Sunkiai integruojamų asmenų padėties darbo rinkoje analizė ir ...

DARBO IR SOCIALINIŲ TYRIMŲ INSTITUTAS
Sunkiai integruojamų asmenų padėties darbo
rinkoje analizė ir priemonės jų užimtumui didinti
Vyresnio amžiaus (45 metų ir daugiau), ieškančių darbo neįgaliųjų asmenų
bei asmenų, neturinčių pagrindinio išsilavinimo, tyrimo duomenų analizė
(Antrojo etapo ataskaita)
Vilnius, 2006

TURINYS
ĮVADAS ...................................................................................................................................... 4
1. VYRESNIO AMŽIAUS ASMENŲ UŽIMTUMO DIDINIMAS ........................................... 5
1.1. Statistinių rodiklių apie vyresnio amžiaus asmenis, norinčius dalyvauti darbo
rinkoje, analizė ......................................................................................................................... 5
1.1.1. Statistinių rodiklių apie 45–55 m. gyventojų ekonominį aktyvumą dinamika
per paskutinius metus ......................................................................................................... 5
1.1.2. Statistinių rodiklių apie 55–62,5 m. gyventojų ekonominį aktyvumą dinamika
per paskutinius metus ......................................................................................................... 6
1.1.3. Statistinių rodiklių apie pensinio amžiaus gyventojų ekonominį aktyvumą
dinamika per paskutinius metus ......................................................................................... 7
1.1.4. Statistinių rodiklių apie vyresnio amžiaus asmenis, norinčius integruotis į
darbo rinką, palyginimas su asmenų iki 45 m. atitinkamais rodikliais ............................... 8
1.1.5. Statistinių rodiklių apie vyresnio amžiaus asmenų dalyvavimą darbo rinkoje,
analizės apibendrinimas ...................................................................................................... 8
1.2. Užsienio šalių patirties apie vyresnio amžiaus asmenų užimtumo didinimą analizė ..... 9
1.2.1. ES šalyse narėse teikiamų socialinių garantijų vyresnio amžiaus asmenims,
norintiems dalyvauti darbo rinkoje, palyginimas ............................................................... 9
1.2.2. ES šalyse narėse taikomų paramos priemonių vyresnio amžiaus asmenims,
norintiems dalyvauti darbo rinkoje, palyginimas ............................................................... 15
1.3. Analizės apie vyresnio amžiaus asmenų užimtumo didinimo galimybes
apibendrinimas ...................................................................................................................... 18
2. NEĮGALIŲ ASMENŲ UŽIMTUMO DIDINIMAS ............................................................... 20
2.1. Statistinių rodiklių apie neįgalius asmenis, norinčius dalyvauti darbo rinkoje,
analizė .................................................................................................................................... 20
2.1.1. Statistinių rodiklių apie asmenis, kuriems pripažintas 30–40% ir 45–55%
darbingumo lygis, dinamika per paskutinius metus ........................................................... 24
2.1.2. Statistinių rodiklių apie neįgalius asmenis, norinčius integruotis į darbo rinką,
palyginimas su neturinčių neįgalumo asmenų atitinkamais rodikliais ............................... 25
2.1.3. Statistinių rodiklių apie neįgalius asmenis, norinčius integruotis į darbo rinką,
apibendrinimas ................................................................................................................... 26
2.2. Užsienio šalių patirties apie neįgalių asmenų užimtumo didinimą analizė .................... 26
2.2.1. ES šalyse narėse teikiamų socialinių granatijų neįgaliems asmenims,
norintiems dalyvauti darbo rinkoje, palyginimas ............................................................... 26
2.2.2. ES šalyse narėse taikomų paramos priemonių neįgaliems asmenims,
norintiems dalyvauti darbo rinkoje, palyginimas ............................................................... 33
2.3. Analizės apie neįgalių asmenų užimtumo didinimo galimybes apibendrinimas ............ 36
3. NETURINČIŲJŲ PAGRINDINIO IŠSILAVINIMO UŽIMTUMO DIDINIMAS ............... 37
3.1. Statistinių rodiklių apie neturinčius pagrindinio išsilavinimo asmenis, norinčius
dalyvauti darbo rinkoje, analizė ............................................................................................. 37
3.1.1. Statistinių rodiklių apie neturinčius pagrindinio išsilavinimo bedarbius
dinamika per paskutinius metus ......................................................................................... 37
3.1.2. Statistinių rodiklių apie neturinčius pagrindinio išsilavinimo asmenis,
norinčius integruotis į darbo rinką, palyginimas su asmenų su aukštesniu
išsilavinimu atitinkamais rodikliais .................................................................................... 39
3.1.3. Statistinių rodiklių apie neturinčius pagrindinio išsilavinimo asmenis,
norinčius integruotis į darbo rinką, apibendrinimas ........................................................... 41
3.2. Užsienio šalių patirties apie nekvalifikuotos darbo jėgos užimtumo didinimą
analizė .................................................................................................................................... 41
2

3.3. Analizės apie neturinčių pagrindinio išsilavinimo asmenų užimtumo didinimo
galimybes apibendrinimas ..................................................................................................... 46
4. VYRESNIO AMŽIAUS (45 METŲ IR DAUGIAU), IEŠKANČIŲ DARBO
NEĮGALIŲJŲ ASMENŲ, NETURINČIŲ PAGRINDINIO IŠSILAVINIMO BEI
PENSINIO AMŽIAUS ASMENŲ ANKETINIŲ APKLAUSŲ REZULTATŲ ANALIZĖ ...... 48
4.1. Įvertinti vyresnio amžiaus, neįgalių asmenų bei neturinčių pagrindinio
išsilavinimo asmenų, užsiregistravusių teritorinėse darbo biržose, socialines
demografines charakteristikas ............................................................................................... 48
4.2. Vyresnio amžiaus, neįgalių asmenų, neturinčių pagrindinio išsilavinimo asmenų,
užsiregistravusių teritorinėse darbo biržose, mokymosi bei darbo motyvacija ir
prieinamumas ........................................................................................................................ 58
4.3. Nedarbo priežasčių vertinimas ....................................................................................... 66
4.4. Respondentų nuomonė dėl pageidaujamo darbo pobūdžio, vietos ................................ 70
4.5. Užsiregistravusių darbo biržoje sunkiai integruojamų asmenų profesija ....................... 73
4.6. Darbo biržos paslaugos ................................................................................................... 75
4.7. Vyresnio amžiaus asmenų situacija grįžimo į darbo rinką požiūriu ............................... 78
4.8. Pensinio amžiaus asmenų požiūris ir nusiteikimas dalyvauti darbo rinkoje .................. 83
4.9. Neįgalių asmenų grįžimo į darbo rinką galimybės ......................................................... 89
4.10. Neturinčių pagrindinio išsilavinimo asmenų grįžimo į darbo rinką galimybės ............ 94
4.11. Kai kurių tyrimo rezultatų analizė pagal dvi DB grupes: DB, kuriose geriausiai ir
blogiausiai įsidarbina analizuojamų grupių asmenys ............................................................ 96
4.12. Miesto – kaimo pjūvis analizuojant pagrindinius tyrimo rezultatus ............................. 100
4.13. Pagrindinė informacija iš interviu su ekspertais ........................................................... 107
TYRIMO IŠVADOS ................................................................................................................... 109
PASIŪLYMAI ............................................................................................................................ 125
NAUDOTA LITERATŪRA ....................................................................................................... 129
3

ĮVADAS
Šiuolaikinėje visuomenėje ūkio plėtra ir žmonių gerovė pirmiausia priklauso nuo
žmogiškųjų išteklių apimties bei kokybės. Todėl visų darbingo amžiaus gyventojų įtraukimas į
darbo rinką ir pagalba įsitvirtinant šioje rinkoje yra svarbi šalies ekonominės bei socialinės gerovės
augimo sąlyga. Lietuva, kaip ir kitos ES šalys, formuodama ES struktūrinių fondų panaudojimo
2007–2013 m. politiką ypatingai akcentuoja užimtumo lygio didinimą, visų darbingo amžiaus
gyventojų dalyvavimą darbo rinkoje, palankias sąlygas pensinio amžiaus asmenų užimtumui,
investicijų į žmonių žinias, gebėjimus, aktyvumą, verslumą didinimą. Kita vertus, užimtumo
didinimas yra svarbi sąlyga socialinės atskirties mažinimui, gyvenimo kokybės ir socialinės
sanglaudos didinimui. Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programai Lietuvoje naujuoju
programavimo laikotarpiu numatoma skirti 3,7 mlrd Lt struktūrinių fondų lėšų. Šiame kontekste
neabejotinai svarbiu tampa sunkiau integruojamų į darbo rinką socialinių grupių, tokių kaip
vyresnio amžiaus žmonės, neįgalieji, asmenys, neturintys pagrindinio išsilavinimo, įtraukimas į
darbo rinką, pagalba įsitvirtinant joje.
Ši ataskaita yra tyrimo “Sunkiai integruojamų asmenų padėties darbo rinkoje analizė ir
priemonės jų užimtumui didinti” antrojo darbų etapo rezultatas. Pirmajame darbų etape buvo
parengta vyresnio amžiaus (45 metų ir daugiau), ieškančių darbo neįgaliųjų asmenų bei asmenų,
neturinčių pagrindinio išsilavinimo, tyrimo modelis, anketų formos.
Šioje ataskaitoje yra pateikiama tyrimo rezultatų analizė, išvados bei rekomendacijos dėl
sunkiai integruojamų asmenų užimtumo gerinimo, atsižvelgiant į naujo Užimtumo rėmimo įstatymo
nuostatas. Ataskaitą sudaro trys pagrindinės dalys: dokumentų analizė, kurioje pateikiama
statistinės informacijos, įstatyminės bazės apie tiriamųjų grupių dalyvavimo darbo rinkoje Lietuvoje
bei ES šalyse analizė; antroje dalyje analizuojami sunkiai integruojamų asmenų, registruotų darbo
biržose, pensinio amžiaus asmenų anketinės apklausos rezultatai, pasiremiant informacija, gauta
interviu su Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos,
Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos,
pagyvenusių žmonių organizacijų atstovais. Pateikiamos išvados ir pasiūlymai dėl šių asmenų
grupių užimtumo gerinimo. Neseniai priimtas Užimtumo rėmimo įstatymas 1 (2006) apibrėžė
užimtumo rėmimo priemones, taikomas darbo rinkoje papildomai remiamiems asmenims. Tyrimo
rezultatai rodo šių priemonių reikšmę ir svarbą sunkiai integruojamų asmenų užimtumui, taip pat
galimas šių priemonių taikymo tobulinimo kryptis ir galimybes, siekiant efektyvesnio asmenų
įdarbinimo ar įsitvirtinimo darbo rinkoje.
Darbe naudojami sutrumpinimai: DB – darbo birža(–os), LDRMT – Lietuvos darbo rinkos
mokymo tarnyba; NDNT – neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba.
Ataskaitą parengė: doc. dr. Boguslavas Gruževskis, m.d. Laima Okunevičiūtė
Neverauskienė, doc. dr. Laimutė Žalimienė, m.d. Vida Česnuitytė.
1 Lietuvos Respublikos Užimtumo rėmimo įstatymas Nr.X-694, 2006 m. birželio 15 d.
4

1. VYRESNIO AMŽIAUS ASMENŲ UŽIMTUMO DIDINIMAS
1.1. STATISTINIŲ RODIKLIŲ APIE VYRESNIO AMŽIAUS ASMENIS, NORINČIUS DALYVAUTI DARBO
RINKOJE, ANALIZĖ
Remiantis Lietuvos Respublikos Nedarbo socialinio draudimo įstatymu 2 , vyresni nei 16 m.
gyventojai, nedalyvaujantys darbo rinkoje, patenka į dvi pagrindines gyventojų grupes:
1) bedarbiai – tai gyventojai, išpildantys tokius pagrindinius reikalavimus: neturi apmokamo darbo
arba pajamas teikiančio užsiėmimo, įvairiais būdais aktyviai ieško darbo, o suradę darbą yra
pasirengę artimiausiu metu pradėti dirbti. Bedarbiai kartu su užimtais gyventojais sudaro
ekonomiškai aktyvius (darbo jėgą).
2) ekonomiškai neaktyvūs gyventojai – nei prie užimtųjų, nei prie bedarbių nepriskiriami
gyventojai nuo 16 m. amžiaus; jie nedirba, neieško darbo ir negali arba nenori dirbti
(moksleiviai, studentai, neįgalieji, namų šeimininkės, kt.).
Lietuvoje gyventojų užimtumą stebi ir fiksuoja Darbo birža ir Statistikos departamentas. Šiame
darbe vyresnio amžiaus (45–62,5 m. ir pensinio amžiaus) gyventojų ekonominio aktyvumo portretui
sudaryti naudojomės Statistikos departamento duomenimis 3 , laikantis prielaidos, kad „Gyventojų
užimtumo (darbo jėgos) tyrimas“ aprėpia didesnę Lietuvos gyventojų dalį tiriant užimtumo ir ypač
nedarbo mastus (kadangi netaiko reikalavimo būti registruotu darbo biržoje).
Statistiniai duomenys, skirtingai nuo sociologinių tyrimų duomenų, neatspindi vyresnio amžiaus
žmonių noro dalyvauti darbo rinkoje. Todėl statistinius rodiklius apie nedirbančius vyresnio
amžiaus Lietuvos gyventojus traktuosime kaip apibūdinančius potencialius darbo rinkos dalyvius.
1.1.1. Statistinių rodiklių apie 45–55 m. gyventojų ekonominį aktyvumą dinamika per
paskutinius metus
Keletą paskutinių metų 45-54 4 m. amžiaus Lietuvos gyventojų ekonominio aktyvumo lygis svyravo
apie 86 proc. (žr. 1.1. pav.). Ekonominio aktyvumo lygio rodiklio dinamika rodo, kad dalis
(apie 15 proc.) šio amžiaus gyventojų išlieka už darbo rinkos ribų, nepriklausomai nuo pokyčių
šalies ekonomikoje bei kitose visuomeninio gyvenimo srityse. Kai kurie iš jų darbo rinkoje
nedalyvauja dėl objektyvių priežasčių tokių kaip, pavyzdžiui, invalidumas, ribojantis galimybę
dirbti. Tačiau likę gyventojai nedalyvauja savo noru, pavyzdžiui, yra namų šeimininkai(–ės),
gyvena nuo darbo rinkos atsietą gyvenimo būdą ir t.t.
Paskutiniais metais ryškesni pokyčiai vyko tik tarp jau dalyvaujančių darbo rinkoje 45–54 m.
amžiaus asmenų: nuo 2001 m., o ypač po Lietuvos įstojimo į ES 2004 m., jų nedarbo lygis
sumažėjo nuo 16,7 proc. iki 9,5 proc.
Realiai 2005 m. darbo rinkoje dalyvavo tik kiek daugiau nei 77 proc. gyventojų šios amžiaus grupės
gyventojų, kiti buvo bedarbiai arba iš viso nedalyvavo darbo rinkoje.
2 Lietuvos Respublikos Nedarbo socialinio draudimo įstatymas Nr.IX–1904, 2003 m. gruodžio 16 d.
3 Statistikos metraštis 2005. Vilnius, 2006.
4 Apibendrinti statistikos rodikliai apie gyventojų užimtumą pateikiami amžiaus grupėmis: iki 25 m., 25–29m., 30–49
m., 50–54 m., 55 m., arba kas 5 m. (15–19, 20–24, 25–29, 30–34, 35–39, 40–44, ir t.t.). Šio darbo tikslams panaudotos
pastarosios amžiaus grupės, apjungus 45–49 ir 50–54 m. grupes.
5

100
85,9 86,5 87,1 87,3 85,7
80
Procentai
60
40
71,5
74,3
77,1 77,8 77,6
Ekonominio
aktyvumo lygis
Užimtumo lygis
20
16,7
14,1
11,4 10,8 9,5
Nedarbo lygis
0
2001 m. 2002 m. 2003 m. 2004 m. 2005 m.
1.1. pav. 45–54 m. gyventojų ekonominio aktyvumo ir užimtumo rodiklių tendencijos Lietuvoje
nuo 2001 m. (vidutinis metinis skaičius, procentais).
1.1.2. Statistinių rodiklių apie 55–62,5 m. gyventojų ekonominį aktyvumą dinamika per
paskutinius metus
Nuo 2001 m. Lietuvos darbo rinką nuolat papildė 55-64 5 m. amžiaus gyventojai, o ekonominio
aktyvumo lygis išaugo nuo 44,6 proc. 2001 m. iki 52,6 proc. 2005 m. (žr. 1.2. pav.). Rodiklio
augimą lėmė pensinio amžiaus ribos paslinkimas nuo 55 m. iki 60 m. moterims ir nuo 60 m. iki
62,5 m. vyrams. Priemonė, kurios tikslas buvo į darbo rinką įtraukti daugiau priešpensinio amžiaus
žmonių, pasiteisino. Kadangi moterų pensinio amžiaus riba žemesnė negu vyrų, tai jų ekonominis
aktyvumas ir kiti užimtumo rodikliai priešpensiniame amžiuje yra mažesni.
100
Procentai
80
60
40
20
0
44,9 46,8
50,3 52,4 52,8
39,0
41,5
44,5
46,9 49,2
13,2 11,4 11,5 10,4
6,8
2001 m. 2002 m. 2003 m. 2004 m. 2005 m.
Ekonominio
aktyvumo lygis
Užimtumo lygis
Nedarbo lygis
1.2. pav. 55–64 m. gyventojų ekonominio aktyvumo ir užimtumo rodiklių tendencijos Lietuvoje
nuo 2001 m. (vidutinis metinis skaičius, procentais).
55–64 m. amžiaus gyventojų užimtumo lygis nuo 2001 m. padidėjo nuo 39 proc. iki 49 proc. Reikia
pastebėti, kad užimtumo lygis didėjo ne tiek dėl nedarbo mažėjimo (nedarbo lygis krito nuo
5 Apibendrinti statistikos rodikliai apie gyventojų užimtumą pateikiami amžiaus grupėmis: iki 25 m., 25–29m., 30–49
m., 50–54 m., 55 m., arba kas 5 m. (15–19, 20–24, 25–29, 30–34, 35–39, 40–44, ir t.t.). Šio darbo tikslams panaudotos
pastarosios amžiaus grupės, apjungus 55–59 ir 60–64 m. grupes.
6

13,2 proc. 2001 m. iki 6,8 proc. 2005 m.), kiek dėl bendro šios amžiaus grupės gyventojų
ekonominio aktyvumo padidėjimo.
55–64 m. gyventojų amžiaus grupės nedarbo lygis spačiau ėmė mažėti nuo 2004 m., t.y. tuomet, kai
atsirado laisvų darbo vietų dėl intensyvios emigracijos po Lietuvos įstojimo į ES. Taigi,
priešpensinio amžiaus gyventojų nedarbo problema išsisprendė tik paviršutiniškai: naujų darbo
vietų ženkliai nepadaugėjo, priešpensinio amžiaus gyventojų kvalifikacijos iš esmės nepakito, o
nedarbo lygis sumažėjo tik dėl atsilaisvinusių darbo vietų emigracijos pasekoje. Tad potencialiai
galima teigti: jeigu emigracija sustotų, priešpensinio amžiaus gyventojų nedarbo lygis vėl išaugtų.
Panaši lemtis lauktų ir tų, kurie priešpensinio amžiaus sulauktų būdami panašių kvalifikacijų.
Nepaisant šios amžiaus grupės nuolat didėjančio ekonominio aktyvumo ir mažėjančio nedarbo
lygio, apie pusę 55–64 m. amžiaus Lietuvos gyventojų darbo rinkoje nedalyvauja (ekonominio
aktyvumo lygis 2005 m. siekė tik 52,6 proc.). Šių gyventojų integracija gali būti gana sudėtinga,
kadangi jie nesiekia arba negali (paprastai dėl sveikatos būklės) dalyvauti darbo rinkoje.
1.1.3. Statistinių rodiklių apie pensinio amžiaus gyventojų ekonominį aktyvumą dinamika per
paskutinius metus
Lietuvos Respublikos Nedarbo socialinio draudimo įstatymas 6 bedarbiais įvardina visus asmenis,
išpildančius sąlygas: laikinai nedirba, yra registruoti darbo biržoje, nori dirbti ir aktyviai ieško
darbo. Kadangi Statistikos departamento „Gyventojų užimtumo (darbo jėgos)“ tyrimas netaiko
reikalavimo būti registruotiems DB, tai sudaro galimybę aptarti ir pensinio amžiaus gyventojų
nedarbo lygį. Statistiniai duomenys rodo, kad tik 2001 m. ir 2003-2004 m. pensinio amžiaus
gyventojų nedarbo lygis nedaug viršijo 0 proc. (žr. 1.3. pav.).
10
Procentai
8
6
4
2
0
5,7
5,6
1,1
4,4
4,4
0,0
4,9
4,8
1,9
3,9 3,9
3,7 3,9
0,4
0,0
2001 m. 2002 m. 2003 m. 2004 m. 2005 m.
Ekonominio
aktyvumo lygis
Užimtumo lygis
Nedarbo lygis
1.3. pav. 65 m. ir vyresnių gyventojų ekonominio aktyvumo ir užimtumo rodiklių tendencijos
Lietuvoje nuo 2001 m. (vidutinis metinis skaičius, procentais).
65 m. ir vyresnių gyventojų ekonominio aktyvumo ir užimtumo lygio rodikliai nuo 2001 m. nuolat
krito (nors ir ne visai tolygiai). Tik po 2004 m., t.y. po Lietuvos įstojimo į ES, abu rodikliai
stabilizavosi ties 3,9 proc.
Pirmi Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą metai stabilizavo pensinio amžiaus šalies gyventojų
ekonominį aktyvumą. Tačiau tolesnės pensinio amžiaus gyventojų ekonominio aktyvumo
tendencijos, panašu, gali priklausyti nuo šalies politikos pensinio amžiaus gyventojų atžvilgiu.
Pensinio amžiaus gyventojų ekonominį aktyvumą gali paskatinti tokie veiksniai: darbo jėgos
6 Lietuvos Respublikos Nedarbo socialinio draudimo įstatymas Nr.IX–1904, 2003 m. gruodžio 16 d.
7

stygius šalies ūkyje, atsilaisvinusios darbo vietos, žemos pensinio amžiaus gyventojų pragyvenimo
lėšos. Tačiau pensinio amžiaus gyventojų ekonominio aktyvumo kliūtimis gali tapti:
1) darbo vietų dislokacija;
2) norinčių dirbti pensinio amžiaus sveikatos būklė;
3) norinčių dirbti pensinio amžiaus gyventojų profesinės kvalifikacijos (t.y. ar pensinio
amžiaus gyventojų turimos profesinės kvalifikacijos atitiks atsilaisvinusių darbo vietų
reikalavimus darbo jėgai);
4) visuomenės, darbdavių ir pačių pensinio amžiaus gyventojų požiūris į darbą pensiniame
amžiuje.
1.1.4. Statistinių rodiklių apie vyresnio amžiaus asmenis, norinčius integruotis į darbo rinką,
palyginimas su asmenų iki 45 m. atitinkamais rodikliais
2005 m. statistiniais duomenimis, žemiausi ekonominio aktyvumo ir užimtumo lygio rodikliai buvo
pensinio amžiaus gyventojų (žr. 1.4. pav.). Tokie rodikliai atspindi iki šiol Lietuvos visuomenėje
nusistovėjusią socialinę normą pensinio amžiaus asmenims pasitraukti iš darbo rinkos.
Procentai
100
80
60
40
20
0
Ekonominio aktyvumo lygis Užimtumo lygis Nedarbo lygis
89
83 86
78
53 49
25
21
16
7 10 7 4 4
0
15-24 m. 25-44 m. 45-54 m. 55-64 m. 65+ m.
Amžiaus grupės
1.4. pav. Skirtingų amžiaus grupių Lietuvos gyventojų 2005 m. ekonominio aktyvumo ir
užimtumo rodiklių palyginimas (vidutinis metinis skaičius, procentais).
Tarp ekonomiškai aktyviausių gyventojų (25–64 m.) gerokai žemesniais ekonominio aktyvumo ir
užimtumo lygio rodikliais išsiskyrė 55–64 m. amžiaus grupė. Nedarbo lygiu ikipensinio amžiaus
grupės skyrėsi nedaug, išskyrus 15–24 m. jaunimą.
Apibendrinant galima teigti, kad siekiant integruoti už darbo rinkos ribų esančius ikipensinio
amžiaus gyventojus, specialesnių ekonominio aktyvumo priemonių reikėtų 55–64 m. amžiaus
grupei, o nedarbo mažinimo priemonių reikėtų 45–54 m. amžiaus grupei. Atskirų priemonių reikėtų
siekiant į darbo rinką įtraukti nedirbančius pensinio amžiaus gyventojus.
1.1.5. Statistinių rodiklių apie vyresnio amžiaus asmenų dalyvavimą darbo rinkoje, analizės
apibendrinimas
1) Siekiant padidinti 45–54 m. amžiaus Lietuvos gyventojų integraciją į darbo rinką reikėtų
dvejopo tipo priemonių:
8

a) priemonių, nutaikytų į bedabius, kurie nori dirbti, tačiau laikinai yra netekę darbo; tokias
priemones Lietuvoje yra įvaldžiusi darbo birža ir kartu su darbo rinkos partneriais sėkmingai
taiko bedarbiams integruoti į darbo rinką;
b) priemonių, nutaikytų į gyventojų grupes, tokias kaip neįgalūs asmenys bei asmenys,
slaugantys neįgalius šeimos narius, asocialūs asmenys, namų šeimininkai(–ės) ir kt. Šios
grupės nedirbantiems asmenims integruoti priemonių parinkimas ir įgyvendinimas Lietuvoje
yra sunkesnis uždavinys lyginant su pirmuoju, kadangi reikalauja keisti ne tik atskirų
asmenų nusistovėjusį gyvenimo būdą bei įpročius, bet ir visuomenės požiūrį į tokius
asmenis bei jų dalyvavimą darbo rinkoje. Tokie pokyčiai reikalauja:
• investicijų (pavyzdžiui, asocialų gyvenimo būdą gyvenusių asmenų reabilitacijai, darbo
vietų pritaikymui neįgaliesiems; socialinių paslaugų neįgaliesiems tinklo plėtrai ir t.t.);
• laiko (gyvenimo būdo bei įpročių pokyčiams įvykti; visuomenės nuostatoms pasikeisti).
2) 55–64 m. gyventojams, kurie nedalyvauja darbo rinkoje ir nesiekia joje dalyvauti, bet pagal
sveikatos būklę, šeimynines ir kitas aplinkybes gali dalyvauti darbo rinkoje, motyvuoti galėtų
būti taikomos kai kurios analogiškos priemonės, kaip ir 45–54 m. amžiaus ekonomiškai
neaktyviems gyventojams.
Kita šio amžiaus gyventojų grupė nori dalyvauti darbo rinkoje, tačiau dėl darbo vietų nebuvimo
bei nepakankamų kvalifikacijų negali rasti darbo, negeba konkuruoti darbo rinkoje. Siekiant
padidinti priešpensinio amžiaus gyventojų užimtumą, bendri sprendimai būtų:
a) darbo vietų priešpensinio amžiaus žmonėms steigimas,
b) priešpensinio amžiaus gyventojų kvalifikacijų, reikalingų šiandieninėje darbo rinkoje,
tobulinimas.
3) Pensinio amžiaus gyventojų integracijos į darbo rinką bendras sprendimas būtų steigimas,
palaikymas ir parinkimas darbo vietų, kurios atitiktų pensinio amžiaus gyventojų sveikatos
būklę, profesines kvalifikacijas bei gyvenamąją vietą.
1.2. UŽSIENIO ŠALIŲ PATIRTIES APIE VYRESNIO AMŽIAUS ASMENŲ UŽIMTUMO DIDINIMĄ ANALIZĖ
Paskutinį dešimtmetį išsivysčiusių Vakarų šalių darbdaviai keičia požiūrį į vyresnio amžiaus
darbuotojus, įžvelgdami tokius vyresnio amžiaus darbo jėgos privalumus mikro bei makro
lygmenyse (Walker, 1995 7 ):
• darbo jėgos papildymo potencialas,
• darbo patirtis (profesinės kvalifikacijos),
• prisitaikymas prie demografinių pokyčių,
• darbo jėgos įvairovė.
Nepaisant vis palankesnio darbdavių požiūrio, vyresnio amžiaus darbuotojai išlieka
diskriminuojami dėl įsidarinimo, paaukštinimo darbe, dalyvavimo mokymuose.
1.2.1. ES šalyse narėse teikiamų socialinių garantijų vyresnio amžiaus asmenims, norintiems
dalyvauti darbo rinkoje, palyginimas
Piniginės paramos garantijos
Europos Sąjungos šalyse narėse (dalyvavo: Belgija, Prancūzija, Vokietija, Graikija, Italija, Nyderlandai,
Jungtinė Karalystė) vykdytas projektas „Amžiaus barjerų įveikimas integracijoje į darbo rinką ir
7 Walker A. Investing in Ageing Workers – A Framework for Analysing Good Practice in Europe. Dublin: European
Foundation for the Improvement of Working and Living Conditions, 1995.
9

mokymus“ 8 atskleidė, kad vyresnio amžiaus bedarbių integracijos į darbo rinką sėkmė arba
nesėkmė priklauso nuo įvairių išmokų, kurias teikia valstybė: pensinių išmokų, socialinės apsaugos
(paramos) išmokų, atleidimo iš darbo išmokų ir pan. Pavyzdžiui, buvo nustatyta, jog socialinių
išmokų ryšys su pajamomis iš darbo Graikijoje ir Italijoje veikė kaip barjeras gerąjai praktikai
tobulinti. Todėl buvo pateiktas siūlymas priimant sprendimus dėl vyresnio amžiaus asmenų
įdarbinimo atsižvelgti į socialinių išmokų dydžius, sąlygas ir kitas aplinkybes. Toliau šiame
skyrelyje bus aptartos įvairių ES šalių narių teikiamos garantijos derinti įvairias socialines išmokas
su pajamomis iš samdomo arba savarankiško darbo.
45–55 m., 55–62,5 m. amžiaus gyventojai. Lietuvoje asmenims, netekusiems darbo, tačiau
norintiems grįžti į darbo rinką, Nedarbo socialinio draudimo įstatymas 9 numato socialinio draudimo
nedarbo išmoką, kurios minimalus dydis (pastovi dalis) priklauso nuo išmokos mokėjimo mėnesį
galiojančių remiamų pajamų dydžio šalyje, o maksimalus dydis (kintama dalis) priklauso nuo
bedarbio buvusių pajamų. Asmenims, gaunantiems įvairias kitas socialines išmokas (valstybines
socialinio draudimo, šalpos arba valstybines pensijas, kompensacijas už ypatingas darbo sąlygas,
netekto darbingumo periodines išmokas dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų), mokama
tik nedarbo socialinio draudimos išmokos dalis, viršijanti gaunamą pensijų ar kompensacijų sumą.
Egzistuoja atvejai, kai socialinio draudimo nedarbo išmokos mokėjimas gali būti sustabdytas: kai
asmuo dalyvauja aktyviose darbo rinkos politikos priemonėse ir gauna darbo užmokestį arba
stipendiją, kai asmuo įsidarbina pagal terminuotą darbo sutartį arba gauna verslo liudijimą ne
ilgesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui. Išmokos mokėjimas nutraukiamas, jeigu asmuo atsisakė
darbo biržos siūlomo darbo, atsisakė dalyvauti įsidarbinimo plane numatytose aktyviose darbo
rinkos politikos priemonėse, nustatytu laiku netvyko į darbo biržą, baigiasi asmens leidimas dirbti
Lietuvos Respublikoje, baigiasi išmokos mokėjimo terminas, bedarbis įsidarbina arba dirba
savarankiškai, tampa nedarbingas, miršta. Visais kitais atvejais išmoka mokama ribotą laiką, kuris
priklauso nuo socialinio draudimo įmokų mokėjimo (darbo stažo): kuo ilgesnis laikotarpis, tuo
ilgiau mokama išmoka. Ilgiausiai be pertraukos išmoka gali būti mokama 9 mėnesius su galimybe
mokėjimą pratęsti dar 9 mėnesiams. Tik asmenims, kuriems iki senatvės pensijos liko 5 metai ir
jiems nepaskirta išankstinė senatvės pensija, šis laikotarpis gali būti pratęstas 2 papildomus
mėnesius. Bet kokiu atveju, išmokos mokėjimo laikotarpiu jos dydis palaipsniui mažinamas, taip
siekiama skatinti nedirbančio asmens motyvaciją ieškotis darbo arba dalyvauti darbo biržos
siūlomose priemonėse.
LR piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms įstatymas 10 tarp visų kitų
priemonių po lėšų testavimo numato socialinių pašalpų mokėjimą bedarbiams iš šeimų su žemomis
pajamomis (tame tarpe ir vienam gyvenančiam asmeniui). Čia vėlgi atskirai nekalbama apie
vyresnio amžiaus bedarbius. Socialinė parama gali būti suteikta bedarbiui, atsižvelgiant tik į
socialinę ekomoninę situaciją šeimoje.
Daugelio Europos Sąjungos šalių narių įstatymuose apie pinigines garantijas vyresnio amžiaus
bedarbiams 11 taip pat skiriama nedaug dėmesio. Vis dėlto kai kurios priemonės taikomos.
Pavyzdžiui, Vokietijos įstaigų/įmonių kolektyviniuose susitarimuose, įmonių susitarimuose arba
8 Combating age barriers in employment. Research summary. European Foundation for the Improvement of Living and
Working Conditions, 1997.
9 Lietuvos Respublikos Nedarbo socialinio draudimo įstatymas Nr.IX–1904, 2003 m. gruodžio 16 d.
10 Lietuvos Respublikos Piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems
asmenims) įstatymas Nr.IX–1675, 2003 m. liepos 1 d.
11 MISSOC 2005. Mutual Information System on Social Protection. Social Protection in the Member States of the
European Union, of the European Economic Area and in Switzerland. Situation on 1 January 2005. European
Commision, 2005.
10

individualiuose darbo kontraktuose leidžiama numatyti specialią dalinio užimtumo schemą, pagal
kurią leidžiamas nedarbo pašalpų mokėjimas vyresnio amžiaus darbuotojams (55 m. ir vyresniems):
– dirbantiems mažiausiai 15 valandų per savaitę arba
– kurių mėnesinės pajamos neviršija 400 eurų.
Tačiau jeigu tokio dalinio užimtumo darbuotojo pajamos padidėja 20 proc. ir į pensijų draudimo
fondą mokamos įmokos, kurių dydis siekia privalomų įmokų dydį (90 proc. skirtumo tarp algos ir
dalinio užimtumo išmokos kompensuoja federalinė darbo birža), laikoma, kad asmeniui darbo vieta
suteikta.
Ispanijoje vyresnio amžiaus bedarbiams (55–60 m. amžiaus), kurie atitinka visus reikalavimus
senatvės pensijai gauti, tačiau nėra sulaukę pensinio amžiaus, gali būti mokama pašalpa, lygi
80 proc. vidutinės algos, turėtos per 6 mėnesius iki darbo netekimo. 60–65 m. amžiaus bedarbiams
mokama 75 proc. vidutinio priskaičiuoto darbo užmokesčio per atitinkamus paskutinius 6 mėnesius
(analogiška formulė taikoma ir senatvės pensijai apskaičiuoti). Atskirais atvejais leidžiamas
socialinės apsaugos išmokų vyresnio amžiaus asmenims sumavimas su pajamomis iš samdomo
darbo.
Suomijoje asmeniui gali būti mokama dalinio nedarbo socialinė išmoka 36 mėnesius, tačiau
netaikoma 57 m. amžiaus ir vyresniems asmenims.
Austrijoje kolektyvinėse sutartyse tarp socialinių partnerių leidžiama numatyti specialias priemones
vyresniems darbuotojams:
• dalinio užimtumo pašalpa vyresniems darbuotojams: vyrai gali mažinti savo darbo valandas
40–60 proc. nuo 56 m. amžiaus ir moterys nuo 51 m. amžiaus atitinkamai. Amžiaus ribą
numatoma didinti 6 mėnesiais kiekvienais metais iki 2013.
• gali būti numatytas tęstinio mokymo stipendijų mokėjimas (jeigu išpildytas reikalavimas
atitinkamo laukimo periodo bedarbio pašalpai gauti, darbuotojas negauna atlyginimo ilgiau nei
12 mėnesių arba dalyvauja mokymuose bent 16 valandų per savaitę); leidžiamas tęstinio
mokymo stipendijos ir darbo pajamų sumavimas (iki ribinių darbo pajamų 323,46 eurų per
mėnesį, jeigu iš stipendijos sumos neišskaitomos privalomo socialinio draudimo įmokos).
Įvairesnių nedarbo socialinių išmokų ir pajamų iš darbo derinimo priemonių taikoma atvejams,
kurie nesiejami su konkrečiu amžiumi, tačiau jas naudinga apžvelgti siekiant praplėsti taikomų
praktikų pažinimą. Atkreiptinas dėmesys, jog skirtingos strategijos laikomasi pilno ir dalinio
užimtumo (arba visiško nedarbo ir dalinio nedarbo, atitinkamai) atvejais bei nedarbo socialinio
draudimo išmokų ir socialinės paramos nedarbo išmokų teikimo atvejais.
Daugelis ES šalių narių neleidžia sumuoti visiško nedarbo socialinių išmokų su pajamomis iš
samdomo arba savarankiško darbo (Airija, Jungtinė Karalystė, Švedija, Italija, Kipras, Estija,
Latvija, Lenkija, Slovėnija). Danijoje ir Ispanijoje šių pajamų sumavimas neleidžiamas bendru
atveju, tačiau išskirtiniais atvejais gali būti padarytos išimtys, dėl kurių sprendimai priimami
atskirai.
Ispanija ir Portugalija neleidžia sumuoti socialinio draudimo nedarbo išmokų su pajamomis iš pilno
užimtumo, tačiau Ispanija leidžia sumuoti su pajamomis iš dalinio užimtumo (netaikoma
Lietuvoje). Su pajamomis iš dalinio užimtumo Ispanijoje leidžiama sumuoti ir socialinės paramos
išmokas bedarbiui, jeigu suma neviršija 75 proc. minimalios algos.
Kitais atvejais nedarbo socialinių išmokų sumavimas su pajamomis iš samdomo arba savarankiško
darbo leidžiamas su tam tikrais apribojimais:
• ribojama darbo pajamų suma (Austrija – neapmokstinamos ir neperskirstomos pašalpos
(nedarbo pašalpa, piniginė parama nedarbo atveju, prisitaikymo pašalpa, dalinė prisitaikymo
pašalpa vyresniems darbuotojams) gali būti sumuojamos su darbo pajamomis, neviršijančiomis
323,46 eurų per mėnesį; Belgija – pajamų iš alternatyvios profesinės sumavimas leidžiamas
maksimaliai iki 130 proc. socialinio draudimo bedarbio pašalpa dienos dydžio; Čekija – gali
būti sumuojama tik 1/2 minimalios algos (118 eurų) su nedarbo socialinio draudimo arba su
11

socialinės paramos išmokomis; Slovakija – sumavimas leidžiamas, jeigu pajamos iš atsitiktinių
darbų žemesnės nei 21 euras per savaitę);
• socialinės išmokos suspenduojamos arba mažinama jų suma (Vokietija – pajamos iš bet kokio
dalinio užimtumo (mažiau kaip 15 valandų per savaitę) mažina socialinio draudimo bedarbio
pašalpą; darbo pajamos iki 20 proc. bedarbio pašalpos (apie 165 eurų) įtakos bedarbio pašalpai
neturi; Liuksemburgas – jeigu pajamos iš darbinės veiklos 10 proc. viršija maksimalią teikiamą
kompensaciją, bedarbio pašalpa mažinama viršijamu dydžiu; Vengrija – bedarbio pašalpa
ribojama, jeigu asmuo pradeda dalyvauti pajamas duodančioje veikloje, išskyrus trumpalaikę
veiklą, ne ilgesnę nei 90 kalendorinių dienų, per kurias bedarbio pašalpa suspenduojama, arba
kai asmuo sutinka dalyvauti profesiniuose mokymuose, kuomet mokama nuolatinė vienos
minimalios algos dydžio išmoka; Malta – nedarbo pašalpa nemokama, jeigu asmuo dalyvauja
kokioje nors profesinėje veikloje arba atliko darbą, duodantį pajamų; Nyderlandai – bedarbio
asmens darbo pajamos ir partnerio pajamos apriboja bedarbio pašalpą);
• ribojamas dirbamas laikas (Graikija – bedarbiui, gaunančiam bedarbio pašalpą, leidžiama dirbti
iki 3 dienų per savaitę arba 12 dienų per mėnesį; Prancūzija – socialinio draudimo bedarbio
pašalpas iš dalies laikinai leidžiama sumuoti su darbo pajamomis iš dalinio užimtumo;
socialinės paramos nedarbo išmokas leidžiama sumuoti, tačiau taikomas laiko limitas);
• nedarbo socialinių išmokų sumavimas su pajamomis iš samdomo arba savarankiško darbo
leidžiamas, jeigu asmuo turi išlaikytinių šeimos narių (Belgija).
Lietuva, kaip ir daugelis kitų ES šalių narių (Čekija, Estija, Kipras, Latvija, Lenkija, Malta,
Slovakija, Slovėnija, Vengrija, t.y. naujos šalys narės, bei šalys – senbūvės: Danija, Jungtinė
Karalystė, Nyderlandai) savo įstatymuose nenumato jokių specialių priemonių dalinio užimtumo
atveju. Kitose šalyse narėse nedarbo socialinės išmokos sumuojamos su pajamomis iš dalinio
užimtumo, taikant tam tikrus apribojimus:
• ribojama darbo pajamų suma (Airija – kai socialinės paramos bedarbio pašalpos gavėjas dirba
nepilną laiką arba atsitiktinius darbus, jam gali būti mokama už pilną savaitę, 60 proc. mažinant
vidutines savaitės darbo pajamas; Belgija – kaip ir pilno užimtumo atveju, nedarbo socialinių
išmokų sumavimas su pajamų iš alternatyvios profesinės veiklos leidžiamas maksimaliai iki
130 proc. socialinio draudimo bedarbio pašalpos dienos dydžio; Ispanija – leidžiamas
socialinės paramos bedarbio pašalpos sumavimas su darbo pajamomis iš nepilno užimtumo,
kurios neviršija 75 proc. minimalios algos);
• ribojama arba suspenduojama bedarbio pašalpa priklausomai nuo dalinio užimtumo (Prancūzija
– darbo pajamos sumuojamos toms valandoms, kuomet nebuvo mokama bedarbio pašalpa;
Suomija – bedarbio pašalpa lygi pilnai bedarbio pašalpai minus 50 proc. algos arba kitų darbo
pajamų; Nyderlandai – pajamos iš užimtumo apriboja bedarbio pašalpos papildomos dalies
dydį – jis priklauso nuo paties asmens darbo pajamų dydžio ir nuo partnerio pajamų dydžios);
• ribojamas darbo laikas (Graikija – kaip ir pilno užimtumo atveju, bedarbis asmuo gali dirbti iki
3 dienų per savaitę (arba 12 dienų per mėnesį) tuo pat metu, kai gauna bedarbio pašalpą;
Švedija – atsižvelgiama į nedirbtas valandas per savaitę, lyginant su buvusiu darbo laiku, už
nedirbtas valandas teikiama kompensacija);
• dalinis nedarbas, paliekant darbo pajamas ir nedarbo išmokas gali būti leidžiamas dėl tam tikrų
priežasčių (Liuksemburgas – nedarbas dėl oro sąlygų, plėtros, recesijos, struktūrinių priežasčių;
Ispanija – iki pilno bedarbio statuso suteikimo);
• nedarbo socialinių išmokų sumavimas su pajamomis iš samdomo arba savarankiško darbo
leidžiamas, jeigu asmuo turi išlaikytinių šeimos narių (Belgija).
Pensinio amžiaus gyventojai. Senatvės pensininkų motyvaciją dirbti gali paskatinti galimybė
padidinti savo pajamas, tai yra kartu su senatvės pensijos išmokomis gauti pajamas iš darbinės
veiklos. Sulaukusiems senatvės pensijos amžiaus darbuotojams kai kuriose ES šalyse narėse
12

leidžiama pasirinkti gauti pilną senatvės pensiją ar dalinę senatvės pensiją. Taip pat pensinio
amžiaus sulaukusiam asmeniui leidžiama apsispręsti toliau tęsti veiklą profesinėje veikloje ar
pasitraukti iš darbo rinkos.
Lietuvoje pilną senatvės pensiją leidžiama sumuoti su pajamomis iš darbo, netaikant jokių
apribojimų 12 .
ES šalyse narėse garantuojamos gana skirtingos galimybės derinti pilnos arba dalinės pensijos
išmokas su darbo pajamomis 13 :
• Pilną senatvės pensiją sumuoti su pajamomis iš darbo leidžia Švedija, Jungtinė Karalystė,
Austrija, Čekija, Vengrija, Lenkija, Slovakija, Portugalija. Šiose šalyse gaunamos darbo pajamos
neturi poveikio nei senatvės pensijos išlaikymui, nei jos dydžiui. Apmokestinamos dažniausiai tik
darbo pajamos, be to, bendrąja tvarka.
• Su darbo pajamomis neleidžiama sumuoti ankstyvos pensijos (Čekija, Estija, Latvija).
• Kipre šiuo požiūriu priemonės nenumatytos.
• Senatvės pensiją sumuoti su pajamomis iš darbo leidžiama, tačiau taikomi apribojimai arba
reikalavimai:
• Ribojamos darbo pajamos (Italija – iki minimalios senatvės pensijos; Malta – iki valstybinės
minimalios algos; Prancūzija – iki senatvės pensijos; Liuksemburgas – iki socialinės
minimalios algos; kitose šalyse – fiksuota suma). Skirtingos darbo pajamų ribos taikomos
priklausomai nuo užimtumo pobūdžio (samdomas ar savarankiškas darbas) ir nuo šeiminės
padėties (yra vedę ar vieniši, turi išlaikytinių šeimos narių). Kai pajamos iš profesinės veiklos
viršija minėtas ribas, vėlgi taikomos skirtingos strategijos:
a) mažinama senatvės pensijos išmoka (Belgija – jeigu darbo pajamos numatyta ribą viršija ne
daugiau kaip 15 proc., atitinkamu procentu mažinama senatvės pensijos išmoka; jeigu darbo
pajamos numatytą ribą viršija daugiau kaip 15 proc., pensija nemokama; Danija – pensija
mažinama suma, kuri lygi 30 proc. nuo darbo pajamų, o kiekvieno vedusio senatvės
pensininko pensijos priedas mažinamas suma, lygia 30 proc. nuo pensininko ir jo/jos
sutuoktinio darbo pajamų; Graikija – nustatytą ribą viršijanti pensijos dalis mažinama
70 proc.; Liuksemburgas – pensija mažinama 50proc.; Italija – su darbo pajamomis leidžiama
sumuoti pensijos dalį, kuri lygi minimaliai pensijai plius 70 proc. dalies, viršijančios
minimalią pensiją);
b) mažinamos darbo valandos (Suomija – iki 16–28 valandų per savaitę);
c) senatvės pensijos mokėjimas suspenduojamas (Malta);
d) ankstyvos senatvės pensijos mokėjimas apribojamas(Austrija, Liuksermburgas).
• Mažinama arba suspenduojama senatvės pensijos išmoka, o darbo pajamos neribojamos
(Slovėnija – pensinio amžiaus asmenų (vyrų iki 63 m., moterų iki 61 m.) uždarbis senatvės
pensijos dydį mažina nuo 5–31 proc.; Danija – mažinama senatvės pensijos papildoma dalis;
Ispanija – suspenduojama pilna senatvės pensija).
• Ribojamas amžius (Airija, Vokietija – iki 65 m. amžiaus; Suomija – 58–67 m. amžiaus; Italija –
58 m. amžiaus ankstyvos senatvės pensijos atveju, jeigu asmuo tenkina įmokų mokėjimo stažo
reikalavimus (37 m.)).
• Nyderlanduose sumavimas leidžiamas, tačiau papildomos dalies dydis priklauso nuo partnerio,
jaunesnio nei 65 m., darbo pajamų dydžio.
• Konkreti darbinė veikla turi būti pradėta pensiniame amžiuje (Prancūzija – leidžiamas pilnas
sumavimas; Estija – lengvatinėmis sąlygomis teikiamos senatvės pensijos bei kasmetinė renta
nesumuojamos su pajamomis iš darbo, jeigu asmuo lieka dirbti profesinėje veikloje, kuri
suteikė teisę į tokias pensijas).
12 Lietuvos Respublikos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas Nr.I-549, 1994 m. liepos 18 d.
13 MISSOC 2005. Mutual Information System on Social Protection. Social Protection in the Member States of the
European Union, of the European Economic Area and in Switzerland. Situation on 1 January 2005. European
Commision, 2005.
13

• Darbinė veikla, kurioje dalyvauja pensininkas, turi būti patvirtinta kompetentingos
administracijos (Graikija).
Dalinė senatvės pensija Lietuvoje netaikoma, kaip ir Čekijoje, Estijoje, Graikijoje, Airijoje,
Italijoje, Kipre, Latvijoje, Vengrijoje, Maltoje, Nyderlanduose, Austrijoje, Lenkijoje, Portugalijoje,
Slovakijoje, Suomijoje, Švedijoje, Jungtinėje Karalystėje. Kitose šalyse narėse dalinė pensija ne tik
taikoma, bet ir leidžiama ją sumuoti su samdomo arba savarankiško darbo pajamomis, tačiau
taikomos tam tikros sąlygos 14 :
• ribojama amžius (Ispanija, Prancūzija – 60 m.; Danija – 60–65 m. amžiaus);
• ribojamas pensijos dydis (Prancūzija – jeigu dirba 80–60 proc. pilno darbo laiko, mokama
30 proc.; jeigu dirba 60–40 proc. pilno darbo laiko, mokama 50 proc.; jeigu dirba mažiau nei
40 proc. pilno darbo laiko, mokama 70 proc.; Danija – jeigu asmenys dirba mažiausiai 7
valandomis arba bent ketvirtadaliu laiko trumpiau, mokama 82 proc. maksimalios dienos
pašalpos; Slovėnija – dirbama nepilną darbo dieną ir mokama 1/2 senatvės pensijos; Vokietija –
dalinės pensijos dydis gali sudaryti 1/3, 1/2 arba 2/3 pilnos pensijos dydžio);
• dėl dalinės pensijos susitariama kontrakto būdu (Ispanija).
Išlaikymo darbo rinkoje garantijos
45–55 m., 55–62,5 m. amžiaus gyventojai, Pensinio amžiaus gyventojai. Dirbančiųjų išlaikymas
darbo rinkoje priklauso mažiausiai nuo dviejų subjektų: darbuotojo ir darbdavio. Vyresnio amžiaus
darbuotojo motyvaciją išlikti darbo rinkoje veikia asmeninis ir/arba šeimos pragyvenimo lygis,
sveikata, savirealizacijos poreikis, kiti veiksniai. Darbdavio suinteresuotumą išlaikyti darbuotoją
lemia pirmiausiai darbo jėgos poreikis, ypač turinčios reikiamas kvalifikacijas bei darbo patirtį, bei
galimybės išsaugoti darbo vietą. Platesniame kontekste galimybes darbo rinkoje išsaugoti vyresnio
amžiaus darbuotojus lemia makro veiksniai: situacija darbo rinkoje, ekonominė šalies būklė,
pagaliau visuomenės požiūris į vyresnio amžiaus dirbančiuosius, kt. Apžvelgus Europos Sąjungos
šalių narių patirtį nepavyko aptikti didelės įvairovės socialinių garantijų, kurios padėtų darbo
rinkoje išsaugoti vyresnio amžiaus dirbančiuosius. Priemones galima suskirstyti pagal taikinius:
• darbdaviams teikiamos garantijos (pavyzdžiui, Slovėnija 15 – įmokų į socialinį draudimą
subsidijos darbdaviams, kurie įdarbina 55 m. amžiaus ir vyresnius darbuotojus);
• darbuotojams teikiamos garantijos (atidėta senatvės pensija, dalinė pensija).
Atidėta pensija 16 taikoma, nereikalaujant papildomų sąlygų Vokietijoje, Estijoje, Latvijoje,
Austrijoje, Portugalijoje, Slovakijoje. Tuo tarpu Belgijoje, Graikijoje, Airijoje, Liuksemburge,
Nyderlanduose atidėta pensija netaikoma. Kitose ES šalyse narėse atidėta pensija teikiama su
palankiomis arba mažiau palankioms sąlygomis 17 :
• taikomas privalomo draudimo stažo reikalavimas (Lietuva – 30 m.; Slovėnija – 38 m. moterims
ir 40 m. vyrams; Italija, Prancūzija – 40 m.; Vengrija; Švedija);
• taikomi amžiaus apribojimai:
a) asmens amžius atidėtos pensijos pradžioje (Čekijoje – 90 dienų po standartinio senatvės
pensijos amžiaus; Slovėnija – 61 m. moterims ir 63 m. vyrams; Danija, Prancūzija,
14 MISSOC 2005. Mutual Information System on Social Protection. Social Protection in the Member States of the
European Union, of the European Economic Area and in Switzerland. Situation on 1 January 2005. European
Commision, 2005.
15 http://www.eiro.eurofound.ie/thematicfeature10.html
16 Asmuo sulaukęs senatvės pensijos amžiaus dirba toliau, negaudamas priklausančios senatvės pensijos išmokos.
17 MISSOC 2005. Mutual Information System on Social Protection. Social Protection in the Member States of the
European Union, of the European Economic Area and in Switzerland. Situation on 1 January 2005. European
Commision, 2005.
14

Portugalija, Suomija (valstybinei pensijai), Vokietija – 65 m.; Danija (papildomai pensijos
daliai) – 67 m.; Suomija (su darbo pajamomis siejamai pensijai) – 68 m.);
b) maksimali asmens amžiaus riba atidėtai pensijai (Jungtinė Karalystė (galiojo moterims iki
2005–04), Italija, Malta – 65 m.; Kipras – 68 m.; Jungtinė Karalystė (galiojo vyrams iki
2005–04), Danija (papildomai pensijos daliai), Portugalija – 70 m.);
• daro įtaką pensijos formulei:
a) senatvės pensija didinama už kiekvienus atidėtus metus (Lietuva – 8 proc.; Austrija –
4,2 proc., maksimaliai iki 12,6 proc.; Ispanija – 2 proc.; Italija (neįgijusiems teisės į senatvės
pensiją) – 3 proc. arba 3,5 proc. priklausomai nuo amžiaus; Jungtinė Karalystė – 7,5 proc.;
Kipras – 0,5 proc.; Portugalija – 10 proc.; Slovėnija – 3 proc. pirmais senatvės pensijos
metais, 2,6 proc. antrais, 2,2 proc. trečiais, 1,8 proc. ketvirtais, 1,5 proc. penktais ir
kiekvienais papildomais metais);
b) senatvės pensija didėja už kiekvieną atidėtą mėnesį arba 30 dienų (Estija – 0,9 proc.;
Vengrija – 0,5 proc.; Suomija – 0,6 proc.; Švedija – 0,7 proc.; Vokietija – 0,5 proc.; Danija –
procentu, kuris apskaičiuojamas aktuariniu metodu);
c) senatvės pensija didėja už kiekvieną papildomai išdirbtą ketvirtį (Prancūzija – 0,75 proc.);
d) senatvės pensijos skaičiavimo bazė didinama už kiekvienas atidėtas 90 dienų (Čekija –
1,5 proc.);
e) jeigu asmens atlyginimas aukštesnis nei iki pensijos, perskaičiuojamas pensijos dydis
(Malta);
f) padidėja socialinio draudimo trukmė (Prancūzija – jeigu apdraustasis neišpildo draudimo
trukmės sąlygos pagal gimimo metus; Lenkija).
1.2.2. ES šalyse narėse taikomų paramos priemonių vyresnio amžiaus asmenims, norintiems
dalyvauti darbo rinkoje, palyginimas
Bendrosios vyresnio amžiaus žmonių užimtumo didinimo priemonės
Vyresnio amžiaus asmenų užimtumo didinimo priemonės pirmiausiai siejamos su tiesioginiu arba
netiesioginiu amžiaus barjerų šalinimu, sukuriant aplinką, kurioje asmuo galėtų plėtoti savo
galimybes nepatirdamas nesėkmių dėl savo amžiaus. Su įdarbinimu susijusią gerąja praktiką
apibūdina penkios dimensijos (Casey, Metcalf, Lakey, 1993 18 ):
1) Galimybė įsidarbinti ir pasitraukti iš darbo rinkos;
2) Mokymai, tobulinimas ir paaukštinimas (pareigose);
3) Lanksčios užimtumo formos (grafikai);
4) Ergonomika ir darbo pobūdis;
5) Kintantis požiūris į vyresnio amžiaus dirbančiuosius.
Tuo tarpu vyresnio amžiaus asmenų integracijos į darbo rinką praktikos pavyzdžių ES šalyse narėse
analizė 19 išryškino bendras tendencijas:
• Pokyčiai dažniausiai vyksta sąlyginai didelėse privataus sektoriaus pelno siekiančiose įmonėse,
rečiau – valstybinėse ir pelno nesiekiančiose įmonėse.
• Įmonėje kylančios iniciatyvos dažniausiai susijusios su joje dirbančiais asmenimis, t.y. daugeliu
atvejų nekuriama bendra žmogiškųjų išteklių valdymo strategija.
18 Casey B., Metcalf H., Lakey J. Human Resource Strategies and the Third Age: Policies and Practices in the UK //
Taylor P., et al., Age and Employment. London: IPM, 1993.
19 Combating age barriers in employment. Research summary. European Foundation for the Improvement of Living and
Working Conditions, 1997.
15

