archivum lithuanicum 2 (4,26 mb) - Lietuvių kalbos institutas

galëdamas palyginti já su EE ir BP 32 , tai ávertino, nors ir nepateikë árodymø, treèiojo
lietuviðko Biblijos leidimo (1816) redaktorius Liudvikas Rëza.
Kita vertus, BP perikopës nëra paprastas EE perspaudas: ið ðios Vilento knygos
perraðomi tekstai nemaþai taisyti ir dël to tarp jø yra ávairiø neatitikimø. Todël
negalima be iðlygø sutikti su Rëzos teiginiu ir BP perikopiø vertëju laikyti tik
Vilentà. Kadangi Bretkûno perraðytos perikopës skiriasi nuo EE perikopiø ne vien
raðyba, fonetika ir morfologija, jas turime laikyti nauja redakcija. Bet kokia kûrinio
redakcija yra jau kolektyvinio darbo rezultatas: autoriaus resp. vertëjo, grupës redaktoriø
ir pagaliau paskutiniojo redaktoriaus (Ëèõà÷åâ 1983, 140). Bûtent dël to
ji neturi bûti laikoma ir tik paskutiniojo redaktoriaus kûrybinio darbo produktu.
Ðiuo atveju Vilento versti tekstai nepriskirtini tiktai Bretkûnui. Be to, jau minëta, kad
dvi BP perikopës nëra nuraðytos ið EE – jø ðioje knygoje nëra. Taigi Postilës tekstologinis
tyrimas negali apsiriboti Rëzos teiginiu, kad Biblijos iðtraukos imtos ið
Vilento EE. Jis turi apimti dar vienà teksto istorijos etapà – vertimo redagavimà.
Domintis XVI amþiaus lietuviðka raðtija ir Prûsijos kunigaikðtijoje jai ypaè
bûdingu kûrybos tæstinumu, kai vienas autorius perima kito nebaigtus darbus 33 ,
juos redaguoja ir dar kartà iðleidþia, nuolat kyla klausimø, kodël taisoma viena
ar kita vieta. Redagavimas – sàmoningas siekimas patobulinti turimà tekstà, pertvarkyti
já taip, kad pasidarytø visuomenei priimtinesnis negu ankstesnysis. Ar
Bretkûnas Vilento vertimà taisë dël to, kad laikë já netiksliu, galbût net iðkreipianèiu
kanoniniais pripaþintus originalus? Gal ði pirmoji spausdinta liturginiø skaitiniø
knyga jau XVI amþiaus pabaigoje buvo laikoma netobula? Juk taip ji vertinta
XVII amþiaus pirmoje pusëje – pirmiausia vadinamajame Visuotiniame nuostate
(1639), panaðiai vëliau ir Teodoro Lepnerio Der Preusche Litauer, paraðytame apie
1690 metus.
Taèiau þinome ir tai, kad XVII amþiaus pradþioje Lozorius Zengðtokas, 1612
metais pakartotinai leisdamas Vilento EE ir Enchiridionà, stengësi „në per nago
juodymà“ nenutolti nuo ankstesnio leidimo, „paprasto ir teisingo“. Jis savo pareiga
telaikë ðiuos tekstus „iðtaisytus, be spaustuvës klaidø, vël á ðviesà iðleisti“ 34 . Vadinasi,
Vilento vertimai jam buvo neginèijamas autoritetas. Nors Zengðtokas taip pat
yra pridëjæs keletà naujø perikopiø, jo leidimà Bechtelis (1882, CVII–CVIII) vadina
ne savarankiðku ðaltiniu, o perspaudu: mat jis radæs pagal originalus pataisytas tik
penkias vietas, be to, Zengðtokas palikæs nemaþa netiksliai ir nesuprantamai iðverstø
vietø 35 .
32 Tai liudija ir Rëzos áraðas Bretkûno Biblijos
septinto tomo 2v lape, kad rengiamà
naujos Biblijos leidimà lygino su ðiuo
rankraðèiu 1811, 1815 ir 1816 metais.
33 Plaèiau apie kûrybos tæstinumà Prûsijos
kunigaikðtijoje þr. Ingë Lukðaitë, Reformacija
Lietuvos Didþiojoje Kunigaikðtystëje ir
Maþojoje Lietuvoje. XVI a. treèias deðimtme-
tis–XVII a. pirmas deðimtmetis, Vilnius:
Baltos lankos, 1999, 222, 242, 385–386.
34 Cit. ið Regina Koþeniauskienë, XVI–XVIII
amþiaus prakalbos ir dedikacijos, Vilnius:
Mokslas, 1990, 233.
35 Kai kur Zengðtokas ne tik neiðtaisë senø
korektûros klaidø, bet padarë ir naujø
(Bechtel 1882, CIII–CXIV).
22 Archivum Lithuanicum 2