[n]bund (407; ebenso Gnade[n]ordnung, nicht Gnadeordnung 

[482 Anm. 231]), [f]leißig (407), W[i]derspruch (408), der Lehre[r Z]ucht (408), Daß sie 

un[s] (410), mit der Enge[l S]char (410), fr[oh]e (410), Kreuze[sheer] (411), Hersch[er] 

(nicht Herrschaft, 411), T[h]ron (411). 

Korrekturbedürftig sind auch einige Wiedergaben der Übers. von Originalstellen, 

etwa: collectana (77) gegenüber Collectanea (OG VI); obscaenenum (206) gegenüber ob- 

µcønum (OA-2 1617) 10 . Für Anðpacho (405) müßte Ansbacho stehen, mit Anµpachiµche 

(OLG 228) verwendet Ostermeyer eine nicht ungewöhnliche Variante von Ansbach 

(gesprochen Ôns-bach oder Ôns-pach); zu Badenurlacho (405) ist zu bemerken, daß 

sich Ostermeyer mit Badendurlachiµche (OLG 228) auf das Markgrafentum Baden- 

Durlach bezieht 11 . Unnötig ist der Rückgriff auf das Englische bei infoible (296; 469, 

Anm. 169) gegenüber infallible (OA-4 85) 12 . 

Die Vorgehensweise der Übers., litauische Sprachbeispiele Ostermeyers mit den 

modernen litauischen Schriftzeichen zu transponieren und im Text kursiv zu setzen, 

erleichtert dem heutigen Leser das Verständnis. Das ist im allgemeinen konsequent 

eingehalten. Trotzdem hätte man (OLG 289) Rießtuµi, rëßtuµi oder reißtuµi, 

Kaç Pekla reißtuµi ( ´ ) beibehalten sollen, am besten mit einer Anmerkung 

(S. 433), auch wenn nach heutiger Erkenntnis Ostermeyers Schreibung falsch ist 13 . 

10 Lat. obscçnum, deutsches Fremdwort obszön 

‚unanständig‘. 

11 Die Stadt heißt heute nur Durlach. 

12 Vgl. Großes Fremdwörterbuch, Leipzig: Bibliographisches 

Institut, 1977, 328: „infallibel: 

untrüglich, unfehlbar , Infallibilität: 

Unfehlbarkeit (des Papstes)“. 

13 Nach LEW II 715: réiþti. 


Rinktiniai raðtai

Unzutreffend sind einige Wiedergaben der sog. Liederklassen in den von Ostermeyer 

beschriebenen Gesangbüchern: „Vom chriµtl. Leben u. Wandel“ (OLG 27, 41, 

64) und „Chriµten=Wandel“ (OLG 42) darf nicht übersetzt werden mit „Apie Kristaus 

gyvenimà“ (S. 316, 326, 336), denn hier ist nicht das Leben Christi gemeint, 

sondern christliches Leben und christliches Verhalten bzw. christlicher Lebenswandel: 

‚krikðèioniðkas poelgis (kasdieniniame gyvenime)‘ 14 . Ebenso muß Anfechtung 

(OLG 27) nicht mit suëmimas (S. 317), sondern mit pagunda, pagundymas übersetzt 

werden 15 . „Vom Tode u. Sterben“ (OLG 27, 42) muß richtiger heißen „Apie 

mirtá ir mirimà“ („Apie smertá ir mirimà“, wie in Anm. 13), nicht „Apie mirtá ir 

kentëjimus“ (S. 317, 326); eventuell: kentëjimus mirðtant. 

An einigen Beispielen soll gezeigt werden, warum eine ungenaue Wiedergabe 

zuweilen leider irreführend im Rahmen des Kontextes ist: 

OLG 122: „Von einem groben Fehler [...] habe ich [...] geredet, auch ange¸eigt, daß man 

ihn auf Erinnern abgeµtellt.“ 

S. 360: „Apie didelæ klaidà [...] jau raðiau [...], ir tai reikëtø atsiminti [es muß wohl 

heißen: ir nurodþiau, kad priminus ji buvo pataisyta].“ 

OLG 147: „So gut es Glaµer mit dieµer µeiner Arbeit meynte, µo fiel µie doch nur 

mittelmÕßig aus.“ 

S. 373: „Nors Glazeris savo darbu buvo labai patenkintas, já [es muß wohl heißen: Nors 

Glazeris ir labai stengësi, darbà], atliko tik vidutiniðkai.“ 

Selbst Ostermeyer behauptet von dem bescheidenen Glaser nicht, daß er „sehr 

zufrieden“ mit seiner Arbeit war! 16 

OLG 173: „Und war nicht ¸u beµorgen [hier: ‚(be)fürchten‘ G. B.], daß wohl der græßte 

Theil unµerer Amtsbr÷der gut Memeliµch denken, und auf ein µolch Geµangbuch 

dringen w÷rde, neben dem das alte bleiben kænnte.“ 

S. 384: „Veltui stengiausi, nes [es muß wohl heißen: O ar nereikëjo bijoti, kad] didþioji 

mûsø luomo broliø dalis pritarë klaipëdiðkiams ir pageidavo [es muß wohl heißen: 

galvotø kaip klaipëdiðkiai ir pageidautø] tokio naujo giesmyno, ðalia kurio galëtø egzistuoti 

ir senasis.“ 

OLG 182: „Man weiß, wie µehr es hieran ¸uweilen im Deutµchen fehlet; man weiß, 

wie man µich genæthiget geµehen dieµem Fehler durch eine Menge Gloµµen ab- 

¸uhelfen.“ 

S. 387: „Visi þinome, kaip painios kartais bûna vokiðkos giesmës, ir tada vertëjas 

priverstas pridëti daugybæ paaiðkinimø.“ 

14 Man vergleiche die Liederklasse „Apie 

krikßczionißkà Pasielgimà“ in: Pagerintos 

Giesmiø Knygos, Klaipëda: Lituania, 1936. 

15 Zu vergleichen in: DLKÞ 3 ; Vokieèiølietuviø 

kalbø þodynas, Vilnius: Mokslas, 1989 (weiter: 

VLÞ). 

16 VLÞ: „es gut mit j-m meinen linkëti kam 

gero.“ 


Nicht der Übersetzer, sondern die Herausgeber der deutschen Gesangbücher 

sahen sich genötigt, die Liedtexte mit Anmerkungen zu versehen 17 . 

OLG 190: „Indeµµen ließ bey aller dieµer TrÕgheit und Gleichg÷ltigkeit doch noch ein 

jeder dem Buche µo viel Recht wiederfahren [keine Verneinung! G. B.], daß es ein 

gut Buch µey [...]“ 

S. 390: „Be to, toje nepaslankumo ir abejingumo atmosferoje kiekvienas stengësi 

paneigti [es muß wohl heißen: vis tiek kiekvienas teisingai pripaþino], kad knyga 

gera [...]“ 18 

OLG 199: „Gnug! es gelung [=es gelang; zu gelingen G. B.] hier auch, wie wohl nicht 

durchgehends.“ 

S. 394: „Gana! Kaip visada jiems nieko neiðëjo [es muß wohl heißen: Pasisekë ir èia, nors 

ne iki galo].“ 

Ungünstig für die Nutzer des vorliegenden Buches wirkt es sich aus, wenn in 

dem historisch-biographisch so wichtigen Teil von Ostermeyers Liedergeschichte 

„Littauische Liederdichter nach dem Alphabet“ (OLG 239271) „Lietuviø poetai 

pagal abëcëlæ“ (S. 412425) derartige Unstimmigkeiten entstehen wie: 

OLG 258: „[...] hat das Lied: Patris µapientia ÷berµeãt, davon man oben §. 12 nachµehen 

kann, wie [hier: ‚sowie‘ G. B.] von µeinen ÷brigen LebensumµtÕnden [zu ergänzen: 

in] Arnoldts Hiµtorie [...]“ 

S. 420: „[...] iðvertë giesmæ [...], § 12 galite paskaityti, kà apie jo gyvenimà raðë Arnoltas 

[es muß wohl heißen: apie tai (d.h. apie giesmæ) galima pasiskaityti § 12, taip pat ir 

Arnolto istorijoje apie jo (d.h. Rapolionio) gyvenimà] [...] “ 

OLG 252: „George Adam Meißner [...] in Mehlkehmen ankam. Nach dem Ab¸uge µeines 

Pfarrherrn, der 1717 nach Kußen befærdert wurde, fieng er an Verµuche mit Predigen 

¸u machen, und nach dem er mehr als ein Jahr damit angehalten, wurde er 

als Pfarrherr dieµer Gemeine 1718 den 28 Febr. ¸u Schloß ordinirt und am Sonntage 

Invocavit introduciret, gieng 1725 nach En¸uhnen, [...]“ 

S. 417: „Jurgis Adomas Meisneris [...] dirbo [...] Mielkiemio parapijoje. Jos kunigui 1717 

metais persikëlus á Rusnæ [Kussen = Kusaj, nicht Rusnë G. B.], Meisneris pradëjo 

sakyti pamokslus, o po metø tapo parapijos kunigu, 1717 [welche Jahreszahl objektiv 

richtig? G. B.] metø vasario 28 dienà buvo pakviestas á rûmus [im Schloß zu 

Königsberg G. B.] ir sekmadieniais sakydavo pamokslus, 1725 metais perkeltas 

á Enciûnus, [...]“ 

17 Ostermeyer denkt hier an die sog. „gloßirten 

Gesangbücher“, womöglich: Der Singende 

Christ, wie er sich In mehr denn Eilff 

hundert Heiligen Liedern [...] lieblich hören 

lässet / Nebst einer kurtzen, doch gründlichen 

Erklährung der in den Liedern vorkommenden 

unbekandten frembden Wörter und schweren 

Redens=Arten [...] Herausgegeben [...] zu 

Königsberg in Preussen. Königsberg / 

Anno 1730. Joh. Friedr. Reußner. Die Auflage 

von 1752 war bekannt unter der Nennung 

Sahmes gloßirtes Gesangbuch (S. 481, 

Anm. 216]. 

18 VLÞ: „j-m Gerechtigkeit widerfahren lassen 

su kuo teisingai pasielgti“. 


Rinktiniai raðtai

„wurde als Pfarrer ordinirt“ bedeutet: ‚buvo áðventintas kunigu‘ (siehe auch VLÞ); 

„Sonntag Invokavit“ ist der erste Sonntag in der Fastenzeit; introduzieren steht für (in 

ein Amt am Einsatzort) einführen (man vergleiche in DLKÞ 3 : introdakcija). 

Diese Korrektur gilt auch für die folgende Stelle, zumal Ostermeyer den vollständig 

vollzogenen Akt der Berufung betonen will: 

OLG 249: „Chriµtian Lovin [...] durch eine Kænigliche Cabinets=Ordre ¸um Pfarrh. an 

die Littauiµche Kirche in Memel ernannt, auf dieµe Stelle 1755 d. 31 Januar in Kænigsberg 

ordinirt, auch bald darauf in Memel introducirt; mußte aber dennoch von da 

weichen, [...]“ 

S. 416: „Kristijonas Lovynas [...] buvo Karaliðkojo kabineto paskirtas kunigu á lietuviðkà 

baþnyèià Klaipëdoje, paskyrimas buvo atðauktas, taèiau ið ten teko pasitraukti, [...]“ 

OLG 250: „Wilhelm Johann L÷demann [...] magiµtrirte ¸u Kænigsberg 1655, gieng in 

demµelben Jahr als Pfarrherr nach Nibud‡en [...]“ 

S. 417: „Vilhelmas Jonas Liûdemanas [...] 1655 stojo á Karaliauèiaus universitetà [es 

muß wohl heißen: ágijo magistro laipsná Karaliauèiuje, unabhängig davon, ob Ostermeyer 

hiermit eine richtige Angabe macht oder nicht] ir tais paèiais metais pradëjo 

kunigauti Nybudþiuose.“ 

Im Abschnitt über Johann Behrendt (S. 413) fehlt die Übersetzung von „in welchem 

er vieles geÕndert und 17 Lieder aus dem deutµchen ÷berµeãt“ (OLG 241 242); 

im Abschnitt über Ernst Diezelius (S. 414) fehlt „wurde 1659 adjungirter Pf. in 

Kattenau“ (OLG 243). Ein Versehen ist wohl „taèiau [...] neprilygsta Kleino vertimams“ 

(S. 419) anstelle „[...] und kommen den Arbeiten µeines Vaters nicht bey" 

(OLG 256) die Rede ist von Friedrich Prätorius dem Jüngeren. Dokumentarisch 

nicht korrekt ist in dem Abschnitt über Johann Behrend die Wiedergabe „Jis davë 

keletà giesmiø Glazerio giesmynui“ (S. 413) für „Er hat ¸wey Lieder [...] geliefert“ 

(OLG 241); korrekt dagegen „[...] pridëjæs dvi parengtas Kaukiemio kunigo Berendo“ 

(S. 372) zu OLG 146. 

Ähnliche Ungenauigkeiten finden sich auch in anderen Kapiteln, so sollte in 

„[...] ir katalikiðkose Didþiosios Kunigaikðtystës baþnyèiose yra sakomi pamokslai“ 

(S. 428) nicht ausgelassen werden „auch [...] Littauiµch gepredigt wird“ (OLG 277). 

Dasselbe läßt sich sagen zu „Kleinas [...] raðë“ (S. 218) anstelle „Johann Kleim 

[=Klein]“ (OA-2 42). Auf Flüchtigkeit scheinen folgende Unstimmigkeiten zurückzuführen 

sein: „mudu su Ðrederiu“ (S. 207) anstelle „ich und Glaµer“ (OA-2 18); „ðio 

ðimtmeèio pabaigoje“ (S. 395) anstelle „im Anfange dieµes Jahrhunderts“ (OLG 202); 

„jis nurodë 384 ðios knygos klaidas“ (S. 391) gegenüber „In dieµer Schrift f÷hrt er 

[...] 348 Fehler an“ (OLG 192). 

Schließlich einige Hinweise auf mögliche Mißverständnisse. 

Für sijonas (S. 83) sollte es besser ðvarkas heißen, (OG XIX) Rock hier: ‚Oberbekleidung 

für Männer‘. Falsch gelesen ist Roßiter (OG XXIV), wenn es mit rusnieèiø (S. 85) 

wiedergegeben wird (deutsch Rossitten, nicht litauisch Rusnë). Bei Ostermeyer ist 


mit Thren. (OA-2 32) die veraltete Abkürzung für das biblische Buch Klagelieder des 

Jeremias („Raudø knyga“) gemeint, was (S. 213: Jeremijo) scheinbar nicht so verstanden 

worden ist. 

Die ausführliche Darstellung weniger gelungener Übersetzungen ist gedacht 

als Hilfestellung für die weitere Arbeit, jedoch keineswegs als Beeinträchtigung 

des erfreulichen Eindrucks, den man grundsätzlich von den Rinktiniai raðtai haben 

kann. 

Zum Teil sind das Verfehlungen, wie sie in jedem Text passieren können, auch 

in originalen Texten. Ein offensichtliches Versehen dürfte sein: „Dël to nusiskundë 

pirmasis lietuviðko giesmyno reformuotojas D. Kleinas, vëliau L. Zengðtokas, toká 

likimà patyrë ir G. Ostermejeris“ (S. 44), ebenso: „XVIII amþiaus pabaigoje G. Ostermejerio 

darbà pratæsë [...] R. Ðvedë, 1891 metais iðspaudinæs straipsná [...]“ (S. 45). 

Wenn man liest: „apie 1700 metus visi trys kibo á darbà“ (S. 32) und dem Kontext 

entnimmt, daß es sich um den Beginn der Bearbeitung des Behrendtschen Gesangbuches 

(1. Auflage 1732) seitens Lovin, Schröder und Ostermeyer handelt, so ist 

klar, daß mit 1700 ein Druck- oder Korrekturfehler vorliegt. 

Die Anmerkungen („Paaiðkinimai“, S. 445483), jeweils den einzelnen Ostermeyer-Schriften 

zugeordnet, sind ein vorbildlicher wissenschaftlicher Apparat, in 

den mit Umsicht und erheblichem Aufwand viel Sekundärliteratur eingebracht 

worden ist. Mit gebührender Vorsicht seien hier einige Hinweise als vorsichtige 

Ergänzungen vorgeschlagen. 

S. 458, Anm. 23: Die Jahreszahl 1625 ist offensichtlich falsch, man vergeiche die 

Angaben dort zu Pietsch (16901733) und Gottsched (17001766). 

S. 464, Anm. 44: Es wird ein Erzpriester Sebastian Müller (16241674) nachgewiesen, 

an den ein Schreiben des Königlichen Ostpreuß. Konsistoriums (S. 220 / 

OA-2 47; S. 392 / OLG 195) vom 8. Juli 1783 gerichtet worden sei. 

S. 470, Anm. 8: Der vollständige Titel der hier erwähnten Publikation lautet 

Preussische Zehenden allerhand geistlicher Gaben, Von mancherley in die Gottesgelahrtheit 

Kirchen= und Gelehrten= Geschichte laufenden Materien, Zum Dienst des Heiligthums und 

Verpflegung der Kinder Levi, wohlmeynend mitgetheilet. Königsberg, gedruckt und verlegt 

von Martin Eberhard Dorn. 17401744. [Vorrede: Michael Lilienthal]. Das sind 3 

Bände zu je 10 „Stücken“, sie enthalten Aufsätze zu ganz verschiedener Thematik. 

Es ist also keine Gelehrtengeschichte an sich. Ostermeyer dürfte sie deshalb am 

Beginn seiner Liedergeschichte (OLG 299) erwähnen, weil sie u.a. Beiträge zu Slawonischen 

Bibel=Ausgaben, zu Handschriften und alten Drucken, zum altpreußischen 

Katechismus und vor allem eine Polnische Bibel=Historie in mehreren Fortsetzungen 

enthalten. Die Preussischen Zehenden können in der Hauptbibliothek der 

Franckeschen Stiftungen in Halle eingesehen werden. 

S. 476, Anm. 101: Die hier gebotene Namensform Liudvikas Ochlertas (ORR 320) 

beruht auf einem Lesefehler für Ludwich Oehlert (OLG 34). 


Rinktiniai raðtai

S. 482, Anm. 226: Zur Biographie von J. Broscovius vergleiche man: Domas Kaunas, 

Maþosios Lietuvos knyga. Lietuviðkos knygos raida 1547–1940, Vilnius: Baltos 

lankos, 1996, 110111. Hier kommt die Charakterisierung als „rûmø pamokslininkas“ 

(Hofprediger) nicht vor. 

Ausgesprochen selten fallen korrekturbedingte Kleinigkeiten ins Auge, wie pespausdino 

(S. 221); vienskaita (S. 268); brangum[m]o (Zitat des Titels von „Kleino maldynëlis“, 

S. 331); er wirtf ([=er wirft] S. 360); pakalbësime (Buchstaben stehen auf dem 

Kopf, S. 383); sch[l]echt (S. 399); einige Zahlenangaben sind unvollständig (S. 438), 

zum Beispiel § 796 [=7986] oder § 9612 [=96112]; S. 457, Anm. 18 fehlt die 

Seitenzahl; eva[n]gelikø (S. 463, Anm. 32). 

Die Textgestaltung und der Druck des Buches sind sehr sorgfältig vorgenommen 

und derart übersichtlich ausgeführt, daß man es als Nutzer immer wieder gern in 

die Hand nehmen wird. 

Offen gesagt, die Arbeit mit dem Buch ist auf geschichtlichem, literarischem, 

sprachwissenschaftlichem und im gewissen Sinn kulturellem Gebiet eine Bereicherung 

für alle Untersuchungen, die sich mit dem Problem des Preußisch-Litauischen 

in den Konstellationen des ausgehenden 18. Jahrhunderts befassen. Wenn auch 

kritische Diskussionen ausgelöst werden sollten, so werden dadurch hoffentlich 

weitere lituanistische Studien zu dieser Thematik angeregt werden. 


Gertrud Bense 

G ERTRUD BENSE Gauta 2000 m. balandþio 25 d. 

Jägerplatz 17 

D-06108, Halle, Deutschland 

Priimta 2000 m. geguþës 4 d.


ISSN 1392–737X 

Vytautas Ambrazas, Aleksas Girdenis, 

Kazys Morkûnas, Algirdas Sabaliauskas, 

Vincas Urbutis, Adelë Valeckienë, 

Aleksandras Vanagas, 

Lietuviø kalbos enciklopedija, 

parengë Kazys Morkûnas, 

redagavo Vytautas Ambrazas 

Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, 

1999, 745 S. ISBN 5–420–01433–5 

Im Bereich der Sprachwissenschaft ist in den letzten Jahren eine ganze Reihe 

von enzyklopädischen Veröffentlichungen erschienen. Daß die litauische Sprache 

nun eine eigene enzyklopädische Darstellung gefunden hat, ist für die Baltistik, 

aber auch für die Sprachwissenschaft im weiten Sinne, eine sehr erfreuliche und 

wichtige Tatsache. 

Nach dem Vorwort besteht die Zielsetzung des vorliegenden Buches darin, daß 

wesentliche Information über die litauische Sprache und ihre Beziehungen zu anderen 

Sprachen gegeben werden. Ferner sollten diejenigen Forscher in Kurzbiographien 

vorgestellt werden, die sich um die Erforschung des Litauischen verdient 

gemacht haben. Das Buch kann somit in mindestens zwei völlig verschiedene Teile 

aufgegliedert werden: Dem umfangreichen biographischen Teil steht die grammatikalische 

Behandlung des Litauischen gegenüber. Beide Teile haben die gesetzten 

Ziele erreicht. 

Über die Aufnahmekriterien in einer derartigen Enzyklopädie kann man bekanntlich 

immer streiten. In Bezug auf die Forscherpersönlichkeiten wurde als 

Kriterium festgelegt, daß sie mindestens eine Monographie im Bereich der Baltistik 

veröffentlicht haben sollten. Dieser Maßstab wurde konsequent eingehalten. 

239 Lietuviø kalbos enciklopedija

Obwohl die Richtlinie sicherlich vertretbar ist, wird man trotzdem bedauern, daß 

man nach den Namen von einigen Forschern vergeblich sucht, die sich unzweifelhaft 

um die Baltistik verdient gemacht haben, aber keine eigene Monographie in 

diesem Bereich verfaßt haben. Unter den deutschen Forschern hätte ich gerne Einträge 

über Wilhelm Schulze und dessen Schüler Wilhelm Wissmann gefunden, 

insbesondere da Schulzes Lehrer Johannes Schmidt ausführlich behandelt wird. 

Von den lebenden Forschern hätten Klaus Strunk, Oswald Panagl und Bernfried 

Schlerath einen Eintrag verdient. Unter den Amerikanern wurde Eric P. Hamp 

aufgenommen, aber auch Warren Cowgill hat in seinen Forschungen den Bereich 

der Baltistik stark einbezogen. Oswald Szemerényi scheint in der ganzen Enzyklopädie 

nicht erwähnt zu werden, obwohl gerade seine Arbeiten zur vergleichenden 

Grammatik der indogermanischen Sprachen dem baltischen (und slavischen) Material 

große Aufmerksamkeit zukommen ließen. Etwa im Artikel über das Indogermanische 

hätte gut Szemerényis Einführung in die vergleichende Sprachwissenschaft 

Aufnahme finden können. Ebenso wäre im Artikel lyginamoji kalbotyra ein 

Hinweis auf Szemerényis Einführung, besonders auf die englische Übersetzung, 

angebracht gewesen. 1 Die Bezeichnung sanskritologas (‘Sanskritist’) kann übrigens 

kaum sinnvoll auf Sir William Jones (S. 380) angewandt werden, da er der erste war, 

durch den die Kunde vom Sanskrit überhaupt nach Europa kam. 

Wenn man bedenkt, welche enorme Bedeutung den baltischen Sprachen und 

insbesondere dem Litauischen im Bereich der Indogermanistik zukommt, hätte 

man vielleicht gerade in den Einträgen indoeuropieèiø kalbos und indoeuropieèiø 

prokalbë weitere Details erwarten dürfen. Die Angaben sind jedoch eher 

knapp und weisen auch (geringfügige) Unstimmigkeiten auf. Auf S. 256 leuchtet 

etwa die Form *p (h) enk (h) °e als Ausgangspunkt für lit. penkì nicht recht ein; die 

Vorform für das Zahlwort für ‘5’ wird herkömmlich als idg. *penk w e rekonstruiert. 

Zitate aus dem Griechischen werden in lateinischer Umschrift gegeben, was 

durchaus vertretbar ist; allerdings behält die Form hy…ys ‘Sohn’ auf S. 70 das 

griechische jota bei und ist in dieser Hinsicht inkonsequent. Beim Vergleichsmaterial 

für lit. gyvas auf S. 70 muß es got. qius (nicht quis) heißen. Derartige 

Details können aber leicht korrigiert werden. 

Da alle Artikel zu den linguistischen Bereichen des Litauischen von erstklassigen 

Spezialisten auf dem jeweiligen Gebiet geschrieben wurden, ergibt sich hier 

kaum die Möglichkeit zu kritischen Bemerkungen. Natürlich könnte man einwenden, 

daß die Ausführungen in vielen Fällen recht knapp sind, aber dies ist der Sinn 

1 Oswald Szemerényi, Einführung in die vergleichende 

Sprachwissenschaft, Darmstadt: Wissenschaftliche 

Buchgesellschaft, 4 1990. Eine 

englische Fassung (mit Zusätzen) erschien 

unter dem Titel Introduction to Indo-European 

Linguistics, Oxford: Clarendon Press, 1996. 

Eben wurde veröffentlicht Michael Meier- 

Brügger, Indogermanische Sprachwissenschaft 7 

(völlig neubearbeitete Auflage unter Mitarbeit 

von Matthias Fritz und Manfred Mayrhofer), 

Berlin: Walter de Gruyter, 2000. Das 

Buch reflektiert vorzüglich den derzeitigen 

Forschungsstand und bietet überaus reichhaltige 

Literaturangaben. 


von Enzyklopädieartikeln. Da in jedem Artikel weiterführende Literatur genannt 

wird, kann sich der Interessent problemlos zusätzliche Informationen verschaffen. 

Einige Bemerkungen mögen aber gestattet sein. 

Nicht völlig klar scheint mir die Darstellung im Artikel über de Saussures 

Gesetz (Saussure’o ir Fortunatovo dësnis, S. 556): Der Iktus wird von einer 

zirkumflektierten (oder kurzen) ersten Silbe auf eine folgende akutierte Silbe verlagert, 

wie etwa rankà (gegenüber Akk. rañkà) zeigt. Dann sollte man aber wohl in 

der Ausgangsform *rankâ auch die entsprechenden Markierungen vornehmen: 

Einmal müßte ein Zirkumflex auf -n- stehen, ferner sollte der Anfangsiktus bezeichnet 

werden, also müßte man etwa *’rañk‡ (‡ bezeichnet einen akutierten 

Langvokal) schreiben und ausführen, daß der akutierte Langvokal ‡ den Iktus 

angezogen hat. In lit. rankà ist dann noch Kürzung nach Leskiens Gesetz (S. 366) 

erfolgt. Auf S. 37 muß der Zirkumflex bei kqlë durch einen Akut ersetzt werden 

(richtig: kblë). 

Von besonderem Interesse sind diejenigen Abschnitte, die generelle Probleme der 

Sprachwissenschaft aus dem Blickwinkel des Litauischen beleuchten. Hier sind die 

Artikel über Standardsprache und Soziolinguistik speziell hervorzuheben. Der Artikel 

bendrinë kalba (S. 87ff.) zeigt den Entwicklungsgang einer litauischen Schriftsprache 

von der ersten Überlieferung bis zum ausgehenden 19. Jahrhundert auf, als 

sich die jetzt gültige Standardform herausbildete. Im Artikel sociolingvistika 

(S. 594) wird besonders auf die Verhältnisse bei einer Sprache, die im Umkreis und 

unter dem Einfluß von Sprachen mit höherer Sprecherzahl (Polnisch und Russisch) 

steht, eingegangen; auf die einschlägigen Arbeiten von Simas Karaliûnas wird 

gebührend hingewiesen. Ein Ruhmesblatt für die litauische Sprachwissenschaft 

stellt der mit þodynø istorija (S. 731ff.) überschriebene Artikel dar: eindrucksvoll 

werden die Leistungen vorgestellt, die in erster Linie litauische Forscher im Bereich 

der Lexikographie aufzuweisen haben. 

Das Zeichen ‹ wird innerhalb eines Artikels jeweils verwendet, um das Kopfwort 

zu symbolisieren. Das mag eine geringfügige Platzersparnis zur Folge haben. 

Ein derartiges Verfahren ist auch im Englischen durchaus sinnvoll, weil ja das 

Kopfwort kaum einer Veränderung unterworfen ist. Im Litauischen muß aber das 

Kopfwort in allen Kasus durchdekliniert werden. Dies bedeutet, daß der Leser 

jeweils sich das gesamte Deklinationssystem vergegenwärtigen muß. Für den „native 

speaker“ wird hier keine Schwierigkeit bestehen. Aber diejenigen Leser, deren 

Muttersprache eben nicht das Litauische ist, werden unweigerlich immer wieder 

nachdenken müssen, welche Form im konkreten Zusammenhang erforderlich ist, 

und vergeuden unnötig Zeit. Nach meinem Dafürhalten wäre es zweckmäßiger, von 

derartigen Abkürzungsverfahren abzusehen. 

Das sorgfältig recherchierte und edierte Werk ist auf Litauisch geschrieben. 

Dadurch wird es leider nur teilweise die Verbreitung und Beachtung finden, die 

ihm gebührt. Eine englischsprachige Ausgabe wäre sicherlich sehr wünschenswert. 

Diese sollte bestimmt nicht eine reine Übersetzung sein. Am ehesten käme eine 

241 Lietuviø kalbos enciklopedija

Bearbeitung des Textes in Frage, die aber auch neue Akzente setzen sollte. Nach 

meinem Dafürhalten könnten die biobibliographischen Teile durchaus verkürzt 

werden. Beim linguistischen Teil scheint dagegen eine Straffung kaum erstrebenswert. 

Vielmehr wäre es vielleicht sogar zu erwägen, daß die grammatikalischen 

Abhandlungen eher ausführlicher gestaltet werden sollten. 

In der vorliegenden Form ist das Werk ohne Zweifel eine vorzügliche Informationsquelle 

für alle, die sich mit dem Litauischen beschäftigen. Das reichlich mit 

illustrativem Material verschiedenster Art (Landkarten, Photos etc.) ausgestattete 

Nachschlagewerk hat bleibenden Wert. 

Alfred Bammesberger 

A LFRED BAMMESBERGER Gauta 2000 m. kovo 23 d. 

Katholische Universität Eichstätt Priimta 2000 m. geguþës 4 d. 

D-85071, Eichstätt, Deutschland 

elektroninis paðtas: Alfred.Bammesberger@ku-eichstaett.de 


Kaisa Häkkinen, 

Agricolasta nykykieleen. 

Suomen kirjakielen historia 


ISSN 1392–737X 

Porvoo Helsinki Juva: Werner Söderström Osakeyhtiö (WSOY), 

1994, 588 p. ISBN 951–0–19028–4 

Kaisos Häkkinen knyga, pavadinta Nuo Agricolos iki dabartinës kalbos. Suomiø 

raðomosios kalbos istorija, kol kas yra vienintelis iðsamus bendrinës suomiø kalbos 

istorijai skirtas darbas 1 . Tam, kas þino, kad pirmõsios spausdintos suomiðkos 

knygos autorius yra Mikaelis Agricola 2 , Kaisos Häkkinen studijos pavadinimas 

atrodo talpus ir daug kà pasakantis: já suvoki kaip paþadà aprëpti visus bendrinës 

suomiø kalbos susidarymo ir raidos etapus. Ir ið tiesø, remdamasi senosiomis 

suomiø kalbos gramatikomis bei kitais raðtijos paminklais, autorë nuosekliai 

apraðo bendrinës kalbos raðybos formavimàsi, jos leksinës, fonetinës ir gramatinës 

sistemos pokyèius (tam skirta pagrindinë knygos dalis). Be to, atskiruose 

skyriuose nagrinëjama, koks vaidmuo raðomosios suomiø kalbos istorijoje tenka 

tarmëms, kokiø bûta sàmoningø norminimo pastangø ir svetimø kalbø átakos, 

kokie veiksniai lëmë, kad kelis ðimtmeèius laikyta vien prastuomenei teprideranèia, 

jokio oficialaus statuso neturëjusi suomiø kalba iðplëtë bei iðtobulino savo 

funkcijas ir tapo visateise kultûros kalba. 