• Populiariausios priemonės – lankstus darbo organizavimas, profesiniai mokymai; mažiau
populiarus – įdarbinimas. Ypač retas – organizacijos požiūrio keitimas į vyresnio amžiaus
dirbančiuosius.
• Visos gerosios praktikos priemonės tarpusavyje susijusios (taikant vieną priemonę negalima
ignoruoti ir kitų darbo jėgos valdymo aspektų).
ES užimtumo politikos dalies „Gyvenimo sąlygos ir darbo sąlygos“ sudėtyje paskutinį dešimtmetį
įgyvendintas projektas (dalyvavo ES šalys narės: Belgija, Prancūzija, Vokietija, Graikija, Italija,
Nyderlandai, Jungtinė Karalystė) „Amžiaus barjerų įveikimas integracijoje į darbo rinką ir
mokymus“ 20 atskleidė, kad vyresnio amžiaus dirbančiųjų išlaikymo, reintegracijos bei permokymų
pagrindiniai barjerai yra:
1) geros praktikos stoka;
2) socialinių partnerių nepakankamas bendradarbiavimas;
3) iniciatyvų stoka tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuose.
Vyresnio amžiaus žmonių integracijos į darbo rinką barjerų šalinimo priemonių pasirinkimą lemia
trys pagrindiniai veiksniai 21 :
1) ekonominės ir darbo rinkos aplinkybės (sąlygos), kuriomis įmonė veikia (išstūmimo veiksnys):
vienokios priemonės pasirenkamos, kai darbo rinkoje juntama darbo jėgos stoka, kitokios – kai
darbo rinkoje juntamas darbo jėgos perteklius (pavyzdžiui, kvalifikuoto vidurinio medicinos
personalo trūkumo problemą Italijos L’Incontro ir Belgijos Onze Lieve Vrouw Middelares
ligoninės išsprendė įdarbindamos vyresnio amžiaus medicinos seseris; tuo tarpu Trento darbo
birža ir Prancūzijos draudimo bei chemijos pramonės kompanijos gerųjų iniciatyvų ėmėsi esant
darbo jėgos pertekliui).
2) pokyčiai valstybės politikoje (išstūmimo veiksnys): ankstyvo pasitraukimo subsidijų, grantų
specialioms mokymo priemonėms arba darbo vietų kūrimo finansavimo nutraukimas
(pavyzdžiui, dėl šių priežasčių vietoje visiško pasirinktas dalinis pasitraukimas į pensiją
Prancūzijos draudimo ir chemijos pramonės kompanijose; Nyderlandų darbo biržos programas
mokytojams įtakojo pasikeitusi vyriausybės politika švietimo sektoriaus atžvilgiu). Centrinės ir
vietinės valdžios institucijos gerąją praktiką gali paveikti įvairiai: skatinti tobulėti; kontoliuoti,
kad pokyčiai vyktų; skatinti organizacijas nusileisti; kaip pagrindinis valdytojas – diegti gerąją
praktiką savo pasirinktu būdu (pavyzdžiui, Vokietijos įmonės GFAW ir Trento darbo biržos
pavyzdžiai atskleidė didžiules darbo vietų kūrimo ir vyresnio amžiaus dirbančiųjų valdymo
galimybes, skatinant atsakingą požiūrį į užimtumą ir mokymus). Tačiau valstybinis sektorius
gali veikti ir negatyviai; tai dažniausiai susiję su socialine apsauga, gausybe mokestinių sistemų
ir mokesčių sistema.
3) organizacinė kultūra (įtraukimo veiksnys): darbo jėgos valdymo tradicijos, personalo politika ir
valdymo pobūdis gali skatinti gerąją praktiką arba ją slopinti, naikinant vyresnio amžiaus
asmenų integracijos į darbo rinką barjerus. Tačiau atvejų studijos rodo, kad personalo politika
paprastai veikia viena – negatyvia – kryptimi. Neigiamų pasekmių padeda išvengti socialinė
partnerystė. Kultūrinis kontekstas palankiai veikia vyresnio amžiaus dirbančiųjų išsaugojimą bei
įdarbinimą tradiciniuose amatuose arba šeimynine ranga veikiančiose įmonėse. Siekiant
palaikyti gerąją praktiką visose įmonės srityse, kartais būtina iš esmės keisti organizacinę
kultūrą. Tokiais atvejais požiūrio į dirbančiųjų amžių pokyčiai tampa viena iš svarbiausių
organizacinės kultūros pasikeitimo aspektų, o kruopštus planavimas ir pasirengimas yra sėkmės
garantai. Konsultavimasis su specialistais ir jų atsakomybė, viešas problemų aptarimas – taip pat
gerosios praktikos pavyzdžiai. Pastebėta, kad diskriminaciniai barjerai dirbančiųjų amžiaus
atžvilgiu dažniausiai kyla dėl diskriminuojančių nuostatų, požiūrių arba sąmoningo siekio tam
20 Combating age barriers in employment. Research summary. European Foundation for the Improvement of Living and
Working Conditions, 1997.
21 Ten pat.
16

tikrų verslo tikslų, arba dėl abiejų priežasčių (ši priežastis paskatino Nyderlandų DSM sukurti
išsamią darbo išteklių strategiją, orientuotą į amžių: DSM turėjo labai pozityvią organziacinę
kultūrą, tačiau amžiaus barjerai tebebuvo problema dėl kai kurių vadovų nuostatų). Tačiau
nepaisant geros organizacinės kultūros, problemos gali kilti pačiame procese. Sunkumai
įtraukiant vyresnio amžiaus asmenis į mokymus, patirties stoka realizuojant į amžių orientuotą
strategiją, politikos įgyvendinimas ir eksperimentavimas. Gerosios praktikos įtraukimas sukuria
dilemas profesinėms sąjungoms.
Apibendrinant galima teigti, kad siekiant į darbo rinką sėkmingiau integruoti vyresnio amžiaus
asmenis nėra būtina speciali „pagyvenusio dirbančiojo“ politika, pakaktų bendrosios žmogiškųjų
išteklių strategijos. Esant poreikiui, aktyvios priemonės, nukreiptos į vyresnio amžiaus asmenis,
atsidūrusius už darbo rinkos, gali būti pakeistos visuotinėmis priemonėmis, sukurtomis apsisaugoti
nuo amžiaus diskriminacijos ir nuo bedarbystės. Pasirinkimo klausimas galėtų kilti tik pasirenkant
konkrečias priemones.
Vyresnio amžiaus žmonių išlaikymo darbo rinkoje priemonės
ES šalių narių konkrečių įmonių 22 praktikos analizės pagrindu išskirti esminiai gerosios
praktikos elementai, kurie teikia didžiausias vyresnio amžiaus žmonių išlaikymo darbo rinkoje
garantijas:
• Lankstūs darbo grafikai: tai lankstus užimtumas vyresnio amžiaus žmonėms, kuris gali būti
numatytas kontraktuose, kolektyviniuose susitarimuose ir kt.
• Vyresnio amžiaus gyventojų rėmimas ir palaikymas: apima vyresnio amžiaus darbuotojų
įtraukimą į priemonių įgyvendinimą; aktyvų vyresnio amžiaus darbuotojų rėmimą; vyresnio
amžiaus vyrų ir moterų įtraukimą; vyresnio amžiaus darbuotojų išlaikymą; vyresnio amžiaus
darbuotojams draugišką aplinką.
• Darbo organizavimas: amžių atitinkanti organizacinė kultūra; aukštųjų technologijų
panaudojimas; atsargus planavimas ir įgyvendinimas. Planavimo ir įgyvendinimo etape
organizuojant darbą svarbūs tokie punktai: (1) nuoseklus ir kruopšus pilotinis pasirengimas
(tyrimai apie įdarbinimo tendencijas, dirbančiųjų amžiaus pasiskirstymą, darbo rinkos
perspektyvas), (2) palaipsnis ir lankstus įgyvendinimas, (3) periodinis rezultatų vertinimas.
• Tarpgeneraciniai ryšiai: aukštas perdavimo potencialas; integruoto amžiaus valdymo
strategijos; vyresnio amžiaus darbuotojų panaudojimas kaip pagalbininkų; vyresnio amžiaus
asmenų panaudojimas kaip mokytojų; tarpgeneracinis pasidalinimas žiniomis; aukštos
kvalifikacijos vyresnio amžiaus darbuotojų darbinio gyvenimo išplėtimas.
• Darbo vietų vyresnio amžiaus darbuotojams kūrimas: darbo vietų kūrimas vyresnio amžiaus
darbuotojams, tame tarpe ir žemos kvalifikacijos; kolektyviniai susitarimai dėl vyresnio
amžiaus darbuotojų įdarbinimo; darbo vietų vyresnio amžiaus darbuotojams kūrimas;
pirmumas įsidarbinant vyresnio amžiaus darbuotojams; valstybinio sektoriaus lėšų
panaudojimas darbo vietoms kurti tarpininkavimo pagrindu.
• Socialinė apsauga: strategiškai svarbus sveikatos ir socialinės rūpybos sektorius; visiško
pasitraukimo į pensiją keitimas į palaipsnį ankstyvą pasitraukimą; rūpybos kokybės
tobulinimas; parama savipagalbos grupėms.
22 Belgija (IBM Skill Team, Onze Lieve Vrouw Middelares ligoninė, The Passantenhuis); Italija (IBM Sernet,
L’Incontro Cooperative, Province Trento); D. Britanija (Londono Borough of Hounslow, St. Ivel, Glaxo R & D,
POPE); Nyderlandai (DSM Limburg BV, Fontijne Holland, Forum Wisselwerk); Vokietija (Wilkhahn GmbH,
Stahlwerke Bremen, GFAW); Graikija (Titan Group, Delta Group, SISEMA); Prancūzija (Baldų kompanija, Draudimo
kompanija, Chemijos kompanija) (Combating age barriers in employment. Research summary. European Foundation
for the Improvement of Living and Working Conditions, 1997.).
17

Vyresnio amžiaus žmonių profesinės reabilitacijos priemonės
Vyresnio amžiaus darbuotojai patiria nevienodas problemas ir turi nevienodas galimybes dalyvauti
profesiniuose mokymuose ir kitose profesinės reabilitacijos priemonėse. ES šalyse narėse stebima
tendencija, jog 40–50 metų darbuotojai sėkmingai dalyvauja mokymuose, tuo tarpu nekvalifikuoti
55 metų ir vyresni darbuotojai dėl įvairių priežasčių neretai lieka neįtraukti į profesinių mokymų
programas arba neturi galimybių juose dalyvauti.
ES šalių narių konkrečių įmonių 23 praktikos analizės pagrindu išskirtos priemonės, garantuojančios
didžiausią profesinės reabilitacijos efektą siekiant integruoti vyresnio amžiaus asmenis į darbo
rinką:
• apmokymai smulkiojo verslo sektoriuje: juos skatinti padėtų pirmiausiai vadovų išsilavinimas
bei sąmoningas poreikio kurti bendrą darbo jėgos valdymo strategiją kiekvienoje įmonėje
supratimas;
• atsižvelgimas į asmenų, turinčių žemą pagrindinį išsilavinimą, poreikius: įtraukimo į mokymus
atveju sėkmės garantas yra kursų atitikimas specialiems poreikiams ir tinkamai parinkti
metodai (su turimomis žiniomis susietas mokymas);
• darbuotojų kaitos stabdymas kartu sprendžiant darbinių gebėjimų stokos problemas: iniciatyvos
darbo vietoje; tiesioginis dalyvavimas iniciatyvų įgyvendinime; atviras iniciatyvų dėl seminarų,
mokymų, publikacijų aptarimas su tarnautojais ir atskiromis dirbančiųjų grupėmis;
• mokymo iniciatyvos bei mokymo metodai, pritaikyti vyresnio amžiaus darbuotojams:
specialios priemonės, taikomos jaunesnio amžiaus asmenims, gali neigiamai įtakoti vyresnius
asmenis,
• tęstiniai mokymai;
• vyresnio amžiaus darbuotojų mokymas naujų technologijų;
• įdarbinimo ir mokymo veiksmai;
• specialios programos moterims.
1.3. ANALIZĖS APIE VYRESNIO AMŽIAUS ASMENŲ UŽIMTUMO DIDINIMO GALIMYBES
APIBENDRINIMAS
1. Vietoje susitelkimo ties vėlyvuoju asmens darbinio gyvenimo periodu, integruota politika gali
pakeisti visą karjerą. Tokia strategija padėtų išvengti tarpgeneracinės trinties, efektyviau
apsaugotų vyresnio amžiaus darbuotojus ir padėtų išvengti jų diskriminacijos darbe, pagaliau
vietoje keleto vienkartinių arba specialių priemonių sudarytų galimybes pateikti visuotinę darbo
išteklių strategiją, susijusią su amžiumi ir užimtumu.
2. Europos institucijos imasi veiksmų makro lygmenyje, tačiau amžiaus barjerų įveikimas
efektyviausias organizacijos lygmenyje, kuriame tiesiogiai dalyvauja ir savo vaidmenis atlieka
socialiniai partneriai. Geriausio rezultato būtų galima pasiekti derinant socialinių partnerių
veiksmus tiek mikro, tiek makro lygmenyse:
• Darbdavių svarbiausi veiksmai: su amžiumi susijusios politikos tobulinimas visuose
organizacijos lygmenyse, eksperimentuojant, kokius rezultatus duoda įtraukimas į darbą,
mokymai, kiti užimtumo segmentai; sąlygų, kuriomis individai galėtų planuoti savo karjeras,
kūrimas; darbo jėgos personalo, vadovų ir kito personalo įtraukimas į mokymus, atsižvelgiant į
23 Belgija (IBM Skill Team, Onze Lieve Vrouw Middelares ligoninė, The Passantenhuis); Italija (IBM Sernet,
L’Incontro Cooperative, Province Trento); D. Britanija (Londono Borough of Hounslow, St. Ivel, Glaxo R & D,
POPE); Nyderlandai (DSM Limburg BV, Fontijne Holland, Forum Wisselwerk); Vokietija (Wilkhahn GmbH,
Stahlwerke Bremen, GFAW); Graikija (Titan Group, Delta Group, SISEMA); Prancūzija (Baldų kompanija, Draudimo
kompanija, Chemijos kompanija) (Combating age barriers in employment. Research summary. European Foundation
for the Improvement of Living and Working Conditions, 1997.).
18

amžių; pačių vyresnio amžiaus darbuotojų įtraukimas į diskusijas dėl amžiaus barjerų
panaikinimo; parama individams arba darbuotojų grupėms, kurie siekia tobulinti iniciatyvas
amžiaus barjerams įveikti; darbo stažo įtakos tyrimas (ypač kontroliuojant išmokas); tinkamai
pasirinkti priemones, kurios yra skirtingos didelėms ir mažoms bei vidutinio dydžio įmonėms.
• Vyresnio amžiaus darbuotojų vaidmuo: savo poreikių mokytis ir karjeros raidos įvertinimas;
mokymo poreikių aptarimas su vadovais; visų mokymo galimybių privalumų išnaudojimas;
jaunų žmonių vadovų vaidmens atlikimas; horizontalios, o ne vertikalios karjeros pasirinkimas
vyresniame amžiuje.
• Profesinių sąjungų vaidmuo: visų darbuotojų interesų atstovavimas, nepriklausomai nuo
amžiaus; įdarbinimo ir mokymo priemonių, kurios ištaisytų vyresnio amžiaus darbuotojų
patirtas nesėkmes, įtraukimas į kolektyvines sutartis; mokymų, atsižvelgiant į amžių,
organizavimas; pagalba vyresniems nariams atstovaujant jų interesus mokymo bei karjeros
raidos klausimų svarstymuose; tradicinės karjeros raidos modelių kaitos poreikio pripažinimas.
• Vyriausybės vaidmuo: gali tiesiogiai finansuoti arba subsiduoti iniciatyvas; reguliuoti darbo
rinkos bei visuomenės sukeliamus amžiaus barjerus; teikti neprivalomą darbdavių skatinimą.
• Nevyriausybinių organizacijų vaidmuo: skatinti vietinės/regioninės ekonomikos regeneraciją ir
įveikti amžiaus barjerus; prisidėti prie projektų įdarbinant ir/arba mokant vyresnio amžiaus
darbuotojus bei padedant juos įdarbinti kitiems.
• Nacionalinių darbdavių ir profesinių sąjungų organizacijų vaidmuo makro lygmenyje: nagrinėti
ryšius tarp amžiaus ir užimtumo; švietimo ir informacijos kampanijų metu skleisti gerosios
praktikos pavyzdžius jų nariams; šviesti vietinės valdžios atstovus apie susidariusias problemas
dėl amžiaus barjerų.
3. Vyresnio amžiaus gyventojų integracijos į darbo rinką sėkmė priklauso nuo veiksmų bei
politikos socialinėse srityse:
• Švietimas: darbdavių supratimo apie amžiaus diskriminacijos ir vyresnio amžiaus darbuotojų
netekimo sukeliamas pasekmes augimas; visuomenės švietimas, siekiant pakeisti negatyvų
požiūrį į vyresnio amžiaus dirbančiuosius ir klaidinančius stereotipus.
• Užimtumo politika: vyriausybės neturėtų imtis jokių politinių veiksmų, kurie veikia prieš
egzistuojančius stimulus kompanijoms išlaikyti darbuotojus; bendros užimtumo politikos
poreikis, kuris kreipia didesnį dėmesį bedarbystės prevencijai ir vyresnio amžiaus darbuotojų
skatinimui tęsti darbinę karjerą; subsidijų teikimas darbdaviams, taikantiems trumpalaikes
priemones vyresnio amžiaus darbuotojams įdarbinti; amžiaus barjerų šalinimas kuriant darbo
vietas ir mokymo schemas valstybiniame sektoriuje; aktyvios užimtumo politikos plėtotė,
nukreipta į sunkiai integruojamas grupes, tokias kaip vyresnio amžiaus darbuotojai (pvz., darbo
rinkos paslaugų tobulinimas); prevencinių priemonių darbo rinkos dalyviams ir esantiems už
jos ribų vystymas.
• Pensijos ir socialinės apsaugos politika: nacionalinei vyriausybei svarbu analizuoti ryšį tarp
pensijų, socialinės apsaugos, atleidimo išmokų su vyresnio amžiaus darbuotojų užimtumu. Bent
dviejose šalyse (Graikijoje ir Italijoje) toks ryšys veikė kaip barjeras gerąjai praktikai tobulinti.
• Specialios iniciatyvos vyresnio amžiaus darbuotojams integruoti: svarbu skirti vidinį ir išorinį
įdarbinimą; vidinis įdarbinimas apima kai kuriuos vyresnio amžiaus darbuotojus, tačiau kaip
grupė vyresnio amžiaus darbuotojai lieka neintegruota. Galimos įtakos: amžiaus limitų
nepaisymas; kompanijų skatinimas imtis privalomų veiksmų programų, susijusių su amžiumi ir
užimtumu – publikuoti patarimus apie gerąją praktiką, skleisti informaciją apie sėkmingas
iniciatyvas, platinti literatūrą ir kursų medžiagą apie amžiaus sampratą; mokymo standartų
patvirtinimas; NVO, vykdančių atitinkamus projektus, rėmimas.
19

2. NEĮGALIŲ ASMENŲ UŽIMTUMO DIDINIMAS
2.1. STATISTINIŲ RODIKLIŲ APIE NEĮGALIUS ASMENIS, NORINČIUS DALYVAUTI DARBO RINKOJE,
ANALIZĖ
Lietuvoje invalidumas ilgą laiką buvo skirstomas į tris grupes (I, II, III) 24 . Vadovaujantis LR
Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymu nuo 2005 m. liepos 1 d. invalidumo grupės
nebenustatomos, vietoje jų yra nustatomas neįgalumo lygis asmenims iki 18 metų, darbingumo
lygis darbingo amžiaus asmenims ir specialiųjų poreikių lygis asmenims, sukakusiems senatvės
pensijos amžiaus. Kadangi prie naujos neįgalumo lygio nustatymo sistemos Lietuvoje dar tik
pereinama, tai šioje dalyje bus pateikiami statistiniai rodikliai apie II ir III grupių invalidus vietoje
neįgaliųjų, kuriems nustatytas 30–40% ir 45–55% darbingumo lygis. Kaip numatyta LR Užimtumo
rėmimo įstatyme 25 , pirmoji grupė atitinka sunkesnį arba vidutinį neįgalumo lygį, antroji – lengvą
neįgalumo lygį.
Lietuvoje invalidumo statistika tvarkoma reguliariai, o invalidų statistinės apskaitos formas bei
tvarką tvirtina Statistikos departmentas prie Vyriausybės Socialinės apsaugos ir darbo miniserijos
teikimu. Tačiau iki šiol pateikiant statistiką apie neįgaliuosius labiau buvo orientuotasi į šiai
gyventojų grupei teikiamą socialinę paramą, socialinės paslaugas, o mažiau – jų dalyvavimui
visuomenėje bei užimtume. Todėl šiame skyriuje pateikiami labiau bendri rodikliai, o ne išsamūs
statistiniai rodikliai apie neįgaliųjų dalyvavimą Lietuvos darbo rinkoje. Kiek daugiau išsamesnių
rodiklių patiekia darbo birža. Paminėtais dviem pagrindiniais šaltiniais ir remsimės šioje dalyje.
Lietuvoje invalidumo pensininkų skaičius nuolat auga. Per paskutinius penkerius metus valstybinio
socialinio draudimo invalidumo pensininkų skaičius išaugo apie 20 tūkstančių ir viso šių asmenų
skaičius 2002 m. viršijo 200 tūkstančių (žr. 2.1. pav.).
Tūkstančiai
205
200
195
190
185
180
175
170
181,0
187,9
196,2
202,1
2001 m. 2002 m. 2003 m. 2004 m.
Metai
2.1. pav. Valstybinio socialinio draudimo invalidumo pensininkai (metų pradžioje). 26
Neįgalumą turintys asmenys, kaip žinia, priskiriami prie sunkiausiai integruojamų į darbo rinką.
Lietuvos darbo biržos duomenimis, dirbančių invalidų skaičius per paskutinius metus keitėsi mažai:
2001–2005 m. svyravo tarp 28–29 tūkstančių, tik 2004 m. buvo sumažėjęs iki 24 tūkstančių
(žr. 2.2. pav.). Procentinė dalis dirbančių neįgaliųjų tarp visų neįgaliųjų rodo, jog darbo rinkoje
24 Lietuvos Respublikos Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas Nr. IX-2228, 2004 m. gegužės 11 d. redakcija.
25 Lietuvos Respublikos Užimtumo rėmimo įstatymas Nr.X-694, 2006 m. birželio 15 d.
26 Statistikos departamento duomenys. (www.std.lt)
20

dalyvauja tik gana menka jų dalis, kuri svyruoja apie 15 proc. Nuo 2001 m. šis procentas buvo
linkęs netgi mažėti, ir 2005 m. sudarė 13,9 proc. Situacija atrodo dar prasčiau stebint neįgalumą
turinčių dirbančiųjų bedarbystės rodiklius. Invalidų nedarbo rodiklių dinamika rodo nuolatinį šios
grupės nedarbo augimą: 2004 m. darbo biržoje registravosi daugiau kaip dvigubai daugiau
neįgalumą turinčių asmenų, lyginant su 2001 m. (žr. 2.3. pav.).
Tūkstančiai
35
30
25
20
15
10
5
0
16,5
Dirbantys invalidumo pensininkai, tūkst.
Palyginti su visais invalidumo pensininkais, %
15,4 15,3
12,1
13,9
29,2 28,1 29,3 24,0 28,7
2001 m. 2002 m. 2003 m. 2004 m. 2005 m.
Metai
2.2. Dirbantys invalidumo pensininkai ir jų dalis, lyginant su visais invalidumo pensininkais
(metų pradžioje). 27
18
16
14
12
10
8
6
4
2
0
Procentai
Dirbantys invalidai,
tūkstančiais
Dirbantys invalidumo pensininkai, tūkst.
Įregistruotų neįgalių bedarbių skaičius per metus
35
30
25
20
15
10
5
0
4408
5880
7897
9817
29,2 28,1 29,3 24,0
2001 m. 2002 m. 2003 m. 2004 m.
Metai
10000
8000
6000
4000
2000
0
Įregistruotų neįgalių
bedarbių skaičius
2.3. Dirbantys invalidumo pensininkai ir darbo biržoje registruoti bedarbiai (metų pradžioje). 28
Neįgaliųjų aktyvumą bei (ne)norą dalyvauti darbo rinkoje demonstruoja jų dalyvavimas profesinio
mokymo ir persikvalifikavimo programose (žr. 2.4. pav.). Nuo 2002 m. neįgaliųjų, dalyvaujančių
darbo biržos profesinio mokymo programose, skaičius nors ir nežymiai, bet išaugo (nuo 257
2002 m. iki 318 - 2004 m.). Be to, moterys šiose priemonėse dalyvavo aktyviau nei vyrai. Rodiklio
dinamikoje galima pastebėti kontrastą tarp vyrų ir moterų aktyvumo: moterų dalyvavimas išlieka
gana pastovus, o vyrų – svyruoja.
Galimybę integruotis neįgaliesiems suteikia bendravimas bei veikla jiems skirtuose Dienos
centruose (DC). Šio pobūdžio paslauga Lietuvoje gana nauja, tačiau rodikliai rodo, jog DC dalyvių
27 Lietuvos darbo biržos duomenys.
28 Ten pat.
21

skaičius auga (2003 m. – 17, 5 tūkstančiai; 2004 m. – 21,8 tūkstančiai dalyvių) (žr. 2.5. pav.). Be to,
moterys yra dažnesnės DC lankytojos nei vyrai.
Skaičius
350
300
250
200
150
100
50
0
Dalyvavo profesinio mokymo ir perkvalifikavimo programose: visi gyventojai
Vyrai
Moterys
257
96
330
318
161 169 161
161 157
2002 m. 2003 m. 2004 m.
Metai
2.4. pav. Neįgaliųjų dalyvavimas profesinio mokymo programose (per metus). 29
Suaugę neįgalūs iš viso Vyrai Moterys
25
21,8
20
17,5
Tūkstančiai
15
10
5
10,9
6,6
12,7
9,1
0
2003 m. 2004 m.
Metai
2.5. pav. Neįgalieji, Dienos centrų lankytojai (per metus). 30
Neįgaliųjų aktyvumas tiek užimtume, tiek ir apskritai visuomenės gyvenime priklauso nuo
sutrikimų mastų ir sveikatos būklės. Neįgaliesiems suteiktos nepiniginės socialinės paslaugos
(aprūpinimo kompensacine technika, gestų kalba kurtiesiems bei būsto ir aplinkos pritaikymas
turintiems judėjimo arba kitokią fizinę negalią, kt.) yra svarbus garantas neįgalumą turintiems
asmenims dalyvauti tiek visuomenės gyvenime, tiek darbo rinkoje.
Aprūpinimo kompensacine technika rodiklio dinamika rodo, jog šios paslaugos teikiamos gana
stabiliai (žr. 2.6. pav.). Nuo 2002 m. suteiktų paslaugų skaičius išaugo tik 2 tūkstančius, ir 2004 m.
tokios paslaugos suteiktos kiek daugiau nei 17 tūkstančių neįgaliųjų. Miesto ir kaimo neįgaliesiems
suteiktų paslaugų dinamika taip pat mažai kinta, išlaikydama pastovų santykį, tačiau mieste tokių
paslaugų suteikiama beveik dvigubai daugiau nei kaime.
29 Lietuvos darbo biržos duomenys.
30 Statistikos departamento duomenys. (www.std.lt)
22

Gestų kalbos paslaugų teikimas išaugo nuo 0,4 tūkstančio 2002 m. iki 2,1 tūkstančių 2004 m., t.y.
per dvejus metus išaugo virš penkių kartų. Tačiau šios paslaugos labai nevienodai pasiskirstė mieste
ir kaime. Didžioji jų dalis teko miesto gyventojams.
Būsto ir aplinkos pritaikymo paslaugų teikimo rodiklis nuo 2002 m. svyruoja, išlikdamas gana
žemame lygmenyje. Paskutinius keletą metų per vienerius metus tokių paslaugų buvo suteikiama ne
daugiau nei 0,3 tūkstančio. Kaimo gyventojams vėlgi, kaip ir kitų aukščiau paminėtų paslaugų,
suteikta mažiau nei miesto gyventojams.
Tūkstančiai
20
15
10
5
0
Aprūpinimas kompensacine technika: iš viso Mieste Kaime
15,1
17,0 17,6
11,0
11,7
9,9
5,2
6,1
5,9
2002 m. 2003 m. 2004 m.
Metai
Tūkstančiai
2,5
2
1,5
1
0,5
0
Gestų kalbos paslaugos: iš viso Mieste Kaime
2,1
0,4
1,3
0,3
1,1
0,1
0,1
1,8
0,3
2002 m. 2003 m. 2004 m.
Metai
Būsto ir aplinkos pritaikymas: iš viso Mieste Kaime
Tūkstančiai
0,35
0,3
0,25
0,2
0,15
0,1
0,05
0
0,3
0,3
0,2
0,2
0,2
0,1
0,1
0,1
0,1
2002 m. 2003 m. 2004 m.
Metai
2.6. pav. Neįgalieji, socialinių paslaugų gavėjai (per metus). 31
31 Statistikos departamento duomenys. (www.std.lt)
23

2.1.1. Statistinių rodiklių apie asmenis, kuriems pripažintas 30–40% ir 45–55% darbingumo
lygis, dinamika per paskutinius metus
Kaip minėta, oficialioji statistika pateikia nedaug rodiklių apie skirtingų grupių neįgaliuosius, o
rodiklių apie asmenų, kuriems nustatytas 30–40% ir 45–55% darbingumo lygis, užimtumą kol kas
nepateikia iš viso. Todėl šioje dalyje pateikiame tik rodiklius apie pirmą kartą per paskutinius keletą
metų Lietuvoje II ir III grupės invalidais pripažintus amenis. Užimtumo problemos kontekste jie
aktualūs todėl, kad šių inalidumo grupių neįgalieji Lietuvoje daugiau ar mažiau dalyvauja darbo
rinkoje.
Nuo 2001 m. asmenų, kuriems buvo pirmą kartą pripažintas II grupės invalidumas, nuolat auga
(žr. 2.7. pav.). 2004 m. tokių asmenų buvo virš 18 tūkstančių. Kiekvienais metais iš visų asmenų,
kuriems 2001–2004 m. buvo pripažįstamas invalidumas, II grupės invalidai sudarė apie pusę.
Asmenų, kuriems 2001–2004 m. pirmą kartą buvo pripažintas III grupės invalidumas, skaičius taip
pat auga. Tačiau, lyginant su visais asmenimis, kuriems 2001–2004 m. pirmą kartą buvo pripažintas
invalidumas, jie sudarė apie ketvirtadalį.
Tūkstančiai
40
35
30
25
20
15
10
5
0
27,989
15,063
II grupė
Iš viso
31,351
16,276
35,961 36,772
18,434 18,128
2001 m. 2002 m. 2003 m. 2004 m.
Metai
2.7. pav. Pirmą kartą pripažintų invalidais, netekusiais 45–55% darbingumo, 16 metų ir vyresnių
asmenų dinamika Lietuvoje per paskutinius metus (vidutinis metinis skaičius, tūkst.). 32
Tūkstančiai
40
35
30
25
20
15
10
5
0
III grupė Iš viso
35,961 36,772
31,351
27,989
7,321 8,059 8,974 9,56
2001 m. 2002 m. 2003 m. 2004 m.
Metai
2.8. pav. Pirmą kartą pripažintų invalidais, netekusiais 30–40% darbingumo, 16 metų ir vyresnių
asmenų dinamika Lietuvoje per paskutinius metus (vidutinis metinis skaičius, tūkst.). 33
32 Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos duomenys.
33 Ten pat.
24

2.1.2. Statistinių rodiklių apie neįgalius asmenis, norinčius integruotis į darbo rinką,
palyginimas su neturinčių neįgalumo asmenų atitinkamais rodikliais
2001–2004 m. tūkstančiui darbingo amžiaus gyventojų tenkančių neįgaliųjų skaičius, nors ir
nežymiai, nuolat didėjo (žr. 2.9. pav.). Tad galima teigti, kad tarp darbingo amžiaus gyventojų
Lietuvoje neįgalieji nuolat sudaro apie 9 proc.
Netekto darbingumo (invalidumo) pensininkai
1000-iui darbingo amžiaus gyventojų tenka netekto darbingumo (invalidumo) pensininkų
205
96 98
200
94
96
195
94 1000-iui darbingo
Invalidumo
91
190
92 amžiaus gyv. /
pensininkai,
89
185
90 invalidumo
tūkstančiais
180
88 pensininjų
175
181,0 187,9 196,2 202,1
86
170
84
2001 m. 2002 m. 2003 m. 2004 m.
Metai
2.9. pav. Darbingo amžiaus gyventojų ir netekto darbingumo (invalidumo) pensininkų santykis
Lietuvoje per paskutinius metus (vidutinis metinis skaičius, tūkst.). 34
Tarp visų bedarbių neįgaliųjų dalis nuolat auga: 2001 m. jų dalis sudarė 1,8 proc., o 2004 m. – jau
4,8 proc. (žr. 2.10. pav.). Tačiau įsidarbinti neįgaliesiems sekasi gerokai sunkiau, lyginant su
neįgalumo neturinčiais bedarbiais. 2001–2004 m. įsidarbinusių bedarbių dalis tarp visų
įsidarbinusių bedarbių svyravo apie 1,5–2 proc.
Įregistruotų neįgalių bedarbių dalis tarp visų bedarbių, %
Įsidarbinusių neįgalių bedarbių dalis tarp visų įsidarbinusių bedarbių, %
Procentas
6
5
4
3
2
1
0
4,8
3,3
2,4
1,8
1,5
1,4 1,6
2,1
2001 m. 2002 m. 2003 m. 2004 m.
Metai
2.10. pav. Neįgalieji bedarbiai Lietuvoje per paskutinius metus (vidutinis metinis skaičius,
tūkst.). 35
34 Statistikos departamentas. (www.std.lt)
35 Lietuvos darbo biržos duomenys.
25

2.1.3. Statistinių rodiklių apie neįgalius asmenis, norinčius integruotis į darbo rinką,
apibendrinimas
Apibendrinant skyriuje pateiktus statistinius rodiklius, galima daryti tokias pagrindines išvadas:
1. Tarp darbingo amžiaus gyventojų Lietuvoje neįgalieji nuolat sudaro apie 9 proc.
2. Negaliųjų dalyvavimas Lietuvos darbo rinkoje gana menkas.
3. Apie 5 proc. neįgaliųjų, norinčių dalyvauti darbo rinkoje, yra bedarbiai.
4. Įsidarbinti neįgaliesiems sekasi gerokai sunkiau, lyginant su neįgalumo neturinčiais bedarbiais.
5. Aktyviose užmtumo priemonėse neįgalieji taip pat dalyvauja gana menkai, bet to, moterys
tokiose priemonėse linkusios dalyvauti aktyviau, lyginant su vyrais.
6. Kadangi tarp kasmet pirmą kartą pripažintų invalidais pusę sudaro II grupės invalidai ir tik
ketvirtadalį – III grupės invalidai, tai galima teigti, jog tarp neįgaliųjų nuolat daugėja asmenų su
sunkesniu arba vidutiniu neįgalumo lygiu. Jiems integruoti į darbo rinką reikalinga speciali
aplinka, kompensacinė technika ir kt. papildomos priemonės bei paslaugos.
7. Socialinės paslaugos, kurios yra viena iš priemonių išplėsti neįgaliųjų galimybes dalyvauti
darbo rinkoje, apima nepakankamą negaliųjų dalį. Be to, šios priemonės netolygiai
pasiskirsčiusios tarp miesto ir kaimo: mieste gyvenantiems neįgaliesiems suteikiama daugiau
socialinių paslaugų, lyginant su kaime gyvenančiais neįgaliaisiais.
2.2. UŽSIENIO ŠALIŲ PATIRTIES APIE NEĮGALIŲ ASMENŲ UŽIMTUMO DIDINIMĄ ANALIZĖ
2.2.1. ES šalyse narėse teikiamų socialinių granatijų neįgaliems asmenims, norintiems
dalyvauti darbo rinkoje, palyginimas
Neįgalūs asmenys daugelyje šalių pripažįstami kaip mažiausiai sėkmingai integruojama į darbo
rinką grupė. Darbo rinkoje jie susiduria su dideliais barjerais, kurie priklauso ne vien nuo neįgaliųjų
asmenų. Visos ES šalys narės daugiau arba mažiau turi numačiusios ir savo įstatymuose
įtvirtinusios priemones invalidų integarcijai ir užimtumo didinimui.
Lietuvos Respublikos Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas 36 numato, kad invalidai,
nepaisant invalidumo priežasties, pobūdžio, pasireiškimo laipsnio, Lietuvos Respublikoje turi tas
pačias teises kaip ir kiti Respublikos gyventojai. Invalidams, negalintiems savarankiškai įgyvendinti
savo teisių, visuomenė ir valstybė teikia papildomą paramą ir garantijas.
Toliau pateikiama apžvalga priemonių, kurios garantuojamos Lietuvoje bei ES šalyse narėse.
Piniginės paramos garantijos
Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas 37 numato, kad pagrindiniai invalidų socialinio
aprūpinimo finansavimo šaltiniai yra trys: valstybinio socialinio draudimo, valstybės biudžeto ir
savivaldybių lėšos. Iš Valstybės biuždeto gali būti skiriamos lėšos svarbiausioms savivaldybių
invalidų reabilitacijos programoms finansuoti. Invalidų reabilitacijos programoms, kaip ir kitai
veiklai, gali būti naudojamos ir invalidų visuomeninių organizacijų, Invalidų fondo, darbdavių,
Užimtumo fondo, labdaros organziacijų, privačių amenų ir kt. lėšos.
Pensijų, pašalpų invalidams dydį, jų mokėjimo tvarką ir kitas sąlygas Lietuvoje nustato Valstybinių
socialinio draudimo pensijų 38 , Šalpos (socialinių) pensijų 39 ir kiti įstatymai. Šių įstatymų teikiamas
36 Lietuvos Respublikos Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas Nr. IX-2228, 2004 m. gegužės 11 d. redakcija.
37 Ten pat.
38 Lietuvos Respublikos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas Nr.I-549, 1994 m. liepos 18 d.
39 Lietuvos Respublikos Valstybinių Šalpos (socialinių) pensijų įstatymas Nr.I-675, 1994 m. lapkričio 29 d.
26

pinigines garantijas užimtumo didinimo kontekste aptarsime lyginant su garantijomis, kurias teikia
kitos ES šalys narės savo invalidams. Šioje dalyje pakomentuosime dvi grupes priemonių, kurias
šalys narės taiko invalidams, darbingumo netekusiems skirtingą procentą. Kadangi ES šalyse narėse
taikomi skirtingi kriterijai ir skirtingai įvardinamos invalidumo grupės, tai pristatomas grupes
sąlyginai įvardinsime „Asmenys, kuriems nustatytas 30–40% darbingumo lygis“ ir „Asmenys,
kuriems nustaytas 45–55% darbingumo lygis“. Be to, kaikur išskirta grupė „Kiti neįgalūs“, laikantis
nuostatos, kad taikomų priemonių įvairovės pažinimas sutekia platesnes galimybes tobulinti
Lietuvoje taikomas priemones.
Užimtumą skatina ir remia galimybė invalidams derinti invalidumo socialines išmokas su
pajamomis iš darbo. Tačiau ES šalys narės šiuo klausimu laikosi gana skirtingos strategijos 40 :
Asmenys, kuriems nustatytas 45–55% darbingumo lygis. Pilną invalidumo socialinių išmokų ir
darbo pajamų sumavimą leidžia Lietuva, Estija. Sumavimo neleidžia Vengrija ir Malta. Kitos šalys
narės, kurios tokius klausimus reglamentuoja, sumavimą leidžia, kol pajamos neviršija tam tikros
sumos (Belgija – dienos pajamos kartu paėmus neturi viršyti invalidumo pensijos dydžio;
Prancūzija – pensija ir darbo užmokestis, gautas per paskutinius du ketvirčius, neviršija vidutinio
ketvirčio darbo užmokesčio, gauto paskutiniais kalendoriniais metais prieš nutraukiant darbinę
veiklą dėl invalidumo; Lenkija – dienos pajamos neturi viršyti valstybinio vidutinio darbo
užmokesčio; Vokietija – dienos pajamos neturi viršyti fiksuotos darbo pajamų sumos); kitaip:
e) profesinė veikla neleidžiama (Belgija);
f) invalidumo socialinių išmokų mokėjimas nutraukiamas arba mažinama išmokų suma
(Lenkija, Vokietija).
Asmenys, kuriems nustatytas 30–40% darbingumo lygis. Pilną invalidumo socialinių išmokų ir
darbo pajamų sumavimą leidžia tik Slovakija. Sumavimo neleidžia Italija ir Švedija. Kitos ES šalys
narės, kurios šį klausimą reglamentuoja, sumavimą leidžia su tam tikrais apribojimais arba kol
tenkinami reikalavimai:
• ribojamos darbo pajamos (Čekija – iki Santykinės apmokestinamos bazinės sumos; Graikija –
iki etaloninio uždarbio 41 ; Austrija – iki fiksuotos sumos; Suomija – iki invalidumo pensijos
sumos; Portugalija – iki bazinio darbo užmokesčio); kitaip invalidumo socialinių išmokų
mokėjimas nutraukiamas arba mažinama išmokų suma (Austrija – iki pusės invalidumo
pensijos; Suomija – tarnautojams; Čekija, Graikija, Portugalija);
• darbinė veikla, kurioje dalyvauja neįgalus asmuo, turi būti patvirtinta kompetentingos
administracijos (Graikija);
• darbinė veikla turi atitikti neįgalaus asmens fizinę būklę ir nekeisti jo/jos galimybių dirbti
(Ispanija, Lietuva);
• dalinis sumavimas gali būti taikomas invalidumo pensijoms, bet ne kitoms invalidumo
socialinėms išmokoms (Italija);
• mažinamas invalidumo socialinės išmokos suma (Danija, Nyderlandai);
• atitinkamai trumpinamas užimtumo laikas ir mažinamas uždarbis (Kipras, Slovėnija – tačiau
mokama pašalpa, kuri kompensuoja netenkamą darbo pajamų dalį);
• darbo pajamos nedraudžiamos socialiniu draudimu (Austrija);
• jeigu invalidumo pensininkas pradeda dirbti darbą, panašų į turėtą iki neįgalumo įgijimo, jis
nebetraktuojamas kaip neįgalusis ir pensija suspenduojama (6–24 mėnesiams) (Suomija).
40 MISSOC 2005. Mutual Information System on Social Protection. Social Protection in the Member States of the
European Union, of the European Economic Area and in Switzerland. Situation on 1 January 2005. European
Commision, 2005.
41 Etaloninis uždarbis – tai uždarbis, kurį sąlygomis, kuriomis dirba neįgalus asmuo, gali uždirbti sveikas dirbantysis.
27

Lietuvos Respublikos Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas 42 numato ir kitų priemonių
finansavimą, tokių kaip:
• Vyriausybės nustatyta tvarka iš valstybės biudžeto finansuojamos invalidų visuomeninių
organizacijų invalidų reabilitacijos programos, o savivaldybių nustatyta tvarka iš savivaldybių
biudžetų finansuojamos invalidų teritorinių visuomeninių organizacijų invalidų reabilitacijos
programos.
• Įmonėms, gaminančioms kompensacinę techniką invalidams, teikomos įstatymų, Vyriausybės,
savivaldybių aktų numatytos lengvatos.
• Invalidams Vyriausybės nustatyta tvarka gali būti suteikiami kreditai lengvatinėmis sąlygomis
verstis komercine–ūkine veikla arba verslui organizuoti.
Panašių piniginių garantijų randama ir kai kurių ES šalių narių praktikoje 43 :
• Estijoje pagal Socialinių išmokų neįgaliems asmenims įstatymą, tarp kitų socialinių išmokų
neįgaliesiems teikiamos: neįgalių suaugusiųjų socialinės išmokos, reabilitacijos socialinės
išmokos, studijų stipendijos, tęstinio išsilavinimo grantai.
• Vengrijoje asmenims, netekusiems 30–40% darbingumo, nuo 2005 m. mokama 8% vidutinių
bendrųjų darbo pajamų išmoka visiems darbuotojams virš 20 m. amžiaus, kol nemokama
invalidumo pensija. Taip pat gali būti suteikta piniginė parama savarankiškam verslui pradėti.
Be jau paminėtų piniginių garantijų tiek Lietuvoje, tiek ir ES šalyse narėse teikiamos įvairios
mokestinės lengvatos socialinėms įmokoms bei mokesčiams, kurie susiję su invalidumu:
Asmenys, kuriems nustatytas 45–55% darbingumo lygis. Socialinės išmokos neapmokestinamos
Lietuvoje ir Vengrijoje. Lietuvoje ir Estijoje asmens pajamų mokesčiui taikomas padidintas
neapmokestinamas minimumas (atitinkamai invalidumo grupei). Socialinės išmokos
apmokestinamos Belgijoje, Prancūzijoje, Latvijoje, Maltoje, Lenkijoje. Prancūzijoje
neapmokestinami trečios šalies priedai.
Asmenys, kuriems nustatytas 30–40% darbingumo lygis. Socialinės išmokos neapmokestinamos
Danijoje (invalidumo išmoka, ikipensinė išmoka, invalidumo socialinė išmoka, nuolatinio
dalyvavimo socialinė išmoka, dalyvavimo socialinė išmoka), Ispanijoje (absoliutaus nuolatinio
negebėjimo dirbti ir sunkaus neįgalumo atveju), Slovėnijoje (Invalidumo pašalpa, Neįgalumo
socialinė išmoka, Paramos ir dalyvavimo socialinė išmoka, Papildoma socialinė išmoka), Suomija
(jeigu pajamas sudaro tik valstybinės pensijos, neįgalumo socialinė išmoka, Pensininkų slaugos
socialinė išmoka ir Pensininkų būsto socialinė išmoka), Švedijoje (būsto išlaikymo priedas
pensininkams, neįgalumo socialinė išmoka, neįgaliųjų slaugos socialinė išmoka), Slovakijoje.
Tačiau apmokestinama tam tikra išmokų dalis: Danijoje (Invalidumo pensijos bazinis dydis,
pensijos priedas, negebėjimo dirbti išmoka), Ispanijoje (dalinis arba pilnas nuolatinis negebėjimas
dirbti įprastinio darbo), Slovėnijoje (Invalidumo pensija, Profesinės reabilitacijos pašalpa),
Suomijoje (išskyrus mažas pensijas, kurioms taikomas specialus išskaičiavimas), Graikijoje,
Čekijoje, Italijoje, Nydrelanduose, Kipre, Austrijoje, Portugalijoje, Švedijoje.
42 Lietuvos Respublikos Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas Nr. IX-2228, 2004 m. gegužės 11 d. redakcija.
43 MISSOC 2005. Mutual Information System on Social Protection. Social Protection in the Member States of the
European Union, of the European Economic Area and in Switzerland. Situation on 1 January 2005. European
Commision, 2005.
28

Išlaikymo darbo rinkoje garantijos
Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas 44 numato, kad invalidai dirba, užsiima naudinga veikla
pagal savo sugebėjimus, interesus ir galimybes. Sprendimus dėl invalido bendrojo ir profesinio
darbingumo netekimo laipsnio, darbo pobūdžio ir sąlygų priima invalidumo nustatančios komisijos.
Invalidumą nustatančių komisijų sprendimai yra privalomi darbdaviams ir kitiems su tuo
susijusiems subjektams. Įstatymas numato visą eilę užimtumo garantijų invalidams: darbo vietų
steigimą ir išsaugojimą; galimybę invalidams pasirenkti darbą pagal savo fizinę ir psichinę būklę,
profesinį pasirengimą ir interesus, verstis kita įstatymais nedraudžiama veikla, kt. Darbdavys negali
atsisakyti priimti į darbą invalido arba kitaip jį diskriminuoti vien dėl jo invalidumo. Taip pat
darbdavys savo iniciatyva negali atleisti iš darbo invalido, nesant asmens kaltės, nors specialaus
atleidimo sutikimo iš Savivaldybės nereikalaujama, kai įmonė likviduojama. Invalidai įdarbinami
įprastinėse arba specialiai jiems įrengose darbo vietose. Invalidams sudaromos sąlygos pagal
invalidumą nustatančių komisijų išvadas. Įmonė, kurioje asmuo įgavo invalidumą dėl suluošinimo
darbe ar profesinio susirgimo, įpareigota perkelti į jo sveikatą atitinkantį kitą darbą.
LR Socialinių įmonių įstatymas 45 numato neįgaliųjų socialinių įmonių kūrimą bei veiklą. Tokiose
įmonėse neįgalieji privalo sudaryti ne mažiau kaip 50 proc. metinio vidutinio sąrašuose esančių
darbuotojų skaičiaus, o neįgalieji, kuriems nustatytas 30-55 proc. darbingumo lygis – ne mažiau
kaip 40 proc. metinio vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus. Neįgaliųjų socialinės
įmonės įpareigotos užtikrinti neįgalių asmenų darbinių ir socialinių įgūdžių lavinimą, socialinę
integraciją, sudaryti sąlygas dalyvauti kitose tam skirtose priemonėse. Tokių įmonių darbuotojams
gali būti sudaromos jų darbingumą atitinkančios darbo sąlygos: skirtinga kasdienio daro (pamainos)
pradžia ir pabaiga, ne visas daro laikas, mažesnės darbo normos. Valstybė teikia dalinę darbo
užmokesčių bei valstybinio socialinio draudimo įmokų kompensaciją, kompensuoja neįgalaus
darbuotojo asistento išlaidas, subsidijuoja darbo vietų steigimą bei pritaikymą, atitinkamų darbo
priemonių įsigijimą, papildomas administravimo bei transporto išlaidas.
ES šalyse narėse, siekiant neįgaliuosius grąžinti į aktyvų gyvenimą, taikomos priemonės,
garantuojančios preferencijas įsidarbinant neįgaliems asmenims 46 :
Asmenys, kuriems nustatytas 45–55% darbingumo lygis. Specialių priemonių nėra numačiusi
tik Belgija. Estija ir Latvija taiko kvotų sistemas. Kitos šalys narės invalidams teikia išlaikymo
darbo rinkoje garantijas, kurias galima suskirstyti pagal taikinius ir pobūdį: įpareigojimai
darbdaviams, lengvatos darbdaviams ir priemonės specialioms neįgaliųjų grupėms.
1) Įpareigojimai darbdaviams:
• įdarbinti numatytą kvotą neįgalių asmenų (kiekvienai įmonei su 20 ir daugiau darbuotojų:
Malta – 2%; Vengrija, Vokietija – 5%; Prancūzija – 6%; kiekvienai įmonei su 25 ir daugiau
darbuotojų: Lenkija – 6%, asmenys su sunkiu neįgalumu skaičiuojami dvigubai arba tridubai;
kiekvienai įmonei su 50 ir daugiau darbuotojų Vokietijoje taikomos specialios taisyklės);
• neišpildę kvotų darbdaviai moka kompensacines įmokas (Vokietija – jei užpildyta 3–5% darbo
vietų moka 105 eurų, jei užpildyta 2–3% darbo vietų moka 180 eurų, jei užpildyta iki 2% darbo
vietų moka 260 eurų; Vengrija – į Darbo rinkos fondo Reabilitacijos skyrių, metinis įmokos
dydis 536 eurų; Lenkija – į Valstybinį fondą Neįgalių žmonių reabilitacijai, kuris remia
reabilitacijos ir užimtumo programas, įmokos dydis 41% vidutinio darbo užmokesčio);
44 Lietuvos Respublikos Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas Nr. IX-2228, 2004 m. gegužės 11 d. redakcija.
45 Lietuvos Respublikos Socialinių įmonių įstatymas Nr.IX–2251, 2004 m. birželio 1 d.
46 MISSOC 2005. Mutual Information System on Social Protection. Social Protection in the Member States of the
European Union, of the European Economic Area and in Switzerland. Situation on 1 January 2005. European
Commision, 2005.
29

• įdarbinti įmonėje dirbusius ir sužalotus darbe neįgaliuosius (Lenkija – darbuotojams, kurie
neįgaliais tapo dėl sužalojimų darbe ir norintiems grįžti į darbą, darbdaviai per 3 mėnesius
įmonėje privalo rasti kitą darbo vietą, atitinkančią neįgalaus asmens gebėjimus dirbti, kitu
atveju moka 15 mėnesių darbo užmokesčių įmoką);
• darbo vietą pritaikyti prie neįgalaus asmens gebėjimų (Lenkija, Lietuva);
• moka socialinio draudimo įmokas (Estija – neįgalių darbuotojų vardu į Socialinių mokesčių
fondą).
2) Lengvatos darbdaviams:
• įdarbinusiems neįgalius asmenis (Estija – nuolatinio užimtumo darbo rinkos grantai
darbdaviams, kurie įdarbina neįgaliuosius; Vengrija – iš darbo rinkos fondo remiami
darbdaviai, kurie bent 1 m. samdo neįgalius asmenis, negaunančius invalidumo pensijos,
paramos dydis priklauso nuo užimtumo trukmės: 1/3 laikotarpyje mokama darbo užmokesčio
dydžio išmoka ir įmokos sveikatos, pensijų ir nedarbo rizikoms apdrausti, 2/3 laikotarpyje
kompensuojamas tik darbo užmokestis, paskutinį trečdalį – tik įmokos sveikatos, pensijų ir
nedarbo rizikoms apdrausti);
• sukūrusiems darbo vietas neįgaliesiems (Lietuva – teikia dalinę darbo užmokesčių bei
valstybinio socialinio draudimo įmokų kompensaciją, kompensuoja neįgalaus darbuotojo
asistento išlaidas, subsidijuoja darbo vietų steigimą bei pritaikymą, atitinkamų darbo priemonių
įsigijimą, papildomas administravimo bei transporto išlaidas);
• valstybė sumoka įmokas, kurias turėtų įmokėti darbdaviai (Estija – į Socialinį fondą už
neįgalius darbuotojus).
3) Specialios priemonės taikomos lengvatos buvusiems valstybės tarnautojams (Prancūzija).
Asmenys, kuriems nustatytas 30–40% darbingumo lygis. Specialių priemonių nėra numatyta
Kipre, Suomijoje, Švedijoje. ES šalių narių teikiamos garantijs šiai invalidų gupei išlaidyti darbo
rinkoje taip pat suskirstyti į analogiškas grupes pagal taikinius ir pobūdį: įpareigojimai
darbdaviams, lengvatos darbdaviams, priemonės specialioms neįgaliųjų grupėms.
1) Įpareigojimai darbdaviams:
• įdarbinti numatytą kvotą neįgaliųjų asmenų (Čekija; Austrija – išlaikomas santykis: 1 neįgalusis
25 darbo vietoms; Slovakija – specialiuose centruose įdarbinti privalu 50% neįgalių asmenų iš
visų darbuotojų, 1 asmuo su sunkiu invalidumu (daugiau nei 70% netekto darbingumo) –
prilyginamas 3 neįgaliems asmenims; kiekvienai įmonei su 20 ir daugiau darbuotojų kvota
3,2%; kiekvienai įmonei su 50 ir daugiau darbuotojų: Ispanija – kvota 2%; Italija – išlaikomas
santykis 1 neįgalusis / 50 darbuotojų);
• vietoje neįgaliųjų įdarbinimo kvotų darbdaviams leidžiama samdyti neįgalius asmenis tam
tikriems darbams atlikti (Slovakija);
• neišpildę kvotų darbdaviai moka kompensacines įmokas (Čekija – į valstybės biudžetą, įmokos
dydis 0,5 valstybinės vidutinės mėnesinio algos; Austrija – 201 eurų per mėnesį; Slovakija – 3
minimalūs darbo užmokesčiai (504 eurų) per metus);
• valstybinėje tarnyboje neįgaliems asmenims rezervuojamos vietos (Danija – valstybinės
institucijos įpareigotos teikti prioritetą neįgaliems asmenims, kurie negali gauti darbo
privačiose įstaigose, o darbas atitinka galimybes dirbti; Čekija – valstybinės įstaigos/įmonės
įpareigotos sudaryti atitinkamas galimybes žmonėms su negalia);
• priimant į darbą prioritetas teikiamas neįgaliems asmenims (Slovėnija – jeigu asmuo atitinka
kvalifikacinius reikalavimus);
• nupirkti nustatytą skaičių produktų, pagamintų neįgalių asmenų (Čekija);
• darbo vietą pritaikyti prie neįgalaus asmens gebėjimų (Čekija – grantai darbo aplinkos
pritaikymui);
• parinkti tinkamą darbą neįgaliam asmeniui (Slovakija);
• išlaikyti neįgaliuosius darbe (Slovenija – asmuo neturi būti atleistas dėl neįgalumo).
30

