Nr. 3 - Lietuvos sporto informacijos centras

74
SPORTO MOKSLAS
Skirtingo laikmečio pasaulio trumpųjų nuotolių bėgikų
rengimo ypatumai
Prof. habil. dr. Aleksas Stanislovaitis, doc. dr. Jūratė Stanislovaitienė, Rytis Sakalauskas
Lietuvos kūno kultūros akademija
Santrauka
Iki 1960 m. buvo manoma, kad trumpųjų nuotolių bėgikais tik „gimstama“. Ir tik po Arminno Hary pergalės
1960 m. ir Valerijaus Borzovo 1972 m. olimpinėse žaidynėse tapo aišku, kad sprinterinės savybės, kurias turi tik
juodaodžiai sportininkai, gali būti taip pat išugdomos specialiai rengiantis (Doherty, 2007). Remdamiesi šiuolaikine
varžybinės veiklos analize, bandysime atsakyti į klausimą, kokia dabar yra trumpųjų nuotolių bėgikų rengimo
kryptis. Tikslas – išanalizuoti skirtingo laikmečio trumpųjų nuotolių bėgikų rengimo ypatumus. Buvo tiriami lengvaatlečiai
– trumpųjų nuotolių bėgikai: n = 12 (2000–2009 m.; jų ūgis 1,84 ± 0,12 m; svoris 81,25 ± 3,73 kg) ir n = 16
(1990–1999 m.; jų ūgis 1,80 ± 0,10 m; svoris 83,73 ± 4,04 kg).
Duomenys apie geriausių pasaulio trumpųjų nuotolių bėgikų 100 m bėgimo rezultatus buvo paimti iš Bulgarijoje
leidžiamo žurnalo „Аtletika“ (Чешанков, 2009).
Nustatyta, kad 1990–1999 m. sprinteriai turi greičio pranašumą bėgdami pirmus 10 metrų. 2000–2009 m. sprinteriai
pranašesni 100 m nuotolio tolimesnėse 10 m atkarpose, o 60, 70, 80 m bėgimo greičio skirtumai statistiškai
reikšmingi. Šių dienų pasaulio elito sprinteriai 100 m nuotolyje pasiekia didelius maksimalaus greičio rodiklius.
40–60 m nuotolio maksimalus bėgimo greitis vidutiniškai yra 11,69 m/s. Individualūs sportininkų rezultatai didesni
kaip 12 m/s: Usaino Bolto – 12,34 m/s, Taisono Gay – 12,20 m/s. U. Boltas geriausiems pasaulio sprinteriams nusileidžia
bėgdamas pirmuosius 10 m, o nuo 20 m iki 100 m U. Bolto greičio prieaugis yra didesnis. 20 m U. Boltas savo
varžovus lenkia 0,03 s, o 100 m šis skirtumas išauga iki 0,28 s.
Raktažodžiai: trumpieji bėgimo nuotoliai, sportinis rengimas.
Įvadas
Iki 1960 m. buvo manoma, kad trumpųjų nuotolių
bėgikais tik „gimstama“. Ir tik po Arminno Hary
pergalės 1960 m. ir Valerijaus Borzovo 1972 m.
olimpinėse žaidynėse tapo aišku, kad sprinterinės
savybės, kurias turi tik juodaodžiai sportininkai, gali
būti taip pat išugdomos specialiai rengiantis (Doherty,
2007). Požiūris, kad varžytis bėgdami trumpuosius
nuotolius gali tik gamtos sukurti talentai, dabar
jau keičiasi, ir trumpųjų nuotolių bėgimas priskiriamas
prie sudėtingos technikos sporto šakų.
Peteris Radfordas, 1960 m. Romos olimpinių žaidynių
100 m nuotolio bronzos medalio laimėtojas,
padarė didelę akademiko karjerą, labai daug laiko
skirdamas matematinių ir techninių veiksnių, kurie
ypač lemia 100 m bėgimo rezultatą, studijoms. Jis
įvertino praėjusio amžiaus trumpųjų nuotolių bėgikų
sportinio rengimo kryptis ir suskirstė į tokius etapus:
• „Sprinteriais gimstama, jie neišugdomi“ –
1900–1920 m.
• „Techninio rengimo etapas“ – 1920–1945 m.
• „Atsidavusio mėgėjo ir jėgos etapas“ – 1945–
1960 m.
• „Sprinteriai yra išugdomi (steroidai ir sporto
mokslas)“ – 1960–1985 m.
• „Galingumo etapas“ – 1985 m. ir vėliau.
Remdamiesi šiuolaikine varžybinės veiklos analize,
bandysime atsakyti į klausimą, kokia dabar yra
trumpųjų nuotolių bėgikų rengimo kryptis.
Tikslas – išanalizuoti skirtingo laikmečio trumpųjų
nuotolių bėgikų rengimo ypatumus.
Tyrimo metodai. Buvo tiriami lengvaatlečiai –
trumpųjų nuotolių bėgikai: n = 12 (2000–2009 m.;
ūgis 1,84 ± 0,12 m; svoris 81,25 ± 3,73 kg) ir n = 16
(1990–1999 m.; ūgis 1,80 ± 0,10 m; svoris 83,73 ±
4,04 kg). Duomenys apie geriausių pasaulio trumpųjų
nuotolių bėgikų 100 m bėgimo rezultatus buvo
paimti iš Bulgarijoje leidžiamo žurnalo „Аtletika“
(Чешанков, 2009).
Tyrimų rezultatai buvo apdoroti matematinės
statistikos metodais. Naudojant matematinę skaičiuoklę
„Microsoft Office Excel 2003“ apskaičiuoti:
aritmetinis vidurkis, standartinis nuokrypis, statistinis
patikimumas.
Tyrimo rezultatai
Skirtingo laikmečio elito sprinterių 100 m bėgimo
greičio ir rezultatų kaitos analizė pateikta 1–4 pav.
1 pav. matyti, kaip kinta skirtingų dešimtmečių
elito sprinterių 100 m bėgimo greičio rodikliai kas
10 metrų. 1990–1999 m. bėgusių sprinterių pirmų
10 m greitis yra didesnis (5,80 m/s) nei 2000–2009 m.
sprinterių, nuo 20 m iki finišo didesni 2000–2009 m.
sprinterių greičiai. 50–60 m, 60–70 m, 70–80 m atkarpose
nustatytas reikšmingas nagrinėjamų rodiklių
skirtumas (p < 0,05).
2 pav. matyti, kaip kinta skirtingų dešimtmečių
elito sprinterių 100 m bėgimo rezultatų rodi-