1 Ið ankstesniø ðios tematikos darbø pirmiausia 

minëtina 1933 metais iðëjusi Marèio 

Rapolos veikalo pirmoji dalis: joje apraðoma 

senoji (iki XIX amþiaus pradþios 

vyravusi) raðomoji suomiø kalba. Ðios 

knygos leidimas buvo pakartotas 1965 

metais, þr. Martti Rapola, Suomen kirjakielen 

historia pääpiirteittäin 1. Vanhan kirjasuomen 

kirjoitus- ja äänneasun kehitys. Helsinki: 

SKS, ( 1 1933), 2 1965. Naujesni panaðaus 

pobûdþio darbai: Paavo Pulkkinen, 

Nykysuomen kehitys. Katsaus 1800- ja 

1900-luvun kirjakieleen sekä tekstinäytteitä, 

Helsinki: SKS, 1972; Laila Lehikoinen, Silva 

Kiuru, Kirjasuomen kehitys, Helsinki: 

Helsingin yliopiston suomen kielen laitos, 

3 1993. 

2 Agricolos parengtas kanoninis katekizmas 

Abckiria (paþodþiui – ABC knyga) pasirodë 

apie 1543 metus (tiksliai nustatyti jos 

leidimo metø neámanoma, nes nëra iðlikusio 

në vieno egzemplioriaus su sveiku antraðtiniu 

puslapiu). 

243 Kaisa Häkkinen, 


Suomen kirjakielen historia

Raðomoji suomiø kalba skirtina prie vëlyvøjø, t. y. tik apie XIX amþiaus 

pabaigà galutinai susiformavusiø Europos bendriniø kalbø. Kaip ir kitø palyginti 

jaunø bendriniø kalbø, jos kûrimàsi ir raidà lëmë gana panaðûs istorijos 

veiksniai, todël bus ádomu (gal ir naudinga) paþiûrëti, kokiø vingiø pasitaikë 

suomiø raðomosios kalbos kelyje nuo XVI amþiaus vidurio iki mûsø dienø. 

Turint galvoje jos istorijai skirtos knygos pasirodymo metus (1994), èia jà recenzuoti 

turbût bûtø jau vëloka. Todël ðiuo raðiniu pirmiausia siekiama pateikti 

bendrà raðomosios suomiø kalbos formavimosi vaizdà, o skaitytojas jau pats 

nesunkiai áþvelgs suomiø ir lietuviø raðomosios kalbos raidos paraleliø bei 

skirtumø. 

1. B ENDRINËS SUOMIØ KALBOS GENEZË IR RAIDOS ETAPAI. 

Panaðiai kaip lietuviø ar latviø, suomiø kalba turi palyginti nesenà raðtijà, kuriai 

atsirasti postûmá davë XVI amþiaus Reformacija. Pasak Kaisos Häkkinen, bûtent 

ðis XVI amþiaus judëjimas ir XIX amþiaus tautinis sàjûdis reikðmingiausiai veikë 

raðomosios suomiø kalbos istorijà, kurios raidos etapus tyrëjai sutartinai skiria 

tokius: 

a) daugiau kaip du ðimtus metø tæsæsis senasis raðomosios kalbos (suom. vanha 

kirjasuomi) laikotarpis (nuo pirmøjø spausdintø knygø pasirodymo iki XIX amþiaus 

pirmojo deðimtmeèio pabaigos), 

b) palyginti trumpas, vos kelis XIX amþiaus deðimtmeèius (maþdaug 1810–1880 

metais) trukæs ankstyvasis dabartinës kalbos laikotarpis (suom. varhaisnykysuomi), 

c) dabartinës kalbos laikotarpis (suom. nykysuomi), kurio pradþia laikomas paskutinysis 

XIX amþiaus deðimtmetis, kai raðomoji suomiø kalba ágavo ðiuolaikinæ 

kodifikuotà formà. 

Reformacijos plitimas ir jos idëjø populiarumas Ðiaurës ðalyse formavo poreiká 

versti Biblijà ir kitokià religinæ literatûrà á nacionalines kalbas, o tai savo ruoþtu 

skatino kurti raðomàjà formà tø kalbø, kurios tuomet dar tebuvo ðnekamosios. Todël 

liuteronø baþnyèios ásitvirtinimas Suomijoje kartu buvo ir suomiø bendrinës – 

pirmiausia raðomosios – kalbos kûrimosi pradþia. Taèiau Suomija buvo politiðkai 

priklausoma nuo Ðvedijos. Bendrinë kalba per visà priklausomybës laikà, kuris 

praktiðkai sutapo su senuoju raðomosios kalbos laikotarpiu, formavosi gana lëtai. 

Kitose visuomenës gyvenimo sferose suomiø kalba buvo vis nustumiama á paðalá: 

pasaulietinës administracijos reikalai (ir dokumentai) buvo tvarkomi ðvedø kalba, 

aukðtuomenës ir kultûros kalba taip pat buvo ðvedø, o suomiø kalba ir iki Reformacijos 

paplitimo, ir jai ásigalëjus, buvo ir liko kasdieninë prastuomenës kalba. 

Senuoju raðomosios kalbos laikotarpiu Suomijoje buvo vartojama ir lotynø kalba: 

lotyniðkai buvo tvarkomi baþnytinës administracijos reikalai (tiesa, ilgainiui ir èia 

ásigalëjo ðvedø kalba). Lotynø kalba buvo vartojama mokyklose, nes jø paskirtis 

tada buvo rengti dvasininkus. 


Vis dëlto jau ir anuo metu paprastas suomiø valstietis galëjo bûti susidaræs 

tam tikrà – greièiausiai tik intuityvø – supratimà apie tai, kokie þodþiai ir posakiai 

pridera vieðajai kalbai, nes per bendruomenës susirinkimus ir baþnyèioje 

girdëdavo þodþiu skelbiamø valdþios praneðimø, kokios skiriamos prievolës, 

numatomi pertvarkymai ir kt. Ið karaliaus kanceliarijos ateinantys skelbimai ir 

ásakymai Ðvedijos karalystës suomiðkai kalbanèios provincijos gyventojams buvo 

skaitomi suomiðkai, pakartojant po kelis kartus, kad klausytojai geriau juos ásimintø. 

Skelbimus ið ðvedø kalbos iðversdavo suomiø kalbà mokantys karaliaus 

kanceliarijos vertëjai Stockholme. Pasak Kaisos Häkkinen, bendrinës suomiø kalbos 

raidà per visà senàjá jos kûrimosi laikotarpá veikë raðomoji kalba, taèiau 

didesná poveiká, be abejonës, darë religinës literatûros, o ne administracinë (kanceliarinë) 

kalba, nes spausdintø ástatymø ir kitø juridiniø tekstø suomiø kalba 

anuomet buvo labai maþai. 

Pirmøjø spausdintø suomiðkø knygø pasirodymo metu Suomijos sostinë ir dvasinio 

gyvenimo centras buvo Turku. Tiesa, visos Agricolos parengtos religinës knygos 

ir net pirmoji Biblija suomiø kalba (1642) buvo iðspausdintos Stockholme. Mat 

pirmoji spaustuvë Suomijos teritorijoje pradëjo veikti tik 1642 metais prie Turku 

akademijos (universiteto), ákurtos 1640-aisiais. 

Suomiø raðomosios kalbos (suom. kirjakieli) pradininkas Turku kolegijos rektorius, 

o vëliau ir Turku vyskupas Mikaelis Agricola (apie 1510–1557), be pirmosios 

spausdintos suomiðkos knygos – kanoninio katekizmo, pavadinto Abckiria ir 

pasirodþiusio apie 1543 metus, parengë ir iðleido dar aðtuonias religinio turinio 

knygas. Ið jø galima paminëti maldynà, kur ádëtos ir 29 verstos giesmës (Rucouskiria, 

1544), taip pat Naujàjá Testamentà (1548) bei 1551 ir 1552 metais publikuotas 

atskiras dalis ið Senojo Testamento. Agricolos iðverstos ir parengtos knygos 

padëjo tvirtà pamatà suomiø raðomajai kalbai. Á já vëliau galëjo remtis kiti religinës 

literatûros vertëjai ir originaliø tekstø, pavyzdþiui, proginiø pamokslø kûrëjai. 

Religinës literatûros ir negausiø administracinës kalbos paminklø, o kartu 

ir raðomosios kalbos pagrindu XVI amþiuje natûraliai ir tarsi savaime tapo Turku 

apylinkiø tarmë, kurià pagal suomiø kalbos tarmiø skirstymà sudaro vakariniø 

tarmiø bûrio pietvakarinës ðnektos. Bendrinës suomiø kalbos istorijos tyrinëtojø 

nuomone, raðomoji suomiø kalba nuo pat Agricolos laikø buvusi gana heterogeniðka 

– joje, be vyraujanèiø pietvakarinës tarmës ypatybiø, buvæ nemaþai ir kitø 

vakariniø tarmiø elementø. Tokia nuomonë grindþiama paties Agricolos paaiðkinimu, 

pateiktu vienoje ið Naujojo Testamento vertimo (1548) pratarmiø: Turku 

apylinkiø tarmæ savo vertimo kalba jis pasirinkæs dël to, kad Turku esàs visos 

Suomijos vyskupijos centras, taèiau sakosi „reikalo verèiamas“ ëmæs þodþiø (matyt, 

ir jø formø) taip pat ið kitø vietø. Rengiant bei leidþiant vëlesnius religinius, 

o nuo XVII amþiaus – ir dar palyginti negausius pasaulietinio turinio raðtus, 

raðomojoje suomiø kalboje daugëjo elementø, perimtø ið skirtingø vakariniø tar- 




miø, bet jos pamatas iki pat XIX amþiaus pradþios liko vakarietiðkas. Toká raðomosios 

kalbos variantà ypaè átvirtino pirmasis (1642) ir vëlesni Biblijos leidimai. 

Kartais jis net vadinamas bibline suomiø kalba (suom. pipliasuomi). Kadangi senoji 

religinë ir kitokio turinio literatûra suomiø kalba buvo daugiausia verstinë, 

to laikotarpio raðomojoje kalboje ásigalëjo nemaþai svetimø, daþniausiai ið ðvedø, 

vokieèiø, lotynø ir kitø kalbø perimtø bruoþø. Taèiau anuomet, kai buvo verèiama 

beveik paþodþiui, nenukrypstant nuo originalo þodyno ir sintaksës, ið svetimos 

kalbos perimti raiðkos elementai buvo suvokiami greièiau kaip norma negu kaip 

kokia blogybë. 

Tarp liaudies ðnekamosios ir raðomosios suomiø kalbos jau XVIII amþiuje 

buvo aiðkiai matyti gan didelis atotrûkis: raðomoji kalba ágijo archajiðkumo 

atspalvá, atrodë nelanksti, vienpusiðka, jos funkcijos nebesiplëtë. Vis dëlto didesniø 

pastangø jà tobulinti ar priartinti prie gyvosios kalbos nebuvo, nors 

tarmiø þodyno iðraiðkingumas jau tada buvo pastebëtas. Dël XVIII amþiuje sustiprëjusios 

ðvedinimo politikos suomiø kalbos vaidmuo apskritai visai sumenko 

– ji buvo iðstumta beveik ið visø vieðosios vartosenos srièiø, iðskyrus gal tik 

baþnytines apeigas, ir gyvavo bei laikësi vien kaip kasdienë buitinë prastuomenës 

kalba. 

Apie XVIII amþiaus septintàjá deðimtmetá kilo fenofilø (arba „Suomijos bièiuliø“) 

judëjimas, kurio centras buvo Turku universitetas. Romantizmo idëjø 

veikiami, ðio universiteto studentai ir profesoriai, nors patys jau ir priëmæ ðvedø 

kalbà, pabrëþë Suomijos istorijos, suomiø kalbos ir jos tarmiø, tautosakos, apskritai 

suomiø kultûros paþinimo svarbà ir pagal savo iðgales ëmësi visa tai nuosekliai 

apraðyti 3 . Kokiø nors aiðkesniø visuomeniniø ar politiniø tikslø fenofilai 

neturëjo. Tuo jie ypaè skyrësi nuo XIX amþiaus fenomanø, stovëjusiø apie 1840 

metus prasidëjusio tautinio sàjûdþio priekyje ir atkakliai kovojusiø dël suomiø 

kalbos teisiø átvirtinimo oficialiu lygiu. Fenofilø tautinis idealizmas, su kuriuo jie 

aukðtino visa, kas suomiðka, stiprino suomiø savimonæ ir prisidëjo – tegu ir 

3 Pavyzdþiui, fenofilø judëjimo pradininkas 

Danielis Juslenius viename ið pirmøjø 

savo darbø Aboa vetus et nova (Senasis ir 

naujasis Turku) árodinëja, kad suomiø kalba 

gimininga hebrajø ir graikø kalboms, o 

pati savo ruoþtu esanti daugelio Ðiaurës 

ir Rytø Europos kalbø prokalbë. Svarbiausias 

Juslenijaus darbas yra trikalbis suomiø–ðvedø–lotynø 

kalbø þodynas (1745). 

Pati ryðkiausia fenofilø judëjimo figûra – 

Henrikas Gabrielis Porthanas – 1770 metais 

ákûrë pirmàjà Suomijos mokslo draugijà 

„Aurora“, metais vëliau ëmë leisti 

pirmàjá Suomijos laikraðtá, ëjusá, tiesa, 

ðvedø kalba, tyrë Suomijos istorijà ir geografijà, 

suomiø tautosakà ir kalbà (jis pirmasis 

tarp suomiø mokslininkø ið esmës 

tiksliai apibûdino finougrø kalbø ðeimà). 

Fenofilams nebuvo svetimas siekis ðviesti 

paprastus þmones. Pavyzdþiui, Antti Lizelius 

buvo pradëjæs leisti laikraðtá, kuriame 

spausdino pamokymø þemdirbiams, 

populiariai raðë apie ekonomikà ir trumpai 

pateikdavo ðalies gyvenimo naujienø. 

Deja, laikraðtis Suomenkieliset Tieto-Sanomat 

(Þinios ir naujienos suomiø kalba) iðsilaikë 

vos vienerius metus (1776). 


netiesiogiai – prie tautinio atgimimo laikotarpiu aiðkiai suformuluoto politinio 

siekio oficialiai átvirtinti suomiø kalbà visose socialinëse srityse, pirmiausia 

mokykloje, taip pat administravimo ir teisinëje sferoje, t. y. valdþios ástaigose, 

teismuose, ir þinoma, kultûriniame gyvenime (groþinë literatûra, periodinë 

spauda ir pan.). 

Tautinio judëjimo lyderiai – Johanas Vilhelmas Snellmanas (1806–1881), Elias 

Lönnrotas (1802–1884) ir kt. – puikiai suvokë bendrinës kalbos atnaujinimo, jos 

funkcijø plëtojimo bei tobulinimo bûtinybæ. Mat tas vienpusiðkas raðomosios kalbos 

variantas, kokiu XIX amþiuje buvo tapusi nelanksti „biblinë suomiø kalba“, 

vargiai begalëjo tikti visoms vieðosios vartosenos sferoms. Tautinio atgimimo idëja 

suteikti suomiø kalbai visavertës kultûros kalbos rangà ið jaunos suomiø ðviesuomenës 

pareikalavo sumaniai sutelktos veiklos ir keliø deðimèiø metø pastangø. 

Tikslas buvo pasiektas paskutiniajame XIX amþiaus deðimtmetyje: ástatymais 

buvo oficialiai átvirtintos suomiø kalbos teisës ir ið esmës pasikeitë jos statusas, 

galutinai susiformavo dabartinë bendrinë kalba. Tai svarbiausias trumpo, bet 

labai vaisingo antrojo suomiø bendrinës kalbos raidos etapo (vad. ankstyvojo 

dabartinës kalbos laikotarpio) bruoþas. Taigi 1810–1880 metais bendrinës suomiø 

kalbos raidos istorijoje ávyko reikðmingas posûkis. Já nulëmë ir palankesne linkme 

pakrypusi istorija: 1809-aisiais Suomija buvo prijungta prie Rusijos ir gavo palyginti 

plaèià autonomijà. Naujoji valdþia, spaudþiama fenomanø, darë nuolaidø 

dël suomiø kalbos teisiø ir norëjo atitolinti suomius nuo ankstesnës dvasinës 

ðvedø átakos. Kadangi itin þiauriø caro valdþios persekiojimø nepatirta (þinoma, 

nereikëtø manyti, kad jø ið viso nebûta), palyginti anksti buvo sukurta suomiðka 

periodinë spauda: nuo 1847 metø pradëjo eiti gana átakingas laikraðtis Suometar 

(per já paplito tautinio pakilimo metu mëgstamas posakis „Nesame ðvedai, rusais 

nenorime tapti, mes esame suomiai“. Be kita ko, Suometar spausdino nemaþai 

suomiø kalbos visuomeninæ padëtá ir bendrinës kalbos klausimus nagrinëjanèiø 

raðiniø. 1860 metais gimtàja kalba Suomijoje jau buvo leidþiami aðtuoni laikraðèiai. 

1850 metais Helsinkio universitete ákurta suomiø kalbos profesûra (pirmuoju 

profesoriumi buvo paskirtas Matias Aleksandras Castrénas, po jo mirties – Lönnrotas), 

nuo 1854-øjø leista spausdinti suomiðkus vadovëlius mokykloms ir jais 

naudotis. 

Kad bendrinës suomiø kalbos funkcija per gana trumpà laikà buvo iðplësta 

ir iðtobulinta, dideli nuopelnai tenka ne tik atskiroms visuomeniná ir dvasiná 

autoritetà turëjusioms ryðkioms asmenybëms (Snellmanas, Lönnrotas, Augustas 

Ahlqvistas ir kt.), bet ir ávairioms organizacijoms, tarp kuriø pirmiausia minëtina 

iki ðiol tebegyvuojanti 1831 metais ákurta Suomiø literatûros draugija (Suomalaisen 

Kirjallisuuden Seura, sutrumpintai SKS). Jau anuomet ji suformavo plaèià 

tautosakos rinkimo ir publikavimo, originaliosios groþinës literatûros leidimo 

ir tyrinëjimo programà, joje anaiptol ne paskutinæ vietà uþëmë ir tiesiogiai 




su raðomàja kalba susijæ dalykai. Pavyzdþiui, buvo rûpinamasi parengti norminæ 

suomiø kalbos gramatikà. Buvo net taisoma bei atsiþvelgiant á teikiamas 

bendrinës kalbos normas redaguojama draugijos leidþiamø groþiniø ir kitokiø 

veikalø kalba. Taip pat kaupiami ið tarmiø surinkti kalbos faktai. Ëmus rodytis 

pirmiesiems stambiems groþiniams kûriniams suomiø kalba ir ypaè – 1835 metais 

iðspausdinus Lönnroto parengtà suomiø epo pirmàjá leidimà (vadinamàjà 

Senàjà Kalevalà), atsirado poreikis gerai paþinti visas tarmes, ypaè rytines, kurios 

tada buvo beveik visai nepaþástamos ir netirtos. Kitaip sakant, prasidëjo intensyvus 

ir kryptingas bendrinës kalbos (suom. yleiskieli) kodifikavimas ir atnaujinimas, 

nes senoji raðomoji kalba, kuri rëmësi beveik vien vakarinëmis tarmëmis, 

atrodë tiek nutolusi nuo gyvosios kalbos, kad suabejota net dël jos tarminio 

pamato. Mat laiko dvasia tautinio sàjûdþio metais formavo ásitikinimà, jog tautos 

vientisumui palaikyti bûtina visoms tarmëms tolygiai artima raðomoji kalba 

(fenomanø ðûkis buvo „viena tauta, viena kalba“). Dëmesá á rytines suomiø 

kalbos tarmes atkreipë ið Rytø Suomijos kilusiø raðytojø raðtai (jø kalboje buvo 

gausu gimtøjø ðnektø elementø) ir ypaè – ið rytiniø srièiø ir vadinamosios 

Suomijos Karelijos surinktos Kalevalos runos. Rytinës tarmës daug kam atrodë 

þodingesnës, maþiau paveiktos svetimø kalbø átakos, taigi ir tinkamesnës bûti 

bendrinës kalbos pamatu. 

1820 metais uþvirë karðti ginèai, vëliau vaizdingai pavadinti „tarmiø mûðiu“. 

Jie prasidëjo Reinholdo von Beckerio straipsniu, iðspausdintu laikraðtyje 

Turun Wiikko-Sanomat (Turku savaitës þinios). Beckeris reikalavo atsisakyti vakariniø 

tarmiø persvaros ir virðenybës raðomojoje kalboje. Joje turinèios dominuoti 

gyvybingesnës rytinës tarmës. Savo mokslinës karjeros pradþioje rytiniø tarmiø 

kaip raðomosios kalbos pamato ðalininkas buvo ir didelis bendrinës suomiø 

kalbos autoritetas Beckerio mokinys Lönnrotas (vëliau jis ginèuose dël bendrinës 

kalbos uþëmë nuosaikesnæ pozicijà). Rytinëms tarmëms bûdingais bruoþais 

atnaujintà ir prie gyvosios kalbos priartintà raðomosios kalbos formà gynë 

Karlas Akselis Gottlundas. Taèiau tuoj pat pasigirdo balsø, ginanèiø jau turimà 

raðomosios kalbos variantà, kuris susiklostë nuo Agricolos laikø ir rëmësi vakarinëmis 

tarmëmis (pavyzdþiui, Gustavas Renvallis tvirtino, jog nëra nei reikalo, 

nei prasmës visiðkai atmesti per ðimtmeèius susiklosèiusios tradicijos). Abejoniø 

niekam nekëlë tik tai, kad raðomoji kalba turi atsinaujinti ir prisitaikyti 

prie padëties, kuri susidarë tolydþio pleèiantis suomiø kalbos vartojimo sferoms. 

„Tarmiø mûðis“ atslûgo á XIX amþiaus pabaigà, kai kariaujanèios pusës 

pagaliau pasiekë abiem priimtinà kompromisà (taikytojo vaidmens ëmësi Lönnrotas). 

Pasak suomiø raðomosios kalbos istorijos tyrinëtojo Rapolos, mûðá galiausiai 

laimëjusios ne subjektyvios nuomonës, o paèios tarmës: aiðki pirmenybë 

në vienai ið jø nebuvo suteikta, taèiau bendrinë raðomoji kalba iðlaikë ilgÂs 

vartojimo tradicijos átvirtintà senàjá vakarietiðkà pamatà (bei daug ið vakariniø 


ir pietvakariniø tarmiø perimtø bruoþø) ir tuo pat metu gavo daug naujø, anksèiau 

nevartotø ið rytiniø tarmiø perimtø elementø. Rytiniø tarmiø pagrindu 

ypaè atsinaujino raðomosios kalbos þodynas: atëjo naujø þodþiø, pvz., ilta ‘vakaras’, 

kesä ‘vasara’ (vakarietiðkam raðomosios kalbos variantui bûdingi ehtoo 

‘vakaras’, suvi ‘vasara’ ágavo aukðtojo stiliaus atspalvá), vartosenoje ásitvirtino 

su rytinëms tarmëms bûdingomis priesagomis pasidarytø vediniø, pvz., nuoriso 

‘jaunuomenë, jaunimas’, pensaikko ‘krûmynas’ ir kt. Pasidarë lankstesnë prie 

gyvosios kalbos priartinta sintaksë. Ir kituose raðomosios kalbos sistemos lygmenyse 

dabar egzistuoja tam tikra vakariniø ir rytiniø tarmiø kodifikuotø elementø 

pusiausvyra, pavyzdþiui: 

BENDRINËS KALBOS NORMA TARMINËS FORMOS 

vakariniø tarmiø fonetikai bûdingi plg. rytiniø tarmiø oa/eä, ua/iä, oo/ee 

nediftongizuoti ilgieji balsiai aa/ää 

saan ‘gaunu’ soan/ suan ‘t. p.’ 

jään ‘lieku, pasilieku’ jeän/ jiän ‘t. p.’ 

kalaa ‘þuvies’ (sg. partityvo linksnis) kalloa/ kalloo ‘t. p.’ 

leipää ‘duonos’ (sg. partit.) leipeä/ leipee ‘t. p.’ 

rytinëms tarmëms bûdingi uþdarieji plg. vakariniø tarmiø ua, ia, yä 

dvibalsiai uo, ie, yö 

nuori ‘jaunas, -a’ nuari ‘t. p.’ 

vieras ‘svetimas, -a; sveèias’ viaras ‘t. p.’ 

työmies ‘darbininkas’ tyämiäs ‘t. p.’ 

vakarinëms tarmëms bûdingos plg. atitinkamà rytiniø taro/ö, 

u/y kamienø pl. formos miø -loisu 

rodikliu -i- 

taloissa ‘namuose’ taloloissa ‘t. p.’ 

tytöille ‘merginoms’ tytölöille ‘t. p.’ 

gen. pl. daryba ið daugiskaitos plg. vakariniø tarmiø ið sg. kamiekamieno 

(rytiniø tarmiø bruoþas) no daromas gen. pl. formas 

poikien ‘vaikinø’ (pl. kamienas poiki-) poikain ‘t. p.’ (sg. kamienas poika-) 

rytinëms tarmëms bûdingas plg. vakariniø tarmiø -sa 

inesyvo rodiklis -ssa 

talossa ‘name’ talosa ‘t. p.’ 




2. S UOMIØ BENDRINË RAÐOMOJI IR ÐNEKAMOJI KALBA. 1917 

metø pabaigoje Suomija tapo savarankiðka valstybe. Suomiø kalba gavo oficialø 

valstybinës kalbos statusà. Jos tyrimas ir bendrinës kalbos kodifikavimo darbas, 

imtas koncentruoti universitetuose bei kitose mokslo ástaigose, pasidarë sistemingas 

ir kryptingas. Jokia kita kalba, kaip kadaise lotynø ir ðvedø, ðalies gyvenime niekada 

nebeuþgoþë vyraujanèios suomiø kalbos. 

Pasak Kaisos Häkkinen, pirmaisiais XX amþiaus deðimtmeèiais raðomoji suomiø 

kalba drauge buvo ir bendrinës ðnekamosios kalbos modelis. Tarmës ir bendrinës 

kalbos takoskyra – bent jau kaime – tada buvo visiðkai aiðki: kalbëdamas 

tarmiðkai, kiekvienas jausdavosi neperþengiàs savo privataus gyvenimo ribø, o 

bendrinës kalbos vartojimas buvo suvokiamas kaip didesniam vieðumui priderantis 

dalykas. Kalbant vieðumo atspalvá turinèiomis aplinkybëmis buvo stengiamasi 

laikytis raðomajai kalbai privalomø kodifikuotø normø. Tai liudijo kalbanèiojo 

iðsilavinimà, rodë jo iðprusimo lygá ir buvo suvokiama kaip aukðto prestiþo 

dalykas. 

Bendrinës raðomosios kalbos normø ir dabar laikomasi kalbant itin oficialioje, 

iðkilmingoje ar formalioje aplinkoje. Tuo tarpu kasdieniðko dalykinio bendravimo, 

o neretai ir kalbëjimo pakankamai vieðai (jei tik situacija nëra labai oficiali ar 

formali) raðomosios kalbos normos ðiandien taip nebesaisto ir nebevarþo. Ðnekamoji 

kalba (suom. puhekieli) suvokiama kaip tiesiog kitokiose situacijose negu raðomoji 

vartojamas gana laisvas bendrinës kalbos variantas. Ðios dvi bendrinës kalbos 

formos – raðomoji ir ðnekamoji – gana pastebimai skiriasi tam tikrais fonetikos, 

morfologijos ir sintaksës bruoþais. Ypaè ðnekamoji kalba gali turëti kalbëtojo gimtosios 

tarmës ar jam áprastø þargono ypatybiø, taèiau ir tokia ji nelaikoma nekorektiðka, 

netaisyklinga ar kategoriðkai nepriimtina. 

Palanki dirva pakanèiai vertinti ðnekamosios kalbos nukrypimus nuo raðomosios 

kalbos normø susidarë po Antrojo pasaulinio karo. Tada sparèiai kito ikikarinis 

tradicinis gyvenimo bûdas, daug buvusiø kaimo gyventojø persikëlë á miestus, 

taip pat maþëjo socialiniai bei kalbos skirtumai tarp miesto ir kaimo. Mokyklos, 

spaudos ir kitø þiniasklaidos priemoniø veikiama Suomijos miestø ðnekamoji 

kalba formavosi bendrinës raðomosios kalbos pagrindu, taèiau su daugybe nuo 

jos normø nukrypstanèiø elementø. Jø natûraliai atsirasdavo ávairiatarmëje miesto 

aplinkoje ir patekdavo ið skirtingo iðsilavinimo, amþiaus, ávairiø profesijø 

miestieèiams bûdingo þargono. Didëjant gyventojø koncentracijai pietinëje ðalies 

dalyje, susiformavo vadinamasis didysis Helsinkis, t. y. pati sostinë ir jà 

supanèios aplinkinës gyvenvietës bei miesteliai su bûdinga sava ðnekamàja 

kalba. Ji dël sostinës prestiþo daro stiprø poveiká ir ne sostinëje gyvenanèiø 

þmoniø kalbësenai, jos bruoþai gana greitai prigyja jaunosios kartos suomiø 

kalboje, plg.: 


RAÐOMOSIOS KALBOS NORMA ÐNEKAMOJI KALBA 

þodþio gale daþniausiai numetamas [n] 

siihen uuteen kauppaan ‘á tà naujà parduotuvæ’ 

siihe uutee kauppaa 

mitä vaan ‘bet ko, bet kà’ mitä vaa 

keltainen ‘geltonas’ keltane 

numetami þodþio galo balsiai [a], [ä]; balsis [i] – 

daþniausiai pozicijoje po [s] 

talossa ‘name’ talos 

mistä kaupasta ‘ið kokios parduotuvës’ mist kaupast 

uudella autolla ‘nauju automobiliu’ uudell autol 

yksi, kaksi ‘vienas, du’ yks, kaks 

tulla vanhaksi ‘pasenti’ tulla vanhaks 

Liisa tiesi ‘Lysa þinojo’ Liisa ties 

skirtingi balsiø samplaikos balsiai suvienodinami 

kauheasti ‘baisiai, siaubingai’ kauheesti 

enemmän valoa ‘daugiau ðviesos’ enemmän valoo 

Kuka haluaa puhua? ‘Kas nori kalbëti?’ Kuka haluu puhuu? 

Minä haluan kysyä. ‘Að noriu paklausti.’ Mä haluun kysyy. 

1 pl. aktyvinë forma pakeièiama pasyvine 

me menemme ‘mes einame’ me mennään 

me ostimme ‘mes nu(si)pirkome’ me ostettiin 

me emme sano ‘mes nesakome’ me ei sanota. 

Bendrinë ðnekamoji suomiø kalba ðiandien gana variantiðka, jos struktûroje 

atsispindi kalbëjimo konteksto, pokalbio temos bei pokalbio dalyviø (partneriø) 

sritiniai ir socialiniai skirtumai. Kitaip sakant, ji yra ágijusi sàlygiðko savarankiðkumo. 

Pavyzdþiui, èia paminëti nukrypimai nuo raðomosios kalbos modelio yra 

prigijæ ir tapæ visuotine ðnekamàja norma. Savo ruoþtu variantiðka yra ir ðiandieninë 

raðomoji, ypaè groþinës literatûros, suomiø kalba: èia neretai aptiksi þanro, 

teksto paskirties ir kt. veiksniø nulemtø nekodifikuotø elementø. Ðiuolaikinës groþinës 

literatûros kalba artëja prie ðnekamosios. Taèiau, kita vertus, formuojasi specifine 

leksika ir ypaè sintakse pasiþyminti specialiøjø srièiø raðomoji kalba (pvz., 

mokslo), kurioje ásitvirtina ðnekamajai kalbai nebûdingos sudëtingos sintaksinës 

konstrukcijos ir jai svetimi ar retai reikalingi þodþiai. 




