Knyga 2008 09_2 be EndNote.indd - Saulius Äaplinskas

More documents

Recommendations

Info

Atsako į AIDS ir narkomaniją kontroversijos Ar narkotikų vartojimas – tai žmogaus teisės klausimas, ir ar reikėtų leisti žmonėms vartoti pasirinktus narkotikus užgniaužiant jausmą, kad valstybė turi teisę kištis į jų gyvenimą Ar turėtume leisti priklausomiems nuo narkotikų tėvams auginti savo vaikus, ar šiais vaikais turėtų pasirūpinti valstybė Kokie turėtų būti narkotikų politikos metodai Ar priverstinio vykdymo pastangos – brangus lėšų švaistymas, o gal – neįkainojama apsauga nuo problemos, kuri ilgainiui gali net kelti pavojų visos visuomenės išlikimui Ar reikėtų stigmatizuoti narkotikų vartojimą ir jų vartotojus, siekiant riboti nelegalių narkotikų vartojimą, ar tai būtų tik ir taip pažeidžiamos, ir socialiai atskirtos grupės persekiojimas Nelegalių narkotikų vartojimo mastas pasaulyje greitai kinta: maždaug prieš 40 metų narkotikų vartojimą net sunku buvo vadinti problema, šiuo metu tai – pasaulinė epidemija, apėmusi visas šalis. Kitų visuomenės politikos sričių pavyzdys rodo, kad nuolatiniai mažučiai pokyčiai gali sukelti didelę problemą. Suvokėme, kad kelių laipsnių pasaulinės temperatūros pokyčiai gali sukelti sunkiai įsivaizduojamas aplinkos pasekmes. Supratome, kad keli pasišventę teroristai savo veiksmais gali iš pagrindų pakeisti mūsų kasdienį gyvenimą. Paaiškėjo, kad problematiškiausia nelegalių narkotikų vartotojų dalis paprastai sudaro ne daugiau nei vieną procentą šalies visuomenės, bet pasaulio vyriausybėms ji kelia begales spręstinų problemų: žala sveikatai, nusikalstamumas, vaikų apsaugos problema, ekonominė ir politinė korupcija ir žala aplinkai. Visa ši žala sunkiai suvaldoma ir didelė, tad kyla klausimas, kokią narkotikų problemos naštą gali pakelti visuomenė Jei atsakymas – vos truputį didesnę nei turime dabar (iki 2 procentų!), tai narkomanija tokia pat pavojinga mūsų visuomenei kaip klimato kaita ir pasaulinis terorizmas. Švedijos sociologų paskaičiavimais visuomenei pigiau kainuotų narkomaną išlaikyti 5 žvaigždučių viešbutyje, nei palikti jį gatvėje 13 . Ar ŽIV infekcijos ir narkomanijos epidemijos kontroliuojamos Ar mes einame teisingu keliu šiame varginančiame, pilname aukų, maratone, kuriame būtinai bus nugalėtojas Ar mes galime būti tikri tuo, kad šiuo nugalėtoju būtinai taps homo sapiens, o ne virusas ar psichotropinės medžiagos Tiek virusai, tiek ir psichotropinės medžiagos nepripažįsta kompromisų, kaip ir moteris negali būti „truputį nėščia“. Būtų nesąžininga įtikinėti tuo, kad į šiuos klausimus atsakymų nėra. Tačiau šių atsakymų esmę žymia dalimi apsprendžia tai, kad neišspręstos dvi pagrindinės problemos – pasaulis iki šiol neturi efektyvaus atkirčio modelio, kuris atitiktų globalinį ŽIV/AIDS ir narkomanijos epidemijų mastą. Pateikiant šios problemos savo viziją, paremtą trisdešimties metų tarptautinio darbo patirtimi bei analize, ir mėginant nušviesti galimus jos sprendimo scenarijus, eilę kartų teks atsisakyti tokių retorinių priemonių kaip politinis korektiškumas, eufemizmas ir nutylėjimas. Sunkus ir principingas nagrinėjimas reikalauja atvirumo ir užduoda daug naujų klausimų. 9
Atsako į AIDS ir narkomaniją kontroversijos Globalinio atsako į ŽIV epidemiją principų formavimasis ŽIV prevencijos sėkmė priklauso nuo atsakingai reguliuojamos epidemijos valdymo politikos. Kiekvieną pasaulyje ir mūsų visuomenėje vykstantį reiškinį galima vertinti teigiamu ir neigiamu aspektu, t.y. kokia šio reiškinio nauda visuomenei ir kokios neigiamos pasekmės. Pabandykime įvertintį globalinio atsako į ŽIV epidemiją principų formavimąsi šiais aspektais. Nuo 1980 metų vidurio kovos su ŽIV infekcija pradai susiliejo į organizuotas struktūras, įgaudami sistemines formas, kurias nulėmė dvi aplinkybės: pirminis epidemijos židinys (JAV ir Vakarų Europa) ir plitimo objektas (homoseksualai). Šios aplinkybės iš principo