2) Lengvatos darbdaviams:
• teikiamos subsidijos darbo vietos pritaikymui (Čekija, Danija);
• subsidijas darbdaviams, kurie įdarbina neįgaliuosius (Danija; Nyderlandai – darbdavys, kuris
įdarbina neįgalų asmenį arba pasiūlo jam priimtinesnę darbo vietą savo įmonėje, gali gauti
žymią kompensaciją, kad padengtų visas galimas išlaidas; Slovakija – vietų kūrimui
specialiuose centruose kiekvienai darbo vietai ir dar papildomoms išlaidoms (pavyzdžiui, darbo
vietos pritaikymui) bei savarankiškai dirbantiems neįgaliesiems mokamos pašalpos, kurių dydis
yra po 24 minimalias mėnesines algas);
• mokestinės lengvatos (Čekija – kasmet neapmokestinama 235–1648 eurų; Ispanija – įmokų į
socialinės apsaugos fondus lengvatos, mokesčių lengvatos steigiantiems neįgaliųjų užimtumo
centrus; Slovakija – sveikatos draudimo įmokas už įdarbintus neįgaliuosius mažinamos nuo
10% iki 5%).
3) Specialios priemonės specialioms neįgalių grupėms:
• aprūpinama kompensacine technika, neįgalaus dirbančiojo asistentu (Nyderlandai, Slovakija);
• leidžiamas punkto dėl neįgaliųjų įdarbinimo įtraukimas į kolektyvinius susitarimus (Danija –
padidina galimybes tų, kuriems sunku integruotis į darbo rinką);
• teikiama piniginė parama darbo migracijai (Slovakija);
• priemonės tik tam tikroms neįgalių gupėms (Graikija – pvz., akliesiems; Portugalija –
reguliuoja tik sužeidimų darbe metu neįgalumą įgijusių asmenų užimtumą).
Kiti neįgalūs. Jungtinėje Karalystėje neįgaliems darbuotojams rezervuojamos darbo vietos
automobilių aikštelėse, keleiviniuose liftuose.
Profesinės reabilitacijos ir (re)integracijos į darbo rinką garantijos
Lietuvos Respublikos Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas 47 numato, kad invalidai ugdomi,
mokomi atsižvelgiant į jų sugebėjimus, polinkius, fizinę ir psichinę būklę bendrose ugdymo,
mokymo įstaigose gyvenamojoje vietoje, namuose arba specialiose įstaigose. Invalidai aprūpinami
ugdymo, mokymo priemonėmis, jiems pritaikoma mokymosi vieta. Pasirinkti ir įsigyti profesiją
invalidai orientuojami pagal Švietimo ir mokslo ir Sveikatos apsaugos ministerijų parengtą
programą bendrose ir specialiose ugdymo, mokymo įstaigose, atsižvelgiant į invalidų polinkius,
sugebėjimus, fizinę ir psichinę būklę. Sprendimus dėl invalidų profesinės ir socialinės reabilitacijos
priemonių, ugdymo, mokymo priima invalidumo nustatančios komisijos. Invalidumą nustatančių
komisijų sprendimai yra privalomi darbdaviams, mokymo, specialioms profesinės reabilitacijos
įstaigoms bei kitiems su tuo susijusiems subjektams. Įtvirtinta, kad profesinės reabilitacijos
priemonėmis Lietuvoje siekiama puoselėti invalidų fizinių ir protinių subegėjimus, integruoti į
darbo rinką, profesiją, visuomeninį gyvenimą. Profesinės ir socialinės invalidų reabilitacijos
priemonės apima: pagalbą profesijai bei specialybei įsigyti, išmokti amato, darbo vietos steigimą ir
išsaugojimą, kvalifikacijos kėlimą, perkvalifikavimą, protezinę pagalbą, aprūpinimą ortopedinėmis
priemonėmis, surdo, tiflo ir kitokia kompensacine technika, prisitaikymą gyvenime, psichologinė ir
kitokią pagalbą, aplinkos pritaikymą specifiniams invalidų poreikiams ir kt. Priimant į aukštąsias ir
aukštesniąsias mokyklas invalidams teikiamas pirmumas, esant kitoms vienodoms sąlygoms. Be to,
aukštosios ir aukštesniosios mokyklos bei invalidų visuomeninės organziacijos gali nustatyti
papildomas lengvatines invalidų priėmimo į šias mokyklas sąlygas ir tvarką.
Profesinę reabilitaciją vykdo ugdymo, mokymo įstaigos, darbo birža, darbdaviai, invalidų
visuomeninės organizacijos ir jų įmonės, specialios profesinės reabilitacijos įstaigos, kitos įstaigos
ir organizacijos, o koordinuoja invalidą gydantis gydytojas bei savivaldybių globos ir rūpybos
institucijos. Vyriausybė rengia ir vykdo valstybinę, apskritys – regionines, o savivaldybės –
teritorines profesinės invalidų reabilitacijos programas. Vyriausybės ir savivaldybių nustatyta tvarka
47 Lietuvos Respublikos Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas Nr. IX-2228, 2004 m. gegužės 11 d. redakcija.
31

materialiai skatinami specialistai, dirbantys su invalidais. Iš valstybės biudžeto skatinami skiriami
asignavimai specialioms mokymo, ugdymo priemonėms, invalidams skirtiems vadovėliams,
specialioms ugdymo, mokymo, profesinio orientavimo programoms, specialistams rengti.
Profesinės reabilitacijos vykdytojai, sudarydami individualią invalidų reabilitacijos programą ir ją
realizuodami, bendradarbiauja tarpusavyje, informuoja gyventojus ir pačius invalidus apie
priemones, padedančias invalidams integruotis į darbą, profesiją, visuomeninį gyvenimą, efektyviai
naudoja kitų šalių patirtį ir t.t.
Asmenys, kuriems nustatytas 45–55% darbingumo lygis. Profesinis permokymas reiškia, jog
neįgalusis asmuo mokymų metu įgyja profesiją, kurią galės pritaikyti darbe, atitinkančiame jo
sveikatos būklę. Pristatant ES šalyse narėse teikiamas profesinės reabilitacijos priemones išskiriami
pagrindiniai momentai: profesinės reabilitacijos aplinkybės, profesinės integracijos (reabilitacijos)
paslaugų finansavimo šaltiniai, finansuojamos profesinės integracijos (reabilitacijos) paslaugos 48 :
1) Profesinės reabilitacijos (profesinis permokymas) įgyvendinimo aplinkybės:
• priemones ir pagalbą teikiančios ir organizuojančios institucijos (Belgija, Prancūzija, Vokietija,
Vengrija – teikia specialios įstaigos arba specializuoti reabilitacijos centrai);
• laikomasi gydymo specialistų rekomendacijų (Lietuva, Prancūzija; Belgija – ligonių draudimo
kasų rekomendacijų);
• vykdomas psichotechninis testavimas, teikiama psichologinė pagalba (Prancūzija, Lietuva);
• reabilitacijos laikotarpis (Lenkija – paprastai pradedama baigiantis ligos pašalpos mokėjimui,
tačiau gali vykti ir per šešis mėnesius po invalidumo įgijimo).
2) Profesinės integracijos (reabilitacijos) paslaugų finansavimo šaltiniai:
• valstybės biuždetas (Latvija – kaip piniginė socialinė parama ir nepiniginės paslaugos
neįgaliesiems);
• socialinės apsaugos fondai (Prancūzija, Lietuva);
• darbo rinkos fondas (Vengrija);
• Valstybinis fondas Neįgalių žmonių reabilitacijai (Lenkija).
3) Finansuojamos profesinės integracijos (reabilitacijos) pobūdis:
• Invalidumo pensija arba jos dalis tęsiama mokėti (Prancūzija; Lenkija – speciali invalidumo
pensija, kurios dydis 75% mėnesinio darbo užmokesčio, mokama reabilitacijos periodu iki 6
mėn., sužeidimų darbe atveju tokia reabilitacijos arba permokymų pašalpa mokama iki 9 mėn.);
• mokamos mokymosi stidendijos profesinės reabilitacijos metu (Lietuva, Vengrija);
• specialios stipendijos pirminiam darbo užmokesčiui naujoje darbinėje veikloje (Vengrija – ne
mažiau 80% buvusio darbo užmokesčio).
Asmenys, kuriems nustatytas 30–40% darbingumo lygis. Austrijos įstatymai pabrėžia, kad
profesinei reabilitacijai teikiamas priotitetas prieš invalidumo pensiją. Graikijoje ir Portugalijoje
specialios priemonės nenumatytos. Pateikiant kitų ES šalyse narėse profesinės reabilitacijos
priemones tikslinga išskirti pagrindinius momentus 49 :
1) Profesinės reabilitacijos (profesinis permokymas) vykdymo aplinkybės:
• priemones ir pagalbą teikiančios ir organizuojančios institucijos (Slovėnija – organizuoja
darbdaviai kartu su Pensijų ir Invalidumo draudimo institutu; Italija – regioninės valdžios
institucijos; Danija – veikiama, remiantis Aktyvios Socialinės Politikos įstatymu ir Socialinių
Paslaugų įstatymu);
• laikomasi ligonių draudimo kasų rekomendacijų (Čekija);
48 MISSOC 2005. Mutual Information System on Social Protection. Social Protection in the Member States of the
European Union, of the European Economic Area and in Switzerland. Situation on 1 January 2005. European
Commision, 2005.
49 Ten pat.
32

• keliamas reikalavimas dalyvauti profesiniuose mokymuose arba reabilitacijos kursuose (Kipras,
Austrija).
2) Teikiamos profesinės integracijos (reabilitacijos) paslaugos:
• profesinis orientavimas (Ispanija, Slovakija);
• permokymas, kvalifikacijos kėlimas (Ispanija – prisitaikymas prie buvusios profesijos arba
persikvalifikavimas; Slovakija – teikiamos subsidijos; Nyderlandai).
3) Profesinės integracijos (reabilitacijos) paslaugų finansavimo šaltiniai:
• finansuojama iš socialinio draudimo fondo (Kipras);
• kiti finansavimo šaltiniai (Italija – Valstybinis Socialinės apsaugos institutas; Slovėnija –
darbdaviai kartu su Pensijų ir Invalidumo draudimo institutu).
4) Profesinės integracijos (reabilitacijos) paslaugų finansavimo pobūdis:
• susieta su darbo užmokesčiu (Suomija – nuo 2004 m. valstybinė reabilitacijos pensija
neįgaliems asmenims mokama, kai reabilitacijos periodas tęsiasi ilgiau nei 30 dienų;
reabilitacijos pensijos dydis yra 10% didesnis nei valstybinė pensija; aktyvios reabilitacijos
periodu papildomai mokami 33%);
• mokymosi stidendijos profesinės reabilitacijos metu (Danija; Slovėnija – nuo teisės į
reabilitaciją įgijimo ir profesinės reabilitacijos pabaigos, pašalpos suma 100% asmens
invalidumo pensijos, jeigu asmuo dalyvauja permokymuose šalia darbo, ši pašalpos dydis yra
siekia 40% šios sumos);
• subsidijos mokymams (Slovakija);
• galimybė derinti profesinio mokymo išmokas su daline invalidumo pensija (Švedija).
5) Po profesinės reabilitacijos teikiamos įdarbinimo paslaugos:
• subsidijos darbdaviams (Lietuva; Slovakija - iki 7 mėnesinių išlaidų už vienerių metų darbą
kiekvienam Specialaus neįgaliųjų centro darbuotojui);
• subsidijos transporto išlaidoms (Lietuva; Slovakija - iki 7 mėnesinių išlaidų už vienerių metų
darbą);
• subsidijos neįgalaus darbuotojo asistentui (Lietuva; Slovakija - iki 90% minimalios mėnesinės
algos dydžio);
• prisitaikymo pašalpa (Austrija - taikoma prisitaikymo pašalpa, lygi 60% invalidumo pensijos,
priedas prie partnerio arba kitų šeimos narių pajamų).
2.2.2. ES šalyse narėse taikomų paramos priemonių neįgaliems asmenims, norintiems
dalyvauti darbo rinkoje, palyginimas
Europos Tarybos 2000 lapkričio mėnesio Direktyvoje 50 numatytos lygių galimybių garantijos
užimtume ir profesijoje, draudžiant bet kokią diskriminaciją dėl invalidumo, o taip pat numatytos
priemonės saugioms darbo vietoms palaikyti ir tobulinti bei integracijai užtikrinti. Iš tiesų socialinės
politikos priemonės Europos Sąjungos šalyse narėse numato asmenų, turinčių laikiną ligą, nuolatinę
negalią arba negalią dėl sužalojimo darbe, integracijos į darbo rinką priemones, nuolat tiriama
neįgaliųjų asmenų integracijos į darbo rinką praktika. Atlikti tyrimai bei parengti pranešimai („Liga,
neįgalumas ir socialinė įtrauktis“ 51 , „Užimtumas ir neįgalumas: atgal į darbą“, „Asmenų su negalia
užimtumas mažose ir vidutinėse įmonėse“ 52 , „Užimtumo paslaugų žmonėms su negalia vadovas“,
kt.) atskleidė taikomų politikos priemonių bei iniciatyvų neįgaliųjų integracijai į darbo rinką
50 Council Directive 2000/78/EC of 27 November 2000.
51 Illness, disability and social inclusion // European Foundation for the Improvement of Living and Working
Conditions, 2003. (www.eurofound.eu.int/publications/EF0335.htm)
52 The employment of people with disabilities in small & medium-sized enterprises
(http://www.eurofound.eu.int/publications/files/EF9810EN.pdf)
33

efektyvumą bei pasiūlė naujų galimybių neįgaliųjų užimtumui didinti. Toliau tumpai ir apžvelgsime
pagrindines priemones, kurios taikomos ES šalyse.
Bendrosios neįgalių asmenų užimtumo didinimo priemonės
Neįgalių asmenų padėties ES šalių narių darbo rinkose analizė 53 parodė, kad pagrindinės priemonės
neįgaliųjų integracijai dažniausiai taikomos tik didžiosiose įmonėse. Mažose ir vidutinėse privataus
sektoriaus įmonėse specialių priemonių neįgaliųjų užimtumui didinti atrandama gana mažai.
Vertinant neįgaliųjų užimtumo efektyvumą kyla sunkumų nustatant pačias efektyviausias
priemones, kadangi dažniausiai pavyksta užfiksuoti tik faktus apie neįgliųjų įdarbinimą, kurie buvo
įdarbinti pagal specialias programas arba schemas, arba kurie buvo įdarbinti didžiosiose įmonėse.
1996–1997 m. kai kuriose ES šalyse narėse (Prancūzija, Vokietija, Airija, Nyderlandai, Ispanija ir
Jungtinė Karalystė) atliktas neįgaliųjų įdarbinimo priemonių tyrimas 54 atskleidė, kaip ES šalyse
narėse darbdaviai priima sprendimus dėl neįgalių asmenų įdarbinimo:
• Svarbiausią vaidmenį neįgaliųjų užimtumo didinimui atlieka finansinės priemonės, tačiau
dažnai jos neatitinka nei darbuotojų poreikių, nei darbdavių poreikių, nei technologinių
procesų, nei darbo rinkos sąlygų. Neįgalių darbuotojų darbo užmokesčiai paprastai mažesni,
lyginant su neturinčių neįgalumo darbuotojų. Politikos, kuriomis siekiama padidinti užimtumą
mažinant socialinių pašalpų mokėjimą, paprastai žlunga.
• Nors vienose iš tirtų šalių taikoma kvotų sistema (Prancūzija, Vokietija, Ispanija), kitose ji
pakeista įteisinta antidiskriminacija (Airija, Nyderlandai, Jungtinė Karalystė), jų poveikis
mažoms ir vidutinėms įmonėms neįgaliųjų įdarbinimo prasme mažai skiriasi.
• Privalomą sveikatos ir sužalojimų darbe draudimą darbdaviai traktuoja kaip kliūtį neįgaliesiems
įdarbinti.
• Profesiniai mokymai tarp neįgalių dirbančiųjų nėra labai populiarūs, tačiau dažniausiai jie
būtini, kadangi neįgalumas labiau paplitęs tarp darbininkiškų profesijų atstovų, pasižyminčių
žemesnėmis profesinėmis kvalifikacijomis.
• Segregacija prasideda dar vaikystėje, kadangi neįgalūs vaikai mokosi specializuotose
mokyklose, neretai mažiau dalyvauja visuomeniniame gyvenime.
• Moterys ir vyresni asmenys su negalia bei asmenys, turintys sunkią negalią norėdami
integruotis į darbo rinką susiduria su gerokai didesniomis kliūtimis, lyginant su kitais
neįgaliaisiais.
• Neįgaliųjų įdarbinimas retai vykdomas laikantis lygių galimybių ir kitų gerosios praktikos
reikalavimų.
• Neįgalių darbuotojų nepasitikėjimas ir žemas savęs vertinimas bei darbdavių ir bendradarbių
požiūris į neįgalius dirbančiuosius dar labiau menkina neįgaliųjų integracijos į darbo rinką ir
įsitvirtinimo joje galimybes.
• Tarpininkaujančių organizacijų vaidmuo yra lemiamas tiek neįgaliųjų įdarbinimo, tiek jų
pasirengimo integracijai etapuose.
Pasiremsime ir Airijos, kaip sėkmingai nesivystančios šalies, pavyzdžiu. Bendrais neįgaliųjų
integracijos į darbo rinką tikslais laikomi 55 : siekis palengvinti žmonių su negalia integraciją į
apmokamą darbą laisvosios rinkos sąlygomis; teikti paramą integracijos procese; atsižvelgti į
darbdavių reikalavimus. Tačiau pagrindinis siekis – grąžinti į darbo rinką neįgalų asmenį arba joje
išlaikyti neįgalų dirbantįjį. Įgyvendinant šiuos tikslus kiekvienam bedarbiui su negalia sudaromas
53 The employment of people with disabilities in small & medium-sized enterprises
(http://www.eurofound.eu.int/publications/files/EF9810EN.pdf)
54 Ten pat.
55 www.fas.ie
34

specialus „progreso“ planas su išdėstytais žingsniais ir periodais, kurie vestų prie savarankiško
darbo laisvos rinkos sąlygomis. Paslaugos darbuotojui su negalia ir darbdaviui teikiamos ne ilgiau
18 mėnesių.
Neįgalių asmenų išlaikymo darbo rinkoje priemonės
Daugelyje ES šalių narių pagrindinės neįgaliųjų užimtumo politikos priemonės apibrėžtos tų šalių
invalidumo pensijų įstatymuose. Daugelis priemonių yra gana panašios ir apima 56 :
a) darbo subsidijas, kurios teikiamos arba darbdaviams (pavyzdžiui, išlaidų kompensavimas),
arba darbuotojams (pavyzdžiui, darbo užmokesčio didinimas),
b) specialios schemos darbo neįgaliųjų vietoms pritaikyti,
c) išmokos verslui pradėti.
Parama dažniausiai teikiama individualizuotai, tai gali būti studijų stipensijos, transportavimo į
darbą išlaidos, kt. Dešimtyje ES šalių narių privaloma laikyti reikalavimo įdarbinti tam tikrą skaičių
neįgaliųjų. Tačiau ši priemonė priimama nevienareikšmiškai (pavyzdžiui, Vokietijoje ji veikia
sėkmingai, o Prancūzijoje ir Austrijoje – ne).
Asmenims, kurie dėl neįgalumo negali susirasti darbo, suteikiama galimybė dirbti specializuotose
įmonėse. Įvairiose šalyse ši priemonė taikoma skirtingais mastais (pavyzdžiui, Pietų Europos šalyse
tokiose įmonėse dirba tik apie 0,1 proc. neįgaliųjų, o Nyderlanduose – 1 proc.). Argumentas prieš
tokias įmones yra – jose dirbantiems neįgaliesiems mažėja galimybės patekti į atvirą darbo rinką.
Airijoje, kaip vienoje iš sėkmingiausiai šiuo metu nesivystančių ES šalių narių, neįgalių asmenų
išlaikymo darbo rinkoje parama traktuojama 57 kaip identifikavimas darbo tipų, kuriuos asmuo su
negalia norėtų atlikti laisvosios rinkos sąlygomis. Laikotarpis, reikalingas ieškančių darbo asmenų,
turinčių negalią, poreikių analizei, ribojamas iki 2–jų mėnesių. Siekiant darbo rinkoje išlaikyti
neįgalų dirbantįjį taikoma Darbuotojo išlaikymo grantų schema, kuria siekiama paskatinti
darbdavius išlaikyti darbuotojus, turinčius trumpalaikę ligą, nuolatinę būklę arba sužalojimą, kuris
įtakoja asmens galimybes atlikti pavestą darbą. Schema sudarbo galimybes darbdaviams išlaikyti
darbuotojus tokiu būdu, kad šie galėtų prisiimti alternatyvias pareigas arba tęsti turėtą darbą,
pritaikius kompensacinę techniką bei atitinkamą įrangą.
Neįgalių asmenų profesinės reabilitacijos priemonės
ES šalys narės pripažįsta mokymų svarbą neįgaliųjų integracijai į darbo rinką. Tačiau tyrimai rodo,
jog specializuotos mokymo įstaigos mažina neįgalių asmenų integracijos į atvirą darbo rinką
galimybes.
Vėl pasiremsime Airijos praktika profesinės reabilitacijos srityje 58 . Pagrindiniu paramos neįgaliųjų
užimtumui didinti elementu laikomi profesiniai mokymai ir individualizuota parama. Todėl
profesiniuose mokymuose ir permokymuose taikoma neįgaliesiems pritaikyta mokymo schema.
Siūloma schema skirta supažindinti darbdavius ir darbuotojus, kaip dirbti su neįgaliaisiais
žmonėmis. Taip siekiama padidinti žmonių su negalia galimybes produktyviai ir efektyviai dirbti.
Finansuojami ir neįgaliesiems pritaikyti mokymai.
56 Illness, disability and social inclusion // European Foundation for the Improvement of Living and Working
Conditions, 2003. (www.eurofound.eu.int/publications/EF0335.htm)
57 www.fas.ie
58 Ten pat.
35

Neįgalių asmenų įtraukimo į darbo rinką priemonės
ES šalyse narėse gana plačiai taikomos neįgaliais tapusių žmonių reintgeracijos į darbo rinką
priemonės 59 . Pagrindinės priemonės apima aktyvias užimtumo politikos priemones, jas derinant su
privalomais teisiniais įpareigojimais, kurios užtikrina gana aukštą neįgaliųjų įdarbinimo lygį. Čia
pat pripažįstama, jog vienas svarbiausių vaidmenų, grąžinant neįgalumą įgavusius asmenis į darbo
rinką, tenka socialiniams partneriams.
Pasirengusius darbo rinkai neįgaliuosius darbuotojus Airijos darbo birža 60 siekia suvesti su
darbdaviu, pasirengusiu tokį darbuotoją įdarbinti. Iki to laiko atliekama analizė darbo sričių,
kurioms reikalinga parama ir pritaikymas potencialiems darbuotojams su negalia. Iki darbuotojo su
negalia įdarbinimo darbdaviui suteikiama reikiama parama ir instrukcijos dėl darbo vietos
pritaikymo. Neįgaliųjų užimtumo didinimui teikiamos įvairios kitos paslaugos:
• Užimtumo rėmimo schema, kuri siūlo finansinę paramą darbdaviams, kurie įdarbina negalią
turinčius asmenis, netekusius 50–80% darbingumo. Užimtumo rėmimo schemos dalyvis
įdarbinamas tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir kiti dirbantieji. Šios sąlygos apima
privalomojo socialinio draudimo įmokas, kasmetines atostogas, mokesčių išskaitymus,
minimalų darbo užmokestį. Įdarbintas ir gaunantis užimtumo rėmimo išmokas asmuo turi
atsisakyti kitų socialinių garantijų, tačiau dar metus turi teisę išlaikyti kitas socialinės garantijas
(pašalpas), kurias gavo iki įsidarbinimo (pvz., medicinos kortelę, kelionių pasą, kt.).
• Darbo vietos įrangos/adaptacijos grantai, kurių tikslas – padidinti darbo galimybes žmonėms su
negalia, kompensuojant papildomas darbdavių išlaidas, kurių reikalauja asmenų su negalia
įdarbinimas ir išlaikymas. Šios papildomos išlaidos turi būti susijusios su negalia. Šie grantai
teikiami ir individualiai dirbantiems asmenims su negalia.
• Darbo interviu vertėjo grantai. Jeigu ieškantis darbo asmuo turi klausos arba kalbos sutrikimų,
tai darbo interviu metu gali gauti paramą pasisamdyti darbo interviu vertėjui.
• Asmeninio skaitovo grantai. Aklieji arba silpnaregiai, kuriems reikia su darbu susijusios
paramos, gali gauti paramą įdarbinti asmeninį skaitovą. Parama galioja 16 savaičių.
2.3. ANALIZĖS APIE NEĮGALIŲ ASMENŲ UŽIMTUMO DIDINIMO GALIMYBES APIBENDRINIMAS
Remiantis ES šalių narių patyrimu 61 buvo išskirtos trys būtinos ir tarpusavyje neatsiejamai
susijusios sėkmingos neįgaliųjų integracijos į darbo rinką politikos priemones:
1. Platesnis ir sąmoningas darbdavių supratimas apie poreikį įdarbinti neįgalius asmenis, norinčius
dirbti. Darbdaviai turėtų sąmoningai priimti neįgalių asmenų pravaikštas, kurios kartais
neišvengiamos dėl sveikatos būklės, susijusios su neįgalumu. Taip pat darbdaviai neįgalius
asmenis turėtų priimti, suprasdami jų gebėjimus ir galimybes dirbti. Taip pat darbdaviai turėtų
suprasti ir priimti tarpininkaujnčių organizacijų pagalbą.
2. Darbuotojams reikalinga išsamesnė informacija apie galimybes integruotis į darbo rinką bei
specialias paramos jiems priemones. Neadekvati informacija dažniausiai susijusi su:
(a) priemonių finansavimo galimybėmis ir sąlygomis, (b) įdarbinimo ir mokymų organizavimo
tvarka, (c) kai kuriais praktiniais neįgalumo klausimais. Teisingos informacijos teikimas ir
gavimas būtinas ne tik darbo paieškų arba įdarbinimo, bet ir vėlesniuose etapuose. Šią misiją
sėkmingiausiai galėtų vykdyti tarpininkaujančias organizacijos.
59 Illness, disability and social inclusion // European Foundation for the Improvement of Living and Working
Conditions, 2003. (www.eurofound.eu.int/publications/EF0335.htm)
60 www.fas.ie
61 The employment of people with disabilities in small & medium-sized enterprises
(http://www.eurofound.eu.int/publications/files/EF9810EN.pdf)
36

3. Būtina tarpininkaujančių tarp neįgaliųjų ir darbdavių organizacijų veikla: ryšių užmezgimas su
įmonėmis, priemonių neįgaliųjų integracijai į darbo rinką parinkimas ir adaptavimas, t.t.
Tarpininko veikla eliminuoja konkurencijos veiksnius neįgaliųjų kelyje į darbo rinką. Su
tarpininko pagalba neįgalieji pakelia savo profesinę kvalifikaciją, įgyja daugiau pasitikėjimo, kt.
37

3. NETURINČIŲJŲ PAGRINDINIO IŠSILAVINIMO UŽIMTUMO
DIDINIMAS
3.1. STATISTINIŲ RODIKLIŲ APIE NETURINČIUS PAGRINDINIO IŠSILAVINIMO ASMENIS, NORINČIUS
DALYVAUTI DARBO RINKOJE, ANALIZĖ
3.1.1. Statistinių rodiklių apie neturinčius pagrindinio išsilavinimo bedarbius dinamika per
paskutinius metus
Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje asmenų, neturinčių pagrindinio išsilavinimo,
skaičius nuo 2001 m. nuolat mažėja apytikriai po 20 tūkstančių per metus (žr. 3.1. pav.). 2005 m.
tokių asmenų buvo per 220 tūkstančių. 2001–2003 m. šios asmenų grupės užimtumo lygis svyravo
apie 20 proc. ir tik po Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą pakilo iki 30 proc. (žr. 3.2. pav.).
Panašu, kad ištuštėjusios darbo rinkos sąlygomis asmenims su žemu išsilavinimo lygiu atsirado
daugiau galimybių integruotis į darbo rinką. Nedarbo lygio rodiklis tą patvirtina tik iš dalies,
kadangi nedarbo lygis mažėjo ir iki 2004 m. (žr. 3.3. pav.).
Skaičius
350
300
250
200
150
100
50
0
288,0
274,4
251,0 240,3
223,2
2001 m. 2002 m. 2003 m. 2004 m. 2005 m.
Metai
3.1. pav. Lietuvos gyventojai su žemesniu nei vidurinis išsilavinimu (25–64 m., vidutinis metinis
skaičius). 62
Vyrų ir moterų, neturinčių pagrindinio išsilavinimo, užimtumo lygio rodikliai skiriasi beveik
dvigubai (žr. 3.2. pav.). Šios grupės moterų užimtumas Lietuvos darbo rinkoje per paskutinius
metus išliko gana stabilus ir nežymiai svyravo apie 12–13 proc. Tuo tarpu vyrų be pagrindinio
išsilavinimo užimtumo lygis svyravo tarp 28–30 proc. Tačiau vyrų r moterų, neturinčių pagrindinio
išsilavinimo, nedarbo rodikliai skyrėsi 1–2 proc., išskyrus 2001 m. (žr. 3.3. pav.).
Galima daryti išvadą, jog pagrindinio išsilavinimo neturinčių vyrų užimtumo situacija prastesnė dėl
nedarbo, o moterų – ne tiek dėl nedarbo, kiek dėl ekonominio aktyvumo apskritai, kadangi darbo
rinkoje dalyvauja tik kiek daugiau nei dešimtadalis šios grupės moterų.
Asmenų, neturinčių pagrindinio išsilavinimo, nedarbo lygio rodikliai pagal amžių rodo, jog tarp
asmenų, neturinčių pagrindinio išsilavinimo, sudėtingiausia situacija darbo rinkoje yra 15–24 m.
jaunimo: jų nedarbo lygio rodiklis dvigubai viršija priešpensinio amžiaus asmenų nedarbo lygio
rodiklį (žr. 3.4. pav.). Nors jaunimo nedarbo lygio rodiklis nuolat mažėja, apie penktadalis šios
grupės asmenų išlieka už darbo rinkos ribų, nors ieško darbo ir yra pasirengę dirbti (išeinant iš
62 Lietuvos Statistikos duomenys. (www.std.lt)
38

edarbio apibrėžimo). Darbingiausio amžiaus (25–54 m.) gyventojų, neturinčių pagrindinio
išsilavinimo, nedarbo lygis prilygo Respublikos vidurkiui.
Procentai
35
30
25
20
15
10
5
0
28,3 29,0
Visi gyventojai Vyrai Moterys
30,4
29,3
13,3 12,5 13,5 12,7
20,4 20,3 21,4 30,5
2001 m. 2002 m. 2003 m. 2004 m.
Metai
3.2. pav. Užimtumo lygis asmenų, neturinčių pagrindinio išsilavinimo, pagal lytį (vidutinis
metinis skaičius, procentais). 63
Visi gyventojai Vyrai Moterys
Procentai
30
25
20
15
10
5
0
26,1
20,9
18,5 19,3
18,5
14,6
16,0 15,9
23,6 20,4 17,7 15,1
2001 m. 2002 m. 2003 m. 2004 m.
Metai
3.3. pav. Nedarbo lygis asmenų, neturinčių pagrindinio išsilavinimo, pagal lytį (vidutinis metinis
skaičius, procentais). 64
Procentai
40
35
30
25
20
15
10
5
0
34,5
25,3
15,2
Visi gyventojai 15-24 m. 25-54 m. 55-64 m.
27,8
22,8
29,5
23,4
17,4
15,0
11,5 11,1 11,4
23,6 20,4 17,7 15,1
2001 m. 2002 m. 2003 m. 2004 m.
Metai
3.4. pav. Nedarbo lygis asmenų, neturinčių pagrindinio išsilavinimo, pagal amžių (vidutinis
metinis skaičius, procentais). 65
63 Lietuvos Statistikos metraštis 2005. Vilnius, 2006.
64 Ten pat.
65 Ten pat.
39

3.1.2. Statistinių rodiklių apie neturinčius pagrindinio išsilavinimo asmenis, norinčius
integruotis į darbo rinką, palyginimas su asmenų su aukštesniu išsilavinimu atitinkamais
rodikliais
Lyginant asmenų, neturinčių pagrindinio išsilavinimo, užimtumo lygio rodiklius su asmenų,
turinčių aukštesnį išsilavinimo lygį, tenka įsitikinti išsilavinimo svarbą konkurencinėje darbo
rinkoje: neturinčių pagrindinio išsilavinimo nedarbo lygis beveik dvigubai viršija asmenų, turinčių
aukštąjį ir aukštesnįjį išsilavinimą nedarbo lygį (žr. 3.5. pav.). Toks santykis išlieka nepaisant
nuolatinio nedarbo lygio mažėjimo visose išsilavinimo grupėse.
Amžiaus grupėse asmenų, turinčių skirtingą išsilavinimo lygį, nedarbo rodikliai pasiskirtę
netolygiai. Asmenų iki 24 m., neturinčių pagrindinio išsilavinimo, nedarbo lygis viršijo kitų
išsilavinimo grupių nedarbo lygį, išskyrus 2004 m., kuomet asmenų su specialiuoju viduriniu arba
viduriniu išsilavinimu nedarbo lygis nežymiai viršijo neturinčiųjų pagrindinio išsilavinimo nedarbo
lygį. Kiek palankesnė neturinčių pagrindinio išsilavinimo asmenų situacija, lyginant su turinčiais
aukštesnį išsilavinimo lygį, yra priešpensiniame amžiuje. Šioje amžiaus grupėje neturintys
pagrindinio išsilavinimo ima konkuruoti su turinčiais specialųjį vidurinį ir vidurinį išsilavinimą.
Tokio pobūdžio konkurencija gali tapti argumentu tęstiniams mokymams bei mokymuisi visą
gyvenimą.
40

Procentai
30
25
20
15
10
5
0
Pagrindinis, pradinis
Specialusis vidurinis, povidurinis, profesinis, vidurinis
23,6
Visi gyventojai
Procentai
30
25
20
15
10
5
0
Aukštasis, aukštesnysis
19,3
20,4
14,9
8,4 8,8
17,7
15,1
13,6 12,7
6,6 6,8
2001 m. 2002 m. 2003 m. 2004 m.
Metai
Pagrindinis, pradinis
Specialusis vidurinis, povidurinis, profesinis, vidurinis
Aukštasis, aukštesnysis
25,3
18,8
6,9
22,8
14,6
17,4
15,0
12,5 11,7
5,6 5,4 6,2
2001 m. 2002 m. 2003 m. 2004 m.
Metai
Procentai
40
35
30
25
20
15
10
5
0
Pagrindinis, pradinis
Specialusis vidurinis, povidurinis, profesinis, vidurinis
Aukštasis, aukštesnysis
34,5
31,3
24,7
27,8
21,2
29,5
25,8
23,4
24,8
16,5 16,3
2001 m. 2002 m. 2003 m. 2004 m.
Metai
15–24 m. amžiaus gyventojai
Procentai
20
15
10
5
0
Pagrindinis, pradinis
Specialusis vidurinis, povidurinis, profesinis, vidurinis
Aukštasis, aukštesnysis
15,2
13,7
8,8
11,5
13,8
11,1
13,7
7,0 7,3
11,4
12,3
2001 m. 2002 m. 2003 m. 2004 m.
Metai
4,8
25–54 m. amžiaus gyventojai
55–64 m. amžiaus gyventojai
3.5. pav. Užimtumo lygis pagal išsilavinimą ir amžių (vidutinis metinis skaičius, procentais). 66
66 Lietuvos Statistikos metraštis 2005. Vilnius, 2006.
41

3.1.3. Statistinių rodiklių apie neturinčius pagrindinio išsilavinimo asmenis, norinčius
integruotis į darbo rinką, apibendrinimas
Remiantis statistikos duomenimis apie neturinčių pagrindinio išsilavinimo asmenų užimtumą ir
nedarbą, galima daryti išvadas:
• asmenys su žemu išsilavinimo lygiu sėkmingiau geba konkuruoti tik ištuštėjusios darbo rinkos
sąlygomis;
• pagrindinio išsilavinimo neturinčių vyrų situacija prastesnė dėl nedarbo, o moterų – ne tiek dėl
nedarbo, kiek dėl ekonominio aktyvumo apskritai, kadangi darbo rinkoje dalyvauja vos
dešimtadalis šios grupės moterų;
• sudėtingiausia situacija, lyginant su kitomis amžiaus grupėmis, yra 15–24 m. jaunimo,
neturinčio pagrindinio išsilavinimo: jų nedarbo lygio rodiklis dvigubai viršija priešpensinio
amžiaus asmenų nedarbo lygio rodiklį;
• nors jaunimo nedarbo lygio rodiklis nuolat mažėja, apie penktadalis šios grupės asmenų išlieka
bedarbiais;
• tarp skirtingo išsilavinimo amenų prasčiausioje situacijoje yra 15–24 m. jaunimas, neturintis
pagrindinio išsilavinimo;
• priešpensiniame amžiuje asmenų, neturinčių pagrindinio išsilavinimo, konkurentais darbo
rinkoje tampa asmenys su specialiuoju viduriniu ir viduriniu išsilavinimu.
3.2. UŽSIENIO ŠALIŲ PATIRTIES APIE NEKVALIFIKUOTOS DARBO JĖGOS UŽIMTUMO DIDINIMĄ
ANALIZĖ
Lietuvoje pagrindinis įstatymas 67 , reglamentuojantis Valstybės paramą asmenims nedarbo atveju,
deja, neužsimena apie konkrečias garantijas, susijusias su nepakanakamu išsilavinimu. Asmenims
be pagrindinio išsilavinimo integracijos į darbą socialinės garantijos ir priemonės teikiamos
bendrąja tvarka. Lietuvos Pramonininkų konfederacijos 68 nuomone, nekvalifikuotų darbuotojų
profesiniu mokymu galėtų rūpintis atskiri darbdaviai; Verslo darbdavių konfederacija 69 artimiausiu
metu planuoja inicijuoti įmonių–narių darbuotojų profesinius mokymus, tačiau labiausiai
orientuojasi į aukštesnės kvalifikacijos darbuotojus.
ES šalių narių praktikoje taikomos kai kurios priemonės, skirtos nekvalifikuotų darbuotojų
išlaikymui darbo rinkoje bei integracijai į darbo rinką. Jas toliau ir apžvelgsime, kiek įmanoma
pateikiant ir Lietuvos praktikoje taikomas priemones arba gyvuojančias nuostatas.
Bendrosios nekvalifikuotos darbo jėgos užimtumo didinimo garantijos ir priemonės
Skirtinguose sektoriuose ir įmonėse taikomos priemonės:
• Nekomercinio sektoriaus santykis su nekvalifikuotais darbuotojais (Prancūzija 70 – susitarimai
„dėl užimtumo solidarumo“ ir „dėl konsoliduoto užimtumo” schemų, pagal kuriuos teikiamos
subsidijos nekvalifikuotų darbuotojų užimtumo programoms nekomerciniame sektoriuje, kadangi
nekvalifikuotų darbuotojų dalis jame visada buvo didesnė nei komerciniame).
67 Lietuvos Respublikos Nedarbo drudimo įstatymas Nr.IX-1904, 2003 m. gruodžio 16 d.
68 www.lpk.lt/
69 www.ldkonfederacija.lt/
70 www.eiro.eurofound.ie/1998/03/feature/fr9803100f.html
42

• Nekvalifikuoti darbuotojai namudiniame sektoriuje (Prancūzija 71 – pereina prie darbuotojų
profesionalizavimo, keldami atlyginimus, tobulindami siūlomų paslaugų kokybę).
• Priemonės skirtingose ūkio veiklose (Belgija 72 – įvairių sferų socialiniai partneriai nacionalinio
lygmens susitarimuose pasiūlė kolektyvinių susitarimų pagrindu organizuoti specializuotus
mokymus nekvalifikuotiems darbuotojams iš tam tikrų ūkio veiklų – plieno, chemijos pramonės,
vidaus vandenų navigacijos, spaudos, grafikos meno, laikraščių leidybos; Vokietija – koletyviniais
susitarimais susitarta dėl mokesčių mažinimo chemijos 73 ir metalo apdirbimo 74 pramonėje, kai
ilgalaikiai bedarbiai, tame tarpe nekvalifikuoti, įdarbinami nuolatiniam darbui).
• Mažos ir vidutinio dydžio įmonės (Austrija – bendradarbiauja spręsdamos, ar darbuotojų
mokymai padėtų išvengti jų atleidimų bei integruoti registruotus bedarbius).
• Nevyriausybinių organizacijų veikla (Austrija – nekvalifikuotų darbuotojų profesinės
integracijos programą įgyvendina nevyriausybinės organizacijos).
Piniginės paramos garantijos
ES šalyse narėse nekvalifikuotų darbuotojų integracijos finansinės garantijos apima tokias
priemones:
• įmokų lengvatos (Belgija 75 – mažinamos socialinės apsaugos įmokos už nekvalifikuotus
darbuotojus; pagal „pirmojo darbo kontraktą“ darbdaviai, įdarbinę jaunus nekvalifikuotus
darbuotojus gali gauti socialinės apsaugos įmokų lengvatas; Slovėnija – teikiamos įmokų į socialinį
draudimą subsidijos darbdaviams, kurie įdarbina nekvalifikuotus 55 m. amžiaus ir vyresnius
darbuotojus);
• mokesčių lengvatos (Vokietija – kolektyviniais susitarimais susitarta dėl mokesčių mažinimo
chemijos 76 ir metalo apdirbimo 77 pramonėje, kai ilgalaikiai bedarbiai, tame tarpe nekvalifikuoti,
įdarbinami nuolatiniam darbui; Nyderlandai – darbdaviai gauna mokestines nuolaidas, jeigu jų
darbuotojai dalyvauja profesiniuose mokymuose arba stažuotėse vidutinio lygmens išsilavinimui
įgyti; priemonė įtvirtinta Pajamų mokesčio lengvatų įstatyme; jeigu prieš įdarbinimą mokinys buvo
bedarbis, darbdavys gauna papildomas nuolaidas);
• profesinės integracijos priemonių finansavimas (Austrija – priemonių finansavimą 40%
apmoka patys dalyviai, 2/3 mokymo išlaidų apmoka AMS, jeigu darbuotojas (vyras arba moteris)
vyresnis nei 45 m.; Belgija 78 – mokamos stipendijos jaunimui, dalyvaujančiam profesiniuose
mokymuose; Ispanija 79 – kad gautų profesinio mokymo subsidijas, įmonės savo ataskaitose
Trišaliams fondams, skirtiems Profesiniams mokymams užimtumui, pateikia įvairius kriterijus
nekvalifikuotiems darbuotojams apibūdinti: išsilavinimas, gebėjimas atlikti tam tikras užduotis, kt.;
įmonėse, kurios gauna pilną socialinę paramą darbuotojų mokymams, tam tikras procentas
dirbančiųjų įmonėje turi būti nekvalifikuoti);
• socialinės garantijos nekvalifikuotiems darbuotojams (Belgija 80 – minimalios pensijos
didinimas asmenims, kurie dirbo nekvalifikuotus darbus, gavo menkus atlyginimus ir todėl jų
pensija nepakankama pragyventi; Graikija 81 – Valstybinis generalinis kolektyvinis susitarimas,
paprastai pasirašomas kas 2 metus, ir susijęs su minimaliu darbo užmokesčiu ir nemokomomis
71 www.eiro.eurofound.ie/2004/09/feature/fr0409105f.html
72 www.eiro.eurofound.ie/2001/01/feature/be0101337f.html
73 www.eiro.eurofound.ie/2003/07/feature/de0307205f.html
74 www.eiro.eurofound.ie/2001/07/inbrief/de0107233n.html
75 www.eiro.eurofound.ie/2005/02/word/be0502301tfr.doc
76 www.eiro.eurofound.ie/2003/07/feature/de0307205f.html
77 www.eiro.eurofound.ie/2001/07/inbrief/de0107233n.html
78 www.eiro.eurofound.ie/2005/02/word/be0502301tfr.doc
79 www.eiro.eurofound.ie/2001/09/feature/es0109202f.html
80 www.eiro.eurofound.ie/2005/02/word/be0502301tfr.doc
81 www.eiro.eurofound.ie/2004/09/feature/gr0409102f.html, www.eiro.eurofound.ie/2005/02/word/gr0502101tel.doc
43

darbo sąlygomis, socialiai apsaugo nekvalifikuotus darbuotojus; įmonės ir darbininkai moka įmokas
į užimtumo ir profesinių mokymų sąskaitą su tikslu finansuoti profesinius mokymus, lėšos
naudojamos mokymų funkcionalumui tobulinti, moksliniams metodams diegti vertinant
pasiekimus, bendrąja prasme – per užimtumo didinimą ir profesinių mokymų tobulinimą gerinti
nekvalifiuotų darbuotojų gyvenimo sąlygas; Ispanija 82 – profesijos ir darbo vietos šalyje
suskirstytos į hierarchines grupes pagal kvalifikacijas, teisiškai įtvirtinta, kad kiekvienos grupės
darbuotojams negalima mokėti mažiau nei numatytas valstybinis minimalus atlyginimas; Kipras 83 –
šešių profesijų darbuotojams minimalūs darbo užmokesčiai palaipsniui pakelti iki 50%, toks
sprendimas gerinti finansinę situaciją kai kurių kategorijų nekvalifkuotų darbuotojų, pardavimų
darbuotojų bei tarnautojų; Nyderlandai – specialios mokesčių nuolaidos taikomos žemai
apmokomiems darbuotojams, kurių darbo pajamos žemesnės nei 115% oficialaus minimalaus
atlyginimo, taip garantuojant nekvalifikuotų darbuotojų užimtumą; nekvalifikuotiems darbuotojams
siūlyta 84 išlaikyti socialines pašalpas, be to mokėti papildomą apmokėjimą, siekiantį iki 90%
oficialaus minimalaus darbo užmokesčio, jeigu darbuotojas dalyvauja mokymuose pradinėms
kvalifikacijoms įgyti);
• socialinės išmokos nekvalifikuotiems bedarbiams (Airija 85 – įdarbinant 35 m. ir vyresnį asmenį
be pagrindinio išsilavinimo ne pilną darbo laiką gali būti mokama viena iš išmokų: Bedarbio
pašalpa, Parama bedarbiui, Vienišo tėvo(motinos) šeimos pašalpa, Draudimo pensija našliui/našlei,
Nedraudiminė našlio/našlės pensija, Paliktos žmonos pašalpa, Parama ūkininkui, Karjeros parama;
išmokos gali būti mokamos 3 m. arba daugiau. 35 m. ir vyresniems asmenims, kurie gauna vieną iš
paminėtų išmokų dar gali būti mokama Invalidumo pašalpa, Aklojo pensija, Invalidumo pensija,
skirta reabilitacijai bei įsidarbinimui, Invalidumo pašalpa skirta reabilitacijai bei įsidarbinimui
(mokama 6 ir daugiau mėnesių). Visiems suaugusiems išlaikytiniams, 35 m. amžiaus arba
vyresniems, 3 m. arba ilgesniam laikui gali būti suteikiama Bedarbio pašalpa, Parama bedarbiui
arba Parama ūkininkui. Dalinės integracijos į darbą atveju neturintiems pagrindinio išsilavinimo
asmenims teikiamos socialinės išmokos, jeigu asmuo yra 25 m. arba vyresnis: Bedarbio pašalpa,
Piniginės socialinės paramos bedarbiui išmoka, Vienišo tėvo(motinos) šeimos pašalpa, Draudimo
pensija našliui/našlei, Nedraudiminė našlio/našlės pensija, Paliktos žmonos pašalpa, Parama
ūkininkui, Karjeros parama, su sąlyga, kad asmuo gauna vieną iš pirmų trijų pašalpų; išmokos gali
būti mokamos 12 ir daugiau mėnesių. 18 m. ir vyresni asmenys, kurie gauna vieną iš paminėtų
išmokų, kartu gali gauti ir kitas socialines išmokas: Invalidumo pašalpą, Aklojo pensiją, Invalidumo
pensiją, skirtą reabilitacijai bei įsidarbinimui, Invalidumo pašalpą, skirtą reabilitacijai bei
įsidarbinimui (mokama 6 ir daugiau mėnesių). Visiems 25 m. ir vyresniems išlaikytiniams gali būti
suteikta Bedarbio pašalpa, Parama bedarbiui arba Parama ūkininkui, kurios mokamos 12 arba
daugiau mėnesių).
Išlaikymo darbo rinkoje garantijos ir priemonės
Daugelyje ES šalių narių nekvalifikuotų darbuotojų išlaikymo darbo rinkoje garantijos pasiektos
susitariant socialiniams partneriams:
• Trišaliai susitarimai (Kipras 86 – socialinio dialogo lygmenyje socialiniai partneriai
nesidomėjimo nekvalifikuotais darbuotojais, todėl jokių iniciatyvų nei politinių, nei rekomendacinių
arba specialių veiksmų nesiėmė nei darbuotojų organizacijos, nei profesinės sąjungos, kad pagerintų
nekvalifikuotų darbuotojų sąlygas; Slovėnija 87 – socialinių partnerių trišaliame susitarime
82 www.eiro.eurofound.ie/2005/02/word/es0502104tes.doc
83 www.eiro.eurofound.ie/2004/05/inbrief/cy0405101n.html
84 www.eiro.eurofound.ie/2004/02/feature/nl0402102f.html
85 www.fas.ie
86 www.eiro.eurofound.ie/2005/02/word/cy0502103tcy.doc
87 www.eiro.eurofound.ie/2003/07/feature/si0307101f.html
44

darbdaviai ir profesinės sąjungos susitarė remti investicijas į žinių įgijimą ir naujas technologijas,
sudaryti galimybes darbuotojams tęsti mokymąsi, taip pat susitarė dėl didesnio švietimo programų
atvirumo; Vokietija – koletyviniais susitarimais susitarta dėl mokesčių mažinimo chemijos 88 ir
metalo apdirbimo 89 pramonėje, kai ilgalaikiai bedarbiai, tame tarpe nekvalifikuoti, įdarbinami
nuolatiniam darbui).
• Darbdavių vaidmuo (Belgija 90 – Darbdavių federacija pabrėžia neatitikimą tarp studentų
kvalifikacijos ir kompanijų poreikių ir siūlo mokymuose labiau atsižvelgti į įmonių poreikius;
Slovėnija – remiantis Europos Stuktūriniais fondais numatyta didinti darbdavių kaip mokytojų
vaidmenį, žmogiškųjų išteklių plėtrai kurti regionines tarybas, sertifikavimo sistemą, diegti
suaugusiųjų švietimo tobulinimo priemones).
• Profesinių sąjungų vaidmuo (Belgija 91 – inicijuoja galimybę dalyvauti mokymuose visai darbo
jėgai, suteikiant teisę gauti 5 laisvas dienas dalyvauti mokymuose, neprarandant darbo užmokesčio,
rūpinasi dėl mokymų pasiūlos ir darbo rinkos bei pramonės paklausos atitikimo, remia kūrimą
sistemos, sudarančios galimybę nekvalifikuotiems darbuotojams įgyti kompetencijas, siekia, kad
būtų peržiūrėti nekvalifikuotų darbuotojų darbo užmokesčiai ir sumažintos „žirklės“ (dalis bedarbių
nekvalifikuotų darbuotojų nesusiranda darbo, nes socialinės išmokos ne mažesnės už jiems
siūlomus atlyginimus); Graikija 92 – dalyvauja profesinių mokymų procese steigdamos profesinių
mokymų centrus; Malta – profesinės sąjungos, ypač didžiosios, organizuoja kvalifikacijų kėlimo
kursus, kurie turėtų padidinti jų narių darbingumą; Slovėnija – motyvuoti darbuotojus tęsti
mokymus, skatinti ir palaikyti darbuotojus, kurie nori tobulinti žinias ir gebėjimus, skatinti
darbuotojus bei profesinių sąjungų narius tapti mokymų vadovais, egzaminavimo, sertifikavimo ir
pan. komisijų nariais).
• Vyriausybės vaidmuo (Belgija 93 – Vyriausybė inicijavo darbo ir mokymo kontraktus, kuriais
siekiama integruoti ieškantį darbo nekvalifikuotą jaunimą, derinant darbą su dalyvavimu
mokymuose tuo pačiu metu; Malta – Vyriausybė nuolat skelbia Nacionalines Informacijos ir
komunikacinių technologijų strategijas, kuriomis siekia sustiprinti visų, tame tarpe ir mažai
kvalifikuotų, darbuotojų kompetencijas IKT srityje; Nyderlandai 94 – Vyriausybės koalicija pasiūlė
galimybę įdarbinti ilgalaikius bedarbius be pradinės kvalifikacijos, sudarant galimybes jiems mokėti
mažiau negu minimalus darbo užmokestis; įgijusį pradines kvalifikacijas darbuotoją darbdavys
privalo išlaikyti įdarbintus bent 2 metus ir mokėti normalų darbo užmokestį; pageidaujama, kad
vyriausybė būtų finansiškai atsakinga už kiekvieno piliečio išsilavinimą, siekiantį pradinių
kvalifikacijų lygį; Vyriausybė 95 prisiima atsakomybę tobulinti „įgytų kompetencijų pripažinimo“
sistemą).
Nekvalifikuotos darbo jėgos įtraukimo į darbo rinką garantijos ir priemonės
Mokymai. Nekvalifikuotos drabo jėgos įtraukimui į darbo rinką taikomos įvairios mokymų
programos:
• tęstiniai mokymai (Austrija; Belgija 96 ; Ispanija 97 – teikiamas prioritetas nekvalifikuotiems
darbuotojams dalyvauti tęstiniuose profesiniuose mokymuose; Prancūzija 98 – pasirašytas
88 www.eiro.eurofound.ie/2003/07/feature/de0307205f.html
89 www.eiro.eurofound.ie/2001/07/inbrief/de0107233n.html
90 www.eiro.eurofound.ie/2005/02/word/be0502301tfr.doc
91 Ten pat.
92 www.eiro.eurofound.ie/2005/02/word/gr0502101tel.doc
93 www.eiro.eurofound.ie/2005/02/word/be0502301tfr.doc
94 www.eiro.eurofound.ie/2004/02/feature/nl0402102f.html
95 www.eiro.eurofound.eu.int/2004/09/study/index.html
96 www.eiro.eurofound.ie/2005/02/word/be0502301tfr.doc
97 www.eiro.eurofound.ie/2005/02/word/es0502104tes.doc
98 www.eiro.eurofound.ie/2003/11/feature/fr0311103f.html
45

nacionalinis susitarimas tarp sektorių dėl tęstinių profesinių mokymų, sukurta nauja schema –
“profesionalizacijos periodas”, kurios prioritetinis tikslas – darbo rinkoje išlaikyti darbuotoją, ypač
su žema kvalifikacija bei reikalavimų neatitinkančiais gebėjimais; taikomi principai:
individualizuoti mokymo būdai, ryšys tarp profesinio mokymo ir darbo, su darbu susijusių žinių bei
gebėjimų įgijimas; Slovėnija – remiantis Europos Stuktūriniais fondais numatyta diegti suaugusiųjų
švietimo tobulinimo priemones, darbdaviai įsipareigoję skirti daugiau lėšų darbuotojų švietimui,
kurti praktinio mokymo centrus įmonėse, kartu su regiono mokyklomis ir atitinkama ministerija
kurti naujas studijų programas, profesijų standartus bei profesinių žinių ir gebėjimų katalogus);
• profesiniai mokymai (Lietuva – organizuoja Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba 99 ; Malta –
kolektyviniai susitarimai įtraukia punktus, kurie sudaro sąlygas gauti specialias atostogas
profesiniams mokymams, kurie neretai apmokami iš įmonės lėšų, ypač jeigu atitinka įmonės verslo
interesus; Prancūzija 100 – nekvalifikuotą darbo jėgą įtraukia į apmokamus profesinius mokymus,
kurie trunka iki 1 metų, suteikiant diplomus arba profesinę kvalifikaciją);
• dirbančių asmenų gebėjimų tobulinimas (Nyderlandai – ankstyvam pasitraukimui iš mokyklos
sumažinti steigiamas privalomos registracijos ir reintegracijos į švietimo sistemą iki 23 m. amžiaus
Aktas; Slovėnija – vykdoma „Programa 10,000+“, skirta bedarbiams asmenims be profesinio
išsilavinimo, ypač jaunimui iki 26 m., asmenims virš 40 m., nebaigusiems profesinių mokymų, ir
asmenims, turintiems profesinį išsilavinimą, tačiau negalintiems įsidarbinti ilgiau nei 6 mėn.; vietų
tipą ir skaičių numato, atsižvelgiant į vietinės/regioninės darbo rinkos poreikius; Belgija 101 –
kuriami „Gebėjimų centrai“, kurių paskirtis – garantuoti geresnį švietimo/mokymų atitikimą darbo
rinkos poreikiams, suteikia mokymus, kurie remiasi moderniomis technologijomis; jomis aprūpina
mokyklas, mokymo įstaigas ir kompanijas; Malta – Vyriausybė nuolat skelbia Nacionalines
Informacijos ir komunikacinių technologijų strategijas, kuriomis siekia sustiprinti visų, tame tarpe ir
mažai kvalifikuotų, darbuotojų kompetencijas IKT srityje; žmogiškųjų išteklių vystymo planai
įtraukiami tik į didžiųjų organizacijų kolektyvines sutartis, dažniausiai tų, kurios priklauso arba yra
kontroliuojamos vyriausybės bei užsienio savininkų).
Įdarbinimo galimybių didinimas apima tokias priemones:
• naujų mokinio profesijų kūrimas (Austrija – priemonė skirta „mokinio“ statuso prestižui
pakelti; įsteigtas „mokinio pasas“);
• naujų darbo vietų kūrimas apskritai (Slovėnija – darbdaviai įsipareigoję kurti naujas darbo
vietas, modernizuoti darbo organizavimą);
• darbo vietų kūrimas trečiąjame sektoriuje (Slovėnija – vyriausybė skatina „socialinių įmonių“ ir
kooperatyvų kūrimą, kurie didina nekvalifikuotų asmenų užimumą; Prancūzija 102 );
• darbo vietų, susijusių su tradiciniais amatais, kūrimas (Slovėnija – pradėta speciali aktyvios
užimtumo politikos programa (pirmiausiai, tekstilės ir susijusiose veiklose), kurios tikslas – kurti
darbo vietas, susijusias su išliekamąją vertę turinčiais tradiciniais amatais, siūlant profesinius
mokymus ir kvalifikacijos kėlimos programas;
• sertifikavimo sistemos kūrimas (Slovėnija – remiantis Europos Stuktūriniais fondais numatyta
kurti sertifikavimo sistemą).
Paslaugos nekvalifikuotiems bedarbiams:
• „paslaugos į namus“ (Austrija 103 – pradėjo veikti „paslaugų į namus čekiai“, skirti
nekvalifikuotiems darbuotojams (ypač moterims). Besinaudojantys paslaugomis į namus gali
mokėti „čekiu“, kuris apima ir socialinio draudimo įmokas);
99 www.ldrmt.lt/
100 www.eiro.eurofound.ie/2005/02/word/fr0502105tfr.doc
101 www.eiro.eurofound.ie/2005/02/word/be0502301tfr.doc
102 www.eiro.eurofound.ie/2005/02/word/fr0502105tfr.doc
103 www.eiro.eurofound.ie/2005/01/inbrief/at0501203n.htm
46

