Untitled - Maceina.lt

FILOSOFIJOS KILMĖ
lės keliu, Krikščionybė kildina visai kitokį žmogiškąjį būvį, apsireiškiantį
ir kitokia kultūra, negu budizmo įtaigaujamoji.
Antrasis senovinis filosofijos, atremtos į kančią, pavidalas yra
kilęs izraelinės kultūros erdvėje, tačiau likęs grynai literarinis,
nepereidamas į gyvenimą ir nesukurdamas jokios sistemos ar būsenos.
Jis yra būdingas tik kaip nuoroda, kad kančia iš tikro žadina
žmogų klausti, vadinasi, filosofuoti. Tai Senojo Testamento
rinkiniui priklausanti Jobo knyga. Jos turinys yra gerai žinomas :
Jobas, Huso šalies gyventojas, visokeriopai turtingas žmogus, Viešpaties
apvaizdai leidžiant, netenka visko : turto, šeimos, sveikatos.
Aptekęs pūliuojančiomis votimis, jis persikelia į atmatų krūvą už
miesto, kur jį aplanko trys jo draugai, norėdami jį paguosti. Apsibarstę
galvas pelenais, septynias dienas jie sėdi ir tyli. Šią tylą
nutraukia galop pats Jobas, prakeikdamas savo gimimo dieną ir
pradėdamas ilgą ginčą tiek su draugais, tiek su pačiu Dievu, kuris
į ginčą, tiesa, įsikiša, tačiau pagrindinio klausimo neatsako : ginčas
yra nutraukiamas, bet ne išsprendžiamas.
MŪSŲ reikalui yra svarbus ne tiek šio ginčo turinys 141 , kiek
jo kilmė. Apie Jobą knygos autorius sako, esą jis buvęs tiesus,
pamaldus, bijantis Viešpaties ; keldavęsis anksti rytą ir aukojęs
deginamųjų auku už savo šeimą, nes galvojęs, gal gi vaikai nusidėję,
piktažodžiaudami Dievui. Jobas spręsdavęs teisingai bylas,
nedrumstęs kaimynu šeiminio gyvenimo, neneigęs vergo teisiu,
nedėjęs vilčių į auksą, negarbinęs saulės nei mėnulio ; turėjęs daugybę
tarnu ir galviju, todėl buvęs žinomas ir galingas krašto gyventojas
(plg. 1,1-6; 29,5-26; 31,5-33). Trumpai tariant, tai buvo
padorus, įtakingas, tačiau kasdieninis žmogus. Jis gyveno, bet
nemąstė — ta prasme, kokia nemąsto visa anksčiau mūsų aprašyta
neklausianeioji būklė : būties ir jos prasmės klausimas Jobui nekilo.
Saulėta kasdienybė jam buvo pridengusi šį klausimą. Šiuo atžvilgiu
ir pats Jobas teisingai yra pastebėjęs : « Argi bliūvauja asilas
žalioj ganykloj, ir ar baubia jautis prie javu krūvos? » (6,5). Iš
tikro ne. Jie sotinasi tylūs. Taip ir žmogus, gyvenąs kasdienybėje
ir kasdienybe.
Bet štai, Jobą ištinka kančia ; ne kokia nors kasdieninė painiava
ar sunkenybė, bet kančia giliausia šio žodžio prasme. Gyvenęs
«žydėjimo dienas» (29,3-4), dabar jis jaučiasi «tarsi dulkės
ir pelenai» (30,19): «redactus sum in nihilum », verčia Vulgatos
tekstas Jobo skundą (30,15). Tie, kurie pirmiau jį gerbė, dabar jį
pajuokia, niekina ir apspiaudo (plg. 30,9-10). Kančia padaro žmo-
111 Šio ginčo turinį autorius platokai nagrinėja knygoje Jobo drama,
Schweinfurt 1950.