visas tekstas - VPU biblioteka - Vilniaus pedagoginis universitetas

Žmogus ir žodis 12 

Didaktinė lingvistika 

Mokslo darbai 

Man and the Word 

Didactic Linguistics 

Research papers 

Šis numeris skiriamas žurnalo 

„Žmogus ir žodis“ vyriausiojo 

redaktoriaus profesoriaus 

ANTANO PAKERIO septyniasdešimtmečiui 

ir pedagoginės 

veiklos penkiasdešimtmečiui. 

ISSN 1392-8600 

V i l n i a u s p e d a g o g i n i s u n i v e r s i t e t a s 

Vi l n i u s P e d a g o g i c a l U n i v e r s i t y 

2 0 1 0 

I 

V I L N I U S 

2010, t. 12, nr. 1 

(Volume 12, Number 1, 2010)

Redaktorių kolegija 

Prof. habil. dr. Antanas PAKERYS 

(vyriausiasis redaktorius) 

apakerys@vpu.lt 

Didaktinė lingvistika – ats. red. doc. dr. Regina RINKAUSKIENĖ, VPU Lituanistikos fakultetas 

T. Ševčenkos g. 31, faksas 233 52 99, reginar@vpu.lt 

Prof. habil. dr. Aleksas GIRDENIS, Vilniaus universitetas (kalbotyra) 

Doc. dr. Artūras JUDŽENTIS, Vilniaus universitetas (kalbotyra) 

Prof. dr. Jean Pierre LEVET, Limožo universitetas (kalbotyra) 

Prof. habil. dr. Vitalija MACIEJAUSKIENĖ, Lietuvių kalbos institutas (kalbotyra) 

Prof. dr. Vilija SALIENĖ, Vilniaus pedagoginis universitetas (edukologija) 

Prof. habil. dr. Kazimieras ŽUPERKA, Šiaulių universitetas (kalbotyra) 

Literatūrologija – ats. red. doc. dr. Reda PABARČIENĖ, VPU Lituanistikos fakultetas 

T. Ševčenkos g. 31, faksas 233 52 99, reda.pabarciene@gmail.com 

Prof. dr. Petras BRAŽĖNAS, Vilniaus pedagoginis universitetas (literatūrologija) 

Prof. habil. dr. Algis KALĖDA, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (literatūrologija) 

Doc. dr. Nijolė KAŠELIONIENĖ, Vilniaus pedagoginis universitetas (literatūrologija) 

Prof. dr. Violeta KELERTIENĖ, Ilinojaus universitetas (literatūrologija) 

Prof. dr. Vytautas MARTINKUS, Vilniaus pedagoginis universitetas (literatūrologija) 

Prof. habil. dr. Kęstutis NASTOPKA, Vilniaus universitetas (literatūrologija) 

Doc. dr. Dalia SATKAUSKYTĖ, Vilniaus universitetas (literatūrologija) 

Svetimosios kalbos – ats. red. doc. dr. Danutė SABROMIENĖ, VPU Filologijos fakultetas 

Studentų g. 39, faksas 272 81 36, sabromiene@vpu.lt 

Prof. habil. dr. Aloyzas GUDAVIČIUS, Šiaulių universitetas (kalbotyra) 

Doc. dr. Gintautas KUNDROTAS, Vilniaus pedagoginis universitetas (kalbotyra) 

Prof. habil. dr. Werner LEHFELDT, Getingeno universitetas (kalbotyra) 

Prof. habil. dr. Jan MIODEK, Vroclavo universitetas (kalbotyra) 

Prof. habil. dr. Irena MUSTEIKIENĖ, Vilniaus pedagoginis universitetas (edukologija) 

Prof. habil. dr. Marina REMNIOVA, Maskvos M. Lomonosovo valstybinis universitetas (kalbotyra) 

Filosofija – ats. red. doc. dr. Dalius JONKUS, VPU Istorijos fakultetas 

T. Ševčenkos g. 31, faksas 213 55 94, filosofai@vpu.lt 

Prof. dr. Jūratė BARANOVA, Vilniaus pedagoginis universitetas (filosofija) 

Doc. dr. Liutauras DEGĖSYS, Vilniaus pedagoginis universitetas (filosofija) 

Prof. dr. Saulius GENIUŠAS, James Madison universitetas (filosofija) 

Prof. dr. Algis MICKŪNAS, Ohajo universitetas (filosofija) 

Doc. dr. Rita ŠERPYTYTĖ, Vilniaus pedagoginis universitetas (filosofija) 

Prof. habil. dr. Arvydas ŠLIOGERIS, Vilniaus universitetas (filosofija) 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

• 

Žurnalas atspindimas šiose duomenų bazėse: 

CSA: Linguistics and Language Behavior Abstracts 

MLA: Modern Language Association International Bibliography 

EBSCO Publishing: Humanities International Complete 

EBSCO Publishing: TOC Premier 

EBSCO Publishing: Current Abstracts 

C.E.E.O.L 

The Philosopher's Index 

ISSN 1392-8600 © Vilniaus pedagoginis universitetas, 2010

žmogus ir žodis 2010 I 

fonetika 

akcentologija 

Turinys 

Rytis AMBRAZEVIČIUS 

Differential Acoustical Cues for Palatalized vs Nonpalatalized Prevocalic Sonants in 

Lithuanian / Diferenciniai akustiniai palatalizuotų ir nepalatalizuotų prevokalinių lietuvių 

kalbos sonantų požymiai ................................................................................................................. 5 

Irina V. BEGUNTS 

Substrate phonetic effects in North Russian dialects / Šiaurės rusų dialektų fonetiniai 

pakitimai: substrato poveikis ..........................................................................................................11 

Solveiga ČEIRANE 

Latviešu valodas balsīgo spraudzeņu troksneņu akustisks raksturojums / Acoustic 

Characteristics of Latvian Voiced Constrictive Consonants / Latvių kalbos skardžiųjų 

pučiamųjų priebalsių akustiniai požymiai .................................................................................... 14 

Birutė GUDELIENĖ 

Dvibalsių [ai], [ei] atliepinių rašyba Simono Daukanto leidinio Epitome Historiae Sacrae 

lietuviškose antraštėse ir Ƶodrodyje toie kningelieie essontiu żodiù (1838) / Spelling of 

correlative diphthongs [ai], [ei] in the publication Epitome Historiae Sacrae with Lithuanian 

headlines and Ƶodrodyje toie kningelieie essontiu żodiù by Simonas Daukantas (1838) ........... 20 

Vidas KAVALIAUSKAS, Arnoldas ŠMITAS 

Būdingosios televizijos žurnalistų tarties klaidos / The typical pronunciation mistakes of 

television journalists ...................................................................................................................... 28 

Asta KAZLAUSKIENĖ 

Lietuvių kalbos žodžių foneminės struktūros dėsningumai / Phonemic Structure 

Regularities of Lithuanian Words ................................................................................................. 35 

Gintautas KUNDROTAS 

Lietuvių kalbos intonacinių kontūrų funkcinės galimybės / Functional possibilities of 

intonation contours of the Lithuanian language ......................................................................... 42 

Žaneta MARKEVIČIENĖ 

Ašašninkų ir Kabelių šnektų fonetikos ypatumai: dabartinė padėtis / Phonetic Peculiarities 

of the Ašašninkai and Kabeliai Local Dialects (the Current Status)........................................... 48 

Dace MARKUS, Zinny BOND 

Continuing Research on Latvian Syllable Intonations / Tolesnis latvių kalbos priegaidžių 

tyrimas ........................................................................................................................................... 52 

Nijolė TUOMIENĖ 

Dvibalsių ie, uo vienbalsinimo tendencijos periferinėse Varanavo šnektose / 

Monophthongization tendencies of the diphthongs ie and uo in the peripheral subdialects 

of Varanavas .................................................................................................................................. 62 

Rima BACEVIČIŪTĖ, Regina RINKAUSKIENĖ 

Rytų aukštaičių uteniškių daugiskaitos naudininko ir įnagininko priegaidės: eksperimentinis 

tyrimas / The Word Accents in the Endings of the Cases Datyvus and Instrumentalis in the 

Eastern Lithuanian Subdialects of Utena: Experimental Research ........................................... 68 

Kazimieras GARŠVA 

Seinų krašto oikonimų priegaidės / The syllable accents of oikonyms in the Seinai 

district ............................................................................................................................................. 73 

ISSN 1392-8600 

3

4 

stiliska 

didaktika 

Genovaitė KAČIUŠKIENĖ, Irena KRUOPIENĖ 

Taisyklingas viešosios kalbos kirčiavimas: siekiamybė ar būtinybė? / Correct Accentuation 

of the Public Speech: purpose or necessity? ................................................................................ 80 

Antanas PAkERyS 

Dvikamienių lietuvių vyrų vardų kirčiavimas: pirmųjų dėmenų tvirtagalė priegaidė / 

Accentuation of Lithuanian compounde male names: the circumflex of the first 

component ...................................................................................................................................... 88 

Vilija LAZAUSKAITĖ-RAGAIŠIENĖ 

Linksniuojamųjų žodžių kirčiavimo įvairavimas Veisiejų, Kapčiamiesčio ir Šlavantų 

šnektose / The Variety of Stress of Inflected Words in the Dialects of Veisiejai, Kapčiamiestis 

and Šlavantai ............................................................................................................................... 103 

Vida ŽILINKSKIENĖ 

Skirtingų lietuvių kalbos stilių daiktavardžių kirčiuočių dažnumas / Frequency of Stressed 

Nouns within Lithuanian Texts of Different Styles .....................................................................111 

Audronė BITINIENĖ 

Kalbotyros mokslo tekstų sintaksinės ypatybės / The syntactic peculiarities of linguistic 

texts ...................................................................................................................................122 

Ona PETRĖNIENĖ 

Metaforų vartojimas mokslo populiarinamuosiuose tekstuose / The Use of Metaphors in 

Popular Science Texts.................................................................................................................. 128 

Lionė LAPINSKIENĖ 

Kai kurie tarties ir rašybos mokymo klausimai bendrojo lavinimo mokyklose / Certain 

points on teaching pronunciation and spelling at a secondary school ................................. 135 

Hélène de PENANROS 

Kaip prancūzus mokyti lietuvių kalbos, 1 arba apie morfofonologijos naudą / How to teach 

the French Lithuanian? or About the interest of morphophonology ........................................ 141 

Vilija SALIENĖ 

Negrožinio teksto supratimo mokymas pagrindinėje mokykloje: kaip įgyvendinti programos 

reikalavimus ugdymo procese? / Teaching Non-literary Text Comprehension in Basic 

School: Implementation of Curriculum Requirements in the Education Process ................... 150 

Eglė VAISĖTAITĖ 

Galia ir solidarumas mokytojų diskurse: modalinių žodžių vartojimas / Power and Solidarity 

in Teachers’ Discourse: The Usage of Modal Words ................................................................. 158 

iš lietuvių kalbot yros istor ijos 

Jolanta ZABARSKAITĖ 

Iš politinės lietuvių kalbos istorijos: laiškas Vladimirui Toporovui / From the political 

history of the Lithuanian Language: letter to Vladimir Toporov .............................................. 164


Differential Acoustical Cues for 

Palatalized vs Nonpalatalized 

Prevocalic Sonants in 

Lithuanian 


kauno technologijos universitetas 

Gedimino g. 43 

LT-44240 Kaunas 

rytisam@delfi.lt 

The phenomenon of [i]-like (secondary) palatalization 

is discussed. The results of measurements 

of F2 and F3 loci for prevocalic palatalized and 

nonpalatalized sonants in the standard Lithuanian 

language are presented. The methods of acoustical 

analysis (Praat-aided) and statistical analysis were 

applied. The results confirm the general findings 

for other languages, namely that F2 loci are the 

most significant cues for differentiation between 

palatalized and nonpalatalized consonants. The 

Straipsnyje aptariamas [i]-tipo (antrinio) palatalizavimo 

reiškinys, jo dėsningumai, išplaukiantys 

iš perturbacijų teorijos. Pateikiami palatalizuotų ir 

nepalatalizuotų prevokalinių lietuvių kalbos sonantų 

F2 ir F3 lokusų (angl. loci) matavimų rezultatai. 

Naudojami akustinės ir statistinės analizės metodai. 

Nustatyta, kad svarbiausi požymiai diferencijuojant 

palatalizuotus ir nepalatalizuotus sonantus yra F2 lokusai; 

tai atitinka kitų kalbų priebalsių palatalizavimo 

Summary 

Santrauka 

Diferenciniai akustiniai 

palatalizuotų ir nepalatalizuotų 

prevokalinių lietuvių kalbos 

sonantų požymiai 

dependence of loci on the place of articulation and 

of the succeeding vowels is discussed. This is the 

first study on F2 loci as the differential acoustical 

cues for palatalization of consonants in Lithuania. 

The methods could be applied to future researches 

on palatalization and general acoustical research on 

consonants in Lithuanian. 

Key words: palatalization, sonants, formants, 

loci. 

tyrinėjimų išvadas. Aptariamas artikuliacijos vietos 

ir fonetinio konteksto (regresyvinės koartikuliacijos) 

poveikis lokusams. Lokusų matavimo metodika 

galėtų būti taikoma tyrinėjant ir kitų lietuvių kalbos 

priebalsių palatalizavimą, taip pat specifinius palatalizavimo 

ir depalatalizavimo reiškinius lietuvių 

kalbos tarmėse. 

Esminiai žodžiai: palatalizavimas, sonantai, 

formantės, lokusai. 

fonetika 

ISSN 1392-8600 

5

6 

Differential Acoustical Cues for Palatalized vs 

Nonpalatalized Prevocalic Sonants in Lithuanian 

General acoustical traits of 

palatalization 

Acoustics of sonants and palatalization of different 

consonants in Lithuanian has been addressed 

in several studies. Mostly the studies dealt with 

the durational aspects of the consonants, which are 

traditionally associated with quantitative features 

(Kazlauskienė, 2006; Kazlauskienė & Raškinis, 

2006; Dereškevičiūtė, 2008, etc.). 

The present study concentrates on the main 

differential (i.e., not epiphenomenal) features of 

palatalization. It is widely known that the essential 

acoustical cues for palatalization of consonants are 

embedded in several parameters including CV or 

VC formant transitions and the spectral characteristics 

of the consonants themselves. It is generally 

agreed that the most representative parameter differentiating 

between palatalized and nonpalatalized 

consonants is the locus 1 of the second formant in 

CV or VC transitions (Brosnahan & Malmberg, 

1970, 67). 2 The importance of the F2 locus can be 

easily explained by comparative analysis of the 

articulatory movements characteristic of palatalized 

and nonpalatalized cases. Palatalization can be 

considered as [i]-like secondary articulation of the 

consonant. In other words, in the vowel onset in the 

CV transition (in the beginning of the rapid shift 

in vowel formant frequencies next to the consonant), 

a short [i]-like vowel is formed, which then glides to 

a target vowel. Therefore the F2 locus is high (as [i] 

features high F2). In nonpalatalized cases, the initial 

vowels feature noticeably lower F2s, therefore the 

loci are lower. The same holds for VC transitions, 

only in the opposite direction. 

More thoroughly, one can analyze dependencies 

of formant frequencies on the places of constrictions 

in the vocal tract. Here we can apply the perturbation 

theory (cf. Kent & Read, 2002, 28–32). Not going 

into details, the maximum formant changes occur 

at the nodes and antinodes of the standing waves in 

the vocal tract. Figure 1 shows schematically these 

changes for F1, F2, and F3; the plus sign stands for 

1 ‘A place on the frequency scale at which a transition begins or to 

which it may be assumed to “point”’ (Delattre et al., 1955, 769). 

2 In fact, important information on palatalization of consonants 

can be extracted from the study Girdenis & Kubiliūtė-Kliukienė, 

1982. While the authors concentrate on the influence of consonant 

palatalization on the adjacent vowels, the formant measurements 

at the critical points of the transitions show the values which can 

be compared to loci. Some information on loci can be traced also 

in, e.g., Kliukienė 1994 although the author concentrates mostly 

on the characteristic spectral zones for the consonants themselves 

(in one of Lithuanian dialects). 

holds for VC transitions, only in the opposite direction. 

More thoroughly, one can analyze dependencies of 

places of constrictions in the vocal tract. Here we can apply 

Kent & Read, 2002, 28–32). Not going into details, the m 

Diferenciniai 

occur 

akustiniai 

at the 

palatalizuotų 

nodes and antinodes 

ir 

of the standing waves i 


požymiai shows schematically these changes for F1, F2, and F3; 

maximum maximum rise, the minus rise, sign the minus – for maximum sign – for lower- maximum lowering, a 

ing, and zero change for the (if absence compared of to change schwa). (if compared 

to schwa). 

Figure 1. Dependence of changes of formant frequencies 

on the place Figure of constriction; 1. Dependence for three of changes lowest formants. of formant frequencies o 

Adapted for three from lowest Kent & formants. Read, 2002, Adapted 31–32. from Kent & Read, 2002 

From Figure 1, it is clear that, in the case of 

palatal constriction, F2 shows the largest increase, 

whereas the change From of Figure F3, though 1, it is often clear that, positive, in the case of palatal 

is not that largest significant increase, because whereas the the constriction change of also F3, though often po 

covers some segments characteristic of the opposite 

because the constriction also covers some segments cha 

(negative) change. Moreover, one can conclude that 

the changes (negative) of F3 are change. more Moreover, ‘intricate’ one and can more conclude that the 

sensitive on ‘intricate’ the exact and configuration more sensitive of on a vocal the exact tract. configuration of a 

Nevertheless, 

is quite 

it is 

frequently 

quite frequently 

argued 

argued 

that F3 

that 

loci 

F3 

have some second 


between palatalized vs nonpalatalized consonants and the 

loci are also presented in some studies on palatalization o


loci have some secondary role in the distinction 

between palatalized vs nonpalatalized consonants 

and therefore measurements of F3 loci are also 

presented in some studies on palatalization or they 

are employed in the synthesis of palatalized consonants 

(cf. Fant, 1960, 220; Pauli & Derkach, 1971; 

Shupljakov et al., 1968). 

F1 loci seem to show no significant cues for palatalization 

as, in theory, they are zero for a hard-walled 

tube (i.e., the same in all cases), though actually they 

are only very low since the vocal tract is not really 

hard-walled (Kent & Read, 2002, 155, etc.). 

In the end of this section, it is worth mentioning 

that the type of palatalization discussed above 

and analyzed in the present study (i.e., in standard 

Lithuanian) is so-called ‘secondary palatalization’ 

characteristic of the transitional [i]-like articulation 

(Bhat, 1978; Ladefoged, 1993, 230; etc.). The 

concept of ‘primary palatalization’ stands for the 

modification of the primary articulation of a consonant, 

i.e., the shift of the constriction towards 

the hard palate. 

F2 and F3 loci 

For the present study, C(sonant)V formant 

transitions in Lithuanian were analyzed and the 

corresponding F2 and F3 loci were measured. The 

sound examples were taken from Pakerys & Pupkis, 

2004, mostly from the section ‘Priebalsiai’ (‘Consonants’) 

of the accompanying CD. The examples 

were recorded by a Lithuanian male speaker, actor 

Juozas Jaruševičius. 

The CV segments were analyzed in purely prevocalic 

cases (i.e., in the beginnings of the words, when 

the consonants were preceded by pauses), as well as 

in intervocalic cases; consonant combinations ending 

with the sonants to be examined were included. Four 

Lithuanian sonants – [l], [m], [n], [r] – were considerd 

(the velar [n] does not appear in a prevocalic position 

in Lithuanian). The consonants occurred in different 

phonetic contexts, so the effects of coarticulation took 

place. All in all, 489 occurrences were analyzed. For 

the acoustical measurements, software Praat was used. 

The results were generalized applying statistical analysis 

by MS Excel. The results of loci measurements are 

presented in Figure 2. 

Generally, F2 loci show clear distinctions for 

palatalized and nonpalatalized cases, whereas F3 

loci differ only slightly and, more importantly, their 

ranges for palatalized and nonpalatalized cases 

overlap. Therefore, F3 loci cannot act as significant 

cues in the discrimination of palatalization vs non- 

palatalization. Nevertheless, they probably work as 

certain secondary cues. 

6 

fonetika 

Figure 2. F2 F2 and F3 loci for prevocalic sonants. Black Black dots: nonpalatalized sonan 

White dots: dots: nonpalatalized palatalized sonants. White dots: palatalized 

sonants. 

Generally, F2 loci show clear distinctions for palatalized and nonpalataliz 

cases, whereas F3 loci differ only slightly and, more importantly, their ranges 

palatalized and nonpalatalized cases overlap. Therefore, F3 loci cannot act as signific 

cues in the discrimination of palatalization vs nonpalatalization. Nevertheless, th 

probably work as certain secondary cues. 

ISSN 1392-8600 

7

8 



The lowest values for the F2 locus in nonpalatalized 

cases were found for [m], followed by [l], [n], 

and [r]. This is not surprising since this succession 

corresponds to the step-by-step posterior movement 

of the constriction; from labials to alveolars or postalveolars, 

i.e., in a sense, a plain [r] is more ‘palatalized’ 

than a plain [m]. What is more interesting is that 

dental [l] shows a statistically negligible difference 

from labial [m]. A possible explanation is that, at least 

for the speaker examined, the corresponding places 

of constriction do not differ much, and, in the case 

of [l], the tongue makes a significant excursion to 

the uvula or lower, thus lowering F2 (refer to Figure 

1). This articulatory difference is also reflected in 

the significant rise of F3 for [l] for the same reasons 

(see the rise of F3 when the (secondary) constriction 

moves to the uvula or lower, Figure 1). 

In addition, plain (nonpalatalized) [n] seems more 

retracted, i.e., moved into the direction of apicoalveolar 

position, compared to [l]. 

For palatalized consonants, F2 loci show the 

highest values for [n’], followed by [r’], [l’], and 

[m’]. Thus [n’] is the most ‘soft’, and this can be 

ascertained simply audially. It results from the natural 

‘comfortable’ configurations of the tongue, which 

differ according to the different consonants (here we 

will not discuss this issue in detail). 

More information could be extracted from Figure 

2. Here we will limit ourselves to two additional observations. 

First, for [m’], a certain separate subclass 

characteristic of high F2s and F3s is formed. It is 

mostly associated with a distinct change of articulation 

in [m’ė] or [m’i]-type syllables ([m’] becomes 

extremely palatalized – at least, in the case of the 

speaker examined). Second, F2s for [r] and [r’] are 

not separated as much as for other consonants; even 

a slight overlap is registered. Inter alia, it seems that 

sometimes the speaker tends to ‘strengthen’ [r’]s, 

making them harder. 

One can expect that the impact of the place of 

articulation onto loci should be similar for different 

homorganic sounds. For instance, most probably, 

F2 loci for homorganic sonants and stops should 

coincide. Loci for stops have been examined in 

numerous studies; Figure 3 presents a comparison 

with the evaluations for stops made by Kewley-Port 

(1983). 

At first glance, it might seem that the F2 values 

for nonpalatalized sonants in the present study are 

unnaturally low. However, we should remember that 

Kewley-Port examined English consonants. In the 

Lithuanian case, the distinction between palatalized 

and nonpalatalized consonants is made stronger, thus 

Diferenciniai akustiniai palatalizuotų ir 


požymiai 

the F2 loci for plain consonants are moved to lower 

values, in a sense, to keep a distance from their palatalized 

counterparts. In English, palatalization does 

not form opposite consonant pairs. For the Lithuanian 

ear, English alveolar stops sound semipalatalized, 

and Figure 3 visualizes this phenomenon. 

Figure 3. Left: F2 loci for prevocalic sonants (higher: 

palatalized; lower: nonpalatalized). Medians (diamonds) 

Figure 3. Left: F2 loci for prevocalic sonants (higher: palata 

and interquartiles (vertical lines) are depicted. Right: 

nonpalatalized). rough evaluations Medians for stops; (diamonds) after Kewley-Port, and interquartiles 1983. (vertical lines) 

Right: rough evaluations for stops; after Kewley-Port, 1983. 

Effect of vowels (regressive 

coarticulation) 

At first glance, it might seem that the F2 values for nonpalatalized 

present study are unnaturally low. However, we should remember tha 

examined It is known English that loci consonants. are far from In the invariant; Lithuanian they case, the distinc 

depend palatalized on and the nonpalatalized phonetic context consonants (for instance, is made stronger, see thus the F2 

the typical work by Öhman (1966)). One can derive 

consonants are moved to lower values, in a sense, to keep a distan 

the loci frequencies as the functions ‘of the vowel’s 

own 

palatalized 

intrinsic, 

counterparts. 

target formant 

In English, 

frequency’ 

palatalization 

(‘locus 

does not form oppo 

equations’; pairs. For the Howie, Lithuanian 2001, ear, 2). English Figure alveolar 4, in the stops manner sound semipalatalized 

similar visualizes to the this one phenomenon. presented by Öhman, demonstrates 

this dependence (on the succeeding vowels) extracted 

from the data examined in the present study. The 

tense (‘long’) Effect and of vowels lax (‘short’) (regressive vowels coarticulation) are combined 

into joint classes. It should be noted that, generally, 

back vowels It is known result that in loci lower are far F2 from loci invariant; compared they to depend on the ph 

front 

(for 

vowels. 

instance, 

However, 

see the typical 

some 

work 

permutations 

by Öhman 

among 

(1966)). One can d 

vowels are also noticeable. This has several explana- 

frequencies as the functions ‘of the vowel’s own intrinsic, target form 

tions; here we will mention only two of them. First, 

certain (‘locus Lithuanian equations’; Howie, vowels 2001, have 2). only Figure tense 4, in versions. the manner similar to the 

This explains why [ė] (tense) frequently results in 

higher F2s compared to [i] (averaged tense and lax 

versions), and [o] (tense) frequently results in lower 

F2s compared to [u] (averaged tense and lax versions). 

Second, the influence of the specific speaker 

and the limited statistical sample could be at work. 

Rytis AMBRAZEVIČIUS

data examined in the present study. The tense (‘long’) and lax (‘short’) vowels are 

combined into joint classes. It should be noted that, generally, back vowels result in 

lower F2 loci compared to front vowels. However, some permutations among vowels 

are also noticeable. This has several explanations; here we will mention only two of 


them. First, certain Lithuanian vowels have only tense versions. This explains why [] 

(tense) frequently results in higher F2s compared to [i] (averaged tense and lax 

versions), and [o] (tense) frequently results in lower F2s compared to [u] (averaged 

tense and lax versions). Second, the influence of the specific speaker and the limited 

By the way, these kinds of permutations were also 

observed by Öhman (1966). 

statistical sample could be at work. By the way, these kinds of permutations were also 

observed by Öhman (1966). 

10 

Figure 4. The effect of adjacent vowel on F2 loci 

for prevocalic sonants (higher: palatalized; lower: 

nonpalatalized). Medians are shown. 

Implications 

The study shows that the F2 loci are significant 

cues for differentiation between palatalized and 

nonpalatalized prevocalic Lithuanian sonants. The 

F3 loci, possibly, play a secondary role too. The loci 

depend on the place of articulation. The following 

successions, from low to high F2s, were found: 

[m], [l], [n], and [r] (nonpalatalized sonants); [m’], 

[l’], [r’], and [n’] (palatalized sonants). The loci 

also depend on the succeeding (adjacent) vowels; 

generally, low values were found for back vowels 

and high values were found for front vowels, 

although some permutations were observed. The 

methods used in this study could also be applied 

for investigations of palatalization of sonants in 

postvocalic positions, i.e., including the changes 

of the phonetic qualities in the intervocalic cases. 

In addition, dynamic characteristics of palatalization 

(the shapes of formant transitions and their 

articulatory equivalents; see Howie, 2001) could be 

analyzed. The methods are expected to be valuable 

for the investigations of palatalization of consonants 

in Lithuanian dialects, especially in the specific 

cases not found in the standard Lithuanian. Speakerdependent 

phenomena could be revealed with the 

help of larger samples of speakers. The study also 

could be extended in the direction of other consonants. 

For instance, palatalization and the places 

of articulation could be thoroughly examined for 

Lithuanian stops, fricatives, and affricates applying 

the measurements of loci. 

References 

Bhat D. N. S., 1978, A general study of palatalization. In: 

Greenberg J. H., Ferguson Ch. A., Moravcsik E. A., 

Universals of Human Language 2: Phonology. Stanford: 

Stanford University Press. 47–92. 

Brosnahan L. F., Malmberg B., 1970, Introduction to 

phonetics. Cambridge: W. Heffer & Sons. 

Delattre P. C., Liberman A. M., Cooper F. S., 1955, 

Acoustic loci and transitional cues for consonants. 

– Journal of the Acoustical Society of America 27, 

769–773. 

Dereškevičiūtė S., 2008, Dėl lietuvių kalbos sklandžiųjų 

priebalsių kiekybės [About the quantity of Lithuanian 

approximant lateral, nasal, and trill consonants]. 

– Žmogus ir žodis 10 (1), 15–19. 

Fant G., 1960, Acoustic theory of speech production. The 

Hague: Mouton & Co. Publishers. 

Girdenis A., Kubiliūtė-Kliukienė R., 1982, Regresyvinis 

priebalsių palatalizacijos poveikis balsių spektrui 

šiaurės žemaičių tarmėje [Regressive influence of 

the palatalized consonants on the spectrum of preceding 

vowels in the North Žemaitian dialect]. – kalbotyra 

33 (1), 30–38. 

Howie S. M., 2001, Formant transitions of Russian 

palatalized and nonpalatalized syllables. IULC 

Working Papers Online 1. – https://www.indiana. 

edu/~iulcwp/pdfs/01-howie01.pdf 

Kazlauskienė A., 2006, Pastabos dėl lietuvių kalbos pučiamųjų 

priebalsių kiekybės [Notes on the quantity of 

Lithuanian fricative consonants]. – Valoda dažādu 

kultūru kontekstā. Daugavpils, 148–154. 

Kazlauskienė A., Raškinis G., 2006, Lietuvių kalbos 

sprogstamųjų priebalsių kiekybė [The quantity of 

Lithuanian plosive consonants]. – Kalbų studijos 

8, 64–69. 

Kent R. D., Read Ch., 2002, The acoustic analysis of 

speech. Albany: Thomson Learning. 

Kewley-Port D., 1983, Measurement of formant transitions 

in naturally produced stop consonant-vowel syllables. 

– Journal of the Acoustical Society of America 

72, 379–389. 

Kliukienė R., 1994, Šiaurės žemaičių priebalsių spektrai 

ir akustinės priebalsių klasės [The spectra of con- 

fonetika 

ISSN 1392-8600 

9

10 



sonants and the acoustical classes of consonants in 

the North Žemaitian dialect]. – kalbotyra 43 (1), 

43–52. 

Ladefoged P., 1993, A course in phonetics. San Diego: 

Harcourt Brace. 

Öhman S. E. G., 1966, Coarticulation in VCV utterances: 

Spectrographic measurements. – Journal of the 

Acoustical Society of America 39, 151–168. 

Diferenciniai akustiniai palatalizuotų ir 


požymiai 

Pakerys A., Pupkis A., 2004, Lietuvių kalbos bendrinė 

tartis. Kompaktinės plokštelės tekstai [Pronunciation 

in standard Lithuanian]. Vilnius: Gimtasis žodis. 

Pauli S., Derkach M., 1971, Synthesis of some Russian 

utterances by rules. – STL-QPSR 1, 43–49. 

Shupljakov V., Fant G., Serpa-Leitao A., 1968, Acoustical 

features of hard and soft Russian consonants in 

connected speech: A spectrographic study. – STL- 

QPSR 9 (4), 1–6. 

Rytis AMBRAZEVIČIUS


Substrate phonetic effects in 

North Russian dialects 

Irina V. BEGUNTS 

Lomonosov Moscow State University, 

Department of the Russian language 

Leninskie Gory, GSP-1 

119991 Moscow 

ruslang@philol.msu.ru 

In this abstract we consider a very special aspect in 

the study of North Russian dialects, that is, phonetic 

effects, which may be due to substrate influence. In 

terms of vocabulary, grammar and phonetics, North 

Russian dialects show numerous phenomena which 

can be regarded as traces of Finno-Ugric languages 

spoken by the tribes that inhabited northern areas 

of Russia before the Slavs arrived. In phonetics, 

substrate effects result in sound substitution, e.g. 

pronunciation of [g’’] instead of [j] and [k] instead 

of [h], and may also affect phonological categories as 

such. Namely, in a number of North Russian dialects 

Straipsnyje kalbama apie šiaurinių rusų dialektų 

fonetines ypatybes. Manoma, kad joms didelę įtaką 

turėjo fino ugrų kalbos (prieš apsigyvenant slavams 

fino ugrai gyveno šiaurinėje Rusijos dalyje). Minimos 

tokios ypatybės: labai minkšto priebalsio [g’] tarimas 

vietoj [j], priebalsio [x] keitimas [к], taip pat įprasto 

(„europietiško“) [l] tarimas vietoj [l’]. Be to, pastebimas 

kitas reiškinys – kietųjų ir minkštųjų priebalsių 

Historically, substrate effects in languages are due 

to assimilation, when a whole population abandons 

their original language and adopts another (Labov, 

2008, 315), commonly as a result of colonization. 

By substrate effect, we mean a change in a language, 

which is a result of a very large number of bilingual 

speakers transferring some effect to their descendants. 

In connection with North Russian dialects, substrate 

effects are caused by a long-term assimilation 

of Finno-Ugric tribes that inhabited northern areas of 

Russia in the first millennium AD. Slavic tribes began 

to arrive in one wave after another in the 10 th century 

AD, mixing with the earlier settlers. There were two 

main streams of colonization; the basic one was from 

Summary 

Santrauka 

Šiaurės rusų dialektų fonetiniai 

pakitimai: substrato poveikis 

the opposition of voiced and voiceless consonants 

differs from what is found in standard Russian and 

in the bulk of Russian accents. It is closely related 

to the opposition of tense/lax consonants, which is 

typical of most Finno-Ugric languages and thus may 

be a result of interlinguistic contact. The same refers 

to the opposition of palatalized and non-palatalized 

consonants, which is weakened or even absent in the 

sound systems of some North Russian dialects. 

Key words: Russian dialects, phonetics, local 

accents, substrate effects. 

opozicijos susilpnėjimas; tai galėtų būti aiškinama 

taip pat slavų ir fino ugrų kalbų sąveika. Galiausiai 

kai kuriose šiaurinėse rusų kalbos šnektose pastebima 

specifinė dusliųjų ir skardžiųjų priebalsių koreliacija, 

susijusi su įtempimo ir neįtempimo požymiais, – visa 

tai būdinga kai kurioms fino ugrų kalboms. 

Esminiai žodžiai: rusų kalbos dialektai, fonetika, 

lokaliniai reiškiniai, substrato efektas. 

Novgorod region (including Pskov), and present-day 

North Russian dialects have a lot in common with Old 

Novgorod dialect. The latter is reconstructed in great 

detail due to the evidence of birch-bark documents 

from medieval Novgorod (see Зализняк, 2004). The 

other wave was from central Russia. Archeological 

and linguistic evidence proves that Finno-Ugric tribes 

took on the new language and culture and were in 

the main assimilated by the newcomers. Assimilation 

might have lasted for centuries; travelers in the 

16 th century remarked upon inhabitants of northern 

areas of Russia speaking their indigenous language 

alongside with Russian (Герберштейн, 1908, 123). 

Thus, we can assume a long period of contacts and 

fonetika 

ISSN 1392-8600 

11

12 

Substrate phonetic effects in North Russian dialects 

bilingualism, normally leading to interaction of the 

two languages. In some areas Finno-Ugric languages 

are still spoken (e.g.Vepsian), but on a larger area 

only Russian dialects survive. Yet, some traces of 

substrate influence are still found in North Russian 

dialects, and their role in local accents has been 

underestimated so far. 

The problem with substrate effects does not only 

resolve into the fact that they are underestimated 

or even neglected. Research in this field requires 

competence in both Russian dialectology and Finno- 

Ugriс studies. These two branches are traditionally 

treated separately and irrespective of one another. 

Specialists in Russian dialectology hardly ever appeal 

to substrate and prefer to concentrate on inherent 

features of the dialect that could result in a certain 

effect. In fact, substrate is only appealed to when 

all possible means to explain the effect in terms of 

inherent phonetics are exhausted, and no clear proof 

is commonly demonstrated, so the very concept of 

substrate turns vague and not convincing. 

Substrate effects in North Russian dialects are best 

investigated in the field of lexis. Much fieldwork has 

been done to discover words of Finno-Ugric origin in 

North Russian (mainly North-West Russian) dialects, 

and several books appeared on substrate words and 

their etymology (see Мызников, 2003; Мызников, 

2004). The number of substrate words in these regions 

amounts to one thousand, and these words are 

normally concerned with nature, landscape, human 

activities, such as fishing and hunting, and were obviously 

taken on by the Slavic newcomers from the 

indigenous peoples. The study of substrate words is 

carried out by specialists in Finno-Ugric languages 

who aim to find the closest equivalents of substrate 

words and thus to identify the Finno-Ugric language 

they were borrowed from. Also, development of 

meaning is studied as well as phonetic adjustment of 

a foreign word to Russian articulation basis. 

In grammar, substrate effects are arguable. There 

are few clear-cut cases in North-Russian local grammatical 

systems that are parallel to the patterns used 

in substrate Finno-Ugric languages. Among the most 

probable examples of the kind is the use of nominative 

case (instead of accusative) for a direct object 

with infinitive, which must be due to the same pattern 

in Finno-Ugric. 

In phonetics, the influence is much more difficult 

to trace. A reasonable reference to substrate in phonetics 

should imply a comparison of phonetic and 

phonological systems of both languages and a clear 

demonstration of the factors that caused the sound 

change. Yet, it is possible to detect substrate effects 

Šiaurės rusų dialektų fonetiniai pakitimai: substrato 

poveikis 

from Finno-Ugric languages in present-day Russian 

dialects and in Old Russian manuscripts that reflect 

local accents. Further in the abstract, we focus upon 

such unresolved issues of substrate influence. 

In numerous North Russian dialects, particularly 

in Karelia, the fricative [j] sound is lacking from the 

articulation basis of the dialect speakers. It is consistently 

substituted by an occlusive sound described 

either as occlusive [j], or as a very palatalized [g’’]. 

Old Russian manuscripts give evidence of the latter, 

with examples like гехали, угезд, пригежалъ, found 

in 17 th century local North Russian texts (Галинская, 

2002, 68–70). In the course of expedition (summer 

of 2007, Vologda region) we made a record, which 

shows consistent use of a very palatalized [g’’] instead 

of [j]: [mog’’a], [g’’a], [os’en’g’’u], [s’em’g’’a]. 

The speaker was a bilingual Vepsian woman, and 

fricative [j] was absent from her articulation basis. 

In this particular case, substrate effect is evident, as 

lack of [j] is a specific feature of Middle-Vepsian 

dialect. Thus, a bilingual Vepsian speaker replaces 

[j] in Russian words with a sound closest to it in 

her articulation basis, i.e. [g’’]. Substrate nature of 

this effect was first assumed in 1986 (Суханова, 

Муллонен, 1986), and the latest research proves this 

assumption right. 

A similar effect occurs when fricative [h] sound 

is substituted by occlusive [k], e.g. [kl’ev], [kutor], 

[krapet’], [kolodno] instead of [hl’ev], [hutor], [hrapet’], 

[holodno] respectively. This effect is found in 

many Russian dialects, though it is never a consistent 

sound change and occurs only in a number of 

words. It must be due to substrate influence, as most 

Finno-Ugric languages, such as Karelian, Vepsian, 

Komi, etc. lack [h] from their sound system (Русская 

диалектология, 2005, 56–57). 

Another point to mention is pronunciation of 

European [l] sound instead of palatalized Russian 

[l’], an effect that is not so common as that with the 

substitution of a non-palatalized Russian [l]. Still, 

it is found in north-eastern Russian dialects and in 

a great deal of Old Russian manuscripts, including 

birch-bark documents from medieval Novgorod. 

Such cases of sound substitution are evident from 

the comparison of phonological systems of North 

Russian dialects and Finno-Ugric languages that 

had been used by indigenous population in the past. 

Apart from these, substrate effects show in more 

complicated phenomena, involving not only detached 

sounds, but phonological categories as such. For 

instance, some Russian dialects are known to differ 

from standard Russian in the correlation of voiced 

and voiceless consonants. This is supposed to cause 

Irina V. BEGUNTS


numerous effects, such as prolongation of fricative 

voiceless consonants, aspiration of stop sounds, 

pronunciation of voiced consonants at word final, 

etc. These features are commonly drawn together 

and considered in terms of tense and lax consonants, 

which may have emerged in local accents as a result 

of substrate influence, as it is typical of Finno-Ugric 

languages (Русская диалектология, 2005, 74). 

Interchange of voiced and voiceless consonants is 

reflected in Old Russian manuscripts in considerable 

numbers, and has an alternative explanation; it may 

be partly due to substrate influence, and partly to inherent 

Slavic sound change that occurred in Russian 

phonological system following the loss of reduced 

sounds (Колесов, 1963). 

Also, numerous North Russian dialects show a different 

correlation of palatalized and non-palatalized 

consonants as compared to standard Russian and the 

bulk of Russian accents. In fact, some dialects found 

in Vologda region lack this opposition (Касаткин, 

1999, 143–167), and many more show spontaneous 

use of non-palatalized sounds instead of palatalized 

and vice versa. This effect has no clear explanation, 

and one of the most probable assumptions is 

substrate influence, as most Finno-Ugric languages 

lack this correlation, and similar effects are found in 

contact areas of Slavic and Finno-Ugric population. 

Yet, in this particular case, the direction of linguistic 

influence should be traced carefully, as separate 

Finno-Ugric languages, namely Vepsian, developed 

the opposition of palatalized and non-palatalized 

consonants as a result of Russian influence, so here 

we face a case of mutual interaction of substrate and 

adstrate languages. 

Thus, a considerable number of phonetic effects 

in North Russian dialects can be viewed as a result of 

substrate influence. This refers not only to detached 

cases of sound change but to phonological categories 

as such. The issue requires further research including 

fieldwork and thorough investigation of historical 

contact between ethnic groups in northern areas of 

Russia. 

References 

Галинская Е. А., 2002, Историческая фонетика 

русских диалектов в лингвогеографическом 

аспекте. Москва: Издательство Московского 

университета. 

Герберштейн С., 1908, Записки о московитских делах. 

Санкт-Петербург: Издательство А. С. Суворина. 

Зализняк А. А., 2004, Древненовгородский диалект. 

Москва: Языки русской культуры. 

Касаткин Л. Л., 1999, Современная русская литературная 

и диалектная фонетика как источник для 

истории русского языка. Москва: Наука. 

Колесов В. В., 1963, Севернорусские чередования 

согласных, парных по глухости-звонкости. – Вестник 

ЛГУ. Серия истории, языка и литературы 

1 (2). 

Мызников С. А., 2003, Русские говоры Обонежья: 

ареально-этимологическое исследование лексики 

прибалтийско-финского происхождения. Санкт- 

Петербург: Наука. 

Мызников С. А., 2004, Лексика финно-угорского происхождения 

в русских говорах Северо-Запада: 

этимологический и лингвогеографический анализ. 

Санкт-Петербург: Наука. 

Русская диалектология, под ред. Л.Л.Касаткина. Москва: 

Academia, 2005. 

Суханова В. С., Муллонен М. И., 1986, О «г» протетическом 

в русских говорах Карелии. – Русские 

говоры в иноязычном окружении. Сыктывкар. 

Labov W., 2008, Mysteries of the substrate. In Social Lives 

in Language. – Sociolinguistics and multilingual 

speech communities. Meyerhoff: Miriam and Naomi 

Nagy (eds.), 315–326. 

fonetika 

ISSN 1392-8600 

13

14 

Latviešu valodas balsīgo spraudzeņu troksneņu 

akustisks raksturojums 

Latviešu valodas balsīgo 

spraudzeņu troksneņu 


Latvių kalbos skardžiųjų 

pučiamųjų priebalsių akustiniai 

požymiai 

Solveiga ČEIRANE 

Rīgas Stradiņa universitāte 

Rīga, Dzirciema iela 16 

Latvia, LV-1083 

solveiga18@inbox.lv 

Rakstā aplūkotas teorētiskajā literatūrā atrodamās 

akustiskās pazīmes, kas raksturīgas spraudzeņiem 

troksneņiem. Teorijā atrodamie apskati salīdzināti 

ar latviešu valodas materiālu un aprakstītās pazīmes 

pārbaudītas, izmantojot latviešu valodas spraudzeņu 

datus. 

Līdzskaņi tiek pētīti slēgtās zilbēs, kur zilbes vidū 

par līdzskaņu tiešās fonētiskās apkaimes patskani 

izvēlēti visi latviešu valodas īsie un garie patskaņi. 

Katru zilbi sāk un noslēdz tas pats līdzskanis. Analīzei 

izmantoti četru informantu ieraksti. 

Ar datorprogrammu Praat tika izveidoti FFT 

spektri (statiskās spektrogrammas) visiem latviešu 

valodas balsīgajiem spraudzeņiem troksneņiem un 

In this article, an overview about characteristic 

features of voiced constrictive consonants is given. 

The overview is based on analyzing reviews and 

surveys found in the theory, which is then compared 

with the material of the Latvian language. 

All consonants are examined in closed syllables 

in context of all Latvian short and long vowels. Each 

syllable starts and ends with the same consonant. For 

the analysis recordings of four informants are used. 

FFT spectra were made with software Praat for all 

Latvian voiced constrictive consonants, values of frequency 

were determined for highest peak in spectrum, 

which correspond to the strongest friction energy. 

Compared all spectra of voiced constrictive 

consonants, it can be concluded that FFT spectra 

Kopsavilkums 

Summary 

Latvių kalbos skardžiųjų pučiamųjų priebalsių 

akustiniai požymiai 

Acoustic Characteristics of 

Latvian Voiced Constrictive 

Consonants 

frekvenču vērtības tika noteiktas austākajai smailei 

spektrā, kas atbilst lielākajai berzes enerģijai. 

Salīdzinot visu balsīgo spraudzeņu troksneņu spektrus, 

var secināt, ka labiodentālā spraudzeņa [v] spektri 

ar nelielu berzes enerģiju ir viszemākie, palatālā spraudzeņa 

[j] un alveolārā spraudzeņa [ž] smaiļu vērtības 

ir augstākas nekā [v], un daļēji pārklājas šo līdzskaņu 

augstāko smaiļu frekvenču vērtību zonas, dentālā spraudzeņa 

[z] spektru frekvenču vērtības ir būtiski augstākas 

(ir augstas enerģijas spektri), savukārt visaugstākās 

ir labiodentālā spraudzeņa [v] smaiļu vērtības, ja [v] 

artikulācijā bijusi spēcīga berzes enerģija. 

Atslēgas vārdi: spraudzeņi troksneņi, berzeņi, 

FFT spektri, berzes enerģija. 

of labiodental [v] with small friction energy are the 

lowest. FFT spectra of alveolar [ʒ] contain higher 

frequency energy regions than labiodental [v]. FFT 

spectra of palatal [j] have higher frequency energy regions 

than labiodental [v] and alveolar [ʒ], however, 

frequency energy zones overlap with alveolar [ʒ]. 

Palatal [j] F1 and F2 values correspond to values of 

vowel [i]. Dental [z] has FFT spectra of high energy. 

Labiodental [v] has the highest energy FFT spectra 

if [v] articulation contained a strong friction energy. 

Labiodental [v] F1 values correspond to F1 values of 

vowel [u]. F2 values differ because [v] articulation 

is highly affected by adjacent vowels. 

Key words: fricative consonant, FFT spectrum, 

friction energy, frequency energy region. 

Solveiga ČEIRANE


Tekste aptariami teorinėje literatūroje aprašyti 

pučiamųjų priebalsių akustiniai požymiai. Teorinės 

apžvalgos lyginamos su latvių kalbos medžiaga, o 

aprašytieji požymiai tikrinti latvių kalbos pučiamųjų 

priebalsių duomenimis. 

Priebalsiai tirti uždaruosiuose skiemenyse, o skiemens 

viduje priebalsio tiesioginės fonetinės aplinkos 

balsiu pasirinkti visi latvių kalbos trumpieji ir ilgieji 

balsiai. Kiekvieną skiemenį pradeda ir baigia tas pats 

priebalsis. Analizei naudoti keturių informantų įrašai. 

Kompiuterine programa Praat sudaryti visų latvių 

kalbos skardžiųjų pučiamųjų priebalsių FFT spektrai 

(statinės spektrogramos); nustatytos spektro dažnio 

aukščiausios viršūnės reikšmės, kurios atitinka didžiausią 

trinties energiją. 

Santrauka 

Palyginus visų skardžiųjų pučiamųjų priebalsių 

spektrus, galima teigti, kad lūpinio dantinio pučiamojo 

priebalsio [v] spektrai su nedidele trinties energija 

yra žemiausi. Gomurinio priešakinio pučiamojo [j] 

ir liežuvio priešakinio dantinio pučiamojo [ž] viršūnių 

reikšmės aukštesnės už [v] ir iš dalies sutampa 

šių priebalsių aukščiausių viršūnių dažnio reikšmių 

zonos. Dantinio pučiamojo [z] spektrų dažnio 

reikšmės yra iš esmės aukštesnės (tai yra aukštos 

energijos spektrai). Aukščiausios yra lūpinio dantinio 

pučiamojo priebalsio [v] viršūnių reikšmės, kai [v] 

artikuliacijoje buvo juntama stipri trinties energija. 

Esminiai žodžiai: pučiamieji priebalsiai, FFT 

spektras, trinties energija. 

fonetika 

priekšjo priekšjo dau dau (pie zobiem, alveolm), alveolm), šiem ldzskaiem ldzskaiem raksturga raksturga augstas fr 

un lielas intensittes intensittes spektrl spektrl enerija. enerija. Termins nonstrident apzm apzm ldzsk ldzsk 

izrun izrun ar mles mles vidjo vidjo vai pakajo pakajo dau, dau, un tiem ir zemkas zemkas frekvences eneri eneri 

teortiskaj teortiskaj literatr literatr aprakstts aprakstts akustisks akustisks pazmes pazmes visiem berzeiem berzeiem ir 

atširbas atširbas ir tikai enerijas enerijas intensitt. intensitt. Latviešu valod valod ir nedaudz atširga atširga 

spraudzeu spraudzeu troksneu troksneu artikulcijas artikulcijas vietas: labiodentli labiodentli /v/, dentli dentli /z/, alveol 

Rakstā aplūkotas teorētiskajā literatūrā atrodamās palatli palatli /j/. 

Salīdzinot alveolārā [z] un postalveolārā berzeņa 

akustiskās pazīmes, kas raksturīgas spraudzeņiem [ž] Saldzinot Saldzinot spektrogrammas alveolr alveolr angļu [z] un valodā, postalveolr postalveolr var secināt, berzea berzea ka pir- [ž] spektrogramm 

troksneņiem. Teorijā atrodamie apskati salīdzināti majiem ir augstākas frekvences enerģija. Tomēr par 

valod, valod, var secint, secint, ka pirmajiem ir augstkas augstkas frekvences enerija. enerija. Tomr Tomr p 

ar latviešu valodas materiālu un aprakstītās pazīmes labāku metodi berzeņu spektrālo pazīmju pētīšanai 

pārbaudītas, izmantojot latviešu valodas spraudzeņu metodi 

atzīst berzeu berzeu 

FFT vai spektrlo spektrlo 

LPC spektrus. pazmju pazmju 

Arī ptšanai ptšanai 

FFT spektros atzst atzst FFT 

tāpat vai LPC spektrus. 

datus. 

spektros kā tpat tpat spektrogrammās k k spektrogramms spektrogramms var redzēt var redzt redzt to, ka to, alveolāriem ka alveolriem alveolriem berzeiem berzeiem ir 

Līdzskaņi tiek pētīti slēgtās zilbēs, kur zilbes vidū berzeņiem ir augstāka frekvences enerģija – ap 4900 

frekvences enerija enerija – ap 4900 Hz, bet postalveolriem postalveolriem zemka zemka – ap 2400 Hz 

par līdzskaņu tiešās fonētiskās apkaimes patskani Hz, bet postalveolāriem zemāka – ap 2400 Hz (sk. 

izvēlēti visi latviešu valodas īsie un garie patskaņi. 2. attlu). attlu). 1. un Abos 2. attēlu). spektros Abos redzamas spektros ar ar redzamas smailes cits cits arī frekvencs frekvencs smailes ar mazku mazku ener ener 

Katru zilbi sāk un noslēdz tas pats līdzskanis. Ana- citās frekvencēs ar mazāku enerģiju. 

līzei izmantoti četru informantu ieraksti. 

Angļu teorētiskajā literatūrā lietots termins 

fricative consonant, latviešu valodā tam var lietot 

atbilstošu terminu – frikatīvs līdzskanis, berzenis vai 

spraudzenis troksnenis. Frikatīva līdzskaņa svarīgākā 

artikulārā pazīme ir neliels sašaurinājums balss traktā 

starp runas orgāniem. 

Angļu valodā balsīgajiem frikatīvajiem līdzskaņiem 

ir četras artikulācijas vietas: labiodentāli /v/, 

dentāli /ð/, alveolāri /z/ un postalveolāri /ʒ/. Šie 1. attēls. Angļu valodas berzeņa [s] FFT un LPC spektrs 

berzeņi sīkāk tiek klasificēti straidentos (strident) 1. attls. attls. Angu Angu valodas berzea berzea [s] FFT un LPC spektrs 

(Kent & Read 1992, 125). 

un nestraidentos (nonstrident) (Kent & Read 1992). (Kent & Read 1992, 125). 

Angļu teorētiskajā literatūrā lietotais termins strident 

apzīmē skaņas, ko izrunā ar mēles priekšējo daļu (pie 

zobiem, alveolām), šiem līdzskaņiem raksturīga augstas 

frekvences un lielas intensitātes spektrālā enerģija. 

Termins nonstrident apzīmē līdzskaņus, ko izrunā 

ar mēles vidējo vai pakaļējo daļu, un tiem ir zemākas 

frekvences enerģija. Tomēr teorētiskajā literatūrā 

aprakstītās akustiskās pazīmes visiem berzeņiem 

ir vienādas, atšķirības ir tikai enerģijas intensitātē. 

2. attēls. Angļu valodas berzeņa [š] FFT un LPC spektrs 

Latviešu valodā ir nedaudz atšķirīgas balsīgo sprau- 2. attls. attls. Angu Angu valodas berzea berzea [š] FFT un LPC spektrs 

(Kent & Read 1992, 125). 

dzeņu troksneņu artikulācijas vietas: labiodentāli /v/, (Kent & Read 1992, 125). 

dentāli /z/, alveolāri /ž/ un palatāli /j/. 

ISSN 1392-8600 

15

16 



lpu noapaojumu, pagarins rezonators un ldz ar to samazins frekv 

Tpc nenoapaoto patskau [i, , a, , e, , e fontiskaj apkai 

diapazons ir 4100–4900 Hz robežs (sk. 3. attlu), savukrt noapaoto pat 

[o ] fontiskaj apkaim frekvenu diapazons vairum gadjumu ir 3 

Latvių kalbos skardžiųjų pučiamųjų priebalsių 

robežs akustiniai (sk. 4. attlu). požymiai 

J. Haincs un K. Stīvens (Heinz and Stevens 1961) 

pētīja sintezētus frikatīvos līdzskaņus. Klausītāji atpazina 

J. Haincs [š], un kad K. centra Stvens frekvence (Heinz bija and apmēram Stevens 3000 1961) ptja sinteztus frikatvos 

ldzskaus. Hz, un Klaustji [s], kad centra atpazina frekvence [š], kad bija centra 4000–8000Hz frekvence bija apmram 3000 Hz, un [s], 

robežās. Šajā pētījumā skaidri redzams tas, ka līdz- 

kad centra frekvence bija 4000–8000Hz robežs. Šaj ptjum skaidri redzams tas, ka 

skanim [š] svarīga ir zemas frekvences trokšņa zona, 

ldzskanim bet [s] [š] – augstas svarga frekvences ir zemas frekvences trokšņa zona. trokša zona, bet [s] – augstas frekvences 

trokša zona. Lai noteiktu atšķirības starp alveolāriem un 

postalveolāriem berzeņiem, teorētiskajā literatūrā ir 

minēta 

Lai noteiktu 

vēl viena 

atširbas 

pazīme – berzeņu 

starp alveolriem 

trokšņa zonas 

un 

sa- 

postalveolriem berzeiem, 

teortiskaj līdzināšana literatr ar patskaņu ir minta formantu vl viena struktūru. pazme – Primārā berzeu trokša zonas saldzinšana 

trokšņa enerģija līdzskanim [s] ir tuva patskaņa F4 4. 

ar patskau formantu struktru. Primr trokša enerija ldzskanim 4. attls. attēls. Berzea 

[s] ir Berzeņa [z] 

tuva patskaa [z] FFT spektrs noapaļotu noapaotu patskaņu patskau fontiskaj 

frekvencei. Savukārt berzeņa [š] trokšņa enerģija apkaim. fonētiskajā apkaimē. 

F4 frekvencei. sākas tuvu pie Savukrt patskaņa berzea F3 frekvences [š] trokša (Kent enerija & Read skas tuvu pie patskaa F3 

1992). Tāds pat salīdzinājums attiecināms arī uz Tomēr no četru informantu datiem viena infor- 

frekvences (Kent & Read 1992). Tds pat saldzinjums attiecinms Tomr ar no uz etru atbilstošiem informantu datiem viena informanta izrun divos 

atbilstošiem balsīgajiem berzeņiem [z] un [ž]. manta izrunā divos līdzskaņa [z] spektros frekvenču 

balsgajiem berzeiem [z] un [ž]. 

spektros 

Latviešu valodā ar datorprogrammu Praat tika smailes frekvenu noapaļotu smailes patskaņu noapaotu fonētiskajā patskau apkaimē fontiskaj bija apkaim 

izveidoti Latviešu valod FFT spektri ar datorprogrammu (statiskās spektrogrammas) 

Praat tika izveidoti frekvenc augstākā FFT – 4000 spektri frekvencē Hz, (statisks kas – 4000 vartu Hz, bt kas saistts varētu būt ar runtja saistīts patnbm un 

spektrogrammas) visiem balsīgajiem visiem balsgajiem spraudzeņiem spraudzeiem troksneņiem troksneiem un ar runātāja īpatnībām un mazāku lūpu noapaļojumu. 

noapaojumu. un frekvenu vrtbas 

frekvenču vērtības tika noteiktas austākajai smailei Tātad var 

Ttad 

secināt, 

var 

ka 

secint, 

augstāko 

ka 

smaiļu 

augstko 

vērtības 

smaiu 

noapa- 

vrtbas noapaotu u 

tika spektrā, noteiktas kas austkajai atbilst lielākajai smailei berzes spektr, enerģijai. kas Teorē- atbilst patskau lielkajai ļotu fontiskaj un nenoapaļotu berzes apkaim enerijai. patskaņu ir atširgas, fonētiskajā jo vrtbu apkaimē zonas ir neprkljas. 

Teortiskaj tiskajā literatūrā literatr berzeņiem berzeiem ir ir noteikta arī ar intensitāte. intensitte. Tomr 

atšķirīgas, 

Tika ptts intensittes 

jo 

ar 

vērtību 

afrikatv vrtbas 

zonas 

sldzea 

nepārklājas. 

[dz] berzes posms, kas atbilst ldz 

Tomēr intensitātes vērtības latviešu valodā nav salī- Tika pētīts arī afrikatīvā slēdzeņa [dz] berzes 

latviešu valod nav saldzintas, jo ar programmu Praat bez vartu pašas saldzint ieraksta spraudzea kalibršanas [z] un sldzea [dz] berzes posma frekven 

dzinātas, jo ar programmu Praat bez īpašas ieraksta posms, kas atbilst līdzskanim [z], lai varētu salīdzi- 

ts nav kalibrēšanas iespjams preczi tās nav noteikt iespējams – atskaites precīzi punkts noteikt neskas – at- tm ar vajadztu lielumu nāt spraudzeņa 0 bt dB. ldzgm. [z] un Izveidojot slēdzeņa [dz] FFT berzes spektrus, posma var secint, ka [dz] 

skaites punkts nesākas ar lielumu 0 dB. 

frekvenču vērtības, jo tām vajadzētu būt līdzīgām. 

frekvenu vrtbas nenoapaotu un noapaotu patskau fontiskaj apkaim 

Izveidojot FFT spektrus, var secināt, ka [dz] berzes 

atseviši, posma jo citdi frekvenču frekvenu vērtības diapazons nenoapaļotu ir prk un plašs. noapaļotu Nenoapaotu patska 

apkaim, patskaņu tpat fonētiskajā k [z] spektros, apkaimē frekvenu arī ir jāskata diapazons atsevišķi, ir 4100–4900 H 

jo citādi frekvenču diapazons ir pārāk plašs. Neno- 

noapaotu apaļotu patskau patskaņu fontiskaj fonētiskajā apkaim apkaimē, berzes tāpat posma kā [z] augstko sma 

vrtbas spektros, ar neatširas frekvenču no spraudzea diapazons [z] ir vrtbm 4100–4900 – ts Hz ir 3000–3600 H 

robežās, un noapaļotu patskaņu fonētiskajā apkaimē 

rezulttiem var secint, ka spraudzea [z] un sldzea [dz] berzes pos 

berzes posma augstāko smaiļu frekvenču vērtības 

vienda arī – neatšķiras ir viendas no augstko spraudzeņa smaiu [z] frekvenu vērtībām vrtbu – tās zonas. ir 

3000–3600 Hz robežās. Pēc rezultātiem var secināt, 

ka spraudzeņa [z] un slēdzeņa [dz] berzes posma 

3. 3. attls. attēls. Berzea Berzeņa [z] FFT spektrs nenoapaļotu nenoapaotu patskaņu patskau fontiskaj enerģija ir vienāda – ir vienādas augstāko smaiļu 

apkaim. fonētiskajā apkaimē. 

frekvenču vērtību zonas. 

Izveidojot berzeņa [z] FFT spektrus, var secināt, 

ka enerģijas reģions ir kompakts un augstāko smaiļu 

frekvenču Izveidojot vērtības berzea visu [z] FFT patskaņu spektrus, fonētiskajā var secint, apkaimē ka enerijas reions ir kompakts 

ir 3000-4900Hz robežās. Tā kā šis diapazons ir pārāk 

un augstko smaiu frekvenu vrtbas visu patskau fontiskaj apkaim ir 3000plašs, 

tad būtu atsevišķi jāskata frekvenču vērtības 

4900Hz noapaļotu robežs. un T k nenoapaļotu šis diapazons patskaņu ir prk plašs, fonētiskajā tad btu atseviši jskata frekvenu 

vrtbas 

apkaimē. 

noapaotu 

Izrunājot 

un nenoapaotu 

patskaņus 

patskau 

ar lūpu noapaļojumu, 

fontiskaj apkaim. Izrunjot patskaus ar 

pagarinās rezonators un līdz ar to samazinās frekvenču 

vērtības. Tāpēc nenoapaļoto patskaņu [i, ī, a, ā, e, 

ē, ȩ, ȩ̄] fonētiskajā apkaimē frekvenču diapazons ir 

5 

4100–4900 Hz robežās (sk. 3. attēlu), savukārt noapaļoto 

patskaņu [u ū] un [o ō] fonētiskajā apkaimē 

5. 5. attls. attēls. Berzea Berzeņa [ž] FFT FFT spektrs noapaļotu noapaotu patskaņu patskau fontiskaj 

frekvenču diapazons vairumā gadījumu ir 3000–3700 Izveidojot apkaim. berzea fonētiskajā [ž] FFT spektrus, apkaimē. 

var secint, ka enerijas rajons 

Hz robežās (sk. 4. attēlu). 

frekvenu vrtbas visu patskau fontiskaj apkaim ir 2000–3300 

Noapaoto patskau fontiskaj apkaim vrtbas ir zemkas – 2000–2 

5. attlu), savukrt nenoapaotu patskau fontiskaj apkaim frekve 

diapazons ir 2300–3300 Hz robežs (sk. 6. attlu). 

Solveiga ČEIRANE


fonetika 

5. attls. Berzea [ž] FFT spektrs noapaotu patskau fontiskaj 

Izveidojot apkaim. berzea [ž] FFT spektrus, var secint, ka enerijas rajons ir plašks un 

Izveidojot berzeņa [ž] FFT spektrus, var secināt, ka Angļu teorētiskajā literatūrā līdzskanis [j] tiek 

frekvenu vrtbas visu patskau fontiskaj apkaim ir 2000–3300 Hz robežs. 

enerģijas rajons ir plašāks un frekvenču vērtības visu saukts par glaidu (glide). Tiek lietoti arī termini 

Noapaoto patskaņu patskau fonētiskajā fontiskaj apkaimē apkaim ir 2000–3300 vrtbas Hz robežās. ir zemkas aproksimants – 2000–2300 (approximant) Hz (sk. un puspatskanis (semi- 

5. attlu), Noapaļoto savukrt patskaņu nenoapaotu fonētiskajā patskau apkaimē fontiskaj vērtības ir apkaim vowel). frekvenu Glaida [j] vrtbu sašaurinājums balss traktā ir ļoti 

zemākas – 2000–2300 Hz (sk. 5. attēlu), savukārt neno- līdzīgs priekšējās rindas augsta pacēluma patskanim 

diapazons 

apaļotu 

ir 2300–3300 

patskaņu fonētiskajā 

Hz robežs 

apkaimē 

(sk. 6. 

frekvenču 

attlu). 

vērtību [i], jo mēles stāvoklis ir līdzīgs patskaņa [i] izrunas 

diapazons ir 2300–3300 Hz robežās (sk. 6. attēlu). laikā (Kent & Read 1992). 

Latviešu valodā līdzskani [j] var raksturot dažādi 

– atkarībā no izrunas tas var būt gan berzenis 

(spektrogrammās redzama berze), gan aproksimants 

(spektrogrammās berzes nav, ir saskatāma formantu 

struktūra). Terminam glaids jeb puspatskanis jau 

ir cita nozīme, jo termins glaids jeb puspatskanis 

„apzīmē līdzskaņu /j/ un /v/ vokalizācijas rezultātā 

radušos nezilbisku patskani [i] vai [u]” (VPTSV 

2007, 319.lpp). 

Ja spraudzeņa [j] spektrogrammā bija redzama 

berze, tad tika izveidoti spektri. Ja berzes posma 

6. attēls. Berzeņa [ž] FFT spektrs nenoapaļotu patskaņu 

6. attls. Berzea [ž] FFT spektrs nenoapaotu patskau fontiskaj nebija, tad tika mērītas formantu vērtības un tās 

fonētiskajā apkaimē. 

apkaim. 

salīdzinātas ar patskaņa [i] formantu vērtībām, jo 

Viena informanta izrunā vairākos līdzskaņa [ž] atbilstoši teorētiskajai literatūrai mēles stāvoklis [j] 

spektros augstāko frekvenču smailes noapaļotu izrunas laikā ir līdzīgs patskaņa [i]. 

patskaņu Viena informanta fonētiskajā izrun apkaimē vairkos bija augstākas ldzskaa – 2600– [ž] spektros Izveidojot augstko berzeņa frekvenu [j] FFT spektrus, jāsecina, ka 

smailes 

2900 

noapaotu 

Hz, kas 

patskau 

varētu 

fontiskaj 

būt saistīts 

apkaim 

ar mazāku 

bija 

lūpu frekvenču vērtības visu patskaņu fonētiskajā apkai- 

augstkas – 2600–2900 Hz, kas 

noapaļojumu, jo šīs vērtības ietilpst nenoapaļoto mē ir 2800–4100 Hz robežās (sk. 7. attēlu). Plašais 

vartu patskaņu bt saistts fonētiskajā ar mazku apkaimē lpu izrunāto noapaojumu, [ž] zonā. jo šs Pēc vrtbas berzes ietilpst enerģijas nenoapaoto diapazons varētu būt atkarīgs no sa- 

patskau rezultātiem fontiskaj var secināt, apkaim ka izrunto [ž] spektros [ž] lūpu zon. noapaļo- Pc rezulttiem šaurinājuma var secint, apjoma ka un [ž] runātāja īpatnībām. Kaut arī 

juma ietekme nav tik liela, salīdzinot ar berzeņa [z] šis diapazons ir ļoti plašs, tomēr atsevišķi noapaļotu 

spektros lpu noapaojuma ietekme nav tik liela, saldzinot ar berzea [z] spektriem, jo 

spektriem, jo frekvenču vērtības ir diezgan tuvu un un nenoapaļotu patskaņu fonētiskajā apkaimē nav 

frekvenu atšķirības vrtbas nav ir lielas diezgan – 2300 tuvu Hz un vairumā atširbas gadījumu nav lielas ir – 2300 nekādas Hz vairum kopējas gadjumu tendences. Var secināt, ka [j] izruna 

ir gan gan augstk augstākā vrtba vērtība noapaotu noapaļotu patskau patskaņu fontiskaj fonētiskajā nav pakļauta patskaņa ietekmei, jo [j] artikulācijas 

apkaim, gan zemk frekvenu 

apkaimē, gan zemākā frekvenču vērtība nenoapaļotu pakauta laikā patskaa mēles vidējā ietekmei, daļa jo pieskaras [j] artikulcijas cietajām laik aukslējām. mles vidj daa pieskara 

patskaņu fonētiskajā apkaimē. Jāsecina, ka frekvenču Aplūkojot spektrus, var secināt, ka vairumā gadījumu 

auksljm. Aplkojot spektrus, var secint, ka vairum gadjumu augst 

diapazona vērtības vairumā gadījumu nepārklājas. augstāko smaiļu frekvenču vērtības ir 2800–3100 Hz 

7 

Tika pētīts arī afrikatīvā slēdzeņa [dž] berzes frekvenu robežās, vrtbas kas ir ir līdzīgas 2800–3100 berzeņa Hz [ž] robežs, frekvenču kas vērtī- ir ldzgas berzea [ž] 

posms, lai varētu salīdzināt spraudzeņa [ž] un slēvrtbm, 

bām, 

jo 

jo 

šs 

šīs zonas 

zonas 

pārklājas 

prkljas 

pilnībā. 

pilnb. 

Tā 

T 

kā 

k 

[ž] 

[ž] 

izrunas 

izrunas laik mle tie 

dzeņa [dž] berzes posma frekvenču vērtības, kurām laikā mēle tiek tuvināta cietajām aukslējām (līdzīgi 

cietajm 

vajadzētu būt līdzīgām. Izveidojot FFT spektrus, var kā [j] auksljm izrunas (ldzgi laikā), k tad [j] iespējams, izrunas laik), ka [ž] tad latviešu iespjams, ka [ž] latviešu 

secināt, ka afrikātas berzes posma frekvenču vērtības palatalizts, valodā jo ir t palatalizēts, smailes un frekvenu jo tā smailes diapazons un frekvenču ir ldzgs [j] frekvenu vrtb 

nenoapaļotu patskaņu fonētiskajā apkaimē, tāpat kā diapazons ir līdzīgs [j] frekvenču vērtībām. 

[ž] spektros, ir 2300–3300 Hz robežās, un noapaļotu 

patskaņu fonētiskajā apkaimē berzes posma augstāko 

smaiļu frekvenču vērtības arī neatšķiras no spraudzeņa 

[ž] vērtībām – tās ir 2000–2300 Hz robežās. Pēc 

rezultātiem var secināt, ka spraudzeņa [ž] un slēdzeņa 

[dž] berzes posma enerģija ir vienāda – ir vienādas 

augstāko smaiļu frekvenču vērtību zonas. 

Salīdzinot latviešu un angļu valodas berzeņu [z] 

un [ž] frekvenču vērtības, jāsecina, ka augstākās 

enerģijas frekvence ir līdzīga – abos gadījumos 

būtiski augstākas ir [z] vērtības (virs 4000 Hz) un 

7. attls. 7. attēls. Berzea Berzeņa [j] FFT [j] FFT spektrs spektrs visu visu patskau patskaņu fontiskaj apkaim. 

zemākas [ž] augstāko smaiļu frekvenču vērtības 


(virs 2000Hz). 

Ldzskanim [j] tika noteiktas ar formantu vrtbas, jo ne viss spektr 

bija redzama berze. Formantu struktra gan ir vjka nek patskaie 

artikulcijas laik gaisa ceš ir sašaurints – balss trakt veidojas sprauga. S 

[j] formantu vrtbas ir tdas pašas k patskaa [i] – F1 vrtbas ir 300–450 

ISSN 1392-8600 

17

18 



Latvių 8. attls. kalbos Berzea skardžiųjų [v] FFT pučiamųjų spektrs noapaotu priebalsių patskau fontiskaj 

akustiniai apkaim. požymiai 

Līdzskanim [j] tika noteiktas arī formantu 

vērtības, jo ne visās spektrogrammās bija redzama 

berze. Formantu struktūra gan ir vājāka nekā 

patskaņiem, jo [j] artikulācijas laikā gaisa ceļš 

ir sašaurināts – balss traktā veidojas sprauga. 

Spraudzeņa [j] formantu vērtības ir tādas pašas 

kā patskaņa [i] – F1 vērtības ir 300–450 Hz un F2 

vērtības ir 1900–2200 Hz. 

Spraudzeni [v] tāpat kā [j] latviešu valodā var 

raksturot divējādi – atkarībā no izrunas tas var būt 

gan berzenis (spektrogrammās redzama berze), gan 

aproksimants (spektrogrammās berzes nav, un ir 9. attēls. attls. Berzeņa Berzea [v] [v] FFT FFT spektrs nenoapaļotu nenoapaotu patskaņu patskau fontiskaj 

saskatāma formantu struktūra). 

apkaim. fonētiskajā apkaimē. 

Ja spraudzeņa [v] spektrogrammā bija redzams 

Dažās [v] spektrogrammās berzes enerģija ir 

berzes posms, tad tika izveidoti FFT spektri. Ja 

spēcīga, Dažs [v] un, spektrogramms izveidojot spektrus, berzes var enerija secināt, ir ka spcga, tā ir un, izveidojo 

berzes posma nav, tad labiodentālā lūpeņa [v] 

līdzīga nebalsīgā lūpeņa [f] berzes enerģijai spektrā 

artikulācija vairāk līdzinās angļu valodas [w], secint, ka t ir ldzga nebalsg lpea [f] berzes enerijai spektr 

(sk. 10. un 11. attēlu). Augstāko smaiļu frekvenču 

kas fonētiski tiek raksturots kā velāri labiāls 11. attlu). vērtības Augstko šādos spektros smaiu ir frekvenu 8700–9700 vrtbas Hz robežās. šdos spektros ir 8 

glaids, kura balss trakta konfigurācija ir līdzīga 

robežs. Salīdzinot Saldzinot ar teorētiskajā ar teortiskaj literatūrā literatr berzeņa berzea [f] spektra [f] spektra frekvenu 

pakaļējās rindas augsta pacēluma patskanim [u], 

frekvenču vērtību 8680 Hz, latviešu valodā [v] smaiļu 

un ir saskatāma formantu struktūra (Kent & Read Hz, latviešu valod [v] smaiu vrtbas ir btiski augstkas – ldz 9700 Hz 

vērtības ir būtiski augstākas – līdz 9700 Hz. 

1992). Ja latviešu līdzskaņa [v] spektrogrammās 

Spraudzenim [v] [v] tpat tāpat k kā [j] [j] tika tika noteiktas ar arī formantu vrtba 

berzes posma nebija, tad tika mērītas formantu 

vērtības un tās salīdzinātas ar patskaņa [u] for- spektrogramms 

formantu vērtības, 

bija redzama 

jo ne 

berze. 

visās spektrogrammās 

Formantu struktra 

bija 

ir vjka nek 

redzama berze. Formantu struktūra ir vājāka nekā patmantu 

vērtībām. 

[v] ir skaņiem, spraudzenis jo [v] – ir t spraudzenis artikulcijas – tā laik artikulācijas gaisa ceš laikā ir sašaurints. S 

Izveidojot berzeņa [v] FFT spektrus, jāsecina, 

F1 vrtbas gaisa ceļš ir 250–450 ir sašaurināts. Hz, F2 Spraudzeņa vrtbas [v] ir jskata F1 vērtības atseviši: nenoapa 

ka augstāko smaiļu frekvenču vērtības visu patskaņu 

Izveidojot fonētiskajā berzea apkaimē [v] FFT ir 1500–2300 spektrus, jsecina, Hz robežās. ka augstko 

ir 250–450 

smaiu 

Hz, 

frekvenu 

F2 vērtības ir jāskata atsevišķi: neno- 

fontiskaj apkaim 1000–1500 Hz, noapaotu patskau fontiskaj apk 

apaļotu patskaņu fonētiskajā apkaimē 1000–1500 Hz, 

vrtbas Noapaļoto visu patskau patskaņu fontiskaj fonētiskajā apkaim apkaimē ir vērtības 1500–2300 Hz robežs. noapaļotu Hz robežs. Var patskaņu secint, Noapaoto fonētiskajā ka [v] apkaimē artikulcij 800–900 liela Hz ietekme ir blak 

ir zemākas – 1500–2000 Hz (sk. 8. attēlu), savu- 

patskau fontiskaj apkaim vrtbas ir zemkas – 1500–2000 Hz (sk. 8. attlu), 

kārt nenoapaļotu patskaņu fonētiskajā apkaimē patskaiem, robežās. jo Var [v] secināt, ir lpenis, ka [v] kuru artikulācijā izrun, apakšlpu liela ietekme pieliekot pie augšz 

ir blakus esošajiem patskaņiem, jo [v] ir lūpenis, kuru 

savukrt frekvenču nenoapaotu vērtību patskau diapazons fontiskaj ir 2000–2300 apkaim frekvenu Hz mle var vrtbu diapazons ir 

izrunā, ieemt apakšlūpu sekojošam pieliekot patskanim pie augšzobiem, vajadzgo stvokli. tikmēr Ldz ar to forma 

2000–2300 robežās Hz (sk. robežs 9. attēlu). (sk. 9. Var attlu). secināt, Var secint, ka lūpu ka noapa- lpu daždas, noapaojums, mēle un var nenoapaotu ieņemt tpat k sekojošam [z] patskau un fontiskaj patskanim vajadzīgo apkaim ts neatbilst pa 

ļojums, tāpat kā [z] un [ž] spektros, ir ietekmējis 

[ž] spektros, 

līdzskaņa 

ir 

izrunu. 

ietekmjis 

Kaut 

ldzskaa 

gan frekvenču 

izrunu. Kaut 

vērtību 

gan frekvenu stāvokli. Līdz vrtbu ar to zonas formantu vērtības ir dažādas, 

vrtbm. 

un nenoapaļotu patskaņu fonētiskajā apkaimē tās 

neprkljas, zonas nepārklājas, tomr ts ir tuvu tomēr un atširbas tās ir tuvu nav un lielas, atšķirības jo 2000 Hz 

neatbilst 

ir gan augstk 

patskaņa 

vrtba 

[u] F2 vērtībām. 

nav lielas, jo 2000 Hz ir gan augstākā vērtība 

noapaotu patskau fontiskaj apkaim, gan zemk frekvenu vrtba nenoapaotu 

noapaļotu patskaņu fonētiskajā apkaimē, gan 

patskau zemākā fontiskaj frekvenču apkaim. vērtība nenoapaļotu patskaņu 


10. 10. attls. attēls. Berzea Berzeņa [v] FFT spektrs ar spēcīgu spcgu berzes 

eneriju. 

enerģiju. 

8. attls. Berzea [v] FFT spektrs noapaotu patskau fontiskaj Vairākās līdzskaņu [v] un [j] spektrogrammās 

8. attēls. Berzeņa [v] FFT spektrs noapaļotu patskaņu 

apkaim. 

berzes posma nebija, un zilbju vai vārdu izrunā nefonētiskajā 

apkaimē. 

Solveiga ČEIRANE


bija dzirdama arī vokalizācija. Tāpēc, konsultējoties 

ar fonētikas speciālistiem, latviešu valodā [v] un [j] 

šajos gadījumos varētu saukt par neberzeņiem jeb 

aproksimantiem, kas nozīmētu līdzskaņus, kurus 

izrunā ar atvērtāku spraugu un tāpēc bez berzes trokšņa. 

Latviešu valodniecībā pagaidām nav nostiprināts 

šādu terminu lietojums. 

Salīdzinot visu balsīgo spraudzeņu troksneņu 

spektrus, var secināt, ka labiodentālā spraudzeņa [v] 

spektri ar nelielu berzes enerģiju ir viszemākie, palatālā 

spraudzeņa [j] un alveolārā spraudzeņa [ž] smaiļu 

vērtības ir augstākas nekā [v], un daļēji pārklājas šo 

līdzskaņu augstāko smaiļu frekvenču vērtību zonas, 

dentālā spraudzeņa [z] spektru frekvenču vērtības 

ir būtiski augstākas (ir augstas enerģijas spektri), 

savukārt visaugstākās ir labiodentālā spraudzeņa 

[v] smaiļu vērtības, ja [v] artikulācijā bijusi spēcīga 

berzes enerģija. 

Lai iegūtu precīzākus datus, šie rezultāti būtu 

jāpārbauda ar lielāku informantu skaitu. 

Literatūra 

Heinz J. M., Stevens K. N., 1961, On the properties of 

voiceless fricative consonants. – Journal of the 

Acoustical Society of America 33, 589–596. 

Kent R. D., Read C., 1992, The Acoustic Analysis of Speech. 

University of Wisconsin-Madison. 

Ladefoged P., 2001, A Course in Phonetics. Los Angeles: 

University of California. 

Laua A., 1997, Latviešu literārās valodas fonētika. Rīga: 

Zvaigzne. 

Lehiste I., 1967, Readings in Acoustic Phonetics. Cambridge, 

MA: M.I.T. Press. 

VPTSV – Valodniecības pamatterminu skaidrojošā vārdnīca. 

Rīga: LU Latviešu valodas institūts, 2007. 

fonetika 

ISSN 1392-8600 

19

20 

Dvibalsių [ai], [ei] atliepinių rašyba Simono 

Daukanto leidinio Epitome Historiae Sacrae 

lietuviškose antraštėse ir Ƶodrodyje toie kningelieie 

essontiu żodiù (1838) Spelling of correlative diphthongs [ai], [ei] in the 

publication Epitome Historiae Sacrae with Lithuanian 

headlines and Ƶodrodyje toie kningelieie essontiu żodiù 

by Simonas Daukantas (1838) 

Dvibalsių [ai], [ei] atliepinių 

rašyba Simono Daukanto 

leidinio Epitome Historiae 

Sacrae lietuviškose antraštėse ir 

Ƶodrodyje toie kningelieie essontiu 

żodiù (1838) 1 

Birutė GUDELIENĖ 

Lietuvių kalbos institutas 

P. Vileišio g. 5 

LT-10308 Vilnius 

birutegud@inbox.lt 

Straipsnyje ištirta dvibalsių [ai], [ei] rašyba 1838 

metais Sankt Peterburge išleisto Simono Daukanto 

leidinio Epitome Historiae Sacrae lietuviškose antraštėse 

ir Ƶodrodyje toie kningelieie essontiu żodiù, kuris 

pagrįstas šiaurės žemaičių kretingiškių šnekta. 

Nustatyta, kad Ƶodrodyje dvibalsiai [ai], [ei] 

rašomi digrafais , , , , , 

, ir , suvienbalsintas dvibalsis [ai] 

čia išreikštas viengubomis , , , , 

, ir dvigubomis ir grafemomis. 

Monoftongizuotas dvibalsis [ei] žymėtas rašmenimis 

, ir . 

Leidinio Epitome Historiae Sacrae lietuviškose 

antraštėse vartoti digrafai , , , , 

The spelling of diphthongs [ai], [ei] was explored 

in the publication Epitome Historiae Sacrae with 

Lithuanian headline Ƶodrodyje toie kningelieie essontiu 

żodiù of the article by Simonas Daukantas, 

which was published in Saint Petersburg in 1838. The 

article was based on Northern Samogitian subdialect 

of Kretinga inhabitants. 

1 Nuoširdžiai dėkoju savo moksliniam vadovui habil. dr. Sauliui 

Ambrazui už pagalbą ir konsultacijas rengiant šį straipsnį. 

Santrauka 

Summary 

Spelling of correlative 

diphthongs [ai], [ei] in the 

publication Epitome Historiae 

Sacrae with Lithuanian 

headlines and Ƶodrodyje toie 

kningelieie essontiu żodiù by 

Simonas Daukantas (1838) 

monoftongizuojant jie rašyti , , , , 

. 

Dvibalsių [ai], [ei] vienbalsinimas ir ypač jų žymėjimas 

digrafais , (gausiausiai jų rasta 

pirmoje dešimtyje Ƶodrodžio puslapių, nors yra ir 

tolimesniuose) leidžia manyti, kad Ƶodrodys pradėtas 

rašyti bebaigiant Prasmą. O leidinio Epitome 

Historiae Sacrae lietuviškos antraštės tikrai išverstos 

vėliau, kai labiau įsigalėjo aukštaitiškų dvibalsių 

[ai], [ei] rašyba. 

Esminiai žodžiai: žemaičių kretingiškių šnekta, 

Epitome Historiae Sacrae lietuviškos antraštės, 

Ƶodrodys, dvibalsių [ai], [ei] rašyba, dvigubos grafemos 

, . 

It is ascertained that in the word Ƶodrodyje 

diphthongs [ai], [ei] are being spelt by , , 

, , , , and digraphs. A 

unisonous diphthong [ai] is uttered by single , 

, , , or as well as by binary 

graphemes – and . Diphthong [ei] was 

monophthonged and marked as , or . 

Birutė GUDELIENĖ


Digraphs , , , appered in Lithuanian 

headlines of the publication Epitome Historiae 

Sacrae. These digraphs were spelt as , , , 

, while they were being monophthonged. 

Denotation of diphthongs [ai], [ei] by digraphs 

, (large amount of them were found in the 

ten initial pages of Ƶodrodys) and their unisonousing 

implied the writing of Ƶodrodys, which spelling is 

supposed to think was launched while concluding 

§1. Šiaurės Žemaičiuose buvo dvi dvibalsių [ai], 

[ei] rašybos tradicijos. Žymiausiu šiaurės žemaičių 

kretingiškių tarmės paminklu laikomas 1795 metų 

ZIWATAS (Girdenis, Girdenienė, 1997). Juo XIX 

amžiuje rėmėsi arba sekė žemaitiškai rašę autoriai. 

Dvibalsiai [ai], [ei] čia beveik ištisai rašomi aukštaitiškai: 

, (Jonikas, 1972, 179), nors retkarčiais 

parašoma ir su vienaraidžiu monoftongu. Taip 

elgtasi ,,matyt vengiant ‘negražaus’ digrafo, 

neįsivedant jokių diakritinių ženklų jas galima tiksliai 

užrašyti tik digrafais , ; taip pat vengiant 

to paties žodžio homografų“ (Girdenis, Girdenienė, 

1997, 48). Tai vadinamoji ZIWATO tradicija. 

Kita tradicija galima laikyti 1794-ųjų metų kozonių 

(Karpavičius, 1794). Čia vertėjas nuosekliai 

ir sąmoningai išlaikė monoftongizuotą žemaičių 

dvibalsį [ā] žodžio gale vietoj aukštaičių [ai] (Subačius, 

1998, 59). Taip yra ir leidinyje Sūdas skarbo 

Lietuvos šių dienų (1794) (Subačius, 1998, 64). Kurdami 

bendrinę kalbą dauguma žemaičių XVIII–XIX 

amžiuje stengėsi atsisakyti monoftongizuotų lyčių. 

Išimtis – kozoniaus, Sūdo vertėjas, taip pat Jurgis 

Pabrėža, Daukantas (Subačius, 1998, 49). 

§2. XIX amžiaus pirmojoje pusėje kūręs dūnininkas 

Dionizas Poška dvibalsius [ai], [ei] žymėjo 

digrafais , , nors spontaniškai parašydavo 

ir monoftongizuotų formų (Subačius, 1998, 216). 

Vienas iš dounininkų Antanas Klementas tarmės dvibalsius 

[ai], [ei] paprastai žymėjo , pagal 

ZIWATĄ, bet dažniau pateikdavo monoftongizuotus 

žodžio galo [ā], [ē]. Taigi jis buvo artimesnis kozoniaus 

tradicijai (Subačius, 1998, 99–100). Kajetonas 

Nezabitauskis (kaip ir Poška) rašė , (Subačius, 

1998, 254). X. D. K. P. S. gramatikoje (1834 m.) 

taip pat aukštaitinami dvibalsiai [ai], [ei] (Subačius, 

1998, 320). Pabrėžai 1809-ųjų kūrybos laikotarpiu 

buvo būdingi [ay], [ey], tačiau vėliau jis dažnai irgi 

rašė digrafus , (Subačius, 1996, 14, 86). 

Kazimiero Prialgauskio 1845, 1847 metų tekstuose 

galūnių dvibalsiai [ai], [ei] nemonoftongizuoti 

(Klumbytė, 1999, 108). 

Prasma article writing. Whereas, headlines of publication 

Epitome Historiae Sacrae were translated 

afterwards, when the spelling of diphthongs [ai], [ei] 

of Upper Lithuania dialect had been established. 

Key words: Samogitian subdialect of Kretinga 

inhabitants; Lithuanian headlines of Epitome Historiae 

Sacrae; Ƶodrodys; spelling of diphthongs [ai], 

[ei]; binary grapheme , . 

§3. Dvibalsių [ai], [ei] rašymo raidą Daukanto 

darbuose (Prasmoje, Abecieļoje, bet ne Ƶodrodyje) 

yra bendrais bruožais aptaręs Petras Jonikas (Jonikas, 

1972, 119–121). Jis pastebėjo, kad Prasmoje 

(1837 m.) dar neretai buvo vienbalsinama, o vėlesniuose 

Daukanto raštuose (po 1842 m.) įsigalėjo 

aukštaitiškai parašyti dvibalsiai [ai], [ei]. Tai aiškinama 

noru įtikti kitų tarmių žmonėms, svarbi ir 

ligtolinė raštų tradicija, ypač Mikalojaus Daukšos 

ir Konstantino Sirvydo raštai, Kristijono Gotlybo 

Milkaus gramatika, minimos dar Juozapo Arnulfo 

Giedraičio, Jono Jaknavičiaus, Kazimiero Kasakauskio, 

Simono Grosso, Marcinsko pavardės (Jonikas, 

1972, 120–121, 180). 

§4. Šio straipsnio tikslas – ištirti dvibalsių [ai], 

[ei] rašybą žemaičių kretingiškių tarme parašytose 

Epitome Historiae Sacrae (1838 2 m.) lietuviškose 

antraštėse ir Ƶodrodyje kitų ankstyvosios Daukanto 

leksikografijos darbų fone. Tam reikalui kaip papildomi 

šaltiniai panaudoti šie ankstyvosios Daukanto 

leksikografijos darbai: Lenkų–lietuvių kalbų žodynas 3 

(yra pora šio žodyno datavimo hipotezių: jis parašytas 

1839–1842 m. ar 1846 m.) (Subačius, 1990, 25) 

ir Lietuvių–lotynų kalbų žodynas 4 (sudarinėtas tarp 

1842 ir 1850 m., pildytas po 1851 m. (Subačius 1990, 

27), taip pat vadovėliai Prasmą łotinû kałbos (1837 

m) ir Abecieļa lîjtuwiû-kalnienû ir źiamajtiû kałbos 

(1842 m.). Straipsnyje taikyti literatūros apžvalgos, 

analizės bei sintezės metodai. 

§5. Pirmiausia pateikiamas visų [ai], [ei] atliepinius 

žyminčių rašmenų kiekybinis pasiskirstymas 

Ƶodrodyje (žr. 1 lentelę) ir aptariamas aukštaitiškųjų 

grafemų inventorius. 

2 ,,Epitome historiae sacrae auctore C. F. Lhomond in Universitate 

Parisiensi professore emerito (su lietuviszku žodynėliu pagal 

laiszką 1837 m.)“ (žr. Silvestraitis, 1993, 365). 

3 Toliau prie darbo prirašomas rankraščio šifras – SD 13, nes ant 

jo data nėra nurodoma. 

4 Toliau prie darbo prirašomas rankraščio šifras – SD 14, nes ant 

jo data nėra nurodoma. 

fonetika 

ISSN 1392-8600 

21

22 








1 lentelė. Dvibalsių [ai], [ei] atliepinius žyminčių rašmenų kiekybinis pasiskirstymas 

Ƶodrodyje. 5 

Psl. Rašmuo 

 

1. 8 2[ei] 1[ei] 7[ei] 

2. 1 6 3[iai], 1 [ei] 6[ei] 1[ei] 

3. 7 1 [iai] 1[ei] 1[iai] 1[iai], 3[ei] 

4. 2 1 4 1[iai] 5[ei] 1[ei] 

5. 2 2 1[ei] 1[ei] 

6. 2 16 2 [iai] 1 [iai] 1[iai], 3[ei] 1[iai] 

7. 1 4 1[iai] 2[iai], 4[ei] 

8. 1 4 1[ei] 1[ei] 2[iai] 4[ei] 

9. 1 5 5[ei] 1[ei] 

10. 5 1[ei] 2[iai], 3[ei] 

11. 1 8 3[ei] 5[ei] 

12. 6 2[ei] 1[iai], 5[ei] 

13. 14 1[iai] 2[iai], 3[ei] 

14. 4 2[ei] 1[iai], 3[ei] 

15. 6 1[ei] 7[ei] 

16. 7 2[ei] 5[ei] 

17. 11 5[iai], 1[ei] 

18. 9 1[ei] 3[iai], 6[ei] 

19. 1 4 1 1[iai] 

20. 9 1[ei] 1[iai], 3[ei] 

21. 11 2[ei] 

22. 6 2[ei] 1 [ei] 2[iai], 2[ei] 

23. 1 8 1 2[iai] 

24. 9 1 [ai] 3[iai], 4[ei] 

25. 1 7 1[iai] 3[ei] 

26. 3 2[ei] 4 [ei] 3[ei] 

27. 1 3 1[iai], 5[ei] 

28. 11 2[ei] 2[iai] 2[iai], 2[ei] 

29. 9 1 [ai] 6[iai], 7[ei] 

30. 1 10 1 1[ei] 4[iai], 7[ei] 1[iai] 

31. 7 7[ei] 

32. 2 9 1 [ei] 2[iai], 8[ei] 

33. 3 7 1 [ei] 2[iai], 3[ei] 

34. 3 1 7 2[ei] 

35. 1 10 4[ei] 1[iai], 2[ei] 

36. 1 9 2[ei] 1[iai] 3[ei] 

37. 4 1[iai] 1 [iai] 4[iai], 8[ei] 

38. 4 1 [iai] 2[iai] 

39. 2 5 5[ei] 5[iai] 

40. 3 3 1 4[ei] 4[iai], 3[ei] 

41. 2 3[iai], 1[ei] 

42. 1 1[ei] 2[iai] 

Iš 

viso 

9 28 1 279 3 1 25 35 1 9 1 215 4 1 2 

5 Šia grafema žymimas ne tik dvibalsio [ei], bet [ai] po minkštojo 

priebalsio vienbalsinimas. Todėl greta dažnumą žyminčio skaitmens 

parašoma, koks dvibalsis vienu ar kitu atveju pažymėtas. 

Birutė GUDELIENĖ


Ƶodrodyje Daukantas paprastai išlaikė aukštaitiškus 

dvibalsius [ai], [ei] (nevienbalsintų yra 495, 

monoftongizuotų 107 atvejai), tačiau būta rašybos 

įvairavimų. Rašmenys , , , (iš 

viso 155 atvejai) vartoti tiek žodžio kamiene (pvz.: 

orei einu ~ oriai einu 20, reikieje ~ reikėjo 26, eite 

prisz ~ eiti prieš 27, kareiwei ~ kareiviai 29, użwéizu 

~ užveizu ‘prižiūriu’ 2, séydok’s ~ seidokas ‘strėlių 

ar akmenų svaidomasis lankas, kilpinis’ 5, gieydù ~ 

geidu ‘geidžiu’ 9), tiek ir galūnėse, kur žymėtas [ai] 

po minkštojo priebalsio (68 atvejai), pvz.: aiszkei 

~ aiškiai 14, narsei ~ narsiai 17, stiprei ~ stipriai 

17, drousei ~ drąsiai 17, orei einu ~ oriai einu 20, 

krumalei ~ krumaliai 40, manelei ~ maneliai 41, 

widurei ~ viduriai 41, penkeriopei 6 ~ penkiariopiai 

‘penkiariopai’ 33 tt. Rasta keletas pavyzdžių su 

(taip irgi žymėtas [ai] po minkšto priebalsio), 

pvz.: dwîgubey ~ dvigubiai ‘dvigubai’ 6, taikey ~ 

taikiai 30, wentiney ~ vientiniai 42, ipatey ~ ypačiai 

42. 

6 LKŽe (www.lkz.lt) nurodytas tik prieveiksmis penkiariopai. 

Daukantas greičiausiai šią formą pavartojo pagal analogiją, plg. 

dvigubiai. 

Rašmenų , , (iš viso 283 atvejai) irgi 

galima rasti žodžių kamiene ir galūnėse, pvz.: łaimingai 

~ laimingai 16, tenaigi ~ tenaigi 19, Żiamaitiszkai ~ 

žemaitiškai 27, waikelys ~ vaikelis 32, waise ~ vaisiai 

38, rumai ~ rūmai 5, 34, wargai ~ vargai 6, sakai ~ 

sakai 6, apmaudingai ~ apmaudingai 20, auskarai ~ 

auskarai 20, żabongai ~ žabangai 21, żenkłai ~ ženklai 

21, auksztai ~ aukštai 38, bałdai ~ baldai 38. Pasitaikė 

ir grafemos atvejų, pvz.: tay ~ tai 19, żarinay ~ 

žarynai ‘krūmynai’ 40, mîtûkay ~ mitukai (vns. mitukas) 

‘puošnūs arklių anktkakčiai ir antkrūtiniai’ 30. 

Ƶodrodyje pastebėtas vienas pavyzdys su 

žodžio šaknyje: łajstau ~ laistau 23 leidžia šiek tiek 

patikslinti Giedriaus Subačiaus mintį, kad [ai] ,,1837 

m. išleistoje lotynų kalbos gramatikoje (Pras) ir 1838 

,,Žodrodyje“ (Ždr) jau abiejose pozicijose (žodžio 

viduryje ir gale) rašoma vienodai su i: kailis, palengwai, 

taikei“ (Subačius 1991, 58). 

§6. Atskirai analizuojami vienbalsinimą žymintys 

rašmenys leidinio Epitome Historiae Sacrae lietuviškose 

antraštėse ir Ƶodrodyje. 

2 lentelė. Dvibalsių [ai], [ei] vienbalsinimą žymintys rašmenys leidinio Epitome Historiae Sacrae 

lietuviškose antraštėse ir Ƶodrodyje. 

Dvibalsis Rašmuo Pavyzdžiai iš Ƶodrodžio Dažnumas 

[ai] praes. 1 apwaksczioiù ~ 

apvaikščioju 11, adv. kasmeta 

~ kasmetai 33, 

Pavyzdžiai iš Epitome Historiae 

Sacrae lietuviškų antraščių 

28 sm. nom. pl. Weikała ~ veikalai 

54, sm. gen. pl. wakû ~ vaikų 31 

Dažnumas 

 

sm. nom. pl. wakai ~ vaikai 23 

sm. nom. pl. pałaką giwibôs 

~ palaikai gyvybos ‘palaikai 

gyvybės’ 34 

1 – – 

– – sm. nom. pl. weikała’~ veikalai 

56 

1 

sm. nom. pl. płaukaa ~ 

plaukai 2, adv. bendringaa 

~ bendringai 4, sm. nom. pl. 

Arabaa ~ arabai 5 

9 – – 

[(i)ai] sm. nom. pl. kleie ~ klijai 6, 

galwije ~ galvijai 29, waise ~ 

vaisiai 38 

5 – – 

adv. weitasnestïpre’ użwertas ~ 1 sm. nom. pl. Broleʼ ~ broliai 11, 5 

vietos nestipriai užvertos 25 

16, 20, adv. taikeʼ ~ taikiai 10, 

adv. ligeʼ ~ lygiai 17 

adv. ligè ~ lygiai 3, aiszkè ~ 

aiškiai 4 

9 adv. ligè ~ lygiai 16 1 

2 

 

fonetika 

ISSN 1392-8600 

23

24 








 

Dvibalsis Rašmuo Pavyzdžiai iš Ƶodrodžio Dažnumas 

Pavyzdžiai iš Epitome Historiae 

Sacrae lietuviškų antraščių 

Dažnumas 

– – sm. nom. pl. jaunîkaité ~ 

jaunikaičiai 53 

1 

sm. nom. pl. kareiwee ~ 

kareiviai 2, adv. rùmee 

~ ramiai 3, blisgontee ~ 

blizgančiai, 37 

7 – – 

Iš viso 60 10 

[ei] praes. 1 atkrepù ~ atkreipiu 

11, adj. nom. sg. m. swek’s ~ 

sveikas 20, sm. acc. pl. rekałus 

~ reikalus 8 

30 – – 

praes. 1 krēpù ~ kreipiu 1 1 – – 

praes. 3 reek ~ reikia 26, 28, 

adv. teep ~ teip ‘taip’ 1, 22 

18 – – 

Iš viso 49 – – 

Dvibalsio [ai] vienbalsinimą žyminčių rašmenų 

Ƶodrodyje inventorius susideda iš grafemų 

(28x), (1x) ir (9x) (žr. 1, 2 lenteles), pvz.: 

apwaksczioiù ~ apvaikščioju 11, pałaką giwibôs ~ 

palaikai gyvybos ‘gyvybės palaikai, likučiai’ 34, 

płaukaa ~ plaukai 2. Vienbalsinamas dvibalsis [ai] 

po minkšto priebalsio Daukanto yra rašomas grafema 

, pvz.: kleie ~ klijai 6, galwije ~ galvijai 

29, waise ~ vaisiai 38 (5x), o 30 atvejų traktuojama 

kaip [ei] (Zinkevičius, 1966, 90), pvz.: atkrepù ~ 

atkreipiu 11, swek’s ~ sveikas 20, rekałus ~ reikalus 8. 

Rasta ir daugiau rašybos atvejų: (9x), (1x), 

(7x), pvz.: adv. ligè ~ lygiai 3, weitasnestïpre’ 

użwertas ~ vietos nestipriai užvertos 25, kareiwee ~ 

kareiviai 2. 


antraštėse šiam reikalui vartojama grafema (2x) 

ir tik čia esanti (1x), pvz.: Weikała ~ veikalai 54, 

wakû ~ vaikų 31, weikała’~ veikalai 56. Čia taip pat 

rastos grafemos su diakritikais (1x) ir (1x), 

pvz.: adv. ligè ~ lygiai 16, sm. nom. pl. jaunîkaité ~ 

jaunikaičiai 53, taip pat bendras su Ƶodrodžiu rašmuo 

(5x), pvz.: Brole’~ broliai 11, 16, 20. 

§7. Ƶodrodyje 34 atvejais suvienbalsinti [ai], [ei] 

žodžių kamiene ir galūnėse žymimi dviem raidėmis 

arba . Tokia rašyba perimta iš Pabrėžos, 

vartota ir Daukanto knygoje Prasmą Łotinû kałbôs 

(1837) 7 (plg. §9). Taip tiksliausiai, be jokių diakritinių 

ženklų nusakoma žemaitiškoji galūnės fonetika 

(Girdenis, Girdenienė 1997, 11). 

Ƶodrodyje Daukantas pavartojo 25 digrafo 

(iš jų 18 atvejų monoftongizuojant dvibalsį [ei] ir 7 

monoftongizuojant [ai] po minkštojo priebalsio) ir 9 

rašmens atvejų. Abiejų tipų rašmenų pavyzdžių 

rasta pirmoje dešimtyje puslapių (ketvirtadalyje darbo), 

dvigubas balsis dar pavartotas ir žodynėlio 

pabaigoje, nors paraleliai vartojamos grafemos ir 

bei nesuvienbalsinti žodžiai su ir . 

Rašmens (reiškiančio suvienbalsintą [ei] 

ir [ai] po minkštojo priebalsio) pavartota dvigubai 

daugiau nei (žr. 2 lentelę). Pirmuose 6-uose 

puslapiuose rasti 8, jam įpusėjus (p. 22–30) – 7, 

žodynėlio pabaigoje (p. 36–39) – 8 pavyzdžiai. 

§8. Galiausiai pateikiamas visų [ai], [ei] atliepinius 

žyminčių rašmenų kiekybinis pasiskirstymas 

leidinio Epitome Historiae sacrae lietuviškose antraštėse 

(žr. 3 lentelę). 

7 G. Subačiaus (1998, 48) nuomone, taip rašyta todėl, kad ,,žemaitiškai 

rašant vieną balsį, atsirasdavo nepageidautinų to paties 

žodžio homografų.“ 

Birutė GUDELIENĖ


3 lentelė. Dvibalsių [ai], [ei] atliepinius žyminčių rašmenų kiekybinis pasiskirstymas leidinio 

Epitome Historiae sacrae lietuviškose antraštėse. 

Psl. Rašmuo 

 

2. 1[ei] 1[ei] 

3. 3 1 

4 2[ei] 

6. 1[ei] 

7. 1 

8. 1[ei] 

9. 2 

10. 1[iai] 

11. 1[iai] 

13. 1 2[ei] 

14. 1[ei] 

16. 1[iai] 1[iai] 1[ei] 

17. 1[iai] 1 1[ei] 

18. 1 1[ei] 

19. 1 1[ei] 

20. 1[iai] 

21. 2 

22. 3 

25. 2 

31. 1 2[ei] 

32. 1[ei] 

34. 

38. 1[ei] 

39. 1 

41. 1 

43. 1 

44. 

47. 1[ei] 

48. 1 

51. 1 

52. 1 

53. 1[iai] 1 

54. 1 1[ei] 

56. 1 

58. 1 

59. 1 1 

61. 1 1 1[ei] 

Iš viso: 2 1 1 1 5 27 3 19 1 

Epitome Historiae Sacrae lietuviškose antraštėse 

vienbalsinimą žymintys ir aukštaitiški rašmenys pasiskirstę 

įvairiai (50-čia atvejų rašoma aukštaitiškai, o 

tik 10 žemaitiškai). Gausiausi ir beveik visame darbe 

aptinkami , (27 ir 19 atvejų), o jų variantai 

, yra pavieniai (3 ir 1) (pvz.: sm. nom. 

pl. twanaj ~ tvanai 3, weikałaj ~ veikalai 59, sm. 

dat. sg. Iudaj ~ Judai ‘Judui’ 60, praes. 3 teîsînas ~ 

teisinasi 2) 8 . Pastebėta tendencija rašmenis ir 

vartoti pakaitomis kas keli puslapiai. Svarbu 

pastebėti, kad dvibalsis [ei] čia rašomas , o 

Ƶodrodyje gafema rašomas dvibalsiai [ei] ir 

[ai] po minkštojo priebalsio. 

8 Tokios grafemos Daukantas nevartojo nei Ƶodrodyje, nei Epitome 

Historiae Sacrae lietuviškose antraštėse sutaptiniam dvibalsiui 

[ie] išreikšti. Plg. dar antraštėse rastą žodį teisdarys ~ teisdarys 

‘teisėjas’ 32. 

fonetika 

ISSN 1392-8600 

25

26 








§9. Ƶodrodyje palyginti dažni veiksmažodis reek ~ 

reikia 26(2x), 28(2x), 30 ir dalelytė teep ~ taip (1, 

2, 22(2x), 36, 39(3x)). Tas pats pasakytina ir apie 

Prasmą, pvz., reek ~ reikia 3 (30x), teep ~ taip 3 

(125x) (kuris čia vartojamas kaip teksto siejimo priemonė 

arba kaip pertaras). Patikrinus kitus Ƶodrodyje 

pavartotus žodžius su , , paaiškėjo, kad tik 

pora žodžių sutampa savo rašyba: didee ~ didžiai 3, 

turtaa ~ turtai 10, 25. 

Joniko minimi Prasmos pavyzdžiai su dvibalsiu, 

rašomu , , pvz.: butinay atkaley ~ būtinai, 

atkaliai 12, Ƶodrodyje rašomi panašiai, tik su grafema 

, , pvz.: butinai ~ būtinai 23, atkalei ~ 

atkaliai 22. Galima paminėti ir porą analogiškos 

rašybos atvejų Prasmoje su dvigubu rašmeniu , 

pvz. doo 9 ~ du 5, wiroo ~ vyru 5. 

§10. Abecieļoje.. dvibalsiai [ai], [ei] paprastai 

rašomi su , bet pastebėta ir vienbalsinimo atvejų 

su grafemomis , pvz.: wa’ks ~ vaikas 51, wa’kû 

~ vaikų 43, wa’ku ~ vaikų 43 (greta wajkû ~ vaikų 

50), wa’kalej ~ vaikeliai 45, , pvz.: dakto ~ 

daikto 16, wakaj 10 ~ vaikai 43, wakąms ~ vaikams 

44, wakali ~ vaikeli 56, : re’k ~ reikia 1(2x), 

5(2x), 7, 19(2x), 25, 26(3x) (greta reik ~ reikia 26, 

rejk ~ reikia 26, 47), , pvz.: rekalą ~ reikalą 34, 

swekatą ~ sveikatą 48, swekatôs ~ sveikatos 49, ek 

~ eik 56x3 (greta ejk ~ eik 48). Čia rasti trys balsių 

dvigubinimo atvejai, pvz.: , óż géraa ~ gerai 4 

(šaliai pateikiamos grafemos , , pvz.: gérá 11 , 

géraj ~ gerai 4); , pvz.: stĩpree ~ stipriai 4 (su 

grafemomis , , pvz.: stĩprè, stĩprej ~ stipriai 

4); , pvz.: pawaisdon doortĩ ~ pavaizdon 

durti 4 ( su grafema , pvz.: pawaisdon dórtĩ ~ 

pavaizdon durti 4). 

§11. Lietuvių–lotynų kalbų žodyne (SD 14) (puslapiai 

žodynėlyje nenurodyti, žodžiai išdėstyti pagal 

abėcėlę) beveik išvien rašoma ir , pvz.: 

Abejej ~ abejai, Apynej ~ apyniai, Buwejne ~ buveinė, 

Didej ~ didžiai, Ajszkybe ~ aiškybė, Aj ~ aj, Bajsumas 

~ baisumas, Gajda ~ gaida ir kt. Rasti penki 

atvejai, pvz.: Ai ~ ai, Aiszkéj ~ aiškiai, Aiszkésnis ~ 

aiškesnis, Daiginti ~ daiginti, Daine ~ dainė ‘daina’ 

(greta dajne ~ dainė ‘daina’). Porą kartų parašyta su 

: Eidine ~ eidinė ‘žinginė’, Eidinikas ~ eidinykas 

‘greitakojis, ristūnas; keliauninkas’ (vienbalsinant 

9 Kaipogi žodiusî dù wirù, ù yra isztaremas itbut essù, parasyta 

doo wiroo (Mylė, 1837, 5). 

10 Aukštaitiškasis galūnės rašymas /dvibalsiai/ skiriasi nuo žemaitiškos 

šaknies (plg. Jonikas, 1972, 120). 

11 Brieželis ont à îr è i kairęîje pusę swîrstus, roda, jog a arba e 

reek pawelkinaa sakite, it but essù aa arba ee (Mylė, 1837, 5). 

Daukanto suklysta Abecieļos (1842) pavyzdyje nurodant diakritinį 

ženklą ne į tą pusę. Tai rodo Prasmoje pateikti teiginiai. 

rašoma tik žodyje Dāktas ~ daiktas, bet paraleliai 

pateikiamas ir , pvz.: dajktas ~ daiktas). 

§12. Lenkų–lietuvių kalbų žodyne (SD 13) visais 

atvejais taip pat rašoma tik ir , pvz.: 

ajszkej ~ aiškiai 30, tejp ~ teip ‘taip’ 41, krejda ~ 

kreida 45, ej, ejgi ~ ei, eigi 38, skajsti ~ skaisti 29, 

priedaj ~ priedai 29, dumaj ~ dūmai 35. Pastebėta 

tik pora rašmens , žyminčio vienbalsinimą, 

atvejų, pvz.: rekalauju ~ reikalauju 30, išsiterauju ~ 

išsiteirauju 31. 

Išvados 

Aukštaitiškų rašmenų tradicija perimta iš ZIWA- 

TO. Reikšdamas dvibalsius [ai], [ei] vienbalsinimą 

žyminčiais rašmenimis Daukantas laikėsi kozoniaus 

tradicijos, o dvigubos ir rašytos sekant 

Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos rašyba. 

Ƶodrodyje dvibalsiai [ai], [ei] rašomi rašmenimis 

, , , , , , ir , 

suvienbalsintas dvibalsis [ai] rašytas , , , 

, , , taip pat ir . Monoftongizuotas 

dvibalsis [ei] žymėtas grafemomis , ir 

. Dvigubos grafemos ir gausiausios 

pirmoje dešimtyje Ƶodrodžio puslapių, tai leidžia 

spėti Daukantą ėmus rašyti Ƶodrodį bebaigiant 

Prasmą. 


antraštėse vartoti rašmenys , , , , 

monoftongizuojant juos rašyta grafemomis , 

, , , . Dvigubų rašmenų ir 

nerasta. 

Ankstyvosios leksikografijos rašybai įtakos turėjo 

pirmiausia Prasmos rašyba. Vėlesniuose darbuose 

(iki 1842-ųjų) išliko tik suvienbalsintų [ai], [ei] grafemų 

, perimamumas, nors Abecieļoje.. dar 

pasitaikė ir pavienių dvigubos atvejų. 

Literatūra ir šaltiniai 

[Daukantas S.,] 1838, [Antraščių vertimas,] C[harles] 

F[rançois] L‘homond. Epitome Historiae Sacrae, 

Petropilie; VUB RSS: L R 677. 

[Daukantas S.,] Ƶodrodys, Charles François L’Homond, 

Epitome Historiae Sacrae, Petropilie, 1838, 1–42 

(atskira puslapių numeracija knygos pabaigoje); 

LMAB RSS: L–19/146. 

Daukantas S., 1842, Abecieļa lîjtuwiû-kalnienû ir źiamajtiû 

kałbos. Petropilis: K. Krajaus spaustuvė. 

Girdenis A., Girdenienė D., 1997, 1759 metų ,,Ziwato“ 

indeksas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos 

institutas. 

Birutė GUDELIENĖ


Jonikas P., 1972, Lietuvių bendrinės kalbos kūrimasis 

antrojoje XIX amžiaus pusėje. Čikaga: Pedagoginis 

literatūros institutas. 

Karpavičius M., 1794, kozonius K. Mykoła Karpaviczias, 

. PADUWTAS WYLNIUW Drukarnie 

Kunygu Bazylionu. 

Klumbytė N., 1999, Kazimiero Prialgauskio Spasabų 

(1845) ir Naujo altoriaus (1847) žemaičių kalba. 

– Alt 1, 112. 

LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas. – www.lkz.lt. 

Mylė K. W. [Daukantas S.], 1837, Prasmą łotinû kałbos. 

Petropilis: K. Hintzės spaustuvė. 

SD 13 – Daukantas S., Lenkų–lietuvių kalbų žodyno medžiaga, 

Cz (czerwcowy) – Z, be datos. Saugomas 

LLTI rankraštyne, šifras SD 13. [Trūksta pirmųjų 

24 puslapių]. 

SD 14 – Daukantas S., [Lietuvių–lotynų kalbų žodynas, 

A–G (gvildyti)], be datos. Saugomas LLTI rankraštyne, 

šifras SD 14. [Darbas nebaigtas, didesnė 

žodyno dalis neišversta iš lotynų kalbos]. 