• personalizuota pagalba ieškantiems darbo mažai kvalifikuotiems asmenims (Austrija – įsteigta
„integruojančio profesinio mokymo“ schema, kurios dalyviai – neturintys formalaus
išsilavinimo asmenys, kurie sunkiai dalyvauja standartiniuose profesiniuose mokymuose.
Schema jiems pritaiko individualizuotas programas ir siekia integruoti į darbinį gyvenimą;
Prancūzija 104 – taikoma individualizuota pagalba dėl finansavimo sumažėjimo, kuris
perorientuotas į naujo pobūdžio užimtumo programas – darbininkų ir tarnautojų darbo
apmokėjimo struktūrinius pokyčius);
• kuriamos programos užimtumui nekomerciniame sektoriuje skatinti (Prancūzija 105 – susitarimai
„dėl užimtumo solidarumo“ ir „dėl konsoliduoto užimtumo” schemų, pagal kuriuos teikiamos
subsidijos nekvalifikuotų darbuotojų užimtumo programoms nekomerciniame sektoriuje,
kadangi nekvalifikuotų darbuotojų dalis jame visada buvo didesnė nei komerciniame);
• taikomos priemonės nekvalifikuotam jaunimui integruoti (Belgija 106 – Paramos užimtumui
Įstatyme numatytos priemonės, tarp kurių „pirmojo darbo kontraktas“, įpareigojantis valstybinio
ir privataus sektoriaus darbdavius priimti nustatytą skaičių jaunų darbuotojų);
• darbas bendruomenėje (Airija 107 – kaip viena iš užimtumo formų, kurioje siūloma dalyvauti
bedarbiams ir kitiems nesėkmę patyrusiems asmenims, yra darbas bendruomenėje su galimybe
įsitraukti į laikiną bendruomenei naudingą veiklą. Tokia veikla ilgalaikiams bedarbiams padeda
atgaminti darbo įgūdžius, patobulinti profesinius gebėjimus bei kvalifikacijas. Bendru atveju
įdarbinimas bendruomenėje yra dvejopas (a) dalinė integracija, (b) įdarbinimas ne visą darbo
laiką. Sudaromos galimybės bendruomenėje dirbti 3 metus. 3 m. laikotarpis taikomas vyresnio
amžiaus asmenims, kurie nesugebėjo susirasti darbo per tam tikrą laiką (pavyzdžiui, 55–65 m.
amžiaus asmenys, kurie ne mažiau 6 metų dirbo darbus bendruomenėje). Dirbant
bendruomenėje sudaromos galimybės gauti išmokas, mokėti mokesčius, skirti laiko kito darbo
paieškai, dalyvauti mokymuose, tobulintis ir kt.).
3.3. ANALIZĖS APIE NETURINČIŲ PAGRINDINIO IŠSILAVINIMO ASMENŲ UŽIMTUMO DIDINIMO
GALIMYBES APIBENDRINIMAS
1. Lietuvos įstatymai užimtumo bei nedarbo atvejams beveik nenumato garantijų, kurios būtų
siejamos su išsilavinimu. Asmenims be pagrindinio išsilavinimo integracijos į darbą socialinės
garantijos ir priemonės teikiamos bendrąja tvarka. Darbdavių organizacijos deklaruoja nuostatas
dėl nekvalifikuotų darbuotojų integracijos į darbo rinką: jų profesiniu mokymu galėtų rūpintis
atskiri darbdaviai, planuoja inicijuoti įmonių–narių darbuotojų profesinius mokymus, tačiau taip
pat orientuojasi į aukštesnės kvalifikacijos darbuotojus.
ES šalių narių praktikoje taikomos kai kurios priemonės, skirtos nekvalifikuotų darbuotojų
išlaikymui darbo rinkoje bei integracijai į darbo rinką.
2. ES šalyse narėse asmenų, neturinčių pagrindinio išsilavinimo, užimtumo didinimui skirtinguose
sektoriuose ir įmonėse taikomos priemonės:
• nekvalifikuotų darbuotojų dalis nekomerciniame sektoriuje visada didesnė nei komerciniame;
• namudiniame sektoriuje pereinama prie darbuotojų profesionalizavimo, keliant atlyginimus,
tobulinant siūlomų paslaugų kokybę;
• įvairių sferų socialiniai partneriai nacionalinio lygmens susitarimuose kolektyvinių susitarimų
pagrindu organizuoja specializuotus mokymus nekvalifikuotiems atskirų ūkio veiklų
darbuotojams;
• kolektyviniais susitarimais susitariama dėl mokesčių mažinimo atskirose veiklose;
104 www.eiro.eurofound.ie/2005/02/word/fr0502105tfr.doc
105 www.eiro.eurofound.ie/1998/03/feature/fr9803100f.html
106 www.eiro.eurofound.ie/1999/11/feature/be9911307f.html
107 www.fas.ie
47

• mažos ir vidutinio dydžio įmonės bendradarbiauja spręsdamos, ar darbuotojų mokymai padėtų
išvengti jų atleidimų bei integruoti registruotus bedarbius;
• nevyriausybinės organizacijos įgyvendina nekvalifikuotų darbuotojų profesinės integracijos
programas.
3. Kai kuriose ES šalyse narėse teikiamos piniginės garantijos, skatinančios nekvalifikuotų
darbuotojų užimtumą: taikomos įmokų lengvatos; leidžiama susitarti dėl mokesčių lengvatų
atskirose ūkio veiklose; iš dalies finansuojamos profesinės integracijos priemonės; taikomos
piniginės socialinės garantijos nekvalifikuotiems darbuotojams, skatinančios jų integraciją į
darbo rinką.
4. Nekvalifikuotų darbuotojų išlaikymui darbo rinkoje ES šalyse narėse pagrindinis vaidmuo tenka
socialiniams partneriams. Taikomos priemonės, dėl kurių susitaria socialiniai partneriai:
• Trišaliai susitarimai numato, jog darbdaviai ir profesinės sąjungos susitaria remti investicijas į
žinių įgijimą ir naujas technologijas; sudaryti galimybes darbuotojams tęsti mokymąsi; didinti
švietimo programų atvirumą; mažinti mokesčius atskirose ūkio veiklose, kuriose nuolatiniam
darbui įdarbinami nekvalifikuoti darbuotojai.
• Darbdavių lygmenyje siekiama didinti darbdavių kaip mokytojų vaidmenį; žmogiškųjų išteklių
plėtrai kurti regionines tarybas, sertifikavimo sistemą, diegti suaugusiųjų švietimo tobulinimo
priemones.
• Profesinės sąjungos inicijuoja galimybę dalyvauti mokymuose, neprarandant darbo užmokesčio
ir užtikrinant kitas socialines garantijas;
• Vyriausybė inicijuoja darbo ir mokymo kontraktus, kuriais siekiama integruoti ieškantį darbo
nekvalifikuotą jaunimą; kuria ir skelbia nekvalifikuotų asmenų užimtumo didinimo strategijas;
teikia siūlymus įdarbinti ilgalaikius bedarbius be pradinės kvalifikacijos ir sudaro galimybes
jiems mokėti mažiau negu minimalus darbo užmokestis; prisiima atsakomybę tobulinti „įgytų
kompetencijų pripažinimo“ sistemą, kt.
5. Mokymų srityje ES šalys narės taiko: tęstinius mokymus, prioritetą teikant nekvalifikuotiems
darbuotojams; profesiniai mokymai organizuojami kolektyvinių susitarimų pagrindu; tobulinami
dirbančių asmenų gebėjimai.
6. Įdarbinimo galimybėms padidinti taikomos priemonės: kuriamos priemonės „mokinio“ statuso
prestižui kelti; kuriamos naujos profesijos; kuriamos naujos darbo vietos, ypač skatinamas darbo
vietų kūrimas trečiąjame sektoriuje, darbo vietų, susijusių su tradiciniais amatais, kūrimas;
kuriama sertifikavimo sistema.
7. Nekvalifikuotiems bedarbiams teikiamos specializuotos paslaugos:
• „paslaugos į namus“, skirtos nekvalifikuotiems darbuotojams (ypač moterims);
• personalizuota pagalba ieškantiems darbo mažai kvalifikuotiems asmenims: įsteigta
„integruojančio profesinio mokymo“ schema;
• nekomerciniame sektoriuje užimtumui skatinti kuriamos programos, susitarimai „dėl užimtumo
solidarumo“ ir „dėl konsoliduoto užimtumo” schemų, pagal kuriuos teikiamos subsidijos
nekvalifikuotų darbuotojų užimtumo programoms;
• nekvalifikuotam jaunimui integruoti numatytos priemonės, tarp kurių „pirmojo darbo
kontraktas“, įpareigojantis valstybinio ir privataus sektoriaus darbdavius priimti nustatytą
skaičių jaunų darbuotojų;
• darbas bendruomenėje siūlomas kaip viena iš užimtumo formų bedarbiams ir kitiems nesėkmę
patyrusiems asmenims; sudaromos galimybės įsitraukti į laikiną bendruomenei naudingą veiklą,
kuri padeda atgaminti darbo įgūdžius, tobulinti profesinius gebėjimus bei kvalifikacijas; bendru
atveju įdarbinimas bendruomenėje teikia (a) dalinės integracijos ir (b) įdarbinimas ne visą darbo
laiką galimybes.
48

4. VYRESNIO AMŽIAUS (45 METŲ IR DAUGIAU), IEŠKANČIŲ
DARBO NEĮGALIŲJŲ ASMENŲ, NETURINČIŲ PAGRINDINIO
IŠSILAVINIMO BEI PENSINIO AMŽIAUS ASMENŲ ANKETINIŲ
APKLAUSŲ REZULTATŲ ANALIZĖ
Tyrimo modelis, anketos, kurios buvo naudojamos tyrimui, atrankos aprašymas ir kt. buvo
pateikta pirmojo tyrimo etapo ataskaitoje. Šioje ataskaitoje pateikiama atlikto tyrimo rezultatų
analizė. Tyrimas buvo atliekamas liepos – spalio mėn., apklausiant į pasirinktas darbo biržas
besikreipiančius tikslinių grupių bedarbius; pensininkų apklausa buvo vykdoma paštu išsiuntinėjus
anketas pensininkų nevyriausybinėms organizacijoms, SoDros skyriams, į kuriuos kreipiasi
pensinio amžiaus asmenys. Interviu su numatytų tyrimo modelyje atstovais buvo vykdomas
tiesiogiai (Vilniuje) arba bendraujant telefonu (Kaune, Klaipėdoje).
4.1. ĮVERTINTI VYRESNIO AMŽIAUS, NEĮGALIŲ ASMENŲ BEI NETURINČIŲ PAGRINDINIO
IŠSILAVINIMO ASMENŲ, UŽSIREGISTRAVUSIŲ TERITORINĖSE DARBO BIRŽOSE, SOCIALINES
DEMOGRAFINES CHARAKTERISTIKAS
Respondentai pagal gyvenamą vietą
Pagal numatytą atranką tyrime dalyvavo 1133 respondentai: po 140 respondentų iš aštuonių
pasirinktų teritorinių darbo biržų (1 lentelė). Darbo biržos buvo pasirinktos stengiantis apjungti tris
atrankos kriterijus: geografinio išsidėstymo šalies teritorijoje (pietūs, šiaurė, vakarai, centras);
apgyvendinimo sistemos ypatybių (kaimiški regionai – didieji miestai), taip pat pasirenkant darbo
biržas pagal analizuojamų socialinių grupių įdarbinimo lygį (geriausiai ir blogiausiai įdarbinančios
DB. Žr. 1 tyrimo etapo ataskaitos 3 priedą).
Buvo numatyta apklausti po 140 respondentų iš trijų analizuojamų grupių – registruotų darbo
biržose asmenų: turinčių pripažintą invalidumą, neturinčių pagrindinio išsimokslinimo ir vyresnio
amžiaus asmenų. Kaip pasiskirstė respondentai pagal DB ir socialines grupes matome žemiau
pateiktoje lentelėje.
4.1. lentelė. Respondentų skaičiaus ir dalies pasiskirstymas.
Respondentų grupės
Teritorinės darbo Turintys pripažintą Neturintys pagrindinio
biržos
invalidumą
išsilavinimo
Vyresnio amžiaus Viso
Skaičius % Skaičius % Skaičius % Skaičius %
Rokiškis 30 21,4 30 21,4 80 57,1 140 100,0
Vilkaviškis 30 21,3 32 22,7 79 56,0 141 100,0
Vilnius 31 20,7 33 22,0 86 57,3 150 100,0
Radviliškis 30 21,4 30 21,4 80 57,1 140 100,0
Trakai 30 21,4 30 21,4 80 57,1 140 100,0
Lazdijai 32 22,5 30 21,1 80 56,3 142 100,0
Mažeikiai 30 21,4 30 21,4 80 57,1 140 100,0
Raseiniai 30 21,4 30 21,4 80 57,1 140 100,0
Viso 243 21,4 245 21,6 645 56,9 1133 100,0
Pagal gautus tyrimo duomenis apie 56 proc. respondentų yra miesto gyventojai, 44 proc. – kaimo
gyventojai: daugiau kaip trečdalis (36 proc.) kaimų ir 8 proc. vienkiemių.
49

Respondentų pasiskirstymas pagal gyvenamą vietą
Miestas
(savivaldybės
centras)
37%
Nenurodė
0%
Miestelis
19%
Vienkiemis
8%
Kaimas
36%
4.1. pav. Respondentai pagal gyvenamą vietą.
Lyginant respondentų pasiskirstymą pagal gyvenamą vietą dviejų tipų DB (kuriose tikslinių grupių
bedarbiai įsidarbina geriausiai, ir kuriose tikslinių grupių bedarbiai įsidarbina blogiausiai) 108 ,
matome, kad DB, kuriose įsidarbinama blogiausiai, didesnė dalis registruotų DB klientų yra iš
kaimų ir vienkiemių. T.y. įdarbinimo rezultatus nemažai lemia besiregistruojančių asmenų
gyvenama vieta: jeigu DB, kuriose įsidarbinama geriausiai, kaimo gyventojai sudaro apie 38 proc.
respondentų, tai DB, kuriose įsidarbinama blogiausiai, – net 52 proc.
4.2. Lentelė. Respondentų pagal gyvenamą vietą pasiskirstymas DB, kuriose geriausiai ir
blogiausiai įdarbina tikslinių grupių asmenys.
Gyvenama vieta
DB, kuriose tikslinių grupių asmenys
įsidarbina geriausiai (Rokiškis,
Vilkaviškis, Vilnius, Radviliškis, Trakai)
Skaičius
% (nuo bendro
apklaustųjų skaičiaus)
DB, kuriose tikslinių grupių asmenys įsidarbina
blogiausiai (Lazdijai, Mažeikiai, Raseiniai)
Skaičius
% (nuo bendro
apklaustųjų skaičiaus)
1. Miestas
(savivaldybės centras) 311 43,7 114 27,0
2. Miestelis 126 17,7 85 20,1
3. Kaimas 229 32,2 178 42,2
4. Vienkiemis 44 6,2 43 10,2
Nenurodė 1 0,1 2 0,5
Viso 711 100,0 422 100,0
Respondenatai pagal socialinę grupę
Pagal suplanuotą tyrimo imtį ir atranką, apie penktadalį iš bendro respondentų skaičiaus turėjo
sudaryti neįgalieji, penktadalį neturintys pagrindinio išsilavinimo ir daugiau kaip pusė – vyresnio
amžiaus užsiregistravusieji teritorinėse darbo biržose asmenys. Tuo tarpu vertinant tyrimo metu
gautus atsakymus į anketose pateiktus klausimus apie savęs priskyrimą tam tikrai socialinei grupei,
galima matyti, kad dalis respondentų priskyrė save – patenka, į dvi ar net tris socialines grupes.
Didžiausia dalis respondentų (apie 73 proc.) priskyrė save vyresnių kaip 45 metų asmenų amžiaus
grupei. Tačiau dalis jų kartu gali būti priskirti neįgaliųjų ar neturinčių pagrindinio išsilavinimo
grupei. Neįgaliųjų tarpe apie 45 proc. yra pagyvenę virš 45 metų asmenys. Neturinčių pagrindinio
108 DB sugrupuotos į dvi grupes: kuriose geriausiai ir blogiausiai įsidarbina analizuojamų grupių asmenys. Žr. Pirmojo
tyrimo etapo ataskaitos 3 priedą.
50

išsilavinimo tarpe yra apie 33 proc. pagyvenusių. Tuo tarpu pagyvenusių ir neturinčių pagrindinio
išsilavinimo respondentų tarpe yra po 3–4 proc. neįgalių asmenų.
Taigi, galime sakyti, kad apie trečdalis sunkiai integruojamų DB klientų yra dvigubos ar trigubos
socialinės rizikos atstovai.
4.3. Lentelė. Respondentų savęs priskyrimas socialinei grupei.
Respondentų grupės
Respondentų grupės
Neturintys
Turintys pripažintą
pagrindinio
invalidumą
išsilavinimo
Vyresnio amžiaus Viso
Skaičius % Skaičius % Skaičius % Skaičius %
1. Vyresnio amžiaus (45–
55 metų) asmenys 78 32,1 23 9,4 311 48,2 412 36,4
2. Vyresnio amžiaus (55–
62,5 metų) asmenys 31 12,8 58 23,7 330 51,2 419 37,0
3. Netekę 30–40 proc.
darbingumo asmenys 51 21,0 4 1,6 5 0,8 60 5,3
4. Netekę 45–55 proc.
darbingumo asmenys 178 73,3 5 2,0 17 2,6 200 17,7
5. Neturintys pagrindinio
išsilavinimo asmenys 3 1,2 219 89,4 10 1,6 232 20,5
6. Kiti 0 0,0 3 1,2 1 0,2 5 0,4
Viso 243 140,7 245 127,3 645 104,5 1133 117,2
Respondentų pasiskirstymas pagal amžių
Didžiąją dalį respondentų (virš 73 proc.) sudaro vyresni kaip 45 metų amžiaus asmenys. Asmenys
iki 30 metų amžiaus sudaro apie 12 proc.
procentai
35
30
25
20
15
10
5
0
2,8
4,1 4,6
3,7 4,4
5,9
19,9 19,3
Iki 20 m. 21-25 m. 26-30 m. 31-35 m. 36-40 m.41-45 m. 46-50 m. 51-55 m. 56-60 m. daugiau Nenurodė
kaip 60
m.
30,7
3,4
1,1
4.2. pav. Visų respondentų pasiskirstymas pagal amžiaus grupes.
Didžiausia dalis jaunesnio amžiaus respondentų yra neturinčių pagrindinio išsimokslinimo asmenų
tarpe – kas antras besiregistruojantis DB neturintis pagrindinio išsilavinimo asmuo yra iki 35 metų
amžiaus. Tuo tarpu besiregistruojančių DB neįgaliųjų tarpe, kas penktas klientas yra iki 35 metų
amžiaus.
Vidutinis respondentų amžius – 48 metai tiek mieste tiek kaime gyvenančių.
51

25
20
19,8
18,5
procentai
15
10
5
0
1,6
4,1
6,2
7,0
13,6 14,0
Iki 20 m.21-25 m.26-30 m.31-35 m.36-40 m.41-45 m.46-50 m.51-55 m.56-60 m.daugiauNenurodė
kaip 60
m.
12,8
0,4
2,1
4.3. pav. Asmenų, turinčių pripažintą invalidumą pasiskirstymas pagal amžiaus grupes.
procentai
18
16
14
12
10
8
6
4
2
0
11,4
14,7
15,1
10,2
6,9
6,5 6,1
Iki 20 m.21-25 m.26-30 m.31-35 m.36-40 m.41-45 m.46-50 m.51-55 m.56-60 m.daugiauNenurodė
kaip 60
m.
5,7
16,7
4,5
2,0
4.4. pav. Asmenų, neturinčių pagrindinio išsilavinimo pasiskirstymas pagal amžiaus grupes.
procentai
45
40
35
30
25
20
15
10
5
0
0,0 0,0 0,0 0,0 0,0
2,6
25,3 24,8
Iki 20 m. 21-25 m. 26-30 m. 31-35 m. 36-40 m. 41-45 m. 46-50 m. 51-55 m. 56-60 m. daugiauNenurodė
kaip 60
m.
42,8
4,2
0,3
4.5. pav. Vyresnio amžiaus respondentų pasiskirstymas pagal amžiaus grupes.
52

Respondentų lytis, išsimokslinimas
Iš tyrime dalyvavusių respondentų buvo 42 proc. vyrų ir 58 proc. moterų. Didžiausia dalis vyrų yra
neturinčių pagrindinio išsimokslinimo klientų tarpe – 53 proc., o mažiausia – vyresnio amžiaus
asmenų tarpe– 35 proc.
Asmenys, turintys pripažintą invalidumą
Moteris
54%
Vyras
45%
Nenurodė
1%
Be pagrindinio išsilavinimo
Moteris
46%
Vyras
54%
Nenurodė
0%
Vyresnio amžiaus asmenys
Moteris
64%
Vyras
35%
Nenurodė
1%
4.6. pav. Respondentų pasiskirstymas pagal lytį atskirose grupėse.
53

Apie 60 proc. neįgalių ir vyresnio amžiaus respondentų turi vienokio ar kitokio lygio profesinį
išsilavinimą, tame tarpe apie 8–9 proc. aukštąjį; tačiau apie 40 proc. turi tik pradinį, pagrindinį ar
vidurinį išsilavinimą be jokios profesinės kvalifikacijos.
Visų respondentų pasiskirstymas pagal išsilavinimą
Vidurinis
18%
Vidurinis su profesine
kvalifikacija
15%
Pagrindinis (8,9,10kl.)
su profesine
kvalifikacija
7% Pagrindinis (8,9,10kl.) Pradinis su profesine
12% kvalifikacija
4%
Aukštesnysis
(specialusis vidurinis)
15%
Aukštasis
7%
Nenurodė
1%
Pradinis, nėra
pradinio
21%
4.7. pav. Visų respondentų pasiskirstymas pagal išsilavinimą.
Neturinčių pagrindinio išsilavinimo asmenų tarpe net 84 proc. turi tik pradinį išsilavinimą ar netgi
jo neturi; 11 proc. turi pradinį išsilavinimą su profesine kvalifikacija.
4.4. Lentelė. Respondentų pasiskirstymas pagal išsimokslinimą.
Išsimokslinimas
Visi respondentai
Asmenys, turintys
pripažintą
invalidumą
Asmenys,
neturintys
pagrindinio
išsilavinimo
Skaičiu
Vyresnio amžiaus
asmenys
Skaičiu
s %
Skaičiu
s %
Skaičiu
s % s %
1. Pradinis, nėra pradinio 242 21,4 11 4,5 206 84,1 25 3,9
2. Pradinis su profesine
kvalifikacija 45 4,0 3 1,2 27 11,0 15 2,3
3. Pagrindinis (8, 9, 10
kl.) 140 12,4 35 14,4 12 4,9 93 14,4
4. Pagrindinis (8, 9, 10 kl.)
su profesine kvalifikacija 77 6,8 21 8,6 0 0,0 56 8,7
5. Vidurinis 199 17,6 51 21,0 0 0,0 148 22,9
6. Vidurinis su profesine
kvalifikacija 168 14,8 64 26,3 0 0,0 104 16,1
7. Aukštesnysis
(specialusis vidurinis) 172 15,2 38 15,6 0 0,0 134 20,8
8. Aukštasis 78 6,9 19 7,8 0 0,0 59 9,1
Nenurodė 12 1,1 1 0,4 0 0,0 11 1,7
Viso 1133 100,0 243 100,0 245 100,0 645 100,0
Analizuojant respondentų vyrų ir respondenčių moterų išsilavinimo struktūrą matome, kad moterų
tarpe didesnė dalis turi aukštąjį, aukštesnįjį ir vidurinį išsimokslinimą. Tuo tarpu vyrų tarpe žymiai
didesnė dalis turinčių tik pradinį ar pagrindinį išsilavinimą.
54

Vidurinis su
profesine
kvalifikacija
13%
Vidurinis
13%
Vyrų pasiskirstymas pagal išsilavinimo lygį
Aukštesnysis
(specialusis
vidurinis)
8%
Aukštasis
7%
Pagrindinis
(8,9,10kl.) su
profesine
kvalifikacija
10%
Pagrindinis
(8,9,10kl.)
15%
Pradinis su
profesine
kvalifikacija
7%
Pradinis, nėra
pradinio
27%
Vidurinis su
profesine
kvalifikacija
16%
Moterų pasiskirstymas pagal išsilavinimo lygį
Aukštesnysis
(specialusis
vidurinis)
21%
Aukštasis
7%
Vidurinis
21%
Pagrindinis
(8,9,10kl.) su
profesine
kvalifikacija
5%
Pagrindinis
(8,9,10kl.)
11%
Pradinis su
profesine
kvalifikacija
2%
Pradinis, nėra
pradinio
17%
4.8. pav. Respondentų vyrų ir moterų pasiskirstymas pagal išsilavinimo lygį proc.
Analizuojant išsilavinimo skirtumus pagal tris analizuojamas socialines grupes – pagrindinė
tendencija – moterų išsilavinimo lygis yra aukštesnis negu vyrų neįgaliųjų ir vyresnio amžiaus
respondentų tarpe, išskyrus neturinčių pagrindinio išsimokslinimo respondentų grupę. Šioje grupėje
net 97 proc. moterų turi tik pradinį ar pradinį su profesine kvalifikacija išsilavinimą.
Tuo tarpu vyresnio amžiaus asmenų vyrai su pradiniu ir pagrindiniu išsilavinimu sudaro apie
45 proc., o turintys vidurinį ir aukštesnį – 55 proc. Kai moterų tarpe ši struktūra atitinkamai 21 proc.
ir 79 proc.
Neįgaliųjų tarpe skirtumai tarp vyrų ir moterų išsilavinimo lygio šiek tiek mažesni, tačiau moterų su
aukštesniuoju ir aukštuoju išsimokslinimu dalis sudaro apie 28 proc. tuo tarpu vyrų – tik 19 proc.
Respondentų šeimyninė padėtis ir namų ūkio dydis
Maždaug pusė visų respondentų gyvena santuokinėse šeimose. Tačiau imant atskiras grupes, tokios
šeimos vyresnio amžiaus respondentų tarpe sudaro virš 60 proc., tuo tarpu neturinčių pagrindinio
išsimokslinimo – dvigubai mažiau – tik 31 proc.
55

Respondentų pasiskirstymas pagal šeimyninę
padėtį (viso)
procenta
0 10 20 30 40 50 60
Asmenys, turintys pripažintą invalidumą
procentai
0 10 20 30 40 50
Nenurodė
0,7
Nenurodė
0,8
Vieniša motina
0,2
Vieniša motina
0,0
Gyvenu
neregistruotoje
santuokoje
5,9
Gyvenu
neregistruotoje
santuokoje
3,3
Našlys(-ė)
10,2
Našlys(-ė)
11,1
Išsiskyręs (-
usi)
16,6
Išsiskyręs (-
usi)
19,3
Vedęs /
ištekėjusi
51,8
Vedęs /
ištekėjusi
47,3
Nevedęs /
netekėjusi
14,7
Nevedęs /
netekėjusi
18,1
Asmenys, neturintys pagrindinio išsilavinimo
procentai
0 10 20 30 40
Vyresnio amžiaus asmenys
procentai
0 20 40 60 80
Nenurodė
0,0
Nenurodė
0,9
Vieniša motina
0,8
Vieniša motina
0,0
Gyvenu
neregistruotoje
santuokoje
12,7
Gyvenu neregistruotoje
santuokoje
4,3
Našlys(-ė)
7,8
Našlys(-ė)
10,7
Išsiskyręs (-
usi)
11,0
Išsiskyręs (-usi)
17,7
Vedęs /
ištekėjusi
31,4
Vedęs / ištekėjusi
61,2
Nevedęs /
netekėjusi
36,3
Nevedęs / netekėjusi
5,1
4.9. pav. Respondentų pasiskirstymas pagal šeimyninę padėtį (viso ir atskirose socialinėse
grupėse).
Vidutiniškai, daugiau kaip trečdalis respondentų gyvena dviejų asmenų namų ūkiuose ir penktadalis
trijų asmenų namų ūkiuose. Tačiau neturinčių pagrindinio išsilavinimo asmenų tarpe didesnė dalis
namų ūkių yra 3 asmenų (daugiau kaip ketvirtadalis).
Nemaža dalis asmenų– kas penktas– šeštas gyvena vieno asmens namų ūkyje. Taip pat maždaug
kas penktas gyvena ir dideliame– 4–9 asmenų namų ūkyje.
56

Respondentų pasiskirstymas pagal namų ūkio dydį (viso)
procentai
40
35
30
25
20
15
10
5
0
35,5
20,4
18,0
12,2
4,2
6,7
2,1 0,4 0,4 0,1
1 2 3 4 5 6 7 8 9 Nenurodė
Asmenys, turintys pripažintą invalidumą
procentai
30
25
20
15
10
5
0
29,6
24,7
21,0
12,8
6,2
2,9 2,1
0,4 0,4 0,0
1 2 3 4 5 6 7 8 9 Nenurodė
Asmenys, neturintys pagrindinio išsilavinimo
procentai
30
25
20
15
10
5
0
26,5 26,9
14,3
13,1
6,5
4,5
5,7
1,2 0,8
0,4
1 2 3 4 5 6 7 8 9 Nenurodė
Vyresnio amžiaus asmenys
procentai
50
40
30
20
10
0
41,1
18,3
16,3
11,6
7,3
3,9
1,2 0,2 0,2 0,0
1 2 3 4 5 6 7 8 9 Nenurodė
4.10 pav.Respondentų pasiskirstymas pagal namų ūkio dydį (viso ir atskirose socialinėse grupėse)
57

Globos poreikis respondentų šeimose
Visose trijose respondentų grupėse maždaug po 18 proc. respondentų nurodė, kad šeimoje yra
neįgalių asmenų, vaikų ar kitų asmenų, kuriems reikalinga nuolatinė priežiūra. T.y., naudojant
sampratą, kuri pateikta Užimtumo rėmimo įstatyme, tai yra asmenys, turintys įsipareigojimų šeimai.
Neturinčių pagrindinio išsilavinimo asmenų tarpe tokių asmenų yra net kas ketvirtoje šeimoje. Kaip
matysime vėliau, tai yra viena iš svarbių priežasčių, lemiančių respondentų įsidarbinimo galimybes.
Dalyvavimas visuomeniniame gyvenime
Dalyvavimas visuomeniniame gyvenime yra vienas iš asmens socialinės integracijos rodiklių.
Paprastai socialiai atskirtų asmenų tarpe toks dalyvavimas būna labai apribotas. Kaip parodė
tyrimas, užsiregistravę darbo biržoje asmenys nėra aktyvūs visuomeniniame gyvenime – tik 7 proc.
nurodė dalyvaujantys kokios nors nevyriausybinės organizacijos, klubo, būrelio ar savipagalbos
grupių veikloje. Neįgaliųjų tarpe dalyvauja kas dešimtas (apie 10 proc.), tuo tarpu neturinčių
pagrindinio išsilavinimo tarpe – tik 4 proc.
Kaimo gyventojų tarpe tik apie 4 proc. nurodė dalyvaujantys visuomeninėje veikloje, tuo tarpu
miesto – 9 proc.
Respondentų materialinė padėtis
Kaip galima spręsti iš tyrimo rezultatų, darbinės pajamos yra svarbus pajamų šaltinis tik nedidelei
daliai užsiregistravusių darbo biržose analizuojamų socialinių grupių atstovų, t.y. tik trečdalis
(34 proc.) asmenų nurodė, kad jų šeimose svarbiausias ar beveik svarbiausias pajamų šaltinis yra
darbo užmokestis. Nedidelė dalis respondentų (apie 4 proc.), gauna pajamų iš atsitiktinių,
pagalbinių darbų, nelegalaus darbo. Tuo tarpu pajamos iš verslo ar amatų ženkliai prisideda prie
šeimos pajamų tik maždaug 5 proc. respondentų šeimose.
Tuo tarpu 27 proc. respondentų tarpe ženkliausią pajamų dalį duoda arba pajamos iš asmeninio
žemės ūkio; 35 proc. respondentų – senatvės, invalidumo pensijos; ar 26 proc. – įvairios kitos
socialinės išmokos.
Bedarbio pašalpa yra pats svarbiausias arba beveik svarbiausias pajamų šaltinis maždaug 16 proc.
respondentų. O apie 14 proc. respondentų nurodė esą išlaikytiniai.
Tuo būdu galime teigti, kad šiek tiek daugiau kaip trečdalis besiregistruojančių DB asmenų gyvena
šeimose, kurių nariai dalyvauja darbo rinkoje, t.y. gauna darbines pajamas. Maždaug kas ketvirta
šeima susijusi su asmeninio žemės ūkio disponavimu ir pajamomis iš šio ūkio.
Respondentų pasiskirstymą pagal pajamų rūšis, kurias jie gauna matome žemiau pateiktoje
lentelėje.
58

4.5. Lentelė. Respondentų pasiskirstymas pagal pajamų šaltinius.
Pajamų šaltiniai
Respondentų Dalis (proc.) nuo visų
Skaičius respondentų skaičiaus
Vieno asmens darbo užmokestis 356 31,4
Dviejų arba daugiau asmenų darbo užmokestis 46 4,1
Pajamos iš asmeninio žemės ūkio 303 26,7
Pajamos iš asmeninio verslo, amatų 40 3,5
Senatvės pensija 93 8,2
Invalidumo pensija 306 27,0
Bedarbio pašalpa 202 17,8
Kitos pašalpos 301 26,6
Esu išlaikytinis 161 14,2
Kitos pajamos 103 9,1
Tame tarpe atsitiktiniai, pagalbiniai darbai, nelegalus darbas 49 4,3
Apsirūpinimas informacinėmis technologijomis
Maždaug kas 5–6 (18 proc.) respondentų turi namuose kompiuterius ir kas 10 internetą. Geriausiai
IT apsirūpinę neįgalieji, o ypatingai atskirti nuo informacinių technologijų – asmenys, neturintys
pagrindinio išsilavinimo ir kaimo gyventojai. Analizuojant miesto ir kaimo respondentų atsakymus
matome, jog jeigu kas ketvirtas miesto respondentas turi kompiuterį, tai iš kaimo gyventojų
kompiuterį turi tik kas dešimtas. Internetą nurodę turį 16 proc. miesto gyventojų ir 3 proc. kaimo.
4.6. Lentelė. Respondentų pasiskirstymas pagal kompiuterio ir interneto namuose turėjimą.
Asmenys,
Asmenys, turintys
neturintys
Visi respondentai pripažintą
pagrindinio
invalidumą
išsilavinimo
Vyresnio
amžiaus asmenys
Skaičius % Skaičius % Skaičius % Skaičius %
Turi kompiuterį 206 18,2 56 23,0 16 6,5 134 20,8
Turi internetą 114 10,1 29 11,9 5 2,0 80 12,4
4.2. VYRESNIO AMŽIAUS, NEĮGALIŲ ASMENŲ, NETURINČIŲ PAGRINDINIO IŠSILAVINIMO ASMENŲ,
UŽSIREGISTRAVUSIŲ TERITORINĖSE DARBO BIRŽOSE, MOKYMOSI BEI DARBO MOTYVACIJA IR
PRIEINAMUMAS
Įsidarbinimo sėkmė labai daug priklauso ne tik nuo objektyvių aplinkybių (asmens amžiaus,
turimos profesijos paklausumo, darbo vietų pasiūlos ir kt.), bet ir nuo subjektyvių faktorių,
pirmiausia – motyvacijos dirbti ar motyvacijos mokytis, įgyti kitą profesiją ar kvalifikaciją.
Šio tyrimo anketos klausimuose motyvaciją dirbti atspindi priežastys, dėl ko asmuo kreipėsi į darbo
biržą, taip pat registracijos darbo biržoje nutraukimo priežastys.
Kaip rodo tyrimo rezultatai, nors vidutiniškai didesnė pusė (59 proc.) užsiregistravusių DB
analizuojamų socialinių grupių asmenų nurodė, kad kreipiasi į šia instituciją tikėdamiesi susirasti
darbą, vis tik didžioji dalis (76 proc.) nurodė, kad kitos kreipimosi priežastys susijusios su tuo, kad
jie pretenduoja gauti socialines pašalpas, kompensacijas arba nori užsitikrinti sveikatos draudimą.
Galima teigti, kad mažą motyvaciją dirbti atspindi ir tie atsakymai, kurių atstovai nurodė, jog
kreipėsi į darbo biržą dėl to, kad nori gauti išankstinę pensiją (apie 3 proc. respondentų).
59

Nenurodė
Kita
0,3
3,6
Dėl galimybės dalyvauti viešuosiuose darbuose
Dėl galimybės mokytis, persikvalifikuoti
10,7
15,3
Dėl sveikatos draudimo
Dėl pašalpos ar kompensacijos
38,1
37,6
Kad padėtų susirasti darbą
58,7
0 10 20 30 40 50 60 70
procentai
4.11. pav. Respondentų nuomonių pasiskirstymas pagal kreipimosi į darbo biržą priežastis.
Galime teigti, kad neįgalių respondentų atsakymų tarpe dažniau atsispindi motyvacija dirbti, nes iš
jų 67 proc. nurodė, kad iš DB tikisi pagalbos susirandant darbą; iš neturinčių pagrindinio
išsilavinimo tokių buvo 60 proc. Mažiausia motyvacija, vertinant pagal šį klausimą, pasižymi
vyresnio amžiaus asmenys (tik 55 proc. kreipėsi į DB tikėdamiesi gauti pagalbą darbo suradimui).
Nepakankamą motyvaciją mokytis, kelti kvalifikaciją rodo atsakymas, kad tik kas 11 respondentas
kreipėsi į darbo biržą norėdamas mokytis ar persikvalifikuoti (ypatingai įvertinant tai, kad tik apie
pusė respondentų turi profesinę kvalifikaciją). Jeigu neįgaliųjų tarpe ši motyvacija didesnė (nurodė
14 proc. respondentų), tai pagyvenusių tarpe tik 10 proc., o iš neturinčių pagrindinio išsimokslinimo
tik 9 proc. kreipėsi į DB, norėdami mokytis ar persikvalifikuoti. Pastarosios grupės atstovų
nuomonė ypatingai stebina, kadangi neturint pagrindinio išsilavinimo, atrodo, turėtų rūpėti
galimybė mokytis ir įgyti kvalifikaciją. Galima būtų kelti keletą prielaidų, dėl ko asmenys be
pagrindinio išsimokslinimo nėra motyvuoti mokytis:
- šios grupės asmenys per mažai informuoti apie DB teikiamas paslaugas mokymo srityje;
- šios socialinės grupės asmenys neįvertina ir nesupranta mokymosi reikšmės šiuolaikinei
darbo rinkai;
- DB teikia per mažai tokių paslaugų ir ne visi gali gauti šias paslaugas.
Pažymėdami priežastis, dėl ko respondentai nedalyvavo DB siūlomuose profesiniuose mokymuose
ar persikvalifikavimo kursuose, kas ketvirtas respondentas pažymėjo, kad tokių pasiūlymų nėra
gavę, todėl ir nedalyvavo. Įdomu pažymėti, kad ypatingai tokie pasiūlymai nepasiekė būtent
pagrindinio išsilavinimo neturinčių asmenų (net 40 proc. negavo tokių pasiūlymų). Kyla klausimas,
kodėl būtent šios grupės asmenims mažiausias profesinių mokymų paslaugų prieinamumas.
Pirmiausia, turbūt, todėl, kad darbo rinkos mokymo sistema nėra pasirengusi ir neturi ką pasiūlyti
šios socialinės grupės asmenis. Kol kas LDRMT sistemoje profesinio mokymo paslaugos
asmenims, neturintiems pagrindinio išsilavinimo, neteikiamos. Asmenims, baigusiems 9 klases
galima mokytis profesinėse mokyklose, profesinio rengimo centruose pagal I pakopos programas.
Tačiau specialybių pasirinkimas nėra didelis. Mokymosi trukmė – 2 arba 3 metai jei norėsite kartu
su profesija įgyti pagrindinį išsilavinimą. Pvz., pagal I pakopą galima mokytis statybininko,
santechniko, suvirintojo, elektromontuotojo, komunalinio ūkio darbininko, siuvinių gamintojo
specialybių Vilniuje, apdailininko, staliaus, šaltkalvio, siuvėjo, avalynės gamintojo specialybes
Kaune, apdailininko, statybininko, laivų sistemų montuotojo, metalo apdirbimo staklininko
specialybes Klaipėdoje ir t.t. Asmenims, baigusiems pagrindinę mokyklą, specialybių pasirinkimas
yra didesnis ir galima mokytis pagal II ar III pakopos programas ir kartu įgyti vidurinį išsilavinimą.
60

Kokios priežastys (aplinkybės) lemia mažą aktyvumą ir motyvaciją mokytis, keisti profesiją
matome iš žemiau pateiktos lentelės duomenų. Kalbant apie tai, kad daugiau kaip ketvirtadalis
respondentų teigia negavę tokių pasiūlymų, susiduriame ne tik su nepakankama motyvacija, bet ir
su mokymosi prieinamumo problema, Antroje vietoje pagal nurodomą dažnumą priežastis – silpna
sveikata, už kurios gali neabejotinai slėptis ir visai kitos priežastys. Atsakymai atspindi ir mažą
respondentų mobilumą – maždaug kas dešimtas profesinių mokymų atsisako dėl to, kad toli
važinėti. Įvertinant šiuolaikinį kaimo vietovių aprūpinimą transporto infrastruktūra, galima manyti,
kad tai yra viena iš realių priežasčių. Palikti namuose ilgesniam laikui slaugomus šeimos narius,
vaikus, gyvulius, kaimo gyventojams gali būti rimta problema. Ypatingai įvertinant tai, kad
visuomeninis transportas kaime paprastai važinėja tik vieną ar du kartus per dieną.
Maždaug kas šeštas respondentas nurodė, kad šeimoje yra neįgalių asmenų, vaikų, kuriems
reikalinga nuolatinė priežiūra, o apie 10 proc. Respondentų savo bedarbystę sieja būtent su
įsipareigojimais šeimai, prižiūrint senus ar neįgalius šeimos narius, vaikus. Taigi, šiame kontekste
reikėtų akcentuoti būtinumą Lietuvoje plėtoti pagalbą globojančioms šeimoms, kuriant „atokvėpio“
paslaugas, dienos centrus sergantiems Alcheimerio liga ar senatvės demencija, pagaliau – plečiant
vaikų darželių tinklą. Kitu atveju asmenų iš tokių šeimų įtraukimas į darbo rinką, užimtumo plėtra
realiai bus neįgyvendinama. Šių socialinių paslaugų plėtra ypatingai svarbi įvertinant visuomenės
senėjimo tendencijas (kaip antai, prognozuojama, kad 2050 m. Pensinio amžiaus gyventojai turėtų
sudaryti trečdalį mūsų visuomenės). Taigi, tokių „globojančių šeimos narius“ bedarbių socialinė
grupė ateityje turės tendenciją augti, jeigu bus neplėtojamos socialinės paslaugos globojančioms
šeimoms.
4.6. Lentelė.Respondentų pasiskirstymas pagal nedalyvavimo mokymuose ir persikvalifikavime
priežastis.
Asmenys,
Asmenys, turintys
Vyresnio
Visi respondentai
neturintys
Priežastys, kodėl
pripažintą
amžiaus
pagrindinio
nedalyvavo:
invalidumą
asmenys
išsilavinimo
Skaičius % Skaičius % Skaičius % Skaičius %
Profesiniuose mokymuose
1. Tokių pasiūlymų nebuvo 270 26,4 55 25,6 93 41,0 122 21,0
2. Baimė, nepasitikėjimas
savo jėgomis 66 6,5 5 2,3 14 6,2 47 8,1
3. Silpna sveikata 180 17,6 69 32,1 24 10,6 87 15,0
4. Nenoriu keisti profesijos 83 8,1 12 5,6 4 1,8 67 11,6
5. Toli važinėti 143 14,0 29 13,5 32 14,1 82 14,1
6. Negaliu ilgam palikti ūkio,
gyvulių 106 10,4 9 4,2 21 9,3 76 13,1
7. Kita 136 13,3 33 15,3 34 15,0 69 11,9
Nenurodė 86 8,4 16 7,4 16 7,0 54 9,3
Viso 1022 104,7 215 106,0 227 104,8 580 104,1
Persikvalifikavime (nauja profesija)
1. Tokių pasiūlymų nebuvo 288 26,7 59 26,2 102 42,1 127 20,8
2. Baimė, nepasitikėjimas
savo jėgomis 56 5,2 7 3,1 9 3,7 40 6,6
3. Silpna sveikata 161 14,9 63 28,0 23 9,5 75 12,3
4. Nenoriu keisti profesijos 104 9,7 17 7,6 7 2,9 80 13,1
5. Toli važinėti 127 11,8 29 12,9 23 9,5 75 12,3
6. Negaliu ilgam palikti ūkio,
gyvulių 102 9,5 10 4,4 21 8,7 71 11,6
7. Kita 153 14,2 28 12,4 42 17,4 83 13,6
Nenurodė 115 10,7 20 8,9 21 8,7 74 12,1
Viso 1077 102,7 225 103,6 242 102,5 610 102,5
61

Apie 5–6 proc. respondentų nedalyvavimą mokymuose, persikvalifikavimo programose aiškina
baime ir nepasitikėjimu savo jėgomis. Nenoras keisti profesiją ar baimė ir nepasitikėjimas savo
jėgomis gali būti susiję dalykai ir tai „įveikti“ galima organizuojant tokių asmenų psichologines
konsultacijas, informavimą apie paklausias profesijas, jų patraukliąsias puses ir pan.
Kartu ir mokymosi prieinamumo problemą ir nepakankamą motyvaciją mokytis atspindi ir
atsakymai į klausimą „Ar galėjote dalyvauti visuose darbo biržos organizuotuose mokymuose,
kuriuose pageidavote?“ Maždaug 40 proc. Respondentų teigia, kad negalėjo dalyvauti kai
kuriuose DB organizuojamuose mokymuose, nors ir norėjo juose dalyvauti. Su šia problema teigia
susidūrę daugiau kaip pusė neturinčių pagrindinio išsilavinimo asmenų.
Tačiau, pasirodo, kad negalėjimas dalyvauti pageidaujamuose kursuose dažnai susijęs su pačių
respondentų situacija, o ne šių paslaugų darbo biržose trūkumu. Iš nurodžiusių, kad negalėjo
dalyvauti DB organizuojamuose mokymuose net 39 proc. nurodė, kad negalėjo dalyvauti, nes turi
prižiūrėti ūkį ir negali ilgam palikti savo gyvulių. Dalis negalėjimą dalyvauti aiškina bloga sveikata,
reikalingo išsilavinimo neturėjimu, vyresniu amžiumi. Taigi, faktiškai didžioji dalis respondentų lyg
ir prieštarauja patys sau, nes ieško priežasčių, kuo pateisinti savo nedalyvavimą kursuose, kuriuose
lyg ir pageidautų dalyvauti. Kai kurias atvejais, ko gero, tai objektyvios priežastys (pvz., aptarta
anksčiau kaimo visuomeniniu transportu problema).
Tačiau apie 15 proc. respondentų negalėjimą dalyvauti kursuose sieja su DB nepajėgumu ar
negalėjimu jiems suteikti pageidaujamus mokymus, akcentuodami, kad tokie kursai siūlomi tik
jaunesniems, nesiūlomi neįgaliems žmonėms, trūksta vietų kursuose ir pan.
Tik apie 5 proc. neišsisukinėdami nurodė, kad nenori dalyvauti jokiuose mokymuose.
4.7. Lentelė. Priežastys dėl kurių respondentai nedalyvavo DB organizuotuose mokymuose, nors
ir norėjo dalyvauti.
Priežastys, dėk kurių respondentai nedalyvavo mokymuose
Visi respondentai
Skaičius % nuo atsakiusių
Turiu prižiūrėti ūkį, gyvulius 165 36,1
Neturi pakankamo išsilavinimo 42 9,0
Juos siūlė tik jaunesniems 41 8,9
Jie buvo skirta tik neturintiems negalios 39 8,6
Dėl sveikatos būklės 39 8,6
Nenori 22 4,8
Juos siūlė tik vyrams 18 3,9
Dėl vyresnio amžius 16 3,5
Dėl artimųjų priežiūros 15 3,2
Toli važinėti/trūksta pinigų 15 3,2
Nebuvo pasiūlymų 12 2,6
Nemoka valstybinės kalbos 3 0,7
Vietų stoka 2 0,4
Nenurodė 30 6,5
Viso 456 100,0
Nors tiesiogiai pačius respondentus liečiančiuose klausimuose neatsispindėjo didesnė jų motyvacija
mokytis, persikvalifikuoti, tačiau kalbant bendresnėmis temomis – apie būdus mažinant bedarbystę,
maždaug kas šeštas respondentas pažymėjo, kad DB organizuojami mokymai gali pasitarnauti ir yra
svarbūs bedarbystės mažinimui. Neįgaliųjų tarpe taip manančių buvo dar daugiau – kas ketvirtas –
penktas respondentas.
Respondentai nėra palankiai nusiteikę mokymosi naujovių diegimo srityje. Tik 6 proc. iš visų
nurodė, kad norėtų ar sutiktų mokytis profesijos distancinio mokymosi būdu. Gal ir nenuostabu,
62

kadangi tik nedidelė dalis respondentų (apie 6 proc. vidutiniškai, o neturinčių pagrindinio
išsilavinimo tarpe tokių yra tik nepilni 2 proc.) moka dirbti kompiuteriu, o be šių sugebėjimų
nuotolinis mokymasis nėra įmanomas. Tačiau respondentų dauguma – net du trečdaliai, nėra
suinteresuoti išmokti dirbti kompiuteriu.
Visi respondentai
Asmenys, turintys pripažintą invalidumą
Ne
72%
Taip
5%
Šiek tiek
22%
Nenurodė
1%
Ne
68%
Šiek tiek
27%
Taip
5%
Nenurod
ė
0%
Asmenys, neturintys pagrindinio išsilavinimo
Vyresnio amžiaus asmenys
Ne
81%
Nenurodė
0%
Taip
2%
Šiek tiek
17%
Ne
71%
Šiek tiek
22%
Taip
6%
Nenuro
ė
1%
4.12. pav. Respondentų pasiskirstymas pagal mokėjimą dirbti kompiuteriu.
Valstybinės kalbos mokėjimas, kiek galima spręsti iš atsakymų į tokio bendro pobūdžio klausimą,
daugumai neturėtų būti kliūtimi dalyvauti darbo rinkoje ar mokymuose, kvalifikacijos kėlime.
95 proc. Respondentų, nurodė, kad moka lietuvių kalbą (neturinčių pagrindinio išsimokslinimo
tarpe tokių buvo 91proc.).
Rusų kalbą nurodė mokantys daugiau kaip du trečdaliai respondentų, nors neturinčių pagrindinio
išsimokslinimo tarpe rusų kalbą nurodė mokantys tik apie pusė respondentų. Anglų, vokiečių kalbas
nurodė mokantys maždaug kas dešimtas.
Įdomu pažymėti, kad net 37 proc. Respondentų nepanoro identifikuoti anketoje savo gimtąją kalbą,
t.y. neatsakė į klausimą, kokia jų gimtoji kalba. Apie 60 proc. nurodė, kad lietuvių kalba yra jų
gimtoji kalba.
63

4.8. Lentelė. Respondentų nuomonių apie kalbos mokėjimą pasiskirstymas.
Asmenys,
Asmenys, turintys
neturintys
Visi respondentai pripažintą
Kokias moka kalbas
pagrindinio
invalidumą
išsilavinimo
Vyresnio
amžiaus asmenys
Skaičius % Skaičius % Skaičius % Skaičius %
Lietuvių k. 1079 95,2 231 95,1 223 91,0 625 96,9
Rusų k. 890 78,6 210 86,4 115 46,9 565 87,6
Lenkų k. 144 12,7 24 9,9 32 13,1 88 13,6
Anglų k. 53 4,7 15 6,2 11 4,5 27 4,2
Vokiečių k. 71 6,3 26 10,7 6 2,4 39 6,0
Čigonų 9 0,8 0 – 9 3,7 0 –
Latvių 5 0,4 2 0,8 1 0,4 2 0,3
Prancūzų 2 0,2 0 – 0 – 2 0,3
Nenurodė 11 0,4 2 0,8 1 0,4 7 1,1
Kita* 5 0,4 1 0,4 11 4,5 3 0,4
Viso 1133 199,7 243 210,3 245 166,9 645 210,4
* nurodė totorių, arabų, ispanų, ukrainiečių, baltarusių kalbas.
Kitas klausimas, kuris atspindi nepakankamą motyvaciją dirbti – darbo paieškos nutraukimo
priežastys. Kaip rodo tyrimo rezultatai, 71 proc. respondentų registruojasi darbo biržoje ne pirmą
kartą, ir daugiau kaip pusė iš besiregistruojančių darbo biržoje ne pirmą kartą, darbo paiešką
nutraukė dėl to, kad pažeidė registravimosi tvarką, neatvyko registruotis arba atsisakė dalyvauti DB
siūlomose priemonėse.
4.9. Lentelė. Priežastys dėl kurių buvo nutraukta darbo paieška.
Priežastys, dėk kurių buvo nutraukta darbo paieška
Visi respondentai
Skaičius %
Registracija nutraukta dėl neatvykimo ar kitų registravimosi tvarkos pažeidimų 115 42
Dėl sveikatos 50 18
Pats nutraukė darbo paiešką 25 9
Buvo išvykęs į užsienį 17 6
Nenorėjo dalyvauti darbo biržos priemonėse/siūlomo darbo 18 7
Vaiko priežiūros atostogos/neįgalių artimųjų priežiūra 16 6
Buvo įkalintas 4 1
Pakeitė gyvenamąją vietą 3 1
Išėjo į priešlaikinę pensiją 1 0
Pradėjo mokytis 1 0
Nenurodė 29 10
Viso, kurie registruoti darbo biržoje ne pirmą kartą ir nutraukė darbo paiešką 279 100
Motyvacijos dirbti stiprumą galima sieti ir su besiregistruojančio darbo biržoje asmens aktyvumu
dalyvaujant viešuosiuose darbuose, nusiteikimu tuoj pat pradėti darbą gavus pasiūlymą. Kas
ketvirtas respondentas labai aiškiai išsakė nuomonę, kad nepageidauja dirbti viešuosiuose darbuose,
vyresnio amžiaus asmenų tarpe ši dalis buvo didesnė, neįgalių asmenų – mažesnė.
Nors beveik du trečdaliai respondentų pažymėjo atsakymą, kad yra pasirengę pradėti darbą kai tik
gaus pasiūlymą, įvertinant jų įvardintas problemas dėl transporto, darbo vietos pasiekiamumo
prasme, dėl slaugomų šeimos narių ir pan., galima manyti, kad realiai pradėtų darbą žymiai
mažesnė dalis respondentų, jeigu nebūtų išspręstos minėtos problemos.
Tuo tarpu 36 proc. Respondentų aiškiai išsakė nuomonę, kad nėra pasirengę gavus pasiūlymą iš
karto pradėti darbą.
64

