RESToRANŲ NAUJIENoS KĄ ČIA SUVALGIUS ... - Restoranų verslas
RESToRANŲ NAUJIENoS KĄ ČIA SUVALGIUS ... - Restoranų verslas
RESToRANŲ NAUJIENoS KĄ ČIA SUVALGIUS ... - Restoranų verslas
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
IstorIja<br />
pRIE SMEToNoS BUVo KITAIp...<br />
pATIEKALAI IR GĖRIMAI<br />
Andrius Zeigis<br />
Sunku įsivaizduoti lankytoją, kuris atėjęs į restoraną<br />
ar kavinę nieko nevalgytų ar negertų. Tikriausiai<br />
taip sėdėti būtų neleidęs ir įstaigos personalas<br />
ar savininkas<br />
Meluotų ta įstaiga, kuri sakytų, kad pelnas jai<br />
nerūpi. Ir „prie Smetonos“ buvo taip. Iš kaimo atvykusiam<br />
žmogui buvo nesuprantama, kodėl viskas<br />
taip brangu. Kodėl arbata kainuoja 25 centus, kai<br />
kaime už tokią sumą gali mažiausiai 5 puodelius<br />
jos gauti. Kodėl restoranuose viskas dvigubai ar net<br />
trigubai brangiau negu kitur? Paprastas žmogus<br />
menkai suprato, kad tai <strong>verslas</strong>, pragyvenimo šaltinis.<br />
Bet lankytojai dar labiau tapo nepatenkinti,<br />
kai ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje kainos restoranuose<br />
ir kavinėse ėmė smarkiai kilti.<br />
KAINŲ KILIMAS IR JŲ REGULIAVIMAS<br />
Kadangi kavinė ar restoranas tapo neatskiriama<br />
tarpukario kauniečio kasdienybės dalimi, tą supratę<br />
įstaigų savininkai pamanė, kad kainų kilimas<br />
nesukels lankytojų pasipiktinimo. ypač savivaliavo<br />
pirmos rūšies restoranai. „Metropolyje“, „Versalyje“,<br />
„Trijuose Milžinuose“ užsieninio vyno butelis<br />
1938 metais kainavo 25-35 Lt, šampano – 75 Lt,<br />
konjako – 65-75 Lt, „Benediktino“ likerio – net 95<br />
Lt. Panašios kainos buvo ir kituose pirmos rūšies<br />
restoranuose, nes jas nustatinėjo kainų tvarkytojas,<br />
tuos pačius valgius skirtinguose restoranuose<br />
įkainodavęs vienodai. Kainų tvarkytojas buvo valstybinis<br />
tarnautojas. Kadangi restorano rūšis (I, II ar<br />
III) priklausė nuo mokesčių dydžio, tai restoranas<br />
galėjo užsidėti skirtingus antkainius. Kainų tvarkytojas<br />
prižiūrėjo, kad tie antkainiai nebūtų didesni<br />
nei priklauso restoranui. žinoma, būdavo patiekalų,<br />
kurių kiti restoranai neturėjo.<br />
Vasaros metu populiariame Vytauto parko restorane<br />
vynas kainuodavo apie 3-5 Lt už taurę, o<br />
šampanas – 7 Lt. Gana sotų patiekalą II rūšies restoranuose<br />
galėjai nusipirkti už 2,50-4,50 Lt. „Metropolis“<br />
gamino net savo krupniką. Šis gėrimas<br />
buvo populiarus ne tik Lietuvoje – Amerikoje viena<br />
įmonė pardavinėjo „Metropolio“ krupniką.<br />
Alaus kainos visuose tos pačios rūšies restoranuose<br />
buvo taip pat vienodos. Prie užsieninių<br />
gėrimų įsigijimo kainos buvo leidžiama pridėti 50<br />
%, kai gėrimas parduodamas butelyje. Parduodant<br />
bokalais – net 75 %. Bokalai buvo trijų talpų: 0,4<br />
l, 0,3 l ir net 1 l. Alus skirstytas į tris rūšis: „staliniame“<br />
aluje turėjo būti ne mažiau kaip 3 % alkoholio;<br />
„normalinis“ arba pilzeno alus negalėjo būti<br />
silpnesnis nei 3,8 % alkoholio; „stipriajame“ buvo<br />
5 % alkoholio. Alus buvo pilamas ne vien į bokalus,<br />
bet ir į taures. Taurių ir bokalų būta 1 l, 0,5 l, 0,3 l<br />
ir net 0,125 litro talpos.<br />
18 restoranų <strong>verslas</strong> 3/2009<br />
konrado cukraInės-kavInės PrekystalIs<br />
tęsdami rubriką „Prie smetonos buvo kitaip...“ šįkart papasakosime<br />
apie maistą tarpukario lietuvos kavinėse ir restoranuose. nors<br />