Silvestraitis M. D., 1993, Medega S. Daukanto bijografijai. 

– LAIS 5: Simonas Daukantas. Vilnius: Viltis. 

Subačius G., 1990, Simono Daukanto žodynai. – LAIS 1: 

Tautinės savimonės žadintojai: nuo asmens iki partijos. 

Vilnius: Sietynas, 20–31. 

Subačius G., 1991, Simono Daukanto rašybos ir kūrybinių 

interesų kitimas. – Iš Lietuvos istorijos tyrinėjimų: 

Jaunųjų istorikų darbai 7. Vilnius: Academia, 

58–64. 

Subačius G., 1996, Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos žemaičių 

kalba. – LAIS 8: Asmuo: tarp tautos ir valstybės. 

Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 10–113. 

Subačius G., 1998, Žemaičių bendrinės kalbos idėjos. XIX 

amžiaus pradžia. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų 

leidybos institutas. 

Sūdas skarbo, 1794, Sudas Skarba Lyituwos siołaika 

(Zynia diel Zmoniu Storastas Pałungos. Jszduwta 

Wylniuy unt Suserynkima Sudzin Skarba Lyituwos 

siołayka. 

Zinkevičius Z., 1966, Lietuvių dialektologija. Vilnius: 

Mintis. 

fonetika 

ISSN 1392-8600 

27

28 

Būdingosios televizijos žurnalistų tarties klaidos 

Būdingosios televizijos 

žurnalistų tarties klaidos 

Vidas KAVALIAUSKAS, Arnoldas ŠMITAS 

Vilniaus pedagoginis universitetas 

Lietuvių kalbotyros katedra 

T. Ševčenkos 31 


vk1119@gmail.com 

arnoldassmitas@gmail.com 

Viešoji televizijos žurnalistų kalba, veikianti 

visuomenės kalbą, turėtų būti prestižinė. Atliktas 

tyrimas parodė, kad žurnalistai ne visada laikosi 

svarbiausių bendrinės kalbos tarties normų. Straipsnyje 

iškeliamos būdingosios televizijos laidų vedėjų 

tarties klaidos, aptariami kai kurie taisyklingos tarties 

lavinimo klausimai. Ypač netoleruotinas nekirčiuotų 

ilgųjų balsių trumpinimas, sutaptinių dvibalsių ie, uo 

vienbalsinimas ir prieškirtiniuose, ir pokirtiniuose 

skiemenyse. Lietuvių valstybinė kalbos komisija 

The public language used by television journalists 

affects the language of society , thus it should 

be prestigious. The accomplished research demonstrated 

that journalists not always stick to the 

main pronunciation norms of general language. In 

this article the typical pronunciation mistakes of 

television journalists are raised, some questions 

of the right pronunciation training are discussed. 

The shortening of unstressed long vowels and the 

monophthongization of concurrent diphthongs 

ie, uo in pre-accent and post-accent syllables are 

Televizija yra viena populiariausių žiniasklaidos 

priemonių mūsų šalyje. Be kitų savo funkcijų, ji, 

be abejonės, daro įtaką visos visuomenės kalbai, 

padeda arba nepadeda įtvirtinti ir skleisti bendrinės 

kalbos tarties normas ir formuoja visuomenės nuostatas 

prestižinės kalbos atžvilgiu. Televizijos laidų 

vedėjų kalba turėtų būti taisyklinga, jai turi būti 

Santrauka 

Summary 

The typical pronunciation mistakes of television 

journalists 

The typical pronunciation 

mistakes of television journalists 

tokias tarties klaidas yra paskelbusi didžiosiomis 

kalbos klaidomis. Darbas pirmiausia galėtų būti 

aktualus sakytinės žiniasklaidos atstovams, studentams 

lituanistams, studijuojantiems fonetiką, lietuvių 

kalbos mokytojams, visiems kalbos vartotojams, 

besistengiantiems lavinti savo tartį ir siekiantiems 

kalbėti prestižine kalba. 

Esminiai žodžiai: bendrinės kalbos norma, tartis, 

tarties klaida, priebalsiai, nekirčiuoti ilgieji balsiai, 

nekirčiuoti sutaptiniai dvibalsiai. 

especially intolerable. The National Committee of 

Lithuanian Language proclaimed those pronunciation 

mistakes as the biggest language mistakes. This 

work at first could be topical for the representatives 

of spoken media, students who study phonetics of 

lithuanian language, lithuanian language teachers 

and all speakers who attempt to develop their pronunciation 

and speak prestigious language. 

Key words: norm of general language, pronunciation, 

pronunciation mistake, consonants, unstressed 

long vowels, unstressed concurrent diphthongs. 

keliami patys aukščiausi reikalavimai. Valstybinė 

lietuvių kalbos komisija 1997 m. paskelbė Didžiųjų 

kalbos klaidų sąrašą (patvirtintas gruodžio 18 d. 

nutarimu Nr. 68; Žin., 1998, Nr. 18-445), kuriame 

teikiami ir būtiniausi tarties reikalavimai. Darantys 

tokių klaidų, kaip ir nesilaikantys kitų VLKK nutarimų, 

rizikuoja būti nubausti Valstybinės kalbos 

Vidas KAVALIAUSKAS, Arnoldas ŠMITAS


inspekcijos 300–1500 litų bauda pagal Administracinių 

teisės pažeidimų kodeksą. Šio darbo tikslas 

– atlikti televizijos žurnalistų tarties tyrimą, nustatyti 

būdingąsias klaidas ir aptarti kai kuriuos taisyklingos 

tarties lavinimo klausimus. Tyrimo objektas – viešoji 

televizijos laidų vedėjų spontaniška (neskaitoma) 

kalba. Tyrimui atlikti buvo pasirinkta Lietuvos 

televizijos (LTV) laida „Kultūra“. „Baltijos“ tyrimo 

duomenimis, laidos „Kultūra“ žiūrovas yra tikslinė 

auditorija – laidą dažniausiai žiūri vidutinio amžiaus, 

intelektualūs žmonės, kuriems įdomu susipažinti su 

šalies kultūros naujovėmis, klausytis visuomenės 

autoritetų pokalbių. Intelektuali laidos koncepcija ir 

tikslinė auditorija vedėją savaime įpareigoja kalbėti 

taisyklinga kalba. Tyrimui ši laida pasirinkta dar ir 

todėl, kas jos vedėjas Žilvinas Pekarskas pasižymi 

laisvu, betarpišku kalbėjimu ir retomis kirčiavimo 

klaidomis. Tiriamąją medžiagą sudarė stebėtos 3 laidos 

– iš viso analizuoti 5132 žodžių tarimas. Tyrimas 

atliktas empiriniu stebėjimo, lyginimo ir aprašomuoju 

metodu. Šis darbas galėtų būti aktualus sakytinės 

žiniasklaidos atstovams, oficialių kalbų sakytojams, 

lietuvių kalbos mokytojams, studentams lituanistams, 

studijuojantiems lietuvių kalbos fonetiką, ir visiems, 

siekiantiems išvengti akivaizdžių tarties klaidų. 

1. Atliktas tyrimas patvirtino preliminarius stebėjimus, 

kad žurnalistas Žilvinas Pekarskas pasižymi 

taisyklingu kirčiavimu – jo kalboje kirčiavimo klaidų 

užfiksuota nedaug, beveik visos jos nesisteminės, 

atsitiktinės klaidos. Tačiau laidos vedėjo tartis nėra 

pavyzdinga. Taisyklingai žurnalisto ištarti žodžiai 

sudaro 67,13% visų pavartotų žodžių – 3445 žodžių 

tartis yra taisyklinga. Laidos vedėjas klydo 1687 kartus 

(32,87% visų pavartotų žodžių) (žr. 1 diagramą). 

Tarties klaidų randasi dėl gimtosios tarmės (žurnalistui 

artimos rytų ir pietų aukštaičių tarmės), miesto žargoninės 

tarties ir iš dalies dėl svetimų kalbų įtakos. 

1 diagrama 

VIS LAID TARTIES TAISYKLINGUMAS 

32,87% 

Taisyklingaiištartižodžiai 

(3445) 

67,13% 

Netaisyklingaiištartižodžiai 

(1687) 

Kaip rodo stebt trij „Kultros“ laid tarties analiz, 87,43% vis užfiksuot 

29 

1,72% 10,85% 

VIS LAID TARTIES TAISYKLINGUMAS 

Taisyklingaiištartižodžiai 

(3445) 

67,13% 

Netaisyklingaiištartižodžiai 

(1687) 

TARTIES TRKUMAI 

1,72% 10,85% 

2 diagrama 2 diagrama 

1,72% 

87,43% 

Kaip rodo stebėtų trijų „Kultūros“ laidų tarties 

analizė, 87,43% visų užfiksuotų tarties pažeidimų sudaro 

balsių tarties trūkumai. Daug rečiau žurnalistas 

klysta tardamas dvigarsius (10,85%) bei priebalsius 

(1,72%) (žr. 2 diagramą). 


10,85% 

2 diagrama 


1,72% 

87,43% 

Balsiai(1475) 

Priebalsiai(29) 

Dvigarsiai(183) 

10,85% 


Balsiai(1475) 

Priebalsiai(29) 

Dvigarsiai(183) 

Laidos „Kultūra“ vedėjas Ž. Pekarskas daugiausiai 

tarties klaidų daro trumpindamas nekirčiuotus 

ilguosius-įtemptuosius balsius. Šios klaidos sudaro 

net 87,43% visų ydingos tarties atvejų. Žurnalistas 

Laidos „Kultra“ Laidos neretai „Kultra“ vedjas klysta tardamas Ž. vedjas Pekarskas nekirčiuotus Ž. Pekarskas daugiausiai sutaptinius daugiausiai tarties dvi- klaid tarties daro klaid daro 

trumpindamas trumpindamas nekiriuotus nekiriuotus balsius ilguosius-temptuosius [ie] ilguosius-temptuosius (8,96%), balsius. [uo] (1,90%). Šios balsius. klaidos Priebalsių Šios sudaro klaidos net tarties 87,49% sudaro net vis87,49% 

vis 

klaidos Ž. Pekarsko kalboje nėra labai gajos. 1,30% 

ydingos tarties ydingos atvej. tarties Žurnalistas atvej. neretai Žurnalistas klysta neretai tardamas klysta nekiriuotus tardamas nekiriuotus sutaptinius dvibalsius sutaptinius [ie] dvibalsius [ie] 

priebalsių tarties klaidų sudaro [j’] netaisyklingas 

(8,96%), [uo] (8,96%), (1,90%). [uo] Priebalsi (1,90%). tarties Priebalsi klaidos tarties Ž. Pekarsko klaidos Ž. kalboje Pekarsko nra kalboje labai gajos. nra labai 1,30% gajos. 1,30% 

vartojimas, 0,36% – kai kurie pučiamieji, dantiniai 

priebalsi tarties priebalsi klaid tarties sudaro ir alveoliniai klaid [j'] netaisyklingas sudaro priebalsiai. [j'] netaisyklingas vartojimas, Kitų vartojimas, 0,36% klaidų – Ž. kai 0,36% Pekarsko kurie – puiamieji, kai kurie puiamieji, 

dantiniai ir alveoliniai dantiniai ir priebalsiai. alveoliniai kalboje Kit priebalsiai. neužfiksuota klaid Ž. Kit Pekarsko klaid (žr. 3 Ž. kalboje diagramą). 

Pekarsko neužfiksuota kalboje neužfiksuota (žr. 3 diagram). (žr. 3 diagram). 

3 diagrama 3 diagrama 3 diagrama 

10,85% 

KLAID PASISKIRSTYMAS 


10,85% 1,72% 1,72% 

Nekiriuotilgjtemptj 

Nekiriuotilgjtemptj 

balsitrumpinimas(1475) balsitrumpinimas(1475) 

Sutaptinidvibalsi[ie]ir[uo] 

Sutaptinidvibalsi[ie]ir[uo] 

tartiestrkumai(183) tartiestrkumai(183) 

87,43% 87,43% 

Priebalsitartiestrkumai(29) 

Priebalsitartiestrkumai(29) 

2. Lietuvių bendrinėje kalboje balsiai sudaro 

maždaug trečdalį visų kalbos sraute vartojamų 

2. Lietuvi 2. bendrinje Lietuvi garsų. kalboje bendrinje Kalbos balsiai kalboje sudaro absoliuti balsiai maždaug sudaro balsių tredal maždaug kiekybė vis tredal kalbos priklauso vis sraute kalbos vartojam sraute vartojam 

gars. Kalbos gars. absoliuti Kalbos nuo balsi įvairių absoliuti kiekyb fonetinių balsi priklauso kiekyb veiksnių: nuo priklauso vairi skiemens fonetini nuo vairi sandaros, veiksni: fonetini skiemens veiksni: skiemens 

sandaros, kalbjimo sandaros, kalbėjimo tempo, kalbjimo akcentins tempo, pozicijos, akcentins akcentinės intonacijos, pozicijos, pozicijos, intonacijos, kalbos intonacijos, stiliaus, kalbos kalbtojo stiliaus, kalbtojo 

kalbos stiliaus, kalbėtojo balso tembro, gretimų 

balso tembro, balso gretim tembro, gars gretim poveikio, gars artikuliacijos poveikio, artikuliacijos bdo, kokybini bdo, kokybini balsi balsi 

garsų poveikio, artikuliacijos būdo, kokybinių 

charakteristik charakteristik (plg. Kauknien, (plg. Kauknien, 2005, 65). 2005, Pats opiausias 65). Pats bendrins opiausias kalbos bendrins gars kalbos gars 

balsių charakteristikų (plg. Kaukėnienė, 2005, 65). 

požymis yra požymis balsi Pats trukm. yra opiausias balsi Dažniausios trukm. bendrinės Dažniausios balsi tarties kalbos balsi klaidos garsų tarties yra požymis klaidos kiriuot yra 

trumpj- kiriuot trumpjnetemptjnetemptj 

balsi balsių ilginimas, balsi trukmė. nekiriuot ilginimas, Dažniausios nekiriuot ilgj-temptj balsių ilgj-temptj tarties balsi klaidos trumpinimas balsi yra trumpinimas bei bei 

vidutinio pakilimo vidutinio balsi kirčiuotų pakilimo dvibalsinimas balsi trumpųjų-neįtemptųjų dvibalsinimas (Pakerys, 2003, (Pakerys, 37-40). balsių 2003, Ž. ilginimas, Pekarskas 37-40). Ž. kiriuotus Pekarskas kiriuotus 

nekirčiuotų ilgųjų-įtemptųjų balsių trumpinimas bei 

trumpuosius-netemptuosius trumpuosius-netemptuosius balsius ir vidutinio balsius ir pakilimo vidutinio balsius pakilimo taisyklingai balsius taisyklingai tar visada tar visada 

vidutinio pakilimo balsių dvibalsinimas (Pakerys, 

– tarties klaid – tarties nebuvo klaid užfiksuota. nebuvo užfiksuota. 

2003, 37-40). Ž. Pekarskas kirčiuotus trumpuosius- 

2.1. Ilgieji balsiai 2.1. Ilgieji tariami balsiai neįtemptuosius maždaug tariami du maždaug kartus balsius ilgiau du kartus ir negu vidutinio trumpieji. ilgiau negu pakilimo Bendrinje trumpieji. balsius kalboje Bendrinje ilgieji kalboje ilgieji 

balsiai yra šie: balsiai Ir taisyklingai yra šie: Ir tarė visada – tarties klaidų nebuvo kiriuoti, ir kiriuoti, ir 

nekiriuoti nekiriuoti žodžio užfiksuota. 

pradžios, žodžio vidurio pradžios, ar galo vidurio ilgieji-temptieji ar galo ilgieji-temptieji balsiai turi balsiai bti tariami turi bti tariami 

vienodai ilgai vienodai (plg. Pakerys, ilgai (plg. 2003, Pakerys, 37-38; 2003, Pakerys, 37-38; 1974, Pakerys, 13). Ilgj 1974, balsi 13). Ilgj tarties balsi klaidos tarties klaidos 

yra paios dažniausios yra paios dažniausios viešojoje kalboje. viešojoje Daugiausiai kalboje. Daugiausiai ilgj-temptj ilgj-temptj balsi trumpinimo balsi trumpinimo 

klaid daroma klaid nekiriuotose daroma nekiriuotose pozicijose. pozicijose. Viena iš nekiriuot Viena iš nekiriuot ilgj-temptj ilgj-temptj balsi balsi 

netaisyklingos netaisyklingos tarties priežasi tarties priežasi gali bti „vadinamoji gali bti „vadinamoji suspausta artikuliacija, suspausta artikuliacija, kai dl kai dl 

pernelyg tempt pernelyg kalbos tempt padarg kalbos tarimas padarg sukoncentruojamas tarimas sukoncentruojamas siauroje burnos siauroje vietoje burnos – vietoje – 

. Atliktas 1. Atliktas tyrimas patvirtino tyrimas patvirtino preliminarius preliminarius stebjimus, stebjimus, kad žurnalistas kad žurnalistas Žilvinas Žilvinas Pekarskas Pekarskas 

pasižymi pasižymi taisyklingu taisyklingu kiriavimu kiriavimu – jo kalboje – jo kiriavimo kalboje kiriavimo klaid užfiksuota klaid užfiksuota nedaug, beveik nedaug, beveik 

visos jos visos nesistemins, jos nesistemins, atsitiktins atsitiktins klaidos. Taiau klaidos. laidos Taiau vedjo laidos tartis vedjo nra tartis pavyzdinga. nra pavyzdinga. 

Taisyklingai Taisyklingai žurnalisto žurnalisto ištarti žodžiai ištarti sudaro žodžiai 67,13% sudaro vis 67,13% pavartot vis pavartot žodži – žodži 3445 žodži – 3445 žodži 

tartis yra tartis taisyklinga. yra taisyklinga. Laidos vedjas Laidos vedjas klydo 1687 klydo kartus 1687 (32,87% kartus (32,87% vis pavartot vis pavartot žodži) žodži) 

(žr. 1 diagram). (žr. 1 diagram). Tarties klaid Tarties randasi klaid dl randasi gimtosios dl gimtosios tarms (žurnalistui tarms (žurnalistui artimos ryt artimos ir ryt ir 

piet aukštaii piet aukštaii tarms), miesto tarms), žargonins miesto žargonins tarties ir tarties iš dalies ir dl iš dalies svetim dl kalb svetim takos. kalb takos. 

ama 1 diagrama 


s pažeidim tarties pažeidim sudaro balsi sudaro tarties balsi trkumai. tarties trkumai. Daug reiau Daug žurnalistas reiau žurnalistas klysta tardamas klysta tardamas 

rsius dvigarsius (10,85%) (10,85%) bei priebalsius bei priebalsius (1,72%) (žr. (1,72%) 2 diagram). (žr. 2 diagram). 

ama 2 diagrama 

32,87% 



tarties pažeidim sudaro balsi tarties trkumai. Daug reiau žurnalistas klysta tardamas fonetika 

tarties pažeidim sudaro balsi tarties trkumai. Daug reiau žurnalistas klysta tardamas 

dvigarsius (10,85%) bei priebalsius (1,72%) (žr. 2 diagram). 

dvigarsius (10,85%) bei priebalsius (1,72%) (žr. 2 diagram). 

(1687) 

ISSN 1392-8600

45,08% 


17,69% 

11,25% 

45,08% 

1,97% 

14,31% 

17,69% 

11,25% 

1,97% 

[u](261) 6 diagrama 

[a](166) 

[e](29) 

[o](665) 

[e](211) 


journalists 

2.1. Ilgieji balsiai tariami maždaug du kartus ilgiau 2.2. Žurnalisto nekirčiuotų ilgųjų-įtemptų- 

negu trumpieji. Bendrinėje kalboje ilgieji balsiai yra jų balsių tarties taisyklingumas priklauso nuo 

šie: [a·] (a, ą), [e·] (e, ę), [i·] (y, į), [u·] (ū, ų), [o·] (o), [·] akcentinės pozicijos. Ž. Pekarskas dažniausiai 

(ė). Ir kirčiuoti, ir nekirčiuoti žodžio pradžios, vidurio balsius trumpino pokirtiniuose skiemenyse: pvz.: 

ar galo ilgieji-įtemptieji balsiai turi būti tariami vie- išsamèsni (= išsamèsnį), mẽtu (= mẽtų), tradcija 

nodai ilgai (plg. Pakerys, 2003, 37-38; Pakerys, 1974, (= tradciją), pasáulije (= pasáulyje), sùrengta 

13). Ilgųjų balsių tarties klaidos yra pačios dažniausios (= sùrengtą), deviñtaja (= deviñtąją) ir kt. Daug 

viešojoje kalboje. Daugiausiai ilgųjų-įtemptųjų balsių rečiau (maždaug 5 kartus) trumpinti prieškirti- 

trumpinimo klaidų daroma nekirčiuotose pozicijose. niai ilgieji-įtemptieji balsiai (pvz., intensivùs (= 

Viena iš nekirčiuotų ilgųjų-įtemptųjų balsių y, netai- intensyvùs), u , pasižiurti i (= pasižiūrti), (= gyvnimas), givẽnimas i y, 

syklingos tarties priežasčių gali būti „vadinamoji iy,iiy (= gyvẽnimas), irà (= yrà), informativèsnė ir kt.) (žr. 5 diagram). (= 

suspausta artikuliacija, kai dėl pernelyg įtemptų kalbos informatyvèsnė), igivéndinti (= įgyvéndinti) ir kt.) 

padargų tarimas sukoncentruojamas siauroje burnos 

5 diagrama 

vietoje – neišnaudojamos lietuvių kalbos garsų tarimo 

(žr. 5 diagramą). 

galimybės. Kitų, priešingai, kalbos padargai palaidi 5 diagrama 5 diagrama 

NEKIRIUOT ILGJ-TEMPTJ BALSI YDINGAS 

ir todėl nepaslankūs“ (Pupkis, 2006, 5). Kai vietoj 

TRUMPINIMAS NEKIRIUOT VAIRIOSE ILGJ-TEMPTJ AKCENTINSE POZICIJOSE 

BALSI YDINGAS 

ilgųjų-įtemptųjų balsių tariami trumpieji-neįtemptieji TRUMPINIMAS VAIRIOSE AKCENTINSE POZICIJOSE 

balsiai, pažeidžiama bendrinės kalbos fonologinė 

sistema. Tokie pažeidimai laikomi didelėmis tarties 

klaidomis. Išanalizavus trijų laidų įrašus, pastebėta, 

tuvi kalbos gars tarimo galimybs. Kit, priešingai, kalbos 

jog žurnalistas Ž. Pekarskas daro labai daug tokio 

todl nepaslanks“ (Pupkis, 2006, 5). Kai vietoj ilgj-temptj 

tipo tarties klaidų. Jos sudaro net 87,43% visų ydingos 

pieji-netemptieji balsiai, pažeidžiama bendrins kalbos fonologin 

tarties pažeidimų (žr. 3 diagramą). Tokių tarties klaidų 

idimai laikomi didelmis 

neišnaudojamos užfiksuojama tarties klaidomis. 

lietuvi kalbos ir kitų gars žurnalistų Išanalizavus 

tarimo galimybs. kalboje trij 

Kit, (Kruopienė, laid 

priešingai, kalbos 

16,27% 

16,27% 

83,73% 

83,73% 

Prieškirtinpozicija(240) 

Prieškirtinpozicija(240) 

Pokirtinpozicija(1235) 

Pokirtinpozicija(1235) 

g žurnalistas padargai Ž. Pekarskas 2009, palaidi 202; ir daro todl Kruopienė, labai nepaslanks“ daug Kačiuškienė, (Pupkis, tokio tipo 2006, tarties 5). 2008, Kai klaid. vietoj 40; Pupkis, ilgj-temptj 2.3. Ilgasis balsis [o·] lietuviškuose žodžiuose 

9% vis ydingos balsi tariami tarties 2007, trumpieji-netemptieji pažeidim 6). Išanalizavus (žr. 3 balsiai, tyrimų diagram). pažeidžiama duomenis, Toki bendrins tarties pastebėtos kalbos fonologin (ir kirčiuotoje, ir nekirčiuotoje pozicijoje) yra 

a ir kit žurnalist sistema. 1475 Tokie kalboje pažeidimai konkrečių (Kruopien, laikomi nekirčiuotų didelmis 2009, tarties ilgųjų-įtemptųjų 202; klaidomis. Kruopien, Išanalizavus balsių trij laid visada siauras, ilgas, daugiau ar mažiau įtemptas. 

rašus, pastebta, trumpinimo jog žurnalistas klaidos Ž. iš Pekarskas pavartotų daro 1896 labai daug ilgųjų-įtemptųjų 

2.3. Ilgasis balsis lietuviškuose žodžiuose (ir kiriuotoje, ir nekiriuotoje pozicijoje) yra 

40; Pupkis, 2007, 6). Išanalizavus tyrim duomenis, pastebtos tokio 1475 tipo tarties klaid. Daugelyje mūsų tarmių šis balsis tariamas ne taip 

Jos sudaro balsių net 87,49% nekirčiuotoje vis ydingos pozicijoje tarties pažeidim (žr. 1 (žr. lentelę). 3 diagram). visada Nusta- Toki siauras, tarties kaip ilgas, literatūrinėje daugiau ar mažiau kalboje. temptas. Dažnai Daugelyje net ms ir neblogai tarmi šis balsis 

t ilgj-temptj balsi trumpinimo klaidos iš pavartot 1896 

klaid užfiksuojama tyta, kad daugiausiai ir kit žurnalist nekirčiuotų kalboje (Kruopien, ilgųjų-įtemptųjų 

2009, 202; Kruopien, 

si nekiriuotoje pozicijoje 

Kaiuškien, balsių 2008, trumpinimo (žr. 1 lentel). 

40; Pupkis, 2007, klaidų Nustatyta, 

6). Išanalizavus žurnalistas kad daugiausiai 

tariamas ne literatūrine taip kaip literatrinje kalba klabantieji kalboje. Dažnai šį balsį net ir nekirčiuotame 

neblogai literatrine kalba 

tyrim duomenis, Ž. Pekarskas pastebtos 1475 skiemenyje taria platokai, t.y. trumpesnį, negu to 

temptj balsi trumpinimo 

konkrei daro nekiriuot tardamas klaid 

ilgj-temptj balsį žurnalistas [o·]. balsi Šios Ž. 

trumpinimo klaidos Pekarskas sudaro daro 

klaidos iš 45,08% klabantieji š bals nekiriuotame skiemenyje taria platokai, t.y. trumpesn, negu to 

pavartot 1896 reikalauja bendrinės tarties normos. Žurnalisto 

Šios klaidos ilgj-temptj sudaro nekirčiuotų 45,08% balsi nekiriuotoje ilgųjų-įtemptųjų nekiriuot pozicijoje ilgj-temptj balsių (žr. 1 lentel). trumpinimo Nustatyta, balsireikalauja 

tarties kad daugiausiai bendrins Ž. Pekarsko tarties normos. kalboje Žurnalisto rasta Ž. nemažai Pekarsko kalboje ilgojo rasta balsio nemažai ilgojo 

klaid. Kiek nekiriuot reiau klaidų. žurnalistas ilgj-temptj Kiek rečiau klysta balsi žurnalistas tardamas trumpinimo kitus klaid klysta nekiriuotus 

žurnalistas tardamas Ž. balsio Pekarskas kitus 

tarties daro [o·] trumpinimo tarties trumpinimo pažeidim nekiriuotoje pažeidimų pozicijoje. nekirčiuotoje Šios klaidos sudaro 

r. 4 diagram). tardamas Pasitaikani nekirčiuotus bals Šios tarties ilguosius klaidos sudaro klaid balsius 45,08% dažnum, (žr. nekiriuot 4 diagramą). be jokios ilgj-temptj Pasi- balsi pozicijoje. Šios klaidos sudaro didžiausią visų 

trumpinimo taikančių tarties klaid. tarties Kiek klaidų reiau dažnumą, žurnalistas klysta be jokios tardamas abejonės, didžiausi vis pastebt ilgj balsi nekiriuotuose skiemenyse tarties klaid dal – 

žodžiuose vartojam ilgj balsi dažnumas. Pagal tarties klaid kitus nekiriuotus pastebėtų ilgųjų balsių nekirčiuotuose skiemeny- 

ilguosius lemia balsius ir (žr. žodžiuose 4 diagram). vartojamų Pasitaikani ilgųjų tarties balsių klaid dažnumas. 

dažnum, 45,08% be (žr. jokios 4 se diagram). tarties Kalbinink klaidų dalį tyrimai – rodo, 45,08% kad žurnalist (žr. 4 diagramą). 

kalboje šio tipo klaidos 

balsiai sudaro toki sek: 

abejons, Pagal lemia ir tarties žodžiuose klaidų vartojam gausumą ilgj visi balsi ilgieji dažnumas. balsiai Pagal vienos 

suda- tarties iš klaid gajausi Kalbininkų (Kruopien, tyrimai Kaiuškien, rodo, 2008, kad 40). žurnalistų Ž. Pekarskas kalboje iš 819 žodži, 

ro tokią seką: [o·] > [u·] > [·] > [a·] > [i·] > [e·] (plg. 

gausum visi ilgieji balsiai sudaro toki sek: (žr. šio tipo klaidos vienos iš gajausių (Kruopienė, Ka- 

6 diagram). 

Kruopienė, Kačiuškienė, 2008, 40): turini ilgj bals nekiriuotoje pozicijoje, j netaisyklingai trumpino net 665 

 

čiuškienė, 2008, 40). Ž. Pekarskas iš 819 žodžių, 

kartus. Tai sudaro turinčių 81,20% ilgąjį ilgojo balsį balsio [o·] nekirčiuotoje nekiriuotoje pozicijoje pozicijoje, ydingos jį tarties 

6 diagrama 


UOT ILGJ-TEMPTJ BALSI TRUMPINIMO atvej. Tik 154 netaisyklingai kartus (18,80%) trumpino Ž. Pekarskas net bals 665 tar kartus. pagal bendrins Tai sudaro kalbos normas 


81,20% ilgojo balsio [o·] nekirčiuotoje pozicijoje 

NEKIRIUOT ILGJ-TEMPTJ BALSI TRUMPINIMO (žr. 6 diagram). 


ydingos tarties atvejų. Tik 154 kartus (18,80%) Ž. 

14,31% 9,69% 

[i](143) Pekarskas balsį tarė pagal bendrinės kalbos normas 

9,69% 

[i](143) (žr. 6 diagramą). 

[u](261) 

[a](166) 

[e](29) 

[o](665) 

[e](211) 

ot ilgj-temptj 2.2. Žurnalisto nekiriuot balsi tarties ilgj-temptj taisyklingumas balsi tarties priklauso taisyklingumas nuo priklauso nuo 

akcentins pozicijos. Ž. Pekarskas dažniausiai balsius trumpino pokirtiniuose 

s. Ž. Pekarskas dažniausiai balsius trumpino pokirtiniuose 

skiemenyse: pvz.: i u a , 

i 30 

u a , 

iy,a,aa ir kt. Daug reiau 

,a,aa ir kt. Daug reiau 

(maždaug 5 kartus) trumpinti prieškirtiniai ilgieji-temptieji balsiai (pvz., i 

trumpinti prieškirtiniai ilgieji-temptieji balsiai (pvz., i 

y, u , i (= gyvnimas), i y, 

iy,iiy ir kt.) (žr. 5 diagram). 

2.3. Ilgasis balsis lietuviškuose žodžiuose (ir kiriuotoje, ir nekiriuotoje pozicijoje) yra 

visada siauras, ilgas, daugiau ar mažiau temptas. Daugelyje ms tarmi šis balsis 

tariamas ne taip kaip literatrinje kalboje. Dažnai net ir neblogai literatrine kalba 

klabantieji š bals nekiriuotame skiemenyje taria platokai, t.y. trumpesn, negu to 

reikalauja bendrins tarties normos. Žurnalisto Ž. Pekarsko kalboje rasta nemažai ilgojo 

balsio tarties trumpinimo pažeidim nekiriuotoje pozicijoje. Šios klaidos sudaro 

didžiausi vis pastebt ilgj balsi nekiriuotuose skiemenyse tarties klaid dal – 

45,08% (žr. 4 diagram). Kalbinink tyrimai rodo, kad žurnalist kalboje šio tipo klaidos 

vienos iš gajausi (Kruopien, Kaiuškien, 2008, 40). Ž. Pekarskas iš 819 žodži, 

turini ilgj bals nekiriuotoje pozicijoje, j netaisyklingai trumpino net 665 

kartus. Tai sudaro 81,20% ilgojo balsio nekiriuotoje pozicijoje ydingos tarties 

atvej. Tik 154 kartus (18,80%) Ž. Pekarskas bals tar pagal bendrins kalbos normas 



6 diagrama 

935 

880 

825 

770 

715 

660 

605 

550 

495 

440 

385 

330 

275 

220 

165 

110 

55 

0 

935 

880 

825 

770 

715 

660 

605 

550 

495 

440 

385 

330 

275 

220 

165 

110 

55 

0 

NEKIRIUOTO ILGOJO-TEMPTOJO BALSIO [o·] 

NEKIRIUOTO ILGOJO-TEMPTOJO BALSIO [o·] 

TARTIES STATISTIKA 

Išvisoištartabalsi[o] 

nekiriuotojepozicijoje(819) 

Išvisoištartabalsi[o] 

nekiriuotojepozicijoje(819) 

TARTIES STATISTIKA 

Taisyklingaiištarta(154) Netaisyklingaiištarta(665) 

Taisyklingaiištarta(154) Netaisyklingaiištarta(665) 

Žurnalistas paprastai klydo tardamas nekiriuot ilgj-temptj bals pokirtiniuose 

Žurnalistas paprastai skiemenyse klydo (81,65%): tardamas pvz., o, nekirčiuotą o, o, nyse: pvz., o, Žaldokáitė, o, o, norčiau, o, kodl, paproči, 

ilgąjį-įtemptąjį balsį [o·] pokirtiniuose skiemenyse dienoms, toliaũ, laidojè, Lietuvojè, parodà, toliaũ, 

o, o, o, oo, o, o, o, o, o, o, 

(81,65%): pvz., Žurnalistas lako, televzijos, paprastai kultroje, klydo tardamas stùdijoje, nekiriuot tokià, pabaigojè, ilgj-temptj laidoms bals ir kt. Tokio pokirtiniuose tipo klaidų 

o, o, o, o, o, o, o, o, o, o 

patko, skiemenyse sugriùvo, mãnote, (81,65%): dãrosi, pvz., vs dėlto, o, pirkmo, o,užfiksuota o, o, ir kitų žiniasklaidos o, o, atstovų o, kalbose 

atóstogom, bùvote, o,prèmijos, o, o, rugpjčio, o,kvartèto, o, o, (Kruopienė, o, Kačiuškienė, o,2008, o kiek 40; Pupkis, 2006, 

brendmo, o, grójo, reiau rašýtoją, o, – nekiriuotuose o, prajusiomis, oo, prieškirtiniuose orkèstro, o, skiemenyse: 3-8). o, pvz., o, Žaldokit, o, noriau, kodl, o, o, 

ãktoriai, o, nebùvo, paproi, o, nepatko, dienoms, medicnos, o, tolia, laidoj, o, nespjot, Lietuvoj, o, parod, 2.4. o, tolia, Tyrimas toki, o, parodė, pabaigoj, kad laidoms o, ir kitų ir nekirčiuotų kt. o, o ilgųjų- 

duèto, vỹko, tókio, Tokio minjom, tipo klaid tãpote, užfiksuota pavỹko, ir kit saũsio, žiniasklaidos įtemptųjų atstov kalbose balsių (Kruopien, tarties klaidos Kaiuškien, visada turėjo didelę 

Prancūzjoje, o, apskaičiãvimo, o, o, skirtngos, o,mẽno, o, kiek o, persvarą o, prieš taisyklingai o, pavartotus o analogiškus kiek 

2008, 40; Pupkis, 2006, 3-8). 

rečiau reiau – nekirčiuotuose – nekiriuotuose prieškirtiniuose prieškirtiniuose skieme- 

2.4. Tyrimas parod, kad ir kit nekiriuot skiemenyse: atvejus (žr. 

ilgj-temptj pvz., 1 lentelę): 

balsi Žaldokit, tarties klaidos visada noriau, kodl, 

fonetika 

paproi, dienoms, turjo didel tolia, persvar laidoj, prieš taisyklingai Lietuvoj, pavartotus parod, analogiškus tolia, atvejus toki, (žr. pabaigoj, 1 lentel): laidoms ir kt. 

1 lentelė 

1 lentel 

Tokio tipo klaid užfiksuota ir kit žiniasklaidos atstov kalbose (Kruopien, Kaiuškien, 

KITŲ NEKIRČIUOTŲ KIT NEKIRIUOT ILGŲJŲ-ĮTEMPTŲJŲ ILGJ-TEMPTJ BALSIŲ BALSI TARTIES TARTIES TAISYKLINGUMO TAISYKLINGUMO STATISTIKA 

Nekirčiuotas 

2008, 40; Pupkis, 2006, 3-8). 

STATISTIKA 

Netaisyklingai Netaisyklingai 

Iš viso 

Netaisyklingos 

ilgasis- 2.4. Tyrimas Nekiriuotas parod, kad Taisyklingi ir kit nekiriuot Netaisyklingi ilgj-temptj Netaisyklingai balsi ištarta tarties Netaisyklingai klaidos ištarta 

pavartota 

visada 

Iš viso Taisyklingi 

Netaisyklingos tarties 

įtemptasis ilgasis- 

tarties atvejai Netaisyklingi tarties atvejai 

ištarta pokirtinėje ištarta prieškirtinėje 

turjo didel 

balsių 

persvar prieš taisyklingai pavartotus analogiškus 

procentas 

balsis 

pavartota tarties 

tarties 

atvejus pozicijoje (žr. 1 lentel): pozicijoje 

temptasis 

tarties atvejai 

pokirtinje prieškirtinje 

1 lentel [u·] 361 balsi atvejai 100 261 procentas72,3 

% 230 31 

[·] balsis 

256 45 211 82, 4 % 

pozicijoje 

190 

pozicijoje 

21 

KIT NEKIRIUOT ILGJ-TEMPTJ BALSI TARTIES TAISYKLINGUMO 

[a·] 237 361 71 100 261166 72,3 % 70 % 230 166 31 0 

[i·] 184 256 41 45 STATISTIKA 

211143 82, 4 77,7 % % 190 77 21 66 

[e·] 36 

Nekiriuotas 

237 771 16629 70 % 80, 5% 166 29 

Netaisyklingai 0 0 

Netaisyklingai 

Iš viso 184Taisyklingi 41 143 Netaisyklingos 

77,7 % 77 66 

Kaip ilgasis- matyti iš 1 lentelės, dažniausiai Netaisyklingi tar- sténgesi (= sténgėsi), profèsore ištarta (= profèsorė), ištarta sùrenge 

pavartota36 

tarties 7 29 tarties 80, 5% 29 0 

ties klaidų randasi, kai ilgieji-įtemptieji balsiai (= sùrengė), kolèges (= kolègės), sukle (= suklė), 

temptasis 


pokirtinje prieškirtinje 

vartojami pokirtinėje balsipozicijoje 

atvejai – 83,73 % (žr. ambasãdore procentas (= ambasãdorė) ir kt.; [a·] – mùzika 

dar balsis 5 diagramą): pvz., [u·] – póžiuris (= póžiū- (= mùziką), kata (= katą), pozicijoje rùbrika (= pozicijoje rùbriką), 

ris, Kaldu (= Kaldų), rašýtoju (= rašýtojų), 

361 100 261 

dalỹku (= dalỹkų), ãčiu (= ãčiū), iš tikrju (= iš 

vsa (= vsą), reklãma (= reklãmą), šveñtiška 

72,3 % 230 31 

(= šveñtišką), karãliškaja (= karãliškąją), skulptra 

tikrjų), Kàtku (= Kàtkų), 256 galtu 45(= galtų), at- 211 (= skulptrą), 82, 4 pãroda % (= pãrodą), 190 šita (= šitą), 21 

ródytu (= atródytų), žõdžiu (= žõdžių), grãžu 

 

(= grãžų), jsu (= jsų), 

237 

i̧̇́vykiu (= i̧̇́vykių), 

71 

prajusiu 

166 

jaũsma (= jaũsmą), gyvẽnima (= gyvẽnimą), 

iniciatỹva (= 

70 

iniciatỹvą), 

% 

trẽčiaja 

166 

(= trẽčiąją), debiùta 

0 

(= prajusių) ir kt.; 184 [·] – šveñtes 41 (= šveñtės), 143 (= debiùtą), 77,7 vada % (= vadą), 77įvértinima (= įvér- 66 

vadõve (= vadõvė), Žaldokáite (= Žaldokáitė), 

 

vakariẽne (= vakariẽnė), 

36 

žmónes 

7 

(= žmónės), 

29 

tinimą), mùzika (= mùziką) ir kt.; [i·] – rañdantis 

(= rañdantys), 

80, 5% 

sántikiais (= sántykiais), 

29 

šeštãdieni 

0 

vieniñtele (= vieniñtelė), ãktore (= ãktorė), susiláuke (= šeštãdienį), pasiródimas (= pasiródymas), 

(= susiláukė), sãke (= sãkė), paróde (= paródė), ùžsienije (= ùžsienyje), grúodi (= grúodį), truputli 

ISSN 1392-8600 

31

32 


(= truputlį), išsamèsni (= išsamèsnį), paskutni 

(= paskutnį), pasáulije (= pasáulyje), výstitis 

(= výstytis), pókalbije (= pókalbyje), Gýti (= Gýtį), 

dãli (= dãlį), vltis (= vltys) ir kt.; [e·] – ẽsme 

(= ẽsmę), saváite (= saváitę), maldẽle (= maldẽlę), 

šveñtine (= šveñtinę), dale (= dalę), visuomenne 

(= visuomennę), paskutne (= paskutnę), įkres 

(= įkręs), sãkes (= sãkęs), pasislpes (= pasislpęs) 

ir kt. Prieškirtinėje pozicijoje tokio tipo tarties 

klaidų mažiau, bet jos irgi pakankamai gajos žurnalisto 

kalboje: [u·] – pasižiurti (= pasižiūrti), 

sunaũs (= sūnaũs), kulturà (= kultūrà), žiurõvai 

(= žiūrõvai), kulturngai (= kultūrngai), strukturà 

(= struktūrà) ir kt.; [·] – giesmems (= giesmėms), 

nerà (= nėrà), pedoms (= pėdoms), sudelióti (= sudėlióti), 

sekms (= sėkms) ir kt.; [i·] – intensivùs 

(= intensyvùs), irà (= yrà), givẽnimo (= gyvẽnimo), 

informativèsnė (= informatyvèsnė), igivéndinti 

(= įgyvéndinti), giv (= gyv), ivỹks (= įvỹks) ir kt. 

Apie sakytinės žiniasklaidos darbuotojų nekirčiuotų 

ilgųjų-įtemptųjų balsių netaisyklingą tarimą buvo 

Nekirčiuotas 

sutaptinis 

dvibalsis 

2 lentelė 


journalists 

ne kartą rašyta kalbinėje literatūroje (Kruopienė, 

2009, 202; Kruopienė, Kačiuškienė, 2008, 4040-41; 

Pupkis, 1999, 4-6; Pupkis, 2007, 8). 

3. Dvigarsių tarties klaidos skirstytinos į keletą 

grupių: priebalsinių dvigarsių (afrikatų), sutaptinių 

dvibalsių, sudėtinių dvibalsių ir mišriųjų dvigarsių 

klaidos. Atlikta trijų „Kultūros“ laidų analizė parodė, 

kad žurnalistas Ž. Pekarskas pakankamai taisyklingai 

taria afrikatas, sudėtinius dvibalsius ir mišriuosius 

dvigarsius. Problemiškesnė situacija dėl nekirčiuotų 

sutaptinių dvibalsių tarimo. Bendrinės kalbos nekirčiuoti 

sutaptiniai dvibalsiai [ie] ir [uo] kai kuriose 

tarmėse redukuojami kokybiškai ir kiekybiškai, neretai 

veikia ir kitų kalbų įtaka. Dėl šios priežasties jie paprastai 

sutapatinami [ie] – ė/e, [uo] – o (plg. Pakerys, 

2003, 137-138). Toks tarimas išplitęs žargoninėje 

miesto šnekamojoje kalboje, jis būdingas ne lietuvių 

kilmės Lietuvos piliečiams. Sutaptinių dvibalsių tartis 

nekirčiuotoje pozicijoje laidos „Kultūra“ vedėjui kelia 

nemažai sunkumų – užfiksuota, kad didžiąją dalį tokių 

dvibalsių jis taria netaisyklingai (žr. 2 lentelę): 

NEKIRČIUOTŲ SUTAPTINIŲ DVIBALSIŲ TARTIES TAISYKLINGUMO STATISTIKA 

Iš viso 

pavartota 

dvibalsių 

Taisyklingi 


Netaisyklingi 


Netaisyklingos 

tarties 

procentas 


ištarta 

pokirtinėje 

pozicijoje 


ištarta 

prieškirtinėje 

pozicijoje 

[uo] 41 9 32 78,1 % 8 24 

[ie] 178 27 151 84,8 % 54 97 

Nekirčiuoti sutaptiniai dvibalsiai dažniau kalboje 

vartojami prieškirtinėje pozicijoje, todėl ir žurnalisto 

kalboje būtent šios pozicijos dvibalsiai dažniau tariami 

netaisyklingai (plg. nekirčiuoti ilgieji balsiai, 

atvirkščiai, dažniau ydingai tariami pokirtinėje 

pozicijoje – žr. 5 diagramą, 1 lentelę): [ie] – (tariami 

su ė/e atspalviu) – Lėtuvõs (= Lietuvõs), abėj 

(= abiej), tėsióg (= tiesióg), lėtùviai (= lietùviai), 

dėnoms (= dienoms), kvėčiam (= kviečiam), 

kėkvíenas (= kiekvíenas), vėšjusiais (= viešjusiais), 

šėk tíek (= šiek tíek), kėkvėnojè (= kiekvienojè), 

vėnódai (= vienódai) ir kt.; [uo] – (vienbalsinama, 

tariama kaip o) – visomèt (= visuomèt), 

tomèt (= tuomèt), namosè (= namuosè), nostabùs 

(= nuostabùs), reikalosè (= reikaluosè), aštonióliktame 

(= aštuonióliktame), jokáujantį (= juokáujantį), 

Jozùk (= Juozùk), noširdžia (= nuoširdžia), kitosè 

(= kituosè), visomennę (= visuomennę), nožmi 

(= nuožmi) ir kt. Buvo klystama tariant nekirčiuotus 

sutaptinius dvibalsius ir pokirtinėje pozi- 

cijoje: [ie] – pvz.: šiañdėn (= šiañdien), šeštãdėnio 

(= šeštãdienio), geriáusėms (= geriáusiems), liáudės 

(= liáudies), Drazdáuskėnės (= Drazdáuskienės), 

ir kt.; [uo] – pérfrazodamas (= pérfrazuodamas), 

kvartètose (= kvartètuose), pókalbiose (= pókalbiuose), 

teãtrose (= teãtruose) ir kt. Dėl netaisyklingos 

nekirčiuotų dvibalsių [uo], [ie] tarties pastabų žurnalistams 

pareikšta ir anksčiau (žr. Kruopienė, 2009, 

202; Kruopienė, Kačiuškienė, 2008, 40-41; Pupkis, 

2007, 8; Vitkauskas, 1979, 57). 

4. Priebalsių klaidos žurnalisto kalboje sudaro 

tik 1,72% visų užfiksuotų tarties klaidų (žr. 2 diagramą). 

Nustatyta, kad laidos vedėjas Ž. Pekarskas 

klaidingai priebalsius tarė tik 29 kartus. Dažnesnės 

klaidos – kai kurių asimiliaciją patyrusių pučiamųjų, 

dantinių, alveolinių priebalsių ir priebalsio [j’] 

tarimo trūkumai (žr. 7 diagramą). Kitus priebalsius 

žurnalistas tarė taisyklingai, pagal lietuvių bendrinės 

kalbos normas. 


7 diagrama 


fonetika 

s žs, s 

priebalsio (žr. 7 diagram). Kitus priebalsius 

žssšs,šs,sžs ir kt. 

žurnalistas tar taisyklingai, pagal lietuvi bendrins kalbos normas. 

priebalsio (žr. 7 diagram). Kitus priebalsius 

5. Atliktas tyrimas parod, kad absoliuti žurnalisto padaryt tarties klaid dalis (nekiriuot 

žurnalistas tar taisyklingai, pagal lietuvi bendrins kalbos normas. 


ilgj-temptj nių balsi dvibalsių trumpinimas vienbalsinimas) ir nekiriuot laikytinos sutaptini dvibalsi didžiosiomis vienbalsinimas) 

78,57% 

78,57% 

PRIEBALSI TARTIES KLAID PASISKIRSTYMAS laikytinos didžiosiomis kalbos klaidomis (žr. 8 diagram): 

PRIEBALSI TARTIES KLAID PASISKIRSTYMAS 

21,43% 

21,43% 

0,00% 

0,00% 

8 diagrama 

Puiamj,dantiniiralveolini 

priebalsitartiesklaidos(7) 

Puiamj,dantiniiralveolini 

Kitospriebalsitartiesklaidos(0) 

priebalsitartiesklaidos(7) 

Kitospriebalsitartiesklaidos(0) 

[j']tartiesklaidos(22) 

[j']tartiesklaidos(22) 

4.1. Priebalsio [j’] tarties klaidų dažniausiai pasitai- 

4.1. Priebalsio 

ko tarptautinių žodžių kamienuose, kur susiformuoja 

Jeigu tarptautiniame žodyje susiduria balsis ir kitas balsis, hiatas 

4.1. Priebalsio hiatas. Jeigu tarptautiniame žodyje susiduria balsis [i] ir 

98,28% 

Didžiosioskalbosklaidos 

(1658) 

paprastai naikinamas terpiant priebals Lietuvi bendrinje kalboje tariant 

Jeigu kitas balsis, tarptautiniame hiatas paprastai žodyje susiduria naikinamas balsis ir įterpiant kitas balsis, hiatas prie- 

terptinas tuos tarptautinius žodžius, kur jis nerašomas, bet kur balsiai i a, i e, i o, i u 

paprastai balsį naikinamas [j’]. terpiant Lietuvių priebals bendrinėje Lietuvi kalboje bendrinje [j’] kalboje tariant tariant įterp- 

priklauso skirtingiems skiemenims ir ia nra minkštumo ženklas (plg. Pakerys, 1971, 

terptinas tuos tarptautinius žodžius, kur jis nerašomas, bet kur balsiai i a, i e, i o, i u 

tinas į tuos tarptautinius žodžius, kur jis nerašomas, Tokios klaidos vis labiau plinta kalboje. Nekir- 

11-13; Pakerys, 2003, 177). Atliktas tyrimas parod, kad Ž. Pekarskas nesilaiko šios 

priklauso skirtingiems skiemenims ir ia nra minkštumo ženklas (plg. Pakerys, 1971, 

bet kur taisykls: balsiai pvz.: i a, io i e, i o, i u priklauso ijo, skirtingiems čiuotų ilgųjų-įtemptųjų balsių trumpinimas pamažu 

io 

11-13; Pakerys, 2003, 177). Atliktas tyrimas parod, kad Ž. Pekarskas nesilaiko šios Tokios klaidos vis labiau plinta kalboje. Nekiriuot ilgj-temptj balsi 

ijo, skiemenims o ir i čia nėra ijo, minkštumo iã ženklas (plg. ijã tampa kone visuotine vartosena. Žurnalistams irgi 

taisykls: pvz.: io ijo, io 

ia Pakerys, ija 1971, 11-13; ir kt. Tarties Pakerys, atžvilgiu šio 2003, tipo klaidos 177). trumpinimas 

žurnalistui Atliktas pamažu 

yra ypadidelį 

tampa nerimą kone kelia visuotine ilgųjų-įtemptųjų vartosena. Žurnalistams balsių irgi vartojimas didel nerim kelia 

ijo, o ijo, iã ijã 

aktualios tyrimas – taisykling parodė, priebalsio kad Ž. Pekarskas nesilaiko panašaus tipo ilgj-temptj šios tarptautiniuose [j’] (Kruopienė, balsi vartojimas 2004a, (Kruopien, 56). 2004a, Prie 56). tokios Prie tokios situacijos prisi- prisideda ir 

ia ija ir kt. Tarties atžvilgiu šio tipo klaidos žurnalistui yra ypa 

žodžiuose neužfiksuota. 

aktualios tarimo – taisykling taisyklės: priebalsio pvz.: nacionãlinis panašaus (= tipo nacijonãlinis), plintanti nuostata 

tarptautiniuose deda didžisias ir plintanti tarties klaidas nuostata laikyti daug didžiąsias mažesniu nusižengimu tarties klaidas nei didžisias 

4.2. Viešojoje žiniasklaidos kalboje neretai pasitaiko priebalsi 

žodžiuose violončèlininkas neužfiksuota. (= vijolončèlininkas), profesionãliojo leksikos, morfologijos laikyti ar daug sintakss mažesniu klaidas. Lingvistinje nusižengimu literatroje nei atsiranda didžiąsias net rimt ar 

 

4.2. Viešojoje (= žiniasklaidos profesijonãliojo), kalboje neretai pasitaiko potenciãlo priebalsi 

(= potencijãlo), pusiau rimt svarstym, leksikos, kad morfologijos galbt koreguotina ar VLKK sintaksės nutarimo klaidas. „Dl didžij Lingvis- kalbos klaid 

Dantiniai priebalsiai prieš 

 

iniciatỹvą (= inicijatỹvą) ir kt. Tarties atžvilgiu srašo“ šio Btiniausi tinėje tarties literatūroje reikalavimatsiranda dalis, kad net galbt rimtų toleruotinas ar pusiau nekiriuot rimtų ilgjalveolinius 

virsta alveoliniais, o alveoliniai prieš dantinius – dantiniais. Iš dviej visais 

Dantiniai tipo klaidos žurnalistui yra ypač aktualios priebalsiai 

temptj – taisy- prieš 

balsi svarstymų, trumpinimas, kad toks galbūt tarimas koreguotina galt bti teisintas VLKK kaip nutarimo ne visai peiktinas 

atžvilgiais suderint priebalsi turi bti paliekamas tik vienas. Susidrus priebalsiams 

alveolinius klingų virsta alveoliniais, priebalsio o alveoliniai [j’] prieš tarties dantinius atvejų – dantiniais. panašaus Iš dviej visais tipo 

pirmasis priebalsis išnyksta, o tariamas variantas tik antrasis. šalia Dl tradicins „Dėl didžiųjų normos (Kruopien, kalbos Kaiuškien, klaidų sąrašo“ 2008, 39; Būtiniausių 

Pupkis, 1999, 5; ir kt.). 

atžvilgiais suderint priebalsi turi bti paliekamas tik vienas. Susidrus priebalsiams 

tarptautiniuose žodžiuose neužfiksuota. 

morfologins rašybos takos ši tarties taisykl dažnai pažeidžiama – Tokio neretai nutarimo tarties 

tariami abu neigiamos reikalavimų pasekms kalbos dalis, fonetinei kad sistemai galbūt akivaizdžios toleruotinas (Pupkis, 1999, 

pirmasis priebalsis išnyksta, o tariamas tik antrasis. Dl 

priebalsiai 4.2. (Pakerys, Viešojoje 1971, 10-11; žiniasklaidos Pakerys, 2003, 90). kalboje Laidos „Kultra“ neretai vedjo pakalboje 

nekirčiuotų ilgųjų-įtemptųjų balsių trumpinimas, 

morfologins rašybos takos ši tarties taisykl dažnai pažeidžiama – neretai 5,6). tariami Didesn abu vaidmen saugant dabartines bendrins kalbos tarties normas ir ugdant 

sitaiko priebalsių [s], [s’], [z], [z’], [š], [š’], [ž], [ž’] kad toks tarimas galėtų būti įteisintas kaip ne visai 

priebalsiai (Pakerys, 1971, 10-11; Pakerys, 2003, 90). Laidos „Kultra“ vedjo prestižin kalboje tart galt ir turt atlikti bendrojo lavinimo mokyklos, universitetai, Valstybin 

tarties klaidų, kai nepaisoma jų tarpusavio derinimo 

taisyklių vykstant asimiliacijai pagal artikuliacijos 

vietą (kartais ir pagal balso stygų veiklą). Dantiniai 

priebalsiai prieš alveolinius virsta alveoliniais, o alveoliniai 

prieš dantinius – dantiniais. Iš dviejų visais 

atžvilgiais suderintų priebalsių turi būti paliekamas 

tik vienas. Susidūrus priebalsiams [s], [s’], [z], [z’], 

[š], [š’], [ž], [ž’] pirmasis priebalsis išnyksta, o tariamas 

tik antrasis. Dėl morfologinės rašybos įtakos ši 

tarties taisyklė dažnai pažeidžiama – neretai tariami 

abu priebalsiai (Pakerys, 1971, 10-11; Pakerys, 

2003, 90). Laidos „Kultūra“ vedėjo kalboje pasitaikė 

tokio tipo klaidų: šskiria (= skiria), išskrsti 

(= iskrsti), išsamèsnį (= isamèsnį), išsivaizdúoju 

(= isivaizdúoju), išsiáiškinsim (= isiáiškinsim), ušsãkė 

(= usãkė). Tokio tipo klaidos nėra dažnos Ž. Pekarsko 

kalboje – tyrimas parodė, kad jis daug dažniau 

taisyklingai vartoja priebalsius panašiais atvejais: 

ùsienyje (ùžsienyje), ùsuka (ùžsuka) isipldo (išsipldo), 

iskirtnis (išskirtnis), usminėme (užsminėme) ir kt. 

5. Atliktas tyrimas parodė, kad absoliuti žurnalisto 

padarytų tarties klaidų dalis (nekirčiuotų ilgųjųįtemptųjų 

balsių trumpinimas ir nekirčiuotų sutapti- 

pasitaik tokio tipo klaid: šs s, šs s, šs 

s,šss,šssšss 

 

kalbos klaidomis (žr. 8 diagramą): 

8 diagrama 

TARTIES KLAIDOS 

1,72% 

Kitosklaidos(29) 

peiktinas variantas šalia tradicinės normos (Kruopienė, 

Kačiuškienė, 2008, 39; Pupkis, 1999, 5; ir kt.). 

Tokio nutarimo neigiamos pasekmės kalbos fonetinei 

sistemai akivaizdžios (Pupkis, 1999, 5,6). Didesnį 

vaidmenį saugant dabartines bendrinės kalbos tarties 

normas ir ugdant prestižinę tartį galėtų ir turėtų atlikti 

bendrojo lavinimo mokyklos, universitetai, Valstybinė 

kalbos inspekcija, Valstybinė lietuvių kalbos 

komisija. Sveikintina Lietuvių kalbos draugijos ir 

VLKK iniciatyva organizuoti Kalbos švaros dienas, 

rengti televizijos žurnalistams seminarus, paskaitas, 

pratybas, daugiau ir dažniau bendrauti su televizijų 

vadovais, kalbų tvarkytojais. Didesnė turėtų būti ir 

sakytinės žiniasklaidos atstovų atsakomybė. Atlikti 

taisyklingos tarties lavinimo poreikių tyrimai rodo, 

kad dauguma žurnalistų norėtų pataisyti savo tartį 

– 82,5 %, nors dar per didelė dalis yra mananti, 

kad jų tartis yra gera – 77,5 % (Kruopienė, 2004, 

55). Savarankiškam tarties lavinimui labai padėtų 

tam reikalui skirti A. Pakerio ir A. Pupkio „Lietuvių 

kalbos bendrinė tartis. Kompaktinės plokštelės 

tekstai“ (Vilnius, 2004), I. Kruopienės „Ištark...“ 

(Vilnius, 2004). Sektinas ir kolegų pavyzdys – turi- 

kalbos inspekcija, Valstybin lietuvi kalbos komisija. Sveikintina Lietuvi kalbos draugijos 

ISSN 1392-8600 

33

34 


me ne vieną televizijos ar radijo žurnalistą, puikiai 

tariantį tokius problemiškus garsus. Žurnalistui Ž. 

Pekarskui televizijos kalbininkai yra pareiškę pastabų 

dėl netaisyklingos kalbos. Laidos vedėjas teigia, 

kad specialiai kalbine literatūra nesidomi, tačiau 

ruošdamasis laidai pasitikrina žodynuose kiekvieną 

įtarimų ar klausimų keliantį žodį. Pasak Ž. Pekarsko, 

„taisyklinga kalba yra tiesiog geras įprotis ir bendra 

kultūros dalis“. Jo teigimu, „aukšta LTV televizijos 

kalbos kultūros kartelė įpareigoja žurnalistą kalbėti 

kuo taisyklingiau“, ką jis ir stengiasi daryti, nors ne 

visada tai jam pavyksta. 

6. Atlikus išsamią televizijos žurnalisto Žilvino 

Pekarsko tarties analizę, darytinos tokios išvados: 

6.1. Tarties taisyklingumo aspektu tirti 5132 žurnalisto 

Ž. Pekarsko trijų televizijos laidų „Kultūra“ 

metu pavartoti žodžiai. 3445 žodžių tartis atitinka 

bendrinės lietuvių kalbos normas (67,13%). Vedėjas 

visada taisyklingai tarė trumpuosius balsius, sudėtinius 

dvibalsius, kirčiuotus sutaptinius dvibalsius, 

mišriuosius dvigarsius, afrikatas, daugelį priebalsių. 

Kirčiavimo klaidų buvo nedaug – vos 1,4 % visų 

pavartotų žodžių. 

6.2. Dažniausiai buvo klystama tariant nekirčiuotus 

ilguosius-įtemptuosius balsius (tokios klaidos 

sudaro net 87,43% visų klaidingų tarties atvejų) 

– klaidingi atvejai sudaro 80%, taisyklingi – vos 

20 %. Dažniau buvo klystama tariant nekirčiuotus 

ilguosius-įtemptuosius balsius pokirtinėje pozicijoje 

(83,73 %). Nekirčiuotų sutaptinių dvibalsių tarties 

klaidos irgi gerokai viršijo taisyklingus tarimo atvejus 

(83,6 % : 16,4 %). 

6.3. Iš priebalsių pavojingiausias tarimo požiūriu 

priebalsis [j’] – žurnalistas jo nevartojo tarptautiniuose 

žodžiuose, kurių kamiene tarp balsių i ir a, 

e, o , u jis turėtų būti tariamas. Pavienės pučiamųjų, 

dantinių, alveolinių priebalsių (po asimiliacijos pagal 

artikuliacijos vietą ir pagal balso stygų veiklą) tarties 

klaidos nebuvo sistemingos – laidos vedėjas dažniau 

taisyklingai juos tarė. 

6.4. Didžioji žurnalisto padarytų tarties klaidų dalis 

(nekirčiuotų ilgųjų-įtemptųjų balsių trumpinimas 

ir nekirčiuotų sutaptinių dvibalsių vienbalsinimas) 

(98,28 %) laikytinos didžiosiomis kalbos klaidomis. 

Beįsigalinti tendencija tokio tipo didžiąsias 


journalists 

kalbos klaidas, kurios vis labiau plinta visuomenės 

kalboje, vertinti atlaidžiau nei didžiąsias žodyno, 

morfologijos, sintaksės klaidas nėra toleruotina. 

Valstybinė kalbos inspekcija turėtų griežčiau reikalauti 

iš televizijų vadovų, kalbos tvarkytojų ir pačių 

žurnalistų atsakomybės dėl tokių klaidų sklaidos 

viešojoje kalboje. 

6.5. Televizijos laidų vedėjai turi pasižymėti išsiugdyta 

nevaržoma, laisva kalbėsena, turėtų mintis 

reikšti, nebijodami suklysti, taisyklinga bendrine 

kalba. Visuomenė iš jų tikisi pavyzdinės taisyklingos 

kalbos. Sakytinės žiniasklaidos atstovai turi daugiau 

dėmesio skirti savo tarčiai, turi mokytis ir lavinti 

savo kalbėseną tol, kol tartis atitiks bendrinės kalbos 

normas, kol išnyks nesaugumo kalbėti jausmas. 


Kaukėnienė L., 2005, Atvirosios ir uždarosios nekirčiuotos 

galūnės bei žodžių pradžios balsių trukmė bendrinėje 

lietuvių kalboje. – kalbotyra 54 (1), 65–72. 

Kruopienė I., 2004, Taisyklingos tarties lavinimo poreikių 

tyrimas. – Žmogus ir žodis 6 (1), 54–56. 

Kruopienė I., Kačiuškienė G., 2008, Ilgųjų ir trumpųjų balsių 

realizavimas sakytinės žiniasklaidos darbuotojų 

kalboje. – Žmogus ir žodis 10 (1), 38–42. 

Kruopienė I., 2009, Žiniasklaidos darbuotojų tarties aktualijos. 

– Garsas ir jo tyrimo aspektai: metodologija 

ir praktika. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 

198–208. 

Pakerys A., 1971, Kaip Vilniaus mokiniai taria priebalsius. 

– Mūsų kalba 6, 6–13. 

Pakerys A., 1974, Kirčiavimas ir tartis. – Mūsų kalba 8, 

11–13. 

Pakerys A., 2003, Lietuvių bendrinės kalbos fonetika. 

Vilnius: Enciklopedija. 

Pupkis A., 1999, Ar turime prestižinę tartį? – Gimtoji 

kalba 6, 1–7. 

Pupkis A., 2006, Ką parodė kalbos švaros dienos (2). – 

Gimtoji kalba 6, 3–11. 

Pupkis A., 2007, 2007 metų Kalbos švaros dienos. – Gimtoji 

kalba 11, 3–11. 

Vitkauskas V., 1979, Dėl radijo pranešėjų tarties bei kirčiavimo. 

– Kalbos kultūra 36, 56–59. 

Didžiųjų kalbos klaidų sąrašas. – www.vlkk.lt 



Lietuvių kalbos žodžių 

foneminės struktūros 

dėsningumai 


Vytauto Didžiojo universitetas, 

K. Donelaičio g. 52 

LT-44244 Kaunas, 

kauno technologijos universitetas, 

Gedimino g. 43 

LT-44240 Kaunas 

a.kazlauskiene@hmf.vdu.lt 

Foneminė lietuvių kalbos žodžių struktūra beveik 

netyrinėta. Šio tyrimo tikslas – nustatyti ir aprašyti 

būdingesnius dabartinės lietuvių kalbos fonologinių 

žodžių struktūros dėsningumus. Tiriamąją 

medžiagą sudaro apie 109 tūkst. žodžių. Tekstai 

transkribuoti, prišlieti potencialūs klitikai, nustatant 

žodžio modelius atsižvelgta į priebalsių asimiliaciją 

ir degeminaciją. 

Vidutiniškai fonologinį žodį sudaro septynios 

fonemos. Lietuvių kalbai nebūdingi labai ilgi žodžiai: 

beveik pusė tiriamosios medžiagos žodžių yra nuo 

penkių iki aštuonių fonemų, žodžiai nuo trijų iki 

devynių fonemų sudaro net tris ketvirtadalius, o 

ilgesni nei devynios fonemos žodžiai sudaro mažiau 

nei penktadalį visų žodžių. 

The phonemic structure of Lithuanian words has 

hardly been studied. The aim of this research is to 

identify and define the most common structure patterns 

of phonological words in the modern Lithuanian 

language. The material for the research comprises 

approximately 109.000 words. The texts are transcribed; 

potential clitics are attached; during the 

identification of word models, consonant assimilation 

and degemination were taken into consideration. 

On the average, a phonological word is composed 

of seven phonemes. Very long words are not typical 

of the Lithuanian language. Nearly a half of the 

words that were investigated comprise from five 

to eight phonemes; three to nine phoneme words 

constitute even three quarters of the material, while 

longer than nine phoneme words make up less than 

one fifth of all words. 

Santrauka 

Summary 

Phonemic Structure Regularities 

of Lithuanian Words 

Lietuvių kalboje žodis dažniausiai (78 %) pradedamas 

priebalsiu, o baigiamas balsiu (62 %). Tarp 

balsių žodžio viduje dažniausiai (73 %) esti tik vienas 

priebalsis, kaip ir žodžio pradžioje (85 %) ar gale 

(93 %). Ilgesnės nei du priebalsiai samplaikos labai 

retos visose pozicijose (sudaro apie 2 %). 

Žodžio struktūrinių tipų įvairovė didelė (rasta net 

2216 modelių), tačiau aktyviojo žodyno branduolį 

sudaro apie tūkstantis žodžio modelių, o dažniausi 

85 modeliai apima net tris ketvirtadalius visų tirtų 

žodžių. Dažniausiems modeliams būdinga nesudėtinga 

foneminė struktūra (priebalsis, balsis, priebalsis, 

balsis ir t. t.). 

Esminiai žodžiai: žodis, skiemuo, fonema, priebalsis, 

balsis, vartojimo dažnumas. 

In the Lithuanian language, a word usually (78 %) 

starts with a consonant and ends with a vowel (62 %). 

Only one consonant usually (73 %) occurs between 

vowels in the middle of a word, as well as at the beginning 

(85 %) and the end (93 %) of a word. Longer 

than two consonant combinations are very rare in all 

positions (they make up about 2 %). 

The variety of structural types of words is vast 

(even 2216 models were identified). However, the 

core of active vocabulary comprises around one 

thousand models of phonetic words; the most common 

85 models make up even three quarters of all 

studied words. The most frequent models usually 

have a simple phonemic structure (a consonant, a 

vowel, a consonant, a vowel, etc.). 

Key words: word, syllable, phoneme, consonant, 

vowel, frequency of occurrence. 

fonetika 

ISSN 1392-8600 

35

36 

Lietuvių kalbos žodžių foneminės struktūros 

dėsningumai 

1. Įvadas 

Foneminė lietuvių kalbos žodžių struktūra netyrinėta. 

Didesnio dėmesio sulaukė tik ekspresyvioji 

leksika, bet ir ji daugiau fonosemantikos, o ne fonotaktikos 

aspektu (Zabarskaitė, 1994, Trimonytė Bikelienė, 

2009, žr. ir kitą šiose publikacijose minimą 

tų pačių autorių literatūrą). Skiemens struktūriniai 

modeliai, jų vartojimo dažnumas, šaknies morfemų 

sandara jau išsamiai aprašyta (Karosienė, Girdenis, 

1994, Girdenis, 2003, Girdenis, Karosienė, 2004, 

Karosienė, 2004, Kruopienė, 2000, Kliukienė, 2006, 

2007 ir kiti šių autorių darbai; dar žr. Kazlauskienė, 

Raškinis, 2008). Tokie tyrimai suteikia gerą pamatą 

gilintis į didesnių kalbos vienetų struktūrą. Reikia 

pasakyti, kad sunku rasti išsamių ir užsienio kal- 

bininkų panašaus pobūdžio tyrimų. To priežastis, 

matyt, yra didelė tyrimo imtis ir išankstinė nuostata, 

kad žodžio struktūrinių modelių gali būti tiek 

daug, jog neįmanoma jų aprašyti. Internete galima 

rasti ne vieną žodžio sandaros tyrimą, kuriame 

analizuojama su disleksija susijusios problemos, 

kalbos technologijų produktams aktualūs teksto 

skaidymo į žodžius aspektai ar aprašoma morfeminė 

žodžių struktūra. Tačiau jie menkai susiję su 

šiame straipsnyje aprašomu tyrimu, dažnai esti tik 

apžvalginiai ar nelygintini dėl statistinių duomenų 

stygiaus, metodikos skirtumų. 

Šio tyrimo tikslas – nustatyti ir pabandyti bent 

preliminariai aprašyti dažnesnius dabartinės lietuvių 

kalbos žodžių struktūrinius tipus, aptarti būdingesnius 

žodžio foneminės struktūros dėsningumus. 

Tiriamąją medžiagą sudaro 109367 žodžiai (iš jų 

30846 skirtingi). Tai ištraukos iš skirtingų sričių 

mokslinių tekstų. Būtina pasakyti, kad analizuojami 

fonologiniai žodžiai, t. y. žodžiai su prišlijusiais 

klitikais (tokių yra kiek daugiau nei 5 tūkst., apie 

5 % visų tiriamų žodžių). Visi tekstai transkribuoti 

ir nustatant žodžio modelius, savaime suprantama, 

atsižvelgta į fonetinius procesus (priebalsių asimi- 

liaciją ir degeminaciją). Žodžių tipai ir jų dažnumas 

suskaičiuoti specialiai fonotaktikos tyrimams sukurta 

programa. 

Rengiant tyrimui medžiagą afrikatos laikytos 

vienfonemiu segmentu (kaip ir visi kiti priebalsiai, 

žymėtos C), sutaptiniai dvibalsiai [ie], [uo] – kintamos 

artikuliacijos balsyno vienetais (žymėti V, kaip 

ir vienbalsiai balsyno elementai), sudėtiniai dvibalsiai 

– dviejų balsinių vienetų [a], [e], [u] ir [i], [u] 

junginiu (žymėti V v ). 

Phonemic Structure Regularities of Lithuanian Words 

2. Žodžių ilgis fonemomis 

Tiriamojoje medžiagoje rasta žodžių nuo 1 iki 21 

fonemos. Žinoma, jų vartojimo dažnumas labai skiriasi: 

trumpiausi (vienos) ir ilgiausi (trylikos ir daugiau 

fonemų) žodžiai labai reti. Iš 1 paveikslo matyti, kad 

žodžių kiekį pagal ilgį rodanti kreivė gana greitai kyla ir 

šiek tiek tolydžiau, bet per panašų intervalą nusileidžia. 

Ilgesni nei šešiolikos fonemų žodžiai yra tik pavieniai. 

Taigi žodžio ilgis turi tam tikras ribas, kurios turbūt 

priklauso ne tik nuo konkrečios kalbos (tam įtakos turi 

ir tos kalbos ritmika, žodžių sandaros ir gramatinės 

ypatybės), bet ir nuo universaliųjų fiziologinių veiksnių. 

Labai ilgus žodžius ištarti kaip vieną savarankišką 

vienetą turbūt sunku bet kurios kalbos atstovui, plg. 

pavyzdžius iš Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno: hipoksantinguaninfosforiboziltransferazės 

(41 fonema), 

fibroezofagogastroduodenoskopija (30 fonemų). 

žodžiai labai reti. Iš 1 paveikslo matyti, kad žodži kiek pagal ilg rodanti kreiv gana 

greitai kyla ir šiek tiek tolydžiau, bet per panaš interval nusileidžia. Ilgesni nei 

šešiolikos fonem žodžiai yra tik pavieniai. Taigi žodžio ilgis turi tam tikras ribas, 

kurios turbt priklauso ne tik nuo konkreios kalbos (tam takos turi ir tos kalbos 

ritmika, žodži sandaros ir gramatins ypatybs), bet ir nuo universalij fiziologini 

veiksni. Labai ilgus žodžius ištarti kaip vien savarankišk vienet turbt sunku bet 

kurios kalbos atstovui, plg. pavyzdžius iš Dabartins lietuvi kalbos tekstyno: 

hipoksantinguaninfosforiboziltransferazs (41 fonema), 

fibroezofagogastroduodenoskopija (30 fonem). 

Procentai 

16 

14 

12 

10 

8 

6 

4 

2 

0 

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 

Fonem skaiius žodyje 

1 pav. Žodžių pasiskirstymas pagal fonemų skaičių 

1 pav. Žodži pasiskirstymas pagal fonem skaii 

Patys ilgiausi žodžiai tiriamojoje medžiagoje yra 

tarptautiniai, dažnai terminai, pvz., entuziastingiausiais, 

elektromagnetizmu, elektrofiziologinę, generalgubernatorius, 

industrializacija, o patys trumpiausi 

– savarankišką kirtį turintys jungtukai, įvardžiai, pvz., 

o, ir, aš, jo, jie, iki. Galima manyti, kad kitokio pobūdžio 

tekstuose skirtingo ilgio žodžių santykis nedaug 

pasikeistų. Gal daugiau būtų tik pačių trumpiausių 

žodžių šnekamojoje kalboje, kur (ypač dialoguose) 

vartojama daug vienskiemenių žodžių, trumpųjų formų. 

Tiriant sakytinės kalbos žodžių ilgį nemažą įtaką 

šlijimui (tuo pačiu ir fonetinio žodžio ilgiui) gali turėti 

labai svyruojantis natūralios kalbos tempas. Tačiau 

visa tai dar reikėtų ateityje išanalizuoti. 

Iš 1 lentelės matyti, kad net pusė žodžių yra nuo 

penkių iki aštuonių fonemų, nuo trijų iki devynių 

fonemų žodžiai sudaro net tris ketvirtadalius, o 2–12 

fonemų žodžiai apima jau net 97 % visos tiriamosios 

medžiagos. Taigi patys trumpiausi ir labai ilgi žodžiai 

kartu tesudaro tik 3 %. 

Patys ilgiausi žodžiai tiriamojoje medžiagoje yra tarptautiniai, dažnai terminai, 

pvz., entuziastingiausiais, elektromagnetizmu, elektrofiziologin, generalgubernatorius, 

industrializacija, o patys trumpiausi – savarankišk kirt turintys jungtukai, vardžiai, 

pvz., o, ir, aš, jo, jie, iki. Galima manyti, kad kitokio pobdžio tekstuose skirtingo ilgio 

žodži santykis nedaug pasikeist. Gal daugiau bt tik pai trumpiausi žodži 

šnekamojoje kalboje, kur (ypa dialoguose) vartojama daug vienskiemeni žodži, 

trumpj form. Tiriant sakytins kalbos žodži ilg nemaž tak šlijimui (tuo paiu ir 

fonetinio žodžio ilgiui) gali turti labai svyruojantis natralios kalbos tempas. Taiau 

visa tai dar reikt ateityje išanalizuoti. 


4


1 lentelė. Skirtingo ilgio žodžių vartojimo dažnumas 

Fonemų skaičius žodyje Kiekis Procentai 

Šešių fonemų žodis 15237 13,932 

Septynių fonemų žodis 14334 13,106 

Aštuonių fonemų žodis 12852 11,751 

Penkių fonemų žodis 11262 10,297 

Devynių fonemų žodis 10890 9,957 

Keturių fonemų žodis 10685 9,770 

Trifonemis žodis 7763 7,098 

Dvifonemis žodis 7370 6,739 

Dešimties fonemų žodis 7344 6,715 

Vienuolikos fonemų žodis 4871 4,454 

Dvylikos fonemų žodis 3290 3,008 

Trylikos fonemų žodis 1826 1,670 

Keturiolikos fonemų žodis 874 0,799 

Penkiolikos fonemų žodis 460 0,421 

Šešiolikos fonemų žodis 138 0,126 

Vienfonemis žodis 80 0,073 

Septyniolikos fonemų žodis 68 0,062 

Aštuoniolikos fonemų žodis 9 0,008 

Devyniolikos fonemų žodis 9 0,008 

Dvidešimt vienos fonemos žodis 3 0,003 

Dvidešimties fonemų žodis 2 0,002 

Iš viso 109367 100 

Vidutiniškai žodį sudaro 6,8 fonemos. Panašus 

vidurkis išlieka ir pačių dažniausių (5–8 fonemų) žodžių 

grupėje (6,5 fonemos), ir 2–12 fonemų grupėje 

(6,6 fonemos), tik analizuodami 3–9 fonemų grupę 

gauname mažesnį vidurkį (6,2 fonemos). Kaip matyti 

iš 1 lentelės, dažniausi yra šešių ir septynių fonemų 

žodžiai (sutampa su vidurkiu). Jie kartu sudaro kiek 

daugiau nei ketvirtį visų žodžių. 

Šie duomenys beveik nesiskiria nuo Vidos Karosienės 

ir Alekso Girdenio (1993) tyrimų rezultatų. 

Jie nustatė, kad žodyje yra vidutiniškai 6,9 fonemos, 

produktyviausios yra šešių ir septynių fonemų žodžių 

klasės, o ilgiausi fonologiniai žodžiai turi 18 fonemų 

(analizuoti prozos tekstai). Karosienės ir Girdenio 

nustatyta žodžio klasių pasiskirstymo pagal dažnumą 

eilė ir šio tyrimo duomenys šiek tiek skiriasi. Pirmieji 

šeši nariai abiem atvejais sutampa (tik kai kurie susikeičia 

vietomis), tolesnė eilė jau daugiau skiriasi, 

bet pasislenkama ne daugiau kaip per tris pozicijas, 

išskyrus dvifonemius žodžius, kurie Karosienės ir 

Girdenio sudarytoje eilėje esti dvylikti, o šio tyrimo 

duomenimis – aštunti. Tokiems čia aprašomo tyrimo 

rezultatams didelę įtaką turėjo labai dažnas asmeninių 

įvardžių jie, jo, jų vartojimas. 

~ 50 ~ % 50 % 

~ 50 % 

~ 75 ~ % 75 % 

~ 75 % 

~ 97 % ~ 97 % 

~ 97 % 

3. Žodžių struktūros dėsningumai 

Analizuojant visą tiriamąją medžiagą išryškėjo 

tam tikri žodžio struktūros dėsningumai (žodžio 

pradžios, galo ir vidinės priebalsių samplaikos), 

kurie vargu ar iš esmės pakistų tiriant kitą medžiagą. 

Žodis dažniau (78 %) pradedamas priebalsiu, 

o baigiamas balsiu (62 %). Taigi tik kas penktas 

žodis pradedamas balsiu ir du iš trijų žodžių baigiami 

balsiu. 

Tyrimas leidžia daryti išvadą, kad lietuvių kalboje 

vengiama ilgesnių nei du nariai priebalsinių 

samplaikų visose pozicijose: žodžio pradžioje, viduje 

ir gale (žr. 2 lent.). Analizuojamoje medžiagoje 

tarp balsių žodžio viduje dažniausiai esti vienas 

priebalsis (73 %), dvinarė vidinė priebalsių samplaika 

sudaro beveik ketvirtadalį visų tarpbalsinių 

segmentų (23 %), o trys ar keturi priebalsiai labai 

reti, kaip ir hiatas, kuris tesudaro tik vieną procentą 

visų tokios pozicijos atvejų, ir gali pasitaikyti 

morfemų sandūroje arba tarptautiniuose žodžiuose, 

pvz., priėmėjas, priimamam, priėjimas, neįmanoma, 

geologinis, realizuoti. 

fonetika 

ISSN 1392-8600 

37

38 


dėsningumai 


2 lentelė. Priebalsių grupės žodyje ir jų vartojimo dažnumas 

Priebalsių grupė Žodžio pradžia Vidinės samplaikos Žodžio galas Iš viso 

C 73314 (85 %) 147240 (73 %) 38416 (93 %) 258970 (79 %) 

CC 12416 (14 %) 46856 (23 %) 2907 (7 %) 62179 (19 %) 

CCC 508 (1 %) 5809 (3 %) 10 (0,02 %) 6327 (2 %) 

CCCC - 603 (0,3 %) - 603 (0,2 %) 

Iš viso 86238 200508 41333 328079 

Dar rečiau dviem priebalsiais pradedamas (14 %) 

ir baigiamas (7 %) žodis, o trys priebalsiai žodžio 

pradžioje (pvz., įvairios žodžių struktūra, spręsti, 

sprendimas, strategija formos), ypač žodžio gale 

(pvz., dirbs, pirks, nesielgs, neužmiršk, pasirinkt), 

retenybė. Kadangi analizuojami moksliniai tekstai, 

tai sutrumpėjusių bendraties formų ar liepiamosios 

nuosakos juose beveik nėra. Šnekamojoje kalboje, 

gal ir grožinėje literatūroje jų daugiau, tuo pačiu šiek 

tiek daugiau būtų ir trinarių priebalsinių samplaikų 

žodžio gale. 

4. Būdingiausi struktūriniai žodžio 

modeliai ir jų vartojimo dažnumas 

Iš viso tiriamojoje medžiagoje rasta 2216 žodžio 

modelių. Tačiau daugiau nei pusė jų (1352, arba 

61 % visų modelių) pasitaikė tik po vieną du kartus 

(806 žodžiai pavartoti po vieną, 546 – po du kartus). 

Todėl galima būtų daryti išvadą, kad lietuvių kalbos 

branduolį (aktyvųjį žodyną) sudaro apie tūkstantis fonetinių 

žodžio modelių. Be abejo, modelio dažnumas 

rišlioje kalboje priklauso nuo konkrečių žodžių vartojimo 

dažnumo. Tačiau tai, kad visi minėtieji 1352 

retųjų modelių atstovai tesudaro tik vieną procentą 

analizuojamų fonologinių žodžių ir tik dešimtadalį 

šios medžiagos leksemų, rodo, jog jie tikrai nebūdingi 

aktyviajam žodynui. Atidžiau peržiūrėjus šių 

žodžių sąrašą, matyti, kad tai dažniausiai tarptautiniai 

žodžiai, dūriniai, nemažai dalyvių, pvz., psichofi- 

ziologinių, autobiografiniame, hidrogeologinėmis, 

istoriografijoje, sociolingvistikoje, ikiindoeuropietiškųjų, 

gamtosaugininkais, lengvabūdiškumas, besiorientuojančių, 

nepasikrikštijusios, neapibūdinamas. 

Tai nėra vien tik ribotos vartosenos (t. y. profesinės) 

leksikos pavyzdžiai, jie žinomi visiems lietuviams, 

tik gerokai rečiau vartojami. 

Analizuojant beveik tūkstantį dažniausių modelių 

(į jiems atstovaujančių konkrečių žodžių pavartojimo 

dažnumą neatsižvelgta) pastebėta, kad jų ir visų tiriamosios 

medžiagos žodžių struktūros dėsningumai 

iš principo panašūs: 

a) žodis dažniau pradedamas priebalsiu, plg. 

78 % visų žodžių pavartojimo atvejų ir 66 % 

dažniausių modelių; 

b) žodis dažniau baigiamas balsiu, plg. 62 % visų 

žodžių pavartojimo atvejų ir 55 % dažniausių 

modelių; 

c) hiatas sudaro tik 1 % (visų žodžių pavartojimo 

atžvilgiu), 5 % (dažniausių modelių) tarpskiemeninių 

sandūrų. Pastarajam rezultatui įtakos 

turi gana dažnas prielinksnio į ir savarankiško 

žodžio, prasidedančio balsiu, vartojimas. 

Panašios ir priebalsių grupių vartojimo visuose 

žodžiuose ir dažniausiuose modeliuose tendencijos 

(žr. 3 lent.): didžiąją dalį (plg. 79 % visų žodžių ir 

65 % dažniausių modelių) sudaro vienas priebalsis, 

dvinarė samplaika retesnė (plg. atitinkamai 19 % ir 

28 %), o trinarės ir keturnarės samplaikos visai retos 

(plg. atitinkamai 2 % ir 7 %). 

3 lentelė. Priebalsių grupės dažniausiuose fonetinių žodžių modeliuose ir jų vartojimo dažnumas 

Priebalsių grupė Žodžio pradžia Vidinė sandūra Žodžio galas Iš viso 

C 533 (71 %) 1700 (60 %) 430 (84 %) 2663 (65 %) 

CC 194 (26 %) 851 (30 %) 83 (16 %) 1128 (28 %) 

CCC 26 (3 %) 225 (8 %) 1 (0,2 %) 252 (6 %) 

CCCC - 45 (2 %) - 45 (1 %) 

Iš viso 753 2821 514 4088 

Dažniausi 85 modeliai sudaro net tris ketvirtadalius 

visų tiriamų žodžių (žr. 4 lent.). Tai žodžiai nuo dviejų 

iki dvylikos fonemų. Net ir be gilesnės analizės matyti, 

kad tai nesudėtingos foneminės struktūros (CVCV…) 

žodžiai. Daugelį jų sudaro atvirieji pridengtieji skiemenys: 

tarp pirmųjų dažniausių modelių tik trijuose 

(VC, CVC, CVCVC) tikrai esti uždarieji skiemenys, 

dar dviejuose (CVCCV, CVCCVCV) gali būti uždarų- 

Asta KAZLAUSKIENĖ


jų skiemenų. Peržvelgus pavyzdžius, matyti, kad gana 

dažnai uždarojo skiemens galinės grupės priebalsis 

4 lentelė. Dažniausi foneminiai žodžio modeliai 

šiuose žodžiuose yra mišriojo dvigarsio dėmuo (tad 

skiemens centro dalis). 

Žodžio modelis Kiekis 

Procentai 

(visos 

imties) 

Pavyzdžiai 

CVCV 7762 7,10 gali, būti, savo 

CVCVCV 6171 5,64 galima, duomenų, sudaro 

VC 4610 4,22 ir, ar, aš 

CVC 4096 3,75 kad, jis, jos 

CVCVC 3416 3,12 pagal, todėl, vienas 

CVCCV 2904 2,66 darbo, kalba, kalbų 

CVCVCVCV 2839 2,60 gyvenimo, negalima, vadinasi 

CV 2759 2,52 jų, jo, jie 

CVCVCVC 2733 2,50 gamybos, duomenys, linijos 

CVCCVCV 2240 2,05 sistema, valdymo, kalbėti 

VCV 1800 1,65 yra, apie, iki 

CVv 1699 1,55 tai, kai, jei 

CVCCVC 1652 1,51 kalbos, formos, rinkos 

CVCCVCVCV 1389 1,27 vartotojų, nustatyti, vertinimo 

CVCVv 1350 1,23 labai, tačiau, vėliau 

CVCCVCVC 1314 1,20 sistemos, kiekvienas, bažnyčios 

CCVCVCV 1269 1,16 procesų, priemonių, skiriasi 

CVvCV 1192 1,09 reikia, laiko, taigi 

CVCVCVCVC 1159 1,06 gyvenimas, galimybės, vadinamas 

CVCVCCV 1063 0,97 pasiekti, kadangi, būdinga 

CVvC 958 0,88 kaip, daug, jais 

VCCVCV 943 0,86 atveju, elgesio, atrodo 

CCVCV 936 0,86 žmonių, dviejų, grupė 

VCVCV 910 0,83 uolienų, įtaką, esama 

CVvCVCV 872 0,80 daugelio, dauguma, naudoti 

CCVCVC 863 0,79 žmogus, žmonės, grupės 

CVCVCVCVCV 838 0,77 suvienijimo, socialinio, tobulinimo 

VCCV 815 0,75 arba, esti, iš_jų 

CVCVCVv 690 0,63 motyvai, metodai, tiesiogiai 

VCCVCVCV 688 0,63 aprašomi, istorija, išskiriami 

CVvCVC 665 0,61 taip pat, kaip ir, raidos 

CCVCCVCV 623 0,57 slinkimo, programų, problema 

CVCC 613 0,56 nors, tarp, toks 

CVCVCCVC 608 0,56 pavyzdys, didesnis, komandos 

CCVCVCVC 599 0,55 priemonės, procesas, stadijos 

CVCVCCVCV 560 0,51 surinkimo, rezultatų, pagalbinių 

CVCVCVCCV 550 0,50 palyginti, dokumentų, variantų 

CVCCVv 537 0,49 dažnai, kalbai, šimtai 

CCVvCV 534 0,49 šlaito, srautų, skaičių 

CVCCVCVCVC 516 0,47 vertinimas, vartosenos, kalbotyros 

VCVCVCV 507 0,46 analizė, įmonėse, įmanoma 

 

fonetika 

ISSN 1392-8600 

39

40 


dėsningumai 

 


Žodžio modelis Kiekis 

Procentai 

(visos 

imties) 

Pavyzdžiai 

CVCVCVCVCVC 506 0,46 literatūros, teritorijos, pavadinimas 

CCVCCV 493 0,45 svarbu, prasme, skirti 

CCVCVCVCV 485 0,44 tradicija, planavimo, stabilumą 

CVCVvCV 478 0,44 pasaulio, poreikių, poveikį 

VCCVCCV 463 0,42 objekto, atlikti, išteklių 

CVCCVCCV 437 0,40 vis dėlto, suprasti, vertinti 

CVCCCV 421 0,39 mokslo, vyksta, tikslų 

CVCVCC 420 0,38 kitiems, siekiant, norint 

CVCVCCVv 413 0,38 pavyzdžiui, visiškai, rodikliai 

VCCVCVC 400 0,37 iš dalies, užduotis, išskyrus 

CVCVvC 395 0,36 kitais, metais, beveik 

VCVCVC 392 0,36 uolienos, įmonės, įtakos 

CCVCVCVCVC 374 0,34 gramatikos, kriterijus, priemonėmis 

CCVCCVC 358 0,33 svarbus, kryptis, prasmės 

VCCVCVCVCV 358 0,33 apdorojimo, agresyvumo, inžinerinių 

VCCVCVCVC 353 0,32 asmenybės, istorijos, uždavinys 

CVvCCV 339 0,31 reiškia, veikla, vaidmuo 

VCVC 320 0,29 ypač, esąs, itin 

VCCVCCVCV 314 0,29 iš tikrųjų, aptarsime, aplinkoje 

CVvCVCVC 311 0,28 daugelis, naudotis, laikomas 

CVCCCVCV 310 0,28 kontrolė, funkcijų, samprata 

VCVCVCVCV 308 0,28 operacijų, analogijų, amerikiečių 

CVCCVCCVCV 290 0,27 pagrindinių, suprantama, koncepcija 

CVCCCVCVC 284 0,26 funkcijas, kontrolės, valstybės 

CVCVvCVCV 282 0,26 pasaulyje, pateikiami, pabaigoje 

CVCCVCVv 273 0,25 sistemai, bandymai, techniniai 

VCVCVCVC 273 0,25 analizės, erozijos, ypatybės 

CVCVCVCVv 272 0,25 visuomenei, nevienodai, galutinai 

CVCCVvCV 269 0,25 nuošliaužų, pirmiausia, paslaugų 

VCCVCCVCVCV 263 0,24 informacija, informacinių, informacinė 

VCCVCCVCVCVC 261 0,24 informacijos, alternatyvos, intensyvumas 

CVCCVCVCVCV 259 0,24 technologijų, tarpusavyje, morfologija 

CCVCCVCVC 258 0,24 principas, programos, problemos 

CVvCVCVCV 258 0,24 naudojami, daugelyje, taikomųjų 

CVCVCCVCVC 258 0,24 rezultatus, parinkimas, dabartinės 

VCVCCV 246 0,23 įranga, įrankių, esanti 

CCVCVCCV 244 0,22 projekto, priežasčių, procentų 

CVCVCVCCVC 241 0,22 variantas, sudėtingas, parametrus 

CVvCCVCV 222 0,20 reiškinių, vaidmenį, seisminių 

CCVCVv 218 0,20 žmogui, plačiai, grupei 

CVvCVv 218 0,20 daugiau, vaikai, laikui 

CVCVCVCVCVCV 215 0,20 komunikacija, teritorijoje, literatūroje 

VCCVC 212 0,19 ir jos, užtat, esmės 

CVCCVCVCVCVC 209 0,19 technologijos, kalnakasybos, temperatūros 

Iš viso 82415 75,36 

Asta KAZLAUSKIENĖ


Didžiausia modelių įvairove pasižymi 11–13 

fonemų žodžiai, net 912, arba 41 % visų modelių 

(žr. 2 pav., kur modelių kiekio kreivė primena normaliojo 

skirstinio kreivę). Tačiau konkretūs šios 

grupės modeliai nėra dažni, nei vienas iš jų nesiekia 

pusės procento. 

Žodžio modeli kiekis (%) 

16,00 

14,00 

12,00 

10,00 

8,00 

6,00 

Apibendrinant tyrimą reikia pasakyti, kad žodžio 

fonetinės struktūros modelių įvairovė didelė (teo- 

riškai 11 gal ir neaprėpiama). Tačiau aktyviojo lietuvių 

kalbos žodyno branduolį sudaro apie tūkstantis 

žodžio modelių, o dažniausi 85 modeliai apima net 

tris ketvirtadalius visų tirtų žodžių. Dažniausiems 

modeliams būdinga nesudėtinga foneminė struktūra 

(priebalsis, balsis, priebalsis, balsis ir t. t.). Didžiausia 

modelių įvairove pasižymi 11–13 fonemų žodžiai, 

bet šie modeliai neproduktyvūs. 

Literatūra 

4,00 

Girdenis A., 2003, Teoriniai lietuvių fonologijos pagrin- 

2,00 

dai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos 

0,00 

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 institutas. 

Fonem skaiius 

Girdenis A., Karosienė V., 2004, Skiemens ir žodžio pir- 

2 2 pav. pav. Fonem Fonemų skaiiaus skaičiaus modelyje modelyje ir skirting ir skirtingų modelimodelių 

mųjų bei paskutiniųjų fonemų dažnumas bendrinėje 

lietuvių kalboje. – Baltistica 39 (2), 213–231. 

1–12 fonemų žodžio modelių įvairovė priklauso Karosienė V., 2004, Bendrinės lietuvių kalbos vardažodžio 

1–12 fonem žodžio modeli vairov priklauso nuo fonem kiekio žodyje: kuo 

nuo fonemų kiekio žodyje: kuo daugiau fonemų, šaknies struktūra. Vilnius: Vilniaus universiteto 

daugiau fonem, tuo daugiau gali bti j kombinacij ir nemažai j realizuojama 

tuo daugiau gali būti jų kombinacijų ir nemažai jų leidykla. 

kalboje (2 realizuojama pav. pirmoji kreivs kalboje dalis kyla). (2 pav. Ilgesni pirmoji žodži kreivės modeli dalis vairov gali Karosienė bti V., Girdenis A., 1993, Bendrinės lietuvių kalbos 

labai didel, kyla). bet realiai Ilgesnių kalboje žodžių ilg žodži modelių esti mažiau įvairovė (kreivs gali antroji būti labai dalis leidžiasi). dažnumas. – kalbotyra 42 (1), 28–38. 

didelė, bet realiai kalboje ilgų žodžių esti mažiau Karosienė V., Girdenis A., 1994, Lietuvių bendrinės 

5. Išvados (kreivės antroji dalis leidžiasi). 

kalbos skiemens tipų dažnumai. –kalbotyra 43 

(1), 34–42. 

Statistinis lietuvi kalbos fonemins 5. Išvados 

Kazlauskienė A., Raškinis G., 2008, Lietuvių kalbos 

žodži struktros tyrimas leidžia daryti tokias 

fonologinio skiemens struktūrinių modelių dažnu- 

pagrindines išvadas. 

Statistinis lietuvių kalbos foneminės žodžių mas. – Žmogus ir žodis 10 (1), 24–31. 

Vidutiniškai fonologin žod sudaro septynios fonemos. Lietuvi kalbai nebdingi 

struktūros tyrimas leidžia daryti tokias pagrindines Kliukienė R., 2006, Lietuvių pavardžių skiemens struk- 

labai ilgi žodžiai: beveik pus tiriamosios medžiagos žodži yra nuo penki iki aštuoni 

išvadas. 

tūra (statistinis tyrimas). – Žmogus ir žodis 8 (1), 

fonem, nuo Vidutiniškai trij iki devyni fonem fonologinį žodžiai sudaro žodį net sudaro tris ketvirtadalius, septynios o ilgesni nei 28–34. 

devynios fonemos. fonemos žodžiai Lietuvių sudaro kalbai mažiau nei nebūdingi penktadal labai žodži. ilgi žodžiai: Kliukienė R., 2007, Vietovardžių apibendrintų skiemens 

Keturi beveik penktadaliai pusė žodži tiriamosios pradedami medžiagos priebalsiu ir žodžių beveik du yra tredaliai nuo baigiami modelių analizė. – Lietuvių kalba. – http://www. 

balsiu. Vengiama penkių ilgesni iki aštuonių nei du nariai fonemų, priebalsini nuo samplaik trijų iki ir devynių žodžio pradžioje, ir lietuviukalba.lt/index.php?id=70. 

viduje, ir fonemų gale (sudaro žodžiai apie 2 %). sudaro Tarp balsi net tris žodžio ketvirtadalius, viduje dažniausiai o (73 il- %) esti Kruopienė tik I., 2005, Bendrinės lietuvių kalbos veiksmažo- 

vienas priebalsis, gesni nei kaip devynios ir žodžio pradžioje fonemos (85 %) žodžiai ar gale (93 sudaro %). mažiau džio šaknies struktūra. Daktaro disertacija. Vilnius: 

nei penktadalį žodžių. 

Apibendrinant tyrim reikia pasakyti, kad žodžio fonetins struktros modeli Vilniaus universitetas. 

Keturi penktadaliai žodžių pradedami priebalsiu Trimonytė-Bikelienė J., 2009, Refrenų-garsažodžių 

vairov didel (teoriškai gal ir neaprpiama). Taiau aktyviojo lietuvi kalbos žodyno 

ir beveik du trečdaliai baigiami balsiu. Vengiama fonotaktikos ypatumai. – Žmogus ir žodis 11 (1), 

ilgesnių nei du nariai priebalsinių samplaikų ir žo- 86–90. 

džio pradžioje, ir viduje, ir gale (sudaro apie 2 %). Zabarskaitė J., 1994, Lietuvių kalbos ekspresyviosios lek- 

Tarp balsių žodžio viduje dažniausiai (73 %) esti tik sikos fonosemantika. Daktaro disertacija. Vilnius: 

vienas priebalsis, kaip ir žodžio pradžioje (85 %) ar Vytauto Didžiojo universitetas ir Lietuvių kalbos 

gale (93 %). 

institutas. 

fonetika 

ISSN 1392-8600 

41

42 

Lietuvių kalbos intonacinių kontūrų funkcinės 

galimybės 

Lietuvių kalbos intonacinių 

kontūrų funkcinės galimybės 

Gintautas KUNDROTAS 


Filologijos fakultetas 

Studentų 39 


gintasantakalnis@gmail.com 

Bendrąjį intonacijos funkcionalumą apibūdina 

intonacijos galimybės atlikti įvairias funkcijas – reprezentacinę, 

ekspresyvinę (emotyvinę), apeliatyvinę 

bei stilistinę. 

Sisteminiu analizės aspektu intonacija suvokiama 

kaip atskirų jos elementų – intonacinių 

kontūrų, intonacinio centro, sintagminės skaidos, 

pauzės – visuma. Intonacijos, kartu ir kiekvieno jos 

sistemos nario, funkcionalumo laipsnis yra nulemtas 

visų konkrečios kalbos elementų (leksikos, gramatikos, 

intonacijos, konteksto) sąveikos rezultatų. 

Vienais atvejais intonacija yra pagrindinė turinio 

(pvz., sakinio modalinio tipo) raiškos priemonė, 

kitais – turinį geriausiai perteikia leksiniai-gramatiniai 

kalbos vienetai. 

Tyrimas parodė, kad iš visų intonacijos sistemos 

elementų didžiausiu funkcionalumu lietuvių kalbo- 

The general functionality of intonation is characterised 

by its ability to perform different functions 

– representational, expressive (emotional), 

appelative and stylistic. 

From the viewpoint of the systematic analysis, 

intonation is perceived as a whole of its separate 

elements – intonation contours, intonation center, 

syntagmatic segmentation and pause. The degree of 

functionality of intonation and at the same time of 

every system member is determined by the interaction 

of all concrete linguistic elements (lexis, grammar, 

intonation, and context). In one case intonation may 

be the only means of content expression (e.g. model 

type of a sentence), in other cases – content is best 

conveyed by lexical-grammatical linguistic units. 

The research has demonstrated that intonation 

contours are characterized as having the greatest 

Santrauka 

Summary 

Functional possibilities of intonation contours of the 

Lithuanian language 

Functional possibilities of 

intonation contours of the 


je pasižymi intonaciniai kontūrai. Jie gali atlikti 

daugelį intonacijai priskiriamų funkcijų, jiems būdinga 

reikštis įvairiose kalbėjimo akto situacijose. 

Lyginant su kitais sistemos elementais, intonaciniai 

kontūrai išsiskiria didele neemocinių ir emocinių 

pasakymo realizacijų įvairove, vartojimo dažnumu, 

išskirtinėmis galimybėmis atlikti paveikos funkciją 

bei gausiais intonacinės sinonimijos atvejais. Tyrimo 

metu nustatyta, kad kiekvieno iš septynių intonacinių 

kontūrų funkcionalumas skiriasi – didžiausiomis 

raiškos galimybėmis pasižymi IKL-3, mažiausiomis 

– IKL-7. 

Esminiai žodžiai: intonacinė sistema, intonaciniai 

kontūrai, intonacinis centras, sintagminė skaida, 

pauzė, funkcinės galimybės, reprezentacinė, ekspresyvinė 

(emotyvinė), apeliatyvinė, paveikos, stilistinė 

funkcijos.. 

functionality in the Lithuanian language. They are 

able to perform the majority of functions attributed 

to intonation as well as to be present in different situations 

of speech act. Compared to other elements of 

the system, intonation contours are distinguished by a 

variety of non - emotional and emotional realizations 

of utterances, frequency of use, function of affect 

making as well as cases of intonation synonymy. 

The carried out study has shown that the functional 

possibilities of all seven contours differ - IKL-3 is 

distinguished by the greatest possibilities of expression, 

IKL-7 – the least possibilities of expression. 

Key words: intonation system, intonation contours, 

intonation center, syntagmatic segmentation, 

pause, functional possibilities, representational, 

expressive (emotional), appelative, affect making, 

stylistic functions. 

Gintautas KUNDROTAS


Įvadas 

Kiekvienos kalbos intonacijos tyrimas yra aktuali 

problema teoriniu ir praktiniu aspektais, siekiant nustatyti 

jos vietą ir reikšmę kalbos sistemoje, mokant 

ir mokantis gimtosios ir negimtosios kalbos taisyklingos 

tarties, siekiant adekvataus pasakymo turinio 

suvokimo visomis – leksinėmis-sintaksinėmis ir 

garsinėmis – intonacinėmis raiškos priemonėmis. 

Įvairių kalbų intonacijos tyrimo istorija rodo, 

kad šio kalbos fenomeno nagrinėjimo pagrindu 

tradiciškai pasirenkama arba intonacijos fonetiniai 

(akustiniai) požymiai, arba jos funkcijos. 

Intonacijos definicija lietuvių, kaip ir kitose 

kalbose, pabrėžia jos fonetinį (akustinį) pagrindą: 

pirmiausia ji apibūdinama kaip „kalbos garsinių 

priemonių kompleksas, apiforminantis šnekamosios 

kalbos sakinį arba frazę“ (LKE, 1999, 259) ir tik 

po to nurodomos intonacijos atliekamos funkcijos; 

tačiau daugiausia, kaip pažymi A. Pakerys, „įvairūs 

intonacijos klausimai nagrinėjami funkciniu pagrindu“ 

(Pakerys, 2003, 231). Funkcinis intonacijos 

suvokimo ir apibūdinimo aspektas vyrauja ne tik 

lietuvių kalbotyroje, bet ir literatūrologijoje, retorikoje, 

komunikacijos moksle. 

Būtina pabrėžti, kad intonacijos funkcionalumas 

(jos raiškos galimybės) lituanistikoje, deja, iki 

šiol buvo nagrinėtas gana epizodiškai, nustatytos 

tik pagrindinės intonacijos atliekamos sintaksinės 

funkcijos 1 rašytiniuose tekstuose; kai kurios kitos 

(emotyvinė, apeliatyvinė, fonostilistinė) funkcijos 

yra nurodomos, bet netiriamos, be to, nagrinėja- 

1 Pirmąsias nuorodas į lietuvių kalbos intonaciją randame 20 

amžiaus pradžioje – J.Jablonskio (Jablonskis, 1911), M. Durio 

(Durys, 1927) darbuose, kur intonacija apibūdinama funkciniu, 

sintaksiniu aspektu; fonetiniai jos požymiai apibūdinami trumpai 

ir paprastai, tik kaip balso (tono) kaita. 

Toks pat (funkcinis) požiūris į šį kalbos reiškinį išliko ir vėliau: 

akademinės gramatikos – „Lietuvių kalbos gramatika“ (1976) 

bei „Dabartinės lietuvių kalbos gramatika“ (1994), intonaciją 

apibūdina tik kaip pagalbinę sintaksinių santykių raiškos priemonę 

įvairių tipų sakiniuose: vientisiniuose ir bejungtukiuose, 

kuriuose sakinio „...dėmenų prasminiai santykiai paaiškėja iš 

intonacijos ...“ Pagal tai šiems sakiniams „...būdingi keturi 

intonacijos tipai: išskaičiuojamoji, gretinamoji, sąlygojamoji ir 

paremiamoji intonacija“. 

Akustinė-fonetinė intonacinių tipų sandara sintaksininkų nėra 

parodyta, kalbama tik apie „savitą“, „specifinę“, „ypatingą klausiamąją“ 

ar „šaukiamąją“ modalinių sakinių tipų intonaciją 

(DLKG, 1994) 

Bene daugiausia dėmesio intonacijai savo darbuose yra skyręs 

J. Balkevičius: jo vadovėlyje „Dabartinės lietuvių kalbos 

sintaksė“ (1963) randame vertingos sisteminio pobūdžio informacijos. 

Autorius apibūdina pagrindinius intonacijos akustinius 

komponentus, parodo svarbiausių iš jų – tono, trukmės, intensyvumo 

– sąveiką įvairiuose sakinių tipuose, nurodo taip pat ir kitų, 

jo nuomone, intonacijai priskirtinų požymių (ar priemonių) - sintagminės 

skaidos, loginio kirčio bei pauzės funkcijas. 

mos funkcijos pernelyg apibendrintai siejamos su 

raiškos priemonėmis, todėl esama situacija negali 

būti įvertinta kaip pakankama (palyginti su kitomis 

kalbomis) lietuvių kalbos intonacijos funkcionalumo 

analizė ir reikalauja tolesnio jos tyrimo. Tai sąlygoja 

šio straipsnio aktualumą ir naujumą. 

Šiuolaikinės intonologijos patirtis rodo, kad 

intonacija turėtų būti nagrinėjama sistemiškai, neskaidant 

šio reiškinio į atskiras sudėtines dalis, kai 

tiriamos vien tik intonacijos funkcijos ar tik fonetiniai 

požymiai. Sakinio (pasakymo) reikšmė yra visų 

kalbos priemonių – leksinio-gramatinio pagrindo, 

intonacijos, kalbinio konteksto – sąveikos rezultatas. 

Kiekvienu konkrečiu atveju šių kalbinių priemonių 

reikšmingumo laipsnis yra skirtingas, jos gali viena 

kitą „pakeisti“, „pavaduoti“, reikštis „daugiau“ ar 

„mažiau“, „stipriau“ ar „silpniau“ – substitucijos 

principas, suformuluotas ir išnagrinėtas rusų intonologijoje 

(Пешковский, 1959; Николаева, 1975) 

Šios savybės nesusijusios su intonacijos fonetinių 

požymių charakteristikomis. 

Intonacijos sistemiškumas neturėtų būti suprantamas 

vien tik kaip jos vienetų 2 (intonacinių kontūrų) 

sistema ar posistemė. Intonacijai būdingas funkcijas 

atlieka ne tik kontūrai, bet ir kiti sistemai priskirtini 

elementai: intonacinis centras, sintagminė skaida, 

pauzė. Kalbos akte visi jie pasireiškia kompleksiškai, 

sinchroniškai. Kiekvienam iš jų būdingos specifinės 

raiškos galimybės, nulemtos kalbos gramatinės 

struktūros. 

Atliktas lietuvių kalbos intonacijos tyrimas 

įgalino nustatyti intonacinę sistemą, jos vienetus 

(intonacinius kontūrus 3 ) ir kitus sistemos elementus 

bei svarbiausias intonacijos atliekamas funkcijas 

(Kundrotas, 2004). Pagrindinis tyrimo metodas 

2 Lietuvių kalbotyroje (kaip ir daugelio kitų kalbų intonologinėje 

terminijoje) nėra tikslios intonacijos vieneto sampratos, taigi ir 

jo pavadinimo; dažniausiai pateikiami tokie apibrėžimai, kaip 

„tono fonema“, „tonema“, „melodema“, „intonacinis kontūras“, 

„intonacinė figūra“, priklausomai nuo to, ar tyrėjas pabrėžia tono 

(melodijos), kaip pagrindinio akustinio komponento, svarbą 

intonacijos vieneto sandaroje, ar intonacinį vienetą suvokia kaip 

visų akustinių komponentų – tono, trukmės, intensyvumo, tembro 

– junginį; tuomet vartojami terminai „intonema“, „prozodema“, 

„intonacinis tipas“, „intonacinė konstrukcija“ ir pan. 

3 A. Pakerio nuomone, supersegmentiniais fonologiniais vienetais 

laikytini „funkciškai savarankiški prozodiniai elementai – p r o z 

o d e m o s“: kirtis, priegaidė, intonacija. „Jos, kaip ir fonemos, 

paprastai atlieka skiriamąją funkciją ; kai kuriuose darbuose 

intonacijos prozodemos vadinamos i n t o n e m o m i s“ (Pakerys, 

2003, 10–11). “Intonacinio kontūro“ terminas, mūsų nuomone, 

labiau motyvuotai atspindi kertinio intonacijos elemento ir 

svarbiausiojo (pagrindinio) intonacinio kontūro relevantinio 

požymio – pagrindinio tono – žymėjimą schemose ir grafikuose; 

kiti intonacijos elementai (trukmė, intensyvumas, tembras) tik kai 

kada atlieka papildomų skiriamųjų požymių vaidmenį. 

fonetika 

ISSN 1392-8600 

43

44 


galimybės 

– kompleksinis fonologinis (papildomai naudoti 

komunikacinis, audicinis ir instrumentinis metodai), 

kuriuo buvo nustatyta intonacinės sistemos sandara, 

pagrindinės kiekvieno sistemos nario funkcijos ir 

akustinės išraiškos ypatumai. Šis metodas naudojamas 

ir šiame tyrime, toliau analizuojant bei tikslinant 

lietuvių kalbos intonacijos funkcijas. 

Taigi lietuvių kalbos intonacinę sistemą sudaro 4 

elementai: 1) 7 vienetų intonacinių kontūrų posistemė; 

2) intonacinio centro vietos kaita (žymėjimas); 

3) sintagminė skaida; 4) papildomas elementas – 

pauzė sintagmos viduje. Intonacinė sistema yra 

kalbos fonetinio ir fonologinio lygmens visumos 

sudėtinė dalis. 

Centrinis sistemos elementas yra intonacinis 

kontūras, kurį galima apibūdinti ne tik funkciniu, 

bet ir fonetiniu bei fonologiniu aspektais. Jis yra 

suvokiamas kaip intonacinis vienetas, kuris kartu 

yra sudėtinė sistemos dalis, vieningos struktūros 

svarbiausias elementas. Intonacinis kontūras, kaip 

intonacinis-fonologinis vienetas, yra akustinių 

komponentų junginys, charakterizuojamas perceptyviai 

suvokiamais diferenciniais fonetiniais 

požymiais. 

Kalbos sraute kiekvienam intonaciniam kontūrui 

kalbos akte būdinga pasakymo variantų įvairovė. 

Vienais atvejais jų standartinės (bazinės) realizacijos 

gali būti suvokiamos kaip neutrali, neemocinė 

intonacija, kitais – akustinių požymių ypatumai 

suvokiami jau kaip emocinė intonacija, emocinės 

kontūrų realizacijos 4 . Šiame tyrime nagrinėjamos 

tik neemocinių, standartinių (bazinių) intonacinių 

kontūrų atliekamos funkcijos. 

Kiekvienas intonacinės sistemos elementas 

atlieka įvairias funkcijas. Intonacijos, kartu ir kiekvieno 

jos sistemos nario, funkcionalumo laipsnis 

yra nulemtas visų konkrečios kalbos elementų 

(leksikos, gramatikos, intonacijos, konteksto) sąveikos 

rezultatų. Vienais atvejais intonacija gali būti 

pagrindinė turinio (pvz., sakinio modalinio tipo) 

raiškos priemonė, kitais – turinį geriausiai perteikia 

leksiniai-gramatiniai kalbos vienetai. Tolesnis 

lietuvių kalbos intonacijos funkcionalumo tyrimas 

reikalauja kiekvieno jos elemento raiškos galimybių 

analizės. Taigi šio straipsnio tikslas – lietuvių kalbos 

intonacinių kontūrų funkcinių galimybių tyrimas. 

