archivum lithuanicum 2 (4,26 mb) - Lietuvių kalbos institutas

atsiþvelgë ir á Liuterio patarimus, iðdëstytus 1530 metais „Laiðke vertëjams“. Liuteris
pabrëþë, kad verèiant nebûtina pedantiðkai laikytis kiekvieno þodþio. Reikia pirmiausia
klausytis, kaip kalba þmonës, ir paskui versti – tik tada jie supras ir pajus, kad su jais
kalbama jø kalba 52 . Laiðke kritikuojami tokie vertëjai, kurie seka ankstesnëmis vertimo
tradicijomis ir originalo tekstà perteikia þodis þodin. Savo nuomonæ vertimo klausimu
jis yra pareiðkæs ne kartà, taèiau pagrindinis vertimo principas visur lieka tas pats:
iðtikimybë turiniui ir já atitinkanti laisva bei aiðki iðraiðkos forma 53 .
Panaðaus principo ðiuo atveju laikosi ir Bretkûnas: jis atsiplëðia nuo „ðventøjø kalbø“,
kad nebûtø paþeistos lietuviø kalbos normos. Neturime konkreèiø duomenø, kad
Bretkûnas bûtø skaitæs minëtus Liuterio raðtus, nors tai labai tikëtina. Wittenbergo
universitete jis studijavo tuo metu (imatrikuliuotas 1557 metø sausio 16 dienà), kai ten
skaitë paskaitas Liuterio pagalbininkai ir konsultantai Biblijos vertimo klausimais:
Pilypas Melanchtonas, Johannas Bugenhagenas, Georgas Majoras ir kiti 54 . Tiesioginæ
átakà jam, be abejo, darë ir pats Liuterio verstos Biblijos pavyzdys.
Èia pateikti pavyzdþiai nëra vieninteliai, rodantys, kad Bretkûnas, mokëdamas
keletà kalbø, juto jø savitumà bei struktûros skirtumus. Prisimintinas ir vienas
fonetinës sistemos suvokimo faktas. Originaluose ir ankstesnëje lietuviø raðomosios
kalbos tradicijoje (Maþvydo, Vilento raðtuose) asmenvardis Kristus buvo raðomas
su 55 . Tuo tarpu Postilëje tiek verstuose fragmentuose, tiek pusiau originaliuose
pamoksluose pastebimas aiðkus polinkis asmenvardá Kristus (taip pat
ir þodþius krikðtas, krikðtyti, krikðèionis, krikðèioniðkas, krikðèionystë) raðyti su :
Kristus BP pavartotas 1793, o Christus – tik 34 kartus (17 ið jø yra verstame
tekste) 56 . Taigi Bretkûnas, nepaisydamas nei originalø, nei ankstesnës tradicijos,
ðá labai svarbø asmenvardá stengësi raðyti ne su lietuviams svetimu , o su
. Vëliau taip raðyti, beje, savo gramatikoje siûlë ir Danielius Kleinas, motyvuo-
52 „den man mus nicht die buchµtaben inn der
lateiniµchen µprachen fragen / wie man µol
Deutµch reden / wie dieµe eµel thun / µondern
/ man mus die mutter jhm hauµe /
die kinder auff der gaµµen / die gemeinen
man auff dem marckt drumb fragen /
vnd den µelbigen auff das maul µehen /
wie µie reden / vnd darnach dolmeãµchen /
µo verstehen µie es den / vnd mercken /
das man Deutµch mit jn redet“, „Ein µendbrief
D. M. Lutthers. Von Dolmeãµchen
vnd F÷rbit der heiligenn. M.D.XXX“,
D. Martin Luthers Werke. Kritische Gesamtausgabe
30 II . Weimar: Hermann Böhlaus
Nachfolger, 1909, 637.
53 Herbert Walz, Deutsche Literatur der Reformationszeit,
Darmstadt: Wissenschaftliche
Buchgesellschaft, 1988, 16–21; Geschichte der
deutschen Literatur von den Anfang bis zum
Gegenwart 4. Geschichte der deutschen Literatur
von 1480 bis 1600, Berlin: Volk und Wissen
Volkseigener Verlag, 1960, 275.
54 Vaclovas Birþiðka, Aleksandrynas. Senøjø
lietuviø raðytojø, raðiusiø prieð 1865 m., biografijos,
bibliografijos ir biobibliografijos 1.
XVI–XVII amþiai, Èikaga: JAV LB kultûros
fondas, 1960, 160. Svarbiausias pagalbininkas
ir konsultantas Biblijos vertimo
klausimais buvo Melanchtonas: jis,
kaip puikus graikø kalbos mokovas, tikrino
Liuterio verèiamo ir Naujojo, ir Senojo
Testamento rankraðèius, kartu su Bugenhagenu
ir kitais dalyvavo Liuterio Biblijos
revizijos komisijoje (Walz 1988, 12–15).
55 Maþvydas savo raðtuose vartojo tik formà
Christus (332x), Vilentas ir EE, ir Enchiridione
te taip pat teraðë tiktai Christus:
atitinkamai 110x ir 61x.
56 Plaèiau apie tai Aleknavièienë 1998 a , 69.
32 Archivum Lithuanicum 2