archivum lithuanicum 2 (4,26 mb) - Lietuvių kalbos institutas

Vis dëlto jau ir anuo metu paprastas suomiø valstietis galëjo bûti susidaræs
tam tikrà – greièiausiai tik intuityvø – supratimà apie tai, kokie þodþiai ir posakiai
pridera vieðajai kalbai, nes per bendruomenës susirinkimus ir baþnyèioje
girdëdavo þodþiu skelbiamø valdþios praneðimø, kokios skiriamos prievolës,
numatomi pertvarkymai ir kt. Ið karaliaus kanceliarijos ateinantys skelbimai ir
ásakymai Ðvedijos karalystës suomiðkai kalbanèios provincijos gyventojams buvo
skaitomi suomiðkai, pakartojant po kelis kartus, kad klausytojai geriau juos ásimintø.
Skelbimus ið ðvedø kalbos iðversdavo suomiø kalbà mokantys karaliaus
kanceliarijos vertëjai Stockholme. Pasak Kaisos Häkkinen, bendrinës suomiø kalbos
raidà per visà senàjá jos kûrimosi laikotarpá veikë raðomoji kalba, taèiau
didesná poveiká, be abejonës, darë religinës literatûros, o ne administracinë (kanceliarinë)
kalba, nes spausdintø ástatymø ir kitø juridiniø tekstø suomiø kalba
anuomet buvo labai maþai.
Pirmøjø spausdintø suomiðkø knygø pasirodymo metu Suomijos sostinë ir dvasinio
gyvenimo centras buvo Turku. Tiesa, visos Agricolos parengtos religinës knygos
ir net pirmoji Biblija suomiø kalba (1642) buvo iðspausdintos Stockholme. Mat
pirmoji spaustuvë Suomijos teritorijoje pradëjo veikti tik 1642 metais prie Turku
akademijos (universiteto), ákurtos 1640-aisiais.
Suomiø raðomosios kalbos (suom. kirjakieli) pradininkas Turku kolegijos rektorius,
o vëliau ir Turku vyskupas Mikaelis Agricola (apie 1510–1557), be pirmosios
spausdintos suomiðkos knygos – kanoninio katekizmo, pavadinto Abckiria ir
pasirodþiusio apie 1543 metus, parengë ir iðleido dar aðtuonias religinio turinio
knygas. Ið jø galima paminëti maldynà, kur ádëtos ir 29 verstos giesmës (Rucouskiria,
1544), taip pat Naujàjá Testamentà (1548) bei 1551 ir 1552 metais publikuotas
atskiras dalis ið Senojo Testamento. Agricolos iðverstos ir parengtos knygos
padëjo tvirtà pamatà suomiø raðomajai kalbai. Á já vëliau galëjo remtis kiti religinës
literatûros vertëjai ir originaliø tekstø, pavyzdþiui, proginiø pamokslø kûrëjai.
Religinës literatûros ir negausiø administracinës kalbos paminklø, o kartu
ir raðomosios kalbos pagrindu XVI amþiuje natûraliai ir tarsi savaime tapo Turku
apylinkiø tarmë, kurià pagal suomiø kalbos tarmiø skirstymà sudaro vakariniø
tarmiø bûrio pietvakarinës ðnektos. Bendrinës suomiø kalbos istorijos tyrinëtojø
nuomone, raðomoji suomiø kalba nuo pat Agricolos laikø buvusi gana heterogeniðka
– joje, be vyraujanèiø pietvakarinës tarmës ypatybiø, buvæ nemaþai ir kitø
vakariniø tarmiø elementø. Tokia nuomonë grindþiama paties Agricolos paaiðkinimu,
pateiktu vienoje ið Naujojo Testamento vertimo (1548) pratarmiø: Turku
apylinkiø tarmæ savo vertimo kalba jis pasirinkæs dël to, kad Turku esàs visos
Suomijos vyskupijos centras, taèiau sakosi „reikalo verèiamas“ ëmæs þodþiø (matyt,
ir jø formø) taip pat ið kitø vietø. Rengiant bei leidþiant vëlesnius religinius,
o nuo XVII amþiaus – ir dar palyginti negausius pasaulietinio turinio raðtus,
raðomojoje suomiø kalboje daugëjo elementø, perimtø ið skirtingø vakariniø tar-
245 Kaisa Häkkinen,
Agricolasta nykykieleen.
Suomen kirjakielen historia