Fotoniniai kristalai - Vilniaus universitetas

More documents

Recommendations

Info

akèiam teoretizavimui, praradome sugebëjimà ar apskritai norà màstyti universaliomis kategorijomis, o kà jau bekalbëti apie màstymo erdvës reikalaujanèius geopolitinius projektus (gal èia reiðkiasi negausios tautos psichologiniai kompleksai?). Gintaras Beresnevièius buvo Norberto Vëliaus mokinys, aistringas Rudolfo Otto ir Mircea Eliade veikalø gerbëjas, autoritetingas mûsø baltø kultûros, komparatyvistinës mitologijos ir religijos specialistas, lyginamuoju aspektu tyrinëjæs daugelio civilizacijø ir tautø kultûros istorijà. Ðias savo þinias jis vëliau pritaikë LDK ir vëlesnës Lietuvos kultûros istorijos tyrinëjimams. Skirtingai nei dauguma mûsø intelektualø ar pretenduojanèiø á jø vaidmená, puikiai suvokë globaliø tautà vienijanèiø mitø ir projektø neturëjimo pavojø ir kartu senø ið sovietinio periodo istorijos paveldëtø neveiksmingumà. Todël intelektualiai uþaðtrinta forma provokuodamas mûsø màstymà kûrë naujus mitus, puikiai suprasdamas, kad be platesnës istorinës perspektyvos, globaliø konsoliduojanèiø tautà mitø negausiai, galingø emigracijos srautø draskomai tautai globalëjanèiame pasaulyje bus nepaprastai sunku iðgyventi ir sëkmingai realizuoti savo kûrybines potencijas. Mano akimis þvelgiant jo talentas ryðkiausiai atsiskleidë ne jo geriausiai þinomose baltø kultûros istorijai ir religijotyrai skirtose studijose, o provokuojanèiuose màstymà ir sàmoningai kontroversiðkuose vëlyvuosiuose esë forma paraðytuose tekstuose, kaip, pavyzdþiui, „Imperijos darymas. Lietuviškos ideologijos metmenys. Europos Sàjunga ir Lietuvos geopolitika XXI a. pirmoje pusëje“ (2003). Èia jis jau reiðkiasi ne kaip akademinës pakraipos mokslininkas, o prancûziðko stiliaus eseistas, iðskirtiná dëmesá teikiantis savo idëjø iðsakymo formai. Ðioje tarsi vienu ákvëpimu paraðytoje knygoje jis euroskeptiko akimis pasisuka á mûsø tautos stiprybæ simbolizuojanèià didingà ir tragiðkà „nuo jûrø iki jûrø“ LDK kultûros istorijà. Pasitelkæs vienà ið jos didybæ ir tragizmà simbolizuojanèiø „imperijos darymo“ megaprojektø, jis siekia išprovokuoti platesnius teorinius apmàstymus, priversti dabartiná mûsø elità pakylëti á aukðtesná geopolitinio màstymo lygmená, priversti susimàstyti apie dabartinës Lietuvos geopolitinius, ekonominius, kultûrinius ir kitus interesus, kurti taip svarbias tolesnio gyvenimo vizijas bei išgyvenimo strategijas. Jis puikiai suprato, kad kiekvienos tautos kelias ðiame sudëtingame pasaulyje turi bûti savitas, glaudþiai susijæs su tautos kultûros istorijos tradicijomis ir jos mentaliteto ypatumais, kuriø sukaupto potencialo sëkmingas panaudojimas gali tapti sëkmës garantu. Kai kritiðkai vertiname ðià knygà ir jo- 14 Mokslas ir gyvenimas 2007 Nr. 7 je ávairiomis formomis iðsakomas ávairias neretai kontroversiðkas ar sàmoningai hipertrofuotas idëjas, projektus, turime suvokti, kad èia pirmiausia susiduriame su XX a. pabaigos intelektualams bûdingø idëjø ir konceptø þaismu, kad kiekvienas apibendrinimas, kategoriðkai iðsakomas teiginys tiek Lietuvos, tiek ir apskritai civilizacijos istorijoje gali bûti kvestionuojamas konkreèiais á bendras sintetines schemas netelpanèiais faktais. Èia norëtume priminti aksiomà, kad iðimtys tik patvirtina taisykles. Antra vertus, Beresnevièiaus vaizduotës kuriamose Lietuvos istorijos vizijose ir projektuose neverta ieðkoti tiesioginio tikrovës atspindëjimo, kadangi tai pirmiausia