Visi respondentai
procentai
0 10 20 30 40 50
Asmenys, turintys pripažintą invalidumą
procentai
0 10 20 30 40 50 60
Nenurodė
0,9
Nenurodė
1,6
Nepageidauju
26,2
Nepageidauju
21,4
Priklauso nuo
siūlomo darbo
40,2
Priklauso nuo
siūlomo darbo
55,6
Taip, jeigu tik
pasiūlo
32,7
Taip, jeigu tik
pasiūlo
21,4
Asmenys, neturintys pagrindinio išsilavinimo
procentai
0 10 20 30 40 50 60
Vyresnio amžiaus asmenys
procentai
0 10 20 30 40 50
Nenurodė
0,0
Nenurodė
0,9
Nepageidauju
23,3
Nepageidauju
29,1
Priklauso nuo
siūlomo darbo
26,1
Priklauso nuo
siūlomo darbo
39,8
Taip, jeigu tik
pasiūlo
50,6
Taip, jeigu tik
pasiūlo
30,1
4.13. pav. Respondentų nuomonių pasiskirstymas apie pageidavimus dirbti viešuosius darbus.
Galima manyti, kad respondentų motyvacija, nusiteikimas dirbti išaugtų, jeigu jiems būtų pasiūlytas
darbas, atitinkantis jų pageidaujamus kriterijus. Tarp šių pageidavimų darbui dažniausiai buvo
paminėta darbas pagal pastovią darbo sutartį (66 proc.), darbas nepilną darbo dieną (44 proc.),
ypatingai paklausus tarp neįgalių asmenų, darbas pagal lankstų darbo grafiką (30 proc.), darbas
namuose (46 proc.).
Kaip rodo užsienio šalyse atliekami tyrimai, motyvacijos dirbti ar persikvalifikuoti, keisti profesiją,
savo darbo vietą darbo rinkoje stiprumas, labai tampriai koreliuoja su nedarbo trukme: kuo ilgiau
žmogus yra bedarbis ar nedirba, tuo ši motyvacija mažesnė ir reikalingos vis kompleksiškenės
priemonės ir pagalba šiai motyvacijai atstatyti.
Kaip parodė tyrimas, didelė dalis užsiregistravusių darbo biržoje analizuojamų grupių asmenų yra
ilgalaikiai bedarbiai – nedirba ne tik keletą, bet net keliasdešimt metų.
65

4.10. Lentelė. Užsiregistravusių darbo biržoje pasiskirstymas pagal nedarbo trukmę.
Asmenys,
Asmenys, turintys
neturintys
Visi respondentai pripažintą
Kiek metų nedirba
pagrindinio
invalidumą
išsilavinimo
Vyresnio amžiaus
asmenys
Skaičius % Skaičius % Skaičius % Skaičius %
1. Iki 6 mėn. 161 14,2 37 15,2 36 14,7 88 13,6
2. 7–12 mėn. 222 19,6 43 17,7 43 17,6 136 21,1
3. 1–2 metus 169 14,9 44 18,1 28 11,4 97 15,0
4. 2–3 metus 87 7,7 12 4,9 16 6,5 59 9,1
5. 3–5 metus 130 11,5 35 14,4 26 10,6 69 10,7
6. 5–10 metų 206 18,2 53 21,8 35 14,3 118 18,3
7. 10–15 metų 81 7,1 9 3,7 18 7,3 54 8,4
8. Daugiau kaip 15 metų 16 1,4 3 1,2 2 0,8 11 1,7
Nenurodė 61 5,4 7 2,9 41 16,7 13 2,0
Viso 1133 100,0 243 100,0 245 100,0 645 100,0
Vidutiniškai 3,99 metų 3,65 metų 3,92 metų 4,14 metų
„Nutraukiant“ tokio ilgalaikio nedarbo grandinę svarbų vaidmenį vaidina viešieji darbai, kurie yra
svarbūs ne tiek materialine prasme (asmuo gauna darbines pajamas), bet daugiau psichologine
prasme, nes ilgas buvimas bedarbių gretose, kaip rodo įvairūs tyrimai 109 , „demoralizuoja“ žmogų:
jis praranda motyvaciją dirbti, iniciatyvą, norą ką nors keisti, pačiam spręsti savo problemas.
Kaip rodo tyrimo rezultatai, kai kurių respondentų kreipimosi į darbo biržą priežastis buvo noras
dalyvauti viešuosiuose darbuose (šią priežastį nurodė vidutiniškai 15proc. visų respondentų, o
neįgaliųjų ir neturinčių pagrindinio išsilavinimo tarpe tokių buvo po 19 proc. ).
Viešuosiuose darbuose vieną ar daugiau kartų dalyvavo beveik pusė – 49 proc. apklaustųjų: iš
neturinčių pagrindinio išsilavinimo tokių buvo apie 62 proc., iš neįgaliųjų ir vyresnio amžiaus
asmenų tarpo po 46 proc. Iš dalyvavusių viešuosiuose darbuose, maždaug 40 proc. dalyvavo juose
daugiau nei vieną kartą, o iš neturinčių pagrindinio išsimokslinimo tokių dalyvavusių daugiau nei
1 kartą buvo net virš 60 proc. T.y., besiregistruojančių DB klientų dalyvavimo viešuosiuose
darbuose dažnumą galima apibendrinti sekančiai:
- šiek tiek daugiau kaip pusė sunkiai integruojamų grupių asmenų viešuosiuose darbuose
dalyvavo 1 kartą,
- kas ketvirtas dalyvavo 2 kartus,
- kas dešimtas dalyvavo 3 kartus,
- apie 8 proc. respondentų dalyvavo 4 ir daugiau kartų.
Kaip jau buvo minėta, nedirbančių ilgą laiką darbo ir mokymosi motyvacija yra mažesnė, negu
trumpai DB esančių klientų. Ilgalaikiai bedarbiai dažniau kaltina išorines ar nuo jų nepriklausančias
aplinkybes. Kalbant apie asmenų įvardijamas priežastis, kodėl jie atsidūrė bedarbių situacijoje,
ilgalaikiai bedarbiai dažniau akcentuoja savo amžių, taip pat nurodo priežastį, kad DB jiems
nepasiūlo darbo.
109 Aakvil A., Dahl S.–A. Transition to employment from labour market enterprises in Norway. International Journal of
Social welfare. 2006:121–130.
66

4.3. NEDARBO PRIEŽASČIŲ VERTINIMAS
Kaip matėme iš aukščiau pateiktų tyrimo rezultatų, registruotų darbo biržoje neįgalių asmenų,
neturinčių pagrindinio išsimokslinimo ar vyresnio amžiaus asmenų „bedarbystės istorija“ neretai
skaičiuoja ne mėnesius ar metus, o keletą ar net keliasdešimt metų. Todėl natūralu, kad tokie
asmenys registruojasi darbo biržoje ne vieną kartą, o ir jų registravimosi darbo biržoje trukmė
įvairuoja nuo 1 iki 120 mėn. (10 metų).
Vidutinė nedarbo trukmė yra 4 metai (neįgaliųjų tarpe 3,7 metų; vyresnio amžiaus asmenų 4,1 metų
ir neturinčių pagrindinio išsimokslinimo tarpe – 3,9 metų), vidutinė paskutinio registravimosi darbo
biržoje trukmė – virš 11 mėn. (atitinkamai neįgaliųjų tarpe 10,3 mėn; vyresnio amžiaus asmenų
12,3 mėn. ir neturinčių pagrindinio išsimokslinimo tarpe – 9,9 mėn).
Šioje situacijoje kalbant apie galimybes ir būdus, kaip įtraukti, integruoti kai kurias ilgalaikių
bedarbių grupes į darbo rinką neabejotinai svarbus vaidmuo tenka (turėtų tekti) ne vien DB, bet ir
socialinių paslaugų tarnybų, socialinio darbuotojo, psichologo teikiamai pagalbai. Šių specialistų
paslaugos būtinos ilgą laiką nedirbantiems dėl invalidumo, dėl vyresnio amžiaus ar neturintiems
profesijos, siekiant juos padrąsinti, motyvuoti mokytis, persikvalifikuoti, siekti įsidarbinti.
4.11. Lentelė. Respondentų pasiskirstymas pagal tai, kiek kartų jie registravosi darbo biržoje.
Asmenys,
Asmenys, turintys
neturintys Vyresnio
Kiek kartų registruojasi Visi respondentai pripažintą
pagrindinio amžiaus asmenys
darbo biržoje
invalidumą
išsilavinimo
Skaičius % Skaičius % Skaičius % Skaičius %
1 313 27,6 59 24,3 79 32,2 175 27,1
2 354 31,2 76 31,3 67 27,3 211 32,7
3 231 20,4 56 23,0 46 18,8 129 20,0
4 93 8,2 16 6,6 26 10,6 51 7,9
5 66 5,8 15 6,2 12 4,9 39 6,0
6 22 1,9 5 2,1 5 2,0 12 1,9
7 19 1,7 6 2,5 3 1,2 10 1,6
8 ir daugiau 17 1,7 6 2,5 4 1,6 7 1,3
Nenurodė 18 1,6 4 1,6 3 1,2 0 0,0
Viso 1133 100,0 243 100,0 245 100,0 1 0,2
Analizuojant nedarbo priežastis pačių užsiregistravusių darbo biržoje akimis, šios priežastys (ko
gero, jas tiksliau būtų vadinti aplinkybėmis) pirmiausia siejamos su sveikatos būkle (imant atskiras
analizuojamas socialines grupes nurodė trečdalis ir daugiau respondentų), amžiumi, profesijos
neturėjimu. T.y., faktiškai lyg ir nieko naujo nesužinome, nes daugelis respondentų nelinkę ieškoti
gilesnių savo nedarbo priežasčių arba kitaip sakant, nelinkę ieškoti galimybių įsidarbinimui. Nors
nemaža dalis šalia minėtų jų nedarbo aplinkybių įvardija ir „gilesnes“ nedarbo šaknis, kaip antai,
nenori dirbti dėl mažo siūlomo atlyginimo, toli važinėti ar nėra visuomeninio transporto, reikia
slaugyti šeimos narius, pagaliau maždaug šeštadalis pripažįsta, kad patys nepakankamai aktyviai
ieško darbo.
Diskriminacija darbo rinkoje
Kaip nedarbo priežastį galima būtų įvardinti ir nepalankų darbdavių požiūrį į socialiai pažeidžiamų
grupių asmenis. Kas dešimtas respondentas tokį neigiamą darbdavių požiūrį į vyresnio amžiaus,
neįgalius ar be išsimokslinimo asmenis laiko savo nedarbo priežastimi.
67

4.12. Lentelė. Respondentų nuomonių pasiskirstymas apie jų nedarbo priežastis.
Asmenys,
Asmenys, turintys
neturintys
Dėl kokių priežasčių esate Visi respondentai pripažintą
pagrindinio
bedarbė(–is)?
invalidumą
išsilavinimo
Vyresnio
amžiaus asmenys
Skaičius % Skaičius % Skaičius % Skaičius %
1. Dėl sveikatos būklės 523 46,2 154 63,4 73 29,8 296 45,9
2. Dėl invalidumo 193 17,0 167 68,7 11 4,5 15 2,3
3. Reikia prižiūrėti senus,
neįgalius šeimos narius 80 7,1 9 3,7 12 4,9 59 9,1
4. Dėl amžiaus nepriima į
darbą 382 33,7 36 14,8 56 22,9 290 45,0
5. Nėra kam palikti
mažamečių vaikų 40 3,5 2 0,8 27 11,0 11 1,7
6. Pasirinkau auginti savo
vaikus 21 1,9 1 0,4 12 4,9 8 1,2
7. Neturiu profesijos 281 24,8 30 12,3 130 53,1 121 18,8
8. Turiu nepaklausią
profesiją 146 12,9 28 11,5 8 3,3 110 17,1
9. Nerandu darbo, už kurį
pakankamai mokėtų 177 15,6 16 6,6 33 13,5 128 19,8
10. Nepakankamai aktyviai
ieškau darbo 185 16,3 17 7,0 61 24,9 107 16,6
11. Darbo birža nepasiūlo
tinkamo darbo 87 7,7 19 7,8 19 7,8 49 7,6
12. Dėl buvusio teistumo
nepriima į darbą 18 1,6 2 0,8 14 5,7 2 0,3
13. Neigiamas darbdavių
požiūris į moteris, neįgalius,
pagyvenusius, žmones be
išsimokslinimo 121 10,7 33 13,6 22 9,0 66 10,2
14. Nėra autobusų, viešojo
transporto, kad galėčiau
važinėti į darbą kitur 208 18,4 17 7,0 55 22,4 136 21,1
15. Mokausi 6 0,5 2 0,8 3 1,2 1 0,2
16. Kita 55 4,9 10 4,1 17 6,9 28 4,3
Nenurodė 3 0,3 0 0,0 0 0,0 3 0,5
Viso 1133 222,9 243 223,5 245 225,7
Anketinė apklausa leidžia teigti, kad maždaug kas ketvirtas respondentas yra tvirtai įsitikinęs, kad
patyrė diskriminaciją darbo rinkoje dėl amžiaus, lyties, žemo išsimokslinimo. Apie 40 proc. tvirtai
to neteigia, bet mano dalinai patyrę nepalankų darbdavių požiūrį. Ir tik trečdaliui respondentų,
sprendžiant iš pateiktų atsakymų, pavyko išvengti šio pobūdžio diskriminacijos.
Įsitvirtinimo darbo vietoje problema
Didžiajai daliai respondentų (75 proc.) DB siūlė darbą du ir daugiau kartų, o trečdaliui respondentų
darbas buvo siūlytas net tris ir daugiau kartų.
Nepakankamą respondentų motyvaciją darbui ir poreikį pagalbai įsitvirtinant darbo rinkoje galima
įžiūrėti analizuojant asmenų įsidarbinimo lygį pagal DB pasiūlymus. Nors vidutiniškai tik apie 12
proc. respondentų teigė, kad DB jiems nesiūlė darbo, tuo tarpu net 75 proc. nurodė, kad DB siūlė
jiems darbą du ir daugiau kartų, tačiau pagal DB siūlymus buvo įsidarbinę nepilnai pusė
respondentų. Reiškia dalis jų buvo nutraukę darbo paieškas (nutraukimo priežastis aptarėme
aukščiau), kita dalis neįsitvirtino darbo vietoje.
68

4.13. Lentelė. Respondentų pasikirstymas pagal registravimąsi DB, darbo pasiūlą ir įsidarbinimą.
Kiek kartų registravosi DB Kiek kartų DB siūlė darbą
Ar buvo įsidarbinęs pagal DB
siūlymus
Skaičius % Skaičius % Skaičius %
Vieną kartą 313 27,6 Vieną kartą 293 25,9 Taip 468 47,6
Du kartus 354 31,2 Du kartus 320 28,2 Ne 498 50,7
Tris ir daugiau
kartų 448 39,6
Tris ir daugiau
kartų 370 32,7
Nei karto 135 11,9
Nenurodė 18 1,6 Nenurodė 15 1,3 Nenurodė 17 1,7
Viso 1133 100,0 Viso 1133 100,0 Viso 983 100,0
Taigi, analizuojant anketinės apklausos duomenis išryškėja respondentų įsitvirtinimo darbo vietoje
problema, kadangi daugelis iš jų turėjo net po kelis kartus pasiūlymų dėl konkrečių darbo vietų ir
maždaug pusė iš jų buvo įsidarbinę, tačiau greičiau ar vėliau vėl pateko į bedarbių gretas.
Maždaug kas antras (t.y. pusė) respondentas iš tų, kuriems darbas buvo siūlytas, buvo įsidarbinę,
tačiau dabartiniu metu jie ir vėl gyvena būdami bedarbių gretose.
Kokios kyla šių grupių asmenų įsitvirtinimo, išlikimo darbo rinkoje problemos? Kokios
informacijos apie reikalingą pagalbą įsitvirtinant darbo rinkoje galime gauti iš tyrimo duomenų,?
Šiuo požiūriu įdomi informacija apie išėjimo iš darbo priežastis. Kaip galima spręsti iš dalies
respondentų pateiktų atsakymų dėl ko jie išėjo iš paskutinio darbo, tai susiję tiek su objektyviomis,
nuo jų nepriklausomomis priežastimis, tokiomis kaip etatų mažinimas, įmonės likvidavimas,
terminuota darbo sutartis, nereguliariai mokamas atlyginimas, tiek su jų nepakankama kvalifikacija,
nenoru ją kelti, nepakankama motyvacija dirbti, taip pat su blogomis darbo sąlygomis, nepatraukliu
darbu pobūdžiu, per mažu atlyginimu.
Galima pastebėti, kad gana didelė dalis respondentų akcentavo būtent blogas darbo sąlygas (mažą ar
nereguliarų atlyginimą, sunkų darbą, viršvalandžius, darbdavio nesiskaitymą), dėl ko jie išėjo iš
paskutinio darbo. 12 proc. nurodė, kad paskutiniame darbe nėra dirbę pagal darbo sutartį, reiškia
patyrė tam tikrą diskriminaciją, nebuvo vertinami. Be to, čia irgi išryškėja ir darbo vietos
pasiekiamumo problema – apie dešimtadalis paliko darbą dėl to, kad buvo toli važinėti.
4.14. Lentelė. Respondentų nuomonių pasiskirstymas apie priežastis, kodėl jie išėjo iš savo
paskutinio darbo.
Asmenys,
Asmenys, turintys
neturintys
Visi respondentai pripažintą
Išėjimo iš darbo priežastys
pagrindinio
invalidumą
išsilavinimo
Vyresnio
amžiaus asmenys
Skaičius % Skaičius % Skaičius % Skaičius %
Niekada nedirbau 39 3,4 9 3,7 28 11,4 2 0,3
Sulaukiau pensinio amžiaus 3 0,3 0 0,0 0 0,0 3 0,5
Buvau pripažinta(–s)
neįgalia(–iu) 100 8,8 77 31,7 6 2,4 17 2,6
Dėl sveikatos 44 3,9 16 6,6 3 1,2 25 3,9
Buvo per žema mano
kvalifikacija 61 5,4 10 4,1 9 3,7 42 6,5
Nenorėjau eiti papildomai
mokytis 17 1,5 1 0,4 5 2,0 11 1,7
Neturiu reikalingos darbo
patirties 26 2,3 5 2,1 12 4,9 9 1,4
Reikėjo auginti vaikus 46 4,1 7 2,9 22 9,0 17 2,6
Reikėjo prižiūrėti
sergančius, neįgalius šeimos 53 4,7 8 3,3 8 3,3 37 5,7
69

Išėjimo iš darbo priežastys
Visi respondentai
Asmenys, turintys
pripažintą
invalidumą
Asmenys,
neturintys
pagrindinio
išsilavinimo
Vyresnio
amžiaus asmenys
Skaičius % Skaičius % Skaičius % Skaičius %
narius
Atleido dėl etatų mažinimo 156 15,2 20 8,2 21 9,2 115 20,1
Atleido dėl įmonės
likvidavimo 185 16,3 18 7,4 31 12,7 136 21,1
Buvo terminuota darbo
sutartis 98 8,7 19 7,8 26 10,6 53 8,2
Buvo mažas atlyginimas 164 14,5 35 14,4 27 11,0 102 15,8
Nereguliariai mokėjo
atlyginimą 63 5,6 10 4,1 16 6,5 37 5,7
Toli važinėti 112 9,9 23 9,5 21 8,6 68 10,5
Nepatiko darbas 60 5,3 15 6,2 21 8,6 24 3,7
Sunkus darbas, blogos darbo
sąlygos 143 12,6 44 18,1 23 9,4 76 11,8
Darbdavio nesiskaitymas,
darbuotojo nevertinimas 78 6,9 18 7,4 5 2,0 55 8,5
Nenurodė 31 2,7 3 1,2 20 8,2 8 1,2
Kita 83 7,3 20 8,2 13 5,0 50 8,0
Viso 1133 134,0 243 140,7 245 128,2 645 133,6
Papildomos informacijos, argumentų, kokios priežastys įtakoja analizuojamų grupių įsidarbinimo
sunkumus, bedarbystės priežastis ir pan. galime gauti analizuojant respondentų atsakymus apie
bedarbystės priežastis Lietuvoje aplamai, nesiejant su konkretaus respondento situacija. Tokie
klausimai socialiniuose tyrimuose leidžia respondentams plačiau pažiūrėti į savo problemą, nes jie
tiesiogiai nesiejami su paties respondento situacija ir tuo būdu leidžia būti labiau atviriems.
Analizuojant vertinimus, kuriuos respondentai pateikė vertinant bendrai bedarbystės mažinimo
priežastis, išryškėjo kai kurie nauji aspektai. Pirmiausia – labai vieninga visų tiriamų socialinių
grupių atstovų nuomonė, kad didesnis darbo užmokestis išspręstų bedarbystės problemą. Taip mano
net 84 proc. respondentų. Kitos daugiausia pritarimo (nurodė trečdalis respondentų) sulaukusios
priemonės dėl bedarbystės mažinimo:
- galimybė dirbti pagal lankstesnį darbo grafiką,
- pačių bedarbių motyvacijos dirbti didinimas,
- daugiau dėmesio bedarbių motyvavimui ir padrąsinimui.
Daugiau kaip trečdalis respondentų pažymėjo neigiamo visuomenės ir darbdavių požiūrio į senus,
neįgalius ar neturinčius pagrindinio išsimokslinimo socialinių grupių atstovus įtaką bedarbystes
lygiui (Kaip buvo analizuota anksčiau, su neigiamu požiūriu susiduria kas trečias neįgalusis ar
vyresnio amžiaus asmuo).
Nemaža dalis (kas ketvirtas) respondentas akcentuoja informacijos apie įsidarbinimo galimybes bei
laisvas darbo vietas stoka, norint mažinti bedarbystę. Įdomu pažymėti, kad neįgaliųjų tarpe apie 18
proc. mato informavimo problemą, kalbant apie bedarbystės mažinimą; tuo tarpu vyresnio amžiaus
asmenų tarpe tokių yra net 29 proc.
70

Galimybė pakankamai užsidirbti
69,5
Galimybė šeimoms, turinčioms prižiūrėti senus/neįgalius žmones,
gauti jų priežiūros paslaugas
13,2
Galimybė šeimoms, auginančioms vaikus, leisti juos į vaikų darželį
ar pan.
7,2
Bedarbių vidinė motyvacija, nusiteikimas dirbti
31,4
Didesnis profesinės reabilitacijos programų
prieinamumas/pasirinkimas neįgaliesiems
17,3
Didesnės galimybės persikvalifikuoti vyresnio amžiaus žmonėms
28,1
Didesnės galimybės suaugusiems įgyti profesinį išsilavinimą
Daugiau darbo biržos dėmesio bedarbių padrąsinimui,
motyvavimui susirasti darbą
27,9
29,2
Daugiau darbo biržos organizuojamų mokymų, atitinkančių
šiuolaikinius poreikius
17,3
Daugiau informacijos apie įsidarbinimo galimybes ir laisvas darbo
vietas
Aktyvesnis darbo biržos tarpininkavimas tarp bedarbio ir darbdavio
25,4
26,4
Neigiamo darbdavių požiūrio į kai kurias bedarbių grupes
panaikinimas
32,9
Neigiamo visuomenės požiūrio į kai kurias bedarbių grupes
panaikinimas
21,4
Daugiau socialinių paslaugų, kad neįgalusis galėtų jaustis labiau
savarankiškas
Negaliai pritaikyta viešoji ir darbo aplinka
9,6
11,9
Galimybės dirbti pagal lankstesnį darbo grafiką bei darbo
organizavimą
33,2
Palankesnės sąlygos privačiam verslui kurti
11,1
Didesnis darbo užmokestis
83,6
0 10 20 30 40 50 60 70 80 90
procentai
4.14. pav. Respondentų nuomonių pasiskirstymas apie tai, kas svarbiausia mažinant bedarbystę.
4.4. RESPONDENTŲ NUOMONĖ DĖL PAGEIDAUJAMO DARBO POBŪDŽIO, VIETOS
Kaip galima spręsti iš aukščiau aptartų nedarbo problemų, jas lemiančių aplinkybių ir priežasčių,
didesnė pusė respondentų gali būti sunkiai įdarbinami, nes turi sveikatos problemų, eina globėjo
namuose pareigas, turi asmeninius žemės ūkius, kurių negali palikti visą dieną, pagaliau – patiria
susisiekimo su darbo vieta problemas. Įvertinant minėtas aplinkybes galima suprasti, kodėl surinkti
anketinės apklausos duomenys atspindi tam tikras pageidaujamo darbo charakteristikas: darbo
nepilnai dienai ar pagal lankstų grafiką, darbo namuose ar naudojant distancinį modelį.
71

4.15. Lentelė. Respondentų nuomonių apie pageidaujamo darbo pobūdį pasiskirstymas
Asmenys,
Asmenys, turintys
neturintys Vyresnio
Visi respondentai pripažintą
Darbo pobūdis
pagrindinio amžiaus asmenys
invalidumą
išsilavinimo
Skaičius % Skaičius % Skaičius % Skaičius %
A. Darbo pagal pastovią
darbo sutartį 751 66,3 161 66,3 165 67,3 425 65,9
Terminuoto darbo 177 15,6 46 18,9 39 15,9 92 14,3
B. Pilną darbo dieną 379 33,5 41 16,9 101 41,2 237 36,7
Nepilną darbo dieną 494 43,6 176 72,4 81 33,1 237 36,7
C. Darbo pagal pastovų
grafiką 375 33,1 63 25,9 100 40,8 212 32,9
Darbo pagal lankstų darbo
grafiką 336 29,7 108 44,4 58 23,7 170 26,4
Darbo vakarais 75 6,6 23 9,5 13 5,3 39 6,0
D. Darbo namuose 525 46,3 139 57,2 138 56,3 248 38,4
Darbo naudojant distancinį
modelį 158 13,9 52 21,4 21 8,6 85 13,2
Savo nedidelio verslo 40 3,5 8 3,3 8 3,3 24 3,7
Kita aplinkybė, apsunkinanti įdarbinimą, mažas analizuojamų grupių asmenų mobilumas ir maža
motyvacija šiam mobilumui. Įvertinant, kad didelė jų dalis yra vyresnio amžiaus asmenys,
neįgalieji, kaimo gyventojai, bei žinant visuomeninio transporto ar specialiųjų paslaugų
nepakankamą išvystymą, mažas respondentų mobilumas nestebina. Vertindami kur galėtų būti jų
pageidaujama darbo vieta, dauguma renkasi vietą tik prie namų, kad nereikėtų važinėti (61 proc.),
arba bent jau toje pačioje savivaldybė (34 proc.). Tik 6 proc. Respondentų įsivaizduoja savo darbo
vietą toliau nuo namų (kitame rajone ar užsienyje ar pan.). Moterų tarpe toki yra tik 3 proc. Be to
būtina pažymėti, kad moterys dažniau orientuojasi į darbą prie namų nei vyrai.
Kur galėtų būti darbo vieta?
procentai
70
60
50
40
30
20
10
61,3
0
Tik prie namų,
kad nereikėtų
važinėti
34,2
Gali būti
toliau, bet tik
toje pat
savivaldybėje
2,1
Gali būti bet
kurioje
Lietuvos
vietovėje
2,5
Gali būti
užsienyje
2,0 1,1
Kita Nenurodė
4.15. pav. Respondentų pasiskirstymas pagal pageidavimus darbo vietos alokacijai.
Šiame kontekste peršasi išvada, kad didinant analizuojamų socialinių grupių įtraukimą į darbo rinką
pirmiausia būtina galvoti apie darbo namuose plėtrą, vietinių nedidelių verslų vystymą, akcentą į
specialiųjų transporto paslaugų neįgaliesiems vystymą. T.y. LDRMT paslaugos, DB paslaugos,
socialinės paslaugos savivaldybėse turėtų būti labai integruotos, mokant tokių profesijų, remiant
tokių darbo vietų kūrimą, kurios būtų tinkamos čia apibūdintų charakteristikų, padėties bedarbiams.
72

Tik nedidelė analizuojamų socialinių grupių dalis, ko gero, gali būti ir mobilesni, darbo vietos
pasirinkimo prasme, tačiau jiems turėtų būti intensyviau ir tikslingiau taikomos konsultavimo,
motyvavimo, socialinės paslaugas.
Į kokį darbą orientuojasi respondentai, kalba atsakymai į klausimus apie tai, kokioje sferoje jie
norėtų dirbti. Visų analizuojamų grupių respondentų tarpe dažniausiai įvardinta pageidaujama sfera
yra žemės ūkis, miškininkystė. Tuo tarpu kalbant apie kitas sritis nuomonės šiek tiek skiriasi:
neįgalių respondentų tarpe kitos dvi labiausiai pageidaujamos užimtumo sferos yra socialinės
paslaugos ir buitinis aptarnavimas; neturinčių pagrindinio išsilavinimo tarpe statyba ir prekyba, o
pagyvenusių asmenų tarpe – pramonė ir buitinis aptarnavimas. Didesnė dalis iš esmės nurodo tą
sferą, kurioje yra dirbę ar turi kvalifikaciją, o keisti profesiją pageidauja tik penktadalis ją turinčių
respondentų.
4.16. Lentelė. Respondentų nuomonių apie pageidaujamą veiklos sferą, kurioje norėtų dirbti,
pasiskirstymas.
Visi respondentai
Asmenys,
Asmenys, turintys
neturintys Vyresnio
pripažintą
pagrindinio amžiaus asmenys
invalidumą
išsilavinimo
Skaičius % Skaičius % Skaičius % Skaičius %
1. Žemės ūkis,
miškininkystė 303 26,7 42 17,3 83 33,9 178 27,6
2. Pramonė 163 14,4 33 13,6 33 13,5 97 15,0
3. Statyba 132 11,7 21 8,6 58 23,7 53 8,2
4. Prekyba 154 13,6 35 14,4 39 15,9 80 12,4
5. Transportas, ryšiai 69 6,1 20 8,2 10 4,1 39 6,0
6. Finansai, draudimas 41 3,6 5 2,1 3 1,2 33 5,1
7. Buitinis aptarnavimas 159 14,0 44 18,1 29 11,8 86 13,3
8. Valstybinis valdymas 17 1,5 3 1,2 1 0,4 13 2,0
9. Švietimas, menas, kultūra 49 4,3 11 4,5 7 2,9 31 4,8
10. Sveikatos apsauga 29 2,6 9 3,7 5 2,0 15 2,3
11. Socialinės paslaugos
namuose seniems/neįgaliems
žmonėms 129 11,4 45 18,5 19 7,8 65 10,1
12. Armija/policija 6 0,5 1 0,4 3 1,2 2 0,3
13. Kita, sunku pasakyti 62 5,5 17 7,0 8 3,3 37 5,7
Nenurodė 24 2,1 8 3,3 5 2,0 11 1,7
Viso 1133 118,0 243 121,0 245 123,7 645 114,7
Kalbant apie pageidavimus dirbti žemės ūkyje iškyla nelengvas klausimas – kaip keisti šią
respondentų nuostatą, kadangi žemės ūkio politika ir perspektyvos ateityje nenumato šios sferos
plėtros, greičiau atvirkščiai. Lietuvos kaimo plėtros vizija, kuri įtvirtinta naujojo 2007–2013 m.
programavimo laikotarpiui, siekia sumažinti dirbančių žemės ūkyje žmonių lyginamąjį svorį iki
10 proc., o iš tradicinės žemės ūkio veiklos turėtų pasitraukti apie 20 tūkst. žmonių, kuriems turėtų
būti sukurtos kaime kitos darbo vietos. Kaimo bedarbių mąstysena apie galimybes užsiimti nuosavu
žemės ūkiu ir susikurti darbo vietą arti namų anksčiau ar vėliau susidurs su realybe, kad maži ūkiai
neturi jokių perspektyvų ir galimybių išlikti, išskyrus, gal būt, ekologinę žemdirbystę, netradicines
žemės ūkio šakas, smulkų verslą, kaimo turizmą ir t.t. Šioje srityje atsakingos institucijos turėtų
daugiau dirbti aiškinant ES žemės ūkio politiką, perspektyvas, galimybes išlikti šioje sferoje,
siekiant nepuoselėti žmonių iliuzijų dėl tokio smulkaus, kokį turi dažnas kaimo bedarbis, žemės
ūkio perspektyvų. Tai galėtų sustiprinti žmonių motyvaciją rinktis ir bandyti įsitvirtinti kitoje
sferoje.
73

Respondentų buvo prašoma įvardinti ir už kokį mažiausią atlyginimą jie sutiktų dirbti. Neabejotina,
kad atlyginimo dydis paprastai yra esminė pageidaujamos veiklos charakteristika, kita vertus,
įvertinant analizuojamų socialinių grupių padėtį darbo rinkoje: žemą išsimokslinimą, amžių,
neįgalumą, tikėtis patrauklaus darbo užmokesčio yra sudėtinga. Maždaug du trečdaliai respondentų
atsakymai byloja, kad jie pasitenkintų atlyginimu iki 800 litų ir tik 8 proc. nurodė pageidaujantys
atlyginimo, didesnio kaip 1 tūkst. Litų. Vidutinis atlyginimas, už kurį sutiktų dirbti respondentai –
809 litai.
Įvertinant respondentų šeimų pajamų šaltinius galima matyti, kad darbo užmokesčio dydis joms yra
labai svarbus pragyvenimo lygio prasme: tik apie 8 proc. respondentų šeimų gyvena iš gaunamų
dviejų darbo užmokesčių, tuo tarpu apie 60 proc. šeimų pinigines pajamas duoda tik vienas
atlyginimas, 4 proc. šeimų pajamas duoda asmeninis verslas ar amatai. Likusieji, maždaug kas
ketvirta respondentų šeima neturi pastovaus piniginių pajamų šaltinio (pajamas gauna iš asmeninio
pagalbinio ūkio, atsitiktinių darbų ir pan.) ar gyvena iš socialinių išmokų.
Tai, kad darbo užmokesčio lygis nemažai įtakoja įsitvirtinimą darbo vietoje kalba gauti duomenys,
kad apie 20 proc. respondentų (kas penktas) išėjo iš paskutinio darbo dėl mažo ar nereguliariai
mokamo darbo užmokesčio.
4.5. UŽSIREGISTRAVUSIŲ DARBO BIRŽOJE SUNKIAI INTEGRUOJAMŲ ASMENŲ PROFESIJA
Beveik pusė respondentų (47 proc.) nurodė, kad neturi profesijos, kurios diplomą galėtų nurodyti:
neįgaliųjų ir vyresnio amžiaus žmonių tarpe tokių buvo po 37 proc, o neturinčių pagrindinio
išsimokslinimo tarpe net 87 proc. Tuo tarpu atsakant į 5 klausimą dėl kokių priežasčių asmuo
pateko į bedarbių gretas, tik ketvirtadalis respondentų tai siejo su profesijos neturėjimu. Reikia
manyti, kad dalis, nors ir neturi konkrečios profesijos diplomo, mano moką ir galį dirbti kokį nors
darbą ir neturėdami diplomo.
Maždaug kas šeštas – kas septintas teigia, kad turi nepaklausią profesiją.
Analizuojant respondentų atsakymus į klausimą kokios profesijos atstovai jie yra, matome, kad
daugiausia bedarbių turi pardavėjo, vairuotojo, buhalterio, traktorininko, virėjo, siuvėjo, agronomo,
zootechniko profesijas.
4.17. Lentelė. Dažniausiai turimų ir pageidaujamų įgyti profesijų lyginamoji analizė.
Turima profesija
Pageidaujama profesija
Profesijos pavadinimas Skaičius % Profesijos pavadinimas Skaičius %
Statybininkas 6 0,5 Kūrikas 2 1,2
Bibliotekininkas 6 0,5 Autokrautuvo vairuotojas 2 1,2
Med. sesuo 6 0,5
Socialinis darbuotojas; jo
padėjėjas 2 1,2
Konditeris 7 0,6 Tinkuotojas – plytelių klojėjas 2 1,2
Audėjas 8 0,7
Vadyba ir verslo
administravimas 2 1,2
Stalius 8 0,7 Valytoja 3 1,8
Ikimokyklinio ugdymo auklėtoja 8 0,7 Verpėjas 3 1,8
Technologas – technikas 10 0,9 Dažytojas – plytelių klojėjas 3 1,8
Prekių žinovas 10 0,9 Suvirintojas 4 2,4
Suvirintojas 12 1,1 Slaugytojas, jo padėjėjas 4 2,4
Technikas–mechanikas 13 1,1 Konditeris 5 3,0
Agronomas 20 1,8 Virėjas 6 3,6
Zootechnikas 21 1,9 Siuvėja 6 3,6
Siuvėja 26 2,3 Apskaitininkas 6 3,6
74

Turima profesija
Pageidaujama profesija
Profesijos pavadinimas Skaičius % Profesijos pavadinimas Skaičius %
Virėjas 28 2,5 Pardavėjas 7 4,2
Vairuotojas 29 2,6 Kompiuterių specialistas 7 4,2
Pardavėjas 32 2,8 Buhalteris 16 9,6
Buhalteris 38 3,4
Traktorininkas; traktorininkas–
mašinistas 50 4,4
Neturi profesijos 531 46,9
Kitos* 232 20,5 Kitos ** 28 16,9
Nepažymėjo atsakymo 32 2,8 Nežino/nesvarbu 58 34,9
Viso 1133 100,0 Viso 166 101,8***
* šias profesijas dažniausiai nurodė po 1 respondentą, arba 2 ,3,4,5 respondentai
** šias profesijas nurodė po 1 respondentą
*** paklaida dėl labai mažų skaičių
Į klausimą kokią profesiją norėtų įsigyti atsakė tik apie 15 proc. visų respondentų arba 31 proc.
neturinčių profesijos respondentų. Tai verčia manyti, kad DB klientams reikalingas kryptingas
profesinis konsultavimas dėl galimų rinktis profesijų.
Visi respondentai
Asmenys, turintys pripažintą invalidumą
Nežinau
17%
Neturiu
profesijos
27%
Nežinau
26%
Neturiu
profesijos
21%
Ne
40%
Taip
15%
Nenurodė
1%
Ne
33%
Taip
19%
Nenurodė
1%
Asmenys, neturintys pagrindinio išsilavinimo
Vyresnio amžiaus asmenys
Nežinau
10% Neturiu
profesijos
54%
Ne
48%
Nežinau
17%
Ne
25%
Taip
10%
Nenurodė
1%
Taip
15%
Neturiu
profesijos
Nenurodė
19%
1%
4.16. pav. Respondentų nuomonių dėl profesijos keitimo pasiskirstymai.
75

Iš tų respondentų, kurie nurodė pageidaujamos profesijos pavadinimą, dažniausiai pageidaujama
profesija – buhalteris, apskaitininkas (nurodė kas devintas, norintis keisti profesiją), pardavėjas,
konditeris, statybininkas, siuvėja, valytoja (nurodė po 3–4 proc. respondentų).
4.6. DARBO BIRŽOS PASLAUGOS
Įvertinant anksčiau aptartas užsiregistravusių darbo biržoje charakteristikas, tokias kaip ilga
nedarbo trukmė, vyresnis amžius, neįgalumas, žemas išsilavinimas, žema darbinė motyvacija,
tampa aišku, kad individualūs įdarbinimo planai yra ypatingai svarbi priemonė, įrankis tokių
žmonių realiam įdarbinimui. Dauguma bedarbių – virš 80 proc., nurodė turį individualų
įsidarbinimo planą, tačiau penktadalis tokių planų neturi arba nežino apie jų buvimą.
procentai
90
80
70
60
50
40
30
20
10
0
Viso respondentų
80,8
12,2
5,5 1,5
Taip Ne Nežinau Nenurodė
procentai
80
70
60
50
40
30
20
10
0
Asmenys, turintys pripažintą invalidumą
79,0
11,5
7,8
1,6
Taip Ne Nežinau Nenurodė
Asmenys, neturintys pagrindinio išsilavinimo
Vyresnio amžiaus asmenys
100
86,9
80
79,2
80
60
procentai
60
40
20
9,8
2
1,2
procentai
40
20
13,3
5,9
1,6
0
Taip Ne Nežinau Nenurodė
0
Taip Ne Nežinau Nenurodė
4.17. pav. Respondentų pasiskirstymas pagal individualaus įdarbinimo plano turėjimą.
Buvo prašoma nurodyti, kokiomis paslaugomis naudojasi, įvertinti DB siūlomas paslaugas:
profesinį mokymą, persikvalifikavimą, viešuosius darbus, darbo klubus, savo verslo organizavimo
kursus, remiamų darbų programas, subsidijuojamų darbų programas, tarpininkavimą užsiimant
veikla pagal verslo liudijimą.
Išskiriant labiausiai paplitusias paslaugas, didžiausia dalis respondentų pasinaudojo darbo klubų
veikla (apie 70 proc.), viešaisiais darbais (apie 50 proc.), savo verslo organizavimo kursais apie
12 proc. ir profesiniu mokymu apie 10 proc. respondentų, kitomis DB paslaugomis pasinaudojo
žymiai mažesnė dalį respondentų.
76

4.18. Lentelė. Respondentų pasiskirstymas pagal DB gautas paslaugas.
Asmenys, turintys Asmenys, neturintys Vyresnio amžiaus
DB paslaugos ir kiek kartų Visi respondentai
pripažintą invalidumą pagrindinio išsilavinimo asmenys
dalyvavo
Skaičius % Skaičius % Skaičius % Skaičius %
Darbo klubai dalyvavo viso 803 70,9 170 70,0 189 77,1 444 68,8
1 518 45,7 112 46,2 120 49,0 286 44,3
2 182 16,1 33 13,6 47 19,2 102 15,8
3 63 5,6 14 5,8 14 5,7 35 5,4
4 ir daugiau kartų 40 3,6 11 4,5 8 3,2 21 3,3
Nenurodė / šių paslaugų negavo 330 29,1 73 30,0 56 22,9 201 31,2
Viešieji darbai dalyvavo viso 557 49,2 112 46,1 152 62,0 293 45,4
1 319 28,2 68 28,0 89 36,3 162 25,1
2 137 12,1 22 9,1 34 13,9 81 12,6
3 57 5,0 12 4,9 13 5,3 32 5,0
4 ir daugiau kartų 44 3,9 10 4,1 16 6,5 18 2,9
Nenurodė / šių paslaugų negavo 576 50,8 131 53,9 93 38,0 352 54,6
Savo verslo organizavimo
kursai dalyvavo viso
130 11,5 27 11,1 27 11,0 76 11,8
1 123 10,9 25 10,3 27 11,0 71 11,0
2 5 0,4 2 0,8 0 0,0 3 0,5
3 0 0,0 0 0,0 0 0,0 0 0,0
4 ir daugiau kartų 2 0,1 0 0,0 0 0,0 2 0,4
Nenurodė / šių paslaugų negavo 1003 88,8 216 88,9 218 89,0 569 88,2
Profesinis mokymas dalyvavo
viso
111 9,8 28 11,5 18 7,3 65 10,1
1 97 8,6 26 10,7 16 6,5 55 8,5
2 4 0,4 0 0,0 1 0,4 3 0,5
3 5 0,4 0 0,0 1 0,4 4 0,6
4 ir daugiau kartų 5 0,5 2 0,8 0 0,0 3 0,6
Nenurodė / šių paslaugų negavo 1022 90,2 215 88,5 227 92,7 580 89,9
Persikvalifikavimas dalyvavo
viso
56 5,0 18 7,4 3 1,2 35 5,4
1 54 4,8 18 7,4 3 1,2 33 5,1
2 2 0,2 0 0,0 0 0,0 2 0,3
3 0 0,0 0 0,0 0 0,0 0 0,0
4 ir daugiau kartų 0 0,0 0 0,0 0 0,0 0 0,0
Nenurodė / šių paslaugų negavo 1077 95,0 225 92,6 242 98,8 610 94,6
Remiamų darbų programa
dalyvavo viso
65 5,7 14 5,8 5 2,0 46 7,1
1 55 4,9 12 4,9 5 2,0 38 5,9
2 9 0,8 2 0,9 0 0,0 7 1,1
3 0 0,0 0 0,0 0 0,0 0 0,0
4 ir daugiau kartų 1 0,1 0 0,0 0 0,0 1 0,1
Nenurodė / šių paslaugų negavo 1068 94,3 229 94,2 240 98,0 599 92,9
Subsiduojamų darbų
63 5,6 24 9,9 9 3,7 30 4,7
programa dalyvavo viso
1 51 4,5 20 8,2 9 3,7 22 3,4
2 10 0,9 3 1,2 0 0,0 7 1,1
3 1 0,1 1 0,4 0 0,0 0 0,0
4 ir daugiau kartų 1 0,1 0 0,0 0 0,0 1 0,2
Nenurodė / šių paslaugų negavo 1070 94,4 219 90,1 236 96,3 615 95,3
Tarpininkavimas užsiimti
veikla pagal verslo liudijimą
dalyvavo viso
48 4,2 7 2,8 11 4,5 30 4,7
1 34 3,0 3 1,2 8 3,3 23 3,6
2 7 0,6 2 0,8 2 0,8 3 0,4
3 4 0,4 2 0,8 1 0,4 1 0,2
4 ir daugiau kartų 3 0,3 0 0,0 0 0,0 3 0,5
Nenurodė / šių paslaugų negavo 1085 95,8 236 97,2 234 95,5 615 95,3
Vietinių užimtumo iniciatyvų
projektų sukurtos darbo
vietos dalyvavo viso
13 1,1 0 0,0 3 1,2 10 1,6
1 12 1,1 0 0,0 3 1,2 9 1,4
2 1 0,1 0 0,0 0 0,0 1 0,2
3 0 0,0 0 0,0 0 0,0 0 0,0
4 ir daugiau kartų 0 0,0 0 0,0 0 0,0 0 0,0
Nenurodė / šių paslaugų negavo 1120 98,9 243 100,0 242 98,8 635 98,4
77

Kokios pagrindinės nedalyvavimo DB siūlomose programose ir paslaugose priežastys?
Viešuosiuose darbuose dalyvavo apie pusė respondentų. Iš viešuosiuose darbuose nedalyvavusiųjų
apie 30 proc. teigia negavę tokių pasiūlymų, tačiau likusieji atsisakė juose dalyvauti dažniausiai dėl
tokių priežasčių kaip silpna sveikata (27 proc.), toli važinėti ar negali palikti savo ūkio be priežiūros
(11 proc.), nedidelė dalis (2 proc.) manė nesugebėsiantys ar nenorėjo dirbti ne pagal savo profilį
(specialybę). Beveik trečdalis nepanoro įvardinti nedalyvavimo viešuosiuose darbuose priežasčių.
Darbo klubų veiklose dalyvavo apie 70 proc. Respondentų, aktyviausiai– asmenys iš neturinčių
pagrindinio išsilavinimo (apie 77 proc.). Maždaug 15 proc. Respondentų teigia negavę pasiūlymų
dalyvauti darbo klubų veikloje, nedidelė dalis respondentų (apie 4 proc.) atsisakė dalyvauti dėl
silpnos sveikatos, negalėjimo palikti savo ūkio ir pan. Ir likusieji 11 proc. nepateikė argumentų dėl
nedalyvavimo priežasčių.
Profesinio mokymo paslaugomis pasinaudojo 10 proc. respondentų, aktyviausi buvo neįgalieji, tuo
tarpu iš neturinčių pagrindinio išsimokslinimo tarpo šis aktyvumas buvo mažesnis.
Apie ketvirtadalis (25 proc.) nurodė negavę pasiūlymų dalyvauti profesiniuose mokymuose, iš
neturinčių pagrindinio išsimokslinimo tokių pasiūlymų teigia negavę net 41 proc. Tai atspindi realią
situaciją, kadangi kol kas Lietuvoje nėra išvystyta profesinio mokymo sistema asmenims, kurie
neturi pagrindinio išsilavinimo.
Kitos nedalyvavimo priežastys:
– dėl silpnos sveikatos profesiniuose mokymuose nurodė nedalyvavę beveik 18 proc. (32 proc. iš
neįgaliųjų tarpo);
– 25 proc. nedalyvavo dėl negalėjimo palikti namų ūkio be priežiūros ir tolimo atstumo važinėti į
kursus;
– apie 7 proc. nuogąstavo dėl savo sugebėjimų dalyvauti tokio pobūdžio mokymuose;
– 8 proc. nedalyvavo todėl, kad nenori keisti savo profesijos.
Persikvalifikavimo veikloje dalyvavo tik 5 proc. respondentų, tik 1 proc. iš neturinčių pagrindinio
išsimokslinimo asmenų tarpo. Kalbant apie persikvalifikavimo paslaugų nepasinaudojimo
priežastis, taip pat apie ketvirtadalis teigė negavę tokių pasiūlymų (be pagrindinio išsimokslinimo
tokių pasiūlymų teigia negavę net 41 proc.). Apie 15 proc. nedalyvavo dėl sveikatos, 21 proc. dėl
negalėjimo palikti ūkio ir tolimų atstumų važinėjimui bei kas dešimtas dėl nenoro keisti profesiją.
Savo verslo organizavimo kursuose dalyvavo apie 12 proc. Respondentų, daug maž vienodai iš visų
socialinių grupių. Didelė dalis – 45 proc. teigė negavę tokių pasiūlymų (iš asmenų be pagrindinio
išsilavinimo tokių buvo 65 proc.).
Įdomu pažymėti, kad vyresnio amžiaus asmenims tokie pasiūlymai buvo pateikti dažniausiai, tačiau
nepasitikėjimas savo jėgomis ir atsisakymas dalyvauti tokio pobūdžio kursuose iš jų pusės taip pat
buvo dažniausiais (jeigu iš neįgaliųjų ar neturinčių pagrindinio išsimokslinimo atsisakė dalyvauti
kursuose dėl nepasitikėjimo savo jėgomis kas dešimtas, tai iš vyresnių žmonių – kas penktas).
Remiamų darbų programa apėmė apie 6 proc. Respondentų vidutiniškai ir tik 2 proc. iš neturinčių
pagrindinio išsimokslinimo asmenų tarpo.
Subsidijuojamų darbų programa taip pat apėmė apie 6 proc. visų respondentų ir net 10 proc.
neįgalių asmenų.
Kalbant apie subsiduojamus ir remiamus darbus, nepasinaudojimo šiomis programomis priežasčių
tendencijos vienodos: apie pusė teigia negavę tokio tipo pasiūlymų (iš neturinčių pagrindinio
78

išsimokslinimo apie 60 proc.), apie dešimtadalis jais nepasinaudojo dėl silpnos sveikatos ir apie
dešimtadalis dėl negalėjimo palikti ūkio be priežiūros.
Tarpininkavimo užsiimant veikla pagal verslo liudijimą paslaugomis pasinaudojo po 4–5 proc.
vyresnio amžiaus ir neturinčių pagrindinio išsimokslinimo asmenų, tačiau tik 3 proc. iš neįgaliųjų
asmenų tarpo. Dažniausia tokius pasiūlymus teigė gavę vyresnio amžiaus žmonės, tuo tarpu apie
60 proc. neturinčių pagrindinio išsilavinimo tokių pasiūlymų teigia negavę. Tarp atsisakymo
pasinaudoti šiuo tarpininkavimu priežasčių dominuoja baimė ir nepasitikėjimas savo jėgomis imtis
tokios veiklos, ypatingai vyresnio amžiaus asmenų tarpe.
Vietinių užimtumo iniciatyvų projektų sukurtomis darbo vietomis pasinaudojo tik 1 proc.
Respondentų, pagrinde tik iš vyresnio amžiaus asmenų grupės. Iš tų, kurie tokius pasiūlymus buvo
gavę, dažniausiai atsisakė dalyvauti dėl silpnos sveikatos, negalėjimo palikti savo ūkio.
Apibendrinant DB teikiamų paslaugų analizuojamų grupių bedarbiams vertinimus, galima
pažymėti, kad nors šių paslaugų įvairovė nėra maža, bet daugiausia pasinaudojama tik darbo klubų
ir viešųjų darbų paslaugomis. Kitos paslaugos nėra populiarios respondentų tarpe, atsisakymą jomis
pasinaudoti dažniausiai motyvuojamas silpna sveikata, nepasitikėjimu savo jėgomis ir negalėjimu
ilgesniam laikui išvykti iš namų dėl ūkio ar artimųjų priežiūros. Kita vertus, nemaža dalis
respondentų teigia negavę pasiūlymų dėl vienų ar kitų paslaugų. Ar šiomis paslaugomis jie būtų
pasinaudoję, jeigu būtų galimybė jas gauti, iš šio tyrimo negalime spręsti. Nors įvertinant anksčiau
aptartas respondentų charakteristikas, pateiktus atsakymus dėl ko jie atsisakė vienų ar kitų paslaugų,
peršasi mintis, kad tendencijos būtų panašios, t.y. labiau siekiama išvengti siūlomos pagalbos, negu
ja pasinaudoti.
Kalbant iš DB pozicijų, būtų svarbu patikslinti DB siūlomų paslaugų apimtis, struktūrą, užtikrinant
šių paslaugų prieinamumą visiems pageidaujantiems. Iš aukščiau aptartų vertinimų peršasi mintis,
kad gerinant DB užimtumo rėmimo programų prieinamumą būtų reikalinga intensyvesnių,
kokybiškesnių, taiklesnių konsultacijų, motyvavimo paslaugų, siūlant užsiregistravusiems
asmenims įvairias programas ir paslaugas.
4.7. VYRESNIO AMŽIAUS ASMENŲ SITUACIJA GRĮŽIMO Į DARBO RINKĄ POŽIŪRIU
Šalia bendrųjų tyrimo anketos klausimų buvo parengti papildomi klausimai vyresnio amžiaus
asmenims, susiję su jų poreikių specifiką. Remiantis tyrimo rezultatais, vyresnio amžiaus asmenys
savo bedarbystę dažniausiai sieja:
- silpna sveikata,
- diskriminacija dėl amžiaus darbo rinkoje,
- profesijos ar paklausios profesijos neturėjimu,
- negalėjimu išvykti toliau nuo namų,
- nepakankama savo motyvacija dirbti, tame tarpe ir dėl mažo darbo užmokesčio.
Nors apie pagyvenusių asmenų diskriminaciją darbo rinkoje ES senosiose šalyse diskutuojama jau
seniai, galima sakyti, kad Lietuvoje ši diskriminacijos forma socialinėje politikoje „atrasta“ tik
pastarųjų keleto metų laikotarpiu. Po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos socialinėje politikoje
dažniau buvo akcentuojama, kad svarbu darbo rinkoje užleisti darbo vietą jauniems žmonėms, negu,
kad pagyvenusių asmenų pritraukimas į darbo rinką. Tokio požiūrio įsitvirtinimas dabartiniu metu
duoda savo vaisius – vyresnio amžiaus asmenys nėra pageidaujami darbuotojai. Kaip rodo šis
tyrimas, apie 60 proc. respondentų mano, kad amžius yra gana didelė ar net labai didelė kliūtis
79

įsidarbinant ar išsilaikant darbo rinkoje. Tik 7 proc. respondentų mano, kad tai nėra kliūtis, taigi, ko
gero, nėra susidūrę su šia diskriminacijos forma.
Ar, remiantis savo patirtimi, galite teigti, kad amžius yra kliūtis įsidarbinti/išlikti darbe?
50
40
33,3
41,2
procentai
30
20
7,6
17,2
10
0,6
0
Ne kliūtis
Šiokia tokia
kliūtis
Gana didelė
kliūtis
Labai didelė
kliūtis
Nenurodė
4.18. pav. Respondentų nuomonių apie amžiaus įtaką įsitvirtinant ar išliekant darbo vietoje
pasiskirstymas.
Pasiremdami savo asmenine patirtimi, respondentai bandė konkretizuoti šios diskriminacijos
gilesnes priežastis. Beveik pusė respondentų mano, kad toks neigiamas vertinimas pirmiausia susiję
su silpnesne pagyvenusių asmenų sveikata, fiziniu pajėgumu, trečdalis įvardijo visuomenėje
galiojančius neigiamus stereotipus apie pagyvenusius žmones. Trečdalis mano, kad iš tikro
pagyvenusiems būdingas mažesnis lankstumas darbe, nepakankama kvalifikacija ir atitikimas
šiuolaikiniams reikalavimams.
Kita vertus, respondentai mano, kad darbdavys nesugebėjo įvertinti jo kaip vyresnio amžiaus
darbuotojo privalumų, pirmiausia sukauptos didelės darbo patirties, galimybės pamokyti jaunesnius
darbuotojus, gerų santykių su darbo kolektyvu. Penktadalis mano, kad darbdavys galėjo pasinaudoti
galimybe perkelti jį į paprastesnį darbą.
Jeigu manote, kad amžius buvo kliūtis Jums išlikti paskutiniame darbe,
tai su kuo tai susiję?
Su neigiamu darbdavių
požiūriu
18,2%
15,5%
31,8%
Su Jūsų išvaizda
Su prastesne sveikata
10,3%
45,3%
5,1%
Su mažesniu lankstumu
Su nepakankama kvalifikacija
Su neatitikimu šiuolaikiniams
reikalavimams
4.19. pav. Respondentų nuomonių pasiskirstymas apie pagyvenusių žmonių „iškritimo“ iš darbo
rinkos priežastis.
80

