visas tekstas - VPU biblioteka - Vilniaus pedagoginis universitetas

50
Ašašninkų ir Kabelių šnektų fonetikos ypatumai:
dabartinė padėtis
Kapčiamiestis–Švendubrė (Ratnyčia)–Kabeliai–Dubičiai–Dieveniškės
(Otrębski, 1958, 352–353). Šią
nuomonę lietuvių kalbininkai paneigė (Grinaveckienė,
1961, 606; Zinkevičius, 1966, 147). Abu autoriai
teigia, kad pietų Lietuvoje aptariamas reiškinys
paplitęs tik apie Kabeliùs, Ašãšninkus, Musteką. Bet
1994 m. gautas garso įrašas iš Milùciškės kaimo (prie
Lazdjų), kur pasakotoja beveik visada priebalsius s, z
tarė vietoj š, ž . Juos ji tarė aiškiai, labai švariai. Pvz.:
às „aš“, nùpesa „nupeša“, susrisα „susiriša“, sviez·s
„šviežios“, zuvũ· „žuvų“, sukveziu „sunkvežimiu“,
z·du․ „žydą“, ziẽmɔ․s „žiẽmos“, pazú·råu „pažiūriu“,
islu․zin· „išlūžinėjo“ ir kt. Viename kitame žodyje
buvo tariami „švepli“ ś, ź. Pvz., źi·dùs „žydus“,
źi·dá․ukα „žydė“, mùśẹ „mušė“ (ATT1, 196–197) 4 .
Minėtų porų painiojimas yra du skirtingi reiškiniai:
1. Priebalsių s, z tarimas vietoj š, ž daugelio
kalbininkų laikomas jotvingių substrato padariniu
(Otrębski, 1968, 161; Zinkevičius, 1966, 147;
Dini, 2000, 219 ir kt.). Kitaip vertinami tik Zetelos
šnektos za·ss „žąsis“, zuvs „žuvis“ tipo žodžiai,
taip pat Zasẽčių kaimo pavadinimas. Čia priebalsis
z laikomas prūsicizmu (Būga, 1961, 550; Endzelīn,
1911, 97 ir kt.).
Tik E. Fraenkelis skeptiškai vertina nuomonę,
kad šiais atvejais įžvelgiama prūsų kalbos įtaka. Jo
manymu, tokie atvejai kaip Zetelos šnektos ząsis
yra atsiradę dėl natūralios kalbos raidos (Frenkelis,
1969, 63). Iš tikrųjų tokia raida įmanoma, nes kai
kuriose vilniškių patarmės šnektose, kur nebūta
jokio substrato, užfiksuota priebalsių š, ž keitimo į
s, z atvejų. Taigi s, z vietoj š, ž galėjo būti tariami ir
kai kuriose lietuvių kalbos tarmėse. Vis dėlto nėra
įtikinamų argumentų, kurie paneigtų daugelio kalbininkų
nuomonę, kad aptariama Ašãšninkų ir Kabẽlių
šnektos ypatybė yra jotvingiškas paveldas.
2. Priebalsių š, ž tarimas vietoj s, z yra daug
naujesnis ir laikytinas hiperkorekcija. Tai perdėtas
stengimasis kalbėti netarmiškai, nes aplinkinių kaimų
gyventojai ašašninkiečių „šveplavimą“ pašiepia.
Šis antrasis atvejis yra daug mažiau paplitęs negu
pirmasis.
1965 m. Ašãšninkuose dar dažnai buvo painiojamos
ir kitos dvi priebalsių poros – minkštieji k, g ir
t, d. Pvz.: testὰ pas․g·s mɔ․kerškẹ․ | pak teleivnẹ․
atvažuõs ‖ akdav․ j·s mergá․ikẹ․ mànɔ․ n․šuus ‖
4 Tai nėra šveplavimas, nes kai kuriuose žodžiuose pasakotoja tarė
priebalsius š, ž: bunuose „Buniškiuose“, š·kc „šokti“, apsiž·nijo
„susituokė“ (ATT1, 196–197).
Milùciškės šnektos tekstas pateiktas kompaktinių plokštelių
rinkinio „Aukštaičių tarmių tekstai“ (sud. Ž. Markevičienė ir
A. Markevičius, Vilnius: VšĮ Tautinių bendrijų namai, 2005)
plokštelėje Nr. 4.
