2011 m. vasario 17 d. Nr. 4 - MOKSLAS plius

MoksloLIETUVOS MOKSLININKŲLietuvaLAIKRAŠTISGedimino Zemlicko nuotrauka2011 metų vasario 17 d.Nr. 4(448)www.mokslasplius.lt/mokslo-lietuva Kaina: 3 LtPasaulyje pripažintos organizacijos „CrossRef“ Arnoldo Piročkino80-mečiuipatirtis – Lietuvos mokslininkams 4–5, 13 p.6, 11 p.2–3 p. Česlavas Milošas. Lietuvio širdis lenkų poeto krūtinėje 10–11 p. Komunikacijų krizė globalėjančiame pasaulyjeJonas Kuprionis – miškininkas iš Dievo malonėsLietuvos miškus prof. Jonas Kuprionis visada prisimindavo ir gyvendamas priverstinėjeemigracijojeLeidžiamas nuo 1989 m., du kartus per mėnesįTęsiame pašnekesį su Lietuvių kalbos institutoTerminologijos centro vadove, vyresniąja mokslodarbuotoja humanitarinių mokslų daktare AlbinaAUKSORIŪTE, Lauryno Ivinskio 200-osiomsgimimo metinėms skirtos nacionalinės mokslinėskonferencijos „Priešaušrio mokslas, kultūra iršvietimas“ ir išvykos po atmintinas L. Ivinskiovietas Žemaitijoje organizatore.Ir lietuvių kalbagalima kurti moksląML. Pradėtame pokalbyje sustojome ties vieta,kaip Laurynas Ivinskis kūrė lietuviškąją botanikosterminiją, kūrė naujažodžius, sudarinėjo naujadarus.Tame darbe negalėjo apeiti ir kitų šalių patyrimo.Kokie ryšiai Ivinskį siejo su Krokuva, jei šiame miesteatsidūrė net trijų jo rengtų darbų rankraščiai? Turėjopažinčių, o gal tikėjosi mecenatų ar kokios moksloinstitucijos pagalbos?A. Auksoriūtė. „Prigimtūmenės“ rankraštyjeyra įrašas „Krokuva“. Matyt, Ivinskis tikėjosi tenišspausdinti savo darbus. Niekur jo laiškuosenerandame atsakymo, kodėl būtent Krokuvoje.Rankraščių patekimo į Krokuvą aplinkybes šiektiek paaiškina pirmojoje dalyje „Žemėmina“įdėtas laiškas. Lenkiškai parašytas laiškas yra datuojamas1877 m. rugsėjo 13 d. Jis skirtas Mokslųakademijos Valdybai Krokuvoje, o jį pasirašė Matematikosir gamtos fakulteto sekretorius daktarasKučynskis (Dr. Kuczyński). Laiške rašoma, jogLietuvišką pasaulį kūręssavyje ir tautoje (2)Lauryno Ivinskio 200-osiomsgimimo metinėmsPabaiga, pradžia Nr. 1pagal liepos 20 d. Matematikos ir gamtos fakultetonutarimą fakultetui siunčiamas profesoriausJančevskio (Janczewski) patikėtas L. Ivinskiodviejų dalių rankraštis, pavadintas „Spis minerałów,roślin i tworów źyjących (zwierzęcych)“,parašytas lietuvių (žemaičių), lotynų, lenkųsudarytojas pedagogas Jonas Bagdonas,J. Kuprionis ryžosi iš naujo pradėti studijas,J. Kuprionio sūnėnas, labai daug įstojo į Mičigano universitetą, 1950 m. įgijo miškųkruopštaus darbo ir širdies atiduodantismokslų magistro laipsnį. Dirbo medelyno vedėjusavo dėdės veiklos garsinimui. Dalase (Teksaso valstija), džiunglių plotą pavertęsIšties yra ką propaguoti, nes dekoratyvinių medelių medelynu. 1952–1971 m.J. Kuprionis yra iš tų įvairiapusių asmenybių,buvo Luizianos politechnikos instituto profesoriumi,kuria Lietuva gali didžiuotis. dėstė bendrąją ir praktinę miškininkystę ir miškųTačiau tam, pirmiausia, reikia pažinti jo želdinimą. Vykdė įvairius mokslinius tyrimus, buvodarbus ir veiklą. Mokslininkas, vienas iš įgijęs didelį autoritetą tarp kolegų ir kitų sričių mokslininkųLietuvos miškininkų sąjungos įkūrimokaip tikras miškininkystės reikalų žinovas.iniciatorių, pirmasis žurnalo „Mūsų girios“1978 m. Vilniaus universiteto kvietimu apsilankėredaktorius ir beveik 80 straipsnių Lietuvoje, susipažino su tėvynėje dirbančių miški-autorius, Lietuvos miškų atželdintojas, ninkų pasiekimais, džiaugėsi jų darbais ir siekiaisDotnuvos žemės ūkio akademijos ir atželdinti Lietuvos miškus, tvarkyti juos taikantVilniaus universiteto docentas, universitetošiuolaikinius mokslinius pagrindus.specialiosios miškininkystės ka-Visus šiuos išvardytus ir nepaminėtus Jono2010 m. vasarą pasirodė antroji žymiam tedros vedėjas, vienas iš Lietuvos skautijos kūrėjų Kuprionio gyvenimo įvykius galima rasti naujojemiškininkui profesoriui Jonui Kuprioniui ir vadovų. Tai vis Lietuvoje Jono Kuprionio palikti knygoje. Pirmasis jos pristatymas vyko 2010 m. liepos23 d. Anykščių miškų urėdijoje. Liepos 22–25(1901 08 03–1982 07 08) skirta knyga „Jonas giliai įspausti pėdsakai. Jo energijos neatvėsinoKuprionis miškininkas“ 1 . 2006 m. išspausdinta net išeivio duona. 1944 m. su šeima pasitraukęs į d. Anykščiuose vyko miesto šventė ir VI Pasaulioknyga „Jonas Kuprionis skautas“ 2 . Abiejų knygų Vakarus dirbo miškų tarnyboje Grace (Austrija), anykštėnų suvažiavimas „Su Šventąja širdy“, oHanau lietuvių pabėgėlių stovykloje Vokietijoje knygos „Jonas Kuprionis miškininkas“ pristatymas1Jonas Kuprionis miškininkas. Sudarytojas miškininkų kursuose dėstė specialiąją miškininkystę.buvo įtrauktas į renginių programą. PristatymeJonas Bagdonas. – Vilnius: AB „Spauda“, 2010. –1946 m. su šeima persikėlęs į Čikagą, JAV, dalyvavo knygos sudarytojas Jonas Bagdonas,476 p.dirbo fizinį darbą skerdykloje, vėliau įsidarbino generalinio miškų urėdo pavaduotojas Zdislovas2 parkų sodininku. Turtingoji Amerika nelabai Truskauskas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasisL. Ivinskio piešti grybai (rankraštis saugomasJonas Kuprionis skautas. Sudarytojas JonasLietuvių literatūros ir tautosakos institutoBagdonas. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos pasitikėjo Europos mokslininkų kvalifikacijomis,bibliotekos rankraštyne)leidykla. tuo labiau, kad turėjo iš ko rinktis.Nukelta į 14 p.Nukelta į 8 p.

2 Mokslo Lietuva2011 m. vasario 17 d. Nr. 4(448)TARPTAUTINIAI METAIČeslavas Milošas. Lietuvio širdis lenkųpoeto krūtinėje (2)Pradžia Nr. 3Ar Česlavas Milošaskosmopolitas?ML. Labai įdomu, kad save pristatydamaskaip LDK bajoriškos ir pilietinėstradicijos tęsėją, Č. Milošas pasirodobesąs labiau europietiško tapatumoatstovas, negu vien lenkiškai ar lietuviškaisuvokto tapatumo. Akivaizdu, kad Milošotapatumas išeina už vienos tautos ribų,niekaip neišeitų jo pavadinti nei lenkų, neilietuvių nacionalistu, net jei šiai sąvokainepriskirtume neigiamo atspalvio. Taigimums Milošas yra platesnio, europietiškotapatumo pavyzdys. Tikriausiai daugumarašytojo gerbėjų pritartų: taip, Milošasyra Europos ir pasaulio pilietis, bet keistasdalykas – prie jo nelabai limpa sąvokakosmopolitas. Bet gal malonūs pašnekovaimano kitaip?Małgorzata Kasner. Regis, messu Mindaugu kažkuria proga esamekalbėję, kad lenkų kalboje kai kurietarptautiniai žodžiai nors skamba taipGedimino Zemlicko nuotraukosKapinėse prie Vandžiogalos Švc. Trejybės bažnyčios palaidoti Česlavo Milošo seneliaiNobelio premijos laureatas Česlavas Milošaspat, kaip ir kitose kalbose, bet reiškiane visai tą patį. Kiekvienoje kalboje tiepatys žodžiai, sąvokos turi tam tikrus,tik tai kalbai būdingus atspalvius. Taipyra su žodžiu okupacija, kosmopolitasir kai kuriais kitais žodžiais. Žodis kosmopolitaslenkų kalboje turi neigiamąatspalvį. Man sunku spręsti, kaip lietuviųkalboje.Mindaugas Kvietkauskas. Lietuviųkalboje daugiau neigiamas, neguteigiamas atspalvis.M. Kasner. Nuo Švietimo epochoslaikų Abiejų Tautų Respublikos piliečiaiturėjo kovoti dėl bendros valstybėsinteresų, ir tai buvo bendras LDK irKarūnos piliečių siekis, valstybinio irpilietinio patriotizmo išraiška. Kosmopolitasbuvo tas, kuris atsisakinėjopilietinių ir svarbiausia – valstybėsvertybių. Apie tautines vertybes dar nebuvokalbama, nes jos iškils, formuosisvėlesniais laikais, XIX a. antroje pusėje.Kadangi ta sąvoka – kosmopolitas – įvartoseną įėjo būtent Švietimo epochoslaikais, tai tam metuibūdingą turinį lenkųkalboje išlaikė ligimūsų dienų. Dabar,kai pasakome kosmopolitas,akivaizdžiaijaučiu, kad tai nėrateigiama nuostata.To negalėčiaupasakyti apie ČeslavąMilošą, nes žodiskosmopolitas ne visaidera prie šios pavardės.Aš jį pavadinčiaužmogumi, kurisatviras pasauliui,ypač turint mintyjejo labai platų akiratį.Būtent dėl minėto niuanso, kurislenkui slypi žodyje kosmopolitas, nenorėčiaušio žodžio sieti su mūsų rašytojopavarde. Juk Milošo atvirumaspasauliui niekam nekelia abejonių irtai ypač išskiria šį rašytoją, politiką irvisuomenės veikėją.Amžinas klajoklispasaulio erdvėjeML. Dėl Milošo atvirumo pasauliuilyg ir sutariame, gerbiamasis Mindaugastaip pat neprieštarauja, o kaip yra su Milošoliteratūriniais herojais? Kiek jie atviripasauliui, o gal užsisklendę ankštesnėseerdvėse?M. Kasner. Jo herojai turi įvairiųabejonių, kartais ieško savo vietoskintančiame pasaulyje, bet tai rašytojokūrybos vaisius, tai poeto alter ego.Milošo gyvenimo ir kūrybos erdvė –pasaulis, įdomus jau pats savaime. Tamreikia didelės intelektinės drąsos, reikiaišeiti iš savo namų, atsisakyti priklausymovien tik nuo savo valstybės vertybių.Milošas savo vertybių atsisakytinegali, bet negali ir tapatintis su pokarinėsLenkijos valstybe, todėl jautėsiišmestas iš savo aplinkos.ML. Jautėsi amžinu tremtiniu. Pačiosistorijos išmestas iš LDK pilietinės visuomenės,nesijautė labai savas pilsudskinėjeLenkijoje, o dar labiau „liaudies demokratinėje“pokarinėje Lenkijoje, kurią 1951 m.apsisprendė palikti visiems laikams. GyvendamasPrancūzijoje ir JAV taip patnesusitapatino su tomis šalimis. Amžinasklajoklis ne itin tvarioje pasaulio erdvėje.M. Kasner. Labai būdinga XX a.figūra – tremtinys, egzilis, kuris nuolatieško savo vietos pasaulyje, bet ne dėlto, kad tai būtų iš anksto suplanuotassiekinys. Jaunas žmogus, kūrėjas, taippat ieško savo vietos visuomenėje irkultūros erdvėje, bet tai ne visai taspats. Milošas peržengia tam tikras ribas,jaučiasi asmenybe, kuri gali daugduoti pasauliui kartu imdamas iš pasaulio.Apie kokį nors kosmopolitizmąšiuo atveju neišeina kalbėti. Jei jis rašo,kad Lenkija, lenkiškumas ar lenkaiLietuvos ir Lenkijos teikimuJungtinių tautų švietimo,mokslo ir kultūros organizacija(UNESCO) 2011-usmetus paskelbė Tarptautiniais ČeslavoMilošo metais. Poeto, rašytojo, literatūrosmokslininko ir visuomenės veikėjo,Nobelio premijos laureato ČeslavoMILOŠO (Czesław Miłosz, 1911 0630 – 2004 08 14) šimtosios gimimometinės bus minimos pasauliniu mastu,bet vargu ar kur sukels tokį skambųatgarsį kaip Lietuvoje ir Lenkijoje. LietuvojeČeslavo Milošo šimtųjų gimimometinių minėjimo organizatorė – LietuvosRespublikos kultūros ministerija,minėjimo partneriai – Lietuvosdailės muziejus, Kaišiadorių muziejus,Kėdainių krašto muziejus ir VytautoDidžiojo karo muziejus. Daug dėmesioČ. Milošo asmenybei ir kūrybai busskirta Tarptautinės Vilniaus knygųmugės renginiuose „Litexpo“ rūmuosevasario 17–20 dienomis. Vasario 10 d.Č. Milošui skirtoji paroda atidarytaVytauto Didžiojo universiteto Didžiojojeauloje, o gegužės 6–7 d. ŠeteniuoseVDU organizuos tarptautinę konferenciją„Nuo poetinės piligrimystės – ikitėvynės ieškojimo: A. Mickevičius,jam nepatinka, tai suprantu kaip kūrėjoproto kritiškumą ir jėgą. Tai labaisvarbi Milošo mąstysenos dalis – kaipjis priima pasaulį. Jis diskutuoja supasauliu, ir tai puiku.MilošopasaulisM. Kvietkauskas. Kalbant apie tai,kas Milošui yra pasaulis. Jis klaidžiojane po globaliąją civilizaciją, jo klajoniųerdvė daug platesnė – tai tam tikraskosmosas, ir jei sugebi mąstyti būtenttokiomis aukštomis kategorijomis, taivisai nesvarbu, kuriame žemės taškeesi. Tokiomis kategorijomis galiO. Milašius, Č. Milošas“. Didelė tarptautinėkonferencija birželio mėnesiopaskutiniąją savaitę, per Č. Milošogimtadienį (birželio 30 d.) numatytaVilniuje, pagrindinis šios konferencijosrengėjas – Lietuvių kalbos irtautosakos institutas.Apie Česlavo Milošo kūrybą toliaukalbamės su Lenkijos institutoVilniuje direktore humanitariniųmokslų daktare Małgorzata KASNER(Malgožata Kasner) ir Lietuvių kalbosir tautosakos instituto direktoriumihumanitarinių mokslų daktaru MindauguKVIETKAUSKU.mąstyti atsidūręs bet kurioje pasauliovietoje. Prisiminkime Milošo eilėraščiųciklą „Pasaulis“. Kas jam yra pasaulis?Tai gimtinė, Šeteniai, kuriuos poetasvadina pasauliu.ML. Šiuo atveju, lietuvių kalba yrapakankamai subtili niuansams perteikti.Pasaulis – tai visa, kas po saule. Nežinau,ar šio žodžio semantika buvo žinomaMilošui, bet filologija ir šiuo atveju mumsateina į pagalbą, bent jau kai tenka gilintisį Milošo kūrybą.M. Kvietkauskas. Milošo „Pasaulis“prasideda nuo to, kad vaikaikeliuku grįžta iš mokyklos, atsidarovartelius, įeina į seną dvarą, savo