neramaus, ieðkanèio tiesos proto ir neramios kûrëjo dvasios pagimdyti intelektiniai konstruktai. Ðioje knygoje iðryðkëjæs dëmesys Lietuvos istorijai, istoriniø mitø kûrimui ir europinei geoistorinei orbitai glaudþiai siejosi su kitoje tuo paèiu metu rašomoje knygoje „Palemono mazgas. Palemono legendos periferinis turinys. Religinë istorinë studija“ (2003) aptariamais klausimais. Bûtent joje formuluojama programinë tezë, kad „subrendusi valstybë privalo turëti savo ideologijà, savo protëvius didþiavyrius, savo istoriná ab vo“ (Beresnevièius, 2003b, p.7). Èia taipogi autorius prabyla apie radikalios istorinës savimonës svarbà tautai, bûtinybæ kurti jà iðkelianèius ir konsoliduojanèius mitus, susirasti savo mitinius protëvius, be kuriø mitinës genealogijos uþnugario sukûrimo paprasèiausiai nebuvo galima apsieiti. Todël já ir sudomino LDK imperiniø ambicijø laikotarpyje XV–XVI a. didþiulá populiarumà ágavusios Palemono ir lietuviø valdanèiojo elito romëniðkos kilmës teorijø ir legendø uþslëptasis turinys. Ir pagaliau aptariamø knygø autoriø jaudino ne tik baltø ir LDK kultûros istorija, taèiau ir dabartinis lietuviø tautos likimas. Jis atsakingiau nei daugelis mûsø kultûrininkø kaip kritiðkai màstantis intelektualas þvelgë á nuolatos netgi naujausiais laikais kylanèius iððûkius, nebijojo paliesti skaudþias mûsø kultûros ir socialinio gyvenimo problemas, þengti á minuotus laukus. Ðiuo aspektu þvelgiant mûsø totaliai konformistinëje visuomenëje jis tikrai buvo retas ir labai reikalingas nuolatos provokuojanèio diskusijoms skaudþiomis temomis intelektualo tipas. Ðá moderniø mitø kûrëjà jaudino Lietuvos valstybingumo, tautos gyvybingumo, kultûros tradicijø iðsaugojimo problemos, kad dekonstruojant mûsø mentalitetui sakralinæ prasmæ turinèià valstybæ demontuojami moraliniai visuomenës pagrindai, tauta ir jos lyderiai praranda atsakomybæ dël susidariusios padëties. Ið èia plaukia sielvartavimas, kad per tokias kan- èias ir aukas atgimusios valstybës valdantis elitas degradavo, paskendo menkose turtø perdalijimo problemose ir, nesimokydamas ið skaudþiø praeities klaidø, netgi XXI a. pradþioje nemàsto apie tolesnæ valstybës raidos vizijà. „Dekonstruojant valstybæ, – raðë jis, – jos sakralumas nyksta. Nyksta ir dël politinio fiasko, kurá patyrë beveik visos dabartinës Lietuvos valdanèiosios partijos, ir dël to nykimas noriai nepastebimas ar net sveikinamas, nesuprantant, kad demontaþas gali reikðtis ir per ávairias apkaltas, ir per skandalus, ne vien per besàlygiðkà Briuselio direktyvø vykdymà. Be to, valstybës sakralumas buvo nenatûrali pajauta, nes valstybë – pasaulietinis darinys, ir sakrali valstybë – tai viduramþiø kategorija. Mums ji buvo sakrali dël to, kad ji buvo prarasta, atkurta valstybë funkcionuodama praranda savo sakralumà ir tai dësninga. Valstybë yra pasaulietiðka ir tai natûralu, taèiau jos pradmenys vis dar tebëra sakralybës zona, o istorijoje nenuðventinta taigi ir sakralu ir liko – Mindaugas, tinkantis ir nacionalistams, ir katalikams, ir pagonims, tragiška ir kontroversiška, bet todël visiems tinkanti figûra, rymanti ant sakralios dimensijos“ (Beresnevièius, Sakralybës turinio metamorfozës postmoderno epochoje). Antra vertus, Beresnevièius teisingai pastebi, kad dekonstruojant valstybæ neiðvengiamai vyksta jos sakralumo likuèiø demontavimas. Taèiau ir po valstybës dekonstrukcijos vis dëlto lieka ne taip maþai – lieka tauta, kuri, gyvendama postmoderniame pasaulyje ir