Lietuvos totoriai - VšĮ Tautinių bendrijų namai

30Nr. 4-6 (142–144)2012 m. gegužė–rugsėjisMUSULMONIŠKA SALA RAIŽIUOSENIJOLĖ STEPONAITYTĖKTU ASI Kraštotvarkos sektoriaus architektėAlytaus rajono teritorijoje išlikęs unikalusLietuvos etnokultūros arealas –Raižiai. Ši totorių istorinių gyvenviečiųir laidojimo vietų sankaupa laikomadabartinių Lietuvos totorių dvasiniucentru. Kaip atsirado šios musulmoniškossalos Lietuvoje?Islamas yra viena iš labiausiai pasaulyjepaplitusių vieno Dievo sampratosreligijų. Ją išpažįstančiųjų priskaitomavirš 600 milijonų žmonių. Rašytiniuoseistorijos šaltiniuose – kronikose minima,kad Lietuvos didžiojo kunigaikščioGedimino kariuomenėje buvo kavalerijosdalinių, kuriuos sudarė totoriai – nuolatiniaiLDK gyventojai. Tačiau žinių,ar Gedimino laikais Lietuvos teritorijojetotoriai turėjo maldos namų, nėra. ValdantLietuvos didžiajam kunigaikščiuiVytautui 1396–1398 m. Lietuvoje apsigyvenototoriai, ir nuo to laiko musulmonaiLDK visuomet sudarė nedidelęnekrikščionišką bendruomenę. Iki XIXa. tai buvo labiausiai Europoje į šiauręnutolusi musulmoniška bendruomenė 1 .Lenkų tyrinėtojas J. Talko-Hryncevičius(Talko-Hryncewicz) LDK totoriusskirsto į tris grupes –pagal kilmę irskirtingą tipą. Pirma grupė – kilmingiemigrantai – genčių vadai, jie turėjotokias pat privilegijas kaip ir LDKaukštuomenė, valdė dvarus. Kita grupė –mongolų-totorių-suomių kilmės paprastikariai, pakviesti lietuvių kunigaikščių,dovanojusių jiems žemes. Lietuvos teritorijojejie apsigyveno Raižiuose, Bazoruoseir kituose kaimuose. Jie buvolabai darbštūs, užsiėmė žemdirbyste,daržininkyste, bitininkyste, tabako auginimu.Atskirą grupę sudarė Aukso ordoskariai, paimti į nelaisvę Krymo kare. Jieapsigyveno miestuose ir miesteliuose.Daugiausia jie užsiėmė odos išdirbimu.Daug jų mokėsi, stojo į karinę tarnybą irturėjo aukštus karinius laipsnius 2 .Totorių kaimus ir gyvenvietes galimasuskirstyti į dvi grupes – Vytauto įkurti, irtotorių bendruomenių sklaidos valstybėjerezultatas. Pirmosios grupės kaimus galimaatpažinti pagal tiurkišką pavadinimųkilmę. Pirmiausia tai būtų iki šiol išlaikętotorių reliktų sankaupas Raižių ir Keturiasdešimtiestotorių kaimai (pastarojopavadinime Sorok reiškia – daug) 3 .Vytautas, kaip ir prieš jį valdę LDKkunigaikščiai, stengėsi panaudoti gerustotorių karybos įgūdžius, todėl apgyvendindavojuos netoli valstybinės reikšmėspilių ar valstybės pasienio teritorijoje.Taip totorių gyvenvietės susibūrė aplinkVilnių, Trakus, išilgai Žemaitijos pasienio,taip pat šalia Punios, Naugarduko,Gardino miestų ir pilių. 1631 m.atlikus totorių valdų LDK generalinęreviziją (karo tarnybos prievolininkų),išsiaiškinta, kad daugiausia totorių gyvenoTrakų (225 namai), Vilniaus (169namai) ir Ašmenos pavietuose (135 namai).Raižiuose tada buvo 44 namai.Vytautui mirus, totorių gyvenviečiųskaičius didėjo, nes Jogailaičiai ir toliauartimai bendravo su totorių chanais. Tokiubūdu atsirado plačios totorių valdosprie Punios, Trakų ir Naugarduko pavietuose.XVI a. pabaigoje šiose teritorijosegalėjo gyventi apie 3–4 tūkstančiaitotorių. Karaliaus Jono Kazimierovaldymo laikais Alytaus ekonomijojeįkurta nauja didelė totorių kolonija.Po Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimototorių gyvenviečių skaičiusLietuvos teritorijoje