4 Emocinės kontūrų realizacijos (sandaros ypatumai) lietuvių 

kalboje nėra nustatytos ir ištirtos. Kitų kalbų emocinės intonacijos 

analizės bandymai rodo, kad šiuo atveju relevantiškai reikšmingi 

tampa ne tik tono, bet ir kitų akustinių komponentų – trukmės, 

intensyvumo ir ypač tembro – pokyčiai ir jų deriniai. 



Tyrimo objektas – įvairūs lietuvių sakytinės 

kalbos tekstai: televizijos, radijo laidų ir spektaklių 

įrašai, tekstai, įgarsinti informantų. 

Tyrimo rezultatai 

Kaip jau minėta anksčiau, lietuvių kalbos intonacija, 

susidedanti iš 4 elementų, yra svarbi turinio 

raiškos priemonė. Kiekvienas jos elementas atlieka 

įvairias funkcijas. Intonacijos, kartu ir kiekvieno jos 

sistemos nario, funkcionalumo laipsnis yra nulemtas 

visų konkrečios kalbos elementų (leksikos, gramatikos, 

intonacijos, konteksto) sąveikos rezultatų. 

Vienais atvejais intonacija gali būti pagrindinė turinio 

(pvz., sakinio modalinio tipo) raiškos priemonė, kitais 

– turinį geriausiai perteikia leksiniai-gramatiniai 

kalbos vienetai. Intonacijos elementų funkcionalumo 

skirtumus rodo jau pradinė kalbos intonacinių 

opozicijų analizė – sintagminės skaidos galimybes 

smarkiai riboja fleksinė fleksinė lietuvių kalbos prigimtis. 

Būtina patikslinti, kad bendrąjį intonacijos 

funkcionalumą apibūdina galimybės atlikti įvairias 

funkcijas – ne tik reprezentacinę, kuri yra sistemos 

elementų nustatymo pagrindas, bet ir ekspresyvinę 

(emotyvinę), apeliatyvinę bei stilistinę. Svarbi sąlyga 

įvertinant intonacijos elementų funkcionalumą yra jų 

galimybė reikštis įvairiose kalbėjimo akto situacijose, 

neemocinių ir emocinių pasakymo realizacijų įvairovė, 

būdinga intonaciniams vienetams. Svarbi funkcionalumo 

sąlyga yra ir vartojimo dažnumas, paveikos 

funkcija bei intonacinės sinonimijos atvejai. 

Tyrimo metu nustatyta, kad, kaip ir kitose kalbose, 

didžiausiu funkcionalumu lietuvių kalboje pasižymi 

intonaciniai kontūrai, nors kiekvieno iš jų raiškos 

galimybės yra skirtingos. Daugiausia ir įvairiausios 

informacijos perduoda IKL-3, mažiausiai – IKL-7. 

Tiriant (ir lyginant) intonacinių kontūrų funkcionalumą, 

svarbu žinoti, kad: 

1) sakiniuose, turinčiuose vienodą leksinį-sintaksinį 

pagrindą, intonacija (skirtingi intonaciniai 

kontūrai), yra pagrindinė raiškos priemonė, pvz.: 

a) Jis išvažia 3 vo? 5 (klausimas) : Jis išvažia 1 vo. 

(atsakymas, teigimas); kokia 2 šiandien diena? 

(klausimas) : kokia 5 šiandien diena 5 ! (labai graži, 

sėkminga ir pan.); 

b) Kodėl 2 tu pavėlavai? (paprastas, neemocinis 

klausimas) – Kodėl 4 tu pavėlavai? (klausimas su 

nepasitenkinimu) Kodėl 6 tu pavėlavai? (apgailes- 

5 Pavyzdžiuose paryškinti skiemenys rodo sintagmos kirčio vietą, 

kuri prilyginama intonaciniam centrui. Intonacinio centro vietą, 

drauge ir intonacinės kontūro numerį žymi skaičius nuo 1 iki 7. 

Ženklas / rodo vidutinės trukmės pauzę, dvigubas // – didesnės 

trukmės pauzę. Šis intonacijos žymėjimas yra pati paprasčiausia 

intonacinė transkripcija. 

Gintautas KUNDROTAS


taujantis klausimas) Kodėl 5 tu pavėlavai 5 ? (su didžiu 

nepasitenkinimu). 

Būtina patikslinti, kad a) grupės pavyzdžiai – tapačios 

leksinės-sintaksinės sandaros pasakymai, 

kurių reikšmes (dalykinį turinį) skiria intonacija 

6 – yra kalbos intonacinės sistemos vienetų ir kitų 

jos elementų nustatymo pagrindas (Kundrotas, 2004), 

intonacija šiuo atveju pasižymi d i d ž i a u s i o m i s 

raiškos galimybėmis; b) grupės pavyzdžiai parodo 

m a ž e s n e s intonacijos raiškos galimybes, nes 

kontūrais diferencijuojami (tikslinami) tik vienos 

kurios nors bendros reikšmės – klausimo, atsakymo 

– emociniai atspalviai. Tokie pasakymai vertintini 

kaip sinonimiški. 

2) tas pats intonacinis kontūras skirtingai suvokiamas 

sakiniuose, turinčiuose nevienodą leksinįsintaksinį 

pagrindą (lietuvių kalboje – IKL-3), pvz.: 

Šian 3 dien jis išvažiuoja? (klausimas); Uždary 3 kite 

langą! (mandagus prašymas); Gudru 3 s tu! (aukščiausio 

laipsnio įvertinimas); Jis išvažia 3 vo, / bet greitai 

sugrį 1 š. // (neužbaigta mintis); kada jis sugrį 3 š? / 

Sakė, / kad rytoj. // (klausimo pasitikrinimas prieš 

atsakant). 

Pirmuoju atveju intonaciniai kontūrai skiria 

modalinius sakinių tipus (tiesioginius-klausiamuosius-skatinamuosius-vertinamuosius). 

Kiekvienas 

opozicijos narys turi konkrečią reikšmę (klausimasatsakymas, 

klausimas-vertinimas ir pan.), susietą su 

fonetiniais kontūro požymiais, jo akustine išraiška. 

Šiuo atveju intonaciniai kontūrai yra vienareikšmiai 

ir atlieka pagrindinę, pirminę pasakymo dalykinio 

(prasminio) turinio raiškos funkciją. 

Antruoju atveju konkretus intonacinis kontūras 

suvokiamas skirtingai, priklausomai nuo leksiniosintaksinio 

pasakymo pagrindo, jo struktūrinių 

savybių. Tuomet kontūras tampa daugiareikšmiu ir 

atlieka papildomas, antrines, funkcijas. Ši aplinkybė 

yra labai svarbi, nustatant kontūrų funkcionalumą 

apskritai bei tiriant sakinio semantikos formavimo 

procesus, ypač tada, kai jį sudaro ne viena, o keletas 

sintagmų. 

Būtina patikslinti, kad tas pats intonacinis kontūras 

kartu su leksiniu-sintaksiniu pasakymo pagrindu 

gali atlikti įvairias (pirminę ir antrinę) pasakymo 

turinio raiškos funkcijas: a) dalykinio (prasminio) 

6 Tokie pasakymai (sakiniai) apibūdinami kaip kalbos intonacinės 

opozicijos. Pasak N. Trubeckojaus, „opozicija suponuoja ne tik 

tuos požymius, kurie skiria opozicijos narius, bet ir tuos, kurie 

yra jiems bendri“ (Трубецкой, 1960, 72). Bendrasis intonacinės 

opozicijos narių požymis yra sakinio (sintagmos) leksinis-sintaksinis 

pagrindas, o skiriamasis – intonacija. Kiekvienas opozicijos 

narys kalbos akte pasireiškia savarankiškai ir nepriklausomai, 

intonacinio kontūro raiškos galimybės priklauso nuo leksiniosintaksinio 

sakinio pagrindo ir konteksto. 

turinio; b) pasakymo ekspresinių (emotyvinių) atspalvių 

raiškos funkciją; c) stilistinių atspalvių raiškos 

funkciją; d) paveikos funkciją. 

Tyrimo metu nustatyta, kad dauguma intonacinių 

kontūrų lietuvių kalboje yra daugiareikšmiai, taigi tas 

pats kontūras kartu su skirtingu leksiniu-sintaksiniu 

sakinio pagrindu gali diferencijuoti dvi ir daugiau 

pasakymo reikšmių. 

Lietuvių kalbos intonacinių kontūrų 

funkcinės galimybės 

IKL-2, be savo pagrindinės funkcijos – reikšti 

klausimą sakiniuose su klausiamuoju žodžiu, yra svarbi 

prasminio žodžio išskyrimo, priešpriešos, sakinio 

prasminio tikslinimo priemonė tiesioginiuose ir klausiamuosiuose 

sakiniuose. Pav.; Na 3 , / pone Večer 2 ski, / 

kuo šis sezonas asmeniškai Ju 2 ms įdomus, / šitas tea 2 tro 

sezonas?; Europą valdys bel 2 gas. Ką tai ro 2 do? / Ką 

tai rei 2 škia? Rinkimus jūs vadinate tokiais kulua- 

2 riniais Bet čia išrinktas Europos vei 2 das / kuris 

reprezentuos visą Europos Są 2 jungą pasirinkti 

mažesnių 2 jų Europos valstybių atstovai, / kad nebūtų 

preten 2 zijų // (Žinių radijas). Šis kontūras taip pat reiškia 

liepimą, skatinimą, kreipimąsi, pabrėžia pasakymo 

kategoriškumą, griežtumą, vienareikšmiškumą. Palauk 

čia 2 ! Sėdėk ramiai 2 ! (Šnek. kalba); Laba diena 2 , / mielie 

2 ji! // Sveiki 2 , / malonūs klausy 2 tojai! (Žinių radijas); 

Ponas dire 2 ktoriau! Ponas Petrau 2 skai! Jus filmuo 2 ja!; 

Susitiksime ryto 2 j, / devin 2 tą! (Šnek. kalba) 

IKL-3 pasižymi didžiausiu funkcionalumu. Šis 

intonacinis kontūras yra pagrindinė klausimo (be 

klausiamojo žodžio ar dalelytės) raiškos priemonė, 

prieš atsakymą pakartojamo klausimo raiškos priemonė, 

būsenos, savybės, požymio aukščiausiojo laipsnio 

raiškos priemonė: Jūs būsite rašytojas Dominykas 

Niau 3 ra? // Poilsiausite čia 3 ? (LTV); – Mačiau Profesorių. 

/ – Kada? / – Prieš valandą. / – kada 3 ?; kur 

mes bu 3 vom? // Vingio parke.; Čia taip kar 3 šta! 

Jis toks mie 3 las! Kiek aš lau 3 kiau! (Šnek. kalba). 

IKL-3 dar vartojama kaip mandagaus prašymo, liepimo, 

kreipimosi, vertinimo, prieštaravimo intonacija. 

Pav.; Gerbiama 3 sis, / praver 3 kite langą! Paduo 3 k man 

knygą! Išjun 3 k televizorių (Šnek. kalba). Negalinėse 

sintagmose šis kontūras, žymėdamas nebaigtą mintį, 

suteikia pasakymui šnekamosios kalbos paprasto, 

nepretenzingo bendravimo atspalvį. Pav.; Na 3 , / pone 

Večer 2 ski, / kuo šis sezonas asmeniškai Ju 2 ms įdomus, 

/ šitas tea 2 tro sezonas? // Man a 3 smeniškai, / kaip visam 

kolekty 3 vui, // įdomus tuo 6 , / kad toks neeilinis 

mū 6 sų, / kaip sako septyniasdešim 3 tasis / sezo 4 nas, 

// kurio 1 / septyniasdešimtmečio teatro paminė 3 jimas / 

įvyks sekančių me 3 tų/ spalio mėnesio pradžioje 3 , / ir 6 / 

fonetika 

ISSN 1392-8600 

45

46 


galimybės 

šito sezo 6 no/ ypatybės yra to 3 s,/ kad šitą sezoną mes 

pra 3 dedam / spektakliu vaikam 6 s, / mes pra 3 dedam / 

„Daktaru Aiskau 6 da“, / ir manau 3 , / kad neapsiri 3 ksim 

/ seniai bebuvo mūsų mažiesiems iki dešimt me 3 tų 

/ kas nors da 4 roma, / labai sudėtin 6/3 gus / turėjom 

spektakliu 1 s, / dabar turė 3 sim.../ tiem 3 s, / kuriems 

mes esam įsisko 3 linę, / patiems mažiau 3/6 siems 

(Žinių radijas). 

Priežasties šalutiniuose sakiniuose pabrėžiamas minties 

tęstinumas ir sustiprinamas prasminis pagrindinio ir 

šalutinio dėmens sąryšis, pvz.: Jie išėjo anksti ry 3 tą, / kad 

iki vakaro spėtų sugrį 1 žti (Lietuvos radijas-1). 

IKL-4 yra pagrindinė klausimo raiškos priemonė 

sakiniuose be klausiamosios dalelytės, tik su dalelyte 

o, pvz.: – O tam 4 sta kas toks būsi? Klausiamuosiuose 

patikrinamuosiuose sakiniuose, reiškiant 

minties tęstinumą, šis kontūras negalinėse sintagmose 

yra oficialumo, dalykinio bendravimo raiškos 

priemonė, pvz.: O kokia dabarti 4 nė teatro karta, / 

jauniau 4 sioji? (Lietuvos radijas). Klausiamuosiuose 

papildomuosiuose sakiniuose IKL-4 papildomai 

išreiškia nepasitenkinimą, pamokymą, pvz.: – kodėl 

4 taip vėlai sugrįžai?; Kam 4 tu taip padarei?; kas 

tau lei 4 do?; Ir ko 4 tu prie manęs kimbi? Tiesioginiuose 

sakiniuose IKL-4 yra papildoma iššūkio, prieštaravimo 

raiškos priemonė: Bet gi jau vėlu 4 !; Tai 4 p, / aš žinau 4 ; 

liepiamuosiuose sakiniuose išreiškia kvietimo, leidimo, 

pamokymo atspalvius: Aplanky 4 k tetą!; Prašau sė 4 stis. 

Netriukšmau 4 kite, / jūs nebe penkto 4 kai (Šnek. kalba). 

Negalinėse sintagmose šis kontūras, žymėdamas 

nebaigtą mintį, kaip ir klausiamuosiuose patikrinamuosiuose 

sakiniuose, yra oficialumo, dalykinio 

bendravimo raiškos priemonė, pav.: Sa 4 koma, / kad 

žmogu 3 s, / kuris išaugino nors vieną me 4 dį, / ne 

vel 2 tui po žemę vaikšto (Lietuvos radijas-1). 

IKL-5 yra pagrindinė požymio, savybės, būsenos 

aukščiausiojo laipsnio raiškos priemonė šaukiamuosiuose 

sakiniuose, pvz.: Ir ka 5 s per nakti 5 s!; kie 5 k tų 

pra 5 šymų man prirašė! (LTV). Retoriniuose klausiamuosiuose 

sakiniuose ja reiškiamas pabrėžtinas 

neigimas, rečiau – teigimas, pvz.: О ko 5 ks tavo 

paguodi 5 mas! ; kokia 5 čia bėda 5 ! (LTV); kur 5 tik jis 

nėra bu 5 vęs! (Šnek. kalba). Skatinamuosiuose geidžiamuosiuose 

sakiniuose IKL-5 (IK-5) rodo kalbėtojo 

norą, pageidavimą, linkėjimą, pvz.: kad ti 5 k jie suspė- 

5 tų! Kad ti 5 k jis pasvei 5 ktų! (Šnek. kalba). Ši intonacija 

vartojama daugiausia grožiniame tekste, skaitant 

poeziją, taip pat ir šnekamojoje kalboje. 

IKL-6 tiesioginiuose šaukiamuosiuose sakiniuose 

yra požymio, savybės, būsenos aukščiausiojo laipsnio 

raiškos priemonė, pvz.: Tylu 6 tada kaime!; Kaip jį giria 

Gum 6 bakis! Tokį ten padirbau bil 6 desį (LTV); Vaikai 6 

išaugo! Kaip čia jauku 6 ! (Šnek. kalba). Klausiamuo- 



siuose sakiniuose šis kontūras reiškia abejonę, neužtikrintumą, 

pvz.: kur 6 aš pasidėjau akinius?; kur 6 , tu 

sakei, jis gyvena? 

Išreiškiant minties tęstinumą negalinėse sintagmose 

IKL-6 pasakymui suteikia pakilumo, žvalumo atspalvį, 

pvz.: Girdėjote žinių lai 6 dą / „Respublika šian 1 dien“; 

Mes dirbsime Europai ginklus ir pa 6 raką – / tegu jie 

ten plė 2 šosi. (Lietuvos radijas-1). IKL-6 suvokiama ir 

vartojama labiau kaip šnekamosios kalbos požymis 

ar priemonė. 

IKL-7 pasižymi mažiausiu funkcionalumu. Šis 

kontūras sakiniuose su klausiamaisiais žodžiais yra 

pabrėžtino neigimo, rečiau – teigimo priemonė, 

sakiniuose be klausiamųjų žodžių jis reiškia skatinimą, 

liepimą, pvz.: Ra 7 do apie ką kalbėti! Tegu 

pasilie 1 ka. // ko 7 ks jis pašalinis! (LTV); kie 7 k ten jos 

yra! kur 7 jis tau mokysis! kur 7 tau pagerės!; Dir 7 bi! 

Ką tokiame institute gali dir 2 bti! (LTV); Bet vis jam 

vė 7 jai galvoje! (Žemaitė); Geri 7 javai! Pa 6 ts / metas 

pjau 2 ti! (Lietuvos radijas-1); Gražu 7 ! keistuo 7 lis! Ša 7 lta! 

Važiuo 7 k greičiau! Rašy 7 k! (Šnek.kalba). 

Lietuvių kalboje IKL-7 funkcionalumą mažina 

tai, kad jai būdingesni panaudojimo atvejai (kartais 

jie yra vieninteliai), kai sakinyje neigimo ar teigimo 

semantika jau yra išreikšta leksinėmis-gramatinėmis 

priemonėmis. Tuomet intonacija tik sustiprina tai, kas 

jau pasakyta, pvz.: kie 7 k gi ten jos yra! Bet ir graž 7 u gi 

čia! Keistuo 7 lis gi tu! Važiuo 7 k gi tu greičiau! 

IKL-1, skirtingai nuo visų kitų, yra vienareikšmis, 

semantiniu ir stilistiniu požiūriu neutralus intonacinis 

kontūras, tačiau pasižymi dideliu vartojimo dažnumu. 

Vientisiniuose ir sudėtiniuose sakiniuose galinėse 

sintagmose jis žymi teigimą, tvirtinimą, minties 

užbaigtumą, pvz.: Niekas kitas nežinojo tiek pa 4 sakų, 

/ kiek senasis La 1 pinas (Lietuvos radijas-1). Antraštiniuose 

klausiamuosiuose sakiniuose jų paskirtis yra 

raiškiai pranešti, apie ką kalbama, pvz.: „Ко klykia 

ger 1 vės” (V. Petkevičius) „Kam skambina varpai“ (E. 

Hemingvėjus); Kiek kainuoja šil 1 dymas (Liet. spauda). 

IKL-1 taip pat žymi baigtinę mintį, kai nebūtinas 

sugretinimas, priešprieša ar išskyrimas, pvz.: Sveiki 

gyvi 3 , / aš Agnė Skamarakai 1 tė.// Šiandien laidoje 3 / 

kal 6 bamės / apie pedagogų ruoši 1 mą O mano 

pašnekovė 6 / švietimo ir mokslo vicemini 3 strė / Nerija 

Putinai 1 tė (Žinių radijas). 

Intonacinių kontūrų sinonimija 

Kaip rodo tyrimo medžiaga (lietuvių kalbos intonacinių 

kontūrų funkcionalumo analizė), intonacinė 

sinonimija yra būdinga praktiškai visiems lietuvių 

kalbos intonaciniams kontūrams. Sinonimijos atvejai 

labai didina intonacijos kontūrų vartojimo dažnumą, 

Gintautas KUNDROTAS


taigi ir funkcionalumą. Lietuvių kalboje stebimi 

tokie dažniausiai pasitaikantys intonacinių kontūrų 

sinoniminio naudojimo atvejai: 

1. Žymint minties tęstinumą negalinėse tiesioginių 

ir klausiamųjų sakinių sintagmose: IKL-3, 

IKL4, IKL-6; 

2. Būsenos, savybės, požymio aukščiausiojo laipsnio 

raiškos priemonė: IKL-3, IKL5, IKL-6; 

3. Veiksmo negalimumo raiška pasakymuose su 

klausiamaisiais žodžiais: IKL-5, IKL-7; 

4. Išskaičiavimo funkcijos raiška: IKL-1, IKL-2, 

IKL-3 IKL-4, IKL-5, IKL-6; 

5. Prieštaravimo raiška tiesioginiuose sakiniuose 

su dalelytėmis bet, gi, juk ir kt.: IKL-1, IKL-2, 

IKL-3; 

6. Atsakymo raiška dialoge: IKL-1, IKL-2, IKL- 

4; 

7. Prašymo raiška liepiamuosiuose sakiniuose: 

IKL-2, IKL-3, IKL-4; 

8. Klausimo klausiamuosiuose sakiniuose su 

klausiamuoju žodžiu raiška: IKL-2, IKL-4, 

IKL-6; 

9. Klausimo klausiamuosiuose sakiniuose be 

klausiamojo žodžio raiška: IKL-3, IKL-4; 

10. Kreipimosi funkcijos raiška: IKL-2, IKL-3. 

Išvados 

Lietuvių kalbos intonacinių kontūrų funkcionalumo 

analizė parodė, kad kontūrams būdingos neabejotinai 

didelės raiškos galimybės. Intonaciniai kontūrai 

gali atlikti daugelį intonacijai priskiriamų funkcijų, 

jiems būdinga reikštis įvairiose kalbėjimo akto 

situacijose. Lyginant su kitais sistemos elementais, 

intonaciniai kontūrai išsiskiria didele neemocinių 

ir emocinių pasakymo realizacijų įvairove, vartojimo 

dažnumu bei gausiais intonacinės sinonimijos 

atvejais. Tyrimo metu nustatyta, kad kiekvieno iš 

septynių intonacinių kontūrų funkcionalumas skiriasi 

– didžiausiomis raiškos galimybėmis pasižymi 

IKL-3, mažiausiomis – IKL-7. 

Literatūra 

Bielinienė J., 2000, Iškalbos menas. Vilnius: Vilniaus 

dailės akademija. 

DLKG – Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, red. 

V. Ambrazas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų 

leidybos institutas, 2005. 

Durys M., 1927, Lietuvių kalbos sintaksė. Kaunas. 

Girdenis A., 2003, Teoriniai lietuvių fonologijos pagrindai. 

Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos 

institutas. 

Intonation Systems. A Survey of Twenty Languages. Edited 

by Daniel Hirst and Albert Di Cristo. Cambridge 

University Press, 1998. 

Jablonskis J., 1911, Rygiškių Jono lietuvių kalbos sintaksė. 

S-P. Seinai. 

Koženiauskienė R., 1999, Retorika. Iškalbos stilistika. 

Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų institutas. 

Kundrotas G., 1991, Система интонационных средств 

литовского языка (в сопоставлении с системой 

в русском языке). – Kalbotyra (Языкознание) 

41(2), 4–8. 

Kundrotas G., 2004, Lietuvių kalbos intonacija: teorija ir 

praktika. – Žmogus ir žodis 6 (1), 13–19. 

Кundrotas G., 2002, Взаимодействие интонации и грамматии 

в русском и литовском языках. – Žmogus 

ir žodis 4 (3), 23–27. 

LKG – Lietuvių kalbos gramatika 3: Sintaksė, vyr. red. 

K. Ulvydas. Vilnius: Mokslas, 1976. 

LKE – Lietuvių kalbos enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir 

enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 

Pakerys A. 2003, Lietuvių bendrinės kalbos fonetika. 


Николаева Т. М., 1975, «Принцип замены» А. М. Пешковского 

и отдельные компоненты интонации. – 

Вопросы фонетики и обучение произношению. 

Mocквa: Издательство Mocкoвcкoгo yн-та, 

145–66. 

Трубецкой Н. С., 1960, Основы фонологии. Mocквa: 

Издательство иностраной литературы. 

Цеплитис Л., 1974, Анализ речевой интонации. Рига: 

Зинатне. 

fonetika 

ISSN 1392-8600 

47

48 

Ašašninkų ir Kabelių šnektų fonetikos ypatumai: 

dabartinė padėtis 

Ašašninkų ir Kabelių šnektų 

fonetikos ypatumai: dabartinė 

padėtis 

Žaneta MARKEVIČIENĖ 



T. Ševčenkos g. 31 


Ašãšninkų ir Kabẽlių šnektos priklauso pietų 

aukštaičių tarmei, yra pačiuose Varėnõs rajono pietuose. 

Šios šnektos kalbininkams gerai žinomos dėl 

vadinamojo priebalsių porų s, z ir š, ž painiojimo. 

1965 m. ekspedicijos metu pastebėta, kad abu reiškiniai 

dar buvo smarkiai paplitę. Daug žmonių dar 

tarė s, z vietoj š, ž. Pvz.: zmɔ·gùs „žmogus“, asarùkαs 

„ešeriukas“, z·dis „žodis“, zuv·tẹ․ „žuvytė“, slαs 

„šilas“ ir pan. Ši ypatybė laikoma čia gyvenusios 

jotvingių genties kalbos reliktu. Nors priebalsių 

s, z tarimas vietoj š, ž užfiksuotas ir tose tarmėse, 

kur nebuvo jokio substrato (pavyzdžiui, vilniškių 

patarmėje), bet nėra jokių argumentų, Ašãšninkų ir 

Kabẽlių šnektose neigiančių jotvingių kalbos palikimą. 

Dabar šią ypatybę nesistemingai yra išlaikę tik 

keli seni žmonės – beveik visi vyrai. 

1965 m. buvo gyvas ir priešingas reiškinys – priebalsių 

š, ž tarimas vietoj s, z. Pvz.: p·rmini․kaš 

an‿žɔɔtèknikẹ․š akiẽš netùri ‖. Tai hiperkorekcija 

– perdėtas stengimasis kalbėti netarmiškai. Dabar 

The local dialects of Ašašninkai and Kabeliai 

belong to the Southern Aukštaitian dialect of Lithuanian. 

Their location is the southern part of the Varėna 

region. The said local dialects are well known to 

linguists due to the so-called mixing up of the consonants 

s and z with š and ž. It was found out during 

the 1965 expedition that both the aforementioned 

phenomena were still widely spread at that period. 

Numerous people would still then pronounce s, z instead 

of š, ž: zmɔ·gùs (cf. žmɔ·gùs ‘a man, a person’ in 

neighbouring local dialects), asarùkαs (cf. ašarùkαs 

‘a little perch’), z·dis (cf. ž·dis ‘a word’), zuv·tẹ․ 

(cf. žuv·tẹ․ ‘a small fish’), stαs (cf. štαs ‘this’), etc. 

Santrauka 

Summary 

Phonetic Peculiarities of the Ašašninkai and Kabeliai 

Local Dialects (the Current Status) 

Phonetic Peculiarities of the 

Ašašninkai and Kabeliai Local 

Dialects (the Current Status) 

ši ypatybė beveik neišlikusi. Priebalsiai š, ž vietoj s, z 

tariami tik kai kuriuose tikriniuose daiktavardžiuose: 

krštus „Kristus“, mušteikὰ „Musteika“, šmɔ․nαs 

„Simonas“. 

Retai bepasitaiko ir minkštųjų priebalsių porų 

, ir , painiojimo atvejų. Pvz.: k·ltαs „tiltas“, 

delažs „geležis“. 

Pirmoji dzūkavimo ypatybė (tj, dj > c, ʒ) išlaikyta 

visai nuosekliai. Pvz.: ʒåũksmαs „džiaugsmas“, cà 

„čia“, st․cαs „stačias“. Antroji dzūkavimo ypatybė 

(t > c, tie > cie, d > dz, die > dzie) ne tokia sisteminga. 

Sakoma ʒiẽvαs „Dievas“, ck „tik“, ʒdelis 

„didelis“, bet te, mαitnɔ․ „maitino“, dektnẹ․ „degtinė“, 

tkrαs „tikras“, d·gɔ․ „dygo“ ir kt. 

Pietų aukštaičiai greičiausiai yra išlaikę senąsias 

įvardžio jis, jį formas – s ir ·. Priebalsio j numetimas 

čia mažai tikėtinas, nes šioje tarmėje žodžio pradžioje 

linkstama jį pridėti, o ne numesti. 

Esminiai žodžiai: tarmė, šnekta, substratas, 

hiperkorekcija. 

This feature is interpreted as a relic of the Jatvingian 

tongue, as the Jatvingian tribe used to live at the said 

territory. Although pronunciation of the consonants 

s, z was also spotted in dialects where no linguistic 

substratum existed (e.g. in the Vilniškiai subdialect), 

no arguments exist allowing denial of heritage from 

the Jatvingian tongue in the Ašašninkai and Kabeliai 

local dialects. Presently, this feature has been 

non-systematically retained among several elderly 

people only, almost all of them male. 

In 1965, a contrary phenomenon was alive, too, 

i.e. substitution of s, z with š, ž. E.g. p·rmini․kaš 

an‿žɔɔtèknikẹ․š akiẽš netùri ‖ (cf. p·rmini․kas 

Žaneta MARKEVIČIENĖ


an‿zɔɔtèknikẹ․s akiẽs netùri ‖ ‘the chairman has it 

in for the zootechnician’). It is a phenomenon of 

hypercorrection, i.e. exaggerated efforts to avoid 

speaking dialectal language. Presently, this feature 

is almost extinct. The consonants s, z are substituted 

with š, ž in some proper names, e.g. krštus (cf. krstus 

‘Christ’), mušteikὰ (cf. musteikὰ ‘Musteika, a village 

name’), šmɔ․nαs (cf. smɔ․nαs ‘Simon’). 

Another almost extinct phenomenon is mixing up 

consonant pair soft t, d and k, g, e.g. k·ltαs (cf. t·ltαs 

‘a bridge’), delažs (cf. gelažs ‘iron’). 

The so-called primary dzūkian feature (tj, dj > 

c, dz) has been retained with great consistency: 

ʒåũksmαs ‘joy’, cà ‘here’, st․cαs upright. The sec- 

Ašãšninkų ir Kabẽlių kaimai yra pačiuose Varėnõs 

rajono pietuose (į pietus nuo Marcinkoni, Baltarusijos 

pasienyje). Jie kalbininkams gerai žinomi dėl 

vadinamojo priebalsių porų s, z ir š, ž painiojimo 1 . 

E. Grinaveckienė teigė, kad šios priebalsių poros 

dar maišomos Mustekos ir Daržininklių kaimuose 

(Grinaveckienė, 1961, 606). Paskutiniais dešimtmečiais 

Vilniaus pedagoginio universiteto studentai yra 

įrašę daug Mustekos šnektos tekstų, bet jokių tokio 

painiojimo pėdsakų nebėra. 

Daug šių dviejų priebalsių porų painiojimo atvejų, 

užrašytų J. Dovydaičio, paskelbė J. Otrębskis 

(Otrębski, 1958, 352–354). Lietuvoje tekstų ar 

atskirų tokio tipo pavyzdžių pateikė Z. Zinkevičius 

(Zinkevičius, 1966, 147; Zinkevičius, 2006, 

139–140), A. Vidugiris ir A. Jonaitytė (LKT, 391, 

Urbanavičiūtė, 1976, 20–23). 

1965 m. šio straipsnio autorė yra buvusi 

Ašãšninkuose, užrašiusi daug tekstų ir kitokios tarminės 

medžiagos. Tada buvo nesunku rasti žmonių, 

kurie visais atvejais tarė s, z, mažiau buvo tokių, 

kurie visais atvejais tarė š, ž. Pasitaikė ir vienas kitas 

gyventojas, kurie šias priebalsių poras painiojo. 

Pvz.: às mlinau, kad atana ddė· sá·rc arkũ· ‖ 

dùres màno· bùvo· uskab·to·s kru·kù tó·u gelaziù ‖ 

krũ·kas atsó·ko·, ir dùres acidã·rε· ‖ in·jo· klúonan 

ir stó·vi zmo·gùs ‖ o· as net·li dùru· gulέ·jau siẽnan 

(šiene, ant šieno) ‖ situõj kó·ju às per jõ· kó·ju· kap 

rέ·zau, pajutaũ, kad su sarscù kó·ja jõ· ‖ 2 (LKT 390). 

Priešingi atvejai: p·rmini․kaš an‿žɔɔtèknikẹ․š akiẽš 

netùri ‖ penaš anta‿šúolɔ․ | bú·lvẹ․š pɔ․‿p․čum ‖ 

maåũ šàvɔ․ akim ‖. Bet daugelio apklaustų gyven- 

1 J. Otrębskis šį reiškinį vadina sakavimu (Otrębski 1958, 352). 

2 Tekstas užrašytas tų laikų transkripcija, kuri labai skiriasi nuo 

dabartinės. 

ondary dzūkian feature (t > c, tie > cie, d > dz, 

die > dzie) has not been retained so systematically. 

Although they say ʒiẽvαs ‘God’, ck ‘only’, forms 

like te ‘those’ mαitnɔ․ ‘fed’, dektnẹ․ ‘brandy’, tkrαs 

‘real / sure’, d·gɔ․ ‘germinated’ etc. also exist in the 

dialect. 

Speakers of the Southern Aukštaitian dialect of 

Lithuanian have most probably retained the old forms 

of the pronouns jis, jį: s, · ‘he, him’. Initial dropping 

of the consonant j is hardly believable in this case, as 

the consonant j is usually added rather than dropped 

at the initial position in this dialect. 

Key words: dialect, local dialect, substratum, 

hypercorrection. 

tojų kalboje jau tada abu reiškiniai buvo nenuoseklūs 

arba jų visai nebuvo. 

Turime ir paskutiniais dešimtmečiais užrašytų 

tekstų (14 valandų, 10 tarmės atstovų). Priebalsių 

s, z tarimo vietoj š, ž atvejų dar užrašyta. Beveik 

visais atvejais s, z išlaikė vyrai – jie paprastai būna 

geresni tarmės saugotojai. Pvz.: ism·nijɔ․ „išviliojo“, 

znɔ․ „žino“, vaz․vɔ „važiavo“, ùzmusẹ․ „užmušė“, 

vá․ikscɔ․jɔ․ „vaikščiojo“, iz‿r·zɔ․ „iš karto“, miskαñ 

„miške“, nuvazavåũ „nuvažiavau“, zmɔ․n·m „žmonėms“, 

αkstα „ankšta“, as․šni․kuosα „Ašašninkuose“, 

vazúosi „važiuosi“, pàmusẹ․ „sumušė“, 

ùžmusẹ․ „užmušė“, isã· „išėjo“, r·zẹ․ „rožė“, zm·gu 

„žmogui“, atvazá․u „atvažiavo“, sp·su․ „pokštų“, 

bazni․c·l․n „į bažnytėlę“, dàåuzåu „prišliaužiau“, 

mαisùs „maišus“, apsraåu rubaskù grazù „apsirengiau 

gražia palaidine“ ir kt. Daugiausia tokių 

atvejų rasta Motiejaus Valentukevičiaus (g. 1915), 

Gasparo Trainavičiaus (g. 1921) ir ypač Prano 

Zaliausko (apie 80 m.) kalboje. Kiti vyrai ir viena 

moteris priebalsius s, z vietoj š, ž tarė atsitiktinai, 

dažniausiai žodžiuose às „aš“ ir iz „iš“. 1930 m. ir 

vėliau gimusių tarmės atstovų kalboje s, z tarimo 

vietoj š, ž nebeužfiksuota. 

Galima sakyti, visai nebelikę antrojo varianto – š, 

ž tarimo vietoj s, z. Vienas kitas atvejis pastebėtas 

tikriniuose daiktavardžiuose: šmɔ․nαs „Simonas“, 

šmαs „Simas“, krštus „Kristus“, mušteikὰ „Musteika“. 

Priebalsis š rastas žodyje nepaž··ši „nepažinsi“ 

3 . 

J. Otrębskis teigė, kad s, z tarimas vietoj š, ž (sakavimas) 

paplitęs į pietus nuo linijos Punskas–Lazdijai– 

3 Turimas visai kitokio pobūdžio š, ž tarimas vietoj s, z: rùšiškαs 

„rusiškas“, všiškαi „visiškai“, šušišukúok „susišukuok“ ir pan. Tai 

tolimoji asimiliacija. 

fonetika 

ISSN 1392-8600 

49

50 

Ašašninkų ir Kabelių šnektų fonetikos ypatumai: 

dabartinė padėtis 

Kapčiamiestis–Švendubrė (Ratnyčia)–Kabeliai–Dubičiai–Dieveniškės 

(Otrębski, 1958, 352–353). Šią 

nuomonę lietuvių kalbininkai paneigė (Grinaveckienė, 

1961, 606; Zinkevičius, 1966, 147). Abu autoriai 

teigia, kad pietų Lietuvoje aptariamas reiškinys 

paplitęs tik apie Kabeliùs, Ašãšninkus, Musteką. Bet 

1994 m. gautas garso įrašas iš Milùciškės kaimo (prie 

Lazdjų), kur pasakotoja beveik visada priebalsius s, z 

tarė vietoj š, ž . Juos ji tarė aiškiai, labai švariai. Pvz.: 

às „aš“, nùpesa „nupeša“, susrisα „susiriša“, sviez·s 

„šviežios“, zuvũ· „žuvų“, sukveziu „sunkvežimiu“, 

z·du․ „žydą“, ziẽmɔ․s „žiẽmos“, pazú·råu „pažiūriu“, 

islu․zin· „išlūžinėjo“ ir kt. Viename kitame žodyje 

buvo tariami „švepli“ ś, ź. Pvz., źi·dùs „žydus“, 

źi·dá․ukα „žydė“, mùśẹ „mušė“ (ATT1, 196–197) 4 . 

Minėtų porų painiojimas yra du skirtingi reiškiniai: 

1. Priebalsių s, z tarimas vietoj š, ž daugelio 

kalbininkų laikomas jotvingių substrato padariniu 

(Otrębski, 1968, 161; Zinkevičius, 1966, 147; 

Dini, 2000, 219 ir kt.). Kitaip vertinami tik Zetelos 

šnektos za·ss „žąsis“, zuvs „žuvis“ tipo žodžiai, 

taip pat Zasẽčių kaimo pavadinimas. Čia priebalsis 

z laikomas prūsicizmu (Būga, 1961, 550; Endzelīn, 

1911, 97 ir kt.). 

Tik E. Fraenkelis skeptiškai vertina nuomonę, 

kad šiais atvejais įžvelgiama prūsų kalbos įtaka. Jo 

manymu, tokie atvejai kaip Zetelos šnektos ząsis 

yra atsiradę dėl natūralios kalbos raidos (Frenkelis, 

1969, 63). Iš tikrųjų tokia raida įmanoma, nes kai 

kuriose vilniškių patarmės šnektose, kur nebūta 

jokio substrato, užfiksuota priebalsių š, ž keitimo į 

s, z atvejų. Taigi s, z vietoj š, ž galėjo būti tariami ir 

kai kuriose lietuvių kalbos tarmėse. Vis dėlto nėra 

įtikinamų argumentų, kurie paneigtų daugelio kalbininkų 

nuomonę, kad aptariama Ašãšninkų ir Kabẽlių 

šnektos ypatybė yra jotvingiškas paveldas. 

2. Priebalsių š, ž tarimas vietoj s, z yra daug 

naujesnis ir laikytinas hiperkorekcija. Tai perdėtas 

stengimasis kalbėti netarmiškai, nes aplinkinių kaimų 

gyventojai ašašninkiečių „šveplavimą“ pašiepia. 

Šis antrasis atvejis yra daug mažiau paplitęs negu 

pirmasis. 

1965 m. Ašãšninkuose dar dažnai buvo painiojamos 

ir kitos dvi priebalsių poros – minkštieji k, g ir 

t, d. Pvz.: testὰ pas․g·s mɔ․kerškẹ․ | pak teleivnẹ․ 

atvažuõs ‖ akdav․ j·s mergá․ikẹ․ mànɔ․ n․šuus ‖ 

4 Tai nėra šveplavimas, nes kai kuriuose žodžiuose pasakotoja tarė 

priebalsius š, ž: bunuose „Buniškiuose“, š·kc „šokti“, apsiž·nijo 

„susituokė“ (ATT1, 196–197). 

Milùciškės šnektos tekstas pateiktas kompaktinių plokštelių 

rinkinio „Aukštaičių tarmių tekstai“ (sud. Ž. Markevičienė ir 

A. Markevičius, Vilnius: VšĮ Tautinių bendrijų namai, 2005) 

plokštelėje Nr. 4. 

Phonetic Peculiarities of the Ašašninkai and Kabeliai 

Local Dialects (the Current Status) 

k·vele („tėveli“) | d․ bùvɔ․ bulká․ikẹ․ dúonɔ․s ‖ às 

rav·jåu ru․kelὰs ‖. Šis reiškinys buvo paplitęs daug 

plačiau: Švendùbrėje, Dubčiuose, Dievẽniškėse ir 

kitur. Dabartiniuose įrašuose rasta tik pora tokio tipo 

žodžių: k·ltαs „tiltas“ ir delažs „geležis“. Iš esmės 

šis reiškinys išlikęs tik žmonių prisiminimuose. 

Ašašninkiečiai prisimena, kad seniau buvo tariama 

g․gα „dega“, t․læs „kelias“, tbirαs „kibiras“ ir pan. 

1965 m. ne vienas tarmės atstovas prisipažino, kad 

dažnai nežino, ką reikia rašyti – k ar t, g ar d. Dabar 

tokių nesusigaudymo atvejų nepastebėta. 

J. Otrębskis, P. U. Dinis priebalsių t, d virtimą į k, 

g taip pat laiko jotvingiška ypatybe (Otrębski, 1958, 

357; Dini, 2000, 219 ir lit.). Z. Zinkevičius šiuo 

klausimu aiškesnės nuomonės neturi (Zinkevičius, 

1966, 140). Kaip bebūtų aiškinama tokio painiojimo 

kilmė, reikia manyti, kad jis yra senas. Jo senumą 

rodo tai, kad priebalsiai k, g tariami ten, kur turėtų 

būti dzūkuojama. Pvz.: ․r․ benαi girv․lы․ „arė bernai 

dirvelę“, m·ki․nα „motina“, akdav․ „atidavė“, 

k·ltαs „tiltas“, ž·gis „žodis“, giẽvαs „Dievas“ ir kt. 

Vadinasi, priebalsių k, g tarimas vietoj laukiamų c, dz 

turi būti senesnis už antrosios dzūkavimo ypatybės 

atsiradimą. 

Kalbant apie dzūkavimą, iš dabartinių įrašų galima 

pastebėti, kad pirmoji dzūkavimo ypatybė tarmiškai 

kalbančių žmonių išlaikyta visai nuosekliai. Pvz.: 

st․cαs „stačias“, ʒåũksmαs „džiaugsmas“, cà „čia“ ir 

pan. Antroji dzūkavimo ypatybė čia gerokai silpnesnė, 

nes neretai tariami junginiai ti, ti·, tie, di, di·, die 

vietoj laukiamų ci, ci․, cie, dzi, dzi·, dzie. Pvz.: te, 

mαitnɔ․ „maitino“, tkrαs „tikras“, stat·bα „statyba“, 

dektnẹ․ „degtinė“, d·gɔ․ „dygo“, gidi ir kt. 

Dzūkavimo požiūriu sunkoka vertinti bendraties 

priesagą -t. Kai vartojamos ilgosios bendraties formos, 

dzūkavimas aiškus. Pvz.: pasá․rcie „pašerti“, 

sak·cie „sakyti“, d·rpcei „dirbti“, lá․ukcei „laukti“ 

ir kt. Jei vartojama trumpoji bendraties forma, paskutinis 

priebalsis dažnai tariamas labai neaiškiai, tarsi 

„praryjamas“. Pvz.: apraš·(t) „aprašyti“, gan·(t) 

„ganyti“, vš(t) „vežti“, dab·(t) „saugoti, prižiūrėti“. 

Jei trumpoji bendraties forma ištariama aiškiai, gale 

gali būti ir dzūkuojama, ir nedzūkuojama – sak·c 

ir sak·t „sakyti“. Neaiškus bendraties priesagos -t 

tarimas pastebimas ir daugelyje kitų pietų aukštaičių 

šnektų. 

Problemiškesnis priebalsio j nebuvimas įvardžiuose 

s „jis“, · „jį“, · „ji“. Plg. aplik · „aplink jį“, in‿· 

„į jį“. Įvardžio formos s „jis“, · „jį“ pietų aukštaičių 

tarmėje vartojamos labai plačiai. Rečiau vartojama 

moteriškosios giminės forma · „ji“. Čia tikriausiai 

išlaikytos senosios šio įvardžio formos be pradinio 

priebalsio j (plg. lot. is, got. is). Nelabai įmanomas 

Žaneta MARKEVIČIENĖ


kitas kelias – priebalsio j nukritimas. Ašãšninkų 

šnektoje priebalsį j prieš balsius i, i· žodžio pradžioje 

labai mėgstama pridėti, o ne numesti. Pvz.: šmetẹ․ 

„išmetė“, isirikɔ․m „išsirinkome“, ·lgαs „ilgas“, ir 

„ir“, iž „iš“ ir kt. Formų s „jis“, · „jį“, · „ji“ senumą 

rodytų ir tai, kad jos vartojamos dviejuose nesusisiekiančiuose 

arealuose: pietų aukštaičių tarmėje ir rytų 

aukštaičių vilniškių patarmės rytuose (pavyzdžiui, 

apie Adùtiškį). Lietuvių kalboje iš įvardžio s „jis“ 

pasidaryti vilniškių rodomieji įvardžiai tαs „štas“, 

it· „šità“ (Zinkevičius, 1966, 317–318), jungtukas 

idant. Kartais vienaskaitos vardininko formos pavyzdžiu 

priebalsis j numetamas ir kituose linksniuose. 

Pvz., i·s „jos“, kad‿ǽ․m „kad jam“ (Ašãšninkai), 

per‿iúos „pas juos“ (Svrkos) ir kt. 

Pietų aukštaičiai ir rytų aukštaičiai vilniškiai 

yra išlaikę ir asmeninio įvardžio mẽs senąją formą 

mès. 

Galima manyti, kad pietų aukštaičiai yra turėję 

po du skirtingus prieveiksmius (ar jungtukus): kab ir 

kaip „kaip“, teb ir teip „taip“. Plg. kab‿àš „kaip aš“, 

kab‿atl·ks „kaip atlėks“, tb at․jɔ․m „taip atėjome“, 

bet kaip·s „kaip“, teip·s „taip“ (Ašãšninkai). 

Gerai žinoma, kad lietuvių kalboje nemėgstamas 

hiatas. Bet kauniškiai ir pietų aukštaičiai hiatų prisidaro 

būtojo kartinio laiko veiksmažodžių trečiojo 

asmens kamieno ir galūnės sandūroje. Pvz.: bùɔ․ 

„buvo“, važ․ɔ․ „važiavo“, kel․ɔ․ „keliavo“ ir pan. 

Ašãšninkuose toks priebalsio v išmetimas yra beveik 

visuotinis. 

Nuosekliai kietinami priebalsiai b, p, v, m prieš ė. 

Pvz.: b·gα „bėga“, l․p․ „lapė“, ùp․ „upė“, v·m․ 

„vėmė“, r·v․ „rovė“ ir pan. 

Žodžio pradžioje vietoj junginių pj, bj ašašninkiečiai 

taria tik minkštuosius , . Pvz.: á․unα „pjauna“, 

sá․unα „spjauna“, ·åu „pjoviau“, åurùs „bjaurus“. 

Tai neretas reiškinys ir kitose pietų aukštaičių 

šnektose. Kartais manoma, kad taip tariama dėl 

rašomosios kalbos įtakos. Vis dėlto taip taria net 

patys seniausi ir net neraštingi šnektos atstovai. Reikia 

manyti, kad tai yra pratęstas priebalsių junginio 

Cj virtimas į . Kitose tarmėse šis kitimas sustojo, 

neapimdamas junginių pj, bj žodžio pradžioje. Pietų 

aukštaičiai visus junginius su j pavertė minkštaisiais 

priebalsiais, tik vėliau padėtį gerokai pakeitė priebalsių 

kietinimas. 

Ašãšninkų ir Kabẽlių šnektų vokalizmas daug 

mažiau skiriasi nuo kitų pietų aukštaičių šnektų. 

Kaip ir daugelis pietvakarinių šnektų, ašašninkiečiai 

balsius o ir ė taria atvirus. Pvz.: d·dẹ․ „dėdė“, k·åu 

„kėliau“, s·kåu „šokau“, z·gαs „žiogas“, s·nαs 

„šonas“ ir kt. 

Pietų aukštaičių tarmės įvairiose šnektose žodžio 

gale nekirčiuoti o ir ė neretai trumpinami iki 

trumpųjų. Ašãšninkuose ir Kabẽliuose jie beveik 

visada išlieka pusilgiai. Tai rodo ir anksčiau pateikti 

pavyzdžiai. 

Literatūra 

Būga K . , 1961, Rinktiniai raštai 3. Vilnius: Valstybinė 

politinės ir mokslinės literatūros leidykla. 

Dini P. U. , 2000, Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: 

Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. 

Grinaveckienė E. , 1961, Nauji dzūkų tarmės tyrinėjimų 

duomenys. – Literatūra ir kalba 5, 603–608. 

Endzelīn (Эндзелин И.), 1911, Славяно–балтийские 

этюды. Харьков: Зильберберг. 

Frenkelis E. , 1969, Baltų kalbos. Vilnius: Mintis. 

Otrębski J. , 1958, Gramatyka języka litewskiego 1. Warszawa: 

Państwowe wydawnictwo naukowe. 

Otrębski J., 1963, Das Jatwingerproblem. – Sprache 9, 

157–167. 

Urbanavičiūtė Ž., 1976, Ašašininkų šnekta. – Mūsų kalba 

6, 20–23. 

Zinkevičius Z. , 1966, Lietuvių dialektologija. Vilnius: 

Mintis. 

Zinkevičius Z., 2006, Lietuvių tarmių kilmė. Vilnius: Lietuvių 

kalbos instituto leidykla. 

Šaltiniai 

ATT I – Markevičienė Ž., Aukštaičių tarmių tekstai 1. 

Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. 

LKT – Grinaveckienė E., Jonaitytė A., Morkūnas K., Vanagienė 

B., Vidugiris A. (sud.), Lietuvių kalbos tarmės. 

Chrestomatija. Vilnius: Mintis, 1970. 

fonetika 

ISSN 1392-8600 

51

52 

Continuing Research on Latvian Syllable Intonations 

Continuing Research on Latvian 

Syllable Intonations 

Dace MARKUS 

Riga Teacher Training and Educational Management Academy 

Imantas 7.linija 1, Riga 

Latvia, LV-1083 

markus@latnet.lv 

Zinny BOND 

Ohio University 

1197 Sunny Hill Dr 

Columbus, OH 43221-2336 

U.S.A. 

The system of syllable intonations is a phenomenon 

related to the definite prosodic system of 

Latvian language: a dialect, the group of the variants, 

the standard language. We know that the difference 

between intonations finds its realization in all long 

syllables. Our aim was to investigate the use of 

Latvian syllable intonations nowadays. The research 

is based on recordings and observations collected by 

Straipsnio autorės tęsia latvių kalbos priegaidžių 

tyrinėjimus. Šio tyrimo sfera – bendrinės latvių 

kalbos priegaidės. Lyginami 2000–2009 m. autorių 

gauti informantų kalbos analizės rezultatai. Kaip 

lyginamoji iliustracija panaudojami ir ankstesniais 

metais kitų autorių pateikti priegaidės tipų apibūdinimai. 

Aprašytas priegaidžių mišimas, neskyrimas ir 

bendrinės latvių kalbos neatitinkanti vartosena. Kartu 

parodomas ir latvių kalbos, kaip valstybinės kalbos, 

vartojimo siaurėjimas lyginant su pirmaisiais 

atgautos valstybinės nepriklausomybės metais. 

Summary 

Santrauka 

Tolesnis latvių kalbos priegaidžių tyrimas 

Tolesnis latvių kalbos priegaidžių 

tyrimas 

the authors in 2000 to 2009. The method used in this 

experiment is an analysis of spectrograms. When the 

recordings were made, the speakers were asked to 

use the standard language. 

Key words: syllable intonation, standard language, 

sporadic and hyper normal syllable intonations. 

Pagrindinės išvados. Latvių kalboje priegaidžių 

vartojimas nėra labai svarbus komunikacijai. Nėra 

labai daug dažnai vartojamų minimaliųjų porų, kurių 

abu nariai skirtųsi tik priegaide. Tariant tokio tipo 

žodžius, rekomenduojama skirti priegaides. Vieno 

individo kalboje galima išgirsti ir daugiau negu tris 

priegaides, bet kai kurios jų yra sporadinės. Galima 

išgirsti ir hipernormalių priegaidžių. Dažniausiai joms 

būdingas hipernormalus tęsimas, nes kalbėtojas suvokia, 

kad tęstinė priegaidė yra norminė, bet jo gimtojoje 

tarmėje jos nėra. 

Esminiai žodžiai: priegaidė, norminė tartis, sporadinės 

ir hipernormalios priegaidės. 

Dace MARKUS, Zinny BOND


The system of syllable intonations is a phenomenon 

related to the definite prosodic system of 

Latvian language: a dialect, the group of the variants, 

the standard language. We know that the difference 

between intonations finds its realization in all long 

syllables. Our aim was to investigate the use of 

Latvian syllable intonations nowadays. The research 

is based on recordings and observations collected by 

the authors in 2000 to 2009. The method used in this 

experiment is an analysis of spectrograms. When the 

recordings were made, the speakers were asked to 

use the standard language. 

Usually, the intonations of the Latvian language 

syllable prove to be the most conservative phonetic 

feature that is preserved in the speech even when the 

dialect speakers have mastered the phonetic features 

characteristic to the Latvian standard language. This 

type of phenomenon could also be observed when 

the students of University of Latvia and Riga Teacher 

Training and Educational Management Academy 

were speaking – even when they were studying to become 

specialists or teachers of the Latvian language. 

We have carried out several researches before on the 

phonetic features of the Latvian language, the use of 

the language and its change. It needs to be mentioned 

in the introductory part of the paper that even though 

the linguists of the Latvian language often emphasise 

the importance of the use of syllable intonations, I 

did not have to master the use of syllable intonations 

during the years of my studies from 1969 to 1974 

despite the fact that I was a student of the Faculty 

of Philology. 

The mix of syllable intonations is encouraged 

by other factors during the last years. After Latvia 

regained its independence, many speakers of other 

native languages began to study Latvian intensely. 

This was encouraged by the fact that Latvian became 

a state language in the country and a precondition 

for taking certain positions and professions that demanded 

the knowledge of the language on a certain 

level. Many people of other nationalities residing in 

Latvia began speaking Latvian without paying any 

attention to the variations of syllable intonations. 

Thus, for example, we have written on the relatively 

monotone syllable intonation that is used by the 

native Russian speakers living in Latvia when they 

speak Latvian. This intonation resembles a prolonged 

falling syllable intonation in Latvian. 

In 2000 we came to the conclusion that “The use 

of different syllable intonations does not affect to 

a large extent the understanding of word meanings 

because there are not so many minimal pairs of frequently 

used words. For these reasons the speakers of 

Latvian as the second language do not strongly feel 

the reason for differentiating the syllable intonations 

in everyday communication” (Markus, 2000, 11). 

Somewhat later, we can find an article called 

“Genuine Latvian Pronunciation – a Feature of Identity” 

published in the symposium of thesis from the 

conference “Baltic Studies” (2005) that says: „This 

issue has become especially urgent due to increasingly 

intensive studying of the Latvian in the schools 

with the Russian language of instruction; people of 

different nationalities more use the Latvian language 

as the state language in enterprises, more often we 

can hear the Latvian language in communication” 

(Markus, 2005, 57). 

It is true, though, as proved by the year 2009 

that the situation concerning the use of the Latvian 

language is not so bright as it was during the first 

years when the independence of the country was 

regained. Yes, we can say that the graduators of the 

secondary schools do know the state language rather 

well and considerably better than during the soviet 

regime, however, the use of the language on everyday 

basis has decreased. This is largely influenced 

by the private business over which the Law on the 

State Language has little power as well as the mistaken 

flexibility of Latvians themselves when using 

languages that does not foster the use of the Latvian 

language. The mastery of the Latvian language by 

all means is still important in governmental institutions 

and enterprises, however, job advertisements 

often demand the knowledge of Russian. Common 

syllabi, joint international projects with other countries 

encourage learning of languages and exchange 

of experience. However, there are also many tertiary 

institutions that offer courses only in Russian thus 

excluding those students (along with the possibility to 

master the particular profession) who had not chosen 

to study Russian at school. Additionally, it could result 

in Latvian being excluded from a certain area of 

economic activity in Latvia, for instance, aviation. 

The results of our observations and investigations 

show that still, the use of syllable intonations is 

not the determinant in communication. In 2009 the 

official syllable intonation system in the standard 

literary Latvian language overall is the same as it 

has been during the times when other articles have 

been published. Officially, there are two normative 

systems: 

1. With three syllable intonations (falling, level 

or drawling, broken); 

2. With two syllable intonations (level or drawling 

is obligatory, the second one is that not 

drawled – falling or broken). 

fonetika 

ISSN 1392-8600 

53

54 


Let us have a look at some conclusions by other 

authors as concerns the character of the Latvian 

language syllable intonations that Professor Dzintra 

Bonda and I have together collected. 

Phonetic Characterization of intonations (Ekblom, 

1933): 

− Syllables with level tone are somewhat longer 

than syllables with falling tone. Syllables with 

broken tone are shortest. 

− Typical pitch contour for level tone shows 

short rise at beginning; falling tone is characterized 

by a rapid fall; broken tone rises and 

then also shows a rapid fall, with laryngealization 

or glottal stop in middle of syllable. 

Phonetic Characterization of intonations (Laua, 

1969): 

− Level tone: pitch either rises slightly or remains 

level. 

− Falling tone: characterized by a rapid pitch 

fall. 

− Broken tone: pitch rises at the beginning of 

a syllable; then there is irregular phonation or 

a glottal stop; finally, pitch may fall, rise, or 

remain level. 

Phonetic Characterization of intonations (Karins, 

1996): 

− No cross-speaker agreement about durational 

relationships. 

− Level tone is characterized by level or rising 

fundamental frequency. 

− Falling tone fundamental frequency rises at 

beginning of syllable and then drops sharply. 

− Broken tone is similar to falling tone; on 

occasion laryngealization is present. Lehiste 

(1972) reported that 90% of syllables showed 

change in mode of phonation. 

Observations carried out during the recent years 

show that a large part of the society lacks a system 

in using syllable intonations in the Latvian language 

(proved by the utterances of the speakers of various 

dialects when using the standard language, Latvian 

spoken by the inhabitants with a different native 

language). One part of the speakers use syllable 

intonations only in the minimal pairs when the meanings 

of the words need to be deciphered; one third 

constantly speaks with the differentiation of two syllable 

intonations (the opposition between level and 

falling intonation prevails, however, other cases can 

be heard too); there are only a few people using all 

three standard syllable intonations. Even when one of 

the users of three syllable intonations was recorded 

and later analysed (Latvian linguist Rasma Grīsle), 


we came to a conclusion together that the informant 

was hesitating between the use of level and falling 

intonation and sometimes the pronunciation of the 

broken intonation sounded softer without the sharp 

glottalisation that was expected. Also, 2009 year 

student Līga Meire has studied the use of syllable 

intonations in standard Latvian in her bachelor thesis. 

She has come to a conclusion that the level segments 

have been pronounced in a longer way, whereas the 

broken intonation more resembles a rising and then 

falling intonation; in cases when the break has been 

auditory registered, oscillograms do not show any 

signs of glottalisation (see Meire, 2009, 58). 

The mixture of syllable intonation continues; 

moreover, levelling is taking place. It is also influenced 

by the fact that there is no ordinary attitude 

between the systems of the syllable intonations of 

a dialect and the standard language; also the native 

speakers of other languages do not know how to apply 

the intonations. 

We also have to bear in mind that the rules for the 

usage of syllable intonations are not observed when 

singing either (except for ethnographical singing). 

The first conclusion: Overall the use of Latvian 

language syllable intonation is not too significant 

for mutual communication; it can even not be considered 

obligatory. It would be recommendable to 

differentiate syllable intonations in minimal pairs 

where due to an inappropriate use a misunderstanding 

or incomplete comprehension could arise. For 

instance, if syllable intonations are not differentiated 

in the following pairs of words [zãle] ‘hall’, [zàle] 

‘grass; herb’; [lùoks] ‘shaft-bow’, [luõks] ‘green part 

of onion’, [luôks(-gs)] ‘window’ etc., it could lead to 

a disturbance of precise communication. 

A completely new chapter in our research history 

was begun when one doctor of philology and associate 

professor declared that there are four syllable intonations 

in her speech. As a child, the linguist used to live 

in Suntazi, that is, on the mid-dialect territory with a 

close transition to the high Latvian. The father was an 

inhabitant of Suntazi, while the mother – a speaker 

of Selonian variants. The informant experienced 

the biggest influence from the father’s language. In 

both languages there are cases when a level or drawn 

intonation encountered in a non-stressed word becomes 

falling in a stressed position. Apart from this 

phenomenon the informant also speaks an expectedly 

clear level or drawn intonation, clear falling intonation, 

slight broken intonation and even a rising intonation, 

which is obviously inherited from her mother. 

In the first experiment we asked her to pronounce 

some words we had prepared waiting for 



Figure 1 

different syllable intonations. The analysis of both 

oscillograms and spectrograms registered the same 

Figure 1 

information that the invited experts – rising syllable 

intonation was not used in any of the examples. 

Figure 1. Kur tas grābeklis palicis? 

Figure 2. Grābeklim izkrituši zari 

Kur tas grbeklis palicis? 

During the second experiment we asked the doctor 

of philology to include words that, according to her, 

would certainly show the rising syllable intonation 

(see Figures). 

Kur tas grbeklis palicis? 

Figure 2 

Grbeklim izkrituši zari 

Figure 2 

Grbeklim izkrituši zari 

fonetika 

ISSN 1392-8600 

55

56 


Figure 3 

Figure 3 

Figure 3. grābeklis (level intensity and pitch) 

Figure 4. grābeklis (level intensity and pitch) 


grbeklis (level intensity and pitch) 


Figure 4 

Figure 4 





Figure 5. Velk piecas ādas pār galvu 

Figure 6. Velk piecas ādas pār galvu (falling pitch, level intensity) 

Figure 5 

Velk piecas das pr galvu 

Figure 5 fonetika 

Velk piecas das pr galvu 

Figure 6 

Velk piecas das pr galvu (falling pitch, level intensity) 

Figure 6 

Velk piecas das pr galvu (falling pitch, level intensity) 

ISSN 1392-8600 

57

58 


Figure 7. Ādas iekaisums ir neliels 

Figure 8. Ādas iekaisums ir neliels (rising pitch and intensity) 


Figure 7 

das iekaisums ir neliels 

Figure 7 

das iekaisums ir neliels 

Figure 8 

das iekaisums ir neliels (rising pitch and intensity) 

Figure 8 

das iekaisums ir neliels (rising pitch and intensity) 



Figure 9. Krīt mīksts sniegs 

Figure 10. Krīt mīksts sniegs (level tone and intensity) 

fonetika 

Figure 9 

Krt mksts sniegs 

Figure 9 

Krt mksts sniegs 

Figure 10 

Krt mksts sniegs (level tone and intensity) 

Figure 10 

Krt mksts sniegs (level tone and intensity) 

ISSN 1392-8600 

59

60 


Figure 11. Mīksts, mīksts kamolītis 

Figure 12. Mīksts, mīksts kamolītis (rising pitch and intensity) 

Mksts, mksts kamoltis 

Figure 11 


Figure 11 

Mksts, mksts kamoltis 

Figure 12 

Mksts, mksts kamoltis (rising pitch and intensity) 

Figure 12 

Mksts, mksts kamoltis (rising pitch and intensity) 



When acoustic analysis was done we become 

convinced that according to the intensity and the 

pitch curves the rise in the syllables that we were 

interested in could not be found in the most part of 

examples. The rising feature was only showed by the 

intensity and especially by the pitch in too examples 

(see Figure 8 and 12). 

Syllable intonations in informant’s speech are not 

very stable, they may vary, are spontaneous, influenced 

by stress and emotionally; the rising intonation 

is characterized as sporadic. 

The second conclusion: It is possible to hear 

that individual Latvians use not only three but even 

more intonations; it has to be noted though that their 

application is sporadic. 

When addressing an audience in a formal way, for 

instance, when lecturing or reporting, the use of hyper 

normal intonations can be observed in speeches of 

both the pupils of the senior forms as well as certified 

philologists and teachers. This is more characteristic 

to the speakers using the deeply Latgallian subdialects 

containing the opposition of falling and broken 

intonations in their prosodic system. Obviously, the 

speakers reckon that the broken syllable intonation is 

too frequent in their speech therefore they try to avoid 

it by using too level intonation. This kind of levelling 

could be heard not only when the informants were 

speaking standard Latvian but even when we were 

listening to their conversations in dialects. Many 

times the use of intonations was not stable. 

The third conclusion: Use of hyper normal level 

intonation can be heard even in those cases when the 

speaker realises that there is no level intonation in his 

or her own dialect but he or she still tries to prolong 

the pronunciation. 

We intend to examine intonations as used by 

young speakers, too in order to get some ideas about 

the future of the system of syllable intonations. 

References 

Ābele A., 1923, Par stieptās intonācijas pāreju krītošā. 

– Filologu biedrības raksti 3, Rīga, 40–42. 

Ekblom R., 1933, Die Lettischen Akzentarten: Eine Experimental-phonetische 

Untersuchung. Uppsala: 

Almqvist&Wiksells. 

Karins A. K., 1996, The Prosodic Structure of Latvian. A 

Dissertation. Philadelphia: University of Pennsylvania. 

IRCS Report 96–15. 

Laua A., 1969, Latviešu literārās valodas fonētika. Rīga: 

Zvaigzne. 

Markus D., 2000, Some Prosodic Features in Latvian as 

a Second Language Acquisition. – Valoda 2000. 

Daugavpils: DPU izdevniecība Saule, 11–15. 

Markus D., Jezupova A., 2005, Genuine Latvian Pronunciation 

– a Feature of Identity. – The Baltic way in 

Europe. Revolution and Evolution. 6th Conference 

on Baltic Studies in Europe. Valmiera, Latvia, June 

17–19, 57. 

Meire L., 2009, Latviešu literārās valodas intonāciju akustisks 

raksturojums. Bakalaura darbs. Rīga: LU. 

fonetika 

ISSN 1392-8600 

61

62 

Dvibalsių ie, uo vienbalsinimo tendencijos periferinėse 

Varanavo šnektose 

Dvibalsių ie, uo vienbalsinimo 

tendencijos periferinėse 


Nijolė TUOMIENĖ 




vijole@lki.lt 

Straipsnyje sinchroniniu požiūriu nagrinėjama 

dvibalsių ie, uo vienbalsinimo problema pietų aukštaičių 

patarmei priklausančiose periferinėse Varanãvo 

apylinkių šnektose (Gardino sr., Baltarusija). Tyrimų 

rezultatai lyginami su pakraštinėmis didžiojo lietuvių 

kalbos ploto pietų bei rytų aukštaičių šnektomis. 

Dvibalsių ie, uo vienbalsinimas – nesenas reiškinys, 

pastebimas šnektose, kontaktuojančiuose su rytų 

slavų kalbomis. Dėl šių kalbų įtakos ir vidinės šnektų 

raidos trumpėja ilgieji balsiai. Dėl ilgųjų balsių trumpėjimo 

pakito balsių kokybė. Daug intensyviau šis 

procesas vyko lietuvių kalbos salose Baltarusijoje. 

Varanãvo šnektų dvibalsių ie, uo vienbalsinimas 

tampa visuotinis. Sveikus garsus retais atvejais ištaria 

The article presents a synchronic analysis of 

monophthongization of the diphthongs ie and uo in 

the peripheral subdialects of South High Lithuanian. 

The subdialects are spoken in Varanavas district of 

Gardinas region in Belarus. Findings of the analysis 

are compared with the data from other subdialects 

of South High Lithuanian which are spoken in the 

main area of the language. 

Monophthongization of the diphthongs ie and uo 

is a relatively recent phenomenon observed in those 

subdialects which get in contact with eastern Slavic 

languages. As a consequence of language contact and 

dialect internal changes, long vowels become shorter 

which, in its turn, affects certain qualitative features 

of the vowels. In the Lithuanian-spoken areas of 

Belarus, this process has been much more intense 

than elsewhere. Moreover, monophthongization of 

the diphthongs ie and uo has become a regular change 

in the subdialects of Varanavas district. The pronun- 

Santrauka 

Summary 

Monophthongization tendencies of the diphthongs ie 

and uo in the peripheral subdialects of Varanavas 

Monophthongization tendencies 

of the diphthongs ie and uo in 

the peripheral subdialects of 

Varanavas 

tik seniausioji karta. Kitų atstovų kalboje kirčiuoti 

ir nekirčiuoti dvibalsiai vienbalsinami beveik sistemingai. 

Rytinė ir vakarinė Varanãvo rajono dalys slavėjo 

skirtingais tempais. Vienbalsinimo pasekmės 

nevienodos. Rytinėje dalyje lietuvių kalba išliko 

mažiau kompaktiška, pradėjo greičiau irti. Vakarinėje 

– atvirkščiai, tad čia ie, uo dažnai išlaikomi sveiki. 

Naujieji balsiai rytinėje dalyje yra gerokai įtemptesni 

(kirčiuoti ir nekirčiuoti tariami i·, u·) nei vakarinėje. 

Šnektose fiksuojama priegaidžių defonologizacija. 

Esminiai žodžiai: periferinė šnekta, dvibalsių 

vienbalsinimas, kalbų sąveika, balsių kokybės ir 

kiekybės kitimas, priegaidžių defonologizacija. 

ciation of the full form of the diphthongs is seldom 

retained by the speakers of the older generation, while 

other speakers monophthongize both stressed and 

unstressed diphthongs almost systematically. 

The process of Slavicization in the eastern and 

western parts of Varanavas district has been rather 

uneven. Thus the outcomes of monophthongization 

also vary. While in the eastern part of the district the 

Lithuanian language has become less compact and 

started disintegrating, subdialects surviving in the 

western part often retain the full form of ie and uo. 

The newly emerging vowels in the eastern part are 

more tense than in the western part – pronounced 

as i·, u· in both stressed and unstressed positions. 

The discussed subdialects are also characterized by 

pitch levelling. 

Key words: peripheral subdialect, monophthongization 

of diphthongs, language contact, change of 

vowel quality and quantity, pitch levelling. 

Nijolė TUOMIENĖ


1. Įvadinės pastabos 

Pastaraisiais metais atidžiau tiriami lietuvių kalbos 

tarmių paribio su slavais plotai. Šiuolaikiniais 

naujoviškais metodais analizuojama dialektologinė 

medžiaga leidžia atrasti nepastebėtų arba laikytų 

nereikšmingais dalykų. Naujausi sociolingvistiniai 

tyrimai fiksuoja pasikeitusią kalbinę situaciją: aprašomi 

niveliacijos procesai, vykstantys pirmiausia 

fonetikos, leksikos srityse, kadangi tai labiausiai 

kintančios kalbos sritys, kurios geba gyvai reaguoti 

į ekstralingvitinius dalykus (plg. Vidugiris, 2004, 

66–122; Trumpa, 2005, 325–340). 

Ilgalaikis slavų (lenkų, ypač baltarusių) dialektų 

artumas vienaip ar kitaip veikia lietuvių šnektų 

struktūrą: rytų aukštaičių vilniškių šnektose varijuoja 

garsynas (ė, o diftongizacija), fiksuojamos kirčiavimo 

inovacijos (žr. Mikulėnienė, Morkūnas, 1997, 

10; Markevičienė, 1999, 21; Urbanavičienė, 2006a, 

219–231; 2006b, 461–471), o pietų aukštaičių pietryčių 

ir pietvakarių pakraščių šnektose, be minėtų 

fonetikos ir akcentologijos kitimų, fiksuojama įvairių 

slaviškos kilmės morfemų bei skolinių (Leskauskaitė, 

2006b, 391–402). 

Daug sudėtingesnė situacija susiklostė dabartinio 

Lietuvos etnografinio ploto lietuvių šnektose Baltarusijoje 

– Gervčiai (Ãstravo r., Gadino sr.); Laznai 

(Vijõs r.); Benekáinys, Armõniškės, Ramaškónys, 

Ródūnia, Žirmnai, Asavà, Pelesà, (Varanãvo r.); 

Ãpsas (Vdžių r., Vtebsko sr.) pasižymi tokia specifika: 

vykstanti ir stiprėjanti lietuvių ir slavų kalbų 

sąveika rodo, kurie lietuvių kalbos elementai jau 

pasidavė ar pasiduoda slavų kalbų įtakai, o kurie 

lieka atsparesni. Dauguma šių izoliuotų šnektų yra 

smarkiai susiaurėjusios teritoriškai, o kai kurios iš 

jų – tėra kadaise plačiai skambėjusios lietuvių kalbos 

likučiai. Nutrūkus kalbiniams ryšiams su didžiojo 

lietuvių kalbos ploto tarmėmis, mažesnėse lietuvių 

ir gudų bilingvizmo salelėse baigia įsigalėti arba jau 

įsigalėjo baltarusių kalbos atmaina 1 , kuri dažnai inicijuoja 

vienokį ar kitokį kalbos kitimo postūmį (plačiau 

žr. Tuomienė, 2006, 161–172; 2008, 15–80). 

Šio tyrimo tikslas – sinchroniniu požiūriu aprašyti 

už Lietuvos teritorijos ribų esančio pietų aukštaičių 

patarmės tęsinio – Varanãvo apylinkių šnektų 

(Ramaškoni, Ródūnios, Žirmnų ir Plkių) vieną 

fonetikos reiškinį: dvibalsių ie, uo vienbalsinimo 

tendenciją. Tyrimų rezultatus palyginti su didžiojo 

lietuvių kalbos ploto pakraštinėmis pietų aukštaičių 

1 Ši baltarusių kalba kitaip vietinių lietuvių dar vadinama gudų 

kalba, o vietinių baltarusių, lenkų – paprastąja (проста мова, 

па-просту, prosty język, po prostemu) vietine kalba (тутэйша 

мова). 

šnektomis. Medžiaga rinkta iš asmeninės autorės fonotekos, 

iš Lietuvių kalbos instituto Tarmių archyve 

saugomų įrašų ir transkribuotų rankraštinių tekstų, iš 

spausdintų tarmių tekstų rinkinių. 

2. Dvibalsių ie, uo interpretacijos 

problema 

Lietuvių kalbos garsus ie, uo kalbininkai apibūdina 

gana įvairiai. Dėl jų priskyrimo dvigarsinių 

ar balsinių fonemų klasei mokslininkų dar ir dabar 

nemažai diskutuojama. 

Tradiciškai ie, uo priskiriami dvigarsių klasei ir 

vadinami sutaptiniais dvibalsiais (LKG, 1965, 57, 

59; Pakerys, 2003, 118; Garšva, 2005, 54–58; ir 

kt.). Tarmių fonetikos bei fonologijos tyrėjai šiuos 

garsus apibūdina kaip nepastovios artikuliacijos, 

įtraukia į ilgųjų balsių fonemų sistemas, priskirdami 

jiems diferencinį požymį kintamasis (Girdenis, 2003, 

102–103; Leskauskaitė, 2004, 44; Bacevičiūtė, 2004, 

141; ir kt.). 

Šiuolaikinių tarmių fonetikos ir fonologijos tyrėjų 

teigimu, šie garsai iš tikrųjų yra labai nepastovios 

artikuliacijos, jų segmentavimas per daug sudėtingas, 

kad galima būtų išskirti tik dvi garso dalis ir kalbėti 

apie juos kaip apie dvibalsius (Bacevičiūtė, 2002, 5). 

Jau vien iš klausos galima išskirti po tris aiškesnes 

garso dalis – ie atveju i·, ir æ; uo atveju – u·, ɔ ir a. 

Taigi fonetikai ir fonologai formaliai šių garsų neskaido 

į du dėmenis kaip sudėtinių dvibalsių, lietuvių 

kalbotyroje dabar siūlomas vis plačiau prigyjantis 

poliftongo terminas (Girdenis, 2003, 103; DLKG, 

2006, 22; Bacevičiūtė, 2002, 5; Leskauskaitė 2004, 

44–45). 

Tačiau šiame straipsnyje dar laikomasi tradicinio 

jų priskyrimo dvigarsių klasei ir vartojamas dvibalsio 

terminas. Dėl šių dviejų pagrindinių priežasčių: 

1) izoliuotų periferinių Varanãvo šnektų, priklausančių 

pietų aukštaičių patarmei garsai ie, uo nėra tiek 

problematiški, kiek kitose didžiojo lietuvių kalbos 

ploto tarmėse – t. y. čia šie garsai nevirsta redukuotais 

ı, υ, kaip šiaurės panevėžiškių ar kupiškėnų šnektose 

skiemenyse prieš kirčiuotąjį, pvz.: gıd· ‘giedoti’, 

pυdẽ·lis ‘puodelis’ (Zinkevičius, 1966, 87–88); 

arba dažniausiai pusilgiai e, a, kaip rytų aukštaičių 

uteniškių vakarinėse šnektose, pvz., nekirčiuotame 

skiemenyje: a.ba.l·s ‘obuolys’, pen.lis ‘pienelis’ 

(žr. Markevičienė, 1999, 13–14 ) ir pan.; 

2) šnektos garsų tyrimas daugiausia atliktas 

stebėjimo, empirinių įrašų klausymo metodais, 

nėra pagrįstas eksperimentiniais metodais (plg. 

Bacevičiūtė, 2002, 5–17; 2004; Leskauskaitė, 2000, 

83–93; 2004). 

fonetika 

ISSN 1392-8600 

63

64 



Be to, šnektų įrašuose vienur ie, uo linkstama priartinti 

prie monoftongų – aiškiai ištariami i·, u· (ypač 

Ramaškoni kaimo apylinkėse), o kitur – dažniausia 

girdėti diftongoidai i e , u o arba i e, u o (Ródūnios, 

Žirmnų ir Plkių apylinkėse), o kartais ir visai sveiki. 

Šiuos garsus linkstama vienbalsinti tiek kirčiuotoje, 

tiek nekirčiuotoje pozicijoje. 

3. Pietrytinių pietų aukštaičių 

pakraščių ie, uo 

Atskirose aukštaičių tarmėse ie, uo tarimas svyruoja 

– nuo iẹ, uọ (pabaiga siaura) iki ua, iæ (pabaiga 

plati). Įvairūs mokslo darbai rodo, kad siauresnis 

tarimas daugiau būdingas lietuvių kalbos ploto vakarams, 

platesnis – rytams. Žemaičiai čia taria visai 

kitokius garsus (žr. Zinkevičius, 1966, 84–86). 

Dialektologinėje literatūroje teigiama, kad pietų 

aukštaičiai garsus ie, uo iš esmės ištaria sveikus 

(Zinkevičius, 1966, 86; LKA II, 77–78; Markevičienė, 

1999, 30; LKTCh, 2004, 29; ir kt.). Bent jau 

kirčiuotuose negaliniuose skiemenyse. Šį teiginį 

patvirtina pastaruoju metu išleisti pietų aukštaičių 

šnektų tekstų rinkiniai – pakitę ie, uo čia fiksuojami 

itin retai (Markevičienė, 1999; Leskauskaitė, 2006a). 

Jų tarimas ir transkripcija primena bendrinę lietuvių 

kalbą, pavyzdžiui: 

a) kirčiuotame daiktavardžių kamiene: t·vas 

àtneša šinu. 2 ; p·lnu. l·kšti. úogu.; atsguli an‿suõlɔ 

gr·no.; mànɔ dúona užmαiš·ta dziẽškɔ; αkit anà 

klúonαn mànɔ (Markevičienė, 1999, 170–174); 

b) uždaroje kirčiuotoje galūnėje ie (išlaikytos i 

kamieno daiktavardžių vns. kilmininko galūnės): 

akiẽs, aviẽs, naktiẽs, pirtiẽs, žuviẽs (žr. Leskauskaitė, 

2005a, 266); 

c) atviroje galūnėje kirčiuotas uo (išlaikytas priebalsinio 

kamieno vns. vardininkas): akmuõ 3 , ruduõ, 

sesuõ, piemuõ, tešmuõ, vanduõ (žr. Leskauskaitė, 

2005b, 90–91, 97–98); 

d) uždaroje galūnėje (būsimojo laiko trečiojo 

asmens veiksmažodžiai): iš‿ku šùnes ló·je, iš‿t· 

svõ·tαi atvauõs; p·mo.t. gardèsɔ ku.sn·ɔ neduõs; 

bú·davɔ, mɔ·ùtẹ sukviẽs mùs prie‿p·åus (žr. 

Markevičienė, 1999, 179, 180, 185). 

2 Pavyzdžiai pateikiami su autentiška tekstų autorių transkripcija. 

3 Daugelyje pietų aukštaičių šnektų senoji priebalsinio kamieno 

vns. vardininko galūnė -uo tariama su pridėtiniu j arba neskiemeniniu 

(piemuõ, vanduõ; plg. Tuomienė, 2002, 96–97; Leskauskaitė 

2005b, 92). Tačiau renkant medžiagą straipsniui, tokių atvejų 

įvairiuose šaltiniuose rasta labai nedaug. Galima matyti, kad 

dabartinėse pietų aukštaičių šnektose išlaikyta galūnė -uo dažniau 

tariama be pridėtinio j ar . 



Tačiau yra keletas darbų iš atskirų pakraštinių 

pietų aukštaičių šnektų su neišsamiom pastabom 

apie garsų ie, uo monoftongizacijos atvejus. Dažniausiai 

šis fonetinis reiškinys fiksuojamas pietvakarinio 

Lietuvos paribio šnektose (pakraštinės 

Kãpčiamiesčio, Veisiej, Kučinų šnektos; plačiau 

žr. Leskauskaitė, 2006b, 396), kiek retesni atvejai 

užrašyti gretimose pietinėse šnektose (Léipalingio, 

Lipninų, Macẽvičių). Pavyzdžiui, čia ištariama 

taip: du· o na, ši. e na., ni. e ka., vi· e nas ir ie, uo čia retai 

priartėja prie pusilgių i., u., dar rečiau – prie ilgų i·, 

u·. Daroma išvada, kad monoftongizacijos reiškinys 

minėtose apylinkėse yra fakultatyvaus pobūdžio 

(Leskauskaitė, 2004, 72–73). 

4. Periferinių Varanãvo šnektų ie, uo 

Dabartinėse periferinėse pietų aukštaičių šnektose, 

esančiose už Lietuvos ribų, situacija kitokia. 

Dvibalsių ie, uo vienbalsinimo reiškinys tiriamose 

teritorijose pastebėtas seniai (žr. Šukys, 1960, 178; 

Zinkevičius, 1966, 87), bet išsamiau nėra nagrinėtas. 

Lietuvių kalbos atlaso (LKA II) rytinės Varanãvo 

rajono dalies šnektų fonetikos ypatybių komentaruose 

kaip didžiausias punktas dažniausiai nurodomas 

parapijos centras – Armõniškės. Į bažnytkaimio 

apylinkes įeina keli išsibarstę buvę lietuviški kaimai: 

Dažininkai, Stilgnai, Navasdai, Ramaškónys, 

Dainavà, Tùsamonys, Stanšiai, Bilia, Bielinai, 

(plačiau žr. Tuomienė, 2008, 16–19). Lietuvių kalbos 

atlase taip pat nurodoma, kad dar 1938 metais lietuvių 

kalbos ploto pietrytinius pakraščius ir periferines 

tarmes tyrę kalbininkai N. Grigas, J. Senkus ir E. 

Samaniūtė-Otrembskienė pastebėjo, kad čia „uo 

ir ie taria kaip ū, y, o kartais ir ė taria kaip ie. Tas 

ypatybes pastebėjome tik senių kalboje ir jos nėra 

tokios tvirtos, dažnai girdėdavom ir nukrypimus“ 

(LKA II, 77, 126 išnaša). 

1959 m. Ramaškonių apylinkėse Atlasui medžiagą 

rinkusio J. Šukio teigimu, dvibalsius ie, uo (kirčiuotus 

ir nekirčiuotus) išlaiko tik senosios kartos atstovai, 

o jaunesniosios kartos – juos daugiau ar mažiau 

vienbalsina, taria i·, u·, pvz.: jú·kas ‘juokas’, p·nas, 

‘pienas’, ki.m. ‘kieme’, vu.gá.u ‘uogauti’ (Šukys, 

1960, 178). 

Vėlesni – E. Grinaveckienės, A. Vidugirio, V. Čekmono, 

L. Grumadienės, K. Garšvos ir tautosakininko 

N. Vėliaus – vadovaujamos ekspedicijos metu (paskutinė 

vyko 1991 m.) įrašyti tekstai rodo, kad garsų 

ie, uo monoftongizacija daug dažnesnė. Sveikus ie, 

uo ištaria tik seniausioji karta. Įdomu tai, kad skirtingus 

dvibalsius tarė žmonės, kurių amžius tesiskyrė 

Nijolė TUOMIENĖ


tik 10–15 metų, pvz.: sveikus ie, uo, tiek kirčiuotus, 

tiek nekirčiuotus tarė 1907 m. Stanšių kaime gimęs 

Boleslovas Sinickas, pvz.: Stanuosna atvažúoʒinẹ 

‘Stanišiuosna (į Stanišius) atvažiuodavo’; lietùviškαi 

ũ·tarыjɔm ‘lietuviškai kalbėjom’; piemenα. gã·nẹ 

‘piemenys ganė’ (žr. Tuomienė, 2008, 192 t. t.). O 

1917 m. Ramaškonių kaime gimusi Zofija Vaišnytė- 

Valickienė dvibalsius ie, uo įvairiose pozicijose jau 

tarė pramaišiui su i, u (rečiau diftongoidus i e , i e; u o , 

u o), pvz.: akmuõ ir akm.; dúo ir dú·, d· o ; penọ 

ir p·nọ; pi e mu. ir pi e m.; važúoji ir važú·ji; ži.mu. 

ir ž.mu. (žr. Tuomienė, 2008, 88 t. t.). 

Dabartinėje paskutinės šnektą vartojančios kartos 

(gimusieji 1928–34 m.) vieno informanto kalboje 

galima išgirsti nemaža formos svyravimo atvejų: įrašuose 

akivaizdžiai girdėti, kad ie, uo monoftongizacijos 

reiškinys yra beveik dėsningas. Rytinės Varanãvo 

rajono dalies šnektose dažniausiai tariama taip: 

a) kirčiuotame žodžio kamiene ie, uo: ʒ·vas 

‘Dievas’, k.mas ‘kiemas’, dú·na ‘duona’, p·nas ‘pienas’, 

š·nas ‘šienas’, v·nas ‘vienas’, ž·du. ‘žiedą’, 

ž·mu. ‘žiemą’; retesni atvejai: dain u . ‘dainuoti’, 

s u .las ‘suolas’, p. o das ‘puodas’, pi.m u . ‘piemuo’, 

sæs u . ‘sesuo’ – diftongoidai čia tariami neaiškiai, 

o kai kurių žodžių reikšmė aiškėja tik iš konteksto, 

pvz., kai sako ‘matåũ. ž·du.’ – neaišku, ką žmogus 

mato: ‘žedą’ ar ‘žỹdą’; 

b) uždaroje kirčiuotoje galūnėje ie (dažniausiai 

išlaikytas i kamieno daiktavardžių vns. kilmininkas): 

av.s ‘avies’, pil.s ‘pilies’, šыrʒ.s ‘širdies’, 

žuv.s ‘žuvies’; vyriausioji karta gale ištaria ir ilgą 

i·: piȓc·s nekú·råu ‘pirties nekūriau’, o kiek jaunesnė 

– pusilgį arba net trumpą i (plačiau žr. Tuomienė, 

2005, 275–284); 

c) atviroje galūnėje kirčiuotas uo (išlaikytas 

priebalsinio kamieno vns. vardininkas): akm. greta 

akm u . ‘akmuo’, rud. ‘ruduo’, pi.m. ‘piemuo’, 

vand. ir vand u ‘vanduo’, sæs. ir sæs u . (plačiau 

žr. Tuomienė, 2002, 89–102); 

d) būsimojo laiko trečiojo asmens veiksmažodžių 

formose: d.s ‘duos’, dαin u .s ‘dainuos’, skαi.s ‘skaičiuos’, 

važ.s ‘važiuos’; rečiau sako d u .s ‘duos’, 

sapn u .s ‘sapnuos’, ža u .s ‘žaliuos’. 

Apžvelgta medžiaga rodo, kad už pietrytinės 

Lietuvos sienos esančių tiriamų periferinių pietų 

aukštaičių šnektų žemėlapis, žymintis kirčiuotų 

ie, uo tarimą, būtų gana įvairus, tačiau ryškėja informantų 

polinkis tarti vieną garsą. Registruojant 

nekirčiuotų ie, uo tarimą žodžio kamiene, su šiais 

garsais periferinėse Varanãvo šnektose elgiamasi 

daug įvairiau. Prieškirtiniuose ir pokirtiniuose 

skiemenyse jie ištariami dvejaip: neryškūs arba 

vienbalsinami, pvz.: 

a) kamieno nekirčiuotas ie: šы.nåũ.s ir š i nåũ.s 

‘šienaus’, gi.m·s ir g i em·s ‘giesmės’; li.tåũ.s ir 

lẹtåũ.s ‘lietaus’; mi.g· ir m i eg· ‘miegoti’; pi.n·lis 

greta p i en·lis ‘pienelis’; žы.d·lis ir ž i ed·li·s ‘žiedelis’; 

sveikas ie ištariamas itin retai; 

b) kamieno nekirčiuotas uo: du.b· ir d u ọb· ‘duobė’; 

ju.ká.una ir j u ọká.una ‘juokauja’; ju.dà ir j u odà 

‘juoda’; pu.d·lis greta p u ọd·lis ‘puodelis’; šlu.t·la 

ir šl u ọt·la ‘šluotelė’, vu.g·la ir v u og·la ‘uogelė’, 

v.žu.las ir v.žuolas ‘ąžuolas’; 

c) galūnės nekirčiuotas ie, pvz.: ci.s ‘ilties’, 

kr·ni.s ir kr·n i es ‘krosnies’, n·si.s ir n·s i es ‘nosies’, 

vá.ci.s ‘valties’; 

d) galūnės nekirčiuotas uo, pvz.: m·n u o ‘mėnuo’, 

p·rdu o s, ‘perduos’. 

5. Ilgųjų balsių kokybės kitimas, 

priegaidžių defonologizacija 

Slavų kalbų poveikis, kaip jau minėta, juntamas 

įvairiose periferinių Varanãvo šnektų lygmenyse. 

Labiausiai pastebimi dvikalbių informantų fonetikos 

pakitimai: jų garsų artikuliacija turi bendrų bruožų su 

baltarusių kalbos garsų tarimu (plg. 1 ir 2 schemas 

p. 66). 

Minėtina pakitusi Varanãvo šnektų ilgųjų balsių 

kokybė. Ródūnios, Žirmnų ir Plkių šnektoms 

būdingas vidutinio pakilimo balsių ė, o dvibalsinimas, 

kuris fonologiškai sietinas su nagrinėjamu 

reiškiniu – dvibalsių ie, uo vienbalsinimu, t. y. jų 

virtimu ilgaisiais ir pusilgiais (rečiau – ir trumpaisiais) 

balsiais. Šiuos du reiškinius ir jų sąsają reikėtų 

apžvelgti plačiau. 

Varanãvo šnektose ypač išplitęs priešakinės 

eilės balsio ė dvibalsinimas, neretai girdimas kaip 

ie, pvz.: didẹ ‘dėdė’, nierà ‘nėra’, dukti ‘duktė’. 

Užpakalinės eilės balsis o dvibalsinamas rečiau: 

vuk ‘vogti’; vuokece. ‘vokiečiai’. Ilgojo ė kitimas 

kirčiuotame skiemenyje vien lietuvių kalbos faktais 

sunkiai bepaaiškinamas. Jis tampa suprantamesnis, 

kai lyginami lietuvių ir gudų kalbų balsynai: keliomis 

kalbomis kalbantys Varanãvo šnektų atstovai balsį ė 

nesunkiai pakeičia gudų sistemos balsiu ê, tariamu 

panašiai kaip lietuviškas ie, pavyzdžiui, žodžiuose 

žêmu. ‘žiemą’ ir rêkæ ‘rėkia’ garsas ê tariamas 

vienodai. 

Intensyvesnė balsių ė, o diftongizacija aptinkama 

ir gretimoje Pelesõs šnektoje, toliau – Dievẽniškėse, 

Zeteloje, Laznuose. Tyrėjai šį reiškinį taip pat sieja 

su slavų kalbų įtaka (plg. LKA, II 45, 48, 50, 54; 

Mikulėnienė, Morkūnas, 1997, 10–11; 2005, 15–16; 

Petrauskas, Vidugiris, 1985, 7; Vidugiris, 2004, 68). 

Diftongizacija užfiksuota vidurio Baltarusijos šnek- 

fonetika 

ISSN 1392-8600 

65

66 



tose, kurios susisiekia su šiais arealais (gudų ê ir čia 

taria panašiai kaip lietuvių ie; (žr. Нарысы, 389). 

Reiškinio ė>ie geografinis paplitimas (žr. Garšva, 

2005, 137) rodo, kad vienbalsinama ir rytų 

aukštaičių vilniškių paribio šnektose: Svrkų, kiek 

mažiau Adùtiškio, Tverẽčiaus apylinkėse ir net 

vietovėse, neturinčiose tiesioginių kontaktų su slavais 

– Mielagnuose, Švenčionliuose, Katanėnuose 

(žr. Urbanavičienė, 2006b, 466–468). Panaši situacija 

susiklostė ir pietvakarinėse pietų aukštaičių paribio 

šnektose (žr. Leskauskaitė, 2006b, 395–396). Čia ė 

dvibalsėjimas aiškintinas labiau kaip vidinės šnektos 

raidos rezultatas (plg. Garšva, 2005, 137; Leskauskaitė, 

2006b, 396; Urbanavičienė, 2006b, 467). 

Panašus baltarusių kalbos balsio ê tarimas išplėtė 

ie distribuciją visose minėtose rytų ir pietų aukštaičių 

šnektose: ie, imtas tarti vietoj ė, atitinkamai paveikė 

ir užpakalinės eilės balsio o raidą. Kalbininkai šio 

balsio diftongizaciją laiko vėlyvesne ir sudėtingesnė, 

be to, jis pakitęs jau kaip lietuviškos vokalizmo 

sistemos balsis (Zinkevičius, 1987, 156; Čekmonas, 

Girdenis, 1995, 21). 

Taigi lietuvių kalbos balsį ė pakeitęs sudvibalsėjęs 

ie (i e , i e) verčia kisti tikrąjį sutaptinį dvibalsį ie, o 

šis, virsdamas balsiu i, slenka į aukštutinio pakilimo 

balsio poziciją. Taip pat kinta ir užpakalinės 

eilės balsiai (žr. 2 schemą; plg. Trumpa, 2008, 116 

t. t.). Fonologinės sistemos požiūriu šis reiškinys 

aiškintinas vieno elemento pasislinkimu „per vieną 

langelį“. Varanãvo šnektose ie, uo vienbalsinami 

palyginti neseniai (žr. 4 punktą). Kaip jau minėta, 

vieno informanto kalboje dar galima išgirsti nemaža 

formos svyravimo atvejų: ie – i e arba i e – i ir uo – u o 

arba u o – u. Polinkis tarti ie – i ir uo – u ryškesnis 

rytinėse Varanãvo rajono apylinkėse. 

1 schema. Dabartinių Varanãvo šnektų balsynas. 

Fonemos ir jų alofonai (pateikiami skliaustuose) 4 

Trumpieji balsiai Ilgieji balsiai 

i (ы, υ) u i· 5 (ы·) u· 

ie (i e , i e) (u o , u o) uo 

ɔ ẹ· (·) o· 

e (æ) (ε)(α) a e· (æ·) a· 

4 Schemoje matyti, kad daugiausia alofonų turi žemutinio pakilimo 

balsiai. Tai rodo šnektose tebevykstančią priešakinės eilės balsio e 

(æ) defonologizaciją, dėl kurios trapecijos formos balsių sistema 

ilgainiui virsta trikampe. Ši, sumišus ilgųjų balsių kiekybei, jau 

niekuo nesiskiria nuo greta egzistuojančių baltarusių ir lenkų kalbų 

balsių sistemų (žr. 2 schemą). 

5 Balsių ilgumo ženklą – tašką viršuje – būtų tikslinga žymėti 

skliaustuose, nes balsių kiekybė svyruoja ir priklauso nuo balsio 

padėties žodyje (žr. pateiktus pavyzdžius). 



2 schema. Kokybiniai balsių kitimai 

i· (ы·) u· 

(i· e , i e) (u· o , u o) 

ẹ· (·) o· 

(ε·) 

a· 

Su balsių kokybės ir kiekybės kitimu sietini kai 

kurie Varanãvo šnektų kirčiavimo pokyčiai. Ten, kur 

randasi trejopas balsių ilgumas, laipsniškai įsitvirtina 

ir vadinamoji „vidurinė priegaidė“ (Mikulėnienė, 

1993, 95). Neretai ji – ir šnektos priegaidžių defonologizacijos 

padarinys. Ypač pabrėžtinas kintantis 

tvirtagalių dvigarsių tarimas žodžio galo ir priešpaskutinio 

skiemens pozicijoje: keliomis kalbomis 

kalbantys informantai tęstinę priegaidę (a.) linkę 

realizuoti ne antrajame, o pirmajame dvigarsio dėmenyje 

– R. Balsio spūdis į pirmąjį dėmenį dažnai 

perkeliamas mišriuosiuose dvigarsiuose bei dvibalsiuose 

ai, au, pvz.: dab.r, jin.i, l.ukas, v.rk, 

v.rdas, v.ikas. Rečiau – dvibalsiuose ie, uo: k. e mas 

‘kiemas’, m. e gọ ‘miego’, vαnd. o ‘vanduo’. Tokį 

tarimo būdą remia ir slavų kalbos: jose dvibalsių, 

išskyrus o, jau nėra. 

6. Išvados 

1. Dvibalsių ie, uo monoftongizacija – nesenas 

reiškinys, pastebimas šnektose, kontaktuojančiuose 

su rytų slavų kalbomis. 

2. Dėl kaimynų slavų kalbų įtakos ir vidinės 

šnektų raidos trumpėja ilgieji balsiai. Šis procesas 

palietęs pakraštines pietų bei rytų aukštaičių šnektas. 

Dėl balsių trumpėjimo kito ir jų kokybė. Šis procesas 

daug intensyviau vyko periferinėse lietuvių kalbos 

šnektose Baltarusijoje. 

3. Varanãvo šnektų ie, uo vienbalsinimas tampa 

visuotinis. Sveikus ie, uo išlaiko tik seniausioji karta. 

Jaunesnių žmonių kalboje dvibalsiai (kirčiuoti ir 

nekirčiuoti) vienbalsinami beveik sistemingai. 

4. Rytinė ir vakarinė Varanãvo rajono dalys slavėjo 

skirtingais tempais. Vienbalsinimo pasekmės 

nevienodos. Rytinėje dalyje lietuvių kalba išliko 

mažiau kompaktiška, pradėjo greičiau irti. Vakarinėje 

dalyje – atvirkščiai, tad čia ie, uo dažnai išlaikomi 

sveiki. 

5. Naujieji balsiai rytinėje dalyje yra gerokai 

įtemptesni (kirčiuoti ir nekirčiuoti tariami i·, u·) nei 

vakarinėje. 

6. Šnektose fiksuojama priegaidžių defonologizacija, 

paskatinusi spartesnį tvirtagalių dvibalsių ie, 

uo vienbalsinimą. 

Nijolė TUOMIENĖ


Literatūra 

Bacevičiūtė R., 2002, Lietuvių kalbos kintamųjų garsų 

[ie], [uo] eksperimentinė analizė. – kalbotyra 51 

(1), 5–17. 

Bacevičiūtė R., 2004, Šakių šnektos prozodija ir vokalizmas. 

Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla. 

Čekmonas V., Girdenis A., 1995, Baltų *ā labializacijos 

motyvai bei sąlygos lietuvių kalbos tarmėse. – Tarptautinio 

baltistų kongreso tezės, 20–21. 

DLKG – Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, ats. red. V. 

Ambrazas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos 

institutas, 2006. 

Garšva K., 2005, Lietuvių kalbos paribio šnektos (fonologija). 


Girdenis A., 2003, Teoriniai fonologijos pagrindai. Vilnius: 


Leskauskaitė A., 2000, Kučiūnų šnektos izoliuotų balsių 

spektrinės charakteristikos. – kalbotyra 48 (1) / 49 

(1), 83–93. 

Leskauskaitė A., 2004, Pietų aukštaičių vokalizmo ir prozodijos 

bruožai. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto 

leidykla. 

Leskauskaitė A., 2005a, Pietų aukštaičių šnektų i kamieno 

daiktavardžiai. – kalbos istorijos ir dialektologijos 

problemos 1. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto 

leidykla, 259–273. 

Leskauskaitė A., 2005b, Priebalsinis linksniavimo tipas 

pietų aukštaičių šnektose. – Baltu filoloģija 14 (2), 

89–109. 

Leskauskaitė A., 2006a, Pietvakarinio Lietuvos paribio 

šnektos ir slavų kalbos. – Acta Baltico-Slavica 30, 

391–402. 

Leskauskaitė A., 2006b, Kučiūnų krašto šnektos tekstai. 


LKA II – Lietuvių kalbos atlasas 2. Fonetika, ats. red. 

K. Morkūnas. Vilnius: Mokslas, 1982. 

LKG – Lietuvių kalbos gramatika 1. Fonetika ir morfologija, 

ats. red. K. Ulvydas. Vilnius: Mintis, 1965. 

LKTCh – Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija, ats. red. 

L. Grumadienė. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto 

leidykla, 2004. 

Markevičienė Ž., 1999, Aukštaičių tarmių tekstai 1. 


Mikulėnienė D., Morkūnas K., 1997, Dieveniškių šnektos 

tekstai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos 

institutas. 

Mikulėnienė D., 1993, Priegaidžių defonologizacijos 

tendencijos Gervėčių tarmėje. –Lietuvių kalbotyros 

klausimai 30, 95–104. 

Mikulėnienė D., Morkūnas K., 2005, Dieveniškių šnektos 

žodynas A–M. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto 

leidykla. 

Pakerys A., 2003, Lietuvių bendrinės kalbos fonetika. 


Petrauskas J., Vidugiris A., 1985, Lazūnų tarmės žodynas. 

Vilnius: Mokslas. 

Šukys J., 1960, Būdingesnės Ramaškonių tarmės ypatybės. 

– Lietuvių kalbotyros klausimai 3, 177–189. 

Trumpa E., 2005, Dėl nekirčiuoto žodžio galo vokalizmo 

kiekybės ir kokybės Pelesos šnektoje. – kalbos 

istorijos ir dialektologijos problemos 1. Vilnius: 

Lietuvių kalbos instituto leidykla, 325–340. 

Trumpa E., 2008, Pelesos šnektos balsinės fonemos ir 

jų variantai. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto 

leidykla. 

Tuomienė N., 2002, Ramaškonių šnektos priebalsinio 

kamieno daiktavardžių kaityba. –Acta Linguistica 

Lithuanica 47, 89–102. 

Tuomienė N., 2005, Ramaškonių šnektos i kamieno 

daiktavardžių kaityba. – kalbos istorijos ir 

dialektologijos problemos 1. Vilnius: Lietuvių 

kalbos instituto leidykla, 275–284. 

Tuomienė N., 2006, Ramaškoniškių šnekos kodų kaita. – 

Kalbos kultūra 79, 161–172. 

Tuomienė N., 2008, Ramaškonių šnektos tekstai. Vilnius: 

Lietuvių kalbos instituto leidykla. 

Urbanavičienė J., 2006a, Rytų aukštaičių vilniškių 

pakraštinių šnektų kirčiavimo ypatumai. – Baltistica 

41 (2), 219–231. 

Urbanavičienė J., 2006b, Lietuvių ir slavų kalbų sąveika 

vilniškių tarmės rytiniuose pakraščiuose. – Baltistica 

41 (3), 461–471. 

Vidugiris A., 2004, Zietelos lietuvių šnekta. Vilnius: 

Presvika. 


Mintis. 

Zinkevičius Z., 1987, Lietuvių kalbos istorija 2. Iki pirmųjų 

raštų. Vilnius: Mokslas. 

Нарысы, 1964, Нарысы па беларускай дыялекталогii 

(Пад рэд. Р. I. Аванэсава). Мiнск: Навука i 

тэхнiка. 

fonetika 

ISSN 1392-8600 

67

68 

Rytų aukštaičių uteniškių daugiskaitos naudininko ir 

įnagininko priegaidės: eksperimentinis tyrimas 

Rytų aukštaičių uteniškių 

daugiskaitos naudininko 

ir įnagininko priegaidės: 

eksperimentinis tyrimas 

Rima BACEVIČIŪTĖ, Regina RINKAUSKIENĖ 





rimaba@ktl.mii.lt 

rinkauskiene@gmail.com 

Straipsnyje apžvelgiami rytų aukštaičių uteniškių 

daugiskaitos naudininko ir įnagininko formų galūnių 

eksperimentinio tyrimo rezultatai. 

Dėl fonetinės garsų raidos ir morfologinio trumpėjimo 

šios formos uteniškių tarmėje yra tapusios 

homoniminės, pvz.: šakom, didelėm, akim. Jas potencialiai 

galėtų skirti tik priegaidės. Iki šiol literatūroje 

dėl šių formų priegaidžių nebuvo vienos nuomonės 

– ankstesniuose dialektologiniuose šaltiniuose 

jos žymėtos labai nevienodai. 

The results of the experimental research of Eastern 

Lithuanian sub-dialect of Utena plural dative 

and plural instrumental flexions are examined in 

the article. 

Due to the development of phonetic sounds and 

morphological shortening those forms in the subdialect 

of Utena have become homonymous, e.g. 

šakom, didelėm, akim. Only accents could potentially 

differentiate between them. In the literature there has 

not been one opinion about accents of those forms 

till now – in the previous dialectological sources they 

have been marked unequally. 

Santrauka 

Summary 

The Word Accents in the Endings of the Cases 

Datyvus and Instrumentalis in the Eastern Lithuanian 

Subdialects of Utena: Experimental Research 

The Word Accents in the Endings 

of the Cases Datyvus and 

Instrumentalis in the Eastern 

Lithuanian Subdialects of 

Utena: Experimental Research 

Bandant nustatyti šių formų priegaidžių požymius, 

tirta jų galūnių dvigarsių balsinių dėmenų o, ė, i 

trukmė, pagrindinis tonas ir intensyvumas. 

Tyrimo rezultatai parodė, kad aiškių priegaidžių 

skirtumų šiose formose nėra. Šiek tiek aiškesnis yra 

trukmės skirtumas, kitų požymių parametrai įvairuoja. 

Galima manyti, kad uteniškių tarmėje šios formos 

tariamos daugmaž vienodai. 

Esminiai žodžiai: tarmė, rytų aukštaičiai uteniškiai, 

daugiskaitos naudininkas, daugiskaitos įnagininkas, 

priegaidė, eksperimentinis tyrimas. 

While trying to determine the accent features of 

those forms, the duration of their flexions diphthongs 

of the first components o, ė, i, the main tone and 

intensity have been examined. 

The results of the research demonstrated that there 

are no clear accent differences in those forms. The duration 

difference is a little bit clearer; the parameters 

of other features vary. It is possible to think that in 

the sub-dialect of Utena those forms are pronounced 

more or less equally. 

Key words: dialect, Eastern Lithuanian sub-dialect 

of Utena, plural dative case, plural instrumental 

case, accent, experimental research. 

Rima BACEVIČIŪTĖ, Regina RINKAUSKIENĖ


1. Rytų aukštaičių uteniškių patarmėje dėl fonetinės 

garsų raidos ir morfologinio trumpėjimo 

yra susidarę labai daug homoniminių formų 1 . Kyla 

klausimas, ar tikrai sutrumpėjusios formos viena 

nuo kitos visiškai nesiskiria. Tuo tikslu jau šiek tiek 

anksčiau tirtos uteniškių sutrumpėjusių daugiskaitos 

inesyvo ir daugiskaitos iliatyvo priegaidės 2 . Atliktas 

ir instrumentinis, ir audicinis tyrimas (Bacevičiūtė, 

Rinkauskienė, 2007, 4–12; Bacevičiūtė, Rinkauskienė, 

2008a, 229–237; Bacevičiūtė, Rinkauskienė, 

2009, 70–88). Instrumentinio tyrimo metu nustatyta, 

kad inesyvo galūnių balsiai yra ilgesni ir intensyvesni; 

taip pat inesyvo galūnių balsių pagrindinio tono 

kitimo diapazonas platesnis, o kokybiniai balsių 

požymiai ryškesni. Todėl formuluota išvada, kad 

inesyvo galūnių balsiai labiau primena cirkumfleksinę 

priegaidę, o iliatyvo – akūtinę. Iliatyvo ir inesyvo 

sutrumpėjusioms formoms identifikuoti atlikti 

trys audiciniai eksperimentai (pirmajame dalyvavo 

Vilniaus pedagoginio universiteto Lituanistikos fakulteto 

I kurso studentai, kilę iš įvairių uteniškių 

patarmės vietų (12 žmonių); antrajame – Zarasų 

rajono Dusetų K. Būgos gimnazijos vyresniųjų klasių 

mokiniai ir vietiniai mokytojai (19 žmonių), trečiajame 

– Vilniaus pedagoginio universiteto Lituanistikos 

fakulteto dėstytojai kalbininkai, kilę iš įvairių tarmių 

(8 žmonės). Medžiaga visais atvejais pateikta ta pati 

(žr. 2 išnašą) ir vienodu principu. Suskaičiavus rezultatus, 

padaryta išvada, kad tiriamosiose formose 

priegaides yra labiau linkstama skirti negu neskirti. 

Geriausiai tarminės formos atpažintos tose grupėse, 

kurių auditorių tiriamoji tarmė buvo gimtoji. Taigi 

teigta, kad uteniškių sutrumpėjusių vietininkų formos 

nėra visai homoniminės; nors jų įvairavimo pasitaiko 

net ir to paties pateikėjo kalboje, jas dažniausiai skiria 

fonologinis prozodinis elementas – priegaidė. 

2. Ta pačia metodika ir principais tirtos ir uteniškių 

daugiskaitos naudininko bei įnagininko formų 

priegaidės 3 . 

1 Dažniausiai pasitaiko šios homoniminės formos: a ir i kamienų 

daiktavardžių vienaskaitos galininkas ir vietininkas (up.li. ~ upẽlį : 

up.li. ~ upẽly, vá.lti. ~ vá.ltį : vá.lti. ~ vá.lty), ē ir ā kamienų daiktavardžių 

vienaskaitos kilmininkas ir daugiskaitos vardininkas (šviñ. 

tæ.s ~ šveñtės : šviñ.tæ.s ~ šveñtės; peva.s ~ pevos : peva.s ~ pevos), 

visų kamienų vardažodžių moteriškosios giminės daugiskaitos 

naudininkas ir įnagininkas (ak.m ~ akm : ak.m ~ akm; balt·m ~ 

baltóm : balt·m ~ baltóm), visų vardažodžių daugiskaitos inesyvo 

ir iliatyvo sutrumpėjusios formos (laukuos ~ laukuos(e) : laukuos 

~ laukuos(na); baltuos ~ baltuos(e) : baltuos ~ baltuos(na). 

2 Tirtos tokios formos: miškuos : miškuos; laukuos : laukuos; šakɔ·s 

: šakɔ·s; ruŋkɔ·s : ruŋkɔ·s; ragutẹ·s : ragutẹ·s; dæ.žutẹ·s : dæ.žutẹ·s; 

aki·s : aki·s; dunti·s : dunti·s. 

3 Tirtos tokios poros: šitɔ·m : šitɔ·m; šakɔ·m : šakɔ·m; katẹ·m : katẹ·m; 

didæl·m : didæl·m; ak.m : ak.m; dunt.m : dunt.m; šun.m : šun.m; 

dukter.m : dukter.m. 

akcentologija 

Šių formų kilmė nėra visiškai tokia pati. Daugiskaitos 

naudininkas be -s greičiausiai yra atsiradęs iš 

ilgesnių dviskaitos formų. Z. Zinkevičiaus nuomone 

(1966, 205), -s nunyko todėl, kad lietuvių kalbai m 

tarimas prieš s nėra labai patogus. Taigi daugiskaitos 

naudininkas galėtų turėti akūtinę priegaidę, paveldėtą 

iš dviskaitos formos. Įnagininkas galėtų būti tvirtagalis, 

nes dviskaitos datyvo ir instrumentalio formos 

skyrėsi būtent priegaide (Zinkevičius, 1980, 181). 

Tvirtagalę priegaidę daugiskaitos įnagininkas turėtų 

ir tuo atveju, jei būtų sutrumpėjęs iš daugiskaitos 

įnagininko formos su -mis (Mikulėnienė, Pakerys, 

Stundžia, 2007, 22). 

Kadangi daugiskaitos naudininko ir įnagininko 

formos nebuvo tirtos eksperimentiškai, iki šiol jos 

žymėtos nevienodai. Kai kurie autoriai (Kazlauskas, 

1968, 169; Rinkauskienė, 1999) nuosekliai žymėjo 

vienodą priegaidę abiem atvejais: J. Kazlauskas – vidurinę, 

R. Rinkauskienė – tvirtapradę. Chrestomatijoje 

„Lietuvių kalbos tarmės“ (1970) kirčiuota taip: 

jei sutrumpėjusio naudininko ar įnagininko gale 

susidaro antrinis dvigarsis (su ilguoju balsiu) ar net 

trigarsis, žymima vidurinė priegaidė; o jei pirminis 

dvigarsis – naudininkas kirčiuojamas tvirtapradiškai, 

įnagininkas tvirtagališkai. Ž. Markevičienės darbuose 

(Urbanavičiūtė-Markevičienė, Grinaveckis, 

1991; Markevičienė, 1999) visų kamienų, išskyrus 

i, naudininkas kirčiuojamas tvirtapradiškai, o 

įnagininkas – tvirtagališkai. i kamieno abi formos 

vienodos – tvirtapradės. Panašios nuomonės laikėsi ir 

J. Kardelytė (1975, 47–52). „Lietuvių kalbos tarmių 

chrestomatijoje“ (2004) uteniškių tekstuose nerasta 

daugiskaitos naudininko ir įnagininko formų, todėl 

sunku pasakyti, kaip jos būtų kirčiuojamos. 