4 Mokslo Lietuva2011 m. vasario 17 d. Nr. 4(448)užsienio patirtisPasaulyje pripažintos organizacijos „CrossRef“patirtis – Lietuvos mokslininkamsGeoffrey’į Bilderį kalbina Martin’as Fenner’is1. Paaiškinkite, kas yra CrossRef irkam ši organizacija skirta?Norėčiau pradėti nuo CrossRefpaskirties – nenoriu pačioje pokalbiopradžioje jūsų užmigdyti techninėmiskalbomis.Mokslinių publikacijų leidėjaisukūrė CrossRef kovai su „nuorodųpuvimu“ (angl. link-rot) – žiniatinklionuorodų struktūros irimu.Žiniatinklio nuorodų gyvavimotrukmė – maždaug šešeri metai. Taireiškia, kad po šešerių metų nuorodagreičiausiai nustos veikti, nes turinys,į kurį ji buvo nukreipta, bus perkeltaskitur. Paprastiems vartotojams šisreiškinys tiesiog sukelia nepatogumų,tačiau mokslininkų bendruomeneibei profesionaliems leidėjams ši problema– tikrų tikriausias prakeikimas.Mokslinio įrašo pagrindą sudaro citatosir nuorodos į jas kituose šaltiniuose.Jei šios nuorodos nustoja veikti,suyra ir visas mokslinis įrašas.Tačiau ar kova su „nuorodų puvimu“tokia jau sudėtinga? Juk žiniatinklisšlovinamas būtent dėl decentralizuotosarchitektūros, kurioje vartotojuipriklausantis domeno vardas gali taptiidentifikatorių vardų sritimi. TimasBernersis-Lee yra pasakęs, kad „kietiURI niekada nemiršta“. Tačiau ar universalausištekliaus identifikatoriaus(URI) „nemirtingumas“ priklauso tiknuo drausmingumo jį siejant bei sąžiningumolaiku peradresuojant, kai serveryjekeičiasi šaltinio buvimo vieta?Žinoma, didžioji dalis nuorodųnebeveikia dėl tinklalapio administratoriųneatsargumo: jie skiria nepakankamailaiko tinkamai tinklavietės URIidentifikatorių struktūrai ir peradresavimui.Tačiau nemažai nuorodų nustojaveikti nepriklausomai nuo dedamųGeoffrey Bilder – CrossRef inovacijų direktoriuspastangų. Taip nutinka todėl, kad kaikuriais atvejais keičiasi nuorodoje pateiktasdomeno vardas, o tada pradedabyrėti visas „domeno vardas kaip URIsiejimo su šaltiniu vardų sritis“. Kai,atrodytų, visuomet protingai besielgiantystechnokratai pradeda kalbėtiapie domeno vardų „turėjimą“, mankyla noras persipjauti venas. Domenųvardai mums nepriklauso. Geriausiuatveju galime sakyti, kad juos nuomojamės.Vis dėlto yra begalė būdųnetekti galimybės kontroliuoti domenoLietuvos mokslo periodikos asociacijair Vilniaus Gedimino technikosuniversitetas (VGTU), išbandębeveik visas CrossRef mokslininkamsir leidėjams šiuo metu siūlomasinovacijas ir paslaugas, į Lietuvą pakvietėvisame akademiniame pasaulyjelaukiamą svečią – CrossRef inovacijųdirektorių Džefrį Bilderį (nuotraukoje– Geoffrey Bilder). Nuo dešimtojodešimtmečio pradžios Džefris dirboprie akademinei bendruomenei skirtųnaujausių technologijų kūrimo beiįgyvendinimo. CrossRef Džefris Bilderisatsakingas už naujas idėjas, reikalavimųjoms įgyvendinti sąrašų sudarymą, inovacijųkūrimą ir pristatymą rinkai. Netik Lietuvoje reikia skirti daug energijos,kad naujovės būtų pripažintos. Taigi,Džefris Bilderis šiais metais atvykstaį Lietuvą skaityti vienos iš savo originaliųpaskaitų 1 apie tai, kaip CrossRefsprendžia viso pasaulio akademineibendruomenei aktualias problemas.Turime suvokti, kad visame pasaulyjemokslininkai siekia būti matomi,cituojami ir pripažinti. Vienas kitasmokslininkas tyrinėja tik sau – kitidirba žmonijos labui, todėl visuomenėir kolegos mokslininkai apie atliktųtyrimų rezultatus turi sužinoti ir juosįvertinti, skleisti gautą informaciją1Kiekviena Džefrio Bilderio paskaitaskirta konkrečiai auditorijai irniekada nesikartoja (E. D. pastaba).vardą: dėl teisinio ginčo, užmaršumo,neturto, savanoriško perkėlimo ir pan.Kai nustoji kontroliuoti domeno vardą,nebegali kontroliuoti ir domenovardu paremtų nuolatinių identifikatorių.Beje, dar vienas technokratų menas,nenumaldomai man sukeliantisnorą susižaloti, yra mintis, kad „šiamepaieškos sistemų amžiuje nuolatiniaiidentifikatoriai nebetenka prasmės. Jeinuoroda nustoja veikti, turinį galimevėl surasti, kad ir kur jis būtų perkeltas.“Žinoma, šį patogų argumentądažnai pasitelkia „Google“ ir nuo realybėsatitrūkę šios paieškos sistemosgarbintojai. Tačiau pakaktų minuteisusimąstyti, ir suprastum šio požiūrioydingumą.dar toliau. Užsienyje siekiama, kadmokslininkas būtų žinomas ir teisingaiįvertintas. Prasidėjus pasauliniožiniatinklio erai mokslo informacijossklaida susiduria su naujomis problemomis,kurioms spręsti ir buvosukurta pasaulinė ne pelno siekiantiorganizacija CrossRef.Pirmoji problema – neveikiančiosnuorodos. Pavyzdžiui, nelengvai atradębegalinėse interneto platybėse jumssvarbią informaciją, adresą iš viršutinėseilutės dažniausiai tiesiog nukopijuojateį savo failą ir manote, jog šią informacijąpasieksite, kada tik panorėję.Apima nusivylimas, kai po kurio laiko,paspaudę svarbią nuorodą, gaunatepranešimą: Page not found Error 404(Puslapio rasti nepavyko. Klaida 404).Kartais svarbios informacijos nepadedarasti ir geriausios paieškos sistemos.CrossRef pasiūlė sprendimą – DOI(skaitmeninis objekto identifikatorius),ir dabar beveik penkiasdešimt milijonųnuorodų į mokslinę informaciją visadaveikia stabiliai.Antroji problema – kas tikrasispublikacijos autorius? CrossCheck –plagijavimo prevencijos programa.Trečioji problema – kaip atrastistraipsnyje paminėtą publikaciją? Pavyzdžiui,susidomėjote nauju nežinomuautoriumi ir jo atliktais tyrimais.Literatūros sąraše nurodyto straipsnioieškote paieškos sistemoje, duomenųbazėse, savo institucijos bibliotekosUžtenka paklausti: kaip cituotikonkrečią objekto kopiją, jei skirtingosevietose egzistuoja daugybėbeveik identiškų to objekto kopijų?Pavyzdžiui, turime dvi straipsnio kopijas(X ir Y), besiskiriančias viena kitapastraipa, tačiau jos tokios svarbios,kad nuo jų gali priklausyti skaitytojonuomonė apie visą straipsnį. Taigi, kaippasaulyje, kuriame pastovias nuorodaspalaiko paieškų sistemos, galima būtųsukurti citatos saitą su straipsniu X, betne Y? Norint sukurti paieška paremtąnuorodą, kuri, tikėtina, rastų straipsnįX, paieškos URI identifikatoriuje reikėtųkoduoti visą straipsnį! Tačiau nettai neužtikrins, kad būsimas skaitytojasbus nukreiptas pirmiausia į X straipsnį.Išlieka tikimybė, kad straipsnis Y buspopuliaresnis, nes jį nurodys daugiaužmonių, tad jam bus priskirtas aukštesnis„pagerank“ indeksas (ar kitas reitingas).Kiek pasvarsčius, atsiskleidžianet pačių įvairiausių paieškos sistemųscenarijų (pavyzdžiui, dokumento santraukų,pasitelkus maišos (angl. hash)funkciją, pritaikymas citatoms, atgaliniųnuorodų „pingback“ naudojimasir pan.) bejėgiškumas.Šias skambiais žodžiais tenorėjaupasakyti, kad nuolatinių identifikatoriųžiniatinklyje problema – kur kassudėtingesnė, nei daugelis galvoja.Taigi, kaip CrossRef ją sprendžia? Manome,kad nuolatinių identifikatoriųproblema yra labiau socialinio neitechninio pobūdžio. Tiesą sakant, techninėmūsų paslaugos pusė gana nesudėtinga.CrossRef užtikrina tiesioginįryšį (t. y. rodyklę (angl. pointer)) tarpidentifikatoriaus ir URL adreso. Skelbdamiką nors internete leidėjai priskiriaprenumeruojamose duomenų bazėse.Sugaištate nemažai laiko, koljį randate (jeigu apskritai randate).CrossRef įdiegė sistemą, pagal kuriąvisi leidėjai privalo įdiegti aktyviasnuorodas į literatūros sąrašus (Referencelinking) – Jums belieka paspaustinuorodą. Lietuvoje taip daroma tikVGTU ir Lietuvos fizikų draugijosleidžiamuose žurnaluose.Kaip minėjau savo ankstesniuosepranešimuose, elektroninė mokslopublikacijų leidyba Lietuvoje tikužgimsta, todėl kai kam šis interviugali pasirodyti kaip „šumerų raštas“ar kažkokios „abrakadabros“. Tačiaumanau, kad „Mokslo Lietuvos“, kaipir „Nature“, skaitytojas yra pažangus iratviras naujovėms mokslininkas, o šisinterviu skirtas ir jam – ne tik leidėjui,bibliotekininkui ar duomenų bazių kūrėjui.Pirmiausia, mokslininkų dėmesiuiskirtas šiek tiek sutrumpintas MartinoFennerio pokalbis su Geoffrey’iu Bilderiu,vykęs 2009 metais ir išspausdintas„Nature“ žurnale, nė kiek nepasenęs.Reikėtų tik prisiminti įvykusius projektus.Šiame interviu taip pat pristatomasnaujausias CrossRef projektas, susijęs sumokslininko kaip autoriaus, recenzento,redaktoriaus, bendraautoriaus ir kito jovaidmens identifikavimu.Išsamų interviu vertimą rasite adresuwww.moksloperiodika.lt/crossref.Eleonora Dagienėtam skaitmeniniam objektui CrossRefidentifikatorių (DOI) ir pateikia mumsįrašą. Jame pateikiamas CrossRef DOIidentifikatorius, pagrindiniai bibliografiniaiturinio metaduomenys beiURL adresas, nurodantis turinio buvimovietą. Leidėjo turinį cituojančiusvartotojus skatiname nurodytine leidėjo URL adresą, bet CrossRefDOI identifikatorių. Svarbu išsiaiškintiCrossRef organizacinę struktūrą ir jossocialinį poveikį teikiamai paslaugai.CrossRef buvo įkurta kaip ne pelnosiekianti leidėjų narystės organizacija.Pažymėtina, kad mes vartojame labai senamadiškątermino „leidėjas“ sąvoką, tadmūsų nariais gali tapti tiek komercinės,tiek ne pelno leidyklos, atvirosios prieigosleidėjai, institucijų saugyklos, NVOir tarptautinės organizacijos, vaizdomedžiagos bei Wiki programine įrangabesinaudojantys leidėjai ir pan. Be to, įsavo gretas priimame visų (humanitarinių,socialinių bei tiksliųjų mokslų,profesinių) sričių leidėjus iš viso pasaulio,publikuojančius pačius įvairiausius leidinius(žurnalus, knygas, duomenų bazes,vaizdo medžiagą ir t. t.).Mūsų narius sieja vienas tikslas –kad jų turinį įvertintų ir juo pasitikėtųprofesionalūs tyrėjai. Turinio patikimumąmokslininkai vertina pagal tai,kaip jis pateikiamas moksliniame įraše.Ar teiginiai pagrįsti citatomis? Ar kitiautoriai cituoja šią informaciją?Prisijungdami prie CrossRef leidėjaisutinka su taisyklėmis ir sąlygomis dėlnaudojimosi nuolatine CrossRef nuorodųinfrastruktūra. Nariai sutinka:• užregistruoti DOI identifikatoriusper vieną savaitę nuo turinio publikavimointernete;• naujinti su DOI identifikatoriumi susijusiusURL adresus, jei šie pasikeičia;• turinyje esančias citatas sieti naudodamiDOI identifikatorių.Be to, prisijungdami prie CrossRefnariai taip pat sutinka būti nubausti arpašalinti, jei nesilaikys tarnybos taisykliųir sąlygų. Svarbu paminėti, kadpašalinimas – labai griežta bausmė,reiškianti, jog leidėjas taps nematomas,necituojamas. Trumpai tariant,sistemoje yra įdiegta socialinę atsakomybęužtikrinanti drausminamojipriemonė. Kaip jau minėjau, techninėCrossRef infrastruktūra gana paprasta,tad didžiausias CrossRef citatų nuorodųtęstinumo garantas – socialinis aspektas.2. Kaip, Jūsų manymu, turėtųatrodyti autorių identifikatorius?Pirmiausia, reikia liautis kalbėtiapie autorių identifikatorius. Vienaspagrindinių reikalavimų, kuriuos išsakėmūsų apklausti leidėjai, tyrėjai irbibliotekininkai – idealiausiu atvejuidentifikuoti bet ką, kas prisideda priemokslinės literatūros gausinimo. Taireiškia, kad norėtume identifikuotirecenzentus, redaktorius, korespondentus,tinklaraštininkus, komentatoriusir t. t. Būtent todėl projektą irpavadinome CrossRef bendradarbiųidentifikavimo projektu (angl. CrossRefContributor ID). Mes ne šiaip sauieškojome skambaus pavadinimo. Jei,pavyzdžiui, pradedi galvoti apie recenzentųaprūpinimą šioje sistemoje,privalai nepamiršti pseudoanonimiškumo.Vadinasi, reikia sudaryti galimybępriskirti žmonėms recenzavimonuopelnus, tačiau tą daryti nebūtinaiatskleidžiant tai, kas ką recenzavo.Anoniminiams recenzentams nuopelnusuž recenzijas priskirianti sistemagali tapti labai naudinga. Galiausiai, jeirecenzavimas galėtų būti vertinamas irreitinguojamas kaip autorystė, tyrėjusgalima paskatinti dažniau recenzuoti.Antra, mano manymu, kalbėdamiapie autorių identifikatorius žmonėssuplaka daug klausimų į vieną. Ar turimegalvoje paprastą simbolį (unikaliąeilutę ar skaičių, priskirtą asmeniuipanašiai kaip socialinio draudimo numeris),ar tapatumo nustatymo mechanizmą,ar profilio informaciją, susijusiąsu identifikatoriumi (pvz., publikacijos,narystė, kontaktinė informacija irpan.)