Lietuvos totoriai - VšĮ Tautinių bendrijų namai

26Nr. 4-6 (142–144)2012 m. gegužė–rugsėjisT O T O R I A I S A L A K EMOTIEJUS JAKUBAUSKASLietuvos totorių bendruomenių sąjungospirmininko pavaduotojasNeatsitiktinai teko susipažinti suZarasų rajone esančio Salako kaimobendruomenės šviesuoliais, muziejaus irregioninio parko darbuotojais, kurie noriaisutiko pabendrauti ir papasakoti apie šiokrašto gamtos grožį ir istorijos ypatumus.Salakas – tai viena įspūdingiausių irgražiausių vietų, kurias teko matyti. Taiežerų, kalvelių ir miškų derinys, pasižymintistyru oru ir šiltu žmonių noru pristatytisavo kraštą ir juo didžiuotis. Malonubuvo klausytis pasakojimų apie šiokrašto pasiekimus, žmones, apie tautųsugyvenimo ypatumus, apie darbus,kuriuos jie nuveikė ir kuriuos planuojanuveikti.Bene didžiausią įspūdį paliko Salakokatalikų bažnyčia. Tai didingas pastatas,pastatytas iš akmenų, surinktų ir suneštųiš aplinkinių laukų, kalvelių, miškų irežerų. Visi akmenys yra tašyti, taisyklingostačiakampio formos. Karnizų beiarkų formos taip pat išgautos iš akmens,tvora su arkiniais centriniais vartais suteikiabažnyčiai didingumo. Akmeniniaimasyvo laiptai bei akmeninių skulptūrųkompozicija įsilieja į šį ansamblį ir subažnyčia sudaro vientisą komplektą.Bažnyčios šventoriuje palaidoti kunigai,kurie čia dirbo ir tarnavo savo parapijiečiams.Viename iš jų palaidotaskunigas Tallat-Kelpša...Susitikęs su regioninio parko darbuotojaisprisistačiau esąs totoriųbendruomenės atstovas ir užsiminiau,jog man būtų įdomu sužinoti apie čia gyvenusiusir gyvenančius totorius. Šį prisistatymąjie labai šiltai priėmė ir iškartpradėjo pasakoti apie čia įkurtą jūrųmuziejų, apie šio muziejaus įkūrėją irpuoselėtoją, ilgametę darbuotoją ir mokytoją,puikų žmogų, Salako šviesuolę VidąŽilinskienę, kuriai paskambinus ji iškartsutiko ateiti ir supažindinti su muziejausveikla, parodyti senąsias totorių kapinesir papasakoti apie čia gyvenusius totoriųtautybės žmones. Užsiminus apie kunigąTallat-Kelpšą ji neatmetė galimybės, kadšis gali būti totorių kilmės, kadangi jisyra kompozitoriaus J. Tallat-Kelpšos, turinčiototorių kraujo, giminaitis. Ši puikimoteris šiltai prisimindama pasakojo apiečia gyvenusius ir gyvenančius totorius,apie mokinius, kuriuos mokė. ParodėSalako gatveles, senąsias katalikų kapinesir šalia jų dar tebeveikiančias totoriųkapinaites, kurias skiria sena akmeninėtvora. Totorių kapinės nėra didelės, nėraapleistos ir apima apie 20–30 arų. Šaliasenų, galima pastebėti keletą naujųkapų ir paminklų. Paminkliniuose akmenyseyra įrašytos čia palaidotų žmoniųpavardės: Gimbickai, Asanavičiai, Jakubauskai,Ščiuckai, Aleksandravičiai ir kt.Šalia kapinių stovi pažyminčioji lentelėsu įrašu apie totorių kapines...Muziejaus vadovė mokytoja VidaŽilinskienė yra sukaupusi nemažai medžiagosapie Salako gyventojus, jų papročius,šventes, buitį, religiją. Tame tarpeyra sukaupta medžiaga ir apie Salakototorius. Ištrauka iš sukauptos medžiagosarchyvų: „Praėjusio šimtmečio pradžiojeSalake gyveno iki 10 šeimų totorių.Daugiausia Dūkšto gatvėje. Tai Asanavičiai,Aleksandravičiai, Gimbickai. Keletasišsikėlė į Dusetas ir Salake jų darsumažėjo.Totoriai vertėsi amatais. Gimbickasbuvo geras siuvėjas. Visi likusieji – kailiadirbiai.Kaimų gyventojai augino avisir kasmet po keletą pjaudavo mėsai irkailiams, nes kailiniai buvo pagrindinisžiemos drabužis. Kiekvienas valstietisturėdavo po kelis avių kailius, kuriuosreikėdavo išdirbti. Šiuos darbus ir atlikdavoSalako totoriai. Darbas buvo ilgas