Norint ištirti šių formų kirčiavimo tendencijas, pirmiausia 

atlikti audiciniai eksperimentai (Bacevičiūtė, 

Rinkauskienė, 2008, 78–83). Jie atlikti taip pat tris 

kartus (pirmajame dalyvavo Vilniaus pedagoginio 

universiteto Lituanistikos fakulteto 12 pirmakursių 

studentų, kuriems uteniškių tarmė – gimtoji; antrajame 

– Zarasų rajono Dusetų K. Būgos gimnazijos 

mokytojai ir vyresniųjų klasių mokytojai (19); trečiajame 

– Vilniaus pedagoginio universiteto Lituanistikos 

fakulteto dėstytojai kalbininkai iš įvairių tarmių 

(8). Eksperimento rezultatai leido daryti išvadą, kad 

aiškaus daugiskaitos naudininko ir įnagininko linksnių 

priegaidžių skyrimo arba neskyrimo nenustatyta, 

nes audicinių eksperimentų dalyviai vienų žodžių 

formas skyrė labai gerai, o kitų – blogai. Todėl buvo 

suformuluotas teiginys, kad uteniškių patarmėje 

daugiskaitos naudininko ir įnagininko formose nėra 

aiškios priegaidžių opozicijos, nes jų realizacija 

smarkiai įvairuoja net ir to paties pateikėjo kalboje. 

ISSN 1392-8600 

69

70 



3. Šio tyrimo tikslas – instrumentiniu tyrimu 

patikrinti rytų aukštaičių uteniškių vardažodžių 

sutrumpėjusių daugiskaitos naudininko ir įnagininko 

linksnių formų priegaides. Instrumentiniais būdais4 tirta aptariamųjų formų galūnių balsinių segmentų5 trukmė, pagrindinis tonas ir intensyvumas – šių 

požymių kompleksu dažniausiai skiriasi daugelio 

lietuvių tarmių priegaidės. Toliau apžvelgiami šio 

tyrimo rezultatai6 . 

Trukmė. Prieš pradedant tyrimą, tikėtasi, kad 

uteniškių naudininko ir įnagininko formų priegaides 

diferencijuoti labiausiai gali trukmės požymiai. Trukmės 

tyrimo rezultatai pateikti 1–3 paveikslėliuose ir 

1-oje lentelėje. 

trukm, pagrindinis tonas ir intensyvumas – ši požymi kompleksu dažniausiai skiriasi 

daugelio lietuvi tarmi priegaids. Toliau apžvelgiami šio tyrimo rezultatai 6 . 

Trukm. Prieš pradedant tyrim, tiktasi, kad uteniški naudininko ir nagininko form 

priegaides diferencijuoti labiausiai gali trukms požymiai. Trukms tyrimo rezultatai 

pateikti 1–3 paveikslliuose ir 1-oje lentelje. 

šitom 

šakom 

didelm 

katm 

duntim 

dukterim 

šunim 

nagininkas 

Naudininkas 

akim 

ms 

0 50 100 150 200 250 

 

1 pav. Naudininko ir nagininko galni ištis dvigarsi trukm (ms) 

1 pav. Naudininko ir įnagininko galūnių ištisų dvigarsių 

Žvelgiant trukms rezultatus, matyti, kad jie smarkiai vairuoja. Tiriamj galni ištis 

dvigarsi trukm (žr. 1 pav.) neparod jokios aiškesns tendencijos: keturiais atvejais iš 

tirt aštuoni por ilgesnis pasirod naudininko galns dvigarsis, taiau likusiose 

keturiose formose jie yra apylygiai ar naudininko form dvigarsis net šiek tiek 

trumpesnis. 

 

trukmė (ms) 

Žvelgiant į trukmės rezultatus, matyti, kad jie 

smarkiai įvairuoja. Tiriamųjų galūnių ištisų dvigarsių 

trukmė (žr. 1 pav.) neparodė jokios aiškesnės tendencijos: 

keturiais atvejais iš tirtų aštuonių porų ilgesnis 

pasirodė naudininko galūnės dvigarsis, tačiau likusiose 

keturiose formose jie yra apylygiai ar naudininko 

formų dvigarsis net šiek tiek trumpesnis. 

laikas – viršns iškilimo laikas nuo garso tarimo pradžios (procentais); Dp – kitimo diapazonas, skirtumas 

tarp aukšiausio (max) ir žemiausio (min) taško. 

5 Reikia pripažinti, kad ši form segmentavimas yra labai sudtingas ir problemiškas. Nors naudotasi 

visais manomais gars segmentavimo bdais, ne visada pavykdavo tiksliai atskirti balsin element nuo 

antrosios dvigarsio dalies - nosinio sonanto m. Dl to trukms rezultatai gali bti ne visai patikimi. 

6 Visur pateikti penki pateikj skaiiavim vidurkiai. 

4 Naudotasi Lietuvoje įprasta tokių tyrimų metodika: tyrimai atlikti 

kompiuterine programa PRAAT, tiriamųjų segmentų trukmė matuota 

milisekundėmis (ms), pagrindinis tonas matuotas pustoniais 

(pt), intensyvumas – decibelais (dB); skaičiuoti šie pagrindinio 

tono ir intensyvumo parametrai: vid. lygis – gautųjų reikšmių 

vidurkis visą tarimo laiką; max – aukščiausias kreivės pakilimo 

taškas, viršūnė; max laikas – viršūnės iškilimo laikas nuo garso 

tarimo pradžios (procentais); Dp – kitimo diapazonas, skirtumas 

tarp aukščiausio (max) ir žemiausio (min) taško. 

5 Reikia pripažinti, kad šių formų segmentavimas yra labai sudėtingas 

ir problemiškas. Nors naudotasi visais įmanomais garsų 

segmentavimo būdais, ne visada pavykdavo tiksliai atskirti balsinį 

elementą nuo antrosios dvigarsio dalies - nosinio sonanto m. Dėl 

to trukmės rezultatai gali būti ne visai patikimi. 

6 Visur pateikti penkių pateikėjų skaičiavimų vidurkiai. 




šitom 

šakom 

didelm 

katm 

duntim 

dukterim 

šunim 

akim 

0 20 40 60 80 100 120 140 

2pav. Naudininko ir nagininko galni dvigarsi pirmj dmen trukm (ms) 

ms 

nagininkas 

Naudininkas 

2 pav. Naudininko ir įnagininko galūnių dvigarsių 

pirmųjų dėmenų trukmė (ms) 

Tiktasi, kad tiriamj form priegaids labiausiai gali skirtis btent pirmojo 

dmens trukme. Dvigarsins sandaros skiemenyse pirmojo dmens trukm paprastai turi 

Tikėtasi, kad tiriamųjų formų priegaidės labiausiai 

gali skirtis būtent pirmojo dėmens trukme. Dvigarsinės 

sandaros skiemenyse pirmojo dėmens trukmė paprastai 

turi lemiamos reikšmės identifikuojant priegaides 

visose lietuvių tarmėse. Tačiau ir ši trukmės tyrimo 

dalis aiškių formų skirtumų neparodė. Žvelgiant į 

rezultatus Taiau lyginamj (žr. 2 pav.), form galni paveikslėlyje dvigarsi pirmj pirmiausia dmen trukms matyti, santykiai 

kad dvigarsių pirmieji dėmenys o, ė (šitom, šakom, 

didelėm, katėm) yra žymiai ilgesni už pailgėjusį kirčiuotą 

i. (duntim, dukterim, šunim, akim). Pirmųjų (o, 

ė) trukmės vidurkis yra ≈ 109 ms, o antrųjų (i.) – 89 ms, 

trukmės santykis – 1,23 : 1. Taigi net ir be išsamesnių 

tyrimų galima teigti, kad pirmuosius galima laikyti 

ilgaisiais, antruosius – pusilgiais dėmenimis. 

Tačiau lyginamųjų formų galūnių dvigarsių pirmųjų 

dėmenų trukmės santykiai neaiškūs, nors tam 

tikrų tendencijų galima įžvelgti. Balsių o, ė grupėje 

trijose porose iš keturių ilgesnis yra įnagininko galūnės 

balsinis segmentas. Pailgėjusio balsio i. atvejais 

– trijose porose iš keturių ilgesnis yra naudininko 

galūnės pirmasis dėmuo. 

lemiamos reikšms identifikuojant priegaides visose lietuvi tarmse. Taiau ir ši 

trukms tyrimo dalis aiški form skirtum neparod. Žvelgiant rezultatus (žr. 2 pav.), 

paveiksllyje pirmiausia matyti, kad dvigarsi pirmieji dmenys o, (šitom, šakom, 

didelm, katm) yra žymiai ilgesni už pailgjus kiriuot i. (duntim, dukterim, šunim, 

akim). Pirmj (o, ) trukms vidurkis yra 109 ms, o antrj (i.) – 89 ms, trukms 

santykis – 1,23 : 1. Taigi net ir be išsamesni tyrim galima teigti, kad pirmuosius galima 

laikyti ilgaisiais, antruosius – pusilgiais dmenimis. 

neaišks, nors tam tikr tendencij galima žvelgti. Balsi o, grupje trijose porose iš 

keturi ilgesnis yra nagininko galns balsinis segmentas. Pailgjusio balsio i. atvejais – 

trijose porose iš keturi ilgesnis yra naudininko galns pirmasis dmuo. 

šitom 

šakom 

didelm 

katm 

duntim 

dukterim 

šunim 

akim 

nagininkas 

Naudininkas 

0 10 20 30 40 50 60 % 

 

 

 

Labai panašs santykiai išryškja ir suskaiiavus procentin balsini segment 

trukm (žr. 3 pav.). Skaiiavimai patvirtina, kad žymiai ilgesni yra balsiai o, – j 

trukms procentinis vidurkis sudaro 55 % viso dvigarsio trukms, balsio i. – 45 %. 

Lyginamj por balsini segment trukms santykiai vlgi vairuoja: balsi o, – 

daugiau ilgesni nagininko atvej, balsio i. – naudininko. 

1 lentel. Naudininko ir nagininko galni trukm 

Pavyzdys viso dvigarsio pirmojo dmens 

trukm (ms) trukm 7 pirmojo dmens 

(ms) trukm 8 3 pav. Naudininko ir įnagininko galūnių dvigarsių 

pirmųjų dėmenų trukmė (%) 

Labai panašūs santykiai išryškėja ir suskaičiavus 

procentinę balsinių segmentų trukmę (žr. 3 pav.). 

Skaičiavimai patvirtina, kad žymiai ilgesni yra balsiai 

o, ė – jų trukmės procentinis vidurkis sudaro ≈ 55 % 

viso dvigarsio trukmės, balsio i. – ≈ 45 %. % Lygina- 

akim (naud.) 186 79 42,5 

akim mųjų (n.) porų balsinių 187 segmentų 75 trukmės santykiai 39,7 vėlgi 

šunim (naud.) 218 107 49,1 

šunim įvairuoja: (n.) balsių 200 o, ė – daugiau 97 ilgesnių 48 įnagininko 

dukterim atvejų, (naud.) balsio i. – 184naudininko. 90 48,9 

dukterim (n.) 194 91 46,9 

duntim (naud.) 205 88 42,9 

duntim (n.) 192 86 44,8 

katm (naud.) 196 109 55,6 

katm (n.) 208 114 54,8 

didelm (naud.) 227 117 51,5 

didelm (n.) 213 119 54,5 

7 

Mažai tiktina, kad tokios sandaros skiemenyse antrojo dmens trukm turt lemiamos reikšms, todl j 

matuoti atsisakyta. 

 



7 8 

1 lentelė. Naudininko ir įnagininko galūnių trukmė 

Pavyzdys viso dvigarsio trukmė (ms) pirmojo dėmens trukmė 7 (ms) pirmojo dėmens trukmė 8 % 

akim (naud.) 186 79 42,5 

akim (įn.) 187 75 39,7 

šunim (naud.) 218 107 49,1 

šunim (įn.) 200 97 48 

dukterim (naud.) 184 90 48,9 

dukterim (įn.) 194 91 46,9 

duntim (naud.) 205 88 42,9 

duntim (įn.) 192 86 44,8 

katėm (naud.) 196 109 55,6 

katėm (įn.) 208 114 54,8 

didelėm (naud.) 227 117 51,5 

didelėm (įn.) 213 119 54,5 

šakom (naud.) 185 98 52,9 

šakom (įn.) 188 107 56,9 

šitom (naud.) 207 115 55,5 

šitom (įn.) 170 96 56,4 

Tokius nevienodus trukmės rezultatus sunku būtų 

sieti su konkrečios priegaidės požymiais. Vertinant 

gautus rezultatus tik labai preliminariai galima būtų 

spėti, kad tiriamosios formos nėra visiškai vienodos. 

Nevienodus tiriamųjų formų trukmės polinkius 

galima bent iš dalies bandyti paaiškinti skiemens 

sandaros ypatybėmis: balsiai o, ė dažniau linkę būti 

ilgesni įnagininko formose galbūt dėl to, jog ant jų 

Pavyzdys Vid. lygis 

(pt) 

akim (naud.) 8,19 

akim (įn.) 6,91 

šunim (naud.) 8,14 

šunim (įn.) 8,48 

dukterim (naud.) 8,80 

dukterim (įn.) 7,99 

duntim (naud.) 9,25 

duntim (įn.) 8,81 

katėm (naud.) 7,76 

katėm (įn.) 9,17 

didelėm (naud.) 6,98 

didelėm(įn.) 7,99 

šakom (naud.) 7,45 

šakom (įn.) 7,98 

šitom (naud.) 7,10 

šitom (įn.) 7,26 

2 lentelė. Naudininko ir įnagininko galūnių pagrindinio tono duomenys 

Max (pt) Max laikas 

(%) 

9,55 30,1 

7,86 38,5 

9,29 36,7 

9,31 41,7 

9,31 42,4 

9,16 39,2 

10,03 43,4 

9,10 42,7 

8,80 40,8 

10,45 34,6 

7,44 47,6 

9,59 41,3 

8,03 35,7 

7,67 46,8 

7,73 41,5 

8,38 55,6 

Žvelgiant į pagrindinio tono tyrimo rezultatus, vėlgi 

galima daryti išvadą, kad jie labai įvairūs, nematyti 

jokių aiškesnių tendencijų, kurias būtų galima sieti 

su vienos ar kitos priegaidės realizacija. Vienintelis 

aiškesnis požymis – naudininko galūnės balsinio 

segmento pagrindinio tono pokyčiai galbūt šiek 

tiek ryškesni: šešių tirtų atvejų naudininko galūnių 

Dp (pt) Pastabos 

3,07 

2,08 

3,14 

2,21 

1,69 

2,81 

2,05 

1,55 

2,93 

2,65 

1,79 

2,45 

2,48 

1,47 

1,92 

1,38 

akcentologija 

koncentruojamas cirkumfleksinės kilmės priegaidės 

spūdis. Balsio i. atveju – labiau pabrėžiamas cirkumfleksinę 

priegaidę turinčių dvigarsių antrasis dėmuo, 

todėl ilgėlesnis dažniau atrodo akūtinės kilmės formų 

dvigarsių dėmuo i. 

Pagrindinis tonas. Aptariamųjų galūnių balsinių 

segmentų pagrindinio tono duomenys pateikti 2 

lentelėje. 

Naud. aukštesnio tono, viršūnės anksčiau, 

diapazonas platesnis 

Naud. šiek tiek žemesnio tono, max panašūs, 

viršūnės anksčiau, diapazonas platesnis 

Naud. aukštesnio tono, viršūnės laikas 

panašus, diapazonas siauresnis 

Naud. aukštesnio tono, viršūnės laikas 

panašus, diapazonas platesnis 

Naud. žemesnio tono, viršūnės vėliau, 

diapazonas šiek tiek platesnis 

Naudininkas žemesnio tono, viršūnės vėliau, 

diapazonas siauresnis 

Naud. šiek tiek žemesnio tono, max panašūs, 


Naud. šiek tiek žemesnio tono, viršūnės 

anksčiau, diapazonas platesnis 

pagrindinio tono diapazonas platesnis. Galėtume manyti, 

kad šiose formose ryškiau pastebimas skirtumas 

tarp tono aukščiausios ir žemiausio taško. Šį rezultatą 

galima būtų bandyti sieti su akūtinės priegaidės požymiais: 

akūtas daugelyje fonetikos darbų apibūdinama 

kaip staigesnis, labiau kintantis garso tarimo būdas. 

Deja, kiti tono parametrai labai įvairuoja. 

7 Mažai tikėtina, kad tokios sandaros skiemenyse antrojo dėmens trukmė turėtų lemiamos reikšmės, todėl ją matuoti atsisakyta. 

8 Skaičiuota dvigarsio pirmojo dėmens trukmės dalis procentais nuo viso dvigarsio trukmės. 

ISSN 1392-8600 

71

72 



Intensyvumas. Tiriamųjų formų balsinių segmentų 

intensyvumo rodikliai pateikti 3-oje lentelėje. 

Jie taip pat labai nevienodi, sunku būtų įžvelgti 

Pavyzdys Vid. lygis 

(dB) 

akim (naud.) 70,1 

akim (įn.) 67,9 

šunim (naud.) 

šunim (įn.) 

dukterim (naud.) 

dukterim (įn.) 

duntim (naud.) 

duntim (įn.) 

katėm (naud.) 

katėm (įn.) 

didelėm (naud.) 

didelėm(įn.) 

šakom (naud.) 

šakom (įn.) 

šitom (naud.) 

šitom (įn.) 




kokių nors aiškesnių tendencijų, kurias būtų galima 

sieti viena ar kita priegaide. 

3 lentelė. Naudininko ir įnagininko galūnių intensyvumo duomenys 

70,3 

72,3 

71,3 

70,3 

70,4 

71,7 

69,5 

70 

68 

69,8 

71,9 

72,3 

70,1 

72,3 

Max (dB) Max 

laikas (%) 

79,9 29 

79 28,3 

75,1 

76,5 

74,3 

75,1 

75,3 

76,9 

76,6 

76,9 

78,5 

81,7 

83,4 

82,9 

75,3 

76,8 

31,7 

29,6 

32,6 

29,9 

27,3 

30,2 

31,6 

23,6 

22,9 

23,9 

27,7 

23,9 

23,2 

24,9 

Vietoj išvadų. Šis eksperimentinis uteniškių 

daugiskaitos naudininko ir įnagininko formų tyrimas 

neparodė jokių aiškesnių jų galūnių požymių, kuriuos 

būtų galima laikyti skirtingų priegaidžių išraiška. 

Vienintelis šiek tiek aiškesnis yra tirtų formų trukmės 

skirtumas. Tačiau ir trukmės santykiai nepastovūs: o 

ir ė kamienų (šakom, šitom, katėm, didelėm) žodžių 

ilgėlesni linkę būti daugiskaitos įnagininko galūnių 

balsiniai segmentai, i ir priebalsinio kamienų (akim, 

duntim, šunim, dukterim) – daugiskaitos naudininko 

formų galūnių dvigarsių pirmieji dėmenys. Pagrindinio 

tono ir intensyvumo parametrai beveik neparodė 

skirtumų tarp tirtų formų. Galima manyti, kad daugiskaitos 

naudininko ir įnagininko formų priegaidės 

uteniškių tarmėje skiriamos prastai, abiejų linksnių 

galūnės tariamos panašiai. Vis dėlto, norint visiškai 

paneigti ar patvirtinti skirtingų priegaidžių buvimą 

šiose uteniškių formose, ateityje dar reikės atlikti 

išsamesnių eksperimentinių tyrimų. 

Literatūra 

Bacevičiūtė R., Rinkauskienė R., 2007, Dėl rytų aukštaičių 

uteniškių inesyvo ir iliatyvo galūnių priegaidžių 

(Eksperimentinis tyrimas). – Žmogus ir žodis 9 

(1), 4–12. 

Bacevičiūtė R., Rinkauskienė R., 2008, Rytų aukštaičių 

uteniškių daugiskaitos naudininko ir įnagininko 

priegaidės: audicinis tyrimas. – Žmogus ir žodis 

10 (1), 78–83. 

Dp (dB) Pastabos 

14,8 

15,6 

11,6 

9,4 

8,2 

11 

10,6 

10,8 

15 

14,7 

16,7 

19,1 

17,8 

17,8 

12,4 

10,8 

Naud. didesnio intensyvumo, max panašus, 

viršūnės šiek tiek vėliau, diapazonas šiek tiek 

siauresnis 

Naud. mažesnio intensyvumo, max mažesnis, 

viršūnės šiek tiek vėliau, diapazonas platesnis 

Naud. didesnio intensyvumo, max šiek tiek 

mažesnis, viršūnės vėliau, diapazonas siauresnis 


viršūnės anksčiau, diapazonas labai panašus 

Naud. viršūnės vėliau, kiti parametrai labai 

panašūs 

Naud. max mažesnis, diapazonas siauresnis, kiti 

parametrai panašūs 

Naud. viršūnės vėliau, kiti parametrai panašūs 



Bacevičiūtė R., Rinkauskienė R., 2008a, Rytų aukštaičių 

uteniškių inesyvo ir iliatyvo priegaidės: audicinis 

tyrimas. – Baltistica 43 (2), 229–237. 

Bacevičiūtė R., Rinkauskienė R., 2009, Audicinis eksperimentas 

dialektologijoje: privalumai ir trūkumai 

(rytų aukštaičių uteniškių vietininkų priegaidžių 

tyrimas). – Garsas ir jo tyrimo aspektai: metodologija 

ir praktika, 70–88. 

Kardelytė J., 1975, Gervėčių tarmė. Vilnius: Mintis. 

Kazlauskas J., 1968, Lietuvių kalbos istorinė gramatika. 

Vilnius: Mintis. 

LKT – Lietuvių kalbos tarmės. Chrestomatija. Vilnius: 

Mintis, 1970. 

LKTCH – Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija. Vilnius: 

Lietuvių kalbos institutas, 2004. 

Markevičienė Ž., 1999, Aukštaičių tarmių tekstai 1. Vilnius: 

Vilniaus universiteto leidykla. 

Mikulėnienė D., Pakerys A., Stundžia B., 2008, Bendrinės 

lietuvių kalbos kirčiavimo žinynas. Vilnius: Vilniaus 

pedagoginio universiteto leidykla. 

Rinkauskienė R., 1999, Rytų aukštaičių uteniškių vardažodis: 

dabartinė padėtis ir istorinė raida. Daktaro 

disertacija (rankraštis). Vilnius: Vilniaus pedagoginis 

universitetas. 

Urbanavičiūtė-Markevičienė Ž., Grinaveckis V., 1991, 

Lietuvių tarmės 3. Vilnius: Vilniaus pedagoginio 

universiteto leidykla. 


Mintis. 

Zinkevičius Z., 1980, Lietuvių kalbos istorinė gramatika 

1. Vilnius: Mokslas. 



Seinų krašto oikonimų 

priegaidės 

Kazimieras GARŠVA 


P. Vileišio 5 


kgarsva@takas.lt 

Straipsnyje nagrinėjami Seinų krašto gyvenamųjų 

vietų vardai (oikonimai), užrašyti iš gyvosios kalbos. 

Pagal Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriaus 

kartoteką ir kitus duomenis bandoma nustatyti autentiškas 

oikonimų formas ir jų priegaides. Balsių 

ir dvibalsių ie, uo priegaidės šioje šnektoje (kaip ir 

kitose aukštaičių tarmėse) gali būti interpretuojamos 

kaip fonetikos reiškinys, potencialiai galintis turėti 

ir fonologinę reikšmę. 

Pagal istorijos ir kalbotyros duomenis Seinų– 

Punsko kraštas neabejotinai yra etninės Lietuvos ir 

The article deals with the names of inhabited spots 

in the Seinai district, recorded from living speech. 

On the basis of the data stored in the card index of 

the Department of Onomastics of the Institute of the 

Lithuanian Language and other sources, an attempt 

is made to identify the authentic forms of oikonyms 

and their syllable accents. The syllable accents of 

the vowels and the diphthongs ie, uo in this dialect 

may be treated as a phenomenon of phonetics that 

potentially can have a supplementary phonological 

value. 

The district of Seinai–Punskas is undoubtedly the 

direct continuum of ethnic Lithuania and the ancient 

Santrauka 

Summary 

akcentologija 

The syllable accents of oikonyms 

in the Seinai district 

senojo lietuvių kalbos ploto tęsinys. Seinų–Punsko 

krašte yra dvi lietuvių šnektos: pietų aukštaičių, 

anksčiau vadintų vakarų dzūkais (apie 40 kaimų), ir 

vakarų aukštaičių (kauniškių, 9 kaimai į pietus nuo 

linijos Ramonai–Giluišiai). Be to, pirmoji šnekta 

skyla dar į dvi dalis – seiniškius (8 kaimai), kurie 

neminkština priebalsių c ir dz prieš priešakinės eilės 

balsius, ir punskiečius (per 30 kaimų), kurie minkština 

tuos priebalsius. 

Esminiai žodžiai: kirčiavimas, šnekta, fonologija, 

priegaidės (akūtas ir cirkumfleksas). 

area of the Lithuanian language, which is confirmed 

not only by the historical but also linguistic data. The 

Lithuanian dialect of Seinai–Punskas district splits 

into two varieties: South Aukštaičiai (Highlanders, 

otherwise known as West Dzūkai, approximately 40 

villages), and the West Aukštaičiai (speakers from 

Kaunas, 9 villages, the boundary is south of Ramonai 

and Giluišiai). Moreover, the first dialect splits into 

two kinds – that is, the speakers from Seinai (8 villages) 

who do not palatalise the consonants c and dz, 

and the speakers from Punskas (over 30 villages). 

Key words: accentuation, dialect, phonology, syllable 

accents (acute and circumflex). 

ISSN 1392-8600 

73

74 

Seinų krašto oikonimų priegaidės 

1. Įvadas 

Užribio etninių lietuvių žemių vietovardžiai juos 

valdžiusių valstybių lenkinti, rusinti, vokietinti (ir net 

latvinti), todėl A. Salys savo veikalą „Lietuvos žemėlapio 

vardynas“ pradėjo K. Būgos citata: „Lietuvos 

vietų vardai – nelaimingiausias viso pasaulio „sutvėrimas“ 

(Salys, 1983, 490). Nuo surusinimo Lietuvos 

vietovardžiai apginti net per Sovietų okupaciją (paaiškinta, 

kad rusiškos formos „lietuviams primintų 

caristinę priespaudą“), o sulenkintos lietuvių vietovių 

formos iki šiol gal kai kam ir nebeprimena prieš 

90 metų Lenkijos sustiprinto kultūrinio ir fizinio genocido? 

Oficialiai visais varpais pradėjus skambinti, 

kad Lenkijoje lietuviai savo vietovardžius, pavardes 

ir vardus esą rašo lietuviškai, iš tikro visur daugiausia 

teberašomos sulenkintos formos: Alna perkrikštyti į 

Holny, Ánčia – Hańcza, Babónys – Babańce. 

Tiriant pirminius oikonimus, kurių darybos pamatu 

eina hidronimai, rasta bent keliasdešimt, matyt, 

nepakankamai sunormintų lyčių, kai oikonimai ir 

hidronimai skiriasi kirčiuote (kirčio vieta), šaknies 

balsių kokybe, gramatine forma. Tas formas siūloma 

tikslinti, taisyti (Razmukaitė, 2008, 218, 222). 

Leidžiant „Lietuvos TSR administracinio-teritorinio 

suskirstymo žinyno“ 2 tomą (1976), šio straipsnio 

autorius siūlė tikslinti maždaug pusės Pakruojo, 

Pasvalio rajonų oikonimų kirčiavimą, rašybą ir į 

dalį šių siūlymų tomo redaktorius A. Vanagas spėjo 

atsižvelgti. 

Dar daugiau problemų dėl mikrotoponimų ir kitų 

mažiau pastebimų (ir dėl to mažiau ištirtų) vietovardžių 

norminimo. 

Už Lietuvos Respublikos ribų likę lietuviški vietovardžiai 

gali būti ir neužrašyti arba klaidingai užrašyti. 

Daug neaiškumų yra dėl aukštaičių priegaidžių, 

kurios balsiuose sunkiai skiriamos, kartais žymimos 

priešingai negu bendrinės kalbos žodynuose. 

Straipsnio tikslas – nustatyti teisingesnę už Lietuvos 

Respublikos ribų likusių etninių lietuvių žemių 

vietovardžių atstatymo į bendrinę kalbą metodiką 

ir ypač atitaisyti iškraipytų oikonimų kirčiavimą, 

priegaides, rašybą. Šį tyrinėjimą paskatino diskusinės 

V. Vitkausko (2007, 156–157) pastabos dėl 

straipsnio autoriaus monografijos „Lietuvių kalbos 

paribio šnektos (fonologija)“ (2005), su kuriomis 

lyg ir sutiko žurnalo redakcinė kolegija. Liečiame 

sunkiausiai pastebimus ir dėl to sudėtingiausius 

tarties dalykus. 

Minėtame veikale (Garšva, 2005, 39) nurodyta, 

kad „autorius stengėsi prisidėti ir prie vietovardžių 

norminimo [...] Autorius negali rašyti priešingai negu 

yra įsitikinęs“. Dialektologai sutaria, kad moksli- 

The syllable accents of oikonyms in the Seinai district 

niuose tarmių tekstuose reikia žymėti tokius garsus 

ir priegaides, kokios iš tikro tariamos. Subjektyvus 

tarties vienodinimas, kirčiavimas pagal žodyną gali 

prilygti šnektos faktų falsifikacijai, todėl „fonetikos, 

dialektologijos darbuose, šnektų tekstuose reikia 

leisti žymėti tokią priegaidę, kokią tyrinėtojas girdi, 

o ne kokia turėtų būti“ (Garšva, 2008, 21). Patyręs 

kalbininkas, neįsigilinęs į šias pastabas ir nutylėjęs 

jo knygos kritiką (Garšva, 2005, 47–49), net tarmiškas 

formas ėmė versti į bendrinę kalbą túo (Zietela 

ir kt.) = tuõj, negiẽst (Snikeriai) = negesta, avet’s 

(Snikeriai) = avietès, tú·kart (Skyronys) = tkart, 

sal·klu (Skyronys) = salýklą, bkt’ (Vižainis) = bgt, 

bėg’õ (Žiliai tarp Ragainės ir Įsruties) = b’g’ó· ir 

t. t. Naujiena tarmėtyroje laikyti pavyzdžiai, 1970 m. 

skelbti „Lietuvių kalbos tarmių“ chrestomatijoje 

(p. 210–211), vėliau ir Ž. Markevičienės (2003, 

266). 

Sudarant fonemų minimaliąsias poras, reikėjo 

rinktis formas su tokiomis pačiomis prozodemomis 

(kirčiais, priegaidėmis, kitaip būtų galima diskutuoti, 

ar tokios žodžių poros yra su minimaliu skirtumu 

– viena fonema). Dėl to imti bendrinei kalbai 

mažiau įprasti tarties variantai. Panevėžiškiai ir kiti 

tikrai sako válgiui (be metatonijos), Telšiùs (Te.š’s’, 

ne Té.lš’s’). Laikytis, žinoma, reikia vietinių žmonių 

formos, bet net neteisingai į bendrinę kalbą atstatytų 

Lietuvos vietovardžių yra šimtai ir tegul neatrodo, 

„kad mūsų bendrinė kalba turi beveik puikiai sutvarkytus, 

iš gyvosios kalbos (šnektų) užrašytus 

vietovardžius (K. Būgos, J. Balčikonio, K. Almino, 

A. Salio, A. Vanago, V. Maciejauskienės ir kitų kalbininkų 

rūpesčiu ir tyrinėjimu“ (Vitkauskas, 2007, 

156). Todėl pradėję leisti „Lietuvos vietovardžių 

žodyną“ kiekvieną lituanistą ir šiaip raštingesnį 

žmogų kviečiame patikslinti ar teisingai užrašyti 

Lietuvių kalbos instituto Vardyno kartotekai bent po 

vieną mažiau žinomą vietovardį. 

Teisingai peikdamas „ne iš gyvosios kalbos paimtus 

vietovardžius“, V. Vitkauskas (2007, 156–157) 

pats šio kriterijaus iki galo neišlaiko ir rekomenduoja 

klaidingų formų. Prie Rodūnios yra tik Plkiai (2) 

ir jų nereikia painioti su Klaipėdos, Plungės rajonų 

Plikias (4) (žr. LTV 41, 111; Grumadienė, 1989, 

89). Tik šią formą vartoja iki šiol Plikiuose užaugę 

lietuviai (L. Gruzdytė, S. Gruzdys, G. Krisiūnienė 

ir kiti). Brūnaviškio pavadinimo negalima taisyti 

į Brnava (1), nes tai skirtingi kaimai, tarp jų yra 

maždaug 15 km atstumas. Ir iš tikro pagal vietinių 

lietuvių tartį reikia vartoti ne formą Brnava (1), bet 

autentišką Brùnava (1) (plg. Butkus, 1989, 55; VKŽ 

33; VŽ 61). Dar daugiau yra dubletinių formų ir ne 

visada aišku, kuri iš jų yra autentiškesnė. 

Kazimieras GARŠVA


2. Priegaidės ir kirtis 

Kalbininkai jau 70 metų prasitaria, kad visų aukštaičių 

ilgųjų balsių akūtas ir cirkumfleksas gali būti 

neutralizuojamas (plg. Garšva, 2005, 75–84, 2007, 

20–23, Leskauskaitė, 2004, 180–189). Priegaides čia 

išlaikyti daugelio siūloma remiantis audiciniais bei 

instrumentiniais eksperimentais, minimaliosiomis 

poromis, emfatine kalba, išlaikytomis kirčiuotėmis, 

fonologine priegaidžių opozicija dvigarsiuose. 

Kaip visoje lietuvių kalboje, Seinų–Punsko šnektose 

yra dvi priegaidės: tvirtagalė ( ͂) ir tvirtapradė 

( ́). Aiškiai skiriamos sudėtinių dvibalsių ai, au, ei, 

ui ir mišriųjų dvigarsių a, e, u + l, m, n, r priegaidės, 

žymiai blogiau – ilgųjų balsių ir dvibalsių ie, 

uo. T. Buch (1998, 283–286), tyrinėjusi šnektos 

priegaides, užsiminė, kad ilgųjų balsių ir dvibalsių 

priegaidės šnektoje neskiriamos. Šią mintį kartojo 

V. Smočinskis, vėliau pats tikrino šį reiškinį. Pagal 

jo išvadas bent dalis tarmės atstovų skiria ilgųjų 

balsių priegaides, o „dvibalsiuose uo, ie tikriausiai 

neskiriama“ (Smoczyński, 1977, 16). Anot I. Aleksaitės 

(1985) yra atvirkščiai – sunkiau skiriamos 

priegaidės ilgųjų balsių. Informantų manymu, aiškiai 

ir lėtai tariant žodį skiriasi uo ir ie pradžios ir galo 

stiprumas, ryškumas. 

Kalbininkams, rašantiems apie lietuvių tarmes, 

daugiausia problemų sudarė priegaidės žymėjimas. 

A. Uzdila (1963, 22) nurodė, kad apie kirčiuotų 

ilgųjų balsių bei dvibalsių ie, uo priegaidę galima 

spręsti tik iš kirčio šokinėjimo arba iš bendrinės 

kalbos“. I. Aleksaitė (1985) stengėsi pažymėti visas 

priegaides. Ne visur gerai skirdama ilgųjų balsių ir 

dvibalsių uo, ie priegaides, tokiais atvejais priegaides 

žymėjo pagal bendrinę kalbą. 

Apžvelgęs mokslinę literatūrą šiuo klausimu, jos 

teiginius autorius stengėsi patikslinti penkiais būdais: 

Seinų „Žiburio“ vidurinėje mokykloje atliktas 

1) audicinis eksperimentas su 4 minimaliosiomis 

poromis, 2) audicinis eksperimentas su 17 oikonimų, 

3) Seinų krašto studentai apklausti dėl 30 kaimų 

pavadinimų tarties, 4) Punsko mokytojai paprašyti 

sukirčiuoti penkis oikonimų linksnius (kad būtų 

galima nustatyti kirčiuotę), 5) peržiūrėta Lietuvių 

kalbos instituto Vardyno kartoteka. Tyrinėjime dalyvavo 

per 50 vietinių Seinų krašto lietuvių. Vienas 

jų davė ir įdomių pastabų: „drįsčiau suabejoti, ar iš 

mūsų atsakymų galima daryti mokslines išvadas. 

1–17 vietovardyje norisi rašyti ͂, bet sveikas protas 

liepia žymėti ́ (arba lygiai atvirkščiai). Matyt, 

mums nėra skirtumo, tariame vienodai. Bet žinau, 

kad sugebam girdėti, kai kas nors tars taisyklingai. 

Prieš akcentologijos egzaminą žinojau ne tik kirčio 

akcentologija 

vietą, bet ir priegaides, o dabar vėl nieko nežinau ir 

negirdžiu, nes teoriją pamiršau“. 

Apklausui ir audiciniam eksperimentui buvo 

pateiktos keturios minimaliosios poros: 

1. leknas (šlapia žemė) – liẽknas (plonas 

žmogus) 

2. išdýgsta (augalai) – išdỹksta (vaikai) 

3. rgsta (kopūstai) – rksta (dūmai) 

4. kóšė (pieną) – kõšė (bulvių) 

Apklause iš 22 atsakiusiųjų studentų fonetiškai 

šias poras skyrė 36%, 68%, 73% ir 54%. Audiciniame 

eksperimente žodžių poras tariant bendraklasiams, 

teisingų atsakymų skaičius svyravo apie pusę: geriausiai 

identifikuotos taip pat poros su aukštutinio 

pakilimo balsiais u·, i·. 

Tada Seinų mokiniams ėmė diktuoti straipsnio 

autorius, kiekvieną apklauso vietovardį ištardamas 

su tvirtaprade ir tvirtagale priegaide (žr. Seinų krašto 

vietovardžių apklausą ir 1 lentelę). Atsakymai buvo 

stulbinantys: audiciniame eksperimente (diktoriui 

skiemenis su akūtu tariant trumpiau, su cirkumfleksu 

– ilgiau) iš 13 porų teisingai skirtos 12 porų 

(92%), o apklause iš 17 porų priegaidės teisingiau 

identifikuotos tik 5-ose (29%) – kitur teisingi atsakymai 

svyravo nuo 17% iki 52% (žr. 2 lentelę). 

Net devyni vietovardžiai nurodyti su kita priegaide, 

negu turėtų būti: Dusnỹčia (87%), Sóželkos (78%), 

Smalnai (75%), Dvarčnai (71%), Vilkapdžiai 

(71%), Šaltnai (67%), Jónaraistis (67%), Žýdkiemis 

(65%), Zervỹnai (65%). Išvada: šnektoje priegaidės 

turi tik fonetinę, o potencialiai – pagalbinę fonologinę 

reikšmę. Kai kurie vietovardžiai galbūt turi ir kitą 

priegaidę, negu oficialiai nurodoma. 

Dalis kaimų yra toliau nuo apklausos dalyvių 

gimtinių ir į tuos klausimus jie neatsakė. Šnektoje 

nežinomas ir žodis leknas. 

Seinų krašto vietovardžių apklausas 

Prašytume pažymėti, kaip tarmiškai tariate kaimų 

pavadinimus: 

1. Dvarčnai ar Dvarčnai 

2. Smalnai ar Smalnai 

3. Šaltnai ar Šaltnai 

4. Vilkapdzai ar Vilkapdzai 

5. Dusnýča ar Dusnỹča 

6. Zervýnai ar Zervỹnai 

7. Žỹdkiemis ar Žýdkiemis 

8. Šlỹnakiemis ar Šlýnakiemis 

9. Palinai ar Palinai 

10. Radzicai ar Radzicai, Radziùcai 

11. Sankrai ar Sankrai 

12. kampuõcai ar kampúocai 

ISSN 1392-8600 

75

76 


13. Lovuõcai ar Lovúocai 

14. Jõnaraiscis ar Jónaraiscis 

15. Pristavõnys ar Pristavónys 

16. Ramõniškė ar Ramóniškė 

17. Sõžalkos ar Sóžalkos 

18. Béržnykas ar Bérznykas 

19. Béržinis, Bérzinis ar Berznykas (ežeras) 

20. Eglnė ar Aglnė 

21. Beržalãpiai ar Béržalaukiai 

22. Rastiniai ar Rastakiemis 

23. Andrejãvas ar Andriejãvas 

24. Bastogė, Batstogė, Bálstogė 


Kaip atstatyti iš tarmės į bendrinę kalbą: 

1. Gráužai, Gráužiai, Grauža 

ar Graužia 

2. Laisia ar Laisa 

3. Pakamša ar Pakamšia 

4. Petrõšiai ar Petrõšai 

5. Sanas ar Senas (Augustavo 

ežeras) 

6. Šarekiai ar Šerekiai 

7. Vidùgiriai ar Vidùgirai 

1 lentelė. Audiciniai eksperimentai Seinų „Žiburio“ vidurinėje mokykloje (15 auditorių) 1 

Oikonimas 

Tvirtapradė 

Skaičius % 

Tvirtagalė 

Skaičius % 

* 

1. Dvarčnai 15 100 0 + 

2. Smalnai 5 45 6 55 

3. Šaltnai 9 60 6 40 + 

4. Vilkapdzai 8 57 6 43 + 

5. Dusnýča 12 100 0 + 

6. Šlýnakiemis 4 67 2 33 + 

7. Palinai 8 57 6 43 + 

8. Radzičiai 6 50 6 50 

9. Sankrai 12 86 2 14 + 

10. kampuõcai 12 100 0 + 

11. Jõnaraiscis 9 64 5 36 + 

12. Pristavónys 2 18 9 82 

13. Ramõniškė 9 82 2 18 – 

2 lentelė. 24 Seinų krašto studentų apklausas 

Oikonimas 

Tvirtapradė 

Skaičius % 

Tvirtagalė 

Skaičius % 

* 

1. Dvarčnai 7 29 17 71 – 

2. Smalnai 6 25 18 75 – 

3. Šaltnai 8 33 16 67 – 

4. Vilkapdzai 7 29 17 71 – 

5. Dusnýča 3 13 21 87 – 

6. Zervýnai 8 35 15 65 – 

7. Žỹdkiemis 15 65 8 35 – 

8. Šlýnakiemis 20 83 4 17 + 

9. Palinai 15 63 9 37 + 

10. Radzičiai 15 65 8 35 + 

11. Sankrai 15 63 9 37 + 

12. kampuõcai 15 63 9 37 – 

13. Lovuõcai 10 48 11 52 

14. Jõnaraiscis 16 67 8 33 – 

15. Pristavónys 14 61 9 39 + 

16. Ramõniškė 12 55 10 45 

17. Sõžalkos 18 78 5 22 – 

* Ženklu + žymimi teisingi atsakymai, – žymimi neteisingi atsakymai. 

Kazimieras GARŠVA


Vietovardžių priegaidės Lietuvių kalbos instituto 

Vardyno kartotekos kortelėse įvairuoja: 

Vietovardžio šaknis ́ ͂ 

Jona- (-bala, -raistis) 5 6 

Kampuočiai 2 3 

Paliūnai 8 5 

Ramoniškė 4 10 

Soželka 12 12 

Šlyna- (-kalnis, -raistis) 11 3 

Žyd- (-kapis, -kelis, -kiemis) 11 18 

Bendrinės kalbos įteisinti variantai šiek tiek dominuoja 

pateiktuose pavyzdžiuose. 

Seinų krašto oikonimų priegaidės mokslinėje 

literatūroje taip pat ne visada sutampa, pvz.: 

Dusnýčia (1) (VŽ 95, LTV 89, 141, VKŽ 46, 

Buch, 1998, 295); 

Dusnyčià [Dusnỹča] (Aleksaitė, 1985, 88). 

Palinai (1) (VŽ 266, LTV 143, VKŽ 129, Buch, 

1998, 296); 

Palinai (Vaina, 1998, 161, 280). 

Radzičiai (1) (LTV 93, 143, VKŽ 147, Buch, 

1998, 296 (tvirtagalė priegaidė nurodoma antruoju 

variantu), Vaina, 1998, 281); 

Radzičiai (2) (Aleksaitė, 1985, 100; Vitkauskas, 

2007, 156). 

Sankrai (1) (VKŽ 157, Buch, 1998, 297; Aleksaitė, 

1985, 102; Vaina, 1998, 201); 

Sankrai (2) (VŽ 326). 

Sõželkos (1) (VŽ 345, LTV 94, 143, VKŽ 166, 

Buch, 1998, 297; Vaina, 1998, 281); 

Sóžalkos (Aleksaitė, 1985, 103). 

Šlýnakiemis (1) (VŽ 373, VKŽ 181, Aleksaitė, 

1985, 105; Vaina, 1998, 281; Vitkauskas, 2007, 

156); 

Šlỹnakiemis (LTV 95, 143, Buch, 1998, 297). 

Aiškindamiesi autentišką oikonimo priegaidę ir 

kirčiuotę, 12 Punsko valsčiaus inteligentų apklausėme, 

kaip jie tarmiškai taria ir kirčiuoja vietovardžių 

linksnius. Nurodome visus kirčiavimo variantus, 

skaičiais – taip tariančių skaičių ir skliausteliuose 

– rekomenduojamą kirčiuotę. 

vns. viet. 

Pristavonỹse (3) 10 / Pristavonysè 2 

Bùbeliuose (1) 10 / Bubeliúose 2 

klevuõse (4) 9 / klevuõse 2 / klevuosè 1 

Dusnýčoje (1) 11 / Dusnyčõje 1 

Agukiuose (2) 11 / Agurkiuosè 1 

Burokuõse (4) 11 / Burõkuose 1 

Lumbiuõse (4) 12 

Gráužuose (1) 10 / Graužúose 2 

akcentologija 

dgs. naud. 

Pristavonms (3) 12 / Pristavónims 2 

Gráužams (1) 10 / Graužáms 2 

Lumbiáms (4) 11 / Lùmbiams 1 

Burokáms (4) 11 / Burõkams 1 

Šlýnakiemiui (1) 12 

Sóžalkai (1) 9 / Sõžalkoms 3 

dgs. gal. 

Agurkiùs (2) 12 

kampúocus (1) 11 / Kampuocùs 1 

Beceilùs (3 b ) 6 / Bẽceilus 6 

Burokùs (4) 11 / Burõkus 1 

Bùbelius (1) 9 / Bubeliùs 2 / Bubẽlius 1 

Gráužus (1) 11 / Graužùs 1 

Palinus (1) 12 

Navinýkus (1) 12 

Pelaliùs (2) 11 / Pelãlius 1 

Radzcus (1) 12 

Vilkapdzus (1) 12 

Sankrus (1) 11 / Sánkūrus 1 

Žvikeliùs (2) 10 / Žvikẽlius 2 

Giluišùs (2) 4 / Gilušus 8 

Výgrus (1) 12 

Oškiniùs (2) 12 

Klevùs (4) 12 

Lumbiùs (4) 10 / Lùmbius 2 

Vietovardžių priegaides padeda nustatyti jų vienaskaitos 

vietininko, daugiskaitos galininko ir kiti 

linksniai. Šiuos dalykus apsunkina tai, kad šnektos 

kirčiavimo sistema yra: trečiosios ir ketvirtosios 

kirčiuotės vienaskaitos vietininke kirtis atitraukiamas 

iš galinio skiemens į priešpaskutinį (Dusnyčõje) arba 

išlyginamas (Dusnýčoje). Kirčio vietos išlyginimas 

Ožkinių ir gretimuose kaimuose palietė ir daugiskaitos 

naudininką (Burõkáms), galininką (Burõkùs, net 

Žvikẽliùs), vietininką (Burõkuõse). Tai, kad kirčio 

išlyginimas (atitraukimas į žodžio pradžioje kirčiuojamus 

skiemenis) prasidėjo ir vyksta dabar, rodo 

gretiminės formos: Burokáms / Burõkams, Burokùs 

/ Burõkus, Burokuõse / Burõkuose ir t. t. 

Atsižvelgiant į šią sistemą tenka pripažinti, kad 

senesnė buvusi forma Dusnyčià (tai rodo išlikusi 

tarmiška forma Dusnyčõje), bet pagal bažnýčią ir 

panašias formas čia kirtis išlygintas seniau, naujoji 

forma labai įsigalėjo ir, matyt, būtų sunku ją pakeisti, 

gal ir nebeverta to daryti. 

Šiam reikalui gali pasitarnauti didelio Galadusio 

ežero, skiriančio Lazdijų rajoną ir Punsko valsčių, 

vardo istorija. Greičiausiai senesnė forma yra 

Galadusỹs (3 b , vns. viet. Galadusyjè), išlikusi Lazdijų 

rajone ir įteisinta naujesniuose norminamuosiuose 

veikaluose (LUEV 42, VKŽ 50, VŽ 103 ir t. t.). Bet 

Punsko krašto lietuviams ši forma nežinoma ir sukelia 

ISSN 1392-8600 

77

78 


neigiamų emocijų (plg. Buch 321): jie pagal formas 

Galãdusio, Galãdusiui, į Galãdusį, ties Galãdusiu 

seniai pradėjo kirčiuoti ir Galãdusis, Galãdusyje. 

Todėl greta formos Galadusỹs (3 b ) oficialiai būtų 

galima įteisinti ir gretiminę formą Galãdusis (1), nes 

taip dar 1963 m. darė „Lietuvos TSR upių ir ežerų 

vardynas“ (p. 42), o A. Salys (1983, 510) vien šią 

formą buvo nurodęs dar seniau. 

Palinams, Radzičiams, Sankrams reikėtų palikti 

pirmąją kirčiuotę, nes jų daugiskaitos galininkas 

šnektoje kirčiuojamas tik šaknyje. Bet pagal tą pačią 

logiką Kampuočiai vietoj antrosios kirčiuotės taip pat 

gal galėtų pretenduoti į pirmąją (sakoma kampúocus, 

bet Agurkiùs, Beceilùs, Lumbiùs, Oškiniùs, Klevùs, 

Pelaliùs ir t. t.), nors prie Smalvų, Švenčionėlių 

nurodyti tik Kampuõčio (2) ežerai (LUEV 67, VŽ 

155). Greičiausiai ir šiuo atveju pagal penkias formas 

(Kampuõčiai, Kampuõčių, Kampuõčiams, ties kampuõčiais, 

Kampuõčiuose) išlyginta ir šeštoji – vietoj 

Kampuočiùs pradėta sakyti Kampuõčius ar net 

Kampúočius (tarmiškai kampuocus). 

Palenkės vaivadijos Graužai norminiuose veikaluose 

sukirčiuoti tame pačiame skiemenyje kaip 

ir lenkų kalboje – Gráužai (1) (LTŽ 89, VKŽ 60, 

Buch 295), nors lietuviškesnė gal ir kita vartojama 

forma Grauža (4) (Aleksaitė, 1985, 90) ar Graužia 

(4): Lietuvos Respublikoje yra dar vieni Gráužai 

(Lazdijų rajone jų priebalsis ž gali būti sukietintas), 

keturi Gráužiai (4), vieni Graužia ir trys Grauža 

(LATSŽ 90). Priebalsių kietinimo zonoje neaišku 

ir kokie autentiški buvo Augustavo ežerai Sanas, 

Sainẽlis, Varmijos Mozūrų vaivadijos kaimas 

Šarekiai. Minėtų ežerų šaknį sain- palaiko tik lenkų 

kalba (Sajno, bet Sejny – Seina, Sejwy – Séivas), o 

vietos dzūkų dabar visur čia tariamas a. Galadusio 

ežero Šarakasalė atstatyta į Šerekasalę (Aleksaitė, 

1985, 104), liko Šeretlaukis, Šarekiškiai (LATSŽ 

299, 301). Dauguma apklaustų punskiečių šiuos 

vietovardžius atstatė į bendrinę kalbą su minkštuoju 

priebalsiu (kaip ir kaimą Pakamšia, nors šis vardas 

kilęs nuo Kamšõs). 

T. Buch (1998, 296) lietuviškai rašė Kelčnai, 

lenkiškai – kilczany, o visi kiti atvirkščiai – Kilčnai, 

kielczany (LTV 90, 141, VKŽ 83 ir t. t.). 

Bérznyką, kur yra ir Lietuvos karių kapai, dauguma 

kalbininkų laiko jotvingiška forma ir siūlo tokią 

ją (su z) palikti. 

3. Išvados 

Seinų krašto oikonimų kirčiavimas ir priegaidės 

tyrinėtos 6 būdais: apžvelgta literatūra tuo klausimu, 

Seinų „Žiburio“ vidurinėje mokykloje atlikti 


audiciniai eksperimentai su bendriniais ar tikriniais 

žodžiais, apie 50 Seinų krašto inteligentų apklausta 

dėl jų oikonimų kirčiavimo ir priegaidžių, duomenys 

tikrinti Lietuvių kalbos instituto Vardyno kartotekoje 

ir t. t. 

1. Audiciniame eksperimente pabrėžtinai tariant 

oikonimų priegaides, jos skirtos 92%, o apklause 

remiantis savistaba tie patys oikonimai skirti 29%. 

Šnektos priegaidės, kaip ir kitose Aukštaitijos 

vietose, dabar turi tik fonetinę, o potencialiai – ir 

pagalbinę fonologinę reikšmę. Tarmiškus tekstus 

reikia kirčiuoti autentiškai, o ne pagal bendrinės 

kalbos žodyną. 

2. Pietų dzūkai priegaides geriausiai skyrė pagal 

kirčiuotų skiemenų ilgumą (diktorius – šiaurės panevėžiškis 

– akūtą tarė trumpiau už cirkumfleksą), 

todėl abejotina išvada, kad beveik visiems lietuviams 

„ilgųjų balsių priegaidėms diferencijuoti trukmė nėra 

svarbus rodiklis“ (plg. Leskauskaitė, 2004, 184). 

Susikalbėti yra sunkiau dėl to, kad pirmoji nuomonė 

remiasi audiciniais eksperimentais (svarbiais 

fonologijai), o antroji nuomonė – instrumentiniais 

eksperimentais (svarbiais fonetikai ir nesvarbiais 

fonologijai). 

3. Šnektoje yra prasidėjęs kirčio vietos išlyginimas: 

mažuma formų pritaikoma prie daugumos to 

paties žodžio formų ir jau sakoma Burokáms / Burõkams, 

Burokùs / Burõkus, Burokuõse / Burõkuose ir 

t. t. Vietovardžius, kuriuose šis procesas įvyko seniau 

ir beveik visuotinai, būtų galima įteisinti ir su pakitusia 

kirčiuote (plg. Dusnýčia (1), Galãdusis (1). 

4. Palinus, Radzičius, Sankrus galima kirčiuoti 

pagal pirmąją kirčiuotę, nes šių oikonimų daugiskaitos 

galininkas šnektoje kirčiuojamas tik kamiene. 

Svarstytina, ar iš antrosios į pirmąją (autentišką) kirčiuotę 

galima perkelti Navinykus, Vygrius (pastoviai 

kirčiuojamas balsis i·). 

5. Daugelis Mažosios Lietuvos ir pietų Sūduvos 

lietuviškų (baltiškų) oikonimų dabar Lenkijoje oficialiai 

vartojami neautentiškomis (sulenkintomis) 

formomis. 

Sutrumpinimai 

LATSŽ – Lietuvos TSR administracinio-teritorinio 

suskirstymo žinynas. II dalis. Lietuvos TSR AT 

prezidiumas. Parengė Z. Noreika, V. Stravinskas. 

Vilnius: Mintis, 1976. 

LTV – Lietuviški tradiciniai vietovardžiai. Valstybinė 

lietuvių kalbos komisija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų 


LUEV – Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas. Lietuvos 

TSR Mokslų akademija. Lietuvių kalbos ir lite- 

Kazimieras GARŠVA


ratūros institutas. Vilnius: Valstybinė politinės ir 

mokslinės literatūros leidykla, 1963. 

VKŽ – Vietovardžių kirčiavimo žodynas. Lietuvių kalbos 

draugija. Sudarė M. Razmukaitė, V. Vitkauskas. 

Vilnius: Kultūra, 1994. 

VŽ – Vietovardžių žodynas. A. Pupkis (sudarytojas ir vyr. 

redaktorius), M. Razmukaitė (sudarytoja), R. Miliūnaitė. 



Literatūra 

Aleksaitė B., 1985, Punsko ir Seinų krašto vietovardžių 

daryba. Diplominis darbas. Vilnius: Vilniaus universitetas. 

Aleksaitė I., 1985a, Punsko šnektos konsonantizmas. Diplominis 

darbas. Vilnius: Vilniaus universitetas. 

Buch T., 1998, Opuscula Lithuanica. Uniwersytet Warszawski. 

Wydal W. Smoczyński. Warszawa: Uniwersytet 

Warszawski. 

Butkus A., 1989, Latvių kalbos įtaka Skyronių lietuvių 

šnektai. – Lietuvių kalbotyros klausimai 28, 

55–61. 

Garšva K., 2005, Lietuvių kalbos paribio šnektos (fonologija). 


Garšva K., 2008, Lietuvos fonologinės mokyklos problemos. 


Grumadienė L., 1989, Varenavo rajono oikonimų slavinimas. 

– Lietuvių kalbotyros klausimai 28, 84–90. 

Hasiuk M., 1978, Fonologia litewskiej gwary sejneńskiej. 

Poznań: Uniwersytet im. A. Mickiewicza. 

akcentologija 

Leskauskaitė A., 2004, Pietų aukštaičių vokalizmo ir prozodijos 

bruožai. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto 

leidykla. 

LKT – Lietuvių kalbos tarmės. Chrestomatija, sud. Grinaveckienė 

E., Jonaitytė A., Morkūnas K., Vanagienė 

B., Vidugiris A. Vilnius: Mintis, 1970. 

Markevičienė Ž., 2003, Aukštaičių tarmių tekstai 2, Vilnius: 

Vilniaus universiteto leidykla. 

Razmukaitė M., 2008, Dėl kai kurių vietovardžių tikslintinų 

lyčių. – Kalbos kultūra 81, 218–223. 

Razmukaitė M., 2006, Seinų ir Suvalkų valsčių lietuviškų 

formų gyvenamųjų vietų vardai (darybos ir kilmės 

bruožai). – Gwary i onomastyka pogranicza polskowschodniosłowiańskiego 

i słowiańsko-bałtyckiego. 

Białystok: Uniwersytet w Białystoku, 283–292. 

Salys A., 1983, Raštai 2. Tikriniai vardai. Roma: Lietuvių 

katalikų mokslo akademija. 

Smoczyński W., 1977, Gwara litewska okolic Puńska. 

Kraków: Uniwersytet Jagelloński. 

Vaina J., 1998, Nuo Punsko iki Seinų, sud. D. Krištopaitė. 

Punskas: Aušra. 

Vitkauskas V. A., 2007, 15 mažmožis. – Acta linguistica 

Lithuanica 57, 156–157. 

Uzdila A., 1963, Punsko (vakarinių dzūkų) tarmės fonetika 

ir morfologija. Diplominis darbas. Vilnius: Vilniaus 


Zinkevičius Z., 1993, Rytų Lietuva praeityje ir dabar. 

Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. 

Zinkevičius Z., 2010, Lietuviškas paveldas Suvalkų ir Augustavo 

krašto pavardėse. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų 

leidybos institutas (atiduota spausdinti). 

ISSN 1392-8600 

79

80 

Taisyklingas viešosios kalbos kirčiavimas: siekiamybė 

ar būtinybė? 

Taisyklingas viešosios kalbos 

kirčiavimas: siekiamybė ar 

būtinybė? 

Genovaitė KAČIUŠKIENĖ 

Šiaulių universitetas 

P.Višinskio g. 38, 76352 Šiauliai 

El. p. geno@splius.lt 

Irena KRUOPIENĖ 

Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 

Kalbos praktikos centras „Lingua Lituanica“ 

Gedimino pr. 26, 01104 Vilnius 

El. p. irena@lingualit.lt 

Radijas ir televizija padeda įtvirtinti ir skleisti 

taisyklingos kalbos normas, formuoja visuomenės 

nuostatas prestižinės kalbos atžvilgiu, todėl labai svarbu, 

kad sakytinės žiniasklaidos darbuotojų kalba būtų 

nepriekaištinga. Straipsnyje gvildenamos viešosios 

kalbos kirčiavimo aktualijos. Remiantis televizijos ir 

radijo laidų vedėjų kalbos analize, Muzikos ir teatro 

akademijos studentų scenos kalbos ir specialybės (vaidybos) 

egzaminų medžiaga bei Šiaulių universiteto 

Lietuvių filologijos ir ryšių su visuomene specialybės 

studentų apklausa, aptariamos dažnosios kirčiavimo 

klaidos, keliamas klausimas, ką daryti, kad viešojoje 

Radio and television help to fix and develop the 

norms of the correct speech, form the attitude of 

society towards the prestigious speech. Therefore, 

it is very important the conversational speech of the 

Mass Media employees to be perfect. Actual problems 

of the public speech accentuation are analyzed 

in the article. Basing upon the analysis of the radio 

and television announcers’ speech, material of Music 

and Theatre Academy students’ examinations of stage 

speech and speciality (management) and the interview 

with students from the Department of Lithuanian 

Language Linguistics and Communication of 

Siauliai University the most frequent accentuation 

mistakes are discussed. One asks what should be 

done in order to reduce the accentuation mistakes in 

Santrauka 

Summary 

Correct Accentuation of the Public Speech: purpose or 

necessity? 

Correct Accentuation of the 

Public Speech: purpose or 

necessity? 

kalboje jų būtų kuo mažiau. Kaip rodo stebėtų laidų 

analizė, daugiausia daroma kirčio atitraukimo klaidų. 

Gana dažnos ir kirčio nukėlimo klaidos. Taisyklingo 

viešosios kalbos kirčiavimo tyrimo rezultatai patvirtino, 

kad vienos dažnesnių ir nuolat pasikartojančių taip 

pat yra kirčio atitraukimo ir kirčio nukėlimo klaidos. 

Ypač netaisyklingai kirčiuojami tarptautiniai žodžiai. 

Tačiau studentų požiūris į viešosios kalbos kirčiavimą 

teikia vilčių, kad taisyklingai kirčiuojama kalba iš 

tiesų taps būtinybe. 

Esminiai žodžiai: viešoji kalba, taisyklingas kirčiavimas, 

kirčiavimo klaidos. 

the public speech. The analysis of the watched television 

broadcasts shows that the majority of mistakes 

are the diversion of accentuation. Quite often the 

mistakes of accentuation transfer. The results of the 

research of correct accentuation of the public speech 

proved that the most frequent accentuation mistakes 

are the diversion and transfer of accentuation. The 

international words are the most incorrectly accentuated. 

However, students’ attitude towards the public 

speech accentuation is optimistic, that public speech 

accentuated correctly will become the necessity. 

Key words: public speech, correct accentuation, 

accentuation mistakes. 

Genovaitė KAČIUŠKIENĖ, Irena KRUOPIENĖ


Įvadinės pastabos 

Kad, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, viešoji 

televizijos ir radijo laidų vedėjų kalbos kultūra yra 

sumenkusi, rodo ne tik 2006–2007 metais Lietuvių 

kalbos draugijos iniciatyva surengtos Kalbos švaros 

dienos (Pupkis, 2007), bet ir nuolat lingvistinėje 

literatūroje ta tema pasirodantys leidiniai, straipsniai 

(Pupkis, 2005; Miliūnaitė, 2006; Kruopienė, 

Kačiuškienė, 2008). Be kitų kalbos negerovių, ypač 

akivaizdžios kirčiavimo klaidos, kurios, kai kurių 

tyrėjų duomenimis, gali sudaryti net apie 80–85% 

visų kalbos klaidų (Baniulienė, Kavaliauskas, 2008, 

84; Kavaliauskas, 2004, 4). 

Šio straipsnio tikslai yra keli. Pirma, panagrinėti 

Lietuvos televizijų ir radijo bei Šiaulių regiono televizijų 

žurnalistų kirčiavimo ypatumus. Antra, remiantis 

anketine medžiaga, pažiūrėti, kaip žiniasklaidos darbuotojų 

dažniausiai klaidingai kirčiuojamus žodžius 

kirčiuoja jaunoji karta – studentai, savo būsimas 

akcentologija 

Tyrimas atliktas taikant empirinio stebėjimo, 

anketinį, literatūros analizės ir aprašomąjį – tiriamąjį 

metodą. Apibendrinti duomenys pateikiami 

diagramomis. 

Praktinę šio darbo vertę galima būtų apibūdinti 

kaip rekomendacinio pobūdžio pastabas žiniasklaidos 

atstovams, taip pat studentams bei jų kirčiavimo 

dėstytojams ar vertintojams. 

Stebėtų laidų kirčiavimo klaidų 

analizė 

profesijas siesiantys su viešąja kalba, ir koks yra jų 

požiūris į taisyklingai kirčiuojamą viešąją kalbą. O 

tai, kaip žinome, yra itin svarbu, nes žiniasklaidos 

kalba – viena svarbiausių bendrinės kalbos vartojimo 

sferų, įdiegiant ir plėtojant kalbos normas (Pupkis, 

2005, 319). 

Tyrimo objektas – viešoji sakytinės žiniasklaidos 

darbuotojų kalba. 

Tiriamąją medžiagą sudaro apie 70 stebėtų įvairių 

Lietuvos televizijų (Lietuvos TV, LNK, TV 3 ir 

kt.), Lietuvos radijo laidų vedėjų ir reporterių netaisyklingo 

kirčiavimo pavyzdžiai (217 atvejų), rinkti 

2006–2007 m. Kalbos švaros dienų, taip pat 2007 m. 

LRT Kalbos grynuolio rinkimų metu1 , ir maždaug 5 

valandų trukmės eterio laiko Šiaulių televizijos ir 

Šiaulių Splius televizijos laidų vedėjų kirčiavimo 

klaidos (139 atvejai) 2 Remiantis A. Pupkio taikoma kirčiavimo klaidų 

klasifikacija (Pupkis, 1980, 95–98), visas kirčio 

klaidas galima suskirstyti į 3 pagrindines grupes: 

kirčio atitraukimo, kirčio nukėlimo ir kirčio perkėlimo 

klaidas. Šios klasifikacijos iš esmės laikomasi 

ir šiame straipsnyje, papildomai išskiriant ir 

aptariant gana dažnus priegaidės pakeitimo atvejus 

straipsnyje, papildomai (žr. išskiriant 1 diagr.). ir aptariant gana dažnus priegaids pakeitimo atvejus 

(žr. 1 diagr.). 

1 diagrama. TVR žurnalistų kirčiavimo trūkumai 

45 

40 

35 

30 

25 

Lietuvos TVR 

20 

Šiauli TV 

15 

10 

5 

0 

. Darbe naudojamasi 81 anketos 

Kirio 

atitraukimas 

Kirio 

nuklimas 

Kirio 

perklimas 

Metatonija 

(po 46 žodžius kiekvienoje) medžiaga. 

Kaip 1 diagrama. rodo stebėtų TVR žurnalist Lietuvos kiriavimo televizijų trkumai ir radijo 

(LTVR) bei Šiaulių regiono televizijų laidų kir- 

1 Lietuvių kalbos draugijos nutarimu nuo 2006 m. Kaip pavasario rodo (ba- stebt čiavimo Lietuvos klaidų televizij analizė, ir radijo daugiausia (LTVR) daroma bei Šiauli kirčio regiono televizij 

landžio 23–30 d.) pradėtos rengti kalbos švaros dienos. 2007 metų atitraukimo klaidų (įdomius, siekius; LTVR 41%, 

kalbos švaros dienos vyko spalio 1–14 d. Jų laid metu buvo kiriavimo klausomasi klaid 

Šiaulių 

analiz, 

TV 

daugiausia 

38%), kirčio 

daroma 

nukėlimo 

kirio 

klaidų 

atitraukimo 

(tokį, 

klaid (domius, 

lietuviškų televizijos ir radijo laidų kalbos ir siekius; vertinama LTVR vedėjų bei 41%, visiškai) Šiauli TV daugiau 38%), daro kirio LTVR nuklimo žurnalistai klaid (tok, (37%), visiškai) daugiau 

korespondentų kalbos kultūra. Gegužės 1–7 d. LRT vyko akcija, 

Šiaulių TV klysta mažiau (20%). Mažiausia abie- 

skirta Spaudos atgavimo, knygos ir kalbos daro dienai LTVR paminėti. žurnalistai Visą (37%), Šiauli TV klysta mažiau (20%). Mažiausia abiejose 

savaitę visuomenė ir kalbininkų komisija rinko taisyklingiausiai jose grupėse – kirčio perkėlimo klaidų (pateikia, 

kalbantį žurnalistą – kalbos grynuolį. Apie grupse kalbos švaros – kirio akcijų perklimo kilometrų) klaid – atitinkamai (pateikia, kilometr) 10% ir 12%. – atitinkamai Palyginti 10% ir 12%. 

metu pastebėtas žiniasklaidos darbuotojų tarties klaidas kalbama 

mūsų straipsnyje Ilgųjų ir trumpųjų balsių Palyginti realizavimas didel sakytinės Šiauli didelį regiono Šiaulių televizij regiono žurnalist televizijų klaid žurnalistų procent klaidų (net 30%) sudaro 

procentą (net 30%) sudaro priegaidžių pakeitimo 

žiniasklaidos darbuotojų kalboje, paskelbtame leidinyje Žmogus 

priegaidži pakeitimo atvejai (man, ten), LTVR žurnalist kalboje jos retesns (12%). 

ir žodis 2008 metais. Jame trumpai užsimenama ir apie pastebėtas atvejai (man, ten), LTVR žurnalistų kalboje jos 

kirčiavimo klaidas (Kruopienė, Kačiuškienė, 2008, 39–40). retesnės (12%). 

2 2009 metų lapkričio 5–8 d. stebėta 11 Šiaulių regioninių televizijų 

laidų: Žinios (2), Žaidimų labirintas, 35 mm, Meno formos, Šiaulių 

kolegija, Bitinijos šalis, Saulės miesto žvaigždutės, Ekstremalai 

vienai dienai, Provincija, Radviliškis šiandien ir rytoj. 

Kirio atitraukimo klaidos 

Kirio atitraukimo klaid grupei priskiriami kiriavimo netikslumai, atsirandantys 

dl kirio atitraukimo iš žodžio galo priek – šakn ar kamien, kai vienos ar kitos 

tarms atstovas, nepaisydamas bendrins kalbos norm, vartosen perkelia gimtosios 

tarms kiriavimo ypatumus. Tokiu kiriavimu pažeidžiama priešpaskutinio skiemens 

ISSN 1392-8600 

81



iri Lietuvos televizij ir radijo laid klaid analiz: kirio atitraukimo klaidos 

% vis 82 pastebt klaid. 


necessity? 

Kirčio atitraukimo klaidos Vardažodžiai ir kitos linksniuojamos 

Kirčio atitraukimo klaidų grupei priskiriami 

formos 

kirčiavimo netikslumai, atsirandantys dėl kirčio ati- Kaip rodo surinkti pavyzdžiai, daugiausia (net 27 

traukimo iš žodžio galo į priekį – į šaknį ar kamieną, kartus, arba 51% visų kirčio atitraukimo atvejų) klys- 

kai vienos ar kitos tarmės atstovas, nepaisydamas tama kirčiuojant 2 ir 4 kirčiuotės vardažodžių vie- 

bendrinės kalbos normų, į vartoseną perkelia gimtonaskaitos įnagininką (unisonu, sunkesne, su Loreta, 

sios tarmės kirčiavimo ypatumus. Tokiu kirčiavimu dainininke, guminuku), vienaskaitos ir daugiskaitos 

pažeidžiama priešpaskutinio skiemens taisyklė, vietininką (kolektyve, Šiauliuose, svečiuose, parodo- 

arba Sosiūro ir Fortunatovo dėsnis (Pupkis, 1980, se) ir daugiskaitos galininką (Himalajus, subtitrus, 

96; Mikulėnienė, 1992, 77; Laigonaitė, 2002, 37). didžiulius, taisykles, procedūras, areštines), t.y. kai 

Kadangi vienokiai ar kitokiai kirčio atitraukimo nepaisoma priešpaskutinio skiemens taisyklės (Ma- 

zonai priklauso didžioji dauguma lietuvių kalbos lakauskas, 2009, 15–16) ir minėtuose linksniuose 

tarmių (Barauskaitė ir kt., 1995, 279–280), todėl pagal daugumos formų kirčio vietą apibendrinamas 

nenuostabu, kad šio tipo klaidos itin dažnos ir vie- kamieninis kirtis (Laigonaitė, 2002, 37). Visus čia 

šojoje kalboje. Ypač tai aktualu Šiaulių regioninėms pateiktus žodžius reikia kirčiuoti gale (unisonu, 

televizijoms, kadangi dauguma jų darbuotojų yra sunkesne, su Loreta ir t. t.). 

u, kad šio tipo klaidos kilę iš aplinkinių itin dažnos vietovių, ir viešojoje kuriose kalboje. kirtis gali Ypa būti tai aktualu Kamieninį Šiauli kirtį mėgstama apibendrinti ir kitose 

atitraukiamas net pagal visuotinį kirčio atitraukimo linksnių formose. Pavyzdžiui, pastebėtos šiauliškių 

s televizijoms, dėsnį kadangi – iš bet dauguma kokios galūnės j darbuotoj į bet kokio yra ilgumo kil šaknį iš aplinkini vietovi, 

žurnalistų vardažodžių ar kitų linksniuojamų formų 

rtis gali bti atitraukiamas (Bacevičiūtė ir net kt., pagal 2004, visuotin 60–61). Todėl kirio čia kiek atitraukimo pla- linksnių dsn kirčiavimo – iš bet klaidos pagal vartojimo dažnumą 

čiau ir bus analizuojami Šiaulių regioninių televizijų pasiskirsto taip: 4 kirčiuotės daugiskaitos kilminin- 

lns bet kokio darbuotojų ilgumo šakn kirčiavimo (Baceviit netikslumai. ir kt., Be to, 2004, regioninių 60–61). kas Todl (vėlių, ia dešimtų), kiek 2 ir 4 kirčiuotės moteriškosios 

televizijų kalba susilaukia gerokai mažiau dėmesio 

r bus analizuojami Šiauli regionini televizij darbuotoj giminės kiriavimo vienaskaitos vardininkas (temperatūra, 

negu visoje Lietuvoje matomų televizijų kanalų. įdomi), 3 kirčiuotės vyriškosios giminės daugiskai- 

ai. Be to, regionini Prieš televizij 30 metų kalbininkas kalba susilaukia Aldonas gerokai Pupkis, mažiau aptos dmesio vardininkas negu (paruošti, tokie). Po vieną pavyzdį 

tardamas kirčio atitraukimo klaidas, džiaugėsi, kad pastebėta netaisyklingai sukirčiuoto 4 kirčiuotės vy- 

tuvoje matom radijo televizij ir televizijos kanal. pranešėjai retai daro šio tipo riškosios giminės vienaskaitos vardininko (įdomus), 

š 30 met kalbininkas klaidų (Pupkis, Aldonas 1980, Pupkis, 96). aptardamas Tačiau dabar kirio to teigti atitraukimo 3 klaidas, 

jau nebegalima – per palyginti trumpą eterio laiką 

kad radijo ir televizijos Šiaulių regioninės pranešjai televizijos retai daro darbuotojai šio tipo padarė klaid net (Pupkis, 1980, 96). 

53 kirčio atitraukimo klaidas, kurios, kaip minėta, 

bar to teigti jau nebegalima – per palyginti trump eterio laik Šiauli 

sudaro daugiau kaip trečdalį (38%) visų pastebėtų 

televizijos darbuotojai kirčiavimo padar klaidų (žr. net 2 53 diagr.). kirio atitraukimo klaidas, kurios, kaip 

daro daugiau kaip 2 diagrama. tredal (38%) Šiaulių vis regiono pastebt televizijos kiriavimo žurnalistų klaid (žr. 2 diagr.). 

kirčiavimo trūkumai 

40 

35 

30 

Kirio 

atitraukimas 

25 

Metatonija 

20 

15 

10 

5 

Kirio 

nuklimas 

Kirio 

perklimas 

0 

Ir pats Pupkis, aptardamas dabartinę viešąją kalbą, 

2 diagrama. Šiauli regiono televizijos žurnalist kiriavimo trkumai 

pripažįsta, kad televizijose, ypač komercinėse, daroma 

daug kirčiavimo klaidų (Pupkis, 2005, 312). Tai 

patvirtina ir šio tyrimo įvairių Lietuvos televizijų ir 

ts Pupkis, aptardamas dabartin viešj kalb, pripažsta, kad televizijose, ypa 

radijo laidų klaidų analizė: kirčio atitraukimo klaidos 

se, daroma daug sudaro kiriavimo 41% visų klaid pastebėtų (Pupkis, klaidų. 2005, 312). Tai patvirtina ir šio 

b kirčiuotės moteriškosios giminės vienaskaitos kilmininko 

(didelės), 3a kirčiuotės vyriškosios giminės 

daugiskaitos įnagininko (neįprastais) atvejų. Visi 

minėti pavyzdžiai bendrinėje kalboje kirčiuojami 

gale (vėlių, dešimtų, temperatūra, įdomi, paruošti, 

tokie, įdomus, didelės, neįprastais). 

Veiksmažodžiai 

Stebėtose laidose užfiksuoti tik 4 netaisyklingai 

kirčiuojami nepriesaginiai veiksmažodžiai: dvi esamojo 

laiko 3 asmens (nėra, nebėra) ir dvi esamojo 

laiko 1 asmens (jaučiu, suprantu) formos, kuriose 

taip pat nepaisoma priešpaskutinio skiemens taisyklės. 

Šiuo atveju įsidėmėtinas galūninis esamojo laiko 

3 asmens veiksmažodžių nėra, nebėra kirčiavimas 

ir labai paprasta taisyklė – jei esamojo ir būtojo 

kartinio laiko 3 asmuo kirčiuojamas tvirtagališkai 

ar turi trumpą kirčiuotą balsį, jų 1 ir 2 asmuo visada 

kirčiuojamas gale (jaučia: jaučiu, jauti; jautė: jaučiau, 

jautei; suko: sukau, sukai ir t. t.). 

Kitos kalbos dalys 

Kitų kalbos dalių kirčiavimo klaidų šiauliečiai 

padarė palyginti nedaug – tik 17%. Daugiausia buvo 

klystama, kirčiuojant prieveiksmius, padarytus iš 

būdvardžių su galūne -us (grubiai, gudriai, tiksliai), 

bevardės giminės būdvardžius (malonu) bei 



tarnybinius žodelius (arba, iki, neva). Visi minėti 

atvejai, tarp jų ir tarnybiniai žodeliai, bendrinėje 

kalboje kirčiuojami galiniame skiemenyje (Pakerys, 

2002, 597). 

Kirčio nukėlimo klaidos 

Kirčio nukėlimo klaidoms paprastai priskiriami tie 

kirčiavimo atvejai, kai – priešingai nei reikalauja taisyklės 

– kirtis nukeliamas iš žodžio kamieno į galūnę 

(Pupkis, 1980, 96). Šioms kirčio klaidoms priklauso 3 

kirčiuotės (ypač vienaskaitos įnagininko ir daugiskaitos 

galininko) galūninis kirčiavimas, kirčiuota šauksmininko 

galūnė, 1 kirčiuotės vardažodžių pakeitimas 

į 3 ar 4 kirčiuotes ir pan. Dauguma kirčio nukėlimo 

netikslumų, kaip ir atitrauktinio kirčio atveju, yra atsiradę 

dėl skirtingai tarmėse kirčiuojamų žodžių formų 

(baudžiava ir baudžiava, oda ir oda, kitai ir kitai). 

Kirčio nukėlimo klaidų, lyginant su kirčio atitraukimo 

klaidomis, šiauliškių žiniasklaidos darbuotojų 

kalboje rasta maždaug perpus mažiau – tik 28 atvejai, 

arba 20% visų pastebėtų klaidų. 

3 kirčiuotės formos 

Kaip yra pastebėję kirčiavimo specialistai (Pakerys, 

2002, 30–31; Baniulienė, Kavaliauskas, 2008, 

89–90), daugiausia klystama kirčiuojant 3 kirčiuotės 

priesaginius ar suaugtinius įvardžius, ypač padarytus 

su priesaga -(i)oks. Ir šiauliškių žurnalistų kalboje 

dauguma šių formų buvo kirčiuojamos galūnėje, 

pagal 4 kirčiuotę. Net 39% visų kirčio nukėlimo 

atvejų sudarė šio tipo klaidos (kokį, tokį, tokius, 

tokias, tokiu, kitokie). Visos minėtos formos turi 

būti kirčiuojamos antrajame nuo galo skiemenyje, 

pagal 3 ar 1 kirčiuotę. 

Prie šio tipo klaidų galima prišlieti ir 3 kirčiuotės 

vardažodžių vienaskaitos įnagininko ir daugiskaitos 

galininko galūninį kirčiavimą (neįprasta, pabaiga, 

pramoga, galvas) – minėtų linksnių formos turi būti 

kirčiuojamos ne galūnėje, o kamiene (neįprasta, 

pabaiga, pramoga, galvas). Tokių klaidų šiauliškiai 

padarė palyginti nedaug – tik 14%. 

1 kirčiuotės vardažodžiai 

Antra pagal dydį kirčio nukėlimo klaidų grupė 

šiauliškių žurnalistų kalboje – 1 kirčiuotės vardažodžių 

kirčiavimo netikslumai (nugaros, ganiavos, 

konkurse, įranga, mirusiųjų, paslaptingoji, nepaaiškinamais). 

Jų rasta net 25%. Kaip ir visi kiti 1 

kirčiuotės vardažodžiai jie turi pastovų, negalūnį kirtį 

(nugaros, ganiavos, konkurse, įranga, mirusiųjų, 

paslaptingoji, nepaaiškinamais). 

Galūninis šauksmininkas 

Kirčiuotas galūninis šauksmininkas pastebėtas tik 

vienu atveju (tau, miela Urte). Vienaskaitos šauks- 

akcentologija 

mininkas (tiek vyriškosios, tiek ir moteriškosios 

giminės) paprastai kirčiuojamas kamiene (miela). 

Kitos kirčio nukėlimo klaidos 

Iš kitų kirčio nukėlimo klaidų, padarytų Šiaulių 

žiniasklaidos atstovų, galima paminėti dalelytės taigi, 

daugiaskiemenio prieveiksmio visiškai, 4 kirčiuotės 

moteriškosios giminės vienaskaitos naudininko 

įvardžio kitai, 2 kirčiuotės daugiskaitos naudininko 

centrams klaidingą galūninį kirčiavimą. Norminis 

šių formų kirčiavimas yra šakninis: taigi, visiškai, 

kitai, centrams (Mikulėnienė, Pakerys, Stundžia, 

2008, 39, 207, 268, 278). 

Kirčio perkėlimo klaidos 

Kirčio perkėlimo klaidomis yra laikomi tokie 

kirčiavimo atvejai, kai, nesilaikant bendrinės kalbos 

kirčiavimo normų, kirtis žodžio kamiene perkeliamas 

į gretimą skiemenį (Pupkis, 1980, 97). Šie kirčiavimo 

netikslumai gali atsirasti ir dėl tarminio kirčiavimo 

įtakos, ir dėl skirtingo kai kurių tarptautinių žodžių 

kirčiavimo įvairiose kalbose. Be tarptautinių žodžių, 

kirčio perkėlimo klaidoms gali būti priskiriami netaisyklingai 

kirčiuojami kai kurių priesagų, priešdėlių 

(ypač veiksmažodžių), 3 kirčiuotės (ypač 3 4a , 3 4b ) 

vardažodžių kirčiavimo atvejai. 

Šiauliškių žurnalistų kalboje pastebėta 16 kirčio 

nukėlimo atvejų, kurie sudaro 12% visų kirčio klaidų. 

Visos pastebėtos kirčio nukėlimo klaidos gražiai 

papildo Pupkio išskirtąsias grupes. 

Priešdėliniai veiksmažodžiai 

Kirčio nukėlimo grupėje daugiausia klaidų buvo 

padaryta, kirčiuojant priešdėlinius esamojo laiko 

veiksmažodžius. Netaisyklingai kirtį atitraukus į 

priešdėlį, buvo ištartas ir trumpasis, ir ilgasis, ir 

pusilgis perkeltinį kirtį gavęs balsis (pateikia, suteikia, 

išplaukia, pasiekia, sugrėbiame). Kaip matyti iš 

pateiktų pavyzdžių, arba nepaisoma priešpaskutinio 

skiemens taisyklės (pateikiu: pateikia), arba nekreipiamas 

dėmesys į tvirtapradę veiksmažodžio šaknį 

(siekti, grėbti), plg. (Mikulėnienė, Pakerys, Stundžia, 

2008, 224–225). 

Priesaginiai vardažodžiai 

Žurnalistų kalboje buvo pastebėta kirčiavimo 

netikslumų, kai kirtis iš priesagos buvo perkeliamas 

į šaknį (25% kirčio nukėlimo atvejų). Daugiausia tai 

buvo priesagos -inis vediniai (tarptautinis, tarptautines, 

kasdieninio). 

3 kirčiuotės vardažodžiai 

Iš netaisyklingai kirčiuojamų 3 kirčiuotės daugiaskiemenių 

vardažodžių galima paminėti paveldas, 

patiekalas kirčiavimą, kai kirtis iš priešdėlio buvo 

perkeltas į šalia jo esantį skiemenį (paveldas, patie- 

ISSN 1392-8600 

83

84 



kalas). Tačiau iš priešdėlinių veiksmažodžių padaryti 

daiktavardžiai paprastai esti 3 kirčiuotės ir jų kirtis 

šokinėja iš galūnės į priešdėlį (Mikulėnienė, Pakerys, 

Stundžia, 2008, 127). 

Tarptautiniai žodžiai 

Tarptautinių žodžių kirčio perkėlimo netikslumų 

taip pat rasta nedaug – pastebėti tik du netaisyklingai 

kirčiuojami žodžiai: efektas ir kilometras. Tarptautinių 

žodžių baigmenys -ektas, -etras yra kirčiuoti, o 

juos turintys žodžiai priklauso 2 kirčiuotei ir paklūsta 

priešpaskutinio skiemens taisyklei (Baniulienė, Kavaliauskas, 

2008, 88). 

Priegaidės pakeitimas 

Lietuvių bendrinėje kalboje priegaidžių kaita yra 

būdinga kai kuriems vediniams, dūriniams ar išvestinėms 

formoms: darbas – bedarbis, dangų – padangė, 

bendradarbis, augti – augs (Mikulėnienė, Pakerys, 

Stundžia, 2008, 23; Malakauskas, 2009, 12), tačiau 

tokių formų nėra daug. Jų daug daugiau vartojama 

tarmėse ar šnekamojoje kalboje. Nemaža nenorminių 

priegaidės pakeitimo atvejų buvo pastebėta ir 

žiniasklaidos atstovų kalboje. Kaip minėta, šiauliškių 

kalboje jie sudarė net 30% visų pastebėtų kirčiavimo 

netikslumų. Su nenormine priegaide buvo ištarti 

tarnybiniai žodeliai, prieveiksmiai, vardažodinės 

formos ir veiksmažodžiai. 

Tarnybiniai žodeliai 

Beveik pusės (48%) tarnybinių žodelių – jungtukų 

ir dalelyčių – norminė tvirtapradė priegaidė dėsningai 

buvo verčiama tvirtagale (gal, nors, jei, jeigu, 

kadangi). Lyderiaujančią poziciją užėmė jungtukai 

jei ir kadangi. Visi minėti atvejai yra įsidėmėtini, 

turintys tvirtapradę priegaidę (Laigonaitė, 2002, 

37), ir bendrinėje kalboje kirčiuojami: gal, nors, jei, 

jeigu, kadangi. 

Prieveiksmiai 

Beveik 29% prieveiksmių, išskyrus prieveiksmį 

ten, turėjo pakeistą tvirtapradę priegaidę tvirtagale 

(dar, beveik) ar buvo tariami pabrėžiant abu dvigarsio 

dėmenis (dabar). Prieveiksmiai ten, dabar paklūsta 

žodžio galo taisyklei ir kirčiuojami tvirtagališkai 

(ten, dabar), o dar ir beveik – papildo įsidėmėtino 

kirčiavimo žodžių grupę ir kirčiuojami tvirtapradiškai 

(dar, beveik). Neproduktyvieji prieveiksmių 

formantai bendrinėje kalboje gali būti ir kirčiuoti, ir 

nekirčiuoti, turėti tvirtagalę ir tvirtapradę priesagą 

(Mikulėnienė, Pakerys, Stundžia, 2008, 271–272). 

Įvardžiai 

Pagal tvirtagališką kirčiavimą aptartai prieveiksmių 

grupei labai artimas vyriškosios ir moteriškosios 

giminės vienaskaitos naudininkas (man, jam, tau), ne 


necessity? 

kartą pavartotas šiauliškių žurnalistų kalboje. Tačiau 

šis linksnis bendrinėje kalboje yra akūtinės prigimties 

ir nepaklūsta žodžio galo taisyklei, todėl kirčiuojamas 

tvirtapradiškai (man, jam, tau; Laigonaitė, 2002, 

36; Mikulėnienė, Pakerys, Stundžia, 2008, 209). 

Vardažodžiai 

Iš vardažodžių su nenorminėmis priegaidėmis 

buvo pastebėti tik keli atvejai – pirmą, paslaptingos, 

taikinį, artimas, iš kurių pirmieji du galėjo atsirasti 

dėl pernelyg didelės baimės pailginti pirmąjį kirčiuotą 

dėmenį, kiti du – dėl tarmės įtakos. Šių žodžių 

norminis kirčiavimas yra: pirmą, paslaptingos, 

taikinį, artimas. 

Veiksmažodžiai 

Veiksmažodžių grupėje pastebėti tik du nenorminiai 

priegaidžių vartojimo atvejai (reiškia ir artinasi). 

Minėti veiksmažodžiai turi būti kirčiuojami reiškia 

ir artinasi, tokią pat priegaidę išlaiko ir kitos šių 

veiksmažodžių formos: reikšti, reiškė (išskyrus 

būsimojo laiko 3 asmenį: reikš), artintis, artinosi, 

artinsis ir pan. 

Studentų kirčiavimo klaidų analizė 

Anketinei studentų kirčiavimo klaidų analizei 

buvo atrinkti 46 dažniausiai Lietuvos televizijų ir 

radijo žurnalistų klaidingai kirčiuojami žodžiai, 

kurie anketoje buvo pateikti atsitiktine žodžių tvarka 

(Girdenis, 2003, 62, 378): ilgainiui, laisvą, sulošia, 

paverčia, jeigu, mielai (kam?), vienai, nuolat, atgal, 

taisykles, aktyviai (kaip?), suvoki, dalykus, (su) tokia, 

atstovus, visiškai, nekenčia, pirmai, vadovus, (su) 

ponu, skundus, (su) atskira, nuteikia, tokias, nuoširdžiai 

(kaip?), pakuotes, nepaprastai, motyvu, niekaip, 

(su) vienu, organizaciniai, entuziazmu, idėjas, ižde, 

regionus, kokius, kitai, dvidešimties, atplaukia, tyrime, 

atominė, taigi, informacinių, (su) viena, tokius, 

pirmenybes. Studentams reikėjo pabraukti ar kitaip 

pažymėti šių žodžių kirčiuotą skiemenį (arba garsą). 

Tyrime dalyvavo 71 Šiaulių universiteto lietuvių 

filologijos ir ryšių su visuomene specialybės ir 10 

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vaidybos 

specialybės studentų. 

Suvedus rezultatus, matyti, kad tiek Šiaulių universiteto 

(toliau – ŠU), tiek Lietuvos muzikos ir teatro 

akademijos (toliau – LMTA) studentai kirčiuoja 

panašiai – kirčiavimo klaidų vidurkis vos nesiekia 

50% ribos. Šiek tiek daugėliau kirčio atitraukimo 

klaidų padarė ŠU (48% 3 ir 46%), o kirčio perkėlimo 

ir nukėlimo – LMTA studentai (51% ir 48%; 45% ir 

43%; žr. 3 diagr.). 

3 Čia ir toliau pirma pateikiamas ŠU, po to – LMTA klaidingo 

kirčiavimo procentas. 


ikos ir teatro akademijos vaidybos specialybs student. 

s rezultatus, matyti, kad tiek Šiauli universiteto (toliau – ŠU), tiek Lietuvos 

atro akademijos 

žmogus 

(toliau 

ir žodis 

– LMTA) 

2010 

studentai 

I 

kiriuoja panašiai – kiriavimo 

is vos nesiekia 50% ribos. Šiek tiek daugliau kirio atitraukimo klaid 

8% 3 ir 46%), o kirio perklimo ir nuklimo – LMTA studentai (51% ir 

43%; žr. 3 diagr.). 3 diagrama. Studentų kirčiavimo klaidos 

52 

50 

48 

46 

Kirio 

perklimas 

Kirio 

atitraukimas 

4 Galimas dalykas, kad tai pirmakursių klaidos, kuriems akcentologijos 

kursas dar nebuvo dėstytas. Šiaip ar taip, tai nėra geras 

vidurinėje mokykloje įgytų lietuvių kalbos kompetencijų rodiklis ir 

kaip lituanistams teks gerokai padirbėti, mokantis gana sudėtingo 

lietuvių kalbos kirčiavimo. 

5 Iš 46 anketos žodžių daugiau kaip trečdalis buvo sukirčiuoti 

keleriopai: 3 žodžiai (dvidešimties, informacinių, atominė) turėjo 

3, 14 – po 2 klaidingo kirčiavimo variantus (tyrime, regionus, 

motyvu, entuziazmu, nuoširdžiai, pirmenybes, idėjas, su atskira, 

sulošia, suvoki, paverčia, nekenčia, nuteikia, atplaukia). 

akcentologija 

ŠU – aktyviai (41% klaidų). Geriausiai LMTA 

studentai sukirčiavo prieveiksmį atgal, o beveik 

pusė ŠU atstovų šį žodį kirčiavo pabrėždami pirmąjį 

dvigarsio dėmenį. 

1 lentelė. Studentų kirčio atitraukimo klaidos 

44 

42 

Kirio 

40 

nuklimas 

38 

ŠU LMTA 

3Rezultatai diagrama. rodo, Student kad kiriavimo tarp abiejų klaidos aukštųjų mokyklų 

studentų yra vienas kitas nesugebantis rasti ir 

pažymėti kirčiuoto skiemens. Todėl greta įprastinių 

tai rodo, kad kirčiavimo tarp abiej klaidų aukštj atsirado visiškai mokykl naujų student variantų yra vienas kitas 

rasti ir pažymti (regionus, kiriuoto su atskira, skiemens. sulošia, organizaciniai Todl greta ir prastini kt.). kiriavimo 

Tokių klaidų daugiau rasta ŠU atsakymuose 

o visiškai nauj variant (regionus, su atskira, sulošia, organizaciniai ir kt.). 

irma pateikiamas ŠU, po to – LMTA klaidingo kiriavimo procentas. 

11 

4 , tačiau 

neįprastinių kirčiavimo formų pateikė ir LMTA studentai 

(motyvu, entuziazmu, pirmenybes, visiškai, žr. 

1–3 lent.) 5 Žodis ŠU LMTA 

n % n % 

su ponu 71 68 10 70 

ižde 

tyrime 

69 

69 

23 

1 

10 

10 

50 

10 

tyrime 69 42 10 10 

skundus 71 86 10 70 

atstovus 71 70 10 50 

vadovus 71 

pakuotes 71 

68 

52 

10 

10 

40 

40 

taisykles 70 

regionus 71 

49 

44 

10 

10 

20 

40 

regionus 71 1 - - 

motyvu 71 62 10 40 

. Anketos rodo, kad dėl kai kurių žodžių motyvu 71 1 10 20 

kirčiavimo respondentai abejojo, todėl juos paliko entuziazmu 69 70 10 60 

nesukirčiuotus. Iš tokių žodžių galima paminėti: entuziazmu 69 1 10 20 

atgal, aktyviai, su atskira, nuteikia, tyrime, dvide- atgal 43 14 - - 

šimties, nuoširdžiai ir kt. 

nuoširdžiai 71 11 9 22 

nuoširdžiai 71 3 9 33 

Kirčio atitraukimo klaidos 

nepaprastai 71 6 9 22 

Kirčio atitraukimo klaidų galima tikėtis kirčiuojant 

2 kirčiuotės vyriškosios ir moteriškosios giminės 

aktyviai 

Vidutiniškai 

66 41 

48 

10 20 

46 

daiktavardžių daugiskaitos galininką, vienaskaitos 

įnagininką ir vietininką, taip pat galūninio kirčiavimo 

1 žodžiui % 

prieveiksmius (iš viso15 žodžių). 

Iš 1 lentelės matyti, kad abiejų aukštųjų mokyklų 

studentai daugiausia klydo, nepaisydami antrojo 

nuo galo skiemens taisyklės. Ypač daug klaidų 

padaryta kirčiuojant vyriškosios giminės daiktavardžius: 

skundus (86% ir 70%), su ponu (68% ir 

70%), entuziazmu (71% ir 80%), atstovus (70% ir 

50%), vadovus (68% ir 40%), motyvu (63% ir 60%) 

ir kt. Kiek mažiau buvo suklysta kirčiuojant tos 

pačios kirčiuotės moteriškosios giminės linksnių 

formas: pakuotes (52% ir 40%), taisykles (49% ir 

20%). Iš prieveiksmių grupės LMTA studentams 

sunkiausiai sekėsi kirčiuoti nuoširdžiai (55%), o 

Kirčio nukėlimo klaidos 

Potencialių kirčio nukėlimo klaidų buvo galima 

padaryti, kirčiuojant 1 ir 3 kirčiuotės vyriškosios 

ir moteriškosios giminės daugiskaitos galininką, 

vienaskaitos įnagininką, 3 ir 4 kirčiuotės moteriškosios 

giminės vienaskaitos naudininką, šakninio 

kirčiavimo skaitvardžius, prieveiksmius ir tarnybinius 

žodžius (iš viso 20 žodžių). Prasčiausiai buvo 

kirčiuojami šie žodžiai: ilgainiui (95% ir 100%), 

su viena (72% ir 70%), dvidešimties (81% ir 44%), 

vienai, tokias (46% ir 50%). ŠU studentai daugiau 

klydo kirčiuodami 3 ir 4 kirčiuotės moteriškosios 

giminės vienaskaitos naudininką: kitai (61%), pirmai 

(45%), mielai (43%), LMTA – idėjas (80%), 

pirmenybes (60%), su vienu (50%). Skirtingai 

nuo ŠU studentų vilniškiai be klaidų sukirčiavo 

prieveiksmį niekaip, tarnybinius žodelius jeigu, 

taigi. 

ISSN 1392-8600 

85

86 



2 lentelė. Studentų kirčio nukėlimo klaidos 

Žodis ŠU LMTA 

n % n % 

pirmenybes 70 26 10 50 

pirmenybes - - 10 10 

idėjas 71 16 10 60 

idėjas 71 1 10 20 

vienai 71 46 10 50 

kitai 69 61 10 30 

pirmai 71 45 10 33 

mielai 69 43 10 20 

su viena 71 72 10 70 

su tokia 69 49 10 50 

su vienu 70 24 10 50 

su atskira 67 40 9 44 

su atskira 67 3 - - 

tokius 71 32 10 50 

kokius 69 38 10 40 

tokias 70 46 10 50 

dvidešimties 71 79 9 22 

dvidešimties 71 2 9 11 

dvidešimties - - 9 11 

jeigu 43 2 - - 

taigi 71 44 10 40 

niekaip 68 17 - - 

nuolat 61 15 - - 

ilgainiui 71 86 10 100 

ilgainiui 71 7 - - 

visiškai 69 22 10 20 

visiškai 69 1 10 20 

Vidutiniškai 

1 žodžiui % 

43 45 

Kirčio perkėlimo klaidos 

Kirčio perkėlimo klaidų buvo galima padaryti, 

kirčiuojant esamojo laiko priešdėlinius 

veiksmažodžius ir priesagos -inis, -inė vedinius 

(iš viso 9 žodžiai). Daugiausia klaidų padaryta 

kirčiuojant priešdėlinius veiksmažodžius: sulošia 

(76% ir 60%), paverčia (64% ir 50%). Šiauliečiai 

daugiau klydo kirčiuodami ir kitus priešdėlinius 

veiksmažodžius: nuteikia (62%), atplaukia (45%), 

vilniškiams sunkiausiai sekėsi kirčiuoti priešdėlinį 

veiksmažodį suvoki (90%), priesagos -inis, -inė vedinius: 

informacinių (70%), organizaciniai (67%). 

Nė vienas šios grupės žodis nebuvo sukirčiuotas 

be klaidų. 


necessity? 

3 lentelė. Studentų kirčio perkėlimo klaidos 


n % n % 

sulošia 70 70 10 60 

sulošia 70 6 - - 

suvoki 59 31 10 90 

suvoki 59 6 - - 

paverčia 70 63 10 50 

paverčia 70 1 - - 

nekenčia 69 35 10 50 

nekenčia 69 1 - - 

nuteikia 68 56 10 30 

nuteikia 68 6 - - 

atplaukia 71 41 10 30 

atplaukia 71 4 - - 

informacinių 71 44 10 70 

informacinių 71 6 - - 

informacinių 71 1 - - 

organizaciniai 71 28 10 67 

organizaciniai 71 13 - - 

atominė 70 8 10 10 

atominė 70 3 - - 

atominė 70 1 - - 

Vidutiniškai 

1 žodžiui % 

48 51 

Priegaidės pakeitimo klaidos 

Gana dažnai šnekamojoje kalboje kiek kitaip negu 

bendrinėje kalboje kirčiuojami žodžiai: laisvą, atgal, 

jeigu. Jie ir buvo pateikti studentams. Iš 4 lentelės 

matyti, kad ir abiejų aukštųjų mokyklų studentai ne 

be klaidų kirčiuoja šiuos žodžius. Daugiausia klaidų 

padaryta kirčiuojant būdvardį laisvą (69% ir 56%) ir 

prieveiksmį atgal (30% ir 44%), mažiausia – jungtuką 

jeigu. Kaip matyti iš atsakymų skaičiaus, daug ŠU 

studentų (iš 71 sąžiningai užpildė anketą tik 55 ar 44) 

nesiryžo atsakyti į šį klausimą, tuo parodydami savo 

abejones dėl praleistų žodžių kirčiavimo. 

4 lentelė. Priegaidės pakeitimo klaidos 


n % n % 

laisvą 55 69 9 56 

atgal 43 30 9 44 

jeigu 43 12 10 30 

Vidutiniškai 

1 žodžiui % 

37 43 



50 

Btinyb 

40 

Siekiamyb 

kiriavimo klaid, 30 viltingai nuteikia student Nemanoma požiris 

20 

Nebtina 

kt klausim, ar taisyklingas viešosios kalbos kiriavimas 

10 

nomas ar nebtinas, pasiskirsto taip (žr. 4 diagr.). 

Btinyb 

Siekiamyb 

Nemanoma 

Nebtina 

0 

60 

50 

40 

10 

akcentologija 

Studentų nuomonės tyrimas 

Šiaulių TV žurnalistų – 20%. Mažiausia abiejose 

grupėse – kirčio perkėlimo klaidų. Palyginti 

Nepaisant padarytų įvairių kirčiavimo Student klaidų, nuomons tyrimas didelį Šiaulių regiono televizijų žurnalistų klaidų 

viltingai nuteikia studentų požiūris į viešąją kalbą. At- procentą sudaro priegaidžių pakeitimo atvejai, 

sakymai į pateiktą klausimą, ar taisyklingas viešosios LTVR žurnalistų kalboje jos retesnės. 

kalbos Nepaisant kirčiavimas yra padaryt siekiamybė, vairi būtinybė, kiriavimo neįma- klaid, • Taisyklingo viltingai viešosios nuteikia kalbos student kirčiavimo požiris anketinio 

nomas ar nebūtinas, pasiskirsto taip (žr. 4 diagr.). 

tyrimo rezultatai patvirtino, kad vienos dažnesnių 

viešj kalb. Atsakymai pateikt klausim, ar taisyklingas ir nuolat pasikartojančių viešosios kalbos yra kirčio kiriavimas atitraukimo 

4 diagrama. Studentų požiūrio į viešąją kalbą 

(ŠU – 48%, LMTA – 46%) ir nukėlimo klaidos 

yra siekiamyb, btinyb, tyrimas nemanomas ar nebtinas, (ŠU pasiskirsto – 45%, LMTA taip – 43%). (žr. 4 Ypač diagr.). netaisyklingai 

kirčiuojami tarptautiniai žodžiai. 

ŠU • Studentų požiūris LMTA į viešosios kalbos kirčiavimą 

teikia vilčių, kad taisyklingai kirčiuojama kalba 

70 

60 iš tiesų taps būtinybe. 

60 

udent nuomons tyrimas 

Apibendrinant galima tik pritarti Pupkio minčiai, 

50 

kad kirčiavimo dalykai yra labai artimai susiję su 

bendrinės 40 kalbos tartimi: taisyklingai tariant garsus, 

lengviau Btinyb 

30 kirčiuoti, o taisyklingai kirčiuojant – mažiau 

Siekiamyb 

daroma tarties klaidų (Pupkis, 2005, 246). 

20 

0 

Bacevičiūtė R. ir kt., 2004, Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija. 


Barauskaitė J. ir kt., 1995, Lietuvių kalba 1. Vilnius: Mokslo 

ir enciklopedijų leidykla. 

Baniulienė M., Kavaliauskas V., 2008, Būdingiausios televizijos 

žurnalistų kirčiavimo klaidos. – Žmogus ir 

žodis 10 (1), 84–94. 

Girdenis A., 2003, Teoriniai lietuvių fonologijos pagrindai. 

Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. 

Kavaliauskas V., 2004, Krepšinio laidų kirčiavimo ypatumai. 


Kruopienė I., Kačiuškienė G., 2008, Ilgųjų ir trumpųjų balsių 

realizavimas sakytinės žiniasklaidos darbuotojų kalboje. 


Laigonaitė A., 2002, Lietuvių kalbos akcentologija. Vilnius: 

Gimtasis žodis. 

Malakauskas A., 2009, Mažasis lietuvių kalbos kirčiavimo 

žinynas. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla. 

Mikulėnienė D., 1992, Linksniuojamųjų žodžių kirčiavimo 

tendencijos. – Kalbos kultūra 63, 75–79. 


kalbos kirčiavimo žinynas. Vilnius: Vilniaus pedagoginio 

universiteto leidykla. 

Miliūnaitė R., 2006, Apie kalbą ir mus. Vilnius: Lietuvių 

kalbos instituto leidykla. 

Pakerys A., 2002, Akcentologija 2. Vilnius: Mokslo ir 

enciklopedijų leidybos institutas. 

Pupkis A., 1999, Ar turime prestižinę tartį? – Gimtoji kalba 

6, 1–7. 

Pupkis A., 2007, 2007 metų Kalbos švaros dienos. – Gimtoji 

kalba 11, 3–11. 

Pupkis A., 1980, Kalbos kultūros pagrindai. Vilnius: 

Mokslas. 

Pupkis A., 2005, Kalbos kultūros studijos. Vilnius: Gimtasis 

žodis. 

LMTA4 

diagrama. Student požirio viešj kalb tyrimas 

Kad tai yra btinyb, mano 64% Šiauli universiteto ir 60% Lietuvos muzikos ir 

teatro akademijos student. 40% Btinyb Lietuvos muzikos ir teatro akademijos student ir 28% 

30 

Šiauli 20 universiteto student taisyklingai kiriuojama viešoji kalba yra siekiamyb. 7% 

10 

šiauliški – bsimieji ryši su visuomene specialistai – yra sitikin, kad taisyklingas 

0 

Siekiamyb 

a. Student požirio viešosios viešj kalbos kalb kiriavimas tyrimas yra nemanomas dalykas ir tik 1% mano, kad nebtinas. 

Kad tai yra būtinybė, mano 64% Šiaulių universiteto 

ir 60% Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų. 

no 64% Šiauli 40% universiteto Lietuvos muzikos ir 60% ir teatro Lietuvos akademijos muzikos studentų ir ir 

28% Šiaulių universiteto studentų taisyklingai kirčiuo- Išvados 

Lietuvos muzikos jama viešoji ir kalba teatro yra akademijos siekiamybė. 7% student šiauliškių ir – 28% būsi- 

isyklingai kiriuojama 

mieji ryšių su 

viešoji 

visuomene 

kalba 

specialistai 

yra siekiamyb. 

– yra įsitikinę, 

7% 

kad 

taisyklingas Aptarus viešosios sakytins kalbos kirčiavimas žiniasklaidos yra neįmano- darbuotoj kiriavimo ypatumus, apžvelgus kirio 

visuomene mas specialistai dalykas ir – tik yra 1% sitikin, mano, kad nebūtinas. kad taisyklingas 

atitraukimo, kirio nuklimo, kirio perklimo ir priegaidži pakeitimo klaidas, 

nemanomas dalykas ir tik 1% mano, kad nebtinas. 

išanalizavus student 

Išvados 

anketinius duomenis, galima daryti tokias išvadas. 

Aptarus sakytinės žiniasklaidos darbuotojų kirčia- 

Išvados vimo ypatumus, Remiantis apžvelgus televizij kirčio atitraukimo, ir radijo laid kirčio vedj kalbos analize, matyti, kad daugiausia 

nukėlimo, kirčio perkėlimo ir priegaidžių pakeitimo 

daroma kirio atitraukimo klaid (Lietuvos televizij ir radijo žurnalist klaidos 

klaidas, išanalizavus studentų anketinius duomenis, 

idos darbuotoj galima kiriavimo daryti sudaro tokias 41%, ypatumus, išvadas. Šiauli apžvelgus regionini kirio televizij – 38%), kirio nuklimo klaidos 

• Remiantis televizijų ir radijo laidų vedėjų kalbos 

kirio perklimo analize, dažnesns ir priegaidži matyti, kad LTVR daugiausia pakeitimo žurnalist daroma klaidas, kirčio kalboje (37%), Šiauli TV žurnalist – 20%. 

atitraukimo klaidų (Lietuvos televizijų ir radijo 

duomenis, galima žurnalistų daryti Mažiausia tokias klaidos išvadas. abiejose sudaro 41%, grupse Šiaulių regioni- – kirio perklimo klaid. Palyginti didel Šiauli 

nių televizijų – 38%), kirčio nukėlimo klaidos 

adijo laid vedj kalbos regiono analize, televizij matyti, žurnalist kad daugiausia 

dažnesnės LTVR žurnalistų kalboje klaid (37%), procent sudaro priegaidži pakeitimo atvejai, 

o klaid (Lietuvos televizij ir radijo žurnalist klaidos 

LTVR žurnalist kalboje jos retesns. 

egionini televizij – 38%), kirio nuklimo klaidos 

alist kalboje (37%), Šiauli TV žurnalist – 20%. 

se – kirio perklimo klaid. Palyginti didel Šiauli 

Literatūra 

ISSN 1392-8600 

87

88 

Dvikamienių lietuvių vyrų vardų kirčiavimas: pirmųjų 

dėmenų tvirtagalė priegaidė 

Dvikamienių lietuvių vyrų vardų 

kirčiavimas: pirmųjų dėmenų 

tvirtagalė priegaidė 

Antanas PAkERyS 





apakerys@vpu.lt 

Šiame straipsnyje pateikiamos pagrindinės dvikamienių 

vyrų vardų pirmųjų dėmenų etimologijos, 

jų kirčiavimas lyginamas su pamatinių žodžių, taip 

pat su dabartinių pavardžių ir asmenvardinių vietovardžių 

kirčiavimo ypatybėmis. Daugelio dvikamienių 

lietuvių vyrų vardų kirčiuotų pirmųjų dėmenų 

tvirtagalė priegaidė perimama iš bendrinių žodžių 

kirčiuotų šaknų, su kuriomis siejami tie dėmenys. Pirmųjų 

dėmenų aR, eR, iR, uR tipo tvirtagalių mišriųjų 

dvigarsių paprastai susidaro iš pamatinių žodžių nekirčiuotos 

šaknies heterosilabinių garsų. Ypač atidžiai 

nagrinėtini tie dvikamieniai vardai, kurių pirmųjų 

dėmenų priegaidė neatitinka kalbotyros darbuose 

In this paper, the main etymologies of the first 

components of Lithuanian compound male names 

are reviewed and the accentuation of these compounds 

is compared with the accentual properties of 

their base words, the modern surnames, and respective 

place names. The circumflex of the first stressed 

component of Lithuanian compound male names 

is most often inherited from the stressed roots of 

synchronically or etymologically related non-proper 

words. The circumflex diphthongs of the types aR, 

eR, iR, and uR are usually formed from the heterosyllabic 

sounds of unstressed roots of non-proper base 

words. There are some cases when the accent of the 

first component of the compound names differs from 

the accent of their possible etymons indicated in the 

Santrauka 

Summary 

Accentuation of Lithuanian compound male names: 

the circumflex of the first component 

Accentuation of Lithuanian 

compound male names: the 

circumflex of the first component 

nurodomų etimonų šaknies priegaidės. Vienais atvejais 

tai gali būti paskata ieškoti kitų žodžių, galėjusių 

tapti vardų darybos pamatu. Kitais atvejais gali kilti 

abejonių dėl vardų kirčiavimo normos kodifikacijos. 

Dvikamienių vyrų vardų pirmųjų dėmenų priegaidę 

beveik visada liudija tokios pat sandaros pavardžių 

ir asmenvardinės kilmės vietovardžių kirčiavimas. 

Asmenvardžių pirmųjų dėmenų tinkama sąsaja 

su apeliatyvais, taip pat su asmenvardiniais vietovardžiais 

svarbi ir didaktiniu atžvilgiu – lengviau 

įsidėmėti asmenvardžių kirčiavimą. 

Esminiai žodžiai: lietuvių asmenvardžiai, dvikamieniai 

vyrų vardai, kilmė, kirčiavimas. 

literature. These cases deserve special attention. In 

some instances, one could be encouraged to look 

for other possible etymons, while in other cases 

one could have doubts about the codification of 

accentuation of some names. The accent of the first 

component of the compound male names is almost 

always confirmed by the accentuation of compound 

surnames or the place names of anthroponomical 

origin. The correct relation between the first components 

of the compound names and the non-proper 

words is also important from the didactic point of 

view, because the non-proper names help to learn 

the accentuation of the anthroponyms. 

Key words: Lithuanian anthroponyms, compound 

male names, origin, accentuation. 

Antanas PAkERyS


Nemaža dalis dvikamienių lietuvių asmenvardžių 

paveldėta iš baltų prokalbės, jų vartojimo istorija yra 

daugiau nei du su puse tūkstančio metų (Zinkevičius, 

2008, 25 ir kt.). Lietuvoje įsitvirtinus krikščionybei 

vietoj senųjų lietuviškų vardų oficialiai teikti 

krikščioniškieji vardai. Galimas daiktas, dvikamieniai 

vardai nebuvo visai išstumti iš šnekamosios 

liaudies kalbos. Pradėjus rastis dvinariam žmonių 

įvardijimui didelė dalis senųjų lietuviškų vardų 

tapo pavardėmis (vienos jų visiškai perėmė vardų 

fonetinį ir morfologinį pavidalą, kitos sudarytos su 

lietuviškomis ar slaviškomis priesagomis). Svarbus 

sluoksnis – gana skirtingo amžiaus asmenvardinės 

kilmės vietovardžiai, ligi šių dienų savyje išsaugoję 

lietuvių asmenų vardus. 

Tik XIX a. pabaigoje, XX a. pradžioje vėl imti 

populiarinti senieji, ypač dvikamieniai, lietuvių ar 

sulietuvinti prūsų vardai. Pirmąjį gana platų rekomenduojamų 

lietuvių vardų sąrašą 1933 m. „Gimtojoje 

kalboje“ paskelbė A. Salys (R II 267–284). Šiuo 

ir kitais šaltiniais remiantis lietuvių vardynas buvo 

toliau plėtojamas. Mūsų dienomis didžiausią norminamąją 

reikšmę turi B. Savukyno ir K. Kuzavinio 

„Lietuvių vardų kilmės žodynas“ (LVKŽ 6 ). 