? Žinoma, visi šie klausimai vienaipar kitaip tarpusavyje susiję. Tačiaujuos siejame ir svarbiausią išskiriameremdamiesi savo vartojimo patirtimi.Trečia, kalbėdamas apie vartojimopatirtį norėčiau paminėti, kad apklausųmetu, analizuodami vartotojų reikalavimusidentifikavimui, nustatėme dviplačias panaudos atvejų kategorijas,kurios, nors ir susijusios, turi labai skirtingąreikšmę šios priemonės įgyvendinimui.Vienoje kategorijoje labiauakcentuojamas poreikis „sužinoti“, okitoje – „nustatyti tapatumą“.Jei kalbėtume apie „sužinojimo“panaudos atvejus, akivaizdžiausiabendradarbių identifikavimo naudažmonėms būtų:• nustatyti, kas parengė, redagavo arrecenzavo X dokumentą;• kokius dokumentus parengė, redagavoar recenzavo Y asmuo;• kokie identifikatoriai yra susiję suidentifikatoriumi Z ir kokio pobūdžio

2011 m. vasario 17 d. Nr. 4(448) Mokslo Lietuva 5užsienio patirtistas ryšys (pvz., bendraautoris, redaktorius,recenzentas);• kokią informaciją apie save (pvz., priklausymasorganizacijoms, el. paštoadresas ir pan.) pateikia Z (priklausomainuo privatumo nustatymų);• visus autorių identifikatorius ir jųpublikacijas, jei autorius nurodo priklausymąX organizacijai ir pan.Privalau paminėti, kad informacijąrinkome siekdami išsiaiškinti mūsųtarnybos narių poreikius, nes didžiojidalis išaiškintų „tapatumo nustatymo“panaudos atvejų buvo skirta leidėjųnaudojamoms sistemoms supaprastinti.Pavyzdžiui, leidėjai bendradarbiųidentifikatorius norėtų naudoti:• kaip bendrą autentifikavimo vardąrankraščių sekimo sistemoms;• teisingai kontaktinei informacijai,kuria galėtų naudotis leidyklos, autorinioatlyginimo surinkimo ir paskirstymosistemos, leidimų naudotiskūriniais, kurių autorių teisės saugomos,suteikimo organizacijos ir pan.,išsiaiškinimui;• automatiniam el. pašto adresų, naudojamųpranešimams apie atnaujintąturinį, atnaujinimui bei kitai komunikacijaiel. paštu;• automatizuotose priemonėse, skirtoseišaiškinti galimus recenzentusbei potencialius interesų konfliktus;leidėjo tinklavietėje užregistruotiemsvartotojo duomenims sinchronizuotibei tinkintos ar privilegijuotos prieigosprie turinio suteikimo tyrėjams,remiantis jų profiliuose pateiktaisduomenimis;• suprasti visas įmanomas galimybesžmogui prisidėti prie leidėjo veiklosar srities (pvz., einant redaktoriausar konferencijos pirmininko pareigas,vykdant recenzento funkcijas arparašius laišką ir pan.) ir pan.Šie panaudos atvejai labiausiaibūdingi leidėjams, tačiau tai nereiškia,kad mums nerūpi bibliotekininkų,tyrėjų ir finansuojančių agentūrų panaudosatvejai. Mes aktyviai bendravomesu visomis vartotojų grupėmis,bandydami suprasti, kaip galėtumejoms padėti. Pavyzdžiui, visai neseniaikalbėjomės su grupe tyrėjų, kurienorėtų naudoti kokį nors autentifikuotąbendradarbių identifikatorių mechanizmą,kuris padėtų kontroliuotiprieigą prie konfidencialių agreguotųgenotipų duomenų genomo mastu.Įdomu pabrėžti, kad tokiems autentifikavimopanaudos atvejams būdingidaug griežtesni reikalavimai nei „sužinojimo“kategorijai priskiriamiems panaudosatvejams. Kitaip tariant, jei bandomasspręsti tik informacijos gavimo(,,sužinojimo“) klausimas, gali užtektiautomatizuotos metodikos, kuri padėtųautoriams atskirti ir suteikti jiems identifikatorius.Pasitelkus pažangiausias automatizuotasautorių atpažinimo (angl.disambiguation) apibrėžtame tekstynesistemas, tikslius rezultatus galima gauti96–97 % atvejų, o tai labai neblogai. Taipatrodo iki to momento, kai supranti, kadCrossRef kiekvieną mėnesį gauna apie200 tūkst. straipsnių identifikatorių,kurių kiekvienas turi vidutiniškai trisautorius. Tai reiškia, kad daugiau nei20 tūkst. autorių gali būti neteisingai arvisiškai neidentifikuoti. Tokia paklaidagal ir priimtina tais atvejais, kai tiesiogieškoma informacijos. Tačiau turinttikslą autentifikuoti, tokia situacija tampanepriimtina.Kalbant apie autentifikavimą,svarbu paminėti ir ketvirtą aspektą:nors, mano manymu, „OpenID“standartas taps svarbus visoms teikiamomspaslaugoms, tai gana prastas tapatybėsnustatymo metodas, duodantismažai naudos. Apie šią problemąužsiminiau, kai kalbėjome apie nuolatiniusidentifikatorius: URI identifikatoriai– nepatvarūs, nes priklausonuo domeno vardo. O kas nutiks, jei„OpenID“ standartas bus susietas sudomenu, kurio nekontroliuojate (pvz.,įmonės, įstaigos, šalies)? Ar galėsitegarantuoti, kad nusprendę pasitrauktiiš įmonės, įstaigos ar išvykti iš šalies,būsite suprasti geranoriškai ir jumsbus leista pasilikti ar peradresuotiidentifikatorių?Tikriausiai kiekvienas moksliukaspasakytų: „nesivelkite į tokią situaciją –„OpenID“ identifikatorių susiekite tiksu savo domenu, kuris jums priklauso“.Jau kalbėjome, kad domeno vardas jumsnepriklauso. Jį nuomojatės. O kas, jei joneteksite dėl teisinio ginčo, užmaršumo,neturto, skyrybų ar mirsite? Mirsite?Taigi, kad mirsite. O kas nutinka, kaižmogus miršta? Ar kai aš numirsiu,kažkokia dar negimusi mergiotė GeorgiaBilder galės įsigyti „mano“ domeną„gbilder.com“ ir juo pagrįsti savo tapatybę?Juk viskas daug sudėtingiau, neiatrodo iš pirmo žvilgsnio.Tačiau ar šie klausimai netaikytiniir CrossRef? Kas gali garantuoti, kadCrossRef netaps blogio genijumi ir nepasisavinsvisų mūsų tapatybių? Aišku,tai – „paskirstytas sistemas“ remiančiųvartotojų reakcija į „centralizuotassistemas“. Kaip minėjau „FriendFeed“diskusijoje, iš viso, kas „paskirstyta“,gimsta tai, kas „centralizuota“. Tadkiekvieną decentralizuotą paslaugąturėjome centralizuoti, kad galėtumeja vėl naudotis („ICANN“, „Google“,„Pirate Bay“, CrossRef, „DOAJ“,„ticTocs“, „WorldCat“ ir pan.). Taigi,grįžtame prie esminio klausimo – kaipsukurti centralizuotą sistemą, kuritaptų atsakinga? Žinoma, tai daugiausocialinis nei techninis klausimas, reikalaujantistokiai priemonei sukurtiaiškias duomenų perkėlimo taisyklesbei suteikti jai „valios“ gyvuoti neribotąlaiką net ir tuo atveju, jei jos tvarkymąperimtų kita organizacija. Tikrai nemanau,kad geranoriškumo ir šūkio„nebūk blogas“ pakaktų.Taigi apie tai, kaip „turėtų atrodytibendradarbių identifikatoriai“, galėčiaukalbėti labai ilgai, tačiau manau, kadjau paminėjau pagrindines šios temosproblemas.3. Kokių pranašumų (ir galbūttrūkumų) reikėtų tikėtis, jei CrossReftvarkytų autorių identifikatorius?Manau, kad didžiausias galimastrūkumas būtų tas, kad CrossRef – konsensusopagrindu valdoma organizacija,kurios nariai kartais yra gana piktai vienikitų atžvilgiu nusiteikę konkurentai.Šis tarnybos veiklos valdymo aspektasgali veikti kaip stabdis. Kita vertus, taigali tapti ir stipriąja mūsų puse. Pasiekęsusitarimą, galime dirbti greitai ir skatintileidėjus diegti naujoves.Moksliniai tyrimai vis dažniau peržengiainstitucines, geografines ir moksliniųdisciplinų ribas, tad dar vienasmūsų pranašumas yra tas, kad teikiameir panašiai nesuvaržytą paslaugą.Turime dar vieną labai įdomųpranašumą: mūsų infrastruktūra jauintegruota į publikavimo procesą.Mūsų kuriamoje sistemoje yra labainaudinga nuostata: kai tyrėjai, bendraudamisu leidėjais, naudojasi Cross-Ref identifikatoriais, šie duomenysgrįžta pas mus, kai leidėjai registruojaDOI identifikatorius. Tai reiškia, kadgalima pradėti kurti į autoriaus profilįįdėtų teiginių patikimumo vertinimosistemą. Pavyzdžiui, autoriaus profilis,sudarytas iš paties autoriaus teiginių(pvz., „aš parašiau straipsnį X“), gal irnelabai patikimas, tačiau jei jo profilyjenurodomų publikacijų autorystępatvirtina leidėjas (bei yra priskirtasCrossRef bendradarbių identifikatorius),informacija tampa daug svaresnė.Galima įžvelgti labai įdomią teiginiųapie parengtas publikacijas hierarchiją:• įgaliotos šalies teiginiai (Leigh’us teigia,kad Geoffrey’is parašė straipsnį X);• paties autoriaus teiginiai (Geoffrey’isteigia, kad Geoffrey’is parašė straipsnįX);• patvirtinti teiginiai (Geoffrey’is teigia,kad Geoffrey’is parašė straipsnįX, o „Psichokeramikos žurnalo“ atstovastai patvirtina);• patvirtinti įgaliotos šalies teiginiai(Geoffrey’is (kuris, kaip patvirtinta,yra straipsnio X autorius) teigia, kadKirsty yra straipsnio X bendraautorė).4. Kaip autorių identifikatoriussiejasi su kitais identifikatoriaus,pvz., „ResearcherID“, „Scopus AuthorID“ ar „OpenID“?„OpenID“ sistema – visai kas kita.Kalbėdamas apie kitas sistemas (priešio sąrašo dar pridurčiau „RePEC“,„SciLink“, „MathPeople“, „NatureNetwork“ ir pan.) turėčiau paminėti,kad mes jau kalbėjomės su daugumajų atstovų, norėdami suprasti, kaipšios sistemos galėtų būti susijusios suCrossRef bendradarbių identifikatoriumi„Contributor ID“. Pastebėjome,kad akivaizdžiausiai skiriasi panaudosatvejai. Daugumos sistemų panaudosatvejai galėtų būti priskirti „sužinojimo“kategorijai. Nė viena jų neapsimetateikianti kokias nors autentifikavimopaslaugas. Be to, pažymėtina,kad dažniausiai šių sistemų valdytojaiautorių identifikavimo funkcionalumąvertina kaip priemonę tikslui pasiekti.Pavyzdžiui, jų pagrindinis tikslas –„pagerinti rezultatus“, „kurti socialinįtinklą“ arba „identifikuoti ekspertus“samdymui. Tokiais atvejais CrossRefneatrodo esanti konkurentė. Be to, kaikurių sistemų valdytojai net mano,kad mūsų paslauga galėtų būti jiemsnaudinga gerinant pritaikomumą.5. Papasakokite apie bendradarbiųidentifikavimo projekto „ContributorID“dabartį ir planuojamą veiklą.Visai neseniai baigėme tyrimų irreikalavimų aiškinimosi etapą. Darbasnebuvo lengvas, kartais užstrigdavomeakligatvyje. Tačiau dabar kuriameprototipą, kurį ketiname išbandyti sukeliais leidėjais. Kol kas sunku pasakyti,kiek darbas truks, nes šią veiklą kolkas tik planuojame.6. Panašu, kad bandymas patenkintivisų interesus – vienas didžiausiųiššūkių kuriant identifikatorių.Ko pasimokėte kurdami skaitmeninioobjekto identifikatorių (DOI)?Papasakosiu apie vieną taktinę irvieną strateginę pamokas.Taktinę pamoką įsidėmėjau todėl,kad visai neseniai bandžiau kurti priemones,kuriomis būtų galima paskatintityrėjus naudoti DOI identifikatoriusNukelta į 13 p.