Þvelgiant ið ðalies, realiai egzistuojanèios ir á akis krintanèios ávairios fonetinës, 

gramatinës ir leksinës ðnekamosios bei raðomosios suomiø kalbos skirtybës 

galbût ir gali sudaryti apgaulingà áspûdá, kad kalbos kodifikavimui Suomijoje 

ðiandien neteikiama tiek daug reikðmës, kiek buvo nuo XIX amþiaus pabaigos 

iki pat XX amþiaus vidurio. Ið tikrøjø taip nëra – Kaisos Häkkinen studija 

baigiama skyriumi, kuriame apraðoma, kaip keièiantis skirtingø konkreèiø laikotarpiø 

vertybëms ir idealams kito bendrinës kalbos puoselëjimo atramos taðkai 

bei kriterijai. 


Regina Venckutë 

R EGINA VENCKUTË Gauta 2000 m. balandþio 3 d. 





elektroninis paðtas: regina.venckute@flf.vu.lt

Diskusijos, apþvalgos 

253 XVII–XIX amþiaus 

lietuviø kalbos gramatikø 

publikavimo bûklë


XVII–XIX amþiaus 


publikavimo bûklë 

1. PERSPAUSDINTOS AR PASKELBTOS LIETUVIØ KALBOS GRAMATI- 

KOS. Sdnosios ir senesniosios lietuviø kalbos gramatikos tiriamos jau daug deðimtmeèiø 

(gal net ne per dràsu sakyti – ðimtmeèiø). Lietuviø kalbos gramatikø istorinæ 

apþvalgà galima rasti Kazimiero Eigmino 1 , Algirdo Sabaliausko 2 , Jono Palionio 3 , 

Zigmo Zinkevièiaus 4 , Petro Joniko 5 darbuose, Lietuviø kalbos enciklopedijoje 6 ir kt. Senøjø 

gramatikø tyrimas skatina ir jø moksliná publikavimà, ryðkiau prasidëjusá tik 

XX amþiuje. Ðia apþvalga ir norëèiau apibûdinti ðiandienæ XVII–XIX amþiaus (t. y. 

iki susiformuojant bendrinei kalbai) lietuviø kalbos gramatikø publikavimo bûklæ. 

1.1. SIMONO STANEVIÈIAUS PERLEISTAS 1773 METØ UNIVERSI- 

TAS. Pirmuoju moksliniu lietuviø kalbos gramatikos perleidimu, nors ir su iðlygomis, 

galima laikyti Simono Stanevièiaus perspausdintà (1829) anoniminæ Universitas Lingvarum 

Lithvaniae (1737). Tiesa, tai nëra visai tikslus perspaudas – Stanevièius kai kà 

pakeitë, kai kà pridëjo. Taèiau tos gramatikos rengimo principai rodo pagarbà originaliam 

tekstui. Net pridëdamas intarpø jis nesiliovë gerbæs autentikà – savo paties 

1 Kazimieras Eigminas, „Lietuviø kalbos gramatikos 

iki 1737 m. ir ‘Universitas lingvarum 

Litvaniae’ atsiradimo sàlygos“, Universitas 

Lingvarum Litvaniae, parengë Kazimieras 

Eigminas, Vilnius: Mokslas, 1981, 

7–15; Kazimieras Eigminas, „Lietuviø 

kalbos gramatikos. Bibliografinë rodyklë“, 

Mûsø kalba 3, 1975, 28–38. 

2 Algirdas Sabaliauskas, Lietuviø kalbos tyrinëjimo 

istorija. Iki 1940 m., Vilnius: 

Mokslas, 1979, 12–26. 

3 Jonas Palionis, Lietuviø raðomosios kalbos 

istorija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø 

leidykla, 2 1995, 101–106, 180–191 ir kt. 


ISSN 1392–737X 


4. Lietuviø kalba XVIII–XIX a., Vilnius: 

Mokslas, 1990, 172–180, 249–270 ir kt. 

5 Petras Jonikas, Lietuviø kalba ir tauta amþiø 

bûvyje. Visuomeniniai lietuviø kalbos istorijos 

bruoþai, Èikaga: Lituanistikos instituto 

leidykla, 1987, 66–69, 115, 193–195, 

202 ir kt. 

6 Vytautas Ambrazas, Aleksas Girdenis, Kazys 

Morkûnas, Algirdas Sabaliauskas, Vincas 

Urbutis, Adelë Valeckienë, Aleksandras 

Vanagas, Lietuviø kalbos enciklopedija, 


institutas, 1999, 224–226. 



publikavimo bûklë

pavyzdþius atskyrë skliaustais, iðnaðomis. Tad ðis gramatikos leidimas yra ypaè 

kruopðèiai parengta senosios gramatikos publikacija, o ne perdirbinys 7 . Stanevièius 

vertino tekstà kaip mokslo ðaltiná, suvokë esant istorinæ distancijà (92 metai), todël 

neredagavo beatodairiðkai taikydamasis prie savo meto skaitytojø. Jis pagarbiai 

iðlaikë net jam atrodþiusias jau pasenusias formas. 

1.1.1. KRITINIS APARATAS. Kritiná aparatà Stanevièiui atstojo viena kita 

lotyniðka iðnaða ir skliaustai savo áterptiems þodþiams ir formoms. Pavyzdþiui, 

iðnaðoje Stanevièius taip komentavo: „Akivaizdu, kad ðios gramatikos autorius 

vartojo ir átraukë á savo leidimà tik du bûtojo ir bûsimojo laiko dalyviø linksnius – 

nominatyvà ir akuzatyvà; todël sakë, kad ðitas laikas kitø linksniø neturi. Taèiau tai 

netikslu, nes visi ðitø dalyviø linksniai net ir dabar yra áprasti: dël ðios prieþasties 

juos èia dedame á leidimà“ 8 . Nors kai kuriuos dalyviø linksnius áterpë pats Stanevièius, 

atidus skaitytojas galëjo atsirinkti kuriuos: genetyvà, datyvà ir abliatyvà. 

Skliaustai savam tekstui áterpti vartoti taip: „Dat: maýômis. (maýosioms)“ (p. 464); 

„Abl: nog maýûju, maýomis. (maýôsiomis), maýôse. (maýosiose)“ (p. 464). Skaitytojui 

vëlgi turëjo bûti aiðku, kas pridëta paties Stanevièiaus, nes originalus tekstas atribotas 

nuo savojo. 

Nors Stanevièiaus pratarmë „SKAYTISENTYMS“ paraðyta lietuviðkai, iðnaðose 

komentuojama lotyniðkai. Turbût Stanevièius derinosi prie originalios gramatikos 

metakalbos. 

Þinoma, Stanevièiaus „kritinis aparatas“ dar negalëjo prilygti ðiuolaikiniams. 

Recenzijø Stanevièiaus perleidinys, regis, nesusilaukë. 

1.1.2. JURGIO LEBEDÞIO PERLEISTAS SIMONO STANEVIÈIAUS PER- 

SPAUDAS. Stanevièiaus perspausdinta gramatika buvo dar kartà iðleista – ðá kartà 

fotografuotiniu bûdu. 1967 metais tarp kitø Simono Stanevièiaus raðtø Jurgis Lebedys 

paskelbë 1829 metø knygà (Stanevièius 1967, 439–506), tad tai jau perleidinio perleidimas. 

Tiesa, Lebedys gramatikà tepavadino „Priedu“ (p. 437). 

1.1.2.1. KRITINIS APARATAS. Kritinis aparatas susideda ið Stanevièiaus 

Raðtø gale Lebedþio pridëtø paaiðkinimø (p. 646–652). Juose registruojami Stanevièiaus 

skelbto teksto skirtumai nuo anoniminës gramatikos, taèiau „ne visi smulkûs 

skirtumai nuo 1737 m. originalo suþymimi, o tik svarbesni, kuriuo nors atþvilgiu 

reikðmingesni. Neþymimi kirèio ir priegaidës þenklø pakeitimai (daþnai ir ori- 

7 Plg. Giedrius Subaèius, Þemaièiø bendrinës 

kalbos idëjos. XIX amþiaus pradþia, Vilnius: 


1998, 357. 

8 Cituojama ið: Simonas Stanevièius, Raðtai, 

paruoðë Jurgis Lebedys, Vilnius: Vaga, 

1967, 477: „Auctor hujus grammatices in 

Participiis Praeteriti et Futuri temporis, 

duos tantummodo casus, videlicet: Nominativum 

et Accusativum in sua editione 

posuit admittitque; ideo dixit hoc tempus 

reliquis casibus caret. Sed hoc falsum est 

nam omni casus horum Participiorum et 

nunc quoque usitati sunt: qua de causa 

eos hac in editione collocavimus“. 


ginale tie þenklai neryðkûs), jø praleidimai ar pridëjimai, didþiøjø raidþiø vartojimo 

ir lotyniðkø bei lenkiðkø þodþiø raðybos skirtumai (jeigu tik nepasikeitë prasmë) ir 

kiti maþmoþiai“ (p. 647). Taigi mokslininkui, tirianèiam lietuviø kalbos priegaides 

ar didþiøjø raidþiø raðymà, tenka paèiam lyginti su 1737 metø Universitu. 

Lebedys daugiausia paaiðkina Stanevièiaus pridëjimus, juos tiesiog suregistruoja, 

pvz., „10 35 S. St. pridëta – (Bitiey)“ (p. 648); „38 18 S. St. pridëta dviskaita“ (p. 651). 

Kartais nurodoma Stanevièiaus (?) padaryta korektûros klaida, pvz., „35 29 dissert 

(kor. kl.): differt ULL 32 14“ (p. 651); taip pat Stanevièiaus pataisyta, Lebedþio manymu, 

buvusi originalo klaida, pvz., „35 9II kaùbesianczias: ULL 32 28 buvo klaidingai 

iðspausdinta – kaùbeµiunczias“ (p. 651). 

1.1.2.2. RECENZIJOS. Aleksandras Þirgulys, 1967 metais paskelbæs anotacijà 

apie Stanevièiaus Raðtus, net nepaminëjo, kad ten yra perspausdinta ir gramatika. 

Tiesa, jis nurodë, kad esàs „naujas pats leidimo profilis“ 9 . Stanevièiaus Raðtø 

leidiná lygino su Dominyko Urbo paskelbtais Dionizo Poðkos Raðtais 10 kaip tuo 

metu Lietuvoje tekstologiðkai geriausiai parengtais: „Tai pilni moksliniai leidiniai, 

paruoðti su visu jiems deramu rimtumu, tekstologiniu kruopðtumu ir sàþiningumu“ 

11 (Þirgulys 1967, 4). 

Vytauto Vanago recenzijoje (1968) paminima, kad Stanevièiaus Raðtuose perspausdinta 

anoniminë 1737 metø gramatika, taèiau kritinis aparatas neapibûdinamas, 

tiesiog pasakoma, kad Raðtai yra „mokslinio pobûdþio leidinys“ 12 . 

1.2. JANO ROZWADOWSKIO PERLEISTAS 1773 METØ UNIVERSITAS. 

Janas Rozwadowskis buvo antras (po Stanevièiaus), perspausdinæs Università 13 . 

1896 metø leidimo pratarmëje Rozwadowskis nurodë þinàs Stanevièiaus perspaudà 

(p. I), bet Università dar kartà perleidþiàs, nes ði gramatika reta ir mokslininkams 

beveik neþinoma. 

1.2.1. KRITINIS APARATAS. Rozwadowskis garantavo knygà ið naujo 

iðleidæs kruopðèiai („librum denuo accurate edidi“, p. II). Jis nurodë, kur kiðasi á 

originalø publikuojamà tekstà: a) kadangi jo turëtas Krokuvos bibliotekos egzempliorius 

nebuvo paginuotas, tarp skliaustø suþymëjo puslapius; b) iðtaisë rinkëjo 

klaidas („errores typothetae emendavi“); c) atstatë kai kurias abreviatûras („abbreviationes 

aliquot ut & pro et, ubiq; pro ubique resolvi“); d) pakeitë kai kuriø þodþiø 

9 A[leksandras] Þirgulys, „Simono Stanevièiaus 

‘Raðtai’ – svarbus ‘Lituanistinës bibliotekos’ 

leidinys“, Naujos knygos 7, 1967, 4. 

10 Dionizas Poðka, Raðtai, parengë Dominykas 

Urbas, Vilnius: Valstybinë groþinës 

literatûros leidykla, 1959. 

11 Tiesa, pats Lebedys kitaip vertino Poðkos 

Raðtø leidimà – nelaikë jo net moksliniu 

(Vinco Urbuèio liudijimas). 

12 Vytautas Vanagas, „Simono Stanevièiaus 

palikimas“, Pergalë 1, 1968, 167. 

13 [Jan Rozwadowski,] Universitas linguarum 

Litvaniae [...], denuo edidit indicem verborum 

adiecit Ioannes Rozwadowski, Cracoviae: 

Sumptibus Academiae Litterarum, 

1896. 



publikavimo bûklë

ortografijà („mutavi ut femininum pro faemininum“); e) dalyviø paradigmose pridëjo 

daug kur praleistus linksnius ar giminës nuorodà („in paradigmatibus participiorum 

addidi compluribus locis omissam casuum vel generis notationem“); 

f) vietoj originalo didþiosios raidës daþnai raðë maþàjà. Tad Universito lotynø metakalbà 

Rozwadowskis truputá „padailino“. 

Lietuviðkame tekste taisë tik jam atrodþiusias aiðkias klaidas, o iðnaðose suþymëjo 

visas likusias („Quod ad voces litvanas pertinet, solos manifestos errores 

emendavi et eos ubique subscripsi ceterum nihil mutans“). 

Tokie taisymai rodo Rozwadowská tik ið dalies laikiusis originalaus teksto. Nors 

jis ir tiksliau uþ Stanevièiø perteikë ðaltiná, taèiau matyti, jog jam labiau rûpëjo 

lietuviø kalbos bruoþai: publikacija parengta taip, kad mokslininkams bûtø lengva 

susipaþinti su lietuviø kalbos ypatybëmis, bet ne su paèiu ðaltiniu. Rozwadowskis 

taisë, pvz., abëcëlës pradþioje atspausdintas „A. a.“ á „a.“ ir þymëjo iðnaðà „Exemplar 

archet. A. a.“ (p. 1). Analogiðkai originalo „Batu“ pakeitë á „bûtu“ (kitas kirèio 

þenklas ir maþoji raidë vietoj didþiosios), o iðnaðoje nurodë „ex. arch. batu“ (vadinasi, 

net iðnaðoje pateikdamas originalià lytá, nuslëpë, kad bûta didþiosios raidës; 

p. 27). Vietoj originalo „Dalìdawome“ jis raðë „Dalidawome“ (pakeitë kirtá) ir komentavo 

„ex arch. Dalìdawome“ (p. 48). 

Tiek lotyniðkame tekste, tiek lenkiðkø ir lietuviðkø pavyzdþiø ilgàsias raides 

Rozwadowskis dësningai vertë . Knygos gale pridëto þodynëlio paaiðkinime 

prisipaþino taip daræs („Pro µ ubique s scriptum“, p. 65). 

Iðsamus þodynëlis labai palengvina tirti gramatikà – tai reikðminga kritinio 

aparato dalis. Tiesa, ten suraðytos ne visos þodþiø formos, o tik leksemos. Taèiau 

daþnai nurodomi gramatiniai kvalifikatoriai (f., Gen., praep. c. Acc. ir pan.), pateikiami 

lenkiðki þodþiø atitikmenys. 

Kazimiero Eigmino (1981, 52) þodþiais, „Nors J. Rozvadovskis, leisdamas Università, 

ir vertino já kritiðkai – daug kà taisë, daug kuo abejojo, – taèiau ið esmës 

labai gerai suprato gramatikos svarbumà“. Kadangi tai daugiau nei prieð ðimtà 

metø leistas leidinys – jo parengimo kultûra laikytina labai aukðta. 

1.3. LIETUVIØ KALBOS IR LITERATÛROS INSTITUTO PERLEISTOS DA- 

NIELIAUS KLEINO GRAMATIKOS. Fotografuotinis lietuviø kalbos gramatikø publikavimas 

teprasidëjo XX amþiaus viduryje. Pirmuoju tokiu senosios gramatikos perspaudu 

laikytinos 1957 metais vienu leidiniu iðléistos Danieliaus Kleino lietuviø 

kalbos gramatikos: 1653 ir 1654 metø 14 . 

Ðio leidinio atsakomuoju redaktoriumi pasiraðë Jonas Kruopas, vyriausiaisiais 

redaktoriais – Juozas Balèikonis ir Borisas Larinas 15 . Taèiau, kaip matyti ið pratar- 

14 Pirmoji lietuviø kalbos gramatika. 1653 metai, 


literatûros leidykla, 1957 (toliau – 

PLKG). 

15 Aèiû vienam ið Kleino gramatikø rengëjø 

prof. Vytautui Ambrazui, paliudijusiam, 

kad Larinas visai neprisidëjæs prie jø rengimo, 

o Balèikonis redagavæs verstinius 

tekstus, taèiau nelyginæs su originalais, 

tad pats Ambrazas ir Eigminas turëjæ 

daug kà ið naujo perredaguoti. 


mës, prie jos leidimo dirbo daug daugiau þmoniø. Pirmàjà Kleino gramatikà „ið 

lotynø kalbos iðvertë asp. K. Eigminas, vertimà perþiûrëjo – vyr. dëstytojai J. Dumèius, 

B. Kazlauskas, L. Valkûnas. Kompendiumà iðvertë E. Kraðtinaitis. Paaiðkinimus, 

rodykles ir kt. parengë ir leidiná redagavo Instituto darbuotojai V. Ambrazas, 

T. Buchienë, J. Kruopas, J. Sabaliauskas, J. Senkus, K. Ulvydas, A. Vidugiris ir kt.“ 

(PLKG 6). Kadangi ðá leidimà tvarkë daug Lietuviø kalbos ir literatûros instituto 

mokslininkø, jis laikytinas kolektyviniu darbu. 

PLKG – ne tik pirmasis fotografuotinis lietuviø kalbos gramatikos perspaudas. 

Tai taip pat pirmoji senøjø lietuviø kalbos gramatikø publikacija su vertimais á 

lietuviø kalbà. Jau vien tuo ðis leidinys lietuviø kalbos gramatikø perspaudø istorijoje 

yra iðskirtinis. 

Pirmiausia èia pateiktos lotyniðkai ir vokiðkai paraðytø gramatikø fotografijos 

(p. 67–272, 275–394), o po to – abiejø gramatikø vertimas á lietuviø kalbà (p. 397– 

528, 529–610). Toks publikavimo pobûdis palengvina darbà tiems skaitytojams, 

kurie naudojasi tik vienos kurios kalbos tekstu, taèiau pasunkina norintiems lyginti 

originalà su vertimu. 

1.3.1. KRITINIS APARATAS. Sudarytojai PLKG tekstø beveik nekomentuoja 

– nei perfotografuotøjø, nei verstøjø. Viena ið iðimèiø – vertimø iðnaðose 

nurodomos tos klaidos ir patikslinimai, kuriuos savo gramatikø gale buvo suraðæs 

Kleinas. Pavyzdþiui, prie voc. sg. galûnës -e pateikiama iðnaða: „Atitaisyme pasakyta, 

kad vardai su galûne is turi ðauksmininkà su i ir y“ (p. 435). Skaitytojui tai 

labai patogu – jam nebereikia vartyti knygos ir ieðkoti pataisymø. Dar daugiau – 

neleidþia jø praþiopsoti. 

Kita iðimtis – lietuviðkø þodþiø reikðmiø nusakymas. Kleinas gramatikos sistemà 

ir vartosenà apraðo lotynø ar vokieèiø kalba, o lietuviðkus pavyzdþius daþnai 

iðverèia, pvz.: „tampu/µtoj¾s/paµtoju/ fio exito, wirµtu reddor, wargµtu/miµer, pauper 

fio, gilpµtu/paµweikµtu µanitati reµtituor, convaleµco, tirpµtu liqveµco, µeu liqvidus 

fio“ (p. 179). Vertëjas ir redaktoriai didþiumà pavyzdþiø palieka neverstø, nors 

vienà kità (turbût toká, kuris dabartiniam bendrinës lietuviø kalbos vartotojui maþiau 

paþástamas) paaiðkina tarp lauþtiniø skliaustø, plg. iðverstà atitinkamà vietà: 

„tampu, µtoj¾s, paµtoju [tampu], wirµtu, wargµtu, gilpµtu [sveikstu], paµweikµtu, tirpµtu“ 

(p. 470). Vadinasi, verèiant gramatika yra ðiek tiek trumpinta ir skaitytojas jau 

nebeþino, kuriuos þodþius ir kokiomis reikðmëmis buvo iðvertæs Kleinas. Reikðmës 

matyti ið originalø nuotraukø, taèiau kadangi jos sudëtos atskirai nuo vertimø, tai 

apsunkina reikiamos vietos paieðkà. Ir pats vertimas, nepateikiant þodþiø reikðmiø, 

darosi ne visai savarankiðkas, priklausomas nuo fotografuotinio teksto, panaðus á 

priedà. Þinoma, skelbiant originalà ir vertimà vienà greta kito, bûtø labai iðsiplëtusi 

leidinio apimtis. 

Be to, á tekstà áterpti lauþtiniai skliaustai pasidarë dviprasmiðki, mat tokius 

skliaustus vartojo ir pats Kleinas. Vadinasi, vertimuose lauþtiniai skliaustai turi 

dvejopà reikðmæ: rodo ir autoriaus mintá, ir redakcines korekcijas. 



publikavimo bûklë

Leidinys turi kelis priedus: 1) „D. Kleino gramatikø turinys“ (p. 611–614), 

2) „Kai kuriø D. Kleino vartojamø terminø ir tikriniø vardø paaiðkinimai“ (p. 615– 

624), 3) „Dalykinë rodyklë“ (p. 625–631), 4) „Lietuviðkø þodþiø rodyklë“ (p. 633– 

653), 5) „Tikriniai vardai“ (p. 654–655). Toks platus pagalbinis aparatas labai palengvina 

mokslininkui darbà. 

Eigminas yra minëjæs, kad gramatikø faksimilës prieð leidþiant buvo retuðuojamos 

ir retuðuotojai esà paèiame tekste (nuotraukose!) taisë klaidas (turbût tas, 

kurias gale buvo nurodæs Kleinas). Eigminas teigë turëjæs vël viskà atstatyti, t. y. 

iðlaikyti Kleino padarytàsias klaidas, taèiau kad viskà bûtø gerai suþiûrëjæs, garantuoti 

negalëjo. Vadinasi, gali bûti, kad kas nors, atidþiai lygindamas fotografijas su 

originalais, ras vienà kità neatitikimà. 

1.3.2. RECENZIJOS. Vytautas Maþiulis 1958 metais ðá leidiná pavadino vertingu 

16 , taèiau jo recenzija buvo gana grieþta. Kritika labiausiai nukreipta á platø 

ávadiná Tamaros Buchienës ir Jono Palionio straipsná „Pirmosios spausdintos lietuviø 

kalbos gramatikos“ (p. 9–63). Esà jo „autoriams galima bûtø prikiðti tai, kad 

jie, aiðkindami D. Kleino gramatikø santyká su kitomis (tik XVI–XVII a.) gramatikomis, 

nesirëmë klasikinëmis, t. y. Dionisijaus Trakieèio (II a.), o ypaè Aelijaus Donato 

(IV amþ.) ir Prisciano (V amþ. pab. – VI a. pr.) gramatikomis“ (Maþiulis 1958, 2). 

Parengimo pobûdis plaèiau nevertintas, nors pasidþiaugta skyreliu, aiðkinanèiu 

Kleino terminus ir tikrinius vardus. Patikslinti þodþiø Hifil, Hitpael (gramatikoje 

iðspausdinta Hitpahel) aiðkinimai. Eigmino ir Kraðtinaièio „vertimai yra gana geri, 

nors Gramatikoje pasitaiko keliolika netikslumø“ (Maþiulis 1958, 2). Deja, kokie tie 

netikslumai, nenurodyta. Toliau dar paminëta, kad PLKG pabaigoje yra dalykinë ir 

lietuviðkø þodþiø rodyklës. 

Tais paèiais 1958 metais Pergalëje anotacinio pobûdþio recenzijà apie PLKG 

paraðë Kazimieras Masiliûnas, bet jis visai nesigilino á rengimo principus. Masiliûnas 

tenkinosi pristatæs ðiuos Kleino veikalus, juos iðaukðtinæs ir apibendrinæs, 

kad „mes teisëtai D. Kleinà galëtume vadinti mûsø kalbos gramatikos tëvu“ 17 . 

1959 metais labai lakoniðkai ir labai palankiai Kleino gramatikø publikacijà 

ávertino Jurgis Lebedys – jà pavadino „kruopðèiai paruoðtu ir puoðniu fotografuotiniu 

leidimu“ 18 . 

1.4. HARALDO HAARMANNO PERLEISTOS DANIELIAUS KLEINO GRA- 

MATIKOS 19 . 1977 metais tas paèias gramatikas Vakarø Vokietijoje iðleido Haraldas 

Haarmannas. Jis paminëjo jas buvus perleistas jau Lietuvoje. Savo sprendimà spaus- 

16 V[ytautas] Maþiulis, „‘Pirmoji lietuviø kalbos 

gramatika. 1653 metai’“, Literatûra ir 

menas, 1958 01 11, 2. 

17 K[azimieras] Masiliûnas, „Pirmoji lietuviø 

kalbos gramatika“, Pergalë 1, 1958, 182. 

18 Jurgis Lebedys, Lituanistikos baruose 1. Studijos 

ir straipsniai, paruoðë J[uozas] Girdzijauskas, 

Vilnius: Vaga, 1972, 120. 

19 Daniel Klein, Grammatica Lituanica (Regiomonti 

1653), Compendium Lituanico-Germanicum, 

Oder Kurtze und gantz deutliche Anführung 

zur Littauschen Sprache (Königsberg 

1654), hrsg. von Harald Haarmann, Hamburg: 

Helmut Buske Verlag, 1977. 

260 Archivum Lithuanicum 2

dinti ið naujo aiðkino bent dviem prieþastimis. Pirma, „In ihrer Anlage und Ausführung 

ist die Arbeit ‘Pirmoji...’ in erster Linie für den akademischen Unterricht in der 

Litauischen SSR konzipiert worden“ (Klein 1977, 6). Antra, „die zur Zeit Erscheinens 

der Arbeit stark eingeschränkten Kontakte wissenschaftlicher Institutionen der Sowjetunion 

mit dem westlichen Ausland bedingen die verhältnismässig geringe Verbreitung 

der Studie in westlichen Bibliotheken. Aus diesem Grund erscheint mir ein nochmaliger 

Nachdruck der Grammatik in ihrer lateinischen und deutschen Fassung 

nicht überflüssig sondern verstandlich zu sein“ (Klein 1977, 6–7). 

1.4.1. KRITINIS APARATAS. Nors Haarmannas ir sakë, kad viena ið prieþasèiø, 

kodël jam nepakako PLKG, buvo jos taikymas sovietinei Lietuvai, taèiau jo 

paties perspaudas yra daug menkesnis. Tai tiesiog gerokai padidintos abiejø gramatikø 

kopijos, beje, galbût net ne fotografuotinës, o darytos kopijavimo aparatu. 

Kritinio aparato nëra, tesuraðytas abiejø gramatikø turinys (p. 9–10). Fotografuoti 

puslapiai net nepaginuoti, todël tegalima cituoti paties Kleino, bet ne Haarmanno 

leidinio puslapius. Èia taip pat nenurodyta, ið kokiø egzemplioriø (originalø) Kleino 

gramatikos perspausdintos. 

Ir pats Haarmannas savo perspaudà pavadino tik darbo árankiu („Nachdruck 

mit seinem Charakter eines Arbeitsinstruments“ [Klein 1977, 7]), bet ne kokiu kritiniu 

leidimu. Tad jo ir vieta gramatikø perspaudø istorijoje daug kuklesnë uþ Lietuvoje 

parengtà PLKG. Haarmannas tai irgi pripaþino, nes sakë, kad jo leidinys 

specialistus galás nukreipti ir á PLKG, vadinasi, á rimtesná veikalà (Klein 1977, 7). 

1.5. KAZIMIERO EIGMINO PERLEISTAS 1737 METØ UNIVERSITAS. Anoniminæ 

1737 metø Universitas Lingvarum Lithvaniae 1981-aisiais iðleido Kazimieras 

Eigminas. Tad tai jau ketvirtas ðios gramatikos perspaudas (po Stanevièiaus, Lebedþio 

perleisto Stanevièiaus ir po Rozwadowskio leidimo). Matyt, ði gramatika tiek 

daug leidimø susilaukë ir dël to, kad, kaip sakë Stanevièius (1967, 443), visi norëjo 

pasidþiaugti „sawa kampa waysiumy“. Juk tai pirmoji iðlikusi Didþiosios Lietuvos 

gramatika (ankstesnës Kleino, Kristupo Sapûno ir Teofilio Ðulco [þr. toliau 1.7.], Wilhelmo 

Haacko [1730] gramatikos buvo Maþosios Lietuvos kultûros vaisius). Matyt, 

tuo ji domino ir vëlesnius mokslininkus, dël to jie prie ðios knygos vis sugráþdavo. 

Eigmino leidinys yra reikðmingiausias ir svarbiausias ið jø visø bent jau dviem 

ypatybëmis: 1) tai pirmasis faksimilinis Universito perspaudas, 2) tai pirmasis ðitos 

gramatikos vertimas á lietuviø kalbà. Ið senøjø lietuviø kalbos gramatikø perleidiniø 

jis yra antras, turintis ir fotografuotà, ir verstà tekstà. 

Fotografijos pateiktos panaðiai kaip ir PLKG: ið pradþiø eina visas fotografuotinis 

tekstas, toliau – vertimas. Fotografijos specialiai atspaustos storesniame rusvai 

þalsvame popieriuje, kad leidimas taptø dailesnis ir net neatsivertus knygos ið 

karto á akis kristø toji teksto vieta, kur yra faksimilës. 

Prieð fotografuotà tekstà eina platus Eigmino straipsnis (p. 7–53), o po faksimiliø 

– vertimas (p. 57–110) ir paaiðkinimai (p. 111–117). Jau minëjau, kad Rozwa- 

261 XVII–XIX amþiaus 


publikavimo bûklë

dowskis nenumeruotus Universito puslapius pats sunumeravo. Eigminas to nepadarë, 

ir dël to skaitytojas savo egzemplioriø turi susipaginuoti pats. Kitaip bus keblu 

susigaudyti faksimilëse. Be to, fotografuotinis tekstas, nors ir yra knygos viduryje, ne 

tik nepaginuotas – jis net neáskaièiuotas á viso leidinio puslapiø skaièiø. 

1.5.1. KRITINIS APARATAS. Palyginti su anksèiau leistàja PLKG, Eigmino 

Universitas turi daug maþesná kritiná aparatà: paaiðkinimuose aptarti tik kai 

kurie gramatikos terminai, bet nei dalykinës, nei tikriniø vardø, nei lietuviðkø 

þodþiø rodyklës èia nëra. Nedëti þodþiø rodyklës Eigminas galëjo ir dël to, kad jà 

jau buvo paskelbæs Rozwadowskis ir mokslininkams ji pakankamai prieinama. 

Taèiau dvejais metais vëliau vis dëlto paskelbë jà atskirai 20 . 

Antra vertus, Eigmino vertime paliekami kitakalbiai reikðmes nusakantys atitikmenys. 

Pavyzdþiui, originalo fragmentas „Sunt pr¿terea Comparativa anomala ab 

aliquib) deµinentibus in as, deµinentia in éùaµnis vg: aukµztieùaµmis pr¸ywy‡µ¸y. Sed 

his non obµtantib) habentur & Regularia. Wirêµnis Starµ¸y poµitivo caret“ [p. 17] 

verèiamas taip: „Be to, yra netaisyklingø aukðtesnio laipsnio bûdvardþiø, kilusiø 

ið kai kuriø bûdvardþiø galûne -as, kurie turi galûnæ éùaµnis, pvz.: aukµztieùaµmis 

pr¸ywy¸ßy. Greta ðiø esama ir taisyklingøjø aukðtesniojo laipsnio bûdvardþiø. 

