Sunkiai integruojamų asmenų padėties darbo rinkoje analizė ir ...

2.1.3. Statistinių rodiklių apie neįgalius asmenis, norinčius integruotis į darbo rinką,
apibendrinimas
Apibendrinant skyriuje pateiktus statistinius rodiklius, galima daryti tokias pagrindines išvadas:
1. Tarp darbingo amžiaus gyventojų Lietuvoje neįgalieji nuolat sudaro apie 9 proc.
2. Negaliųjų dalyvavimas Lietuvos darbo rinkoje gana menkas.
3. Apie 5 proc. neįgaliųjų, norinčių dalyvauti darbo rinkoje, yra bedarbiai.
4. Įsidarbinti neįgaliesiems sekasi gerokai sunkiau, lyginant su neįgalumo neturinčiais bedarbiais.
5. Aktyviose užmtumo priemonėse neįgalieji taip pat dalyvauja gana menkai, bet to, moterys
tokiose priemonėse linkusios dalyvauti aktyviau, lyginant su vyrais.
6. Kadangi tarp kasmet pirmą kartą pripažintų invalidais pusę sudaro II grupės invalidai ir tik
ketvirtadalį – III grupės invalidai, tai galima teigti, jog tarp neįgaliųjų nuolat daugėja asmenų su
sunkesniu arba vidutiniu neįgalumo lygiu. Jiems integruoti į darbo rinką reikalinga speciali
aplinka, kompensacinė technika ir kt. papildomos priemonės bei paslaugos.
7. Socialinės paslaugos, kurios yra viena iš priemonių išplėsti neįgaliųjų galimybes dalyvauti
darbo rinkoje, apima nepakankamą negaliųjų dalį. Be to, šios priemonės netolygiai
pasiskirsčiusios tarp miesto ir kaimo: mieste gyvenantiems neįgaliesiems suteikiama daugiau
socialinių paslaugų, lyginant su kaime gyvenančiais neįgaliaisiais.
2.2. UŽSIENIO ŠALIŲ PATIRTIES APIE NEĮGALIŲ ASMENŲ UŽIMTUMO DIDINIMĄ ANALIZĖ
2.2.1. ES šalyse narėse teikiamų socialinių granatijų neįgaliems asmenims, norintiems
dalyvauti darbo rinkoje, palyginimas
Neįgalūs asmenys daugelyje šalių pripažįstami kaip mažiausiai sėkmingai integruojama į darbo
rinką grupė. Darbo rinkoje jie susiduria su dideliais barjerais, kurie priklauso ne vien nuo neįgaliųjų
asmenų. Visos ES šalys narės daugiau arba mažiau turi numačiusios ir savo įstatymuose
įtvirtinusios priemones invalidų integarcijai ir užimtumo didinimui.
Lietuvos Respublikos Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas 36 numato, kad invalidai,
nepaisant invalidumo priežasties, pobūdžio, pasireiškimo laipsnio, Lietuvos Respublikoje turi tas
pačias teises kaip ir kiti Respublikos gyventojai. Invalidams, negalintiems savarankiškai įgyvendinti
savo teisių, visuomenė ir valstybė teikia papildomą paramą ir garantijas.
Toliau pateikiama apžvalga priemonių, kurios garantuojamos Lietuvoje bei ES šalyse narėse.
Piniginės paramos garantijos
Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas 37 numato, kad pagrindiniai invalidų socialinio
aprūpinimo finansavimo šaltiniai yra trys: valstybinio socialinio draudimo, valstybės biudžeto ir
savivaldybių lėšos. Iš Valstybės biuždeto gali būti skiriamos lėšos svarbiausioms savivaldybių
invalidų reabilitacijos programoms finansuoti. Invalidų reabilitacijos programoms, kaip ir kitai
veiklai, gali būti naudojamos ir invalidų visuomeninių organizacijų, Invalidų fondo, darbdavių,
Užimtumo fondo, labdaros organziacijų, privačių amenų ir kt. lėšos.
Pensijų, pašalpų invalidams dydį, jų mokėjimo tvarką ir kitas sąlygas Lietuvoje nustato Valstybinių
socialinio draudimo pensijų 38 , Šalpos (socialinių) pensijų 39 ir kiti įstatymai. Šių įstatymų teikiamas
36 Lietuvos Respublikos Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas Nr. IX-2228, 2004 m. gegužės 11 d. redakcija.
37 Ten pat.
38 Lietuvos Respublikos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas Nr.I-549, 1994 m. liepos 18 d.
39 Lietuvos Respublikos Valstybinių Šalpos (socialinių) pensijų įstatymas Nr.I-675, 1994 m. lapkričio 29 d.
26