2011 m. vasario 17 d. Nr. 4(448) Mokslo Lietuva7mūsų kalbaTarptautinių žodžių tartis lietuvių kalbojeValerija VaitkevičiūtėLietuvių kalboje labai dažnaivartojamas lotyniškas žodistriumfas * , lot.triumphus. KazimierasJokantas Lotynų-lietuvių kalbųžodynas, 1995, p. 1028 (toliaus LLKŽ,1995) šį žodį aiškina taip: 1) iškilmingaskaro vado įvažiavimas į miestąnugalėjus priešą; 2) prk. pergalė. KazimierasKuzavinis Lotynų-lietuviųkalbų žodynas, 1996, p. 882 (toliauLLKŽ, 1996) jį aiškina taip: triumphus1. triumfas, iškilmingas karvedžionugalėtojo įvažiavimas į Romą; 2. prk.pergalė; 3. džiūgavimas, džiaugsmas.И. Х. Дворецкий Латинско-русскийсловарь, 1976, p. 1033 (toliau Л-РС)aiškina: triumphus триумф (tikriausiaikilęs iš gr. Thriambos – himnas Bakchogarbei); reikšmės : 1) triumfas, iškilmingasįžygiavimas (iškilmingas įvažiavimas,leidžiamas senato nutarimukarvedžiui, pasiekusiam kokią nors žymiąpergalę); 2) pergalė, džiūgavimas.Słownik wyrazów obcych, 1997, p. 1133(toliau SłWO) aiškina tryumf 1. priešųnugalėjimas; 2. pasisekimas, įžymuspasiekimas kokioje nors srityje; 3. pasididžiavimas,pasitenkinimas, sėkmė;4. ist. aukščiausias karinis pripažinimassenovės Romoje vado nugalėtojo. Tarptautiniųžodžių žodynas, 1936, p. 1019(toliau TŽŽ) aiškina triumfas (lot.)1. senovės Romoje iškilmingas karo vadonugalėtojo ir jo kariuomenės grįžimasį sostinę; 2. iš viso iškilmingas nugalėtojogrįžimas; 3. laimėjimo iškilmės;4. platesne prasme – didelis laimėjimas.Dabartinės lietuvių kalbos žodynas,2000, p. 858 (toliau DLKŽ): triumfas1. istor. Romos karvedžio iškilmingasįvažiavimas į sostinę, nugalėjus priešą;2. prk. pergalės laimėjimo iškilmės;3. prk. didelis laimėjimas, pergalė.Šitaip aiškinama žodžio triumfasreikšmė. O kaip jį reikia tarti? Das Aussprachewörterbuch(Aussprache Wörterbuch)Duden Band 6, 1990, p. 728FotoetiudasKur saulės spindulys neįsismelkia(toliau B6) po lizdinio žodžio duodamajo tartis: Triumpf tri’mf. Taškas po ụrodo, kad balsis trumpas; ženklas ‘ priešu rodo, kad i ir u priklauso skirtingiemsskiemenims ir kad po ženklo ` einantisskiemuo yra kirčiuotas.Kalbotyros terminų žodynas, 1990,p. 78, ir Lietuvių kalbos enciklopedija,1999, p. 239, aptaria dviejų ir daugiau*Dėl techninių kliūčių leidiniuosekirčiuoti žodžiai čia nekirčuojami.balsių, tarp kuriųeina skiemens riba,susidūrimą žodyje.Reiškinys vadinamastarptautiniu žodžiuhiatas (sk. hi(j)atas).Jis būdingas daugeliuikalbų, pvz.,rusų фи|алка, vok.zwei Eier (vns. Ei).Ypač dažnai pasitaikotarptautiniuosežodžiuose, pvz.:du|etas, a|erodromasir t. t. Paprastai hiatovengiama – gali būtivienas balsis išmetamas,pvz., lietuviųkalbos tarmėse neėjo> nėjo. Lietuviųbendrinėje kalboje,susidūrus dviemb a l s i a m s , ku r i ųvienas yra i tarp jųtariamas (nors nerašomas)įspraustinisj – hebra(j)istika (gr.Hebraíos), na(j)ivus(lot. nativu’s, vok.ña|iv, liet. ne naivusne dvibalsis ai);pi(j)onierius (pranc.pionnier), plagi(j)atorius (lot. plagiopagrobti), ki(j)oskas(pranc. kiosque,liet. ne k’oskas), di(j)agnostika (gr. diagnōstikós, liet. ned’egnostika), di(j)alogas (lot. dialogus,liet. ne d’elogas); inici(j)atyva (lot. initio,sk. inicio, liet. ne inic’atyva), tri(j)umfo arka (ne tr’umfo arka). Šio žodžio,kaip ir kitų, tartį duoda V. VaitkevičiūtėsLietuvių kalbos tarties pagrindai iržodynas, 2001, p. 1129 (toliau LKTPir Ž) ir TŽŽ, 2001, p. 999; 2004, p. 1073;2007, p. 1119. Taip pat. V. VitkauskoLietuvių kalbos tarties žodynas, 1985,p. 325, ir 2001, p. 285.Kad i ir u priklauso skirtingiemsskiemenims, rodo mūsų artimiausiųir tolesnių kaimynų kalbos, pvz.,lenkų tryumf SłWO, 1997, p. 1133;rusų триумф Орфографическийсловарь русского языка, 1957, p. 1078;1969, p. 464; Русское литературноепроизнонение и ударение словарьсправочник,1959, p. 594; Большойэнциклопедический словарь, 1998,p. 1225 (toliau БЭС); latvių triumfsLatvių-lietuvių kalbų žodynas, 1977,FotoetiudasSaulėtą žiemos dieną Vilniaus senamiestyjep. 669; Latviešu-krievu vārdnica, 1953,p. 658; Υкраїнсько-pocїüський словник,1984, p. 842 – трiyмf.Taigi, lietuviškai reikia tarti tri(j)umfas (ne tr’umfas) ir tri(j)umfo arka(ne tr’umfo arka).Dažnai j spraudžiamas ten, kurjo sprausti nevalia, t. y. kur originalokalboje iš susiduriančių balsių nėvienas nėra i, o lietuvių kalboje rašomasi reiškia ne balsį, o tik prieš jįeinančio priebalsio minkštumą, pvz.,taria kapeli(j)onas (lot. capellanus, sk.kapel’anus, liet. kapelionas,sk. kapel’onas),infli(j)acija (lot. inflatio,sk. infl’acio, liet.infliacija, sk. infl’acija),kašteli(j)onas (lot. castellanus,sk. kastel’anus,liet. kaštelionas, sk.kaštel’onas), lini(j)uotė(vok. lineal, sk. lin’uotė,liet. liniuotė).Nespraudžiamasj tarptautinių žodžiųpradžioje po lūpiniųpriebalsių p, b, pvz.:piurė (sk. p’urė, ne pjurė),biuras (sk. b’uras,ne bjuras), biustas (sk.b’ustas, ne bjustas).Taip pat nespraudžiamasj tarp sudurtiniotarptautinio žodžiodėmenų, jeigu antrasisšio žodžio dėmuo vartojamaskaip savarankiškasžodis, pvz.: dielektrikas(sk. di|elektrikas, plg. elektrikas),poliartritas (sk. poli|artritas, plg.artritas), polietilenas (sk. poli|etilenas,plg. etilenas), hidroinkubatorius (sk.hidro|inkubatorius, plg. inkubatorius).Šitaip tariami ir žodžiai poliedras (sk.poli|edras), triatlonas (sk. tri|atlonas),nors jų antrasis, graikiškasis, dėmuonevartojamas kaip savarankiškas žodis.Iš seno j nespraudžiamas, norsir vienas iš susiduriančių balsių yrai, šiuose tarptautiniuose žodžiuose:biblioteka (sk. bibl’oteka, ne bibli(j)oteka, gr. bibliothēkē) ir melioracija(sk. mel’oracija, lot. melioratio, sk.melíoracio – gerinimas). V. VitkauskasLietuvių kalbos tarties žodynas, 1985,p. 49 duoda ir variantą biblijoteka, omelioracija – tik mel’(ij)oracija, o 2001,p. 65, bibl’oteka laiko šnek. kalbos variantu,o melioracija duoda mel’(ij)oracija.Taip pat girdime netaisyklingaitariamą ir matome TV titre parašytąžodį licenzija. LLKŽ, 1995, p. 570;LLKŽ, 1996, p. 448, duoda lot. licentia;DLKŽ, 2000, p. 363, aiškina: licencijateis. tam tikras leidimas ką daryti pagalsutartį; licencija, TŽŽ, 1936, p. 562;TŽŽ (Alma Littera), 2001, p. 435; TŽŽ,2001, p. 571; 2004, p. 618; 2007, p. 646.Lenkų licencja SłWO, 1997, p. 651, irSłownik wyrazów obcych i zwrotówobcojęzycznych, 1980, p. 573. Latvių:licence Latviešu-krievu vārdnica, 1953,p. 304, ir Latvių-lietuvių kalbų žodynas,1977, p. 350. Rusų: лиценция Словарьиностраннх слов, 1955, p. 407; лиценция(позволение) Словарь ударенийдля работников радио и телевидения,1967, p. 284, ir Л-РС, 1967, p. 591.Lotynų kalbos t prieš priešakinėseilės balsį i tariamas c. Taigi, lietuviškaireikia rašyti ir tarti licencija. Taippat reklamuojamo viešbučio Martialispavadinimą reikia tarti marci(j)alis.Л-РС, 1976, p. 620, aiškina: Martialis[Marsas], Marso, patikėtas Marsui.miùziklas [angl. musical (comedy)– muzikinė (komedija)], sceninismuzikos veikalas, grindžiamas muzikos,teatro ir choreografijos elementųderiniu; angliškai kalbančių šaliųoperetės atmaina. Atsirado XX a. 3d-metyje JAV (...) Muzikos enciklopedija,2003, t. 2, p. 456.Lietuvoje pirmasis miuziklas pastatytasKauno muzikiniame teatre1968 Bučiuok mane, Kate.Taigi, žodis miuziklas yra naujas.Jį duoda A. Krutulys Muzikos terminųžodynas, 1975, p. 151; DLKŽ, 2000,p. 404; Mokyklinis tarptautinių žodžiųžodynas, 1998, p. 262; TŽŽ (Alma Littera),2001, p. 478. Rusų мюзикл ЬЭС,1998, p. 775 ir Школьный словарьиностранных слов, 2002, p. 360.Žodžio miùziklas tartis m’ùziklasnurodyta šiuose leidiniuose: LKTP ir Ž,2001, p. 598; TŽŽ, 2001, p. 598; TTŽ,2001, p. 644; 2004, p. 696; 2007, p. 726.Dažnai girdime šį žodį netaisyklingaitariamą ir kirčiuojamą – mùziklas(m reikia tarti minkštą), miuzýklas(kirčiuoti reikia pirmąjį skiemenį irtarti ne ý, o i).Reikia rašyti ir tarti avialinija – lėktuvoskridimo kelias DLKŽ, 2000, p. 66(ne aviolinija, LTV), bet šviesoforasDLKŽ, 2000, p. 824 (ne šviesaforas);diktofonas TŽŽ, 2007, p. 244 (lot.dicto – diktuoju + gr. phōnē – garsas,kalba) (ne diktafonas); horoskopas(2) (lot. horoscopus < gr. hōroskópos –stebintis laiką) TŽŽ, 2007, p. 443 (neharoskopas).Negalima painioti žodžių kompanijair kampanija; kompanija (1)(vok. Kompanie, pranc. compagnie

8 Mokslo Lietuva2011 m. vasario 17 d. Nr. 4(448)ATMINTISLietuvišką pasaulį kūręs savyje ir tautoje (2)Lauryno Ivinskio 200-osioms gimimo metinėmsAtkelta iš 1 p.ir vokiečių kalbomis. Fakulteto nuomone,šį darbą būtų naudinga įsigytiAkademijos Kalbos komisijai. Laišketikriausiai minimas botanikas KrokuvosJogailaičių universiteto rektoriusprofesorius Edvardas Francišekas Jančevskis(Edward Franciszek Janczewski,1846–1918), kilęs iš BlinstrubiškiųŽemaitijoje. L. Ivinskis šį savo darbąE. F. Jančevskiui galėjo perduoti pats,kai dar prieš 1872 m. buvo nuvykęs įbotanikų suvažiavimą Varšuvoje arbapersiųsti ir per kitą asmenį.Dalyvaudamas botanikų ir daržininkųsuvažiavimuose Varšuvojeir Krokuvoje, jis susipažino su lenkųmokslininkais, o ir pats buvo neblogaižinomas lenkų mokslinėje aplinkoje,apie L. Ivinskio darbus rašė ir lenkųL. Ivinskio Prigimtūmenės kopija (rankraštis saugomosLietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekosrankraštyne)spauda. Jis suvokė kultūrinę aplinkąkaimyninėse šalyse, siekė, kad ir Lietuvaneatsiliktų nuo kitų šalių. Kurdamasterminus gimtąja kalba siekėparodyti, kad ir lietuvių kalba galimakurti mokslą.ML. Ivinskis intensyviai susirašinėjoir su Rusijos mokslininkais.A. Auksoriūtė. Jis užmezgė ryšiussu Rusijos geografų draugija, kuriosnariu tapo 1871 metais. Kai Rusijosgeografų draugija rengė ekspedicijąį Lietuvą ir atsiuntė savo narį JurijųKuznecovą, tai jam padėti buvo pasiūlytasL. Ivinskis. Jis buvo žinomasRusijos ir Lenkijos mokslininkų kaipuolus tyrinėtojas, su kuriuo ir bendrautakaip su lietuvių kalbos ir gamtosmokslų dalykų žinovu. L. Ivinskissusirašinėjo su jau minėtu Rusijosgeografų draugijos nariu VasilijumiKulinu, kalbos klausimais susirašinėjoir su Kazanės universiteto profesoriumiA. Ugianskiu, latvių kalbininkuA. Bielensteinu ir kitais to meto užsieniomokslininkais. Du L. Ivinskiorengti lietuvių-rusų kalbų ir lietuviųlenkų-lotynų-rusųkalbų žodynų rankraščiųfragmentai saugomi Rusijosgeografų draugijos archyve Sankt Peterburge.Jis tikėjosi, kad tuos žodynuspavyks išleisti draugijai padedant.Kalbant apie L. Ivinskio ryšius su rusųmokslininkais, reikėtų paminėti irtą faktą, kad 1870 m. už lietuviškųpatarlių ir priežodžių rinkinį Rusijosgeografų draugija L. Ivinskiui skyrėsidabro medalį.Tariame Ivinskis –suprantame„Metskaitliai“Mokslo Lietuva. Tikriausiai sutiksite,kad ištarus Laurynas Ivinskis, pirmiausiaį galvą šauna žodis metskaitlis.Na, Jums gal kitaip, Jums Ivinskio pavardėgal pirmiausia siejasi su „Žolėmina“,„Žemėmina“, nes rašėte disertaciją išLauryno Ivinskio terminologijos darbų.Kaip bebūtų, metskaitliai ir Ivinskis tautossavimonėje įsitvirtino kažkur šalia vienaskito. Mat kokios temos imtumėmės – augalų,gyvulių ar žmonių ligų pavadinimų,botanikos, geologijos ar net astronomijoslietuviškų terminų – kelias vis vienveda į metskaitlius, nes per juos tauta sutais dalykais buvop a ž i n d i n a m a ,p ra t i n a m a p a ­žvelgti racionaliužvilgsniu. Kokiosgerosios dvasiosIvinskiui į ausį pakuždėjoleisti lietuviškuskalendorius,kuriuos jis taip gražiaipavadino metskaitliais?Ar ligi tollietuviai ir žemaičiaikalendoriaisnesinaudojo?Albina Auksoriūtė.LietuviškųkalendoriųVilniuje ikiL. Ivinskio „Metskaitlių“nebuvo,jis – pradininkas.Vi lniuj e buvoplatinami rusiškiir lenkiški kalendoriai,pastariejidažniausiai būdavoatvežami išLenkijos, nors ir Vilniuje buvo išleistikeli lenkiški kalendoriai. Žinoma, kad1842 m. L. Ivinskis iš J. Zavadskio knygynonusipirko lenkišką A. Lisovskio„Kalendarz gospodarski“, tad greičiausiai,paskaičius šį kalendorių, L. Ivinskiuiir kilo mintis pradėti leisti lietuviškąkalendorių. L. Ivinskio lietuviškuosekalendoriuose buvo daugiau informacijos,straipsnelių ir skaitinių, nei priklausytųkalendoriui. Jis į kalendoriusįtraukdavo religinius ir ūkio priedus.