Tačiau ligi šiol lietuvių vardų kirčiavimo dėsningumai 

beveik netyrinėti. Neseniai pasirodžiusiame 

kapitaliniame Z. Zinkevičiaus veikale „Lietuvių asmenvardžiai“ 

(2008) esama tik trumpų skyrelių apie 

dvikamienių lietuvių asmenvardžių kirčiavimą. 

Viename straipsnyje (Pakerys, 2009) nagrinėjami 

tie dvikamieniai lietuvių vyrų vardai, kurių kirčiuotas 

pirmasis dėmuo turi tvirtapradę priegaidę. Dabar tas 

darbas tęsiamas – tyrimo uždavinys yra analizuoti 

dvikamienius lietuvių vyrų vardus, turinčius tvirtagalę 

kirčiuotų pirmųjų dėmenų priegaidę. 

Tiriamosios medžiagos pamatą sudaro visi tokios 

sandaros vardai, įtraukti į B. Savukyno ir K. Kuzavinio 

„Lietuvių vardų kilmės žodyną“ (LVKŽ 6 ). 

Duomenys papildomi iš kitų šaltinių. 

Nors dvikamienių vardų dėmenų kilmę nurodyti 

ne visada yra lengva (Zinkevičius, 2008, 170 ir kt.; 

LVKŽ 6 15), ne tik etimologijos, bet ir didaktikos tikslais 

aktualu ieškoti bendrinių žodžių, galėjusių tapti 

vardų dėmenų pamatu. Be to, svarbu gretinti vardų ir 

pavardžių, asmenvardinės kilmės vietovardžių kirčiavimą. 

Derinant vardyno kilmės, darybos ir kirčiavimo 

analizės metodus galima įžvelgti dvikamienių 

lietuvių vyrų vardų kirčiavimo dėsningumus. 

A-: Abutas, Agardas, Agaudas, Agedas, 

*Aginas 1 , *Agintas, Agirdas, *Akantas, Amanas, 

1 Žvaigždutė „rodo, kad tasai vardas nėra istorinių šaltinių paliudytas 

ar iš pavardžių bei vietovardžių atstatytas senasis asmenvardis, 

bet neseniai (XX a.) padarytas ir imtas vartoti“ (LVKŽ 6 36). 

akcentologija 

Amantas, *Amilas, Aminas, Amintas, *Atautas, 

Avydas, Avilas. Z. Zinkevičius (2008, 74) nurodo 

dar šiuos avd.: A-genas, A-(ia)-miras, A-kenas, Avikas, 

A-vinas (čia kaip autentiškas avd. pateikiamas 

ir A-kantas). LVKŽ 6 45 pirmasis dėmuo siejamas 

su lie. al-iái; aliái vienas „kiekvienas“, lyginamas 

su gr. állos „kitas“, got. alja „kitas“. A. Salys (R II 

270) šį dėmenį gretina tik su got. alls „visas“ (rašo 

klaustuką). Z. Zinkevičius (1977, 120) jį siejo su 

al-ti „rėkauti“, got. alls „visas“ (prideda klaustuką); 

V. Sirtautas (1970, 34) – su alti „būti vandens 

plaunamam“; žr. dar (Blažienė, 2000, 11). LPŽ I 78, 

kur minimos visos šios galimos sąsajos, vis dėlto 

rašoma, kad pirmojo dėmens al- kilmė neaiški (žr. 

dar Bezzenberger, 1876, 412; Κузнецовъ, 1896, 

50; Lewy, 1904, 42; Leskien, 1909, 325; Юркенас, 

2003, 113). V. Toporovas (ПЯ I 71) mano, kad šį 

pr. avd. dėmenį derėtų sieti ne su got. alls, o su 

la. aloties „klysti“. Gretinimas su lie. aliái, alti 

leistų manyti, kad tvirtagalis a- yra susidaręs iš 

heterosilabinių garsų a, l, kurių pirmasis yra trumpasis, 

nekirčiuotas. Aptariamų vardų pirmuosius 

dėmenis, rodos, būtų galima sieti ir su tvirtagalius 

dvigarsius turinčiais veiksmažodžiais almti, ama 

(ami) „pamažu sroventi“, amoti „šūkauti“ (LKŽ I 

107, 108). Iš istorinių šaltinių užrašymų Ольгердъ, 

Олгирдъ ir pan. K. Būga (RR I 138) sprendė, kad 

šis vardas kirčiuotinas tvirtagališkai – Agirdas. Dėl 

priegaidės plg. pvd.: Amanas, Amanis, Álmintas ǁ 

Amintas, Amonas, Avikas, Álvikis (LPŽ I 88, 89, 

91), Àl’mins, Àl’monts (Κузнецовъ, 1896, 50); vv. 

Algirda, Agirdus (k. Ukmergės r.), Agirdiškis (k. 

Panevėžio r.) (LATSŽ 7). 

Ag-: Agminas, *Agvilas. Plg. dar avd. Algmantas 

(Skardžius, RR I 438), Ag-(i)-mantas (Zinkevičius, 

2008, 74). LVKŽ 6 dėmuo alg- siejamas su 

lie. alg-à (agą) „atpildas, atlyginimas“, pr. ālg-as 

„algõs, atpildo“, la. àlg-a „alga“. A. Salys (ten pat), 

rašydamas apie vardus Algmantas, Algimnas, nurodo 

dėmens Alg- pamatinius žodžius algà : egtis 

„elgetauti“; žr. dar (Bezzenberger, 1876, 412; Lewy, 

1904, 43; Leskien, 1909, 330; Trautmann, 1925, 131; 

LPŽ I 84; ПЯ I 72). Gal vertėtų atkreipti dėmesį ir 

į kitas veiksmažodžio egtis reikšmes – „maitintis; 

darbuotis“, iš-egti – „ištverti“ ir kt. (LKŽ II 1124). 

Ak-: Akmenas. Z. Zinkevičius (2008, 74) nurodo 

avd. su kitu antrojo dėmens balsiu – Ak-(i)-minas; 

A. Salys (ten pat) šį pr. vardą kirčiavo Alkimnas. Pirmuoju 

dėmeniu, matyt, eina lie. akas, alkà „šventa 

giraitė, aukų kalnas, aukojimo vieta“ (LVKŽ 6 50; žr. 

dar Trautmann, 1925, 131; Blažienė, 2005, 16–17). 

Añ-: Añkantas. Žr. dar avd. Añ(t)-butas (Zinkevičius, 

2008, 74). LVKŽ 6 55 an- kildinamas iš lie. 

ISSN 1392-8600 

89

90 



prielinksnio añt 2 ; žr. dar (Lewy, 1904, 43; LPŽ I 95; 

Zinkevičius, ten pat). Plg. tarm. prielinksnį añ „ant“ 

(LKŽ I 126–127), taip pat tarm. priešdėlį an-, pvz.: 

ankálti, ankšti (LKŽ I 127; žr. dar Zinkevičius, 

1966, 416; 2008, 74). Pirmojo dėmens tvirtagalę 

priegaidę rodo ist. avd. Onkont (LVŽ I 104). Dėl 

kirčiavimo plg. pvd. Abutas (LPŽ I 95), bet vv. 

Ankanta, Ánkantus (k. Telšių r., LATSŽ 10; žr. dar 

LVŽ I 104). 

A-: Abutas, *Agaudas, *Agintas, Amantas, 

Aminas, *Amintas, *Atautas, Avaidas, *Avaldas, 

Avydas, Avilas, Avystas. A. Salys (ten pat) dar 

prideda pr. vardą Adangas, o Z. Zinkevičius (2008, 

74) nurodo ir šiuos avd.: A-deras, A-gėlas, A-likas, 

A-lingas, A-malas, A-muntas, A-palas, A-paltas, 

A-vidas. Paprastai ar- siejamas su lie. prieveiksmiu 

a „taip pat, irgi“ (Salys, ten pat; LPŽ I 123; LVKŽ 6 

58; Zinkevičius, 2008, 74–75). LVKŽ 6 58 dar lyginamas 

su la. arī, pr. er „t. p.“; žr. dar (Bezzenberger, 

1876, 412; Lewy, 1904, 43; Trautmann, 1925, 131; 

ПЯ I 100; Blažienė, 2005, 235). Dėl priegaidės plg. 

pvd. Aminas (LPŽ I 123); vv. Armina, Aminus (k. 

Alytaus r., LATSŽ 14), Amino alksnýnas, Amino 

peva (LVŽ I 181), bet Arvyda, Árvydus (k. Vilniaus 

r., LATSŽ 14). 

Ãš-: Ãšmantas, Ãšvydas, Ãšvilas. Plg. dar avd. 

Ãš-manas, Ãš-mintas, Ãš-paltas (Zinkevičius, 2008, 

75). LVKŽ 6 61 rašoma, kad aš- kilęs iš až- : lie. 

prielinksnio až, ažu „už“; žr. dar (ПЯ I 120). LKŽ I 

prielinksnio až variantas aš nenurodomas (jis galimas 

dėl priebalsių asimiliacijos); rytų Lietuvoje dažniau 

pasitaiko priešdėlis aš- (Zinkevičius, 1966, 428). 

LPŽ I 131, svarstant pvd. Ãšmantas darybą, pirmasis 

dėmuo nei su prielinksniu, nei su priešdėliu nesiejamas, 

čia rašoma, kad M. Birila pvd. *Aš-vila lygina su 

lie. ašvà (ãšvą). Etimologiškai asmenvardžių pirmąjį 

dėmenį aš- galbūt derėtų sieti su ãšaka, ãšutas, aštrùs 

(ãštrų) ir kt. Plg. pvd. Ãšmanas, Ãšmantas, Ãšmona, 

Ãšmonas, Ãšmontas (LPŽ I 130–132); vv. Ašmintà, 

Ãšmintą (k. Prienų r., LATSŽ 15), Ãšmantiškė (pv. 

Rietavo r.), Ãšmanto girãlė ‖ Ãšmanto girkė (Šilalės 

r.) Ãšmanto upẽlis (Mažeikių r.) (LVŽ I 196). 

Aũ-: Aũbartas, Aũdangas, *Aũdingas, *Aũgedas, 

Aũgraudas, Aũmantas, Aũrimas, *Aũšautas. A. Salys 

(ten pat) deda dar ir lie. vardą Aũlaukas, pr. Aũjotas, 

Aũtaras, o Z. Zinkevičius (2008, 75) ir šiuos avd.: 

Aũ-daras, Aũ-ganas, Aũ-genas, Aũ-gulas, Aũ-linas. 

Pirmasis dėmuo paprastai kildinamas iš pr. au- „šalin“, 

plg. lie. aũmonėm, aũmoniom „be nuomonės“ 

(Salys, ten pat; LVKŽ 6 62; Zinkevičius, 1977, 120; 

2008, 75; žr. dar Bezzenberger, 1876, 412; Lewy, 

2 Vardai, kurių pirmieji dėmenys siejami su prielinksniais, priešdėliais, 

tradiciškai laikomi dvikamieniais. 



1904, 43; ПЯ I 142). Leskienas (1909, 331) manė, 

kad avd. Aumantas dėmuo au- galįs būti iš ał-. Plg. 

pvd. Aũdaras (LPŽ I 134). 

Aũg-: *Aũgmantas, *Aũgmilas, *Aũgminas, 

*Aũgvydas, *Aũgvilas, *Aũgvinas. Pirmąjį dėmenį 

tiesiai sieti su lie. áug-ti (LVKŽ 6 63) trukdo skirtingos 

šaknų priegaidės. Geriau būtų Aũg- gretinti su aũgas 

„augimas ir kt.“, augùs, aũgų „vešlus, tarpus; aukšto 

ūgio, augalotas; labiau suaugęs, vyresnis“ (LKŽ I 

461, 473); plg. pvd. Augà, Augùlis aiškinimą (LPŽ 

I 135, 136). 

Aũš-: *Aũšveitas, Aũšvydas. LVKŽ 6 67 šių vardų 

pirmieji dėmenys siejami su lie. aũš-ti, auš-rà (aũšrą) 

(galima dar minėti lie. aušà, aũšą „aušra“, LKŽ 

I 509); taip pat nurodoma Aũšveito kilmė iš *Auššveito. 

LPŽ I 141 dedama pvd. Áušvydas (tvirtapradė 

priegaidė) ir rašoma, kad daugiau sudurtinių avd. su 

sandu auš-, rodos, nežinoma; galbūt tai esąs apofoninis 

aš- variantas, plg. Ašvỹdis. Z. Zinkevičius 

(2008, 75) teikia tvirtapradiškai kirčiuojamus avd. 

Áuš-giras, Áuš-vydas ir mano, kad pirmasis dėmuo 

galįs būti atsiradęs iš Aus- dėl áuš-ti įtakos (todėl ir 

tvirtapradė priegaidė). 

Ba-: Bagailas, Bakintas, *Bamantas, 

Batautas, Bavainas, *Bavaldas, Bavydas. 

A. Salio (ten pat) nuomonė, kad pirmasis dėmuo 

sietinas su bárti (plg. rus. бороться „kovoti“) kartojama 

LVKŽ 6 70, LPŽ I 196 (plg. dar Bezzenberger, 

1876, 413; Lewy, 1904, 44; Leskien, 1909, 335; 

Trautmann, 1925, 133; ПЯ I 193–194; Pėteraitis, 

1997, 71). Tačiau tokia tiesioginė sąsaja vargu ar 

įmanoma dėl skirtingų priegaidžių. Gal geriau būtų 

avd. dėmenį Ba- lyginti su priebalsinių priesagų 

vediniais ba-nis, bar-ns, ba-nį; bar-nùs, ba-nų ir 

kt. (LKŽ I 661, 662). J. Jurkėnas (Юркенас, 1967, 

45) Bar- linkęs sieti su lie. barstýti (basto), la. bars 

„minia“ ir kt. Beje, A. Salys (R II) vienur yra kirčiavęs 

tvirtagališkai – Bakintas, Batautas, Bavyda 

(p. 270), kitur tvirtapradiškai – Bárkintas (p. 276), 

Bártautas (p. 281), Bárvainas (p. 282), Bárvydas (p. 

283); plg. dar pvd. Bárvainas, Bárvidas, Bárvydas 

(LPŽ I 206, 207; žr. dar Bár-vydas, Skardžius, RR 

I 437). Z. Zinkevičius (2008, 77) taip pat pirmumą 

teikia tvirtapradei priegaidei ir sąrašą papildo dar 

šiais avd.: Bár-gainas, Bár-galas, Bár-gelas, Bárkantas, 

Bár-kulas, Bár-manas, Bár-telas, Bár-tenas, 

Bár-tulas, Bár-vidas (priduria, kad pirmasis dėmuo 

pasakomas ir su tvirtagale priegaide). Pateiktose 

lytyse atsikartoja tvirtapradė bár-ti šaknis. 

Bat-: Batminas, *Batvilas. Dėmuo Bart- laikomas 

anksčiau aptarto Bar- variantu (Salys, R II 

270; LVKŽ 6 71), bet šiuo atveju dar sunkiau pagrįsti 

tvirtagalę šaknies priegaidę. Z. Zinkevičius (2008, 

Antanas PAkERyS


77) kirčiuoja avd. Bárt-minas, Bárt-lingas (galinti 

būti ir tvirtagalė priegaidė) ir teigia, kad pirmasis 

dėmuo galįs būti Bar- perdirbinys (arba atvirkščiai). 

LPŽ I 204 kirčiuojamos pvd. Bartmnas, Bártlingas 

(pastarasis avd. čia kildinamas iš vok. Bartling). 

Be-: Benoras, Bevydas. Plg. dar šiuos avd.: Begeras, 

Be-kintas, Be-maldas, Be-telas, Be-tinas, 

Be-vainas, Be-vidas (Zinkevičius 2008, 78). LVKŽ 6 

73 bei- siejamas su lie. be „ar, bau“, beg „ar, begu“; 

žr. dar (Zinkevičius, ten pat). Leskienas (1909, 331) 

rašo bai- (Bainoras, Baividas) ir šį dėmenį gretina su 

lie. bijoti-s (la. bītie-s), lie. bajùs. LPŽ I 221 teigiama, 

kad analogiškų pavardžių dėmens bei- kilmė neaiški. 

Plg. pvd. kirčiavimą Benaras, Benaris, Benartas, 

Benoras, Benoris, Benorius, Benortas, Béividas, 

Béivydas ‖ Bevydas; pvd. Begeras gali būti kildinama 

iš vok. Beiger (LPŽ I 220–222). Tvirtapradį 

Béi- galbūt tiktų lyginti su béi „beje“ (LKŽ I 733). Žr. 

dar vv. Benoras (k. Biržų r.), Benoriškė (k. Šiaulių 

r.), Benoriškiai (k. Klaipėdos r.), Benoriškis (k. 

Radviliškio r.), taip pat Begeriškiai (k. Tauragės r.) 

(LATSŽ 31; žr. dar LVŽ I 417). 

Be-: Betautas, Bevainas. Pirmasis dėmuo kildinamas 

iš lie. be-ti (LVKŽ 6 75; toliau čia nurodoma: 

plg. bér-nas, la. bēr-ns „vaikas“, got. barn „t. p.“). 

Z. Zinkevičius (2008, 78) šį avd. dėmenį irgi sieja 

su lie. be-ti (: brti, bar-stýti), bet pirmumą teikia 

tvirtapradžiam kirčiavimui: Bér-gaudas, Bér-kinas, 

Bér-manas, Bér-noras, Bér-tautas, Bér-telas, Bértulas, 

Bér-vainas, Bér-vydas, Bér-žintas. Plg. pvd. 

Bérgaudas (LPŽ I 237), Béržintis (LPŽ I 244; čia 

jos kilmė nagrinėjama savaip); vv. Bekinėnai (k. 

Telšių r.), Bérnoriškiai (k. Kauno r.) (LATSŽ 32), 

Bekiniškė (mš. Kėdainių r., LVŽ I 439). 

Bu-: Buvydas. Dėmuo Bu- paprastai siejamas 

su lie. bui-ts (bu-tį; plg. dar butis, LKŽ I 1135), 

žr. (LVKŽ 6 81; Zinkevičius, 1977, 128; LPŽ I 337), 

toliau – su b-ti, b-ti „buvo“, la. bujums „būtis“ 

(LPŽ I 337). Plg. dar avd. Bùi-malas, Bùi-milas, 

Bùi-vidas, Bùi-vydas Bùi-vilas, Bùi-vinas (Zinkevičius, 

2008, 80; čia pirmasis dėmuo kildinamas 

iš Bu- su i epenteze ir priduriama, kad sakoma ir 

Bu-). Plg. pvd. Buvidas, Bùivydas ‖ Buvydas 

(LPŽ I 336; Salys, R II 108; žr. dar Bùivydas, Salys, 

R II 206; Skardžius, RR I 438); vv. Bùivydai 

(k. Vilniaus r.), Buivyda, Buvydus (k. Anykščių, 

Kauno, Švenčionių r.), Buvydiškė (k. Šilalės r.), 

Bùivydiškės (k. Vilniaus r.), Bùiviliškė (k., vs. Ignalinos 

r.) (LATSŽ 43). 

Čiõ-: Čiõvydas. Pirmasis dėmuo siejamas su lie. 

čiõn „čia“ (LVKŽ 6 87). Z. Zinkevičius (2008, 81) 

avd. Čió-manas, Čió-vydas kirčiuoja tvirtapradiškai 

(priduria pastabą, kad galima ir tvirtagalė priegaidė) 

akcentologija 

ir sieja su dvejopos priegaidės prieveiksmiu čión, 

čiõn „čia, čionai“ (plg. LKŽ II 114). 

Daũ-: Daũbaras, Daũgailas, Daũgantas, 

Daũgardas, Daũgaudas, Daũgėlas, Daũgilas, 

Daũginas, Daũgintas, Daũgiras, Daũgirdas, 

Daũjotas, Daũkantas, Daũkintas, Daũmantas, 

Daũmilas, *Daũmintas, Daũnoras, Daũsprungas, 

Daũtaras, Daũtartas. A. Salys (R II 271) dar prideda 

lie. vardus Daũdardas [= Daũdaras ar Daũdargas?], 

Daũtilas. Plg. dar šiuos avd.: Daũ-bartas, Daũ-butas, 

Daũ-dargas, Daũ-ganas, Daũ-gautas, Daũ-gedas, 

Daũ-gelas, Daũ-gidas, Daũ-liudas, Daũ-manas, 

Daũ-paras, Daũ-skardas, Daũ-skurdas, Daũ-vilkas, 

Daũ-žinas (Zinkevičius, 2008, 82–83). Manoma, kad 

dėmuo dau- yra atsiradęs iš daug- : lie. daũg (Salys, 

R II 12, 271; LPŽ I 466; Zinkevičius, 2008, 83). 

LVKŽ 6 94 nurodomas ir veiksmažodis dáug-inti, nors 

jis turi tvirtapradę priegaidę; plg. tarm. kirčiavimo 

gretybes daũginti, daugnti (LKŽ II 321). Z. Zinkevičius 

(1977, 133) pamatinius žodžius pateikia tokia 

tvarka – dáuginti, daũg. Trumpesnis dėmuo dau-, 

matyt, pirmiausia atsirado dėl degeminacijos (kartais 

ir dėl asimiliacijos), pvz.: Daũgirdas < *Daug-girdas, 

Daũkantas < *Dauk-kantas < *Daug-kantas, žr. 

(Zinkevičius, 1977, 133; 2008, 83), o vėliau imtas 

vartoti ir kituose avd. (žr. dar Κузнецовъ, 1896, 43; 

Lewy, 1904, 46; Leskien, 1909, 334; Trautmann, 

1925, 135; Salys, R II 116; ПЯ I 307; plg. Bezzenberger, 

1876, 414). Plg. pvd. Daũbaras (ir Daubãras), 

Daũbaris (ir Daubãris), Daũbartas, Daũberas, 

Daũboras, Daũburas, Daũgalas, Dáugėla, Daũgelas, 

Daũgialas, Daũgilas, Daũgintas, Daũgirda, 

Daũgirdas, Daũgirtas, Dáujatas, Dáujetas, Daũjota, 

Dáujotas ‖ Daũjotas (ir Daujõtas), Daũjotis (ir 

Daujõtis), Daũkantas (ir Daukañtas), Daũkilas, 

Daũkintas, Daũkontas, Daũmantas, Daũmontas, 

Daũnara, Daũnaris, Daũnora, Daũnoras (ir 

Daunóras, Daunõras), Daũnoris, Daũnorius (ir 

Daunõrius), Dáupara, Dáuparas, Daũskardas, 

Daũskartas, Daũskortas, Daũskurdas, Daũskurdis 

(ir Dauskudis), Daũskurtas, Daũtaras, Daũtartas, 

Daũtoras, Daũtortas (LPŽ I 465–475), Dóubars, 

Daúkonts, Dáukints (Κузнецовъ, 1896, 43); vv. Daubara, 

Daũbarus (k. Šilutės, Vilniaus r.), Daũgailiai 

(mstl. Utenos r.), Daũgalaičiai (k. Joniškio r.), 

Daugėla, Daũgėlus (k. Klaipėdos r.), Daũgeliškiai 

(k. Jurbarko, Kauno r.), Daũgerdiškiai (k. Šakių r.), 

Daũgirdai (k. Alytaus, Marijampolės r.), Daugirda, 

Daũgirdus (k. Kelmės, Radviliškio, Raseinių r.), 

Daukanta, Daũkantus (k. Prienų, Radviliškio, Telšių 

r.), Daumanta, Daũmantus (k. Anykščių r., vs. 

Kėdainių r.), Daupara, Daũparus (k. Klaipėdos r.), 

Dauskurda, Daũskurdus (k. Kelmės r.), Daũtartai 

ISSN 1392-8600 

91

92 



(k. Raseinių r.) (LATSŽ 55–58), Daũgeliškis (ež., 

Skiemonys), Daũgirdas (u., Vaiguva), Dáujotas (u., 

Gruzdžiai) (LUEV 27, 28). Anksčiau buvo teikiamas 

ir vieno vardo dvejopas kirčiavimas – Daũjotas ‖ 

Dáujotas (Salys, RR II 209; LVEŽ 71). Beje, avd. 

Daũbaras gali būti kilęs ir iš apeliatyvo daũbaras 

„kas stoviniuoja be darbo, kitiems dirbant, tinginys“ 

(LKŽ II 310). 

Daũg-: Daũgmantas, *Daũgmintas, Daũgturas, 

Daũgvardas, Daũgvydas, Daũgvilas, Daũgvinas. 

A. Salys (R II 271) dar prideda lie. vardą Daũgmaudas 

(Zinkevičiaus darbe (2008, 83) – per aprikimą išspausdinta 

Daũg-mandas; žr. t. p. veik., 199); žr. 

dar avd. Daũg-skurdas (Zinkevičius, 2008, 83). 

Pirmasis dėmuo siejamas su lie. daũg (Κузнецовъ, 

1896, 43; Salys, ten pat; LVKŽ 6 96; plg. Lewy, 1904, 

46; Trautmann, 1925, 135; ПЯ I 307–308), kartais 

dar ir su dáuginti (LVKŽ 6 96; Zinkevičius, ten pat). 

Plg. pvd. Daũgskurdis (LPŽ I 470); vv. Daugmanta, 

Daũgmantus (k. Klaipėdos r., LATSŽ 56). Žr. dar 

ist. avd. Довгвилъ, Довк-видъ, Dowgwił (Būga, RR 

I 235; Юркенас, 2003, 113). 

De-: Demantas, *Demilas, Devilas. Z. Zinkevičius 

(2008, 83) nurodo dar šiuos avd.: De-gilas, 

De-noras, De-vainas. LVKŽ 6 100 dei- kildinamas 

iš lie. ir pr. Devas „Dievas“; plg. dar lie. deiv, devę 

(Zinkevičius, ten pat; žr. dar Юркенас, 2003, 54, 

89). LPŽ I 480 pvd. Demantas, Demontas dėmuo 

dei- siejamas su dai- ir nurodoma, kad jų kilmė nėra 

aiški (LPŽ I 447). 

Draũd-: Draũdvilas. Pirmojo dėmens pamatu, 

matyt, eina lie. draũs-ti, draũd-ė (LVKŽ 6 106; LPŽ 

I 522; Zinkevičius, 2008, 85; žr. dar Lewy, 1904, 46; 

ПЯ I 367; Blažienė, 2005, 55). Plg. pvd. Draũdvilas 

(LPŽ I 522). 

E-: Ebaras, Ebartas, Ebutas, *Edargas, 

Edravas, Egailas, *Egantas, *Egaudas, *Egedas, 

Egėlas, *Egydas, Egilas, Eginas, Egintas, 

Egirdas, Ekantas, Ekintas, Emanas, Emantas, 

*Emilas, Eminas, *Emintas, *Enartas, Enoras, 

Erimas, *Erimtas, *Etaras, Etautas, *Evaidas, 

*Evardas, Evydas, Evilas, Evinas. Plg. dar šiuos 

avd.: Eskaudas (Salys, ten pat); E-garas, E-genas, 

E-giras, E-kinas, E-neras, E-rinas, E-senas, Esinas, 

E-tulas, E-vanas, E-venas (Zinkevičius, ten 

pat; čia kaip autentiški avd. minimi ir E-dargas, Egantas, 

E-gaudas, E-gedas ir kt.). Dėmuo ei- grindžiamas 

lie. e-ti (Salys, ten pat; LPŽ I 562; LVKŽ 6 

109; Zinkevičius, 2008, 86; plg. dar Bezzenberger, 

1876, 415; Trautmann, 1925, 136; ПЯ II 18–19; 

Blažienė, 2005, 254). Plg. pvd.: Ebutas, Egardas, 

Egerdas, Egertas, Egirdas, Ekinas, Emanas, 

Emantas, Emonas, Emondas, Emontas, Emuntas, 



Enoras (ir Einóras), Enoris (ir Einõris), Esenas 

(LPŽ I 562–568); vv. Eigina, Eginus (k. Šakių 

r.), Eigirda, Egirdus (k. Panevėžio r.), Egirdonys 

(k. Alytaus r.), Ekiniškis (k. Rokiškio r.), Eivyda, 

Evydus (k. Plungės r.) (LATSŽ 71, 72), Ekiniškio 

ẽžeras (Juodupė, LUEV 39). 

Ed-: Edgintas, Edimtas, Edmantas, Edminas, 

*Edvainas, *Edvydas, Edvilas, *Edvinas. Žr. dar 

avd. Ed-manas, Edž-iotas (


vardis et-ena „kas greitas“ (LPŽ I 562; Zinkevičius, 

ten pat). Galbūt derėtų pridurti ir dalyvį et-as. Plg. 

pvd. Etmanas, Etmonas, Etmontis (ir Eitmoñtis), 

Etvidas, Etvydas (LPŽ I 569, 570); vv. Eitmina, 

Etminus (k. Vilniaus r.), Etminiškės (k. Vilniaus r.) 

(LATSŽ 72). 

Ed-: *Edginas, *Edmantas, *Edmilas, 

Edvilas. Žr. dar avd. Ed-manas (Zinkevičius, ten 

pat; čia dedami ir visi anksčiau nurodyti avd.). Dėmuo 

erd- siejamas su lie. erd-v, ed-vę – sen. reikšme 

„laisvas žemės plotas“ (LVKŽ 6 126; Zinkevičius, 

2008, 87), taip pat lyginamas su sen. vok. aukšt. 

erda „žemė“, sen. ind. árdha „vieta, kraštas“ (LVKŽ 6 

126). Minėtini dar būdvardžiai edvas, erdvùs, edvų 

„platus, talpus, dukslus“ (LKŽ II 1139, 1140). Beje, 

daiktavardis kirčiuojamas ir tvirtapradiškai – érdvė 

(LKŽ I 1139). 

Ga-: Gavilas. Z. Zinkevičius (ten pat) nurodo 

dar šiuos avd.: Ga-galas (plg. gagalas „antinas“), 

Ga-valas, Ga-venas. Dėmuo gai- kildinamas iš 

lie. gajùs, gaivùs (gavų) (LVKŽ 6 135). A. Salys 

(R II 214) vardą kirčiavo dvejopai – Gavilas ‖ 

Gaivlas. Plg. pvd. Gagala, Gagalas (LPŽ I 607); 

vv. Gaigala, Gagalus (k. Biržų, Kauno, Molėtų r., 

LATSŽ 75). 

Gañ-: Gañtautas. Z. Zinkevičius (2008, 88) 

deda dar avd. Gañ-gailas. LVKŽ 6 137 rašoma, kad 

pirmasis dėmuo siejamas su ganyti, plg. ginti. A. Salys 

(R II 272) dėmenį gan- gretina su gin-, kuris 

savo ruožtu kildinamas iš gnti (žr. kiek atsargesnę 

nuomonę dėl dėmens gan(t)- LPŽ I 621; plg. ПЯ II 

151). Galima manyti, kad pamatinio veiksmažodžio 

gan-ýti heterosilabiniai šaknies garsai (balsis a čia 

yra nekirčiuotas, trumpasis) dvikamieniame varde 

sudaro tvirtagalį dvigarsį añ. Tačiau kitos šio veiksmažodžio 

formos gãn-o, gãn-ė labiau rodo galimybę 

formuotis tvirtapradžiam dvigarsiui (plg. gánvaikis 

„arklių piemuo“, LKŽ III 108; žr. dar panašios sandaros 

veiksmažodžiu dar-ýti, dãr-o, dãr-ė grindžiamą 

tvirtapradį dvikamienių vardų dėmenį dár-, Pakerys, 

2009, 188). Kirčiavimu Gañtautas artimesnis su 

giñ-ti ar iš šios bendraties padarytu dalyviu giñ-t-as; 

šaknyje pasireiškia balsių kaita; plg. dar pastabas dėl 

mañ- : man-ýti, mãn-o, mãn-ė : miñ-ti, p. 96). 

Gaũd-: Gaũdrimas, Gaũdvaišas, Gaũdvydas, 

Gaũdvilas, Gaũdvinas. Žr. dar avd. Gaũd-visas, 

Gaũd-žadas, Gaũdžiotas (

94 



geid-áuti; žr. dar (Bezzenberger, 1876, 416; Lewy, 

1904, 48; Trautmann, 1926, 138; Salys, ten pat; ПЯ 

II 191–192; Blažienė, 2000, 40; 2005, 62). 

Ges-: Gesmantas, Gestaras, Gestautas, 

*Gesvydas, *Gesvinas. Z. Zinkevičius (2008, 91) 

pastaruosius avd. laiko autentiškais, be to, deda avd. 

Ges-teras. Dėmuo geis- gretinamas su lie. ges-ti 

(Salys, ten pat; LPŽ I 645; LVKŽ 6 144; Юркенас, 

2003, 53; Zinkevičius, ten pat). Plg. pvd. Gestaras, 

t. p. Geštaras, Geštora, Geštoras (LPŽ I 645); vv. 

Gestariškės (k. Alytaus r.), Gesteriškiai (k. Vilkaviškio 

r.) (LATSŽ 81). 

Ge-: Gemantas, Geminas, Getaras, Getautas, 

Gevydas, Gevilas, Gežadas. A. Salys (ten pat) deda 

dar šiuos pr. vardus: Gekantas, Gekintas, Gemanas 

Tiesioginė pirmojo dėmens sąsaja su gẽr-as (LVKŽ 6 

148; plg. dar Bezzenberger, 1876, 416; Lewy, 1904, 

49; Salys, ten pat) suponuotų ne tvirtagalę, o tvirtapradę 

naujojo dvigarsio er priegaidę (plg. gérgėris). 

Greičiausiai Gemantas yra kilęs iš vardo Germantas 

(išnykus jungiamajam balsiui iš nekirčiuoto balsio e 

ir priebalsio r galėjo susidaryti tvirtagalis e). Ar ir 

kituose varduose taip susidaręs dvigarsis e, sunku 

pasakyti. Galbūt vardų pirmuosius dėmenis galima 

gretinti dar su žodžiais ger-m (ge-mę), ge-mena, 

ge-mis (LKŽ III 260, 261). Tačiau Z. Zinkevičius 

(2008, 92) avd. kirčiuoja tvirtapradiškai (prideda 

pastabą, kad sakoma ir Ge-): Gér-butas, Gér-gelas, 

Gér-jotas, Gér-kantas, Gér-kintas, Gér-likas, 

Gér-manas, Gér-(i)-mantas, Gér-minas, Gér-taras, 

Gér-tartas, Gér-tautas, Gér-velas, Gér-vydas, Gérvilas, 

Gér-vinas, Gér-žadas. Plg. pvd. Gevinas (LPŽ 

I 660; čia ši pvd. kildinama iš apeliatyvo gevinas; 

plg. dar pvd. Gemanas, kuri, manoma, gali būti 

kilusi iš vok. avd., LPŽ I 657); vv. Gemantas (ež., 

Telšiai, LUEV 46), Gervina, Gérvinus (k. Ukmergės 

r., LATSŽ 83). Kažin ar netiktų ir bk. vardų pirmąjį 

dėmenį ger- kirčiuoti tvirtapradiškai? 

Gẽs-: Gẽskantas, Gẽstautas, Gẽsvinas. Žr. dar avd. 

Gẽs-gailas, Gẽs-gaudas, Gẽs-manas, Gẽs-nautas, 

Gẽs-tartas, Gẽs-vilas (Zinkevičius, ten pat). LVKŽ 6 

149 ges- siejamas su pasi-gès-ti (žr. dar Salys, ten 

pat; Zinkevičius, ten pat). Avd. balsis e yra padėtinio 

ilgumo. Plg. pvd. Gẽsnartas, Gẽsnautas, Gẽstartas, 

Gẽstautas, t. p. Gẽštartas, Gẽštautas, Gẽštovtas 

(LPŽ I 660, 661), plg. vardą Gèstautas (Salys, R I 

216; gal čia apsirikimas?); vv. Gestauta, Gẽstautus 

(k. Kretingos r., LATSŽ 83). 

Giñd-: Giñdvilas. Dėmuo gind- kildinamas iš lie. 

pasi-gèsti, pasi-geñda (Salys, R II 274; žr. dar LVKŽ 6 

152; LPŽ I 651, 669). 

Gid-: Gidmantas, Gidvainas, Gidvydas, 

Gidvilas. Pirmasis vardų dėmuo siejamas su gird- 



ti, gid-i; gid-as „gandas, žinia“ (LVKŽ 6 154; žr. 

dar Κузнецовъ, 1896, 41; Lewy, 1904, 49; Leskien, 

1909, 339; Salys, R II 273; ПЯ II 243; Blažienė, 

2005, 263; Zinkevičius, ten pat). Tiesa, A. Salys (ten 

pat) kirčiavo Grdmantas, Grdvainas, Grdvydas 

(plg. Gidvilas – Salys, R II 216), Z. Zinkevičius 

(2008, 94) – Grd-manas, Grd-vainas, Grd-vydas, 

Grd-vilas (tariama ir Gid-). Tvirtapradė priegaidė 

neatitinka pamatinio veiksmažodžio šaknies kirčiavimo. 

Plg. pvd. Gidvainas, Grdvainis ‖ Gidvainis 

(ir Girdvanis) (LPŽ I 673), Grdvainis (Κузнецовъ, 

1896, 41); vv. Girdvaina, Gidvainus (k. Raseinių 

r.), Girdvainia, Grdvainius (k. Plungės r.) 

(LATSŽ 85). 

Grãž-: *Grãžmantas, *Grãžmintas, *Grãžvaldas, 

Grãžvydas, Grãžvilas. Visi šie avd. pateko į Z. Zinkevičiaus 

(2008, 95) darbą. Dėmuo graž- kildinamas 

iš lie. graž-ùs, grãž-ų (LVKŽ 6 159; Zinkevičius, ten 

pat; žr. dar Lewy, 1904, 50). Plg. vv. Gražvyda, 

Grãžvydus (vs. Radviliškio r., LATSŽ 90). 

I-: *Idangas, *Imantas, *Itautas, *Ivaidas, 

*Ivainas, *Ivydas. Pirmasis dėmuo siejamas su 

lie. i, igi „taip pat“ (LVKŽ 6 169). Plg. vv. Irkinia, 

Ikinius (k. Plungės r., LATSŽ 99). 

Jaũ-: Jaũgedas, Jaũgėlas, Jaũgilas, Jaũginas, 

Jaũgindas, *Jaũkantas, *Jaũmantas, *Jaũrimtas, 

*Jaũvaidas, *Jaũvainas, *Jaũvydas. Žr. dar avd. Jaũgelas, 

Jaũ-gintas (Zinkevičius, 2008, 97; čia autentišku 

laikomas ir Jaũkantas). LVKŽ 6 174 teigiama, 

kad jau- kilęs iš jaun- : lie. jaũ, jau-nas, plg. pr. avd. 

Jaunegede; žr. dar (Lewy, 1904, 50). Z. Zinkevičius 

(2008, 98) šį dėmenį sieja tik su prieveiksmiu jaũ. 

Tiesioginę vardų pirmojo dėmens sąsają su jáunas 

trikdo skirtingos priegaidės. V. Mažiulis (PKEŽ II 

14) mano, kad pr. avd. Jawne, Javne = pr. *Jaunis 

(*Jaun’us), kilęs iš apeliatyvo *jaunis (= jaũnis). 

A. Salys (R II 274) rašo: Jau- : ? plg. jo-. LPŽ I 823 

nurodoma, kad kamieno jau- kilmė neaiški. Plg. 

pvd. Jáugėlas (LPŽ I 823; Skardžius, RR I 439), 

Jáugelis ‖ Jaũgelis (LPŽ I 823), Jaũ-gilas (Rietavo 

par., Būga, RR I 250; Skardžius, RR I 439). 

Juñ-: Juñtautas. Manoma, kad jun- yra kilęs iš 

jund- : lie. su-juñda, su-jùsti (LVKŽ 6 184; žr. dar 

Lewy, 1904, 50). Taigi čia galima įžvelgti kamienų 

sandūros priebalsių asimiliaciją ir degeminaciją: 

Juñtautas < *Junt-tautas < *Juñd-tautas. Turbūt 

įmanoma pirmojo dėmens sąsaja ir su lie. juñt-a, 

jùs-ti. Plg. ist. avd. Jun-towt (Būga, RR I 257). 

Z. Zinkevičius (2008, 99) rašo, kad pirmojo dėmens 

kilmė ir senumas neaiškūs ir pateikia keletą tvirtapradiškai 

kirčiuojamų avd.: Jùn-ganas, Jùn-gilas, 

Jùn-kilas, Jùn-tautas (pasakoma ir Juñ-). LPŽ I 

855 pvd. Junganas lyginama su la. Junghans : vok. 

Antanas PAkERyS


Junghans. Plg. vv. Junkila, Jùnkilus (k. Kelmės r., 

LATSŽ 109). 

Kã-: Kãmantas. Be šio avd., Z. Zinkevičius (2008, 

ten pat) dar pateikia keliolika tikrinių žodžių: Kãbaras, 

Kã-beras, Kã-butas, Kã-daras, Kã-jotas, 

Kã-likas, Kã-maras, Kã-menas, Kã-mentas, Kãmilas, 

Kã-minas, Kã-mintas, Kã-noras, Kã-ranas, 

Kã-rasas, Kã-rinas, Kã-saras, Kã-šaras, Kã-taras, 

Kã-teras. Dėmuo kã- gali būti kilęs iš lie. įvardžio 

ka-s (LVKŽ 6 188); žr. dar (Trautmann, 1925, 141; 

Salys, 1933, 89; Zinkevičius, 1977, 150; 2008, 99). 

Pvd. Kãberas, Kãdaras, Kajõtas, Kalkas, Kãminas, 

Karasas, Kãteras kitų autorių (LPŽ I 878, 884, 

890, 896, 904, 921, 946) nelaikomos dvikamieniais 

lie. avd. 

Ka-: kamantas, kaminas, *kamintas. LVKŽ 6 

187 kal- siejamas su pr. kal-tza iš *kal-sa „skambėti“, 

la. kaļ-uot „šnekėti“, lie. kal-bà, ka-bą. LPŽ I 898 

pvd. kalminas gretinama su la. Kalmiņš; plg. (Būga, 

RR I 423); dėl pr. avd. kalioth žr. (Bezzenberger, 

1876, 418; čia dėmuo kal- lyginamas su sl. kol- „durti“). 

Dėmenį kal-, rodos, būtų galima kildinti ir iš lie. 

ka-ti „šlieti, remti“ (LKŽ V 158). Z. Zinkevičius 

(ten pat) pateikia tvirtapradiškai kirčiuojamų avd.: 

kál-butas, kál-mantas, kál-minas, kál-mintas, 

kál-tanas, kál-tinas, kál-vaitas, kál-vanas (pirmojo 

dėmens kilmė neaiškinama, tik priduriama, kad šis 

dėmuo galįs būti ir tvirtagalis). Plg. vv. Kálbutiškės 

(k. Rokiškio, Zarasų r., LATSŽ 116). 

Kañ-: Kañgailas, Kañgedas, Kañtautas. Plg. 

dar šiuos avd.: Kañ-daras, Kañ-gelas, Kañ-kalas, 

Kañ-talas, Kañ-tanas, Kañ-taras (Zinkevičius, ten 

pat). LVKŽ 6 188 rašoma, kad kan- kilęs iš kant(i)- : 

lie. pa-kantùs (pa-kañtų), kant-rùs (kañt-rų); žr. 

dar (Κузнецовъ, 1896, 40; Salys, 1933, 88; LPŽ 

I 914). Pirmojo dėmens galinio priebalsio t išnykimą 

lengviausiai paaiškinamas žodyje Kañtautas 

(< *Kant-tautas < *Kanti-tautas, žr. Būga, RR I 

257–258). Šitaip susidaręs trumpesnis dėmuo kan-, 

matyt, pateko ir į kitus vardus. Plg. pvd. Kañtauta, 

kántautas ‖ Kañtautas (LPŽ I 913; plg. dar dvejopai 

kirčiuojamą vardą Kañtautas ‖ kántautas, Salys, R II 

224), Koñtaras, Kóntautas ‖ Koñtautas (LPŽ I 1047), 

kòntauts (Κузнецовъ, 1896, 40); vv. kangeda, 

kángedus (k. Širvintų r.), Kañtališkiai (k. Marijampolės 

r.), Kañtariškiai (k. Pasvalio r.), Kañtautai (k. 

Šilalės r.) (LATSŽ 121, 122). 

Kañt-: Kañtalgas, Kañtminas, Kañtrimas, 

Kañtvainas, Kañtvydas, Kañtvilas. Žr. dar avd. 

Kañt-ramas, Kañt-rinas, Kañt-vinas (Zinkevičius, 

2008, 100). Visi autoriai čia įžvelgia anksčiau 

minėtos kilmės dėmenį kant-, žr. (Κузнецовъ, 

1896, 40; Leskien, 1909, 340; Salys, R II 275; 

akcentologija 

LPŽ I 914; LVKŽ 6 188; Юркенас, 2003, 69; Zinkevičius, 

ten pat; žr. dar Bezzenberger, 1876, 418; 

Lewy, 1904, 51; Blažienė, 2000, 54; 2005, 270). 

Plg. pvd. kántrimas ‖ Kañtrimas (ir kantrmas), 

Koñtrimas (ir kontrmas), kòntvainas, kòntvainis 

‖ Koñtvainis (LPŽ I 914, 1048); Koñtrims (ir 

kontrms), Koñtvainis (Κузнецовъ, 1896, 40); vv. 

kantminia, Kañtminius (k. Šiaulių r.), kantrima, 

Kañtrimus (k. Telšių r.), kantvaina, Kañtvainus (k. 

Klaipėdos r.) (LATSŽ 122). A. Salys vieną vardą 

kirčiavo dvejopai: Kañtvilas, kantvlas (Salys, R II 

224), plg. pvd. kantvlas (LPŽ I 914). 

Kãs-: Kãstautas. A. Salys (R II 276) prideda dar 

vardą Kãsbaras (plg. vv. Kas-bar-áičiai, Būga, RR 

I 258, Kãsbaraičiai, k. Raseinių r., LATSŽ 125), o 

Z. Zinkevičius (2008, 101) ir šiuos avd.: Kãs-manas, 

Kãs-minas, Kãs-putas, Kãs-tanas, Kãs-tulas. Manoma, 

kad pirmasis dėmuo sietinas su lie. įvardžiu kas 

(Salys, ten pat; LVKŽ 6 192) arba lie. kàs-ti (Zinkevičius, 

ten pat). LPŽ I 937 pvd. Kãsbaras siejama 

su krikšto vardu Kãsparas, Gãsparas. 

Keñ-: Keñtautas. Žr. dar avd. Keñ-daras (Zinkevičius, 

ten pat). LVKŽ 6 193 rašoma, kad ken- kilęs 

iš kent- : lie. kent-ti, keñč-ia; tiktų nurodyti ir 

pirminį veiksmažodį ks-ti, keñč-ia, keñt-ė. LPŽ I 

973 teigiama, kad pvd. kéntautas gali būti vėlesnis 

perdirbinys iš kántautas. 

Ks-: *ksbartas, ksgailas, ksgilas, 

*ksmantas, ksminas, kstartas, kstautas, 

*ksvilas, ksvinas. Z. Zinkevičius (2008, 102) deda 

dar avd. ks-manas. Dėmuo kęs- siejamas su lie. ksti 

(Salys, ten pat; Zinkevičius, ten pat). LVKŽ 6 194, 

195 teigiama, kad dėmuo kęs- yra kilęs iš kęst- (šiuo 

atveju kaip pamatinę lytį, matyt, derėtų nurodyti ne 

bendratį ks-ti, o dalyvį kst-as; dalyvio kamienas 

pirmiausia galėjo įeiti į vardus kstartas, kstautas, 

kuriuose dėl degeminacijos vienas priebalsių t turėjo 

išnykti; vėliau trumpesnis dėmuo kęs- galėjo išplisti 

ir kituose avd.). Apie pr. avd. dėmenį kinsti- žr. (Bezzenberger, 

1876, 418). Plg. vv. Kęsmina, ksminus 

(vs. Šiaulių r., LATSŽ 131). 

Kiñ-: *Kiñtaras, Kiñtautas. Plg. dar šiuos avd.: 

Kiñ-daras, Kiñ-deras, Kiñ-gailas (Zinkevičius, ten 

pat; čia minimas ir Kiñ-taras). Dėmuo kin- kildinamas 

iš kint- (įvykusi degeminacija; apie kint- žr. 

toliau) (Salys, ten pat; LVKŽ 6 197; plg. dar Kiñ(ti)tautas, 

Būga, RR I 258). Z. Zinkevičius (ten pat) 

teigia, kad pasakoma ir kn-. 

Kiñt-: *Kiñtalgas, Kiñtrimas, Kiñtvainas, 

Kiñtvilas. Z. Zinkevičius (2008, 103) avd. Kiñt-algas 

dedamas kaip autentiškas. Dėmuo kint- siejamas 

su lie. ks-ti, keñč-ia, keñt-ė; kent-ti, keñč-ia; dėl 

galimos balsių kaitos lyginama su žiem-kiñtis „kas 

ISSN 1392-8600 

95

96 



žiemą iškenčia“ (Leskien, 1909, 341; Salys, ten pat; 

LVKŽ 6 197; Zinkevičius, ten pat; žr. dar Lewy, 1904, 

51). Z, Zinkevičiaus (ten pat) nuomone, pasakoma ir 

kn- (tvirtapradės priegaidės, deja, nerodo pamatinis 

veiksmažodis). Plg. vv. kintrima, Kiñtrimus (k. 

Klaipėdos r., LATSŽ 134). 

Klaũs-: Klaũsgailas, *Klaũsvydas. Z. Zinkevičius 

(ten pat) nurodo dar šiuos avd.: Klaũs-gėlas, Klaũsmantas 

(yra ir Klaũs-vydas). Pirmasis dėmuo kildinamas 

iš klaus-ýti, klaũs-o, klaũs-ė (Leskien, 1909, 

341; Salys, R II 276; LVKŽ 6 200; Zinkevičius, ten 

pat; žr. dar Bezzenberger, 1876, 419; Lewy, 1904, 

51; Trautmann, 1925, 142; ПЯ IV 48–49); kartais 

gretinamas dar su klausà, klaũs-ą „paklusnumas“, 

klaus-ùs, klaũs-ų „paklusnus; turintis klausą“. 

Lãb-: Lãbgaudas, Lãbvardas. Pirmasis dėmuo 

siejamas su lie. lãbas „geras, taurus“, lãbas „nauda, 

turtas“ (LVKŽ 6 207; žr. dar Salys, ten pat; Zinkevičius, 

2008, 105; plg. Bezzenberger, ten pat; Lewy, 

1904, 52; Trautmann, 1925, 142). 

La-: Lagedas. Žr. dar šiuos avd.: La-butas, 

La-manas, La-mantas, La-midas, La-minas, Lamintas 

(Zinkevičius, ten pat). LVKŽ 6 207 dėmuo 

lai- kildinamas iš lie. la „tegu“; plg. dar (LVKŽ 6 

207; LPŽ II 47; Zinkevičius, ten pat; dėl galimos 

avd. lyties *Laig-gedas žr. ПЯ V 17). Vienas vardas 

LVKŽ 6 207 kirčiuojamas dvejopai: Lamantas ‖ 

Láimantas; šis avd. siejamas su lie. la, lái „tegu“ 

(plg. tolesnį gretinimą su lie. léisti – LVEŽ 108; LPŽ 

II 47); tvirtapradis variantas (apie jį žr. Zinkevičius, 

ten pat), rodos, galėjo atsirasti ir dėl analogijos su 

kitais vardais: Láimas, Láimintas, Láimonas. 

Las-: *Lasvydas. LVKŽ 6 208 rašoma, kad 

lais- yra kilęs iš laisv- : lie. lasv-as, laisv-a (tad 

galima manyti, kad kamienų sandūroje yra įvykusi 

degeminacija). 

Laũks-: Laũksminas, Laũksvydas. Dėmuo lauks- 

gretinamas su lie. lauks-tùs, laũks-tų „nedrąsus; 

ilgùs“, laũksmas „laukimas“, lauks-čióti „vengti, 

varžytis“ (LVKŽ 6 209; Zinkevičius, 2008, 105–106). 

Tačiau kiti autoriai pirmąjį dėmenį bando sieti su lie. 

laũkas (Leskien, 1909, 342; plg. Zinkevičius, 2008, 

106). Plg. vv. Lauksvyda, Laũksvydus (k. Kauno r., 

LATSŽ 155). 

Lẽ-: Lẽgailas, Lẽgaudas, Lẽgedas. Žr. dar šiuos 

avd.: Lẽ-bartas, Lẽ-ganas, Lẽ-gantas, Lẽ-gutas, 

Lẽ-kumas, Lẽ-liaudas, Lẽ-manas, Lẽ-mantas, Lẽmenas, 

Lẽ-minas, Lẽ-nartas, Lẽ-tautas, Lẽ-vainas, 

Lẽ-varas, Lẽ-veras, Lẽ-vydas, Lẽ-vinas, Lẽ-vitas 

(Zinkevičius, ten pat; vardą Lẽliaudas mini ir Salys, 

ten pat). Manoma, kad le- gali būti kilęs iš leg- (su 

balsių kaita iš lg-ti „mažėti, lyžti“, plg. at-lgti 

„sumažėti, susilpnėti“ (LVKŽ 6 210–211; bent taip 



aiškinamas minėtų trijų vardų pirmasis dėmuo). Plg. 

pvd. Lgaudas (LPŽ II 44), vv. Lėbarta, Lbartus 

(k. Klaipėdos r., LATSŽ 156). 

Le-: Lekantas, Lemantas, Lenartas. Z. Zinkevičius 

(ten pat) nurodo dar šiuos avd.: Le-baras, 

Le-beras, Le-kanas, Le-keras, Le-manas. Dėmuo 

lei- siejamas su la. lei, lai „tegu“, lie. la „t. p.“ 

(LVKŽ 6 211; žr. dar LPŽ II 47; Zinkevičius, ten pat). 

Plg. pvd. Lemanas, Lemantas, Lemonas, Lemontas 

(LPŽ I 46–47; čia pvd. Lenartas kildinama iš vok. 

Leinert); vv. Lemantas (u., Bartninkai, LUEV 89), 

Lenartiškė (k. Telšių r., LATSŽ 156). 

Leñg-: Leñgvinas. Plg. dar avd. Leñg-neras, Leñgvenas 

(Zinkevičius, ten pat). LVKŽ 6 212 dėmenį 

leng- norima sieti su lie. léng-ti „silpnėti, nykti“; žr. 

dar (Zinkevičius, ten pat). Tačiau skiriasi šių šaknų 

priegaidės (nebent būtų lyginama su pietinėse lietuvių 

tarmėse užrašyta lytimi leñgti, LKŽ VII 330; 

tiesa, Z. Zinkevičius (ten pat) priduria, kad avd. pirmasis 

dėmuo galįs būti ir tvirtapradis). Patikimesnė 

nuomonė, kad „Leng- gali būti kilęs iš senesnės 

lyties lengva- arba lengvi-“ (Būga, RR I 254) ir 

gretinamas su lie. leñgvas. Plg. pvd. Leñgvinas (ir 

Lengvnas, LPŽ II 57; Skardžius, RR I 439); žr. dar 

dvejopai kirčiuojamą vardą ir pavardę Leñgvinas ‖ 

Lengvnas (Salys, R II 231), Lèngvins (Κузнецовъ, 

1896, 47, 49). 

Ma-: Matautas, Mavydas. Šiuos lie. vardus 

teikia A. Salys (R II 276). Pirmasis dėmuo siejamas 

su pr. mais „savas“ (Salys, ten pat; Zinkevičius, 

2008, 110). 

Mañ-: Mañdravas, Mañgailas, Mañgaudas, 

Mañgėlas, Mañgirdas, Mañkantas, Mañtartas, 

Mañtautas, Mañvydas, Mañvilas. A. Salys (ten 

pat) deda dar pr. vardus Mañaustas, Mañmiras, 

o Z. Zinkevičius (ten pat) nurodo dar šiuos avd.: 

Mañ-eitas, Mañ-genas, Mañ-ginas, Mañ-tikas, 

Mañ-vidas. Daugelio šių avd. dėmuo man- siejamas 

su lie. manýti, iš-manùs (Salys, ten pat; 

LVKŽ 6 224; Юркенас, 2003, 42; Zinkevičius, 

2008, 111; plg. Bezzenberger, 1876, 420; Lewy, 

1904, 53); iš nekirčiuotos šaknies heterosilabinių 

garsų galėtų susidaryti tvirtagalis añ. LVKŽ 6 226 

rašoma, kad vardų Mañtartas, Mañtautas dėmuo 

man- yra kilęs iš mant(i)- : lie. mant-ùs, mañt-ų 

„sumanus“, mant-à, mañt-ą „turtas“ (suponuojama 

priebalsių t-t degeminacija). LPŽ II 153 linkstama 

visais atvejais įžvelgti avd. bendrąją šaknį man(t)-. 

Galimas daiktas, šaknies mañt- tvirtagalę priegaidę 

yra perėmusi mañ- ne tik varduose Mañtartas, 

Mañtautas, bet ir Mañdravas, Mañgailas ir kt. Plg. 

pvd. Mañginas, Mañgirdas, Mañtautas, Mõngenas, 

Moñginas, Moñgirdas, Moñtautas, Mõntikas (ir 

Antanas PAkERyS


Montkas), Mónvyda (LPŽ I 151–155, 267–169); vv. 

Mángėliškės (vs. Šalčininkų r., LATSŽ 170). 

Mañt-: Mañtgailas, Mañtgirdas, Mañtmilas, 

Mañtminas, Mañtrimas, Mañtvydas, Mañtvilas, 

Mañtvinas. Žr. dar avd. Mañt-ramas, Mañt-vidas 

(Zinkevičius, ten pat). Dėmuo mant- kildinamas iš 

lie. mant-ùs, mañt-ų „sumanus“, mant-à, mañt-ą 

„turtas“ (Salys, R II 8, 12, 277; LVKŽ 6 226; Zinkevičius, 

2008, 112; žr. dar Κузнецовъ, 1896, 38, 

39; Basanavičius, 1908, 236; Leskien, 1909, 343; 

Skardžius, 1960, 146; LPŽ II 153; Zinkevičius, 

1977, 170; plg. Bezzenberger, 1876, 421; Spudulis, 

1900, 20; Lewy, 1904, 53; PKEŽ III 149; Blažienė, 

2000, 90). Plg. pvd. Mañtrimas (ir Mantrmas), 

Mañtrumas, Mañtvydas, Mañtvila, Mañtvilas (ir 

Mantvlas), Moñtautas, Moñtrimas (ir Montrmas), 

Moñtvidas, Moñtvydas, Moñtvila ‖ Mòntvila, 

Moñtvilas (ir Montvlas) (LPŽ II 155, 156, 268, 

269), Moñtvils, Moñtrims (ir Montrms), Moñtvids 

(Κузнецовъ, 1896, 38); vv. Mañtvydai (k. Telšių 

r.), Mantvyda, Mañtvydus (k. Kupiškio, Mažeikių, 

Šilutės r.), Mantvila, Mañtvilus (k. Ignalinos r.) 

(LATSŽ 170). 

Ms-: Mstautas. Plg. dar avd. Ms-vilas (Zinkevičius, 

2008, 113). LVKŽ 6 231 rašoma, kad mąs(t)- 

sietinas su lie. mąst-ýti, mst-o (žr. dar Salys, R II 

277). Nuoseklumo dėlei reikėtų sakyti, kad mąs- yra 

kilęs iš mąst- (žodyje Mstautas įvykusi degeminacija, 

žr. Zinkevičius, ten pat; plg. Mąs(ti)-tautas, Būga, 

RR I 258). Plg. pvd. Mãstautas (

98 



Trautmann, 1925, 148; Salys, ten pat; LPŽ II 430; 

Blažienė, 2000, 110; 2005, 314; Zinkevičius, 2008, 

124). Z. Zinkevičius (ten pat) tokios darybos avd. pateikia 

gerokai daugiau ir juos kirčiuoja tvirtapradiškai 

(prideda pastabą, kad pasakoma ir Pe-): Pér-bandas, 

Pér-daras, Pér-galas, Pér-gaudas, Pér-kalas, Pérkamas, 

Pér-kasas, Pér-kumas, Pér-manas ir kt. Plg. 

pvd. Pekamas, Pekomas, Pekumas, Pérmonas, 

Pérskaudas ‖ Peskaudas (LPŽ II 429–431; čia 

teigiama, kad pvd. Pekamas, Pekomas, Pekumas 

kilmė neaiški), Pèrkoma (Κузнецовъ, 1896, 47); vv. 

Pérkaliai (k. Molėtų r., LATSŽ 238), Pekama (k. 

Klaipėdos r., Pėteraitis, 1997, 297). Vardų tvirtagalis 

kirčiavimas atitinka priešdėlinės darybos bendrinių 

žodžių kirčiavimą, plg.: penosis, penugaris, 

pepietė. 

Pre-: Prebutas, Pregilas, Pregintas, Prevainas, 

Previlas, Previltas. Žr. dar šiuos avd.: Pre-kuras, 

Pre-manas, Pre-mantas (Zinkevičius, 2008, 126). 

Šių sulietuvintų pr. vardų dėmuo Prei- lyginamas 

su pr. prielinksniu prei „prie“, lie. prie (LVKŽ 6 

264; žr. dar Bezzenberger, 1876, 425; Lewy, 1904, 

56; Trautmann, 1925, 149; Blažienė, 2000, 124: 

Zinkevičius, ten pat). Plg. vv. Prekurai (k. Kelmės 

r., LATSŽ 248). A. Salys (ten pat) teikia lie. 

ir pr. kilmės vardus tik su tvirtapradžiu dėmeniu 

prie-: Prebilas, Prebutas, Predaras, Pregilas, 

Pregintas, Pretautas, Prevaišas ir kt. 

Rã-: Rãmantas, Rãtautas. LVKŽ 6 270 rašoma, 

kad pirmojo vardo ra- yra kilęs iš ram- : lie. ramùs 

(rãmų); taigi manoma čia buvus geminatą m-m. Vardo 

Rãtautas dėmuo ra- gali būti atsiradęs iš rad- : lie. 

rãd-o, ràs-ti (LVKŽ 6 272). Nagrinėjant pvd. Rãtautas 

rašoma, kad pirmojo dėmens kilmė nesanti aiški 

(LPŽ II 579–580). Plg. dar šiuos avd.: Rã-kantas, 

Rã-malas, Rã-manas, Rã-sinas, Rã-talas, Rã-tanas, 

Rã-vartas (Zinkevičius, 2008, 127). LPŽ II 568, 576 

pvd. Ramanas, Rasinas kildinamos iš la. avd. 

Rãd-: Rãdmantas, Rãdminas, *Rãdvydas, 

Rãdvilas, Rãdvinas. Plg. dar avd. Rãd-(i)-manas, 

Rãdž-vilas (Zinkevičius, ten pat). Pirmasis vardų 

dėmuo paprastai siejamas su lie. rãd-o, ràs-ti (LVKŽ 6 

267; Zinkevičius, 1977, 187; 2008, 127; LPŽ II 554). 

P. Skardžius (RR IV 819, 839) šį dėmenį kildina iš 

la. rads „giminė, padermė; giminaitis“, radīt „gimdyti, 

gaminti, kurti“ ir kt. (galiausiai gretina su lie. 

rasm < *rad-sm „geras, spartus augimas; derlius“). 

Anksčiau (Lewy, 1904, 58) pr. Red- bandytas gretinti 

su pr. redo „vaga, raukšlė“, lie. rdas „tvarka“ 

(lyginta ir su lie. avd. Radvils, Redvils). Plg. pvd. 

Rãdvila (ir Radvilà), Rãdvilas (ir Radvlas), Rãdzvila 

(ir Radzvilà); vv. Radvila, Rãdvilus (k. Radviliškio 

r.), Radvilia, Rãdvilius (k. Šiaulių r., LATSŽ 255). 



Anksčiau (RŽ 416; Salys, R II 246) lie. vardas 

buvo kirčiuojamas kitaip – Radvlas (plg. dar vv. 

Radvliškiai, k. Kauno, Panevėžio r., Radvliškis, 

k. Ignalinos r., mst., LATSŽ 255, Radvlos upẽlis, 

Semeliškės, LUEV 131). 

Rat-: Ratvilas. Dėmuo rait- gretinamas su lie. 

rat-as, rat-elis (LVKŽ 6 269); plg. pr. avd. Raitwille 

(Bezzenberger, 1876, 425; Lewy, 1904, 57). 

Saũ-: Saũdargas, Saũdravas, Saũgailas, 

Saũgardas, Saũginas, Saũgirdas, Saũrimas, 

Saũtautas. Žr. dar šiuos avd.: Saũ-gėlas, Saũ-gintas, 

Saũ-gulas, Saũ-kantas, Saũ-noras, Saũ-razas, Saũrusas, 

Saũ-sanas, Saũ-saras, Saũ-selas, Saũ-seras, 

Saũ-sinas, Saũ-siras, Saũ-šilas (Zinkevičius, 2008, 

132). Dėmuo sau- kildinamas iš lie. sãvas (Leskien, 

1909, 346; Salys, R II 279; LVKŽ 6 284; LPŽ II 

681; plg. dar Bezzenberger, 1876, 426; Lewy, 1904, 

59). Iš kirčiuotos įvardžio sãvas šaknies susidaręs 

pirmasis vardų dėmuo, rodos, turėtų gauti tvirtapradę 

priegaidę. Tvirtagalis avd. dėmuo saũ- galėjo 

atsirasti iš *savã-, *sav-; plg. tarm. saũ < savè. Plg. 

pvd. Sáudargas ‖ Saũdargas, Saũgintas, Sáukantas, 

Sáunoris, Saũnorius (ir Saunõrius) (LPŽ II 681–683), 

ist. avd. Soł-towt- (= Sau-tautas, Būga, RR I 258); vv. 

Saugina, Saũginus (k. Biržų r.), Sauginia, Saũginius 

(k. Šiaulių r.) (LATSŽ 273). 

Se-: Sebutas. Šį lie. vardą mini A. Salys (ten pat). 

Be to, žr. avd. Se-būtas, Se-kalas, Se-mantas, Semenas 

(Zinkevičius, ten pat). Pirmojo dėmens kilmė 

neaiški (žr. Salys, ten pat; LPŽ II 692; Zinkevičius, 

ten pat). 

Skaũd-: Skaũdminas, Skaũdvilas. A. Salys (R II 

280) nurodo dar pr. vardus Skaũdgedas, Skaũdgirdas. 

Dėmuo skaud- gretinamas su lie. skaud-ùs, skaũdų 

„sunkus; griežtas, smarkus“; skaũsti, skaũdžia 

„skriaũsti, engti“, plg. la. skaud-ēt „pavydėti“ 

(LVKŽ 6 292), su lie. skaudùs, skaudti (Leskien, 

1909, 346), su lie. skaudėti (skausta) (Salys, ten pat; 

LPŽ II 733; Zinkevičius, 2008, 135; žr. dar Bezzenberger, 

1876, 427; Lewy, 1904, 60). 

Skaũs-: Skaũsgantas, Skaũsgedas, Skaũsgirdas, 

Skaũstaras. Šie lie. ir pr. kilmės vardai nurodomi 

A. Salio (ten pat). Žr. dar avd. Skaũs-giras, Skaũsgitas 

(= Skaũs-girtas, Zinkevičius, ten pat, plg. 

t. p. veik., 241). Pirmasis dėmuo gretinamas su lie. 

skaudėti (skausta) (Salys, ten pat); Z. Zinkevičius 

(ten pat) rašo, kad Skaus- atsiradęs iš Skaust- prieš 

t-, pvz., *Skaũst-taras > Skaũs-taras. Kildinti iš es. 

l. lyties skausta nebūtina, plg. lie. skaũs-ti, skaũd-o 

(Skaũs-taras galėjo atsirasti ir iš *Skaud-taras). Plg. 

pvd. Skaũsgirtas, Skaũzgirdas (LPŽ II 733). 

Ste-: Stegintas. A. Salys (ten pat) nurodo dar lie. 

vardus Steginas, Stekintas, žr. dar avd. Ste-butas 

Antanas PAkERyS


(Zinkevičius, 2008, 139). Dėmuo stei- kildinamas iš 

steig- : lie. steg-ti „labai norėti“, steg-tis „stengtis“ 

(LVKŽ 6 296; žr. dar Salys, ten pat). 

Steg-: Stegvilas. Pirmasis dėmuo siejamas su 

lie. steg-ti „labai norėti“, steg-tis „stengtis“ (LVKŽ 6 

296; žr. dar Salys, ten pat; Zinkevičius, 1977, 199; 

LPŽ II 816). Z. Zinkevičius (2008, 139) rašo, jog 

pirmasis dėmuo perdirbtas iš Stei- su pridėtiniu -g 

arba dėl steg-tis „stengtis“ įtakos. 

Sva-: Svadargas, Svagaudas, Svagedas. 

A. Salys (ten pat) deda dar du pr. kilmės vardus 

– Svamanas, Svaprotas, žr. dar avd. Sva-ginas 

(Zinkevičius, 2008, 142). 

Dėmuo svai- kildinamas iš pr. swais „savas“, plg. 

lie. sváinis (LVKŽ 6 297; žr. dar Bezzenberger, 1876, 

429; Lewy, 1904, 61; Trautmann, 1925, 151; Salys, ten 

pat; Blažienė, 2005, 334; Zinkevičius, ten pat). Plg. vv. 

Svaiginia, Svaginius (k. Šakių r., LATSŽ 295). 

Tañ-: Tañbutas, Tañgėlas, Tañmantas, Tañvilas. 

LVKŽ 6 301 tan- lyginamas su lie. tan-ùs, tãn-ų „linkęs 

tinti“, t. y. „linkęs pūstis, didėti“, tan-dùs, tañ-dų 

„standus, tamprus“, tn-ti „plėstis, pūstis“, plg. lot. 

tendo „(iš)tempti, (iš)tęsti“. Vardų tvirtagalį dvigarsį 

añ tiksliausiai atitinka tan-dùs, tañ-dų. Kitų galimų 

pamatinių žodžių akcentinėmis ypatybėmis sunkiau 

pagrįsti avd. dėmens tan- kirčiavimą. A. Salys (ten 

pat), Z. Zinkevičius (ten pat) nenurodo pirmojo 

dėmens kilmės. 

Ta-: Tavainas, Tavydas, Tavilas, Tavinas. 

Dėmuo tar- siejamas su lie. ta-ti, pr. tārin „balsas“ 

(Salys, ten pat; LPŽ II 1024; žr. dar Trautmann, 

1925, 152; PKEŽ IV 184; Юркенас, 2003, 43; 

Zinkevičius, 2008, 148). LVKŽ 6 301 lyginama ir 

su lie. tar-ýti (nekirčiuotos šaknies garsai varduose, 

žinoma, gali tapti tvirtagaliu dvigarsiu). Tačiau 

kitos veiksmažodžių formos (tati), tãr-ia, tãr-ė, 

(tarýti), tãr-o, tãr-ė rodo, kad iš kirčiuotos šaknies 

heterosilabinių garsų galėtų susidaryti ir tvirtapradis 

dvigarsis. Z. Zinkevičius (2008, 147) pirmumą 

teikia tvirtapradžiam avd. kirčiavimui (bet priduria, 

kad galima ir tvirtagalė priegaidė): Tár-būtas, Tárputas, 

Tár-talas, Tár-taras, Tár-tilas, Tár-vainas, 

Tár-vidas, Tárvydas, Tár-vilas, Tár-vinas, Tár-vitas. 

Plg. pvd. Tárvydas (Būga, RR I 224, 254); Tárvydas 

‖ Tavydas (Skardžius, RR I 439; Salys, R II 108; 

LPŽ II 1024; čia ir Tarvýdas), Tárvainas, Tárvainis 

(ir Tarvanis), Tárvidas, Tárvydas ‖ Tavydas (LPŽ 

II 1024); vv. Tártalas (u., Tryškiai, LUEV 171), 

Tarvyda, Tárvydus (k. Klaipėdos, Kretingos, Šilutės, 

Telšių r., LATSŽ 314). 

Taũt-: Taũtgailas, Taũtginas, Taũtgintas, 

Taũtgirdas, Taũtkantas, *Taũtmantas, Taũtmilas, 

Taũtminas, Taũtrimas, Taũtvaišas, Taũtvaldas, 

akcentologija 

Taũtvydas, Taũtvilas. A. Salys (R II 281) deda dar 

pr. kilmės vardą Taũtnarvas; žr. dar avd. Taũt-giras, 

Taũt-vidas (Zinkevičius, 208, 148; čia išspausdinta 

Taũt-rinas = Taũt-rimas, žr. t. p. veik., 252). Dėmuo 

taut- kildinamas iš lie. tautà, taũtą, pr. tauto 

„kraštas“, la. tauta „liaudis“ (Κузнецовъ, 1896, 38; 

Spudulis, 1900, 20; Lewy, 1904, 62; Leskien, 1909, 

348; žr. dar Bezzenberger, 1876, 430; Būga, RR I 

256; Trautmann, 1925, 152; Salys, R II 12, 17, 18, 

281; LVKŽ 6 303; LPŽ II 1028; Zinkevičius, 1977, 

142; 2008, 149). Plg. pvd. Taũtvaišas, Taũtvidas, 

Taũtvydas (LKP II 1032); vv. Taũtginiai (k. Joniškio 

r.), Tautgiria, Taũtgirius (k. Utenos r.), Tautrima, 

Taũtrimus (k. Lazdijų r.), Tautvila, Taũtvilus (k. 

Panevėžio, Šilalės r.) (LATSŽ 315). A. Salys (R II 

256) vieną lie. vardą ir pavardę kirčiavo dvejopai: 

Taũtrimas ‖ Tautrmas. 

Va-: Vadaugas, Vagailas, Vagaudas, Vagedas, 

Vaginas, *Vagintas, Vanoras. A. Salys (R II 282) 

dar nurodo šiuos lie. ir pr. kilmės vardus: Vabutas, 

Vagavas, Vamaras, Vaminas, Vamiras. Plg. dar 

šiuos avd.: Va-dagas, Va-dalas, Va-degas, Vadilas, 

Va-dulas, Va-gelas, Va-genas, Va-kantas, 

Va-labas, Va-naras, Va-telas, Va-tilas, Va-vadas, 

Va-veras, Va-vilas (Zinkevičius, 2008, 154; čia 

rašoma, kad galimas ir tvirtapradis pirmasis dėmuo). 

Dėmuo vai- siejamas su lie. vajóti „gainioti“ 

(Salys, ten pat; LPŽ II 1132; Юркенас, 2003, 97), 

su lie. vejù, sen. sl. voji- (Lewy, 1904, 64; žr. dar 

Bezzenberger, 1876, 432); LVKŽ 6 301 dar pridedamas 

lie. vaj-ỹs „žygūnas“ (taigi manoma, kad 

tvirtagalis vardų dėmuo va- yra kilęs iš pamatinių 

žodžių nekirčiuotos šaknies vaj-). Plg. pvd. 

Vadagas, Vadalas, Vadilas, Vadulas, Vamaras, 

Vatelas, Vatila, Vavadas (LPŽ II 1130–1142; čia 

šios pvd. nelaikomos sudurtinėmis), Váidaugas 

‖ Vadaugas, Vaginas, Vanoras (ir Vainóras), 

Vanoris (ir Vainõris), Vanorius (ir Vainõrius) 

(LPŽ II 1131, 1135), Váidongs (Κузнецовъ, 1896, 

47). LPŽ II 1131 pridedama pastaba, kad pvd. Vádaugas 

galinti būti kilusi iš *Vaid-daugas. Turbūt 

galima svarstyti, ar ir avd. Vanoras nėra atsiradęs 

iš *Vain-noras. Plg. dar vv. Vaidaga, Vadagus (k. 

Šalčininkų, Varėnos r.), Vadaginė (vs. Biržų, Rokiškio 

r.), Vaidegia, Vadegius (k. Trakų r.), Vadeginė 

(vs., k. Kupiškio r.), Vadilai (k. Tauragės r.), Vaidila, 

Vadilus (k. Kėdainių, Panevėžio, Radviliškio r.), 

Vaidminia, Vadminius (k. Joniškio r.), Vageliškės (k. 

Vilniaus r.), Vaigina, Vaginus (k. Biržų r.), Valabai 

(k. Raseinių r.), Vainoria, Vanorius (k. Raseinių r.), 

Vaitelia, Vatelius (k. Klaipėdos r.), Vavadiškės (k. 

Vilniaus r.) (LATSŽ 330–333), Vadaginė (u., Daugailiai), 

Vavilas (u., Skaudvilė) (LUEV 183, 184). 

ISSN 1392-8600 

99

100 



A. Salys (R II 259) lie. vardą ir pavardę kirčiavo 

Vainóras. 

Van-: Vanbutas, Vangedas. Dėmuo vain- kildinamas 

iš lie. vainà, vaną „yda, kaltė, priežastis“ 

(Salys, R II 282; LVKŽ 6 316; Zinkevičius, 2008, 154; 

plg. dar Bezzenberger, 1876, 432; Spudulis, 1900, 19; 

Lewy, 1904, 64; Trautmann, 1925, 154). 

Vaš-: Vašgantas (ir Važgantas), Vašginas, 

Vašgirdas, Vašmantas, Vašnoras, Vaštartas, 

Vaštautas, Vašvydas, Vašvilas, Vašvilkas, Vašviltas. 

A. Salys (ten pat) nurodo dar kelis lie. ir pr. kilmės 

vardus: Vašbutas, Vašgavas, Vašgin(t)as, Vaštaras, 

Vašviras. Žr. dar avd. Vaš-gelas, Vaš-gėlas, Vašmautas, 

Vaš-vidas (Zinkevičius, 2008, 155; čia 

priduriama, kad pirmasis dėmuo galįs būti ir tvirtapradis). 

Bene geriausia dėmenį vaiš- lyginti su vaiša 

(Leskien, 1909, 349; žr. vaišà, vašą, LKŽ XVII 

953). Kiti autoriai (Bezzenberger, 1876, 433; Lewy, 

1904, 64) pr. Wais- pirmiausia lygina su pr. wēisin 

„vaisius“. Daugelio autorių (Salys, ten pat; LVKŽ 6 

317; LPŽ II 1137; Zinkevičius, 1977, 213; 2008, 

155) nurodoma pamatinė lytis váišės turi metatonijos 

būdu atsiradusią tvirtapradę priegaidę ir todėl 

netinka būti tiesioginiu avd. dėmens vaiš- atitikmeniu 

(plg. tarm. vašės, LKŽ XVII 954); akcentologiškai 

labiau dera viẽšės; viešti viẽši; viẽšas ir kt. (Salys, 

ten pat; LVKŽ 6 317). Senųjų dokumentų užrašymas 

Bouшвилтъ rodo buvus tvirtagalį avd. Vaš-viltas 

(Būga, RR I 229). Plg. pvd. Vašnora, Vašnoras 

(ir Vaišnóras), Vašnoris, Vašnorius, Vaštaras 

(ir Vaištãras), Vašvilas (ir Vaišvlas), Važgėla (ir 

Vaižgla) (LPŽ II 1137, 1138, 1143). Tvirtapradis 

avd. Váiš-noras kirčiavimas (Būga, RR 135, 137) gali 

būti riktas. Plg. vv. Vaišvila, Vašvilus (k. Šakių, Vilkaviškio 

r.), Vašvilčiai (k. Panevėžio r.), Važgantai 

(k. Pakruojo r.), Vaižganta, Važgantus (vs. Zarasų r.) 

(LATSŽ 332, 333). A. Salys (R II 259) kai kuriuos 

lie. vardus ir pavardes kirčiavo dvejopai: Vašnoras ‖ 

Vaišnóras, Vašvilas ‖ Vaišvlas. 

Va-: Vamantas. LVKŽ 6 322 šis vardas kildinamas 

iš Valmantas (taip geriau paaiškinamas tvirtagalio 

dvigarsio a susidarymas). Dėmenys val-, vali- siejami 

su valià (Skardžius, 1956, 505; LVEŽ 147; LPŽ II 

1155) arba val-ióti „įstengti, pajėgti“ (LVKŽ 6 301). 

A. Salys (ten pat) prie dėmens val- deda nuorodą žr. 

vil- (vltis). Z. Zinkevičius (2008, 156) pirmąjį avd. 

dėmenį kirčiuoja tvirtapradiškai (priduriama, kad galima 

ir tvirtagalė priegaidė): Vál-mantas, Vál-taras, 

Vál-tauras, Vál-teras. Tvirtapradis avd. dėmuo galėjo 

atsirasti iš kirčiuotos šaknies vãl-ią heterosilabinių 

garsų. Plg. pvd. Válmantas, Vamontas, Váltaras ‖ 

Vataras, Váltauris, Válteras (LPŽ II 1155–1157; 

čia pastarosios trys pvd. kildinamos iš vok. avd.); 



vv. Vamantiškiai (k. Kauno r.), Vamoniškiai (k. 

Panevėžio r.) (LATSŽ 335). 

Va-: Vabutas. LVKŽ 6 323 rašoma, jog var- siejamas 

su lie. var-ýti „liepti, versti (ką daryti); kalti; 

vyti“ (tvirtagalis vardo dėmuo gali būti kilęs iš nekirčiuotos 

veiksmažodžio šaknies). Z. Zinkevičius 

(ten pat) žymi tvirtapradę priegaidę (pasakoma ir 

Va-): Vár-butas, Vár-galas, Vár-gelas, Vár-ginas, 

Vár-(a)-kulas, Vár-putas, Vár-telas, Vár-tulas, 

Vár-valas. Tvirtapradis pirmasis dėmuo galėtų būti 

grindžiamas kitų veiksmažodžio formų kirčiuotomis 

šaknimis vãr-o, vãr-ė. Plg. pvd. Várbutas (LPŽ II 

1162; čia pirmasis dėmuo gretinamas su varýti; varù 

„priverstinai“), gal ir Várgalis, Várkalis ‖ Vakalis, 

Vapiotas, Várvalis (LPŽ I 1163, 1164, 1166, 1167; 

bet šių pvd. kilmė gali būti kitokia). Apie pr. avd. 

šaknies War- sąsają su pr. warei „valdžia; prievarta“ 

žr. (Lewy, 1904, 64). 

Vat-: Vatvilas. Šį vardą mini A. Salys (ten pat) ir 

gretina su lie. vartýti, vato, vatė; žr. dar (Trautmann, 

1925, 155; Zinkevičius, 2008, 157). 

Viẽš-: Viẽštautas, Viẽšvilas, Viẽšvinas. A. Salys 

(ten pat) nurodo dar vardus Viẽškantas, Viẽštartas, 

o Z. Zinkevičius (2008, 161) ir avd. Viẽš-gailas. Pirmasis 

dėmuo vieš- gretinamas su lie. viẽš-as, viẽš-ė 

„kiemas, kaimas“, plg. dar sen. ind. viś- „namas“, got. 

weihs „kaimas“ (LVKŽ 6 327) arba su viẽšės, viešti, 

viẽši (Salys, ten pat; žr. dar LPŽ II 1207: Zinkevičius, 

ten pat); plg. dar avd. dėmenį vaiš-. Plg. pvd. 

Viẽštartas, Viẽštautas (LPŽ II 1207; žr. dar Būga, 

RR I 259); vv. Veštartai (k. Lazdijų r.) Veštartonys 

(k. Trakų r.), Vešvilė (k. Radviliškio r.), Viešvil, 

Vešvilę (mstl. Jurbarko r.) (LATSŽ 343, 344), Viešvil, 

Vešvilę (u., Viešvilė) (LUEV 194). 

Žãd-: Žãdgailas, Žãdmantas, Žãdminas, 

Žãdvainas, Žãdvydas, Žãdvilas. Žr. dar avd. Žãdginas, 

Žãd-(a)-veinas, Žãd-vidas (Zinkevičius, 2008, 

166), Dėmuo žad- paprastai lyginamas su žadti, 

žãda; žãdas; žãdinti (Leskien, 1909, 351; Skardžius, 

RR IV 630; LVKŽ 6 343; LPŽ II 1306; Юркенас, 

2003, 44; Zinkevičius, 1977, 221; 2008, 166; žr. 

dar Lewy, 1904, 58). Plg. pvd. Žãdvidas, Žãdvydas, 

Žãdvydis (LPŽ II 1306). 

Ža-: Žagaudas, Žaginas, Žamantas. Šiuos 

vardus nurodo A. Salys (R II 284), bet jų pirmojo 

dėmens kilmės neaiškina (tik gretina su žy-, kuris avd. 

kirčiuojamas tvirtapradiškai). Plg. dar avd. Ža-delas 

(Zinkevičius, ten pat). LPŽ II 1308 rašoma, kad pvd. 

Žaimantas greičiausiai yra atsiradusi iš Žemantas. 

Že-: Žemantas, Žemintas. Pirmojo dėmens 

kilmė aiškinama įvairiai. LVKŽ 6 323 teigiama, kad 

žei- esąs kilęs iš žeid- : lie. žed-ė, žes-ti „skaudinti, 

užgauti“. Tačiau tokiu atveju būtų sunku paaiškinti 

Antanas PAkERyS


šaknies galinio priebalsio išnykimą. Z. Zinkevičius 

(1977, 223) mano, kad Žei- gali būti atsiradęs iš 

Žeim- (: žiemà < *žeim); plg. dar pvd. Žeimys greta 

žiemys „šiaurės = žiemos vėjas“ (Būga, RR II 106; 

žr. dar LPŽ II 1320). Taigi avd. Žemantas, Žemintas 

reikėtų įžvelgti geminatos m-m naikinimą. LPŽ II 

1319 rašoma, kad pvd. Žemantas dėmens žei- kilmė 

neaiški, galbūt tai apofoninis šaknies žy- variantas. 

Taip suprantant tvirtagalį žei- reikėtų gretinti su pvd. 

gretybe Žỹmantas, nors paprastai avd. dėmuo žy- esti 

kirčiuojamas tvirtapradiškai; plg. pvd. Žýgaudas, 

Žýmantas (LPŽ II 1332, 1335). 

Išvados 

1. Daugelio dvikamienių lietuvių vyrų vardų kirčiuotų 

pirmųjų dėmenų tvirtagalė priegaidė perimama 

iš bendrinių žodžių kirčiuotų šaknų, su kuriomis 

siejami tie dėmenys. 

2. Pirmųjų dėmenų aR, eR, iR, uR tipo tvirtagalių 

mišriųjų dvigarsių paprastai susidaro iš pamatinių 

žodžių nekirčiuotos šaknies heterosilabinių garsų. 

3. Ypač atidžiai nagrinėtini tie dvikamieniai 

vardai, kurių pirmųjų dėmenų priegaidė neatitinka 

kalbotyros darbuose nurodomų etimonų šaknies 

priegaidės. Vienais atvejais tai gali būti paskata 

ieškoti kitų žodžių, galėjusių tapti vardų darybos 

pamatu. Kitais atvejais gali kilti abejonių dėl vardų 

kirčiavimo normos kodifikacijos. 

4. Dvikamienių vyrų vardų pirmųjų dėmenų 

priegaidę beveik visada liudija tokios pat sandaros 

pavardžių ir asmenvardinės kilmės vietovardžių 

kirčiavimas (jei pastarųjų tikrinių žodžių dėmenų 

priegaidė įvairuoja, kodifikuojant vardų kirčiavimą 

atsižvelgtina į sistemiškumo kriterijų). 

5. Asmenvardžių pirmųjų dėmenų tinkama sąsaja 

su apeliatyvais, taip pat su asmenvardiniais vietovardžiais 

svarbi ir didaktiniu atžvilgiu – lengviau 

įsidėmėti asmenvardžių kirčiavimą. 

aukšt. – aukštaičių 

avd. – asmenvardis 

bk. – bendrinė kalba 

būs. l. – būsimasis laikas 

dv. – dvaras 

es. l. – esamasis laikas 

ež. – ežeras 

got. – gotų 

gr. – graikų 

ind. – indų 

Sutrumpinimai 

ist. – istorinis 

k. – kaimas 

la. – latvių 

lie. – lietuvių 

lot. – lotynų 

mst. – miestas 

mstl. – miestelis 

mš. – miškas 

par. – parapija 

pr. – prūsų 

pv. – pieva 

r. – rajonas 

rus. – rusų 

pvd. – pavardė 

sen. – senovės, senasis, -oji 

sl. – slavų 

tarm. – tarmių 

u. – upė 

vok. – vokiečių 

vs. – viensėdis 

vv. – vietovardis 


akcentologija 

Basanavičius J., 1908, Ar sena lietuvių kalboje „tauta“. 

– Lietuvių tauta 1, 234–237. 

Bezzenberger A., 1876, Die Bildung der altpreussischen 

Personennamen. – Altpreussische Monatsschrift 

13, 385–435. 

Blažienė G., 2000, Die baltischen Ortsnamen im Samland. 

Stuttgart: Franz Steiner Verlag. 

Blažienė G., 2005, Baltische Ortsnamen in Ostpreussen. 

Stuttgart: Franz Steiner Verlag. 

Būga RR – K. Būga, Rinktiniai raštai 1–3. Vilnius: Valstybinė 

politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 

1958–1961. 

LATSŽ – Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo 

žinynas 2. Vilnius: Mintis, 1976. 

Leskien A., 1909, Litauische Personennamen. – Indogermanische 

Forschungen 26, 325–352. 

Lewy E., 1904, Die altpreussischen Personennamen. 

Breslau: Buchdruckerei H. Fleischmann. 

LKŽ – Lietuvių kalbos žodynas 1–20. Vilnius, 1956– 

2002. 

LPŽ – Lietuvių pavardžių žodynas 1, 2, ats. red. A. Vanagas. 

Vilnius: Mokslas, 1985–1989. 

LUEV – Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas, ats. red. 

E. Grinaveckienė. Vilnius: Valstybinė politinės ir 

mokslinės literatūros leidykla, 1963. 

LVEŽ – K. Kuzavinis, B. Savukynas, Lietuvių vardų 

etimologinis žodynas. – Vardai ir žodžiai. Vilnius: 

Mintis, 1971, 41–157. 

ISSN 1392-8600 

101

102 



LVKŽ 6 – K. Kuzavinis, B. Savukynas, Lietuvių vardų 

kilmės žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų 


LVŽ – Lietuvos vietovardžių žodynas 1. Vilnius: Lietuvių 

kalbos institutas, 2008. 

Pakerys A., 2009, Dvikamienių lietuvių vyrų vardų kirčiavimas: 

pirmųjų dėmenų tvirtapradė priegaidė. – Baltistica 

44 (2), 185–212. 

Pėteraitis V., 1997, Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai. 


institutas. 

PKEŽ – V. Mažiulis, Prūsų kalbos etimologijos žodynas 

1–4. Vilnius, 1988–1997. 

RŽ – Lietuvių kalbos rašybos žodynas, sud. K. Gasparavičius, 

N. Grigas, J. Lazauskas ir kt. Vilnius: Valstybinė 

enciklopedijų, žodynų ir mokslo literatūros 


Salys R – A. Salys, Raštai 1–4. Roma: Lietuvių katalikų 

mokslo akademija, 1979–1992. 

Sirtautas V., 1970, Dėl Sirvydo pavardės. – Baltų ir slavų 

antroponimikos klausimai. Šiauliai, 30–34. 

Skardžius RR – P. Skardžius, Rinktiniai raštai 1–5. Vilnius: 

Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996–1999. 



Sp[udul]-is J., 1900, Apie lietuviškas pavardes. – Žinyčia 

2, 18–29. 

Trautmann R., 1925, Die altpreussischen Personennamen. 

Göttingen: Vandenhoek&Ruprecht. 


Mintis. 

Zinkevičius Z., 1977, Lietuvių antroponimika. Vilniaus 

lietuvių asmenvardžiai XVII a. pradžioje. Vilnius: 

Mokslas. 

Zinkevičius Z., 2008, Lietuvių asmenvardžiai. Vilnius: 


Κузнецовъ Ю. П., 1896, Древнія двуосновныя 

личныя имена у Литовцевъ, ихъ составъ и 

происхожденіе. – Живая старина 1, 32–50. 

ПЯ – В. Н. Топоров, Прусский язык. Словарь [1–5]. 

Москва: Наука, 1975–1990. 

Юркенас Ю., 1967, Некоторые компоненты литовских 

древних сложных имен. – kalbotyra 15, 43–50. 

Юркенас Ю., 2003, Основы балтийской и славянской 

антропонимики. Вильнюс: Ciklonas. 

Antanas PAkERyS


Linksniuojamųjų žodžių 

kirčiavimo įvairavimas Veisiejų, 

Kapčiamiesčio ir Šlavantų 

šnektose 

Vilija LAZAUSKAITĖ-RAGAIŠIENĖ 




vilija.ragaisiene@vlkk.lt 

Straipsnio tikslas – aprašyti linksniuojamųjų žodžių 

kirčiavimo polinkius ir vartoseną pietvakarių 

dzūkų – Veisiejų, Kapčiamiesčio ir Šlavantų – šnektose, 

paaiškinti galimas akcentinių paradigmų mišimo 

priežastis. Tiriamąją medžiagą sudaro apie du šimtus 

įvairiai kirčiuojamų dviskiemenių ir daugiaskiemenių 

linksniuojamųjų žodžių – daiktavardžių, būdvardžių, 

skaitvardžių ir įvardžių. Šie duomenys daugiausia 

surinkti iš Lietuvių kalbos instituto Tarmių archyve 

saugomų 2005–2007 metų garso įrašų. 

Sukaupta medžiaga rodo du svarbius dalykus. 

Pirma, į akcentinių paradigmų mišimą labiau linkę 

vyriškosios giminės, ypač produktyvių kamienų, 

dviskiemeniai daiktavardžiai (jie sudaro apie 70 proc. 

analizuojamų žodžių). Antra, Veisiejų, Kapčiamiesčio 

ir Šlavantų šnektose linksniuojamųjų žodžių labiau 

paplitusios oksitoninio kirčiavimo formos (vienas 

The purpose of this study is to describe the tendencies 

and usage of stress in inflectional words 

in the South-West Dzūkian dialects of Veisiejai, 

Kapčiamiestis and Šlavantai as well as to explain the 

causes of the possible mixing of the stress paradigms. 

The material researched consists of about two hundred 

two- and multi-syllable inflected words – nouns, adjectives, 

numerals and pronouns. Most of them have 

been selected from the 2005–2007 audio recordings 

kept at the archive of the Department of the Dialects 

of the Institute of the Lithuanian Language. 

The material demonstrates two important things. 

Firstly, two-syllable nouns of masculine gender, especially 

with productive stems (they account for about 

70 percent of the words studied) tend to mix stress 

paradigms. Secondly, forms of inflectional words with 

oxytonic stress are more common in the dialects of 

Santrauka 

Summary 

The Variety of Stress of Inflected 

Words in the Dialects of 

Veisiejai, Kapčiamiestis and 

Šlavantai 

akcentologija 

iš variantų yra ketvirtosios kirčiuotės, pirmosios / 

trečiosios akcentinės paradigmos žodžių vartojamos 

galūnėje kirčiuojamos vienaskaitos įnagininko ir / ar 

daugiskaitos galininko formos). 

Dvejopai kirčiuojamų formų atsiradimas ir akivaizdus 

polinkis į oksitonezę pirmiausia siejamas su 

rekonstruojamu dviejų daugiskaitų – paprastosios ir 

kuopinės – semantiniu ir akcentiniu modeliu. Daroma 

prielaida, kad linksniuojamųjų žodžių kirčiavimo 

paradigmų mišimas ir oksitoninio kirčio apibendrinimas 

tiriamose Veisiejų, Kapčiamiesčio ir Šlavantų 

šnektose, kaip ir visame pietvakarių dzūkų plote, gali 

būti paveldėtas iš seno. 

Esminiai žodžiai: linksniuojamasis žodis, dviskiemenis 

daiktavardis, daugiaskiemenis daiktavardis, 

kamienas, priesagos vedinys, kirčiavimo variantas, 

kirčiavimo paradigma, kirčiuotė, oksitonezė. 

Veisiejai, Kapčiamiestis and Šlavantai (one of the most 

common variants are singular instrumental and / or plural 

accusative end-stressed forms of words of the fourth 

stress paradigm of the first / third accent class). 

The appearance of forms with dual stress and 

an apparent tendency towards oxytonesis is first of 

all linked with a semantic and stress model of two 

plural forms, simple and collective, which is being 

reconstructed. It is presumed that mixing of stress 

paradigms of inflected words and the generalisation of 

oxytonic stress in the investigated dialects of Veisiejai, 

Kapčiamiestis and Šlavantai as well as across the 

South-West area of the Dzūkian dialect may have 

started a long time ago. 

Key words: inflected word, two-syllable noun, 

multi-syllable noun, stem, derivative suffix, stress 

variant, stress paradigm, oxytonesis. 

ISSN 1392-8600 

103

104 

Linksniuojamųjų žodžių kirčiavimo įvairavimas 

Veisiejų, Kapčiamiesčio ir Šlavantų šnektose 

Pietų aukštaičių tarmės pietvakariuose, Lazdjų 

rajone, esančių Veisiej, Kãpčiamiesčio ir Šlavañtų 

šnektų kirčiavimas iki šiol beveik nenagrinėtas 1 . 

Pagal „Lietuvių kalbos atlaso“ administracinį suskirstymą 

šios šnektos priklauso trims netoli Lietuvos 

ir Lenkijos pasienio esantiems punktams – Kapčiamiesčio 

(693), Veisiejų (684) ir Avižienių (673). 

Įvairiuose šaltiniuose – „Lietuvių kalbos žodyne“ ir 

jo papildymų kartotekoje, „Lietuvių kalbos atlase“, 

pietų aukštaičių šnektų tyrėjų darbuose ir kt. – galima 

rasti tik pavienių duomenų apie šiose šnektose 

vartojamų linksniuojamųjų žodžių kirčiavimą 2 . 

Akivaizdu, kad juose publikuojamos medžiagos 

nepakanka tiriamų šnektų akcentuacijos polinkiams 

nustatyti, galimam kirčiavimo, resp. linksniavimo 

paradigmų įvairavimui aptarti. Juolab kad paminėtuose 

šaltiniuose randamų linksniuojamųjų žodžių 

dažniausiai nurodoma tik viena kirčiuotė, nors gretimose 

pietvakarių aukštaičių šnektose šie žodžiai 

turi kirčiavimo variantų. 

Rengiant Veisiejų, Kapčiamiesčio ir Šlavantų 

šnektų tekstus buvo perklausyta daugiau nei 50 val. 

2005–2007 metais įrašytų garso įrašų ir nustatyta, 

kad šiose šnektose taip pat gausu įvairiai kirčiuojamų 

žodžių ir jų formų 3 . Kitaip sakant, sukaupta daug 

vertingos ir patikimos medžiagos, rodančios linksniuojamųjų 

žodžių kirčiavimo polinkius ir vartoseną 

aptariamose šnektose, patvirtinančių lingvistinėje 

literatūroje nurodomas akcentinių paradigmų mišimo 

priežastis. Pažymėtina, kad šiame straipsnyje 

dauguma duomenų skelbiami pirmą kartą. 

Kaip minėta, daugiausia medžiagos surinkta iš 

2005–2007 metų garso įrašų, saugomų Lietuvių 

kalbos instituto Tarmių archyve. Tiriamų šnektų 

duomenys taip pat rinkti ir iš šio archyvo 1952–1967 

metais užrašytų rankraštinių tekstų, „Lietuvių kalbos 

žodyno“, jo papildymų kartotekos, „Lietuvių kalbos 

atlaso“ kartotekos ir kt. 4 Sukaupta medžiaga lyginama 

su pietų aukštaičių, ypač gretimų – Leipalingio, 

Kučiūnų, Sapiegiškio ir kt. – šnektų duomenimis. 

1. Iš viso surinkta apie du šimtus įvairiai kirčiuojamų 

dviskiemenių ir daugiaskiemenių linksniuojamų- 

1 Už vertingas pastabas rengiant šį straipsnį autorė dėkoja prof. 

dr. Danguolei Mikulėnienei. 

2 „Lietuvių kalbos žodyne“, „Lietuvių kalbos atlaso“ kartotekoje 

ir kt. teikiama palyginti nedaug šių šnektų linksniuojamųjų žodžių 

vartosenos pavyzdžių. Šiuose šaltiniuose gerokai daugiau aptinkama 

faktų, užrašytų iš gretimų Kučiūnų, Rudaminos ir kt. šnektų. 

3 2005–2007 m. Veisiejų regioninio parko kartu su Lietuvių kalbos 

instituto mokslininkais Veisiejų, Kapčiamiesčio ir Šlavantų šnektose 

surinkta medžiaga rengiama leidiniui „Veisiejų, Kapčiamiesčio 

ir Šlavantų šnektos“. 

4 Autorė dėkoja nemažai vertingos medžiagos Veisiejų apylinkėse 

užrašiusiai lituanistei Onai Dapkūnaitei, maloniai leidusiai pasinaudoti 

asmeniniu archyvu. 

The Variety of Stress of Inflected Words in the Dialects 

of Veisiejai, Kapčiamiestis and Šlavantai 

jų žodžių – daiktavardžių, būdvardžių, skaitvardžių 

ir įvardžių. Palyginus sukauptą medžiagą su turimais 

pietų aukštaičių šnektų duomenimis matyti, kad 

tiriamose šnektose, kaip ir visame pietinių dzūkų 

plote, kirčiavimo variantų dažniausiai turi tie patys 

linksniuojamieji žodžiai, pvz.: kùltuvė (1) / kultuv 

(3 a ), rãštas (2/4), sõdžius (2) / sodžiùs (4), žõlinė (1) 

/ žolnė (2), žolýnas (1/3); bùlvinis, -ė (1) / bulvnis, 

-ė (2), mlynas, -a (1) / mlynas, -à (3 a ), raudónas, -a 

(1) / raudónas, -à (3), toks, -ià (3) / tókis, -ia (1), vns. 

įn. tokiù, tokià, dgs. gal. tokiùs, tokiàs ir kt. Tačiau 

Veisiejų, Kapčiamiesčio ir Šlavantų šnektose užrašyta 

ir keletas retų, kitur, galima sakyti, nevartojamų 

akcentinių paradigmų įvairavimo atvejų, pvz.: up 

(4) Kpč 5 ir ùpė (2) Vs, Kpč, Šlvn; kãpinės (1) Šlvn / 

kãpinės (3 b ) Vs, Kpč, Šlvn, žỹdija (1) Vs / žydijà (2) 

Vs, Kpč ir daugiskaitos galininko galūninio kirčiavimo 

pavyzdžių, pvz.: siūlùs Vs, plg. silas (1) Vs, 

Kpč, Šlvn, gyvuliùs Kpč, plg. gyvulỹs (3 a ) Vs, Kpč, 

Šlvn, riebalùs Kpč, plg. riebala (3 a ) Vs, Kpč, Šlvn. 

Tik kelis nurodytus oksitoninio kirčiavimo variantus 

patvirtina paribio šnektų duomenys, plg. up (4) 

ZtŽ 724, Zt (LKŽ XVII 511), siūlùs, gyvuliùs Vrnv 

(Tuomienė, 2005, 65, 162). 

Iš sukauptos medžiagos matyti, kad Veisiejų, Kapčiamiesčio 

ir Šlavantų šnektose, kaip ir visame pietų 

aukštaičių plote, labiausiai į akcentinių paradigmų 

mišimą linkę dviskiemeniai ir daugiaskiemeniai 

daiktavardžiai. Jie sudaro apie du trečdalius tiriamose 

šnektose užrašytų įvairiai kirčiuojamų linksniuojamųjų 

žodžių, pvz.: krkštas (2/4) Vs, Kpč 6 , šáutuvas 

(1/3 b ) Vs, šerd (3/4) Kpč (LKŽ XIV 644), vók(i)etis 

(1) / vok(i)etỹs (3 a ) Vs, Kpč, Šlvn ir kt. 

2. Atlikus tyrimui atrinktų daiktavardžių statistinę 

analizę paaiškėjo keli svarbūs dalykai. Pirma, Veisiejų, 

Kapčiamiesčio ir Šlavantų šnektose įvairiai 

kirčiuojami vyriškosios giminės produktyviųjų o, 

io, o, taip pat negausių u, u ir priebalsinio kamienų 

daiktavardžiai sudaro apie 70 proc. analizuojamų 

žodžių. Antra, tiriamose šnektose labiau įvairuoja 

dviskiemenių daiktavardžių ir jų formų kirčiavimas, 

daugiaskiemenių žodžių, turinčių akcentinių gretybių, 

užrašyta mažiau. Trečia, daugumos dviskiemenių 

daiktavardžių aptikta po keletą, keliolika ar net 

keliasdešimt kirčiavimo paradigmą rodančių formų, 

pvz.: káimai / kaima, káimų / kaim Vs, Kpč, vastai 

/ vaista, vastų / vaist, vastais / vaistas Vs, Kpč, 

Šlvn, žmonà (3), su žmóna / su žmonà Vs, Kpč ir kt., 

daugiaskiemenių daiktavardžių dažniausiai užrašyta 

5 Šiuo atveju pirmuoju teikiamas retai aptinkamas kirčiavimo 

variantas. 

6 Iš garso įrašų ir Onos Dapkūnaitės transkribuotų tekstų išrašytų 

duomenų nurodomos tik vietovardžių santrumpos. 

Vilija LAZAUSKAITĖ-RAGAIŠIENĖ


tik po vieną ar kelis tokios vartosenos atvejus, pvz.: 

duonkubilỹs Vs, pagalvi Kpč, spragela, spragelas 

/ sprãgelais Kpč, ir kt., išskyrus tiriamose šnektose 

pirmosios ir trečiosios kirčiuotės gretybių turinčius 

daiktavardžius kaimýnas, vók(i)etis / vok(i)etỹs ir 

Velýkos ar pagal antrąją ir ketvirtąją kirčiuotes kirčiuojamą 

daugiskaitinį daiktavardį kaldos 7 . Taigi 

šiuo atveju susiduriama su duomenų patikimumo 

problema, nes iš pavienių, ypač daugiskaitinių 

daiktavardžių, formų ne visada galima nustatyti 

kirčiuotę. Dėl duomenų stokos dažnai neaišku, ar 

greta daugiaskiemenių žodžių galūninio kirčiavimo 

formų nevartojami ir šaknyje ar priesagoje kirčiuojami 

jų variantai, pavyzdžiui, Veisiejų šnektoje 

žodžio dirvónas užrašytos tik galūnėje kirčiuojamos 

daugiskaitos formos dirvona ir dirvonas 8 . Dėl nurodytų 

priežasčių nėra galimybių plačiau aptarti šių 

daiktavardžių kirčiavimo įvairavimo. Tad straipsnyje 

bus nagrinėjamas ne atskirų daugiaskiemenių žodžių, 

o to paties darybos tipo, pavyzdžiui, priesagų -ynas, 

-ėjas, -a ir kt. vedinių kirčiavimas. 

3. Nors dalis analizei atrinktų būdingesnių žodžių 

užrašyta ne iš visų tiriamų šnektų, turimų duomenų 

pakanka jų kirčiavimo paradigmų įvairavimui aptarti. 

Iš surinktos medžiagos matyti, kad tiriamose šnektose, 

kaip ir visame pietvakarių dzūkų plote, labiausiai 

įvairuoja dviskiemenių o kamieno daiktavardžių ir 

jų formų kirčiavimas, pvz.: láiškas (3) Šlvn, Kpč / 

laškas (4) Šlvn, Vs, šitas (2) Vs, Šlvn / šitas (4) 

Kpč ir kt. Akivaizdu, kad produktyvaus o kirčiavimo 

variantų daugiausia turi cirkumfleksinės šaknies 

daiktavardžiai, pvz.: kastas (2) Vs, Šlvn / kastas 

(4) Šlvn, žỹdas (2/4) Vs, Šlvn, Kpč ir kt. Šio kamieno 

kirčiavimo gretybių turintys akūtinės šaknies žodžiai 

ir jų formos sudaro apie trečdalį nagrinėjamų atvejų, 

pvz.: súolas (1) Vs, Kpč / súolas (3) Šlvn ir plg. dgs. 

gal. suolùs Vs ir kt. 

Gerokai mažiau užrašyta įvairiai kirčiuojamų io 

kamieno žodžių, pvz.: žaltỹs (3) Vs, Šlvn / žaltỹs (4) 

Kpč (LKŽ K) ir kt. Galima sakyti, kad šio kamieno 

įvairiai kirčiuojami tik akūtinės šaknies žodžiai, 

pvz.: sprndis (1) / sprindỹs (3) Kpč (LKA III 25, 

žemėl. Nr. 7) kt. Kaip matyti iš surinktos medžiagos, 

aptariamų daiktavardžių kirčiavimo įvairavimas 

susijęs ir su kamienų mišimu, plg. griõvis (2) Šlvn 

/ griovỹs (4) Vs. 

7 Šiuo atveju kalbama tik apie tas daiktavardžių formas, kurios 

rodo jų kirčiuotę. 

8 Šių galūnėje kirčiuojamų formų nereikėtų laikyti atsitiktinėmis, 

nes tokios vartosenos pavyzdžių aptikta Krikščionių, Rudaminos 

ir kt. šnektose. Kitose pietų aukštaičių šnektose šis daiktavardis 

yra pirmosios kirčiuotės, plg. dirvónas, dirvónai Mrc. 

akcentologija 

Kitų kamienų – produktyvių ā, ē bei negausių u, u 

ir priebalsinio – dviskiemenių žodžių ir jų formų, turinčių 

kirčiavimo variantų, aptikta tik po keletą, pvz.: 

progà (4) Kpč / próga (1) Vs, Šlvn, valė (2) Šlvn / 

varl (4) Vs (LKA K), ùpė (2) Vs, Kpč, Šlvn / up 

(4) Kpč, skỹrius (2) Vs, Kpč / skyriùs (4) Kpč, Šlvn, 

sūnùs (3) Vs, Šlvn, Kpč ir plg. dgs. vard. snūs Kpč / 

sūna Vs, Šlvn, dgs. gal. snūs Vs, Šlvn, Kpč / sūnùs 

Vs, Šlvn ir dviskaitos formą dù sūnù Kpč ir kt. 

Dviskiemenių ā ir ē kamienų įvairuoja abiejų – 

akūtinės ir cirkumfleksinės – šaknies daiktavardžių 

kirčiavimas, pvz.: momà (4) Kpč (LKŽ K), Kpč, Šlvn 

/ momà (2) Kpč (LKŽ K), naudà (3) Kpč, Vs (LKŽ 

K) / náuda (1) Kpč (LKŽ K) ir kt., veslė (2) Šlvn / 

veisl (4) Kpč (LKŽ XVIII 540), dróbė (1) Vs, Kpč, 

Šlvn ir plg. dgs. gal. dróbes / drobès Vs, Kpč ir kt. 9 

Negausių u ir u kamienų, galima sakyti, kad 

įvairuoja tik cirkumfleksinės šaknies žodžių kirčiavimas, 

pvz.: krỹžius (2) Vs, Kpč, Šlvn / kryžiùs (4) 

Vs, žmogùs (4) Vs, Kpč, Šlvn / žmõgus (2) Vs ir kt., 

išskyrus trečiosios kirčiuotės daiktavardžio sūnùs 

dvejopai kirčiuojamas dviskaitos ir daugiskaitos 

galininko formas du sūnù ir sūnùs. 

Apibendrinus sukauptus duomenis galima daryti 

dvi išvadas. Pirma, tiriamose šnektose labiau paplitusios 

oksitoninio kirčiavimo formos 10 . Daugumos 

nagrinėjamų daiktavardžių vienas iš akcentinių variantų 

yra trečiosios arba ketvirtosios kirčiuotės 11 . 

Antra, Veisiejų, Kapčiamiesčio ir Šlavantų šnektose, 

kaip ir visame pietvakarių aukštaičių plote, dviskiemenius 

žodžius linkstama kirčiuoti pagal pastovaus 

(pirmoji ir antroji kirčiuotės) ir galūninio (trečioji 

ir ketvirtoji kirčiuotės) kirčiavimo modelį (plg. 

Leskauskaitė, 2006, 38; Lazauskaitė-Ragaišienė, 

2009, 162) 12 . Tik keli nagrinėjami daiktavardžiai 

turi trečiosios ir ketvirtosios kirčiuočių variantų, 

pvz.: láiškas (3) Šlvn, Kpč / laškas (4) Šlvn, Vs, 

šerd (3/4) Kpč (LKŽ XIV 644), žaltỹs (3) Vs, Šlvn 

/ žaltỹs (4) Kpč (LKŽ K). 

4. Dviskiemenių ir daugiaskiemenių vyriškosios 

giminės daiktavardžių akcentinių paradigmų įvairavimas 

ir polinkis į oksitonezę pietų aukštaičių ir rytų 

aukštaičių vilniškių šnektose pastaraisiais metais 

9 Kadangi šių kamienų dviskiemenių žodžių, turinčių kirčiavimo 

variantų, aptikta tik po keletą, nėra galimybių plačiau aptarti jų 

akcentuacijos. 

10 Pirmosios ir antrosios kirčiuočių variantų turi tik ē kamieno 

daiktavardis kiáunė (1) / kiaũnė (2) Vs (Lazauskaitė-Ragaišienė, 

2007, 43). 

11 Nagrinėjami daiktavardžiai dažniausiai turi antrosios / ketvirtosios, 

pirmosios / trečiosios, trečiosios / ketvirtosios kirčiuočių 

gretybių. 

12 Pastovaus ir galūninio kirčiavimo tipų skyrimas yra sąlygiškas 

(žr. Lazauskaitė-Ragaišienė, 2009, 162, 11 išnašą). 

ISSN 1392-8600 

105

106 



pirmiausia siejamas su kuopine daugiskaita (Mikulėnienė, 

1996, 152, 2005, 165; Lazauskaitė-Ragaišienė, 

2001, 162, 2008, 46, 2009, 163–164; Tuomienė, 

2005, 69–72; Leskauskaitė, 2006, 52, 2009, 40) 13 . 

Kuopinę reikšmę tiriamose Veisiejų, Kapčiamiesčio 

ir Šlavantų šnektose iki šiol išlaikiusios tik galūnėje 

kirčiuojamos o ir io kamienų daiktavardžių, įvardijančių 

asmenis pagal tautybę, daugiskaitos formos, 

pvz.: guda, lenka, žyda, vok(i)ečia, lietuvia. Dažniausiai 

jos reiškia santvarką, valdžią (už lenk, po 

lenkas ir pan.). Prie šių pavyzdžių šliejasi ir profesiją 

nurodantys daiktavardžiai. Dažniausiai jie reiškia 

šeimai, giminei būdingą užsiėmimą (plg. Lazauskaitė-Ragaišienė, 

2009, 164), pvz.: jų vaikai buvo 

siuvėja Kpč, vyras su žmonu buvo mokytoja Kpč 

ir kt. Kartais galūnėje kirčiuojamos formos su -(i)ai 

žymi neskaidomą visumą, įvardija daiktų ar asmenų 

kuopą, reiškia jų sankaupą (Lazauskaitė-Ragaišienė, 

2008, 42), pvz.: aplink mus ežerus valdė žyda Vs, 

dar iš šitos pusės vieni skynima Vs ir kt. Veisiejų, 

Kapčiamiesčio ir Šlavantų šnektose aptinkami tik 

pavieniai tokios vartosenos atvejai. Kaip ir visame 

pietinių aukštaičių plote, čia paprastosios ir kuopinės 

daugiskaitos semantinė opozicija neišlaikyta, t. 

y. įvykusi jų reikšmių neutralizacija (plg. Girdenis, 

1981, 98; Jakaitienė, 1988, 77–79; Lazauskaitė-Ragaišienė, 

2008, 43, 2009, 164). 