Wirêµnis Starszy neturi nelyginamojo laipsnio. Dalyviø aukðtesnysis laipsnis nesudaromas“ 

(p. 73). Tad lenkiðkos reikðmës iðlaikytos tokios (neiðverstos) ir vertime, 

nors visas tekstas lotyniðkas. Jei reikðmës bûtø buvusios nurodytos lotyniðkai, jos 

bûtø buvusios iðverstos á lietuviø kalbà, plg. originalo Pr¸ykry Seu ciæµzki [p. 16] – 

vertimo Pr¸ykry arba ciæµzki (p. 72). 

Kaip matyti ið pateiktos citatos, lenkiðki þodþiai perraðyti gana netvarkingai, 

neiðlaikant originalo raðybos. Nors þodyje pr¸ywy¸ßy raidës ir rodo vertëjo 

pastangas jos laikytis, taèiau raidë perteikta netiksliai – nepaþymëtas diakritikas. 

Kitas lenkiðkas þodis Starµ¸y neteko þenklø ir pasidarë Starszy. Kad tai 

ne atsitiktinës klaidos, rodo kiti pavyzdþiai: originalo Chr¸eúãiånin [p. 8] – vertimo 

Chrzeúãiånin (p. 65); Ra‡ny [p. 16] – Raêny (p. 72); Stoçyµty [p. 16] – Stoczyµty (p. 72); 

S¸eroki [p. 16] – Szeroki (p. 72); War¸±chew [p. 9] – Warzàchew (p. 66). 

1.5.2. RECENZIJOS. Pasirodþius Eigmino rengtam Universito leidimui, buvo 

iðspausdintos bent trys recenzijos ar anotacijos. Solidþiausià ið jø paskelbë Jonas 

Palionis 21 . Jis nemaþa dëmesio skyrë ir leidinio parengimui, ir kritiniam aparatui. 

Pavyzdþiui, uþsiminë apie fotografijø kokybæ: vertimas „palengvins tyrinëtojams 

tiksliau perskaityti nelabai ryðkias fotokopijos teksto vietas (joje, kaip ir originale, 

daug kur neryðkios nosinës raidës)“ (Palionis 1982, 176). 

Palionis atkreipë dëmesá ir á vienà kità Eigmino vertimo kalbos ypatybæ, keistinus 

dalykus. Pavyzdþiui, „‘Adjectivum passionis giriamas, penultima brevi’ ver- 

20 K[azimieras] Eigminas, „Anoniminës 

1737 m. lietuviø kalbos gramatikos ‘Universitas 

lingvarum Litvaniae’ leksika“, 

LKK 22, 1983, 155–181. 

21 Jonas Palionis, „XVIII amþiaus ‘Università’ 

atgaivinus“, Pergalë 5, 1982, 174–177. 


èiama ‘Bûdvardis giriamas, reiðkiàs primestà veiksmà, turi trumpà prieðpaskutiná 

skiemená’ (p. 91), nors originale visai nekalbama apie ‘primestà veiksmà’“ 

(Palionis 1982, 176). 

Kritikos taip pat susilaukë Eigmino verstø terminø ávairumas: „Nevienodø terminø 

pavyzdþiais gali bûti nuosakø pavadinimai: tiesioginë nuosaka, liepiamoji 

nuosaka (p. 78–79) ir optatyvas (p. 79), imperatyvas (p. 84), konjunktyvas 

(p. 78), tam tikrø linksniø pavadinimai: absoliutinis abliatyvas (p. 80), 

absoliutinis naudininkas (p. 109) ir absoliutus naudininkas (p. 82, 

110) [...]“ (Palionis 1982, 176–177). 

Kiti du recenzentai nebuvo tokie atidûs. Èekiðkoje Jano Petro anotacinëje 

recenzijoje 22 Eigmino leidinys pristatomas bendrais bruoþais. Recenzentas daugiau 

dëmesio, regis, kreipë ne á lietuviø, o á lenkø kalbà – lenkiðkus pavyzdþiø 

vertimus. Be kita ko, Petras nurodë, jog toji lenkø kalba, nors atitinkanti raðomosios 

lenkø kalbos normas, kai kuriais atvejais turinti ðiaurës rytø mozûrø 

tarmës bruoþø 23 . 

Treèia recenzija, panaði veikiau á anotacijà, pasirodë Gimtajame kraðte 24 . Parengimo 

pobûdá Stasys Keinys ávertino trumpai: „ðis naujasis leidimas yra mokslinis“ 

(Keinys 1982, 3). 

1.6. JUOZAPO ÈIULDOS GRAMATIKA. Juozapo Èiuldos rankraðtinë gramatika 

paskelbta 1994 metais. Tie metai ir nurodyti virðelyje, nors antraðtiniame 

puslapyje likæ áraðyti 1993-ieji 25 . Èiulda yra palikæs du savo ranka raðytus tos 

paèios gramatikos rankraðèius: 1854 ir 1855 metø. 1994-aisiais paskelbtas vëlesnysis, 

autoriaus kiek taisytas rankraðtis, taèiau iðnaðose skirtumai suþymëti: „lenkiðkø 

Èiuldos gramatikos tekstø [...] skirtumai suþymëti beveik visi. Nepaþenklinti tik 

labai gausûs skyrybos skirtumai (kableliai, taðkai, kabliataðkiai ir kt.) ir raidþiø 

diakritiniø þenklø nesutapimai [...]. Tad komentarai leis palyginti abiejø Èiuldos 

lenkiðkø tekstø leksikà, morfologijà, sintaksæ, iðskyrus skyrybà (ir su tuo susijusius 

sintaksës aspektus)“ (Èiulda 1993, 379). Antra vertus, skelbiamo vëlesniojo 1855 

metø rankraðèio tekstas iðlaikytas autentiðkas, pagal já galima tyrinëti ir gramatikoje 

atspindëtà lenkø kalbos skyrybos sistemà. 

Paskelbtas perraðytas lenkiðkas gramatikos tekstas ir jos vertimas á lietuviø 

kalbà. Deja, dël didelës apimties nepavyko parengti treèio, fotografuotinio teksto 

varianto, nors jis jau buvo retuðuotas ir rengiamas spausdinti. Vis dëlto Èiuldos 

gramatikos 1994 metø leidimà galima laikyti pirmàja senos rankraðtinës lietuviø 

kalbos gramatikos publikacija. 

22 Jan Petr, Slavia. Èasopis pro slovanskou filologii 

51, 1982, 424–425. 

23 Petr 1982, 425: „Polðtina obsaþenå v 

mluvnici odpovídå soudobé spisovné norm«, 

jen v n«kterych p¬ípadech m¾þeme 

poukåzat na jevy pochåzející ze severovychodního 

mazovského nå¬eèí“. 

24 Stasys Keinys, „Vertingas kalbos paminklas“, 

Gimtasis kraðtas, 1982 01 28, 2–3. 

25 Juozas Èiulda, Trumpi samprotavimai apie 

þemaièiø kalbos gramatikos taisykles, parengë 

Giedrius Subaèius, LAIS 6, Vilnius: Mokslo 

ir enciklopedijø leidykla, 1993. 



publikavimo bûklë

1.6.1. KRITINIS APARATAS. Prie gramatikos pridëtas lietuviðkø þodþiø 

sàraðas (deja, nesudaryta þodþiø formø rodyklë), taip pat smulkus gramatikos 

turinys (Èiulda pats nebuvo sudaræs), turintis bent ið dalies atstoti dalykinæ rodyklæ. 

Taèiau bûtent dalykinës rodyklës stoka Èiuldos gramatikos leidimas nusileidþia 

PLKG Kleino gramatikø leidimui, kur tokia rodyklë sudaryta. Èiuldos gramatikos 

publikacijoje ir prieduose figûruoja nemaþai kultûros veikëjø, vietoviø, tad 

asmenø ir vietø rodyklës taip pat labai trûksta. PLKG ir Eigmino Universitas 

leidimui Èiuldos gramatika nusileidþia ir tuo, kad, kaip minëta, nepateiktos rankraðèio 

fotografijos. 

1.6.2. RECENZIJOS. Èiuldos gramatikos leidimas susilaukë bent trijø recenzijø 

ar anotacijø. Palionio recenzijoje 26 , be kita ko, nemaþai kalbëta apie terminø 

vertimo problemas. Pavyzdþiui, Palionis (1995, 112) teigë, kad „Labiau turbût atspindëtø 

epochos gramatinæ terminijà ir tylieji bei garsieji (ciche ir gùosne) priebalsiai, 

o ne dabartiniai duslieji ir skardieji (p. 242). Taip pat vargu ar buvo tikslinga 

vartoti vietoj þenklo (znamiæ) naujoviðkà diakritinio þenklo terminà (p. 245, 246 ir 

kt.)“. Kartu recenzentas siûlë savo terminø vertimo bûdà: „Ið tikrøjø bene tikslingiausia 

bûtø verèiant senøjø ar senesniøjø epochø mokslinio pobûdþio tekstus 

laikytis tokio principo: pateikti verstinius terminus su ðalimais skliausteliuose nurodytais 

originalo atitikmenimis, o tais iðimtiniais atvejais, kai termino reikðmë 

labai nutolusi nuo dabartinës (pvz. sùowo atveju: ðis terminas Èiuldos sàmoningai 

vartojamas ne tik ‘þodþiui’, bet ir ‘veiksmaþodþiui’ vadinti) ásivesti dabartiná terminà 

su tam tikru paaiðkinimu“ (Palionis 1995, 112). 

Redos Griðkaitës recenzija 27 labiau orientuota á Èiuldos asmená, joje nesvarstyti 

gramatikos teksto ar kritinio aparato principai. Augis Ðalmantas pasakë savo nuomonæ 

apie originalaus ir versto teksto pateikimo bûdà: „Graþu tai, kad knygos 

rengëjai pagaliau pradëjo pasitikëti skaitytojais ir vertimà ádëjo á knygos pabaigà, 

o ne iðleido pagreèiui“ 28 . 

1.7. KAZIMIERO EIGMINO IR BONIFACO STUNDÞIOS PERLEISTA 

SAPÛNO IR ÐULCO 1673 METØ GRAMATIKA. 1997 metais perleista dar 

viena senoji, galima sakyti, pretenduojanti bûti vadinama pirmàja þinoma lietuviø 

kalbos gramatika – 1673-iaisiais iðspausdintas Kristupo Sapûno ir Teofilio Gotlybo 

Ðulco darbas 29 . Pirmoji dël to, kad manoma Sapûnà paraðius gramatikà anksèiau uþ 

Kleinà. Taèiau ji buvo iðleista vëliau ir ne paties autoriaus, o Ðulco; be to, matyt, nemaþai 

perdirbta, trumpinta. Todël tradicija ðià gramatikà laikyti pirmàja nesusifor- 

26 Jonas Palionis, Blt 30(1), 1995, 111–115. 

27 Reda Griðkaitë, Naujasis þidinys (Aidai) 3, 

1996, 170–172. 

28 Augis Ðalmantas, „Ðunys loja, o karavanas 

eina“, 7 meno dienos, Vilnius, 

1994 08 05. 

29 Sapûno ir Ðulco gramatika. Compendium 

Gramâtic¿ Lithvanic¿, parengë Kazimieras 

Eigminas, Bonifacas Stundþia, Vilnius: 


1997. 


mavo. Vis dëlto tai labai svarbus lietuviø gramatinës minties paminklas. Naujojo leidimo 

parengimo nuopelnai tenka Kazimierui Eigminui, iðvertusiam tekstà ið lotynø 

kalbos, paraðiusiam ávadiná straipsná, ir Bonifacui Stundþiai, po Eigmino mirties suredagavusiam 

gramatikà, sudariusiam lietuviðkø þodþiø indeksà. 

Ðis leidinys yra penktas senosios (ar senesniosios) lietuviø kalbos gramatikos 

vertimas á lietuviø kalbà. 

1.7.1. KRITINIS APARATAS. Ðiame leidinyje skelbiamas fotografuotas 

lotyniðkas 1673-iø metø gramatikos tekstas ir pagreèiui – paralelinis vertimas á 

lietuviø kalbà. Tai skaitytojui patogu: jis turi abu tekstus (originalà ir vertimà) 

vienà greta kito. To nebuvo nei PLKG, nei Universito, nei Èiuldos gramatikø perleidimuose. 

Publikacijos kritinio aparato privalumai – iðnaðos vertimo puslapiø apaèioje, 

tikslus lietuviðkø þodþiø ir visø jø formø indeksas. Jame pateikti ir tikriniai daiktavardþiai. 

Taèiau nëra dalykinës rodyklës. 

1.7.2. RECENZIJOS. Pëteris Vanagas savo recenzijoje 30 daugiausia dëmesio 

skyrë ávadinio straipsnio mintims, taip pat gramatikos medþiagai, lygino Sapûno 

ir Ðulco gramatikos ypatybes su Kleino gramatikomis ir pan. Viena kita pastaba 

pasakyta ir apie parengimo principus. Ðtai apie vieno teksto skelbimà greta kito 

Vanagas (1999, 193) raðo, jog „toks pateikimas maþai atitolina fotokopijà nuo originalo 

[sic!], taèiau apsunkina darbà su tekstu tam, kuris nemoka lotynø kalbos“ 31 . 

Turbût reikëtø suprasti, kad nemokantis lotynø kalbos esà nebus linkæs þiûrëti á 

originalo nuotraukas ir jam esà bûtø patogiau, jei vertimas bûtø pateiktas atskirai. 

Tokia pozicija panaði á Ðalmanto. 

Be to, Vanagas nurodo esant paaiðkinimø ir klaidø pataisymø vertimo iðnaðose 

(1999, 193), trumpai apibûdina þodþiø indeksà (1999, 194–195). 

Ðiai gramatikai pats esu raðæs recenzijà (ALt 1, 1999, 162–170), kur atkreipiau 

dëmesá ir á kai kuriuos publikavimo nuostatø dalykus. Be kita ko, svarsèiau, ar 

nereikëjo versti reikðmiø ið lotynø á lietuviø kalbà. Kaip ir PLKG atveju, èia tepadarytos 

kelios iðimtys retesniems þodþiams. Taèiau likæ ir tokiø retø þodþiø, kurie 

vertime neteko reikðmiø, plg. Wywu, Wywejau (p. 175). Kai reikðmës praleidþiamos, 

vertimas tampa labai priklausomas nuo originalo. 

1.8. Taigi jau perleistos ar paskelbtos penkios senosios (senesniosios) lietuviø 

kalbos gramatikos: 1) 1737 metø Universitas (Stanevièiaus, Lebedþio, Rozwadowskio, 

Eigmino), 2) Kleino Grammatica Litvanica (LKLI, Haarmanno), 3) Kleino Compendium 

(LKLI, Haarmanno), 4) Èiuldos Krótkie pomysùy, 5) Sapûno ir Ðulco Compen- 

30 Pçteris Vanags, Baltu filoloìija 8, 1999, 

191–195. 

31 Vanags 1999, 193: „Ðâds iekârtojums gan 

nedaudz attâlina fotokopiju no oriìinâla 

[sic!], taèu atvieglo darbu ar tekstu tam, 

kas neprot latîòu valodu“. 



publikavimo bûklë

dium (Eigmino ir Stundþios). Kaip minëta, taip pat publikuoti penkiø gramatikø 

vertimai á lietuviø kalbà, tad kiekviena ið ðiø gramatikø bent vienà kartà skelbta 

kartu su vertimu. 

Pöèios sdnosios (senesniosios) gramatikos (skaièiuojant kiekvienos gramatikos 

perspausdinimà ar publikacijà atskirai) perleistos ar paskelbtos deðimt kartø. Skaièiuojant 

knygas, kuriose gramatikos paskelbtos, susidaro aðtuoni leidiniai: Stanevièiaus, 

Lebedþio, Rozwadowskio, PLKG, Eigmino, Haarmanno, Subaèiaus ir Eigmino 

su Stundþia. 

Buvo perspausdinta ir vëlesniø – XX amþiaus gramatikø (pavyzdþiui, Jono 

Jablonskio, – perleido Palionis 32 , Arnoldas Piroèkinas 33 ), bet tai jau kito, dabartinës 

bendrinës kalbos periodo gramatikos. 

2. NEPERSPAUSDINTOS AR NESKELBTOS LIETUVIØ KALBOS GRA- 

MATIKOS. Neperspausdintø ir neskelbtø rankraðtiniø gramatikø yra daug daugiau 

nei skelbtøjø. Vadinasi, jø publikavimo darbas në neápusëjæs. Taèiau nekyla abejoniø, 

kad daugelá jø, ypaè rankraðtines, bûtina paskelbti, kad taptø prieinamos tiek mokslo, 

tiek platesniajai visuomenei. 

2.1. RANKRAÐTINËS GRAMATIKOS. Tikëtina, kad artimiausiu metu bus 

paskelbtos bent kelios senosios gramatikos. Visø pirma jau kuris laikas Antanas 

Smetona tiria rytietiðkà Kazimiero Kristupo Daukðos gramatikà, paraðytà apie 

1835–1860 metus (saugoma VUB RS, sign.: Ðlapeliø fondas 516). Daukðos veikalas 

kartais laikomas pirmàja lietuviðkai paraðyta lietuviø kalbos gramatika. Iðlikæ du 

gramatikos variantai. Smetonos nuomone, „Matyt, pirmiausia paraðyta lenkiðkai, 

po to iðversta á lietuviø kalbà, kartais net lietuviðkame tekste pereinama á lenkø 

kalbà“ 34 . Tiesa, pats gramatikos tekstas, tiek lietuviðkas, tiek lenkiðkas, raðyti ne 

tëvo Kazimiero, o jo sûnaus Edvardo ranka 35 , tëvo raðysenos gramatikos rankraðèiuose 

nëra në þenklo. 

Taip pat rengiama spaudai maþdaug 1820–1831 metø anoniminë gramatika 

(pasiraðyta kriptonimais X.D.K.P.S., saugoma Krokuvoje, Èartoriskiø bibliotekoje, 

sign.: Rkp. 2281 II). Ji planuojama iðleisti kaip Lietuviø Atgimimo istorijos 

studijø serijos leidinys. Tai pirmoji þinoma þemaièiø tarme paremta lietuviø 

kalbos gramatika. 

Baltø lankø leidykla tæsia Antano Baranausko Raðtø leidimà (tai matyti ir ið 

Brigitos Speièytës straipsnio 36 ). Matyt, ateis laikas ir Baranausko gramatikos rank- 

32 J[onas] Jablonskis, Rinktiniai raðtai 1, Vilnius: 

Valstybinë politinës ir mokslinës literatûros 

leidykla, 1957. 

33 Jonas Jablonskis (Rygiðkiø Jonas), Lietuviø 

kalbos gramatika, (fotografuotinis leidimas, 

áv. str. paraðë Arnoldas Piroèkinas), Vilnius: 

Mokslo ir enciklopedijø leidykla, 

3 1997. 

34 Antanas Smetona, „Kazimieras Kristupas 

Daukða ir jo gramatika“, Lt 4(24), 1995, 

54. 

35 Giedrius Subaèius, „Kazimiero Kristupo 

Daukðos þodynas“, Blt 27(1), 1992, 64. 

36 Brigita Speièytë, „Kelios pastabos dël Antano 

Baranausko raðtø“, ALt 1, 1999, 

261–263. 


aðèiams. Reikia tikëtis, kad jie bus parengti preciziðkai ir ne prasèiau nei pirmasis 

Baranausko Raðtø tomas 37 . 

Dëmesio nusipelno ir Simono Grosso 1835 metø rankraðtinë gramatika Kaùbrieda 

Leýuwe ¡emaytyszka (saugoma LMAB RS, sign.: f. 29 – 822). Tai vokieèio Grosso, Jurgio 

Ambraziejaus Pabrëþos sekëjo, gramatika, skirta þemaièiø bendrinei kalbai formuoti. 

Ið tiesø ði gramatika atspindi Pabrëþos idëjas apie vien þemaièiams (Þemaitijai) skirtà 

bendrinæ kalbà, rodo Pabrëþos bendrinës þemaièiø kalbos gramatikos modelá 38 . 

Ið kitø rankraðtiniø gramatikø minëtina XVIII amþiaus pradþios nebaigta Maþosios 

Lietuvos lietuviø kalbos gramatika, saugoma Halle’s universiteto bibliotekoje 

(mikrofilmas yra ir LMAB RS, sign.: Mf. 1084). Kaip rodo jos tyrëjos Gertrudos 

Bense’s straipsnis, nors gramatika ir nebaigta 39 , taèiau originali: nuo maþdaug tuo 

paèiu metu raðytos ir skelbtos Friedricho Wilhelmo Haacko (1730) ji skiriasi kitaip 

suskirstyta medþiaga, skirsniø pavadinimais, taip pat tuo, kad Haackas atskyrë 

daiktavardþiø ir bûdvardþiø linksniavimà, o ðioje gramatikoje tai nepadaryta 

(Bense 1974, 297). 

Kitas nebaigtos originalios lietuviø kalbos gramatikos rankraðtis – tai Mikalojaus 

Akelaièio gramatikos antroji dalis, saugoma Kórniko bibliotekoje Lenkijoje 

(sign.: BK 1507). 

Publikuoti verti ir gramatikø nuoraðai: jie taip pat svarbûs gramatinës minties 

plitimo, interpretavimo liudytojai. Ið tokiø minëtini du Kleino gramatikø nuoraðai 

(santraukos): vienas saugomas Krokuvos Èartoriskiø bibliotekoje (XVII amþiaus 

pabaigos–XVIII amþiaus pradþios) Lenkijoje (sign.: Rkp. 2293 I) 40 , kitas, darytas 

Simono Daukanto ranka, saugomas LLTIB RS (sign.: f. 1 – SD 9). 

2.2. SPAUSDINTOS GRAMATIKOS. Ið spausdintø gramatikø, kurias vël 

publikuoti bûtø svarbiausia, reikëtø nurodyti Maþosios Lietuvos tradicijà atspindinèias 

gramatikas: Wilhelmo Haacko (1730), Povilo Ruigio (1747), Gotfrydo Ostermejerio 

(1791), Kristijono Milkaus (1800), Augusto Schleicherio (1856), Frydricho 

Kurðaièio (1876). Ið Didþiosios Lietuvos gramatikø dar kartà skelbtina Kaliksto Kasakauskio 

(1832) ir Simono Daukanto pusiau lotynø kalbos þemaitiðkai paraðyta 

Prasmà Ùotinû kaùbos (1837). Ðioje pateikta ne tik lotynø, bet ir þemaièiø kalbos gramatika 

(tad tai dviejø kalbø gramatika vienoje knygoje). Pagaliau ir pomirtinis Akelaièio 

gramatikos pirmosios dalies spaudinys (1890), kurá ið autoriaus rankraðèio iðleido 

Zygmuntas Celichowskis (iðlikæs ir rankraðtis: Kórniko biblioteka, sign.: BK 1507). 

37 Antanas Baranauskas, Raðtai 1, parengë 

Regina Mikðytë, Marius Daðkus, Vilnius: 

Baltos lankos, 1995. 

38 Plg. Giedrius Subaèius, „Jurgio Ambraziejaus 

Pabrëþos þemaièiø kalba“, LAIS 8. 

Asmuo: tarp tautos ir valstybës, Vilnius: 

Mokslo ir enciklopedijø leidykla, 1996, 

59–68. 

39 Gertrud Bense, „Lithuanica in Halle“, Zeitschrift 

für Slawistik 19(2), 1974, 295–297. 

Plg. p. 297: „Das Manuskript macht den 

Eindruck eines Arbeitsexemplars, in dem 

nach einem vorgefaßten Gesamtplan bald 

hier und bald dort, also nicht fortlaufend, 

eizelne Abschnitte oder auch nur Gedankengänge 

ausgeführt wurden“. 

40 Plg. Jonas Palionis, „Keletas naujø duomenø 

lietuviø kalbos gramatikø istorijai 

(Anoniminë rankraðtinë ‘Gramatices 

Litvanicae’)“, VVU mokslo darbai. Istorijosfilologijos 

mokslø serija 1, 1955, 196–203. 



publikavimo bûklë

3. PABAIGA. Në viena ið iki ðiol perleistø ar paskelbtø gramatikø nëra be 

vienokiø ar kitokiø rezervø bûti tobulinama, nors jø parengimo lygis ir labai skiriasi. 

Ðtai Stanevièiaus leidinys jau pats yra istoriografija, pats susilaukë fotografuotinio 

perleidimo. Lebedþio leidimo komentarai minimalûs, o Haarmanno perspaudas 

– visai be komentarø, nors abu paskelbë fotografuotinius tekstus. Taèiau 

jau reikia dràsiai kalbëti apie esanèià lietuviø kalbos gramatikø perspausdinimo ar 

skelbimo tradicijà, apie grieþtëjanèius reikalavimus tokiam þanrui ir auganèias 

rengëjø pastangas jø laikytis. 

Galima bûtø pageidauti, kad ateityje perleisimø ar skelbsimø senøjø gramatikø 

kritiná aparatà sudarytø lietuviðkø þodþiø ir jø formø indeksas, dalykinë rodyklë, kur 

tikslinga, – ir asmenø bei vietø rodyklës. Patys tekstai galëtø bûti pateikiami tokiu 

principu: jei gramatika buvusi spausdinta ir paraðyta ne lietuviø kalba, skelbtini greta 

vienas kito du variantai (fotografuotinis ir vertimas á lietuviø kalbà), o jei rankraðtinë 

(taip pat paraðyta ne lietuviø kalba) – trys variantai: fotografuotinis, perraðytas originalas 

ir vertimas á lietuviø kalbà. Trijø variantø atveju turbût tikslingiausia nuotraukas 

gretinti su perraðytuoju variantu, kad bûtø lengva pastebëti ir ávertinti ðifravimo tikslumà, 

kad abu tekstai bûtø vienoje vietoje; o vertimo tekstà, kaip sàlygiðkai savarankiðkà, 

skelbti toliau. Rankraðèiø taisymai turëtø bûti komentuojami. 

Kai kurie mokslininkai yra grieþèiau nusistatæ prieð ilgus ir iðsamius originaliø 

ðaltiniø publikacijose skelbiamus ávadinius straipsnius. Ðtai Roma Bonèkutë 

(ALt 1, 206) teigia, kad „kas tiktø populiariam leidiniui arba atskira knyga leidþiamai 

studijai, tas nedera akademiniø raðtø tomui“. Ðioje apþvalgoje neapibûdinau 

áþanginiø straipsniø, nes manau, jog pasirinkti straipsnio stiliø, apimtá ir pan. 

yra rengëjo prerogatyva ir kad laisvë suteikia daugiau galimybiø tiksliau apibûdinti 

skelbiamus tekstus. 

Jei iðkiltø reikalas teikti kam nors pirmenybæ, tai siûlyèiau pirmiausia publikuoti 

rankraðtines gramatikas. Rankraðèiai net specialistams ne visada prieinami, 

sunkiau áskaitomi. Antra vertus, spausdintos gramatikos paprastai yra turëjusios 

didesnës átakos raðomosios kalbos raidai nei rankraðtinës, todël jø publikavimas, 

ypaè su vertimu á lietuviø kalbà, taip pat turëtø bûti vienas ið lietuviø kalbos 

istorikø uþdaviniø. Norëtøsi tikëtis, kad bëgant deðimtmeèiams bus iðverstos ir 

paskelbtos visos senosios gramatikos, raðytos iki susiformuojant bendrinei lietuviø 

kalbai. 

268 Archivum Lithuanicum 2 

Giedrius Subaèius 

G IEDRIUS SUBAÈIUS Gauta 2000 m. geguþës 4 d. 




elektroninis paðtas: subacius@ktl.mii.lt; subacius@uic.edu

Dvi daktaro disertacijos 

apie Jono Bretkûno raðtus 

1999 metais apgintos dvi daktaro disertacijos, skirtos Jono Bretkûno raðtams – 

Postilei ir Biblijai. Jas parengë Vytauto Didþiojo universiteto ir Lietuviø kalbos 

instituto doktorantës, þurnalo Archivum Lithuanicum redaktoriø kolegijos narës: 

Ona Aleknavièienë ir Jolanta Gelumbeckaitë. 

1999 metø birþelio 22 dienà disertacijà Jono Bretkûno Postilës perikopiø ðaltiniai 

(196 p.) Vytauto Didþiojo universitete apgynë Ona Aleknavièienë. Jos darbo vadovas 

– prof. habil. dr. Zigmas Zinkevièius. Tai bene pirmasis Lietuvoje paraðytas 

darbas, specialiai skirtas Biblijos iðtraukø tekstologijai. Þinoma, daug kur autorë 

rëmësi uþsienio filologø tyrimais, ypaè Jocheno D. Range’s veikalais, kuriuose 

nuodugniai tekstologiðkai iðtirtas Bretkûno verstas Naujasis Testamentas 1 . Metodinës 

patirties ji sëmësi ir ið kitø þymiø vokieèiø, rusø, lenkø ir amerikieèiø tekstologø 

darbø 2 . 

Aleknavièienës disertacija parengta be kartotekø, plaèiai naudojantis kompiuterio 

teikiamomis galimybëmis. Tam reikëjo nemaþa parengiamøjø darbø. Pirmiausia 

autorë kompiuteriu surinko Baltramiejaus Vilento Evangelijas bei Epistolas, kartu su 

Rièardu Petkevièiumi – beveik tûkstantá puslapiø turinèià Bretkûno Postilæ ir Vilen- 




1992 (toliau – Range 1992); Jochen 

D. Range, Kommentierte Edition des Bandes 

7 der altlitauischen Bibelübersetzung (Evangelien 

und Apostolgeschichte) von Joh. Bretke, 

Labiau, 1580 (Habilitationsschrift, vorgelegt 

dem Fachbereich 13 Romanistik / 

Slavistik der Westfälischen Wilhelms-Universität 

Münster), 1992 (toliau – Range 

1992 a ). 


ISSN 1392–737X 

2 Ið jø iðskirtinas Princetono dvasinës seminarijos 

(Princeton Theological Seminary, 

U.S.A.) Naujojo Testamento kalbos ir literatûros 

katedros profesoriaus Bruce’o 

M. Metzgerio darbas: Bruce M. Metzger, 

The Text of the New Testament. Its Transmission, 

Corruption, and Restoration, New 

York-Oxford: Oxford University Press, 

1992 (naudotasi rusiðku vertimu: Áðóñ 

Ìåöãåð, Òåêñòîëîãèÿ Íîâîãî Çàâåòà. Ðóêîïèñíàÿ 

òðàäèöèÿ, âîçíèêíîâåíèå èñêàæåíèé 

è ðåêîíñòðóêöèÿ îðèãèíàëà, Ìîñêâà: Áèáëåéñêî-Áîãîñëîâñêèé 

èíñòèòóò ñâ. àïîñòîëà 

Àíäðåÿ, 1996). 

269 Dvi daktaro disertacijos 

apie Jono Bretkûno raðtus

to Enchiridionà 3 . Vëliau Bretkûno Postilës perikopës buvo sistemiðkai lyginamos su 

atitinkamomis Vilento verstomis Ðventojo Raðto iðtraukomis. Visi pastebëti skirtumai 

kelti á kelis ðimtus puslapiø uþimanèià lentelæ. Ið ðios bendros lentelës iðaugo 

12 maþesniø lenteliø, pateiktø disertacijos prieduose. Jose parodyti Postilës perikopiø 

pradþios taisymai, redaguojant ið Vilento imamus tekstus Bretkûno pridëti ir 

praleisti þodþiai (p. 177–195) 4 . Toliau ieðkota taisymø motyvø: tie skirtumai, kuriems 

átakos galëjo turëti ðaltiniai, sulyginti su kitais lietuviðkais senaisiais raðtais 

(visø pirma paties Bretkûno verstu Naujuoju Testamentu) ir originalais: Martyno 

Liuterio Biblija (1546), Vulgata bei graikiðku Naujuoju Testamentu. 

Aiðkinantis, kas Bretkûno Postilës perikopëse yra „vilentiðka“, o kas „bretkûniðka“, 

autorei labai padëjo Postilës bei abiejø Vilento knygø kompiuterinës þodþiø 

formø konkordancijos, parengtos pagal programuotojo Vytauto Zinkevièiaus paraðytas 

programas. Jose jau yra ávesta tam tikrø tekstologiniø markeriø 5 . 