nulėmė visą tolesnę pasaulinę anti-ŽIV kampanijos „architektūrą“. Tragiški vieši iškilių kultūros ir meno veikėjų (tarp jų – genialusis šokėjas Rudolf Nuriev ir garsus dainininkas Freddie Mercury ) lėtos mirties nuo AIDS atvejai sukėlė užuojautą intelektualiniuose ir meno elito sluoksniuose, suformuodami ne tik nukentėjusių nuo AIDS finansinio, psichologinio, teisinio, pilietinio palaikymo formas, bet ir apsaugotos asmenybės koncepciją, kuri atsirado pačiu laiku. Jais remiantis buvo sukurti atitinkami principai, kurie greitu laiku tapo esminiais visoje kovos su epidemija sistemoje. Vienas iš šių esminių principų – „rizikos veiksnių šalinimas“, kitas – „žalos mažinimas“. „Rizikos veiksnių šalinimas“ suprantamas kaip „ABC“ modelis (angl: Abstain, Be faithful, use a Condom - susilaikymas, ištikimybė, prezervatyvų naudojimas). „Žalos mažinimo“ principas užtikrinamas švirkščiamų narkotikų vartotojams dalinant (arba keičiant naudotus) sterilius švirkštus, kitus instrumentus, prezervatyvus, kurie padeda švirkštis ir lytiškai santykiauti su „atsitiktiniais“ lytiniais partneriais „saugiau“ 14 . Iš kitos pusės, ŽIV epidemija tarp homoseksualų tik paskatino šių mažumų kovą už jų skirtumų ir poreikių legalizavimą. 1970-1980 metais seksualinės mažumos kovodamos už savo teises pasiekė žymių rezultatų. Kai kuriose šalyse (Švedijoje, Kanadoje, Olandijoje, Belgijoje), dalyje JAV valstijų (pastaruoju metu – ir vienoje iš didžiausiųjų, Niujorko valstijoje) buvo įteisintos vienos lyties atstovų santuokos. Homoseksualai tapo garbia, patrauklia komercine vartotojiška bendruomene. Per šiuos metus susiformavo visa medija-imperija, atstovaujanti seksualinių mažumų tikslinei grupei. Homoseksualumas daugeliu atveju jau neslepiamas, asmenys užima aukštus valstybinius ir politinius postus. Nuo 1980 metų vidurio, po masinių kovos su AIDS protestų, vyriausybės ėmė bendradarbiauti su seksualinių mažumų organizacijomis, švirkščiamų narkotikų vartotojų reabilitacijos bendrijomis ir kitomis jų interesus atstovaujančiomis nevyriausybinėmis organizacijomis. Todėl daug užsikrėtusių ŽIV asmenų, tarp jų – ir transseksualų bei narkotikų vartotojų, neretai praktikuojančiųjų, užėmė aukštus postus nacionalinėse ir tarptautinėse kovos su ŽIV/ AIDS struktūrose, formuojančiose ŽIV/AIDS strategiją. Pastaruoju metu ypatingas dėmesys ŽIV infekcijos kontrolės programose skiriamas stigmos ir diskriminacijos mažinimui. Jungtinių Tautų AIDS programos (angl. – UN- AIDS) pranešime stigma ir diskriminacija laikoma svarbiausia kliūtimi kovojant su ŽIV epidemija 15 . Dėl to atsirado nauja santrumpų terminologija, kur nurodoma, pavyzdžiui, kad nekorektiška vartoti sąvoką „AIDS aukos“, nes tam tikrame kontekste ji dažnai gali reikšti išankstinę neigiamą nuostatą, stigmatizuojančią asmenį ir suponuojančią tam tikrą jo „kaltę“ arba „Kova prieš AIDS” (ŽIV/AIDS kontekste rekomenduojama vengti „karingos“ leksikos, t. y. mūšis, kova, karas. Rekomenduojami mažiau stigmatizuojantys variantai: AIDS profilaktikos programa, priemonės, akcija ir t. t.) 16 . Bendrąja prasme, toks humaniškas požiūris yra teisingas. Ir jis turi būti vykdomas visuotinai. Tačiau iš kitos pusės toks terminologinis neutralumo konstravimas ir korektiškumas bei skirtingų rizikos grupių (priklausomų nuo narkotikų ar prostitucija besiverčiančių asmenų, homoseksualų, kalinių ar imigrantų iš didelio ŽIV paplitimo šalų) sutapatinimas turėjo įtakos ne tik homoseksualų 10
Page 2 and 3: Prof. dr. Saulius Čaplinskas Atsak
Page 4 and 5: TURINYS 8 Įvadas 10 Globalinio ats
Page 6 and 7: Atsako į AIDS ir narkomaniją kont
Page 60 and 61:
Atsako į AIDS ir narkomaniją kont
Page 62 and 63:
Page 64 and 65:
Page 66 and 67:
Page 68 and 69:
Page 70 and 71:
Page 72:
show all

Knyga 2008 09_2 be EndNote.indd - Saulius Äaplinskas

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?

Knyga 2008 09_2 be EndNote.indd - Saulius Äaplinskas