Tiriamose šnektose buvus dviejų daugiskaitų – 

paprastosios ir kuopinės – akcentinę ir semantinę 

priešpriešą dabar bene geriausiai rodo asmenvardžių 

akcentuacija. Veisiejų, Kapčiamiesčio ir Šlavantų 

šnektose užfiksuota keletas atvejų, kai pastovaus 

(pirmosios ir antrosios kirčiuočių) kirčiavimo o ir io 

kamienų asmenvardžių (plg. Lazáuskas, Karalinas, 

Staniùlis ir kt.) šaknies ar priesagos kirtį išlaikančios 

daugiskaitos formos (plg. Lazáuskai, Karalinai, 

Staniùliai ir kt.) įvardija atskirus šeimos ar giminės 

narius, o galūnėje kirčiuojami jų variantai (plg. 

Lazauska, Karaliūna, Staniulia) reiškia šeimos, 

giminės vardą, kitaip sakant, turi kuopinę reikšmę 

(plg. Stundžia, 1981, 185–198) 14 . Analogiškai aiškintinas 

ir ā, u kamienų asmenvardžių (plg. Bùsila, 

Bùtkus ir kt.), kurių vienaskaitos formos yra pirmosios 

arba antrosios kirčiuotės, oksitoninio kirčiavimo 

daugiskaitos formų su -(i)a atsiradimas (plg. Busila, 

Butka ir kt.). 

13 Kuopinės daugiskaitos apraiškų šių šnektų plote pastebėta jau 

ir anksčiau (plg. Stundžia, 1981, 185–198; Grumadienė, 1994, 

97–105). 

14 Su rekonstruojamu dviejų daugiskaitų modeliu linkstama sieti 

ir skirtingą Lazdijų rajono vietovardžių Seirjai (2) ir Veisieja 

(3) kirčiavimą, plg. pagal antrą kirčiuotę kirčiuojamus ežerų 

pavadinimus Seirjis Veisiẽjis (žr. Lazauskaitė-Ragaišienė, 2009, 

163, 14 išnašą). 



Rekonstruojamo modelio egzistavimą tiriamose 

šnektose patvirtina ir dvejopai kirčiuojamos dviskiemenių 

o kamieno daiktavardžių daugiskaitos formos, 

pvz.: gùdai, gùdais / guda, gudas Vs, káimai, káimų 

/ kaima, kaim Vs, Kpč, Šlvn, kaklai / karkla Šlvn, 

kastai / karsta Šlvn, krkštų / krikšt Kpč, laptais 

/ laiptas Vs, lãpai, lãpų Vs, Kpč, Šlvn / lapa, lap 

Vs, lénkai, lénkų / lenka, lenk Vs, Kpč, rãštų / rašt 

Kpč, skiẽtų / skiet Kpč, súolai Kpč / suola Šlvn, 

slãstai Vs / slasta, slastas Vs, Kpč, šitai, šitų, 

šitais Vs, Šlvn / šimta, šimt Kpč, vastai, vastų, 

vastais / vaista, vaist, vaistas Vs, Kpč, Šlvn, žỹdai, 

žỹdų, žỹdam, žỹdais / žyda, žyd, žydám, žydas Vs, 

Kpč, Šlvn ir kt. 15 Pastebėtina, kad šie daiktavardžiai 

analogiškai kirčiuojami ir gretimose Kučiūnų, Sapiegiškio 

ir kt. šnektose (žr. Leskauskaitė, 2006, 96, 

107, 142, 144, 152tt.) 16 . 

Prielaidą apie dviejų daugiskaitos kirčiavimo 

variantų egzistavimą remia ir tai, kad šaknyje ir galūnėje 

kirčiuojamos formos aptinkamos ne tik toje 

pačioje šnektoje, bet ir neretai – to paties informanto 

kalboje. Pastebėtina, kad to paties periferinių šnektų 

informanto kalboje šakninio ir galūninio kirčiavimo 

variantai vartojami gana dažnai, todėl kartais sunku 

pasakyti, kuris jų yra pagrindinis. Tiriamose šnektose 

tokios vartosenos atvejai yra gerokai retesni, 

o pietinių pietų aukštaičių šnektose jų aptinkama 

dar mažiau. Tiriamose šnektose vienas iš variantų 

vartojamas kaip gretiminis, todėl neatmestina galimybė, 

kad abu jie yra paveldėti iš seno 17 . Juolab kad 

rečiau Veisiejų, Kapčiamiesčio ir Šlavantų šnektose 

užrašomos gretybės aptinkamos ir gretimose pietinių 

aukštaičių šnektose. Pavyzdžiui, Rudaminos 

(Lazdijų r.), kaip ir Veisiejų, šnektoje žodžio lãpas 

greta visuotinai paplitusių antrosios kirčiuotės formų 

lãpai, lãpų... užrašytas ir oksitoninio kirčiavimo 

variantas lapa. Tai, kad šio daiktavardžio galūnėje 

kirčiuojamų formų nereikėtų laikyti atsitiktinumu, 

patvirtina ir paribio šnektų duomenys, plg. lãpas 

(4/2) ZtŽ 341. 

Tiriamose šnektose pagal tą patį modelį linkstama 

kirčiuoti ir io kamieno daiktavardžius, pvz.: griõviai 

Šlvn / griovia Vs, kviečia, kvieči Vs, Kpč, Šlvn / 

kviẽčių Kpč, vók(i)ečiai / vok(i)ečia Vs, Kpč, Šlvn 

ir pan. Tačiau Veisiejų, Kapčiamiesčio ir Šlavantų 

šnektose, kaip ir visame pietų aukštaičių plote, 

15 Dvejopai kirčiuojamos ir skolinių daugiskaitos formos, pvz.: 

kviẽtkų / kvietk Vs, nãrai / nara Vs ir kt. 

16 Tokios vartosenos atvejų ypač gausu paribio ir pietvakarių 

dzūkų plote (Lazauskaitė-Ragaišienė, 2009, 164). Gerokai 

mažiau dvejopo kirčiavimo pavyzdžių aptinkama pietinių pietų 

aukštaičių šnektose. 

17 Tikėtina, kad retesni kirčiavimo atvejai gali būti atsiradę ir 

analogijos būdu. 



dvejopai kirčiuojamos šio kamieno žodžių daugiskaitos 

formos vartojamos rečiau nei dviskiemenių 

o kamieno daiktavardžių (Lazauskaitė-Ragaišienė, 

2009, 161). 

5. Su kuopine daugiskaita susijęs ir oksitoninis 

vyriškosios giminės akūtinės šaknies dviskiemenių 

daiktavardžių vienaskaitos įnagininko ir daugiskaitos 

galininko formų kirčiavimas (Mikulėnienė, 2005, 

156, 165; Lazauskaitė-Ragaišienė, 2008, 46–47, 

2009, 169), pvz.: orù Šlvn, pėdùs Vs, rytùs Kpč, 

siūlùs Vs, stogùs Vs, Šlvn, suolùs Šlvn, sviestù Kpč, 

tėvù Vs, tėvùs Vs, Kpč, Šlvn, tiltùs Kpč (Leskauskaitė, 

2001, 189) 18 , žiedù Kpč (sąs. rg. Nr. 191), žiedùs 

Kpč; broliù Vs, ožiù Kpč (sąs. rg. Nr. 191), vėžiù 

Vs; sūnùs Vs, Šlvn ir kt. 19 Moteriškosios giminės 

akūtinės šaknies daiktavardžių šių linksnių formos 

galūnėje kirčiuojamos formos vartojamos dar rečiau, 

pvz.: drobès Vs, Kpč, (su) ožkà Kpč (sąs. rg. Nr. 

191), (su) žmonà Kpč (sąs. rg. Nr. 191), Vs, žmonàs 

Vs, Šlvn ir kt. 20 

Apibendrinus sukauptus duomenis matyti, kad 

tiriamose šnektose šių žodžių abiejų linksnių formos 

gana gerai išlaikiusios šaknies akūtą 21 . Iš tikrųjų 

nurodyti oksitoninio kirčiavimo atvejai užrašomi 

labai retai, t. y. dauguma jų paliudyti tik po vieną 

kartą. Tačiau Veisiejų, Kapčiamiesčio ir Šlavantų 

šnektose aptiktų oksitoninio kirčiavimo variantų 

nereikėtų laikyti atsitiktiniais, nes jie vartojami 

visame pietų aukštaičių šnektų, ypač paribio, plote 

(Lazauskaitė-Ragaišienė, 2009, 170), pvz.: pėdùs 

LzŽ 56, 71tt., DrskŽ 22, ZtŽ 141, 203tt., BltT 61, 

18 Nurodomas šaltinio, saugomo Lietuvių kalbos instituto Kalbos 

istorijos ir dialektologijos skyriaus Tarmių archyve, registracijos 

numeris. 

19 Plg. dar galūnėje kirčiuojamus daugiaskiemenius daiktavardžius 

gyvuliùs, kvajynùs, riebalùs Kpč ir kt. 

20 Kaip matyti iš pateiktų pavyzdžių, daugumos vienaskaitos įnagininko 

ir daugiskaitos galininko galūninio kirčiavimo gretybių 

turinčių žodžių šaknies pagrindą sudaro ilgieji balsiai o, y, ū, 

ė ir dvibalsiai ie, uo. Lingvistinėje literatūroje toks kirčiavimo 

įvairavimas aiškinamas prastu ilgųjų balsių ir dvibalsių ie, uo 

tvirtagalės ir tvirtapradės priegaidžių skyrimu pietų aukštaičių 

šnektose (Stundžia, 1984, 86; Zinkevičius, 2006, 145). 

21 Tiriamose šnektose šaknyje vienaskaitos įnagininko ir daugiskaitos 

galininko formos kartais kirčiuojamos ir cirkumfleksinės šaknies 

žodžių, pvz.: su ⁰blỹnu, ⁰blỹnus, ⁰grỹbus, ⁰kviẽčius, ⁰šõkius, su 

⁰plỹta, ⁰plỹtas ir kt. Analogiška vartosena būdinga ir antrajai 

kirčiuotei priklausantiems daugiaskiemeniams daiktavardžiams, 

pvz.: ⁰aguõnas, ⁰salõtas, ⁰vakarlius ir kt. Lingvistinėje literatūroje 

tokius kirčiavimo atvejus linkstama laikyti morfologiniu 

paradigmos išlyginimu ir sieti su dviejų kirčiavimo – koloninio ir 

galūninio – tipų formavimusi (Grumadienė, 1994, 104). Aptariamų 

cirkumfleksinės šaknies daiktavardžių daugiskaitos galininko formų 

kirčiavimo įvairavimas, kad ir netiesiogiai, gali būti susijęs ir 

su rekonstruojamu dviejų daugiskaitų akceptiniu modeliu. Juolab 

kad tiriamose šnektose gausu cirkumfleksinės šaknies daiktavardžių, 

turinčių pastovaus ir galūninio kirčiavimo variantų. 

akcentologija 

ZtT 117, Pns (Grumadienė, 1944, 102), Lp, Mtl, Mrc 

ir kt. Tikėtina, kad bent dalis nagrinėjamų galūninio 

kirčiavimo atvejų yra pakankamai seni (Kazlauskas, 

1968, 35–36; Mikulėnienė, 2005, 166), pavyzdžiui, 

M. Daukšos „Postilėje“ šaknyje ir galūnėje kirčiuojamos 

daiktavardžių žaltys ir žiedas daugiskaitos 

galininko formos (Skardžius, 1935, 34, 76; Kudzinowski, 

II, 460–461, 468) 22 . Juolab kad daugumai 

žodžių su įvairuojančia vienaskaitos įnagininko ir 

daugiskaitos galininko formų akcentuacija nuo seno 

būdinga kilnojamojo kirčiavimo paradigma, pvz.: 

óras, rýtas, stógas, žedas ir kt.; ožỹs, vėžỹs, žaltỹs 

ir kt. 23 , plg. latvių kalbos bendrašaknius atitikmenis 

ârs, rîts, stâgs, suôls, ziêds; âzis, vêzis, zaktis ir kt. 24 

Šią prielaidą, kad ir netiesiogiai, remia ir pagal tą 

patį modelį tiriamose šnektose kirčiuojami trečiosios 

kirčiuotės būdvardžiai ir skaitvardžiai, pvz.: baltùs, 

šaltù, šaltùs, vienù, vienùs, pirmùs ir kt. 25 Įvardžių 

toks, -ià ir koks, -ià vienaskaitos įnagininko ir daugiskaitos 

galininko, galima sakyti, vartojamos tik 

galūninio kirčiavimo formos. 

Neatmestina galimybė, kad dalis nagrinėjamų 

oksitoninio kirčiavimo atvejų gali būti atsiradę ir 

dėl akcentinio paradigmos išlyginimo (Mikulėnienė, 

1996, 152, 2005, 16; Lazauskaitė-Ragaišienė, 2001, 

163, 165; 2008, 47; Tuomienė, 2008, 52), pvz.: tiltùs 

ir tilta 26 . Manoma, kad dėl galūninio daugiskaitos 

galininko ir vienaskaitos įnagininko formų kirčio 

kai kurių daiktavardžių šaknyje galėjo atsirasti 

cirkumfleksas, apskritai būdingas atitrauktiniam 

kirčiui, pvz.: laškas Šlvn, Vs, žaltỹs (4) Kpč (LKŽ 

K) 27 . Diachroniniu požiūriu bent dalies tokių žodžių 

šaknies cirkumfleksas gali būti traktuojamas kaip 

22 Neatmestina ir prielaida apie galimą jų kilmę iš oksitoninio 

kirčiavimo formų (Kuzavinis, Girdenis, 1997, 76–78). 

23 Daiktavardžių oras, ožys, rytas, stogas, žiedas, žaltys ir kt. kilnojamojo 

kirčiavimo paradigmą patvirtina ir M. Daukšos „Postilės“ 

duomenys (žr. Skardžius, 1935, 33–34, 76; Kudzinowski, II, 1, 

2, 193, 245, 460, 468). 

24 Latvių kalbos duomenys rinkti iš K. Mülenbacho, J. Endzelyno 

ir E. Fraenkelio žodynų. 

25 Šių būdvardžių šaknyje kirčiuojamos aptariamų linksnių formos 

užrašomos gerokai dažniau. 

26 Latvių kalbos bendrašaknis atitikmuo tits rodo, kad senesne šio 

žodžio laikytina pastovaus kirčiavimo paradigma. Pietų aukštaičių 

ir rytų aukštaičių vilniškių šnektose labiau paplitusios nagrinėjamo 

daiktavardžio pirmosios kirčiuotės formos. 

27 Garso įrašai nepatvirtina daiktavardžio žaltys tvirtagalės šaknies 

priegaidės. Gali būti, kad šio žodžio ketvirtosios kirčiuotės variantas 

yra gretiminis ir vartojamas gana retai. Pietų aukštaičių šnektų 

duomenys rodo, kad galima oksitoninio kirčiavimo paradigma, 

plg. žaltỹs (4) DrskŽ 472, ZtŽ 798; Zt (LKŽ XX 144), Kb (LKT 

391). Pietų aukštaičių šnektose labiau nei žodžio žaltys paplitusios 

daiktavardžio laiškas ketvirtosios kirčiuotės formos, plg. laškas 

(4) DrskŽ 182, DvŽ 337; Srj, Mtl, Mrk, Lš, Rud, Trak, Nč. 

ISSN 1392-8600 

107

108 



atkeltinio iš kuopinės daugiskaitos formų kirčio priegaidė 

(žr. plačiau Mikulėnienė, 2005, 197) 28 . 

6. Dviejų daugiskaitų – paprastosios ir kuopinės – 

akcentinis modelis ir polinkis į oksitonezę būdingas 

ne tik dviskiemeniams, bet ir daugiaskiemeniams 

daiktavardžiams, pvz.: kaimýnai / kaimyna Vs, Kpč, 

Šlvn, mókytojai / mokytoja Vs, Kpč ir kt. Veisiejų, 

Kapčiamiesčio ir Šlavantų šnektose kontrastavus 

du daugiaskiemenių žodžių daugiskaitos kirčiavimo 

variantus bene geriausiai rodo dvejopai – priesagoje 

ir šaknyje – kirčiuojamos priesagos -ynas vedinių 

formos, pvz.: beržýnai Vs / beržyna, beržyn Kpč, 

skruzdėlýnai Šlvn / skruzdėlyna Vs, Kpč ir kt. Nors 

dėl duomenų stokos nėra galimybių plačiau aptarti 

šių daiktavardžių akcentuacijos, neabejotina, kad jų 

svyruojantis kirčiavimas susijęs su kilme, semantika 

ir kuopine daugiskaita (plačiau žr. Lazauskaitė-Ragaišienė, 

2002, 246, plg. Leskauskaitė, 2006, 52) 29 . 

Iš negausių duomenų matyti, kad tiriamose šnektose 

priesagos -ynas daiktavardžių apibendrinta kilnojamojo 

kirčiavimo paradigma, pvz.: alksnyna, ąžuolyna, 

beržyna, kvajyna, skruzdėlyna, šiukšlyna, 

uogyna, žolyna ir kt. 30 Pastoviai kirčiuojamos šios 

priesagos vedinių formos aptinkamos gana retai, t. 

y. jos sudaro apie 10 proc. užrašytų atvejų. 

Veisiejų, Kapčiamiesčio ir Šlavantų šnektose galūnėje 

linkstama kirčiuoti ir priesagos -tuvas vedinių 

daugiskaitos formas, pvz.: kastuva Vs, mintuva, 

mintuv Vs, Kpč, pjautuva Vs, Kpč, Šlvn, šautuva 

Vs ir kt. Šių daiktavardžių pirmosios arba antrosios 

kirčiuotės variantai vartojami taip pat dažnai, pvz.: 

mintùvai Kpč, šáutuvai Vs ir kt. Žodžio pjáutuvas 

kilnojamojo kirčiavimo paradigma paliudyta ir 

M. Daukšos „Postilės“, pvz.: pjautuv (Skardžius, 

1935, 43; Kudzinowski, II, 110). 

Tiriamose šnektose kilnojamojo kirčiavimo paradigmą 

apibendrinę priesagos -ėjas, -a vediniai, 

reiškiantys veikėjų pavadinimus pagal profesiją ar 

užsiėmimą, pvz.: siuvjas, -à, šokjas, -à ir kt. Ypač 

daug užrašyta galūnėje kirčiuojamų šios priesagos 

moteriškosios giminės daiktavardžių ir jų formų, 

28 Šaknies cirkumflekso atsiradimas gali būti nulemtas ir kitų 

priežasčių. Pavyzdžiui, šnektose pagal oksitoninio kirčiavimo 

paradigmą linkstama kirčiuoti naujai atsiradusius žodžius, pvz.: 

vastai / vaista. Analogiškai aiškintinas ir ā kamieno daiktavardžių 

progà, sielà galūninis kirtis (plačiau žr. Lazauskaitė, 1997, 112). 

Pastebėtina, kad tiriamose šnektose atvejai su pakitusia šaknies 

priegaide aptinkami gana retai. Kitaip sakant, daiktavardžiai (ir 

kiti linksniuojamieji žodžiai) gana gerai išlaikę akūtinę šaknies 

priegaidę. 

29 Nustatyta, kad šių išvestinių daiktavardžių kirčiavimas pagal pirmąją 

arba trečiąją kirčiuotes nėra tiesiogiai susijęs su jų pamatinių 

žodžių akcentuacija (žr. Lazauskaitė-Ragaišienė, 2002, 247). 

30 Užrašyta ir galūnėje kirčiuojamų vienaskaitos formų, pvz.: 

eglynè Kpč (LKŽ K), skruzdėlynañ, šiukšlynañ Vs ir kt. 



pvz.: audėjà, kepėjà, ėmėjà, mėgėjà, melžėjà, 

siuvėjà, šokėjà ir kt. Aptariami vediniai analogiškai 

kirčiuojami ir gretimose pietvakarių dzūkų šnektose 

(Leskauskaitė, 2006, 52). Tai, kad priesagos -ėjas, 

-a daiktavardžių linkstama apibendrinti galūninio 

kirčiavimo paradigmą rodo Druskininkų šnektos 

duomenys, pvz.: dengjas (4) DrskŽ 63, siuvjas, -à 

(4) DrskŽ 326 ir kt. Oksitoninį aptariamų vedinių 

kirtį liudija ir F. Kuršaičio žodyno medžiaga, pvz.: 

kepjas, -à, kirtjas, -à, siuvjas, -à, ir kt. (Kurschat, 

1883, 178, 185, 375). Pagal kilnojamojo kirčiavimo 

paradigmą kirčiuojamų žodžių rasta ir M. Daukšos 

„Postilėje“, pvz.: padėjėj ir kt. (Skardžius, 1935, 

83; Kudzinowski, II, 9). Manoma, kad tokį priesagos 

-ėjas, -a daiktavardžių kirčiavimą taip pat galėjo 

paskatinti kuopinė daugiskaita, plg. siuvėja, šokėja 

ir kt. (Stundžia, 1981, 192, 1995, 62; Leskaukaitė, 

2006, 52, 2009, 41). Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys 

ir į nagrinėjamų daiktavardžių minkštąjį kamiengalį. 

Tikėtina, kad su kirčiavimo įvairavimu ir oksitoniniu 

kirčiu gali būti susijęs greitesnis šių žodžių 

linksniavimo paradigmų mišimas, pvz.: uogienójas, 

uogienoja ir uogienójis Šlvn (plg. LKA III 29, žemėl. 

Nr. 14), artójas / artójus Kpč, Vs, Šlvn (LKA 

III 27–28, žemėl. Nr. 11), mokýtojas / mokýtojus 

Kpč (LKA III 28, žemėl. Nr. 12) ir kt. Analogiški 

kamienų svyravimo atvejai būdingi ir gretimoms 

pietvakarių dzūkų šnektoms, plg. Vingrėnų šnektoje 

(Lazdijų r., punkto Nr. 671) užrašytus priesagų 

-ėjas ir -(t)ojas vedinių variantus: maljas / maljis, 

pjovjas / pjovjis, siuvjas / siuvjis; artójas / artójus 

/ artójis, mokýtojas / mokýtojus / mokýtojis (sąs. rg. 

Nr. 167) 31 ; dar plg. F. Kuršaičio teikiamus variantus 

artójis, mokýtojis (Kurschat, 1883, 22, 260). 

7. Kamienų mišimas ir kuopinė daugiskaita yra 

viena iš priežasčių, lėmusių negausių u, u, i ir priebalsinio 

kamienų daiktavardžių kirčiavimo, resp. 

linksniavimo paradigmų įvairavimą ir daugiskaitos 

galūninio kirčiavimo formų su -(i)a atsiradimą 

pietinių aukštaičių šnektose (plačiau žr. Lazauskaitė-Ragaišienė, 

2001, 162, Leskauskaitė, 2006, 43, 

2009, 47) 32 . Veisiejų, Kapčiamiesčio ir Šlavantų 

šnektų duomenys remia prielaidą, kad neproduktyvių 

kamienų žodžiams taip pat buvo apibendrintas dviejų 

daugiskaitų – paprastosios ir kuopinės – modelis, plg. 

31 Gimtosios Vingrėnų šnektos apraše Elzbieta Mikalauskaitė 

nurodžiusi, kad variantai artójis ir mokýtojis vartojami retai. 

32 Lingvistinėje literatūroje nurodoma dar kelios šių kamienų mišimo 

priežastys: homoniminių formų egzistavimas, morfologinis 

paradigmos išlyginimas, natūralioji linksniavimo tipų hierarchija, 

morfologinis sistemos atitikties ir ikoniškumo bei kt. (plačiau žr. 

Kazlauskas, 1958, 43, 1968, 228–229, 242; Zinkevičius, 1966, 

260; Girdenis, Rosinas, 1977, 338–348; Zavadzkaitė-Ivanauskienė, 

2000, 15–16 ir kt.). 



snūs / sūna, vãgys / vagia ir kt. Tikėtina, kad aptariamų 

kamienų senosios daugiskaitos formos, plg. 

tugūs, vãgys, ãkmenys ir kt., galėjo būti vartojamos 

paprastajai daugiskaitai reikšti, o naujieji variantai su 

-(i)a – kuopinei, plg. turga, vagia, akmena ir kt. 

(žr. plačiau Lazauskaitė-Ragaišienė, 2001, 162). Neatmestina 

galimybė, kad ilgainiui pagal produktyvių 

o ir io kamienų žodžių daugiskaitos akcentinį modelį 

imta kirčiuoti ir negausių kamienų daiktavardžius, 

pvz.: piẽtai / pieta Vs, Kpč, Šlvn 33 . Iš surinktos 

medžiagos matyti, kad tiriamose šnektose, kaip ir 

visame pietvakarių dzūkų plote, neproduktyvių kamienų 

daiktavardžių labiau paplitusios daugiskaitos 

formos su -(i)a, pvz.: akmena, piemena, smagena, 

sūna, vagia ir kt. 

Su oksitoninio kirčiavimo modeliu, ko gero, susijęs 

ir negausaus u kamieno daiktavardžių galūnėje 

kirčiuojamų formų, pvz.: sodžiùs (4), skyriùs (4), 

žvyriùs (4) ir kt., išlaikymas 34 . Neatmestina galimybė, 

kad greta antrosios kirčiuotės variantų, plg. 

sõdžius (2), skỹrius (2), žvỹrius (2) ir kt., aptinkami 

oksitoninio kirčiavimo atvejai gali būti paveldėti iš 

seno (žr. plačiau Mikulėnienė, 2005, 168–170) 35 . Tai, 

kad aptariamų žodžių dvejopai kirčiuojamos formos 

vartojamos iš seno, patvirtina ir M. Daukšos „Postilė“, 

pvz.: skaičiùs / skačius, skyriùs / skỹrius ir kt. 

(Skardžius, 1935, 125; Kudzinowski, II, 228, 231). 

Galūninio kirčiavimo atvejų archajiškumą gali rodyti 

ir hidronimų, dažniausiai atspindinčių senesnį kalbos 

sluoksnį, akcentuacija. Nustatyta, kad „toponimai su 

-us (-ius), kirčiuoti galūnėje, koncentruojasi palyginti 

nedideliame plote abipus Nemuno, apytikriai keturkampyje 

Kaunas, Vievis, Rudnia, Kapčiamiestis“ 

(Vanagas, 1970, 70). Iš tikrųjų pietinių pietų aukštaičių 

– Kabelių, Kaniavos, Puvočių, Marcinkonių, 

Rudnios ir kt. – šnektose dviskiemenių u kamieno 

daiktavardžių vyrauja galūninio kirčiavimo formos, 

plg. skyriùs, sodžiùs, spiečiùs, valsčiùs. 

8. Apibendrinant Veisiejų, Kapčiamiesčio ir 

Šlavantų šnektų medžiagą darytinos kelios svarbios 

išvados, patvirtinančios prielaidas apie pietvakarių 

ir vakarų dzūkų šnektų akcentuacijos polinkius (plačiau 

žr. Lazauskaitė-Ragaišienė, 2009, 172). Pirma, 

akcentinių variantų ir galūninio kirčiavimo formų 

gausa tiesiogiai susijusi su rekonstruojamu dviejų 

daugiskaitų – paprastosios ir kuopinės – modeliu. 

Antra, kai kurių linksniuojamųjų žodžių kirčiavimo 

33 Pietų aukštaičių ir paribio šnektose užrašyta ir daugiau dvejopai 

kirčiuojamų u kamieno daiktavardžių daugiskaitos formų, pvz.: 

tugai Pb (LKŽ IX 931), Mrs (LKA III 58), Srj, Aps, Zt ir kt. 

34 Iš sukauptų duomenų atrodo, kad šių variantų tiriamose šnektose 

vartojamos tik vienaskaitos formos. 

35 Kai kurių žodžių galūninis kirtis gali būti apibendrintas ir analogijos 

būdu, pvz.: kryžiùs (4) Kpč. 

akcentologija 

paradigmų mišimas ir oksitoninio kirčio apibendrinimas 

gali būti paveldėtas iš seno. Trečia, retokai 

to paties informanto šnektoje aptinkami šakninio ir 

galūninio kirčiavimo variantai, pvz.: kaklai / karkla, 

rodo, kad kirčiuočių mišimas aiškintinas ne prastesniu 

priegaidžių skyrimu, o veikiau laikytinas senu morfologiniu 

reiškiniu. Ketvirta, kirčiavimo įvairavimas 

galėjo lemti greitesnį daiktavardžių su minkštuoju 

kamiengaliu linksniavimo paradigmų mišimą. 


BltT, 1994 – Lietuvių tarmių tekstai 1: Balatna (Varenavas). 

Sudaryt. E. Grinaveckienė. Vilnius: Mokslo ir 

enciklopedijų leidykla. 

DrskŽ, 1988 – Naktinienė G., Paulauskienė A., Vitkauskas 

V., Druskininkų tarmės žodynas. Vilnius: Mokslas. 

DvŽ, 2005 – Dieveniškių šnektos žodynas A–M, sudaryt. 

L. Grumadienė, D. Mikulėnienė, K. Morkūnas, 

A. Vidugiris. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto 

leidykla. 

Fraenkel E., 1962–1965, Litauisches etymologisches Wörterbuch 

1–2. Heidelberg: Carl Winter–Göttingen: 

Vandenhoeck & Ruprecht. 

Girdenis A., 1981, Fonologija. Vilnius: Mokslas. 

Girdenis A., Rosinas A., 1977, Lietuvių kalbos daiktavardžio 

linksniavimo tipų hierarchija ir pagrindinės jos 

kitimo tendencijos. – Baltistica 13 (2), 338–348. 

Grumadienė L., 1994, Keletas naujesnių Punsko šnektos 

linksniavimo ir kirčiavimo ypatybių. – Lietuvių kalbotyros 

klausimai 34, 97–106. 

Jakaitienė E., 1988, Leksinė semantika. Vilnius: Mokslas. 

Kazlauskas J., 1958, i-linksniavimo daiktavardžių perėjimas 

į o linksniavimą. – kalbotyra 1, 33–50. 

Kazlauskas J., 1968, Lietuvių kalbos istorinė gramatika. 

Vilnius: Mintis. 

Kudzinowski C., 1977, Indeks – słownik do „Daukšos 

Postilė“ 2. Poznań: Uniwersitet im. Adama Mickiewizca. 

Kurschat F., 1883, Wörterbuch der Litauischen Sprache. 

Halle: Verlag der Buchhandlung des Waisenhauses. 

Kuzavinis K., Girdenis A., 1997, Kelios mintys dėl baltų 

vardažodžio kirčiavimo paradigmų ir jų raidos. – 

VIII tarptautinis baltistų kongreso „Baltų kalbos XVI 

ir XVII amžiuje“pranešimų tezės, 76–78. 

Lazauskaitė V., 1997, Dėl kai kurių žodžių naujojo kirčiavimo 

vertės. – Lietuvių kalbotyros klausimai 

37, 111–115. 

Lazauskaitė-Ragaišienė V., 2001, Dviskiemenių u kamieno 

daiktavardžių kirčiavimo raida pietų aukštaičių 

ir rytų aukštaičių vilniškių šnektose. – Baltistica 35 

(2), 159–169. 

ISSN 1392-8600 

109

110 



Lazauskaitė-Ragaišienė V., 2002, Dėl priesagos -ynas vedinių 

kirčiavimo pietų aukštaičių ir rytų aukštaičių 

vilniškių šnektose. – Baltistica 36 (2), 245–251. 

Lazauskaitė-Ragaišienė V., 2004, Dviskiemenių ā kamieno 

daiktavardžių kirčiavimo variantai pietų aukštaičių 

ir rytų aukštaičių vilniškių šnektose. – Baltų ir 

kitų kalbų fonetikos ir akcentologijos problemos, 

126–138. 

Lazauskaitė-Ragaišienė V., 2007, Dviskiemenių ē kamieno 

daiktavardžių kirčiavimo variantai pietų aukštaičių 

ir rytų aukštaičių vilniškių šnektose. – Žmogus ir 

žodis 9 (1), 37–46. 

Lazauskaitė-Ragaišienė V., 2008, Dviskiemenių io 

kamieno daiktavardžių kirčiavimo variantai pietų 

aukštaičių ir rytų aukštaičių vilniškių šnektose. – Lituanistica 

54, 3 (75), 37–50. 

Lazauskaitė-Ragaišienė V., 2009, Dviskiemenių o ir io kamienų 

daiktavardžių kirčiavimo variantų paplitimas 

pietų aukštaičių ir rytų aukštaičių vilniškių šnektose. 

– Garsas ir jo tyrimo aspektai: metodologija ir 

praktika, 161–181. 

Leskauskaitė A., 2001, Pietvakarinių pietų aukštaičių 

vokalizmas: fonologinis ir eksperimentinis tyrimas. 

Daktaro disertacija. Vilnius: Lietuvių kalbos 

institutas. 

Leskauskaitė A., 2006, Kučiūnų krašto šnektos tekstai. 


Leskauskaitė A., 2009, Marcinkonių šnektos tekstai. Vilnius: 


LKA III, 1991 – Lietuvių kalbos atlasas 3: Morfologija, 

ats. red. K. Morkūnas. Vilnius: Mokslas. 

LKA K – Lietuvių kalbos atlaso kartoteka. 

LKT, 1970 – Lietuvių kalbos tarmės. Chrestomatija, red. 

E. Grinaveckienė, K. Morkūnas. Vilnius: Mintis. 

LKŽ IX, XIV, XVII, XVIII, XX – Lietuvių kalbos žodynas 

9, ats. red. J. Kruopas, Vilnius: Mintis; 14, ats. red. 

K. Ulvydas, Vilnius: Mokslas; 17, ats. red. V. Vitkauskas, 

Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla; 18, 

ats. red. V. Vitkauskas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų 

leidybos institutas; 20, ats. red. V. Vitkauskas. 


LKŽ K – Lietuvių kalbos žodyno kartoteka. 



LzŽ, 1985 – Petrauskas, J., Vidugiris, A., Lazūnų tarmės 

žodynas. Vilnius: Mokslas. 

Mikulėnienė D., 1996, Dėl linksniuojamųjų žodžių kirčiavimo 

variantų pietinėse aukštaičių tarmėse. – Lietuvių 

kalbotyros klausimai 36, 148–155. 

Mikulėnienė D., 2005, Cirkumfleksinė metatonija lietuvių 

kalbos vardažodiniuose daiktavardžiuose ir jos kilmė. 


Mülenbacha K., Endzelīns J., 1923–1932, Latviešu valodas 

vārdnīca 1–4. Rīgā: Izglītības ministrija. 

Skardžius P., 1935, Daukšos akcentologija. Kaunas: V.D.U. 

Humanitarinių Mokslų Fakulteto leidinys. 

Stundžia B., 1981, Daugiaskiemeniai asmenvardiniai 

oikonimai ir jų reikšmė linksniavimo bei kirčiavimo 

sistemų rekonstrukcijai. – Lietuvių kalbotyros 

klausimai 21, 185–198. 

Stundžia B., 1984, Lietuvių kalbos dviskiemenių daiktavardžių 

kirčiavimo variantai. – kalbotyra 35 (1), 

86–92. 

Stundžia B., 1995, Lietuvių bendrinės kalbos kirčiavimo 

sistema. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. 

Tuomienė N., 2005, Ramaškonių šnektos daiktavardžio kaityba: 

sociolingvistinis tyrimas. Daktaro disertacija. 


Tuomienė N., 2008, Ramaškonių šnektos tekstai. Vilnius: 

Lietuvių kalbos institutas. 

Vanagas V., 1970, Lietuvos TSR hidronimų daryba. Vilnius: 

Mintis. 

Zavadzkaitė-Ivanauskienė A., 2000, Mikalojaus Daukšos 

Postilės daiktavardžio linksniavimo tipų hierarchija 

(pagal „oksitoninių“ daiktavardžių paradigmas). – 

Acta Linguistica Lithuanica 43, 11–17. 


Mintis. 

Zinkevičius Z., 2006, Lietuvių tarmių kilmė. Vilnius: 


ZtT, 2005 – Zietelos šnektos tekstai 1, sudaryt. A. Vidugiris, 

D. Mikulėnienė. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto 

leidykla. 

ZtŽ, 1998 – Vidugiris A., Zietelos šnektos žodynas. Vilnius: 

Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto 

leidykla. 



Skirtingų lietuvių kalbos 

stilių daiktavardžių kirčiuočių 

dažnumas 

Vida ŽILINKSKIENĖ 

Mykolo Romerio universitetas 

Kalbos kultūros katedra 

Ateities g. 20 


vizili@mruni.eu 

Straipsnio tikslas – palyginti daiktavardžių 

kirčiuočių vartojimą skirtingų lietuvių kalbos stilių 

tekstuose, kad būtų aišku, į ką daugiausia reikia 

kreipti dėmesio mokantis taisyklingai kirčiuoti 

ar to mokant kitus, ką reikia išmanyti norint išvengti 

būdingesnių kirčiavimo pažeidimų, ypač 

tokių, kurie pažeidžia bendrinės kalbos sistemą. 

Tyrimo objektas – skirtinguose lietuvių kalbos 

stiliuose vartojamų daiktavardžių, esančių atitinkamų 

žodynų didelio, vidutinio ir mažo dažnio 

The aim of this study is to discuss the usage of 

stressed nouns within Lithuanian texts of different 

styles. It may help to understand which stressed 

words should be given more attention in the learning/teaching 

and speaking process in order to avoid 

the most characteristic stress misuse that disrupts 

the system of a standard language. The subject of 

investigation is the correlations of stress paradigms 

of nouns within zones of large, medium and small 

frequency. The frequency of stress paradigms of 

nouns is being discussed on the basis of computerized 

iterative dictionaries of scientific, professional, 

journalese and fiction styles. 

The following conclusions have been drawn. 

The most frequent within Lithuanian texts of dif- 

Santrauka 

Summary 

Frequency of Stressed Nouns 

within Lithuanian Texts of 

Different Styles 

akcentologija 

zonose, kirčiuotės. Straipsnyje daiktavardžių 

kirčiuočių dažnumas lyginamas remiantis mokslinio, 

dalykinio, publicistinio ir beletristinio stilių 

kompiuterinių dažninių žodynų duomenimis. Šie 

dažniniai žodynai skaičiuoti iš minėtų stilių tekstų, 

atsitiktinai rinktų iš 1990–1995 m. Lietuvoje 

išleistų įvairių leidinių ir dokumentų. 

Esminiai žodžiai: dažninis žodynas, daiktavardžiai, 

kirčiavimo paradigma, dažnis. 

ferent styles are root stress nouns except fiction 

style where the number of root stress nouns is 

slightly higher than the number of nouns stressed 

at the ending. The most frequent within Lithuanian 

texts of different styles are nouns of 1-stress 

paradigm stressed on a penultimate syllable. The 

penultimate syllable of 2-stress paradigm has 

mainly rising accent. Within 3-stress paradigm 

more frequently used is 3 b type (except fiction). 

Frequency of stressed nouns within Lithuanian 

texts of different styles varies most in fiction 

texts. 

Key words: frequency dictionary, nouns, adjectives, 

stress paradigm, frequency. 

ISSN 1392-8600 

111

112 

Skirtingų lietuvių kalbos stilių daiktavardžių kirčiuočių 

dažnumas 


Kaip buvo matyti iš ankstesnių lietuvių mokslinių, 

dalykinių, publicistikos, ir beletristikos tekstų 

daiktavardžių kirčiuočių dažnumo tyrimų (Žilinskienė, 

1985, 83–89; 2003, 49–56; 2006, 56–64; 

2004, 48–53, 2008, 118–126), skirtingų kirčiavimo 

tipų (kirčiuočių, arba kirčiavimo paradigmų) žodžiai 

įvairių stilių tekstuose vartojami nevienodai, todėl 

svarbu palyginti kirčiavimo tendencijas šių funkcinių 

stilių tekstuose, kad iš jų būtų galima spręsti 

apie bendrinės kalbos kirčiavimą apskritai. Kirčiavimo 

tipų dažnumas turėtų dominti akcentologus 

ir kalbos sistemos tyrinėtojus, šie duomenys labai 

svarbūs ir kirčiavimo praktikai. Mokydami kirčiavimo 

dalykų dėstytojai ir mokytojai galės naudotis 

tyrimo rezultatais, nes iš jų akivaizdžiai matyti, į 

kurias kirčiavimo paradigmas reikia kreipti daugiau 

dėmesio. Dažniausius kirčiavimo tipus, dažniausiai 

vartojamų priesagų ir priešdėlių vedinius turėtų 

gerai įsidėmėti visi dažnai viešai kalbantys žmonės, 

ypač žurnalistai, radijo ir televizijos laidų vedėjai, 

politikai. 

Patyrinėjus skirtingų stilių tekstuose pavartotų 

daiktavardžių kirčiavimo tipus, buvo prieita prie 

išvados, kad aiškiai vyrauja šakninio kirčiavimo 

daiktavardžiai, išskyrus dažnai vartojamus beletristikos 

daiktavardžius (jų kirčiuotų šaknyje tik 

nereikšmingai daugiau nei kirčiuotų galūnėje). Iš 

daiktavardžių kiek dažnesni 1 kirčiuotės žodžiai, 

išskyrus beletristikos daiktavardžius, o 2 kirčiuotės 

žodžiai sudaro apie trečdalį visų daiktavardžių, be 

to, tarp vidutiniškai ir retai vartojamų daiktavardžių 

šakninio kirčiavimo žodžių yra dar daugiau. Dėl to, 

kalbant bendrine kalba, mokant ar mokantis kirčiavimo, 

didžiausias dėmesys turi būti skiriamas būtent 

šio kirčiavimo tipo daiktavardžiams. Šį teiginį remia 

sporto komentatorių kalbos kirčiavimo tyrimas, 

kuris rodo, kad dažniausiai pažeidžiama priešpaskutinio 

skiemens taisyklė kirčiuojant ir lietuviškus, 

ir tarptautinius žodžius (Kavaliauskas, 2004, 5, 11; 

A. Malakausko pranešimas 1 ). Toks pažeidimas laikomas 

didele klaida, nes taip kirčiuojant griaunama 

bendrinės kalbos sistema. Taip pat ir Valstybinės 

kalbos inspekcijos tyrimai (žr. Valstybinės kalbos 

inspekcijos internetinę svetainę – vki.lrs.lt) rodo, 

jog radijo ir televizijos laidų metu iš visų kalbos 

klaidų daugiausia padaroma kirčiavimo klaidų. 

1 Pranešimas skaitytas Vilniaus pedagoginio universiteto 2009 m. 

lapkričio 27 d. surengtoje Tarptautinėje fonetikos ir akcentologijos 

konferencijoje. 

Frequency of Stressed Nouns within Lithuanian Texts 

of Different Styles 

Straipsnio tikslas – palyginti daiktavardžių kirčiuočių 

vartojimą skirtingų lietuvių kalbos stilių 

tekstuose, kad būtų aišku, į ką labiausiai reikia 

kreipti dėmesį mokantis taisyklingai kirčiuoti ar 

to mokant kitus, ką reikia žinoti norint išvengti 

būdingesnių kirčiavimo pažeidimų, ypač tokių, 

kurie pažeidžia bendrinės kalbos sistemą. Tyrimo 

objektas – skirtinguose lietuvių kalbos stiliuose 

vartojamų daiktavardžių, esančių atitinkamų žodynų 

didelio, vidutinio ir mažo dažnio zonose, 

kirčiuotės. Straipsnyje daiktavardžių kirčiuočių 

dažnumas nagrinėjamas remiantis mokslinio, dalykinio, 

publicistinio ir beletristinio stilių kompiuterinių 

dažninių žodynų (Grumadienė, Žilinskienė, 

1996) duomenimis (smulkiau apie tai žr. aukščiau 

minėtuose Žilinskienės straipsniuose). Atliekant 

šį tyrimą, pirmiausia kiekvieno stiliaus dažninio 

žodyno didelių dažnių zonoje 2 , kuri apima pirmus 

du tūkstančius dažniausių žodžių, bei vidutinių ir 

mažų dažnių zonų tam tikrose vietose (žr. toliau 

tekste) buvo sužymėtos daiktavardžių kirčiuotės 3 

ir suskaičiuota 4 , kiek yra skirtingoms kirčiuotėms 

priklausančių daiktavardžių. 

Daiktavardžių kirčiuočių dažnis 

Didelių dažnių zonoje, t. y pirmuosiuose dviejuose 

tūkstančiuose dažniausių žodžių, iš viso buvo 

rasti ir tirti 86 195 mokslinio stiliaus, 105 858 

dalykinio stiliaus, 66 578 publicistikos ir 50 597 

beletristikos daiktavardžių vartojimo atvejai ir jie 

sudaro 70,83 %, 83,67 %, 60,68 % ir 58,90 % visų 

atitinkamame dažniniame žodyne esančių daiktavardžių. 

Kiek skirtingo stiliaus tekstuose vartojama 

kiekvienos kirčiuotės daiktavardžių, pateikta 1 

lentelėje ir pavaizduota 1 paveiksle. 

2 Ši zona apima vadinamąją patikimo dažnumo sritį, kurios riba 

eina dvyliktame dažniausių žodžių šimte ir kuri apskaičiuota pagal 

atitinkamą metodiką (Jakubaite un ct., 1969, 24–25). 

3 Nustatinėjant kirčiuotes, vadovautasi (DLKŽ, 1993). 

4 Tie žodžiai, kurie gali būti kirčiuojami dvejopai, pvz., teminas 

(1, 3 b ), trkumas (1), trūkùmas (2), vilts (3), vltis (1), óda (1), 

odà (4), tiñklas (4, 2), ùžrašas (1, 3b), veslas (2, 4), buvo priskirti 

ir prie vienos, ir prie kitos kirčiuotės, tačiau čia pateikiami tik 

pirmo varianto rezultatai (skaičiuojant antrus variantus, kirčiuočių 

santykis iš esmės liko toks pat). 

Vida ŽILINKSKIENĖ


Santykinis dažnis, % 


1 lentelė. Daiktavardžių kirčiuočių dažnis procentais dažninių žodynų didelių dažnių zonoje 

Stilius 1 kirčiuotė 2 kirčiuotė 3 kirčiuotė 4 kirčiuotė 

Mokslinis 38,78 33,59 12,61 15,03 

Dalykinis 47,67 28,85 11,10 12,38 

Publicistika 39,15 32,36 11,74 16,75 

Beletristika 24,51 28,28 18,50 28,71 

50 

45 

40 

35 

30 

25 

20 

15 

10 

5 

0 

50 

45 

40 

35 

30 

25 

20 

15 

10 

5 

0 

1 2 3 4 

Mokslini tekst kiriuots 

1 2 3 4 

Publicistikos tekst kiriuots 



50 

45 

40 

35 

30 

25 

20 

15 

10 

5 

0 

50 

45 

40 

35 

30 

25 

20 

15 

10 

5 

0 

1 2 3 4 

Dalykini tekst kiriuots 

1 2 3 4 

Beletristikos tekst kiriuots 

1 paveikslas. Daiktavardžių kirčiuočių santykis dažninių žodynų didelių dažnių zonoje 

Iš 1 lentelės ir 1 paveikslo duomenų labai aiškiai 

matyti, kad tarp mokslinio, dalykinio ir publicistinio 

stilių daiktavardžių vyrauja šakninio kirčiavimo 

(1 ir 2 kirčiuotės) daiktavardžiai, kurie atitinkamai 

sudaro 72,37 %, 76,52 % ir 71,51 % visų 

daiktavardžių, o beletristikoje šakninio kirčiavimo 

daiktavardžių vartojama tik nereikšmingai daugiau 

(52,79 ) nei galūninio kirčiavimo daiktavardžių. 

Patys dažniausi daiktavardžiai: moksliniame stiliuje 

– dárbas, sistemà, žmogùs, tyrmas, dals, mẽtas, 

procèsas, elemeñtas, mẽdžiaga, vanduõ, dalykiniame 

stiliuje – dokumeñtas, respùblika, stráipsnis, téisė, 

prmininkas, įstãtymas, deputãtas, valstýbė, dárbas, 

gyvéntojas, publicistikoje – mẽtai, žmogùs, dárbas, 

šals, dienà, žẽmė, valstýbė, lakas, gyvẽnimas, 

akcentologija 

mokyklà, beletristikoje – žmogùs, aks, rankà, galvà, 

dienà, lakas, katas, nãmas, dùrys, žõdis. Jau net 

iš šių dažniausių žodžių matyti, kad moksliniam ir 

dalykiniam stiliui būdingesni šakninio kirčiavimo 

daiktavardžiai, beletristikai – galūninio, o publicistika 

užima tarpinę padėtį. 

Taip pat 1 lentelės duomenys rodo, kad, išskyrus 

beletristiką, kitų stilių tekstuose vyrauja 1 kirčiuotės 

daiktavardžiai. Šios kirčiuotės daiktavardžių pavartojimai 

skirtinguose stiliuose ir jų skirstymas pagal 

kirčio vietą ir priegaidės tipą pateiktas 2 lentelėje. 

Panagrinėjus šios lentelės duomenis, pirmiausia akivaizdžiai 

matyti, kad skirtingų stilių tekstuose labai 

skiriasi rastų 1 kirčiuotės daiktavardžių pavartojimų 

skaičius – dalykiniame stiliuje šių daiktavardžių net 

ISSN 1392-8600 

113

114 


dažnumas 

keturis kartus daugiau nei beletristikoje. Nepaisant 

šio skirtumo, visų stilių tekstuose daugiausia rasta 1 

kirčiuotės žodžių, turinčių kirčiuotą priešpaskutinį 



skiemenį (beletristikoje jų net daugiau nei pusė), 

o mažiausia – kirčiuotų tolimesniame trumpame 

skiemenyje. 

2 lentelė. Skirtingo stiliaus 1 kirčiuotės daiktavardžių santykis procentais pagal kirčio vietą ir 

priegaidės tipą 

Stilius 

Žodžių 

pavartojimai 

Priešpaskutinis 

skiemuo 

Tolesnis 

tvirtapradis 

Tolesnis 

tvirtagalis 

Tolesnis trumpas 

Mokslinis 33 423 31,52 % 26,86 % 23,62 %, 18,00 % 

Dalykinis 50 467 40,95 % 30,43 % 21,05 % 16,53 % 

Publicistika 26 063 39,38 % 25,91 % 17,60 %, 15,25 % 

Beletristika 12 403 55,97 % 20,84 % 15,25 % 7,95 % 

Paanalizuokime smulkiau, kas lemia minėtus 

skirtumus. 

Dažniausi priešpaskutiniame skiemenyje kirčiuoti 

1 kirčiuotės daiktavardžiai: moksliniame stiliuje 

– mókslas, fòrma, savýbė, pasáulis, slúoksnis, téisė, 

gamýba, valstýbė 5 , dalykiniame stiliuje – stráipsnis, 

téisė, valstýbė, tarýba, bánkas, vyriausýbė, káina, 

mókslas, publicistikoje – valstýbė, bánkas, pasáulis, 

kis, vyriausýbė, téisė, výras, bendróvė, beletristikoje 

– výras, kója, sáulė, pasáulis, sena, vjas, lpa, lóva, 

káimas, knas, brólis. Net iš šių pavyzdžių aišku, 

kad tik beletristikoje yra pirminiai daiktavardžiai 

(išskyrus pasáulį), o kituose stiliuose jau yra po kelis 

priesagų vedinius. 

Iš visų priešpaskutiniame skiemenyje kirčiuotų 

mokslinio stiliaus 1 kirčiuotės daiktavardžių (10535 

žodžių pavartojimų) kirtį priesagoje turi ketvirtadalis 

žodžių pavartojimų (26,03 % žodžių). Priesaginiai 1 

kirčiuotės daiktavardžiai pasiskirsto taip: -ýbė vediniai 

sudaro 60,58 % visų tvirtapradiškai priesagoje 

kirčiuotų žodžių pavartojimų (dažniausi iš jų: savýbė, 

valstýbė, galimýbė, priklausomýbė, kokýbė, vertýbė, 

tikimýbė), -ýba – 20,79 % (dažniausi iš jų: gamýba, 

kūrýba, statýba, tarýba, tarnýba), -ýnas – 10,18 % 

(dažniausi iš jų: žodýnas, vamzdýnas, pušýnas), 

-óvė – 5,91 % (dažniausi iš jų: vietóvė, įvairóvė, 

tikróvė), -jas, -a – 1,79 % (kūrjas, -a, veikjas, -a), 

-nė – 0,77 % (viršnė). 

Dalykiniame stiliuje iš visų priešpaskutiniame 

skiemenyje kirčiuotų aptariamos kirčiuotės daiktavardžių 

(15393 žodžių pavartojimų) kirtį priesagoje 

turi net 40,95 % žodžių pavartojimų. Tarp jų taip pat 

aiškiai vyrauja priesagų -ýbė, -ýba vediniai (valstýbė, 

tarýba, vyriausýbė, tarnýba, gamýba, atsakomýbė, 

valdýba, galimýbė, vertýbė), yra keturiolika priesagos 

-jas, -a vedinių (pirkjas, -a, teisjas, -a, pardavjas, 

-a, tiekjas, -a, pareiškjas, -a), du dažni žodžiai su 

priesaga -óvė (bendróvė, vietóvė). 

5 Visame tekste pavyzdžiai pateikti mažėjančio dažnio tvarka 

Tarp publicistikos priešpaskutiniame skiemenyje 

kirčiuotų 1 kirčiuotės daiktavardžių (10041 žodžių 

pavartojimų) kirtį priesagoje turi 35,37 % žodžių (vėl 

ypač dažni žodžiai su priesagomis -ýba ir -ýbė, pvz.: 

valstýbė, vyriausýbė, tarýba, galimýbė, valdýba, 

prekýba, tarnýba, nepriklausomýbė, gamýba, 

nuosavýbė). 

Tuo tarpu beletristikos tekstuose iš visų priešpaskutiniame 

skiemenyje kirčiuotų šios kirčiuotės 

daiktavardžių (6943 žodžių pavartojimų) kirtį 

priesagoje turi tik 14,53 % žodžių. Dažniausi tokie 

daiktavardžiai: mergáitė, kaimýnas, -ė, teisýbė, 

ramýbė, gyvýbė, viršnė. Kiek dažnesnės priesagos: 

-ýbė, -ýba, -jas, -a. 

Iš 2 lentelės matyti, kad antras pagal dažnumą 

1 kirčiuotės tipas – daiktavardžiai, tvirtapradiškai 

kirčiuoti tolesniame nei priešpaskutinis skiemenyje. 

Dažniausi taip kirčiuoti: moksliniame stiliuje 

– slyga, sántykis, premonė, áutorius, póveikis, 

fùnkcija, kláusimas, į́taka, į́monė, laikótarpis, 

visúomenė, prncipas, dalykiniame stiliuje – į̇́monė, 

prmininkas, -ė, į̇́staiga, kláusimas, darbúotojas, -a, 

mókestis, pasilymas, visúomenė, silymas, pártija, 

publicistikoje – móteris, kláusimas, visúomenė, gyvéntojas, 

-a, prmininkas, -ė, beletristikoje – móteris, 

mótina, mókytojas, -a, gýdytojas, -a, rašýtojas, -a, 

eilraštis, kláusimas. 

Tarp tvirtapradiškai kirčiuojamų 1 kirčiuotės žodžių 

yra nemažai priešdėlinių. Moksliniame stiliuje 

jų yra 8979 žodžių pavartojimai (32,54 %), pvz.: 

slyga, sántykis, premonė, į̇́taka, į̇́monė, svoka, 

póbūdis, pókytis, póreikis, póžymis, į̇́vykis. Be to, 

penktadalis (19,96 %) tolimesniame nei priešpaskutinis 

skiemuo tvirtapradiškai kirčiuotų mokslinio 

stiliaus daiktavardžių yra veiksmažodiniai abstraktai, 

turintys priesagas -imas ir -ymas. Dažniausi iš jų: 

kláusimas, judjimas, tyrinjimas, pasiskrstymas, 

naudójimas, vartójimas, výstymasis. Dalykiniame 

stiliuje priešdėlyje kirčiuotų 1 kirčiuotės žodžių dar 

Vida ŽILINKSKIENĖ


daugiau – 42,09 %, pvz.: į̇́monė, į̇́staiga, premonė, 

pósėdis, slyga, sskaita, núobauda, núostatai, 

póbūdis, núomonė, pókalbis. Publicistikoje iš visų 1 

kirčiuotės daiktavardžių (6606 žodžių pavartojimų) 

kirtį priešdėlyje turi 32,99 %, pvz.: į̇́monė, sjunga, 

slyga, premonė, apýlinkė, póžiūris, į̇́vykis, į̇́staiga, 

o beletristikoje – 22,05 % (dažnesni iš jų: núotaika, 

į̇́vykis, pókalbis, į̇́spūdis, preblanda, núotrauka, 

pérmaina). 

Kaip rodo 2 lentelės duomenys, 1 kirčiuotės 

daiktavardžių tolesnis negu antras nuo galo skiemuo 

kirčiuojamas tvirtagališkai šiek tiek rečiau 

nei tvirtapradiškai – 23,62 %. Dažniausi tokie 

daiktavardžiai: moksliniame stiliuje – mẽdžiaga, 

ãtvejis, matãvimas, vadymas, gyvẽnimas, daũgelis, 

informãcija, dalykiniame stiliuje – įstãtymas, 

organizãcija, ãtvejis, informãcija, privatizãvimas, 

ãkcija, mẽdžiaga, reikalãvimas, vadymas, publicistikoje 

– gyvẽnimas, įstãtymas, daũgelis, organizãcija, 

lakraštis, informãcija, beletristikoje – gyvẽnimas, 

vãsara, pavãsaris, ãšara, põpierius, lakraštis, 

lakrodis, daũgelis. Iš visų taip kirčiuotų žodžių 

mokslinio, dalykinio ir publicistinio stiliaus kirtį 

baigmenyje atitinkamai turi 32,54 %, 35,56 % ir 

18,16 % daiktavardžių pavartojimų 6 . Tai žodžiai, 

kurių baigmenys -ãvimas ir -ãcija, pvz.: moksliniame 

stiliuje – matãvimas, informãcija, koncentrãcija, 

skaičiãvimas, organizãcija, disertãcija, reikalãvimas, 

konfiskãcija, formãvimasis, modeliãvimas, dalykiniame 

stiliuje – organizãcija, informãcija, 

privatizãvimas, reikalãvimas, balsãvimas, skaičiãvimas, 

organizãvimas, registrãvimas, publicistikoje 

– organizãcija, informãcija, privatizãvimas, 

bendradarbiãvimas, asociãcija, reikalãvimas. Tvirtagališkai 

kirčiuotą priešdėlį turi tik 7,59 % mokslinio 

stiliaus (pvz.: ãtvejis, ãtžvilgis, prãmonė, pãsaka), 

2,86 % dalykinio stiliaus (pvz.: añtraštė, ãtžvilgis, 

atãskaita) ir 2,79 % publicistikos daiktavardžių 

(pvz.: iñdėlis, ãtžvilgis). 

Rečiausiai vartojami 1 kirčiuotės daiktavardžiai, 

turintys trumpą kirčiuotą tolesnį skiemenį, ypač 

tokių žodžių nedaug beletristikoje (žr. 2 lentelę). 

Dažniausi iš šių daiktavardžių: moksliniame stiliuje 

– teòrija, vèktorius, charakterstika, istòrija, mòdelis, 

enèrgija, lnija, konstrùkcija, respùblika, dalykiniame 

stiliuje – respùblika, komsija, pavadnimas, 

ministèrija, polcija, prodùkcija, nùmeris, poltika, 

publicistikoje – poltika, istòrija, respùblika, mùzika, 

ekonòmika, polcija, beletristikoje – nùgara, bùtelis, 

kordorius, mùzika, akmirka, istòrija. Mokslinio 

stiliaus tekstuose tarp šių daiktavardžių labai daug 

6 Beletristikoje nebuvo daiktavardžių, turinčių vyraujančias 

priesagas. 

akcentologija 

tarptautinių žodžių – 75,50 % (patys dažniausi – visi 

tarptautiniai). Iš lietuviškų dažnesni: tarpùsavis, 

švada, ùgdymas, pavadnimas, pavdalas, šraiška, 

ùžsienis. Tokių daiktavardžių, kirčiuotų priešdėlyje, 

nedaug – 5,60 % (pvz.: šlaidos, šorė). Dalykiniame 

stiliuje didesnis dažnis būdingas trumpą kirčiuotą 

priešdėlį turintiems daiktavardžiams – ùžsienis, 

šlaidos, ùžmokestis, švada. Publicistikoje trumpas 

kirčiuotas tolesnis skiemuo tai pat būdingas 

tarptautiniams daiktavardžiams, patys dažniausi 

tokie žodžiai – visi tarptautiniai. Šių daiktavardžių 

priešdėlis kirčiuojamas – 8,55 % (pvz.: ùžsienis, 

švada, šlaidos). 

Kaip matyti iš 1 lentelės, maždaug trečdalis didelių 

dažnių zonos daiktavardžių kirčiuojamas pagal 2 

kirčiuotę, nors daiktavardžių pavartojimų skaičius 

skirtingo stiliaus tekstuose labai skiriasi, t. y. beletristikoje 

2 kirčiuotės daiktavardžių yra du kartus 

mažiau nei moksliniuose ar dalykiniuose tekstuose 

(žr. 3 lentelę). Patys dažniausi 2 kirčiuotės daiktavardžiai: 

moksliniame stiliuje – sistemà, tyrmas, mẽtas, 

procèsas, elemeñtas, mẽtai, kultūrà, lietùviai, bdas, 

skačius, dalykiniame stiliuje – dokumeñtas, mẽtai, 

žõdis, deputãtas, -ė, nutarmas, prẽkė, pažeidmas, 

projèktas, sprendmas, vietà, publicistikoje – mẽtai, 

mokyklà, lietùviai, katas, miẽstas, prezideñtas, -ė, 

vietà, žõdis, teãtras, rajònas, beletristikoje – rankà, 

katas, dùrys, žõdis, mẽtas, žẽmė, mẽtai, pùsė, miẽstas, 

gãtvė. Iš 3 lentelės akivaizdu, kad šios kirčiuotės 

daiktavardžių priešpaskutinis skiemuo dažniau kirčiuojamas 

tvirtagališkai: beletristikoje tvirtagališkai 

kirčiuotų 2 kirčiuotės daiktavardžių yra daug daugiau 

nei trumpą kirčiuotą skiemenį turinčių daiktavardžių, 

tvirtagalio skiemens persvara aiški publicistikoje, o 

moksliniuose tekstuose persvara nedidelė. 

3 lentelė. Skirtingo stiliaus 2 kirčiuotės 

daiktavardžių santykis procentais pagal priegaidės 

tipą 

Stilius Daiktavardžių Tvirtagalis Trumpas 

pavartojimai skiemuo skiemuo 

Mokslinis 28 949 52,03 47,97 

Dalykinis 30 537 56,09 43,91 

Publicistika 21 371 58,81 41,19 

Beletristika 14 309 69,33 30,67 

Moksliniame stiliuje iš 15061 tvirtagališkai kirčiuotų 

2 kirčiuotės žodžių pavartojimų priesaginių 

rasta 25,61 %. Didesnis dažnis būdingas daiktavardžiams, 

turintiems baigmenis -ūrà, -eñtas ir priesagą 

-ẽlė, o kitų priesagų vediniai gerokai retesni ar visai 

reti: -ūrà (-rą) – 33,84 % visų 2 kirčiuotės priesagoje 

tvirtagališkai kirčiuotų žodžių pavartojimų (daž- 

ISSN 1392-8600 

115

116 


dažnumas 

niausi: kultūrà, struktūrà, temperatūrà, literatūrà, 

architektūrà, infrastruktūrà), -eñtas – 28,55 % 

(dažniausi: elemeñtas, koeficieñtas, dokumeñtas, 

komponeñtas, eksperimeñtas, momeñtas, fragmeñtas), 

-ẽlė – 17,35 % (dažniausi: dalẽlė, lentẽlė, plėvẽlė, 

ląstẽlė, sienẽlė, gardẽlė), -yklà (-ỹklą) – 6,20 % 

(mokyklà (mokỹklą), ganyklà (ganỹklą)), -õvas, 

-ė – 3,50 % (atstõvas, -ė, vadõvas, -ė, valdõvas, -ė, 

palydõvas, palydõvas, -ė). Priesagų -ẽlis, -iẽtis, -ė, 

-ỹklė, -iniñkas, -ė, -ỹvas, -nas, -ė, -õnė, -õtė vediniai 

kartu sudarė 10,56 %. 

Dalykiniame stiliuje iš 17128 tvirtagališkai 

kirčiuotų 2 kirčiuotės žodžių pavartojimų priesaginių 

rasta 24,35 %. Kiek didesnis dažnis būdingas 

daiktavardžiams, turintiems baigmenis -eñtas, -ūrà 

(-rą), -ỹvas ir priesagas -õvas, -ė, -iẽtis, -ė, -nas, 

-ė, -iniñkas, -ė, o kitų priesagų vediniai dar retesni: 

-eñtas – 16,36 % visų 2 kirčiuotės priesagoje 

tvirtagališkai kirčiuotų žodžių pavartojimų (dažniausi: 

departameñtas, prezideñtas, -ė, elemeñtas, 

momeñtas, parlameñtas, korespondeñtas, -ė), -ūrà 

(-rą) – 14,75 % (dažniausi: kultūrà, struktūrà, 

procedūrà, nomenklatūrà, literatūrà, prokuratūrà), 

-ỹvas – 9,54 % (dažniausi: archỹvas, akreditỹvas, 

motỹvas), -õvas, -ė – 15,23 % (vadõvas, -ė, atstõvas, 

-ė, užsakõvas, -ė, rangõvas, -ė), -iẽtis, -ė – 9,23 % 

(piliẽtis ,-ė, kolūkiẽtis, -ė), -nas, -ė – 7,36 % 

(pareignas, -ė, seninas, -ė), -iniñkas, -ė – 6,42 % 

(darbiniñkas, -ė, saviniñkas, -ė, kariniñkas). Priesagų 

-ỹklė, -ẽlė, -yklà, -(i)õnė, -uõtė vediniai (dažnesni: 

taisỹklė, kortẽlė, mokyklà, grupuõtė, keliõnė) kartu 

sudaro 21,10 %. 

Publicistikos tekstuose tarp tvirtagališkai kirčiuojamų 

2 kirčiuotės daiktavardžių priesaginių 

rasta 32,90 %. Dažniausiai vartojami žodžiai 

su priesagomis: -eñtas – 19,85 % visų tvirtagalių 

priesaginių (prezideñtas, -ė, dokumeñtas, 

studeñtas, -ė, departameñtas, parlameñtas), -ūrà – 

16,29 % (kultūrà, literatūrà, struktūrà, prokuratūrà, 

temperatūrà), -yklà – 13,08 % (mokyklà (mokỹklą), 

gamyklà (gamỹklą), stovyklà (stovỹklą)), -õvas, 

-ė – 12,18 % (vadõvas, -ė, atsakõvas, -ė, žiūrõvas, 

-ė, pašnekõvas, -ė). 

Kaip rodo 3 lentelės duomenys, beletristikos 

tekstuose aiškiai vyrauja tvirtagališkai kirčiuoti 2 kirčiuotės 

žodžiai ir sudaro 69,33 % visų šios kirčiuotės 

daiktavardžių. Patys dažniausi iš jų: rankà (rañką), 

katas, žõdis, mẽtas, žẽmė, mẽtai, miẽstas, gãtvė, vietà 

(viẽtą), mẽdis. Iš 9921 tvirtagališkai kirčiuotų 2 kirčiuotės 

žodžių pavartojimų priesaginių rasta 18,54 %, 

o tarp jų daugiausia priesagos -ẽlis, -ė vedinių, pvz.: 

miestẽlis, senẽlis, -ė, tėvẽlis, ragẽlis, namẽlis. Kiti 

dažnesni priesaginiai tvirtagališkai kirčiuoti daikta- 



vardžiai: mokyklà (mokỹklą), šeiminiñkas, -ė, kišẽnė, 

vaikỹstė, valandlė, karevis. Beletristikoje kiek 

dažniau pavartoti tarptautiniai žodžiai turi baigmenis 

-ūrà ir -eñtas (kultūrà, literatūrà, studeñtas, -ė). 

Tarp 13888 trumpą kirčio ženklą turinčių mokslinio 

stiliaus 2 kirčiuotės daiktavardžių pavartojimų 

priesaginių rasta 40,88 %. Iš jų didesnis dažnis 

būdingas tik priesagų -mas, -ùmas vediniams: 

-mas – 53,21 % visų 2 kirčiuotės trumpą kirčiuotą 

priesagą turinčių žodžių pavartojimų (dažniausi: 

tyrmas, švietmas, sprendmas, įėjmas, režmas, 

veikmas, pakitmas, išėjmas, kitmas, apibrėžmas), 

-ùmas – 23,65 % (dažniausi: atstùmas, intensyvùmas, 

efektyvùmas, aktyvùmas, teisingùmas, dėsningùmas, 

stabilùmas), -klis – 7,03 % (rodklis, keitklis,varklis, 

nešklis, skyrklis), -zmas – 4,30 % (organzmas, 

mechanzmas, humanzmas, mikroorganzmas, 

romantzmas), -ijà – 3,12 % (bendrijà (bendrją), 

žmonijà (žmonją), -nis – 3,10 % (šaltnis). Likusius 

5,59 % sudarė priesagų -nė, -ùtė, -ùvas, -stas, -ė 

vediniai. 

Dažniausi trumpą kirčiuotą skiemenį turintys dalykinio 

stiliaus 2 kirčiuotės žodžiai yra: nutarmas, 

pažeidmas, projèktas, sprendmas, objèktas, 

komitètas, grùpė, sistemà, kontròlė). Iš 13409 trumpai 

kirčiuotų dalykinio stiliaus 2 kirčiuotės žodžių 

pavartojimų priesaginių rasta 39,73 %. Dažnas 

vartojimas būdingas tik priesagos -mas vediniams: 

-mas – 85,95 % visų 2 kirčiuotės trumpą kirčiuotą 

priesagą turinčių žodžių pavartojimų (dažniausi (be 

ką tik minėtų): pareiškmas, švietmas, susirinkmas, 

pranešmas, priėmmas, nusikaltmas, pardavmas), 

-ùmas – 8,12 % (dažniausi: saugùmas, užimtùmas, 

mirtingùmas, teisingùmas, gimstamùmas). Likusius 

5,59 % sudarė priesagų -klis, -ijà, -nis, -zmas 

vediniai (rodklis, bendrijà, draugijà, šaltnis, 

mechanzmas). 

Publicistikoje trumpą kirčiuotą priesagą turi 

30,59 % visų trumpai kirčiuotų 2 kirčiuotės daiktavardžių. 

Iš šių daiktavardžių dažniausiai vartojami žodžiai 

su priesaga -mas – 54,91 % (sprendmas, susitikmas, 

nutarmas, likmas, švietmas), dar iš dažnesnių priesagų 

yra -stas, -ė – 12,74 % (žurnalstas, -ė, specialstas, 

-ė, komunstas, -ė). 

Iš 4388 trumpąjį kirčiuotą skiemenį turinčių 2 

kirčiuotės beletristikos daiktavardžių pavartojimų 

priesaginių yra 35,14 %. Tarp jų daugiau vartojama 

priesagų -mas, -iùkas, -ùtis, -ė vedinių (dažniausi: 

likmas, prisiminmas, vežmas, berniùkas, dėžùtė, 

močiùtė). Kai kurių priesagų vedinių rasta tik po 

vieną, bet labai dažnai vartojamą daiktavardį, pvz.: 

virtùvė, merginà (mergną), krūtìnė, parduotùvė, o 

kiti yra gerokai retesni. 

Vida ŽILINKSKIENĖ


Pateikti 1 ir 2 kirčiuotės daiktavardžių duomenys 

rodo, kad mokslinio, dalykinio stiliaus ir publicistikos 

tekstuose šių kirčiuočių didelį dažnumą lėmė tam 

tikrų priesagų vedinių gausa. 

Kaip matyti iš 1 lentelės ir 1 paveikslo, lyginamų 

stilių tekstuose rečiausiai vartojami 3 kirčiuotės daik- 

akcentologija 

tavardžiai, tik dalykiniame stiliuje 3 ir 4 kirčiuotės 

daiktavardžių vartojimas mažai skiriasi. Tekstuose 

rasti 3 kirčiuotės daiktavardžių pavartojimai, suskirstyti 

pagal kirčio vietą ir priegaidės tipą, pateikti 

4 lentelėje. 

4 lentelė. Skirtingo stiliaus 3 kirčiuotės daiktavardžių santykis procentais pagal kirčio vietą ir priegaidės 

tipą 

Stilius 

Žodžių 

pavartojimai 

Priešpaskutinis 

skiemuo 

3b 3a 34b 34a Mokslinis 15 619 24,21 % 50,03 % 22,21 % 2,99 0,56 

Dalykinis 11 745 19,87 % 68,70 % 10,80 % – 0,63 

Publicistika 7 814 33,90 % 53,42 % 12,20 % 0,20 0,28 

Beletristika 9 358 55,79 % 35,77 % 8,26 % 0,18 – 

Iš 4 lentelės duomenų aišku, kad lyginamų stilių 

tekstuose labai skiriasi skirtingų 3 kirčiuotės tipų 

daiktavardžių vartojimas. Panašu tik tai, kad trijų 

stilių tekstuose, išskyrus beletristiką, aiškiai vyrauja 

3 b kirčiuotės daiktavardžiai. Kaip matyti, didžiausias 

dažnumas būdingas dalykinio stiliaus 3 b kirčiuotės 

daiktavardžiams. Šio stiliaus tekstuose 3 b kirčiuotės 

rasti 8069 daiktavardžių pavartojimai, dažniausi 

iš jų: asmuõ (ãsmenį), sutarts (sùtartį), apsaugà 

(ãpsaugą), pnigas, rekalas, apskaità (ãpskaitą), 

paslaugà (pãslaugą). Moksliniuose ir publicistikos 

tekstuose pagal 3 b tipą kirčiuojama pusė visų 3 

kirčiuotės daiktavardžių. Moksliniuose tekstuose jų 

rasta 5435 žodžių pavartojimai, dažniausi: teiginỹs 

(teginį), pãgrindas, asmuõ (ãsmenį), tipalas, 

padėts (pãdėtį), sudėts (sùdėtį), pavyzdỹs (pãvyzdį), 

pãstatas, aplinkà (ãplinką), dėmesỹs (dmesį), publicistikoje 

rasta 7814 žodžių pavartojimų, dažniausi: 

pnigas, rekalas, sutarts (sùtartį), padėts (pãdėtį), 

asmuõ (ãsmenį), apsaugà (ãpsaugą), ateits (ãteitį), 

pãstatas. Trečdalis (3348 žodžių pavartojimai) 

aptariamos kirčiuotės beletristikos daiktavardžių 

kirčiuojami pagal 3 b akcentinę paradigmą. Dažniausi 

iš jų: vãkaras, kambarỹs (kabarį), valandà 

(vãlandą), akmuõ (ãkmenį), rekalas, pnigas, sesuõ 

(sẽserį). Iš pateiktų pavyzdžių matyti, kad tarp pačių 

dažniausių 3 b kirčiuotės daiktavardžių yra tų pačių 

žodžių (asmuõ, pnigas, rekalas). 

Kaip rodo 4 lentelės duomenys, daugiau nei pusė 

(55,79 %) 3 kirčiuotės beletristikos daiktavardžių 

atitinkamose formose kirtį turi priešpaskutiniame 

skiemenyje. Iš 5222 žodžių pavartojimų dažniausi: 

galvà (gálvą), tvas, žmónės, dárbas, véidas, rýtas, 

širds (šrdį), žmonà (žmóną), sūnùs (snų), pláukas. 

Trečdalis (33,90 %) 3 kirčiuotės publicistikos daiktavardžių 

turi kirtį priešpaskutiniame skiemenyje. Iš 

2649 žodžių pavartojimų dažniausi: dárbas, žmónės, 

galvà (gálvą), žmonà (žmóną), rýtas (rýtą), sūnùs 

(snų). Moksliniuose ir dalykiniuose tekstuose 

priešpaskutiniame skiemenyje kirčiuotų 3 kirčiuotės 

daiktavardžių atitinkamai rasta 2630 ir 2334 žodžių 

pavartojimų. Dažniausi mokslinių tekstų tokie daiktavardžiai: 

dárbas, žmónės, reikšm (réikšmę), óras, 

širds (šrdį), arklỹs (árklį), jungts (jùngtį), rūgšts 

(rgštį), dalykinių – dárbas, žmónės, žénklas, láiškas, 

dáiktas. Taigi visų lyginamų stilių tekstuose tarp 

pačių dažniausių šio kirčiavimo tipo daiktavardžių 

yra dárbas ir žmónės. 

Daugiausia (2413 žodžių pavartojimų) 3 a kirčiuotės 

daiktavardžių rasta moksliniuose tekstuose. Dažniausi 

iš jų: vanduõ (vándenį), duomuõ (dúomenį), 

audinỹs (áudinį), reiškinỹs (réiškinį), priežasts 

(prežastį), áugalas, gyvulỹs (gývulį), leidinỹs (léidinį), 

plokštumà (plókštumą). Kitų stilių tekstuose 3 a 

kirčiuotės daiktavardžių buvo mažiau (žr. 4 lentelę). 

Dalykiniuose tekstuose iš 1268 žodžių pavartojimų 

dažniausi tokie daiktavardžiai: duomuõ (dúomenį), 

priežasts (prežastį), srašas, reikšm (réikšmę), 

publicistikoje iš 953 žodžių pavartojimų – duomuõ 

(dúomenį), priežasts (prežastį), mokinỹs, -ė (mókinį, 

-ę,), žemdirbỹs, -ė (žémdirbį, -ę), traukinỹs 

(tráukinį). Tuo tarpu beletristikos tekstuose labai 

dažnas tik žodis vanduõ (vándenį), o kiti (uodegà 

(úodegą), obuolỹs (óbuolį), traukinỹs (tráukinį), 

marškinia (márškinius), dovanà (dóvaną)) jau gerokai 

retesni. 

Didelių dažnių zonoje rasti tik keli 3 kirčiuotės 

daiktavardžiai, tam tikrose formose kirčiuojami ketvirtame 

skiemenyje nuo galo: moksliniuose tekstuose 

– įrenginỹs (į̇́renginį) (3 4a ), uždavinỹs (ùždavinį) 

(3 4b ), padalinỹs (pãdalinį) (3 4b ), paplūdimỹs 

(pãplūdimį) (3 4b ), dalykiniuose – įrenginỹs (į̇́renginį) 

(3 4a ), publicistikoje – padarinỹs (pãdarinį) (3 4b ), 

įrenginỹs (į̇́renginį) (3 4a ) ir beletristikoj – pavakar 

ISSN 1392-8600 

117

118 


dažnumas 



(pãvakarę) (34b ). Taigi net trijų stilių tekstuose tarp 

dažniausių daiktavardžių rastas įrenginỹs (34a Visų keturių stilių dažninių žodynų vidutinių dažnių 

). zonose buvo tirtos daiktavardžių kirčiuotės iš kas antro 

Lyginamų stilių tekstuose 4 kirčiuotės daikta- žodžių šimto. Iš viso šioje dažnių zonoje rasta ir išnavardžių 

vartojama tik kiek daugiau nei 3 kirčiuotės, 

išskyrus beletristiką, kur 4 kirčiuotės daiktavardžių 

grinėta 8683 mokslinio stiliaus, 5468 dalykinio stiliaus, 

15 

7319 publicistikos ir 5715 beletristikos daiktavardžių 

yra beveik trečdalis (žr. 1 lentelę). Dažniausi 4 kir- pavartojimų. Daiktavardžių kirčiuočių santykis skirčiuotės 

daiktavardžiai: moksliniuose tekstuose (iš tingų stilių dažninių žodynų vidutinių dažnių zonoje 

12959 scenãrijus, daiktavardžių sèktorius, pavartojimų) tãbelis, – žmogùs, užtkrinimas; dals, 2 pateiktas kiriuots 5 lentelėje – paklausmas, ir 2 paveiksle. Ir patarmas, iš lentelės, ir iš 

lakas, kalbà, veiklà, ryšỹs, srits, tkslas, dalyki- paveikslo matyti, kad visuose stiliuose tarp vidutinių 

niuose reklamà, tekstuose skelbmas, (iš 13109 tarà, daiktavardžių trupùtis; 3pavartoji dažnių daiktavardžių aiškiai vyrauja šakninio kirčiavimų) 

– kalbà, dals, tesmas, bylà, tvarkà, narỹs, -ė, mo žodžiai. Iš jų akivaizdi 1 kirčiuotės daiktavardžių 

šals, veiklà, publicistikoje (iš 11154 daiktavardžių persvara dalykiniuose tekstuose, o 2 kirčiuotės daik- 

pavartojimų) – šals, dienà, lakas, vakas, dals, tavardžių daugiau yra beletristikoje. Vidutinių dažnių 

kalbà, valdžià, beletristikoje (iš 14527 daiktavardžių daiktavardžių kirčiuočių duomenis palyginus su didelių 

pavartojimų) – aks, žmogùs, dienà, lakas, nãmas, dažnių tais pačiais duomenimis (plg. 1 ir 5 lenteles, 1 

vakas, draũgas, nakts, basas, mints. 

ir 2 paveikslus), matyti, kad vidutinių dažnių zonoje 

šakninio kirčiavimo daiktavardžių yra dar daugiau. 

5 lentelė. Daiktavardžių kirčiuočių dažnis procentais atitinkamo dažninio žodyno vidutinių dažnių zonoje 


Mokslinis 43,81 42,23 7,08 6,88 

Dalykinis 51,35 35,59 6,77 6,29 

Publicistika 41,75 42,42 6,93 8,90 

Beletristika 31,86 44,24 11,13 12,77 

b kiriuots –vãkaras, rinkins (riñkin); 3 a – dmuõ 

(dmen), omens (ómen); 3 4b – pavaldins, - (pãvaldin, -); 4 kiriuots – tiñklas, 

aks, jasmas, svarbà, veikà, publicistikos: 1 kiriuots – tãlentas, tautýb, aviãcija, 

investtorius, -, šraiška, núopelnas, preteñzija, 2 kiriuots – spaudmas, tòmas, trùp, 

vilnitis, -, blòkas, elemeñtas, kanãlas, 3 ir 3 a kiriuots – arkls (árkl), žvrs (žvr), 

spaudinys (spáudin), 4 kiriuots – skasmas, ugns, kilm, migas, beletristikos: 1 

kiriuots – ármija, blakstena, gltas, klitis, láiptin; 2 kiriuots – balkònas, 

barãkas, dirbtùv, draugst, keliùkas; 3 b ir 3 a 15 

scenãrijus, sèktorius, tãbelis, užtkrinimas; 2 kiriuots – paklausmas, patarmas, 

reklamà, skelbmas, tarà, trupùtis; 3 

kiriuots – išeits (šeit), pavyzds 

(pãvyzd), pãmatas, aukštumà (áukštum), liemuõ (lemen); 4 kiriuots – bandà, kalt, 

parà, pat, pusns. 

b kiriuots –vãkaras, rinkins (riñkin); 3 a – dmuõ 

(dmen), omens (ómen); 3 4b – pavaldins, - (pãvaldin, -); 4 kiriuots – tiñklas, 

aks, jasmas, svarbà, veikà, publicistikos: 1 kiriuots – tãlentas, tautýb, aviãcija, 

investtorius, -, šraiška, núopelnas, preteñzija, 2 kiriuots – spaudmas, tòmas, trùp, 

vilnitis, -, blòkas, elemeñtas, kanãlas, 3 ir 3 a kiriuots – arkls (árkl), žvrs (žvr), 

spaudinys (spáudin), 4 kiriuots – skasmas, ugns, kilm, migas, beletristikos: 1 

kiriuots – ármija, blakstena, gltas, klitis, láiptin; 2 kiriuots – balkònas, 

barãkas, dirbtùv, draugst, keliùkas; 3 b ir 3 a kiriuots – išeits (šeit), pavyzds 

(pãvyzd), pãmatas, aukštumà (áukštum), liemuõ (lemen); 4 kiriuots – bandà, kalt, 

parà, pat, pusns. 

Santykinis dažnis, dažnis, % % 


60 

60 

50 

50 

40 

40 

30 

30 

20 

20 

10 

10 

0 

0 

60 

60 

50 

50 

40 

40 

30 

30 

20 

20 

10 

10 

0 

0 

1 2 3 4 

Mokslinio stiliaus kiriuots 

1 2 3 4 




10 

0 

1 2 3 4 

Publicistikos stiliaus kiriuots 

1 2 3 4 

0 

1 2 3 4 

Beletristikos 1 2 stiliaus 3 kiriuots 4 

Publicistikos 2 paveikslas. stiliaus kiriuots Vidutinių dažnių daiktavardžių kirčiuočių Beletristikos santykisstiliaus 

kiriuots 

2 paveikslas. Vidutini dažni daiktavardži kiriuoi santykis 

60 

50 

50 

40 

40 

30 

30 

20 

20 

10 

10 

0 

0 

60 

50 

50 

40 

40 

30 

30 

20 

20 

10 

1 2 3 4 

Dalykinio stiliaus kiriuots 

1 2 3 4 


2 Lyginam paveikslas. Vidutini stili dažnini dažni daiktavardži žodyn maž kiriuoi dažni santykis zonose buvo tirtos daiktavardži 

kiriuots Lyginam iš kas stili treio dažnini – ketvirto žodyn žodži maž šimto. dažni Iš viso zonose šioje zonoje buvo tirtos rasta daiktavardži 

ir išnagrinta 

kiriuots iš kas treio – ketvirto žodži šimto. Iš viso šioje zonoje rasta ir išnagrinta 

60 

60 

Vida ŽILINKSKIENĖ


Dažnesni mokslinio stiliaus vidutinių dažnių zonos 

daiktavardžiai: 1 kirčiuotės – nèrvas, premaiša, 

profèsija, sándauga, žãdinimas, žemlapis; 2 kirčiuotės 

– pištas, savarankiškùmas, sleñkstis, tepas, 

vasius, valià; 3 ir 3 b kirčiuotės – lángas, ruduõ 

(rùdenį), paauglỹs, -ė (pãauglį, -ę), židinỹs (ždinį), 

darinỹs (dãrinį); 4 kirčiuotės – žiemà, jaũsmas, 

sėkm, sūnùs, dalykinio stiliaus: 1 kirčiuotės – 

prelaida, savkaina, scenãrijus, sèktorius, tãbelis, 

užtkrinimas; 2 kirčiuotės – paklausmas, patarmas, 

reklamà, skelbmas, tarà, trupùtis; 3 b kirčiuotės – 

vãkaras, rinkinỹs (riñkinį); 3 a – dėmuõ (dmenį), 

omens (ómenį); 3 4b – pavaldinỹs, -ė (pãvaldinį, -ę); 4 

kirčiuotės – tiñklas, aks, jaũsmas, svarbà, veikà, publicistikos: 

1 kirčiuotės – tãlentas, tautýbė, aviãcija, 

investtorius, -ė, šraiška, núopelnas, preteñzija, 2 

kirčiuotės – spaudmas, tòmas, trùpė, vilniẽtis, -ė, 

akcentologija 

blòkas, elemeñtas, kanãlas, 3 ir 3 a kirčiuotės – arklỹs 

(árklį), žvėrs (žvrį), spaudinys (spáudinį), 4 kirčiuotės 

– skaũsmas, ugns, kilm, miẽgas, beletristikos: 

1 kirčiuotės – ármija, blakstena, gùltas, klitis, 

láiptinė; 2 kirčiuotės – balkònas, barãkas, dirbtùvė, 

draugỹstė, keliùkas; 3 b ir 3 a kirčiuotės – išeits (šeitį), 

pavyzdỹs (pãvyzdį), pãmatas, aukštumà (áukštumą), 

liemuõ (lemenį); 4 kirčiuotės – bandà, kalt, parà, 

pat, pusns. 

Lyginamų stilių dažninių žodynų mažų dažnių 

zonose buvo tirtos daiktavardžių kirčiuotės iš kas trečio 

– ketvirto žodžių šimto. Iš viso šioje zonoje rasta 

ir išnagrinėta 2255 mokslinio stiliaus, 696 – dalykinio 

stiliaus, 2114 – publicistikos ir 1913 – beletristikos 

daiktavardžių pavartojimų. Daiktavardžių kirčiuočių 

santykis skirtingų stilių dažninių žodynų mažų dažnių 

zonoje parodytas 6 lentelėje ir 3 paveiksle. 

6 lentelė. Daiktavardžių kirčiuočių dažnis procentais atitinkamo dažninio žodyno mažų dažnių zonoje 


Mokslinis 45,32 44,04 5,41 5,23 

Dalykinis 52,58 36,21 4,60 6,61 

Publicistika 46,97 39,45 7,05 6,53 

Beletristika 35,28 48,20 10,72 5,80 



60 

50 

40 

30 

20 

10 

60 

50 

40 

30 

20 

10 

0 

0 

1 2 3 4 


1 2 3 4 

Publicistikos stiliaus kiriuots 



3 paveikslas. Mažų dažnių daiktavardžių kirčiuočių santykis 

60 

50 

40 

30 

20 

10 

0 

60 

50 

40 

30 

20 

10 

0 

1 2 3 4 


1 2 3 4 

Beletristikos stiliaus kiriuots 

ISSN 1392-8600 

119

120 


dažnumas 

Iš 6 lentelės aiškiai matyti, kad tarp mažų dažnių 

daiktavardžių šakninio kirčiavimo žodžiai sudaro 

per 80 % visų daiktavardžių, o tarp jų akivaizdi 

1 kirčiuotės daiktavardžių persvara dalykiniuose 

tekstuose ir 2 kirčiuotės daiktavardžių daugiau yra 

beletristikoje (panašus 1 ir 2 kirčiuočių santykis 

buvo ir vidutinių dažnių zonoje). Mažų dažnių 

daiktavardžių kirčiuočių duomenis palyginus su 

didelių ir vidutinių dažnių tais pačiais duomenimis 

(plg 6 lentelę su 1 ir 5 lentele, 3 paveikslą su 1 ir 2 

paveikslu), aišku, kad mažų dažnių zonoje šakninio 

kirčiavimo daiktavardžių yra daugiau nei vidutinių 

ir dar daugiau nei didelių dažnių zonose. Mažų 

dažnių zonose rasti visai įprasti daiktavardžiai, 

net keista, kad taip retai vartojami. Pavyzdžiui, 

moksliniame stiliuje: 1 kirčiuotės – aprobãcija, 

archeològija, defincija, čiùrna, demokratizãvimas, 

kòpija; 2 kirčiuotės – atskleidmas, bãtas, beždžiõnė, 

dekadà, dirbtùvė, kvartãlas; 3 a – lygumà (lýgumą); 

3 b – ãšmenys, ãtlasas, atšakà (ãtšaką); 4 kirčiuotės 

– aukà, dažas, ląstà; dalykiniame stiliuje – 1 kirčiuotės 

– kompensãvimas, propagánda, sstingis, rūpýba; 

2 kirčiuotės – klùbas, kolegialùmas, progrèsas, 

senãtas, skyrẽlis; 3 b – apskrits (ãpskritį), atkarpà 

(ãtkarpą), išeits (šeitį); 4 kirčiuotės – kratà, samdà, 

skyl; publicistikoje – 1 kirčiuotės – akmirksnis, 

indùstrija, nusãvinimas, pagúoda, pãjininkas, -ė; 2 

kirčiuotės – audtas, gruñtas, keblùmas, pacieñtas, 

-ė, paragrãfas; 3 b kirčiuotės – atspindỹs (ãtspindį), 

kãtilas, nutarts (nùtartį), darinỹs (dãrinį); 4 kirčiuotės 

– aušrà, traukà, veiksnỹs, dorà; beletristikoje – 1 

kirčiuotės – anýta, jaunuolýnas, káltas, kslas; 2 

kirčiuotės – akvarèlė, beržẽlis, piemenlis, suolẽlis; 

3 ir 3 b – dáigas, ãpdaras, krebždesỹs (krẽbždesį), 

šnaresỹs (šnãresį); 4 kirčiuotės – ašs, krãnas, šlas, 

tėkm. 

Išvados 

1. Skirtingų lietuvių kalbos stilių tekstuose tarp 

dažnai vartojamų daiktavardžių aiškiai vyrauja šakninio 

kirčiavimo žodžiai, išskyrus beletristiką, kur 

šakninio kirčiavimo daiktavardžiai tik kiek persveria 

galūninio kirčiavimo daiktavardžius. 

2. Aptariamų stilių tekstuose labai skiriasi rastų 1 

kirčiuotės daiktavardžių pavartojimų skaičius – dalykiniame 

stiliuje šių daiktavardžių net keturis kartus 

daugiau nei beletristikoje, tačiau visų stilių tekstuose, 

daugiausia rasta 1 kirčiuotės žodžių, turinčių 

kirčiuotą priešpaskutinį skiemenį (beletristikoje jų 

net daugiau nei pusė), o mažiausia – kirčiuotų tolimesniame 

trumpame skiemenyje. 



3. Skirtingų stilių tekstuose 2 kirčiuotės daiktavardžių 

pavartojimų skaičius irgi labai skiriasi – beletristikoje 

2 kirčiuotės daiktavardžių yra du kartus 

mažiau nei moksliniuose ar dalykiniuose tekstuose. 

Šios kirčiuotės daiktavardžių priešpaskutinis skiemuo 

dažniau kirčiuojamas tvirtagališkai: beletristikoje 

tvirtagališkai kirčiuotų 2 kirčiuotės daiktavardžių 

yra daug daugiau nei trumpą kirčiuotą skiemenį 

turinčių daiktavardžių, tvirtagalio skiemens persvara 

aiški publicistikoje, o moksliniuose tekstuose 

persvara nedidelė. 

4. Mokslinio, dalykinio stiliaus ir publicistikos 

tekstuose 1 ir 2 kirčiuotės daiktavardžių didelį dažnumą 

lėmė tam tikrų priesagų vedinių vartojimas. 

5. Visų stilių tekstuose rečiausiai vartojami 3 kirčiuotės 

daiktavardžiai, tik dalykiniame stiliuje 3 ir 

4 kirčiuotės daiktavardžių vartojimas mažai skiriasi. 

Didžiausias dažnumas būdingas dalykinio stiliaus 

3 b kirčiuotės daiktavardžiams. Moksliniuose ir publicistikos 

tekstuose pagal 3 b tipą kirčiuojama pusė 

visų šios kirčiuotės daiktavardžių. Tik beletristikoje 

daugiau nei pusė daiktavardžių kirčiuojami pagal 3 

kirčiuotę (atitinkamose formose kirtį turi priešpaskutiniame 

skiemenyje). 

6. Tarp vidutinio ir mažo dažnio daiktavardžių 

visų stilių tekstuose dar aiškiau vyrauja šakninio 

kirčiavimo žodžiai. 

7. Pagal daiktavardžių kirčiuočių dažnumą skirtinguose 

stiliuose labiausiai skiriasi beletristika. 

Literatūra 

Atgalinis, 1995 – Atgalinis dabartinės lietuvių kalbos žodynas. 

Sudarė V. Žilinskienė. Vilnius: Matematikos 

ir informatikos institutas. 

DLKŽ, 1993 – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. III 

pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Mokslo 

ir enciklopedijų leidykla. 

Jakubaite T. un ct. , 1969, Jakubaite T., Guļevska D., 

Ozola V., Prūse R., Rubīna A., Sika N. Latviešu valodas 

biežuma vārdnīca. II sej. Laikrasti un žurnāli. 

Rīgā: Zinātne. 

Girdenis A., 1983, Lietuvių bendrinės kalbos prozodinių 

skiemens tipų santykiniai dažnumai. – kalbotyra 

34 (1), 117–118. 

Grumadienė L., Žilinskienė V., 1996, Dažninis lietuvių 

beletristikos žodynas (kompiuterinis variantas). 

Grumadienė L., Žilinskienė V., 1996, Dažninis lietuvių dalykinio 

stiliaus žodynas (kompiuterinis variantas). 


mokslinio stiliaus žodynas (kompiuterinis variantas). 

Vida ŽILINKSKIENĖ



publicistikos žodynas (kompiuterinis variantas). 

Kazlauskienė A., 2000, Daiktavardžių kirčiuočių dažnumas. 

– Darbai ir dienos 24, 83–88. 

Kavaliauskas V., 2004, Krepšinio laidų kirčiavimo ypatumai. 


Stundžia B., 1984, Lietuvių kalbos dviskiemenių daiktavardžių 

kirčiavimo variantai. – kalbotyra 35 (1), 

86–92. 

Žilinskienė V., 1985, Lietuvių publicistikos daiktavardžių 

ir būdvardžių kirčiavimas. – kalbotyra 36 (1), 

83–90. 

akcentologija 

Žilinskienė V., 2003, Publicistikos tekstų daiktavardžių 

ir būdvardžių kirčiuočių dažnumas. – Žmogus ir 

žodis 5(1), 49–56. 

Žilinskienė V., 2004, Mokslinių tekstų daiktavardžių ir 

būdvardžių kirčiuočių dažnumas. – Žmogus ir žodis 

(6)1, 48–53. 

Žilinskienė V., 2006, Beletristikos tekstų daiktavardžių ir 


(8)1, 56–64. 

Žilinskienė V., 2008, Dalykinių tekstų daiktavardžių ir 


(10)1, 118–126. 

ISSN 1392-8600 

121

122 

Kalbotyros mokslo tekstų sintaksinės ypatybės 

Kalbotyros mokslo tekstų 

sintaksinės ypatybės 

Audronė BITINIENĖ 




audronebitiniene@gmail.com 

Straipsnyje pateikiami mokslinio stiliaus teorinio 

postilio tekstų sintaksinės raiškos priemonių tyrimo 

rezultatai, gauti išanalizavus daugiau kaip du tūkstančius 

sakinių iš dviejų kalbotyros žanrų tekstų. 

Taikomi kiekybinės ir kokybinės analizės metodai. 

Straipsnio tikslas – kompleksiškai ištirti sintaksinių 

struktūrų realizaciją kalbotyros mokslo tekstuose ir 

nustatyti jų funkcionavimo skirtybes monografijų 

ir straipsnių žanruose. Sakinių tipų, jų struktūros ir 

sakinio ilgio parametrų duomenys gretinami su bendraisiais 

mokslinio stiliaus ir latvių kalbos straipsnių 

duomenimis. Nustatyta, kad kalbotyros tekstuose 

vartojamų vientisinių sakinių dažnis skiriasi nuo 

bendrųjų mokslinio stiliaus duomenų, realizuoti 

The article presents the results of the research 

of syntactic means of expression of scientific style 

theoretical postyle texts. The results were obtained 

by having analyzed more than two thousand sentences 

taken from two texts of linguistic genres. 

Quantitative and qualitative methods of analysis 

were used. The aim of the article was to analyze the 

realization of syntactic structures in linguistic texts 

and to determine their functioning differences in the 

genres of monographs and articles. The parameter 

data of the types of sentences, their structures and 

sentence length are compared with the common data 

of scientific style and Lettish articles. It is defined, 

that frequency of simple sentences used in linguistic 

texts differs from scientific style data. All types of 

complex sentences are realized, especially frequent 

Santrauka 

Summary 

The syntactic peculiarities of linguistic texts 

The syntactic peculiarities of 

linguistic texts 

visi sudėtinių sakinių tipai, ypač dažni bejungtukiai 

sakiniai. Sakinio struktūros parametrai, ypač dažniausiai 

vartojami 9–17 žodžių sakiniai, atskleidžia 

kalbotyros tekstų raiškos savitumą, priklausantį nuo 

episteminės situacijos komponentų. Sudėtingesnę 

straipsnių ir paprastesnę monografijų sakinių struktūrą 

galima būtų aiškinti ne tik atskirų mokslo darbų 

objekto ar metodologijos skirtybėmis, bet ir autorių 

siekiu atsižvelgti į adresatą kaip svarbų mokslinės 

komunikacijos faktorių. 

Esminiai žodžiai: funkcinis stilius, mokslinis stilius, 

žanras, straipsnis, monografija, tekstas, sakinio 

struktūra, sakinio ilgis, sakinių ilgio grupė. 

sentences without conjunctions. The parameters of 

sentence structure, especially most frequently used 

9-17 word sentences, reveal expression originality 

of linguistic texts. It depends on the components of 

epistemic situations. It would be possible to explain 

more complicated structure of sentences in articles 

and simplier in monographs by the differences between 

separate objects of scientific works or methodology 

as well as the aim of the authors to take into 

consideration the addressee as an important factor of 

scientific communication. 

Key words: functional style, scientific style, genre, 

article, monograph, text, the structure of sentence, 

the length of sentence, a group of sentence length. 

Audronė BITINIENĖ


1.1. Mokslinis stilius gali būti apibūdinamas kaip 

visuma postilių ir tokių atmainų, kurios susijusios su 

atskirų mokslų ar jų grupių pasaulėvaizdžio savitumu 

ir apibrėžiamos kaip kalbos elementų atranka ir jų 

santykiai tos pat tematikos tekstuose (Хоффманн, 

1986, 58). Ši diferenciacija ne visada traktuojama 

kaip stilistinė, nes ignoruojamas nekalbinių veiksnių 

kompleksas, kuriuo remiantis dažniausiai skiriami 

funkciniai stiliai ir jų postiliai (Кожина и др., 2008, 

125). Vis dėlto ir šios krypties mokslinio stiliaus 

tyrimai padeda atskleisti nekalbinių veiksnių įtaką 

kalbinės raiškos priemonių funkcionavimui. Visų 

pirma pabrėžiamas humanitarinių mokslų kitoks 

moksliškumo pobūdis, priklausantis nuo savito 

objekto ir pažinimo būdo (Daujotytė, 2001, 70; 

Сенкевич, 1984, 42; Galperin, 1977, 310). 

Šiuo metu skelbiamuose darbuose, ypač plėtojančiuose 

M. Bachtino idėjas, globalinės socialinės 

veiklos sferos, kurių pagrindu skiriami funkciniai 

stiliai, skaidomos į segmentus ir jų pagrindu skiriamos 

vienos tematikos tekstų grupės, kurias vienija 

identiška autoriaus intencija. Jų visuma traktuojama 

kaip tam tikros socialinės kultūrinės praktikos dalis 

(kalbotyros diskursas, biologijos diskursas). Tokie 

komunikacijos fragmentai (jiems būdingas kalbos 

vienetų sistemiškumas, vartojimo tikslingumas ir 

organizacija) nagrinėjami kaip euristiniai elementai. 

Kitaip tariant, tokių tyrimų pamatas – empiriniai 

duomenys (einama kita kryptimi negu funkcinės 

stilistikos darbuose), kuriuos tyrėjas remdamasis 

savo išskirtais segmentais apibendrina (plg. Titsher 

ir kt., 2000, 20–30). 

1.2. Kalbotyros mokslo šakos tekstų pasirinkimą 

lėmė tai, kad ankstesniuose šios autorės tyrimuose 

jau buvo nustatyta, kad sintaksinių struktūrų realizacija 

gali priklausyti ir nuo mokslo krypties, bet 

nebuvo tyrinėti vienos mokslo šakos tekstai. Šiuo 

metu mokslinį tekstą siejant su epistemine situacija 

ir pabrėžiant jo komunikacinį aspektą, atrodo, svarbu 

aptarti apibrėžtos mokslinės bendruomenės kalbinės 

raiškos savitumą. 

Mokslinio tyrimo rezultatai gali būti pateikiami 

įvairiomis formomis ir žanrais. Šiam tyrimui pasirinkti 

du teorinio postilio žanrai – monografija 

ir straipsnis. Monografija yra mokslinis veikalas, 

kuriame įvairiais aspektais nagrinėjama ir sprendžiama 

nauja aktuali problema. Jai būdingas sudėtingas 

turinys ir jo plėtrą atitinkanti kompozicija. Pagal 

turinį kalbotyros monografijos skiriamos į dvi grupes. 

Visų pirma išskirtos teorinės monografijos, kuriose 

tam tikras lingvistikos objektas analizuojamas kaip 

sistema, ir monografijos, kuriose tiriamasis objektas 

aptariamas istoriniu atžvilgiu. Nuo monografijos tipo 

gali priklausyti autoriaus individualybės pasireiškimo 

formos, ypač sąveika su ankstesniu kontekstu 

ir adresatu. Moksliniuose straipsniuose pateikiama 

ribotos apimties faktinė ir teorinė informacija, ji 

įprasminama ir interpretuojama. Atsižvelgiant į 

autoriaus intenciją gali būti skiriami teoriniai ir taikomojo 

pobūdžio straipsniai. Jų adresatas – aukštos 

kvalifikacijos ir dažniausiai apibrėžtos mokslo srities 

specialistas. 

1.3. Šio straipsnio tikslas – kompleksiškai aprašyti 

sintaksinių struktūrų realizaciją kalbotyros tekstuose 

ir nustatyti jų funkcionavimo skirtybes. Nauja yra tai, 

kad neapsiribojama vienos mokslo krypties tekstais, 

o siekiama atskleisti ir įvertinti vienos mokslo šakos 

teorinio (akademinio) postilio dviejų žanrų – straipsnių 

ir monografijų – sintaksinės raiškos priemonių 

funkcionavimo savitumą. Tokios krypties tyrimo 

rezultatai gali būti svarbūs ne tik gretinamajai stilistikai, 

bet ir visiems kalbotyros mokslo darbus 

rašantiems autoriams. Kitaip tariant, atsižvelgiama 

į bendravimo poreikį apibrėžtoje profesinės veiklos 

sferoje. Tolesnė šio tyrimo perspektyva – atskleisti 

kalbinės raiškos skirtybes, priklausančias nuo mokslinio 

teksto episteminės situacijos komponentų. 

1.4. Šiam tyrimui iš kalbotyros straipsnių ir monografijų 

buvo sudaryta 29 287 skaičiavimo vienetų 

imtis, iš viso sudaranti 2 034 sakinius. „Skibio“ (Bitinas, 

2008) programa apdoroti duomenys gretinami su 

bendraisiais mokslinio stiliaus duomenimis ir atskirą 

sakinių imtį (1 200 sakinių) sudarančiais tos pat 

mokslo šakos latvių kalbos tekstais. Gautų duomenų 

skirtumo patikimumas vertintas chi kvadrato ir Stjūdento 

kriterijais. Tad svarbiausias šio tyrimo metodas 

yra kiekybinės ir kokybinės analizės vienovė. 

2.1. Kalbotyros tekstuose didesnę dalį (55,8 proc.) 

sudaro vientisiniai sakiniai. Šie duomenys skiriasi 

nuo humanitarinių mokslų tekstų vientisinių sakinių 

dažnio (43,0 proc.) ir nuo bendrųjų mokslinio stiliaus 

duomenų (44,1 proc.), bet beveik nesiskiria nuo 

meninio stiliaus tekstų autorinės kalbos. Šis dažnių 

gretinimas be sakinio struktūros rodiklių ir kokybinės 

jų analizės būtų ne visai tikslus, nes meninio stiliaus 

ekspresyvumas suponuoja paprastos struktūros sakinių 

persvarą: meninio stiliaus tekstuose 1–2 žodžių 

sakinių yra net 5,3 proc., mokslinio – tik 0,03 proc. 

Pvz.: Pasirinktas dvitaškis. Ar gerai taip. Pasvarstykime. 

Dvitaškis, matyt, yra geriausiai tenkinęs 

autorės ir redaktorės pragmatines ir skyrybines 

intencijas. Prasmė perteikta kaip reikiant. Glaustai. 

Kompaktiškai. AbarSS 31. Kaip matyti, aktualizuota 

proza (kiekvienas teiginys – atskiras sakinys), orientuota 

į sąveiką su adresatu, būdinga ne tik meniniam 

ar publicistiniam stiliui, ji gali būti vartojama ir 

stilistika 

ISSN 1392-8600 

123

124 


interpretuojant meninį tekstą moksliniame stiliuje. 

Suprantama, tokie aktualizuotos (ar hierarchinės) 

prozos fragmentai – svarbus autoriaus individualiojo 

stiliaus požymis. 

2.2. Bene svarbiausia kalbotyros tekstų vientisinių 

sakinių ypatybė yra palyginti sudėtinga jų struktūra. 

Tai patvirtina vientisinių sakinių ilgio grupių paradigma. 

Tik nedidelė vientisinių sakinių dalis gali 

būti priskirta labai trumpų 1–7 žodžių sakinių ilgio 

grupei (12,8 proc.), šio ilgio sakinių gerokai mažiau 

negu rodo bendrieji mokslinio stiliaus duomenys 

(20,4 proc.). 

Vientisinių sakinių ilgio paradigmos dažnio 

centrą sudaro trumpi sakiniai (56,2 proc.), jų dažnis 

skiriasi nuo bendrųjų mokslinio stiliaus duomenų 

(46,9 proc.), nes mažiau vartojama labai trumpų ir 

vidutinio ilgio (26,5 proc.) sakinių. Mokslinio stiliaus 

ir kalbotyros tekstų duomenų sąlyčio ruožas yra ilgi 

sakiniai (dažnis sutampa – 3,6 proc.). Skiriamoji 

ypatybė yra labai ilgi sakiniai. Vientisinių sakinių 

plėtros kryptį atskleidžiantis pats bendriausias sakinio 

struktūros parametras – vidutinis ilgis palyginti su 

kitais funkciniais stiliais gana didelis – 15,0 žodžių, 

standartinis nuokrypis – 7,3 žodžių (plg. mokslinio 

stiliaus – 14,5 žodžių, standartinis nuokrypis – 7,6 

žodžių). Jis beveik nesiskiria nuo bendrųjų mokslinio 

stiliaus duomenų (skirtumas statistiškai nėra reikšmingas, 

nes t =1,7, p > 0,05). 

2.3. Vientisinių sakinių dažnis ir struktūra priklauso 

nuo žanro: straipsniuose vartojamų sakinių 

struktūra sudėtingesnė (vidutinis ilgis 16,5 žodžių, 

standartinis nuokrypis – 7,9 žodžių) negu monografijose 

(vidutinis ilgis 13,3 žodžių, standartinis 

nuokrypis – 5,6 žodžių). Šias skirtybes bent iš dalies 

galėjo lemti skirtingi žanrų reikalavimai, keliami 

mokslinės informacijos pateikimo būdams. Kaip 

žinome, mokslinėje komunikacijoje pastebimos dvi 

tendencijos – informacijos perteklius (žinių plėtotė), 

ypač svarbus orientuojantis į adresatą, ir informacijos 

kondensacija (glaudinimas). Jų koreliacijos siekiama 

ne tik leksinėmis, bet ir tikslingai atrinktomis sintaksinėmis 

raiškos priemonėmis. 

Straipsniuose vientisinių sakinių dažnio centrą 

sudaro vidutinio ilgio sakiniai (jų net 41,3 proc.), 

kiek mažiau vartojama labai trumpų sakinių (39,0 

proc.), o monografijų autoriai yra linkę vartoti kelis 

kartus daugiau labai trumpų sakinių (individualiuose 

tekstuose jų gali būti iki 16,0 proc.). Galima manyti, 

kad monografijose daugiau negu pusę imties sudarantys 

trumpi vientisiniai sakiniai rodo ir autorių 

siekį atsižvelgti į adresatą. Šios eksplicitinės sąveikos 

su adresatu mažiau straipsniuose, kurių apimtis 

yra ribota ir intencija gana apibrėžta. Pažymėtina 

The syntactic peculiarities of linguistic texts 

dar viena svarbi vientisinių sakinių funkcionavimo 

ypatybė: tirtose monografijose mažiau vartojama 

sudėtingos struktūros labai ilgų sakinių (jų – tik 0,3 

proc., straipsniuose – 2,6 proc.) ir ilgų sakinių, kurie 

straipsniuose sudaro net 11,1 proc. Iš šių vientisinių 

sakinių ilgio paradigmų galima daryti išvadą, kad 

monografijų autoriai yra linkę atsisakyti sudėtingos 

struktūros vientisinių sakinių, kurie daugeliu atvejų 

yra sudėtinių sakinių konkurentai. Abiejų žanrų 

tekstų grupių vientisinių sakinių ilgio paradigmų 

skirtybės yra netgi didesnės (p


proc.) skiria abiejų grupių kalbotyros tekstus (plg. 

11,6 ir 16,3 proc.). Daugiau kaip pusę šių sakinių 

galima priskirti vidutinio ilgio grupei, nemažai yra 

ir ilgų 31–46 žodžių sakinių (35,6 proc.). Kaip matyti, 

sudėtinių sakinių dažnis tik nežymiai skiriasi 

nuo bendrųjų mokslinio stiliaus duomenų, mažai 

priklauso nuo žanrų. 

Svarbu pabrėžti tai, kad individualiuose kalbotyros 

tekstuose, kaip ir moksliniame stiliuje, kalbinės 

raiškos savitumą dažniausiai rodo dviejų tipų sakinių 

– vientisinių ir prijungiamųjų dažnio santykis. 

Vis dėlto aiškiai matyti, kad prijungiamųjų sakinių 

dažnis yra integracinis kalbotyros tekstų požymis, 

anksčiau minėtas dviejų kalbotyros žanrų tekstų 

grupes skiriantis labai nežymiai. Tokį pat pastovumą 

rodo ir kitų sudėtinių sakinių funkcionavimas. 

3.2 Sudėtinių sakinių plėtros kryptį padeda 

atskleisti dėmenų skaičius. Kalbotyros tekstuose 

dažniausi dviejų dėmenų sakiniai (73,0 proc.). 

Moksliniame stiliuje jų dažnis yra kiek mažesnis 

(66,0 proc.), nes atskiruose tekstuose vartojama 

daugiau sudėtingos struktūros sakinių. Kalbotyros 

tekstuose labai maža sakinių, kurie turėtų daugiau 

kaip septynis dėmenis, nes dažnio lūžis yra jau keturių 

dėmenų sakiniai. Tą pačią tendenciją rodo ir 

bendrieji mokslinio stiliaus duomenys, tik skiriasi 

daugiadėmenių sakinių dažnis (skirtumas statistiškai 

reikšmingas p0,5). Šie ir 

kiti duomenys lyg ir patvirtina funkcinės stilistikos 

tyrėjų nuostatą apie vienos krypties mokslinio stiliaus 

diferenciaciją, nes tiriamieji kalbotyros tekstai 

priklauso vienam teoriniam (akademiniam) postiliui, 

stilistika 

ISSN 1392-8600 

125

126 


tik skirtingiems žanrams. Galima manyti, kad žanro 

kaip nekalbinio veiksnio poveikis sakinių struktūrai 

nėra stilistiškai informatyvus. 

3.6. Jau pateiktus sakinių ilgio paradigmų duomenis 

galima būtų sugretinti su latvių kalbos analogiškais 

duomenimis (tyrinėti moksliniai straipsniai). 

Esminis šios paradigmos skirtumas yra kiek rečiau 

vartojami labai trumpi sakiniai (37,5 proc.). Dėl to 

latvių kalbos sakinių ilgio paradigmos dažnio centrą 

sudaro dvi sakinių ilgio grupės, kurias atitinka dviejų 

modų skirstinys. Šį lietuvių ir latvių kalbų nedidelį 

dažnių skirtumą kompensuoja ilgų sakinių grupė 

(12,0 proc.). Įvertinę lietuvių ir latvių kalbų sakinių 

paradigmas gauname statistiškai reikšmingą skirtumą 

(p


ma beveik nesiskiria nuo bendrųjų mokslinio stiliaus 

duomenų, bet diferencijuoja atskirus žanrus. 

3. Kalbotyros tekstų sakinių ilgio grupių paradigma 

kaip svarbus sakinių struktūros rodiklis rodo, 

kad kalbotyros tekstuose dažniausiai vartojami optimalaus 

ilgio (9–17 žodžių) sakiniai sudaro daugiau 

kaip pusę visų sakinių. Monografijose pastebima 

tendencija vartoti paprastesnės struktūros sakinius 

(straipsnių vidutinis sakinio ilgis 20,5 žodžių, monografijų 

– 16,6 žodžių). 

Sutrumpinimai 

AbarSS – Abaravičius J., 2002, Skyrybos stilistika. Vilnius: 

Mokslo ir enciklopedijų leidykla. 

