Gervuogių medus

išreikšti juos garsu, įvardydavo kaip tetetete arba dededede (tai yra toks sugalvotas
sakinių mėgdžiojimas). Žodynas vis plėtėsi ir atsirado žodžiai tiotio (močiutė), sene
(kirtis gale) (senelis), vienas iš įdomesnių buvo šnio šnio (nosis), zzdyss (vabzdys),
vababa (vabalas), ziogi (žiogas), vovi (voras), kan kan (varna, o paskui tai tapo
bendriniu paukščių pavadinimu). Dvejų metų Jono žodžiai tapo aiškesni: vietoj apap
jau taria kamuojukas, save vadina Onas (Jonas) arba Nonokas (Jonukas), Osa (Aušra),
maza sese Ote arba Ute (maža sesė Urtė), didy sese Mites (didelė sesė Smiltė), Nonatas
(tėtis Donatas). Yra ir kitokių įdomių darinių: lelepa (žoliapjovė), mekute (meškutis),
siga (knyga), paudia (spaudžia), kakokios
(traktorius), dzidziap (dviratis), sefasefonas
(telefonas), sesiuruka (riešutukas), tebatebatebusas
(troleibusas, beje, tai Jonui yra labai svarbus
daiktas, nes gyvenam prie paskutinės troleibusų
maršrutų stotelės). Jono kalboje atsirado ir
sakinių: a pats (aš pats), kenda vetuva (skrenda
lėktuvas), vajyt dantuką (valyti dantis), Nionas
potioja (Jonas sportuoja), sisimt mažuka amenuką
(pasiimt mažiuką akmenuką), a daba tituka aina (į
darbą tėtukas eina), a titio pike diamdiu (į
parduotuvę pirkti bandelę). Dar daug kitų įvairių
sakinių, sakinukų Jonas sako, dabar jo kalba taip
sparčiai vystosi, kad nespėju užrašinėti. Štai dar vienas: dinuoja kakas gintagienį
(dainuoja kažkas gimtadienio dainą). Šis sakinys atsirado šiltą rugpjūčio dieną,
atšventus Jono dvejų metų gimtadienį.
Su meile Aušra, Jonas Motiejus ir co.
24