archivum lithuanicum 2 (4,26 mb) - Lietuvių kalbos institutas

lietuviðkà „Tëve mûsø“. Ið pradþiø dera nors trumpai priminti Bodoni’o gyvenimà,
pakankamai sëslø, bet pilnà veiklos ir ðlovës.
1. G IAMBATTISTOS BODONI’O GYVENIMAS IR DARBAI. Bodoni
gimë 1740 metais Saluzzo mieste, gyveno daugiausia gimtinëje, Romoje ir Parmoje.
Ið maþens jis susipaþino su spaustuvininko darbu ir menu; Romoje ásidarbino
rinkëju jëzuitø asociacijos Congregatio de Propaganda Fide spaustuvëje ir kartu Sapiencijos
universitete mokësi Rytø kalbø pradmenø. Vienu metu (1766 metais) Bodoni
ketino iðvykti á Anglijà, kur visuomenë labai palankiai þiûrëjo á spaustuvininkø
menà, ten jis tikriausiai tikëjosi didesnës ðlovës. Taèiau pakeliui dar gimtinëje
susirgo ir nusprendë á Anglijà nebevaþiuoti. Nuvyko á Parmà. Èia kurá laikà
dirbo Karaliðkoje spaustuvëje spaustuvininku, o 1791 metais atidarë savo spaustuvæ.
Joje be pertraukos dirbo 46 metus, nekreipdamas dëmesio á besikeièianèià politinæ
padëtá, atsidavæs tik savo menui.
Veikiausiai dar Romoje Bodoni’ui kilo mintis paèiam kurti ðriftus ir punsonus.
Pamaþu jis sukaupë pilnus kai kuriø kalbø raidþiø rinkinius. Bet tikros ðlovës
Bodoni susilaukë vëliau. 1806 metais jis buvo apdovanotas aukso medaliu Paryþiaus
parodoje. Bodoni ne kartà kvietë persikelti kitur (vël á Romà, Milanà, Neapolá,
Ispanijà), taèiau jis pasiliko Parmoje, kurià laikë antràja tëvyne. Iðvaþiuodavo tik
trumpam – atsiimti premijø bei apdovanojimø. Joks kitas spaustuvininkas niekada
nebuvo taip pagerbtas kaip Bodoni. Po Bodoni’o mirties Parmos katedroje pastatytas
jo biustas 5 .
Pagrindinë Bodoni’o gyvenimo aistra buvo tipografika kaip spaustuvës menas.
Jam brangiausias buvo paskutinis darbas Manuale Tipografico 6 , kuris, beje, iðleistas
dukart: 1788 metais (dar autoriui gyvam esant) ir 1818 metais (jau po jo mirties) 7 .
5 Apie Bodoni’o gyvenimà þr.: Giuseppe De
Lama, Vita del cavaliere G. Bodoni tipografo
italiano e catalogo cronologico delle sue edizioni
1–2, Parma: Stamperia Ducale, 1816; I.
Bernardi, Vita di Giambattista Bodoni, Saluzzo,
1872; Piero Barbéra, Giovan Battista
Bodoni, Genova: Formíggini, 1913 [ 2 1939];
R. Chierici, Giambattista Bodoni (1740–
1813). Studio storico-biografico, Parma,
1913. Apie tam tikrus Bodoni’o biografijos
ir veiklos aspektus þr. bibliografijà:
Francesco Barberi, „Bodoni Giambattista“,
Dizionario Biografico degli Italiani 11, Roma:
Istituto della Enciclopedia Italiana,
1969, 107–115.
6 Èia minima daug pasaulio kalbø (25 ir jø
ðriftø variantai); tarp jø ir slavø, bet (dar)
ne baltø kalbø.
7 Iðsamiausia Bodoni’o darbø bibliografija
paskelbta Giannetto Avanzi, „Giambattista
Bodoni fra due centenari: 1913–1940.
Saggio bibliografico“, Archivio storico per le
provincie parmensi 3(5), 1940, 137–161; ið
ankstesniøjø dar minëtinos: Giovanni
Drei, „Rassegna bibliografica bodoniana“,
Archivio storico italiano 72(2), 1914, 210–
219; Hugh Cecil Brooks, Compendiosa bibliografia
di Edizioni Bodoniane, Firenze:
Barbera, 1927; Hanns Bohatta, „Zur Bodoni-Bibliographie“,
Gutenberg Jahrbuch
10, 1935 ir Giampiero Giani, Catalogo delle
autentiche edizioni bodoniane, Milano: Conchiglia,
Istituto Editoriale Italiano, 1948;
ið naujausiø studijø minëtina: Biblioteca
Angelica. La collezione bodoniana, Roma:
Istituto poligrafico e Zecca dello Stato,
1987; AA. VV., Conoscere Bodoni: nel duecentocinquantesimo
anniversario della nascita,
Torino: Altieri, 1990; Ciavarella Angelo,
Bodoni: l’invenzione della semplicitä, Parma:
Guanda, 1990.
140 Archivum Lithuanicum 2