Gervuogių medus

Nors pirmąją Jono žiemą jis nemažai sirgo, turėdamas aukštą temperatūrą, ir tai
vis dar labai neraminanti patirtis, bet nebetokia baisi, kaip tada, kai sirgo mano
pirmagimė, nes dabar žinau, ką reikia daryti. Mano didžiausia mokytoja šiais
atvejais – knyga Padėkime augti. Iš šios knygos daug išmokau apie vaikų ligas ir jų
gydymą. Pirmiausia reikia būti ramiai, budriai, nepanikuoti, stebėti. O kai žinai
temperatūros prigimtį bei paskirtį, tuomet į tai žiūri daug ramiau, juk žmogus
dažnai bijo to, ko nesupranta ar nepažįsta. O ir šiaip be mėlynių, guzų ir sumušimų
vaikai paprasčiausiai neužauga, o ypač berniukai. Jonas savo pirmąjį guzą įsistatė
apie dešimtąjį savo gyvenimo mėnesį, kai mokėsi stotis ir tūptis, stotis ir tūptis.
Sulaukęs pusantrų metų, Jonas turėjo rimtesnę traumą: mokėsi laipioti laiptais
nesilaikydamas ir nepastebėjo laiptelio, žengė, griuvo, prasikirsdamas lūpą, kurią
reikėjo siūti. Man buvo baisiausia, kai Jonas nejuto apatinės užšaldytos lūpos, kurią
jam vis norėjosi kramsnoti, tačiau viskas baigėsi gerai, labai pagelbėjo kaip tik atėjęs
pietų miegas. Likus mėnesiui iki antrojo gimtadienio Jonas patyrė įgimtos kirkšnies
išvaržos operaciją. Išvaržą pastebėjom, kai pavasarį jam atsirado nepaaiškinamas
skausmas, verkimas, vėmimas ir didelis guzas kirkšnyje. Šį kartą man taip pat
pagelbėjo knyga Padėkime augti, skaitydama supratau, kas atsitiko, kur kreiptis ir
kad kitokio gydymo, išskyrus operaciją, nėra. Visa tai man patvirtino ir chirurgė.
Visgi man atrodė, kad gal kaip nors palauksim, kol Jonas paaugs, tačiau dar vieno
priepuolio metu supratau, kad nebegaliu žiūrėti, kaip jis kankinasi, ir sprendimas
operuoti buvo geriausia, ką aš galėjau padaryti. Aš labai išgyvenau, bet operavęs
gydytojas buvo labai supratingas ir draugiškas, atsakė į visus neraminančius
klausimus. Operacija buvo nesudėtinga, greita ir sklandi. Ryte atvykom, o jau po
pietų Jonukas buvo namie, dabar viskas taip, lyg nieko ir nebuvo.
19