Remdamasi detalia tekstologine analize, autorë priëjo prie iðvadø, paaiðkinanèiø 

Bretkûno Postilës, ypaè jos perikopiø, genezæ. Ligi ðiol buvo laikomasi dar 

Liudviko Rëzos suformuluoto poþiûrio, kad Bretkûnas ðià knygà iðleido pagal 

Vilento verstas Biblijos iðtraukas 6 . Taèiau Aleknavièienë árodë, jog Bretkûno Postilës 

perikopës nëra paprastas ðiø Vilento tekstø perspausdinimas. 

Pirmiausia, dviejø Postilës perikopiø visai nëra Vilento Evangelijose bei Epistolose. 

Viena jø – Evangelijos pagal Matà iðtrauka, pasakojanti apie krikðtà (Mt 3,13–17, 

BP I 137–138). Kita perikopë – tai Eucharistijos tekstas, jis sudarytas pagal evangelistø 

sinoptikø Mato, Morkaus, Luko Evangelijas bei Pirmà Pauliaus laiðkà korintieèiams; 

Postilëje jis pavadintas „KOSANIS APE W¯CZ¯=ºre Pono muµu Ieµaus 

Chriµtaus, Dienoie º kaledu ant Miµparo µakama“ (BP I 62). Jø iðsami tekstologinë 

analizë sudaro antràjà disertacijos dalá (p. 28–88) 7 . 

Autorë nustatë, kad minëta Evangelijos pagal Matà iðtrauka yra naujas Bretkûno 

vertimas. Pagrindinis jos ðaltinis – Liuterio Biblija (1546), bet kai kur remtasi Vulgata 

ar graikiðku originalu. Ankstesniu ðios perikopës vertimu, esanèiu jo Naujajame 

Testamente, Bretkûnas nesinaudojo. Á „Kosaná” panaðus tekstas rastas keturiose iki 

3 Èia paminëti darbai yra Lietuviø kalbos 

institute vykdomo senøjø lietuviðkø raðtø 

kompiuterizavimo dalis. Ðis projektas remiamas 

pagal „Valstybinës kalbos vartojimo 

ir ugdymo 1995–2005 metø programà“. 

4 Suklasifikuotais fonetiniais, morfologiniais 

ir sintaksiniais perikopiø taisymais disertacijoje 

pasinaudota tik ið dalies – juos 

tirti autorë numaèiusi ateityje. 

5 Apie kompiuteriniø konkordancijø sudarymo 

principus þr. Saulius Ambrazas, 

Ona Aleknavièienë, Vytautas Zinkevièius, 

„Istorinis lietuviø kalbos þodynas ir senø- 

jø raðtø kompiuterizavimas“, LKK 39, 

1998, 192–210. 

6 L[udwig] J[edimin] Rheµa, Geµchichte der litthauiµchen 

Bibel, ein Beytrag ¸ur Religionsgeµchichte 

der Nordiµchen Vælker, Königsberg: 

Hartungµche Hofbuchdruckerei, 1816, 9. 

7 Ðiø perikopiø analizë paskelbta dviem 

straipsniais: Ona Aleknavièienë, „Jono 

Bretkûno Postilës perikopiø autorystë: Mt 

3,13–17 ðaltiniai“, Blt 5 priedas, 1998, 5– 

45; „Jono Bretkûno Postilës perikopiø autorystë: 

‘Kosanies’ ðaltiniai“, LKK 39, 

1998, 39–81. 


1591 metø iðëjusiose knygose: 1) Maþvydo Katekizme (1547); 2) Maþvydo Giesmiø 

Chrikðèioniðkø II dalyje (1570); 3) Vilento Enchiridiono (1579) dviejuose skyriuose: 

a) „Sacramentas Altoriaus“; b) „Trumpas klauµimas ir prieprowimas“; 4) Maþvydo 

Parafrazyje (1589). Palyginusi visus ðiuos tekstus autorë árodë, kad „Kosaná“ Bretkûnas 

ëmë ið Vilento Enchiridiono skyriaus „Sacramentas Altoriaus“ (jis verstas ið 

Liuterio Enchiridiono, iðleisto 1543 metais Leipcige). Nuraðydamas já tik ðiek tiek 

paredagavo: pastebëti 23 skirtumai, daugiausia raðybos ir morfologijos. Tai rodo, 

jog Bretkûnas nuosekliai artino Vilento kalbà prie visai Postilei bûdingø formø, bet 

ðiame tekste yra likusiø ir Vilento Enchiridionui tipiðkø ypatybiø. 

Visos kitos 67 Bretkûno Postilës perikopës nuraðytos nuo Vilento Evangelijø bei 

Epistolø. Taèiau ir jose esama daug ir ávairiø pataisø. Laikydamasi teksto ir vertimo 

kritikø taikomos schemos (pridëjimai, praleidimai, keitimai), autorë jas analizuoja 

treèiojoje disertacijos dalyje (p. 89–163). Skiriasi net kai kuriø Vilento ir Bretkûno 

perikopiø ilgis8 . Trijose vietose Postilëje pridëta Biblijos eiluèiø, kuriø visai nëra 

atitinkamame Vilento vertime: 1) BP II 260 – visa Lk 1,56 eilutë; 2) BP I 332 – pusë 

Lk 1,36 eilutës; 3) BP I 266 – tik vienas Mt 4,9 þodis bilodams, kuris atstoja visà, nors 

ir trumpà, bet Vilento praleistà sakiná. Autorë nustatë, kad ðituos fragmentus, kaip 

ir minëtà Mt 3,13–17 iðtraukà, Bretkûnas irgi vertë ið naujo: Lk 1,56 – ið Liuterio 

Biblijos, Lk 1,36 – ið Liuterio Biblijos ir Vulgatos, o Mt 4,9 pridëtas þodis neatitinka 

në vieno ið lyginamø ðaltiniø (p. 98–102). 

Ir kitur Bretkûnas taisë Vilento verstas perikopes daugiausia stengdamasis jas 

priartinti prie 1546 metø Liuterio Biblijos leidimo. Vulgata ar graikiðku originalu 

ðiam reikalui naudotasi daug reèiau. Antra vertus, pats Bretkûnas kartais nutolsta 

nuo originalø. Paprastai tai daro siekdamas pragmatiniø tikslø. Norëdamas padëti 

tada krikðèioniðko mokymo dar neperpratusiems lietuviams adekvaèiai suprasti 

Ðventàjá Raðtà, perikopiø pradþioje (retkarèiais ir tolesniame tekste) jis kai kur 

prideda sakiná, pasako Vilento vertime bei originaluose nenurodytus veikëjus, paaiðkina 

vienà kità Biblijos realijà. Pirmajame sakinyje Bretkûnas praleidþia nereikalingus, 

su ankstesniu, Postilëje nepateikiamu Evangelijos tekstu siejanèius jungtukus, 

prieveiksmius bei dalelytes, plg. Mt 22,1: AKaip priµiartinoia Jeruµaleµp EE 117 ir 

Kaip priµiartinoia Jeµus µu Apaµch=ºtalais Jeruµaleµp BP I 14–5 (p. 107–116, 134–137). 

Postilëje pastebëta ir tokiø atvejø, kai Bretkûnas nutolsta nuo originalø stengdamasis 

padaryti Vilento vertimà sklandesná bei lietuviðkesná. Antai Evangelijos pagal 

Jonà iðtraukoje Jn 6,11–15, esanèioje BP I 304–307, vengdamas lietuviø kalbai 

nebûdingos þodþio duona daugiskaitos, jis áterpia þodá kepalas, plg. kurµai tur pen=º 

ket± d¾nas mieáiû EE 5022–23 ir kurµai tur penketa kepa=ºlu mieáu donos BP I 30514–15. Apskritai Postilëje, skirtingai negu Vilento Evangelijose bei Epistolose ir net negu 

paties Bretkûno Naujajame Testamente, þodþio duona daugiskaitos visai nëra 

(p. 132–134). Nustatinëjant Postilës perikopiø redagavimo ðaltinius kartu atsiskleidþia 

ir Bretkûno kaip redaktoriaus, vertëjo ir vieno ið lietuviø raðomosios 

kalbos kûrëjø veikla. 

8 Þr. dar Ona Aleknavièienë, „Pridëtos ir praleistos 

Biblijos eilutës Jono Bretkûno Postilës 

perikopëse“, ALt 1, 1999, 67–84. 

271 Dvi daktaro disertacijos 


Kai kur Bretkûnas tiesiog iðtaisë Vilento (ar spaustuvininko) padarytas klaidas 

(p. 152–154). Kita vertus, nuraðydamas Vilento perikopes, ir pats Bretkûnas neiðvengë 

teksto perraðinëtojams bûdingø skaitymo klaidø. Trijose vietose (BP II 95, 

307, 452) jis yra praleidæs Biblijos eiluèiø fragmentø (p. 102–107), kai kur pavieniø 

þodþiø (p. 139–140). 

Po Aleknavièienës darbo nebelieka abejoniø, kad Bretkûnas, rengdamas Postilæ 

bei redaguodamas ið Vilento imamas perikopes, savo paties verstu Naujuoju Testamentu 

nesinaudojo (plaèiau þr. dar ir ðiame ALt tome, p. 11–50). Tiesa, neatmetama 

galimybë, kad Bretkûnas kai kur galëjo taisyti Naujojo Testamento rankraðtá sulig 

savo Postile, taèiau tai galutinai paaiðkës tik tada, kai bus nustatyta tikslesnë 

Bretkûno Biblijos taisymø chronologija. 

Nors, kaip minëta, Aleknavièienës darbas yra tekstologinio pobûdþio, atidesnis 

skaitytojas èia ras svarbiø duomenø ir Bretkûno kalbai tirti. Antai ávardþiø specialistus 

turëtø sudominti autorës nustatytas faktas, kad redaguodamas Vilento verstas 

perikopes, Bretkûnas pagal Liuterio Biblijà mëgo pridëti veiksniu einanèiø asmeniniø 

ávardþiø (p. 128, 130–131). Be to, disertacijoje gana plaèiai kalbama apie 

formø atëjo ir atajo (p. 48–50), Kristus ir Christus (p. 83–84), mums ir mumus (p. 51– 

52), vandens, vandenio ir vandinio (p. 52–54), liepiamosios nuosakos formø su -kit(e) 

ir -kiat (p. 63–65), taip pat sintaksiniø konstrukcijø byloti+dat. ir byloti+all. (p. 55– 

56) konkurencijà atskirose Postilës dalyse. 

Darbe yra reikðmingø pastabø ir apie kitus senuosius raðtus. Èia nustatyta, kad 

Eucharistijos tekstas, esantis Maþvydo Parafrazyje 9 , yra imtas ið Maþvydo Katekizmo 

ketvirtosios dalies, kuri savo ruoþtu versta ið Sekluciano 1545 metø katekizmo 

(p. 85–86). Eucharistijos tekstas, ádëtas á Vilento Enchiridiono skyriø „Trumpas klau- 

µimas ir prieprowimas” 10 , gali bûti perspausdintas ið Vilento paskelbtø Maþvydo 

Giesmiø Chrikðèioniðkø II dalies (p. 84–85). 

Èia aptariamu darbu bus remiamasi sudarinëjant Postilës þodþiø indeksà. Kaip 

ir konkordancijoje, indekse numatoma tam tikrais tekstologiniais markeriais parodyti, 

kuri þodþio forma yra ið Bretkûno parengtø kompiliacinio pobûdþio pamokslø, 

kuri ið minëtos jo verstosios perikopës Mt 3,13–17, o kuri ið Vilento Evangelijø 

bei Epistolø ir Enchiridiono nuraðytø perikopiø, taip pat ið maldø ar „Passio“. Tai 

vëliau padës ávairiais poþiûriais tirti Postilës kalbà. Ir ateityje, tikësimës, vienas ir 

tas pats Vilento iðverstas sakinys nebebus pateikiamas vienà kartà su Evangelijø bei 

Epistolø, o kità kartà – jau su Bretkûno Postilës santrumpa 11 . 

1999 metø geguþës 4 dienà Vytauto Didþiojo universitete buvo ginama Jolantos 

Gelumbeckaitës disertacija Linksniø ir prielinksniniø konstrukcijø vartosena Jono 

9 Visas Parafrazis verstas ið 1558 metø Prûsø 

agendos (Kirchen Ordnung), þr. Jurgis Gerullis, 

Senieji lietuviø skaitymai 1, Kaunas: 

Lietuvos universitetas, 1927, 2, 89. 

10 Gerulis (1927, 68) ir Vaclovas Birþiðka (Senøjø 

lietuviðkø knygø istorija 2, Chicago: 

Chicagos lietuviø literatûros draugija, 

1957, 159) spëjo, kad jis imtas ið neiðlikusio 

Maþvydo rankraðèio. 

11 Tokiø atvejø Range (1992, 122) yra pastebëjæs 

LKÞ. 


Bretkûno „Evangelijos pagal Lukà“ vertime (254 p.). Jos darbo vadovas – prof. habil. 

dr. Vytautas Ambrazas. Ðioje disertacijoje labai iðsamiai iðanalizuoti papildiná bei 

aplinkybes þymintys linksniai ir prielinksninës konstrukcijos. Ir vieni, ir kiti sistemiðkai 

sulyginti su originalø – Vulgatos, graikiðko Naujojo Testamento ir Liuterio 

Biblijos (1546) atitikmenimis 12 . 

Sintaksiniai vienetai grupuojami semantiðkai pagal ðiuolaikinëje kalbø tipologijoje 

nusistovëjusius principus 13 . Antai disertacijoje yra tokie papildinio skyriai: 

patientas ir kontentyvas (p. 9–44), beneficientas (p. 45–52), adresatas (p. 52–55), 

komitatyvas ir kontragentas (p. 56–60). Dar sudëtingesnë vietos aplinkybes þyminèiø 

sintaksiniø konstrukcijø klasifikacija. Èia pirmiausia skiriamos trys didelës 

semantinës klasës: vieta viduje (p. 70–165), vieta neviduje (p. 105–117), kryptis 

(p. 117–173). Kiekviena ið jø dar turi nemaþa smulkesniø poklasiø. Darbe taip pat 

aptariamos laiko (p. 190–201), prieþasties (p. 201–210) bei tikslo (p. 210–213) aplinkybës. 

Tokia semantinë klasifikacija leido autorei ne tik nustatyti originalø átakà 

sintaksinëms konstrukcijoms, vartojamoms Bretkûno verstoje Evangelijoje pagal Lukà, 

bet ir atskleisti paèioje Bretkûno kalboje egzistavusià sintaksinæ sinonimijà. 

Paþymëtina, kad autorë nesiriboja tik vienos Evangelijos medþiaga, bet problemiðkais 

atvejais pateikia pavyzdþiø bei statistiniø duomenø ir ið kitø Bretkûno 

Naujojo Testamento vietø, taip pat ið jo Postilës, retkarèiais ið Vilento Evangelijø bei 

Epistolø, Maþvydo Giesmiø Chrikðèioniðkø. Be to, Bretkûno ir originalø sintaksinës 

konstrukcijos analizuojamos istoriðkai, jos lyginamos su kitø giminiðkø kalbø atitikmenimis. 

Taigi ði disertacija turëtø pirmiausia dominti lietuviø kalbos istorinës 

gramatikos, ypaè sintaksës, specialistus. 

12 Uþ ðá darbà 1999 metais Gelumbeckaitë 

pelnë Lietuvos mokslø akademijos jaunøjø 

mokslininkø mokslo darbø premijà. 

Kol kas tik jo dalis paskelbta atskirais 

straipsniais: Jolanta Gelumbeckaitë, „Vulgatos 

prielinksniniø konstrukcijø santykis 

su inesyvu J. Bretkûno ‘Evangelijos pagal 

Lukà’ vertime“, Blt 31(2), 1996, 155–161; 

„Postpoziciniai vietininkai J. Bretkûno 

‘Evangelijos pagal Lukà’ vertime“, Blt 

32(2), 1997, 179–202; „On the relation of 

the Vulgate’s prepositional phrases with 

the translation of the Gospel according to 

the Luke by Jonas Bretkûnas“, VIII International 

Colloquium on Latin Linguistics, 

1995 04 24–28, Eichstätt, Abstracts, Eichstätt, 

1995, 16–17; „Latin Vulgata and 

the translation into Old Lithuanian by Jonas 

Bretkûnas. On the relation of prepositional 

phrases with cases“, IX International 

Colloquium on Latin Linguistics, 1997 04 

14–18, Madrid, Abstracts, Madrid, 1997, 

53; „St. Jerome: Christian or Ciceronian 

Latin? Evidence from the Syntax of his 

writings“, Latin vulgaire – latin tardif: Actes 

du V e Colloque international sur le latin vulgaire 

et tardif, Heidelberg, 5–8 septembre 

1997, Heidelberg: Universitätsverlag C. 

Winter, 1999, 375–380; „Lotyniðkojo originalo 

poveikis Jono Bretkûno Evangelijos 

pagal Lukà (BLk) vertimui“, Lietuviø katalikø 

mokslo akademijos suvaþiavimo darbai 

17, 1999, 303–320. 

13 Ðie principai jau plaèiai taikomi sinchroniðkai 

tiriant dabartinës lietuviø kalbos 

sakiniø struktûrà, plg. Vytautas Ambrazas, 

„Lietuviø kalbos sakinio sintaksinës 

ir semantinës struktûros vienetai“, LKK 

25, 1986, 4–44; Nijolë Sliþienë, Lietuviø 

kalbos veiksmaþodþiø junglumo þodynas 1, 


institutas, 1998, 15–54; Elena Valiulytë, 

Dabartinës lietuviø kalbos sintaksiniai sinonimai, 


institutas, 1998 ir kt. 



Antai Gelumbeckaitës darbe labai aiðkiai parodyta postpoziciniø vietininkø vartosena 

Bretkûno kalboje. Pasirodo, èia ne tik inesyvas, bet ir aliatyvas buvo stiprus 

linksnis. Mat galinis taðkas neviduje daþniausiai reiðkiamas bûtent aliatyvu 

(p. 158–164), o dabartinëje lietuviø kalboje labai paplitusià prielinksninæ konstrukcijà 

ik(i)+gen. Bretkûnas vartoja labai retai. Ji Evangelijoje pagal Lukà pasitaiko tik 

verèiant emfatinæ konstrukcijà usque ad+acc. (p. 165). Be to, vienà kartà pastaroji 

iðversta pleonastine iki+all. konstrukcija, plg. Lk 4,42: ataia iki iapi ir lot. vençrunt 

usque ad ipsum (p. 164). 

Tuo tarpu iliatyvas ir adesyvas èia retas. Galinis taðkas viduje jau daþniausiai 

reiðkiamas ing(i)+acc., o iliatyvas pasirodo tik retkarèiais (paprastai taisant vertimà) 

ir, matyt, kaip stilistiðkai þymëtasis narys (p. 144–147). Adesyvas savo tipine reikðme 

– vieta ðone nei Evangelijoje pagal Lukà, nei kitose Bretkûno verstose Evangelijose 

bei Apaðtalø darbuose visai nevartojamas (p. 105) 14 . Adesyvo formø (ypaè 

ávardþiø) pasitaiko vietoj inesyvo, jos taip pat daþniausiai paraðytos taisant rankraðtá. 

Tam ið dalies galëjo turëti átakos vokiðka Liuterio Biblijos konstrukcija 

bey+dat., plg. Lk 10,13: maZnybes kurias iuµui [íuµip] daritas ir vok. µolche Thatten [...] 

die bey euch geµchehen µind (p. 81tt.) 15 . Taèiau tokiø inesyvo ir adesyvo miðimo atvejø 

esama ir kituose senuosiuose raðtuose bei tarmëse. Tai rodo, kad jau XVI amþiuje 

adesyvo linksnis nyko paèioje lietuviø kalboje 16 . 

Be to, Bretkûno kalboje buvo sumiðæ ir kai kurie kiti vietininkai. Antai vietai ðone 

reikðti vietoj adesyvo kartais vartojamas aliatyvas, pvz., Lk 3,9: kirwis µchaknieµp 

med¸ia [´med¸io] padetas [´pridets] ira (p. 110, 115–117). Kita vertus, inesyvas (ypaè 

suprieveiksmëjæs namie) kartais þymi kryptá, pvz., Lk 7,10: õµugrÓáa µi»µtieâ namieú 

[´pareâa µiunµtieâ|pareâa paµlai] (p. 139–142). Tokia vartosena taip pat grindþiama 

baltø (ir apskritai indoeuropieèiø) kalbø raidos tendencijomis (p. 140–141). 

Disertacijoje aptartos ir kai kurios kitos senovinës konstrukcijos. Pavyzdþiui, 

Evangelijoje pagal Lukà pastebëta 17 direktyvinio akuzatyvo atvejø, plg. Lk 7,36: 

Óei¼s [´Óeâ¼s] namus Phariµeia [´Phariµeuµcho] ir lot. ingressus domum pharisaei (p. 136– 

139) 17 . Lotyniðkas originalas galëjo padëti iðlikti ir konstrukcijai juoktis(i)+ dat., plg. 

14 Tiesa, tokia adesyvo vartosena Bretkûnui 

galëjo bûti þinoma, plg. pateiktà pavyzdá 

ið jo Postilës: ámones Iordanip ira krikµchtijens 

BP II 239 13. 

15 Plg. dar Jochen D. Range, „Allativ und 

Adessiv in altlitauischen Texten des 16. 

Jahrhunderts“, LgB 4, 1995, 99–101. 

16 Þr. dar Adelë Laigonaitë, „Paðalio vietininkai 

dabartinëje lietuviø kalboje“, Kai 

kurie lietuviø kalbos gramatikos klausimai, 


literatûros leidykla, 1957, 27; Albertas Rosinas, 

Baltø kalbø ávardþiai. Morfologijos 

raida, Vilnius: Vilniaus universitetas, 

1995, 65tt. 

17 Ernstas Fraenkelis yra pateikæs panaðiø 

pavyzdþiø dar ið lietuviø liaudies dainø, 

þr. Ernst Fraenkel, Syntax der litauischen 

Kasus, Kaunas: Valstybinë spaustuvë, 

1928, 164–166. Èia dar galima prisiminti 

ir siekiná, kilusá taip pat ið panaðiø akuzatyviniø 

konstrukcijø, plg. Wolfram Euler, 

„Das Supinum im Lateinischen und 

Baltisch-Slawischen und der altindische 

Infinitiv: Fragen zu deren indogermanischen 

Grundlagen“, RBl 5, 1999, 41–57; 

William R. Schmalstieg, „Dative or Accusative, 

a Latvian Parallel to Proto-Indo- 

European“, Aspekte baltischer Forschung, 

hrsg. von Jochen D. Range, Essen: Die 

blaue Eule, 2000, 294–295 ir literatûrà. 


Lk 14,29: pradet» iam ioktiµi ir lot. incipiat illudere ei (p. 26), taip pat atminties 

genetyvui, plg. Lk 17,32: Atminkite maters Lot ir lot. Memores estote uxoris Lot (p. 33– 

34). Minëtinas dar ir archajiðkas grynasis genetyvas laikui þymëti, pvz., Lk 11,5: 

ei¼s iapi õwidui=º nakties [´puµnakties]; Apd 27,27: puµnakties tikieios [...] atrand¼ 

(p. 183–184) 18 . 

Apskritai XVI amþiuje objektiniams ir ypaè adverbialiniams santykiams reikðti 

prielinksninës konstrukcijos buvo paplitusios maþiau negu vëlesniais laikais. Vietoj 

jø tuo metu dar buvo vartojami senieji grynieji linksniai, jais Bretkûnas neretai 

vertë ir originalø prielinksnines konstrukcijas (p. 233, 236). 

Gelumbeckaitës disertacijoje yra svarbiø duomenø ir iðorinei lingvistikai. Ið analizës 

matyti, kad nors Bretkûnas Evangelijà pagal Lukà turëjo versti beveik paþodþiui, 

lietuviø kalbos normas paþeisdavo gana retai. Be to, padarytas klaidas vëliau 

daþnai pats ir iðtaisydavo 19 . 

Ðtai keletas pavyzdþiø. Èia nagrinëjamoje Evangelijoje pagal Lukà su veiksmaþodþiais 

melsti, praðyti papildinio pozicijoje daþniausiai eina genetyvas (30x) 

ir tik 8 kartus dël lotyniðkø atitikmenø postulare, petere átakos pavartojamas akuzatyvas. 

Taèiau taisant pastarasis visur pakeièiamas genetyvu, plg. Lk 11,12: iei 

praµchis paut¼ [´pauto] ir lot. si petit ovum (p. 20). Veiksmaþodþiai su neiginiu èia 

irgi daþniau valdo genetyvà (66x), o akuzatyvas pasirodo reèiau (47x). Negana to, 

beveik pusë ðitø akuzatyvø (20x) vëliau pakeièiama genetyvu, plg. Lk 12,56: õµchÓ 

çeµ¼ [´µcho çeµo] kadelei ne º µudâat ir lot. hoc autem tempus quomodo non probatis. 

Be to, neiginio akuzatyvas kartais pasitaiko labiau nuo veiksmaþodþio nutolusioje 

pozicijoje, tuo tarpu artimesni papildiniai ir pagrindiniame tekste eina áprastiniu 

genetyvu, plg. Lk 14,26: ir õne peikia [Gallus ńe tur apikanto] tewa µawa ir 

matinas, º ir materes ir waik», õir bralius ir µeµeris [ír brali» ir µeµer»], prieg tam ir 

duµches [Gallus ´áiwata] µawa ir lot. et non odit patrem suum et matrem et uxorem et 

filios et fratres et sorores, adhuc et animam suam (p. 21–25). Ðie ir kiti panaðûs 

pavyzdþiai leidþia spëti, kad Bretkûnas turëjo neblogà lietuviø kalbos jausmà, o 

suklysdavo turbût daþniausiai tiktai dël neapdairumo ar skubëjimo 20 . 

Kita vertus, Bretkûnas, kaip ir kiti to meto autoriai, stengdamiesi kuo tiksliau 

iðversti Ðventàjá Raðtà bei kitø kalbø pavyzdþiu kurdami lietuviðkà aukðtàjá stiliø, 

18 Plg. dar Fraenkel 1928, 62–63; Aloyzas Vidugiris, 

„Dël laiko kilmininko lietuviø kalbos 

tarmëse“, Blt 29(1), 1994, 60–64. 

19 Tai nustatyti autorei labai palengvino jau 

minëtas (þr. iðn. 1) Jocheno D. Range’s 

(1992 a ) iððifruotas Bretkûno Naujojo Testamento 

rankraðtis su gausiais komentarais. 

Èia nurodyta, kur taisë pats Bretkûnas, 

o kur vertimà skaitë korektoriai. Labai 

gaila, kad ðis reikðmingas darbas ligi ðiol 

dar neiðleistas. 

20 Þinoma, tai galutinai paaiðkës, kai bus 

sistemiðkai iðtirtos ir kitos Bretkûno Biblijos 

dalys, kuriø pagrindinis ðaltinis yra ne 

lotyniðka Vulgata (kaip Evangelijos pagal 

Lukà), o vokiðka Liuterio Biblija. Mat tai 

vienur, tai kitur keliama mintis, kad Bretkûno 

tëvas buvæs suvokietëjæs prûsas. 

Plaèiau apie Bretkûno kilmæ þr. Viktor 

Falkenhahn, Der Übersetzer der litauischen 

Bibel Johannes Bretke und seine Helfer, Königsberg-Berlin: 

Ost-Europa-Verlag, 

1941, 147tt. 



kartais sàmoningai nutoldavo nuo ðnekamosios kalbos. Kai kurios originalø paveiktos 

konstrukcijos tapo XVI–XVII amþiaus raðomosios kalbos norma. Tokia Bretkûno 

laikais buvo konstrukcija po akim(is)+gen. 21 Manoma, kad lotyniðki jos atitikmenys 

ante+acc. ir coram+abl. taip pat yra vertiniai, per graikø kalbà atëjæ ið hebrajø 

kalbos (p. 93–95). Pasirodo, ir dabar plaèiai vartojama sakralinë formulë tesiilsi 

ramybëje gali bûti paþodinis vertinys ið lot. requiescat in pace bei primena Bretkûno 

analogiðkà inesyvà pakaiuie ‘in pace’ (p. 98). 

Taigi sistemiðkos vertimø studijos padeda geriau suprasti lietuviø raðomosios 

kalbos formavimosi procesà. Jau seniai pastebëta, kad senøjø lietuviðkø raðtø 

kalbà (ypaè sakinio struktûrà) smarkiai veikë jø originalai (plg. ALt 1, 1999, 245– 

246 nurodytà literatûrà). Todël labai svarbu nustatyti, kur yra paprasèiausi skoliniai 

ið kitø kalbø, o kur to meto autoriø sàmoningos pastangos kurti XVI–XVII 

amþiaus raðomàjà kalbà. 

Jau ið to, kas èia pasakyta, darosi aiðku, jog Onos Aleknavièienës ir Jolantos 

Gelumbeckaitës disertacijø pagrindu reikia parengti ir iðleisti atskiras monografijas. 

Tam yra ir puiki proga: 2002 metais minësime 400-àsias Bretkûno mirties 

metines. 

Saulius Ambrazas 

S AULIUS AMBRAZAS Gauta 2000 m. kovo 9 d. 




elektroninis paðtas: saulambr@ktl.mii.lt 

21 Plg. dar Jonas Palionis, Lietuviø literatûrinë 

kalba XVI–XVII a., Vilnius: Mintis, 1967, 

184. 


Neparengti parengtieji Balio Sruogos Raðtai 

Balio Sruogos Raðtø rengimas iðkëlë á dienos ðviesà nemaþai didesniø ar maþesniø 

tekstologiniø problemø. Jos esti dvejopos: pirma, ypatinga ðiø Raðtø rengimo situacija, 

antra, tekstologiniø tyrimø ir koncepcijø klausimas. Pradëkime nuo pirmosios. 

Naujieji Balio Sruogos Raðtai 1 pradëti leisti 1996 metais, minint 100-àsias raðytojo 

gimimo metines. Pirmasis tomas skubiai rengtas bûtent ðiam jubiliejui. Raðtø sudarytojas 

ir pagrindinis iniciatorius – literatûros tyrëjas Algis Samulionis. Ðis tomas 

atiduotas á spaustuvæ praëjus beveik dvejiems metams nuo sudarytojo mirties. 

Daugiau kaip 15 metø Algis Samulionis mynë sovietinës leidyklos „Vaga“ slenkstá 

siûlydamas naujai iðleisti Sruogos Raðtus. Teikti ávairûs projektai (nuo 8 iki 13, 

vëliau – 17 tomø), intensyviai rinktos, grupuotos ir perraðinëtos raðytojo publikacijos 

2 . Buvo sudaryta redaktoriø kolegija (Vytautas Kubilius, Petronëlë Èesnulevièiûtë, 

Alfonsas Maldonis), paskirta redaktorë (Donata Linèiuvienë), taèiau darbas 

pajudëjo tik 1994 metais, rengimo ir leidybinius darbus perëmus Lietuviø literatûros 

ir tautosakos institutui. Taèiau kaip tik tais paèiais metais netikëtai mirë 

Samulionis, ir naujasis Sruogos Raðtø leidimas pakibo ore. Ilgainiui visi darbai 

uþgulë vieno þmogaus – redaktorës Donatos Linèiuvienës peèius (ji parengë II–IV 

tomus). Balio Sruogos Raðtai atsidûrë tarsi ðalia instituto darbø, juos rengiant nedalyvavo 

në vienas mokslininkas, nebeliko redaktoriø kolegijos. Tokia padëtis paveikë 

ir raðtø rengimo bei publikavimo principus. Be to, nesant þmogaus, tirianèio 

archyviná Sruogos palikimà, nebuvo publikuoti satyriniai tekstai „Vilkolakiui“ 

(daþniausiai komediniai vaizdeliai, epigramos), operos libretas Èièinskas: apie ðiuos 

tekstus paprasèiausiai neþinota. 

1 Pirmasis Sruogos Raðtø leidimas pasirodë 

1957 metais (B[alys] Sruoga, Raðtai 1–6, 

Vilnius: Valstybinë groþinës literatûros 

leidykla, 1957). Tuomet iðleistuose ðeðiuose 

tomuose buvo publikuota tik nedidelë 

raðytojo kûrybinio palikimo dalis. 

1996 metais pradëti leisti 17 tomø Sruogos 

Raðtai. 

