Restoranų verslas 2009/1

interjeras
„būsi trečias“
Baro kontuaras padarytas iš autentiškų ankstesniojo interjero medžiagų.
„būsi trečias“
„Papildomas“ baras antro aukšto salėje.
„būsi trečias“
Interjeras visiškai atitinka tradicinės lietuviškos aludės koncepciją.
Praėję pro masyvią kalto metalo iškabą ir patekę į „Šalies“ vidų, rasime
visus „privalomus“ tradicinio alaus baro atributus: grubius medinius stalus,
išmargintus lankytojų autografais, ilgus suolus, įspūdingo ilgio baro prekystalį,
lentines grindis, kurių lakuotas paviršius užsimena apie kažkada telkšojusias
alaus balas. Originalus ir labai charakteringas interjero akcentas – iš
ankstesnės įstaigos paveldėtos didžiulės alaus statinės, kurios gali būti naudojamos
ir kaip stalviršių atramos, ir kaip nedideli „autonominiai“ staleliai.
Mat stalai ilgais stalviršiais yra skirti didesnėms lankytojų grupėms, kurios į
aludę užsuka ne kasdien. Kelios kompanijos, susodintos prie vieno ilgo stalo,
skirtingai nei kitose Europos šalyse, jaučiasi gana nejaukiai ir kartais netgi
kyla konfliktų.
Lėktuvnešio denį savo ilgiu primenantis baro prekystalis nėra labai naudingas:
lietuviai prie baro sėda tik tuomet, kai nebėra laisvų staliukų, be
to, daugybė alaus pilstymo čiaupų yra sutelkti į vieną siaurą ruožą, todėl
anšlago metu kyla bereikalingas barmenų stumdymasis.
Kaip ir bet kuriame tikrame alaus bare, bendrąją atmosferą „Alaus šalyje“
padeda formuoti renginiai bei tikro garso koncertai, kuriems laikinai skirta
nedidelė pakyla salės kampe. Jau netrukus šokiai ir linksmybės persikels į
atskirą salę. Tikėtina, kad tai padidins lankytojų susidomėjimą – ne tiek jau
daug sostinėje yra barų, kuriuose lankytojams leidžiama laisvai (ir, pastebėsime,
nemokamai) pašokti. Be to, savaitgaliais, piko metu, sumažės įtampa
pagrindinėje salėje, kur „migruojančios“ statinės ir stačiomis alų geriantys
lankytojai labai apsunkina padavėjams darbą.
Nors pagrindinė salė yra pusrūsyje, natūralios šviesos čia pakanka. Ji patenka
vidun per didžiulius stoglangius. Vakare salę šilta šviesa užlieja perimetrinė
šviestuvų virtinė, iš tamsos ištraukianti unikalų meninį akcentą
– dailininko Artūro Šlipavičiaus sukurtą Vilniaus panoramą, nusidriekiančią
per visą šoninę sieną. Atliepdamas demokratiškąją baro ideologiją, A. Šlipavičius
pasirinko ne tradicinę tapybą arba grafiką, o fotomontažą, naudodamas
kompiuterinę grafiką. Didžiuliame kūrinyje kiekvienas lankytojas gali
rasti sau artimų motyvų, o erdvioje baro salėje patirti naujų įspūdžių.
Kiek kitu kampu tautinės tradicijos traktuojamos žinomoje sostinės aludėje
„Būsi trečias“. Iš pirmo žvilgsnio interjeras primena „Alaus šalį“ – tokie
patys masyvūs stalai ir suolai, tik statinių trūksta. Na, aišku, erdvės kukliame
senamiesčio pastate atrodo kiek mažesnės ir intymesnės, nors iš viso
šioje aludėje gali sutilpti net 150 žmonių. Kelios salės yra palėpėje. Kad
būtų galima greičiau aptarnauti lankytojus, ten įrengtas papildomas baras.
Aplinkybė, kad ši įstaiga yra šeimos verslas, prisideda kuriant malonią betarpiško
bendravimo atmosferą. Savita rinkodaros politika nulėmė lankytojų
kontingentą ir interjero sprendimą: nemaža iš importuotų žaliavų vietoje
gaminamo alaus kaina ir aukšta tradicinių patiekalų kokybė kiek apriboja
norinčiųjų „šiaip pasiurbti alaus“ antplūdį.
Nors daugelis baldų yra pagaminti iš senojo pastato konstrukcijų medienos,
darbas atliktas labai kruopščiai ir nesukelia perdėto grubumo įspūdžio.
Interjere gausu autentiškų elementų ir detalių iš tų laikų, kuomet šioje vietoje
veikė viena žinomiausių Vilniuje spirito varyklų: tai ir smulkiai skaidyti
mediniai langai, ir žemos durys, ir kalto metalo durų vyriai bei skląsčiai.
Kaip ir dera tradicinei aludei, sienas puošia senos nuotraukos, vaizduojančios
alaus gamybos ir vartojimo procesus. Šiuo metu tikro garso koncertai
aludėje nevyksta, tačiau juos ketinama vėl organizuoti vasarą, kai kieme
veiks lauko kavinė. Pasak baro savininko Romualdo Daciaus, renkantis interjerą
buvo iškeltas tikslas sukurti „aplinką, kuri nepriverčia jaustis nejaukiai“.
Iš tiesų, svečiai aludėje iškart pasijunta kaip namie, o po kelių gero alaus
bokalų situacija pagerėja dar labiau...
Vietos atmosfera sėkmingai perteikiama ir alaus virtuvės restorane „Aula“,
veikiančiame legendinės „Žaltvykslės“ vietoje, pačioje Pilies gatvės pradžioje.
Kultūrinis vietos kontekstas bei specifinis lankytojų kontingentas paskatino
architektą Audronį Vydžių pasinerti ne į archainio kaimo, o į viduramžių miesto
tradicijas. Senamiestyje galiojantys apribojimai bei XVI a. architektūros
paminklo statusas neleido daryti didesnių erdvės pakeitimų, tad pagrindi-
Nukelta į 12 psl. >
Restoranų verslas 1/2009 11