Leidinys „Mokytojo knyga“ - ES parama

Žmogiškoji patirtis gali būti arba t i e s i o g i n ė, arba n e t i e s i o g i n ė. Mokyklinėje
aplinkoje tiesioginė patirtis dažniausiai atsiranda bendraujant tarpusavyje, kalbantis, diskutuojant,
tyrinėjant, keliaujant, dirbant, sportuojant ir t. t.
Mokymosi procese tiesioginė patirtis ne visada yra įmanoma. Žinios dažnai įgyjamos
per netiesioginę patirtį – skaitymą, paskaitos klausymą. Mokytojai privalo žadinti
mokinių vaizduotę ir pojūčius, kad mokiniai labiau įsiskverbtų į dėstomo dalyko gelmę.
Apmąstymas (refleksija)
Terminas „apmąstymas“ Ignaco pedagogikoje suprantamas kaip procesas, kurio
metu iš žmogiškosios patirties kyla prasmės suvokimas:
▶ per tikresnį tiriamos tiesos supratimą;
▶ per įspūdžius ir reakcijas, kurie kilo apmąstymų metu;
▶ per gilesnį tiriamo dalyko pasekmių sau ir kitiems suvokimą;
▶ per supratimą to, kas aš esu.
Pastebima, kad šiame mokymosi etape labai svarbus uždavinys mokytojui yra suformuluoti
tokius klausimus, kurie praplėstų mokinių suvokimą ir priverstų juos priimti
kitų žmonių požiūrį. Mokytojas gali norėti primesti savo nuomonę. Jeigu taip įvyksta,
kyla didelis manipuliacijos / indoktrinacijos pavojus (o tai visiškai priešinga Ignaco auklėjimui),
ir mokytojas turėtų to vengti. Tačiau mokytojo užduotis yra atverti mokinių
jautrumą – jų širdis ir protus viskam, kas yra humaniška.
Tai reikia atlikti subtiliai, pasinaudojant mokinių ankstesne patirtimi, ir taip siekti
jų asmenybės tobulėjimo.
Patartina rinktis tokį patirties ir apmąstymo kelią, kuris ragintų mokinį ne tik siekti
gilesnių žinių, bet ir ieškoti gyvenimo prasmės, raginti jį daryti sprendimus (VEIKSMAS)
pagal pasaulio visumos viziją. Ignaco pedagogikoje apmąstymas būtų ne visas procesas,
jeigu jis baigtųsi esmės suvokimu ir jausmine reakcija. Apmąstymas tik tada subręsta, kai
nutariama veikti.
Veiksmas
Apmąstymų dėka dėstomo dalyko esmės suvokimas, atsiradęs dėl asmeninio požiūrio
į tiriamąjį reiškinį ar dalyką, turi tapti žmogaus dalimi. Tai verčia mokinį veikti,
atlikti kažką, kas atitiktų jo naująjį įsitikinimą. Ignaco pedagogikos tikslas yra ugdymas,
kuris toli gražu nėra tik žinių perdavimas. Didžiausias dėmesys skiriamas visapusiškam
mokinio ugdymui – „tarnavimui kitiems“. Todėl periodiškas mokinių požiūrių, prioritetų
ir veiksmų, rodančių jų „tarnystę kitiems“, įvertinimas tikriausiai nebus toks dažnas
kaip akademinių žinių patikrinimas, bet jis turi būti planuojamas bent kartą per semestrą.
Rūpestingas mokytojas daug greičiau pastebės mokinių pažangą ar jos stoką klasės diskusijų
metu, mokinių dosnumą ir kilniaširdiškumą iš to, kiek jie jautrūs bendruomenės
poreikiams.
Į(si)vertinimas
Tai gali būti puiki proga mokytojui pagirti, paskatinti už padarytą pažangą, taip
pat ir paraginti tolimesniam apmąstymui, atsižvelgiant į pastebėtus trūkumus ar spragas
mokinio pasaulėžiūroje. Mokytojas gali paraginti viską apmąstyti, pateikdamas tikslingus
klausimus, duodamas reikalingą informaciją, nubrėždamas naujas perspektyvas ir siūlydamas
pažiūrėti į mokomąjį dalyką iš kitų pozicijų.
21