2 Ta proga pasirodë populiarinantys Sruogos 

kultûrinæ veiklà ir kûrybà leidiniai: litera- 


ISSN 1392–737X 

tûros kritikos straipsniø rinkinys (B[alys] 

Sruoga, Verpetai ir uþuvëjos, Vilnius: Vaga, 

1990), teatro kritikos straipsniø rinktinë 

(B[alys] Sruoga, Apie tiesà ir scenà, Vilnius: 

Scena, 1994), rinktinë vaikams (B[alys] 

Sruoga, Giesmë apie Gediminà, Vilnius: Vyturys, 

1993). Archyvinë medþiaga apibendrinta 

solidþia studija (A[lgis] Samulionis, 

Balys Sruoga, Vilnius: Vaga, 1986). 

277 Neparengti parengtieji 

Balio Sruogos Raðtai

Ið iðlikusiø Samulionio projektø matyti, kad jis buvo sumanæs akademiná Raðtø 

leidimà su atitinkamu tekstologiniu aparatu bei iðsamiais komentarais. Ið jo pastabø 

„Vagai“ skirtame projekte aiðkëja, jog þiûrëta á ávairiø raðytojø – Janio Rainio, 

Antono Èechovo ir kt. raðtus bei susiklosèiusias tekstologines tradicijas. Planuojamas 

Sruogos Raðtø tekstologinis aparatas nebuvo labai modernus, taèiau pavydëtinai 

detalus: Samulionis suregistravo ir identifikavo daugumà iðlikusiø tekstø, siekë 

smulkiai aptarti jø variantus, kiek ámanoma, paaiðkinti jø atsiradimo aplinkybes bei 

genezæ. Jis dar spëjo parengti juodraðtinius pirmojo tomo komentarus. Nelikus 

pagrindinio projekto iniciatoriaus, ið inercijos tæsiant Raðtø leidimà, susidarë paradoksali 

padëtis: pirma, prie mokslinio Raðtø leidimo nedirbo në vienas literatûros 

tyrëjas, antra, visà darbà – nuo medþiagos surinkimo iki paskutinës korektûros 

atliko vienas þmogus. Be abejo, Lietuviø literatûros ir tautosakos institutui tai 

garbës nedarë. Taèiau èia buvo manoma, jog visi darbai jau esà nudirbti Samulionio, 

telieka surinktà medþiagà suredaguoti bei iðleisti. Deja, Raðtø rengimo darbai 

parodë, jog medþiaga surinkta anaiptol ne visa, kai kurie Samulionio papildymai 

ir pataisymai po jo mirties prapuolë. Pavyzdþiui, nebëra Dievø miðko komentarø, 

nors Samulionis rengë leidiná Nuo Ðtuthofo iki „Dievø miðko“ (kur jis dabar, taip 

pat neaiðku). 

Samulionis paliko didþiosios dalies Sruogos tekstø nuoraðus, taèiau nepateikë 

jokiø nuorodø, kas ir ið kur nuraðyta, kai kurie turimi nuoraðai daryti ið neþinia 

kur esanèiø rankraðèiø ar publikacijø. Be to, ðiuo metu visø 17 tomø pagrindas yra 

dar 1970 metais Samulionio iðleista Balio Sruogos raðtø bibliografija 3 , kurioje surinkta 

ir didþioji dalis raðytojo tekstø. Þinoma, ði bibliografija daugeliu atþvilgiø pasenusi, 

o kur dingo Samulionio papildymai ir pataisymai, nëra þinoma – iðlikusiame 

„pataisø egzemplioriuje“ jie beveik neatsispindi. Mat ið Samulionio susiraðinëjimo 

su Vanda Daugirdaite-Sruogiene aiðku, kad kai kurias netikslias pozicijas jis vëliau 

koregavo, bibliografijà pildë, rinko Lietuvoje ir JAV pasirodþiusias publikacijas, 

pasiraðytas ávairiausiais slapyvardþiais. Aprëpti vienam þmogui ir Sruogos kûrybos 

bei bibliografijos analizæ, ir Samulionio palikimo tyrimà, ir tekstologiná Raðtø 

rengimo darbà praktiðkai neámanoma. Tuo labiau kad iki ðiol Samulionio ir Daugirdaitës-Sruogienës 

susiraðinëjimas buvo neprieinamas – laiðkai artimøjø saugomi 

asmeniniuose archyvuose, o teksto publikavimo principø Samulionis iki galo nespëjo 

suformuluoti. Instituto leidybinis tempas buvo gana spartus – kasmet pasirodydavo 

po vienà Raðtø tomà. 

Dirbti prie Sruogos Raðtø pradëjau nuo vieno ið sudëtingiausiø tomø – vertimø. 

Ið karto susidûriau su daugeliu problemø, taèiau jø sprendimo bûdà neretai apibrëþë 

ankstesniuose tomuose susiklosèiusi tradicija. Ji priklausë ir nuo Samulionio 

valios, á kurià stengtasi kuo labiau ásiklausyti, ir nuo tø tomø rengëjø. Ðià tradicijà 

3 A[lgis] Samulionis, Balio Sruogos raðtø bibliografija, 

Vilnius: LTSR MA CB rotaprintas, 

1970, 231 p. 


galima vertinti nevienaprasmiðkai ir prieðtaringai. Samulionis galvojo apie akademiná 

Raðtø leidimà, kuriame bûtø publikuojami visi iðlikæ tekstai be atrankos. Dël 

ankstyvøjø Sruogos tekstø jis labai abejojo, taèiau nusvërë noras turëti akademinius 

Raðtus. Kanoniniu teksto variantu Samulionis laikë paskutiniàjà publikacijà. Ðios 

tradicijos laikomasi iki ðiol, nors kyla abejoniø, ar Sruoga pritarë paskutiniajai po 

karo pasirodþiusiø tekstø redakcijai, pvz., Èechovo Trijø seserø arba Nekrasovo 

eilëraðèiø vertimø galutinëms pataisoms 4 . Samulionis visus, net paèius maþiausius, 

tekstø skirtumus (tik be skyrybos) ketino pateikti „Paaiðkinimuose“. Taèiau prie I– 

IV tomo dirbusi viena Donata Linèiuvienë tiesiog fiziðkai negalëjo visko aprëpti, tad 

ilgainiui daugiau dëmesio ëmë skirti ne tekstologiniam aparatui, o patiems tekstams. 

Antrame, treèiame ir ketvirtame tome buvo atsisakyta aptarti tekstø skirtumus, 

tik nurodyta, kad variantai daugiau ar maþiau skiriasi. Be to, buvo kanonizuojamas 

paskutinis teksto variantas. Tai, be abejo, labai atpalaidavo rankas rengëjams: 

tekstø skirtumø registravimas yra mokslinio aparato dalis, kliudanti laisvai 

redaguoti publikuojamà tekstà, tai yra, „gaminti“ dar vienà variantà. Juolab kad 

Samulionis pirmojo tomo komentaruose kruopðèiai nurodë net visas atitaisomas 

korektûros klaidas. Toks tekstologinis aparatas labai trukdë redaguoti, todël buvo 

nuspræsta smulkiai tekstø skirtumø nekomentuoti. Iðnyko ir bendroji plaèiø tekstologiniø 

komentarø dalis (tokiø komentarø apmatai dar regimi pirmajame tome). II– 

IV Raðtø tome bendrieji komentarai parengti pagal Samulionio literatûrologinæ monografijà 

Balys Sruoga. Apie groþinæ Sruogos kûrybà, literatûros ir teatro kritiko 

veiklà ar apie dvitomæ Balio Sruogos Rusø literatûros istorijà ðioje monografijoje 

raðoma gana plaèiai. Taèiau apie tai kalbama ne tekstologiniu aspektu. Kita vertus, 

èia nëra pakankamai medþiagos ir vertimams, publicistikai ar net straipsniams 

kultûros klausimais komentuoti. 

Kadangi prie Sruogos Raðtø pradëjau dirbti ne nuo pradþiø, keisti ar kreipti kita 

linkme tekstø rengimo principus buvo jau per vëlu: raðtø rengimo koncepcija paprastai 

svarstoma prieð pradedant rengti spaudai, o ne tada, kai leidyba jau ásibëgëjusi. 

Be to, norëjosi, kad ðis solidus daugiatomis projektas bûtø ágyvendinamas 

nuosekliai. Taigi vertimø tomas turëjo neiðsiskirti ið ðiek tiek modifikuoto Raðtø 

leidimo: smulkiai aptariami tik eilëraðèiø variantai (pirmajame tome buvo iðsamiai 

aptariami tekstø variantai), prozos, dramø variantø skirtumai nurodomi tik bendrais 

bruoþais (kaip ir II–IV tomuose). Vertimai nëra originalioji kûryba ir skirti jai 

didesná dëmesá negu, pavyzdþiui, prozos kûrybai, bûtø ne visai logiðka. O ir Samulionio 

sumanymas sudëti visus Sruogos vertimus á vienà tomà pasirodë neágyvendinamas 

– surinkti tekstai sudarë apie 1500 puslapiø. Nors medþiagos paaiðkinimams 

buvo nedaug, nusprendþiau juos raðyti pagal pirmàjá tomà, paèiø vertimø 

neinterpretuodamas ir nevertindamas, kitaip nei buvo daroma II–IV tomuose. 

4 Be abejonës, redaktoriaus statusas sovietmeèiu 

pasikeitë: prieð Antràjá pasauliná 

karà paskutiná þodá tardavo autorius, o 

po karo redaktorius turëjo pakankamai 

daug cenzoriaus galiø ir tekstologinëms, 

ir ideologinëms leidinio problemoms spræsti, 

daþnai net nesuderindavo savo sprendimø 

su autoriumi. 



Kaip minëjau, Sruogos Raðtø parengiamasis darbas iðkëlë daug mûsø tekstologijos 

bëdø. Kad jos bûtø iðspræstos, reikia plaèiau svarstyti paèius raðtø (ypaè XX 

amþiaus pradþios raðytojø) publikavimo principus, apsibrëþti ir aiðkesnes tekstø 

rengimo spaudai koncepcijas ar net nuostatas. 

1996 metais Saulius Þukas inicijavo pokalbá apie literatûros klasikos kalbà 5 . Ið 

jo aiðkëja, kad mûsø tekstologams ir kalbininkams XIX amþiaus pabaigos, ir ypaè 

XX amþiaus pradþios tekstai (tuo metu vyko intensyvûs bendrinës kalbos formavimosi 

procesai), kelia nemaþø problemø, tebesiginèijama dël jø publikavimo principø. 

Tame pokalbyje diskutuota daugiausia apie skaitiniø mokykloms leidimà, o 

ne apie akademinius raðtus, taèiau ir dël pastarøjø rengimo susidûrë dvi pagrindinës 

nuomonës. Pirmàjà pasakë Vytautas Vitkauskas: „jeigu leidþiama visai tautai, 

turi bûti remiamasi kultûros pagrindu, paisant taisyklingumo, pastovumo ir tikslingumo“, 

antràjà – Vytautas Vanagas: tekstas „turi bûti leidþiamas pagal paskutinæ 

autoriaus redakcijà [...]. Þodynas nelieèiamas, þodþiø tvarka nelieèiama, taisoma 

tik raðyba, skyryba, fonetika ir morfologija“. Kadangi XX amþiaus pirmosios 

pusës tekstø kalba yra gana ðiuolaikiðka, daþnam redaktoriui kyla pagunda jà iki 

galo priartinti prie esamø skyrybos ir raðybos normø (taip sovietmeèiu buvo leidþiama 

didþioji dalis XX amþiaus raðytojø raðtø). Sruogos septyniolikatomis leidinys 

(nors jau dabar manoma, kad visa medþiaga netilps á 17 tomø) nëra skiriamas 

tik siauram literatûros tyrëjø, tekstologø, tekstø rengëjø bûriui, tad jis irgi balansuoja 

tarp dviejø panaðiø pozicijø. Tekstai publikuojami dabartine raðyba, ðiek tiek 

koreguojama skyryba, nedaug fonetika ir morfologija. Neþymiai redaguojamas ir 

pats tekstas, nors tokio redagavimo principø, kaip ir daugelio mûsø klasikø 

raðtuose, leidinio rengëjai nëra grieþtai apsibrëþæ. Sruogos Raðtuose þodynas nepertvarkomas, 

bet kai kur pataisomi netaisyklingi vietininkai, prielinksniai ir kt. 

(þr. ketvirtojo tomo redakcines pastabas). Daugiausia problemø kyla tada, kai 

susiduriama su neautentiðkais teksto nuoraðais. Pavyzdþiui, Samulionis á Sruogos 

Raðtus ketino átraukti ir eiliuotus tekstus, uþraðytus ið atminties (pvz., kelios 

dainininkës ið atminties atkûrë Sruogos iðverstas arijas). Be to, kai kuriø tekstø 

iðlikæ tik nuoraðai su Sruogai nebûdingomis kalbos ar raðybos ypatybëmis. Pavyzdþiui, 

Solneso vertimas uþraðytas nelietuvio (èia painiojama , , , atsitiktinai 

þymimos nosinës raidës ir t. t.). Toks në kiek neredaguotas tekstas ðokiruotø 

skaitytojà, pripratusá kiekvienà nenorminá atvejá laikyti klaida. Kita vertus, 

ne vienam kalbos istorikui bûtø ádomi Sruogos kalbos raida: kas ir kada veikë jo 

raðybà ar skyrybà. 

Deja, daugelis Raðtuose perspausdinamø tekstø buvo ne kartà publikuoti ir yra 

perëjæ per ávairiø redaktoriø rankas. Kas kita pirmà kartà publikuojami tekstai, 

rankraðèiai. Be abejo, èia Raðtø rengëjai stengësi palikti kuo daugiau autentiðkumo, 

taèiau dël to redaguota ne visai nuosekliai. Tai atsispindi visø tomø „Redakcinëse 

5 „Kokia kalba turëtø prabilti literatûros klasika“, 

Lietuvos rytas 144, 1996 06 21. 


pastabose“. Iðlaikyti „aukso vidurá“ sunku, daþniausiai net neámanoma, taèiau 

raðtø leidimas turëtø turëti bendrus principus. 

Lyginant ðio amþiaus pirmosios pusës publikacijas su iðlikusiais rankraðèiais, 

visada iðkyla redagavimo bei bendrinës kalbos problema. Sruoga buvo didelis lietuviø 

kalbos entuziastas, dirbo prie Kazimiero Bûgos þodyno kartotekos, daug 

dëmesio skyrë ir savo kalbai. Vis dëlto pìrmosios jo publikacijos (ypaè literatûros 

ir teatro kritikos, publicistiniai tekstai) spaudoje pasirodë gana daug redaguotos. 

Tie redakciniai taisymai (nebûtinai á geràjà pusæ) nesunkiai atsekami, nes iðlikæ 

daug autoriaus á redakcijas siøstø tekstø su redaktoriaus taisymais 6 . Taèiau iki ðiol 

labai maþai tirta, kaip ir kà taisë redaktoriai amþiaus pradþios periodikoje, neskirta 

pakankamai dëmesio tekstologijos istorijai. Todël kai duomenø apie autorystæ nepakanka 

ir kai nëra þinomas konkretus leidinio redaktorius bei jo nuostatos, ið nesruogiðkø 

konstrukcijø tekste daþnai nieko negalima pasakyti apie autoriø. Pavyzdþiui, 

rengiant vertimø tomà buvo iðkilæs klausimas dël Sruogos slapyvardþio 

Kapnys. Tokia pavarde buvo ir konkretus þmogus Stasys Kapnys, vertæs ið prancûzø 

kalbos. O Sruoga viename ið straipsniø teigia, kad yra vertæs ið prancûzø kalbos 

Romaine’o Rolland’o kûriná. Ið tiesø, Kapnio vardu ar slapyvardþiu pasiraðytø 

Rolland’o vertimø periodikoje buvo, taèiau juose apstu Sruogai nebûdingø gramatiniø 

lyèiø bei konstrukcijø. Kadangi tai gali bûti ir redagavimo iðdava, negalima 

pakankamai tvirtai spræsti apie jø autoriø. 

Kita problema – redaktoriø kupiûros: ðtai, pavyzdþiui, tarpukario redaktoriai 

beveik treèdaliu sutrumpino chrestomatiná Sruogos straipsná apie Maironá, ðiek tiek 

suðvelnino ir kategoriðkas formuluotes. Kurá tekstà laikyti kanoniniu – suredaguotàjá, 

kuris buvo paskelbtas Auðrinëje ir po to ilgà laikà buvo minimas kaip tam tikras 

modernistinio literatûros sàjûdþio manifestas, ar ið iðlikusio rankraðèio su redakciniais 

pataisymais rekonstruoti pirminá straipsnio variantà? O gal Raðtuose publikuoti 

abu variantus, kaip V tome buvo padaryta su Giesme apie Igorio þygá? Èia 

paskelbtas ir visiems gerai þinomas Vinco Mykolaièio-Putino redaguotas vertimas 

ir autentiðkas (pirminis) Sruogos leidyklai áteiktas variantas. Galimi abu pateikimo 

bûdai, taèiau daþnai mûsø literatûrologai neva nekokybiðko, redaktoriaus „neiðvalyto“ 

teksto publikavimà laiko raðytojo diskreditacija. 

Ðis Sruogos Raðtø leidimas neprilygs Samulionio planuotiems tekstologiniams 

uþmojams. Todël kai kam gal pasirodys keista, net nepriimtina, kad neakademiniame 

Raðtø leidime publikuojami tekstø fragmentai, iðlikæ juodraðtiniai tekstai ar 

didesnës vertës neturintys jauno poeto ieðkojimai – neretai sudabartinta (tada sparèiai 

tobulëjusia) Sruogos lietuviø kalbos raðyba (teneinmás ´ teneinmys, tæn ´ ten). 

Taèiau rengëjai mano, kad tokios publikacijos svarbios: jos sugràþina á kultûros 

istorijà primirðtus ar neþinotus tekstus (nebaigtà romanà Sanvarta, daugiausia frag- 

6 Lietuviø literatûros ir tautosakos instituto 

rankraðtyne saugomi kai kuriø tarpukario 

periodiniø leidiniø archyvai – èia galima 

rasti Auðrinei, Lietuvos þinioms ir kitiems 

leidiniams siøstus rankraðèius su redaktoriø 

taisymais. 



mentiðkai iðlikusius tarpukario operø libretø vertimus, dramø vertimus ar originalias 

komedijëles teatrams ir kt.), atskleidþia kultûrinæ Sruogos savimonæ 7 . Be to, 

tokie tekstai daþnai liudija ne vien Sruogos kûrybinius uþmojus, bet ir gyvàjà teatro, 

kultûros kalbos tradicijà. 

Kadangi tekstologinis darbas, be rankraðèiø publikavimo, aprëpia ir archyvø 

studijas, rengëjø darbà palengvintø profesionali ávairiausiø ekspertø pagalba. Leidþiant 

raðtus visada rûpi tekstø chronologija bei autorystë. Mes dar neturime pakankamai 

ekspertø, kurie galëtø padëti identifikuoti raðysenà, nustatyti popieriaus 

kilmæ ir kt. Jei pagal braiþo (raðysenos) analizæ bûtø pavykæ nustatyti Sruogà 

redagavusius cenzorius, bûtø labai praturtëjæ Dievø miðko paaiðkinimai. Popieriaus 

ekspertas galëtø bent jau pasakyti, kada tas ar kitas popierius (daugumos rankraðèiø 

popierius yra su vandens þenklais) atsirado Lietuvoje, ar jis atveþtas ið Rusijos, 

ar ið kur kitur. Tai palengvintø nustatyti tekstø kilmæ, o kartais ir chronologijà, 

autorystæ. Ar tikrai Solneso vertimo nuoraðas (iki ðiol nëra pakankamai argumentø, 

kad tai vertimas), darytas ne amþiaus pradþioje, o 1918 ar 1921 metais? O gal 

iðtyrus popieriø paaiðkëtø, kad tai ankstesnis, ne Sruogos vertimas? Ið maðinraðtinio 

nuoraðo (neaiðku, kiek ir kieno redaguoto dar iki perraðant), negalima pastebëti 

jokiø, net menkiausiø, niuansø, liudijanèiø Sruogos kalbà ir braiþà. 

Dar viena spraga – nëra tarpukario bibliografijos (ypaè periodiniø leidiniø), 

nepakankami ir ne itin iðsamûs slapyvardþiø sàvadai. Nesutelkta draugën archyvinë 

medþiaga (didþiulë paspirtis bûtø bent jau jungtinis visø lituanistiniø archyvø katalogas). 

Dalis archyvø fondø yra vos ne uþslaptinta, kai kur darbuotojai negali 

pateikti netgi elementariausios informacijos apie tai, kas ten saugoma. Atrodo, kad 

ðiose srityse turi bûti nudirbtas milþiniðkas darbas, ir dar negreitai situacija pagerës. 

Dël tokios padëties net ir kruopðèiausiai parengti Raðtai liks neparengti iki galo. 

O ypaè Sruogos, turëjusio vos ne du ðimtus slapyvardþiø, pasiraðinëjusio kitø 

kultûros veikëjø pavardëmis, skelbusio straipsnius paèiuose netikëèiausiuose leidiniuose, 

turinèio vienà ið paèiø gausiausiø archyvø Lietuvoje. 


Rimas Þilinskas 

R IMAS ÞILINSKAS Gauta 2000 m. balandþio 14 d. 

Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas Priimta 2000 m. geguþës 4 d. 



elektroninis paðtas: rimasz@llti.lt 

7 Kadangi pirmuosius Sruogos Raðtus nuo antrøjø 

skiria net 39 metai, galima manyti, jog 

treèiojo Raðtø leidimo sulauksime negreitai.

Jurgio Gerulio kursai tarmëms tirti 


ISSN 1392–737X 

Kazimieras Bûga 1922 metais ákurtame Lietuvos universitete, be kitø kalbotyros 

dalykø, skaitydamas ir dialektologijos kursà, stengësi iðugdyti daugiau tarmes tirti 

mokanèiø þmoniø. Jø ypaè trûko ðio kalbininko brandintam sumanymui – pradëti 

sistemingai rinkti lietuviø kalbos tarmiø duomenis, labai reikalingus ávairiems 

kalbotyros darbams. Taèiau netrukus Bûga mirë. Gerai paruoðtø ðio darbo tæsëjø ir 

toliau trûko. Lietuvos ðvietimo ministerija, norëdama padëtá gerinti, kreipësi á Leipcigo 

universiteto Baltistikos katedros profesoriø Jurgá Gerulá. Ðis lietuviø kilmës 

kalbininkas, be kitø lituanistikai ir baltistikai svarbiø darbø, buvo kà tik iðleidæs 

knygà Lietuviø dialektologijos studijos 1 . Remdamasis 1925 metais Kopenhagoje priimta 

tarptautine fonetine transkripcija, Gerulis pateikë lietuviø kalbai pritaikytos 

mokslinës transkripcijos pagrindus (iðsamià þenklø sistemà) ir ja uþraðytø ávairiø 

tarmiø tekstø pavyzdþiø. Ið tos knygos mokësi kelios lietuviø dialektologø kartos. 

Pirmiausia ja, kaip tam tikru vadovëliu, pasinaudojo ketvirtojo deðimtmeèio pradþioje 

Ðvietimo ministerijos organizuotø ir Gerulio vadovautø kursø klausytojai. 

Kaip vyko minëtieji kursai, rodos, plaèiau spaudoje nebuvo skelbta. Tenkintasi 

tik trumpomis uþuominomis apie juos kai kuriuose dialektologijos, kituose kalbotyros 

darbuose, vieno kito kursus klausiusio kalbininko biografijoje. Nëra palikæ 

prisiminimø ir patys klausytojai, o praëjus septyniems deðimtmeèiams tø gyvø 

liudytojø jau nebëra. Todël Lietuviø kalbos institute tarp senø rankraðèiø rastas 

vienas dokumentas gali bent kiek papildyti þinias apie ðá lietuviø dialektologijos ir 

apskritai lituanistikos istorijai reikðmingà ávyká. 

Tas dokumentas – storas mokyklinis (langeliais) sàsiuvinis, kurio priraðyti tik 

penki pirmieji lapai. Sàsiuvinio virðelyje ir pirmojo lapo recto (pirmoje) pusëje graþia 

aiðkia raðysena nurodyta sàsiuvinio paskirtis: Ðvietimo Ministerijos kursai tarmëms 

tirti. Kituose keturiuose lapuose nubraiþytose trijø skilèiø lentelëse kursø lankytojai 

savo ranka uþraðæ (daþniausiai juodu, reèiau mëlynu ar þaliu raðalu) eilës numerá, 

1 Georg Gerullis, Litauische Dialektstudien, 

Leipzig: Markert und Peters, 1930. 

283 Jurgio Gerulio kursai 

tarmëms tirti

1 pav. Jurgio Gerulio kursø tarmëms tirti I grupës (1931) klausytojø sàraðas; 


pavardæ ir vardà, gimtàjà tarmæ (sodþiø ir valsèiø). Po sodþiaus pavadinimo kartais 

yra santrumpa sodþ., k., km. ar visas þodis kaimas; po valsèiaus pavadinimo – v., val., 

valsè. ar visas þodis valsèius. Kai kurie lankytojai dar nurodë ir apskritá (paþymëjo 

santrumpa ap., aps., apsk. ar apskr.), o vietoj valsèiaus – parapijà (santrumpa par. ar 

parap.). Ið viso kursus lankë 4 grupës, vadinamos I kursu, II kursu, III kursu ir IV 

kursu. Grupæ (kursà) sudarë 10–13 lankytojø. 

I grupë (kursas) mokytis pradëjo 1931 metø rugsëjo 14 dienà. Lankytojai: 1. Jonìkas, 

Petras – Riñgiai, Tauragqs 2 v.; 2. Nezabitauskis, Adolfas – Baidotai, Salantai; 

3. Mikalauskaitë, Elzbieta – Kelmåièiai, Rudaminos v.; 4. Matusevièiûtë, Izabelë – 

2 Kursø lankytojø pavardës ir vardai, gimtàjà 

tarmæ rodantys vietovardþiai (ir kirèiavimas) 

pateikiami taip, kaip jie patys 

yra uþraðæ. Ðio straipsnio autoriaus pastabos 

– tarp lauþtiniø skliausteliø arba 

iðnaðose. 


2 pav. Jurgio Gerulio kursø tarmëms tirti I grupës (1931) 

klausytojø sàraðas (tæsinys) ir pasiþadëjimas su paraðais; 


Geisteriðkiø k., Bartninkø v.; 5. Labokas, Juozas – Medejkø (dabar Ruigiø) km., 

Veivirþënai; 6. Vëlyvis, Kazys – Vilkaviðkis; 7. Butënas [Bûtënas], Julius – Galintënai, 

Nemunaièio par.; 8. Senkus, Juozas – Teiberiaj, Vilkaviðkis; 9. Kirtiklis, Andrius 

– Plyniai, Liudvinavo v.; 10. Grigas, Napalys – Svydeniai 3 , Kupiðkio valsè.; 

11. Balèikonis, Juozas – Ëriðkiai, Ramygalos v. Dar plg. 1 ir 2 pav. 

II grupë (kursas) mokytis pradëjo 1932 metø kovo 14 dienà. Lankytojai: 1. Vosylytë, 

Bronislava – Bakðënø sodþ., Salamiesèio parap.; 2. Jonikaitë, Zuzana – Yliai, 

Alsëdþiø valsè.; 3. Bruþas, Jonas – Senadvaris, Antalieptës valsè.; 4. JÂnikaitis, 

Antanas – Naudþiaj, Sintautaj; 5. Bagdonas, Petras – Talajniø k., Ùþvenèio v.; 

3 Sviddniai, plg. Lietuvos TSR administracinioteritorinio 

suskirstymo þinynas 2, parengë 

Zigmuntas Noreika, Vincentas Stravins- 

kas, Vilnius: Mintis, 1976, 296 (toliau – 

LATSÞ). 


tarmëms tirti

3 pav. Jurgio Gerulio kursø tarmëms tirti II grupë (1932). 

Stovi ið kairës á deðinæ: Stasys Jakðtas, Jonas Kruopas, Petras Bagdonas, 

Jonas Mikeliûnas, Jonas Bruþas, Walter Fenzlau, Pranas Meðkauskas, Jonas Kalnënas; 

sëdi ið kairës á deðinæ: Alvilis Augstkalnis, Bronislava Vosylytë, 

Jurgis Gerulis, Zuzana Jonikaitë, Marijona Èilvinaitë; 4 

Nuotrauka ið Bronislavos Vosylytës archyvo (saugomo Klementinos Vosylytës) 

6. Mikeliûnas, Jonas – Meðkalaukio k., Joniðkëlio valsè.; 7. Kruopas, Jonas – Sakalinës 

k., Gaurës par.; 8. Èilvinaitë, Marijona – Upynos k., Upynos par.; 9. Kalnënas, 

Jonas – Rimðës valsè., Antalgës sodþ., okupuotoj Lietuvoj; 10. Baravykas, Vaclovas – 

Taujënø val., Ðalnø km. 5 ; 11. Jakðtas, Stasys – Ukmergës aps. Gelvonø valsèiaus 

Mikalajûnø kaimas. 

III grupës (kurso) mokymosi pradþia – 1932 metø rugsëjo 19 diena. Lankytojai: 

1. Stonys, Martynas – Ðiauliai (miestas); 2. Gasparavièius, Kazys – Puodþiûnø k., 

Linkuvos v.; 3. Kasteèkas, Jonas – Svëdasai, miestelis; 4. Samulënas, Motiejus – 

Pandëlio v., Baryðkiø k.; 5. Rimavièius (Raymond), Juozas – amerikonas, tëvas nuo 

4 Pavardës antroje nuotraukos pusëje Bronislavos 

Vosylytës uþraðytos, matyt, vëliau 

ið atminties. Po Fenzlau pavardës skliausteliuose 

pridëtas klaustukas. Nepaminëtas 

II grupës kursø lankytojas Antanas 

Jonikaitis, o áraðytas Pranas Meðkauskas, 

kurio pavardës ðios grupës (ir kitø grupiø) 

sàraðe nëra. 

5 10-uoju eilës numeriu ásiraðæs lankytojas iðbrauktas 

dviem brûkðniais, taigi jis kursø 

veikiausiai nelankë. 


Giþø, mama nuo Asavos (Kalvarijos); 6. Slapðinskas, Juozas – Dusetos, Bikûnø 

kaimas; 7. Dapkevièius, Jonas – Þagarai 6 , Kuèiûnø valsè.; 8. Kûjus, Mykolas – 

Uþpelkiai, Kupstininkø valsè. 7 ; 9. Dièius, Jonas – Katlëriðkiø km., Debeikiø v.; 

10. Zenkevièaitë, Ona – Krykliø k., Bûbleliø v.; 11. Èiþiûnas, Vaclovas – Kulniðkiai, 

Gelvonø valsèius; 12. Kalnius, Alfonsas – Auksodis 8 , Darbënø v. 

IV grupës (kurso) mokslas prasidëjo 1933 metø kovo 18 dienà. Lankytojai: 1. Krukovskaitë, 

Janina – Telðiø apskr., Nevarënø valsè.; 2. Gërybaitë, Vladë – Tauragës 

apskr., Laukuvos v.; 3. Pryðmantas, Vladas – Kretingos apsk., Darbënai (gyv. 

[ena?]), [virðuje dar uþraðyta:] Þalimai 9 , Salantø [v.]; 4. Þlabis, Juozas – Ðiauliø 

apskr., Þagarës valsè.; 5. Jasinevièius, Juozas – Rokiðkio ap., Rokiðkio valsè.; 

6. Þirgulys, Aleksandras – Këdainiø ap., Surviliðkio v.; 7. Kalniðkis, Jurgis – Kaþemëkø 

kaimas, Pakamonës 10 valsè.; 8. Pakënaitë, Ap. – Kauðø km., Ukmergës apskr.; 

9. Aleksandravièius, Simas – Daugai, Alytaus apskr.; 10. Giedraitis, Dz. – Lukðiai, 

Jurbarkas; 11. Bakaitytë, A.– Gelgaudiðkis, Ðakiø apskr.; 12. Svidinskaitë, Em. – 

Kaunas; 13. Botyriûtë, O. – Kalvarija, Marijampolës apsk. 

