Gervuogių medus

Tai visą savaitę praleisiu namuose? Nepakeisiu aplinkos? Tai aš kokia vargšė, ar ką? O kas
bus, ar ištversiu? Ar turėsiu jėgų viską viena daryti, kai namuose mažylis, katinai ir
žuvytės? Kuo labiau artėja šeštadienis, tuo baimė didesnė.
Penktadienį mažylį aplanko gydytoja. Ir papasakoja istoriją apie jos tikrąjį
susitikimą su Dievu štai prieš keletą metų (nors pati yra ilgus metus praktikuojanti
katalikė). Jai bepasakojant pajaučiu, jog namai prisipildė šviesa, šiluma, jaukumu. Ir
išgirstu erdvėje sklandančius žodžius: Ernesta, Tu ne viena. Aš ir Jie su Tavimi. Net
saulės spinduliai iš lauko į namus pradėjo skverbtis vis stipriau. Ir šią akimirką visai
nurimstu, supratusi, kokia yra mano šios savaitės kelionė – jausti ir būti Dievo
vedinai. Pagaliau galiu pradėti gyventi savarankiškai ir nustoti tenkintis kitais
žmonėmis, jų norais galiu pradėti kurti savo gyvenimą taip, kaip pati to noriu.
Vyrukai, teta ir mama išvyksta. Namai ištuštėja nuo pasiruošimo ir lagaminų
krovimosi šurmulio. Tyla. Ramu.
Kitą dieną išlendam su mažyliu į lauką ir gėriuosi: šviečia saulė, pusnys
didžiausios, gyvenam ant kalno. Apninka jausmas, kad aš kalnuose – ir niekur
važiuoti nereikėjo.
Savaitei bėgant atsiranda laisvės, ramybės, džiaugsmo pojūtis. Išsimaudyti spėju,
valgyti pasidaryt – taip pat, netgi įvairaus ir skanaus maisto. Filmą pažiūrėti irgi
pavyksta. Pati stebiuosi. Džiaugsmas ir laisvės pojūtis didėja. Ir pagaunu save, kad
51