Ūkio dalyje buvo spausdinami straipsneliai,kuriuose duodama patarimųįvairiais gyvenimo klausimais – kaipprižiūrėti gyvulius, auginti daržovesir javus, tvarkyti namų ūkį, virti valgį,gydyti įvairias žmonių ir gyvulių ligasir t. t. Vėliau „Metskaitliuose“ atsiradoliteratūriniai priedai, kuriuose spausdintigeriausių XIX a. vidurio lietuviųrašytojų ir poetų kūriniai, taip pat kitųtautų literatūros vertimai. L. Ivinskio„Metskaitlių“ pridėjimai apie ūkiškusreikalus, populiarias mokslo žinias,spausdinami literatūros kūriniai ir kitidalykai turėjo nepaprastai didelės svarbostautos švietimui, akiračio plėtimui.ML. Iš kur Ivinskis imdavo tų žinių,pavyzdžiui, astronomijos?A. Auksoriūtė. Astronomijos žiniųgaudavo iš Vilniaus universitetoastronomijos observatorijos, kuri veikėir po universiteto uždarymo 1832metais. Tad „Metskaitliuose“ buvoaprašinėjamos Saulės sistemos pla-Paminklas Laurynui Ivinskiui Kuršėnuose (skulptorius Petras Aleksandravičius,1960 m.)netos, pateikiama žinių apie Saulę,Marsą, Venerą, Žemę ir kitas planetas,Mėnulį, įvairius astronominius reiškinius.Žemaičiuose ir visoje Lietuvoje„Metskaitliai“ buvo mėgiami, laukiami.L. Ivinskio 200-osioms gimimo metinėmsskirtoje konferencijoje Lietuviųkalbos institute Tomas Petreikis skaitėpranešimą apie „Metskaitlių“ platinimą,vardijo skaičius,kiek kuriais metaistų kalendorių buvoišleista. Įdomiausia,kad jų tiražas kai kuriaismetais siekė netiki 8 tūkst. egzempliorių,o 1861 m.buvo išspausdintas irantras kalendoriausleidimas. Vadinasi,žmonėms jie buvoreikalingi.ML. Savo metskaitliusIvinskis kreipėį ūkininko, valstiečio,žemdirbio reikmes.A. Auksoriūtė.Tai suprantama, nespagrindinė lietuviųir žemaičių gyventojųdalis gyvenojuk ne miestuose,o kaimuose, vertėsižemės ūkiu. Taibuvo mokslo žiniųir kultūros nešimas įLietuvos kaimą. Galimasdalykas, kad išL. Ivinskio kalendoriųne vienas kaimožmogus ir skaityti pramoko.ML. Kažkaip vis daugiau pabrėžiama,kad daraktoriai ir mamos prieverpimo ratelio vaikus rašto mokė išmaldaknygių. Tapo net savotišku raštomokymosi įvaizdžiu ypač spaudos draudimolaikais.A. Auksoriūtė. Visiškai tikėtina,kad Ivinskio kalendoriai taip pat buvorašto mokymo priemonė. Juose buvospausdinami eilėraščiai, didaktiniai irhumoristiniai kūrinėliai, kurie itin tikoir vaikams skaityti, mokytis kai kuriųkūrinėlių atmintinai.Šiaulių universiteto doc. DžiuljetaMaskoliūnienė konferencijoje skaitėpranešimą apie L. Ivinskio tekstų didaktiką,kalbėjo apie kūrinius, skirtusvaikams. Ji pabrėžė, kad L. Ivinskis vertinamasir kaip lietuvių vaikų literatūrospopuliarintojas, todėl ši asmenybėturėtų rasti vietą ir vaikų literatūroschrestomatijoje.Kuršėnų kalendorių muziejus – vienintelis tokio pobūdžio LietuvojeL. Ivinskis Gyvulių globos draugijospaskelbtam konkursui parašėdarbą „Pasauga“, kurio 1876 m. buvoišspausdintas tik vienas egzempliorius,nes caro cenzūra neleido tiražuoti.Šioje knygelėje buvo ir vaikams skirtiskyreliai, kuriuose jie mokomi, kaipreikia elgtis su gyvūnais, paukščiais,vabalais ir kitais gyvais padarėliais.L. Ivinskis ugdė pagarbą žmogų supančiaigamtai, mokė žmogų su visa gyvąjagamta elgtis protingai ir jautriai. NeatsitiktinaiL. Ivinskį laikome ir pirmuojulietuviškai rašiusiu gamtos apsaugosGedimino Zemlicko nuotraukosklausimais. Suaugusiems skaitytojamsskirtose publikacijose jis rašė, kaip reikiaelgtis su arkliais ir kitais gyvūnais,kaip juos prižiūrėti ir saugoti, kaipmokyti vaikus dėmesingai ir atsakingaielgtis gamtoje. „Pasauga“ perspausdintaLietuvių literatūros ir tautosakosinstituto parengtuose L. Ivinskio „Raštuose“,išleistuose 1995 m.ML. Ar Ivinskio metskaitliuose randamamiestiškos kultūros ir gyvensenoselementų? Ar nagrinėjama architektūra,bažnyčių menas? Lietuvos istorijos dalykaitikriausiai sunkiau prasiverždavo procenzūros varžtus?A. Auksoriūtė. Miestietiškos kultūroselelmentų L. Ivinskio kalendoriuosemaža, savo „Metskaitlius“ jisskyrė lietuviškai kalbančiam kaimožmogui. Versdamas kitų šalių autoriųkūrinius, L. Ivinskis kai ką sulietuvindavoar nuo savęs pridėdavo. Pavyzdžiui,K. Šmido „Genovaitės“ vertimejis sulietuvino asmenvardžius, kai kuraiškino geografinius vardus, augalų argrybų rūšis. Cenzūra, žinoma, kai kuriasvietas išbraukydavo, ypač jeigu taibuvo Lietuvos istorijos ar kiti carineivaldžiai nepatogūs dalykai.Buvo traukiamasrusinti savo tautąML. Kaip nutiko, kad po sukilimo,1864 m. uždraudus lietuviškų knygųspausdinimą lotynišku raidynu, L. Ivinskisįtraukiamas į komisiją, kuri rūpinosipritaikyti rusišką raidyną lietuviškų knygųspausdinimui?A. Auksoriūtė. Toks faktas buvo,L. Ivinskis tris kalendorius buvo parengęskirilica ir išspausdino. Matyt,lėmė tai, kad žmonės laukė tų kalendoriųir L. Ivinskis ieškojo būdų, kaip jųlūkesčius pateisinti. Rusų valdininkaimatė, kad kalendoriai tarp lietuvių iržemaičių buvo labai populiarūs, tadL. Ivinskį prisivilioti rusinimo politikaivaldžiai atrodė labai pravartu.L. Ivinskis kaip tos komisijos narysbuvo kviečiamas persikelti į Kauną,tačiau ten vykti jis neskubėjo, vietojsavęs siūlė kitus, kaip labiau tinkančiusšiam darbui, o pats nurodė turįs skubiųdarbų. Tuo metu L. Ivinskis dirbo

2011 m. vasario 17 d. Nr. 4(448) Mokslo Lietuva 11vardo premijos laureatas. Beje, 81-ojopasaulinio esperanto kongreso Prahoje1996 m. metu Lietuvos ambasadoriusČekijoje J. Brėdikis susitiko su Lietuvosesperantininkais kongreso dalyviais,tarp jų buvo ir prof. A. Gudavičius.Tačiau ieškodami sąsajų tarp šių iškiliųmokslo vyrų veiklų sugrįžkime į2006 m. Velehradą Čekijoje. Čia vyko59-asis tarptautinės katalikų esperantininkųsąjungos(IKUE) kongresas,dalyvaujant Tarptautinės krikščioniųesperantininkų lygos atstovams. Velehradasžymus tuo, kad čia 9-ajamešimtmetyje ir 10-ojo šimtmečio pradžioje,teritorijoje, apytiksliai apimančiojedabartinę Čekiją, Slovakiją,dalį Vengrijos, Austrijos ir Lenkijos,tęsėsi taip vadinama Didžiosios Moravijosimperija. Tuometėje epochoječia gyveno daugiausia pagonys, betjau atvykdavo misionieriai iš Vakarų.Dėl to valdantysis princas Rostislavasprašė Konstantinopolio rytietiško romėnųimperatoriaus į jo šalį pasiųstimisionierių, žinančių slavų kalbas.Taip iš Salonikų į Moraviją atvyko duišsilavinę broliai – šventieji Kirilas irMetodijus. Jie sukūrė originalų raštąslavų kalbai, padėjo tvirtą pamatątikybai ir kultūrai šiame Europos regione.Tačiau tai dar buvo ne viskas.Abu šventieji įvedė liaudies kalbą įbažnyčios liturgiją. Deja, nepalankiosistorinės aplinkybės bei ypač žemasžmonių išsilavinimas lėmė greitą tospilnos vilčių ir sėkmingos misijos veiklosišnykimą. Nuo 1054 m. įsigalėjojau išimtinai tik vakarietiška Romoskatalikų bažnyčios lotynų kalba. Problemąsudarė tai, kad antikinė kalbayra sunki ir kasdieniniame gyvenimenebevartojama, taigi liaudžiai nesuprantama.Todėl Čekijos archivyskupasiš Hradec Kralove, Čekijos Tarptautinėskatalikų esperantininkų sąjungosglobėjas Karel Otčenašek, iškilmingosekongreso atidarymui skirtose mišiosepriminė, kad „lankydamasis didingojeVelehrado katedroje, Popiežius JonasPovilas II-asis pabrėžė, kad čia daugiaunei prieš 11 šimtmečių visa Europapradėjo kvėpuoti abiem plaučiais, kadesperantininkai nori pavesti mūsųŠventam Tėvui ir visai bažnyčiai tai,ką mes turime – tarptautinę esperantokalbą. Turėkime mintyje, pasverkimeir įvertinkime tai, kad žydai yrapaveldėję mūsų tikėjimo šaknis. Iš jųkalbos, kuri ligi šiol ir visam laikui yrakalba jų santykiams su Dievu, maldomsyra sukurta taip pat jų dabartinėmodernizuota naujoji hebrajų kalba.Islamą išpažįstantys musulmonaivartoja Korano arabų kalbą, kuria jiecituoja ir nagrinėja Korano suras irtaip jie komunikuoja su Dievu. Taippat ir jie turi bendrą kalbą – moderniąjąarabų kalbą. Krikščionių kalbajau daugiau nei tūkstantį metų buvolotynų kalba, kuri buvo ir liturginė, irkomunikacinė kalba. Nežiūrint į tai,kad viešasis švietimas paskutiniaisiaisšimtmečiais nusisuko nuo jos, lotynųkalba lieka Bažnyčios kalba, maldųkalba. Krikščionys neturi panašiosbendros naujosios epochos kalbos suryšiais į šaknis, kokią turi žydai ir musulmonai.Kaip tik tai norime pasiūlytiŠventam Tėvui – esperanto kalbą, kurisavyje turi abi mūsų kultūros sroves –žydišką srovę ir graikų-lotynų srovę. Jituri bendrus ryšius ir į žydų, ir į graikųbei romėnų kultūras.Bus daugiauJablonskio pėdsakais ir šalia jųAtkelta iš 6 p.Publikuoti įžymių asmenybių laiškai,praturtinantys mūsų kultūrinį palikimą,iš A. Piročkino pareikalavo nelengvoir kruopštaus darbo. 1985 m.A. Piročkinas sudarė ir išvertė laiškus,parašė įvadą ir paaiškinimus stambiaiknygai „Jono Jablonskio laiškai“.1991 m. išleista antroji reikšmingaJablonskio straipsnių ir laiškų knyga.