Untitled - Maceina.lt

iii. filosofija kaip interpretacija 189
Tačiau kaip tik todėl, kad interpretacinis filosofijos pobūdis
yra buvęs tik nuvokiamas, o ne aiškiai suvokiamas, jis yra likęs
neišryškintas ligi galo, neklausiant ir neapmąstant, ką gi iš tikro
reiškia interpretuoti būtybę kaip tokią. Užtat filosofijos kaip būtybės
interpretacijos aptartis anaiptol nėra mūsu apmąstymo užbaiga,
o greičiau jo pradžia. Įžvelgę interpretacinį filosofijos pobūdį,
mes imamės iš tikrųjų filosofuoti, vadinasi, pasiklausti būtybę
būties dėlei ir pamažu žengti šiosios linkui. Juk visos šios studijos
pagrindinis uždavinys, kaip įvade minėta, yra pasiklausti ne kurią
pavyzdinę būtybę, o sklaidyti pačią filosofiją kaip pažintinę elgseną
su būtybe, ieškant šios elgsenos esmės ir klausiant, ką filosofija
yra dariusi su būtybe ilgos savo istorijos metu. Atsakymą į
šį klausimą, atrodo, jau būsime radę : atsidėdama būtybei kaip tokiai,
filosofija yra ją interpretavusi. Bet štai šis atsakymas tuoj pat
virsta tolimesniu klausimu. Mes jau žinome, kas yra interpretacija,
būtent : atsigabenimas objekto į savą dabartį, teikiant jo atvirybei
vidurkį ir jo dalis vieningai sutelkiant aplink šį vidurkį. Mes taip
pat žinome, kas yra būtybė kaip tokia, būtent : tai, kas yra būties
grindžiama bei laikoma buvime, darant, kad būtu šis tas, o ne
niekis. Abi filosofijos aptarties pusės mums yra gana aiškios.
Tačiau kaip jos sąlygoja viena kitą? Kas yra būtybė interpretacijai,
ir kas yra interpretacija būtybei? Kas yra būtybė, kad ji
galima interpretuoti, ir ką vykdo interpretacija, teikdama būtybei
vidurkį? Štai klausimas, kuris savaime plaukia iš filosofijos apibrėžties
ir kurio sklaida, tikimės, padės mums laimėti naują metafizinę
įžvalgą, mesdama naujos šviesos būtybės sampratai ir tuo
įgalindama mus žengti vėl vieną žingsnį priekin būčiai atskleistu.