Kaip manote, kokios Jūsų, kaip vyresnio amžiaus darbuotojo, galimybės
liko neįvertintos buvusiame darbe?
Lojalumas darbdaviui
23,7%
13,0%
Sukaupta didelė darbo patirtis
19,5%
17,2%
40,2%
Galimybė pamokyti
jaunesnius darbuotojus
Galimybė perkelti į
paprastesnį darbą
Geras bendravimas su darbo
kolektyvu
4.20. pav. Respondentų nuomonių pasiskirstymas apie tai, kokie pagyvenusių žmonių privalumų
darbdaviai neįvertina.
Turėdami galimybę 70 proc. pagyvenusių asmenų dabartiniu metu pasirinktų gauti pensiją ir
nedirbti. Nemaža dalis respondentų norėtų gauti dalinę pensiją, nesulaukus pensinio amžiaus.
Beveik kas ketvirtas nusiteikęs tokia galimybe pasinaudoti, netgi jeigu dėl to sumažės jo pensijos
dydis.
Taigi,šie atsakymai tam tikra prasme paaiškina vyresnio amžiaus asmenų motyvacijos dirbti
silpnumą – nemaža dalis orientuojasi galimai greičiau baigti savo darbinę karjerą ir neplanuoja
pensiniame amžiuje dalyvauti darbo rinkoje.
Tai paaiškina ir atsakymus į toliau sekančius klausimus apie dalyvavimą kompiuterių kursuose,
arba tiksliau – neaktyvaus dalyvavimo tokiuose kursuose priežastis. Tik 13 proc. yra nusiteikę
dalyvauti kursuose, dar 18 proc. yra abejojantys ir 67 proc. nurodė nedalyvausią. Didžiausia
nedalyvausiančių dalis (51 proc.) mano, kad nėra prasmės juose dalyvauti.
Kiti nedalyvausiantys kompiuterių kursuose motyvuoja tuo, kad nežino apie jų teikiamą naudą,
baiminasi, kad nesugebės juose dalyvauti. Taigi, kalbant apie šiuos respondentus, galima įžvelgti ir
tokią priežastį, kad jie negavo pakankamos paramos, „pastiprinimo“ iš darbo biržos, motyvuojant ar
padrąsinant dalyvauti tokiuose kursuose. Peršasi ir mintis, kad mokymo programos vyresnio
amžiaus asmenims turėtų būti adaptuotos jų amžiui, įvertinant mažesnį pagyvenusių žmonių
kompiuterinį raštingumą, supratimą apie šias technologijas.
81

Ar ketinate dalyvauti Aljanso ,,Langas į ateitį" organizuojamuose kompiuterio pagrindų
kursuose?
Ne
67%
Nenurodė
2%
Taip
13%
Galbūt
18%
4.21. pav. Respondentų nuomonių pasiskirstymas apie ketinimus dalyvauti kompiuterių pagrindų
kursuose.
Jei ketinate dalyvauti Aljanso ,,Langas į ateitį" organizuojamuose kompiuterio
pagrindų kursuose, tai dėl kokių priežasčių?
60
51,6
procentai
50
40
30
20
10
0
12,2
Nežinau
apie jų
teikiamą
naudą
28,8
18,2
9,4
NematauBaiminuosi
Neleidžia Dėl
tikslo dėl savo sveikatos šeimyninių
amžiaus būklė aplinkybių
3,0
Kita
1,2
Nenurodė
4.22. pav. Respondentų nuomonių pasiskirstymas apie priežastis, dėl ko jie neketina dalyvauti
kompiuterių pagrindų kursuose.
Šios socialinės grupės asmenų tarpe būtų gana populiarus namudinis darbas – 32 proc. norėtų imtis
namudinio darbo, 38 proc. dėl to abejoja, ir tik 30 proc. kategoriškai atsisako tokios darbinės
veiklos. Dirbant su vyresnio amžiaus žmonėms DB turėtų atkreipti dėmesį į tai, kad didelė dalis
vyresnio amžiaus žmonių nusiteikusių rinktis būtent tokio pobūdžio veiklą.
Kalbant apie savo verslo pradėjimą vyresnio amžiaus žmonės yra mažiau aktyvūs ir motyvuoti, tai
jau buvo aptarta ir anksčiau. Jie labiau baiminasi dėl savo sugebėjimų, bijo rizikos ir pan. Taigi, ir
savo verslo imtųsi tik 5 proc. respondentų. Kita vertus, beveik 18 proc. abejoja, nėra apsisprendę, ar
tokios veiklos norėtų imtis. Dalis (apie 6 proc.) nurodė, kad verslo nesiima, nes trūksta žinių,
patirties. Tad galima manyti, kad dalis vyresnio amžiaus žmonių, gavę tam tikrą pagalbą, pvz.,
sistemiškas konsultavimo, informavimo paslaugas, kitą paramą, ko gero imtųsi tokios veiklos.
Verslo pagrindų kursai nėra populiarūs vyresnio amžiaus respondentams, kadangi juos nurodė lankę
tik 20 proc. pageidaujančių imtis savo verslo. Kita vertus, apie 20 proc. nurodė, kad nežinojo apie
galimybę lankyti tokius kursus.
82

Iš tų respondentų, kurie nurodė norį imtis verslo, bet nelankė verslo pagrindų kursų, apie 9 proc. yra
gana kritiški kursų atžvilgiu ir teigia, kad jiems nepatiko siūlomų kursų programa, todėl ir nelankė
šių kursų.
Kitos nurodytos priežastys, dėl ko verslo kursai nėra lankomi, nors apie savo verslą ir pagalvojama,
tai dideli atstumai iki mokymo įstaigos, šeimyninės aplinkybės (dažnai nepritaria artimieji), silpna
sveikata. Didelė dalis respondentų (apie trečdalis) iš viso nenorėjo atsakyti į šį klausimą.
Tuo būdu, gerinant vyresnio amžiaus asmenų įsitraukimą į savo verslą reikėtų atkreipti dėmesį į
verslo kursų prieinamumo gerinimą jų geografinio pasiekiamumo, verslo pradmenų mokymo
turinio gerinimo, klientų motyvavimo ir padrąsinimo prasme.
Priežastys, dėl kurių verslo imtis norintys bedarbiai nelankė verslo pagrindų
kursų
40
33,6
procentai
30
20
10
21,5
8,7
7,4
16,1 18,8
0
Nežinojau Nepatiko MokymoDėl sveikatos Dėl Kita/neatsakė
apie tokiąsiūloma kursųįstaiga per būklės šeimyninių
galimybę programa toli, sunkiai
pasiekiama
priežasčių
4.23. pav. Priežastys, dėl kurių verslo imtis norintys bedarbiai nelankė verslo pagrindų kursų
(proc. nuo norinčių imtis verslo).
Svarbu pastebėti ir tai, kad dažniausiai nurodyta priežastis, dėl ko vyresnio amžiaus asmenys
atsisako imtis savo verslo – lėšų tokios veiklos pradžiai trūkumas (nurodė 17 proc. visų vyresnio
amžiaus respondentų). Įvertinant aplinkybes, kad vyresnio amžiaus asmenys baiminasi skolintis,
atsargiau žiūri į paskolų ėmimą, tai rimta priežastis, užkertanti kelią šios užimtumo veiklos
paplitimą bent jau dabartinės kartos vyresnių žmonių tarpe.
Jeigu norėtumėte imtis savo verslo, bet to nedarote, tai kodėl?
74,5
80
procentai
70
60
50
40
30
20
10
0
26,8
Trūksta žinių,
patirties
Trūksta lėšų
17,4
Neleidžia
sveikatos būklė
10,7
Trūksta artimųjų
paramos
4.24. pav. Priežastys, dėl kurių norintys imtis verslo vyresnio amžiaus respondenati to nedaro.
83

Vyresnio amžiaus bedarbių nuomonė apie DB teikiamas paslaugas leidžia manyti, kad dar yra
pakankamai erdvės šios veiklos, dirbant su vyresnio amžiaus bedarbiais, tobulinimui.
Dar viena tobulinimo sritis – DB organizuojamų mokymų grafiko lankstumas. Kas 6–7
respondentas mokymo grafikus vertina kaip nelanksčius. 7–9 proc. respondentų nepatenkinti
nepakankamu mokymo programų pasirinkimu, adaptuotų programų trūkumu.
Tuo tarpu pačių DB specialistų darbu didžioji dalis – apie 80 proc. yra visiškai ar iš dalies
patenkinti.
4.19. Lentelė. Respondentų nuomonė apie darbo biržos teikiamų paslaugų kokybę.
Ar patenkinti nurodytomis
Darbo biržos teikiamų
DB paslaugomis ir Skaičius %
paslaugų vertinimai
programomis
Skaičius %
1. Pakankamas mokymo programų pasirinkimas 3. Lankstus mokymo grafikas
1. Visiškai 231 35,8 1. Visiškai 156 24,2
2. Iš dalies 198 30,7 2. Iš dalies 159 24,7
3. Ne 47 7,3 3. Ne 106 16,4
4. Nežinau 143 22,2 4. Nežinau 173 26,8
Nenurodė 26 4,0 Nenurodė 51 7,9
Viso 645 100,0 Viso 645 100,0
2. Adaptuotos programos 4. Paslaugas teikia kvalifikuoti specialistai
1. Visiškai 146 22,6 1. Visiškai 377 58,4
2. Iš dalies 144 22,3 2. Iš dalies 134 20,8
3. Ne 56 8,7 3. Ne 6 0,9
4. Nežinau 243 37,7 4. Nežinau 93 14,4
Nenurodė 56 8,7 Nenurodė 35 5,4
Viso 645 100,0 Viso 645 100,0
Atsakydami į klausimus laisva forma, ką, jų nuomone, reikėtų keisti, kad pagerėtų vyresnio amžiaus
asmenų galimybės įsidarbinti, respondentai nebuvo labai aktyvūs – į šį klausimą parašė atsakymus
tik apie trečdalis respondentų. Dažniausiai siūloma keisti visuomenės ir darbdavių požiūrį į
vyresnio amžiaus žmones. Dalis mano, kad svarbu suprasti ir įvertinti vyresnio žmogaus patirties
reikšmę ir ją panaudoti, remti namudinio darbo vystymą, sudaryti galimybes dirbti pagal lankstesnį
darbo grafiką, didinti mokymo programų pasirinkimą, daugiau dėmesio skirti kaimo žmonių
užimtumui.
Siūlydami pakeitimus Lietuvos įstatyminėje bazėje, siekiant pagerinti vyresnio amžiaus asmenų
darbines galimybes, dažniausiai buvo siūloma didinti minimalų atlyginimą, gerinti darbo sąlygas,
vykdyti griežtesnę darbdavių kontrolę, sutrumpinti įdarbinimo procedūras, įteisinti globą šeimoje
kaip darbinę veiklą, mažinti mokesčius darbdaviams, įdarbinantiems vyresnio amžiaus asmenis.
4.8. PENSINIO AMŽIAUS ASMENŲ POŽIŪRIS IR NUSITEIKIMAS DALYVAUTI DARBO RINKOJE
Kiek galima spręsti iš atskirų šaltinių pateikiamos informacijos, Lietuvoje dirba maždaug tik kas
10–tas pensinio amžiaus asmuo. Kita vertus, įstatyminė bazė, visuomenės ir ypač darbdavių
požiūris į pensininkų grįžimą į darbo rinką, nesudaro tam reikiamų sąlygų. Patiems pensininkams
trūksta paskatų grįžti į darbo rinką dėl įsisenėjusių stereotipų apie pagyvenusius žmones,
diskriminacijos baimės, mažo darbo užmokesčio bei kitų priežasčių.
Pensinio amžiaus asmenims buvo parengta nedidelė anketa, siekiant sužinoti jų nusiteikimą grįžimo
į darbo rinką atžvilgiu. Tyrime dalyvavo 80 respondentų, tačiau dalis anketų buvo labai mažai
užpildytos (tik kai kurie klausimai), todėl skaičiavimams buvo panaudotos 74. Tyrimas buvo
84

vykdomas apklausiant pensininkus iš pagyvenusių žmonių nevyriausybinių organizacijų (Bočiai,
Sidabrinė gija) ir teritorinių SoDros skyrių iš Klaipėdos, Šakių, Prienų, Plungės savivaldybių.
Didžioji dalis respondentų atstovauja miesto (savivaldybės centro) gyventojus, apie 23 proc.–
kaimo gyventojus.
Miestelis
16%
Kaimas
18%
Vienkiemis
5%
Miestas
(savivaldybės
centras)
61%
4.25. pav. Respondentų pasiskirstymas pagal gyvenama vietą.
Tyrime dalyvavo apie trečdalis (33 proc.) respondentų vyrų, ir 67 proc. moterų. Pagal
išsimokslinimą, apie 60 proc. respondentų turi tik pradinį, vidurinį ar nebaigtą vidurinį
išsimokslinimą, tuo tarpu 15 proc. turi aukštesnįjį, o 19 proc. aukštąjį išsilavinimą (tokią gana žemą
respondentų išsimokslinimo struktūrą lemia tai, kad tyrime nedalyvavo didžiausių miestų
gyventojai).
Vidurinis
12%
Profesinis
7%
Aukštesnysis
15%
Aukštasis
16%
Nebaigtas
vidurinis
35%
Kita
1%
Pradinis
14%
4.26. pav. Respondentų pasiskirstymas pagal išsimokslinimą.
85

Tyrime dalyvavo įvairių profesijų atstovai, daugiausia pateko pedagogų, ekonomistų, inžinierių,
virėjų, agronomų, buhalterių, siuvėjų, statybininkų ir kt.
Apie ketvirtadalis pensinio amžiaus respondentų tik neseniai (iki pusės metų) išėjo iš darbo,
20 proc. pensinio amžiaus respondentų dabar dirba ir didesnė pusė respondentų nedirba jau eilę
metų (2–10 m.). Vidutinis respondentų amžius – 65 metai, jauniausio respondento – 60 metų,
vyriausio – 76 metai. Kalbant apie pensinio amžiaus asmenų nusiteikimą ir pageidavimus dalyvauti
darbo rinkoje, kad ir nedidelė tyrimo imtis leidžia įžvelgti tendenciją, kad tik sulaukusių pensinio
amžiaus tarpe norėtų dirbti žymiai didesnė dalis, negu vyresnių kaip 65 metų. Jeigu vidutiniškai
pageidavimus dirbti išsakė apie 51 proc., tai iš asmenų iki 65 metų – net apie 53 proc., o iš vyresnių
tik 39 proc.
Taigi, tik ką išėjusių į pensiją respondentų atsakymai rodo, kad jie dažniausiai nusiteikę tęsti savo
darbinę karjerą. Tuo būdu, plečiant asmenų įtraukimą į darbo rinką būtų svarbu sudaryti galimybes
išėjusiems į pensiją nepertraukiamai tęsti darbinę veiklą, kadangi vėliau ši motyvacija sumažėja.
Tyrimas parodė, kad jaunesni, t.y. tik išėję į pensiją asmenys orientuojasi į darbą pagal pastovią
darbo sutartį ir darbą pilną darbo dieną, tuo tarpu vyresnių asmenų pageidavimai dažniau nukreipti į
nepilnos darbo dienos, darbo pagal lankstų grafiką ar namuose pasirinkimą.
Susidaro įspūdis, kad gyvenimo būdo pakeitimas, išėjus į pensiją ir ilgiau pabuvus be profesinės
darbinės veiklos, sumažina motyvaciją grįžti į darbo rinką. Žmogus susiranda kitų alternatyvų,
kitaip sutvarko savo gyvenimą, siekdamas kompensuoti šios veiklos praradimą. Tyrimo duomenys
tiesiogiai neleidžia daryti tokios išvados, bet praktikos pavyzdžiai rodo, kad nemaža dalis moterų,
išėjusios į pensiją pasirenka vaikų auklės, senų žmonių globėjos vaidmenį. Tuo tarpu darbininkiškų
profesijų vyrai užsiima privačia statybos, remonto ir pan. veikla.
Sunku
pasakyti
14%
Ne
19%
Jau dirbu
16%
Taip
51%
4.27. pav. Respondentų pasiskirstymas pagal pageidavimus dirbti.
Didžioji dalis respondentų nepateikė savo nuomonės dėl pageidaujamo darbo pobūdžio, taip pat
negalėjo nurodyti, kokį konkrečiai darbą jie norėtų dirbti. Iš atsakiusių kokį darbą norėtų dirbti
didžioji dalis pažymėjo, kad pageidauja darbo pagal savo specialybę. Nors vėliau, nurodant kokiose
sferose jie norėtų dirbti, dažniausiai buvo nurodyta socialinių paslaugų sfera, prekyba, buitinis
aptarnavimas, kas ne visai siejasi su nurodytomis profesijomis. Peršasi mintis, kad respondentai
nėra tikri dėl galimų profesijų pavadinimų, todėl jų ir nesistengė nurodyti. Tačiau veiklos sferą,
kurioje galėtų dirbti, galėjo nurodyti.
86

Kita
Menas ir kultūra
Socialinės paslaugos namuose
seniems/neįgaliems žmonėms
Sveikatos apsauga
Švietimas
Valstybinis valdymas
Buitinis aptarnavimas
Finansai, draudimas
Transportas, ryšiai
Prekyba
Statyba
Pramonė
Žemės ūkis, miškininkystė
0
1
1
3
3
4
4
7
10
10
11
12
12
0 2 4 6 8 10 12 14
4.28. pav. Respondentų pasiskirstymas pagal sferą, kurioje norėtų dirbti.
procentai
Kalbant apie pageidaujamo darbo pobūdį, maždaug trečdalis turi aiškų supratimą, kokio pobūdžio
darbu jie norėtų užsiimti:
- pagal pastovią darbo sutartį – 15 proc.; terminuotą darbo – 5 proc. (likusieji nepateikė savo
nuomonės šiuo klausimu)
- darbo pilną darbo dieną – 9 proc., nepilną dieną– 34 proc.
- darbo pagal pastovų grafiką– 5 proc; pagal lankstų darbo grafiką – 7 proc.; darbo vakarais–
1 proc. (likusieji nepateikė savo nuomonės šiuo klausimu)
darbo namuose 15 proc.; savo nedidelio verslo– 3 proc. Darbo pagal distancinį modelį – 1 proc.
(likusieji nepateikė savo nuomonės šiuo klausimu)
Atsakymai leidžia kelti prielaidą, kad pensinio amžiaus asmeniui sunku apsispręsti dėl galimos savo
veiklos, todėl čia galėtų įsijungti konsultantai, kurie patartų kokia veikla galima, prieinama vyresnio
amžiaus žmonėms ir t.t.
Kalbant apie galimą darbo vietą, galima sakyti, kad respondentų mobilumas nėra didelis ir apie 70
proc. pageidauja darbo prie namų, kad nereikėtų važinėti, penktadalis sutiktų dirbti šiek tiek toliau,
bet tik toje pačioje savivaldybėje. Tik 4 proc. sutiktų dirbti toliau, o likusieji neatsakė į šį klausimą.
Vidutinis atlyginimas, už kurį sutiktų dirbti respondentai – apie 840 litų. Jaunesnio amžiaus
respondentų tarpe šis vidurkis didesnis, vyresnio – mažesnis.
Šio tyrimo duomenimis, dirba apie 16 proc. pensinio amžiaus asmenų. Tačiau tyrimo apimtis per
maža, siekiant užtikrinti šios grupės asmenų nuomonės reprezentatyvumą šalies mastu.
Didžioji dalis išėjo iš paskutinio darbo dėl pensinio amžiaus, ir tik apie ketvirtadalis dėl sveikatos
(neįgalumo), mažo atlyginimo ar pan.
Žmonės, išėję į pensiją, nėra nusiteikę aktyviai ieškoti darbo. Kaip galima spręsti iš toliau
analizuojamų atsakymų, tai gali būti susiję tiek su neigiama darbdavių ir visuomenės nuostata į
pagyvenusius asmenis, tiek su mažu atlyginimu (todėl, gal būt, dažniau pasirenkama neįforminta
veikla globos sektoriuje, remonto sferoje ir t.t.) ar kt. Todėl pensinio amžiaus asmenys darbą
dažniausiai susiranda klausinėdami pažįstamų kreipdamasi tiesiogiai į darbdavius. Tik vienetai
pasinaudoja darbo biržos paslaugomis.
87

Tačiau iš pageidaujančių dirbti didžioji dalis sutinka, kad būtų visai naudinga, jeigu jų duomenys
būtų skelbiami DB internetinėje svetainėje ir jie galėtų gauti ir rinktis iš įvairesnių darbo pasiūlymų.
Gali pastebėti pakankamai didelę motyvaciją išmokti dirbti kompiuteriu – 57 proc. nurodė
pageidavimą išmokti dirbti kompiuteriu, 30 proc. nepageidauja to daryti (13 proc. neatsakė į šį
klausimą).
Taigi, kompiuterių kursai, kuriuos siūlo dabartiniu metu viena iš vykdomų Lietuvos pensininkų
sąjungos „Bočiai“ programų yra labai paklausi, tik ne visi pageidaujantys turi viltį juose dalyvauti.
Kursai prieinami pirmiausia tik Bočių organizacijos nariams ir tai tik Vilniuje. Kiti regionai (pvz.
Kaunas), išsakė nuomonę, kad nežino, kada bus tokia galimybė, nors pageidaujančių yra labai daug
(sudaryta 300 asmenų eilė į kursus).
Dalyvavimas Bočių veikloje užtikrina galimybę pasinaudoti minėtais kursais, tačiau Lietuvoje
veikia daug kitų pagyvenusių žmonių organizacijų, kuriose išėję į pensiją dalyvauja. Apie 35 proc.
respondentų nurodė dalyvaują nevyriausybinių, visuomeninių organizacijų veikloje.
Didžioji dalis pensinio amžiaus asmenų (apie 91 proc.), nurodė mokantys lietuvių kalbą, 70 proc.
rusų, 24 proc. – kitas kalbas (lenkų, vokiečių, anglų).
Požiūris į diskriminaciją darbo rinkoje dėl amžiaus
Apie 60 proc. respondentų mano, kad pensinio amžiaus respondentai yra nepageidaujami darbe;
apie 28 proc. negali tvirtai taip teigti ir tik 12 proc. taip nemano.
Atsakymų, kodėl pensinio amžiaus asmenys yra nepageidaujami darbe pasiskirstymų tendencijos
panašios, kaip ir anksčiau analizuotų vyresnio amžiaus (45–60 metų) respondentų tarpe. Beveik
trečdalis tai sieja su neigiamu darbdavių požiūriu į pensinio amžiaus asmenis, šeštadalis su
prastesne sveikata, beveik trečdalis pripažįsta, kad pensinio amžiaus asmenys neatitinka
dabartiniams darbo rinkos reikalavimams.
Kita
3
Su neatitikimu dabartiniams
reikalavimamas
19
Su nepakankama kvalifikacija
16
Su mažesniu lankstumu
3
Su prastesne sveikata
18
Su Jūsų išvaizda
5
Su neigiamu darbdavių požiūriu
28
0 5 10 15 20 25 30
procentai
4.29. pav. Respondentų nuomonių apie tai, su kuo susijęs neigiamas požiūris į pensinio amžiaus
asmenis darbe.
88

Lyginant šios grupės respondentų (pensininkų) motyvaciją dirbti su aukščiau analizuotos vyresnio
amžiaus bedarbių motyvacija galime pastebėti tam tikrus skirtumus. Pagyvenę asmenys, registruoti
darbo biržoje pasižymi mažesne darbine motyvacija, nusiteikimu dirbti, negu pensinio amžiaus
asmenys. Taigi, iš jų tarpo ateityje, ko gero, mažesnė dalis sieks dirbti, sulaukę pensinio amžiaus,
negu kad tyrime dalyvavę pensininkai.
Dabartiniai vyresnio amžiaus bedarbiai, registruoti darbo biržoje, nėra labai didelis rezervas, kuris
galėtų papildyti darbo rinką vėliau, pensiniame amžiuje. Bandant planuoti, kokia tikimybė, kad
sulaukę pensinio amžiaus dabartiniai vyresnio amžiaus bedarbiai bus nusiteikę dalyvauti darbo
rinkoje, galima matyti, kad beveik 70 proc. nenusiteikę dirbti, gaudami senatvės pensiją. Tuo tarpu
trečdalis (30 proc.) vyresnio amžiaus asmenų, net ir gaudami pensiją būtų linkę it toliau dirbti.
4.20. Lentelė. Vyresnio amžiaus (45–60 metų) respondentų nuomonių apie pasirinkimą tarp
darbo rinkos ir pensijos, pasiskirstymas.
Ar norėtumėte išeiti į dalinę
Ką pasirinktumėte, jeigu būtumėte
pensinio amžiaus? Skaičius %
pensiją nesulaukę pensinio
amžiaus? Skaičius %
1. Norėčiau, jeigu vėliau pensijos
1. Gauti pensiją ir nedirbti 444 68,8
dydis nebūtų mažinamas 362 56,1
2. Norėčiau, nepriklausomai nuo
sąlygų 173 26,8
2. Gauti pensiją ir dirbti 191 29,6
Nenurodė 10 1,6 3. Nenorėčiau 107 16,6
Viso 645 100,0 Nenurodė 3 0,5
Viso 645 100,0
Nemaža dalis respondentų patvirtina teiginį, kad norėtų gauti dalinę pensiją, nesulaukus pensinio
amžiaus. Beveik kas ketvirtas nusiteikęs tokia galimybe pasinaudoti, netgi jeigu dėl to sumažės jo
pensijos dydis.
Tuo tarpu didesnė pusė pasinaudotų dalinės pensijos galimybe, nesulaukus pensinio amžiaus tik su
sąlyga, kad vėliau pensijos dydis nebus mažinamas. Taigi, galima manyti, nemaža dalis dabartinių
vyresnio amžiaus asmenų, sulaukę įstatymuose reikalaujamo amžiaus, pasirinks dalinę pensiją.
Taigi, atsakymai į 4.20 lentelėje pateiktus klausimus tam tikra prasme paaiškina ir dabartinių DB
vyresnio amžiaus klientų motyvacijos dirbti silpnumą – nemaža dalis orientuojasi galimai greičiau
baigti savo darbinę karjerą ir neplanuoja pensiniame amžiuje dalyvauti darbo rinkoje.
Taigi, tik ką išėjusių į pensiją respondentų atsakymai rodo, kad jie dažniausiai nusiteikę tęsti savo
darbinę karjerą. Tuo būdu, plečiant asmenų įtraukimą į darbo rinką būtų svarbu sudaryti galimybes
išėjusiems į pensiją nepertraukiamai tęsti darbinę veiklą, kadangi vėliau ši motyvacija sumažėja.
Todėl būtų tikslinga DB bendradarbiauti su teritorinių SoDrų skyriai, kurie turėtų suteikti
informaciją, nukreipti besitvarkančius pensijų dokumentus asmenis į DB, pas konkretų specialistą.
Gal būt, būtų tikslinga turėti DB (bent jau didesnių miestų), atskirą specialistą darbui su į pensiją
išeinančiais asmenimis, kuris tarpininkautų pensininkui pasirenkant jo situaciją atitinkantį darbą.
Pensinio amžiaus asmenys nėra tikri, kokia veikla jie norėtų užsiimti, tačiau dauguma linksta link
socialinių paslaugų teikimo, buitinio aptarnavimo ar prekybos sferų. Įvertinant tai, kad pagalbos
namuose paslaugų sfera pagyvenusiems asmenims Lietuvoje išvystyta labai mažai, galima būtų
galvoti apie galimybes ją plėsti būtent išėjusių į pensiją jėgomis. Dirbant šioje sferoje yra galimybė
dirbti ne visą darbo dieną, pagal lankstų grafiką, netoli namų. Pvz., Suomijoje dabartiniu metu
ypatingai remiamos tokios pensininkų iniciatyvos teikti paslaugas savo bendruomenės nariams.
89

4.9. NEĮGALIŲ ASMENŲ GRĮŽIMO Į DARBO RINKĄ GALIMYBĖS
Neįgaliųjų įdarbinimui, priėmus naują Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymą skiriamas
ypatingas dėmesys, tačiau, kaip rodo reali situacija, iki naujojo Užimtumo rėmimo įstatymo
priėmimo neįgaliųjų įsidarbinimas neįgavo didesnių mąstų. Nors įdarbintų neįgaliųjų skaičius
2000–2005 m. padidėjo daugiau kaip dvigubai, tačiau lyginant su darbingo amžiaus gaunančių
invalidumo pensijas neįgaliųjų skaičiumi, įdarbinti neįgalieji sudaro apie 2,5 proc. Galima teigti,
kad neįgaliųjų įdarbinimo lygis, bent jau iki 2006 metų, nedidėjo, kadangi neįgaliųjų įdarbinimas
išaugo beveik tiek pat, kiek išaugo ieškančių darbo ir besikreipiančių į Lietuvos darbo biržą
skaičius.
4.21. Lentelė Neįgaliųjų įdarbinimas ir profesinis mokymas 2000–2005 m.
Rodikliai
Metai
2000 2001 2002 2003 2004 2005
Įregistruotų neįgalių bedarbių skaičius per
metus 4294 4408 5880 7897 9817 8817
Iš viso įsidarbino 1536 2033 1924 2046 2665 3206
Palyginti su bendru (įregistruotų) įdarbintų
skaičiumi % 1,5 1,5 1,4 1,5 2,1 2,9
Dalyvavo profesinio mokymo ir
perkvalifikavimo programose 166 197 257 330 318 399
Palyginti su bendru (įregistruotų)
dalyvavusių mokymo ir perkvalifikavimo
programose skaičiumi % 3,9 4,5 4,3 4,2 3,2 3,4
Šaltinis: Neįgaliųjų socialinė integracija 2004 m. // Statistikos departamentas, 2005; 2005m. LDB duomenys.
Šiame tyrime dalyvavo neįgalieji, kurie jau yra žengę tam tikrą žingsnį darbo rinkos link –
užsiregistravę darbo biržoje. Tačiau lyginant bendrą neįgalių žmonių skaičių su užsiregistravusiais
DB (remiantis Statistikos departamento pateikiama informacija 110 , bendras neįgaliųjų, gaunančių
invalidumo pensijas, skaičius 2004 m. sudarė 207,3 tūkst., tame tarpe iki–pensinio amžiaus –
135,4 tūkst., tame tarpe iki 45 metų amžiaus – virš 7 tūkstančių), matome, kad yra didelė dalis,
kurie nepasinaudoja tokia galimybe, taigi, pirmiausia reikalingos priemonės jiems pritraukti į darbo
rinką. Ypatingai įvertinant Lietuvos 2007–2013 m. ES struktūrinės paramos panaudojimo
strategijoje ir veiksmų programose užsibrėžtus tikslus , kad užimtumo lygis išaugtų nuo dabartinio
61 proc. iki 70 proc., įtraukiant į darbo rinką visus darbingo amžiaus šalies gyventojus.
Šis pritraukimas turėtų prasidėti neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybose, savivaldybių
socialinių paslaugų tarnybose. Tačiau, kaip rodo praktika, tik labai maža dalis pripažintų neįgaliais
asmenų iš NDNT nukreipiami profesinei reabilitacijai. Čia galima pasigesti tiek minėtų tarnybų
specialistų iniciatyvos ir nusiteikimo nukreipti ir motyvuoti neįgaliuosius eiti į darbo rinką, o ne
pasirinkti pasyvaus pašalpų gavėjo gyvenimą; tiek pačių neįgaliųjų motyvacijos, vadovaujantis
visuomenėje įsisenėjusiais stereotipais, kad neįgalus asmuo negali dirbti.
Didžiausia dalis neįgalių žmonių nurodė, kad jų norą įsidarbinti nulemia trys svarbiausi dalykai:
lankstus darbo grafikas, nepilna darbo diena ir aplinkos pritaikymas.
Kaip žinia, Lietuvoje aplinkos pritaikymas yra viena iš silpniausių grandžių neįgaliųjų socialinės
reabilitacijos programos vykdyme, nors pastaraisiais metais tam skiriama vis daugiau dėmesio ir
lėšų, pripažįstant, kad be pritaikytos darbo, būsto, transporto, viešosios aplinkos daugelio neįgalių
asmenų darbinės galimybės yra tik teorinės, bet praktiškai neįgyvendinamos. Šio tyrimo metu
penktadalis DB neįgalių klientų akcentavo, kad norint dirbti reikalingas darbo aplinkos pritaikymas.
110 Socialinė apsauga Lietuvoje 2004. Statistikos departamentas. Vilnius, 2006. P. 24–31.
90

Kita svarbi pagalba norint neįgaliam asmeniui dirbti yra profesinė reabilitacija, kvalifikacijos
įgijimas (nurodė virš 17 proc. respondentų).
Kokios pagalbos Jums reikėtų norint dirbti?
Nenurodė
1,2
Kita
6,6
Nepilnos dienos darbo
60,9
Lankstaus darbo grafiko
25,9
Gestų kalbos vertėjo
Palydovo į ir iš darbo
Asmeninio asistento darbe
0,0
0,8
0,8
Specialus transporto
Geresnės kompensacinės technikos
2,1
4,5
Darbo aplinkos pritaikymo
20,6
Persikvalifikavimo mokymų
12,3
Kvalifikacijos kėlimo mokymų
Profesinės reabilitacijos paslaugų
7,8
9,5
0 10 20 30 40 50 60 70
procentai
4.30. pav. Neįgaliųjų nuomonių pasiskirstymas apie pagalbą, reikalingą norint dirbti.
Įvertinant tai, kad aplinkos pritaikymas neįgaliesiems – ne tik didelių išteklių, bet ir laiko
reikalaujantis darbas, natūralu, kad daugelis neįgaliųjų dabartiniu metu orientuojasi į namudinį
darbą. Faktiškai 96 proc. neįgalių DB klientų tvirtai ar abejodami pasisakė už darbą namuose.
Ar norėtumėte darbo namuose (namudinio darbo)?
50
40
40,7
45,7
procentai
30
20
10
12,3
1,2
0
Taip Galbūt Ne Nenurodė
4.31. pav. Neįgaliųjų nuomonių pasiskirstymas apie tai, ar jie norėtų namudinio darbo.
91

Ne mažiau populiari darbo vieta neįgalių klientų nuomone būtų socialinė įmonė – joje norėtų dirbti
virš 40 proc. respondentų.
Ar norėtumėte dirbti neįgaliųjų socialinėje įmonėje?
50
43,6
38,7
40
procentai
30
20
10
16,9
0,8
0
Taip Ne Nesu
apsisprendęs
Nenurodė
4.32. pav. Respondentų nuomonė, ar jie norėtų dirbti socialinėje įmonėje.
Tuo tarpu galimybė imtis verslo didžiosios daugumos respondentų nedomina. Ar norėtų imtis savo
verslo kategorišką „ne“ išsakė 74 proc. respondentų; apie penktadalis – 21 proc. neturi tvirtos
nuomonės, ir 4 proc. atsakė teigiamai.
Kaip rodo statistika, dalis užsiregistravusių darbo biržoje neįgaliųjų asmenų naudojasi galimybe
pradėti savo verslą, tokiu būdu grįždami į darbo rinką. Tačiau ši dalis, kaip rodo statistika, eilę metų
faktiškai nedidėja. Šio tyrimo duomenys dar kartą patvirtina šią tendenciją.
procentas
4,5
4
3,5
3
2,5
2
1,5
1
0,5
0
3,7
4,2 4,2
3,7
2000 2001 2002 2003 2004
metai
2,7
4.33. pav. Verslo liudijimus įsigijusių neįgaliųjų dalis nuo užsiregistravusių LDB neįgaliųjų.
Iš tų respondentų, kurie norėtų imtis verslo ar dėl to dar abejoja, pagrindine priežastimi, kodėl tuo
neužsiima nurodė, kad trūksta lėšų. Penktadalis akcentavo, kad trūksta žinių ar patirties.
92

Jeigu norėtumėte imtis savo verslo, bet dar nesiėmėte, tai kodėl?
procentai
70
60
50
40
30
20
10
0
21,0
Trūksta
žinių,
patirties
67,7
Trūksta
lėšų
38,7
Neleidžia
sveikata
8,1
Trūksta
artimųjų
paramos
Kita
1,6 0,0
Nenurodė
4.34. pav. Neįgaliųjų nuomonių pasiskirstymas apie tai, kas trukdo imtis verslo.
Nors penktadalis neįgaliųjų nurodė žinių trūkumą, kaip kliūtį imtis savo verslo, verslo pagrindų
kursus nurodė lankę tik apie 12 proc. respondentų. Didžioji dalis nelankiusių kursų pasiteisina
sveikatos problemomis. Apie 7 proc. nurodė, kad nepatiko kursų programa, 4 proc. – kad mokymo
įstaiga per toli, sunkiai pasiekiama; apie 14 proc. dėl šeimyninių priežasčių. Dar apie 14 proc.
nurodė, kad apie tokius kursus nieko nežinojo.
Nenurodė
7,6
Kita
20,0
Nelankiau dėl šeimyninių priežasčių
14,7
Nelankiau dėl sveikatos būklės
41,2
Mokymo įstaiga per toli, sunkiai pasiekiama
Nepatiko siūloma kursų programa
4,1
6,5
Nežinojau apie tokią galimybę
13,5
0 10 20 30 40 50
procentai
4.35. pav. Dėl kokių priežasčių nelankėte verslo pagrindų kursų teritorinėje darbo biržoje?
Lietuvoje kuriami neįgaliųjų verslo centrai teikia paslaugas norintiems imtis savo verslo, tačiau bent
kol kas jie nėra labai populiarūs. Tyrimo metu 29 proc. respondentų nurodė, kad yra girdėję apie
neįgaliųjų verslo konsultavimo centrus, tačiau tik 3 proc. jomis pasinaudojo. Galvojant apie
galimybes labiau paskatinti neįgaliuosius plėtoti verslą, būtų naudinga DB aktyviau bendradarbiauti
su šiais centrais, pvz., rengiant bendras programas.
Įgyvendinant neįgaliųjų integraciją į darbo rinką svarbią vietą užima profesinės reabilitacijos
paslaugų sistema. Beveik kas dešimtas respondentas nurodė, kad norint dirbti jam reikėtų profesinės
reabilitacijos paslaugų, tačiau dalyvavo profesinės reabilitacijos programoje tik 7 proc. šios grupės
respondentų.
93

Jų vertinimai apie šios programos naudingumą gana skirtingi:
- 17,6 proc. nurodė, kad programa buvo labai naudinga,
- 64,7 proc. – naudinga,
- 11,8 proc. – mažai naudinga,
- 5,9 proc. – visai nenaudinga.
Tik 52,9 proc.neįgaliųjų, dalyvavusių profesinės reabilitacijos programoje, nurodė baigę visą
profesinės reabilitacijos kursą, tuo tarpu kita pusė jo nebaigė. Pagrindinė nebaigimo priežastis, kurią
nurodė respondentai – programa neatitiko jų sveikatos būklės. Įvertinant tai, kad profesinė
reabilitacijos paslaugos Lietuvoje dar tik formuojasi, programų pasirinkimo, įvairovės problema yra
suprantama. Trūksta tiek šias paslaugas teikiančių institucijų, tiek mokymo programų įvairovės,
metodikų pagrįstumo pagal skirtingas poreikių grupes. Kita vertus, tai galima laikyti laikinu
sunkumu, kadangi profesinės reabilitacijos plėtrai skiriama daug dėmesio bei lėšų ir per
artimiausius keletą metų programų ir institucijų pasiūla turėtų išaugti.
Kaip svarbi neįgaliųjų profesinės reabilitacijos grandis yra DB teikiamos paslaugos. Dalyvavusių
DB siūlomose neįgaliųjų profesinio mokymo programose dalis, lyginant su užsiregistravusių
skaičiumi 2000–2001 m. išaugo, bet nuo 2001 m. vėl ėmė mažėti (žr. 4.22. lentelę). Tai, kad eilę
metų nedidėja dalyvaujančių profesinio mokymo programose neįgaliųjų dalis verčia labai smarkiai
susimąstyti apie šių programų prieinamumą neįgaliesiems. Gal būt, šių programų organizavime yra
pasiekta ta riba, kai jos nesudaro galimybių didesniam skaičiui neįgaliųjų jomis pasinaudoti dėl
mokymo formų ribotumo, nelankstumo, siūlomų profesijų rato, aplinkos pritaikymo kliūčių ir pan.
5
4
3,9
4,4
4,2
3,6 3,5
procentas
3
2
1
0
2000 2001 2002 2003 2004
metai
4.36. pav. Neįgaliųjų dalyvavusių profesinio mokymo programose skaičius procentais nuo
užsiregistravusių LDB. 111
Šis tyrimas parodė, kad DB teikiamas profesinės reabilitacijos paslaugas dar galima ir reikėtų
tobulinti ypatingai plėtojant adaptuotų programų pasiūlą, programų įvairovę, sudarant lankstesnį
mokymo grafiką, geriau pritaikant aplinką.
111 Šaltinis: Lietuvos darbo biržos duomenys.
94

4.22. Lentelė. Respondentų nuomonė apie DB teikiamas paslaugas.
Skaičius Proc. Skaičius Proc.
1. Pritaikyta aplinka 3. Pakankamas mokymo programų pasirinkimas
1. Visiškai 73 30,0 1. Visiškai 49 20,2
2. Iš dalies 116 47,7 2. Iš dalies 78 32,1
3. Ne 23 9,5 3. Ne 57 23,5
4. Nežinau 27 11,1 4. Nežinau 50 20,6
Nenurodė 4 1,6 Nenurodė 9 3,7
Viso 243 100,0 Viso 243 100,0
2. Adaptuotos programos 4. Lankstus mokymo grafikas
1. Visiškai 37 15,2 1. Visiškai 38 15,6
2. Iš dalies 66 27,2 2. Iš dalies 50 20,6
3. Ne 49 20,2 3. Ne 59 24,3
4. Nežinau 81 33,3 4. Nežinau 85 35,0
Nenurodė 10 4,1 Nenurodė 11 4,5
Viso 243 100,0 Viso 243 100,0
5. Paslaugas teikia kvalifikuoti specialistai
1. Visiškai 129 53,1
2. Iš dalies 51 21,0
3. Ne 3 1,2
4. Nežinau 54 22,2
Nenurodė 6 2,5
Viso 243 100,0
Į klausimą ką reikia keisti Lietuvos įstatymuose, kad pagerėtų neįgalių žmonių įsidarbinimo ir
išlikimo darbo rinkoje galimybės, didesnė dalis – 66 proc. nepateikė atsakymų. Iš pateikusių
atsakymus akcentuojami tokie dalykai kaip darbdavių, įdarbinančių neįgaliuosius rėmimas,
minimalios algos didinimas, dėmesys neįgaliųjų darbo sąlygų gerinimui.
Nurodant, ką reikėtų keisti, kad pagerėtų neįgaliųjų įsidarbinimas, daugiausia buvo akcentuojamas
būtinumas keisti darbdavių ir visuomenės požiūrį į neįgaliuosius, kurti daugiau socialinių įmonių,
užtikrinti lankstesnį darbo grafiką, galimybę dirbti ne visą darbo dieną, pateikti daugiau
informacijos žiniasklaidoje, mokymus organizuoti arčiau gyvenamos vietos.
4.10. NETURINČIŲ PAGRINDINIO IŠSILAVINIMO ASMENŲ GRĮŽIMO Į DARBO RINKĄ GALIMYBĖS
Analizuojant priežastis, dėl ko asmenys neturi pagrindinio išsilavinimo, didžioji dalis– virš 60 proc.
nurodė, kad jiems nesisekė mokytis. Trečdalis kaltina tėvus, kad jie neskatino mokytis ir jie neįgijo
išsilavinimo. Apie 6 proc. to negalėjo padaryti, nes buvo įkalinimo įstaigoje.
63,7
procentai
14,7
6,1
36,7
8,6
0,4
70
60
50
40
30
20
10
0
Nesisekė
mokytis
Dėl
sveikatos
būklės
Buvau
įkalinimo
įstaigoje
Tėvai
neskatino
mokytis
Kita
Nenurodė
4.37. pav. Neturinčių pagrindinio išsilavinimo nuomonės dėl kokių priežasčių jie neįgijo
išsilavinimo.
95

Neturintys šio išsilavinimo sutinka, kad tai yra gana didelė ar net labai didelė kliūtis įsidarbinti ar
išlikti darbe (nurodė apie 46 proc. respondentų).
procentai
45
40
35
30
25
20
15
10
5
0
12,7
Ne kliūtis
41,6
Šiokia tokia
kliūtis
30,6
Gana didelė
kliūtis
15,1
Labai didelė
kliūtis
0,0
Nenurodė
4.38. pav. Neturinčių pagrindinio išsilavinimo nuomonės ar išsilavinimo neturėjimas jiems yra
kliūtis įsidarbinant.
Išsilavinimo neturėjimas lemia išankstinį neigiamą darbdavių požiūrį į darbuotoją; darbo vietų
žmonėms be išsilavinimo skaičius yra ribotas, kadangi dabartinės sąlygos reikalauja aukštesnės
kvalifikacijos darbuotojų bet kurioje veikloje. Tai pagrindinės priežastys, dėl kurių šiems asmenims
sunku įsidarbinti ar išlikti darbo rinkoje.
Nepakankama kvalifikacija
32,2
Per sudėtinga dirbti dabartinėmis sąlygomis
19,2
Per mažai darbo vietų žmonėms be išsilavinimo
Neigiamas darbdavių požiūris į žmones be
išsilavinimo
31,8
31,3
Kita
Nenurodė
1,4
2,3
0 5 10 15 20 25 30 35
procentai
4.39. pav. Neturinčių pagrindinio išsilavinimo nuomonės dėl ko jiems sunku įsidarbinti ar
išsilaikyti darbo vietoje.
Tačiau net ir neturėdami pagrindinio išsilavinimo 66 proc. respondentų iki registracijos DB dirbo,
didžioji dalis (85 proc.) pagal darbų sutartį.
Analizuojant priežastis, kodėl jie neteko turimo darbo, jas galima sugrupuoti į tris grupes (kai kurių
buvo nurodytos dvi išėjimo priežastys):
- savanoriškas išėjimas iš darbo (apie 60 proc. respondentų),
- atleidimas dėl per žemo išsilavinimo (apie 20 proc. respondentų),
- atleidimas dėl įstaigos likvidavimo ar etatų mažinimo (apie 30 proc. respondentų).
96

Kalbant apie savanorišką išėjimą iš darbo, t.y. kai asmenys patys paliko darbo vietą, pagrindinės
priežastys buvo:
- ketvirtadalis pažymėjo, kad dėl mažo atlyginimo,
- kas penktas – šeštas dėl to, kad buvo toli važinėti į darbą,
- apie 15 proc. dėl to, kad nepatiko darbas,
- 3 proc. dėl to, kad reikėjo globoti šeimos narius.
Taigi, nemaža dalis neturinčių pagrindinio išsilavinimo asmenų paliko darbą savo noru. Tuo tarpu
dėl nepakankamos kvalifikacijos netekusių darbo dalis yra mažesnė:
- dėl to, kad buvo per žema kvalifikacija 12,9 proc. ,
- dėl to, kad nenorėjo eiti mokytis, 4,3 proc.
- dėl to, kad neturėjo reikiamos patirties 3,7 proc..
Maždaug trečdalis neteko darbo dėl įmonės likvidavimo ir dėl etatų mažinimo.
Respondentai mano, kad darbdaviai neįvertino galimybių juos panaudoti paprastesniuose darbuose,
nereikalaujančiuose specialaus pasirengimo, trečdalis sutiktų dirbti ir už mažesnį darbo užmokestį.
Vertinant DB paslaugas šios grupės asmenų nuomonės panašios kaip ir anksčiau analizuotų
neįgaliųjų ar vyresnio amžiaus asmenų. Įvertinant pareikštas nuomones būtų galima teigti, kad
reikėtų didinti programų pasirinkimo galimybes, didesnį dėmesį skirti programų adaptacijai šios
grupės ypatybėms, sudaryti labiau lankstų mokymo grafiką. Kita vertus, galima manyti, kad į šį
klausimą daugelis šios grupės asmenų nenorėjo ar negalėjo atsakyti.
4.23. Lentelė. Respondentų nuomonė apie DB teikiamas paslaugas.
Skaičius % Skaičius %
1. Pakankamas mokymo programų pasirinkimas 3. Lankstus mokymo grafikas
1. Visiškai 48 19,6 1. Visiškai 38 15,5
2. Iš dalies 64 26,1 2. Iš dalies 45 18,4
3. Ne 48 19,6 3. Ne 29 11,8
4. Nežinau 75 30,6 4. Nežinau 119 48,6
Nenurodė 10 4,1 Nenurodė 14 5,7
Viso 245 100,0 Viso 245 100,0
2. Adaptuotos programos 4. Paslaugas teikia kvalifikuoti specialistai
1. Visiškai 30 12,2 1. Visiškai 115 46,9
2. Iš dalies 35 14,3 2. Iš dalies 40 16,3
3. Ne 22 9,0 3. Ne 6 2,4
4. Nežinau 143 58,4 4. Nežinau 66 26,9
Nenurodė 15 6,1 Nenurodė 18 7,3
Viso 245 100,0 Viso 245 100,0
Prašant pateikti pasiūlymus dėl galimų kelių ir būdų sudaryti asmenims be pagrindinio išsilavinimo
geresnes sąlygas įsidarbinti, didžioji dalis (virš 70 proc.), tokių pasiūlymų nepateikė. Iš pateiktų
pasiūlymų dažniausiai buvo akcentuoti tokie: didinti mokymo programų pasirinkimą asmenims be
pagrindinio išsilavinimo, didinti atlyginimus, užtikrinti šios grupės žmonėms gauti nekvalifikuotą
darbą, sudaryti galimybes mokytis darbo vietoje.
4.11. KAI KURIŲ TYRIMO REZULTATŲ ANALIZĖ PAGAL DVI DB GRUPES: DB, KURIOSE GERIAUSIAI
IR BLOGIAUSIAI ĮSIDARBINA ANALIZUOJAMŲ GRUPIŲ ASMENYS
Pagal analizuojamų socialinių grupių (vyresnio amžiaus asmenų, neįgaliųjų ir asmenų be
pagrindinio išsilavinimo) įdarbinimo lygio vertinimus tyrime dalyvavusios DB buvo sugrupuotos į
97

dvi gupes: DB, kuriose tikslinės grupės įsidarbina geriausiai, ir DB, kuriose tikslinės įsidarbina
blogiausiai (žr. Pirmojo tyrimo etapo ataskaitos 3 priedą).
Toliau pateikti Rokiškio, Vilkaviškio, Vilniaus, Radviliškio, Trakų DB, kuriose tiksinių grupių
asmenys įsidarbina geriausiai, ir Lazdijų, Mažeikių, Raseinių DB, kuriose tiksinių grupių asmenys
įsidarbina blogiausiai, klientų sociologinės apklausos rezultatai. Šis tyrimo rezultatų analizės pjūvis
padėjo atskleisti papildomus su sunkiai integruojamų asmenų įdarbinimu susijusius aspektus.
Siekiant didinti sunkiai integruojamų asmenų galimybes įsidarbinti, svarbią reikšmę turi ne tik jų
pačių nusiteikimas bei motyvacija, bet ir DB veiklos modifikavimas pagal klientų ypatybes bei
poreikius. Galima manyti, kad darbo biržų įdarbinimo rezultatus nemažai lemia besiregistruojančių
asmenų gyvenama vieta. Kaip jau buvo minėta, DB, kuriose tikslinės grupės įsidarbina blogiausiai,
žymiai didesnė dalis besiregistruojančių bedarbių yra kaimo vietovių gyventojai, priešingai nei DB,
kuriose tikslinės grupės įsidarbina geriausiai.
DB, kuriose analizuojamų grupių bedarbiai įsidarbina blogiausiai, daugiau jaunų bedarbių (apie
30 proc.), o DB, kuriose analizuojamų grupių bedarbiai įsidarbina geriausiai, - apie 23 proc.
DB, kuriose analizuojamų grupių bedarbiai įsidarbina blogiausiai, besiregistruojančių bedarbių
tarpe didesnę dalį, lyginant su DB, kuriose analizuojamų grupių bedarbiai įsidarbina geriausiai,
sudaro moterys (atitinkamai 43 ir 39 proc.).
Galima teigti, kad DB, kuriose įsidarbinama geriausiai, turi kokybiškesnį įdarbinimo prasme
„besiregistruojančių potencialą“, nes jose su aukštesniuoju ir aukštuoju išsimokslinimu bedarbių
dalis yra didesnė (atitinkamai 26,2 proc.), o DB, kuriose įsidarbinama blogiausiai - 15,1 proc.
skaičius
180
160
140
120
100
80
60
40
20
158
84
29
16
67
73
40
37
130
101
69 67
120
52
66
12
25
20
15
10
5
procentas
0
Pradinis,
nėra pradinio
Pradinis su
profesine
kvalifikacija
Pagrindinis
(8,9,10 kl.)
Pagrindinis
(8,9,10 kl.)
su profesine
kvalifikacija
Vidurinis
Vidurinis su
profesine
kvalifikacija
Aukštesnysis
(specialusis
vidurinis)
Aukštasis
0
Gerai įdarbinančios, sk.
Blogai įdarbinančios, sk.
Gerai įdarbinančios, % Blogai įdarbinančios, %
4.40. pav. Besiregistruojančių geriau ir blogiau įdarbinančiose DB pasiskirstymas pagal
išsilavinimą.
Vienas labai įdomus aspektas – jeigu DB, kuriose tikslinės grupės įsidarbina geriausiai, nedarbo
socialinę išmoką gauna apie 22 proc. resopondentų (o 78 proc. negauna nedarbo socialinės
išmokos), tai DB, kuriose tikslinės grupės įsidarbina blogiausiai, faktiškai visi gauna bedarbio
pašalpą. Didžioji dalis pastarųjų DB bedarbių (apie 83 proc.) nurodė neturintys kitų pajamų šaltinių.
DB, kuriose tikslinės grupės įsidarbina blogiausiai, vidutinė bedarbystės trukmė yra 4,8 metų, tuo
tarpu DB, kuriose tikslinės grupės įsidarbina geriausiai, – 3,5 metų. Pastarosiose DB nedirbantys iki
98