Šie leidiniai atskleidžia Jablonskio santykiussu ano meto žymiais kalbininkaisir visuomenės veikėjais (F. Fortunatovu,A. Šachmatovu, E. Volteriu irkt.). Ypač stebina faktas, kad Jablonskis,dar būdamas Maskvos universitetostudentas, rusų periodikoje drąsiai polemizavodėl lietuviams draudžiamoslotyniškosios abėcėlės, rašė istorikų,mitologų darbų recenzijas.Be čia minimų Jablonskio laiškų,A. Piročkinas spaudai parengėA. Baranausko laišką Klemensui Kairiui,P. Avižonio – Povilui Višinskiui,J. Šliūpo – Filipui Fartunatovui, F. Sosiūroir Prūsijos veikėjų laiškus – čekųkalbininkui Josefui Zubatui ir kt.XXI a. pirmajame dešimtmetyjeA. Piročkinui tenka griebtis aštriospublicisto plunksnos vadinamųjų vakarietininkųįžiebtai kovai dėl tikriniųsvetimvardžių rašybos. Jis drąsiaigina labai stipriais mokslo argumentaisparemtą Vinco Urbučio knygą„Lietuvių kalbos išdavystė“ (2006,2007), įvairiuose leidiniuose paskelbiadaugiau nei 20 straipsnių, aktyviaidalyvauja daugelyje šiam konfliktuiskirtų renginių. Tiems, kurie dar visskelbiasi negirdėję argumentų, kadreikia svetimus vardus lietuvinti, galimepatarti bent perskaityti A. Piročkinorašytą skyrių knygoje „Lietuviųtautos – lietuvių kalbos likimas“ arbadviejuose „Mokslo Lietuvos“ numeriuoseskelbtą jo straipsnį „Kopritrūko Vinco Urbučio knygos oponentams?“(2007).Mažai kas žino, kad A. Piročkinasdirbo ir vertėju. Daugiausia vertė iščekų kalbos, bet vieną knygą – ir išvokiečių kalbos. Tarp jo vertimų yrane tik straipsnių, bet ir gana stambiųromanų, pavyzdžiui, J. Aloiso „Priešvisus“ (1988), dviem leidimais lietuviųkalba pasirodžiusi E. Štorcho knyga„Mamutų medžiotojai“ (1971, 2007),iš vokiečių kalbos išversta A. Velmo„Dručkis“ (1966). Nepamiršti ir pasakųskaitytojai. Jiems išversta V. Martynekoknyga „Gyvačių karaliaus dovana: čekųpasakos“ (1985).Apgailestaujame, kad negalėsimeaprėpti visų A. Piročkino darbų,pakilti į tą aukštumą, nuo kurios toliir plačiai matyti. Belieka pasakytisavo kolegos ir mielo bičiulio ArnoldoA. Piročkino gimimo datą – tai1931 metų vasario 25 diena, pasveikintiir palinkėti sveikatos, kuri sutrukdėilgiau užtrukti universitetoauditorijose, bet tausojama leido dardaug ir gražiai pasidarbuoti lietuviųkalbos ir tautos labui. Norėtume atkreiptileidybos galią turinčių instancijųdėmesį į būtinybę iš naujoišleisti Jono Jablonskio „Raštus“ irArnoldo Piročkino straipsnių, pabirusiųįvairiausio pobūdžio periodikojeir kolektyviniuose darbuose, rinkinį.Šie du leidiniai verti pasirodytidabar, XXI amžiaus pradžioje.Ant balto žirgo per pasaulio politijasProf. habil. dr. Juozas VytautasUzdilaTokia mintis dingteli perskaičiusZenono Norkaus monografiją„Nepasiskelbusioji imperija“*.Filosofas ir sociologas gerokai kitaip,nei įprasta istoriografijoje, vertina senąjąLietuvos valstybę: LDK traktuojakaip imperiją, atlikusią hegemonovaidmenį tuometinės vidurio Europospariby. Užvaldytos Aukso ordos „nuteriotos“rusinų žemės, dėl ekspansijos įRytus gebėjo ir galėjo priešintis Ordinui.Ambicingai siekta lotyniškosioskrikščionybės ir Šv. Romos imperijospripažinimo, bandyta garbingai derėtissu Romos popiežiais, siūliusiais lietuviamsapsikrikštyti.Jeigu iki šiol istorikai tik kėlė prielaidą,kad Lietuvos didvalstybė, o ypačVytautui Didžiajam valdant, buvo artiimperijos (A. Bumblauskas ir kiti), tailyginamosios politinės sociologijosatstovas Z. Norkus žengia naujus irdrąsius žingsnius: jau Mindaugo suvienytaLietuva atitiko esminius imperijospožymius, o valstybės branda (galibūti lygiaverte kitoms imperijoms)pasiekta Gedimino ir Algirdo karinėsmonarchijos laikais. Lyginamosios imperiologinėsistoriografijos tyrimai,kuriais plačiai disponuoja monografijosautorius, leidžia rasti gausybę argumentųtokių teiginių patvirtinimuiir lietuvių istoriografijoje įsigalėjusiųteiginių argumentavimui ar jų (vėlgiargumentuotam) paneigimui. Tokiąanalizę autorius atlieka neįkyriai, pagarbiaiir įtikinamai. Knygos tonas,kaip dera solidžiam mokslininkui, ramus.Įkarštis rodomas ne „sąskaitų“su kai kuriais autoriais suvedinėjimui,o imperiologinių tyrimų naujovėms,kurios dar nebuvo susilaukusios lietuviųtyrėjų dėmesio.Daug ką naujo, regis Lietuvojepirmas, atvertęs užsienio imperiologinėsistoriografijos tomus, siūlo šiosmonografijos autorius: skaitytojui„pasivaikščioti“ per pasaulyje egzistavusiasimperijas, išsiaiškinti jų kiltį,panagrinėti panašumus ir skirtumus,hegemonijos trukmę, kitų valstybiųpripažinimo (ar ir nepripažinimo) pasekmes...Imperiologiniame kontekstesenoji Lietuvos valstybė aptariamaieškant atsakymo, kuo ji buvo savitair kaip atitiko (ar vėlgi- neatitiko) imperijomstaikomus kriterijus pagal tometo pažangą. LDK valstybingumui„matuoti“ vis pritaikomi pagrindiniaiimperijos požymiai.* Norkus Z. Nepasiskelbusioji imperija,– Vilnius: Aidai, 2009. P. 473.Su įkvėpimu autorius ieško senosiosLietuvos valstybės, čia pasaulioistorijoje iškylančios, čia vėl pradingstančios,ieško jos didybės laikų. Netenkaabejoti, kad šį sociologą stipriaiveikia dabarties Lietuvos valstybingumorealijos, vis tie ramybės neduodantysklausimai, į kuriuos tiesiogsunku ar net neįmanoma atsakyti. Taikodėl gi dabartyje mums, lietuviams,turėjusiems garbingą savo valstybėspraeitį, taip sunkiai sekasi kurti savopolitinę bendruomeninę organizaciją?O gal senoji valstybė jokio poveikiodabartiniam valstybingumui nedaro?Tad kuriam galui senovėje tos didybėsieškoti ...Labai jau lietuviams būdinga savepraeityje, o ne dabartyje atrasti (?).Todėl būta daugybės valstybės didybėsieškojimų: romantiškai nusiteikusiųaušrininkų, Vytauto Didžiojogarbintojų (kaip 1930 m.), rašytojų irgrafomanų, istorikų profesionalų ir istorijosmylėtojų. Tikrai yra iš ko semtisstiprybės. Kaip ir mokytis iš klaidų.Tiesiogiai šios knygos autorius su skaitytojutokiais klausimais nediskutuoja.Į čia keliamus klausimus ir abejonesatsakoma tarsi netiesiogiai – polemizuojantsu kitų valstybių istoriografaisir imperiologais, kurie LDK labiaumato tik Lietuvos vardą, o ne lietuviųtautą.. Monografijos užmojis solidus.Daug kas jau aiškinto peraiškinama,o interpretuoto perinterpretuojama:didvalstybės statusas, hegemoninėpolitika,valdovų santykiai, politijospripažinimas / nepripažinimas, dinastinėsvedybos. Išlieka tai, kas svarbiausia– didinga Lietuvos valstybė, kuo šipolitija (LDK) buvo ir kuo ji nebuvo.Didvalstybės iškilimo metais LDKbuvo viena didžiausių valstybių Europoje,bet nuo jos, nuo lotyniškosioskrikščionybės atsilikusi. Šį teiginįtenka traktuoti naujai: Lietuvosvalstybė nebuvo vien ta, kuri Europoskultūros požiūriu buvo atsilikusi (bedvasinės aureolės), bet ir senbuveskrikščioniškąsias imperijas kai kuo,o ypač tolerancija, lenkusi. „Europosistorijos“(leid. 1996 m.) autorius NormanDavies, lietuvius vadindamasfolklorinės kultūros tauta, valdomapagonių elito, vis tik nenutyli išskirtiniofakto – nuo pagromų Šv. Romosimperijoje pabėgę ar iš jos išvaryti žydairado prieglobstį Lietuvos-Lenkijosvalstybėje. Ir anksčiau (Gediminolaikais) Lietuvoje buvo gerbiami kitųtikėjimų žmonės. Įdomu pastebėti:Lietuvos Prezidentas Antanas SmetonaLDK su patosu vadino imperija, o PrezidentasValdas Adamkus vis pabrėžęsaukštą toleranciją.Z. Norkaus knygoje „Nepasiskelbusiojiimperija“ nepavyko aptikti,kad tiesiogiai būtų rašoma apie LDKkaip tolerancijos politiją, bet tokiospolitinės ir religinės pakantos faktų irjų interpretacijos monografijoje tikraiiki valios.Lietuvos politija, siekianti suverenumoir tiesioginės hegemonijos,pristatoma kaip aksominė didvalstybė(dažnas istoriografų apibūdinimas).Rusinai užvaldyti ne tiek karine jėga,kiek stačiatikiams patrauklia taktika:sena tvarka kunigaikštijoje negriaunama,o naujoji neįvedama. Rusinų žemiųarba Riurikaičių dinastinių valdų (jasautorius vadina ne sostais,o stalaisaut.)pajungimas lietuvių valstybei –bene plačiausiai ir įtikinamiausiaimonografijoje gvildenama tema (berusinų užvaldytų žemių, be tų Riurikaičių„stalų“ tai Lietuvos valstybė nebūtųtapusi imperija). Tad išsprendusplačios teritorinės ekspansijos uždavinį(tarsi pritaikius jėgos sverto principą),teko spręsti kitus – tarpolitinėssistemos, metropolijos dominavimo,dinastinių vedybų, periferijos valdymo– uždavinius.Z. Norkus teigia, kad jei imperija –stipri ir suvereni politija, tai ji tamepačiame regione ir toje pačioje epochojeturi atitikti bent tris (iš keturių)ar visus keturis būdingus požymius:(1) vykdyti plačią teritorinę ekspansiją;(2) būti arba siekti būti hegemonutarpolitinėje sistemoje; (3) būti etniškaiar kultūriškai heterogeniška ir turėtipolitiškai dominuojančią etnokultūrinęmažumą; (4) teritorija turi būtidalijama į dominuojančią metropolijąir jai pajungtą periferiją (p. 11) .Tokie, Z. Norkaus suformuluoti,elitinės imperijos požymiai, tarsi išeitiespozicija ir prieiga nagrinėti LDKvalstybingumą kaip būdingą imperijosatvejį, leidžiantį pritaikyti metodologineshermeneutikos strategijas. Apeliacijaį šaltinius ir atskiras jų vietas(netgi sakinius ir paskirus žodžius)teikia daugybę prasmės niuansų, kuriuosZ. Norkus kaip puikus analitikassuseka. Pasirinkdamas tokį kelią, autoriusimasi naujai „perskaityti“ senosiosLietuvos istoriją arba istoriografijojeinterpretuotus fenomenus, juos perinterpretuotiarba peraiškinti. Tampasitarnauja analogijos ir lyginimai,nelaukti perėjimai nuo žinomo priebandymo naujai sužinoti ir tokiu būduatliepti į dabartinės Lietuvos valstybėssocialines, o ypač geopolitines realijas.Atsisakydamas chronologiškai nuoseklausLDK istorijos naratyvo ir tokiosistorijos sisteminio faktų (įvykinės tėkmės)pristatymo, sociologas pirmiausiaatidus tokioms idėjoms, kurios rišapraeitį ir dabartį: ką moksle gali imperijųkliometrija, lyginamoji politinėsociologija, imperijų tipologinės rastys,tarpusavyje konkuruojančių alternatyviųkoncepcijų tikrinimas, sąvokų„stalas“, „politija“, „imperija“, „imperializmas“artikuliacijos, palyginimųsimetrija ir asimetrija. Pristatydamastokias idėjas metodologinių strategijųkontekste, Z. Norkus teigiamai atsakoį esminį klausimą: taip, senoji Lietuvosvalstybė tapo imperija. O jau po torutuliojama tolimesnė knygos intriga:kada gi senoji Lietuva tapo imperija?kokia imperija ji buvo? kuo (ir kada)LDK imperija tapo ir į ką ji virto?Išskirtinis šio tyrėjo bruožas – entuziastingaireiškiamas poleminis įkarštis,liečiąs Lietuvos valstybės atsiradimą.Kada gi įgyjame teisę kalbėti apie Lietuvosvalstybę? Kai istoriniuose šaltiniuoserandame ją taip įvardytą? Bet šaltiniaitaip įvardija jau brandų valstybingumą– karaliaus Mindaugo Lietuvą. Taikas gi buvo po to, kai po Mindaugo nužudymo(1263 m.) valdė Treniota, Vaišvilkas,Švarnas, Traidenis? Ir nė vienas išjų nebuvo vainikuotas karaliumi. Kaipvaldovai save titulavo, nežinome (p. 55).Todėl istoriografijos klišė – Mindaugokarūnacija reiškė Lietuvos valstybėsatsiradimą – turėtų būti konceptualiaipakeista į „Lietuvos valstybės tarptautinįpripažinimą Vakarų krikščioniškojetarptautinėje visuomenėje“ (p. 55). Beje,jau A. Bumblausko senosios Lietuvosistorijoje (2005 m.) vyravusio požiūriobuvo atsisakyta: Europa jau 1009 m.Nukelta į 16 p.

