Gervuogių medus

aš iki šiol visą laiką gyvenau laukime. Tas laukimo jausmas toks ryškus buvo.
Laukdavau, kada grįš vyras, kad jam grįžus galėčiau permest savo reikalus, kad
mane išgelbėtų. Bet niekas negelbėdavo – tada aš pykdavau, nesakydavau,
isterikuodavau. Taip prilygindavau vyrą Dievui, pasąmoningai reikalaudama iš jo
kaip iš Dievo. O jis, žmogus, juk su savo poreikiais ir gyvenimu.
Savaitė namuose dovanoja emocijų bangavimą. Užsiimu prisipildymo pozityvu
praktika, leisdama būti negatyvioms mintims, kai jos ateina. Fokusuojuosi į
pozityvumą. Ir kai jaučiu, kad užsismaugimas vėl didėja, išeinu į mišką su mažyliu
nešioklėj. Jis puikiai miega. Aš mokausi bendrauti su medžiais. Mokausi pajausti
širdimi ir atkreipti dėmesį, o ką protas iškart, tiesiog automatiškai atsako į širdies
balsą. Puikūs atradimai.
Ir iš kur tiek jėgų randasi? Matyt, kai nukreipiu gyvenimą į save pačią, savojo
džiaugsmo paieškas, o ne į kabinėjimąsi prie kitų, tada ir laiko atsiranda, ir galima
spėti gyventi gyvenimą savo. Aš laiminga. Seniai jaučiau tokią laisvę, džiaugsmą ir
ėjimą savuoju gyvenimo keliu.
Uch, kiek smagių dalykų nutiko per šią vieną,
pilną laisvės savaitę. Pajaučiau savarankiško
gyvenimo skonį. O jis – nuostabus! Pamačiau,
kokiose būsenose gyvenau ir kieno gyvenimais
siekiau pildyti save. O juk taip bijojau likti viena.
Gera išdrįsti stoti akistaton su savo baime.
Pasirodo, ji tiek dovanų padovanoja. Hmmm... Gal mano kelias yra ten, kur baimės
ir iššūkiai, nes čia randu laisvę, laimę ir džiaugsmą? Pildau save. Ir su kitais dalintis
darosi nebegaila.
Ernesta
2018 m. vasario 14 d.
52