besivadovaudama postmoderniomis vertybëmis, vis dëlto lieka sakrali. Bûtent tauta ðioje istoriosofinëje koncepcijoje iðlieka kaip paskutinë lietuviðko sakralumo priebëga, kadangi, sugriovus valstybingumo pamatus, uþ tautos jau nieko nebëra. Todël ir tauta èia iðkyla kaip galutinis likmuo sau paèiai. Todël Beresnevièius prabyla apie savisaugos mechanizmø ásijungimo bûtinybæ postmodernioje globalizuoto pasaulio epochoje, regëdamas ðiame judesyje galimybæ iðsaugoti „tautà kaip pavojuje esantá galutiná esiná“. Èia ir baigiasi jo kriziniø procesø konstatacija arba, kitais þodþiais tariant, analitinë postmodernaus bûvio ir vietos jame lietuviø kultûros dalis, po jos, kaip ir Friedricho Nietzsche’s tekstuose, eina pozityvios programos formulavimas. Jos sistemiðkai organizuojanèia aðimi tampa neoromantinis atsisukant á ðlovingà LDK kultûros istorijà imperijos darymo projektas ir aktyvaus barbariško, kupino galingos gyvybinës energijos lietuvio tipo iðkëlimas bei poetizavimas. Lietuviø tautà pusiau ironiðkai, pusiau rimtai, mëgindamas iðvaduoti ið nedidelëms tautoms bûdingø psichologiniø màstymo stereotipø, negandø ir dël so-
cialinës raidos sunkumø uþplûdusiø menkavertiðkumo kompleksø, Beresnevièius traktuoja kaip „imperinio màstymo þmonës“, o tautiná charakterá, mentalitetà, visas bëdas, depresijas, stresus kildina ið savito, uþslopinto savyje gentinio imperializmo. Todël ir lietuviai jo futurologiniame imperijos darymo projekte iškyla ne kaip nuolankiø baudþiauninkø (tai reakcija á dabartiná mûsø visuomenëje suveðëjusá socialiná konformizmà, karikatûrines formas ágavusá servilizmà), o kaip stipriai pabrëþta ir gimusi valdyti gentis, kurios genuose valdymas uþprogramuotas. „Likimas ir istorija, – patetiðkai raðë jis, – svaidë mus ið vienos bûklës á kità, taèiau tai nepakeitë pagrindø – mes imperijos valdovø genties suformuota tauta ir mums Krymas, Ukrainos stepës, Kijevas, Naugardas ir Smolenskas, Juodoji jûra ir Kurðas yra teritorijos, su kuriomis mûsø mintys, ideologiniai stereotipai ir realios veiklos modeliai susipina. Tai mûsø teritorija, nuo amþiø, ir ði teritorija gali ir turi bûti kontroliuojama Lietuvos, apytiksliai iki pat Dono ir Volgos. Vakaruose ne kontrolë, o sàjunga – sàjunga nulëmë, kad vakaruose ir ðiaurës vakaruose mûsø politika rëmësi sàjungomis su Lenkija ir vienu trumpu metu su Ðvedija. Tai istorijos vektorius, beje, sàjungos, kurias Lietuva darë pati, savo vardu, buvo sàjungos su vakaruose ir ðiaurës vakaruose esanèiomis valstybëmis” (Beresnevièius, 2003, p. 8). Suvokdamas gaivaliðkà galingos nomadologinës energijos kupinà LDK imperijos kûrëjø barbariðkà prigimtá, Beresnevièius savita forma atgaivina Jozefo Strzygowskio, Friedricho Nietzsche’s, Giles Deleuze ir kitø nomadologijos ðalininkø ðlovinanèià laisvà klajoklá mitologijà. „Romansus mëgsta lietuviai, èigonai, rusai – tautos, atsiradusios klajokliniu, nomadiniu pagrindu, ir stepëje jie skamba geriausiai, ir lietuviai, adoruodami romansà, atsiduoda tam paèiam klajojimo, iðëjimo, troðkimo perþengti ribà, horizontà, nuolat tolstantá ir nepasiekiamà, taigi romansas duoda sakralinio transcendavimo analogijà ir sakraliai tirðtas. Tas nešimo potraukis, transcendavimo potraukis yra viena sakralinio ákirtimo profanybën atmaina, ðventasis irgi trokðta iðsiverþti; lygiai kaip klajoklis skitas ant balno ar sarmatas savo veþëèiose, ar èigonai su ið LDK istorijos bekraðèiø Rytø ir Vakarø civilizaciniø pasauliø erdviø iðnyranèiais