14 Mokslo Lietuva2011 m. vasario 17 d. Nr. 4(448)žmogus ir miškasJonas Kuprionis – miškininkas iš Dievo malonėsAtkelta iš 1 p.narys prof. Leonardas Kairiūkštis, Lietuvosmiškininkų sąjungos prezidentas,Lietuvos žemės ūkio universiteto Miškųir ekologijos fakulteto dekanas doc. dr.Edmundas Bartkevičius, Anykščių rajonomeras Sigutis Obelevičius, LR Seimonarys Vytautas Galvonas, anykštėnasrašytojas Vygantas Račkaitis, miškininkaiir svečiai.Anykštėnai kaip niekas kitas gerbiaJono Kuprionio atminimą, kuo tekoįsitikinti 2001 m. minint profesoriaus100-ąsias gimimo metines. 1991 m.minint jo 90-ąsias gimimo metinesAnykščių šilelyje buvo atidengtas J. Kuprioniuiskirtas koplytstulpis, kurio autoriustautodailininkas Aloyzas Urbšys.Kalbiname knygos „Jonas Kuprionismiškininkas“ sudarytoją JonąBAGDONĄ. Visą gyvenimą mokiniusmokęs matematikos, daug metųJAV lietuvių visuomenės veikėjas, publicistasPetras Jurgėla. Nuo 1915 m. aktyviaireiškėsi skautų veikloje Rusijojeir Lietuvoje, kūrė lietuviškus terminus,įstatus, parašė vadovėlių, knygų(1974–1991 m.) vadovavęs Trakų 2-ajaividurinei mokyklai, kuriai 1990 m.buvo suteiktas Vytauto Didžiojo vardas(nuo 1995 m. mokyklai suteiktaspirmosios humanitarinės gimnazijosklasės statusas).Motinoms ir sesėmsskirta knygaMokslo Lietuva. Gerbiamasis Jonai,sudarydamas ir išleisdamas žymiammiškininkui, žurnalistui ir visuomenėsveikėjui profesoriui Jonui Kuprioniui skirtąjau antrą knygą atlikote savotišką kūrybinįžygdarbį. Tokių knygų galėtų pavydėtibet kuris miškininkas ir mokslininkas. KaipJūs pats trumpai galėtumėte apibūdintiJ. Kuprionio vietą miškininkystės moksle irpraktiniuose miškų tvarkybos darbuose?Jonas Bagdonas. Pirmiausia, dėkojuuž tokį malonų mano pastangųįvertinimą. J. Kuprionio asmenybė ištiesišskirtinė ir visai ne dėl to, kad manodėdė, su kuriuo mane sieja vaikystės irjaunystės ryšiai. Turiu už ką savo dėdęgerbti ir mylėti, bet yra ir daugybė jopadarytų darbų, kurie jam padėjo taptituo Kuprioniu, už kurį jį gerbia ne vienLietuvos miškininkai, bet ir kitų veiklossričių žmonės. Apie tai rašau ir naujojeknygoje, kurią skiriu savo MotinaiTeklei Kuprionytei, Jono Kuprionioseseriai, visoms motinoms bei sesėms,padėjusioms savo vaikams ar broliamstapti iškiliomis asmenybėmis.Taip jau nutiko, kad mano mamaiTeklei beveik vienai teko dirbti 15hektarų šeimos ūkyje su nusenusiaistėvukais Kiaušų kaime, dabartiniameAnykščių rajone. Jonas buvo jauniausiasketurių vaikų Petro ir MarijonosKuprionių šeimoje. Būsimojo profesoriaus„darbinė veikla“ prasidėjo trisvasaras piemenaujant tėvų ūkyje.1915 metais Jonas Kuprionis pradėjomokytis pirmosios lietuviškos gimnazijospradinėje mokykloje Vilniuje*.Pirmojo pasaulinio karo metais pasikinkiusiarklį Teklė Kuprionytė iš Anykščiųsavo broliui Jonui maistą veždavo net įVilnių. Mano motinai teko patirti nemažaivargo, nes tai buvo pavojingoskelionės. Maistą iš gyventojų atiminėjovokiečių kareiviai, tad mamai reikėjodidelės drąsos ir pasiryžimo. Jeigu neji, dar nežinia ar Jonui Kuprioniui būtųpavykę mokslai Vilniuje.ML. Ko gero, vienas sunkiausių periodųjo gyvenime? Žinome, kad Pirmojopasaulinio karo metais vokiečiams draudžiantlaisvąją prekybą ir visas maistoatsargas gabenant savo kariuomenei arį Vokietiją, 1917 m. Vilniuje siautė baisusbadas, mieste buvo išgaudyti ir suvalgytikone visi šunys ir katės, o varguoliai valgėžiurkes.J. Bagdonas. Sunkių išbandymųdėdės gyvenime buvo ne vienas.Pasisekė, kad turėjo puikią seserį, oAntrojo pasaulinio karo metais(1944 m.) J. Kuprioniui pasitraukus įVokietiją jam labai padėjo kita sesuoMarija, su šeima gyvenusi JAV, 1946 m.ji išrūpino leidimą atvykti broliui Jonuisu šeima. Bet apie tai kalbėsime vėliau.Iš pirmojoLietuvos skautųdvyliktukoJ. Bagdonas. Vilniuje J. Kuprionisbaigė pradžios mokyklą prie Vilniausgimnazijos, 1917 m. įstojo į gimnaziją,bet lenkams okupavus Vilnių tęsėmokslus Panevėžio gimnazijoje. Būtinapasakyti, kad mokydamasis Vilniujeviename ateitininkų susibūrime1918 m. J. Kuprionis išgirdo iš Rusijosgrįžusį Petrą Jurgelevičių-Jurgėlą(1903–1992) pasakojant apie skautus.Po paskaitos 10 Vilniaus lietuvių gimnazijosberniukų, tarp jų J. Kuprionis,ir dvi mergaitės susibūrė į skiltį. Tąpatį vakarą įvyko pirmoji sueiga, o1918 m. lapkričio 1 d. gimnazijos salėjetuometinės Didžiosios Pohuliankosgatvėje (dabartinis Mindaugo irJ. Basanavičiaus gatvių kampas) įvykopirmoji Vilniaus lietuvių skaučių irskautų draugovės sueiga. Gruodžiomėnesį iš skaučių buvo sudaryta Birutės,iš skautų – Vytauto draugovė.Taigi J. Kuprionis buvo iš to pirmojoLietuvos skautų dvyliktuko.Mokslus tęsęs Panevėžyje J. Kuprionisgretai tapo skautų draugovininku,skautus iš kelių draugovių subūrėį tuntą. J. Kuprionis pradėjo rašyti į„Skautų aidą“ ir kitus skautų laikraščius.Šis užsiėmimas virs tikra aistra, kurivėliau išvedė J. Kuprionį ir į žurnalistiką.Gimnazijoje rašė apie skautų meilęgamtai, kvietė ją globoti. Meilė gamtai* Siekiant tikslumo reiktų pasakyti,kad Panevėžio gimnazija darbą pradėjo1915 m. spalio 1 d., t. y. aštuoniomisdienomis anksčiau už Vilniaus gimnaziją,kuri įsteigta 1915 m. spalio 9 d.,tad pirmosios vardas turėtų priklausytiPanevėžio gimnazijai. Dabar tai PanevėžioJuozo Balčikonio gimnazija. Poįvairių perturbacijų ir vietų keitimobuvusi Vilniaus gimnazija 2000 m.įgijo Antano Vienuolio gimnazijosstatusą, o 2005 m. rugsėjo 1 d. buvodar kartą reorganizuota į Antano Vienuoliopagrindinę mokyklą ir VytautoDidžiojo gimnaziją.Jonas Kuprionis su miškininko uniforma, kurią retai dėvėjoatėjo iš tėvo Petro Kuprionio, kuris yrair mano senelis. Jis buvo didelis medžių,miško ir gamtos mėgėjas, apsodino medžiaissodybą, palaukes, pasodino sodą,turėjo bityną. Petro Kuprionio meilęmedžiams, gamtai paveldėjo ir sūnusJonas, tai atsispindėjo ir jo veikloje, kuometDotnuvos žemės ūkio akademijojeėmėsi kurti bičių ūkį ir kitų darbų.Tačiau pernelyg užbėgomeį priekį. Panevėžio gimnazijojeJ. Kuprionis turėjo puikius mokytojus– Gabrielę Petkevičaitę-Bitęir daug kitų. Panevėžyje jis susipažinoir su miškininkais, kuriųšiame mieste jau būta ne vieno.Mat 1921 m. šiame mieste buvoįsteigti šešių mėnesių trukmės miškininkystėskursai, vėliau paverstidvimete miškų mokykla. Ji veikėiki 1926 m., parengė 230 pirmųjųlietuviškosios mokyklos miškininkų,kurie buvo labai reikalingiPirmojo pasaulinio karo nualintaiir nepriklausomos valstybės keliąpasirinkusiai Lietuvai.ML. Ar galima teigti, kad Panevėžiomiškininkystės kursai, vėliaupaversti dvimete miškų mokykla,paveikė gimnaziją baigusį J. Kuprionįrinktis būtent miškininko profesiją?J. Bagdonas. Sunku būtų paneigti.1924 m. baigęs Panevėžiogimnaziją J. Kuprionis pradėjostudijuoti miškininkystę Dotnuvosžemės ūkio akademijoje. Taismetais buvo įkurta akademija suAgronomijos ir Miškininkystėsskyriais. Rektorius Povilas Matulionisir prorektorius AntanasRukuiža buvo miškininkai, abubaigę Petrapilio miškų institutą.Studijuodamas mėgstamą dalyką J. Kuprionisįgijo didelį autoritetą, kasmetbuvo renkamas kurso seniūnu ir studentųekonominės draugijos komitetonariu. Aktyviai reiškėsi skautijos veikloje.Organizavo ne vien Panevėžio,bet ir Kėdainių skautų tuntus, jiems irvadovavo. Kodėl J. Kuprionis skautųjudėjimą ėmėsi plėsti Kėdainiuose? Todėl,kad tai buvo itin sulenkėjęs kraštas.Studentai pradėjo organizuoti jaunimogegužines, vakarones, kitus renginius,būrė jaunimą į skautus. Nuo 1928 m.tapo Kauno skautų tunto vadovu. VadovavoLietuvos skautų delegacijomspasauliniuose sąskrydžiuose Danijoje(1924 m.), Anglijoje (1929 m.). Buvoišrinktas Lietuvos skautų sąjungos vyriausiuojuskautininku (1930 m.). Perskautijos veiklą J. Kuprionis išmokoveržlumo, ko vėliau mokė ir kitus. Apietai išsamiai rašoma knygoje „JonasKuprionis skautas“.Miškų departamenteveržlaus niekasnelaukėML. Kaip klostėsi J. Kuprionio profesinisgyvenimas baigus Dotnuvos akademiją?J. Bagdonas. Dotnuvos žemės ūkioakademiją baigė 1928 m. įgydamasmiškininko specialybę. Man sunkupasakyti, dėl kieno protekcijos, betJ. Kuprionis buvo nukreiptas darbuiį Miškų departamentą Kaune. Padavėpareiškimą, bet keturis mėnesiusreikalai nejudėjo iš vietos. Departamentuivadovavo tipiškas rusiškosiosbiurokratijos atstovas surusėjęs žemaičiųbajoras Stasys Vaicekauskis,kuris neskubėjo pasirašyti Kuprioniopareiškimo ir priimti į darbą. Tada šiskreipėsi į Žemės ūkio ministrą JonąPraną Aleksą. Ministras paėmė į nagąVaicekauskį, šis J. Kuprionio įdarbinimodaugiau neatidėliojo, bet dantį antjo griežė. Kuprionis tapo labiausiaiVaicekauskio nemėgstamu ir net nekenčiamudarbuotoju.Negeriau buvo ir kitiems akademijąbaigusiems absolventams. Miškų departamentedirbo daugiausia mažesnioišsilavinimo darbuotojai, kurie darėįvairias kliūtis akademiją baigusiemsjauniems miškininkams, siekiantiemspokyčių sustabarėjusioje veikloje.Nejausdami vadovybės palaikymo irtrokšdami permainų jaunieji ryžosiįkurti Lietuvos miškininkų sąjungą susavo žurnalu. J. Kuprionis buvo vienasiš Lietuvos miškininkų sąjungos steigimo1929 m. organizatorių, tais pačiaismetais buvo pradėtas leisti ir Lietuvosmiškininkų žurnalas „Mūsų girios“(jo leidybai J. Kuprionis vadovaus iki1940 m.). Dirbdamas Miškų departamenteJ. Kuprionis rūpinosi miškųatželdinimu, organizuodavo mokinių irjaunimo talkas, žodžiu, rankas sudėjęsnesėdėjo, bet visa ši veikla jam nepelnėdepartamento direktoriaus palankumo.Priešingai – kuo daugiau pavaldinysstengėsi, tuo mažiau jo pastangos patikoJ. Kuprionio sūnėnas matematikas Jonas Bagdonas Anykščių urėdijoje dalinasimintimis apie tai, kaip jam sekėsi sudarinėti knygą „Jonas Kuprionis miškininkas“Nuotrauka iš knygos „Jonas Kuprionis miškininkas“ (autorius nenurodytas)direktoriui. Jam nepatiko ir J. Kuprionioredaguojamas žurnalas „Mūsų girios“.ML. Iš laiko nuotolio matyti, kadJ. Kuprionis buvo labai aktyvus ir tammetui šiuolaikiškai mąstantis darbuotojas.Akivaizdžiai turėjo organizaciniųgabumų. Miškų departamente bematsusidūrė su rutina ir nenoru palaikyti joiniciatyvų. Iš kur pats J. Kuprionis sėmėsigan novatoriškų tam metui idėjų – steigti