Taigi ið viso á kursus buvo uþsiraðæ 46 lankytojai. Didþiàjà jø dalá sudarë Vytauto 

Didþiojo universiteto (VDU) studentai, taèiau tarp kursø lankytojø buvo ir ðio 

universiteto dëstytojø, mokytojø, Ðvietimo ministerijos pavedimu 1930 metais Juozo 

Balèikonio organizuotos Lietuviø kalbos þodyno redakcijos darbuotojø, kitø ástaigø 

tarnautojø. Be to, su II grupe kursus lankë prieð metus Latvijos universiteto Baltø 

filologijos skyriø baigæs latviø kalbininkas Alvilis Augstkalnis ir Karaliauèiaus 

universitete lituanistikà studijuojantis vokietis (nuo maþens mokëjæs ir lietuviø 

kalbà) Walteris Fenzlau. Jie savo pavardþiø á lankytojø sàraðà nëra áraðæ, bet su jais, 

baigdami kursus, yra nusifotografavæ, þr. 3 pav. 

Ne visø grupiø buvo vienoda kursø trukmë. Ji nurodyta prieð lankytojø sàraðà 

skliausteliuose: pirmosios dvi grupës kursus lankë po 6 savaites, III grupë – 4 ir IV 

grupë – 3 savaites. Taèiau paskaitos (pratybos?), matyt, vyko su trumpesniais ar 

ilgesniais pertrûkiais. Dël to atskirø grupiø mokymasis tæsësi skirtingà laikà. Tai 

rodo kursø pabaigoje pasiraðytas (su data) pasiþadëjimas: 

Pasiþadëjimas 

Ðiuo pasiþadu apraðyti savo tarmæ ir spaudai paruoðtà raðtà be atlyginimo áteikti 

Ðvietimo Ministerijai. Pasiþadëjimà tvirtinu savo paraðu. 

Tokio turinio pasiþadëjimà I grupës lankytojai pasiraðë (taigi ir kursus baigë) 

1932 metø kovo 12 dienà (plg. 1 pav.), II grupës – 1932 metø balandþio 23 dienà, 

III grupës – 1933 metø kovo 17 dienà. Pasiþadëjimas neáraðytas tik IV grupës 

6 Þagöriai (Lazdijø r.), plg. LATSÞ 355. 

7 Uþpelkiai, Kupstininkai buvæ netoli Pagëgiø, 

Plaðkiø (Ðilutës r.), plg. Vilius Pëteraitis, 

Maþosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardþiai, 

Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø 

leidybos institutas, 1997, 207, 424. 

8 AuksûdYs, plg. LATSÞ 16. 

9 Didíeji Þalimaj (Ktlupënø apyl., Kretingos 

r.), Maþíeji Þalimaj (Imbarqs apyl., Kretingos 

r.), plg. LATSÞ 61, 175. 

10 Pökamoniai (StÂniðkiø apyl., Ðilutës r.), 

plg. LATSÞ 217; Pëteraitis 1997, 178 (Kaþiamqkai), 

280 (Pökamoniai). 


tarmëms tirti

lankytojø; nëra jø paraðø ir kursø baigimo datos. Savo tarmæ apraðyti pasiþadëjo 

visi pirmøjø trijø kursø lankytojai, iðskyrus tik III grupës Rimavièiø (Raymond), 

pasivadinusá „amerikonu“, ir á II grupës sàraðà neásiraðiusiø klausytojø Augstkalná 

ir Fenzlau. 

Konkreèiu pavyzdþiu kaip vykdyti minëtàjá pasiþadëjimà parodë kursø vadovas 

Gerulis: kartu su norvegø kalbininku Christianu S. Stangu iðleido numatytos serijos 

„Lietuviø kalbos tarmës“ pirmàjá sàsiuviná Lietuviø þvejø tarmë Prûsuose 11 . Jame 

vokieèiø kalba apraðyta viena Kurðiø pamario – tuometiniø Agilo (vok. – Agilla), 

Gilijos (Gilge), Ásës (Inse), Lûjos (Loye), Nemunyno (Nemonien), Tovës (Tawe) apylinkiø 

– nykstanti, o per Antràjá pasauliná karà ir visai iðnykusi lietuviø ðnekta: 

nurodytos svarbiausios kirèiavimo, garsyno, morfologijos ypatybës, pàteikta fonetine 

transkripcija uþraðytø tekstø (su vertimu á vokieèiø kalbà), sudaryti bûdingesniø 

þodþiø ir tikriniø vardø þodynëliai. Knygos áþangoje, pavadintoje „Kalbos 

reikalu“, Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona paþymëjo, kad „ið 

tarmiø, kaip ið tyrøjø versmiø, tenka semtis visa, kas reikalinga mûsø fonetikai, 

etimologijai, sintaksei ir þodynui“. Kadangi tarmës dël ávairiø átakø pradëjo sparèiai 

kisti bei nykti, Prezidentas paragino: „Taigi metas suskasti, sukrusti visiems, 

kurie myli savo gimtàjà kalbà, kuriems itin rûpi jos ateitis. Dar prieð Didájá Karà 

mûsø kalbininkai sielodavos mûsø tarmiø likimu, tik, deja, neturëjo nei lëðø, nei 

priemoniø joms tirti. Ðiandien, atgavus Lietuvai laisvæ, tapo visai prieinama, kas 

seniau bûdavo nepasiekiama. Tik reikia noro mûsø jaunimui naudotis pagerëjusiomis 

sàlygomis. Turime savo jaunø kalbininkø, turime jaunø mokytojø, pasklidusiø 

po visà Lietuvà. Jie geriausiai tinka talkon profesoriui J. Gerulliui, mielai apsiëmusiam 

pamokyti, kaip reikia tirti ir raðyti tarmes. Jo, kompetentingo mokslininko, 

vadovaujama talka, reikia tikëtis, padarys didelá darbà, kuris tarnaus ne tik mûsø 

rûpimam praktikos uþdaviniui, bet ir kalbø mokslui“ 12 . 

Ið Gerulio kursø klausytojø greièiausiai duotà paþadà ávykdë Jonikas – savo 

gimtosios tarmës fonetikà ir morfologijà, jo paties þodþiais, apraðë „dar studento 

metais (1933)“. Ðá apraðà Jonikas papildë VDU Fonetikos laboratorijoje darytomis 

tarmës garsø palatogramomis ir priegaidþiø kreivëmis ir po keleriø metø iðleido 

atskira knyga Pagramanèio tarmë 13 . Tai buvo antras serijos „Lietuviø kalbos tarmës“ 

sàsiuvinis, redaguotas ketveriais metais vyresnio lietuviø kalbininko ir jau 

pasiþymëjusio tarmiø tyrëjo Antano Salio. Ne vienam pokario metø lituanistui 

Joniko Pagramanèio tarmë buvo svarbus pavyzdys, ið kurio mokytasi, kaip apraðyti 

gimtàjà tarmæ. 

Vienaip ar kitaip minëtàjá pasiþadëjimà vykdë ir kiti Gerulio kursø klausytojai. 

Pavyzdþiui, 1933 metais baigdamos VDU, Izabelë Matusevièiûtë paraðë diplominá 

darbà Kapsø tarmë (jo likimas neþinomas), Elzbieta Mikalauskaitë – Pakapsës dzûkø 

11 J[urgis] Gerulis, Chr[istianas] Stang’as, 

Lietuviø þvejø tarmë Prûsuose / Das Fischerlitauisch 

in Preussen, Kaunas: Ðvietimo ministerijos 

knygø leidimo komisija, 1933. 

12 Gerulis, Stang’as 1933, III–IV. 

13 P[etras] Jonikas, Pagramanèio tarmë, Kaunas: 

Ðvietimo ministerijos knygø leidimo 

komisija, 1939. 


tarmës fonetika (dar þr. toliau). Diplominiø darbø apie savo gimtàjà tarmæ buvo 

paraðyta ir daugiau. Tokius darbus skatino ir VDU Filosofijos ir teologijos fakultete 

dialektologijos kursà skaityti pradëjæs Antanas Salys. 

Didþiojo Lietuviø kalbos þodyno I tomo (Vilnius, 1941) „Prakalboje“ vyriausiasis 

redaktorius Juozas Balèikonis tarp ðio nepaprastai svarbaus leidinio talkininkø 

nurodë ir nemaþa kursø klausytojø. Prie daugiausia þodþiø ið tarmiø uþraðiusiø 

minimi: Bagdonas, Gasparavièius, Giedraitis, Kirtiklis, Labokas (beje, pagal ðio 

studento uþraðus 1935 metais hektografu buvo iðleistas Salio VDU skaitytø paskaitø 

konspektas Lietuviø kalbos tarmës), Matusevièiûtë, Stonys, Vosylytë, Þirgulys 

(du pastarieji paminëti ir prie aktyviausiøjø korektûrø skaitytojø ir þodyno pildytojø); 

tarp artimiausiø redakcijos bendradarbiø – Grigas, Mikalauskaitë, Mikeliûnas, 

Senkus. Kai kurie ið jø, kaip ir pokario metais Lietuviø kalbos institute pradëjæ 

dirbti Jonikaitë, Kruopas, daug prisidëjo ir prie kitø ðio þodyno tomø rengimo. 

Pokario metais Lietuviø kalbos institutas, vadovaujamas Balèikonio, savo statuto 

projekte (1946 metø spalis) tiriamajam mokslo darbui buvo numatæs penkis 

struktûrinius poskyrius: Þodynø, Bendrinës kalbos, Vardyno, Lietuviø kalbos istorijos 

ir Dialektologijos-dialektografijos. Taèiau dël to, kad sovietinë valdþia Institutà 

silpnai finansavo, o Lietuvoje trûko specialistø, jame tuo metu dirbo labai maþai 

mokslo darbuotojø (10–12). Ðiems padaliniams ákurti nebuvo sàlygø. Tiems patiems 

þmonëms teko dirbti visø minëtø srièiø darbus. 

Vis dëlto per penketà metø (1946–1950) planuota iðleisti bent ðeðias dialektologijos 

monografijas (kiekvienà po 9–12 autoriniø lankø), kurias apie savo gimtàjà 

tarmæ turëjo paraðyti buvæ Gerulio kursø klausytojai: Jasinevièius (Rokiðkio tarmë), 

Jonikaitë (Alsëdþiø tarmë), Mikalauskaitë (Pakapsës dzûkø tarmë), Senkus 

(Vilkaviðkio tarmë), Vosylytë (Salamiesèio tarmë), Þirgulys (Surviliðkio tarmë). 

Taèiau daliai darbuotojø iðëjus dëstyti á aukðtàsias mokyklas ar pasirinkus kità 

darbà, o likusius daugiausia sutelkus prie didþiojo Lietuviø kalbos þodyno, në 

viena ið tø planuotø monografijø tais metais nepasirodë. Tik vëliau Senkus apgynë 

disertacijà Pazanavykio, arba ðiaurës vakarø kapsø, tarmë (1955), paskelbë daug 

lietuviø dialektologijai ir bendrinës kalbos praktikai reikðmingø straipsniø apie 

kauniðkiø (kapsø ir zanavykø) tarmæ. Jau po Mikalauskaitës mirties iðleista knyga 

Lietuviø kalbos fonetikos darbai 14 , kurià sudaro iki tol nepublikuoti ðios kalbininkës 

tyrinëjimai: pirmojoje knygos dalyje skelbiamos bendrinës lietuviø kalbos fonetikos 

paskaitos, skaitytos 1964 (ir 1965) metais Vilniaus pedagoginiame institute, 

o antrojoje – diplominis darbas Pakapsës dzûkø tarmës fonetika ir nebaigtõs disertacijos 

Pietvakariø dzûkø tarmë fonetikos skyriai. Reikëtø pridurti, kad Mikalauskaitë, 

po VDU baigimo keletà metø studijas dar tæsusi keliuose Vokietijos universitetuose, 

buvo viena ið geriausiø fonetikos, ypaè pagrástos eksperimentiniais 

tyrimais, specialistø Lietuvoje. 

14 E[lzbieta] Mikalauskaitë, Lietuviø kalbos fonetikos 

darbai, parengë A[ntanas] Pakerys, 

Vilnius: Mokslas, 1975. 


tarmëms tirti

Nors ir nelengvomis pokario sàlygomis, Lietuviø kalbos institutas ëmësi iniciatyvos 

atnaujinti jau Bûgos, Salio pradëtus dialektografinius tyrimus, kurie dël objektyviø 

prieþasèiø buvo nutrûkæ. Èia vël labai pravertë Gerulio kursuose ágytos 

þinios. Pagrindiniai 1950 metais sudaryto Lietuviø kalbos atlaso medþiagos rinkimo 

programos projekto autoriai buvo Balèikonis ir Senkus. Beje, pats Instituto direktorius 

Balèikonis buvo ir vienas ið pirmosios dialektologinës ekspedicijos (1950 metais) 

á Prienø apylinkes vadovø. Èia minëtasis projektas patikrintas praktiðkai. Kiek 

pataisytas ir papildytas jis netrukus buvo iðleistas atskira knygele 15 . Vëliau ne 

vienai ekspedicijai vadovavo Senkus. Jis pats pagal atlaso programà rinko tarmiø 

duomenis daugiau kaip ið 30 gyvenamøjø punktø, atskirame leidinuke aptarë ir 

tarmiø tyrimo metodikà 16 . 

Duomenø ið savo gimtosios ir kitø tarmiø Lietuviø kalbos atlasui uþraðë ir daugiau 

Gerulio kursø klausytojø: Grigas (vienas ar su kitais iðtyrë 14 gyvenamøjø 

punktø), Jonikaitë (3), Kruopas (2), Mikalauskaitë (4). Beje, Grigas ir Senkus dar 

1938 metø vasarà buvo pasiøsti susipaþinti su tuomet Lenkijos okupuoto Vilniaus 

kraðto lietuviø tarmëmis. Èia jie, padedami Ðvenèioniø ir Vilniaus gimnazijose 

dirbusios ir geriau ðá kraðtà paþinusios Elenos Samaniûtës (vëliau – Otræbskos), 

aplankë nemaþa vietø, uþraðë Lietuviø kalbos þodynui þodþiø, kitø kalbos duomenø. 

Ketvirtojo deðimtmeèio pradþioje Ðvietimo ministerijos organizuoti kursai tarmëms 

tirti gana þenkliai paskatino lietuviø dialektologijos raidà. Jø klausytojai ne 

tik patys prisidëjo prie lietuviø tarmiø tyrimo, bet ir dirbdami mokyklose, mokslo, 

kultûros ástaigose ugdë jaunesniø kartø gimtosios kalbos mylëtojus ir tyrinëtojus. 


Kazys Morkûnas 

K AZYS MORKÛNAS Gauta 2000 m. balandþio 12 d. 




elektroninis paðtas: lki@ktl.mii.lt 

15 Lietuviø kalbos atlaso medþiagos rinkimo programa, 

Vilnius: Valstybinë politinës ir 

mokslinës literatûros leidykla, 1951, 

2 1956. 

16 Lietuviø kalbos atlaso medþiagos rinkimo instrukcija, 

paruoðë J[uozas] Senkus, redagavo 

B[orisas] Larinas, K[azys] Ulvydas, 


literatûros leidykla, 1954, 2 1958.

Antroji Greifswaldo universiteto 

jaunøjø baltistø vasaros akademija 


ISSN 1392–737X 

Jau antrà kartà á Vokietijos Greifswaldo universiteto Baltistikos instituto organizuojamà 

jaunøjø baltistø vasaros akademijà „Philologia Baltica ’99“ buvo kvieèiami 

kalbininkai ið Latvijos ir Lietuvos. Svarbiausias ðio tradiciniu tampanèio renginio 

leitmotyvas – moksliniø kontaktø uþmezgimas, plëtojimas, dalijimasis ávairiø 

filologijos srièiø patirtimi. Baltistikos institutui vadovaujantis prof. habil. dr. Jochenas 

D. Range, jo kolegës dr. Christiane Schiller, dr. Liane Klein bei Evija Liparte 

(kuri, beje, yra ir Lietuviø kalbos instituto doktorantë), siekia atverti jauniesiems 

Baltijos ðaliø filologams langà á moderniøjø tyrinëjimø pasaulá, skatinti bendradarbiavimo 

dvasià bei idëjø mainus. 1998 metø vasaros akademijoje daugiausia 

dëmesio buvo skirta senøjø tekstø analizei (þr. ALt 1, 1999, 264–266), o ðios 

studijø savaitës tema – modernieji kalbos variantø tyrimo metodai. 1999 metø 

rugpjûèio 16–20 dienà vykusiuose „Philologia Baltica ’99“ renginiuose dalyvavo 

doktorantai Anta Buhârina (LU), Ineta Kurzemniece (LU), Asta Leskauskaitë 

(LKI), Jovita Liutkutë (VDU), Jurgita Mikelionienë (VDU), Daiva Sinkevièiûtë (VU), 

Edmundas Trumpa (LKI), Egidijus Zaikauskas (VU). Skaityti paskaitø buvo pakviesti 

prof. habil. dr. Peteris Schlobinskis (Hanoverio universitetas) ir dr. Joachimas 

Herrgenas (Mainzo universitetas). 

Akademijos dalyviø laukë átempta ir turininga dienotvarkë – dalyvauta seminaruose, 

diskusijose nuo devintos valandos ryto iki devintos vakaro. Iki pietø buvo 

klausomasi Schlobinskio ir Herrgeno paskaitø tema „Modernieji kalbos variantø 

tyrimo metodai“, popiet apie savo darbus kalbëjo patys doktorantai. Pavakare akademijos 

dalyviai ir dëstytojai rinkdavosi á jaukià Ðv. Juozapo vienuolyno konferencijø 

salæ, kur prie apskrito stalo buvo tæsiamos diskusijos dienos metu iðkeltomis 

temomis. Pirmosios dienos popietæ akademijos dalyviai buvo supaþindinti su turtingais 

Greifswaldo universiteto bei Baltistikos instituto bibliotekø fondais. Susidomëjimas 

jais buvo didþiulis – ne viena valanda praleista studijuojant elektroninius 

bibliotekos katalogus bei skaitant naujausià literatûrà. Be to, akademijos dalyviams 

buvo suteikta galimybë nemokamai pasidaryti reikiamø leidiniø kopijø. 

291 Antroji Greifswaldo 

universiteto jaunøjø 

baltistø vasaros akademija

Schlobinskio moksliniø tyrimø ratas labai platus: vokieèiø kalbos sintaksë, 

sociolektai ir dialektai, dabartinës kalbos variantai ir raida, funkcinë gramatika, 

interneto kalba ir ryðiai, empirinë kalbotyra. Su pastarosios metodais, problemomis 

ir buvo supaþindinti vasaros akademijos dalyviai. Nemaþa minèiø galima 

rasti autoriaus knygoje Empirische Sprachwissenschaft 1 . Èia daugiausia remiamasi 

Williamo Labovo teorija. Pirmiausia aptartas kalbos empirikos ir teorijos turinys, 

empirinës lingvistikos kiekybiniai ir kokybiniai metodai. Iðsamiai supaþindinta 

su ávairiais kalbos duomenø rinkimo metodais (testas, eksperimentas, anketos, 

interviu, stebëjimas ir kt.), parodyta, kaip juos atrinkti ir pritaikyti konkreèiu 

atveju. Labai aktuali profesoriaus mintis, kad miesto tarmë laikytina ne tik pilnaverte, 

bet ir tam tikrø privalumø turinèia medþiaga: ji atspindi ypaè sparèius 

kalbos kitimo procesus. 

Paskaitose analizuotas duomenø pateikimas ávairia transkripcija (fonetine, diskurso, 

pokalbio analizës, pusiau interpretacine ir kt.). Pavyzdþiui, aptariant dviejø 

ar keliø þmoniø pokalbio tekstà, svarbios pauzës, abiejø paðnekovø kalbëjimas 

vienu metu ir kita. Todël tokiems dalykams þymëti vartojami ávairûs þenklai ([0.6] 

reiðkia pauzæ sekundëmis, keli dvitaðkiai [i:dio:::t] garso tæsimà ir pan.). Tai jau 

þingsnis á sudëtingesnæ pakopà, kai nuo grynai formaliø kalbos tyrimø pereinama 

prie psicholingvistikos. Dar viena ið svarbiø ir ádomiø paskaitose aptartø problemø 

– tai kalba ir metakalba. 

Daugeliui pasirodë aktualûs statistiniai kalbos duomenø analizës metodai. 

Buvo susipaþinta su skirtumais tarp deskriptyvinës statistikos, kuri remiasi matematiniais 

apraðymais (èia naudojamos sudëtingos matematinës formulës, skalës, 

diagramos ir kt.), ir indukcinës statistikos, nustatanèios pagrindinius kalbëjimo 

aktø dësnius. 

Dr. Herrgenas gausia iliustracine medþiaga demonstravo, kokiu bûdu gali bûti 

atliekami fonetiniai tarmiø tyrimai. Tai ypaè domino doktorantus, uþsiimanèius 

eksperimentine garsø analize. Pasirodë, kad tiek vokieèiø, tiek lietuviø fonetikos 

specialistai dirba su tomis paèiomis kompiuterinëmis programomis, naudojamomis 

ávairiems garsø parametrams nustatyti. Herrgenas atskleidë konkreèiø dialektologiniø 

tyrimø „virtuvës“ paslaptis. Apþvelgæs dialektologiniø tyrimø istorijà, plaèiau 

jis komentavo ðiuolaikiniø tarmiø atlasø sudarymo principus. Tradiciniuose 

atlasuose atspindimas tiktai atskirø tarmiø ypatybiø paplitimas, tuo tarpu pastaruoju 

metu leidþiamuose kartu parodomi ir socialiniai tarmiø atstovø kalbà lemiantys 

veiksniai: gyventojø tankis, religija, pajamos, migracijos kryptys. Buvo 

pademonstruotas Vidurio Reino kalbos atlasas 2 bei jam parengti naudotos apklausø 

knygos. Þemëlapiuose ið karto pavaizduoti du sinchroniniai pjûviai – jaunesnës 

1 Peter Schlobinski, Empirische Sprachwissenschaft, 

Opladen: Westdeutscher Verlag, 

1996. 

2 Günter Bellmann, Joachim Herrgen, Jürgen 

Erich Schmidt, „Der Mittelrheinische 

Sprachatlas (MRhSA)“, Regionale Sprachatlanten. 

Laufende Projekte, hrsg. von W. Veith, 

W. Putschke, Tübingen, 1989. 


(maþdaug 35 metø amþiaus) ir vyresnës (apie 75 metø amþiaus) kartos tarmës 

ypatybës. Remiantis tokiais duomenimis lengva konstatuoti bei projektuoti diachroninius 

tarmiø pokyèius. 

Supaþindinta su ‘dialektiteto’ sàvoka. Tai tarmës ypatybiø intensyvumà apibûdinantis 

parametras, nustatomas pagal diferencinius poþymius, rodanèius, kiek 

konkretûs tiriamos tarmës pavyzdþiai skiriasi nuo bendrinës kalbos atitikmenø. 

Ádomu, kad kai kuriuose Vokietijos arealuose dialektiteto koeficientas ateinant naujai 

kartai didëja, t. y. interdialektai stiprëja ir net tampa pranaðesni uþ bendrinæ 

kalbà. Tai turëtø paneigti ásigalëjusià nuomonæ, kad urbanizacija ir komunikacijø 

plëtojimasis yra pagrindinë dialektø niveliacijos prieþastis. Ðiø pokyèiø tendencijas 

padëtø nustatyti dialektometrija – metodas, kuriuo tarpusavyje lyginamos tarmës. 

Herrgenas pabrëþë, kad diachroniniams tarmiø pokyèiams didþiulæ reikðmæ turi 

hiperkorekcija, ir pademonstravo, kaip dël kalbos ekonomijos (vidiniø prieþasèiø) 

ir didesnio tam tikrø dialektø prestiþo (iðoriniø prieþasèiø) plito priebalsiø [ð] ir [x] 

niveliacija vokieèiø tarmëse. Visa tai buvo parodyta þemëlapiuose. Modernus ir 

pats þemëlapiø sudarymo principas. Anketinius duomenis apdoroja kompiuteriai. 

Pavyzdþiui, tarmës ypatybæ apibûdinantis garsas áraðomas á duomenø bazæ ir 

automatiðkai pavirsta simboliu þemëlapyje. Toks kartografavimo bûdas labai sudomino 

dialektologus ir paskatino màstyti apie panaðiø duomenø baziø kûrimà Lietuvoje 

bei Latvijoje. 

Popietiniuose seminaruose vasaros akademijos dalyviai kalbëjo savo disertacijø 

temomis. Doktorantai turëjo progos referuoti raðomus straipsnius, aptarti bendrà 

savo darbø specifikà, kelti diskutuotinas problemas. Buhârina, kalbëdama apie 

lat. brangs, liet. brangas, lat. dârgs, liet. dargas etimologijà ir vartosenà dabartinëje 

kalboje bei senuosiuose raðtuose, aptarë ðiø bûdvardþiø semantiniø mikrolaukø 

nutolimà ir galimà ávykusiø pakitimø laikà. Kurzemniece nagrinëjo tvorø pavadinimø 

darybos bûdus, jø produktyvumà, daþnumà, schemomis bei þemëlapiais pademonstravo 

jø paplitimà latviø kalbos tarmëse. Leskauskaitë pasakojo apie garsø 

analizës programa PRAAT atliekamus pietø aukðtaièiø tarmës balsiø sistemos tyrimus, 

aiðkino, kaip galima interpretuoti ávairius kiekybinius (trukmë) ir kokybinius 

(tonas, intensyvumas, spektro sklaida) garso parametrus. Liparte, tirianti Engurës 

ðnektos (priklausanèios lybiðkajai tarmiø grupei) morfologijà, pateikë pavyzdþiø, 

kaip dël visiðko galûniø balsiø nukritimo neutralizuojamos tam tikrø linksniø 

formos ir pradeda ásigalëti kompensacijos mechanizmas – konstrukcijos su artroidinio 

tipo þodþiais. Liutkutë kalbëjo apie kondicionalinius ir posesyvinius sakinius 

senuosiuose XVI–XVII amþiaus lietuviø ir prûsø tekstuose. Mikelionienë supaþindino 

su VDU Kompiuterinës lingvistikos centre (vadovë doc. Rûta Marcinkevièienë) 

kuriamu tekstynu (apie 30 mln. leksiniø vienetø), þodþiø paieðkos galimybëmis 

ir pateikë rastø neologizmø semantinæ ir darybinæ klasifikacijà. Sinkevièiûtë, 

tirianti Rytø Lietuvos onomastikà, analizavo ðiame regione paplitusiø pavardþiø 

darybos bûdus, aptarë, kokiu metu ir kokio tipo pavardës galëjo gauti -auskas, 

-avièius ir panaðias slaviðkas priesagas. Trumpa supaþindino su problemomis, 

293 Antroji Greifswaldo 

universiteto jaunøjø 

baltistø vasaros akademija

kylanèiomis minimaliøjø porø principu atrenkant medþiagà fonetiniams tyrimams, 

kaip pavyzdá pateikë Pelesos ðnektos balsiø sistemos analizæ. Be to, Lianei Klein 

padedant, á kompiuterá buvo ádiegtos reikiamos lituanistinës programos ir pristatyti 

1998 metais LKI ir Matematikos ir informatikos institute sukurtos dvi kompaktinës 

plokðtelës Lietuviø tarmës. Multimedija þodynas. I dalis, Lietuviø kalbos tarmës. Chrestomatija 

ir Lietuviø kalbos tarmiø fonoteka. Pelesa. Zaikauskas, remdamasis Ludwigo 

Wittgensteino kalbiniø þaidimø teorija, analizuojanèia kalbos iðraiðkos priklausymà 

nuo daugybës nelingvistiniø faktoriø (ið jø ypaè pabrëþiama kalbëjimo situacija), 

pateikë kontekstinæ kalbos aktø klasifikacijà ir aptarë performatyvø (kalbos 

aktø, atliekamø vykdant koká nors veiksmà) raiðkà. 

Jauniesiems baltistams ásiminë pirmõsios ir paskutiniosios dienos susitikimai su 

prof. Jochenu D. Range ir Christiane Schiller, kuriø metu buvo diskutuojamos aktualiausios 

ðiø dienø baltistikos tyrimø problemos. Ástrigo profesoriaus mintis: 

„Esama savotiðkø kraðtutinumø: Vakarø kalbotyroje vyrauja hipoteziø ir teoriniø 

darbø, kartais prasilenkianèiø su faktais, pliuralizmas, o baltø kalbotyra pernelyg 

linkusi á faktografijà, kuri nëra pakankamai interpretuojama. Sujungus ðiuos du 

kraðtutinumus galima sulaukti labai gerø rezultatø“. „Philologia Baltica ’99“ pabaigoje 

buvo áteikti ðios vasaros akademijos baigimo sertifikatai. 

Nuoðirdþiausiai dëkojame ðio puikaus renginio organizatoriams uþ galimybæ 

uþmegzti glaudesnius mokslinius kontaktus, plësti teoriná akiratá, susipaþinti su 

naujausiais tyrimø metodais. 


Asta Leskauskaitë 

Edmundas Trumpa 

A STA LESKAUSKAITË, EDMUNDAS TRUMPA Gauta 2000 m. kovo 30 d. 




elektroninis paðtas: astal@ktl.mii.lt; trumpa@ktl.mii.lt

Tarptautinë konferencija 

Mikalojaus Daukðos Postilës 

jubiliejui paminëti 

1999 metø spalio 21–22 dienà Vilniaus universiteto Filologijos fakultete vyko 

tarptautinë konferencija „Mikalojus Daukða ir jo laiko kultûros kontekstas“ 1 . Proga 

jà surengti – Daukðos Postilës 2 400 metø sukaktis. Konferencija mokslininkø dëmesá 

sutelkë ties vienu þymaus mûsø kultûros veikëjo kûriniu ir taip suteikë retà galimybæ 

já aptarti visapusiðkai – kalbininko, literato, istoriko, kita vertus, lituanisto, 

klasikiniø kalbø specialisto, baltisto þvilgsniu. Nemaþa skaitytø praneðimø buvo ið 

vidinës lingvistikos srities. Daugiausia remiantis Daukðos veikalais – tam tikru 

archajiðkesnio lietuviø kalbos klodo atspindþiu – svarstyti istorinës akcentologijos 

(Vilija Lazauskaitë, Danguolë Mikulënienë, Steven Young), istorinës morfologijos 

(Audra Ivanauskienë, Norbert Ostrowski), istorinës sintaksës (Bronius Maskuliûnas, 

Jûratë Pajëdienë ir Artûras Judþentis), leksikologijos ir etimologijos 

(Wojciech Smoczyñski, Rainer Eckert, Vytautas Maþiulis), onomastikos (Jûratë 

Èirûnaitë), stilistikos (Giedrë Èepaitienë) klausimai. 

Kita konferencijos dalis buvo skirta tradicinei filologijai (iðorinei lingvistikai; 

literatûrai), istorijai. Vertinga tai, kad kaip lygiaverèiai bendradarbiai savo tyrimø 

rezultatais èia galëjo pasidalyti ávairiø srièiø humanitarai. 

Daugeliu aspektø svarstytas Daukðos vaidmuo Kontrreformacijos sàjûdyje, jo 

ryðys su Þemaièiø vyskupu Merkeliu Giedraièiu, apskritai aplinka, kurioje gyveno 

ir dirbo Daukða. Ypaè akcentuota vyskupo Merkelio Giedraièio sukurta lietuviø 

kalbai palanki kultûrinë religinë terpë. Tà pabrëþë Albinas Jovaiðas praneðime 

1 Atskiru leidinëliu iðspausdintos praneðimø 

tezës: Tarptautinës konferencijos „Mikalojus 

Daukða ir jo meto kontekstas“ programa ir 

praneðimø tezës 1999 spalio 21–22 d., Vilnius: 

Vilniaus universitetas, 1999. 


ISSN 1392–737X 

2 [Mikalojus Daukða,] Poµtilla CATHOLIC- 

KA Tåi eµt: I†guldimas Ewangeliu kiekwienos 

Nedelos ir µ¸w²tes per wiµµss metss, 

Per Ksniga MIKALOIV DAVKSZA 

Kanonîka Médniku/ i† ùµkiµ¸ko pergûldita. 