duomenų apie tai nėra daug, šiokį tokį vaizdą pavyko susidaryti.<br />
Kainų tvarkytojas, apsilankęs „Metropolyje“, „Versalyje“<br />
ir „Trijuose Milžinuose“, privertė valgių ir stipriųjų<br />
gėrimų kainas sumažinti vidutiniškai 30 %.<br />
Kainų kėlimas restoranuose turėjo ir kitą priežastį.<br />
Būdavo tokių klientų kompanijų, kurie atėję į<br />
restoraną atsisėsdavo geroje vietoje, užsisakydavo<br />
tris stiklines sulčių ir vieną bokalą alaus ir stebėdavo<br />
artistų pasirodymus. O klientai, galbūt ketinę<br />
užsisakyti daugiau, išeidavo neradę patogaus staliuko.<br />
Restoranui tokie sulčių gerėjai, aišku, pelno<br />
nenešė. Bet kainų tvarkytojas surado išeitį: jis leido<br />
programos metu į kiekvieno žmogaus sąskaitą<br />
įtraukti bent po du litus. Imti tuos du litus buvo<br />
galima tada, kai programą atlikdavo mažosios scenos<br />
artistai. Taip restoranų savininkai atsikratė nepelningų<br />
lankytojų, o mažosios scenos artistai tapo<br />
labai populiarūs.<br />
II ir III rūšies restorane galėjai pavalgyti už 1,30-<br />
2,00 Lt. Kaina priklausė nuo patiekalų skaičiaus (2 ar<br />
3) ir nuo restorano lokacijos. Ne miesto centre pavalgyti<br />
kainavo maždaug 25 % pigiau, negu tokios pat<br />
rūšies restorane, esančiame centre. Tokie restoranai<br />
buvo panašesni į valgyklas, nes kasdien pateikdavo<br />
kitą patiekalą, kurio nebuvo dieną prieš tai. Pvz. „Lozanos“<br />
restorane pirmadieniais galėjai gauti kaukazietišką<br />
šašlyką, ketvirtadieniais – lietuviškų koldūnų,<br />
penktadieniais ir šeštadieniais – blynų.<br />
Kauniečiai labai pamėgo ir kavines. Jos tapo vis<br />
populiaresnės tarp tų žmonių, kurie mėgo šokoladinius<br />
ir cukrinius dirbinius, gardžius pyragaičius<br />
ir kitus saldumynus. Nieko panašaus negalėjai įsigyti<br />
restoranuose, o ką jau kalbėti apie barus ar<br />
valgyklas. Populiariausios kavinės buvo tos, kurios<br />
pačios gamindavo savo saldumynus ir pyragaičius,<br />
nes higienos trūkumas maitinimo įstaigose vertė<br />
nepasitikėti produkto kokybe, o žinodami, kad saldumynai<br />
gaminami čia pat, klientai jausdavosi tikri<br />
dėl gaminių šviežumo. „Monikos“ kavinėje populiariausi<br />
buvo „Florencijos“ ir „Palangos“ pyragaičiai.<br />
„Konrade“ moterys dažniausiai užsisakydavo<br />
marcipaninių pyragaičių ar plaktos grietinėlės<br />
kremo su riešutais, apibarstytais šokoladu. Kavinėse,<br />
kurios turėjo savo saldumynų ir pyragaičių<br />
fabrikėlius, ir rinkosi didžioji dalis smagurių bei kavos<br />
mėgėjų. Šią žmonių silpnybę žinojo ir kavinių<br />
savininkai. Jie taip pat manė, kad kainų pakėlimo<br />
klientai nepastebės. Bet klydo ir kavinės. Čia netgi<br />
labiau pasijuto kainų didėjimas, nes kavinėse lankėsi<br />
mažiau pasiturintys žmonės. Už kavos puodelį<br />
imta prašyti 65-80 centų. Paprasta bandelė kainavo<br />
40-60 centų. Keturios pieno stiklinės – apie<br />
1,20 Lt, o krautuvėje litras pieno kainavo dvigubai<br />
pigiau. Už pusryčius tekdavo sumokėti 1,35 Lt<br />
(ankščiau – 1,10 Lt). Kainų tvarkymo įstaiga liepė<br />
kainas kavinėse sumažinti. Savininkai taip ir padarė,<br />
bet prie pusryčių ėmė nebeduoti bandelės, ją<br />
tekdavo užsisakyti atskirai, tad pusryčių kaina vis<br />
tiek pakilo iki 1,20 Lt. Kavinės savo padėtimi galėjo<br />
naudotis labiau, nes jų buvo labai mažai.<br />
Naujai Kaune atidaryta kavinė „Monika“ tapo