Untitled - Maceina.lt

IV. FILOSOFIJOS KILIMAS IŠ KANČIOS 99
vybę Vakaruose. Visą šią kritiką S. Frankas sutraukia i keletą
būdingu sakiniu : « Hegelis įstengia visa pasaulyje pažinti, išskyrus
vieną dalyką, būtent : pasaulyje viešpataujančią kvailybę (glupostj),
kitaip sakant, jo maištingumą (stichijnostj) ir netvarkingumą,
kurie galu gale sutampa su pasauliniu blogiu. Bet kaip tik
tai, nelaimei, ir yra tikrovinė, žmogaus labiausiai jaučiama pasaulio
būklės pusė. Užtat Hegelio idealizmas, nepaisant visos jo platybės
bei gilybės, pasirodo esąs , idealizmas ' blogąja šio žodžio prasme,
vadinasi, melagingas pasaulio suidealinimas » 155 .
Rusiškasis mąstytojas mėgina šio melagingumo išvengti tuo,
kad apmąsto kančią ne kaip teorinę problemą, — tai yra dariusi
Vakaru filosofija visą laiką, — bet kad patį mąstymą jis kildina iš
kančios, laikydamas šiąją keliu išminčiai siektu. Tai ypač yra
pabrėžęs I. Iljinas (1882-1954) savo jau Vakaruose išleistoje knygoje
Religinė filosofijos prasmė (1925). Kovodamas su atsietine
filosofija, — šią kovą pradėjo V. Solovjovas veikalu Atitrauktinių
pradu kritika (1887-1880), — Iljinas sieja filosofiją iš esmės su gyvenimu,
laikydamas ją « būtina ir subrendusia jo apraiška » ir
apibrėždamas ją kaip «gyvenimo mokslą» 156 . Filosofuoti, pasak
Iljino, « reiškia tikrai gyventi ir mintimi nušviesti bei perkeisti
tikrojo gyvenimo esmę » ; filosofija esanti ne kas kita, kaip « sisteminis
pažintinis atskleidimas to, kas sudaro patį gilųjį gyvenimo
pagrindą » : gyvenimas esąs filosofijai ir jos šaltinis, ir jos objektas
; ji iš gyvenimo kylanti ir, į jį atsigrįžusi, jį apmąstanti (t. p.).
Tačiau gyvenimas ir kančia yra neperskiriami. Iljinas aistringai
galynėjasi su tais, kurie norėtu filosofiją atsieti nuo gyvenimo ir
tuo paneigti jai kančios pobūdį : « Ju sprendimai, sako Iljinas,
nekyla iš kentėjimo dėl objekto ir nesiremia tikra pažintine įtampa
>> 157 , todėl jie ir negali suimti savin filosofijos esmės, nes « gyvenimas
yra kančia, vedanti į išmintį » 158 . Kas tad prasilenkia su
kančia, prasilenkia ir su išmintimi kaip filosofijos esme. Užtat
Iljinas ir teikia mums tokią filosofijos aptarti : « Filosofija yra kančios
kildinama išmintis » (t. p.). Tai apibrėžtis, kurioje kančia kaip
pradmė jau ir formaliai yra įtraukta į filosofijos sampratą.
Jeigu betgi filosofija yra kančios pažadinta išmintis, tuomet
ir filosofas kaip išminties nešėjas yra ne tas, kuris yra daug mokęsis,
bet tas, kuris yra daug kentėjęs. Laisvai prisiimta bei nešama
kančia įgalina žmogų ne tik giliau žvelgti į būtį, bet ir ge-
46-47.
155 S. FRANK, Filosofija Gegelja, žurnale Putj, Paris 1932, nr. 34, p.
156 1. ILJIN, Religioznyj smysl filosofii, Paris 1925, p. 42.
157 Ten pat, p. 41.
158 Ten pat, p. 69.