10 metų sudaro apie 13 proc.; DB, kuriose tikslinės grupės įsidarbina blogiausiai – dvigubai
daugiau (virš 26 proc.).
Kiek laiko nedirbate?
skaičius
140
120
100
80
60
40
20
0
53
Gerai įdarbinančiose - vidurkis 3,45 m.; Blogai įdarbinančiose - vidurkis 4,75 m.
70
17 21
41
10
1–3 mėn. 4–6 mėn. 7–12
mėn.
119
52
27
7
1 metus iki 2
metų
87
48
116
101
2 metus iki 5
metų
110
96
iki 10
metų
58
39
daugiau
kaip 10
metų
30
25
20
15
10
5
0
procentas
Gerai įdarbinančios, sk.
Blogai įdarbinančios, sk.
Gerai įdarbinančios, % Blogai įdarbinančios, %
4.41. pav. Respondentų gerai įdarbinančiose ir blogai įdarbinančiose DB pasiskirstymas pagal
nedarbo trukmę.
Ypatingai skiriasi abiejų grupių DB bedarbių pasiskirstymas pagal registravimosi DB trukmę: DB,
kuriose įsidarbinama geriausiai, šiek tiek daugiau kaip pusė (54 proc.) yra registruoti DB iki pusės
metų. Tuo tarpu DB, kuriose įsidarbinama blogiausiai, tokių yra tik apie 39 proc. Tuo tarpu
nedirbančių 2 ir daugiau metų pirmoje grupėje yra apie 8 proc. o antroje – apie 15 proc., t.y. beveik
dvigubai daugiau. Vidutinė registravimosi DB trukmė atitinkamai 9,8 mėn. ir 14 mėn.
Taigi, DB, kuriose įsidarbinama blogiau, klientų struktūroje žymiai didesnę dalį sudaro ilgalaikiai
bedarbiai.
Geriausiai įdarbinančios DB
Blogiausiai įdarbinančios DB
Nenurodė
daugiau kaip 36 mėn.
25–36 mėn.
13–24 mėn.
7–12 mėn.
1,4
2,7
5,2
13,4
23,3
Nenurodė
daugiau kaip 36 mėn.
25–36 mėn.
13–24 mėn.
7–12 mėn.
0,7
6,4
8,3
19,9
26,1
4–6 mėn.
22,8
4–6 mėn.
21,3
iki 3 mėn.
31,2
iki 3 mėn.
17,3
0 5 10 15 20 25 30 35
procentas
0 5 10 15 20 25 30
procentas
4.42. pav. Respondentų gerai įdarbinančiose ir blogai įdarbinančiose DB pasiskirstymas pagal
registravimosi DB trukmę.
Galima pastebėti, kad DB, kuriose tikslinės grupės įsidarbina geriausiai, klientai dažniau
„migruoja“ tarp darbinių ir nedarbo periodų, t.y. didesnė dalis įsidarbina ir vėl po kurio laiko grįžta
į darbo biržą, nepritapę darbo rinkoje. Tuo tarpu D, kuriose tikslinės grupės įsidarina blogiausiai,
mažesnė klientų dalis patenka į atvirąją darbo rinką, o labiau „migruoja“ tarp darbo biržos pasiūlytų
99

priemonių ir bedarbio statuso. Pvz., jų tarpe didesnė dalis, lyginant su atitinkama dalimi kitos
grupės DB, dalyvauja viešuosiuose darbuose, darbų klubų renginiuose, tačiau rečiau verslo
organizavimo kursuose, remiamų darbų ar subsiduojamų darbų programose ir pan. T.y. šios grupės
DB klientai labiau orientuoti į „darbo imitavimą“, bet ne realų įsidarbinimą atviroje darbo rinkoje.
Tai rodo ir faktas, kad DB, kuriose tikslinių grupių asmenys įsidarbina blogiausiai, klientų tarpe tik
apie 10 proc. sutiktų keisti profesiją, todėl nelanko profesinių mokymų, tuo tarpu kitose grupės DB
sutinkančių keisti profesiją buvo du kartus daugiau – apie 18 proc. DB, kuriose įsidarinama
blogiausiai, klientų tarpe labiau paklausus dalyvavimas viešuosiuose darbuose. Pvz., jų tarpe
nepageidauja viešųjų darbų tik apie 20 roc. t.y. kas penktas, tuo tarpu DB, kuriose tikslinės grupės
įsidarbina geriausiai, viešuosiuose darbuose nepageidauja dalyvauti trečdalis klientų.
Be to, DB, kuriose įsidarbinama blogiausiai, kaip atsisakymo nuo DB siūlomų persikvalifikavimo ir
mokymų dažnesnės priežastys tolimi atstumai ir negalėjimas išvykti iš savo namų. Šių DB klientų
tarpe didesnė dalis savo atsisakymą nuo įvairių DB siūlomų paslaugų grindžia baime ir
nepasitikėjimu savo jėgomis. Šią aplinkybę galima aiškinti dvejopai – tiek pačių klientų skirtumais,
tiek DB per mažu dėmesiu klientų motyvavimui, padrasinimui ir pan.
Kalbant apie kreipimosi į DB motyvus, skirtumai tarp analizuojamų dviejų grupių darbo biržų
išryškėja pagal jų klientų motyvaciją mokytis ar persikvalifikuoti. Jeigu DB, kuriose įsidarbinama
geriausiai, apie 13 proc. klientų nurodė savo kreipimosi motyvą – mokytis ar persikvalifikuoti, tai
DB, kuriose įsidarbinama blogiausiai, tokių klientų dalis buvo dvigubai mažesnė – apie 6 proc.
Analizuojant respondentų išsakytas nuomones, kas lėmė jų bedarbystę, nurodytų priežasčių
struktūra vienoje ir antroje darbo biržų grupėje daug kuo panaši, tačiau kai kurie skirtumai
išryškėja:
- DB, kuriose įsidarbinama geriausiai, klientai labiau savikritiški – 18 proc. pripažino, kad
bedarbystės priežastis – jie patys nepakankamai aktyviai ieško darbo. DB, kuriose
įsidarbinama blogiausiai, taip manančių buvo tik 13 proc.
- DB, kuriose įsidarbinama geriausiai, apie 19 proc. kaip savo nedarbo priežastį įvardijo
sunkumus randant gerai apmokamą darbą. Jie sutiktų dirbti už mažiausią 840 litų
atlyginimą. Tuo tarpu DB, kuriose įsidarbinama blogiausiai, respondentų tarpe mažą
atlyginimą, kaip nedarbo priežastį įvardija, tik apie 10 proc. Jie sutiktų dirbti už mažiausią
760 litų atlyginimą.
- tarp DB, kuriose įsidarbinama blogiausiai, klientų žymiai didesnė dalis nedarbo priežastimi
įvardijo viešojo transporto problemas (atitinkamai 22 proc. lyginant su 16 proc.).
Galima teigti, kad DB, kuriose tikslinės grupės įsidarbina geriausiai, klientų charakteristikos yra
labiau palankios jų įdarbinimui. Sakykim, tam tikra jų dalis, gal būt, keičia darbą dėl to, kad
netenkino atlyginimas, ir todėl jie yra tie trumpalaikiai DB klientai. Dėl savo nedarbo jie rečiau
kaltina DB arba aplinką, o dažniau patys prisiima atsakomybę dėl savo bedarbystės.
DB, kuriose įsidarbinama blogiausiai, klientai mažiau mobilūs, didesnė jų dalis pageidauja darbo
prie namų ar toje pačioje savivaldybėje (nors galimybę dirbti užsienyje jie vertina taip pat, kaip ir
pirmoji grupė), labiau orientuoti į namudinį darbą ir lankstų darbo grafiką.
Analizuojant atsakymus į klausimus, kokioje sferoje norėtų dirbti vienos ir kitos grupės bedarbiai,
galime pastebėti panašias tendencijas – abiejose grupėse didžiausia dalis respondentų pageidauja
dirbti žemės ūkyje, pramonėje, statyboje, prekyboje, buitiniame aptarnavime ir socialinėse
paslaugose. Tačiau galima pabrėžti tokius skirtumus:
100

- DB, kuriose tikslinės grupės įsidarbina blogiausiai, didesnė respondentų dalis nurodė
pageidaujantys dirbti žemės ar miškų ūkyje (apie 32 proc.), tuo tarpu DB, kuriose tikslinės
grupės įsidarbina geriausiai, pageidaujančių dirbti šiose sferose buvo 24 proc.
- DB, kuriose tikslinės grupės įsidarbina blogiausiai, didesnė dalis respondentų pageidauja
dirbti buitinio aptarnavimo, socialinių paslaugų sferose.
DB, kuriose analizuojamos grupės įsidarbina blogiausiai, mažesnis suinteresuotumas mokytis
profesijos nuotoliniu būdu. Čia tik 2,6 proc. nurodė moką dirbti kompiuteriu (DB, kuriose
analizuojamos grupės įsidarbina geriausiai, – 6,3 proc.).
Analizuojant skirtumus tarp šių dviejų DB klientų grupių matome, kad DB, kuriose įsidarbinama
blogiausiai, klientų tarpe dvigubai didesnė dalis akcentuoja neigiamą visuomenės ir darbdavių
požiūrį į bedarbius, kaip svarbią kliūtį įsidarbinimui ar bedarbystės mažinimui.
Mažinant bedarbystę DB, kuriose įsidarbinama geriausiai, atstovai dažniau akcentuoja informacijos
apie laisvas darbo vietas ir įsidarbinimo galimybes svarbą, DB mokymų, motyvavimo svarbą
bedarbystės mažinime. Tuo tarpu DB, kuriose įsidarbinama blogiausiai, atstovai labiau akcentuoja
pačios DB aktyvesnio tarpininkavimo poreikį, siekiant mažinti bedarbystę. T.y. lyg ir laukia, kad
jiems turi siūlyti, o ne jie turėtų būti ta aktyvioji pusė, siekiant spręsti nedarbo problemą.
Pirmosios grupės DB atstovai dažniau akcentuoja ir persikvalifikavimo galimybių didinimo svarbą,
didesnio profesinės reabilitacijos prieinamumo svarbą bedarbystės mažinime. Kaip galima spręsti iš
atsakymų, jie žymiau dažniau supranta pačių bedarbių vidinės motyvacijos svarbą bedarbystės
mažinime.
Apibendrinant galime padaryti tokias dvi pagrindines išvadas:
- iš vienos pusės, DB, kuriose analizuojamos grupės įsidarbina blogiausiai, lankosi sunkiau
įdarbinami klientai (daugiau kaimo gyventojų, moterų, daugiau žemesnio išsilavinimo,
daugiau turinčių įsipareigojimų šeimai ir kt.);
- kita vertus, šiose biržose klientai dažniau įvardija savo baimę ir nepasitikėjimą jėgomis,
siekiant darbo, prasčiau vertina DB teikiamos paslaugas, jose skiriama mažiau dėmesio
klientų motyvavimui, mažesnė siūlomų užimtumo rėmimo programų įvairovė ir pan.
Todėl kyla pagrįstas klausimas – kiek prastesni įdarbinimo rezultatai vienose darbo biržose susiję su
DB klientų poreikių skirtumais, o kiek su DB veiklos kokybe? Gali būti, kad tikslingiau parenkant
užimtumo skatinimo priemones, kurios atitiktų tyrime išryškėjusias DB klientų charakteristikas,
įdarbinimo situacija pagerėtų ir tose DB, kuriose iki šiol analizuojamų grupių asmenys
įsidarbindavo blogiausiai.
4.12. MIESTO – KAIMO PJŪVIS ANALIZUOJANT PAGRINDINIUS TYRIMO REZULTATUS
Analizuojant respondentų atsakymus pagal dvi grupes – miesto ir kaimo gyventojai, skirtumus
pirmiausia matome jų apsirūpinime informacinėmis technologijomis – jeigu kas ketvirtas miesto
respondentas nurodė turį kompiuterį, tai iš kaimo gyventojų kompiuterį turi tik kas dešimtas.
Internetą nurodę turį 16 proc. miesto gyventojų ir 3 proc. kaimo.
Kaimo gyventojų tarpe tik apie 4 proc. nurodė dalyvaujantys visuomeninėje veikloje, tuo tarpu
miesto – 9 proc.
Jeigu miesto respondentų tarpe vidutinė bedarbystės trukmė 3,4 metų, tai kaimo – 4,8 metų.
Registracijos DB vidutinė trukmė panaši – 11,1 mėn. Ir 11,5 mėn.
101

Jeigu miesto gyventojų tarpe didesnė dalis besikreipiančių į DB dėl galimybės mokytis ar
persikvalifikuoti, tai kaimo gyventojų tarpe didesnė dalis besikreipiančių į DB dėl galimybės
dalyvauti viešuosiuose darbuose.
Miesto respondentai
Kaimo respondentai
Nenurodė
0,2
Nenurodė
0,2
Kita
3,9
Kita
3,2
Dėl galimybės dalyvauti
viešuosiuose darbuose
11,5
Dėl galimybės dalyvauti
viešuosiuose darbuose
20,2
Dėl galimybės mokytis,
persikvalifikuoti
14,2
Dėl galimybės mokytis,
persikvalifikuoti
6,3
Dėl sveikatos draudimo
33,6
Dėl sveikatos draudimo
43,9
Dėl pašalpos ar kompensacijos
42,5
Dėl pašalpos ar kompensacijos
31,4
Kad padėtų susirasti darbą
61,6
Kad padėtų susirasti darbą
54,9
0 10 20 30 40 50 60 70
procentai
0 10 20 30 40 50 60
procentai
4.43. pav. Kaimo ir miesto respondentų nuomonių pasiskirstymas pagal priežastis dėl ko jie
kreipėsi į DB.
Analizuojant kaimo ir miesto respondentų nuomones apie tai, kokios, jų nuomone, yra pagrindinės
jų bedarbystės priežastys, tarp kaimo bedarbių labiau išryškėja tokia priežastis kaip būtinumas
prižiūrėti šeimos narius, profesijos neturėjimas, viešojo transporto problema.
Tuo tarpu tarp miesto bedarbių dažniau akcentuojama per mažas atlyginimas, neigiamas darbdavių
požiūris į bedarbius, kaip bedarbystės priežastys.
102

Miesto gyventojai Kaimo gyventojai
procentai
0 10 20 30 40 50 60
Dėl sveikatos būklės
41,3
50,0
Dėl amžiaus nepriima į darbą
30,5
37,9
Nėra autobusų, viešojo transporto, kad galėčiau
važinėti į darbą kitur
6,9
33,0
Neturiu profesijos
19,8
31,4
Dėl invalidumo
Turiu nepaklausią profesiją
13,2
14,3
11,1
20,1
Nepakankamai aktyviai ieškau darbo
15,3
10,9
Nerandu darbo, už kurį pakanamai mokėtų
10,9
19,2
Neigiamas darbdavių požiūris į moteris, neįgalius,
pagyvenusisu, žmones be išsilavinimo
Reikia prižiūrėti senus, neįgalius šeimos narius
Darbo birža nepasiūlo tinkamo darbo
Nėra kam palikti mažamečių vaikų
7,7
6,6
7,5
8,2
6,9
2,0
5,5
13,1
Kita
Dėl buvusio teistumo nepriima į darbą
Pasirinkau auginti savo vaikus
Mokausi
Nenurodė
1,8
1,7
1,4
2,4
1,2
0,8
0,2
0,2
0,2
7,2
4.44. pav. Kaimo ir miesto respondentų nuomonių pasiskirstymas apie jų bedarbystę lėmusias
priežastis.
Analizuojant priežastis, dėl ko kaimo ir miesto respondentai išėjo iš paskutinio savo darbo,
tendencijos panašios, didžiausia dalis abiejose grupėse išėjo iš darbo dėl mažo atlyginimo, blogų
darbo sąlygų, buvo atleisti dėl etatų mažinimo ar įmonės likvidavimo, tapo neįgaliais. Tarp kaimo
gyventojų dar viena dažnai pasitaikanti priežastis – toli važinėti į darbą.
103

Kaimo gyventojai
Miesto gyventojai
procentai
0 5 10 15 20 25
Kita
13,0
19,3
Buvo mažas atlyginimas
11,3
17,0
Sunkus darbas, blogos darbo sąlygos
8,3
15,9
Atleido dėl etatų mažinimo
Atleido dėl įmonės likvidavimo
13,7
12,8
11,8
22,3
Buvau pripažinta(-s) neįgalia(-iu)
Dardavio nesiskaitymas, darbuotojo nevertinimas
5,9
7,5
5,9
11,2
Toli važinėti
Nereguliariai mokėjo atlyginimą
Buvo per žema mano kvalifikacija
Nepatiko darbas
Reikėjo prižiūrėti sergančius, neįgalius šeimos narius
Reikėjo auginti vaikus
Niekada nedirbau
Neturiu reikalingos darbo patirties
Nenurodė
Nenorėjau eiti papildomai mokytis
Sulaukiau pensinio amžiaus
6,3
6,0
5,1
5,7
4,9
5,7
4,9
4,6
4,9
3,6
4,7
3,5
3,4
2,4
2,2
2,2
3,2
0,9
2,2
0,3
0,2
14,6
4.45. pav. Kaimo ir miesto respondentų nuomonių apie priežastis, lėmusias jų išėjimą iš
paskutinio darbo, pasiskirstymas.
Analizuojant kokie skirtumai tarp kaimo ir miestų bedarbių naudojimosi DB paslaugomis
struktūros, matome, kad:
- kaimo bedarbiai rečiau negu miesto naudojosi profesinių mokymų, persikvalifikavimo
paslaugomis, rečiau dalyvavo vietinių užimtumo iniciatyvų projektuose, subsiduojamų
darbų programose, savo verslo organizavimo kursuose;
- tačiau kaimo bedarbiai dažniau dalyvavo viešuosiuose darbuose, darbų klubų veikloje,
remiamų darbų programose.
104

T.y. galime teigti, kad kaimo bedarbiai labiau orientavosi į tokias paslaugas, kurios leido jiems
išlikti DB registruotų bedarbių sąrašuose, bet ne į paslaugas, kurios tiesiogiai turėtų įtakos
įsidarbinimo galimybėms.
Tokią išvadą patvirtina ir pačių respondentų pasiteisinimai, dėl ko jie nedalyvavo vienose ar kitose
DB siūlomose paslaugose. Kaip antai, dažniausiai paminėta priežastis, dėl ko kaimo bedarbiai
nedalyvavo profesinio mokymo ir persikvalifikavimo programose – toli važinėti ir nėra kam palikti
ūkio ir gyvulių priežiūros. Be to, kaimo respondentų tarpe dažniau minima tokia priežastis kaip
baimė ir nepasitikėjimas savo jėgomis, aiškinant kodėl jie nedalyvavo vienose ar kitose priemonėse.
Ko gero, DB dirbančioms su kaimo gyventojais reikėtų atkreipti dėmesį į šią aplinkybę.
Dar vienas klausimas kyla analizuojant atsakymus – maždaug kas ketvirtas ar net kas antras
respondentas savo nedalyvavimą vienose ar kitose DB siūlomose priemonėse aiškina tuo, kad
nebuvo gavę tokių pasiūlymų. Viena vertus, tai, kad pasiūlymo dalyvauti vienoje ar kitoje
priemonėje nebuvo, nereiškia, kad jeigu toks pasiūlymas būtų buvęs, asmuo būtų juo pasinaudojęs.
Gali būti, kai kurių DB paslaugų ir nebuvo siūloma tam tikriems klientams, iš anksto žinant jų
atsakymą, tiksliau – atsisakymą.
Kita vertus, kadangi tokių atsakymų, kad viena ar kita paslauga jiems nebuvo siūloma, dažnumas
verčia kelti hipotezę, kad DB ne visada siekia bandyti „išjudinti“ registruotus bedarbius, siūlydamos
jiems kuo įvairesnes priemones, ne tik dalyvavimą viešuosiuose darbuose ar darbo klubuose. Žiūrint
iš socialinio darbo pozicijų, šioje situacijoje galima įžvelgti ir darbo biržos tarpininkų „perdegimo“
sindromo pavojų – ilga laiką dirbdami su ilgalaikiais, nemotyvuotais bedarbiais specialistai
pavargsta ir eina lengviausiu keliu. Taigi, čia reikėtų pagalvoti apie supervizijos, kitos pagalbos
darbo biržų tarpininkams reguliarias paslaugas.
Miesto respondentų tarpe daugiau kaip trečdalis, o kaimo – daugiau kaip 40 proc. nurodė, kad
negalėjo dalyvauti visuose DB organizuotuose mokymuose, kuriuose pageidavo. Tačiau, kaip rodo
atsakymai, šis negalėjimas daugiausia susijęs ne su DB nesuteiktomis galimybėmis, o pačių
respondentų negalėjimu. Tarp kaimo respondentų didžioji dalis (virš 60 proc.) nedalyvavo juos
dominančiuose mokymuose dėl ūkio ir gyvulių priežiūros.
Kaimo gyventojų tarpe didžioji dalis išsakė pageidavimus dalyvauti viešuosiuose darbuose, tuo
tarpu tarp miesto gyventojų viešieji darbai yra mažiau populiarūs.
105

Miesto respondentai
40
26,7
39,2
33,2
procentai
30
20
10
0,9
0
Taip, jeigu tik
pasiūlo
Priklauso nuo
siūlomo darbo
Nepageidauju
Nenurodė
Kaimo respondentai
50
40,1 41,9
40
procentai
30
20
10
17,4
0,6
0
Taip, jeigu tik
pasiūlo
Priklauso nuo
siūlomo darbo
Nepageidauju
Nenurodė
4.46. pav. Kaimo ir miesto respondentų nuomonių pasiskirstrymas apie pageidavimus dalyvauti
viešuosiuose darbuose.
Apie 60 proc. tiek kaimo tiek miesto gyventojų yra nusiteikę iš karto pradėti darbą, kai tik šis bus
jiems pasiūlytas. Tačiau šiek tiek daugiau kaip trečdalis (35–37 proc.) teigia, kad nėra pasirengę
tuoj pat pradėti darbą, kai tik šis bus pasiūlytas.
Kalbant apie pageidaujamo dirbti darbo pobūdį tarp kaimo ir miesto gyventojų, tendencijos yra
panašios, tačiau kaimo gyventojai dažniau orientuojasi į terminuotą darbo sutartį, nepilną darbo
dieną, darbą pagal lankstų darbo grafiką, taip pat darbą namuose.
Kalbant apie kaimo ir miesto gyventojų mobilumo skirtumus, kaimo gyventojai mažiau mobilesni –
jeigu tarp miesto respondentų 56 proc. pageidauja darbo prie namų, tai tarp kaimo respondentų
tokių yra 68 proc. Tik 3 proc. kaimo respondentų sutinka, kad darbo vieta galėtų būti ne prie namų
ir nebūtinai toje pačioje savivaldybėje (tarp miesto respondentų tokių dalis – 6 proc.).
Nusiteikimas keisti profesiją taip pat gali būti analizuojamas kaip profesinio mobilumo rodiklis. Šia
prasme, kaimo gyventojų tarpe dvigubai mažesnė dalis sutiktų (pageidautų) keisti profesiją.
106

Miesto respondentai
39,9
40
30
18,6
19,0
21,5
procentai
20
10
0,9
0
Taip Ne Nežinau Neturiu
profesijos
Nenurodė
Kaimo respondentai
50
40
40,5
34,2
procentai
30
20
9,7
15,0
10
0,6
0
Taip Ne Nežinau Neturiu
profesijos
Nenurodė
4.47. pav. Kaimo ir miesto respondentų nuomonių pasiskirstymas apie galimybę keisti profesiją.
Penkios dažniausiai minimos sferos, kuriose norėtų dirbti miesto respondentai yra buitinis
aptarnavimas, prekyba, pramonė, statyba, socialinės paslaugos (apie 80 proc.). Tarp kaimo
respondentų atitinkamai žemės ūkis, pramonė, statyba, buitinis aptarnavimas, prekyba
(apie 90 proc.).
Kaimo gyventojai yra labiau suvaržyti (apriboti) renkantis veiklos sferą ir darbą mažesniu
susipažinimu su informacinėmis technologijomis. Jeigu miesto respondentų tarpe moka dirbti
kompiuteriu bent šiek tiek apie trečdalis, tai kaimo respondentų tarpe – tik penktadalis/šeštadalis
respondentų.
Be to, kaimo gyventojai turi ir mažesnę motyvaciją išmokti dirbti kompiuteriu.
107

Miesto respondentai pagal mokėjimą dirbti
kompiuteriu
Kaimo respondentai pagal mokėjimą dirbti
kompiuteriu
procentai
100
80
60
40
20
7,1
26,4
65,7
0,8
procentai
100
80
60
40
20
2,0
16,0
81,8
0,2
0
Taip Šiek tiek Ne Nenurodė
0
Taip Šiek tiek Ne Nenurodė
Miesto respondentai pagal pageidavimus dirbti
kompiuteriu
Kaimo respondentai pagal pageidavimus išmokti
dirbti kompiuteriu
60
39,2
57,4
80
65,8
procentai
40
20
0
3,3
Taip Ne Nenurodė
procentai
60
40
20
0
30,9
3,2
Taip Ne Nenurodė
4.48. pav. Kaimo ir miesto respondentai pagal mokėjimą dirbti kompiuteriu ir pageidavimus
išmokti dirbti.
4.13. PAGRINDINĖ INFORMACIJA IŠ INTERVIU SU EKSPERTAIS
Kaip buvo numatyta tyrimo modelyje, atliekant tyrimą buvo pasitelktas ir ekspertinis interviu. Jame
dalyvavo Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
(departamento direktorė), Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir
darbo ministerijos (tarnybos direktoriaus pavaduotojas), pagyvenusių žmonių organizacijų (Bočių,
Pensininkų reikalų tarybos, Auksinė gija) atstovai. Interviu metu sukaupta informacija buvo
panaudota komentuojant ir interpretuojant tyrimo rezultatus, tačiau keletą pagrindinių aspektų būtų
tikslinga akcentuoti.
Kalbant apie NDN tarnybų veiklą būtina pažymėti, kad neįgaliųjų nukreipimas profesiniams
mokymams vyksta labai vangiai, ir tai susiję tiek su pačių neįgaliųjų žema motyvacija, tiek su
nepakankamai tikslingu šia prasme tarnybų darbu. Susiformavę stereotipai apie tai, kad neįgalus
žmogus yra ligonis ir jam gali būti sunku dirbti, vis dar gajūs. Todėl NDN tarnybų specialistai
nepakankamai akcentuoja savo klientams įsidarbinimo, profesinės reabilitacijos svarbą, šiuolaikines
galimybes ir pan. Šių tarnybų specialistams būtų tikslinga organizuoti mokymus apie profesinės
reabilitacijos sistemą, jos svarbą, galimybes ir t.t., kad jie taptų profesinės reabilitacijos sistemos
partneriais kartu su DB, LDRMT ir kt. institucijomis. Asmuo, atėjęs į NDN tarnybą, ypatingai, kai
negalia nustatoma pirmą kartą, turėtų būti motyvuojamas darbinei veiklai ir profesinei reabilitacijai.
Būtina kalbėti ir apie nepakankamai efektyvų bendradarbiavimą tarp darbdavių ir profesinėje
reabilitacijoje dalyvaujančių institucijų. Neįgaliesiems turėtų būti pasiūlytos ir jie turėtų dalyvauti
profesinėje reabilitacijoje tokioms profesijoms ir kvalifikacijoms įgyti, kurioms yra paklausa darbo
rinkoje. T.y. būtų tikslingiau derinti konkrečių darbo vietų ypatybes ir asmens profesinę
reabilitaciją. Kita vertus, neįgaliųjų galimybės yra dalinai ribotos dėl negalios ir tai būtina įvertinti
formuojant profesinės reabilitacijos programas bei metodikas. Kam rengti ir siūlyti neįgaliesiems
profesijas, kurių jie negali įsisavinti dėl savo negalios?
108

Vyresnio amžiaus žmonių dalyvavimą darbo rinkoje ypatingai apsunkina susiformavę stereotipai,
kad išėjimas į pensiją reiškia išėjimą visam laikui iš darbo rinkos. Todėl darbdaviai dažnai
nepageidauja vyresnio amžiaus darbuotojų, o patys pagyvenę asmenys „kompleksuoja“ siūlytis
darbui. Pensininkų organizacijų atstovų nuomone galimybė išmokti naudotis kompiuteriu, skelbtis
DB internetinėje svetainėje yra sveikintini dalykai, daugelis jaunesnio pensinio amžiaus asmenų
tam pritaria. Kita vertus, pensininkų aktyvesniam dalyvaimui DB reikalinga keisti visuomenės,
darbdavių, pačių pensininkų požiūrį.
109

TYRIMO IŠVADOS
IŠVADOS STATISTINIŲ DUOMENŲ ANALIZĖS PAGRINDU
Vyresnio amžiaus asmenys
1. 45–55 m. amžiaus gyventojai: apie 15 proc. gyventojų išlieka už darbo rinkos ribų,
nepriklausomai nuo pokyčių šalies ekonomikoje bei kitose šalies gyvenimo srityse. Likę šios
amžiaus grupės gyventojai sėkmingiau darbo rinkoje konkuruoja tik po Lietuvos įstojimo į ES
ištuštėjus darbo rinkai. Tą patvirtina nedarbo lygio rodiklis, kuris žymiai sumažėjo po 2004 m. ir
šiuo metu yra didžiausias, lyginant su kitų amžiaus grupių nedarbo rodikliais. Negebėjimas
sėkmingai konkuruoti darbo rinkoje atskleidžia nepakankamas 45–55 m. amžiaus gyventojų
profesines kvalifikacijas.
2. 55–62,5 m. amžiaus gyventojai: Lietuvos darbo rinką nuolat papildo priešpensinio amžiaus
gyventojai. Iš dalies tai yra pensinio amžiaus ribos nukėlimo į vyresnį amžių pasekmė. Iš kitos
pusės, šios amžiaus grupės gyventojų užimtumo lygis didėja dėl nedarbo lygio mažėjimo, ypač po
Lietuvos įstojimo į ES. Nepaisant amžiaus grupės nuolat didėjančio ekonominio aktyvumo ir
mažėjančio nedarbo lygio, apie pusę 55–64 m. amžiaus Lietuvos gyventojų darbo rinkoje
nedalyvauja ir, lyginant su kitomis amžiaus grupėmis (nuo 25 m. amžiaus iki pensinio amžiaus),
išlieka mažiausiai aktyvūs.
3. Pensinio amžiaus gyventojai: „Užimtumo tyrimo“ duomenimis, pensinio amžiaus gyventojų
nedarbo lygis eilę metų svyravo apie 1 proc., o ekonominio aktyvumo ir užimtumo lygio rodikliai
keletą paskutinių metų nuolat krinta. Paskutiniais metais pensinio amžiaus gyventojų ekonominio
aktyvumo ir užimtumo lygio rodikliai yra žemiausi, lyginant su kitomis amžiaus grupėmis, ir siekė
apie 4 proc. Pirmi Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą metai stabilizavo pensinio amžiaus šalies
gyventojų ekonominį aktyvumą. Tačiau tolesnės pensinio amžiaus gyventojų ekonominio aktyvumo
tendencijos, panašu, gali priklausyti nuo šalies politikos pensinio amžiaus gyventojų atžvilgiu: iš
vienos pusės, atsilaisvinusios darbo vietos ir darbo jėgos stygius šalies ūkyje, iš kitos – žemos
pensinio amžiaus gyventojų pragyvenimo lėšos gali paskatinti pensinio amžiaus gyventojų
ekonominį aktyvumą. Pagrindinės kliūtys pensinio amžiaus gyventojų ekonominiam aktyvumui gali
būti: darbo vietų dislokacija, norinčių dirbti pensinio amžiaus sveikatos būklė, norinčių dirbti
pensinio amžiaus gyventojų profesinės kvalifikacijos (t.y. ar pensinio amžiaus gyventojų turimos
profesinės kvalifikacijos atitiks atsilaisvinusių darbo vietų reikalavimus darbo jėgai), pagaliau
visuomenės ir pačių pensinio amžiaus gyventojų požiūris į darbą pensiniame amžiuje.
4. Bendra išvada apie vyresnio amžiaus gyventojų užimtumą: paskutiniais metais Lietuvoje
priešpensinio amžiaus gyventojų nedarbo problema išsisprendė tik paviršutiniškai: naujų darbo
vietų ženkliai nepadaugėjo, priešpensinio amžiaus gyventojų kvalifikacijos iš esmės nepakito, o
nedarbo lygis sumažėjo tik dėl atsilaisvinusių darbo vietų emigracijos pasekoje. Tad potencialiai
galima teigti: jeigu emigracija sustotų, priešpensinio amžiaus gyventojų nedarbo lygis vėl išaugtų.
Panaši lemtis lauktų ir tų, kurie priešpensinio amžiaus sulauktų būdami panašių kvalifikacijų.
Neįgalūs asmenys
1. Asmenys, kuriems nustatytas 30–40% ir 45–55% darbingumo lygis: Lietuvoje invalidumo
pensininkų skaičius nuolat auga ir paskutiniais metais sudarė šiek tiek daugiau nei 200 tūkstančių
asmenų.
110

2. Tarp asmenų, kuriems pirmą kartą pripažintas invalidumas paskutiniais metais daugiau yra tų,
kuriems pripažįstamas II grupės invalidumas (kasmet apie pusę visų asmenų), dar apie ketvirtadalį
sudaro asmenys, kuriems pripažįstamas III grupės invalidumas. Tai reiškia, kad darbo rinka dažniau
pasipildo asmenimis, turinčiais didesnį darbingumo netekimo laipsnį.
3. Darbo rinkoje paskutiniais metais dalyvauja tik apie 15 proc. (28–29 tūkstančių) neįgaliųjų, iš
kurių apie 5 proc. turi bedarbio statusą. Kaip rodo DB duomenys, neįgaliems bedarbiams įsidarbinti
nepalyginamai sunkiau lyginant su asmenimis, neturinčiais invalidumo: iš visų registruotų bedarbių
įsidarbinę neįgalūs bedarbiai sudaro vos 2 proc.
4. Neįgaliųjų dalyvavimo profesinio mokymo ir persikvalifikavimo programose rodikliai nerodo
didelio aktyvumo. Neįgalios moterys profesinio mokymo ir persikvalifikavimo priemonėse
dalyvauja aktyviau nei neįgalūs vyrai, be to, moterų dalyvavimas eilę metų išlieka gana pastovus, o
vyrų – kinta. Moterys aktyvesnės ir dienos centrų lankytojos nei vyrai, nors ir vienų, ir kitų skaičius
DC veikloje auga.
5. Neįgaliesiems teikiamų socialinių paslaugų (aprūpinimas kompensacine technika, vertimai
ženklų kalba, būsto ir aplinkos pritaikymas), kurios galėtų tapti papildoma priemone užimtumui
didinti, mastai nuolat auga, nors vis dar išlieka gana žemame lygmenyje. Kaimo neįgaliems
gyventojams šių paslaugų tenka mažiau nei miesto neįgaliems gyventojams.
Neturintys pagrindinio išsilavinimo asmenys
1. Lietuvoje asmenų, neturinčių pagrindinio išsilavinimo, skaičius nuo 2001 m. nuolat mažėja,
tačiau 2005 m. tokių asmenų buvo per 220 tūkstančių. Šios asmenų grupės užimtumo lygis svyravo
apie 20 proc. ir tik po Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą pakilo iki 30 proc. Prielaida būtų, jog
neturintieji pagrindinio išsilavinimo sėkmingiau ima konkuruoti tik ištuštėjusios darbo rinkos
sąlygomis, tačiau nedarbo lygio rodiklis ją patvirtina tik iš dalies, kadangi nedarbo lygis mažėjo ir
iki 2004 m.
2. Moterų, neturinčių pagrindinio išsilavinimo, užimtumo lygio rodikliai skiriasi beveik dvigubai,
lyginant su analogišką išsilavinimą turinčių vyrų užimtumo lygiu: per keletą paskutinių metų
moterų užimtumo lygis išliko gana stabilus ir svyravo apie 12–13 proc., o vyrų – užimtumo lygis
svyravo tarp 28–30 proc. Tuo tarpu tiek moterų, tiek vyrų, neturinčių pagrindinio išsilavinimo
nedarbo lygis skyrėsi tik apie 1–2 proc. Galima daryti išvadą, jog pagrindinio išsilavinimo
neturinčių vyrų užimtumo situacija prastesnė dėl nedarbo, o moterų – ne tiek dėl nedarbo, kiek dėl
ekonominio aktyvumo apskritai, kadangi darbo rinkoje dalyvauja tik kiek daugiau nei dešimtadalis
šios grupės moterų.
3. Nedarbo lygio rodikliai rodo, jog tarp asmenų, neturinčių pagrindinio išsilavinimo, sudėtingiausia
situacija darbo rinkoje yra 15–24 m. jaunimo: jų nedarbo lygio rodiklis dvigubai viršija
priešpensinio amžiaus asmenų nedarbo lygio rodiklį, ir apie penktadalis šios grupės asmenų išlieka
už darbo rinkos ribų, nors ieško darbo ir yra pasirengę dirbti.
4. Neturinčių pagrindinio išsilavinimo nedarbo lygis beveik dvigubai viršija asmenų, turinčių
aukštąjį ir aukštesnįjį išsilavinimą nedarbo lygį. Toks santykis išlieka nepaisanti nuolatinio nedarbo
lygio mažėjimo visose išsilavinimo grupėse. Kiek palankesnė neturinčių pagrindinio išsilavinimo
asmenų situacija, lyginant su turinčiais aukštesnį išsilavinimo lygį, yra priešpensiniame amžiuje.
Šioje amžiaus grupėje neturintys pagrindinio išsilavinimo ima konkuruoti su turinčiais specialųjį
111

vidurinį ir vidurinį išsilavinimą. Tokio pobūdžio konkurencija rodo tęstinių mokymų bei mokymosi
visą gyvenimą būtinumą.
IŠVADOS ES ŠALIŲ NARIŲ PATIRTIES ANALIZĖS PAGRINDU
Vyresnio amžiaus asmenų užimtumo didinimas
1. Bendriausia išvada yra: nepaisant vis palankesnio darbdavių požiūrio, daugelyje ES šalių narių
neišvengiama vyresnio amžiaus darbuotojų diskriminavimo dėl įsidarinimo, paaukštinimo darbe,
dalyvavimo mokymuose. Todėl taikomų vyresnio amžiaus asmenų užimtumo didinimo priemonių
tikslas pirmiausiai yra tiesioginių arba netiesioginių amžiaus barjerų šalinimas, sukuriant aplinką,
kurioje asmuo galėtų plėtoti savo galimybes nepatirdamas nesėkmių dėl savo amžiaus.
ES šalių narių patirtis įdarbinant vyresnio amžiaus asmenis rodo, jog specialios priemonės dažniau
taikomos sąlyginai didelėse privataus sektoriaus pelno siekiančiose įmonėse, rečiau – valstybinėse
ir pelno nesiekiančiose įmonėse, ir siejamos su joje dirbančiais asmenimis, t.y. daugeliu atvejų
nekuriama bendra žmogiškųjų išteklių valdymo strategija. Populiariausios priemonės – lankstus
darbo organizavimas, profesiniai mokymai; mažiau populiarus – įdarbinimas. Ypač retas –
organizacijos požiūrio keitimas į vyresnio amžiaus dirbančiuosius. Be to, visos taikomos priemonės
tarpusavyje tampriai susijusios (taikant vieną priemonę negalima ignoruoti ir kitų darbo jėgos
valdymo aspektų).
2. ES šalių narių patirtis rodo, jog ikipensinio amžiaus bedarbių integracijos į darbo rinką
sėkmingumas priklauso nuo įvairių išmokų, kurias teikia valstybė: pensinių išmokų, socialinės
apsaugos (paramos) išmokų, atleidimo iš darbo išmokų ir pan., ir galimybių jas derinti su pilno arba
dalinio užimtumo pajamomis, galimybių jas derinti su darbo pajamomis. Skirtingos strategijos
laikomasi pilno ir dalinio užimtumo (arba visiško nedarbo ir dalinio nedarbo, atitinkamai) atvejais
bei nedarbo socialinio draudimo išmokų ir socialinės paramos nedarbo išmokų teikimo atvejais.
Lietuvos įstatymai numato socialinio draudimo išmoką bedarbiams, tačiau ji suspenduojama, kai
asmuo pradeda dalyvauti aktyviose darbo rinkos politikos priemonėse, įsidarbina arba dirba
savarankiškai. Atveju, kai asmuo gauna kitų socialinių išmokų, pašalpos dydis mažinamas. Dar
bedarbiui gali būti suteikta piniginė socialinė parama, atsižvelgiant tik į socialinę ekomoninę
situaciją šeimoje, neatsižvelgiant į asmens amžių. Daugiau priemonių Lietuvoje vyresnio amžiaus
bedarbiams neskiriama, išskyrus galimybę pratęsti socialinio draudimo nedarbo išmokos mokėjimą
papildomus 2 mėnesius.
3. Sulaukusiems senatvės pensijos amžiaus darbuotojams kai kuriose ES šalyse narėse leidžiama
pasirinkti gauti pilną senatvės pensiją, dalinę senatvės pensiją, apsispręsti toliau tęsti veiklą
profesinėje veikloje ar pasitraukti iš darbo rinkos. Lietuvoje pilną senatvės pensiją leidžiama
sumuoti su pajamomis iš darbo, netaikant jokių apribojimų, tačiau Lietuvoje netaikoma dalinė
senatvės pensija.
4. ES šalių narių patirties analizė nepateikė didelės įvairovės socialinių garantijų, kurios padėtų
darbo rinkoje išsaugoti vyresnio amžiaus dirbančiuosius. Visas teikiamas garantijas galima
suskirstyti pagal taikinius:
• darbdaviams teikiamos garantijos;
• darbuotojams teikiamos garantijos (atidėta senatvės pensija, dalinė pensija).
5. Lietuvoje atidėta pensija teikiama, jeigu išpildytas privalomo darbo stažo reikalavimas; jo
pasirinkimas senatvės pensiją didina už kiekvienus atidėtus metus. Tuo tarpu kai kuriose ES šalyse
112

narėse jokie apribojimai netaikomi, dar kitose – taikomos amžiaus ribos (nuo kokio iki kokio
amžiaus gali būti taikoma atidėta senatvės pensija), o atidėta pensija keičia pensijos formulę
panašiai, kaip ir Lietuvoje.
6. ES šalių narių įmonių praktikos analizės pagrindu išskirti esminiai gerosios praktikos elementai,
kurie teikia didžiausias vyresnio amžiaus žmonių išlaikymo darbo rinkoje garantijas, tai:
• lanksčių darbo grafikų taikymas;
• vyresnio amžiaus gyventojų rėmimas ir palaikymas;
• darbo organizavimas, laikantis organizacinės kultūros bei palaipsnio planavimo ir
įgyvendinimo principų;
• tarpgeneracinių ryšių stiprinimas ir plėtojimas;
• darbo vietų vyresnio amžiaus darbuotojams kūrimas, ypač turintiems žemą kvalifikaciją,
panaudojant valstybinio sektoriaus lėšas;
• socialinės apsaugos garantijos.
7. ES šalyse narėse stebima tendencija, jog 40–50 metų darbuotojai gana sėkmingai dalyvauja
profesiniuose mokymuose, o nekvalifikuoti 55 metų ir vyresni darbuotojai dėl įvairių priežasčių
neretai lieka neįtraukti į profesinių mokymų programas. ES šalyse narėse didžiausią vyresnio
amžiaus asmenų profesinės reabilitacijos efektą garantuoja tokios priemonės:
• apmokymai smulkiojo verslo sektoriuje;
• asmenų, turinčių žemą pagrindinį išsilavinimą, poreikių paisymas;
• darbuotojų kaitos stabdymas skiriant daugiau dėmesio darbinių gebėjimų stokos
problemoms;
• mokymo iniciatyvos bei mokymo metodai, pritaikyti vyresnio amžiaus darbuotojams;
• tęstiniai mokymai;
• vyresnio amžiaus darbuotojų mokymas naujų technologijų;
• įdarbinimo ir mokymo veiksmai;
• specialios programos moterims.
8. Europos institucijos imasi veiksmų makro lygmenyje, tačiau amžiaus barjerų įveikimas
efektyviausias organizacijos lygmenyje, kuriame tiesiogiai dalyvauja ir savo vaidmenis atlieka
socialiniai partneriai. Geriausio rezultato būtų galima pasiekti derinant socialinių partnerių
veiksmus tiek mikro, tiek makro lygmenyse:
• Darbdavių svarbiausi veiksmai: su amžiumi susijusios politikos tobulinimas visuose
organizacijos lygmenyse, eksperimentuojant, kokius rezultatus duoda įtraukimas į darbą,
mokymai, kiti užimtumo segmentai; sąlygų, kuriomis individai galėtų planuoti savo karjeras,
kūrimas; darbo jėgos personalo, vadovų ir kito personalo įtraukimas į mokymus,
atsižvelgiant į amžių; pačių vyresnio amžiaus darbuotojų įtraukimas į diskusijas dėl amžiaus
barjerų panaikinimo; parama individams arba darbuotojų grupėms, kurie siekia tobulinti
iniciatyvas amžiaus barjerams įveikti; darbo stažo įtakos tyrimas (ypač kontroliuojant
išmokas); labiau horizontalios negu vertikalios karjeros pokyčių vyresniame amžiuje
skatinimas; tinkamai pasirinkti priemones, kurios yra skirtingos didelėms ir mažoms bei
vidutinio dydžio įmonėms.
• Vyresnio amžiaus darbuotojų vaidmuo: savo poreikių mokytis ir karjeros raidos įvertinimas;
mokymo poreikių aptarimas su vadovais; visų mokymo galimybių privalumų išnaudojimas;
jaunų žmonių vadovų vaidmens atlikimas; horizontalios, o ne vertikalios karjeros
pasirinkimas vyresniame amžiuje.
• Profesinių sąjungų vaidmuo: visų darbuotojų interesų atstovavimas, nepriklausomai nuo
amžiaus; įdarbinimo ir mokymo priemonių, kurios ištaisytų vyresnio amžiaus darbuotojų
patirtas nesėkmes, įtraukimas į kolektyvines sutartis; mokymų, atsižvelgiant į amžių,
113

pergyvenimas; pagalba vyresniems nariams atstovaujant savo interesus svarstant mokymo
bei karjeros raidos klausimus; tradicinės karjeros raidos modelių kaitos poreikio
pripažinimas.
• Vyriausybės vaidmuo: gali tiesiogiai finansuoti arba subsiduoti iniciatyvas; reguliuoti darbo
rinkos bei visuomenės sukeliamus amžiaus barjerus; teikti neprivalomą darbdavių skatinimą.
• Nevyriausybinių organizacijų vaidmuo: skatinti vietinės/regioninės ekonomikos regeneraciją
ir įveikti amžiaus barjerus; prisidėti prie projektų įdarbinant ir/arba mokant vyresnio amžiaus
darbuotojus bei padedant juos įdarbinti kitiems.
• Nacionalinių darbdavių ir profesinių sąjungų organizacijų vaidmuo makro lygmenyje:
nagrinėti ryšius tarp amžiaus ir užimtumo; švietimo ir informacijos kampanijų metu skleisti
gerosios praktikos pavyzdžius jų nariams; šviesti vietinės valdžios atstovus apie
susidariusias problemas dėl amžiaus barjerų.
9. Vyresnio amžiaus gyventojų integracijos į darbo rinką sėkmė priklauso nuo veiksmų bei politikos
socialinėse srityse:
• Švietimas: darbdavių supratimo apie amžiaus diskriminacijos ir vyresnio amžiaus darbuotojų
netekimo sukeliamas pasekmes augimas; visuomenės švietimas, siekiant pakeisti negatyvų
požiūrį į vyresnio amžiaus dirbančiuosius ir klaidinančius stereotipus.
• Užimtumo politika: vyriausybės neturėtų imtis jokių politinių veiksmų, kurie veikia prieš
egzistuojančius stimulus kompanijoms išlaikyti darbuotojus; bendros užimtumo politikos
poreikis, kuris kreipia didesnį dėmesį bedarbystės prevencijai ir vyresnio amžiaus darbuotojų
skatinimui tęsti darbinę karjerą; subsidijų teikimas darbdaviams, taikantiems trumpalaikes
priemones vyresnio amžiaus darbuotojams įdarbinti; amžiaus barjerų šalinimas kuriant darbo
vietas ir mokymo schemas valstybiniame sektoriuje; aktyvios užimtumo politikos plėtotė,
nukreipta į sunkiai integruojamas grupes, tokias kaip vyresnio amžiaus darbuotojai (pvz.,
darbo rinkos paslaugų tobulinimas); prevencinių priemonių darbo rinkos dalyviams ir
esantiems už jos ribų vystymas.
• Pensijos ir socialinės apsaugos politika: nacionalinei vyriausybei svarbu analizuoti ryšį tarp
pensijų, socialinės apsaugos, atleidimo išmokų su vyresnio amžiaus darbuotojų užimtumu.
Bent dviejose šalyse (Graikijoje ir Italijoje) toks ryšys veikė kaip barjeras gerąjai praktikai
tobulinti.
• Specialios iniciatyvos vyresnio amžiaus darbuotojams integruoti: svarbu skirti vidinį ir
išorinį įdarbinimą; vidinis įdarbinimas apima kai kuriuos vyresnio amžiaus darbuotojus,
tačiau kaip grupė vyresnio amžiaus darbuotojai lieka neintegruota. Galimos įtakos:
nepaisoma amžiaus limitų; skatina kompanijas imtis privalomų veiksmų programų, susijusių
su amžiumi ir užimtumu – publikuoti patarimus apie gerąją praktiką, skleisti informaciją
apie sėkmingas iniciatyvas, platinti literatūrą ir kursų medžiagą apie amžiaus sampratą;
mokymo standartų patvirtinimas; NVO, vykdančių atitinkamus projektus, rėmimas.
Neįgalių asmenų užimtumo didinimas
1. Visos ES šalys narės daugiau arba mažiau turi numačiusios ir savo įstatymuose įtvirtinusios
priemones invalidų integracijos ir užimtumo didinimui.
Lietuvoje įteisinta nuostata, kad invalidai, nepaisant invalidumo priežasties, pobūdžio, pasireiškimo
laipsnio, Lietuvos Respublikoje turi tas pačias teises kaip ir kiti Respublikos gyventojai.
Invalidams, negalintiems savarankiškai įgyvendinti savo teisių, visuomenė ir valstybė teikia
papildomą paramą ir garantijas. Pagrindiniai priemonių invalidams integruoti finansavimo šaltiniai
yra trys: valstybinio socialinio draudimo, valstybės biudžeto ir savivaldybių lėšos. Invalidų
reabilitacijos programoms, kaip ir kitai veiklai, lėšos gali būti skirtos iš Valstybės biuždeto, o taip
114

pat naudojamos invalidų visuomeninių organizacijų, Invalidų fondo, darbdavių, Užimtumo fondo,
labdaros organziacijų, privačių amenų ir kt. lėšos.
2. Neįgalių asmenų užimtumą skatina ir remia galimybė derinti invalidumo socialines išmokas su
pajamomis iš darbo. Tačiau ES šalys narės šiuo klausimu laikosi gana skirtingos strategijos.
Asmenys, kuriems nustatytas 45–55% darbingumo lygis: Lietuva leidžia pilną invalidumo
socialinių išmokų ir darbo pajamų sumavimą. ES šalys narės, kurios šį klausimą reglamentuoja,
sumavimą leidžia, kol pajamos neviršija tam tikros sumos, kitaip taiko reikalavimą nuraukti
profesinę veiklą, mažina invalidumo piniginės socialinės išmokos sumą arba nutraukia jos
mokėjimą.
Asmenys, kuriems nustatytas 30–40% darbingumo lygis: ES šalys narės, kurios reglamentuoja
invalidumo socialinės išmokos derinimą su pajamomis iš darbo, laikosi skirtingų strategijų:
ribojama darbo pajamas; reikalauja, kad asmuo dirbtų tik tam tikrose veiklose, patvirtintose
kompetentingos administracijos; darbinė veikla turi atitikti neįgalaus asmens fizinę būklę ir nekeisti
jo/jos galimybių dirbti; iš dalies su darbo pajamomis leidžia sumuoti invalidumo pensijas, bet ne
kitas invalidumo socialines išmokas; mažina invalidumo socialinės išmokos sumą; atitinkamai
trumpinamas užimtumo laikas ir mažinamas uždarbis; darbo pajamos nedraudžiamos socialiniu
draudimu; suspenduojama neįgalumo pensija ir nutraukiamas invalido statuso galiojimas, jeigu
asmuo pradeda dirbti darbą, panašų į turėtą iki neįgalumo įgijimo.
3. Įstatymai tiek Lietuvoje, tiek ES šalys narės, numato įvairių neįgaliems asmenims teikiamų
priemonių finansavimą. Iš valstybės biudžeto gali būti finsanuojamos priemonės: invalidų
reablitacijos programos; mokymosi stipendijos; lengvatos arba subsidijos įmonėms, gaminančioms
kompensacinę techniką neįgaliesiems; finansinę paramą neįgaliems asmenims, norintiems pradėti
komercinę–ūkinę veiklą.
4. Lietuvoje, kaip ir kai kuriose ES šalyse narėse, teikiamos mokestinės lengvatos su invalidumu
susijusioms socialinėms įmokoms bei mokesčiams. Lietuvoje ir kai kuriose ES šalyse narėse
išmokos neįgaliesiems neapmokestinamos, o asmens pajamų mokesčiui taikomas padidintas
neapmokestinamas minimumas. Kitose šalyse laikomasi skirtingos strategijos: kai kurios socialinės
išmokos arba jų dalis apmokestinamos; neapmokestinami trečios šalies priedai. Didesnė šių
priemonių diferenciacija priklauso nuo invalidumo grupės/laipsnio.
5. Siekiant darbo rinkoje išlaikyti neįgalius darbuotojus, Lietuvos įstatymuose numatyta, kad
invalidai dirba, užsiima naudinga veikla pagal savo sugebėjimus, interesus ir galimybes.
Sprendimus dėl invalido bendrojo ir profesinio darbingumo netekimo laipsnio, darbo pobūdžio ir
sąlygų priima invalidumo nustatančios komisijos. Invalidumą nustatančių komisijų sprendimai yra
privalomi darbdaviams ir kitiems su tuo susijusiems subjektams. Neįgaliesiems teikiamos
garantijos: darbo vietos steigimas ir išsaugojimas; teisė pasirinkti darbą pagal savo fizinę ir psichinę
būklę, profesinį pasirengimą ir interesus, verstis kita įstatymais nedraudžiama veikla; likti įmonėje
ir būti perkeltam į sveikatą atitinkantį kitą darbą įmonėke, kurioje įgavo invalidumą dėl suluošinimo
darbe ar profesinio susirgimo; darbo vietų neįgaliesiems kvotos; lengvatos pradedant komercinę–
ūkinę veiklą arba organizuojant verslą.
ES šalyse narėse, siekiant neįgaliuosius grąžinti į aktyvų gyvenimą, taikomos priemonės,
garantuojančios preferencijas įsidarbinant neįgaliems asmenims:
• Įpareigojimai darbdaviams: darbo vietų neįgaliesiems kvotos; tinkamos neįgaliam asmeniui
darbo vietos parinkimas; darbo vietos neįgaliąjam įrengimas; įmonėje dirbusių ir sužalotų
asmenų įdarbinimas; socialinio draudimo įmokų mokėjimas.
Sunkesnį neįgalumą turinčių amenų išlaikymui darbo rinkoje darbdaviams keliami
papildomi reikalavimai: vietoje neįgaliųjų įdarbinimo kvotų leidžiama samdyti neįgalius
115

asmenis tam tikriems darbams atlikti; valstybinėje tarnyboje neįgaliems asmenims
rezervuojamos darbo vietos; esant kitoms lygioms sąlygoms, priimant į darbą prioritetas
teikiamas neįgaliems asmenims; nupirkti nustatytą skaičių produktų, pagamintų neįgalių
asmenų.
• Lengvatos darbdaviams: grantai, įdarbinusiems neįgalius asmenis arba sukūrusiems jiems
darbo vietas; subsidijos darbo vietos pritaikymui; valstybė sumoka įmokas, kurias turėtų
įmokėti darbdaviai; rezervuojamos darbo vietos automobilių aikštelėse, keleiviniuose
liftuose; kt.
Sunkesnį neįgalumą turinčių amenų išlaikymui darbo rinkoje leidžiamas punkto dėl
neįgaliųjų įdarbinimo įtraukimas į kolektyvinius susitarimus.
• Specialios priemonės specialioms neįgalių grupėms: aprūpinama kompensacine technika,
neįgalaus dirbančiojo asistentu; teikiama piniginė parama darbo migracijai; specialios
priemonės tik tam tikroms neįgalių gupėms (pavyzdžiui, akliesiems, kt.).
6. Profesinės reabilitacijos (mokymų) procese Lietuvoje neįgalieji ugdomi, mokomi atsižvelgiant į
jų sugebėjimus, polinkius, fizinę ir psichinę būklę bendrose ugdymo, mokymo įstaigose
gyvenamojoje vietoje, namuose arba specialiose įstaigose. Invalidai aprūpinami ugdymo, mokymo
priemonėmis, jiems pritaikoma mokymosi vieta. Pasirinkti ir įsigyti profesiją invalidai orientuojami
pagal ŠMM ir SAM parengtą programą. Profesinės ir socialinės invalidų reabilitacijos priemonės
apima: pagalbą profesijai bei specialybei įsigyti, išmokti amato, darbo vietos steigimą ir
išsaugojimą, kvalifikacijos kėlimą, perkvalifikavimą, protezinę pagalbą, aprūpinimą ortopedinėmis
priemonėmis, surdo, tiflo ir kitokia kompensacine technika, prisitaikymą gyvenime, psichologinė ir
kitokią pagalbą, aplinkos pritaikymą specifiniams invalidų poreikiams ir kt. Priimant į aukštąsias ir
aukštesniąsias mokyklas invalidams teikiamas pirmumas, esant kitoms vienodoms sąlygoms.
ES šalyse narės taiko platų spektrą profesinės reabilitacijos priemonių:
• Teikiamos profesinės integracijos (reabilitacijos) paslaugos: profesinis orientavimas,
permokymas, kvalifikacijos kėlimas.
• Profesinės reabilitacijos (profesinis permokymas) įgyvendinimo aplinkybės: laikomasi
gydymo specialistų rekomendacijų; vykdomas psichotechninis testavimas, teikiama
psichologinė pagalba; ribojamas reabilitacijos laikotarpis.
• Profesinės integracijos (reabilitacijos) paslaugų finansavimo šaltiniai: valstybės biuždetas,
socialinės apsaugos fondai, darbo rinkos fondai, kt.
• Finansuojamos profesinės integracijos (reabilitacijos) pobūdis: mokymosi metu mokama
invalidumo pensija arba jos dalis; mokamos mokymosi stidendijos profesinės reabilitacijos
metu; skiriamos specialios stipendijos pirminiam darbo užmokesčiui naujoje darbinėje
veikloje; išmoka susieta su darbo užmokesčiu; teikiamos subsidijos mokymams.
7. Profesinės reintegracijos atveju Lietuvoje, kaip ir daugelyje ES šalių narių, taikoma daugelis
analogiškų priemonių, kaip ir siekiant darbo rinkoje išlaikyti neįgalius darbuotojus: taikomi
įpareigojimai darbdaviui laikytis neįgalių asmenų įdarbinimo kvotų, parinkti ir/arba pritaikyti
neįgaliąjam tinkamą darbo vietą; invalidams, norintiems dirbti, tačiau negalintiems rasti darbo
atviroje darbo rinkoje, sudaromos sąlygos dirbti specializuotose įmonėse, siūlomas profesinis
orientavimas, specialus transportavimas į darbą ir iš darbo, darbo vietų pritaikymas, parama savo
verslui pradėti, kt.
Sunkesnio neįgalumo atveju gali būti subsidijuojami darbdaviai, kurie specialiuose centruose
įdarbina neįgaliuosius mažiausiai metus (tačiau manoma, kad jose dirbantiems neįgaliesiems
mažėja galimyės patekti į atvirą darbo rinką.); jiems kompensuojamos neįgalių darbuotojų
transportavimo išlaidos; apmokamas atlyginimas neįgalaus dirbančiojo asistentui; taikoma
prisitaikymo pašalpa.
116

