Gervuogių medus

O aš pati motinystės dienas nusprendžiau pripildyti naujomis mokslo žiniomis
– pradėjau studijuoti somatinės judesio terapijos discipliną. Pirmieji metai buvo
dedikuoti kūdikio judesių vystymuisi. Taip sutapo, kad drauge su Dovydu stojomės
ant kojų. Vienu metu pradėjome vaikščioti. Išties, kaip netikėtai ir kartu taip natūraliai
viskas susidėliojo. Jaučiausi praturtinusi tiek mano asmeninį, tiek mano kaip mamos
laiką su sūnumi. Ir šešerių metų vyresnėlis prisijungdavo prie mūsų judesių
eksperimentavimo. Ypač patikdavo siekimo į erdvę pratimas ant gimnastikos
kamuolio. Toks nuostabus jausmas buvo, pradėjus gulom, ridenantis pilvu per
kamuolį, pasiekti mamos rankas ir atsistoti ant kojų. Apimdavo pojūtis tarsi
skrendam! Kartodavom tai dažnai ir daug daug kartų.
Iki dabar vis klausiu savęs: Ar todėl, kad
Dovydas yra antras vaikas, jis kažkaip
savarankiškiau, greičiau, o kartais, atrodo, net
peršokdamas pereinamąjį laikotarpį, išmoksta
naujus dalykus? Štai, žiūrėk, jau jis pats valgo
su įrankiais. Nors jam tik pusantrų. Tada
ieškodavau užrašų, klausdama savęs, o kaip
buvo su pirmuoju. Ir pusiaukelėj ragindavau
save nustoti lyginti vaikus. Tai taip
spontaniška. Dabar, tiesa, jau rečiau taip
nutinka.
Apie lavinimą valgyti pačiam. Viskas prasidėjo maždaug nuo pusmečio.
Nusipirkome net apsauginį grindų kilimėlį, koks kad būna biuruose po kėdėmis su
ratukais, nes Dovydui pavalgius aplinkui kėdę maždaug vieno metro spinduliu
būdavo daug maisto. Daug. Ir kada pas mus viešėdavo sesers šuniukas – jam
būdavo tikras rojus žemėje. O mažylis, matydamas tai, tik dar labiau stengdavosi
10