sumažėjo. Pagal1795 m. Rusijos gyventojų revizijosduomenis, totorių gyvenvietės išsidėstėdabartinės Lietuvos pietryčiuose,dabartinės Baltarusijos šiaurės vakarųpakraščiuose. Totorių gyvenviečių paplitimoriba vakaruose buvo Gardinas,šiaurės rytuose Pastovys, šiaurėje Alytusir jo apylinkės, Kaunas, Trakai, Vilnius,pietryčiuose – Minsko apylinkės,Nesvyžius ir Slanimas.Po Pirmojo pasaulinio karo LDKtotorių centru tapo Vilnius, kuris tuometu priklausė Lenkijai. Dalis VakarųBaltarusijos taip pat priklausė Lenkijai,todėl didžiuma LDK totorių tarpukaryjeatsidūrė Lenkijoje. Vilniuje 1925 m.įsikūrė religinė valdžia – muftijatas sumuftijumi J. Šinkevičiumi.Lietuvoje tarpukariu gyveno apie1000 totorių (Lenkijoje apie 5500, Baltarusijojeapie 2500). Lietuvos totoriaibuvo susibūrę į Raižių ir Kauno parapijas.Totorių centras buvo Raižių kaime.1935 m. duomenimis Lietuvoje gyvenoapie 1000 totorių 4 .Po Antrojo pasaulinio karo, tarybiniaismetais, Lietuvoje veikė vienintelėRaižių mečetė. Karo metu žuvo daugapylinkių gyventojų, dalis buvo priverstiemigruoti, ištremti iš Lietuvos.Kolūkinė sistema sugriovė per amžiusnusistovėjusias bendruomeninio gyvenimotradicijas.Prasidėjus persitvarkymui, 1988 m.įsikūrė Lietuvos totorių kultūros draugija.Šiuo metu veikia Vilniaus, Kauno, Alytaus,Švenčionių totorių bendruomenės. Pagal1989 m. surašymą, Lietuvoje totorių gyveno5100, tačiau 2001 m. – 3225 žmonės.Totorių kilmės gyventojų mažėja.Dabar veikia keturios mečetės –Raižiuose, Keturiasdešimt totorių kaime,Nemėžyje ir Kaune 5 . Lietuvos totoriųmečetės neturtingos, medinės, žemos. Joslabai skiriasi nuo musulmoniškųjų kraštųreliginių šventovių. Jas statydavo vietiniaimeistrai, todėl kartais jos priminėkaimo bažnytėles ar cerkves. Virš stogųbuvo rengiamas nedidelis bokštelis – minaretas,papuoštas musulmonų religijossimboliu – pusmėnuliu ir penkiakampežvaigžde. Šie minaretai tik simboliniai,o rytų musulmonų šalyse iš minaretokviečiama į pamaldas.Kiekviena mečetė turi priemenę, kuriojetikintieji įeidami palieka savo avalynę.Lietuvos totorių mečečių vidus labaipaprastas. Viduje mečetė padalyta įdvi dalis: vyrų ir moterų. Kiekviena dalisturi savo įeigą. Toks mečetės dalijimasbūdingas tik Lietuvos totoriams, pagaljų papročius tikintieji maldos metu negalimatyti kitos lyties asmenų. Pamaldosvyksta vyrų pusėje. Svarbus mečetės elementasyra michrabas, niša, rodanti Mekoskryptį. Priešais ją sėdi dvasininkas.Michrabo dešinėje yra speciali pakyla,vadinama minbaru (Lietuvos totoriai jįvadina mumbieru), iš kur dvasininkasskaito maldas ir sako kalbas.Mečetės grindys dažniausiai klojamosžalios spalvos takais ar kilimais (ankstesniaislaikais paprastai tai būdavo laidojimodrobulės, kurios po laidotuviųpaaukojamos mečetei). Ant jų klūpobesimeldžiantieji. Ligotiems ir vyresnioamžiaus tikintiesiems pastatyti suolai.Ant mečetės sienų kabo įrėminti muhirai– maldos iš Korano.Bendruomenė renka dvasininką, oficialiaivadinamą imamu, o kasdieniniamegyvenime – mula.Mečetės Lietuvoje tikriausiai pradėtosstatyti jau pačioje XV a. pradžioje, apsigyvenustotoriams. Tačiau rašytiniuosešaltiniuose tik XVI a. minimos mečetėsTrakuose, Vilniuje, Keturiasdešimttotorių kaime, Gardine, Naugarduke,Daubutiškėse. 1556 m. paminėta mečetėRaižiuose, tačiau spėjama, kad ji kaime