8. Neįgaliųjų asmenų užimtumui didinti ES lygmenyje parengos direktyvos, nuolat vykdomi
taikomų priemonių neįgalių asmenų integracijai į darbo rinką socialiniai tyrimai, kuriais siekiama
atskleisti taikomų priemonių efektyvumą. Tyrimų metu nustatytos būdingos neįgalių asmenų
įdarbinimo ES šalių narių įmonėse tendencijos:
• Svarbiausią vaidmenį neįgaliųjų užimtumo didinimui atlieka finansinės priemonės, tačiau
dažnai jos neatitinka nei darbuotojų poreikių, nei darbdavių poreikių, nei technologinių
procesų, nei darbo rinkos sąlygų. Neįgalių darbuotojų darbo užmokesčiai paprastai mažesni
nei neįgalumo neturinčių darbuotojų. Politikos, kuriomis siekiama padidinti užimtumą
mažinant socialinių pašalpų mokėjimą, paprastai žlunga.
• Nors vienose iš tirtų šalių taikoma kvotų sistema, kitose vietoje jos taikoma įteisinta
antidiskriminacija, abiejų poveikis mažoms ir vidutinėms įmonėms neįgaliųjų įdarbinimo
prasme mažai skiriasi.
• Privalomą sveikatos ir sužalojimų darbe draudimą darbdaviai traktuoja kaip kliūtį
neįgaliesiems įdarbinti.
• Profesiniai mokymai tarp neįgalių dirbančiųjų nėra labai populiarūs, tačiau dažniausiai jie
būtini, kadangi neįgalumas labiau paplitęs tarp darbininkiškų profesijų atstovų.
• Segregacija prasideda dar vaikystėje, kadangi neįgalūs vaikai mokosi specializuotose
mokyklose, neretai mažiau dalyvauja visuomeniniame gyvenime.
• Moterys ir vyresni asmenys su negalia bei asmenys, turintys sunkią negalią norėdami
integruotis į darbo rinką susiduria su gerokai didesnėmis kliūtimis, lyginant su kitais
neįgaliaisiais.
• Neįgaliųjų įdarbinimas retai vykdomas laikantis lygių galimybių ir kitų gerosios praktikos
reikalavimų.
• Neįgalių darbuotojų nepasitikėjimas ir žemas savęs vertinimas bei darbdavių ir bendradarbių
požiūris į neįgalius dirbančiuosius dar labiau menkina neįgaliųjų integracijos į darbo rinką
šansus.
• Tarpininkaujančių organizacijų vaidmuo yra lemiamas tiek neįgaliųjų įdarbinimo, tiek jų
pasirengimo integracijai etapuose.
9. Neįgaliųjų užimtumo politikos priemonės daugelyje ES šalių narių yra panašios ir apima: darbo
subsidijas, kurios teikiamos arba darbdaviams (pavyzdžiui, išlaidų kompensavimas), arba
darbuotojams (pavyzdžiui, darbo užmokesčio didinimas), specialios schemos darbo neįgaliųjų
vietoms pritaikyti, išmokos verslui pradėti.
10. ES šalys narės pripažįsta mokymų svarbą neįgaliųjų integracijai į darbo rinką, tačiau tyrimai
rodo, jog specializuotos mokymo įstaigos mažina neįgalių asmenų integracijos į atvirą darbo rinką
galimybes.
11. ES šalyse narėse neįgaliais tapusių žmonių reintgeracijos į darbo rinką pagrindinės priemonės
apima aktyvias užimtumo politikos priemones, jas derinant su privalomais teisiniais įpareigojimais.
Taikomos priemonės: užimtumo rėmimo schemos, darbo vietos įrangos/adaptacijos grantai, darbo
interviu vertėjo grantai, asmeninio skaitovo grantai ir kt.
12. Remiantis ES šalių narių patyrimu galima išskirti būtinas ir tarpusavyje neatsiejamai susijusias
sėkmingos neįgaliųjų integracijos į darbo rinką politikos priemonės:
• Platesnis ir sąmoningas darbdavių supratimas apie poreikį įdarbinti neįgalius asmenis,
norinčius dirbti. Darbdaviai turėtų sąmoniningai priimti neįgalių asmenų pravaikštas, kurios
kartais neišvengiamos dėl sveikatos būklės, susijusios su neįgalumu. Taip pat darbdaviai
neįgalius asmenis turėtų priimti, suprasdami jų gebėjimus ir galimybes dirbti. Taip pat
darbdaviai turėtų suprasti ir priimti tarpininkaujnčių organizacijų pagalbą.
117

• Darbuotojams reikalinga išsamesnė informacija apie galimybes integruotis į darbo rinką bei
specialias paramos jiems priemones. Neadekvati informacija dažniausiai susijusi su: (a)
priemonių finansavimo galimybėmis ir sąlygomis, (b) įdarbinimo ir mokymų organizavimo
tvarka, (c) kai kuriais praktiniais neįgalumo klausimais. Teisingos informacijos teikimas ir
gavimas būtinas ne tik darbo paieškų arba įdarbinimo, bet ir vėlesniuose etapuose. Šią misiją
sėkmingiausiai galėtų vykdyti tarpininkaujančias organizacijos.
• Būtina tarpininkaujančių tarp neįgaliųjų ir darbdavių organizacijų veikla: ryšių užmezgimas
su įmonėmis, priemonių neįgaliųjų integracijai į darbo rinką parinkimas ir adaptavimas, t.t.
Tarpininko veikla eliminuoja konkurencijos veiksnius neįgaliųjų kelyje į darbo rinką. Su
tarpininko pagalba neįgalieji pakelia savo profesinę kvalifikaciją, įgyja daugiau pasitikėjimo,
kt.
Neturinčių pagrindinio išsilavinimo asmenų užimtumo didinimas
1. Lietuvos įstatymai užimtumo bei nedarbo atvejams beveik nenumato garantijų, kurios būtų
siejamos su išsilavinimu. Asmenims be pagrindinio išsilavinimo integracijos į darbą socialinės
garantijos ir priemonės teikiamos bendrąja tvarka. Vis dėlto darbdavių organizacijos turi nuostatas
dėl nekvalifikuotų darbuotojų integracijos į darbo rinką: jų profesiniu mokymu galėtų rūpintis
atskiri darbdaviai, planuoja inicijuoti įmonių – narių darbuotojų profesinius mokymus, tačiau taip
pat orientuojasi į aukštesnės kvalifikacijos darbuotojus.
ES šalių narių praktikoje taikomos kai kurios priemonės, skirtos nekvalifikuotų darbuotojų
išlaikymui darbo rinkoje bei integracijai į darbo rinką.
2. ES šalyse narėse asmenų, neturinčių pagrindinio išsilavinimo, užimtumo didinimui skirtinguose
sektoriuose ir įmonėse taikomos priemonės:
• Nekvalifikuotų darbuotojų dalis nekomerciniame sektoriuje visada didesnė nei
komerciniame. Panašu, kad tai pasekmė nekomerciniame sektoriuje rengiamų susitarimų
„dėl užimtumo solidarumo“ ir „dėl konsoliduoto užimtumo” schemų, pagal kuriuos
teikiamos subsidijos nekvalifikuotų darbuotojų užimtumo programoms nekomerciniame
sektoriuje.
• Namudiniame sektoriuje pereinama prie darbuotojų profesionalizavimo, keliant atlyginimus,
tobulinant siūlomų paslaugų kokybę.
• Įvairių sferų socialiniai partneriai nacionalinio lygmens susitarimuose kolektyvinių
susitarimų pagrindu organizuoja specializuotus mokymus nekvalifikuotiems darbuotojams iš
tam tikrų ūkio veiklų – plieno, chemijos pramonės, vidaus vandenų navigacijos, spaudos,
grafikos meno, laikraščių leidybos.
• Kolektyviniais susitarimais susitariama dėl mokesčių mažinimo atskirose veiklose (chemijos
ir metalo apdirbimo pramonėse), jeigu ilgalaikiai bedarbiai, tame tarpe nekvalifikuoti,
įdarbinami nuolatiniam darbui.
• Mažos ir vidutinio dydžio įmonės bendradarbiauja spręsdamos, ar darbuotojų mokymai
padėtų išvengti jų atleidimų bei integruoti registruotus bedarbius.
• Nevyriausybinės organizacijos įgyvendina nekvalifikuotų darbuotojų profesinės integracijos
programas.
3. Kai kuriose ES šalyse narėse teikiamos piniginės garantijos, skatinančios nekvalifikuotų
darbuotojų užimtumą:
• taikomos įmokų lengvatos: mažinamos socialinės apsaugos įmokos už nekvalifikuotus
darbuotojus; pagal „pirmojo darbo kontraktą“ darbdaviai, įdarbinę jaunus nekvalifikuotus
darbuotojus gali gauti socialinės apsaugos įmokų lengvatas; teikiamos įmokų į socialinį
118

draudimą subsidijos darbdaviams, kurie įdarbina nekvalifikuotus 55 m. amžiaus ir vyresnius
darbuotojus;
• leidžiama susitarti dėl mokesčių lengvatų atskirose ūkio veiklose (pavyzdžiui, chemijos ir
metalo apdirbimo pramonėse), jeigu ilgalaikiai bedarbiai, tame tarpe nekvalifikuoti,
įdarbinami nuolatiniam darbui; darbdaviai gauna mokestines nuolaidas, jeigu jų darbuotojai
dalyvauja profesiniuose mokymuose arba stažuotėse vidutinio lygmens išsilavinimui įgyti;
• iš dalies finansuojamos profesinės integracijos priemonės: taikoma atskiroms gyventojų
grupėms (pavyzdžiui, vyrams arba moterims, vyresniems nei 45 m.); mokamos stipendijos
nekvalifikuotam jaunimui, dalyvaujančiam profesiniuose mokymuose;
• taikomos piniginės socialinės garantijos nekvalifikuotiems darbuotojams, skatinančios jų
integraciją į darbo rinką: minimalios pensijos didinimas asmenims, kurie dirbo
nekvalifikuotus darbus, gavo menkus atlyginimus ir todėl jų pensija nepakankama
pragyventi; profesijos ir darbo vietos suskirstytos į hierarchines grupes pagal kvalifikacijas ir
įtvirtinta, kad kiekvienos grupės darbuotojams negalima mokėti mažiau nei numatytas
valstybinis minimalus atlyginimas; specialios mokesčių nuolaidos taikomos žemai
apmokomiems darbuotojams, kurių darbo pajamos žemesnės nei 115% oficialaus
minimalaus atlyginimo, taip garantuojant nekvalifikuotų darbuotojų užimtumą;
nekvalifikuotiems darbuotojams išlaikomos socialinės pašalpos ir/arba mokami papildomi
priedai, jeigu darbuotojas dalyvauja mokymuose pradinėms kvalifikacijoms įgyti.
4. Nekvalifikuotų darbuotojų išlaikymui darbo rinkoje ES šalyse narėse pagrindinis vaidmuo tenka
socialiniams partneriams. Taikomos priemonės, dėl kurių susitaria socialiniai partneriai:
• Trišaliai susitarimai numato, kad darbdaviai ir profesinės sąjungos susitaria remti investicijas
į žinių įgijimą ir naujas technologijas; sudaryti galimybes darbuotojams tęsti mokymąsi;
didinti švietimo programų atvirumą; mažinti mokesčius atskirose ūkio veiklose, kuriose
nuolatiniam darbui įdarbinami nekvalifikuoti darbuotojai.
• Darbdavių lygmenyje siekiama didinti darbdavių kaip mokytojų vaidmenį, žmogiškųjų
išteklių plėtrai kurti regionines tarybas, sertifikavimo sistemą, diegti suaugusiųjų švietimo
tobulinimo priemones.
• Profesinės sąjungos inicijuoja galimybę dalyvauti mokymuose, neprarandant darbo
užmokesčio, rūpinasi dėl mokymų pasiūlos ir darbo rinkos bei pramonės paklausos
atitikimo, remia kūrimą sistemos, sudarančios galimybę nekvalifikuotiems darbuotojams
įgyti kompetencijas, siekia, kad būtų peržiūrėti nekvalifikuotų darbuotojų darbo užmokesčiai
ir sumažintos „žirklės“, steigia profesinių mokymų centrus, organizuoja kvalifikacijų kėlimo
kursus, kt.
• Vyriausybė inicijuoja darbo ir mokymo kontraktus, kuriais siekiama integruoti ieškantį
darbo nekvalifikuotą jaunimą; kuria ir skelbia nekvalifikuotų asmenų užimtumo didinimo
strategijas; teikia siūlymus įdarbinti ilgalaikius bedarbius be pradinės kvalifikacijos ir sudaro
galimybes jiems mokėti mažiau negu minimalus darbo užmokestis; prisiima atsakomybę
tobulinti „įgytų kompetencijų pripažinimo“ sistemą, kt.
5. Mokymų srityje ES šalys narės taiko:
• Tęstinius mokymus, prioritetą teikant nekvalifikuotiems darbuotojams; valstybiniame
lygmenyje tarp sektorių susitariame dėl tęstinių profesinių mokymų; taikoma schema –
“profesionalizacijos periodas”; kuriami praktinio mokymo centrai įmonėse; kuriamos naujos
studijų programos, profesijų standartai bei profesinių žinių ir gebėjimų katalogai; mokymų
procese laikomasi principų: individualizuoti mokymo būdai, ryšys tarp profesinio mokymo ir
darbo, su darbu susijusių žinių bei gebėjimų įgijimas.
• Profesiniai mokymai organizuojami kolektyvinių susitarimų pagrindu, įtraukiami punktai dėl
galimybių gauti specialias atostogas profesiniams mokymams, apmokami iš įmonės lėšų
119

(jeigu atitinka įmonės verslo interesus); profesinių mokymų rezultate suteikiami diplomai
arba profesinė kvalifikacija.
• Tobulinami dirbančių asmenų gebėjimai: įtvirtinamas privalomas registracijos ir
reintegracijos į švietimo sistemą amžius; asmenims be profesinio išsilavinimo (ypač
jaunimui iki 26 m., asmenims virš 40 m.) vykdomos specialios programos; kuriami
„Gebėjimų centrai“, kurių paskirtis – garantuoti geresnį švietimo/mokymų atitikimą darbo
rinkos poreikiams; mokymuose remiasi moderniomis technologijomis; žmogiškųjų išteklių
vystymo planai įtraukiami tik į didžiųjų organizacijų kolektyvines sutartis, kt.
6. Įdarbinimo galimybėms padidinti taikomos priemonės: kuriamos priemonės „mokinio“ statuso
prestižui kelti; kuriamos naujos profesijos; kuriamos naujos darbo vietos, ypač skatinamas darbo
vietų kūrimas trečiąjame sektoriuje, darbo vietų, susijusių su tradiciniais amatais, kūrimas; kuriama
sertifikavimo sistema.
7. Nekvalifikuotiems bedarbiams teikiamos specializuotos paslaugos:
• „paslaugos į namus“, skirtos nekvalifikuotiems darbuotojams (ypač moterims);
• personalizuota pagalba ieškantiems darbo mažai kvalifikuotiems asmenims: įsteigta
„integruojančio profesinio mokymo“ schema;
• nekomerciniame sektoriuje užimtumui skatinti kuriamos programos, susitarimai „dėl
užimtumo solidarumo“ ir „dėl konsoliduoto užimtumo” schemų, pagal kuriuos teikiamos
subsidijos nekvalifikuotų darbuotojų užimtumo programoms;
• nekvalifikuotam jaunimui integruoti numatytos priemonės, tarp kurių „pirmojo darbo
kontraktas“, įpareigojantis valstybinio ir privataus sektoriaus darbdavius priimti nustatytą
skaičių jaunų darbuotojų;
• darbas bendruomenėje siūlomas kaip viena iš užimtumo formų bedarbiams ir kitiems
nesėkmę patyrusiems asmenims; sudaromos galimybės įsitraukti į laikiną bendruomenei
naudingą veiklą, kuri padeda atgaminti darbo įgūdžius, tobulinti profesinius gebėjimus bei
kvalifikacijas; bendru atveju įdarbinimas bendruomenėje teikia (a) dalinės integracijos ir (b)
įdarbinimas ne visą darbo laiką galimybes.
IŠVADOS EMPIRINIO TYRIMO PAGRINDU
Sunkiai integruojamų asmenų: vyresnio amžiaus, neįgaliųjų bei asmenų be pagrindinio
išsilavinimo, charakteristikos
• Vidutinis amžius – 48 metai. Apie 80 proc. – daugiau kaip 45 metų amžiaus.
• Apie pusė sunkiai integruojamų asmenų neturi jokio profesinio išsilavinimo, apie 54 proc. turi
tik pradinį ar pagrindinį išsilavinimą.
• Virš 40 proc. sunkiai integruojamų asmenų gyvena kaimo vietovėse: 37 proc. kaimo vietovėse ir
8 proc. vienkiemiuose.
• Didesnė pusė – moterys (41 proc. vyrų ir 59 proc. moterų).
• Kas šeštas asmuo turi įsipareigojimų šeimai.
• Vidutinė nedarbo trukmė – 4 metai. Apie 40 proc. nedirba ilgiau kaip 3 metus.
• Vidutinė paskutinės registracijos darbo biržoje trukmė virš 11 mėnesių, tačiau apie 70 proc.
registruojasi darbo biržoje ne pirmą kartą.
120

Vyresnio amžiaus (45 metų ir vyresni) asmenys
Didžioji dalis (apie 70–80 proc.) vyresnio amžiaus DB klientų neturi stiprios motyvacijos grįžti į
darbo rinką, o daugiau galvoja kaip sulaukti pensinio amžiaus ar išeiti į priešlaikinę pensiją. Tokią
motyvaciją lemia jų neigiama patirtis dėl vyresnio amžiaus žmonių diskriminacijos darbo rinkoje,
paklausios profesijos neturėjimas, įsipareigojimai šeimai, o kaimo gyventojų tarpe – dar ir dideli
atstumai iki darbo vietos, visuomeninio transporto trūkumas.
Vyresnio amžiaus bedarbiams dažniau negu vidutiniškai būdinga baimė, nepasitikėjimas savo
jėgomis pasinaudojant įvairiomis DB siūlomomis priemonėmis ar paslaugomis. Todėl DB turėtų
skirti didesnį dėmesį šios klientų grupės konsultavimui, padrąsinimui ir pan.
Dalis vyresnio amžiaus DB klientų nesuinteresuoti dalyvauti siūlomose DB užimtumo rėmimo
priemonėse ar pasinaudoti užimtumo rėmimo bendrosiomis paslaugomis dėl to, kadangi abejoja dėl
jų realios naudos ar baiminasi, kad dėl amžiaus nesugebės jose dalyvauti. Taigi, kalbant apie šiuos
respondentus, galima įžvelgti ir tokią priežastį, kad jie negavo pakankamos paramos, „pastiprinimo“
iš darbo biržos, motyvuojant ar padrąsinant dalyvauti vienose ar kitose priemonėse.
DB siūlomos mokymo programos vyresnio amžiaus asmenims turėtų būti labiau adaptuotos jų
amžiui, įvertinant mažesnį pagyvenusių žmonių kompiuterinį raštingumą, supratimą apie šias
technologijas, baimę ir nepasitikėjimą savo jėgomis. Be to, būtų tikslinga didinti DB organizuojamų
mokymų grafiko lankstumą, nes kas 6–7 vyresnio amžiaus respondentas mokymo grafikus vertino
kaip nelanksčius.
Šios socialinės grupės asmenų tarpe būtų gana populiarus namudinis darbas (trečdalis neabejodami
imtųsi namudinio darbo, dar trečdalis dėl to nėra tikri). Dirbant su vyresnio amžiaus žmonėms DB
turėtų atkreipti dėmesį į vyresnio amžiaus žmonių nusiteikimą rinktis būtent tokio pobūdžio veiklą,
tuo labiau, kad ji išspręstų negalėjimo išvykti ilgesniam laikui toliau nuo namų, susisiekimo
trūkumo, įsipareigojimų šeimai, silpnesnės sveikatos problemas.
Gerinant vyresnio amžiaus asmenų įsitraukimą į savo verslą reikėtų atkreipti dėmesį į verslo kursų
prieinamumo gerinimą jų geografinio pasiekiamumo, turinio gerinimo prasme. Taip pat reikėtų
didesnio dėmesio vyresnio amžiaus klientų informavimui, konsultavimui, motyvavimui, nes dalis
respondentų nurodė, jog nesiima verslo, nes trūksta žinių, patirties.
Atkreipti dėmesį, kad siūlant mokymo programas ir darbą vyresnio amžiaus asmenims, būtina
atsižvelgti į jų įsipareigojimus šeimai. Jeigu tai kaimo gyventojas, jis negali DB siūlomų mokymo
programų laikotarpiu parduoti savo ūkio, gyvulių, nes tai yra jo pagrindinis pajamų šaltinis. Todėl
būtų tikslinga artinti mokymų vietą, sudaryti lankstų mokymų grafiką, kad tokie asmenys turėtų
realią, o ne teorinę galimybę pasinaudoti DB paslaugomis.
Neįgalūs asmenys
Neįgalieji, lyginant su kitomis analizuotomis grupėmis, labiau motyvuoti dalyvauti darbo rinkoje,
susirasti darbą. Tai atspindi jų aktyvesnis dalyvavimas BD siūlomuose mokymuose, aukštesnis
įsidarbinimo lygis pagal DB siūlymus, aktyvesnis dalyvavimas viešuosiuose darbuose, darbo klubų
veikloje ir kt.
Pagrindine savo bedarbystės priežastimi jie laiko savo negalią, silpnesnę sveikatą. Silpnesnė
sveikatos būklė, negalia jiems dažnai tampa kliūtimi dalyvaujant įvairiose DB priemonėse,
121

programose. Galima manyti, kad geresnis aplinkos pritaikymas, daugiau ir geresnių specialiųjų
priemonių padėtų kai kuriems iš neįgalių asmenų užsitikrinti palankesnius šansus pasinaudoti DB
pagalba, įsidarbinti ar įsitvirtinti darbo vietoje. Kas penktas neįgalus DB klientas pažymėjo aplinkos
pritaikymo reikšmę, akcentavo, kad norint dirbti ypatingai svarbus darbo aplinkos pritaikymas.
Neįgalieji patiria neigiamą visuomenės ir ypatingai darbdavių požiūrį, diskriminaciją darbo rinkoje
dėl savo poreikių specifikos. Dauguma darbdavių nesidomi ir nėra pakankamai informuoti apie
galimybes įdarbinti neįgaliuosius. Visuomenės ir darbdavių švietimo akcijos, informavimo
kompanijos turėtų padėti keisti susiformavusius stereotipus, kad neįgalieji negali dirbti, netinka
darbo rinkai ar kelia daug problemų darbdaviui. Būtų tikslinga parengti darbdavių informavimo
apie neįgaliųjų dalyvavimo darbo rinkoje galimybes, privalumus strategiją ar ilgalaikį planą.
Galima būtų teigti, kad pakankamas aplinkos pritaikymas ir aprūpinimas specialiosiomis
priemonėmis dalinai prisidėtų prie šios problemos sprendimo. Todėl būtų reikalingas tikslingesnis
DB ir savivaldybių socialinės paramos tarnybų bendradarbiavimas, sprendžiant neįgalių asmenų
įdarbinimo problemas.
Neįgaliesiems turėtų būti siūlomos adekvačios profesijos, įvertinant jų negalios pobūdį, poreikių
specifiką. Kadangi negalios pobūdis gali būti labai skirtingas, o tai, savo ruožtu, įtakoja, kokią
darbinė veikla būtų labiausiai prieinama neįgaliam asmeniui, turėtų būti siūlomos įvairios DB
profesinio mokymo, neformalaus švietimo programos, tarpininkaujama įsidarbinant tinkamame
darbe. Ypatingai sudėtingas ir reikalaujantis specifinių paslaugų, lyginant su fizinės negalios
neįgaliaisiais, yra asmenų su psichikos ir elgesio sutrikimais įdarbinimas. Šiems neįgaliesiems,
skirtingai negu fizinės negalios asmenims, nereikia aplinkos pritaikymo, tačiau labai svarbios
socialinio darbo profesionalaus konsultavimo, palaikymo, darbdavių informavimo paslaugų. Savitų
paslaugų įsidarbinant ir dalyvaujant darbo rinkoje reikalauja turintys regėjimo ar klausos sutrikimus
asmenys.
Tuo būdu, neįgaliųjų užimtumo plėtojimas turi būti siejamas su negalios pobūdžiu, išskiriant tokias
grupes:
– judėjimo negalios,
– proto negalios,
– sergantys psichikos ligomis,
– regėjimo negalios, klausos negalios asmenys.
Lietuvoje turime net 48 specialiąsias internatines mokyklas, kuriose mokosi apie 2,8 tūlst vaikų.
Taigi, kasmet iš specialiųjų internatinių mokyklų išeina nemažai jaunimo su lengva proto negalia.
Jų dalyvavimui darbo rinkoje labai svarbus savivaldybės socialinių tarnybų ir darbo biržos
specialistų bendradarbiavimas. Tokiems jaunuoliams reikalinga kompleksiška pagalba, gal būt, net
specialios darbo biržos programos.
Ypatingą dėmesį reikėtų skirti pirmą kartą pripažintų invalidais įdarbinimui. 2004 m. pirmą kartą
buvo pripažintas invalidumas apie 3 tūkst. turinčių psichikos ir elgesio sutrikimus asmenų.
Atskiro asmens profesinė reabilitacija turi būti labai tikslinga tiek siūlomos įgyti profesijos, tiek
siūlomos darbo vietos prasme, įvertinant negalios pobūdį ir darbingumo laipsnį. Iš tyrimo matome,
kad profesinės reabilitacijos paslaugas gavo apie 7 proc. neįgalių DB klientų. Šios paslaugos būtų
aktualesnės tiems neįgaliesiems, kurie neturi galimybių nepasiekti darbo biržą, dėl negalios negali
išeiti iš namų.
Trūksta profesinės reabilitacijos programų įvairovės. Profesinės reabilitacijos programos per
mažai orientuotos į konkrečią darbo vietą, todėl programą baigęs neįgalus asmuo dažnai taip ir
nesuranda darbo vietos, kurioje jis būtų pageidaujamas ir galėtų dirbti. T.y. egzistuoja atotrūkis tarp
122

profesinės reabilitacijos programų rengiamų darbuotojų ir realios darbo vietų pasiūlos. Būtų
tikslinga, kad konkretaus neįgalaus asmens profesinė reabilitacija būtų nukreipta į gana konkrečios
darbo vietos poreikius.
Reikėtų siekti tampresnio DB ir darbdavių bendradarbiavimo, nes kitu atveju nėra pakankamai
informacijos, ką turi duoti profesinės reabilitacijos programa – kokias konkrečias žinias ir įgūdžius
konkrečiai darbo vietai. Taip pat, kokios specialios priemonės ir aplinkos pritaikymas būtinas tai
darbo vietai. Planuojant asmens profesinę reabilitaciją pagrindinį dėmesį reikėtų skirti darbuotojo
parengimo ir darbo vietos suderinimui.
Svarbus vaidmuo vykdant profesinę reabilitaciją tenka profesinės reabilitacijos konsultantams. Nuo
jų kvalifikacijos priklauso profesinės reabilitacijos kokybė ir neįgalaus asmens galimybės
integruotis į darbo rinką.
Neįgaliųjų įsidarbinimui, kaip ir verslo plėtrai, labai svarbu įvertinti neįgaliųjų išsimokslinimo lygį,
kuris iš esmės lemia įsidarbinimo ir verslo plėtros galimybes. Lietuvos gyventojų ir būstų surašymo
duomenimis 2001–aisiais metais tik 8% neįgaliųjų turėjo aukštąjį išsilavinimą, 17% - aukštesnįjį ir
22% – vidurinįjį išsilavinimą. Šio tyrimo duomenys panašūs, tik leidžia patikslinti, kad 26 proc.
registruotų DB neįgaliųjų turi vidurinį išsilavinimą su profesine kvalifikacija. Tai gali būti kaip
pakankamas pagrindas įsidarbinimui, tačiau į verslo plėtrą būtų tikslingiau orientuoti turinčius
aukštesnį išsilavinimą. Iš tų respondentų, kurie norėtų imtis verslo, bet nesiryžta to daryti,
dažniausia priežastis lėšų trūkumas, taip pat žinių ar patirties trūkumas. Kita vertus, verslo pagrindų
kursus nurodė lankę tik apie 12 proc. respondentų. Kursų nelankymą lemia negalia, tolimi atstumai,
taip pat ir kursų programos turinys. Taigi, vėl susiduriame su aplinkos pritaikymo trūkumais,
specialaus transporto poreikiu, tikslingesnių ir lankstesnių mokymo programų poreikiu.
Lietuvoje kuriami neįgaliųjų verslo centrai teikia paslaugas norintiems imtis savo verslo, tačiau bent
kol kas jie nėra labai populiarūs. Tyrimo metu 29 proc. respondentų nurodė, kad yra girdėję apie
neįgaliųjų verslo konsultavimo centrus, tačiau tik 3 proc. jomis pasinaudojo. Taigi, galvojant apie
galimybes labiau paskatinti neįgaliuosius plėtoti verslą, būtų reikalinga plėsti verslo konsultavimo
centrų veiklą, aktyviau bendradarbiauti DB su šiais centrais, pvz., rengiant bendras programas
neįgaliųjų verslo plėtrai.
Neįgaliesiems, siekiantiems kurti savo verslą ypatingai svarbus motyvacijos, psichologinio
palaikymo imtis verslo skatinimas; pažangios patirties apie neįgaliųjų verslą sklaida visuomenėje.
Ypatingai aktualus klausimas yra aplinkos pritaikymas. Pirmiausia todėl, kad aplinkos pritaikymas
konkrečioje verslo vietoje, įmonėje, atsižvelgiant į atskiros negalios specifiką, yra ganėtinai brangi
paslauga. Neabejotina, kad norintis plėtoti verslą neįgalusis turėtų gauti papildomą paramą aplinkos
pritaikymui. Būtų svarbu iš anksto žinoti tokios paramos skyrimo kriterijus, dydžio apskaičiavimo
principus ir pan.: kas, kokiomis aplinkybėmis ir į kokio dydžio paramą aplinkos pritaikymui gali
pretenduoti.
Dalis neįgaliųjų, kaip ir vyresnio amžiaus DB klientų turėtų būti labiau darbo biržos motyvuojami
ar padrąsinami dalyvauti vienose ar kitose DB priemonėse, programose, paslaugose.
Šios socialinės grupės asmenų tarpe ypatingai paklausus yra darbas nepilną darbo dieną, darbas
pagal lankstų darbo grafiką ir namudinis darbas (57 proc. neabejodami imtųsi namudinio darbo).
Dirbant su neįgaliaisiais DB turėtų atkreipti dėmesį į neįgaliųjų nusiteikimą rinktis būtent tokio
pobūdžio veiklą, tuo labiau, kad ji išspręstų, specialaus transporto paslaugų trūkumą, silpnesnės
sveikatos problemas.
Įvertinant tai, kad turima kvalifikacija tampa pagrindine išlikimo šiuolaikinėje darbo rinkoje sąlyga,
123

neįgaliesiems, šalia kitų problemų, iškyla ir persikvalifikavimo problema. Remiantis lygių
galimybių bei nediskriminacijos principais, tai reikštų, kad persikvalifikavimo aplinka, programos ir
kt. turėtų atitikti neįgaliųjų specialiuosius poreikius. Todėl bendradarbiavimas tarp darbo biržų ir
darbo rinkos mokymo tarnybų tampa būtinu planuojant tokių mokymų apimtis, programų specifiką
ir sudarant tinkamas aplinkos sąlygas (aplinkos pritaikymas, specialiosios kompensacinės
priemonės, asistentų paslaugos ir kt.).
Neturintys pagrindinio išsilavinimo asmenys
Įvertinant nedidelę asmenų, neturinčių pagrindinio išsilavinimo motyvaciją mokytis ir ribotus
gebėjimus mokytis, siekiant gerinti jų įsidarbinimo galimybes svarbu skirti pakankamai dėmesio
tiek jų motyvavimui, tiek adaptuotų programų parengimui.
Šios socialinės grupės charakteristikos:
- kas ketvirtas asmuo turi įsipareigojimų šeimai,
- 84 proc. turi tik pradinį išsilavinimą ar net jo neturi,
- trečdalis yra vyresni kaip 45 metų amžiaus,
- vidutiniškai nedirba 3,9 metų, o kas penktas nedirba 5 ir daugiau metų,
- beveik pusė (47 proc.) gyvena kaime,
- virš 90 proc. neturi kompiuterio ir interneto, nemoka ir nenori išmokti jais naudotis,
- 96 proc. nedalyvauja jokių visuomeninių organizacijų veikloje
Jiems reikalinga kompleksiška pagalba, kurios negali užtikrinti vien DB, reikalinga pasitelkti kitas
užimtumo rėmimo politiką įgyvendinančias savivaldybių institucijas bei įstaigas.
DB klientams reikalingas kryptingas ir išsamus profesinis konsultavimas dėl galimų rinktis
profesijų, kadangi tyrimo metu apie 70 proc. neturinčių profesijos asmenų negalėjo atsakyti į
klausimą, kokią profesiją jie norėtų rinktis.
Virš 40 proc. iš neturinčių pagrindinio išsimokslinimo nurodė negavę pasiūlymų dalyvauti
profesiniuose mokymuose. Tai verčia manyti, kad Lietuvoje nėra išvystyta profesinio mokymo
sistema asmenims, kurie neturi pagrindinio išsilavinimo.
Pensinio amžiaus asmenys
Kalbant apie pensinio amžiaus asmenų nusiteikimą ir pageidavimus dalyvauti darbo rinkoje, kad ir
nedidelė tyrimo imtis leidžia įžvelgti tendenciją, kad tik sulaukusių pensinio amžiaus tarpe norėtų
dirbti žymiai didesnė dalis, negu jau vyresnių kaip 65 metų. Tik ką išėjusių į pensiją respondentų
atsakymai rodo, kad jie dažniausiai nusiteikę tęsti savo darbinę karjerą. Tuo būdu, plečiant asmenų
įtraukimą į darbo rinką būtų svarbu sudaryti galimybes išėjusiems į pensiją nepertraukiamai tęsti
darbinę veiklą, kadangi vėliau ši motyvacija sumažėja.
Tyrimas parodė, kad jaunesni, t.y. tik išėję į pensiją asmenys orientuojasi į darbą pagal pastovią
darbo sutartį ir darbą pilną darbo dieną, tuo tarpu vyresnių asmenų pageidavimai dažniau nukreipti į
nepilnos darbo dienos, darbo pagal lankstų grafiką ar namuose pasirinkimą.
Kalbant apie galimą darbo vietą, galima sakyti, kad respondentų mobilumas nėra didelis ir apie 70
proc. pageidauja darbo prie namų, kad nereikėtų važinėti, 16 proc. sutiktų dirbti šiek tiek toliau, bet
tik toje pačioje savivaldybėje.
Žmonės, išėję į pensiją, nėra nusiteikę aktyviai ieškoti darbo. Kaip galima spręsti iš toliau
analizuojamų atsakymų, tai gali būti susiję tiek su neigiama darbdavių ir visuomenės nuostata į
124

pagyvenusius asmenis, tiek su mažu atlyginimu (todėl, gal būt, dažniau pasirenkama neįforminta
veikla globos sektoriuje, remonto sferoje ir t.t.) ar kt. Todėl pensinio amžiaus asmenys darbą
dažniausiai susiranda klausinėdami pažįstamų, kreipdamasi tiesiogiai į darbdavius. Tik vienetai
pasinaudoja darbo biržos paslaugomis.
Kompiuterių kursai, kuriuos siūlo dabartiniu metu viena iš vykdomų Lietuvos pensininkų sąjungos
„Bočiai“ programų yra labai paklausi, tik ne visi pageidaujantys turi viltį juose galėti dalyvauti.
Pensinio amžiaus asmenų žemas dalyvavimo darbo rinkoje lygis yra apspręstas nusitovėjusių
tradicijų ir požiūrio visuomenėje bei darbdavių tarpe, kad seni žmonės netinkami darbo rinkai dėl
savo amžiaus, silpnesnės sveikatos ir mažesnio darbo našumo. Šią stigmą jaučia ir patys pensinio
amžiaus žmonės, todėl nepasitiki savo jėgomis ir galimybėmis būti naudingais jų būklę
atitinkančiose darbo vietose. Tik išėję į pensiją asmenys dažnai yra motyvuoti tolimesnei darbinei
veiklai, bet negaudami patarimų, konsultacijų, “pastiprinimo“ iš DB, SoDros, kitų institucijų yra
priversti pasirinkti nedirbančio pensininko dalią arba užsiimti neįforminta darbine veikla.
Visi respondentai
Taigi, apibendrinant visas tyrimo išvadas – tyrimas leidžia teigti, kad DB klientams – vyresnio
amžiaus asmenims, neįgaliems asmenims, asmenims be pagrindinio išsilavinimo yra būdinga žema
motyvacija įsidarbinti ir dirbti, taip pat mokytis, įgyti profesiją ar persikvalifikuoti. Pirmiausia ši
žema motyvacija susijusi su jų ilgalaikiu buvimu bedarbių gretose. Žemą motyvaciją įtakoja ir
objektyvios sąlygos: daugelis šių grupių asmenų pragyvena iš asmeninio pagalbinio ūkio, turi
slaugomų ar globojamų šeimos narių, gyvena nuošaliose vietovėse, kuriose neišvystyta
visuomeninio transporto infrastruktūra, kas apsunkina jų dalyvavimą DB siūlomuose mokymuose ar
įsidarbinimą. Motyvaciją įtakoja ir žemas darbo užmokestis, taip pat baimė ir nepasitikėjimas savo
jėgomis. Su sunkiai integruojamų asmenų įdarbinimu susijusios (atsakingos) institucijos (NDNT,
DB, LDRMT) neskiria pakankamai dėmesio bendradarbiavimui, teikiamų paslaugų
individualizavimui, o tai yra būtina dirbant su ilgalaikiais bedarbiais, socialiai pažeidžiamų grupių
asmenimis.
125

PASIŪLYMAI
1. Dėl teisinė bazės tobulinimo
Įstatymuose numatyti galimybę įdarbinti ilgalaikius bedarbius be pradinės kvalifikacijos, sudarant
galimybes jiems mokėti mažiau negu minimalus darbo užmokestis.
Numatyti neįgaliųjų integracijos įstatyme, kad įsidarbinusio neįgalaus asmens asistentui (palydovui,
skaitovui, gestų kalbos vertėjui) mokėti atlyginimą (arba išmoką).
Socialinių paslaugų įstatyme numatyti specialių transporto paslaugų nuvežant į darbą ir iš darbo
neįgaliuosius iš vietų, kur neišvystytas visuomeninis transportas arba jeigu dėl sunkesnės negalios
negali juo naudotis. Arba darbdaviui kompensuoti tokio darbuotojo vežiojimo išlaidas.
Mokesčių sistemoje numatyti mažesnius mokesčius įmonėms, kurios nuolatinai įdarbina
nekvalifikuotus darbuotojus. Arba teikti socialinio draudimo įmokų lengvatas darbdaviams už tokių
asmenų nuolatinį įdarbinimą.
Teikti darbdaviams mokestines lengvatas, jeigu jų nekvalifikuoti darbuotojai dalyvauja
profesiniuose mokymuose. Arba patys nekvalifikuoti darbuotojai gali gauti priedus, jeigu jie
mokosi darbo metu.
Socialinių paslaugų įstatyme įtvirtinti nuostatą, kad plėtojant pagalbos namuose paslaugas
savivaldybė aktyviai bendradarbiauja su TDB, siekiant įdarbinti sunkiai integruojamus asmenis
(SIA).
Pasiūlymai LR Užimtumo rėmimo įstatymui:
- 2 str. – prie asmenų, turinčių įsipareigojimų šeimai turėtų būti priskirtos moterys turinčios
vaikų iki 8 metų amžiaus;
- 3 str. 4 punktas papildyti pratęsiant sakinį “ bei orientuojantis į rėmimo priemonių kuo
didesnį individualizavimą“.
- 8 str. 4 punktas- teritorinėms darbo biržoms bendradarbiauti su savivaldybės institucijomis
derinant užimtumo rėmimo priemones, nukreipiant klientus į socialinių paslaugų tarnybas
konsultacijoms.
- Įstatyme įtvirtinti nuostatą, kad darbo rinkos mokymo tarnybos naudoja „mobilią“ mokymo
formą, t,y. arčiau klientų, ne tik savo centruose.
- 13 str. papildyti, kad TDB ne tik registruoja laisvas darbo vietas, bet ir surenka informaciją
apie įmones, kurios nusiteikusios įdarbinti neįgaliuosius.
- 14 str. papildyti punktu- rengiant darbdavių apklausas rinkti informaciją apie neįgaliųjų,
vyresnio amžiaus asmenų ir asmenų be kvalifikacijos įdarbinimo galimybes, požiūrį.
- 31 str. - vietinio užimtumo iniciatyvų projektus leisti įgyvendinti bet kurioje seniūnijoje,
jeigu plėtojamos pagalbos namuose seniems ar neįgaliems žmonėms paslaugos.
- 32 str. neįgaliesiems, pradedantiems savo verslą, skirti specialią subsidiją aplinkos
pritaikymui, papildomos kokybiškesnės kompensacinės technikos įsigijimui.
- įstatyme suformuluoti straipsnį apie DB darbuotojų, dirbančių su sunkiai integruojamais
asmenimis papildomus mokymus bei reguliarios supervizijos paslaugų teikimą.
126

2. Dėl Lietuvos darbo biržos veiklos tobulinimo
Bendradarbiaujant su vietos darbdaviais, atskirai fiksuoti namudinio bei sutrumpinto darbo laiko,
darbo rotacijos darbo vietas, suteikiant SIA prioritetines sąlygas jas užimti.
Kartą per ketvirtį SST informuoti apie TDB registruotus asmenis, galinčius teikti socialines
paslaugas.
Išsiaiškinti vietos NVO galimybes panaudoti SIA darbą ir skatinti jas įdarbinti šios bedarbių grupės
atstovus.
Bendradarbiajant su NVO skatinti socialinių paslaugų, didinančių SIA užimtumą, teikimą (pagalba
namų ūkio darbuose, vaikų priežiūra, individualios transportavimo į darbą ir iš darbo paslaugos,
darbo asistentas neįgaliąjam).
Kartu su asociacija “Langas į ateitį” plėtoti neįgaliųjų, vyresnio amžiaus asmenų, nekvalifikuotų
darbuotojų apmokymus pradinio kompiuterinio raštingumo.
Bendradarbiaujant su profesinio rengimo įstaigomis, ieškoti galimybių priartinti darbo rinkos
mokymą prie SIA gyvenimo vietų (didesnės gyvenvietės, rajonų centrai); orientuotis į
individualizuotą SIA profesinį mokymą.
Bendradarbiaujant su savivaldybių socialinėmis tarnybomis pasmet rengti ir teikti rajono/miesto
Tarybai svarstyti sunkiai integruojamų asmenų užimtumo didinimo planus.
Taikant neįgaliesiems aktyvios darbo politikos priemones, derinti jas su savivaldybės vykdomomis
neįgaliųjų gyvenamosios aplinkos bei būsto pritaikymo priemonėmis, tuo didinat neįgalaus asmens
judėjimo laisvę bei įsidarbinimo motyvaciją.
Rengti visuomenės ir darbdavių švietimo kampanijos apie socialiai pažeidžiamų grupių įdarbinimą,
strategiją.
Aktyviau vykdyti darbdavių informavimo apie SIA įdarbinimą kompanijas:
• spaudoje akcija “Darbas visiems”;
• darbdavių kvietimas į užsiėmimus su SIA;
• parengimas specialios medžiagos darbdaviams apie SIA įdarbinimo galimybes bei tokio
įdarbinimo ekonominę bei socialinę naudą;
• populiarinti darbdavių, kaip SIA mokytojų vaidmenį.
Socialiai remtinų asmenų tarpe aktyviau vykdyti įsidarbinimo patrauklumo didinimo informacines
kompanijas:
• organizuoti nedirbančių neįgaliųjų susitikimus su dirbančiais neįgaliais (ar dalyvavusiais
aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse)
• organizuoti darbo vietų neįgaliems muges;
• organizuoti konsultavimą grupėse įmonėse, kur dirba neįgalieji ar kiti SIA;
• parengti video medžiagą SIA “Pradėjau dirbti”.
Bendradarbiaujant su profesinės reabilitacijos įstaigomis, didinti profesinės reabilitacijos taiklumą,
t.y. užtikrinti, kad profesinė reabilitacija kuo labiau būtų orientuota konkrečiai darbo vietai užimti.
127

Plėsti galimybes išėjusiems į pensiją asmenims nepertraukiamai tęsti darbinę veiklą.
Bendradarbiaujant su teritorinių SoDrų skyriais, nukreipti besitvarkančius pensijų dokumentus
asmenis į DB, pas konkretų specialistą. Apsvarstyti galimybę TDB paskirti atskirą specialistą (bent
jau didesnių miestų) darbui su į pensiją išeinančiais asmenimis, kuris tarpininkautų pensininkui
pasirenkant jo situaciją atitinkantį darbą.
Didinti SIA įdarbinimo konsultavimo kryptingumą. Tobulinant įdarbinimo paslaugų
individualizavimą, reikėtų užtikrinti, kad kiekvienas SIA turėtų aiškiai apibrėžtą savo galimybių
darbo rinkoje planą (tyrimo duomenimis, virš 30 proc. SIA nežinojo ką galėtų dirbti). Teikiant
konsultavimo paslaugas kaime gyvenantiems akcentuoti užimtumo žemės ūkyje perspektyvų
ribotumą, orientuojant į kitas veiklas.
Bendradarbiaujant su socialiniais partneriais pagal SIA grupes formuoti geros praktikos pavyzdžių
banką, tuo padedant TDB lanksčiau dirbti su SIA ir padidins įgyvendinamų priemonių įvairovę.
Tęsti reguliarius tyrimus (monitoringą), analizuojant sunkiai integruojamų asmenų integracijos į
darbo rinką tendencijas, vertinant taikomų priemonių efektyvumą.
3. Dėl kitų institucijų veiklos tobulinimo
Atsižvelgiant į demografinę kaimo gyventojų situaciją (gyventojų senėjimas) bei dėl šios priežasties
augantį poreikį socialinėms paslaugoms (pirmiausia– pagalbos namuose), didinti vyresnio amžiaus
bei neįgaliųjų asmenų, išklaususių specialius kursus ir praėjusių asmeninio tinkamumo darbui su
nesavarankiškais žmonėmis įvertinimą, įtraukimą į šių paslaugų teikimą. Šiame kontekste tikslinga
plėtoti vietinių užimtumo iniciatyvų projektus socialinių paslaugų srityje, ten, kur gyvena daug
pagyvenusių asmenų.
Plėtoti seniūnijose bei kitose institucijose bei organizacijose dirbančių socialinių darbuotojų bei kitų
specialistų (psichologų, socialinių pedagogų) veiklos orientaciją individualiam darbui su
patenkančiais į jų akiratį bedarbiais (ypač ilgalaikiais bedarbiais). Derinti individualias
konsultacijas su socialinės paramos bei socialinių paslaugų sistemos siūlomomis galimybėmis.
Stiprinti DB teikiamas informavimo, konsultavimo paslaugas kaimo gyventojams, daugiau dėmesio
skirti jų motyvavimui, padrąsinimui ir pan.
Kartu su vietinės valdžios atstovais, verslininkais rengti planus, kaip galima būtų plėtoti dalinio
užimtumo galimybes seniūnijose.
Stiprinant bendradarbiavimą su savivaldybių socialinės paramos ir paslaugų centrais, teikiti
informavimo, motyvavimo, konsultavimo, mokymo paslaugas ilgalaikiams bedarbiams.
Didinti profesinės reabilitacijos paslaugų teikėjų kompetencijas vykdant profesinės reabilitacijos
programas, siekiant adekvataus jų dėmesio neįgaliųjų būklei, sugebėjimams, realiems darbo rinkos
poreikiams (darbo paklausos ir pasiūlos suderinimui). Profesinės reabilitacijos programos turi
siūlyti ne bet kokias, o neįgaliųjų būklei adekvačias profesijas.
Stiprinant bendradarbiavimą su socialinių paslaugas teikiančiomis institucijomis šeimoms,
turinčioms vaikų organizuoti atokvėpio paslaugas, nukreipiant vaikus į darželius ir pan., kol jų
tėvai dalyvauja profesinio mokymo ar kitose užimtumo rėmimo programose.
128

Savivaldybių administracijoms apsvarstyti galimybes, kaip plėsti socialinių paslaugų pirkimą iš
pagyvenusių žmonių nevyriausybinių organizacijų, tuo pačių įtakojant naujų atsiradimą.
Kartu su Pensininkų reikalų taryba inicijuoti reprezentatyvią pensinio amžiaus asmenų anketinę
apklausą, siekiant išsiaiškinti šios visuomenės grupės galimybes papildyti darbo rinkos užimtųjų
skaičių.
LDRMT organizuoti specialias kvalifikacijos įgijimo, persikvalifikavimo programas moterims
kaimo vietovėse.
Sveikatos apsaugos ministerijai inicijuoti šeimos gydytojų, kitų sveikatos priežiūros specialistų, į
kuriuos pirmiausia kreipiasi asmenys, kuriems nustatytas darbingumo praradimas, apmokymų
programą, išaiškinant dabartinės neįgaliųjų profesinės integracijos programos tikslus, principus.
NDNT organizuoti savo darbuotojų papildomus mokymus dėl profesinės reabilitacijos jų
kompetencijos ribose įgyvendinimo efektyvumo didinimo, tampresnio bendradarbiavimo su kitomis
profesinę reabilitaciją vykdančiomis institucijomis.
Rengti priemones, skatinančias darbdavius panaudoti pensinio amžiaus asmenis darbo rotacijai.
Siekiant palaikyti socialinių įmonių veiklą numatyti, kad būtų numatytos šių įmonių veiklą
palaikančios priemonės (pvz., sudarant ypatingas sąlygas dalyvavimui viešuosiuose pirkimuose).
Papildyti profesinio mokymo sistemą praktinio mokymo centrais didesnėse valstybinėse įmonėse,
kur būtų suteikiamos kvalifikacijos asmenims neturintiems išsilavinimo.
Darbo rinkos mokymo tarnybų sistemoje sukurti specializuotas mokymo programas jaunimui iš
specialiųjų internatinių mokyklų, turinčių lengvą protinio sutrikimo laipsnį.
Kolektyvinių susitarimų pagrindu organizuoti specializuotus mokymus nekvalifikuotiems
darbuotojams iš tam tikrų ūkio šakų. Kolektyviniais susitarimais dėl mokesčių mažinimo, kai
ilgalaikiai bedarbiai, tame tarpe nekvalifikuoti, įdarbinami nuolatiniam darbui.
Didinti darbdavių kaip mokytojų vaidmenį, skatinti darbdavius skirti pakankamai dėmesio
žmogiškųjų išteklių plėtrai. Kurti regionines darbdavių tarybas, dėl nekvalifikuotų darbuojų
problemų, padedant jiems įgyti kvalifikaciją.
Darbo rinkos mokymo sistemoje būtina sukurti nekvalifikuotų darbuotojų įgytų kompetencijų
pripažinimo sistemą.
Darbo rinkos mokymo sistemoje sukurti specialias programas pensinio amžiaus žmonėms, kuriose
būtų mokoma atsikratyti stigmos ir nepilnavertiškumo dėl amžiaus ir dalyvavimo darbo rinkoje,
mokėti atstovauti savo interesus, sustiprinti motyvaciją mokytis.
129

Naudota literatūra
1. Aakvil A., Dahl S.–A. Transition to employment from labour market enterprises in
Norway. International Journal of Social welfare. 2006:121–130.
2. Casey B., Metcalf H., Lakey J. Human Resource Strategies and the Third Age: Policies
and Practices in the UK // Taylor P., et al., Age and Employment. London: IPM, 1993.
3. Combating age barriers in employment. Research summary. European Foundation for the
Improvement of Living and Working Conditions, 1997.
4. Council Directive 2000/78/EC of 27 November 2000.
5. Illness, disability and social inclusion // European Foundation for the Improvement of
Living and Working Conditions, 2003. (www.eurofound.eu.int/publications/EF0335.htm)
6. Letuvos Respublikos Valstybinių Šalpos (socialinių) pensijų įstatymas Nr.I–675, 1994 m.
lapkričio 29 d.
7. Lietuvos Respublikos Nedarbo socialinio draudimo įstatymas Nr.IX–1904, 2003 m.
gruodžio 16 d.
8. Lietuvos Respublikos Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas Nr. IX-2228, 2004 m.
gegužės 11 d. redakcija.
9. Lietuvos Respublikos Piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms
(vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymas Nr.IX–1675, 2003 m. liepos 1 d.
10. Lietuvos Respublikos Socialinių įmonių įstatymas Nr.IX–2251, 2004 m. birželio 1 d.
11. Lietuvos Respublikos Užimtumo rėmimo įstatymas Nr.X-694, 2006 m. birželio 15 d.
12. Lietuvos Respublikos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas Nr.I–549,
1994 m. liepos 18 d.
13. Lietuvos Statistikos metraštis 2005. Vilnius, 2006.
14. MISSOC 2005. Mutual Information System on Social Protection. Social Protection in the
Member States of the European Union, of the European Economic Area and in
Switzerland. Situation on 1 January 2005. European Commision, 2005.
15. Neįgaliųjų socialinė integracija 2004 m. // Statistikos departamentas, 2005; 2005 m. LDB
duomenys.
16. Profesinės reabilitacijos vystymo 2004–2010 metais Lietuvoje strateginės kryptys,
Patvirtinta Lietuvos invalidų reikalų tarybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2004 m. kovo 31 d. protokolu Nr.2.
17. Senėjimo pasekmių įveikimo strategijos metmenys. Vilnius: Socialinių tyrimų institutas,
2005.
18. Socialinė apsauga Lietuvoje 2004. Statistikos departamentas. Vilnius, 2006, p. 24–31.
19. The employment of people with disabilities in small & medium–sized enterprises
(http://www.eurofound.eu.int/publications/files/EF9810EN.pdf)
20. Walker A. Investing in Ageing Workers – A Framework for Analysing Good Practice in
Europe. Dublin: European Foundation for the Improvement of Working and Living
Conditions, 1995.
Intrnetiniai puslapiai:
www.fas.ie
www.ldkonfederacija.lt/
www.ldrmt.lt/
www.lpk.lt/
www.eiro.eurofound.eu.int/2004/09/study/index.html
www.eiro.eurofound.ie/1998/03/feature/fr9803100f.html
130

www.eiro.eurofound.ie/1999/11/feature/be9911307f.html
www.eiro.eurofound.ie/2001/01/feature/be0101337f.html
www.eiro.eurofound.ie/2001/07/inbrief/de0107233n.html
www.eiro.eurofound.ie/2001/09/feature/es0109202f.html
www.eiro.eurofound.ie/2003/07/feature/de0307205f.html
www.eiro.eurofound.ie/2003/07/feature/si0307101f.html
www.eiro.eurofound.ie/2003/11/feature/fr0311103f.html
www.eiro.eurofound.ie/2004/02/feature/nl0402102f.html
www.eiro.eurofound.ie/2004/05/inbrief/cy0405101n.html
www.eiro.eurofound.ie/2004/09/feature/fr0409105f.html
www.eiro.eurofound.ie/2004/09/feature/gr0409102f.html
www.eiro.eurofound.ie/2005/01/inbrief/at0501203n.htm
www.eiro.eurofound.ie/2005/02/word/be0502301tfr.doc
www.eiro.eurofound.ie/2005/02/word/cy0502103tcy.doc
www.eiro.eurofound.ie/2005/02/word/es0502104tes.doc
www.eiro.eurofound.ie/2005/02/word/fr0502105tfr.doc
www.eiro.eurofound.ie/2005/02/word/gr0502101tel.doc
www.eiro.eurofound.ie/2005/02/word/gr0502101tel.doc
www.eiro.eurofound.ie/thematicfeature10.html
Naudoti duomenys:
Lietuvos darbo biržos duomenys.
Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos duomenys.
Statistikos departamento duomenys.
131