KačGirdRAŠŽP – Kačiuškienė G., Girdenis A., 1997, Rytų 

aukštaičių ir šiaurės žemaičių priegaidės. – kalbotyra 

46 (1), 31–36. 


Bitinas B., Mušinskas D., 2008, Edukologinių duomenų 

statistinės analizės programa „Skibis“. Vilnius: 

Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla. 

Čepaitienė G., 2007, Lietuvių kalbos etiketas: semantika ir 

pragmatika. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla. 

Daujotytė V., 2001, Literatūros filosofija. Vilnius: Vilniaus 

dailės akademijos leidykla. 

Eco U., 1977, Come si fa una tesi di laurea: Le materie 

umanistishe. Milano: Bompiani. 

Galperin I. R., 1977, Stylistics. Moscow: Higher School. 

Gopnik M., 1972, Linguistic Structures in Scientific Texts. 

The Hague: Mouton. 

Karosienė V., 2004, Bendrinės kalbos vardažodžių šaknies 

struktūra. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. 

Kaukienė A., 2006, Sangrąžinių veiksmažodžių istorija. 

Klaipėda: Druka. 

Mikulėnienė D., 2005, Cirkumfleksinė metatonija lietuvių 

kalbos vardažodiniuose daiktavardžiuose ir jos kilmė. 


Pikčilingis J., 1971, Lietuvių kalbos stilistika 1. Vilnius: 

Mokslas. 

Rosinas A., 1996, Lietuvių bendrinės kalbos įvardžiai: 

Funkcijos ir semantika. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų 

leidykla. 

Savory T. H., 1963, The Language of Science. London: 

Andre Deutch. 

Titscher S., Meyer M., Wodak R., Vetter E., 2000, Methods 

of Text and Discourse Analysis. London: SAGE. 

Кожина М. Н., Дускаева Л. Р., Салимовский В. А., 2008, 

Стилистика русского языка. Москва: Наука. 

Сенкевич М. П., 1984, Стилистика научной речи 

и литературное редактирование научных 

произведений. Москва: Высшая школа. 

Хоффман Л., 1986, Научный стиль и подъязыки науки 

и техники. – Функциональная стилистика: 

теория стилей и их языковая реализация. Пермь, 

58–62. 

stilistika 

ISSN 1392-8600 

127

128 

Metaforų vartojimas mokslo populiarinamuosiuose 

tekstuose 

Metaforų vartojimas mokslo 

populiarinamuosiuose tekstuose 

Ona PETRĖNIENĖ 




o_petreniene@yahoo.com 

Mokslo populiarinamuosiuose tekstuose galima 

įžvelgti tam tikrus metaforų modelius, atskleidžiančius 

bendrą populiarinamųjų žinių konceptualizacijos 

ir verbalizacijos tendenciją. Galima kalbėti apie tam 

tikrus universalius metaforinio perkėlimo būdus, 

svarbius įvardijant daiktus, požymius, veiksmus, 

būsenas ar kt. (siekiama adekvataus pateikiamų žinių 

suvokimo). Išanalizuoti iki šiol išsamiai netyrinėtas 

mokslo populiarinamuosiuose tekstuose vartojamas 

metaforas ir išskirti galimus jų modelius yra šio 

straipsnio tikslas. Tyrimo medžiaga rinkta iš lietuvių 

autorių mokslo populiarinamųjų straipsnių ir knygų, 

skirtų plačiajai visuomenei. 

Produktyvi mokslo populiarinamųjų tekstų metaforinio 

įprasminimo sritis yra ŽMOGUS. Galimi 

The existence of particular metaphor models may 

be found in the popular scientific texts that disclose 

a general trend of conceptualization and verbalization 

of the knowledge being popularized. Thus, it is 

possible to speak about universal metaphorization 

strategies characteristic of popular scientific texts, 

i.e. specific universal metaphoric transfer ways 

which are important for naming things, attributes, 

actions, states, etc. (an attempt is made to ensure 

an adequate perception of the news conveyed). 

The goal of this article is to analyze metaphors 

used in popular scientific texts that have not been 

thoroughly analyzed until the present time, as well 

as to identify their possible models. The research 

material was collected from popular scientific articles 

and books of Lithuanian authors intended for 

the public at large. 

Santrauka 

Summary 

The Use of Metaphors in Popular Science Texts 

The Use of Metaphors in Popular 

Science Texts 

metaforų modeliai yra ŽMOGUS – BŪTYBĖ 

(metaforinė nominacija vyksta pagal žmogaus 

kūno dalių, išvaizdos, charakterio bruožų ir emocinių 

savybių, jausmų pavadinimus), ŽMOGUS 

– SOCIALINIS SUBJEKTAS (reprezentatyvus 

metaforos modelis yra ŽMOGAUS VEIKLA ir 

jos komponentai). Tiriamuosiuose tekstuose taip 

pat galima išskirti ir GAMTOS metaforos modelį. 

Šį modelį reprezentuoja zoologinė, biologinė ir 

kraštovaizdžio metaforos. Daroma išvada, kad 

mokslo populiarinamuosiuose tekstuose dominuoja 

antropomorfizmas, o GAMTOS metaforos modelis 

užima periferinę poziciją. 

Esminiai žodžiai: metafora, metaforų modeliai, 

mokslo populiarinamasis tekstas. 

A productive field of metaphorical giving meaning 

to popular scientific texts is MAN. Possible 

metaphor models is MAN – A BEING (metaphoric 

nomination takes place according to the names 

of man’s body parts, appearance, character traits, 

emotional qualities, feelings), MAN – A SOCIAL 

SUBJECT (a representative model of metaphors in 

MAN’S ACTIVITIES and components thereof; the 

results of activities cover domestic life, everyday and 

vocational activities, culture, social ties). A model of 

NATURE metaphor may be distinguished in popular 

science texts. This model is represented by zoological, 

biological and landscape metaphors. 

It was established that anthropomorphism dominates 

in popular science texts whereas the model of 

NATURE metaphor occupies a peripheral place. 

Key words: metaphor, metaphor models, popular 

science text. 

Ona PETRĖNIENĖ


Mokslo populiarinamųjų (MP) tekstų paskirtis 

plačiąją visuomenę supažindinti su tam tikros srities 

žiniomis ir formuoti pirminį pažintinį domėjimąsi 

šios srities reiškiniais verčia modifikuoti mokslinę 

kalbą 1 . Siekiama pateikti pasaulietinę, nespecialistams 

skirtą mokslo žinių versiją, papildytą mokslininko 

ideologija ir nuomone (Calsamiglia, van Dijk, 

2004, 371). Atskleidžiant esminius tiriamo objekto 

požymius, tikslinamos ir gilinamos žinios, kurios yra 

aiškinimo pagrindas. Tačiau dažnai tai, kas žinoma 

visiems, yra grindžiama tik nuomonėmis ar tikėjimu, 

o loginis racionalumas yra eliminuojamas. Todėl 

mokslui, orientuotam į plačiąją visuomenę, reikia 

įveikti abiejų tipų žinių skirtį, šias žinias sujungti. 

Kyla klausimas, kokia yra MP tekstų specifika: 

ar juose pateikiamos tik supaprastintos mokslinės 

žinios, ar, priešingai, šie tekstai yra atskira kalbos 

atmaina, turinti savų kalbos ypatybių 2 (žr. León, 

1998). Linkstama laikytis nuomonės, kad MP tekstas 

yra ne paprastesnis mokslinio teksto variantas, o 

mokslo žinių diskursyvi rekonstrukcija neakademinei 

bendruomenei (Oliveira, Pagano, 2006, 628). MP 

tekstų autoriai objektyvų turinį plačiajai visuomenei 

pateikia savitomis kalbos raiškos priemonėmis, kuria 

savitą dėstymo būdą, nutoldami nuo pakankamai 

griežtų mokslinės minties raiškos kanonų, tačiau 

laikydamiesi moksliškumo principo. Maksimaliai 

prieinamai 3 apžvelgti mokslo problemas ir kartu 

patraukti skaitytojo dėmesį padeda stilistinės kalbos 

priemonės, visų pirma metaforos. 

MP tekstuose, skirtuose plačiajai visuomenei, 

metafora funkcionuoja nevienodai. Vaizdinga metafora 

pirmiausia, kaip įprasta, yra meninės raiškos 

priemonė, paveikus tropas, skatinantis vaizduotę (žr. 

Pikčilingis, 1975, 275–282, Koženiauskienė, 1999, 

208–209, Župerka, 2001, 60–62). Tačiau metafora 

„yra ne tik minties ar teksto puošmena, ji sietina su 

žmogaus protine veikla: padeda pažinti, struktūruoti, 

vertinti ir aiškinti pasaulio reiškinius“ (Bitinienė, 

2007, 36). Ši ypatybė itin ryški tiriamuosiuose 

tekstuose, nes metafora čia dažnai vartojama kaip 

vienas iš pažinimo būdų, kuriuo atskleidžiama aiškinamo 

dalyko esmė. Tokią vartoseną lemia metaforos 

specifika: remiantis panašumu, per žinomą reikšmę 

1 Vyrauja nuomonė, kad pirmiausia mokslininkai pateikia tikras 

mokslo žinias, o vėliau populiarintojai skleidžia supaprastintą 

mokslinę informaciją visuomenei (Hilgartner, 1990, 519). 

2 Dėl šios priežasties mokslo populiarinimas vienų tyrėjų gali būti 

tiriamas kaip „vertimo“ forma (discourse-traduction), kitų – kaip 

„deformavimo“ (discourse-trahison) forma (Cheveigné, 1997, 

15–21, cit. pagal Moirand, 2003, 175). 

3 Prieinamumas – tai kriterijus, rodantis, koks turi būti turinys ir 

mokslinės medžiagos interpretacijos pobūdis, kad tam tikromis 

pastangomis skaitytojas galėtų ją įvaldyti (žr. León, 1998). 

glaustai ir konkrečiai išreikšti tai, kas nežinoma 4 . MP 

tekstuose metaforomis dažniausiai aiškinama nauja 

informacija, tačiau kartu metafora leidžia visiškai 

naujai suvokti tyrimo objektą, naujai pažvelgti į tai, 

kas gerai žinoma. Taigi metafora kuriamas ryškus, 

vaizdingas pasakojimas, kuriuo atkreipiamas dėmesys 

į aprašomus reiškinius ir faktus. Šiuos reiškinius 

ir faktus metaforiškai gretinant su visiems gerai žinomais 

dalykais atskleidžiamas sudėtingų mokslinių 

abstrakcijų turinys. 

Analizuojant MP tekstus, pastebėta, kad metaforų 

vartojimą šiuose tekstuose lemia ne tik subjektyvūs 

veiksniai (pvz., individualus autoriaus stilius) – skirtingų 

mokslo šakų tekstuose galima įžvelgti egzistuojant 

tam tikrus metaforų modelius 5 , atskleidžiančius 

bendrą populiarinamųjų žinių konceptualizacijos 

ir verbalizacijos tendenciją. Galima kalbėti apie 

MP tekstams būdingas universalias metaforizacijos 

strategijas, t. y. tam tikrus universalius metaforinio 

perkėlimo būdus, svarbius įvardijant daiktus, požymius, 

veiksmus, būsenas ar kt. Siekiant ištirti, kaip 

MP tekstų autorius turi perteikti plačiajai visuomenei 

žinias, kad jos būtų suvoktos adekvačiai, pravartu 

panagrinėti metaforų sudarymo modelius (metaforų 

ištakas) įvairių mokslo šakų populiarinamuosiuose 

tekstuose. Taigi šio straipsnio tikslas – išanalizuoti 

iki šiol išsamiai netyrinėtas MP tekstuose vartojamas 

metaforas ir išskirti galimus jų modelius. Tyrimo 

medžiaga atsitiktinės atrankos būdu rinkta iš lietuvių 

autorių populiarinamųjų straipsnių ir knygų, skirtų 

plačiajai visuomenei. 

Produktyvi MP tekstų metaforinio įprasminimo 

sritis yra ŽMOGUS. Galimi metaforų modeliai yra 

ŽMOGUS – BŪTYBĖ, ŽMOGUS – SOCIALINIS 

SUBJEKTAS. 

Antropomorfinis modelis ŽMOGUS – GYVA 

BŪTYBĖ reprezentuoja vieną iš seniausių metaforizacijos 

strategijų – personifikaciją, kurioje glūdi 

žmogaus ir tikrovės sutapatinimas. Taip realizuojama 

4 Metaforą geriausiu būdu aprėpti tai, kas nauja, nežinoma, 

vadino dar Aristotelis. Ilgą laiką metafora buvo tyrinėjama kaip 

kalbos reiškinys, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais, susiformavus 

kognityvinei lingvistikai, metaforos tyrimai įgavo naują aspektą. 

Kognityvinės lingvistikos kryptis tiria metaforą kaip „kalbos, 

mąstymo, kultūros faktą, atsiradimą“ (Papaurėlytė-Klovienė, 

2007, 55). Kognityvistai „pabrėžia konvencionalų metaforos 

pobūdį, žiūri į ją kaip į pasaulio konceptualizacijos pagrindą, į 

pasaulio pažinimo būdą“ (Gudavičius, 2001, 17–18). Remiantis 

kognityvine lingvistika, kasdieniame gyvenime vartojamų „sąvokų 

sistema, kuria remdamiesi mes mąstome ir veikiame, iš esmės yra 

metaforiška“ (Лакофф, Джонсон, 1990, 387). 

5 Metaforos modeliui būdinga sąvokų sritis (šaltinis), kurios 

elementai susiję įvairiais semantiniais ryšiais. Metaforos modelis 

įvardijamas giminine sąvoka, sujungiančia jos taksonų elementus 

(Баранов, Караулов, 1994). 

stilistika 

ISSN 1392-8600 

129

130 


tekstuose 

organinė metafora, gerai žinoma plačiajai visuomenei 

iš fizinės patirties. Metaforinė nominacija MP 

tekstuose vyksta pagal ž m o g a u s k ū n o d a l i ų , 

išvaizdos, charakterio bruožų ir emocinių 

savybių, jausmų pavadinimus. 

Atskleidžiant aprašomo objekto esmę galima 

analogija su žmogaus k ū n o d a l i m i s . Bendroji 

sąvoka kūnas vartojama, kai norima aptarti objekto 

ar reiškinio dalių visumą. Pvz.: Neurono „ k ū n a s “ 

yra „centrinė“ neurono dalis, nuo kurios atsišakoja 

dendritai ir aksonas. BurJanSSVS 28. Siekiant 

akcentuoti, apibūdinti svarbiausią sudedamąją dalį, 

atraminę ašį, vartojama stuburo sąvoka, reiškianti 

pagrindinę žmogaus (ir kitų stuburinių gyvūnų) kūno 

atramą. Pvz.: Raudonųjų koralų klintinis „ s t u b u - 

r a s “ tai 85 proc. kalcio karbonato, šiek tiek magnio 

karbonato, kartais dar geležies arba mangano ir kitų 

cheminių elementų oksidų ir 1–3 proc. organinės 

medžiagos. KuodytKPR 19. MP tekstų autoriai metaforine 

reikšme vartoja ir sąvokas, reiškiančias jutimų 

organus, t. y. organizmo dalis, per kurias suvokiami 

išoriniai pasaulio signalai. Tai akys, ausys, nosis, 

oda. Metaforinio perkėlimo motyvacija gali 

būti ne tik gebėjimas funkcionuoti (pvz., „klausančiojo“ 

neurono „ a u s y s “ yra specialios baltymų 

molekulės, vadinamos receptoriais. JanušonNP 27), 

bet ir formos, pavidalo panašumo įžvalga (pvz., Vanduo 

ir k l a m p y n i ų a k y s . SprainKGR 4. Ne kartą 

teko rasti pušynuose šernų išknistų pušinių sfinksų lėliukių 

– jos turi nedidukę „ n o s e l ę “ . ŠablevS 19). 

Įdomu tai, kad fizinė patirtis odą leidžia traktuoti 

ne kaip jutimo, o kaip kūną dengiantį organą (odą 

suprantame kaip viršutinį kūno sluoksnį). Ši samprata 

atsispindi ir populiarinamajame tekste – korozijos 

plėvelė saugo nuo išorinio poveikio metalą panašiai 

kaip gyvus organizmus saugo oda. Pvz.: Šioje kolonos 

dalyje korozijos produktų sudarytoji „ o d a “ 

labai plona (apie 0,05 mm), tanki, juosvai melsvai 

ruda. JanulMM 18. Metaforiškai gali būti vartojamos 

ir kitas kūno dalis reiškiančios sąvokos, pavyzdžiui, 

delnai, kulnai, pirštai, pečiai ir kt. 

Tai, ką matome, lengvai galime suvokti ir pasąmonėje 

įžvelgti panašumų su kitais objektais, perkelti 

vieno objekto ypatybę kitam. Šis gebėjimas lemia 

vartojimą sąvokų, įeinančių į išvaizdos sampratą. 

I š v a i z d a gali būti realizuojama sąvokomis š u - 

kuosena, ūsai, barzda, t. y. pasitelkiamos ypatybės, 

kurios adekvačiai perteikia aprašomo objekto 

išoriškai matomą vaizdą. Tekstas vaizdingas, tačiau 

jis nepraranda dalykinio tikslumo, jį lengva suvokti. 

Pvz.: Kūno viršus – prieškrūtinėlė, pilvelis – apžėlęs 

tankių plaukų kailiu, net matyti jo „ š u k u o s e n a “ . 

ŠablevS 46. Vardą jie (ūsuočiai – O. P.) gavo nuo ilgų 


„ ū s ų “ – antenų, kuriomis orientuojasi aplinkoje. 

ŠablevV 34. Puošnumo ir paslaptingumo seniems ir 

storiems medžių kamienams teikia stambūs (iki 30 

cm skersmens) rusvi grublėti šių kerpių gniužulai, 

paprastai augantys drauge su vešliomis, „ b a r z - 

d o t o m i s “ samanomis. MotiejūnK 12. 

Realizuojant charakterio bruožų, emocinių 

savybių, jausmų metaforas svarbu ne 

objekto išraiškos ypatybės, o subjektyvi MP teksto 

autoriaus santykio motyvacija objekto atžvilgiu. 

Charakterio bruožais ir emocinėmis savybėmis gali 

būti apibūdinamas aprašomo objekto santykis su 

kitais objektais (p i k t a s , t a i k u s ) ar nusakomas 

paties aprašomo objekto savitumas (turi silpnybių). 

Pvz.: Ne visų bakterijų kapsulė vienodo dydžio: 

„ p i k t e s n i ų “ , t. y. virulentiškų, ji būna platesnė 

ir siekia 20–40 nm, o „ t a i k e s n i ų “ – siauresnė 

(apie 10 nm). RimkūnSBP 12. kai kurie augalai 

pasinaudoja kitomis vabzdžių „ s i l p n y b ė m i s “ . 

PlepAJAS 19. Jausmai tiriamuosiuose tekstuose gali 

būti realizuojami tokiomis sąvokomis kaip meilė, 

džiaugsmas ar kt. Pvz.: Fizikai Lietuvoje kol kas 

vis dar labiau „ m y l i “ kietas, neorganines medžiagas. 

GulbinLP 10. 

ŽMOGAUS kaip SOCIALINIO SUBJEKTO 

reprezentatyvus metaforos modelis yra ŽMOGAUS 

VEIKLA ir jos komponentai. Veiklos rezultatai 

apima buitį, kasdienę ir profesinę veiklą, 

kultūrą, socialinius ryšius. 

Buities sferą sudaro įprastinės kasdienio gyvenimo 

sąlygos. Tai maistas, drabužiai, įvairūs buities 

objektai, patalpos ir interjeras ir kt. Tirtuose tekstuose 

produktyvūs b u i t i e s metaforinio įprasminimo 

komponentai yra drabužiai, maistas, buities 

objektai, daiktai, patalpos. 

D r a b u ž i a i metaforine reikšme atskleidžia 

aprašomo objekto formą, išvaizdą, kuri panašumu 

prilygsta žmogaus apdarui. Pvz.: Jų (jūrinių šarkų – 

O. P.) „drabužyje“ vyrauja juoda ir balta spalvos, o 

akys, kojos ir snapas raudoni. JusVP 30. Vartojamos 

vizualiai išreikštos aprangos detalės – k e p u r ė , 

k e l n ė s . Pvz.: Visos žiovenės turi tamsesnę ar 

šviesesnę rudą „ k e p u r ė l ę “ , tačiau kai kurių, 

pavyzdžiui, šakotosios (C. brachypoda) ar sėleninės 

(C. furfuracea), beveik visą vaisiakūnį dengia 

ryškiai geltonų dulkelių sluoksnis. MotiejūnK 46. 

Jį (sketsakalį – O. P.) lengva pažinti iš ryškiai rudų 

„ k e l n a i č i ų “ . ŠablevMP 11. 

Metaforine reikšme vartojamos ir iš fizinės patirties 

gerai žinomos į maisto sampratą įeinančios 

sąvokos. Remiamasi išvaizdos, sandaros panašumu. 

Pavyzdžiui, baltos karpažolės sultys primena pieną, 

išaugusios lervos savo išvaizda panašios į dešreles, 

Ona PETRĖNIENĖ


s u m u š t i n i s , sudėtas ar suvožtas iš kelių dalių, 

tiriamuosiuose tekstuose metaforiškai gali atskleisti, 

paaiškinti membranos sandarą, s u l t i n y s – pirmykštę 

Žemės sudėtį. Pvz.: Karpažolę nuskynus, 

pasirodo „ p i e n o “ lašas. ŠablevS 37. Lervutės 

auga vandenyje, o vasaros pabaigoje, išaugusios 

į storas, riebias juodas „ d e š r e l e s “ , plaukia 

į krantą. ŠablevV 11. Kas gi sudaro šį apie 8 nm 

storio „ s u m u š t i n į “ ? Norint nustatyti cheminę 

membranų sandarą, reikia jas gauti grynas, t. y. 

taip išpreparuoti ląstelę, kad į membranų frakciją 

nepatektų jokių kitų ląstelės dalių. RimkūnSBP 18. 

Kaip matyti, susidarius Žemėje pirmykščiam „ s u l - 

t i n i u i “ iš mažųjų ir makromolekulių, gyvybė 

neliko tokiu ištisiniu pasauliniu „ s u l t i n i u “ , o 

pradėjo formuotis makromolekulių kooperaciniai 

dariniai – proląstelės. KonstantKLM 31. 

Kasdienėje aplinkoje įprasti yra buities objekt 

a i . Tai būtini materialaus pasaulio dalykai, su 

kuriais individas susiduria buitinėje veikloje, pavyzdžiui, 

augindamas vaikus (lopšelis), eidamas 

miegoti (patalai) ir pan. Pvz.: Po sena eglių žieve 

randame apvalias kameras su balta lėliuke ar margu 

vabalu. Tai DYGIOJO RAGIJAUS (Rhagium 

mordax) „ l o p š e l i s “ . ŠablevV 35. Vakaruose, 

storame Žemės atmosferos p a t a l e , nugrimzdusios 

trys šviesios žvaigždės: Tauro žvaigždyno šviesiausia 

žvaigždė Aldebaranas ir Oriono žvaigždyno Betelgeizė 

ir Belatriksė. SviderskŽ 22. 

Pasisavinti iš gamtos arba pagaminti daiktai yra 

viena iš įprastinių kasdienio gyvenimo aplinkybių. 

Nereikalingais daiktais – šiukšlėmis – gali būti 

įvardyti iš pirmo žvilgsnio nepriimtini, atmestini dalykai. 

Pvz.: Per šį laiką įvyksta dar vienas nuostabus 

dalykas: tos prilipusios suglamžytos „ š i u k š l ė s “ 

virsta nuostabiais sparnais. ŠablevS 16. 

Pagal analogiją į gamtos sferą metaforiškai gali 

būti perkeliamos žmogaus gyvenamosios ar ūkinės 

paskirties patalpos. Pavyzdžiui, koridorius – 

siaura patalpa, jungianti atskiras buto, pastato ar 

kito statinio dalis – gali būti metaforiškai perkeltas 

po žieve kinivarpų išgraužtoms kiaurymėms pavadinti, 

sandėlis – patalpa kam sudėti, laikyti, gali 

būti vartojama perkeltine reikšme įvardyti duomenų 

bazei. Pvz.: Galima tik spėti, kokios dramatiškos 

kovos ir kinivarpų žudynės vyksta p o ž i e v i n i u o - 

s e „ k o r i d o r i u o s e “ ... ŠablevV 27. Paprastai 

norint ištirti geną arba organizmo savybės ryšį su 

kokia nors seka, iš s e k ų s a n d ė l i o (Tarptautinės 

duomenų bazės) buvo paimama genomo sekos 

atkarpa ir tiriama kaip atskiras klonuotas genas. 

RubikNMLB 4. 

Veiklos sričiai priklauso metaforos, sietinos su 

k a s d i e n e ir p r o f e s i n e v e i k l a . Kai kurias iš 

šių metaforų galima traktuoti kaip kalbos būtinybę 6 . 

Taigi metaforos MP tekstuose gali priklausyti ne tik 

nuo natūralios kalbos (žodžių), bet ir nuo mąstymo 

ir veiksmų 7 , kartu jos perteikia kognityvinę informaciją. 

Kasdienė veikla suprantama kaip gyvenimiška 

veikla, susijusi su natūraliais, būtinais, įprastais 

asmens atliekamais veiksmais. Pavyzdžiui, metaforine 

reikšme vartojami veiksmai, kuriais realizuojama 

pažintinė funkcija: kalbėti, jausti (plg. mąst 

y t i , ž i n o t i , s u p r a s t i ir kt.). Pvz.: Daugelis 

neuronų niekad netyli ir nuolat kažką „ š n e k a “ . 

JanušonNP 4. Tam tikrais išoriniais receptoriais 

augalo ląstelė „ p a j u n t a “ užpuoliko patogeno 

išskiriamas medžiagas ir reaguoja į šį signalą aktyvuodama 

savižudišką programą arba grandinę reakcijų, 

vedančių į ląstelės susinaikinimą. PanavPALŽ 

12. Kai neuronas p r a b y l a į kitą neuroną, jis savo 

„ m i n t į “ užkoduoja tam tikru elektrinių impulsų 

dažniu. JanušonNP 4. 

Tiriamuosiuose tekstuose metaforine reikšme 

gali būti vartojama ir su praktiniu patyrimu susijusi 

veikla. Tai tikslinga individo veikla, reikalaujanti 

protinių ir fizinių jėgų įtempimo (klijuoti, rėžti, 

trinti, filtruoti, nusirengti ir kt.). Pvz.: Šiltomis 

naktimis patelės apskrenda mitybinius medžius 

ir nenutūpdamos „ k l i j u o j a “ pavienius žalius 

kiaušinukus apatinėje lapų pusėje. ŠablevS 20. 

Kadangi hipokampas išsivysto vėliau nei migdolinis 

kūnas, manoma, kad daugelis ankstyvosios vaikystės 

įspūdžių lieka „ į r ė ž t i “ pasąmoninėje emocinėje 

atmintyje, kuri mums niekad nebus sąmoningai prieinama. 

BurJanSSVS 30. Kai kurie žmonės pirmiausia 

suvokia (įsisąmonina) vaizdus. Kitus srautelius jie 

tiesiog ignoruoja („ i š t r i n a “ ). LapinNP 7. 

MP tekstuose metaforiškai gali būti perkeliami 

veiksmų pavadinimai, susiję su socialine veikla ir 

6 Kalbos būtinybe (o ne puošmena) yra traktuojama kognityvinė 

metafora. Kaip teigia R. Marcinkevičienė, „metafora laikoma 

kognityvine, nes ji yra būtina abstraktams pažinti ir konceptualizuoti“. 

Tyrėja nurodo, kad pažintinę metaforų galią lemia neįsisąmonintas 

metaforiškumas, nes „paprastai abstraktūs, juslėmis 

neapčiuopiami dalykai yra suvokiami remiantis konkrečiųjų 

dalykų patirtimi ir yra įvardijami vartojant tuos pačius konkretiesiems 

dalykams skirtus predikatinius žodžius“ (Marcinkevičienė, 

1999, 109). 

7 Vyrauja nuomonė, kad „žmogaus kalbinė ir mąstymo veikla pagrįsta 

pasaulio kalbiniu modeliu ir vartoja pasąmonėje glūdinčius 

konceptus“ (Манерко, 2002, 47). Kognityviniai modeliai yra kiekvieno 

asmens pažintinė patirtis. Šių modelių aprašai grindžiami 

prielaida, kad daugelio žmonių tam tikros srities žinios yra daugmaž 

vienodos. Tačiau kognityviniai modeliai nėra universalūs, 

jie priklauso nuo individo aplinkos (Mikulskas, 2004). 

stilistika 

ISSN 1392-8600 

131

132 


tekstuose 

moralės normomis. Pavyzdžiui, veiksmai, reiškiantys 

santykius: d r a u g a u t i , g r a s i n t i ir kt. Pvz.: 

Paprastai platužės d r a u g a u j a ne tik su vešliomis 

samanomis, bet ir su kitomis stambiomis ir išvaizdžiomis 

sengirių kerpėmis – gleivyčiais (Leptogium), 

nefromomis (Nephroma) ir kitų rūšių platužėmis. 

MotiejūnK 12. Informacijos technologijos g r a s i n a 

knygoms. GrigIG 16. 

Į profesinės veiklos sampratą įeina MP tekstams 

būdingos karo, statybų, teismo metaforos. 

Tai veiklos sritys, kurioms reikia specialaus individo 

pasirengimo. Reprezentatyvus MP tekstuose vartojamas 

metaforų modelis yra karas. Karo komponentai 

vartojami opoziciją sudarančių objektų santykiams 

atskleisti. Esama tekstų, kuriuose k a r o metafora 

plėtojama per visą veikalą, ja paremtas dėstymas 

(pavyzdžiui, V. Tamošiūno knygoje „Leukozės ir 

virusai“). Šios metaforos komponentai yra įsiverž - 

ti, išdavikas, kautis, kovos laukas, kovoti, 

minuoti, okupacija, pasieniečiai, priešas, 

s a u g o t i , u ž k a r d a , v a d u o t i , ž v a l g a s ir kt. 

Pvz.: Labai įtikėtina ir virusinė-genetinė leukozių 

teorija, pagal kurią virusas, patekęs į organizmą, 

„ s u s i k a u n a “ su paveldėjimo savybes s a u - 

g a n č i o m i s medžiagomis – nukleino rūgštimis 

ir pakeičia jų genetines savybes. TamošiūnLV 11. 

Patekę į organizmą tokie antikūnai yra jau ne tik 

ž v a l g a i . Jie padeda „ v a d u o t i “ organizmą iš 

ląstelių i š d a v i k i ų „ o k u p a c i j o s “ . TamošiūnLV 

16. Gana įprastas MP tekstuose karo metaforos 

komponentas yra š a u d y t i . Pvz.: Flirtuojant 

akys kukliai nuleidžiamos, vis „ a p s i š a u d o m a “ 

žvilgsniais . ChomenMFK 23. 

MP tekste, aprašant kiaušinio lukšto sandarą, 

vartojami šie s t a t y b ų metaforiniai vaizdiniai: 

kiaušinio lukštas – „ i n ž i n e r i n ė “ p e r d a n g a , 

organinių medžiagų skaidulų jungtys – k a r k a - 

sas arba armatūra, mineralinių druskų kristalai 

– stulpeliais sukrautos p l y t o s . Pvz.: Lukštas yra 

sudėtinga „ i n ž i n e r i n ė “ p e rd a n g a , sudaryta 

iš susiraizgiusių organinės medžiagos skaidulų karkaso 

(a r m a t ū r o s ) ir s t u l p e l i a i s s u k r a u t ų 

p l y t ų – kalcio karbonato, kalcio sulfato ir kitų 

mineralinių druskų kristalų. TrainKGS 9. 

Teismo metafora gali būti realizuojama sąvokomis 

byla, išteisinti, kaltinamasis aktas. 

Pvz.: Yra žinoma, jog žmogui kenkia cheminės 

medžiagos, jonizuojanti radiacija, bet šiandien dar 

negalima „ i š t e i s i n t i “ ir virusų. Tiksliau tariant, 

medžiaga renkama, jų „ b y l a “ kaskart vis „storėja“ 

ir greičiausiai tyrimai baigsis k a l t i n a m u o j u 

a k t u virusui. TamošiūnLV 39. 


Produktyvus kultūros metaforinio įprasminimo 

komponentas MP tekstuose yra menas – kūrybinis 

tikrovės perteikimas vaizdais. Tiriamuosiuose 

tekstuose metaforinę reikšmę įgyja muzika, teatras. 

Muzikos metaforos komponentai yra groti, 

koncertas, solistas ir kt. Pvz.: Daug skraido, ir 

tuomet girdimas melodingas sparnų švilpesys. Kitos 

antys taip „ g r o t i “ nemoka. ŠablevMP 4. O Lietuvoje 

pavasarį beveik visi miškai aidi nuo g e r v i ų 

k o n c e r t ų ! ŠablevMP 14. Pati gražiausia mūsų rupūžėlė 

– žalmargė su raudonais dėmių pakraščiukais! 

Ir geriausia s o l i s t ė . ŠablevVR 23. Galimi teatro 

metaforos komponentai – scenarijus, vaidinti. 

Pvz.: S p r o g i m o s c e n a r i j u s paprastas: dėl 

dinaminių procesų Žemės gelmėse šyla jūros dugnas, 

hidratai praranda stabilumą ir, pasiekę kritinį tašką, 

sprogsta tarsi vulkanas. GrigDLAK 21. Drugys 

„ v a i d i n a “ visiems gerai pažįstamą gauruotą 

kamanę. ŠablevS 27. 

Socialinius ryšius tiriamuosiuose tekstuose reprezentuoja 

g i m i n y s t ė s metaforos. Giminystė 

reiškia santykius tarp žmonių, susietų šeimos, santuokos, 

bendros kilmės ryšiais. Šie santykiai pagal 

panašumą gali būti perkeliami ir į gamtos sferą (pabrėžiamas 

aprašomų dalykų artimumas). Pvz.: Jeigu 

dar prisiminsime jų (virusų – O. P.) „piktadarybes“ 

gyvūnijai, augalijai, taip pat jų a r t i m i a u s i e m s 

g i m i n a i č i a m s – m i k r o b a m s , tai visiškai bus 

aišku, kad virusų pažinimas ir kova su jais – viena 

iš svarbiausių šiuolaikinės biologijos problemų. 

TamošiūnLV 19. Dažniausiai vartojamos genetinę 

giminystę reiškiančios sąvokos: m o t i n a , t ė v a s , 

sesuo, brolis, senelis, pusbrolis. Pvz.: 

lazeriai yra maži, eikvoja nedaug energijos ir yra 

keliomis eilėmis pigesni už savo stambiuosius b r o - 

l i u s ir s e s e r i s . TamulJELP 9. s e n e l i s 

t e r m i n a s atomas ir toliau sėkmingai tarnauja 

mokslui. KeinTA 33–34. Juodojo peslio „ p u s b r o - 

l i s “ rudasis peslys Lietuvoje rastas perintis tik kelis 

sykius. JusVP 21. Tačiau tekstuose esama ir sąvokų, 

reiškiančių giminystę per socialinį įsipareigojimą 

(įbrolis, žmona). Pvz.: Gegužiukas, vos išsiritęs, 

išmėto iš lizdelio kiaušinėlius ar kitus „ į b r o l i u s “ 

ir lieka vienas. ŠablevMP 19. Patinėlis pradeda 

sukti lizdą vienas ir jei per kurį laiką neatsiranda 

„ ž m o n a “ , skrenda į kitą vietą ir „stato“ naują 

būstą. JusVP 47. 

MP tekstuose galima išskirti ir GAMTOS metaforos 

modelį. Šį modelį reprezentuoja zoologinė, 

biologinė ir kraštovaizdžio metaforos. 

Z o o l o g i n ė m e t a f o r a sietina su g y v ū n o 

samprata. Tiriamiesiems tekstams nebūdingi zoomorfizmai 

– „žmogaus, jo savybių ir veiklos pavadinimas 

Ona PETRĖNIENĖ


žodžiais iš gyvūnijos sferos“ (Gudavičius, 2009, 

117). Kaip teigia A. Gudavičius, „lietuvių kalboje 

zoomorfizmai dažniausiai turi neigiamą vertinimą“ 

(Gudavičius, 2009, 118). Vyraujantis neigiamas požiūris 

į gyvūnijos pasaulį, galima manyti, nuvertina 

žmogaus poziciją (plg.: Paauglio „ g a n y m a s “, 

tiesioginiai nurodymai nereikalingi, tačiau ryšys 

su tėvais praturtina paauglius ir intelektualiai, ir 

emociškai. PakalkAP 39), todėl zoologinė metafora 

MP tekstuose dažniau realizuojama vienų gyvūnų 

ypatybes ar veiksmus perkeliant kitų gyvūnų ypatybėms 

ar veiksmams įvardyti. Taip atskleidžiamos 

gyvūnijos sferos sąsajos. Šios metaforos komponentai 

yra ganytis, kniaukti, nasrai ir kt. Pvz.: 

Angliavandeniai, baltymai ir riebalai, susintetinti 

dumblių, perduodami juose „ b e s i g a n a n č i a m “ 

zooplanktonui, šį savo ruožtu suėda planktonėdės 

žuvys. StepanMK 16. Kai slėgis krenta, volungė 

šaižiai „ k n i a u k i a “ . ŠablevMP 46. 

Biologinė metafora apima augalo sąvoką 

ir komponentus: a u g t i , d y g t i , l a u k a s , l e i s t i 

šaknis, įsišaknyti, sėklos, skiepyti, žydėti 

ir kt. Pvz.: Jis visą laiką stengėsi padėti žmonėms 

a u g t i , atsiskleisti jų talentams ir sugebėjimams. 

RudokM 16. Šiuos ryšius sukuria nervinių ląstelių 

dendritai – ataugos, kurios „ i š d y g s t a “ per 

dvejus vaiko gyvenimo metus (2 pav.). KorostRukšėnVSRP 

8. Ir visuomenės, ir atskiro žmogaus 

gyvenime vis giliau š a k n i s s u l e i d ž i a (o gal tik 

atsinaujindamas, keisdamas savo spalvas) dorovinis 

reliatyvizmas .. GrigDKS 36. Kaip matyti iš 

pateiktų pavyzdžių, MP tekstuose gali būti vartojami 

dendromorfizmai, kai žodžiais iš augalijos sferos 

pavadinamas žmogus, jo savybės ir veikla. 

Kraštovaizdžio metafora apima Žemės paviršiaus 

aplinkos vaizdą. MP tekstuose vartojami šios 

metaforos komponentai yra miškas, u p ė, jūra, 

vandenynas ir kt., t. y. vaizdai, gerai žinomi iš 

fizinio patyrimo ar esantys individo gyvenamojoje 

aplinkoje. Pvz.: Pasiklydus miške, nė į galvą neateina 

ieškoti kito miško. Svarbu iš jo ištrūkti. Tuo tarpu 

astronomai, ieškodami savo ž v a i g ž d ž i ų m i š k o 

ribų, priversti įdėmiai dairytis ir į kitas žvaigždžių 

sistemas. SviderskŽ 30. „Internetui“ prieinama 

viskas, ko žmogui reikia, nes gyvename i n f o r m a - 

c i j o s u p ė j e . GrigIG 17. Neverta paleisti vaiko 

akimirksniu, vos tik jis kyšteli pirštą išbandydamas 

didžiulę a u t o n o m i j o s i r s a v a r a n k i š k u m o 

j ū r ą . PakalkAP 39. Nekalbinėmis priemonėmis 

perteikiamos žinios tėra lašelis š i u o l a i k i n ė s 

i n f o r m a c i j o s v a n d e n y n e . KeinTA 6. 

Apibendrinant galima daryti išvadą, kad MP 

tekstuose dominuoja antropomorfizmas, o GAMTOS 

metaforos modelis užima periferinę poziciją. ŽMO- 

GUS, jo buitis plačiajai visuomenei geriau žinomi 

iš natūralios, būtinos, įprastos kasdienio gyvenimo 

veiklos, iš buitinio pažinimo. GAMTA pati neretai 

yra MP tekstų objektas. Metaforiškai linkstama 

vartoti tik tuos GAMTOS metaforos komponentus, 

kurie akivaizdūs, gerai žinomi, kurių vaizdinys automatiškai 

atkuriamas žmogaus sąmonėje. 

Galima manyti, kad MP tekstuose vartojami metaforų 

sudarymo modeliai atskleidžia tikrovės reiškinio 

sampratą, egzistavusią visuomenėje dar iki išsamių 

mokslinių tyrimų, t. y. metafora atskleidžiamas 

pirmapradis tikrovės reiškinių aiškinimo būdas. Istoriškai 

daugelį reiškinių žmogus bandydavo aiškinti 

remdamasis savo patyrimu, per savo ar šalia esančio 

gyvosios ar negyvosios gamtos pasaulio sampratą. 

Tai vadinamasis naivusis supratimas apie daiktus, 

veiksmus, procesus. 

Sutrumpinimai 

BurJanSSVS – Buračas G., Janušonis S., 1997, Smegenys 

– sudėtingiausia Visatos sistema? (2) – Mokslas 

ir gyvenimas 11–12, 28–30. 

ChomenMFK – Chomentauskienė R., 2005, Meilės ir flirto 

kalba. – Psichologija Tau 1, 22–25. 

GrigDKS – Grigas R., 2000, Dorovinės kultūros skersvėjuose. 

– Mokslas ir gyvenimas 8, 36. 

GrigDLAK – Grigas J., 2002, Degantis ledas – ateities kuras 

ar grėsmė? – Mokslas ir gyvenimas 12, 20–21. 

GrigIG – Grigas J., 1998, Informacijos greitkelyje. – Mokslas 

ir gyvenimas 1, 16–17. 

GulbinLP – Gulbinas V., 2004, Laidieji polimerai. – Mokslas 


JanulMM – Janulis V.,1986, Metalai ir mes. Vilnius: 

Mokslas. 

JanušonNP – Janušonis S., 1997, Neuronų pokalbiai. – 

Mokslas ir gyvenimas 5–6, 4, 26–27. 

JusVP – Jusys V., 2001, Vandens paukščiai. Kaunas: 

Lututė. 

KeinTA – Keinys St., 1980, Terminologijos abėcėlė. Vilnius: 

Mokslas. 

KonstantKLM – Konstantinavičius K., 2007, Kodėl ląstelė 

maža? – Mokslas ir gyvenimas 3, 30–31. 

KorostRukšėnVSRP – Korostenskaja M., Rukšėnas O., 

2002, Vaiko smegenų raidos paslaptys. – Mokslas 


KuodytKPR – Kuodytė M., 1997, Kraujo puta, rožė, angelo 

oda... – Mokslas ir gyvenimas 2, 19–20. 

LapinNP – Lapinas O., 2001, Neurolingvistinis programavimas. 

– Psichologija Tau 3, 4–9. 

MotiejūnK – Motiejūnaitė J., 2002, Kerpės. Kaunas: 

Lututė. 

stilistika 

ISSN 1392-8600 

133

134 


tekstuose 

PakalkAP – Pakalkaitė L., 2007, Atsargiai – paauglystė. 

– Psichologija Tau 1, 36–39. 

PanavPALŽ – Panavas T., 1997, Programuota augalų ląstelių 

žūtis. – Mokslas ir gyvenimas 5–6, 3, 12. 

PlepAJAS – Plepys D., 1997, Augalai, jų asmens sargybiniai, 

vabzdžiai narkomanai ir... chemija. – Mokslas 

ir gyvenimas 5–6, 18–19. 

RimkūnSBP – Rimkūnas A., 1983, Slėpiningas bakterijų 

pasaulis. Vilnius: Mokslas. 

RubikNMLB – Rubikas J., 2002, Naujas metodologinis 

lygmuo biologijoje: genomika ir proteomai. – Mokslas 

ir gyvenimas 9, 3–4, 24–26. 

RudokM – Rudokas J., 2005, Mokytojai. – Mokslas ir 

gyvenimas 11, 16–19. 

SprainKGR – Sprainaitytė S., 2006, Kamanų gamtinis 

rezervatas: vertybės, būklė, ateitis. – Mokslas ir 

gyvenimas 6, 4–5, 38–39. 

StepanMK – Stepanauskas R., 1997, Mikrobinė kilpa, arba 

ką veikia bakterijos ežere? – Mokslas ir gyvenimas 

5–6, 16–17. 

SviderskŽ – Sviderskienė Z., 1983, Žvaigždynai. Vilnius: 

Mokslas. 

ŠablevMP – Šablevičius B., 1999, Miško paukščiai. Kaunas: 

Lututė. 

ŠablevS – Šablevičius B., 2004, Sfinksai. Kaunas: Lututė. 

ŠablevV – Šablevičius B., 2001, Vabalai. Kaunas: Lututė. 

ŠablevVR – Šablevičius B., 1999, Varliagyviai ir ropliai. 

Kaunas: Lututė. 

TamošiūnLV – Tamošiūnas V., 1982, Leukozės ir virusai. 


TamulJELP – Tamulaitis G., 2005, Jaunesni už Einšteiną 

ir labai perspektyvūs puslaidininkiai. – Mokslas ir 

gyvenimas 6–7, 9. 

TrainKGS – Trainys K., 1981, Kasdieniškas gamtos stebuklas. 


Literatūra 

Bitinienė A., 2007, Publicistinis stilius. Vilnius: Vilniaus 


Calsamiglia H., van Dijk T. A., 2004, Popularization 

Discourse and Knowledge about the Genome. – Discourse 

& Society 15 (4), 369–389. 

Gudavičius A., 2001, Metafora kalboje ir/ar tekste (konceptualioji 

vs. tradicinė metafora). – Tekstas: lingvistika 

ir poetika. Mokslinės konferencijos medžiaga. Šiauliai: 

Šiaulių universiteto leidykla, 17–18. 


Gudavičius A., 2009, Etnolingvistika (Tauta kalboje). 

Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla. 

Hilgartner St., 1990, The Dominant View of Popularization: 

Conceptual Problems, Political Uses. – Social 

Studies of Science 20, 519–539. 

Koženiauskienė R., 1999, Retorika: iškalbos stilistika. Vilnius: 


León B., 1998, Science Popularisation Through Television 

Documentary: A Study of the Work of British Wildlife 

Filmmaker David Attenborough. 5th International 

Conference of Science and Technology (17–19 

September, 1998, Berlin). – http://www.pantaneto. 

co.uk/issue15/leon.htm (žiūrėta 2010-01-14) 

Marcinkevičienė R., 1999, Atminties labirintuose. Kognityvinės 

ir tekstynų lingvistikos sąveika. – Darbai ir 

dienos 10 (19), 109–124. 

Mikulskas R., 2004, Kognityvinė lingvistika ir leksikografijos 

problemos. – http://www.lki.lt/php/files/kognityvineling.rtf 

(žiūrėta 2010-01-14) 

Moirand S., 2003, Communicative and Cognitive Dimensions 

of Discourse on Science in the French Mass 

Media. – Discourse Studies 5 (2), 175–206. 

Oliveira J. M., Pagano A. S., 2006, The Research Article 

and the Science Popularization Article: a Probabilistic 

Functional Grammar Perspective on Direct 

Discourse Representation. – Discourse Studies 8 

(5), 627–646. 

Papaurėlytė-Klovienė S., 2007, Lingvistinės kultūrologijos 

bruožai. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla. 

Pikčilingis J., 1975, Lietuvių kalbos stilistika 2. Vilnius: 

Mokslas. 

Župerka K., 2001, Stilistika. Šiauliai: Šiaulių universiteto 

leidykla. 

Баранов А. Н., Караулов Ю. Н., 1994, Словарь русских 

политических метафор. Москва: Помовский и 

партнеры. 

Лакофф Дж., Джонсон М., 1990, Метафоры, которыми 

мы живём. – Теория метафоры. Москва: „Прогресс“, 

387–415. 

Манерко Л. А., 2002, Научная картина мира в свете 

когнитивно-дискурсивной концепции в лингвистике. 

– Научно-техническая терминология: 

Научно-реферативный сборник 2. Москва: Госстандарт 

России, ВНИИКИ, 47–48. 

Ona PETRĖNIENĖ


Kai kurie tarties ir rašybos 

mokymo klausimai bendrojo 

lavinimo mokyklose 

Lionė LAPINSKIENĖ 

Panevėžio Mykolo Karkos pagr. m-kla 

Dariaus ir Girėno g. 26 

LT-37009 Panevėžys 

l.lapinskiene@gmail.com 

Dažnai per lietuvių kalbos pamokas moksleiviams, 

siekiantiems ugdytis tinkamus kalbos vartojimo 

gebėjimus, nesiseka praktiškai pritaikyti ilgųjų ir 

trumpųjų balsių bei nosinių raidžių rašybos taisyklių. 

Todėl šiame straipsnyje aptariama, kaip suderinti 

taisyklingos tarties ir kirčiavimo normas su nosinių 

balsių giminiškų žodžių šaknyse vartosena kalboje. 

Tuo tikslu svarbu atkreipti moksleivių dėmesį, kad 

tekste nosinės raidės parodo balsių ilgumą. Vadinasi, 

ir žodžius su jomis turime mokyti ištarti taisyklingai. 

Būna atvejų, kai moksleiviai, susipažinę su minėtomis 

taisyklėmis, pradeda nosines raides rašyti ten, 

kur jų visai neturėtų būti. Tas liudija nepakankamą 

fonetikos pagrindų suvokimą. 

Labai svarbu, kad mokykloje, ypač 5–6 klasėse, 

moksleiviai gerai išmoktų atskirti kalbos dalis 

ir žinotų jų morfologinius požymius bei suvoktų 

žodžių darybos esmę. Vienas sėkmingų būdų tam 

pasiekti – gerai sudarytų, lengvai įsimenamų modelių 

pateikimas. Pavyzdžiui, moksleiviams parodžius 

modelį, iš kurio aiškiai matyti, jog veiksmažodžio 

būtasis dažninis ir būsimasis laikai bei liepiamoji ir 

tariamoji nuosakos padaromos iš bendraties kamie- 

During the Lithuanian language classes students, 

seeking to develop appropriate language skills, very 

often cannot successfully put into practice the use of 

long and short vowels and nasal-letter spelling rules. 

Therefore, this article discusses the regular pronunciation 

and accentuation norms of adjustment possibilities 

of studying nasal vowels in related roots of 

the words in everyday usage and written language. It 

is important to draw students’ attention to the fact that 

letters written with a diacritical mark mean longer 

vowels. Consequently, the words having diacritical 

marks, should be pronounced correctly. There are 

Santrauka 

Summary 

Certain points on teaching 

pronunciation and spelling at a 

secondary school 

no, sumažėja rašybos klaidų taisyklingai vartojant 

ilguosius ir trumpuosius balsius ar nosines raides 

giminiškų žodžių šaknyse. 

Dažnai mokykliniuose lietuvių kalbos vadovėliuose 

ar žinynuose greta taisyklių duodama pavyzdžių, 

vadinamų išimtimis. Deja, ne visada jos būna pagrįstos 

– priešingai, nebūtina papildoma informacija tik 

sukelia painiavos ir išblaško moksleivių dėmesį. Tada 

ir klaidų nepasiseka išvengti. Tai ypač pasakytina ir 

apie nosinių raidžių rašybos taisykles giminiškuose 

žodžiuose. 

Esant tokiai situacijai būtina, kad mokomoji medžiaga 

per lietuvių kalbos pamokas būtų tinkamai susisteminta 

ir pateikiama kuo patraukliau, paprasčiau, 

aiškiau ir įvairesnėmis formomis. Verta prisiminti, 

kad motyvuotas fonetikos ir akcentologijos pagrindų 

integravimas į morfologijos bei leksikos kursą leidžia 

greičiau moksleiviams parodyti galimą rezultatą – jų 

pačių pasiektus teigiamus pokyčius gerinant rašybos 

ir taisyklingos kalbėsenos gebėjimus. 

Esminiai žodžiai: kirčiavimo pagrindai, kalbos 

dalys, žodžių daryba, nosinės raidės giminiškų žodžių 

šaknyse. 

cases when pupils, being familiar with these rules, 

start writing letters with a diacritical mark where they 

should not be used. This fact witnesses the lack of 

awareness of phonetic basics. 

It is important that school students, especially in 

5 – 6 classes, should learn well how to distinguish 

parts of speech and their morphological features and 

understand the essence of word formation. A successful 

way to achieve this is by presenting proper 

models. For example, students after being shown a 

model which clearly demonstrates that the verb in 

the past frequentative or future tense also verbs in 

didaktika 

ISSN 1392-8600 

135

136 

Kai kurie tarties ir rašybos mokymo klausimai 

bendrojo lavinimo mokyklose 

imperative and subjunctive mood are made from the 

infinitive stem, reduce making spelling mistakes and 

enables them to use correctly long or short vowels, 

or letters with diacritical marks in the words with 

related roots. 

Frequently in school-Lithuanian language textbooks 

or reference books in addition to the rules there 

are given examples of so-called exceptions. Unfortunately, 

they are not always based on evidence - on the 

contrary, additional information just leads to confusion 

and distract students’ attention. Then it is impossible 

to avoid mistakes. This is particularly true about the 

words with a diacritical mark in hindred words. 

Įvadas 

Lietuvių kalbos, kaip mokomojo dalyko, pagrindą 

šiandieninėje bendrojo lavinimo mokykloje sudaro 

keturios lygiavertės veiklos kryptys – tai kalbėjimo, 

klausymo, skaitymo ir rašymo gebėjimų ugdymas(is). 

Atrodo, turime pakankamai atidžiai parengtų mokomųjų 

ir pagalbinių priemonių, vis aktyviau į ugdymo 

procesą įdiegiamos ir informacinės technologijos, 

moksleiviams pamažu atsiveria ir kitokių galimybių 

pažinti pasaulio įvairovę. Vis dėlto akivaizdžios ir 

problemos: tai nepakankami gebėjimai taisyklingai 

viešai kalbėti, vis labiau prastėjantis raštingumas, 

kai ne tik daroma daug rašybos ar skyrybos klaidų, 

bet ir nepajėgiama raštu išdėstyti minčių aiškia, logiška 

kalba. Esant tokiai situacijai ir remiantis savo 

daugiau kaip dvidešimties metų darbo mokykloje 

patirtimi buvo pradėta ieškoti priežasčių, kodėl kyla 

minėtosios problemos. 

Todėl šio straipsnio objektas – taisyklingos tarties, 

kirčiavimo ir rašybos derinimo galimybių panaudojimas 

per lietuvių kalbos pamokas bendrojo lavinimo 

mokyklose. Su iškeltomis problemomis ir svarstomu 

objektu susiję ir tikslai, kuriais siekiama: 

1) atkreipti dėmesį į didėjančias prasto mokinių 

raštingumo ir nepakankamų gebėjimų taisyklingai 

viešai kalbėti ugdymo problemas, kylančias dėl ne 

visai tiksliai ir motyvuotai suformuluotų teiginių 

apie nosinių raidžių rašybą giminiškų žodžių šaknyse 

moksleiviams skirtuose vadovėliuose ir žinynuose; 

2) įvardytoms problemoms spręsti pasiūlyti praktinio 

darbo patirtimi pagrįstą konkretų būdą, kurio 

esmė – motyvuotas fonetikos ir akcentologijos pagrindų 

integravimas į morfologijos ir leksikos kursą. 

Šiuos straipsniui keliamus tikslus atitinka ir 

pasirinkti metodai: teiginių ir juos iliustruojančių 

pavyzdžių analizė, modelių kūrimas ir jų palyginimas 

bei komentavimas, apibendrinimas. 

Certain points on teaching pronunciation and spelling 

at a secondary school 

In such a situation it is necessary that the training 

materials in Lithuanian language classes were properly 

structured and presented in the most attractive, 

simple and clear way. It is worth remembering that 

the integration of motivated phonetic accentuating 

basics into morphology and lexical course allows 

students to show possible results, that is their own 

achievements of positive change by improving the 

spelling as well as regular verbal skills. 

Key words: accentuation basics, parts of speech, 

word formation, letters written with a diacritical 

mark in related word roots. 

1. Taisyklingos tarties, kirčiavimo ir 

rašybos normų svarba mokyklose 

Šiandien bendrojo lavinimo mokyklų moksleiviams 

bene daugiausia problemų sukelia nesugebėjimas 

rašant praktiškai pritaikyti ilgųjų ir trumpųjų 

balsių bei nosinių raidžių rašybos giminiškų žodžių 

šaknyse taisyklių (Kadžytė-Kuzavinienė, 1997, 

111). Nors dabartinės atnaujintos lietuvių kalbos 

programos lyg ir atmeta tokį mokymo(si) būdą, kai 

reikia mokytis konkrečias taisykles, ir remiasi kitų 

šalių kalbų mokymo patirtimi veiklą pamokoje labiau 

orientuojant į darbą su tekstu, visiškai nekalbėti apie 

kalbos sistemos suvokimo dalykus ir konkrečias taisykles 

negalime. Priešingu atveju užkirstume kelią 

moksleiviams pažinti gimtosios kalbos savitumą, 

atimtume iš jų galimybę ugdytis loginį mąstymą ir 

plėsti savo lingvistinę kompetenciją. Juk ir tai praktinei 

kalbos vartosenai suteikia būtinų įgūdžių. 

Šiame straipsnyje bus plačiau kalbama apie problemiškus 

praktinių tarties, kirčiavimo ir rašybos 

gebėjimų ugdymo ir jų dermės atvejus. Peržiūrėjus 

lietuvių kalbos mokymui(si) skirtus vadovėlius nuo 

5 klasės matyti, kad supažindinant su fonetikos ir 

akcentologijos pagrindais dažniausiai juose tik pateikiama 

vienokia ar kitokia lietuvių kalbos garsų klasifikaciją 

atspindinti lentelė. Joje atkreipiamas dėmesys 

į ilguosius ir trumpuosius balsius, skardžiuosius ir 

dusliuosius priebalsius, greta pasiūloma atlikti keletą 

įprastų pratimų. Kirčiavimui skirtas kursas daugeliui 

moksleivių taip pat atrodo neįveikiamas, nes dažnai 

jie nesuvokia, kam apskritai reikia gebėti pritaikyti 

vienas ar kitas taisykles. 

Tad pirmiausia svarbu atkreipti moksleivių dėmesį, 

ką konkrečiai rašytiniame tekste reiškia nosinėmis 

raidėmis pažymėtos balsės. Svarbu pabrėžti, kad taip 

parodomas garsų ilgumas. Vadinasi, ir žodžius su 

jomis turime mokytis ištarti taisyklingai. Todėl tiks- 

Lionė LAPINSKIENĖ


linga pateikti pavydžių, iš kurių matytųsi nevienodas 

balsių ilgumas tariant ir rašant: 

bą̃la – balà; mą̃sto – mastẽlis; grąžà – graž; 

sksti – skùsti; lį̃s – ls ir pan. 

Manytume, kad moksleivių visapusio raštingumo 

gebėjimus reikėtų pradėti ugdyti nuo taisyklingos 

tarties ugdymo pagrindų. Efektyvių rezultatų tokiems 

gebėjimams tobulinti galima pasiekti ir kuo 

dažniau, pagal galimybes, moksleiviams pateikiant 

savarankiškai pasirengti skaityti rišlių, meniškai 

vertingų įvairiažanrių tekstų. Tokiu atveju svarbu 

tinkamai įvertinti kiekvieno pastangas ir pasiektą 

realų rezultatą. Taip pat kokybiškų garso kompaktinių 

plokštelių ir filmuotos vaizdinės medžiagos parengimas 

būtų didelė parama pradinėse ir vyresnėse 

klasėse dirbantiems mokytojams. Reikėtų pateikti 

įtaigių, emociškai paveikių pavyzdžių, iš kurių 

moksleiviai ugdytų(si) suvokimą, kodėl apskritai 

žmogui svarbu mokėti aiškiai, taisyklingai kalbėti, 

kodėl skaitant privalu tinkamai ištarti kiekvieną žodį 

ar jo dalį. Kuo anksčiau jie bus mokomi girdėti ir tą, 

ką girdėjo, tinkamai pasakyti kitiems, skaityti ir apie 

tai, ką perskaitė, tinkamai raštu išdėstyti, tuo kalbinio 

raštingumo rezultatas bus geresnis. 

2. Nosinės raidės ą, ę, į, ų prieš 

priebalsį s 

Tradiciškai mokyklų reikmėms skirtoje literatūroje 

įprasta skirti kelias nosinių raidžių rašybos 

giminiškų žodžių šaknyse taisykles (LKRS, 16–19; 

Vasiliauskienė, Rimkutė, 2007, 7–9). Toliau šiame 

straipsnyje bus kalbama apie tarties, kirčiavimo ir 

rašybos normų taikymo galimybes veiksmažodžių ir 

jo išvestinių formų šaknyse dviem atvejais. 

2.1. Dažnai silpniau besimokantys moksleiviai, 

susipažinę su taisykle, kad prieš priebalsį s balsės ą, 

ę, į, ų rašomos tose giminiškų žodžių šaknyse, kuriose 

ilgieji balsiai kaitaliojasi su mišriaisiais dvigarsiais an, 

en, in, un, pradeda painiotis ir rašyti nosines ir kitose 

formose, kur jų negali būti. Pvz., rašo ne kánda, o 

kąnda, ne spréndžia, o spręndžia ir pan. Šią problemą 

įvardija ir L. Kadžytė-Kuzavinienė (Kadžytė-Kuzavinienė, 

1997, 111). Kyla klausimas: kokias išvadas 

galima padaryti matant taip rašomus žodžius? 

Pirmiausia tampa aišku, kad moksleiviai neįsiminė, 

jog lietuvių kalboje ą, ę, į, ų – visos keturios 

balsių ilgumą žyminčios nosinės raidės – rašomos 

tik prieš priebalsį s, pvz.: lįsti, spręsti, kąsti, siųsti 

(LKRS, 1992, 17). Prieš n jų negali būti, nes 

tai yra pirmasis mišriųjų dvigarsių dėmuo: lindo, 

siuntė ir pan. Antra, verta prisiminti ir kirčiavimo 

taisyklę, sakančią, kad pirmasis kirčiuotas mišriųjų 

dvigarsių dėmuo gali turėti tik tvirtapradę priegaidę 

(Mikulėnienė, Pakerys, Stundžia, 2008, 15). Taigi, 

kai pirmąjį jų dėmenį sudaro tvirtapradiškai tariami 

a, e, ilgesnis balsio ištarimas neišvengiamas. Kaip 

matome, verta supažindinant moksleivius su fonetikos 

pagrindais akcentuoti, kad mišrieji dvigarsiai 

negali turėti nosinės raidės, o pirmasis jų dėmuo tik 

dėl tvirtapradės priegaidės ištariamas stipriau. Todėl 

ir rašome: kándo, bréndo ir pan. 

2.2. Kitas būdas taikant šią nosinių raidžių rašybos 

taisyklę išvengti klaidų – kaitomųjų kalbos dalių ir 

jų darybos pagrindų suvokimas. Užtenka 5–6 klasių 

moksleiviams pateikti kad ir tokį pagrindinių veiksmažodžio 

formų modelį, iš kurio aiškiai matyti, jog 

veiksmažodžio būtasis dažninis ir būsimasis laikai 

bei liepiamoji ir tariamoji nuosakos padaromos iš 

bendraties kamieno, todėl ir jų kamienuose prieš 

priebalsį s rašomos nosinės raidės, ir daugeliui tampa 

aiškiau, kur ką reikia rašyti: 

kąsti – kanda – kando lįsti – lenda – lindo 

kąsdavo lįsdavo 

kąs lįs 

kąsk lįsk 

kąstų lįstų 

spręsti – sprendžia – sprendė siųsti – siunčia – siuntė 

spręsdavo siųsdavo 

spręs siųs 

spręsk siųsk 

spręstų siųstų 

7 klasėje susipažįstant su neasmenuojamosiomis 

veiksmažodžio formomis ar jas kartojant 8 klasėje, 

telieka tokio tipo modelį papildyti dalyvių, padalyvių 

ir pusdalyvių pavyzdžiais: 

kęsti – kenčia – kentė 

kęsdavo kenčiąs kentęs 

kęsdavęs kenčiamas kentus 

kęs kenčiant 

kęsk 

kęstų 

kęsiantis 

kęstas 

kęsimas 

kęsdamas 

skųsti – skundžia – skundė 

skųsdavo skundžiąs skundęs 

skųsdavęs skundžiamas skundus 

skųs skundžiant 

skųsk 

skųstų 

skųsiantis 

skųstas 

skųsimas 

skųsdamas 

didaktika 

ISSN 1392-8600 

137

138 



Pateikiant tokio tipo modelį moksleiviams nesunku 

vizualiai parodyti, kad reikia įsidėmėti, jog 

išvestinės esamojo laiko formos (veikiamosios ir 

neveikiamosios rūšių esamojo laiko dalyviai ir padalyviai) 

bei būtojo kartinio laiko išvestinės formos 

(būtojo kartinio laiko dalyvis ir padalyvis) padaromos 

iš atitinkamo laiko veiksmažodžių (LKRS, 1992, 17; 

Vasiliauskienė, Rimkutė, 2007, 8). Visa kita – būtasis 

dažninis ir būsimasis laikai, liepiamoji ir tariamoji 

nuosakos ir t. t. – turi tik bendraties kamieną, kuriame 

tam tikruose žodžiuose prieš priebalsį s rašomos 

nosinės raidės. Kaip jau buvo minėta, ir šiuo atveju 

galima dar kartą akcentuoti, kad jei skiemens pagrindą 

sudaro mišrusis dvigarsis, nosinės negali 

būti – tą aiškiai parodo esamojo ir būtojo kartinio 

laikų formos. 

3. Nosinių raidžių ą, ę, į rašyba 

giminiškose šaknyse 

Tradiciškai įprasta atskirai nosinių raidžių rašybos 

giminiškų žodžių šaknyse taisyklei priskirti 6 šaknis: 

drįs-, grįž-, mąst-, ręž-, tręš- ir tįs- (LKRS, 1992, 17; 

Ružė, 1999, 8; Vasiliauskienė, Rimkutė, 2007, 8). 

Jose ą, ę, į kaitaliojasi tarpusavyje: drąsa – drįsti; 

tąsa – tęsti – tįsti ir t. t. Būtina akcentuoti, kad šiai 

taisyklei priskiriamose šaknyse nosines raides rašome 

visada, nesvarbu, kokia kalbos dalis ar forma 

vartojama. Mokantis jų rašybos verta prisiminti esamojo 

ir būtojo kartinio laikų asmenavimą ir atkreipti 

dėmesį į visų formų taisyklingą tarimą. Tą padaryti 

padės sukirčiuotų pavyzdžių modeliai: 

drį̃sti – drį̃sta – drį̃so 

aš drįstù aš drįsaũ 

tu drįst tu drįsa 

jis, ji drį̃sta jis, ji drį̃so 

grę̃žti – grę̃žia – grę̃žė 

aš gręžiù aš gręžiaũ 

tu gręž tu gręže 

jis, ji grę̃žia jis, ji grę̃žė 

Iš jų kartu galima įtvirtinti ar pakartoti (žiūrint, 

kokioje klasėje dirbama, kokie moksleivių gebėjimai) 

ir kirčiavimą, konkrečiai – priešpaskutinio skiemens 

taisyklę (Bernadišienė, 2003, 30–35; Mikulėnienė, 

Pakerys, Stundžia, 2008, 212). Svarbu vėlgi atkreipti 

dėmesį, kad net ir bekirtėje pozicijoje (pirmame ir 

antrame asmenyse) ilguosius balsius žymi nosinės 

raidės į, ę, todėl kalbant svarbu jas taisyklingai 

ištarti, o esant reikalui ir sekti, kas rašoma. Jeigu 

kiltų klausimas, kam to reikia šiuo atveju, atsakymas 

paprastas: taip dedame pagrindus tolesniam savo 

darbo etapui. 



4. Ką iš tiesų moksleiviams reikėtų 

įsidėmėti? 

4. 1. Moksleiviams skirtuose vadovėliuose ir kitose 

mokomosiose priemonėse pateikiama nemažai 

pavyzdžių, kur ir kada nosinės raidės nerašomos. Tą 

galima iliustruoti kad ir „Mokomuoju lietuvių kalbos 

rašybos ir kirčiavimo žodynu“: vienoje jo pastaboje 

teigiama, kad nosinės raidės „nerašomos veiksmažodžiuose, 

kurių esamajame laike atsiranda intarpas n, 

o kiti kamienai dvigarsio neturi, pvz.: akti, anka, ako; 

sekti, senka, seko...“ (MLKRŽ, 2007, 12; Ružė, 1999, 

9). Rodos, tik V. Vasiliauskienė pastebi, jog intarpo 

„atsiradimas esamajame laike nėra joks požymis, 

kad kitose veiksmažodžio formose ar giminiškuose 

žodžiuose rašytina nosinė raidė“, tačiau plačiau to 

klausimo nekomentuoja (Vasiliauskienė, Rimkutė, 

2007, 9). Ką galima pasakyti tokiu atveju? 

Manytume, tikrai nereikėtų kalbėti, kur ir kada 

ko nedarome, o priešingai – geriau dėmesį sutelkti į 

aktualesnius dalykus ir mokyti moksleivius suvokti, 

kad mūsų kalbos sistema yra pakankamai stabili, 

tik reikia stengtis suprasti bent jos pagrindus. Todėl 

jei atkreipsime dėmesį, kad, tardami žodžių àkti ir 

sèkti bendratį, šaknyje girdime trumpuosius balsius, 

tikėtina, kad niekam nekils noro tokiais atvejais 

parašyti nosinių raidžių. Dėl pateiktų veiksmažodžių 

būtojo kartinio laiko formų ãko ir sẽko taisyklingos 

rašybos vėlgi galimas vienintelis paaiškinimas 

prisimenant priešpaskutinio skiemens kirčiavimo 

taisyklę: 

aš akaũ, sekaũ 

tu aka, seka 

jis, ji ãko, sẽko 

Kaip matyti, tokiu atveju trečiame asmenyje tariant 

šaknies balsis pailgėja dėl į kamieną atšokančio 

kirčio. 

4. 2. Šis priešpaskutinio skiemens dėsnis praverčia 

dar vienu atveju, t. y. kalbant apie nosinių raidžių 

rašybą giminiškų žodžių šaknyse. Praktiškai visada 

kaip pastaba ar išimtis pasakomas teiginys, kad 

balsių ą, ę nerašome tose šaknyse, kur yra a – e – ė 

kaita: drasko – dreskia – drėskė; graso – gresia 

– grėsė (LKRS, 1992, 19; LKŽ, 1998, 313; 

MLKRŽ, 2007,12). Iš tikrųjų kalbant apie nosinėmis 

raidėmis žymimus ilguosius balsius, moksleiviams 

šių pavyzdžių nereikėtų atskirai priminti, nes papildoma, 

iš sistemos iškrentanti informacija jiems tik 

sukelia painiavos. 

Apie ją gal būtų tikslingiau kalbėti per kirčiavimo 

pamokas. Tada galima pademonstruoti tokius modelius, 

kuriais pateikiamos pagrindinės veiksmažodžių 

formos, ir po to parodyti, kad esamojo ir būtojo kar- 

Lionė LAPINSKIENĖ


tinio laikų trečiojo asmens šaknies balsis yra ilgasis 

tik dėl priešpaskutinio skiemens dėsnio, o pirmojo 

ir antrojo asmenų šaknies balsis yra trumpasis, tad 

tokiu atveju ir negali būti jokios kalbos apie nosinių 

raidžių rašymą: 

draskýti – drãsko – drãskė 

aš draskaũ aš draskiaũ 

tu draskaũ tu draske 

jis, ji drãsko jis, ji drãskė 

drė̃ksti – drẽskia – drė̃skė 

aš dreskiù 

tu dresk 

jis, ji drẽskia 

grasýti – grãso – grãsė 

aš grasaũ aš grasiaũ 

tu grasa tu grase 

jis, ji grãso jis, ji grãsė 

grė̃sti – grẽsia – grė̃sė 1 

Išsiaiškinus, kaip kirčiuojant šaknies balsių pailgėjimą 

paveikia priešpaskutinio skiemens taisyklė, 

tikslinga pademonstruoti iš bendraties padaromų 

mūsų kalboje dažniau vartojamų veiksmažodžių 

draskýti ir grasýti formų modelį, iš kurio matyti, 

kad tai yra mišriojo tipo veiksmažodis ir jo daugiaskiemenė 

bendratis priesagoje -ýti turi pastovią 

tvirtapradę priegaidę ir trumpą šaknį (Mikulėnienė, 

Pakerys, Stundžia, 2008, 241–246): 

draskýti – drãsko – drãskė 

draskýdavo 

draskỹs 

draskýk 

draskýtų 

grasýti – grãso – grãsė 

grasýdavo 

grasỹs 

grasýk 

grasýtų 

Žinoma, šį modelį, esant reikalui, galima pratęsti 

ir įsirašyti į atitinkamą vietą ir kitas neasmenuojamąsias 

veiksmažodžio formas – dalyvius, padalyvius 

ir pusdalyvius. 

4. 3. Dažni atvejai, kai rekomenduojama įsiminti 

ir faktą, kad žodyje ištesė́ti (t. y. laikytis pažado) 

taip pat nosinės nerašome. Tai vėlgi painiojami 

skirtingi dalykai, kai nepaisoma taisyklingos 

tarties normų ir nežiūrima rašybos taisyklių. Palyginkime: 

1 Pasidaryti tokio tipo asmenavimo modelį veiksmažodžio grė̃sti 

– grẽsia – grė̃sė esamajam ir būtajam kartiniam laikams teoriškai 

galima, tačiau kalbos praktikoje tai nevartojama: leksinė reikšmė 

parodo, kad tai savaiminį veiksmą reiškiantis veiksmažodis. 

ištesė́ti – štesi – ištesė́jo 

aš štesiu aš ištesė́jau 

tu štesi tu ištesė́jai 

jis, ji štesi jis, ji ištesė́jo 

tę̃sti – tę̃sia – tę̃sė 

aš tęsiù aš tęsiaũ 

tu tęsì tu tęseĩ 

jis, ji tę̃sia jis, ji tę̃sė 

Iš pagrindinių formų kirčiavimo matyti, kad visais 

atvejais mišrusis veiksmažodis ištesė́ti šaknyje 

turi tik trumpąjį balsį, tad siūlymas moksleiviams 

įsiminti, kad jo šaknyje nerašome nosinės raidės, 

yra betikslis. Iš palyginimui greta pateikto pavyzdžio 

tę̃sti – tę̃sia – tę̃sė matyti, kad abiejų laikų pirmo ir 

antro asmens šaknis, nors ji ir nekirčiuota, yra ilga, 

kadangi jos pagrindą sudaro ę. 

4. 4. Pakankamai daug painiavos įvairiuose mokyklų 

reikmėms skirtuose leidiniuose yra su palyginti 

darios šaknies tįs- vediniu tį́soti. Jame rašome ilgąją 

nosinę balsę todėl, kad pamatinė forma kaitaliojasi 

su tąs- ir tęs-. LKŽ pateikia tokias vedinio tį́soti 

formas: 1. išsitiesus nejudant gulėti, drybsoti; 2. būti 

paguldytam, ištiestam, riogsoti; 3. būti nusitęsusiam, 

plytėti (LKŽ, XVI, 436–437). Tas pačias reikšmes 

pakartoja ir elektroninė LKŽ versija (http://www.lkz. 

lt/startas.htm). Beje, tiktai tokia reikšme (išsitiesti) 

veiksmažodį tį́soti vartojo ir K. Būga savo studijoje 

„Die Metatonie im Litauischen und Lettischen 

(1916–1924)“ (Būga, 1959, 461). 

Vasiliauskienė ir Rimkutė, kalbėdamos apie 

nosinių raidžių rašybą giminiškų žodžių šaknyse, 

įvardija ne tik moksleiviams, bet ir studentams aktualią 

problemą. Jos teigia, kad „Sunkokai skiriamos 

ir veiksmažodžių tį́soti, tį́so, tį́sojo („būti nusitęsusiam“, 

t.y. tę̃stis) ir týsoti, týso, týsojo („gulėti, būti 

išsitiesusiam, t.y. tiẽstis) reikšmės...“ (Vasiliauskienė, 

Rimkutė, 2007, 9). Kartu pastebėtina, kad veiksmažodį 

týsoti su reikšmės paaiškinimu „gulėti, būti 

išsitiesusiam“ nurodo keli šaltiniai (DLKŽ, 1993, 

848; LKRS, 1992, 121; MLKRŽ, 2007, 326 ir kt.). 

Jais remdamiesi, skirti šių veiksmažodžių reikšmes 

moksleivius ir studentus moko vadovėlių ir įvairių 

pratyboms skirtų knygų autoriai ir mokytojai. Iš tikrųjų 

rašant tokios problemos –veiksmažodžių tį́soti 

ir týsoti reikšmių painiojimo – visiškai neturėtų būti! 

Juk antrojo varianto su ilguoju y nėra nei LKŽ, nei jo 

elektroninėje versijoje (LKŽ, 1995, XVI, 433–442; 

http://www.lkz.lt/startas.htm). Ko gero, dėl to apie 

jo rašybą neužsimena J. Barauskaitė (Barauskaitė, 

1995, 301), jo tarti ir kirčiuoti nemoko ilgametis LKŽ 

redaktorius V. Vitkauskas (Vitkauskas, 2001, 281). 

Taigi siekiant išvengti rašybos klaidų veiksmažodžio 

týsoti nereikėtų mokykliniuose vadovėliuose ir aka- 

didaktika 

ISSN 1392-8600 

139

140 



deminiams reikalams skirtuose leidiniuose pateikti 

kaip išimties ar įsidėmėtino žodžio. Arba galima 

dar viena išeitis – reikėtų įteisinti rašybos atžvilgiu 

paralelines formas tį́soti ir týsoti kaip reiškiančias tą 

patį (gulėti, būti išsitiesusiam ir kt.) ir vieno ar kito 

jų vartojimo nelaikyti klaida. Juk turime nemažai 

žodžių porų, kur šaknyse galimi dviejų skirtingą 

ilgumą žyminčių balsių rašymo variantai, pavyzdžiui: 

gruzdas – grūzdas, priešgyna – priešgina ir 

kt. (LKRS, 1992, 15). 

4.5. Praktiškai visada prie tos pačios taisyklės 

kaip išimtis nurodomas tik sangrąžine forma vartojamas 

veiksmažodis rýžtis ir priešdėlinis jo vedinys 

pasirýžti (LKRS, 1992, 18; Kadžytė-Kuzavinienė, 

1997, 114 ir kt.). Vėlgi to daryti nereikėtų – juk jis 

visose formose, išskyrus būsimąjį laiką (tiksliau 

tik trečiąjį asmenį), turi tik tvirtapradę šaknį. Jos 

pagrindą sudaro ilgasis balsis y: 

pasirýžti – pasirýžta – pasirýžo 

aš pasirýžtu aš pasirýžau 

tu pasirýžti tu pasirýžai 

jis, ji pasirýžta jis, ji pasirýžo 

rýžtis – rýžtasi – rýžosi 

aš rýžtuosi aš rýžausi 

tu rýžtiesi tu rýžaisi 

jis, ji rýžtasi jis, ji rýžosi 

Tad dėl šito žodžio rašybos ir neturėtų būti jokių 

problemų: užtenka vadovautis paprasta logika ir taisyklingai 

tarti ilgąjį šaknies balsį atkreipiant dėmesį į 

leksinę reikšmę. Juk tai žmogaus psichinės būsenos 

veiksmą – tvirtai nuspręsti imtis veiklos – nusakantis 

veiksmažodis (LKŽ, XI, 775–776). Be to, jei jau iškiltų 

rašybos problemų, galima pasakyti, kad apskritai 

lietuvių kalboje nėra veiksmažodžio su šaknimi rįž-, 

tad visada rašome tik y. Todėl jokiu būdu jo nereikėtų 

painioti su veiksmažodžiais rąžýtis – rę̃žtis, kurių 

šaknyse dėsningai vyksta tik nosinėmis raidėmis ą ir 

ę žymimų ilgųjų balsių kaita ir kurie reiškia išoriškai 

matomus, pastangų ar raumenų jėgos reikalaujančius 

judesius (rąžýtis – raivytis, tampytis, LKŽ, XI, 342; 

rę̃žtis – 1. įtempti tiesiamos, kreipiamos kūno dalies 

raumenis; 2. įsitempti, įtempus jėgas tiestis, loštis 

(LKŽ, XI, 512–513). 

4.6. Vadinasi, apibendrinant šią nosinių raidžių 

rašybos giminiškų žodžių šaknyse taisyklę, galima 

išvada, kad veiksmažodžių draskýti, grasýti, tesė́ti, 

týsoti ir pasirýžti ir jų šaknis turinčių vedinių tikrai 

nereikėtų pateikti kaip išimties. Apie tai galima kalbėti, 

jei yra būtinybė, per kitas pamokas, pavyzdžiui, 

įtvirtinant ilgųjų ir trumpųjų balsių tarties ar rašybos 

normas arba mokantis išvestinių veiksmažodžio 

formų darybos ir rašybos. 



Išvados 

Šiandieninėse bendrojo lavinimo mokyklose 

nosinių raidžių rašybos giminiškų žodžių šaknyse 

taisykles moksleiviai geriau suvoktų, jei su kai kuriais 

teorijos klausimais supažindintume naudodami 

įvairesnius darbo metodus ir turėtume parengę daugiau 

patrauklių ir įsimintinų vaizdžiųjų priemonių. 

Būtina mokant rašybos dalykų integruoti skirtingus 

kalbos sistemos suvokimo lygmenis ir parodyti 

atskirų kalbotyros šakų – fonetikos, akcentologijos, 

morfologijos ir leksikos – integravimo galimybes 

kaip logiškai motyvuotą sistemą. 

Itin svarbu ugdomąją ir pagalbinę medžiagą tinkamai 

apibendrinti ir pateikti kuo patraukliau, paprasčiau 

ir aiškiau. Vienas parankesnių būdų – modelių 

demonstravimas ir skatinimas, kad moksleiviai ir 

patys pratintųsi juos suvokti ir kurti. 

Sutrumpinimai 

DLKŽ – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, vyr. red. 

S. Keinys. Vilnius: Mokslo enciklopedijų leidykla, 

1993. 

LKRS – Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba, ats. red. A. Valeckienė. 

Vilnius: Mokslas, 1992. 

LKŽn – Lietuvių kalbos žinynas, sud. Pr. Kniūkšta. Kaunas: 

Šviesa, 1998. 

LKŽ – Lietuvių kalbos žodynas 11, vyr. red. K. Ulvydas. 

Vilnius: Mokslas, 1978; 16, vyr. red. K. Ulvydas. 

Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995. 

MLKRŽ – Mokomasis lietuvių kalbos rašybos ir kirčiavimo 

žodynas, sud. Pr. Kniūkšta, A. Lyberis. Kaunas: 

Šviesa, 2007. 

Literatūra 

Barauskaitė J., Čepaitienė G., Mikulėnienė D. ir kt., 1995, 

Lietuvių kalba 1. Leksikologija, fonetika, akcentologija, 

dialektologija, rašyba. Vilnius: Mokslo ir 

enciklopedijų leidykla. 

Bernadišienė P., 2003, Lietuvių bendrinės kalbos kirčiavimo 

pagrindai. Vilnius: Gimtasis žodis, 30–35. 

Būga K., 1959, Die Metatonie im Litauischen und Lettischen 

(1916–1924). – Rinktiniai raštai 2. Vilnius: Valstybinė 

politinės ir mokslinės literatūros leidykla. 

Kadžytė-Kuzavinienė L., 1997, Rašyba mokykloje. Kaunas: 

Šviesa. 


lietuvių kalbos kirčiavimo žodynas. Vilnius: Vilniaus 


Ružė A., 1999, Lietuvių kalbos rašyba. Kaunas: „Aesti“. 

Vasiliauskienė V., Rimkutė E., 2007, Probleminiai lietuvių 

kalbos rašybos ir skyrybos aspektai. Kaunas: Pasaulio 

lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras. 

Vitkauskas V., 2001, Lietuvių kalbos tarties žodynas. Vilnius: 


http://www.lkz.lt/startas.htm (žiūrėta 2010-01-29). 

Lionė LAPINSKIENĖ


Kaip prancūzus mokyti 

lietuvių kalbos, 12 arba apie 

morfofonologijos naudą 

Hélène de PENANROS 

Paryžiaus Nacionalinis Rytų Kalbų ir Civilizacijų institutas (INALCO) 

Lietuvių studijų sekcija 

2 rue deLille 

75343 Paris CEDEX 07 

France 

helene.depenanros@free.fr 

Šiame straipsnyje pristatomas lietuvių kalbos gramatikos 

mokymo metodas, taikomas Nacionaliniame 

rytų kalbų ir civilizacijų institute (INALCO). Pasidalijama 

patirtimi, kaip efektyviai mokyti studentus 

sudėtingos lietuvių morfologijos sistemos subtilybių 

atskleidžiant jai būdingus dėsningumus. Morfologija 

pateikiama remiantis plačiu sinchroniniu lietuvių kalbos 

fonologijos ir ypač jos balsių sistemos tyrimu. Jo 

pagrindu sukurta balsių ištęsimo teorija naudojamasi 

pereinant nuo dvylikos daiktavardžių linksniuočių 

sekos į trylikos griežtai apibrėžtų paradigmų hierar- 

This article presents the method of teaching 

Lithuanian grammar practised in Inalco (National 

Institute of Orient Languages and Civilizations). 

This method has the advantage to overcome the 

apparent complexity of Lithuanian morphology, to 

bring to light a basically regular system, and thus it 

is (more) easily assimilated by students. This presentation 

of morphology is based on a thorough study, 

in synchrony, of the phonology of Lithuanian, and 

particularly its vowel system. The theory of vowel 

development thereby worked out is a productive tool 

which allows to shift from a presentation of nominal 

declensions in 12 juxtaposed paradigms to a system 

1 2 Šiame straipsnyje pateikiama tam tikra lietuvių kalbos 

gramatikos koncepcija, kurią ėmėsi kurti profesorius Michelis 

Chicouène’as ir kuri šiandien plėtojama Paryžiaus Rytų kalbų ir 

Civilizacijų institute. Prof. M. Chicouène’as yra išskirtinis šio instituto 

mokslininkas morfofonologas, sukūręs originalias lietuvių 

ir rusų kalbų morfologijos koncepcijas. Mes prisiimame bet kokią 

atsakomybę už galimus nesutapimus su jo sukurtu modeliu. 

Santrauka 

Summary 

How to teach the French 

Lithuanian? or About the 

interest of morphophonology 

chiją. Straipsnis taip pat nurodo, koks šios teorijos 

ryšys su būdvardžių ir įvardžių linksniavimu ir su 

kai kuriais sudėtingos veiksmažodžių morfologijos 

aspektais. Išvadose pabrėžiama, kad fonologijos 

tyrimas yra svarbus sudėtingos morfologijos kalbos 

(kaip lietuvių kalbos) mokymui, nes jis palengvina 

gramatikos įsisavinimą, o tai yra būtina tiems, kurie 

viliasi kada nors išmokti šią gražią kalbą. 

Esminiai žodžiai: morfonologija, gramatika, 

linksniuotės, lietuvių kalbos balsių sistema, sinchroninė 

lingvistika. 

of 13 declensions organized in a hierarchical and 

reasoned manner. 

The author as well shows that this theory allows 

to account for adjectival and pronominal declensions, 

and also some of the verbal system complexities. 

Finally she underlines that such research is 

essential for learning a language with complex 

morphology like Lithuanian, because it makes the 

assimilation of grammar easier, which is an indispensable 

key if one wants to master this beautiful 

language one day. 

Key words: morphophonology, grammar, declensions, 

Lithuanian vocalic system, synchronic 

linguistics. 

didaktika 

ISSN 1392-8600 

141

142 

Kaip prancūzus mokyti lietuvių kalbos, arba apie 


Lietuvių kalba, kaip žinoma, yra laikoma sudėtinga 

ir archajiška kalba, kuri išsaugojo senovines, 

artimas indoeuropiečių prokalbei struktūras. Šie lietuvių 

kalbos aspektai aiškiai matyti Vytauto Ambrazo 

redaguotoje „Lietuvių kalbos gramatikoje“ (1996). 

Skaitytojas iš karto nustemba dėl linksniuočių, 

asmenuočių gramatinių formų, sudėtingų paradigmų 

gausos tiek vardažodžio, tiek veiksmažodžio 

morfologijoje. 

Būtent todėl bet kuriam, net ir lotynų ar vokiečių 

kalbas mokančiam prancūzui studentui, išvydusiam 

1 paradigma 

1a lentelė 2 

(i)a linksniuotė (i)u linksniuotė (i)o linksniuotė 

2 paradigma 

3 paradigma 

4 paradigma 

5 paradigma 

6 paradigma 

How to teach the French Lithuanian? or About the 


sudėtingas lietuvių kalbos linksniuočių lenteles, 

pateiktas minėtoje gramatikoje, telieka nusiteikti 

sukandus dantis viską ištisai kalti atmintinai arba… 

nedelsiant mesti lietuvių kalbos studijas! 

1. Nepaprastai sudėtinga sistema 

Lietuvių kalbos daiktavardžio morfologija yra 

nepaprastai sudėtinga. Tradiciškai lietuvių kalbos 

gramatika nustato 5 linksniuotes, kurios turi po 

keletą paradigmų. 

7 paradigma 

ė linksniuotė 

8 paradigma 

9 paradigma 

i linksniuotė 

10 paradigma 

11 paradigma 

namas kelias brolis turgus vaisius sala ponia gėlė šalis žvėris vanduo sesuo 

namo kelio brolio turgaus vaisiaus salos ponios gėlės šalies žvėries vandens sesers 

12 paradigma 

namui keliui broliui turgui vaisiui salai poniai gėlei šaliai žvėriui vandeniui seseriai 

namą kelią brolį turgų vaisių salą ponią gėlę šalį žvėrį vandenį seserį 

namu keliu broliu turgumi vaisiumi sala ponia gėle šalimi žvėrimi vandeniu seserimi 

name kelyje brolyje turguje vaisiuje saloje ponioje gėlėje šalyje žvėryje vandenyje seseryje 

name kely broli turgau vaisiau sala ponia gėle šalie žvėrie vandenie seserie 

namai keliai broliai turgūs vaisiai salos ponios gėlės šalys žvėrys vandenys seserys 

namų kelių brolių turgų vaisių salų ponių gėlių šalių žvėrių vandenų seserų 

namams keliams broliams turgums vaisiams saloms ponioms gėlėms šalims žvėrims vandenims seserims 

namus kelius brolius turgus vaisius salas ponias gėles šalis žvėris vandenis seseris 

namais keliais broliais turgumis vaisiais salomis poniomis gėlėmis šalimis žvėrimis vandenimis seserimis 

namuose keliuose broliuose turguose vaisiuose salose poniose gėlėse šalyse žvėryse vandenyse seseryse 

Stebint šią linksniuočių įvairovę, be akivaizdaus 

jų sudėtingumo, iškyla keletas klausimų. 

Pirma, pirmoji linksniuotė vadinama a arba ia 

linksniuote, bet jos trečia paradigma neturi jokio a. 

Antra, kas tas balsis i, atsirandantis kai kuriose 

linksniuotėse ir sudarantis atskirą paradigmą (ia, 

iu, io) ir kodėl nėra tokios paradigmos nei i, nei ė 

linksniuotėse? 

Be to, jei šios linksniuotės apima visus lietuvių 

kalbos daiktavardžius, tai kur priskirti žodį „marti“, 

nes niekur tokios galūnės nėra? 

Pagaliau, kaip paaiškinti studentams, pradedantiems 

mokytis lietuvių kalbos, kad balsis u pasirodo 

iš tikrųjų tik 7 kartus u linksniuotėje ir užleidžia savo 

vietą tai dvibalsiui au, tai dvibalsiui uo, tai ilgajam 

balsiui ū kituose linksniuose? Tas pats o linksniuotėje, 

kurioje a pasirodo taip pat dažnai, kaip ir o. Ir mes 

nekalbame apie pirmąją linksniuotę, kurioje balsis a 

dažniausiai užleidžia vietą balsiams u, o ar e. 

Dėstydami lietuvių kalbos morfologiją Prancūzijos 

studentams, privalome atsižvelgti į šiuos klausimus 

ir į juos nuosekliai atsakyti, kad linksniuočių sistema 

būtų aiškesnė. Tokį atsakymą randame, tyrinėdami 

lietuvių kalbos balsių sistemą. 

2. Veiksminga priemonė: balsių 

ištęsimo teorija 

Lietuvių kalba turi daug balsių, kurie, priešingai 

nei, pavyzdžiui, rusų kalboje, niekada nėra redukuojami. 

Atvirkščiai, jie gali būti praturtinti, tariami 

nevienodai intensyviai, ištęsti priklausomai nuo konteksto 

(žr. trumpi balsiai a ir e, kurie tariami tęsiamai, 

kai jie yra kirčiuotame žodžio kamieno skiemenyje). 

Lietuvių kalba taip pat turi daugybę dvibalsių, iš 

kurių šeši gali pasirodyti kamienuose ir yra vadinami 

pirminiais: ei, ai, ui, au, uo, ie, ir net triftongų. 

Šitokia didelė balsių įvairovė labai apsunkina tarimo 

mokymąsi mūsų studentams. 

2 Būdama formaliosios formų aprašymu besirūpinančios kalbotyros šalininkė ir manydama, kad nėra šauksmininko specialaus daugiskaitos 

požymio, straipsnio autorė mano, kad šis linksnis lietuvių kalboje egzistuoja tik vienaskaitos paradigmoje, o daugiskaitos 

paradigmoje vartojamas vardininkas. 

Hélène de PENANROS


Kaip suvokti lietuvių kalbos fonologijos sistemą? 

Vos pažvelgę į lietuvių kalbos abėcėlės raides, 

pastebime, kad lietuvių kalbai ilgio bruožas yra relevantinis. 

Iš karto matyti opozicija tarp trumpo i ir 

ilgo y ar tarp trumpo u ir ilgo ū 3 . Antras relevantinis 

lietuvių kalbos bruožas – priešakio bruožas. Pagal 

abu šiuos bruožus galima paprastus lietuvių kalbos 

balsius klasifikuoti ir juos priešpriešinti vieną kitam 

šitaip: 

Trumpieji 

balsiai 

Ilgieji 

balsiai 

2 lentelė 

Priešakiniai balsiai Užpakaliniai balsiai 

i e a u 

y ė 

o ū 

Ryškus pasidalijimas tarp priešakinių ir užpakalinių 

balsių, atskiriantis balsius a ir e, nors šie balsiai 

yra labai panašūs tembro požiūriu, yra pateisinamas: 

jis pažymi priešakinių ir užpakalinių balsių priešingą 

poveikį prieš juos einantiems priebalsiams. Iš tiesų 

matome, kad priebalsiai prieš balsius a, o, u ar ū 

(kaip ir prieš dvibalsius, prasidedančius vienu iš šių 

paprastų balsių) yra tariami kietai: labas, lokys, lubos, 

lūpa, o priebalsiai prieš balsius i, y, ė ar e (kaip ir 

prieš dvibalsius, prasidedančius vienu iš šių paprastų 

balsių) – minkštai: likti, lyti, lėlė, ledai. Bendrinėje 

lietuvių kalboje surasti minimalią porą, kuri leistų 

priešpriešinti kietąjį priebalsį minkštajam, neįmanoma. 

Taigi galima manyti, kad minkštumo opozicija 

yra konteksto variantas, susijęs su žodyje esančių 

balsių tipu. Kitaip sakant, kadangi visi galūniniai 

priebalsiai tariami kietai, galime tvirtinti, kad jie 

palatalizuojami, kai po jų eina priešakinis balsis 4 . 

Tada galima aukščiau pateiktos lentelės antraštes 

pakeisti ir ją užpildyti šitaip: 

3 lentelė 

Palatalizuojantys 

balsiai 

Trumpieji i e 

balsiai 

Ilgieji 

balsiai y ė 

Veliarizuojantys 

balsiai 

a u 

o ū 

3 Skirtumas, pavyzdžiui, tarp tembrų i ir y laikomas nerelevantiniu 

lietuvių kalbos fonologijos sistemos bruožu. 

4 Ši sistema iš esmės skiriasi nuo rusų kalbos sistemos, kurioje 

dėl ištisos minimalių porų стол [stol] / столь [stol’] tipo eilės 

galima aiškiai išskirti esant dvi skirtingas kietųjų ir minkštųjų 

priebalsių klases. 

Dėstydami lietuvių kalbą pagal Paryžiaus nacionalinio 

rytų kalbų ir civilizacijų instituto programą, mes giname 

hipotezę, kad visi lietuvių kalbos trumpieji balsiai 

gali būti ištęsti. Mes teigiame, kad centriniai balsiai e ir 

a išsitęsia balso moduliacija: ilgas balsio e laipsnis yra 

ė, o ilgas balsio a laipsnis yra o. Be to, mes teigiame, 

kad kraštutiniai balsiai gali būti ištęsti iki dvibalsio: 

trumpas balsis i gali išsitęsti iki pirmo laipsnio ilgumo 

y ir iki antro laipsnio ilgumo dvibalsio ie. Balsis u turi 

dar ilgesnę ištęsimo seriją iki pirmo laipsnio ilgumo ū, 

antro laipsnio ilgumo dvibalsio uo ir iki trečio laipsnio 

ilgumo dvibalsio au. Galima šią lietuvių kalbos fonologijos 

sistemą pavaizduoti tokia lentele: 

4 lentelė 


balsiai 

Trumpieji i e 

balsiai 

Ilgieji 

balsiai y ė 

1 laipsnio 

ie 

dvibalsiai 

2 laipsnio 

dvibalsiai 


balsiai 

a u 

o ū 

Šis lietuvių kalbos balsių sistemos suvokimas 

yra svarbi hipotezė, kuri išaiškina ne tik lietuvių 

kalbos priebalsių tarimą, bet ir gausius bei įvairius 

balsių pasikeitimus morfologijoje. Ši produktyvi 

sistema leidžia suvokti prancūzų studentams tam 

tikrą dėsningumą lietuvių kalboje (žr. žemiau 4 šio 

straipsnio dalį). 

3. Antriniai dvibalsiai 

Čia apibūdinta sistema nėra pilna. Reikia dar 

aptarti 5 raidę i, kuri atsiranda vadinamosiose io, iu 

ir ia paradigmose. Ši i tikrai turi ypatingą fonologijos 

statusą. Pirmiausia pastebime, kad ji susijungia 

tik su užpakaliniais balsiais. Be to, ji nepasireiškia 

atskirai, bet stipriai palatalizuoja prieš ją esančius 

priebalsius. Paprastai studentams mes pateikiame 

pavyzdžių, kurie išryškina trejopą nuo konteksto 

priklausomą priebalsio tarimą: pavyzdžiui, trijulės 

ponas, panelė, ponia arba žaisti, žinoma, žiurkė, ar 

dar labas, liepa, liūtas. Ši stipri palatalizacija net 

yra panaši į mutaciją dantinių garsų d ir t atveju, nes 

šie priebalsiai virsta atitinkamai dž (žaidi, žaidžia) 

ir č (kvieti, kviečia). Šią palatalizaciją mes vadiname 

5 Beje, mes nenagrinėsime mišriųjų dvigarsių, kurie susidaro iš 

trumpo balsio ir skambaus priebalsio, klausimo, nes jis neturi 

ypatingo vaidmens morfologijoje. 

didaktika 

uo 

au 

ISSN 1392-8600 

143

144 



antrine palatalizacija, kuri skiriasi nuo paprastos 

(ar pirminės) palatalizacijos. Atitinkamai dvibalsius, 

sudarytus iš užpakalinio balsio minkštumo ženklo i, 

mes vadiname antriniais dvibalsiais. 

Šiuos antrinius dvibalsius galima pavaizduoti 

schemoje aiškiai parodant, kad priešakinio balsio ir 

minkštumo ženklo i kombinacija nėra įmanoma: 

Antriniai 

dvibalsiai 

5 lentelė 


balsiai 


balsiai 

ia iu 

io iū 

iuo 

iau 

6 lentelė 



Tokia lietuvių kalbos fonologijos koncepcija leidžia 

suvokti šios kalbos morfologiją kaip iš tikrųjų 

sudėtingą, bet iš esmės taisyklingą sistemą ir šitaip 

atsakyti į klausimus, kurie iškyla skaitant „Dabartinės 

lietuvių kalbos gramatiką“. 

4. Nauja lietuvių kalbos linksniuočių 

sistema 

Ši lietuvių kalbos fonologijos sistema leidžia 

išskirti penkias pagrindines daiktavardžių linksniuotes 

pagal įvairiose galūnėse esamą balsį. Šį balsį 

mes vadiname galūnės pagrindu. 

Norėdami sugrupuoti daiktavardžius pagal jų 

gimines, dviem pirmoms linksniuotėms priskiriame 

daiktavardžius su galūnėmis -as ir -us; dviem paskutinėms 

linksniuotėms – daiktavardžius su galūnėmis 

-a ir -ė, o trečiajai linksniuotei – vyriškosios ir moteriškosios 

giminių daiktavardžius su galūne -i. 

1 linksniuotė 2 linksniuotė 3 linksniuotė 4 linksniuotė 5 linksniuotė 

namas turgus žvėris šalis sala gėlė 

namo turgaus žvėries šalies salos gėlės 

namui turgui žvėriui šaliai salai gėlei 

namą turgų žvėrį šalį salą gėlę 

namu turgumi žvėrimi šalimi sala gėle 

name turguje žvėryje šalyje saloje gėlėje 

name turgau žvėrie šalie sala gėle 

namai turgūs žvėrys šalys salos gėlės 

namų turgų žvėrių šalių salų gėlių 

namams turgums žvėrims šalims saloms gėlėms 

namus turgus žvėris šalis salas gėles 

namais turgumis žvėrimis šalimis salomis gėlėmis 

namuose turguose žvėryse šalyse salose gėlėse 

Taigi matome, kad antrosios linksniuotės struktūros 

esmę sudaro galūnės pagrindas u, kuris visose 

galūnėse atsiranda įvairiomis balsio formomis: 

jis gali pasireikšti trumpuoju u (kuris gali susijungti 

su antru skiemeniu, žr. vienaskaitos ir daugiskaitos 

įnagininką, vienaskaitos vietininką) arba ilguoju ū 

(daugiskaitos vardininkas) ar dvibalsiu uo (daugiskaitos 

vietininkas), ar dar dvibalsiu au (vienaskaitos 

kilmininkas). Taip matyti vienaskaitos galininko 

ir daugiskaitos kilmininko morfofonemos, kurias 

sudaro balsis ų. 

Trečiosios linksniuotės struktūra remiasi galūnės 

pagrindu i. Dar kartą lietuvių kalbos balsių 

sistemos hipotezė leidžia paaiškinti ir trumpojo balsio 

i, ir ilgojo balsio y, ir dvibalsio ie buvimą galūnėje. 

Šitaip 11 iš 13 formų pasirodo taisyklingos ir telieka 

studentams parodyti du truputį netaisyklingus 

atvejus, kuriuos turime vienaskaitos kilmininke ir 

naudininke (galūnės balsis, paimtas iš antrosios ir 

ketvirtosios linksniuočių, ir minkštumo ženklas, 

pridėtas vienaskaitos naudininko formoje). 

Ketvirtosios linksniuotės struktūra remiasi 

galūnės pagrindu a. Šiuose teoriniuose rėmuose 

ši linksniuotė atrodo kaip taisyklingumo modelis, 

pristatantis visose galūnėse, išskyrus daugiskaitos 

kilmininką, galūninį pagrindą a trumpojo balsio a 

arba ilgojo balsio o formomis. 

Tą patį galima pasakyti apie penktą linksniuotę, 

kurioje galūnės pagrindas e atsiranda visose galūnėse. 

Telieka atkreipti studentų dėmesį į daugiskaitos 

kilmininko galūnę, kuri susidaro iš morfofonemos ų, 

sujungtos su palatalizuojančiu elementu ženklu i. 

Išimtimi šioje sistemoje atrodo pirmoji linksniuotė, 

nes ji neturi unikalaus galūninio pagrindo. Ji iš 

esmės netaisyklinga ir mes šitaip ją pristatome savo 

lietuvių kalbos dėstymo programoje. 

Išskyrus tą žymią išimtį, kurią sudaro pirmoji 

linksniuotė, globalinė lietuvių kalbos daiktavardžių 



linksniavimo sistema pasirodo iš esmės taisyklinga. 

Atkreipsime studentų dėmesį į vienodą įvairių linksnių 

sudarymą: 

- daugiskaitos vardininkas: galūnės pagrindas 

pirmoje ištęsimo stadijoje + s 

(turgūs, šalys, salos, gėlės), 

- vienaskaitos kilmininkas: galūnės pagrindas 

ilgiausioje ištęsimo stadijoje + s 

(turgaus, šalies, salos, gėlės) , 

- vienaskaitos ir daugiskaitos vietininkas: galūnės 

pagrindas pirmoje ištęsimo stadijoje + -je 

ar -se (šalyje, saloje, gėlėse). 

Be to, nesunkiai išskirsime netaisyklingas formas: 

- Antrosios linksniuotės vienaskaitos ir daugiskaitos 

vietininkas: galūnės pagrindas 

trumpiausioje stadijoje + -je vienaskaitos 

formai (turguje); galūnės pagrindas pirmoje 

dvibalsio stadijoje + -se daugiaskaitos formai 

(turguose). 

- Trečiosios linksniuotės vienaskaitos naudininko 

galūnė įgyja galūnės pagrindą a moteriš- 

7 lentelė 

kosios giminės formoje ir galūnės pagrindą u 

vyriškosios giminės formoje: šaliai, žvėriui. 

- Darinys su minkštumo ženklu trečiosios 

linksniuotės vienaskaitos naudininko galūnėje 

(žvėriui, šaliai) ir penktosios linksniuotės 

daugiskaitos kilmininko galūnėje (gėlių). 

Minėtos penkios linksniuotės yra pagrindas kitoms 

linksniuotėms. Šitai mums leidžia teigti, kad 

trys antrinės linksniuotės yra atitinkamai susijusios 

su pirmąja, antrąja ir ketvirtąja linksniuotėmis. Šias 

tris linksniuotes vadiname antrinėmis linksniuotėmis 

ne tik todėl, kad jos prieštarauja pagrindinėms 

linksniuotėms, bet ir todėl, kad jų galūnės turi antrinius 

dvibalsius. Antrinių linksniuočių trečiojoje 

ir penktojoje linksniuotėse nėra todėl, kad šioms 

linksniuotėms yra būdingas galūnės pagrindas su 

priešakiniu balsiu, o pagal aukščiau pristatytą lietuvių 

kalbos fonologijos sistemą priešakiniai balsiai 

nesiderina su minkštumo ženklu (žr. 5 lentelę). Trys 

antrinės linksniuotės atitinka „Dabartinės lietuvių 

kalbos gramatikos“ 2, 5 ir 7 paradigmas. 

1 antrinė 2 antrinė 3 antrinė 4 antrinė 5 antrinė 

linksniuotė linksniuotė linksniuotė linksniuotė linksniuotė 

kelias vaisius ponia 

kelio vaisiaus ponios 

keliui vaisiui poniai 

kelią vaisių ponią 

keliu vaisiumi ponia 

kelyje vaisiuje ponioje 

kely vaisiau ponia 

keliai vaisiai ponios 

kelių vaisių ponių 

keliams vaisiams ponioms 

kelius vaisius ponias 

keliais vaisiais poniomis 

keliuose vaisiuose poniose 

Galime teigti, kad moteriškosios giminės linksniuotė 

yra tobulai taisyklinga: jos galūnės visiškai 

tos pačios, kaip pagrindiniame modelyje, tik su 

minkštumo ženklu i. Antrojoje linksniuotėje, jeigu 

vienaskaita yra visiškai taisyklinga (palyginti su 

pagrindiniu modeliu), pastebime, kad daugiskaita 

paimta iš pirmosios linksniuotės. Pirmoji antrinė 

linksniuotė atitinka pirmąją pagrindinio modelio 

linksniuotę, išskyrus vienaskaitos vietininką, kur 

atsiranda trečiosios linksniuotės galūnė -yje. 

Šalia pagrindinių ir antrinių modelių nustatome 

dvi mišriąsias linksniuotes, kurias taip pavadiname 

todėl, kad tam tikros jų formos susipina su trečiąja 

linksniuote, paimdamos jai būdingą galūnės pagrindą 

i. Abi mišriosios linksniuotės priklauso atitinkamai 

pirmajai ir ketvirtajai linksniuotėms; pirmoji mišrioji 

linksniuotė atitinka „Dabartinės lietuvių kalbos 

gramatikos“ trečiąją paradigmą; o dėl ketvirtosios 

mišriosios linksniuotės, tai ji šioje gramatikoje 

neturi atskiros paradigmos – mes čia priskiriame 

daiktavardį marti. 

didaktika 

ISSN 1392-8600 

145

146 



8 lentelė 



1 mišrioji 2 linksniuotė 3 linksniuotė 4 mišrioji 5 linksniuotė 

linksniuotė linksniuotė 

brolis marti 

brolio marčios 

broliui marčiai 

brolį marčią 

broliu marčia 

brolyje marčioje 

broli marčia 

broliai marčios 

brolių marčių 

broliams marčioms 

brolius marčias 

broliais marčiomis 

broliuose marčiose 

Pirmojoje mišriojoje linksniuotėje galūnės pagrindo 

i skolinys atsirado vienaskaitos vardininke, 

galininke ir vietininke; kitų linksnių linksniavimas 

sutampa su pirmąja antrine linksniuote. Ketvirtojoje 

linksniuotėje galūnės pagrindo i skolinys atsiranda 

tik vienaskaitos vardininke. 

Ši sistema yra tinkamesnė, nes ji integruoja žodį 

marti į daiktavardžių linksniuočių panoramą 6 . Be 

to, ji parodo, kad žodžiai su galūne -as (namas) yra 

artimi žodžiams su galūne -is (brolis) ir paaiškina, 

kodėl pastarojoje linksniuotėje jokio a nėra. 

6 Kaip toliau matysime, mes pristatome būdvardžių linksniuotes, 

susijusias su daiktavardžių linksniuotėmis. Taigi šiuo požiūriu 

labai svarbu, kad žodis marti figūruotų daiktavardžių linksniuočių 

panoramoje, nes šitaip aiškiai integruotume ir moteriškosios 

giminės būdvardžius su galūne -i (pvz., graži). 

9 lentelė 

Žodžius su galūne -uo pristatome kaip trečiosios 

linksniuotės modifikuotą modelį. Iš tikrųjų mes čia 

kalbame apie trečią linksniuotę su jai būdingu galūnės 

pagrindu i, tačiau patiriančią tam tikros formos 

modifikaciją, kuri vyksta tai šaknyje (vienaskaitos 

vardininke), tai galūnėje (vienaskaitos kilmininke). 

Telieka pabrėžti, kad daugiskaitos kilmininko galūnėje 

nevartojamas minkštumo ženklas, skirtingai 

nuo pagrindinio modelio galūnės, ir sistema atrodo 

iš esmės taisyklinga. 

1 linksniuotė 2 linksniuotė 3 modifikuota 4 linksniuotė 5 linksniuotė 

linksniuotė 

vanduo sesuo 

vandens sesers 

vandeniui seseriai 

vandenį seserį 

vandeniu seseria 

vandenyje seseryje 

vandenie seserie 

vandenys seserys 

vandenų seserų 

vandenims seserims 

vandenis seseris 

vandenimis seserimis 

vandenis seseris 

vandenyse seseryse 



Trumpai tariant, aukščiau pristatyta lietuvių 

kalbos fonologijos sistema leidžia reorganizuoti 

lietuvių kalbos linksniuotes išryškinant griežtesnę 

10 lentelė 

struktūrą ir šitaip parodyti jų taisyklingumą. Mes 

turime ne 12 einančių viena po kitos linksniuočių, o 

13 hierarchinių paradigmų. 

1 pagrindinė 2 pagrindinė 3 pagrindinė 4 pagrindinė 5 pagrindinė 

linksniuotė linksniuotė linksniuotė linksniuotė linksniuotė 

namas turgus žvėris/šalis sala gėlė 

1 antrinė 2 antrinė 4 antrinė 

linksniuotė linksniuotė linksniuotė 

kelias vaisius ponia 

1 mišrioji 4 mišrioji 

linksniuotė linksniuotė 

brolis marti 

3 modifikuota 

linksniuotė 

vanduo/sesuo 

Šitaip studentus mokyti lietuvių kalbos linksniavimo 

lengviau, nes pateiktos sistemos logika nesunkiai 

suvokiama. Ją mes pateikiame etapais – pradžioje 

įvedame pagrindines linksniuotes, po to, kai jos jau 

išmoktos, aiškiname antrines, vėliau mišriąsias ir 

modifikuotas linksniuotes. 

5. Perspektyvos 

Aukščiau pristatyta balsių ištęsimo teorija gali 

būti tiesiogiai taikoma ne tik lietuvių kalbos daiktavardžių, 

bet ir būdvardžių, įvardžių linksniuočių bei 

veiksmažodžių asmenuočių pertvarkymui. 

5.1. Būdvardžių ir įvardžių linksniavimas 

Dėstydami lietuvių kalbą Inalco institute, mes 

teigiame, kad būdvardžių ir įvardžių linksniuotės 

susijusios su daiktavardžių linksniuotėmis. 

Mes siūlome 4 būdvardžių linksniavimo sistemas 

ir nurodome, kad jos atitinka daiktavardžių 

linksniuotes: 

1 sistema: mažas (1 pagrindinė linksniuotė) – 

maža (4 pagrindinė linksniuotė) 

2 sistema: žalias (1 antrinė linksniuotė) – žalia (4 

antrinė linksniuotė) 

3 sistema: didelis (1 mišrioji linksniuotė) – didelė 

(5 pagrindinė linksniuotė) 

4 sistema: gražus (2 pagrindinė linksniuotė) – graži 

(4 mišrioji linksniuotė) 

Tą patį atliekame su parodomaisiais įvardžiais: 

1 stadija: šis (1 mišrioji linksniuotė) – ši (4 mišrioji 

linksniuotė) 

2 ir 3 stadija: tas/anas (1 pagrindinė linksniuotė) – 

ta/ana (4 pagrindinė linksniuotė) 

Ryšį tarp būdvardžių, įvardžių ir daiktavardžių 

linksniuočių įrodome, pristatydami iš pradžių moteriškąją 

giminę, kur iš tikrųjų nėra jokio skirtumo – santykis 

tarp sala, maža ir ana arba tarp marti, graži ir ši, 

arba dar tarp ponia, žalia (ir tokia) yra akivaizdus. 

O dėl vyriškosios giminės, pradedame nuo 

daiktavardžių linksniavimo pagrindų ir pabrėžiame 

būdvardžių ir įvardžių linksniuočių savybes, kurios 

jas skiria nuo daiktavardžių linksniuočių. 

- Būdvardžių linksniavime išskiriame 4 specifines 

galūnes: vienaskaitos naudininke (-(i)am), vienaskaitos 

vietininke (-(i)ame), daugiskaitos vardininke (-i), 

daugiskaitos naudininke (-iems) 7 . 

- Kalbėdami apie įvardžius paaiškiname, kad jie 

linksniuojami panašiai, kaip ir būdvardžiai, su kuriais 

juos sieja galūnė. Mes aiškiname, kad jų specifiškumas 

yra tas, kad jiems nepriimtinas trumpasis balsis 

galūnėje, o jo vietoje pasirenkamas antras balsio ištęsimo 

laipsnis. Šitaip jeigu turime namu ir mažu vienaskaitos 

įnagininke, įvardis turės variantą uo galūnėje: 

anuo/tuo; tas pats bus ir su daugiskaitos galininku. 

