Untitled - Maceina.lt

304 priedas
apreiškia didesnį ar mažesnį tos ar kitos kalbos, o tuo pačiu ir
tautos mąstymo metafiziškumą. Nes veiksmažodžio būti lytyse jau
glūdi pradinės metafizinės įžvalgos, ištariamos šiomis lytimis. Kur
tad veiksmažodis būti yra gausus savo lytimis bei šiuju reikšme,
ten ir metafizikos galimybės yra didesnės, negu ten, kur šis veiksmažodis
yra suskurdęs. Tai anaiptol nereiškia, kad pats veiksmažodžio
būti turtingumas jau kildintu metafiziką kaip refleksinį
būtybės apmąstymą. Tai tik reiškia, kad šisai turtingumas sudaro
stiprią bei lengviau panaudojamą atramą tam, kuris filosofuoja.
Ir priešingai, veiksmažodžio būti suskurdimas metafizikos nesunaikina
; vis dėlto jis apsunkina metafizinį apmąstymą, kadangi būti
yra jam pagrindinis žodis.
Pastarąjį atvejį kaip tik randame lotynu kalboje. Neinterpretuodami
pasaulio kaip būnančiojo apskritai, vadinasi, neturėdami
savam regėjimui metafizinio , kampo ', romėnai nesukūrė būtybei
pavadinti net nė vardo. Žodis ens yra vėlyva dirbtinybė, pasigaminta
graikiškojo on pavyzdžiu, tačiau nekilusi iš paties veiksmažodžio
esse vidinio skleidimosi : veiksmažodis esse neturi nei
esamojo, nei būtojo laiko dalyviu ir tuo pačiu negali savaimingai
nusakyti būtybės nei kaip esančiosios, nei kaip buvusiosios. Net
ir pati lytis est, pagrindinė logikai ir metafizikai, reiškia, pasak
lotynu kalbos žinovu (W. Boeder), ne tiek yra, kiek aš tai manau
- id censeo 48 . Gramatika priskiria lotyniškąjį esse netaisyklingųjų,
vadinasi, suirusiu bei stigliu veiksmažodžiu grupei (verba anomala).
Tai ženklas, kad pats romėnu mąstymas yra buvęs nemetafizinis
savo sąranga. Todėl viduriniu amžių filosofavimas lotynu kalbos
ištaromis turėjo sunkiai rungtis su lotyniškojo esse skurdu ir dirbdintis
lyčių bei žodžiu, neturinčiu atramos lotynu kalbos dvasioje,
pav. aseitas, entitas, identitas, quidditas arba nelinksniuojamieji esse,
fieri, posse, possest ir k. Nebebūdama niekam gimtoji, lotynu kalba
viduriniais amžiais buvo tik išmokta ir todėl nebejautri dirbtinybėms.
Filosofinio žodžio atvirumas, toks aiškus kiekvienoje filosofijoje,
išreikštoje gimtąja kalba, lotyniškojoje filosofijoje dingsta,
virsdamas terminu ir tuo sukaustydamas patį mąstymą. Sakysime,
žodis existentia, vienaprasmis viduriniais amžiais, vėliau pasirodė
esąs visiškai neaiškus, kadangi mes negalime žinoti, ką gi jis iš
tikro romėnams yra reiškęs : mes negalime įsijausti, kokiu , kampu
' reiktu žvelgti į būtybę, kad jos buvimą būtu galima nusakyti
žodžiu ex-sistere = , iš-stoti '. Nesant žodžiui existere gimtuoju
žodžiu, buvimo pavadinimas existentia yra greičiau panašus į cheminę
formulę, negu į gyvą bei atvirą filosofinį žodį.
48 Plg. JOHANNES LOHMANN, Philosophie und Sprachurissenschaft, p. 229.