Su walå ir daùóidimu wîreuµiui³. W 

Wilniui/ Drukórnioi Akadêmios SOCIE- 

TATIS IESV. A. D. 1599. 

295 Tarptautinë konferencija 


jubiliejui paminëti

„Þemaièiø vyskupija Mikalojaus Daukðos laikais“, o Liudas Jovaiða vyskupo átakà 

Daukðai apibûdino net kiek hiperbolizuotai – „Kanauninkas Daukða gyveno milþino 

paunksmëje ir buvo tik molis jo rankose“. Jovaiða á Daukðà þvelgë kaip á senosios 

kartos – viduramþiø Baþnyèios – atstovà, kuriuo buvo efektyviai pasinaudota Katalikiðkosios 

reformos labui. Vis dëlto pateikti faktai lyg ir nerodo, kad Mikalojus 

Daukða savo dvasia buvæs visai svetimas Katalikiðkajai reformai, jos propaguojamai 

sielovadai ir kad juo tik „pasinaudota“. 

Daukðos pasaulëvokai, paþiûroms ávertinti, jo veikalø stiliui apibûdinti, to 

meto katalikiðkosios kultûros bruoþams nustatyti ir iliustruoti daþnai buvo remiamasi 

Daukðos Postilës lenkiðka prakalba. Kaip taikliai pastebëjo Regina Koþeniauskienë 

– maþa prakalbø, kurios, kaip kad Daukðos prakalba, funkcionuoja 

lyg atskiri originalûs kûriniai. Prakalbos pagrindiniai „veikëjai“ – kalba ir tauta – 

interpretuoti labai ávairiai. Dainoros Pociûtës-Abukevièienës nuomone, tautos ir 

kalbos vienybës idëjos prototipas Daukðai esanti katalikiðkoji Eucharistijos samprata. 

Þmogaus prigimtá, jos nulemtà kalbà Daukða prilygina dieviðkiems dalykams 

ir jø nepaisymas jam yra tokia pat didelë nuodëmë kaip ir dieviðkøjø dalykø 

nepaisymas. Ðitaip prakalba tampa katalikiðkosios kultûros reformos krypties 

atspindþiu: á svarbiausià vietà iðkeliama þmogaus prigimtis, kalba, tauta (ne 

protas, intelektualumas kaip protestantø kultûroje) ir tuo remiantis stiprinamas 

tikëjimas. Panaðias mintis kelia ir Eugenija Ulèinaitë, Postilëje ieðkanti antikos, 

renesanso ir baroko atspindþiø, – vaizdas, emocija (jie susijæ su þmogaus prigimtimi) 

Daukðai, tarsi baroko kultûros atstovui, esà svarbiau nei protestantø vertinamas 

protas ir átikinëjimas. Pati prakalba, pasak Ulèinaitës ir Koþeniauskienës, 

yra renesansiðkos dvasios (gimtosios kalbos aukðtinimas, tautos samprata), o ilgø 

periodø stilius – ciceroniðkas. 

Juozo Karaciejaus manymu, Postilës lenkiðkosios prakalbos atsiradimà lëmæ ne 

tiek kultûriniai, kiek politiniai veiksniai – neigiamas poþiûris á Liublino unijà ir 

Lietuvos valstybingumo siekis. Kalbos ávaizdþiu esà pasinaudota nusakyti politines 

paþiûras. Per kilusias diskusijas daugelis konferencijos dalyviø buvo linkæ 

manyti prieðingai. Daukðai ið tiesø rûpëjo lietuviø kalba ir jis nebuvo neigiamai 

nusiteikæs prieð Liublino unijà. Pastaràjà mintá patvirtintø jo prakalbos þodþiai: 

„miùe ¸iednoçenie W. X. (t. y. Didþiosios Kunigaikðtijos – B. K.) nåßego s sùawn± 

koron± Polµk±“ (DP VI). Pasak Bronio Savukyno, Varniuose, matyt, telkësi ne unijos 

prieðininkai, o didesnio Lietuvos savarankiðkumo ðalininkai. Beje, atkreiptinas dëmesys 

á Anatolijaus Nepokupno pastabà, jog tuo metu buvo skiriami du savotiðki 

terminai – jæzyk litewski ir jæzyk wùaúne litewski, pastarasis, reiðkæs tikràjà lietuviø 

kalbà, Daukðos prakalboje ir pavartotas 3 . 

3 Apie tai Nepokupnas plaèiau kalbëjo Lietuviø 

kalbos instituto surengtoje konferencijoje, 

þr. Àíàòoëèé Íeïîêóïíûé, 

„Ëèòîâñêèé ÿçûê â íåêàíîíè÷åñêîé ÷àñòè 

‘Ïîñòèëëû’ Ì. Äàóêøè“, Lietuviø kalba: 

tyrëjai ir tyrimai. Pirmosios lietuviðkos 

knygos – Mikalojaus Daukðos Katekizmo – 

Didþiojoje Lietuvoje (Vilniuje 1995) 400 metø 

sukakèiai paminëti. Konferencijos praneðimø 

tezës 1995 m. spalio 25–26 d., Vilnius: 

Lietuviø kalbos institutas, 1995, 5–6. 


Kai kurie konferencijoje kilæ klausimai parodë, kad dar nemaþa likæ neatskleistø 

Daukðos Postilës, Katekizmo 4 másliø. Nepokupnas, aptaræs kai kuriuos skirtingai 

raðomus Postilës etnonimus (pvz.: çechas ir çekas, wùachas ir Wùakai), parëmë Kazimiero 

Bûgos mintá 5 , jog Postilæ Daukða vertæs ne vienas. Be to, jis pastebëjo, jog retas 

þodis Àimieus (p. 88 33, 384 35, 593 10), su kuriuo susijusius klausimus svarstë dar 

prieðkario kalbininkai 6 , taisomas iki 385 puslapio: daþniausiai klaidø atitaisyme 

(„Paklidime“) pateikiamas þodis ùåimieus 7 . Nepokupnas spëja, jog ðitaip taisæs pats 

Daukða, o 1926 metø fotografuotiniame Postilës leidime 8 384 35 puslapyje matoma 

prie Àimieus ranka priraðyta raidë taip pat galinti bûti paties Daukðos autografas. 

Diskusijose aktyviai dalyvavusio Vinco Urbuèio manymu, ðitaip greièiausiai 

taisë ne Daukða, o tie, kas to þodþio neþinojo. Minèiai, jog Postilë gali bûti ne vieno 

þmogaus darbas, pritarë nemaþa konferencijos dalyviø dalis. Kitos nuomonës buvo 

Zigmas Zinkevièius: jis pabrëþë, kad Postilës kalba yra vieninga ir tai atspindi vieno 

vertëjo darbà. Þinoma, galutinai autorystës klausimà padëtø iðspræsti detali Postilës 

tekstologinë analizë, taèiau tokio tipo darbø konferencijai nebuvo pateikta. 

Kilo abejoniø ir dël Daukðos Katekizmo spausdinimo aplinkybiø – Juozo Karaciejaus 

nuomone, Katekizmas buvæs iðspausdintas ne Vilniaus jëzuitø akademijos spaustuvëje. 

Mat jos pavadinimo nëra antraðtiniame lape, o kituose ðios spaustuvës leidiniuose 

jis paprastai nurodomas. Taèiau kiti konferencijos dalyviai tuo suabejojo – toká 

teiginá reikëtø paremti Katekizmo vandenþenkliø bei ðriftø analize. 

Daukðos Katekizmo ðaltiniø klausimà ir leidimo aplinkybes svarstë italø mokslininkas 

Guido Michelini. Jo praneðime italiðkas Ledesmos katekizmas (originalas) 

lygintas su kataloniðku, lenkiðku ir lietuviðku vertimu. Buvo konstatuota, kad Ledesmos 

katekizmo vertimus organizavo jëzuitø vadovybë Italijoje. Vietiniai kunigai 

vertëjai, taigi ir Daukða, tik vykdë vadovybës nurodymus. Michelini nustatë, jog 

lenkiðkas ir lietuviðkas vertimas yra iðplësti italiðko originalo variantai, o pridëtos 

iðpaþinties maldos yra vertëjo á lenkø kalbà originalûs kûriniai. Daukðos Katekizmas 

dar labiau iðplëstas nei lenkø vertimas. Papildytos teksto pastraipos (iðskyrus 

vienà atvejá) nesutampa su italiðku katekizmu, vadinasi, jos yra originalus Daukðos 

darbas. Kadangi ir kataloniðkas vertimas savaip nutolæs nuo originalo, tokie praplësti 

katekizmo vertimai, pasak Michelini’o, veikiausiai buvo jëzuitø vadovybës 

sumanymas. Ðis ádomus praneðimas vienintelis aptarë Daukðos Katekizmo ðaltiniø 

klausimà. Daukðos Postilës ðaltiniai konferencijoje specialiai nenagrinëti, nors nëra 

4 [Mikalojus Daukða,] KATHECHISMAS 

ARBA MOKSLAS KIEKWIENAM KRIK- 

SZCZIONII PRIWALVS. [...] I†gulditas 

[...] per Kuniga Mikaloiu Daugáa [...] 

I†µpåuµtas Wilniuie Met¾µ² v‡gimimo 

Wieápaties 1595. 

5 Þr. K[azimieras] Bûga, Rinktiniai raðtai 3, 


literatûros leidykla, 1961, 331. 

6 Ýäyàðä Âîëòåð‚ Âóåê, ß., „Postila catholicka“. 

B ëèòoâñêîì ïåðåâîäå Í. Äàóêøè, 

Ïåòðîãðàäú: Àêàäåìèÿ íàóêú, 1904, IV– 

V; Bûga 1961, 331; P[ranas] Skardþius, 

„Daukða pirmasis bendrinës kalbos kûrëjas 

Didþiojoj Lietuvoj“, Archivum Philologicum 

4, 1933, 7–20. 

7 Nuo 509 puslapio apskritai jokiø klaidø 

atitaisymø nëra, tad 593 10 puslapyje 

esantis aimeµneis liko nepataisytas. 

8 Daukðos Postilë, fotografuotinis leidimas, 

Kaunas: Lietuvos universiteto leidinys, 

1926. 

297 Tarptautinë konferencija 


jubiliejui paminëti

aiðku, kuriuo Jakubo Wujeko maþosios postilës leidimu naudojosi Daukða. Netiesiogine 

tokiø tyrimø pradþia galima laikyti minëtus Maskuliûno ir Pajëdienës kartu su 

Judþenèiu praneðimus, kuriuose Daukðos raðtø sintaksinës konstrukcijos lyginamos 

su lenkiðko originalo atitikmenimis, taip pat ir Jono Palionio per diskusijas pasakytà 

mintá (susidarytà patyrinëjus Wujeko postiles), jog Daukða ið pradþiø rëmæsis antruoju 

Wujeko postilës leidimu, o vëliau savo tekstà pildæs pagal treèiàjá leidimà 9 . 

Zigmo Zinkevièiaus praneðime buvo iðkelta mintis, jog Daukðos raðomàjà kalbà 

veikusi ankstyvøjø rankraðtiniø tekstø, raðytø rytiniu raðomosios kalbos variantu, 

suformuota raðto tradicija. Ðie tekstai, pirmieji lietuviðki poteriai, savo amþiumi veikiausiai 

siekia net Mindaugo krikðto laikus, nes jø ðaltiniai atrodo esà XIII amþiaus 

vokiðki poteriai 10 . 

Diskusijos dël Vito Labuèio praneðimo „Kodël Konstantino Sirvydo þodyne neávardytos 

apraðomosios kalbos?“ padëjo atskleisti kai kuriuos XVII amþiaus pradþios 

kultûrinës situacijos Lietuvoje niuansus. Vincas Urbutis nurodë, jog Konstantinas 

Sirvydas, kaip ir Daukða, savo þodynus raðë vyresnybës ápareigotas. To meto aplinka 

(kitaip nei teigë praneðëjas) buvusi palanki lietuviø kalbai. Remiantis nebaigtu pirmuoju 

Sirvydo þodynu, galima numanyti, jog jëzuitø vyresnybë Sirvydà labai skubino 

raðyti filologinius darbus. Kad jëzuitai buvo ypaè suinteresuoti lietuviø kalbos 

puoselëjimu, rodo ir jëzuitø Lietuvos provincijos kongregacijos 1628 metais priimti 

nutarimai. O þodynø antraðtëje neminëti apraðomøjø kalbø tuomet buvo bûdinga. 

Daukðos meto kultûros kontekstà savitai nuðvietë ir Michaùo Giedroyão, Sigito 

Narbuto darbai. Su to pat amþiaus latviø raðtais supaþindino Pëteris Vanagas – jis 

aptarë pirmojo latviø katalikiðkojo katekizmo (1585) kalbà ir akcentavo gausius 

vokieèiø bei latviø kalbos interferencijos atvejus. 

Dþiuginanti konferencijos „Mikalojus Daukða ir jo laiko kultûros kontekstas“ 

darbø ir diskusijø gausa ne tik pastûmëjo pirmyn Daukðos raðtø ir jo aplinkos 

tyrimus, bet ir atskleidë jø „baltàsias dëmes“: nëra iðsamiø tekstologiniø Daukðos 

veikalø studijø, nepatikslinti ðaltiniai, dël lëðø stygiaus neiðleistas Jono Palionio 

parengtas Daukðos Postilës ir jos ðaltiniø kritinis leidimas. Kita vertus, èia paskelbti 

tyrimø rezultatai yra paskata ir provokacija eiti toliau. 


Birutë Kabaðinskaitë 

B IRUTË KABAÐINSKAITË Gauta 2000 m. geguþës 10 d. 





elektroninis paðtas: birute.kabasinskaite@flf.vu.lt 

9 Tolesni Maskuliûno tyrimai duoda pagrindo 

manyti, jog Daukða galëjo remtis ir 

pirmuoju bei ketvirtuoju Wujeko postilës 

leidimu. Þr. ðio ALt tomo p. 107–124. 

10 Iðsamiai apie tai bus raðoma ðiuo metu 

spaudai rengiamoje Zinkevièiaus monografijoje.

Baltistik in der Bundesrepublik Deutschland: 

Zu Aufgaben und Perspektiven 

Vor einiger Zeit ist unter dem Titel Baltistik: Aufgaben und Methoden 1 von Alfred 

Bammesberger 1998 ein Band mit Beiträgen der gleichnamigen Tagung (9.– 

11.11.1995 in Eichstätt) herausgegeben worden. Die Verf. möchte diesen Tagungsband 

zum Anlaß nehmen, um an dieser Stelle einige Gedanken zur Lage der 

Baltistik in der Bundesrepublik zu äußern. 

Lange hat die deutschsprachige Baltistik auf eine wissenschaftliche Veranstaltung 

dieser Größenordnung warten müssen. Daß es dem Organisator der Tagung 

und Herausgeber dieses Bandes gelungen ist, eine so große Anzahl von Baltisten 

aus Litauen, Lettland, Italien, den USA und der Bundesrepublik in Eichstätt zum 

wissenschaftlichen Austausch zusammenzuführen bedarf der ausdrücklichen 

Würdigung. In dieser Hinsicht möchte sich die Verf. den beiden Rezensenten Vytautas 

Ambrazas (Blt 33[2], 1998, 301–304) und Algirdas Sabaliauskas (LKK 39, 

1998, 248–253) anschließen. 

Alfred Bammesberger setzte mit der Tagung in Eichstätt Anstrengungen fort, die 

mit dem Symposium Quo vadis baltistica (9.–12.07.1992 in Münster), allerdings unter 

anderen Vorzeichen, begonnen wurden 2 . 

Die deutschsprachige Baltistik hat eine lange Tradition 3 . Es war und ist z.T. 

heute noch die Tradition der Einzelforscher, die zumeist aus der Indogermanistik 

und der Slawistik kommend, sich mit Themen aus dem Bereich des Litauischen, 

1 Baltistik: Aufgaben und Methoden. Indogermanische 

Bibliothek. Dritte Reihe: Untersuchungen 

19, hrsg. von Alfred Bammesberger, 

Heidelberg: Universitätsverlag C. Winter, 

1998. 

2 Das von Aija Priedite organisierte Symposium 

Quo vadis baltistica wandte sich an die 

Lehrenden und die Studierenden der Baltistik 

im deutschsprachigen und westeuropäischen 

Raum. Im Mittelpunkt dieser 

Veranstaltung stand neben der Bestandsaufnahme 

baltistischer Lehre die Diskussion 

um die Zukunftsperspektiven der 

Baltistik an den deutschen Hochschulen. 


ISSN 1392–737X 

3 Siehe u.a. Friedrich Scholz, „Die Sprachen 

des Baltikums in Forschung und Lehre an 

den Hochschulen der Bundesrepublik 

Deutschland“, Die baltischen Nationen – 

Estland, Lettland, Litauen, hrsg. von Boris 

Meißner, Köln, 1990, 247–257; Gertrud 

Bense, „Die lithuanistische Tradition in 

Halle“, Diachronie-Kontinuität-Impulse, 

hrsg. von Gertrud Bense, Frankfurt am 

Main etc.: Peter Lang, 1994, 79–94; Elvyra 

J. Bukevièiûtë, „Lituanistika dabartinëje 

Vokietijos Federacinëje Respublikoje“, Lt 

4(20), 1994, 50–58. 

299 Baltistik in der 

Bundesrepublik Deutschland: 

Zu Aufgaben und Perspektiven

Altpreußischen, weniger des Lettischen beschäftigt und dazu publiziert haben. Spätestens 

seit den 80er Jahren änderte sich diese Situation grundlegend. Mit der Etablierung 

der Baltistik als Studienfach an mehreren deutschen Universitäten (Münster, 

seit 1968; München, Anfang der 80er Jahre; Greifswald, seit 1993), die erstmals die 

akademische Ausbildung von Baltisten erlaubt, bestimmen zunehmend Fragen in 

eigener Sache die Diskussion. Auf der Suche nach dem Selbstverständnis von Baltisten 

wird zunehmend folgenden Fragen nachgegangen: Was ist Baltistik? Was will, 

was kann, was soll die Baltistik in Deutschland leisten? Der Begriff der Baltistik lässt 

sich damit nicht mehr auf den Aspekt der Forschung beschränken, sondern verlangt 

in gleicher Weise die Einbeziehung des Aspekts der Lehre. 

Diesem Anliegen war ursprünglich auch die Tagung in Eichstätt verpflichtet. 

Wie der Herausgeber betont, „sollten verschiedene Aspekte der Lehre im Bereich der 

Baltistik betrachtet werden“ (S. 11). Daß diese insbesondere den Erfordernissen der 

institutionalisierten Baltistik Rechnung tragende Schwerpunktsetzung im Vorfeld 

der Tagung zugunsten einer reinen „Bestandsaufnahme der derzeitigen Forschungssituation 

auf dem Gebiet der wissenschaftlichen Beschäftigung mit den baltischen 

Sprachen“ (S. 11) aufgegeben wurde, ist bedauerlich. 

Aspekten der Lehre sind dementsprechend nur noch wenige Beiträge verpflichtet. 

Jochen D. Range umreißt in seinem Beitrag „Philologisch-sprachwissenschaftliche Aufbereitung 

und Edition altlitauischer Texte“ (S. 151–164) – der Titel lässt den Spagat, 

sowohl den Aspekt der Lehre als auch den Aspekt der Forschung in einem Beitrag 

unterzubringen, nicht erkennen – die Festpunkte eines Baltistik-Curriculums. Bemerkenswert 

ist in diesem Zusammenhang dessen Interpretation des Baltistikbegriffes. 

Jochen D. Range versteht die Baltistik nicht – wie vielfach üblich – als Summe der 

Einzeldisziplinen (Prussistik, Lituanistik, Lettonistik). Vielmehr will er sie als vergleichende 

(deskriptive/kontrastive/areale und/oder historisch-vergleichende) Disziplin 

verstanden wissen, die interdisziplinär ausgerichtet sein muß. Im Hinblick auf die 

baltistische Ausbildung betont Jochen D. Range, dass weiterhin das Fach Baltische 

Philologie mit den Schwerpunkten Literaturwissenschaft, Sprachwissenschaft und Länderkunde 

im Mittelpunkt stehen sollte. Auf Defizite an Lehr- und Arbeitsmitteln für 

deutschsprachige Studierende wiesen neben Jochen D. Range auch Alfred Bammesberger 

und Frank Heberlein in ihren Beiträgen „Ein neues Wörterbuch Litauisch-Deutsch“ 

(S. 315–318) und „Aufgaben einer synchronen komparativen Baltistik“(S. 331–344) hin. 

Aber auch die Bestandsaufnahme der derzeitigen Forschungssituation der Baltistik 

gestaltet sich anhand der Beiträge schwierig. Was der Band bietet ist weniger eine 

Bestandsaufnahme der Forschungssituation, aus deren Analyse, wie der Titel es 

ausweist, Aufgaben und Methoden baltistischer Forschung formuliert werden sollen, 

als vielmehr eine Präsentation von Ergebnissen baltistischer Forschung. In ein formales 

Schema gepresst – Baltisch, Altpreußisch, Litauisch, Lettisch, übergreifende Fragestellungen 

– reicht hier das Spektrum der Beiträge von fundierten, problemorientierten 

Forschungsberichten wie etwa von Nikolai Mikhailov „Baltische Mythologie. 

Der aktuelle Zustand der Forschung: Probleme und Perspektiven“ (S. 409–416) bis zu 

sehr speziellen Einzeluntersuchungen wie dem Beitrag von Ojârs Buðs „Eine Streitfrage 

der lettischen Namenskunde (Ortsnamen mit Paun-)“ (S. 371–376). 


Bereits die Gliederung des Bandes offenbart die Ungleichgewichtung der einzelnen 

Teilbereiche der Baltistik. Traditionsgemäß nehmen Studien zum Litauischen 

mit 17 Beiträgen den größten Raum rein, während das Altpreußische, dessen Platz 

im Rahmen einer modernen Baltistik schon aufgrund der begrenzten Quellenlage 

eher in der Peripherie, als im Zentrum zu suchen ist, mit 7 Beiträgen überrepräsentiert 

scheint (davon allerdings bereits 3 Beiträge von Frederik Kortlandt), wohingegen 

das Lettische mit 4 Beiträgen, wie üblich möchte man meinen in der deutschsprachigen 

Baltistik, eher stiefmütterlich behandelt worden ist. 

Die Liste der Beiträge zeigt, daß die Baltistik (zumindest im Verständnis des 

Herausgebers) von historisch-vergleichenden Fragestellungen sowie Fragestellungen 

zur Sprach- und Textgeschichte dominiert wird. Die Kritik an dieser Schwerpunktsetzung 

kommt bezeichnenderweise von einem Nicht-Baltisten. So beklagt 

Frank Heberlein in seinem Aufsatz „Aufgaben einer synchronen komparativen 

Baltistik“ die Dominanz diachron ausgerichteter Beiträge, wobei er den Begriff der 

Diachronie allerdings fälschlicherweise pauschal mit sämtlichen historischen 

Sprachzuständen und alten Texten in Verbindung bringt. Studien zu älteren 

Sprachzuständen der baltischen Sprachen sind jedoch nicht notwendigerweise 

diachron orientiert und auf philologische Fragestellungen, wie der Textgeschichte 

lässt sich der Begriff der Diachronie überhaupt nicht anwenden. 

Tatsache ist, dass wie Frank Heberlein schreibt die „synchrone“ (will heißen: die 

moderne C.S.) „Baltistik [...] in Verzug“ (S. 332) ist. Ein Vergleich mit anderen Fächern 

(Anglistik, Romanistik etc.) zeigt, dass die sprachwissenschaftlichen Diskussionen 

der letzten Jahrzehnte an der Baltistik weitgehend spurlos vorübergegangen sind. 

Noch immer sind die meisten baltistischen Arbeiten der traditionellen Grammatik, 

d.h. der Morphologie, der Lexikologie, der Syntax, der Phonologie verpflichtet. Die 

Vielzahl der modernen sprachwissenschaftlichen Forschungsrichtungen führen, wie 

es auch der Tagungsband zeigt, innerhalb der Baltistik noch immer ein Schattendasein. 

Studien zur Psycholinguistik, Soziolinguistik, Sprachenkontaktforschung, um 

nur einige zu nennen, sind bisher immer noch recht spärlich gesät 4 . 

Die Baltistik ist im Vergleich zur Anglistik oder Romanistik ein kleines Fach mit 

einem begrenzten Reservoir an Forschungskräften. Insofern fehlt hier (bisher) das 

wissenschaftliche Potential für die Entwicklung richtungsweisender methodischer 

Ansätze (man denke hier an die Prager Schule oder an Noam Chomsky). Umso 

mehr ist für die Baltisten eine der dringlichsten Aufgaben die Forschungsergebnisse 

anderer Einzel-Philologien zu rezipieren und deren Methoden für die baltistische 

Forschung nutzbar zu machen. Und hier offenbaren sich noch erhebliche Defizite. 

Der Nachholbedarf beschränkt sich nicht allein auf die Gebiete der modernen 

baltistischen Linguistik sondern erstreckt sich auch auf die traditionellen Domänen 

der Baltistik. So beklagt Jochen D. Range (S. 156), dass das Fundament der baltischen 

Philologie bisher nie systematisch gelegt worden ist und somit wichtige 

4 Vgl. hierzu die dürftigen Literaturangaben 

zu den Stichworten sociolingvistika und 

dvikalbystë in der Lietuviø kalbos enciklopedija, 

Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø lei- 

dybos institutas, 1999. Das Stichwort 

Psycholinguistik findet sich überhaupt 

nicht, und die Sprachenkontaktforschung 

wird mit Soziolinguistik gleichgesetzt. 

301 Baltistik in der 

Bundesrepublik Deutschland: 

Zu Aufgaben und Perspektiven

Arbeitsmittel für eine weiterführende Forschung, wie etwa eine Grammatik zu 

Daukða oder ein „Altlitauisches“ Wörterbuch noch immer fehlen. 

Die dritte Säule der Baltistik (neben baltistischer Linguistik und baltischer Philologie), 

die baltistische Literaturwissenschaft wird in der deutschsprachigen Baltistik gern 

ausgeklammert, und das, obwohl sie in der Lehre einen gleichberechtigten Platz neben 

der baltistischen Sprachwissenschaft einnimmt. Die Beiträge zur baltischen (litauischen) 

Literatur von Friedrich Scholz „Zum Problem des Zeitpunkts der Entstehung 

einer Eigenständigen Schönen Literatur in den Ländern des Baltikums“ (S. 387–400) 

und Liane Klein „Aspekte der Vermittlung eines baltischen Literaturverständnisses“ 

(S. 401–408) sind im vorliegenden Band dementsprechend wenig zutreffend unter der 

Überschrift Übergreifende Fragestellungen (will heißen: Sonstiges) zusammen mit der 

Mythologie und Folklore am Ende des Bandes angeführt. Die periphere Rolle der 

Literaturwissenschaft innerhalb der deutschsprachigen Baltistik sollte überdacht werden. 

Der Mechanismus der universitären Mitvertretung funktioniert hier nur ausnahmsweise, 

wie etwa bei Friedrich Scholz, denn für Literaturwissenschaftler anderer 

Philologien erweisen sich die Sprachschranken als unüberwindlich seitdem es nicht 

mehr opportun ist, litauische und lettische Literatur über das Russische zu rezipieren. 

Um die Baltistik voranzubringen, um sie „konkurrenzfähig“ zu machen, muß es 

in Zukunft darum gehen, die oben aufgezeigten Defizite abzubauen und Forschungslücken 

zu schließen. Dies wird nur über eine gezielte Forschungsplanung 

und die Intensivierung der Forschungskooperation möglich sein, wobei dem wissenschaftlichen 

Nachwuchs eine besondere Rolle zukommen wird. 

Damit aber der wissenschaftliche Austausch die Forschung voranbringen kann, 

muß die bisherige Konferenz- und Publikationspraxis überdacht werden. Grundlage 

für eingereichte Beiträge sollten im Vorfeld formulierte Fragestellungen sein, deren 

Lösung einen Erkenntnisgewinn verspricht. Weshalb sollte das, was für die Naturwissenschaften 

selbstverständlich ist, nicht auch endlich in der Baltistik Anwendung 

finden. Leider ist es in der Baltistk immer noch üblich, eine möglichst große Anzahl von 

Belegen zu einer Fragestellung zusammenzutragen und diese in den Publikationen 

auszubreiten, ohne daraus wissenschaftlich relevante Ergebnisse zu gewinnen. Datensammlungen 

werden somit vielfach mit wissenschaftlichen Ergebnissen verwechselt. 

In dieser Hinsicht wünscht man sich von Organisatoren baltistischer Konferenzen und 

Herausgebern entsprechender Publikationen eine kritischere Herangehensweise. 

Die hier geäußerten Gedanken sollten nicht Anlaß zur Resignation geben. Vielmehr 

seien alle Beteiligten ermuntert, Beiträge zur fruchtbaren Diskussion der 

Aufgaben, Methoden und Perspektiven der Baltistik (nicht nur in der Bundesrepublik) 

zu leisten. 

Christiane Schiller 

C HRISTIANE SCHILLER Gauta 2000 m. balandþio 28 d. 

Ernst-Moritz-Arndt-Universität Greifswald Priimta 2000 m. geguþës 11 d. 

Institut für Baltistik, Domstr. 9/10 

D-17487, Greifswald, Deutschland 

elektroninis paðtas: schillch@mail.uni-greifswald.de 


Archivum Lithuanicum 

tekstø rengimo principai 


ISSN 1392–737X 

1. Pagrindinë Archivum Lithuanicum kalba yra lietuviø, taèiau straipsniai skelbiami ir 

anglø, vokieèiø, lenkø bei rusø kalbomis. Citatas kitomis kalbomis galima pateikti dvejopai: 

a) jei citata yra ne lietuviø, anglø, vokieèiø, lenkø ar rusø kalba, jà pagrindiniame tekste 

rekomenduojama pateikti iðverstà, o iðnaðoje perraðyti originalo kalba; 

b) jei citata yra lietuviø, anglø, vokieèiø, lenkø ar rusø kalba, tada jos galima visai 

neversti. 

2. Pageidautina, kad straipsniø, publikacijø, recenzijø, diskusijø, apþvalgø apimtis bûtø 

ne didesnë kaip vienas autorinis lankas (40 000 spaudos þenklø). Tam tikrais atvejais gali 

bûti skelbiama ir ilgesniø darbø, taèiau dël to reikia atskirai tartis su redaktoriø kolegija. 

3. Po straipsnio bûtina pateikti abëcëliná literatûros sàraðà. Po publikacijos, recenzijos, 

diskusijos, apþvalgos literatûros sàraðas nesudaromas. 

4. Straipsnio pabaigoje (po literatûros sàraðo) bûtina santrauka. Jei straipsnis lietuviðkas, 

santrauka turi bûti viena ið ðiø kalbø: anglø, vokieèiø, lenkø arba rusø (iðimties tvarka 

galima ir kita) kalba. Jeigu straipsnis skelbiamas ne lietuviðkai, bet kuria kita kalba, 

pateikiama lietuviðka santrauka. Publikacijos, recenzijos, diskusijos, apþvalgos pabaigoje 

santraukos nededamos. 

5. Straipsnio, publikacijos, recenzijos, diskusijos, apþvalgos pabaigoje autorius turi nurodyti 

savo ástaigos (arba namø) bei elektroninio paðto adresà. Ðalia adreso redaktoriø 

kolegija nurodo datà, kada redakcija straipsná gavo ir kada priëmë. 

6. Smulkiau apie Archivum Lithuanicum tekstø rengimo principus skaitykite ALt 1, 1999, 

267–275. 

303 Archivum Lithuanicum 

tekstø rengimo principai

ARCHIVUM 

Lithuanicum 2, 2000 

Leidþiamas kartà per metus 

D AILININKAS 

Alfonsas Þvilius 

R EDAKCIJA 

ARCHIVUM Lithuanicum 




http://www.mch.mii.lt/more/alt/alt.htm 

Tel./faksas: (+370 2) 22 65 73 

S PAUSTUVË 

Petro Kalibato IÁ Petro ofsetas 

Þalgirio g. 90 

LT-2600, Vilnius, Lietuva 

Tel./faksas: (+370 2) 73 33 47 

Uþsakymas Nr. 188

archivum lithuanicum 2 (4,26 mb) - Lietuvių kalbos institutas

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?