archivum lithuanicum 2 (4,26 mb) - Lietuvių kalbos institutas

Antai Gelumbeckaitës darbe labai aiðkiai parodyta postpoziciniø vietininkø vartosena
Bretkûno kalboje. Pasirodo, èia ne tik inesyvas, bet ir aliatyvas buvo stiprus
linksnis. Mat galinis taðkas neviduje daþniausiai reiðkiamas bûtent aliatyvu
(p. 158–164), o dabartinëje lietuviø kalboje labai paplitusià prielinksninæ konstrukcijà
ik(i)+gen. Bretkûnas vartoja labai retai. Ji Evangelijoje pagal Lukà pasitaiko tik
verèiant emfatinæ konstrukcijà usque ad+acc. (p. 165). Be to, vienà kartà pastaroji
iðversta pleonastine iki+all. konstrukcija, plg. Lk 4,42: ataia iki iapi ir lot. vençrunt
usque ad ipsum (p. 164).
Tuo tarpu iliatyvas ir adesyvas èia retas. Galinis taðkas viduje jau daþniausiai
reiðkiamas ing(i)+acc., o iliatyvas pasirodo tik retkarèiais (paprastai taisant vertimà)
ir, matyt, kaip stilistiðkai þymëtasis narys (p. 144–147). Adesyvas savo tipine reikðme
– vieta ðone nei Evangelijoje pagal Lukà, nei kitose Bretkûno verstose Evangelijose
bei Apaðtalø darbuose visai nevartojamas (p. 105) 14 . Adesyvo formø (ypaè
ávardþiø) pasitaiko vietoj inesyvo, jos taip pat daþniausiai paraðytos taisant rankraðtá.
Tam ið dalies galëjo turëti átakos vokiðka Liuterio Biblijos konstrukcija
bey+dat., plg. Lk 10,13: maZnybes kurias iuµui [´iuµip] daritas ir vok. µolche Thatten [...]
die bey euch geµchehen µind (p. 81tt.) 15 . Taèiau tokiø inesyvo ir adesyvo miðimo atvejø
esama ir kituose senuosiuose raðtuose bei tarmëse. Tai rodo, kad jau XVI amþiuje
adesyvo linksnis nyko paèioje lietuviø kalboje 16 .
Be to, Bretkûno kalboje buvo sumiðæ ir kai kurie kiti vietininkai. Antai vietai ðone
reikðti vietoj adesyvo kartais vartojamas aliatyvas, pvz., Lk 3,9: kirwis µchaknieµp
med¸ia [´med¸io] padetas [´pridets] ira (p. 110, 115–117). Kita vertus, inesyvas (ypaè
suprieveiksmëjæs namie) kartais þymi kryptá, pvz., Lk 7,10: õµugrÓáa µi»µtieâ namieú
[´pareâa µiunµtieâ|pareâa paµlai] (p. 139–142). Tokia vartosena taip pat grindþiama
baltø (ir apskritai indoeuropieèiø) kalbø raidos tendencijomis (p. 140–141).
Disertacijoje aptartos ir kai kurios kitos senovinës konstrukcijos. Pavyzdþiui,
Evangelijoje pagal Lukà pastebëta 17 direktyvinio akuzatyvo atvejø, plg. Lk 7,36:
Óei¼s [´Óeâ¼s] namus Phariµeia [´Phariµeuµcho] ir lot. ingressus domum pharisaei (p. 136–
139) 17 . Lotyniðkas originalas galëjo padëti iðlikti ir konstrukcijai juoktis(i)+ dat., plg.
14 Tiesa, tokia adesyvo vartosena Bretkûnui
galëjo bûti þinoma, plg. pateiktà pavyzdá
ið jo Postilës: ámones Iordanip ira krikµchtijens
BP II 239 13.
15 Plg. dar Jochen D. Range, „Allativ und
Adessiv in altlitauischen Texten des 16.
Jahrhunderts“, LgB 4, 1995, 99–101.
16 Þr. dar Adelë Laigonaitë, „Paðalio vietininkai
dabartinëje lietuviø kalboje“, Kai
kurie lietuviø kalbos gramatikos klausimai,
Vilnius: Valstybinë politinës ir mokslinës
literatûros leidykla, 1957, 27; Albertas Rosinas,
Baltø kalbø ávardþiai. Morfologijos
raida, Vilnius: Vilniaus universitetas,
1995, 65tt.
17 Ernstas Fraenkelis yra pateikæs panaðiø
pavyzdþiø dar ið lietuviø liaudies dainø,
þr. Ernst Fraenkel, Syntax der litauischen
Kasus, Kaunas: Valstybinë spaustuvë,
1928, 164–166. Èia dar galima prisiminti
ir siekiná, kilusá taip pat ið panaðiø akuzatyviniø
konstrukcijø, plg. Wolfram Euler,
„Das Supinum im Lateinischen und
Baltisch-Slawischen und der altindische
Infinitiv: Fragen zu deren indogermanischen
Grundlagen“, RBl 5, 1999, 41–57;
William R. Schmalstieg, „Dative or Accusative,
a Latvian Parallel to Proto-Indo-
European“, Aspekte baltischer Forschung,
hrsg. von Jochen D. Range, Essen: Die
blaue Eule, 2000, 294–295 ir literatûrà.
274 Archivum Lithuanicum 2