Mokslas ir gyvenimas 2012 Nr. 7-8 1 - Vilniaus universitetas

áþvalgosBandymaspatekti á tautiniotapatumo„teatrà“Prof. dr. Vytautas MARTINKUSFenomenologinis þiûros taðkas literatûroskûriniams vertinti tautiniø vertybiøaspektu skatintø kalbëti tik apietokias europietiðkojo tapatumo (pilietiðkumo)patirtis, kurias literatûros kûriniøautoriai/skaitytojai gali vertinti kaipautentiðkas jø gyvenimo realybës atvertis.Tai, matyt, bûtø pats ryðkiausias tosrealybës pojûtis ir dvasinë pajauta. Vienavertus, jam bûdingas vizualumas irabstraktumas (svarstymai), ypatingaspajautos aðtrumas ar sàmonës aktyvumas.Antra vertus, jis tëra bandymasáminti, ávardyti, kà tik tariamës esà ávardijæ.Pavyzdþiui, Jono Strielkûno eilëraðtis,,Lietuva“ në vienu savo tekstoþodþiu neávardija to, kà skaitantysis patiria/pajauèia.Tik jis, poetas, vienas þino,kokie (arba ,,kas“) yra to kûrinio tautiðkumosandai ir kà jie jam (kaip ir jisjiems) reiðkia. Galëtume sakyti, kad lietuvio/Lietuvos/pilieèiotapatumo ávardijimasvyksta visu tekstu ir jo intertekstais/kontekstais.Artima jo analogija bûtøViliamo Jameso apraðyta sàmonësbûsena, kai mes stengiamës prisimintipamirðtà vardà:Mûsø sàmonës bûsena tuo metu yraitin specifinë. Joje þioji praraja, taèiau jinëra paprasta. Toji praraja labai aktyvi. Jojetarsi plevena to vardo ðmëkla, viliojantimus reikiama kryptimi, priverèianti akimirkàpasijusti visai greta ir tuoj pat paleidþiantimus sklæsti tolyn nesuradus trokðtamoatsakymo. 1Tiesa, ði analogija ,,ðlubuoja“ – joje nëravienos dvasinës tikrovës pajautomsLietuviø kalbà laikydami pagrindinesimbolinës lietuviðkojo tautinio tapatumorealybës vertybine atrama, apie naujausiàXXI a. lietuviø literatûrà Lietuvoje iruþsienyje toliau kalbësime kaip sàsajà (irakistatà) tarp dviejø – lietuviø ir ne lietuviøkalba – sukuriamø meninës literatûrinësraiðkos ypatingybiø. Tai reikðtø, kad minimaliuliteratûros kûriniø (paraðytø lietuviðkaiir nelietuviðkai) pavyzdþiø skaièiumi galëtumeatskleisti lietuviðkoje tautiðkumo savimonëjevykstanèius esminius pokyèius.Ið tikrøjø tokiø raiðkos ypatingybiø galëtøbûti ne dvi, o daugiau ir netgi labaidaug. Tiek, kiek autoriø paraðytø kûriniø.Kiek skaitytojas jø áþvelgtø, priklausytønuo jo perskaitytø kûriniø skaièiaus ir jømeninës vertës: kiekvienas kûrinys yra individualusir savarankiðkas.Kol kas ne lietuviø kalba raðanèiø lietuviøkilmës autoriø iðeivijoje/emigracijojedar nëra daug, ir didesnis kûriniø skaièius,matyt, atstovautø lietuviðkai teberaðantiesiems.Sureikðmindami literatûros kûriniømeniðkumo kriterijø, ágyjame galimybæ maþiaupriklausyti nuo kasmet auganèio veikaløskaièiaus. (Be abejonës, klausimas,kokios meninës vertës yra poezijos, prozos,dramos ar eseistikos veikalas, nëralengvas ir savaime reikalautø literatûrologinëskritinës kûriniø recepcijos.)Santykinai kylant veikalø meninei verteisvarstymø (lyginimø) lauke teliktø ið esmëstik dvi jø rûðys – vertingi ir nevertingikûriniai. Pirmieji supanaðëtø, nes estetisvarbiossàlygos: mes niekada neþinojomevisko, kà stengiamës pajausti ir ávardyti,perduoti kitiems. Taigi á savo sàmoningumoteatrà galime ásileisti keistus irnet beprotiðkus vaidmenis.Atitoldami nuo literatûros kûrinio dabartiespajautos ir remdamiesi iki/po dabartiesabstrakèiomis jo áþvalgomis, galime,viena vertus, tikëtis daugiau aiðkumo,antra vertus, verbalinis/loginis aiðkinimastëra tos dabarties pristatymo bûdas.Visos galimos kûrinio áþvalgosyra tam tikri diskursaiÐiuo atveju nëra svarbu, ar jie turikà bendra ir reikðminga literatûros kûriniomeninëje struktûroje – stilistinëje josraiðkoje. Visø galimø interpretacijø iðeitiestaðkas – tam tikra patirtis ir supratimas,kurie slypi minëtojo kûrinio pajautoje. Nebûtinai– estetinëje. Ji gali bûti tik juslinë,somatinë ir pan. Jau minëta, kad literatûroskûrinio kalba per jo diskursus nurodomitradiciniai individo, tautiniø ir platesniøbendruomeniø tapatumo struktûriniaisandai: (at)paþinimas, istorija/atmintis, tikëjimas(religija), politika, moralë, menas.Greta ðiø diskursø daþnai iðskiriamas feministinis– lyèiø skirtys/tapatumai, taèiaupanaðiu bûdu – ið socialiniø grupiø tapatumøpozicijø – kylanèiomis vertybinëmisáþvalgomis ar pajautomis literatûros kûriniøautoriø/kritikø/skaitytojø auditorijojesavitais diskursais galëtø pasidalyti ir kitøsocialiniø tapatumø tyrëjai.Visø ðitø tapatumø struktûra, kaip jauminëta, skleidþiasi aðyje ,,individas –visuomenë“,tad dauguma jos elementø tik atsitiktinai(ar nebûtinai) gali bûti laikomi bûtinais,daþniau (pagal meninæ kûrinio sàrangà)jie tëra ypatingybë, susiejanti individualumàsu visuotinumu.Vis dëlto kalba yra kûriniokaip jo pajautos ir màstymogalios ,,bûties namai“36 Mokslas ir gyvenimas 2012 Nr. 7-8