Gervuogių medus

Pirmoji mūsų didelė kelionė Italijoje
Po ne itin malonaus paskutinio skrydžio lėktuvu, kurį laiką niekur neskridau ir
labai bijojau, kai vėl teks skristi, o dabar dar ir su dukrele. Išskristi turėjome spalio
mėnesį, bet tąkart pasiruošimas kelionei vyko ne taip sklandžiai, kaip turėtų, ir
pakeliui į oro uostą nutarėme nebeskristi, nes per daug susidėliojo viskas ne dabar,
ne ten.
O štai šį kartą viskas klostėsi lengvai, net nepajutau, kaip atsidūriau oro uoste.
Kelionės planavimui neskyrėme tiek laiko kaip anksčiau, nežinojome, kaip vaikas
reaguos. Ir šįkart bijojau skrydžio, bet po fantastiškos Watsu sesijos, turėtos dieną
prieš kelionę, manyje nebeliko tiek daug vietos baimei. Pakilimo metu žiūrėjau į
mažąją ir išgyvenau tarsi antrąjį jos gimimą, kol ji ramiai žindo. Tiek skrydis pirmyn,
tiek skrydis atgal sutapo su jos miego metu, taip pat, matyt, ir lengvas supimas
prisidėjo, kad mažoji lėktuve visiškai ramiai pamiegojo beveik dvi valandas.
Žindymas tokiose kelionėse yra geras dalykas. Nubudusi susirado draugų, kurie
žaidė su ja ku-kū, pakalbindavo. Tikra tiesa, italai išties myli bambino: nuolat
šypsojosi, kalbino, net savo maistą norėjo atiduoti, nes juk bambino žiūri, vadinasi,
alkana (nors viena išimtis visos kelionės metu buvo – paskutinieji buto šeimininkai,
kurie pamiršo atvažiuoti nuvežti mus į oro uostą, todėl paryčiais su vaiku ant rankų
turėjome kulniuoti pėsčiomis).
Baimė buvo vien tik mano, vaikas kelionės metu jautėsi kuo puikiausiai. Labai
ramiai ištvėrė ir kėlimąsi keltu, tyrinėdama naują pasaulį bei išlikdama patogiu vaiku
man. Tikra partizanė!
63