Phonetic Peculiarities of the Ašašninkai and Kabeliai
Local Dialects (the Current Status)
k·vele („tėveli“) | d․ bùvɔ․ bulká․ikẹ․ dúonɔ․s ‖ às
rav·jåu ru․kelὰs ‖. Šis reiškinys buvo paplitęs daug
plačiau: Švendùbrėje, Dubčiuose, Dievẽniškėse ir
kitur. Dabartiniuose įrašuose rasta tik pora tokio tipo
žodžių: k·ltαs „tiltas“ ir delažs „geležis“. Iš esmės
šis reiškinys išlikęs tik žmonių prisiminimuose.
Ašašninkiečiai prisimena, kad seniau buvo tariama
g․gα „dega“, t․læs „kelias“, tbirαs „kibiras“ ir pan.
1965 m. ne vienas tarmės atstovas prisipažino, kad
dažnai nežino, ką reikia rašyti – k ar t, g ar d. Dabar
tokių nesusigaudymo atvejų nepastebėta.
J. Otrębskis, P. U. Dinis priebalsių t, d virtimą į k,
g taip pat laiko jotvingiška ypatybe (Otrębski, 1958,
357; Dini, 2000, 219 ir lit.). Z. Zinkevičius šiuo
klausimu aiškesnės nuomonės neturi (Zinkevičius,
1966, 140). Kaip bebūtų aiškinama tokio painiojimo
kilmė, reikia manyti, kad jis yra senas. Jo senumą
rodo tai, kad priebalsiai k, g tariami ten, kur turėtų
būti dzūkuojama. Pvz.: ․r․ benαi girv․lы․ „arė bernai
dirvelę“, m·ki․nα „motina“, akdav․ „atidavė“,
k·ltαs „tiltas“, ž·gis „žodis“, giẽvαs „Dievas“ ir kt.
Vadinasi, priebalsių k, g tarimas vietoj laukiamų c, dz
turi būti senesnis už antrosios dzūkavimo ypatybės
atsiradimą.
Kalbant apie dzūkavimą, iš dabartinių įrašų galima
pastebėti, kad pirmoji dzūkavimo ypatybė tarmiškai
kalbančių žmonių išlaikyta visai nuosekliai. Pvz.:
st․cαs „stačias“, ʒåũksmαs „džiaugsmas“, cà „čia“ ir
pan. Antroji dzūkavimo ypatybė čia gerokai silpnesnė,
nes neretai tariami junginiai ti, ti·, tie, di, di·, die
vietoj laukiamų ci, ci․, cie, dzi, dzi·, dzie. Pvz.: te,
mαitnɔ․ „maitino“, tkrαs „tikras“, stat·bα „statyba“,
dektnẹ․ „degtinė“, d·gɔ․ „dygo“, gidi ir kt.
Dzūkavimo požiūriu sunkoka vertinti bendraties
priesagą -t. Kai vartojamos ilgosios bendraties formos,
dzūkavimas aiškus. Pvz.: pasá․rcie „pašerti“,
sak·cie „sakyti“, d·rpcei „dirbti“, lá․ukcei „laukti“
ir kt. Jei vartojama trumpoji bendraties forma, paskutinis
priebalsis dažnai tariamas labai neaiškiai, tarsi
„praryjamas“. Pvz.: apraš·(t) „aprašyti“, gan·(t)
„ganyti“, vš(t) „vežti“, dab·(t) „saugoti, prižiūrėti“.
Jei trumpoji bendraties forma ištariama aiškiai, gale
gali būti ir dzūkuojama, ir nedzūkuojama – sak·c
ir sak·t „sakyti“. Neaiškus bendraties priesagos -t
tarimas pastebimas ir daugelyje kitų pietų aukštaičių
šnektų.
Problemiškesnis priebalsio j nebuvimas įvardžiuose
s „jis“, · „jį“, · „ji“. Plg. aplik · „aplink jį“, in‿·
„į jį“. Įvardžio formos s „jis“, · „jį“ pietų aukštaičių
tarmėje vartojamos labai plačiai. Rečiau vartojama
moteriškosios giminės forma · „ji“. Čia tikriausiai
išlaikytos senosios šio įvardžio formos be pradinio
priebalsio j (plg. lot. is, got. is). Nelabai įmanomas
Žaneta MARKEVIČIENĖ