lietuviais, labiausiai besiþudanèiais ir labiausiai besiþavinèiais iðeiti, transcenduotis kvieèianèiais romansais“. Kita vertus, su laisvo klajoklio figûros iðkëlimu èia tiesiogiai siejasi tautos gyvybinæ energijà simbolizuojanèio barbaro vaizdinio neoromantinis poetizavimas. „Barbaras tai maksimaliai laisvas, atsakingas ir iðtikimas þmogus, turintis grieþtà gar- bës kodeksà ir uþuojautà, kartu jis turi jëgà ir nevengia jos naudoti. Tokià prasmæ að teikiu barbarui, tokiais jie save ir matë“ (Beresnevièius, 2003, p. 10). Ið èia kyla siekimas nuvainikuoti plaèiai paplitusius poþiûrius apie tariamai destruktyvià barbarø kultûrinæ misijà. Jis primena, kad Vakarø civilizacijos laimëjimus simbolizuojanèios tautos prancûzai, vokieèiai, italai, ispanai ir kitos buvo barbariðkø genèiø palikuonys „Patys barbarai, – pabrëþia jis, – nebuvo civilizacijos þmonës, tarkime, jie neturëjo kalëjimø, vidinës socialinës prievartos mechanizmø, taèiau turëjo teisæ ir nuo VI a. – teisynus, o buki jie niekada nebuvo, þiaurumas kaip tik labiau bûdingas civilizacijoms. Ir aklai naudojama jëga – taip pat. Barbarai iðvengdavo karo derybomis, mokëjo eiti á kompromisus. Mitas apie barbarø deginamas bibliotekas paskleistas paèiø papuvëliø antikos saulëlydþio pusgalviø. Aleksandras Didysis, ðis graikø karys ir kultrëgeris – ðtai kas sudegino Aleksandrijos bibliotekà. Bet jis liko kultûros idealas, sakralizuotas genijus ir civilizacijos ðviesos neðëjas „tamsioms“ Persijai, Bakterijai, Indijai. Barbarai nedegindavo bibliotekø, jie þinojo, kas tai yra, ir, be kita ko, jautë magiðkà pagarbà uþraðytam þodþiui“ (Beresnevièius, 2003, p. 9). Jam labai svarbu, remiantis savita LDK istorijos faktø interpretacija, sukurti naujà individualizmo principus iðpaþástanèio „laisvo lietuvio barbaro mità“, barbaro, kuris tarp dviejø krikðèioniðkos civilizacijos arealø katalikiðkos ir bizantiðkos erdviø sugebëjo sukurti galingà pagoniðkà baltiðkas ðaknis turinèià LDK imperijà. Baltø kultûros tyrinëtojui ðis barbariðko baltiðko, kaip lietuviðko civilizacijos raidos kelio savitumo pabrëþimas ir su juo tiesiogiai susijæs mëginimas sukurti naujà tautà vienijanèià ideologinæ mitologijà buvo labai svarbus. Jis árodinëja, „kad lietuviai elgësi lygiai kaip normanø, gotø ar langobardø kunigaikðtukai – tik skirtumas tas, kad lietuviai neiðnyko, o neiðnyko, nes turëjo vieningà etninæ bazæ. Etninæ Lietuvà. Jei ta etninë bazë bûtø sujudëjusi ir atsikëlusi, tarkime, á Padniepræ ar Pavolgá, lietuviai bûtø iðnykæ bevieðpataudami kur nors Kijeve ar Sarajuje. Paèiame vieðpatystës apogëjuje. Barbarai, sukûræ Europà, ðitaip ir baigë savo istorijà. Lietuviai – vieninteliai Tautø kraustymesi dalyvavæ barbarai, kurie iðlaikë ryðius su savo senàja tëvyne ir todël ði bazë iðliko“ (Beresnevièius, 2003, p. 11). Ið èia plaukia jo pamàstymai apie lietuvius kaip ið barbarø klajokliø ir þemdirbiø susiformavusià nacijà, kurios susimaiðæ genai gimdo neuþgesinamà „paðëlusá individualizmà“, kuris skatino barbariðkø lietuviø genèiø o vëliau ir LDK valdovø ekspansinæ imperinæ politikà uþkariautuose slavø kraðtuose. Apeliuodamas á barbariðkas þiloje istorijoje susiklosèiusias tradicijas Beresnevièius paaiðkina ir dabartiniam lietuviðkam mentalitetui bûdingà per laisvus rinkimus pasirinkimà vietoj interesus vienijanèio Prezidento eilinio „vado“ ir analogiðkà politiniø partijø kûrimàsi pagal asmeniná, o ne kolektyviná principà. Antra vertus, tarsi mokydamas dabartiná