Gervuogių medus

nepataikyti maisto į burną. Taigi, vyko mokymosi procesas: iš pradžių po
kruopelytę, rankomis, po kurio laiko jau šaukštuku Dovydas vis pats valgydavo.
Pagaliau išsirinko mėgstamiausią patiekalą – duonytę su sviestuku. Šis derinys kurį
laiką tapo ir pusryčiais, ir pietumis, ir vakariene. Jokio trinto maisto Dovydas
nepripažino, tik gabaliukais. Prisipažinsiu, ne visada būdavo taip drąsu, ypač kai
užsikosėdavo. Stengdavausi kantriai, kuo kantriau išbūti. Greitai prabėgo tas
mokymosi valgyti laikas. Ir dabar galime drauge valgyti, man niekada neprireikė
skaičiuoti ir kišti šaukštuką po šaukštuko burnon. Lavinimo valgyti rezultatas išėjo
labai džiaugsmingas.
Žindymo nutraukimas. Visa nutiko man pačiai netikėtai greitai. Tačiau su
nuostabiai gražiu ritualu. Pienelis išplaukė į Nerį dailiai pasigamintais laiveliais.
Kelias dienas juos gaminome, o po to drauge su vyresniuoju boliu ir seneliais
keliavom su laiveliais, žvakutėmis rankose prie Neries ir išlydėjom. Nuo tada
Dovydas tapo Dovydu Di (Di – tai didelis). Man atjunkymas vis tik buvo didžiulis
sielvarto ir gedulo jausmas, trukęs kurį laiką. Išbuvau. Nežinau, kokios buvo to
priežastys, kol kas jų neatradau. Prisimenu, kad ir su pirmuoju vaiku maitinimo
nutraukimas man buvo vienas stipresnių išgyvenimų.
Atėjus Dovydo pusantrų metų tarpsniui, mane apėmė kažkoks keistas jausmas,
tarsi nerimas, kad jau turiu kažkuo užsiimti, grįžti į visuomenę, tad pradėjau dirbti
11