Taip pat jeigu turime maži (daugiskaitos vardininko 

vyriškosios giminės būdvardžio specifinė galūnė -i), 

tai įvardžio galūnėje bus variantas ie: anie/tie. 

Kaip matome, balsių ištęsimo teorija leidžia 

paprastai ir logiškai išaiškinti naują lietuvių kalbos 

morfologijos sudėtingumo šaltinį 8 . 

7 Mes čia negrįžtame prie būdvardžių tipo gražus linksniavimo 

specifiškumų, kur turime daiktavardžio turgus linksniavimą vienaskaitos 

vardininke, kilmininke, galininke ir daugiskaitos vardininke, 

ir būdvardžio didelis linksniavimą kituose linksniuose. 

8 Telieka pažymėti, kad įvardžių tipo koks, joks ir toks, kurie 

priklauso pirmajai mišriajai linksniuotei, balsio ištęsimas būna 

tik balsio i atveju (plg. tokie ir tokiu/tokius). 

didaktika 

ISSN 1392-8600 

147

148 



5.2. Veiksmažodžių morfologija 

Aiškindami studentams veiksmažodžių morfologiją, 

mes dar kartą atkreipiame jų dėmesį į lietuvių 

kalbos fonologijos sistemą. 

Nors V. Ambrazo redaguota gramatika nustato 3 

veiksmažodžių grupes, mes nustatome 5. Iš tiesų mes 

atskiroms grupėms priskiriame veiksmažodžius, pvz., 

sukti, nešti ir verkti, kurie gramatikoje priskirti pirmajai 

grupei (su esamuoju laiku (i)a) greta veiksmažodžių 

tipo matyti ir regėti, kurie atitinka mūsų ketvirtąją 

ir penktąją veiksmažodžių grupes. Pirmajai grupei 

priskiriame veiksmažodžius (tokius kaip sukti), kurie 

turi esamojo laiko jungiamąjį balsį a ir būtojo laiko 

jungiamąjį balsį o; antrajai grupei priskiriame veiksmažodžius 

(tokius kaip nešti), kurie irgi turi esamojo 

laiko jungiamąjį balsį a, bet kurie skiriasi nuo pirmųjų 

savo būtojo laiko galūne ė; trečiajai grupei priskiriame 

veiksmažodžius, turinčius esamojo laiko jungiamąjį 

balsį ia ir būtojo laiko jungiamąjį balsį ė. 

Šitaip parodome, kad lietuvių kalbos veiksmažodis, 

asmenuojamas esamajame ir būtajame laikuose, 

visada turi tą pačią struktūrą: šaknį, jungiamąjį balsį, 

atsirandantį tik nuo trečio asmens, ir asmens ženklą 

arba galūnes, visada tas pačias (u, i, ∅, me, te, ∅). 

Pirmosios klasės veiksmažodį galima pavaizduoti 

šitaip: 

šaknis jungiamasis galūnė 

balsis 

suk ∅ u suku 

suk ∅ i suki 

suk a ∅ suka 

suk a me sukame 

suk a te sukate 

suk a ∅ suka 

Remdamiesi šia pagrindine sistema, galime išvesti 

kitas esamojo laiko asmenavimo formas, išskyrus 

penktąją asmenuotę, kuri turi jungiamąjį balsį i ir 

šitaip radikaliai skiriasi nuo pirmosios asmenuotės. 

Ir atvirkščiai, parodome, kad trečiosios grupės esamojo 

laiko asmenavimas atitinka pirmosios grupės 

asmenavimą plius minkštumo ženklas i. 

šaknis minkš- jungia- galūnė 

tumo masis 

ženklas balsis a 

verk i ∅ u verkiu 

verk ∅ ∅ i verki 

verk i a ∅ verkia 

verk i a me verkiame 

verk i a te verkiate 

verk i a ∅ verkia 



Dar kartą lietuvių kalbos fonologijos sistema 

pagrindžia minkštumo ženklo nebuvimą vienaskaitos 

antrajame asmenyje: negalima sudaryti antrinio 

dvibalsio su priešakiniais balsiais (žr 5 lentelę); šitaip 

vienaskaitos antrajame asmenyje nėra dantinio garso 

mutacijos, nors tokia mutacija būna visuose kituose 

veiksmažodžių tipo kviesti, žaisti asmenyse. 

Taip pat paaiškiname, kad ketvirtosios grupės veiksmažodžių 

asmenavimas susijęs su pirmosios: iš tiesų 

turime tą pačią sistemą, tik šįkart plius balsis a 9 . 

šaknis balsis a jungia galūnės 

masis 

balsis a 

mat a ∅ u matau 

mat a ∅ i matai 

mat (a a) ∅ 

o mato 

mat (a a) me 

o matome 

mat (a a) te 

o matote 

mat (a a) 10 ∅ 

o mato 

Pabaigoje pateiksime paskutinį balsio ištęsimo 

teorijos efektyvumo pavyzdį ir paaiškinsime sudėtingą 

sangrąžinių veiksmažodžių asmenavimą. 

Iš tiesų sangrąžinio veiksmažodžio asmenavimas, 

jeigu jį palygintume su tokio pat nesangrąžinio 

veiksmažodžio asmenavimu, gali atrodyti perdėtai 

sudėtingas. 

tikėti tikėtis sukti suktis 

tikiu tikiuosi suku sukuosi 

tiki tikiesi suki sukiesi 

tiki tikisi suka sukasi 

tikime tikimės sukame sukamės 

tikite tikitės sukate sukatės 

tiki tikisi suka sukasi 

Iš tikrųjų lengva paaiškinti šias balsių modifikacijas, 

jeigu laikytume, kad sangrąžos dalelytė si 

turi savybę ištęsti galūnių balsius, kai tai galima, iki 

antrosios stadijos: dviejų pirmųjų asmenų balsiai 

u ir i atitinkamai tampa uo (kai kuriais atvejais su 

minkštumo ženklu i) ir ie; galūnių me ir te balsiai 

e, neturintys dviejų ištęsimo stadijų, tampa ilguoju 

9 Būtojo laiko formas galime paaiškinti tokiu pačiu būdu, bet šiame 

straipsnyje šio atvejo neaptarsime. 

10 Kaskart abiejų a darinys atitinka balsio a ilgąją stadiją, iš čia 

asmenavime atsiranda o (žr. 2 lentelę). 



balsiu ė; kadangi trečiuosiuose asmenyse asmens 

ženklo nėra, juose nėra ir balsio ištęsimo. 

Dar kartą įsitikiname, kad sudėtinga morfologijos 

struktūra atrodo žymiai taisyklingesnė ir paprastesnė, 

o dėl tokios analizės, atskleidžiančios, kaip funkcionuoja 

lietuvių kalbos balsių sistema, Prancūzijos 

studentai kalbą išmoksta lengviau. 

Sėkmingam lietuvių kalbos mokymuisi užsienio 

studentams būtina išmanyti bendrąją kalbotyrą, kurios 

kurse, prieš gvildenant morfologijos vingrybes, 

didelis dėmesys turėtų būti skiriamas fonologijos 

aspektams. Niekada nebus per daug primygtinai 

teigti, kad lietuvių kalbos gramatika yra sudėtinga 

ir kad jos negalima gerai išmokti, jeigu ją dėstysime 

šiuo metu madingais komunikaciniais metodais. 

Jeigu šie metodai gali būti taikomi dėstant kalbas, 

kurių gramatika atrodo paprastesnė, pavyzdžiui, 

anglų kalbą, jie yra visiškai nepakankamas įrankis 

dėstyti lietuvių kalbą, kur negalime apsieiti be tvirto 

gramatikos kurso. 

Literatūra 

DLKG – Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, red. V. Ambrazas. 



Chicouène, M., Skūpas L-A, 1998, Parlons Lituanien – 

Kalbėkime lietuviškai. Paris: L’Harmattan. 

Chicouène, M., 1984, La représentation des consonnes 

palatalisées dans l’écriture lituanienne moderne: 

structure du système graphique en rapport avec le 

système phonologique et le système morphologique. 

– Slovo n°5, Publications langues’O. Paris, 

223–254. 

Chicouène, M., 2004, Grammaire du russe d’aujourd’hui. 

Paris: Langues pour tous. 

didaktika 

ISSN 1392-8600 

149

150 

Negrožinio teksto supratimo mokymas pagrindinėje 

mokykloje: kaip įgyvendinti programos reikalavimus 

ugdymo procese? 

Negrožinio teksto supratimo 

mokymas pagrindinėje 

mokykloje: kaip įgyvendinti 

programos reikalavimus ugdymo 

procese? 

Vilija SALIENĖ 


Lietuvių kalbos didaktikos katedra 


LT- 03111 Vilnius 

saliene@gmail.com 

Skaitomo teksto supratimas yra sudėtingas procesas, 

kurio metu reikia suvokti, ką reiškia parašytas 

tekstas, kokia informacija ir kokios prasmės yra 

užkoduotos tekste. Tekstas yra pagrindinis dalykas 

mokantis bet kurio dalyko, o gimtosios kalbos pamokose 

formuojami esminiai skaitomo teksto suvokimo 

gebėjimai. Jau senokai užsienio pedagoginėje ir 

metodinėje literatūroje (Cook, 1989, Duke, Pearson, 

2000, Andeson, Armbruster, 1984) skaitymas suvokiamas 

ne kaip įgūdis, o kaip mąstymo procesas, 

reikalaujantis aktyvios skaitančiojo veiklos. Ilgą 

laiką buvo manyta, kad skaitymas yra toks procesas, 

kurio esmė yra suvokti pagrindinę teksto mintį, daryti 

išvadas, perpasakoti tekstą. Naujausi skaitymo 

psichologijos tyrimai (Cook, 1989) teigia, kad teksto 

supratimo esmė ta, kad skaitytojas iš teksto konstruoja 

reikšmę, o reikšmė yra kuriama, o ne pasyviai 

suvokiama: paprastai tą patį tekstą skirtingi žmonės 

supranta nevienodai. 

Nacionaliniai mokinių skaitymo ir rašymo pasiekimų 

tyrimai, vykdyti 2002–2008 metais, atskleidė, 

kad 6, 8, 10 klasių mokinių skaitomo teksto supratimo 

gebėjimai kiekvienais metais išlieka beveik 

tokie patys: lengvesni mokiniams būna informacijos 

radimo ir tiesioginės išvados darymo reikalaujantys 

klausimai, sunkiau sekasi apibendrinti, interpretuoti 

ir vertinti tekste pateikiamą informaciją. Sunkūs mokiniams 

klausimai, reikalaujantys remtis literatūros 

Santrauka 

Teaching Non-literary Text Comprehension in Basic 

School: Implementation of Curriculum Requirements 

in the Education Process 

Teaching Non-literary Text 

Comprehension in Basic School: 

Implementation of Curriculum 

Requirements in the Education 

Process 

teorijos žiniomis ir aptarti teksto kalbinę raišką. 

Analogiškas išvadas leidžia daryti ir valstybinio 

lietuvių gimtosios kalbos egzamino darbų – teksto 

supratimo dalies – 2004–2008 metų analizė. Taigi 

skaitomo teksto supratimas išlieka aktuali ugdymo 

turinio problema. 

Šio straipsnio tikslas – išanalizuoti, kokius reikalavimus 

skaitomo teksto supratimui kelia bendrosios 

programos, kaip keliami reikalavimai įgyvendinami 

ugdymo procese. Tyrimo objektas – pagrindinės 

mokyklos lietuvių kalbos programas, 5–10 klasių 

lietuvių kalbos vadovėliai. Tyrimo metodai – dalykinės 

ir metodinės literatūros mokslinė analizė, 

analitinis aprašomasis. 

Straipsnyje analizuojama skaitymo, kaip kalbinės 

veiklos rūšies, vieta lietuvių kalbos ugdymo turinyje, 

aptariamos bendrosios programos turinio apimties 

ir ugdomų gebėjimų aspektais, galimos skaitymo 

strategijos, analizuojami vadovėliai negrožinio teksto 

skaitymo aspektu. 

Straipsnyje daromos išvados, kad bendrųjų programų 

turinys ir reikalavimai sudaro visas prielaidas 

išugdyti numatytus negrožinio teksto supratimo 

gebėjimus, tačiau ne visuose vadovėliuose tam skiriamas 

pakankamas dėmesys. 

Esminiai žodžiai: bendrosios programos, negrožinio 

teksto supratimas, skaitymo strategijos, 

skaitymo gebėjimai. 

Vilija SALIENĖ


Reading comprehension is a complex process 

which involves understanding the gist of the 

text, the information presented, and the implicit 

meanings encoded. Learning any subject relies 

on a text, and essential reading comprehension 

skills are formed during native language lessons. 

In pedagogical and methodological works by foreign 

scholars (Cook, 1989; Duke, Pearson, 2000; 

Anderson, Armbruster, 1984), reading has long 

been understood as an active cognitive process 

on the reader’s part, and not a skill. Previously, 

reading was considered a process based on grasping 

the gist of the text, drawing conclusions, 

and retelling the text. The latest research in the 

psychology of reading (Cook, 1989) claims that 

reading comprehension entails the construction of 

meaning by the reader on the basis of the text, and 

thus meaning is created, as opposed to passively 

perceived: different people will understand the 

same text differently. 

The National Research of Student Achievement 

in Reading and Writing 2002–2008 revealed that 

grade 6, 8 and 10 reading comprehension skills 

remain at nearly the same level year after year: 

students are better at answering questions which 

require finding information or drawing straightforward 

conclusions, and they find summarizing, 

interpretation and evaluation of the information 

found in the text more challenging. Students 

have difficulties with questions which require the 


Skaitomo teksto supratimas yra sudėtingas procesas, 

kurio metu reikia suvokti, ką reiškia parašytas 

tekstas, kokia informacija ir kokios prasmės yra 

užkoduotos tekste. Tekstas yra pagrindinis dalykas 

mokantis bet kurio dalyko, o gimtosios kalbos pamokose 

formuojami esminiai skaitomo teksto suvokimo 

gebėjimai. Jau senokai užsienio pedagoginėje ir 

metodinėje literatūroje (Cook, 1989, Duke, Pearson, 

2000, Anderson, Armbruster, 1984) skaitymas suvokiamas 

ne kaip įgūdis, o kaip mąstymo procesas, 

reikalaujantis aktyvios skaitančiojo veiklos. Ilgą 

laiką buvo manyta, kad skaitymas yra toks procesas, 

kurio esmė yra suvokti pagrindinę teksto mintį, daryti 

išvadas, perpasakoti tekstą. Naujausi skaitymo 

psichologijos tyrimai (Cook, 1989) teigia, kad teksto 

supratimo esmė ta, kad skaitytojas iš teksto kons- 

Summary 

knowledge of literary theory and description of 

linguistic devices. Similar conclusions may be 

drawn from an analysis of the reading comprehension 

part of the 2004–2008 state examination 

papers in Lithuanian as a native language. Reading 

comprehension therefore remains an important 

curriculum-related issue. 

The aim of this article is to analyze reading 

comprehension requirements set in the National 

Curriculum and the implementation of the requirements 

in the education process. The research 

focuses on the Lithuanian language curriculum 

and grade 5–10 textbooks used in basic schools. 

Research methods involve the analysis of subject-related 

and methodological sources and the 

analytical-descriptive approach. 

The article considers the place of reading as a 

type of linguistic activity in the Lithuanian language 

curriculum, discusses the National Curriculum in 

terms of its scope and skills development, presents 

possible reading strategies, and analyses textbooks 

from the perspective of non-literary reading. 

The article concludes that the content and requirements 

of the National Curriculum provide the 

necessary conditions for the development of the 

required reading comprehension skills but that not 

all textbooks focus enough on these skills. 

Key words: National Curriculum, non-literary 

text comprehension, reading strategies, reading 

skills. 

truoja reikšmę, reikšmė yra kuriama, o ne pasyviai 

suvokiama: paprastai tą patį tekstą skirtingi žmonės 

supranta nevienodai. Kaip tekstas bus suprastas, 

lemia keli tarpusavyje susiję veiksniai: skaitymo situacija 

(aplinka, suformuluotos užduotys, rezultatas, 

kurio tikimasi), parašyto teksto ypatybės (turinys, 

forma, struktūra, autoriaus tikslai), mokymosi kontekstas 

(skaitytojo tikslai ir jam keliami uždaviniai), 

strategijos, kurias skaitytojas sąmoningai pasirenka 

siekdamas suprasti tekstą 1 . 

Nacionaliniai mokinių skaitymo ir rašymo pasiekimų 

tyrimai, vykdyti 2002–2008 metais, atskleidė, 

kad 6, 8, 10 klasių mokinių skaitomo teksto supratimo 

gebėjimai kiekvienais metais išlieka beveik 

tokie patys: lengvesni mokiniams būna informacijos 

radimo ir tiesioginės išvados darymo reikalaujantys 

1 Plačiau apie tai žr. Buehl, 2004. 

didaktika 

ISSN 1392-8600 

151

152 




klausimai, sunkiau sekasi apibendrinti, interpretuoti 

ir vertinti tekste pateikiamą informaciją 2 . Sunkūs 

mokiniams klausimai, reikalaujantys remtis literatūros 

teorijos žiniomis ir aptarti teksto kalbinę raišką. 

Analogiškas išvadas leidžia daryti ir valstybinio 

lietuvių gimtosios kalbos egzamino darbų – teksto 

supratimo dalies – 2004–2008 metų analizė 3 . Taigi 

skaitomo teksto supratimas išlieka aktuali ugdymo 

turinio problema. 

Šio straipsnio tikslas – išanalizuoti, kokius reikalavimus 

skaitomo teksto supratimui kelia bendrosios 

programos, kaip keliami reikalavimai įgyvendinami 

ugdymo procese. Tyrimo objektas – pagrindinės 

mokyklos lietuvių kalbos programos, 5–10 klasių 

lietuvių kalbos vadovėliai. Tyrimo metodai – dalykinės 

ir metodinės literatūros mokslinė analizė, 

analitinis aprašomasis. 

2 Plačiau apie tyrimų rezultatus žr. www.pedagogika.lt/mokinių 

pasiekimų tyrimai. 

3 Plačiau apie egzaminų darbų rezultatus žr. www.nec.lt/ankstesni 

metai/ rezultatų analizės. 




Skaitymo, kaip kalbinės veiklos 

rūšies, vieta lietuvių kalbos ugdymo 

turinyje 

Lietuvių kalbos bendrojoje programoje (Programa, 

2008, 463–506) skaitymui skiriama daug dėmesio. 

Apibūdinant lietuvių kalbos paskirtį teigiama, 

kad „svarstydami tekstuose reiškiamus požiūrius, 

teigiamas vertybes mokiniai pažįsta bei apmąsto savo 

ir kitų dvasinę patirtį, kuria, permąsto, keičia savąsias 

vertybes“ (Programa, 2008, 459). Konkretinant dalyko 

paskirtį ir formuluojant dalyko uždavinius taip pat 

pabrėžiama skaitymo svarba: siekiama, kad mokinys 

ugdytųsi poreikį sąmoningai skaityti tekstus, suprastų, 

interpretuotų ir gebėtų kritiškai vertinti įvairaus 

pobūdžio (mums aktualūs negrožiniai tekstai – past. 

autorės) tekstus. Bendrosiose programose akcentuojama 

keturių kalbinės veiklos rūšių – kalbėjimo, 

klausymo, skaitymo, rašymo – dermė. Skaitomo 

teksto suvokimo gebėjimai ugdomi analizuojant 

rašytinio teksto struktūrą, kalbinę raišką. 

Apžvelgsime, kokia yra pateikiama skaitymo 

(negrožinių tekstų) turinio apimtis lietuvių kalbos 

programoje 5–10 klasei. 

1 lentelė. Negrožinių tekstų skaitymo turinio apimtis 5–10 klasėje 

5–6 klasės turinio apimtis 7–8 klasės turinio apimtis 9–10 klasės turinio apimtis 

Skaitomi mokinių suvokimo galimybes 

ir jų kaip skaitytojų įvairius poreikius 

atitinkantys negrožiniai (publicistiniai, 

dokumentiniai, informaciniai) ir įvairios 

įvairialypės informacijos (pvz., 

filmas, reklama, paveikslėlių istorija, 

elektroninis tekstas, dainovaizdis, 

žemėlapis) tekstai. 

Kaip matome iš lentelės, kiekviename koncentre 

turinio apimtis plečiasi ir pasipildo naujais reikalavimais 

tekstų turiniui, pobūdžiui ir žanrais (šioje ir 

kitose lentelėse nauji dalykai išskirti kursyvu – au- 

Skaitomi įvairaus pobūdžio (publicistiniai, 

dokumentiniai, reklaminiai, 

informaciniai) ir įvairialypės 

informacijos tekstai (pvz., reklama, 

nesudėtingos schemos, elektroninis 

tekstas, internetinių diskusijų forumai). 

Skaitomi įvairių žanrų negrožiniai 

tekstai: anketa, interviu, enciklopedijų, 

žinynų straipsniai, diskusiniai, mokslo 

populiarieji straipsniai, laiškai, dienoraščiai, 

atsiminimai. 

Skaitomi įvairų socialinį kultūrinį 

kontekstą apimantys gana abstrakčios 

tematikos įvairaus pobūdžio (publicistiniai, 

dokumentiniai, reklaminiai, informaciniai) 

negrožiniai ir įvairialypės 

informacijos tekstai (pvz., elektroninis 

tekstas, internetinių diskusijų forumai), 

Skaitomi įvairių žanrų negrožiniai 

tekstai: viešosios kalbos, pranešimai, 

interviu, diskusiniai, poleminiai, mokslo 

populiarieji straipsniai, recenzijos, 

esė, laiškai, dienoraščiai, atsiminimai, 

reklamos. 

torės pastaba). Manytina, kad tokia turinio apimtis 

turėtų padėti ugdyti mokinių gebėjimus, nurodytus 

programoje. Paanalizuokime, kokie gebėjimai akcentuojami, 

mokant negrožinio teksto supratimo. 

Vilija SALIENĖ


2 lentelė. Ugdomi skaitymo gebėjimai 5–10 klasėse 

didaktika 

5–6 klasės 7–8 klasės 

Gebėjimas daryti teksto visumą apibendrinančias išvadas 

9–10 klasės 

Nurodyti aiškiai išreikštą teksto tiks- Remiantis tiesiogiai pasakytais daly- Remiantis tiesiogiai pasakytais 

lą, temą, pagrindinę mintį, nesunkiai kais ir potekste nurodyti teksto tikslą, dalykais, potekste ir teksto kontekstu, 

atpažįstamas vertybes. 

temą, problemą, formuluoti pagrindi- nurodyti teksto tikslą, aptarti temanę 

mintį. Atpažinti aiškiai tekstuose tiką, problemas, pagrindines mintis, 

teigiamas visuotines vertybes. 

Gebėti interpretuoti skaitomus tekstus 

vertybes. 

Paaiškinti nesudėtingas netiesiogiai Paaiškinti netiesiogiai pasakytas Paaiškinti netiesiogiai pasakytas 

pasakytas mintis. 

mintis, reiškiamus požiūrius. mintis, reiškiamus požiūrius. 

Gebėti vertinti skaitomų tekstų turinį ir raišką 

Pasakyti savo nuomonę apie tekste Vertinti pagal pateiktus kriterijus, Vertinti savarankiškai pasirenkant 

rašomus dalykus remiantis įspūdžiu, pagrįsti vertinimus tekstu. 

tinkamus kriterijus, pagrįsti vertini- 

patirtimi. 

mus tekstu. 

Atsižvelgiant į mokymosi tikslą gebėti dirbti su įvairaus pobūdžio tekstais 

Rasti informaciją nurodyta tema Savarankiškai susirasti kelis šaltinius Savarankiškai susirasti kelis šaltinius 

nurodytuose šaltiniuose. Tinkamai ją ir informaciją nurodyta tema. Tinka- ir mokymuisi reikalingą informaciją. 

atsirinkti ir pagal nuorodas suklasimai ją atsirinkti, klasifikuoti. Vertinti Tinkamai ją atsirinkti, klasifikuoti. 

fikuoti. 

šaltinius informatyvumo požiūriu. Vertinti šaltinius informatyvumo, 

patikimumo požiūriu. 

Gebėti sąmoningai skaityti, stebėti ir koreguoti savo suvokimą. Apmąstyti savo skaitymo veiklą ir planuoti mokymąsi 

Taikyti mokytojo nurodytas strategi- Taikyti tinkamas strategijas prieš Taikyti asmeniškai tinkamas strategijas 

prieš skaitant, skaitant ir perskai- skaitant, skaitant ir perskaičius jas prieš skaitant, skaitant ir perskaičius 

tekstą. Įvairiais būdais tikrintis tekstą. Įvairiais būdais tikrintis teksto čius tekstą. Įvairiais būdais tikrintis 

teksto suvokimą. 

suvokimą. 

teksto suvokimą. 

Mokytojo klausiamam paaiškinti, kas 

pasisekė, kas ne, kodėl, ką kitą kartą 

reikėtų daryti kitaip. 

Kai matome iš lentelės, ugdymo procese daug 

dėmesio skiriama tiems skaitomo teksto suvokimo 

dalykams, kurie, kaip parodė tyrimai (žr. įvadines 

pastabas), sukelia mokiniams daugiausia problemų. 

Suprantama, kad ugdymo procese sudėtinga atskirti 

gebėjimus, ugdomus skaitant grožinius ir negrožinius 

tekstus, todėl galime teigti, kad skaitomo 

teksto suvokimui skiriama dar daugiau dėmesio, 

nei čia aptarta (turimas mintyse literatūros turinys, 

t. y. grožinių tekstų analizė). Taigi turinio požiūriu 

programa yra pakankamai išsami, apimanti įvairaus 

pobūdžio, turinio, žanrų tekstus. Kad būtų pasiekti 

keliami uždaviniai ir išugdyti numatomi gebėjimai 

bei suteikiama pakankamai žinių, labai svarbus gebėjimas 

sąmoningai skaityti, stebėti ir koreguoti savo 

suvokimą. apmąstyti savo skaitymo veiklą ir planuoti 

mokymąsi. Kaip matome iš lentelės, apibūdinant šį 

gebėjimą akcentuojamos skaitymo strategijos, padedančios 

suprasti tekstą, ir būdai, kuriais mokiniai 

Remiantis savo skaitymo veiklos 

stebėjimu ir kitų suteikta grįžtamąja 

informacija aiškintis, kokios teksto 

suvokimo strategijos tiko vienai ar 

kitai skaitymo problemai spręsti, ko 

nepasisekė atlikti, išsikelti teksto suvokimo 

gebėjimų tobulinimo tikslus. 

Remiantis savo skaitymo veiklos 

stebėjimu ir kitų suteikta grįžtamąja 

informacija išsikelti teksto suvokimo 

gebėjimų tobulinimo tikslus ir numatyti, 

kaip jų siekti. 

yra skatinami tikrintis, kaip jie supranta tekstą 4 . Taigi 

toliau straipsnyje aptarsime skaitymo strategijas. 

Skaitymo strategijų aptartis 

Mokymas ir mokymasis yra aktyvus procesas, reikalaujantis 

sudėtingų mąstymo operacijų. Šį procesą 

lengvina tinkamai parinktos mokymo strategijos. 

D. Buehlas mokymo strategijas skirsto į aštuonias 

grupes pagal mokinių veiklos rūšis: „žodyno turtinimas, 

kolektyvus idėjų kūrimas, mokymasis bendradarbiaujant, 

diskutavimas, interaktyvusis skaitymas, 

rašymas, grafinis informacijos pateikimas ir mokymosi 

įgūdžių formavimas“ (Buehl, 2004, 13–15), ir 

pagal pažintinius procesus (pasirengimas mokytis, 

t. y. aktyvinančios ir dėmesį sutelkiančios strategijos; 

turinio analizė, t. y. atrankos ir sisteminimo 

strategijos; mokymosi įtvirtinimas, t. y. integravimo 

4 Išsamiau žr. Programos, 2008, 466–467. 

ISSN 1392-8600 

153

154 




ir taikymo strategijos). Mokymosi strategijos į tokias 

grupes suskirstytos sąlygiškai, nes ugdymo procese ir 

mokinių veiklos rūšys, ir pažintiniai procesai yra susiję, 

todėl ir strategijos naudojamos lanksčiai. Šiame 




straipsnyje aptarsime tas interaktyviojo skaitymo ir 

mokymosi įgūdžių, susijusių su skaitomo teksto analize, 

formavimo strategijas, kurios gali būti taikomos 

mokant lietuvių kalbos 5–10 klasėse. 

3 lentelė. Interaktyviojo skaitymo ir skaitomo teksto supratimo mokymosi įgūdžių formavimo strategijos 5 

Mokinių veiklos 

strategijos 

Interaktyviojo skaitymo 

Mokymosi įgūdžių 

formavimo 

Strategijos pagal 

D. Buehl 

Išankstiniai 

orientyrai 

Įvairios perspektyvos 

Komentarai 

Strategija taikoma prieš teksto skaitymą. Mokiniai skatinami aktualizuoti 

turimas žinias ir jas patvirtinti arba paneigti skaitydami tekstą. Aptariamos 

teksto supratimo klaidos, todėl tikėtina, kad nuomonė keičiasi. 

Strategija taikoma skaitant tekstą. Padeda mokiniams įvairias požiūriais 

skaityti turint mintyse ne tik savo pačių mąstymą. Ši strategija atskleidžia, 

kad iš teksto galima daryti ne vieną išvadą ir apibendrinimą. 

Taikoma prieš teksto skaitymą. Mintyse susikurti vaizdiniai padeda ilgiau 

prisiminti informaciją, tekstas tampa artimesnis, skatinama motyvacija. 

Kryptingas įsivaizdavimas 

Durstinys Taikoma skaitant tekstą. Mokiniai dirba su įvairia medžiaga, gali rinktis 

tekstą, kuris jiems artimesnis, dirbama grupėse ir mokomasi apibendrinti 

informaciją. 

Požiūrio nagrinė- Taikoma perskaičius tekstą. Mokiniai pratinami perteikti tekstą savais žojimo 

gairės džiais, išmoksta suprasti skirtingus požiūrius, idėjas, skatinami remtis savo 

patirtimi ir plėtoti informaciją. 

Probleminės Taikoma prieš teksto skaitymą. Padeda mokiniams nagrinėti tekstus, ku- 

situacijos riuose yra problema ir jos sprendimo santykiai. Mokiniai kritiškai vertina 

savo žinias, sąmoningai sieja naują informaciją su savo keliamais klausimais. 

Teiginio ir patvir- Taikoma perskaičius tekstą. Surasdami autoriaus požiūrį mokiniai tobulina 

tinimo schema kritiško skaitymo įgūdžius, išmoksta nustatyti, ką tekstas teigia, ir randa tai 

patvirtinančius argumentus tekste. 

Piramidės formos Taikoma skaitant tekstą. Mokiniai skaito kryptingai, ieškodami tekste 

diagrama reikiamos informacijos, išmoksta glaustai apibendrinti. 

Paskutinį žodį Taikoma perskaičius tekstą. Taikoma, kai tekstą galima interpretuoti 

suteikite man įvairiai. Mokiniai mokosi išsakyti ir išklausyti skirtingas nuomones. Gali 

koreguoti savo nuomonę. 

Savo skaitymo ir Taikoma skaitant ir perskaičius tekstą. Mokiniai išmoksta žodžiais išreikšti 

mąstymo stebė- tai, ką suprato skaitydami, o ko nesuprato. Mokiniai skatinami apibendrinti 

sena 

informaciją savais žodžiais. 

Tyrimo lentelė Taikoma prieš teksto skaitymą ir skaitant tekstą. Mokiniai tikslingai 

mokosi sujungti ir apibendrinti informaciją. Remiamasi daugeliu šaltinių, 

kuriuose randama įvairių duomenų. 

Klausimo ir atsa- Taikoma prieš teksto skaitymą ir perskaičius tekstą. Mokiniai suvokia, kad 

kymo santykis atsakinėjant į klausimus reikia taikyti įvairias strategijas. Tekste mokiniai 

nuolat susiduria su nauja informacija, todėl nuolat turi plėsti savo žinias ir 

išmanymą. 

5 Lentelė parengta pagal Buehl D., 2004. 

 

Vilija SALIENĖ


 

Mokinių veiklos 

strategijos 

Bendros 

didaktika 

Strategijos pagal 

Komentarai 

D. Buehl 

Teksto gidas Strategija taikoma skaitant tekstą. Tai turimų žinių aktualizavimo būdas, 

kai skaitytojui tekste nurodomos svarbiausios ypatybės. Mokiniai įgyja 

patirties atsirinkti, kas svarbiausia, ir naudotis papildomomis priemonėmis. 

Nuodugnus klau- Taikoma perskaičius tekstą. Klausimai kodėl padeda lengviau suprasti tekssinėjimastą, 

mokiniai turi ieškoti papildomos informacijos, geriau įsimenama faktinė 

informacija, įžvelgiami ryšiai tarp dalykų. 

Interaktyviojo Taikoma skaitant tekstą. Tekstas skaitomas bendradarbiaujant ir siekiant 

skaitymo gairės skirtingų tikslų. Tekstas yra aptariamas visos klasės. 

Klausimai au- Taikoma skaitant ir perskaičius tekstą. Mokiniai mokosi aktyviai stebėti 

toriui 

ir kontroliuoti, kaip supranta tekstą, išmoksta kelti klausimus mintyse 

skaitydami tekstą. 

Pasakojimo Taikoma prieš teksto skaitymą ir perskaičius tekstą. Žinodami teksto struk- 

planas 

tūros reikalavimus, lengviau supranta teksto visumą. Įpranta remtis teksto 

struktūra analizuodami analogiškus tekstus. 

Struktūruoti Taikoma skaitant tekstą. Mokiniai mokosi suprasti idėjų ryšius, supranta, 

užrašai 

kad užrašai nėra tik informacijos perrašymas. Tai grafinė schema, pagal 

kurią dirba mokiniai. 

Lygių žymėjimas Taikoma prieš teksto skaitymą ir perskaičius tekstą. Mokiniai suvokia teksto 

struktūrą, ieško tekste informacijos, faktų ir kt. ryšio, mokosi rūšiuoti 

informaciją. 

Programų reikalavimų ir vadovėlių 

turinio (ne)dermė 

Pagal atnaujintas bendrąsias programas nuo 

2009 metų pradėjo dirbti 5, 7, 9 klasės, o nuo 2010 

metų mokysis ir 6, 8, 10 klasės. Per tą laiką, kol 

buvo ruošiamasi pradėti dirbti pagal atnaujintas 

programas, buvo parengta naujų vadovėlių. Šiame 

straipsnyje aptarsime tik tuos vadovėlius, kurie, 

kaip teigia autoriai, parengti atsižvelgiant į atnaujintų 

programų reikalavimus. ŠMM patvirtintame 

galiojančių vadovėlių sąraše 6 tokių vadovėlių yra 

8: vienas vadovėlis 6 klasei, 2 vadovėliai 7 klasei, 

1 vadovėlis 8 klasei, 2 vadovėliai 9 klasei, 2 

vadovėliai 10 klasei. Šiuos vadovėlius aptarsime 

vienu aspektu – kaip jie atitinka atnaujintų bendrųjų 

programų reikalavimus negrožinio teksto supratimo 

aspektu (žr. 4 lentelę). 

4 lentelė. Negrožinio teksto supratimas lietuvių kalbos vadovėliuose, parengtuose pagal atnaujintas 

programas 

Eil. Autoriai Vadovėlio pavadinimas, Negrožinio teksto supratimo mokymas (gebėjimų ugdymas 

nr. 

leidimo metai 

ir skaitymo strategijų taikymas) 

1. V. Marcišauskaitė, Vėl žaidžiu žodžiu. Lietuvių Negrožinio teksto skaitymui skiriama 1 tema. Spręsti apie 

D. Mikulėnienė, kalba. 1-oji ir 2-oji kn. VI ugdomus gebėjimus ir taikomas strategijas nepakanka me- 

J. Petrauskaitė kl. (serija „Šok“), 2008 džiagos. 

2. E. Palubinskienė, Lietuvių kalba. 1-oji ir 2-oji Negrožinio teksto skaitymui skiriamos 2 temos. Spręsti 

G. Čepaitienė kn. VII kl., 2008 apie ugdomus gebėjimus ir taikomas strategijas nepakanka 

medžiagos. 

3. V. Marcišauskaitė, Lietuvių kalba. 1-oji ir 2- Negrožinio teksto skaitymui skiriama 1 tema. Ugdomas 

D. Mikulėnienė, oji kn. kn. VII kl. (serija gebėjimas daryti teksto visumą apibendrinančias išvadas. 

J. Petrauskaitė, „Šok“), 2009 

Taikomos šios skaitymo strategijos: teksto perfrazavimas, 

V. Kainauskienė, 

R. Sruogis 

teksto peržvalga, teksto skaidymas dalimis. 

6 Žr. www.sac.smm.lt/mokymosi ištekliai/vadovėliai/galiojančių 

vadovėlių sąrašas 

 

ISSN 1392-8600 

155

156 




 




Eil. Autoriai Vadovėlio pavadinimas, Negrožinio teksto supratimo mokymas (gebėjimų ugdymas 

nr. 

leidimo metai 

ir skaitymo strategijų taikymas) 

4. E. Palubinskienė, Lietuvių kalba. 1-oji ir 2-oji Negrožinio teksto skaitymui skiriamos 2 temos. Ugdomi šie 

G. Čepaitienė kn. VIII kl., 2009 gebėjimai: daryti teksto visumą apibendrinančias išvadas. 

Su atskiromis skaitymo strategijomis mokiniai nesupažindinami. 

5. V. Salienė, Lietuvių kalba. IX kl., 

A. Smetona 20071 Kartojimo skyriuje negrožinio teksto analizei skiriamos 4 

temos, analizuojamos 9 naujos temos, apibendrinant IX 

klasės kursą skiriama 1 tema. Skaitymas siejamas su rašymu ir 

kalbėjimu bei klausymu. Ugdomi šie gebėjimai: daryti teksto 

visumą apibendrinančias išvadas, vertinti skaitomų tekstų 

turinį ir raišką, dirbti su įvairaus pobūdžio tekstais, apmąstyti 

savo skaitymo veiklą ir planuoti mokymąsi. Taikomos šios 

skaitymo strategijos: klausimai ir perfrazavimas, reikšminiai 

žodžiai ir tikslinė teksto peržvalga. 

6. R. Koženiauskienė, Tėvynė – tai kalba. Lietuvių Kartojimo skyriuje negrožinio teksto analizei skiriama 1 tema, 

D. Mikulėnienė, kalba. 1-oji, 2-oji ir 3-ioji analizuojamos 8 naujos temos. Ugdomi šie gebėjimai: daryti 

R. Rinkauskienė kn. IX kl., 2008 

teksto visumą apibendrinančias išvadas, vertinti skaitomų 

tekstų turinį ir raišką, dirbti su įvairaus pobūdžio tekstais. Su 

atskiromis strategijos mokiniai nesupažindinami. 

7. V. Salienė, Lietuvių kalba. X kl., 2008 Kartojimo skyriuje negrožinio teksto analizei skiriamos 

A. Smetona 

4 temos, analizuojamos 8 naujos temos, apibendrinant X 

klasės kursą skiriama 1 tema. Skaitymas siejamas su rašymu 

ir kalbėjimu bei klausymu. Ugdomi šie gebėjimai: daryti 

teksto visumą apibendrinančias išvadas, interpretuoti tekstus, 

atsižvelgiant į mokymosi tikslą, dirbti su įvairaus pobūdžio 

tekstais, sąmoningai skaityti, koreguoti savo suvokimą, apmąstyti 

savo skaitymo veiklą ir planuoti mokymąsi. Taikomos 

šios skaitymo strategijos: informacijos paieška, atranka, 

sisteminimas, išrašai, citatos, skaitymas numatant. 

8. R. Koženiauskienė, Tėvynė – tai kalba. Lietuvių Negrožinio teksto skaitymui skiriamos 5 temos. Ugdomas 

D. Mikulėnienė, kalba. 1-oji, 2-oji ir 3-ioji gebėjimas daryti teksto visumą apibendrinančias išvadas. 

R. Rinkauskienė kn. X kl., 2009 

Mokiniai supažindinami su šiomis skaitymo strategijomis: 

skaitymas su numatymu, konspektavimas, užsirašinėjimas. 

Kaip matome iš lentelės, ne visuose vadovėliuose, 

parengtuose pagal atnaujintas programas, 

paisoma programoje nurodytų reikalavimų, nepakankamai 

ugdomi programose nurodomi gebėjimai. 

Manytina, kad dalis vadovėlių autorių vis dar laikosi 

tradicinio požiūrio į kalbos mokymą, skaitymą 

suvokia kaip literatūros pamokų objektą. Jau buvo 

minėta, kad programoje akcentuojamos visos keturios 

kalbinės veiklos rūšys, be to, be skaitymo 

neįmanoma išmokyti rašymo, todėl ir vadovėliuose 

turėtų rastis pakankamai užduočių, susijusių su negrožinių 

tekstų skaitymu. Pastebėta, kad skaitymo 

strategijos nėra taikomos nuosekliai, jų pasirinkimą, 

matyt, lemia teksto pobūdis. Manytina, kad ugdomi 

gebėjimai ir mokymo tikslas turėtų lemti, kokias 

strategijas taikyti ir kokius tekstus skaityti. Taigi 

šiuo aspektu lietuvių kalbos vadovėliai turėtų būti 

tobulintini. 

Išvados 

1. Išanalizavus bendrąsias programas galima 

teigti, kad skaitymui, kaip vienai kalbinės veiklos 

rūšių, skiriamas pakankamas dėmesys. 

2. Programos turinio apimties ir ugdomų negrožinio 

teksto skaitymo gebėjimų analizė leidžia teigti, 

kad teorinis pamatas siekti lietuvių kalbos programoje 

suformuluotų ugdymo tikslų yra pakankamas. 

3. Išanalizavus literatūrą apie skaitymo strategijas 

galima teigti, kad ugdymo procese labai svarbu interaktyviojo 

skaitymo strategijas sieti su mokymosi 

įgūdžių formavimo strategijomis: tai akcentuojama 

ir lietuvių kalbos bendrojoje programoje. 

4. Negrožinio teksto skaitymo strategijos, pateikiamos 

mokymo priemonėse ir taikomos ugdymo 

procese, nesudaro sistemos, taikomos epizodiškai. 

Tai nesudaro pakankamų prielaidų programoje nurodytiems 

gebėjimams ugdyti. 

Vilija SALIENĖ


Literatūra 

Anderson T., Armbruster B., 1984, Studying. – In. 

P. D. Pearson (ed.), Handbook of reading research. 

New York: Longman. 

Buehl D., 2004, Interaktyviojo mokymosi strategijos. 

Vilnius: Garnelis. 

Cook. D. (ed.), 1989, Strategic learning in the content 

areas. Madison, WI: Wisconsin Department of 

Public Instruction. 

Duke N., Pearson P. D., 2000, Effective practices for developing 

reading comprehension. Paper presented at 

Madison Literacy Institute, Madison, WI. 

Programa, 2008 – Pradinio ir pagrindinio ugdymo bendrosios 

programos. Vilnius: ŠAC. 

didaktika 

ISSN 1392-8600 

157

158 

Galia ir solidarumas mokytojų diskurse: modalinių 

žodžių vartojimas 

Galia ir solidarumas mokytojų 

diskurse: modalinių žodžių 

vartojimas 



Studentų g. 39 


egle.vaisetaite@gmail.com 

Atsižvelgus į visuomenės svarstymus apie 

pedagogus ir jų amžiaus įtaką mokymo procesui, 

straipsnyje siekiama nustatyti, ar galios ir solidarumo 

raiškos dominavimas priklauso nuo mokytojo 

amžiaus. Tiriamos keturios skirtingų mokyklų pradinių 

klasių mokytojų pamokos. Mokytojų kalbinė 

raiška analizuojama vienu – modalinių žodžių vartojimo 

– aspektu. Visi modaliniai žodžiai skirstomi 

į aukštojo modalumo, t. y. rodančius galią, ir žemojo 

modalumo, t. y. rodančius solidarumą, žodžius. Taip 

pat dėmesys atkreipiamas ir į pasakymų intonaciją 

bei kontekstą. Mokytojų pasisakymai lyginami ir komentuojami, 

pateikiama įvairių įžvalgų. Nors istorinė 

Taking into consideration the public discussions 

regarding the age of teachers and its influence to 

the whole teaching process, the goal of this article 

is to determine whether the domination of power 

and solidarity depends on teachers’ age. There were 

four classes observed in different primary schools. 

This article analyzes the speech of teachers while 

using modal words. All modal words are divided 

into two groups. The first group includes the high 

modality words which express power. The second 

group contains the low modality words which express 

solidarity. The speech intonation and the context are 

also of very high importance. Though the historical 

Santrauka 

Summary 

Power and Solidarity in Teachers’ Discourse: The 

Usage of Modal Words 

Power and Solidarity in 

Teachers’ Discourse: The Usage 

of Modal Words 1 

situacija leidžia manyti, kad vyresni mokytojai galėtų 

būti labiau linkę demonstruoti galią nei jaunesni, 

tačiau tyrimo rezultatai parodė, kad taip nėra. Suprantama, 

kad tirta santykiškai nedidelė medžiagos imtis, 

tad gautos išvados turėtų būti tikrinamos tolesniais 

tyrimais. Šis darbas gali būti naudingas lingvistams, 

analizuojantiems klasės diskursą, taip pat mokytojų 

rengėjams ir patiems mokytojams, besidomintiems 

savo sritimi ir suinteresuotiems tobulėti. 

Esminiai žodžiai: klasės diskursas, galia ir solidarumas, 

mokytojo intencija, kalbinė raiška, aukštasis 

modalumas, žemasis modalumas. 

situation implies that elder teachers are more likely 

to demonstrate power than younger ones, the research 

reveals different results. Obviously the volume of 

the material is too small to confirm this allegation; 

therefore, the results should be verified by further 

research. This analysis may be useful for linguists 

who examine classroom discourse as well as for 

teachers-trainers, and teachers who are themselves 

interested in teaching and improvement process. 

Key words: classroom discourse, power and 

solidarity, teacher’s intention, linguistic expressions, 

high modality, low modality. 1 

1 Straipsnis parengtas pagal magistro darbą „Klasės diskurso 

ypatybės: galia ir solidarumas mokytojų amžiaus atžvilgiu“, apgintą 

2009 m. VU Lituanistinių studijų katedroje. Darbo vadovė 

doc. L. Vilkienė. 

Eglė VAISĖTAITĖ


Jau kuris laikas visuomenėje svarstoma, koks 

turėtų būti mokytojas, diskutuojama, ar jis tinkamai 

atlieka savo vaidmenį, ar neslopina besiformuojančios 

asmenybės primesdamas savo reikalavimus, 

požiūrį ir pan. Kai kuriems visuomenės nariams 

abejonių kelia vyresnių mokytojų gebėjimas aktyviai 

organizuoti pamokas, tinkamai bendrauti su mokiniais, 

pvz.: Valio, suprato, kad senas mokytojas prilygsta 

senam kompiuteriui; 2 Mokykloms reikia jaunų, 

entuziastingų, moderniai mąstančių mokytojų, o ne 

reformų, programų kaitaliojimo nualintų „kuinų“ 3 . 

Šie komentarai rodo, kad yra žmonių, manančių, 

jog vyresnio amžiaus mokytojai savo darbą atlieka 

prasčiau nei jaunesni pedagogai. Be to, kritikuojant 

vyresnius mokytojus dažnai apeliuojama į tai, jog 

didelę dalį gyvenimo jie praleido sovietmečiu, pvz.: 

konservai [seni mokytojai 4 ] kaip visada nesąmonių 

prisigalvoja. Buvo komunistai ir liks tokiais 5 ; Jie jau 

nuo sovietinių laikų įpratę prie lenininio diktato... 6 

Kaip matyti, vyresni mokytojai vadinami komunistais, 

siejami su diktatorišku elgesiu. Komentarais 

akcentuojamas pedagogo griežtumas, nuomonės 

primetimas, mokinių paklusimo reikalavimas, kuris 

gali būti parodomas ir kalbiniu elgesiu. 

Palyginus sovietinių metų ir nepriklausomos 

Lietuvos švietimo situaciją matyti, kad ugdymo 

koncepcijos ir programos iš tiesų gerokai pakito. Po 

1990 m. švietimo reformos imta akcentuoti humanistinės 

mokyklos idėjas, t. y. daugiau kalbama ne 

apie tai, kiek žinių mokinys turi gauti, bet kaip jis 

jaučiasi pamokoje (Rajeckas, 1999, 19). Teigiama, 

kad reikia skatinti laisvą mokinio minčių raišką, 

siekti lygiaverčio mokytojų ir mokinių bendravimo. 

Priklausomybės metais situacija buvo kitokia: žmonės 

jautė politinę, ideologinę priespaudą, minčių ir 

elgesio varžymą, griežtumą, reikalavimą paklusti ir 

pan. Mokytojai buvo priversti būti ideologinių „tiesų“ 

skleidėjais, o mokiniai neturėjo teisės jiems prieštarauti 

(Vaitkevičius, 1993, 107). Tad tikėtina, kad 

minėti pedagogų ruošimo skirtumai gali atsispindėti 

ir šių dienų skirtingo amžiaus mokytojų pamokose. 

Galbūt galima spėti, kad jaunesni mokytojai dažniau 

su mokiniais elgiasi kaip su lygiaverčiais partneriais, 

o vyresni labiau linkę vadovauti ir primesti savo 

nuomonę. 

2 Šio ir toliau cituotų komentarų kalba netaisyta. 

3 A b u k o m e n t a r a i i š h t t p : / / w w w . l r y t a s . l t / 

?id=12369547371235062526&view=6, žiūrėta 2009 05 10. 

4 Laužtiniuose skliaustuose straipsnio autorės pastaba. 

5 http://www.delfi.lt/news/daily/education/article.php?id=19593 

349&com=1&s=2&no=320, žiūrėta 2009 01 11. 

6 http://www.delfi.lt/news/daily/education/article.php?id=19593 

349&com=1&s=2&no=300, žiūrėta 2009 01 11. 

Šiame straipsnyje pateikiamo tyrimo tikslas – išsiaiškinti, 

kas vis dėlto dominuoja skirtingo amžiaus 

mokytojų pamokose: galia ar solidarumas. Tikslui 

pasiekti buvo iškelti tokie uždaviniai: 

• išnagrinėti mokytojų kalbinę raišką modalinių 

žodžių vartojimo aspektu; 

• palyginti skirtingo amžiaus mokytojų kalbinę 

raišką; 

• pateikti įžvalgų, kokiais atvejais vartojami 

aukštojo ar žemojo modalumo žodžiai. 

Tyrimo objektas – keturių skirtingo amžiaus pradinių 

klasių mokytojų kalbinė raiška lietuvių kalbos 

pamokose. Sudarytos dvi mokytojų poros, besiskiriančios 

pagal amžiaus kriterijų: vyresnės, studijas 

baigusios 1965 ir 1981 m. (tekste žymima M65 ir 

M81), ir jaunesnės, studijas baigusios 2003 ir 2008 

m. (tekste žymima M03 ir M08). Dėmesys sutelkiamas 

tik į mokytojų kalbėjimą, kuris analizuojamas 

vienu aspektu – modalinių žodžių vartojimu. 

Tyrimo medžiagą sudaro keturios įrašytos 

pradinių klasių lietuvių kalbos pamokos, vedamos 

skirtingose Vilniaus miesto pradinėse ir vidurinėse 

mokyklose: „Pelėdos“ pradinėje, „Genio“ pradinėje, 

Emilijos Pliaterytės vidurinėje ir Dvarčionių vidurinėje 

mokyklose. Dvi pamokos vyko 4-os klasės mokiniams, 

kitos dvi – 2-os ir 3-ios klasių mokiniams. 

Visų įrašų trukmė 171 min. 79 sek. Prieš analizuojant 

medžiaga buvo iššifruota. 

Tyrimo metodai. Siekiant nustatyti galios ar 

solidarumo demonstravimą, pasitelkiamas kritinės 

diskurso analizės (KDA) metodas: mokytojų kalbinė 

raiška nagrinėjama vienu aspektu, galinčiu atskleisti 

galios ir solidarumo demonstravimą. Tyrimas yra 

kokybinis, tačiau norint palyginti mokytojų kalbinę 

raišką statistinių skaičiavimų nebuvo išvengta. 

Kaip jau buvo minėta, tikslo siekiama analizuojant 

kelių skirtingo amžiaus mokytojų pamokas. Tad 

šio tyrimo sritis yra klasės diskursas (toliau tekste 

– KD). Diskursas lingvistikoje apibrėžiamas kaip 

bet kokia sakytinės ar rašytinės kalbos koherentiška 

pasakymų seka (OCDL, 2005, 100). Teigiama, kad 

diskurso tyrinėjimams pirmiausiai rūpi kalba (IEL, 

2003, 439). Tačiau Cookas (2005, 2) pabrėžia, kad 

svarbiausia yra kalba kaip procesas, vykstantis 

kiekvieną kartą skirtingame kontekste. Tad diskursą 

galima apibrėžti kaip kalbos vartojimą tam tikrame 

kontekste. Lyginant KD terminą (angl. classroom 

discourse) su diskurso sąvoka būtų galima suformuluoti 

tokią KD apibrėžtį: klasės diskursas yra kalbos 

vartojimas klasėje, o tiksliau – pamokos metu. 

Nors dabartinėje pedagoginėje literatūroje teigiama, 

kad pedagogai mokymo kontekste turi atsisakyti 

bet kokio komandavimo (Rajeckas, 1999, 19), o 

didaktika 

ISSN 1392-8600 

159

160 



atsakomybė už išmokimo veiksmingumą suteikiama 

mokiniams (Petty, 2006, 26–27), vis dėlto neįmanoma 

išvengti to, kad pedagogas tam tikrais aspektais 

visuomet bus viršesnis už mokinius. Taip yra todėl, 

kad mokytojas yra tam tikros institucijos (mokyklos) 

atstovas, kuriam suteikiama institucinė galia. Taigi 

mokytojas galios poziciją įgyja kartu su užimamomis 

pareigomis (ELL, 2006, 2). Kad ir kaip skatinamas 

mokinių savarankiškumas, laisvė, pamokos organizatorius 

vis tiek yra pedagogas. 

Tačiau institucinės galios turėjimas skiriasi nuo 

paties mokytojo pasirinkimo demonstruoti galią, 

pvz., mokytojo pareiga sudrausminti mokinius, 

jeigu jie netinkamai elgiasi, bet jis pats pasirenka 

būdą, kaip tai padaryti: liepti ar paprašyti, pasakyti 

griežtai ar draugiškai ir pan. F. Christie (2004, 173) 

teigia, kad mokymo tikslams pasiekti svarbu pedagogo 

autoritetas, kuris dažnai priklauso nuo to, kaip 

mokytojas bendrauja su mokiniais. Taigi pedagogo 

bendravimo būdas gali skatinti arba slopinti mokinių 

motyvaciją mokytis. 

Šiame straipsnyje aprašomo tyrimo metu mokytojų 

bendravimas buvo analizuojamas sutelkiant 

dėmesį tik į mokytojų kalbinę raišką. Mokytojų 

kalbinė raiška nagrinėta KDA metodu. KDA apibrėžiama 

kaip kalbos vartojimo ir diskurso socialinėse 

institucijose tyrinėjimų metodas (Luke 7 ). Daugelis 

mokslininkų (Van Dijk, 2001; Philips, Jorgensen, 

2004, 63; Blommaert, 2005, 22, 24) sutaria, kad 

pagrindinis KDA tyrinėjimų objektas yra socialinės 

galios raiška, dominavimas ir nelygybė, ir teigia, 

kad visa tai atsispindi diskurse. Kitaip tariant, kalbos 

vartojimas kiekvienoje situacijoje yra sąmoningas ir 

apgalvotas. Taigi galima sakyti, kad KD mokytojai 

taip pat sąmoningai pasirenka tam tikras kalbinės 

raiškos priemones, ne tik reiškiančias jų intencijas, 

bet ir parodančias santykius su mokiniais. 

KDA atstovai, besiremdami Halliday’aus funkcine 

gramatika, analizuoja, kaip teksto gramatiniai ir leksiniai 

vienetai gali perteikti adresanto galią (Luke). 

Tekstas įgyja pragmatinių reikšmių per įvardžių, modalinių 

žodžių, nuosakos ar pan. vartojimą (ten pat). 

Šiame straipsnyje analizuojami mokytojų pavartoti 

modaliniai žodžiai. Modalumu vadinamas skirtingas 

santykis su objektyvia tikrove (Laigonaitė, 1967, 3), 

kuris parodomas galimybės, būtinybės ar tikėtinumo 

reikšmėmis (Holvoet, Judžentis, 2004, 78). Mokytojų 

kalbinėje raiškoje modalumas parodo ne tik adresanto 

santykį su tikrove, bet ir santykį su adresatu, t. y. 

mokiniais. Jei mokytojas savo pasakymais dažnai 

7 Prieiga per internetą: http://www.gseis.ucla.edu/courses/ed253a/ 

Luke/SAHA6.html, žiūrėta 2009 03 23. Toliau tekste šis šaltinis 

nurodomas tik pateikiant pavardę. 



perteikia būtinybės reikšmę, jis prisiima viršesnio už 

adresatą poziciją. Ir atvirkščiai, jei dominuoja galimybės 

ar tikėtinumo reikšmės, vadinasi, mokytojas 

jaučiasi lygiavertis su adresatu, pastarasis netgi gali 

padėti jam apsispręsti. 

Remdamiesi Halliday’aus modalumo lygių skirstymu, 

užsienio lingvistai kalba apie aukštąjį (angl. 

high), vidutinį (angl. median) ir žemąjį (angl. low) 

modalumo laipsnius (Cruse, 2004, 299). Aukštasis 

modalumas atitinka būtinybės reikšmę, vidutinis – tikėtinumo, 

o žemasis – galimybės, plg.: Būtinai paliek 

gėles; Paliek gėles; Gal paliek gėles. Straipsnyje 

vartojamos Halliday’aus sąvokos, o visi modaliniai 

žodžiai skirstomi į dvi grupes: aukštojo ir žemojo 

modalumo. Netikrumo atspalvį (žemasis modalumas) 

žymi žodžiai gal, kažin, rasi, turbūt, galbūt, vargu ar, 

tarytum, tarsi, tikriausiai ir kt., o įsitikinimo reikšmę 

(aukštasis modalumas) perteikia žodžiai žinoma, 

aišku, suprantama, teisybė, žinia, be abejo; turėti, 

reikėti, privalėti ir pan. (Laigonaitė, 1967, 12–13; 

Valeckienė, 1998, 76). Aukštasis modalumas sietinas 

su galios demonstravimu, o žemasis – su solidarumo 

siekimu. Tačiau neatmetama galimybė, kad toks ryšys 

yra ne visuomet, t. y. kartais žemasis modalumas 

gali būti vartojamas ir galios demonstravimui. 

Aukštojo modalumo apraiškos. Mokytojų 

kalbinėje raiškoje aukštasis modalumas dažniausiai 

susijęs su keliomis situacijomis: pamokos turinio ar 

taisyklių aiškinimu ir su veiksmų nurodymu, t. y. ką 

mokiniai turėjo, turi ar turės padaryti, plg.: 

1. M65: Tai reikės atmaišyti, užrašyti žodį ir 

parodyta pavyzdys. 

2. M08: Tas pasakojimas turi būti teisingas, 

negali būti klaidingas, taip? 8 

Pirmuoju pasakymu mokytoja aiškina užduotį, 

t. y. ką mokiniams reikės padaryti. Vadinasi, šiame 

sakinyje modalinis žodis reikia susijęs su mokinių 

veikla. Antruoju pasakymu mokytoja aiškina pamokos 

temą. Tvirtinimas, kad pasakojimas turi būti teisingas, 

parodo mokytojos įsitikinimą, bet konkrečiai 

su mokinių veiksmais nėra susijęs. Tačiau, nepaisant 

tokių skirtumų, abiem pasakymais perteikiama galios 

reikšmė. 

Modalumas, susijęs su mokinių veikla, dažniausiai 

nurodo ateities veiksmus, pvz.: 

3. M03: Gerai< šiandien< jūs man turėsit papasakoti 

tekstą. 

4. M08: Panagrinėsime klausimus, kuriuos 

turite iki rytojaus išmokti . 

Kaip matyti, ateities suvokimas yra sąlyginis: 

pirmuoju sakiniu kalbama apie veiklą, kuri bus 

8 Mokytojų kalbos klaidos netaisomos ir nekomentuojamos. 

Eglė VAISĖTAITĖ


atliekama tuojau pat klasėje, antruoju – nurodoma, 

ką mokiniai turės daryti namuose. Tai, kad kalbama 

apie ateitį, parodo ne veiksmažodžio turėti laikas, o 

viso pasakymo reikšmė, plg.: šiandien papasakoti 

ir iki rytojaus išmokti. Tiek vienu, tiek kitu atveju 

mokytojos modalinio veiksmažodžio turėti formomis 

parodo, kad minimus veiksmus atlikti yra būtina. 

Griežtumo, įsakmumo atspalvį turi ir modalinio 

veiksmažodžio reikėti formos, pvz.: 

5. M08: Ir po to reikės kai ką daryti su tais 

veiksmažodžiais. 

6. M03: Iš naujos eilutės reikia, va čia, didžioji 

raidė 

Pavyzdžiai parodo modalinio žodžio reikėti dvilypumą. 

Viena vertus, šis veiksmažodis yra beasmenis 

ir jį vartodamas adresantas tarsi atsiriboja nuo atsakomybės 

už tai, ką sako. Susidaro įspūdis, kad ne 

kalbantysis liepia kažką atlikti, o kažkas kitas, plg.: 

iš naujos eilutės reikia ir *rašyk iš naujos eilutės. 

Kita vertus, juo vis tiek sustiprinamas kalbančiojo 

teigimas, kad kažką padaryti yra privaloma. Taip tarsi 

panaikinama galimybė prieštarauti, nesutikti. 

Veiksmo atlikimo būtinumą žymi ir veiksmažodis 

privalėti, pvz.: 

7. M65: Žaliuose langeliuose tekstai yra jūsų. 

Privalote skaityti. 

Šiuo modaliniu žodžiu mokytoja perteikia liepimą, 

skatinimą, kad mokiniai būtinai skaitytų. 

Kiek netipiškas modalinių žodžių vartojimas, kai 

mokytojos drausmina mokinius. Kartais tokiose situacijose 

net ir žemojo modalumo žodžiai įgauna aukštojo 

modalumo reikšmę. Be to, modaliniai žodžiai ne 

visuomet reiškia būtinumą kažką atlikti, pvz.: 

8. M03: Palaukit, dabar Erika pasakoja< kaip 

reikės tau, Antanai, paskui, tada tu galėsi 

pasireikšt. 

Šiame pavyzdyje esantis modalinis žodis galėsi 

priklauso žemojo modalumo raiškai. Tipiškose situacijose 

juo reiškiamas leidimas kažką veikti, bet 

nenurodomas būtinumas. Tačiau sakinį mokytoja 

ištaria pikta intonacija, todėl šiame kontekste žodis 

galėsi priskiriamas aukštajam modalumui. 

Žemojo modalumo apraiškos. Vienas įprasčiausių 

mokytojų teiginio netikrumą parodančių modalinių 

žodžių yra gal. Gana dažnai šis žodis vartojamas 

klausimuose, pvz.: 

9. M08: Vienintelis dviejų eilučių sakinyje veiksmažodis. 

O gal kas ras dar? 

10. M81: gal prisimenate dar tokių atvejų, 

kai motina paaukoja savo sūnų arba dukrą? 

Tokie klausiamieji sakiniai su modaliniu žodžiu 

gal atrodo panašesni į skatinimą, o ne klausimą. 

Gal šiuo atveju parodo ne mokytojos abejonę, bet 

greičiau tikimybę, kad į klausimą bus atsakyta. 

Pirmajame pavyzdyje modalinis žodis tarsi sukuria 

provokaciją – mokinys provokuojamas mąstyti. Kita 

vertus, sudaromas įspūdis, kad į tokius klausimus 

gali būti ir neatsakyta. Taigi mokiniai turi galimybę 

pasirinkti. 

Tas pats modalinis žodis gal vartojamas ir tiesioginiuose 

sakiniuose, kur įgyja šiek tiek kitokią funkciją 

nei klausiamuosiuose, pvz.: 

11. M81: Paskaitome juos... gal po vieną taip. 

Pirmas sugebėjimas... Egidijau. 

12. M65: Bet čia jau... tiesiog gal nelabai kultūringa 

būtų... jau kitą kartą gal neimkit. 

11 pavyzdyje žodžiu gal mokytoja tarsi parodo 

abejojanti dėl savo pačios nurodymo. Tokiu atveju 

mokiniai turi galimybę arba pritarti, arba prieštarauti 

ir pateikti savų pasiūlymų. Kitame pavyzdyje mokytoja 

kritikuoja mokinės elgesį, bet sakydama gal 

sušvelnina liepiamosios nuosakos kategoriškumą, 

didaktiškumą. 

Savo reikšme į modalinį žodį gal panašus ir dūrinys 

galbūt, todėl abu šie žodžiai dažnai vartojami 

sinonimiškai 9 , t. y. abu parodo kalbančiojo netikrumą, 

pvz.: 

13. M81: O dabar pabandykime sugalvoti pavyzdžių, 

galbūt sakinį pasakyti, ne vieną žodį. 

Šiame sakinyje modaliniu žodžiu galbūt mokytoja 

tarsi skatina mokinius, o ne tik nurodo, ką reikia 

padaryti. Pakeitus modalinį žodį galbūt į gal pasakymo 

reikšmė nepakistų – susilpninamas teiginio 

kategoriškumas. 

Kai mokytoja pasirenka žodelį turbūt, pastebima 

spėjimo reikšmė. Šiuo modaliniu žodžiu reiškiama 

tikimybė, kad yra ar turėtų būti taip, kaip sakoma, 

pvz.: 

14. M65: Toliau, atkimšti vamzdyną turbūt jau 

reikia kokio? 

15. M65: Turbūt chemikalų pripilta, kur šios 

vietos žuvims būtent pakenkė. 

Kaip matyti, mokytoja daugiau ne abejoja, bet 

parodo savo spėjimą. Pirmasis sakinys iš pradžių formuluojamas 

kaip teiginys, bet galiausiai pabaigiamas 

kaip klausimas. Vartodama modalinį žodį turbūt, mokytoja 

atskleidžia savo manymą, bet kartu ir parodo, 

kad nebūtinai yra taip, kaip ji sako. Taigi mokiniams 

suteikiama galimybė nesutikti su teiginiu. 

Žemasis modalumas mokytojų kalboje kartais 

reiškiamas ir įterptiniais žodeliais atrodo, matyt. 

9 Sinonimiškumą pagrindžia ir DLKŽ (2000, 161, 162) pateikiamos 

reikšmės: gal ir galbūt aiškinami kaip galimas daiktas, o prie 

žodžio galbūt reikšmės kaip sinonimiškas variantas pateikiamas 

ir dalelytės gal vartojimas. 

didaktika 

ISSN 1392-8600 

161

162 



Juos įterpdama, mokytoja parodo, kad nėra tikra dėl 

sakomo teiginio, pvz.: 

16. M81: aš matau, jau ir Arijus pirštuką 

laiko, ir Gabija. Arijau, tu, atrodo, pirmas 

aptariam šiame darbe. 

buvai. 

17. M65: Ir dar jis nusiminęs, matyt, ir daugiau, 

ne tiktai liūdnos akutės žvelgia į šonus. 

Pateiktuose pavyzdžiuose, vartojimas tiriamose kai modaliniai pamokose. žodžiai 

eina įterpiniais, teiginys pradedamas kaip patikimas, 

tikras. Tačiau įterpdama modalinį žodį, mokytoja 

tarsi parodo, kad nėra tikra 20 dėl teiginio teisingumo, 

todėl jos pasakymas negali 18 būti vertinamas kaip 

16 

visiškai patikimas. 

14 

Nedaug pasitaikė tokių 12 atvejų, kai modaliniais 

žodžiais reiškiamas leidimas 10 (veiksmažodžio galėti 

formos, galima) ar pasiūlymas 8 (galėtumėm), pvz.: 

6 

18. M03: Kas padarė, tai dar galit savo sugalvot, 

4 

kas ir ką jie veikia, 2 nes... 

19. M65: Galėtumėm 0pradėt 

ieškoti, kodėl dabar 

jisai neveikia? 

18 pavyzdyje pavartotas modalinis veiksmažodis 

galit reiškia leidimą, t. y. mokytoja leidžia, sutinka, 

kad mokiniai sugalvotų ir savų pavyzdžių. Kitame 

pavyzdyje to paties veiksmažodžio galėti forma galėtumėm 

tarsi perteikia mokytojos pasiūlymą. Viena 

vertus, atrodo, kad tiesiog teigiama, jog įmanoma 

atsakyti į klausimą, kodėl kažkas neveikia. Tačiau 

šiuo pasakymu ne tik teigiama, bet ir klausiama, 

siūloma pasvarstyti. Modalinis žodis tokį klausimąpasiūlymą 

sušvelnina, parodo, kad atsakymas nėra 

reikalaujamas. Taigi mokytoja tarsi atsisako vadovaujančiojo 

vaidmens. 

Visi čia aptarti modaliniai žodžiai yra gana tipiški, 

dažniau ar rečiau minimi teorinėje literatūroje. Tačiau 

šio straipsnio autorė yra linkusi prie žemąjį modalumą 

žyminčių modalinių žodžių pridėti ir veiksmažodį 

bandyti, kuris teorinėje literatūroje (Laigonaitė, 

1967; Valeckienė, 1998 ir kt.) modalumo kategorijoje 

nėra nurodomas. Šio veiksmažodžio formos yra gana 

dažnos tiriamose pamokose, vartojamos kartu su kitų 

veiksmažodžių bendraties formomis, pvz.: 

20. M03: jis labai ilgas tekstas, bet paban- 

dysim mes jį jau papasakoti. 

21. M08: Bandysime skirti laikus vieną nuo kito, 

kad nesimaišytumėm . 

Šiuose sakiniuose su veiksmažodžiu bandyti sudaromi 

žodžių junginiai pabandysime papasakoti, 

bandysime skirti. Tokiais junginiais sušvelninamas 

direktyvinio sakinio kategoriškumas, plg.: *papasakosime, 

skirsime arba *papasakokime, skirkime. Mokytoja, 

sakydama pabandysime, parodo suprantanti, 

kad mokiniams gali ir nepavykti. Taip suformuluota 

užduotis neatrodo sudėtinga ir vaikai gali drąsiau 



išsakyti mintis. Galima teigti, kad, vartodamos 

veiksmažodžio bandyti formas, mokytojos susitapatina 

su mokiniais, išreiškia solidarumo siekimą. 

Šis veiksmažodis vartojamas beveik visų mokytojų, 

todėl manytina, kad jis yra tipiškas KD. Nors panašių 

atvejų nepasitaikė vyriausios mokytojos kalboje, 

tačiau tikėtina, kad veiksmažodžio bandyti formos 

modaline reikšme vartojamos daugelio mokytojų, ne 

tik aptariamų šiame darbe. 

Apibendrinimas. Suskirsčius visus rastus mo- 

veiksmažodžio bandyti formos modaline reikšme vartojamos daugelio mokytoj, ne tik 

Apibendrinimas. Suskirsius visus rastus modalinius žodžius sudaryta diagrama 

(1 pav.), kurioje matyti, kaip pasiskirsts auštojo ir žemojo modalumo raiškos atvej 

veiksmažodžio bandyti formos modaline reikšme vartojamos daugelio mokytoj, ne tik 

aptariam šiame darbe. 

Apibendrinimas. Suskirsius visus rastus modalinius žodžius sudaryta diagrama 

(1 pav.), kurioje matyti, kaip pasiskirsts auštojo ir žemojo modalumo raiškos atvej 

dalinius žodžius sudaryta diagrama (1 pav.), kurioje 

matyti, kaip pasiskirstęs auštojo ir žemojo modalumo 

raiškos atvejų vartojimas tiriamose pamokose. 

vartojimas tiriamose pamokose. 

20 

18 

M65 M81 

10 

M03 8 M08 

6 

1 pav. Aukštojo ir žemojo modalumo raiškos atvej 4 dažnumas 

2 

16 

14 

12 

Žemasis 

Aukštasis 

0 

Lyginant aukštojo ir žemojo modalumo diagramos M65 stulpelius M81 matyti, M03 kad 

M08 


Žemasis 

Aukštasis 

jaunesnms mokytojoms (M03 ir M08) aukštasis modalumas bdingesnis nei žemasis. 

1 pav. Aukštojo 1 pav. Aukštojo ir žemojo modalumo ir žemojo raiškos modalumo atvej dažnumas raiškos atvejų 

Vadinasi, jos kalbine raiška labiau linkusios perteikti gali, o ne solidarum. dažnumas Vyriausioji 

mokytoja pavartojo maždaug vienod skaii tiek aukštojo, tiek žemojo modalumo 

Lyginant aukštojo aukštojo ir žemojo ir žemojo modalumo modalumo diagramos diagra- stulpelius matyti, kad 

žodži, todl sprsti apie jos perteikiam gali ar solidarum gana keblu. Maloniausia 

jaunesnms mos stulpelius mokytojoms matyti, (M03 ir kad M08) jaunesnėms aukštasis modalumas mokytojoms bdingesnis nei žemasis. 

vaik atžvilgiu, dažniausiai linkusi solidarizuotis su mokiniais yra mokytoja M81. Tai 

Vadinasi, (M03 jos ir kalbine M08) raiška aukštasis labiau linkusios modalumas perteikti būdingesnis gali, o ne solidarum. nei Vyriausioji 

parodo aukštai virš iškils žemojo modalumo stulpelis. 

mokytoja žemasis. pavartojo Vadinasi, maždaug jos vienod kalbine skaii raiška tiek labiau aukštojo, linkusios tiek žemojo modalumo 

Išvados. Gauti tyrimo rezultatai leidžia daryti tokias išvadas: 

žodži, perteikti todl sprsti galią, apie o ne jos solidarumą. perteikiam gali Vyriausioji ar solidarum mokytoja gana keblu. Maloniausia 

1. Jaunesni mokytoj kalbinje raiškoje dominuoja pavartojo galia, maždaug t. y. jos vienodą dažniau skaičių vartoja tiek aukštojo, tiek 

vaik atžvilgiu, dažniausiai linkusi solidarizuotis su mokiniais yra mokytoja M81. Tai 

aukštojo modalumo žodžius. Toks galios demonstravimas žemojo modalumo galt bti žodžių, aiškinamas todėl tuo, spręsti apie jos per- 

parodo aukštai virš iškils žemojo modalumo stulpelis. 

kad jaunos mokytojos dar tik tvirtina savo, kaip teikiamą pedagogo, galią pozicij. ar solidarumą gana keblu. Maloniausia 

Išvados. Gauti tyrimo rezultatai leidžia daryti tokias išvadas: 

2. Vyresni mokytoj kalbin raiška tarpusavyje vaikų skiriasi: atžvilgiu, vienos dažniausiai j (M81) kalbinje linkusi solidarizuotis su 

1. Jaunesni mokytoj kalbinje raiškoje dominuoja galia, t. y. jos dažniau vartoja 

raiškoje dominuoja solidarumas, o kitos – mokiniais vyriausios – yra mokytojos mokytoja kalbin M81. raišk Tai parodo aukštai į 

aukštojo modalumo žodžius. Toks galios demonstravimas galt bti aiškinamas tuo, 

vertinti keblu, nes ji vienodai dažnai vartojo viršų tiek iškilęs aukštojo, žemojo tiek žemojo modalumo modalumo stulpelis. 

kad jaunos mokytojos dar tik tvirtina savo, kaip pedagogo, pozicij. 

Išvados. Gauti tyrimo rezultatai leidžia daryti 

tokias išvadas: 

1. Jaunesnių mokytojų kalbinėje raiškoje dominuoja 

galia, t. y. jos dažniau vartoja aukštojo modalumo 

žodžius. Toks galios demonstravimas galėtų 

būti aiškinamas tuo, kad jaunos mokytojos dar tik 

įtvirtina savo, kaip pedagogo, poziciją. 

2. Vyresnių mokytojų kalbinė raiška tarpusavyje 

skiriasi: vienos jų (M81) kalbinėje raiškoje dominuoja 

solidarumas, o kitos – vyriausios – mokytojos 

kalbinę raišką įvertinti keblu, nes ji vienodai dažnai 

vartojo tiek aukštojo, tiek žemojo modalumo žodžius. 

Galbūt tai leistų manyti, kad tam turi įtakos 

ir laikotarpio, kuomet ji įgijo pedagogo specialybę, 

politinė situacija. 

2. Vyresni mokytoj kalbin raiška tarpusavyje skiriasi: vienos j (M81) kalbinje 

raiškoje dominuoja solidarumas, o kitos – vyriausios – mokytojos kalbin raišk 

vertinti keblu, nes ji vienodai dažnai vartojo 10 tiek aukštojo, tiek žemojo modalumo 

10


3. Aukštojo modalumo žodžiai dažniausiai vartojami 

keliose situacijose: nurodant pamokos turinį 

ar aiškinant taisykles ir nurodant tolesnius mokinių 

veiksmus. 

4. Žemojo modalumo žodžiai vartojami, kai 

mokytoja nėra įsitikinusi savo teiginiu, kai siekia 

sušvelninti liepimo kategoriškumą ar kai nori paskatinti 

mokinius kalbėti. 

Suprantama, kad analizuota santykiškai nedidelė 

medžiagos imtis, todėl įžvelgtos tendencijos turi 

būti tikrinamos atliekant platesnius tyrimus. Vis 

dėlto gauti rezultatai gali būti naudingi lingvistams, 

besidomintiems klasės diskursu Lietuvoje ar kalbos 

vartojimu apskritai. Be to, šis tyrimas aktualus ir 

pedagogams bei jų rengėjams. Čia pateikiami duomenys 

galbūt paskatintų mokytojus atkreipti dėmesį 

į savo kalbinį elgesį, jį kontroliuoti ir veiksmingiau 

siekti ugdymo tikslų. 

Straipsnio autorė nuoširdžiai dėkoja mokytojoms, 

sutikusioms dalyvauti tyrime. 

Literatūra 

Blommaert J., 2005, Discourse. Cambridge: Cambridge 

University Press. 

Christie F., 2004, Authority and its role in the pedagogic 

relationship of schooling. – Systemic functional 

linguistics and critical discourse analysis. London: 

Continuum, 173–201 – 

http://books.google.com/books?id=p_MLc8DIzEkC&prin 

tsec=frontcover&dq=critical+discourse+analysis&l 

r=&hl=lt#PPA202,M1 (žiūrėta 2009-03-26). 

Cook G., 2005, Discourse. Oxford: Oxford University 

Press. 

Cruse A., 2004, Meaning in language. An introduction to 

semantics and pragmatics. Oxford: Oxford University 

Press. 

DLKŽ – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, red. S. Keinys. 



ELL – Encyclopedia of language and linguistics (ed. Keith 

Brown). London: Elsevier, 2006. 

Holvoet A., Judžentis A., 2004, Nuosakos kategorijos 

struktūra. – Gramatinių kategorijų tyrimai. Vilnius: 

Lietuvių kalbos institutas, 77–104. 

IEL – International encyclopedia of linguistics (ed. William 

J. Frawleg) 1. Oxford: Oxford University 

Press, 2003. 

Johnstone B., 2005, Discourse analysis. Oxford: Blackwell 

publishing. 

Laigonaitė A., 1967, Modalumo kategorija ir modaliniai 

žodžiai dabartinėje lietuvių kalboje. Vilnius: Vilniaus 

valstybinis V. Kapsuko vardo universitetas. 

Luke A., Theory and practice in critical discourse analysis. 

–http://www.gseis.ucla.edu/courses/ed253a/Luke/ 

SAHA6.html (žiūrėta 2009-03-23). 

OCDL – Oxford concise dictionary of linguistics (ed. P. 

H. Matthews). Oxford: Oxford University Press, 

2005. 

Petty G., 2006, Šiuolaikinis mokymas. Praktinis vadovas. 

Vilnius: Tyto Alba. 

Philips L., Jorgensen M. W., 2004, Discourse analysis as 

theory and method. London: Sage Publications. 

Rajeckas V., 1999, Mokymo organizavimas. Kaunas: 

Šviesa. 

Vaitkevičius J., 2001, Istorinė (lyginamoji) didaktika. Vilnius: 

Vilniaus pedagogini universiteto leidykla. 

Valeckienė A., 1998, Funkcinė lietuvių kalbos gramatika. 


institutas. 

Van Dijk T. A., 2001, Critical discourse analysis. – The 

Handbook of Discourse Analysis. Oxford: Blackwell, 

352–371. – 

http://www.discourses.org/OldArticles/Critical%20discou 

rse%20analysis.pdf (žiūrėta 2008-11-10). 

didaktika 

ISSN 1392-8600 

163

164 

Iš politinės lietuvių kalbos istorijos: laiškas Vladimirui 

Toporovui 

Iš politinės lietuvių kalbos 

istorijos: laiškas Vladimirui 

Toporovui 

Jolanta ZABARSKAITĖ 





jzabarskaite@lki.lt 

Straipsnyje pateikiami iki šiol nežinomi socialinės 

XX amžiaus lietuvių kalbos istorijos faktai. 

Lietuvių kalbos paskelbimas valstybine kalba ir jos 

valstybingumo atstatymas dėl istorinių priežasčių 

buvo lydimi įvairių politinių ir ideologinių trukdymų. 

Pasaulio baltistai visada gynė lietuvių kalbos teises. 

Vladimirui Toporovui tenka išskirtinis vaidmuo. Jis 

straipsnyje „Ne dovana, o teisė“ viešai palaikė lietuvių 

kalbos teisę būti valstybine. Jo archyve rastas 

laiškas – atsakymas į straipsnį. Šiame laiške – vien 

The article presents a short social history of the 

Lithuanian language in modern times. The declaration 

of the Lithuanian language the official language 

and the establishment of its functions as such was 

accompanied by various political and ideological 

hindrances due to historical reasons. World Baltists 

have always defended the rights of the Lithuanian 

language, with Vladimir Toporov playing an exceptional 

role. In the article entitled “Not a Gift, but a 

Right” he publicly upheld the right of Lithuanian to 

serve as the official language. A letter (an answer to 

Santrauka 

Summary 

From the political history of the Lithuanian Language: 

letter to Vladimir Toporov 

From the political history of the 

Lithuanian Language: letter to 

Vladimir Toporov 

grasinimai ir prakeiksmai. Visa tai rodo, kad ginti 

lietuvių kalbą reikėjo didelės pilietinės drąsos. Taip 

pat šis laiškas rodo, kokį spaudimą turėjo išgyventi 

lietuvių kalba ir jos teisių gynėjai. Straipsnyje daroma 

prielaida, kad lietuvių kalba iki šiol išgyvena 

potrauminio šoko sindromą. 

Esminiai žodžiai: valstybinė lietuvių kalba, socialinė 

lietuvių kalbos istorija, Vladimiras Toporovas, 

pasaulio baltistai. 

this article), which was full of threats and curses, 

was discovered in his archives. All this shows that it 

took considerable courage to defend the Lithuanian 

language. The letter also shows what pressure was 

put on Lithuanian and its champions. It is presumed 

in the article that the Lithuanian language has been 

going through the posttraumatic shock syndrome 

ever since. 

Key words: official Lithuanian language, social 

history of Lithuanian, Vladimir Toporov, world specialists 

in Baltic philology. 

Jolanta ZABARSKAITĖ


Lietuvių kalbos išorinės raidos istorija yra ne 

mažiau įdomi negu vidinė jos raida. Socialinei 

lietuvių kalbos istorijai, bendrinės kalbos formavimosi 

procesui, valstybinės kalbos statusui įtaką darė 

lietuvių tautą ir vėliau valstybę draskiusios politinės 

peripetijos, okupacijos, trėmimai ir daugelis kitų 

dalykų. Tokios drastiškos politinės ir socialinės įtakos 

nepatyrė kitos kalbos, kuriomis kalba ramesnę 

istoriją turėjusios tautos. 

Būta socialinėje lietuvių kalbos istorijoje ir paradoksalių 

reiškinių. Visiems žinomas faktas, kad 

1864–1904 metais Rusijos carui uždraudus lietuvišką 

spaudą lotyniškais rašmenimis, lietuviškas knygas 

spausdinant Rytų Prūsijoje (Mažojoje Lietuvoje) ir 

slapčia gabenant į Lietuvą, pradėta kurti dabartinė 

bendrinė lietuvių kalba. Spaudos draudimas sukėlė 

priešingą efektą – Lietuvos šviesuoliai organizavo 

knygų lotyniška abėcėle spausdinimo sąjūdį Rytų 

Prūsijoje, pradėti leisti pirmieji lietuviški laikraščiai. 

Sukurtas unikalus pasaulyje knygnešystės reiškinys. 

Iškilo stiprus bendrinės kalbos poreikis, kad visomis 

tarmėmis kalbantys žmonės galėtų priimti vieną 

spausdintų lietuviškų knygų standartą. 

1918 metų vasario 16 dieną Lietuvos Taryba paskelbė 

nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą 

su sostine Vilniumi, ir lietuvių kalba pirmą kartą Lietuvos 

istorijoje tapo valstybine kalba. Buvo įsteigta 

Lietuvių kalbos draugija, kuri daugiausia rūpinosi 

bendrinės kalbos ugdymu ir norminimu. Kalbos 

praktinį norminimą atliko žurnalas Gimtoji kalba 

(GK, 1933–2010). Gyvas buvo patriotinis Lietuvos 

piliečių nusiteikimas gerai išmokti ir taisyklingai 

vartoti bendrinę kalbą 1 . Šiuo laikotarpiu susiformavo 

funkciniai lietuvių kalbos stiliai: be buitinio 

ir meninio, išryškėjo mokslinis, administracinis, 

publicistinis. 

Tačiau 1940 metais, remdamasi slaptais Molotovo-Ribbentropo 

pakto protokolais, Sovietų Sąjunga 

okupavo Lietuvą, 1941–1944 metais šią okupaciją 

pakeitė nacių okupacija. Nors 1944–1953 metais 

vyko ginkluotas pasipriešinimo judėjimas, partizaninis 

karas Lietuvos miškuose, bandant sustabdyti 

Sovietų Sąjungos okupaciją ir kolonizaciją, prievartinę 

kolektyvizaciją, masinius Lietuvos žmonių persekiojimus 

ir deportacijas, Lietuva neteko daugybės 

gyventojų dėl žydų holokausto, masinių trėmimų į 

Sibirą ir gausios politinės emigracijos į Vakarus, o 

lietuvių kalba prarado valstybinės kalbos statusą. 

Prasidėjo prievartinė dvikalbystė. Kalba nebuvo 

draudžiama, ji buvo vartojama ir buityje, ir spau- 

1 Plg. populiariame tarpukario žurnale Naujoji Romuva spausdintų 

straipsnių įvairovę kalbos klausimais (Zabarskaitė, 2003, 

p. 147–152). 

iš lietuvių kalbotyros istorijos 

doje, ir švietimo srityje, bet viešajame gyvenime 

pirmenybė dažniausiai buvo teikiama rusų kalbai. 

Rusiškai vykdavo vienintelės vadovaujančios Lietuvos 

komunistų partijos Centro Komiteto pasitarimai, 

rusiškai buvo tvarkoma vieša dokumentacija, šia 

kalba susirašinėjo didžiausios Lietuvos gamyklos, 

įmonės, kitos įstaigos. Daugelio mokslo sričių darbus 

lietuviai irgi dažniausiai turėjo rašyti rusiškai, ši tendencija 

nuolat stiprėjo. Lietuvių kalba ėmė prarasti 

prestižinės bendravimo kalbos pozicijas. 

Žinoma, buvo aktyviai priešinamasi prievartiniams 

procesams. Didžiulę atsakomybę už lietuvių 

kalbos gyvastį prisiėmė lituanistai: sovietmečiu 

parengti akademiniai veikalai Lietuvių kalbos gramatika 

(LKG, 1965–1976, Lietuvių kalbos žodynas 

(iki XVI tomo) (LKŽ, 1941–2002), reikšmingiausios 

kalbotyros monografijos, sintezės etc. Aktyviai 

vyko bendrinės kalbos norminimo darbas: buvo 

leidžiamas norminimo žurnalas Kalbos kultūra (KK, 

1961–2009), parengti kalbos praktikos patarimai 

(KPP, 1985), pradėtas leisti leidinėlis Mūsų kalba 

(MK, 1971–1989), Gimtoji kalba (GK, 1933– 2010) 

ir t. t. 

Nors lituanistikos raidą yra veikusios labai nepalankios 

politinės jėgos, kurios sąlygojo nuosmukius 

ir sąstingius, tačiau reikia pripažinti, kad lituanistikos 

istorijoje yra ir ypatingos sėkmės ženklų – lietuvių 

kalba, mitologija, tautosaka dažnai susidomėdavo 

genialios humanitarinio pasaulio asmenybės. Sovietiniu 

laikotarpiu Lietuva tapo pasauliniu baltistikos 

centru. Lietuvos mokslininkai palaikė aktyvius 

mokslinius ryšius su baltistais ir indoeuropeistais iš 

viso pasaulio. 

Lietuvių kalbotyros istorija dar turės būti papildyta 

išsamiais duomenimis apie tai, kaip visais 

laikais visame pasaulyje mokslininkai, mokėję ir tyrę 

lietuvių kalbą, palaikė Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės 

bylą. Istorijai žinomos Filipo Fortunatovo 

pastangos sugrąžinti lietuvišką abėcėlę (Sabaliauskas 

1979, 177–185). Iki šiol raštu nepaliudyti ukrainiečio 

profesoriaus Anatolijaus Nepokupno prisiminimai 

apie tai, kaip jis su žvakelėmis kartu su lietuvių tauta 

stovėjo prie Seimo 1991 metų sausį. Čekų baltistas 

Jiři Marvanas prisimena, kad, rizikuodamas sveikata 

ir karjera, 1991 m. sausio 19 dieną Kijeve stovėjo su 

plakatu: Šalin kruvinas rankas nuo Lietuvos! Mes 

su Tavim, lietuvių tauta! 2 Akademikas Vladimiras 

Toporovas kartu su kolega Pavelu Grinceriu 1991 

metų sausio 13 dieną rašytu laišku atsisakė Lenino 

vardo bei Rusijos valstybinių premijų, nes: 

2 Šiuos prisiminimus straipsnio autorė girdėjo iš pačių profesorių 

lūpų. 

ISSN 1392-8600 

165

166 


Toporovui 

Aplinkybėmis, kai valdžios ar jos vardu yra vykdomas 

smurtas, ypač Pabaltijy, nematome galimybės 

imti mums paskirtą valstybinę premiją už 1990 metus 

(Toporovas, 2008, 241). 

Vladimiro Toporovo figūra lietuvių kalbotyros 

istorijoje – išskirtinė. Knygoje Vladimiras Toporovas 

ir Lietuva (2008) šio iškilaus mokslininko 

kolegos ir bičiuliai savo prisiminimuose žavisi jo 

pagarba kalbai ir ja kalbantiesiems, dėmesiu kalbos 

faktams ir giliausiu, išsamiausiu jų išmanymu, meile 

Lietuvai ir jos sostinei Vilniui, miesto pažinimu. Ne 

vieno lietuvio prisiminimuose Toporovas vadinamas 

šventuoju, plg.: 

kai Tolstojui (kalbininkui, žurnalo Voprosy jazykoznanija 

(Kalbotyros klausimai) redaktoriui – J. Z.) 

pradėjau pasakoti apie Toporovo kuklumą, jis tartum 

apibendrindamas pareiškė: „Žinote – jis tiesiog 

šventas.“ Man ir dabar atrodo, kad šie Tolstojaus 

žodžiai labai tinka apibūdinti Toporovo asmenybei 

(Sabaliauskas, 2008, 22). 

Kartu savaime nuo jo sklido kažkokia nenusakoma 

švelnumo ir gerumo šviesa. Ne veltui bendradarbiai 

ir tolimesni kolegos juokaudami jį buvo praminę 

šventuoju (Vidugiris, 2008, 91). 

Toporovas buvo ne tik vienas žymiausių pasaulio 

baltistų, indoeuropeistų, mitologų, savo tyrimuose 

naudojęs baltišką medžiagą, ieškojęs atsakymo į 

kertinius baltų ir slavų, baltų ir kitų indoeuropiečių 

kalbų bei kultūrų santykius. Jis gyvai domėjosi baltų 

kalbų aktualijomis, dabarties problemomis. Atidžiai 

sekė Lietuvos nepriklausomybės ir lietuvių kalbos 

paskelbimo valstybine bylą. 

Valstybinės lietuvių kalbos statuso atkūrimo procesas 

prasidėjo tuo pat metu, kai, įsikūrus Sąjūdžiui, 

prasidėjo kova už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. 

1988 m. lapkričio 18 d. tuometinė Konstitucija 

buvo papildyta 77 1 straipsniu, įteisinusiu lietuvių 

kalbos vartojimą „valstybės ir visuomenės organų 

veikloje, švietimo, kultūros, mokslo, gamybos ir 

kt. įstaigose, įmonėse ir organizacijose“. 1990 m. 

birželio 20 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios 

Tarybos Prezidiumo nutarimu sudaryta Valstybinė 

lietuvių kalbos komisija prie Lietuvos Respublikos 

Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo (dabar prie 

Lietuvos Respublikos Seimo). Ji buvo įgaliota spręsti 

kalbos kodifikavimo ir norminimo klausimus, valstybinės 

kalbos statuso įgyvendinimo problemas. 

Valstybinės kalbos statuso atgaivinimas visuomenėje 

sukėlė karštas diskusijas ir nepritarimą tų, kurie 

palaikė okupacinę politiką. 

1988 metais Toporovas į tuometinę komjaunimo 

tiesą parašė straipsnį Ne dovana, bet teisė (straipsnis 

dar kartą išspausdintas jau minėtoje knygoje Vladi- 



miras Toporovas ir Lietuva (2008, 253–261), kuriame 

ne tik vienareikšmiškai parėmė Lietuvos siekį atgaivinti 

lietuvių kalbos, kaip valstybinės, statusą, bet ir 

išplėtojo keletą kitų svarbių teiginių. 

Lietuvių kalbos valstybingumo statusą jis siejo 

pirmiausia su demokratinėmis ir dorovinėmis vertybėmis: 

.... (kad) lietuvių nelaimei ir mūsų gėdai, lietuvių 

kalba iki šiol negavo valstybinės lietuvių kalbos statuso, 

tai tik dėl elementarių demokratinių principų baisių 

iškraipymų, tos dvasinių vertybių degradacijos, 

lėmusios šalies (Sovietų Sąjungos – J. Z.) ir, skyrium, 

Lietuvos situaciją, kurioje daugelis žmonių pasirodė 

esą nepasirengę ne tik teisingai išspręsti klausimą, 

bet ir išsiaiškinti problemas. Dorovinė pareiga 

reikalauja pripažinti, kad atimta iš lietuvių kalbos 

natūrali teisė būti valstybine – tai diskriminacija ir 

lietuvių kalbos, ir Lietuvos kultūros, ir lietuvių tautos 

teisių, t. y. nusikaltimas žmogiškumui. Atėjo laikas jį 

atitaisyti (Toporovas, 2008, 254–255). 

Jis argumentuotai paneigė to meto ideologines 

manipuliacijas apie tai, kad lietuvių kalba nepajėgi 

atlikti valstybinės statuso: 

Tačiau ar pasirengusi pati lietuvių kalba imtis dar 

vienos funkcijos – būti Lietuvos valstybine kalba? 

Žinoma. Sunkiomis pastarojo šimtmečio sąlygomis, 

nesant valstybingumo, lietuvių kalba, nors ir ne be 

nuostolių, atsilaikė ir net sukūrė ypatingą aukščiausią 

kultūrinę socialinę kalbos formą – literatūrinę 

kalbą, kuri tapo galinga nacionalinio vystymosi 

vienijančia jėga, efektyviu ir daugeriopu kultūros 

instrumentu, jos dvasia. Lietuvių tauta ne tik apgynė 

ir išsaugojo savo kalbą, bet ištobulino ir praturtino 

ją taip, kad lietuvių kalbos pripažinimas valstybine 

šiandien jau nepareikalauja jokių „lopymų“, „pritempimų“, 

kalbos surogatų įvedimo. Lietuvių kalba 

išties patvirtino – net esant kone ekstremalioms sąlygoms 

– savo stebėtiną gebėjimą adekvačiai įsisavinti 

ir perdirbti šiuolaikinio gyvenimo turinį pačiomis 

sudėtingiausiomis ir subtiliausiomis jo apraiškomis. 

Ir lietuvių kalbos vidinės potencijos, ir konkretūs jos 

laimėjimai leidžia laikyti ją vienu iš aktyvių ir „stiprių“ 

šiuolaikinių pasaulio kalbų mozaikos elementų 

ir dėti į ją daug vilčių (Toporovas, 2008, 255). 

Toporovas labai aiškiai išdėstė ir dviejų kalbų bei 

tautų dialogui reikalingas sąlygas, mažos ir didelės 

kalbos santykį: 

Per daug skirtingos lietuvių ir rusų kalbų aukščiausios 

funkcijos Lietuvoje ir per daug nevienoda 

jų padėtis. Pagrindinė ir vienintelė vieta, kur lietuvių 

kalba yra pagrindinė, – Lietuva, ir tik čia lietuvių 

kalba gali būti išgelbėta ir pagausinta. Nieko panašaus 

negalima pasakyti apie rusų kalbą Lietuvoje. 



Pagaliau, skirtingai nuo rusų kalbos, baltų kalbos 

yra pavojingoje zonoje ir joms reikia specialių apsaugos 

priemonių, kurios ir sudaro pirmaeilį šio regiono 

kultūrinės-socialinės ekologijos uždavinį. Ir šiuo 

požiūriu rusų kalbos padėtis pasirodo esanti kita: 

kaip įvairių nacijų tarpusavio bendravimo kalba, ji 

garantuoja savo padėtį ne įstatymais, ne kažkokiomis 

dirbtinėmis priemonėmis, o susiklosčiusių kultūrinių 

istorinių sąlygų dėka. Kai vis dėlto imamasi tokių 

„priemonių“, jos, be abejo, kenkia pagrindinei 

regiono kalbai ir, dar daugiau, net kompromituoja 

„stipriąją“ pusę. Sustiprintas, beveik administracinis 

rusų kalbos diegimas, iš dalies kuriant naujas 

biurokratinio tipo organizacijas, ateityje subrandins 

(jau subrandino) karčius vaisus – ne tik lietuvių 

kalbai. Neorganiškumas ir prievarta šiame reikale 

visada neatskiriama nuo nepagarbos kitai kalbai ir 

tautai. Ir nieku geru baigtis negali. Lietuvių kalba, 

tapusi valstybine, nepadarys rusų Lietuvoje „antrarūšiais“ 

piliečiais. Tačiau jie patys, negerbdami 

lietuvių kalbos (teorinis aspektas) ir atsisakydami 

ją išmokti (praktinis aspektas), save tokius padaryti 

gali. Vienintelė „antrarūšiškumo“ alternatyva – jaustis 

užkariautoju šalyje, kurios kalbos mokėti nereikia. 

Tokia galvosena labai pavojinga, ir nekreipti į ją 

dėmesio – vadinasi, ugdyti naują, gresiančią sprogti 

situaciją (Toporovas, 2008, 258). 

Žiūrint iš mūsų laikų perspektyvos šios mintys, 

nors ir labai šiuolaikiškos, gilios, išmintingos, neatrodo 

revoliucingos. Jos atspindi dabar Europoje 

esančią kalbų ir kultūrų santykio ideologiją, vieną 

pagrindinių principų – laisvą visų kalbų raidą ir 

plėtotę. Tačiau 1988 metais toks mąstymas buvo priimtinas 

toli gražu ne visiems – tai rodo laiškas, kurį 

Toporovas gavo iš savo mylimiausio miesto Vilniaus. 

Laišką pasirašo „bendrataučiai“, o jame Toporovo 

adresu švaistomasi prakeiksmais ir grasinimais: 3 

Jūs vienas iš tų niekšų, kurių nepamiršta. Jūsų 

gauti trisdešimt sidabrinių Jums naudos neatneš! 

Anksčiau ar vėliau už niekšišką ir išdavikišką rašliavą 

(Ne dovana, bet teisė), apjuodinusią naciją, 

kuriai Jūs priklausote, Jus, kaip sakoma, nubaus 

Dievas. (…) Kad tu būtum prakeiktas, niekše, ir tegu 

nauji 1989 metai atneša tau visas nelaimes, dvėsk 

tu, gyvuly. 4 

3 Prof. A. Sabaliauskas prisimena, kad akademikas jam pasakojo 

apie šį laišką. Toporovas mėgino išsiaiškinti, kas jį siuntė, tačiau 

iš Vilniaus sužinojo, kad laiškas buvo pasirašytas išgalvotu 

adresu. 

4 Cituojama iš laiško, saugomo Lietuvių kalbos institute. 2007 

metais dalį Vladimiro Toporovo archyvo institutui perdavė akademiko 

dukterys. Straipsnio autorė dėkoja instituto bibliotekos 

vedėjai Vilijai Lukševičienei ir archyvarei Onutei Garbėnienei, 

kurios šį laišką surado. Citatos vertimas – straipsnio autorės. 

iš lietuvių kalbotyros istorijos 

Nors laiškas cituojamas ir ne visas, bet jo turinys 

yra labai iškalbingas. Šis laiškas atspindi du svarbius 

dalykus. Jis rodo to meto situaciją ir to meto 

ideologinį, politinį spaudimą, kurį dar kartą (dabar 

XX amžiuje) patyrė lietuvių kalba, kovodama už 

savo prigimtinę teisę. Laiškas yra dar vienas įrodymas, 

jog lietuvių kalbai reikėjo gintis ir įrodinėti 

savo teisę būti valstybine kalba labai nepalankiomis 

politinėmis, ideologinėmis sąlygomis, kai karštos ir 

labai stiprios emocijos, dažnai sąmoningai provokuojamos, 

liejosi per kraštus. Be specialių tyrimų 

sunku pasakyti, ar iki šiol kalbos klausimais dažnai 

užimama visuomenės gynybinė pozicija nėra susijusi 

su tam tikru kalbos potrauminio šoko sindromu. 

Tačiau tokia prielaida yra visiškai pagrįsta. Mūsų 

kalbą, dar visai netolimoje praeityje išgyvenusią 

didžiulį puolimą, galbūt reikėtų įvertinti patirtų traumų 

požiūriu, laipsniškai keičiant jos užsisklendimo 

prieš „priešišką“ kitų kultūrų apsuptį pajautą, savęs, 

kaip pasaulio vertybės, suvokimu. Kalba, nesvarbu, 

didelė ar maža, yra unikalus kultūrų įvairovės turtas, 

pasaulinė nekvestionuojama vertybė. 

Tai ir yra antrasis svarbus dalykas, antroji žinia, 

kurią siunčia Toporovo tekstas apie valstybinę kalbą 

kaip teisę. O nelemtasis laiškas atskleidžia ir kitą 

svarbų dalyką: sunku patikėti, kad akademikas nejuto 

esamos situacijos, jos nežinojo, nesekė tuo metu 

spaudoje buvusių karštų diskusijų. Nėra abejonių, 

kad jis jautė ideologinę ir politinę to meto konjunktūrą, 

tačiau nepritrūko pilietinės drąsos ir orumo. 

Nebuvo Toporovui naudinga ginti lietuvių kalbos 

valstybingumą, tai galėjo būti net pavojinga. Tačiau 

jis gynė. Ir gynė ne ką kitą – pasaulio vertybę ir jos 

prigimtinę teisę būti. 

1995 m. sausio 31 d. Lietuvos Respublikos Seimas 

priėmė Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos 

įstatymą. Šiame įstatyme įtvirtintos pagrindinės 

valstybinės kalbos vartojimo ir priežiūros nuostatos. 

Šiuo metu Seime svarstomas naujas, mūsų laikus 

atitinkantis valstybinės kalbos įstatymas. 

Išvados 

1. Socialinė ir politinė kalbos istorija visada yra 

susijusi su ekstralingvistiniais dalykais, visuomenėje 

vykstančiais pokyčiais, asmenybėmis, oficialia ir 

neoficialia ideologija ir pan. Jų įvertinimas leidžia 

patikslinti ne tik kalbotyros istorijos faktus, bet ir 

geriau suprasti vidinės kalbos raidos priežastis bei 

kalbos ir visuomenės santykius. 

2. Lietuvių kalbą moderniosios istorijos laikotarpiu 

nuolat lydėjo kitomis kalbomis kalbančių 

Lietuvos istorijos veikėjų ideologinis, politinis ir 

ISSN 1392-8600 

167

168 


Toporovui 

socialinis spaudimas. Gali būti, kad lietuvių kalba 

iki šiol išgyvena potrauminio šoko būseną. 

3. Iškiliausi pasaulio baltistai visada stodavo 

skriaudžiamos lietuvių kalbos pusėje. Vladimiras Toporovas 

– išskirtinė figūra šiuo atžvilgiu. Gindamas 

lietuvių kalbos teisę būti valstybine kalba ir kartu 

gindamas humanistinį principą, kad kalba yra saugotina 

pasaulio vertybė, jis patyrė emocinį smurtą, 

kurio turėjo tikėtis ir kurio nepabūgo. 


GK 1933–2010 – Gimtoji kalba. 1933–1941, Kaunas; 

1958–1968, Čikaga; 1990–2010, Vilnius. 

KK 1961–2009 – Kalbos kultūra. 1–82 sąs. Vilnius. 

KPP 1985 – kalbos praktikos patarimai, sud. A. Pupkis. 


LKG 1965–1976 – Lietuvių kalbos gramatika 1–3, Vilnius: 

Mintis. 

LKŽ 1941–2002 – Lietuvių kalbos žodynas. 1–20. Vilnius. 



MK 1971–1989 – Mūsų kalba. Vilnius. 

Sabaliauskas A., 1979, Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija. 


Sabaliauskas A., 2008, Apie Vladimirą Toporovą ir tuos, 

kurie buvo šalia. – Vladimiras Toporovas ir Lietuva. 

Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 21–26. 

Toporovas V., 2008, Ne dovana, bet teisė. – Vladimiras 

Toporovas ir Lietuva. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto 

leidykla, 253–161. 

Vidugiris A., 2008, Prisimenant kalbininką Vladimirą Toporovą. 

– Vladimiras Toporovas ir Lietuva. Vilnius: 

Lietuvių kalbos instituto leidykla, 91–97. 

Vladimiras Toporovas ir Lietuva, sud. A. Sabaliauskas, 

J. Zabarskaitė. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto 


Zabarskaitė J., 2003, Straipsniai apie kalbą „Naujojoje 

Romuvoje“. – Kalbos kultūra 76, 147–152. 



Knygos 

1. Vienas autorius Donskis L., 1994, Moderniosios sąmonės konfigūracijos: kultūra tarp mito 

ir diskurso. Vilnius: Mintis. 

Golovinas B., 1982, Kalbotyros įvadas, vertė A. Rasimavičius, J. Statkevičienė. 


2. Du arba trys autoriai Sirtautas V., Grenda Č., 1988, Lietuvių kalbos sintaksė. Vilnius: Mokslas. 

Sirtautas V., Petkevičienė R., Grenda Č., 2001, Rinktiniai kalbotyros straipsniai. 

Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla. 

3. Daugiau kaip trys Barauskaitė J., Čepaitienė G., Mikulėnienė D. ir kt., 1994, Lietuvių kalba. 

autoriai 

Vadovėlis. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. 

4. Autorių kolektyvas (nurodomi 

atsakomieji arba 

vyriausieji redaktoriai) 

DLKG – Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, red. V. Ambrazas. Vilnius: 

Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 

5. Daugiatomis leidinys Pikčilingis J., 1975, Lietuvių kalbos stilistika 2. Vilnius: Mokslas. 

LKG – Lietuvių kalbos gramatika 3: Sintaksė, vyr. red. K. Ulvydas. Vilnius: 

Mokslas, 1976. 

6. Straipsnių rinkinys Ženklas ir prasmė. Straipsnių rinkinys. Sudarė B. Savukynas. Vilnius: 

Mokslas, 1986. 

LKKN – Lietuvių kalbos komisijos nutarimai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų 


7. Žodynas DLKŽ – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, vyr. red. S. Keinys. Vilnius: 

Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000. 

LKŽ 1–20 – Lietuvių kalbos žodynas 1–2, Vilnius: Mintis, 1968–1969; 3–6, 

Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1956–1962; 

7–9, Vilnius: Mintis, 1966–1973; 10–15, Vilnius: Mokslas, 1979–1991; 

16–17, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995–1996; 18–20, Vilnius: 

Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997–2000. 

Gaivenis K., Keinys S., 1990, Kalbotyros terminų žodynas. Kaunas: Šviesa. 

8. Disertacija Girčienė J., 2003, Naujųjų skolinių atitikmenys: struktūra ir vartosena. 

Daktaro disertacija. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. 

9. Disertacijos santrauka Marcinkevičienė R., 2002, Tekstynų lingvistika ir lietuvių kalbos vartosena. 

Habilitacijai teikiamos disertacijos santrauka. Kaunas: Vytauto Didžiojo 


10. Magistro darbas Garbštienė V., 2008, K. Michnevičiaus-Mikėno knygos „Šventas Izidorius 

artojas“ būdvardis ir skaitvardis. Magistro darbas. Vilnius: Vilniaus pedagoginis 


Straipsniai įvairiuose leidiniuose 

11. Vieno autoriaus straipsnis 

žurnale 

12. Dviejų arba trijų autorių 

straipsnis žurnale 

Informacija straipsnių autoriams 

Bibliografinio aprašo pavyzdžiai 

Girdenis A., 1983, Šis tas apie mažeikiškių tarmę. – Mūsų kalba 1, 

19–25. 

Bacevičiūtė D., 2001, Absoliuti kito kitybė, arba empirisitinės strategijos 

atgaivinimas E. Levino mąstyme. – Žmogus ir žodis 3 (4), 35–39. 

Kazlauskienė A., Raškinis G., 2008, Lietuvių kalbos fonologinio skiemens 

struktūrinių modelių dažnumas. – Žmogus ir žodis 10 (1), 24–32. 

Savickienė I., Kazlauskienė A., Kamandulytė L., 2004, Naujas požiūris į 

lietuvių kalbos daiktavardžio linksniavimo tipus pagal natūraliosios morfologijos 

teoriją. – Acta Linguistica Lithuanica 50, 79–98. 

ISSN 1392-8600 

169

170 

13. Daugiau kaip trijų autorių 

straipsnis žurnale 

Glebuvienė S. V., Jonilienė M., Monkevičienė O. ir kt., 2009, Ikimokyklinio 

amžiaus vaikų ugdymas: programos ir vaikų gyvenimo organizavimas. – Pedagogika 

95, 167–173. 

14. Straipsnis knygoje Urbutis V., 1961, Dabartinės lietuvių kalbos sudurtinių daiktavardžių daryba. 

– Dabartinė lietuvių kalba. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės 

literatūros leidykla, 65–121. 

15. Straipsnis daugiatomia- Skardžius P., 1999, Kova su svetimybėmis. – Rinktiniai raštai 5. Vilnius: 

me leidinyje 

Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 799–801. 

16. Knygos recenzija Marcinkevičienė R., 1999 – Rec. kn.: Paulauskas J., Paauglių žodynas. 

Kaunas: Šviesa, 1997. – Knygų aidai 1–3, 39–42. 

17. Žurnalo recenzija Antanaitis A.T., 1986 – Rec. žurn.: Metmenys 50, Chicago, 1980. – Akiračiai 

7, 8–10. 

18. Pranešimas; konferencijos 

medžiaga 

Rinkauskienė R., 1998, Vyriškojo linksniavimo kamienai uteniškių tarmėje. 

– Tarptautinės konferencijos „Jono Kazlausko diena: istorinės gramatikos 

dalykai“ pranešimų tezės. Vilnius, 1998 m. lapkričio 6 d., 28. 

Girdenis A., 1994, Pamąstymai apie Leskieno dėsnį ir bevardę giminę. – 

Tarptautinės konferencijos „Jono Kazlausko diena. Istorinės gramatikos 

dalykai“ pranešimų tezės. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 9–10. 

Elektroniniai dokumentai 

19. Duomenų bazė Dabartinės lietuvių kalbos tekstynas. Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių 

mokslų fakulteto Kompiuterinės lingvistikos centras. – http://donelaitis.vdu.lt 

(žiūrėta 2008-12-12). 

20. Medžiaga internete Smith H., The ambiguity of matter. Cross Currents. – http://www.crosscurrents.org/smith.htm 

(žiūrėta 2007-03-11). 

21. Kompaktinė plokštelė Lietuviškos knygos metai: 1547–1997 (kompaktinė plokštelė). Vilnius: 

Matematikos ir informatikos institutas, 1998. 

Pastaba. Šaltiniai ne lotyniškais rašmenimis pateikiami sąrašo pabaigoje ta pačia tvarka.

Rytų aukštaičiai uteniškiai 


Vilniaus pedagoginio universiteto Lietuvių kalbotyros katedros 

mokslininkų parengtos knygos 

Lexicon Germanico-Lithvanicvm et Lithvanico- 

Germanicvm: rankraštinis XVIII amžiaus žodynas: 

dokumentinis leidimas su faksimile, perrašu ir žodžių 

registru / Jokūbas Brodovskis; parengė Vincentas 

Drotvinas. – Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 

2009, ISBN 978-609-411-025-2. 

Lietuvių kalbos tarmės mokyklai 

Rytų 

aukštaičiai 

uteniškiai 

Mokomoji knyga 

LIETUVIŲ KALBOS I NS TITU TAS 

Rytų aukštaičiai uteniškiai. Mokomoji knyga, sudarė 

Regina Rinkauskienė, Rima Bacevičiūtė, Vilija 

Salienė. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 

2009, ISBN 978-609-411-035-1. 

S. Keinys. Bendrinės lietuvių kalbos morfemika: 

teorija ir praktika. Vilnius:Vilniaus pedagoginio universiteto 

leidykla, 2009, ISBN 978-9955-20-424-4. 

Kuzavinis 

Kazimieras 

Kuzavinis 

kalbininkas ir pedagogas 

kazimieras kuzavinis – kalbininkas ir pedagogas, 

sudarė Gražina Akelaitienė ir Liuda Kadžytė-Kuzavinienė. 

Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto 

leidykla, 2009, ISBN 978-9955-20-437-4. 

ISSN 1392-8600 

171

172 

A. Markevičius. Šiaurinių širvintiškių daiktavardžio 

linksniavimas ir jo istorija. Vilnius: Vilniaus universiteto 

leidykla, ISBN 978-9955-33-512-2. 

Dizainerė Jurga Januškevičiūtė-Tėvelienė 

Maketavo Donaldas Petrauskas 

Žmogus ir žodis 

Didaktinė lingvistika 

Mokslo darbai 

T. 12. Nr. 1 

21,5 sp. l. Tir. 150 egz. Užsak. Nr. 010-046 

Išleido Vilniaus pedagoginis universitetas 

Studentų g. 39, LT–08106 Vilnius 

Spausdino VPU leidykla 

T. Ševčenkos g. 31, 03111 Vilnius 

Kaina sutartinė 

Širvintiškių tekstai, parengė Žaneta Markevičienė, 

Valdimantas Markevičius, Aurimas Markevičius. 

Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2009, 

ISBN 978-609-411-011-5.

visas tekstas - VPU biblioteka - Vilniaus pedagoginis universitetas

You also want an ePaper? Increase the reach of your titles

Delete template?

Save as template?