valdantájá elità saikingumo pasisavinant visuomenës gërybes, jis apeliuoja ir á savitus „rezervuotus“ politinius idealus barbaro, kuris uþimdamas svetimas teritorijas formuoja savità elità, kuris saikingai apkrauna savo pavaldinius pakeliamais mokesèiais, o karo þygiais papildo savo iþdà „neplanuotu“ papildomu grobiu. Kaip vienà svarbiausiø barbariðkos praeities paveldëtø lietuvio bruoþø jis iðskiria mûsø tautai bûdingà – tolerancijà, deja, ir neigiamoms visuomenëje vyraujanèioms tendencijoms, giminiø ir klanø valdymo principams, kurie traktuojami kaip natûrali ir neiðvengiama blogybë. Todël netgi mûsø vadinamuose intelektualiuose visuomenës sluoksniuose neretai apstulbsti matydamas, kai á aukðtus valdymo postus renkami þmonës, kurie moka be jokiø sentimentø gyventi kitø sàskaita. Netgi pamindami ástatymus ir kitø þmoniø interesus jie pasipildo savo kiðenes. Tokios „menkos nuodëmëlës“ neretai Lietuvoje greièiau traktuojamos kaip privalumas „mokëjimas gyventi“ nei trûkumas. Ðiuose Beresnevièiaus pastebëtuose bruoþuose ir iðryðkëja lietuviðko mentaliteto skirtumai su senàja Europa, á kurià mes integruojamës. Taèiau kyla natûralus klausimas, ar ant tokio pamato galima konstruoti modernià ir gyvybingà visuomenæ. Vadinasi, jo imperijos darymo projekte greta taikliø áþvalgø ið baltø ir LDK kultûros istorijos nesunkiai aptiksime subtiliai sukonstruotø daugybæ sàmoningai lengvatikiams lietuviams á akis dumiamø mitø, á kuriuos negalima rimtai þvelgti. Pavyzdþiui, apie lietuvius kaip vienà ið jëgø, kontroliuojanèiø Europà, ekonomikos laimëjimus, galingus ið lietuviø suformuotus legionus, ginanèius nuo prieðø gleþnos ES sienø perimetrà, kiek artimesnæ tikrovei kultregeriðkà Lietuvos misijà Rytinëje Europos dalyje, Uþkaukazëje, Vidurinëje Azijoje ir visiðkai fantastinæ Japonijoje, su kuria jis suranda daugybæ bendrybiø (vertëtø priminti, kad jis planavo artimiausiu metu rimtai atsidëti lyginamosioms baltø ir ðintoizmo mitologijos bei religijos studijoms). Tai intelektualus þaismas, naujø didvalstybiniø mitø kûrimo atplaiðos, kuriø tikslas skiepyti paðlijusá pasididþiavimà priklausomybe savo tautai, jos ðlovingai praeièiai, be kurios ásisàmoninimo blësta ateities vizijos perspektyvos. Jø formavimui bûtina á LDK istorijà projektuojama nauja imperi- Mokslas ir gyvenimas 2007 Nr. 7 15
Page 1 and 2: 2007 7 Fotoniniai kristalai Lietuvo
Page 3 and 4: gimà galima pagrásti ir tuo, kad
Page 5 and 6: a) b) vienas pagrindiniø optinio r
Page 7 and 8: paþymëjo vakarinës pakrantës ko
Page 9 and 10: dæ, ðio ganëtinai jauno chemiko
Page 11 and 12: Pirmà kartà tokia mokykla Lietuvo
Page 13: visuomeninei sàmonei, pavergtai ko
Page 17 and 18: aldymo energetikos Ðiuolaikinës E
Page 19 and 20: 4 pav. Daþnio kitimas realioje EES
Page 21 and 22: toriniø ðaltiniø þinome, kad va
Page 23 and 24: Kraistèerèo katedra ir havajieèi
Page 25 and 26: anèiø þmoniø skaièiaus, vietos
Page 27 and 28: Martiðiui - Istorinë nuotrauka -
Page 29 and 30: das buvo skirtas atskiram anuometin
Page 31 and 32: (B.Giedraitienë), 25 kûrybinio da
Page 33 and 34: lempa. Buvo ramus ir geras draugas,
Page 35 and 36: paveldo paminklas Avinjonas ir Liet
Page 37 and 38: jubiliejus laipsnio negavo dël ide
Page 39 and 40: ‘American bicentennial‘ * * * E
Page 41 and 42: smëlio sluoksniai, kurie greièiau
Page 43 and 44: RETRO Pastarøjø deðimtmeèiø ,,

Fotoniniai kristalai - Vilniaus universitetas

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?