2011 m. vasario 17 d. Nr. 4(448) Mokslo Lietuva 15žmogus ir miškasMiškininkų sąjungą, leisti žurnalą „Mūsųgirios“? Toliaregiškas sumanymas, nesir šiandien veikia Lietuvos miškininkųsąjunga, išeina žurnalas „Mūsų girios“.J. Bagdonas. Man regis, kad aktyvumo,novatoriškumo jis įgijo būtentskautų organizacijoje. Vienas svarbiausiųjos veikimo principų – organizuoti,siekti naujovių, uždegti ir kitus.Iš savo tėvų modernių veikimo būdųtikrai negalėjo išmokti, nes jie buvožemdirbiai, katalikų tikėjimo valstietiškospsichologijos žmonės. Ir patsJ. Kuprionis, kalbėdamas apie partijas,pripažino, kad jam artimiausia yrakrikščioniškos valstietiškos pakraipospartijų ideologija.J. Kuprionis taip pat buvo ir Lietuvosšaulių sąjungos narys, bet didesnėsiniciatyvos toje organizacijoje nerodė.Gal įtakos turėjo ir tai, kad jis buvopatyręs kojos traumą: mokantis Vilniujejam buvo skutamas kojos kaulas,skausmai ir vėlesniais laikais atsinaujindavo.Todėl Kuprionis buvo atleistasnuo kūno kultūros pratybų ir karinėstarnybos. Darbinėje veikloje tie skausmaijam didesnių nepatogumų nekėlė,studijų metais atliko visus praktikosdarbus, nemažai keliavo, taip pat ir suLietuvos miškų „tėvu“, Dotnuvos žemėsūkio akademijos rektoriumi prof. PoviluMatulioniu, kurio 150-ąsias gimimometines minėjome 2010 metais.Permainų vėjai MiškųdepartamenteML. Grįžkime prie J. Kuprionio profesinėsveiklos. Jei atmintis nemeluoja,jis Miškų departamente, kur vadovybėsnebuvo palaikomas, ilgai neužsibuvo.J. Bagdonas. Užsibuvo dvejus metus.1931 m. J. Kuprionis buvo perkeltasį Aukštosios Panemunės miškųurėdiją urėdo pavaduotojo pareigoms.Jo gyvenamasis namas buvo A. Panemunėsšile, kur aptvertame kiemegyveno vilkas ir laputė. Tie miškogyventojai buvo J. Kuprionio globotiniai,džiaugsmo teikę ir lankytojams.Prie urėdijos buvo gražus pušynas –mėgstama kauniečių poilsio vieta.Sekmadieniais kauniečiai traukdavopoilsiauti į A. Panemunės pušyną, oJ. Kuprionis užsimojo šilą paverstikultūringo poilsio parku. Suprojektavoir suformavo vingiuotas alėjas,pavadindamas Lakštingalų, Gegučių,Briedžių ir kitais vardais, apsodinoeglaitėmis, padarė pasivaikščiojimųtakus. 1934 m. buvo paskirtas Dzūkųmiškų urėdu Alytuje, kur taip patpasižymėjo kaip labai veiklus ir visuomeniškasmiškininkas.1936 m. permainos įvyko ir Miškųdepartamente. Vietoj atstatydintoS. Vaicekauskio direktoriumi paskirtasmoderniau mąstantis prof. AntanasRukuiža (1887–1973). Minėjome jįbuvus pirmuoju Dotnuvos žemės ūkioakademijos prorektoriumi, bet priėmussprendimą nuo 1928 m. nutrauktimiškininkų rengimą Dotnuvoje,A. Rukuiža 1927–1936 m. dirbo Dzūkųmiškų urėdu ir Alytaus aukštesniosiosmiškininkystės mokyklos direktoriumi.Nieko nuostabaus, kad tapęs Miškųdepartamento direktoriumi tuojau patsuformavo naują departamento centrąir pasikvietė J. Kuprionį miškų ūkioskyriaus referento pareigoms užimti.Prasidėjo naujos veiklos etapas.J. Kuprionio pastangomis buvoįsteigtas Miškų Atželdinimo fondas, įkurį kasmet įplaukdavo 3 proc. pajamųuž parduotą miško medžiagą. Atželdinimodarbus buvo galima iš ankstoplanuoti. Buvo galima steigti daigynus,medelynus, rūpintis sėklomis, jaunųąžuoliukų sodinimu ir naujų medžiųveislių įvedimu į tradicinius miškus, taippat seniau Lietuvos miškuose augusiųmaumedžių sugrąžinimu įmūsų girias.ML. Ar galima pasakyti,kad A. Rukuižos vadovaujamameMiškų departamenteJ. Kuprionis įgyvendino savo,kaip miškininko, svajones?J. Bagdonas. Su A. RukuižaJ. Kuprionis taip pat turėjonedidelį konfliktą. Mat jislabai norėjo įsteigti eglaičiųmedelyną, iš kurio kasmetbūtų parūpinama kalėdiniųeglaičių. J. Kuprionis labiaumėgo mišką atželdinti, o nekirsti. A. Rukuiža dėl man nežinomųpriežasčių priešinosieglaičių medelyno sodinimuiir nulėmė jo kaip direktoriausžodis. Tačiau vėliau apie RukuižąKuprionio atsiliepimaibuvo kuo šilčiausi. Apskritai,jei apie ką prastai atsiliepdavo,tai tik apie Vaicekauskį.J. Kuprioniui dirbantdepartamente pavyko ištirtiLietuvos pušies sėklinių metųperiodiškumą, o tai svarbukirtimus vykdant po sėkliniųmetų, kai sėklos išbarstytos ir miškassavaime atželia. Kitas jo nuopelnas –miško kelių ir tiltų pagerinimo darbai.J. Kuprionis rūpinosi, kad būtų skirtadaugiau lėšų per miškus einančių keliųpagerinimui. Atlikus tyrimus išsiaiškinta,kad dauguma miškuose statomų tiltųgalėtų būti cementiniai, kurie pigesniuž medinius, ilgalaikiai ir nereikalaujadažno remonto.Akademinės veiklostakaisJ. Bagdonas. Po 10 metų pertraukos,1938 m., Dotnuvos žemės ūkio akademijojebuvo atkurtas Miškininkystėsskyrius. Minėtame akademijos skyriuje1940 m. J. Kuprionis buvo paskirtas eitidocento pareigas. Pagal tradiciją naujasdocentas akademijos mokomajampersonalui ir studentams turėjo skaitytiįžanginę paskaitą, kurioje buvo reikalaujamapateikti naujų, klausytojamsnegirdėtų žinių. J. Kuprionis kalbėjoapie Lietuvos pušies sėklingumą, savopranešimą paįvairindamas diagramomisir lentelėmis. Tai buvo aukštomokslinio lygio paskaita, teikianti viltį,kad Dotnuvos žemės ūkio universitetasgreitu laiku įgis gerą profesorių.ML. Būtent ši viltis nepasitvirtino, nestų pačių 1940-ųjų metų rudenį Miškininkystėsskyrius iš Dotnuvos buvo perkeltas įVilnių. Kaip toliau atgautoje Lietuvos sostinėjeklostėsi akademinė J. Kuprionio veikla?J. Bagdonas. Kartu su Miškininkystėsskyriumi į Vilnių persikėlė irdoc. J. Kuprionis. Prasidėjus karui tarpVokietijos ir Sovietų Sąjungos, bolševikamsapleidus Lietuvą J. Kuprioniskurį laiką vadovavo Miškų ūkio komisariatuiVilniuje. 1941 m. rudenįMiškininkystės skyriui tapus Vilniausuniversiteto Gamtos-Matematikos fakultetopadaliniu, vėliau atskiru Miškųfakultetu, J. Kuprionis buvo paskirtasspecialios miškininkystės katedrosvedėju. Jis dėstė ir Vilniaus aukštesniojojemiškų mokykloje. Pastaroji buvoatkelta iš Alytaus, tai ta pati Alytausaukštesnioji miškininkystės mokykla,kuriai vadovavo, kaip atsimename,A. Rukuiža. Sovietiniais metais ji tapoVilniaus miškininkystės technikumu.Vilniaus universitete J. Kuprionisėmėsi organizuoti mokomąjį medelyną,kuris kasmet didėjo. Studentai jame atlikdavopraktinius darbus, mokėsi steigtidaigynus ir sodinti medelynus. J. Kuprionioįrengtoje laboratorijoje buvotiriamas miško sėklų daigumas, kokybėir atsparumas. Buvo pradėti ir maumedžioatkūrimo Lietuvos miškuose tyrimoGeneralinio miškų urėdo pavaduotojas Zdislovas Truskauskas įteikia knygą Anykščių rajonomerui Sigučiui Obelevičiuidarbai. Deja, 1943 m. kovo 17 d. naciamsuždarius Vilniaus universitetą visi šiesėkmingai pradėtieji darbai nutrūko.ML. Vėl naujas tarpsnis J. Kuprionioprofesinėje biografijoje?J. Bagdonas. Štai tada Kuprionisgrįžo į gimtąjį kraštą, Anykščius, kurjis tapo Utenos miškų urėdu.ML. Būtent apie jo ryšį su gimtuojuAnykščių kraštu ir knietėjo paklausti.Būdamas įvairaus lygmens skautų vadasJ. Kuprionis rūpinosi Panevėžio irveiklos aspektus, gyvenimo įvykius,ryšius su įdomiomis asmenybėmis.Įdėjau ir vieną labai „nerimtą“ nuotrauką– studentų bendrabučio Dotnuvoješiokiadienių scenelę. Keturistudentai, kambario draugai, talžovienas kitą pagalvėmis. Tarp jų ir būsimosįžymybės – Jonas Kuprionis irBalys Karazija. Štai dėl pastarojo tanuotrauka ir atsirado knygoje, labainorėjau priminti šią, tokią svarbiąAnykščiams ir Lietuvai asmenybę,ir jo kambario draugas J. Kuprionis –sunku pasakyti.Visai nelauktai didelis Karazijosvyno pasisekimas nuteikė jį plėsti gamybą.Anykščių vynas nuolat pelnydavoKauno žemės ūkio pramonėsparodų medalius ir tai B. Karaziją paskatinosavo vyną eksponuoti 1938 m.tarptautinėje parodoje Paryžiuje. Vynas„Birutė“ gavo pagrindinį prizą,o „Senasis vynas“ ir „Banga“ – auksomedalius. B. Karazija tapo pirmu pripažintuLietuvos vyndariu, o Anykščiaiįgijo lietuviško vyno sostinės vardą,spaudoje buvo vadinama lietuviškąjaBurgundija.Įdomi asmenybė: pats Karazija neirūkė, nei vyną mėgo. Taip pat ir didesniųkompanijų privengdavo, dažniau jį galimabuvo pamatyti su laikraščiu rankose.B. Karazija buvo didžiausias Anykščiųdarbdavys: iš pradžių įdarbino 12–14darbininkų, 1939 m. jų dirbo apie 40,sezono metu apie 75 darbininkai. Aktyviaidalyvavo 1935 m. Anykščiuosekuriant Lietuvių verslininkų sąjungosskyrių, jam ir vadovavo, iš gaunamopelno rėmė Lietuvos kariuomenę. Sužmona ir trimis vaikais (viena dukrytėmirė būdama vienų metų) gyveno mūriniosandėlio antrame aukšte dviejųkambarių bute, apstatytame kukliaisbaldais. Vėliau Anykščių šilelio pakraštyjeprie Šventosios pastatė vasarnamį,kur mėgdavo leisti vasaras.1940 m. birželį sovietams okupavusLietuvą, B. Karazija su šeimapasitraukė į Vokietiją, 1943 m. grįžoį Anykščius ir mėgino tvarkytisavo vaisvynių dirbtuvės reikalus,Akademikas, miškininkystės profesorius Leonardas Kairiūkštis su prof. J. Kuprioniu bendravęs JAV ir čia, Lietuvoje,organizavęs jo lankymąsi Lietuvoje, smagiai jaučiasi tarp nuolatinio iškiliųjų anykštėnų renginių palydovo Anykščiųetnografinio ansamblio „Valaukis“dainininkių. Antroje eilėje iš kairės Anykščių krašto mylėtojas rašytojas Vygandas Račkaitissu savo žmona rašytoja Milda TelksnyteKėdainių skautais, vadovavo ir Kaunoskautų tuntui, o kaip su gimtuoju Anykščiųkraštu? Apskritai, koks buvo jo ryšyssu Anykščiais?J. Bagdonas. Tai būtų gan platišio mūsų pašnekesio potemė – J. Kuprionisir Anykščiai. Daug dėmesio jisskyrė Anykščių šileliui, jo idėja buvošilelį paversti Tautos parku. Tam siekiuiįgyvendinti buvo parengti reikalingiplanai, bet karo metais visa tai paverstikūnu nepavyko. Paprasčiausiaipritrūko laiko.Kaip Anykščiai vosnevirto BurgundijaJ. Bagdonas. Sudarinėdamasknygą stengiausi ją praturtinti retesnėmisnuotraukomis, kurios padėtųišryškinti labai įvairius J. Kuprionioapie kurią sovietiniais metais buvonutylima.Žemaitis Balys Karazija (1897–1985) kaip ir J. Kuprionis tais pačiaismetais (1924–1928) studijavoDotnuvos žemės ūkio akademijoje,rengėsi tapti agronomu, o gyvenoviename bendrabučio kambaryje suJ. Kuprioniu. 1926 m. trisdešimtmetisB. Karazija atvyko į Anykščius irsumojo, kad iš vietos obuolių, uogųir vaisių galima gaminti vyną. Matligi tol Lietuvoje vynas nebuvo gaminamas,jį importuodavo iš užsienio.Kadangi buvo brangus, tai tautojenebuvo paplitęs gėrimas. Karazija užraugėpirmuosius obuolių vyno litrusir susilaukė nepaprasto pasisekimo:anykštėnai tą vyną išragavo nespėjusnet subręsti. Ar tarp ragautojų buvoGedimino Zemlicko nuotraukosbet 1944 m. vasarą priartėjus sovietųkariuomenei B. Karazija visiemslaikams pasitraukė į JAV, gyveno Čikagoje.Mirė 1985 m. ir palaidotasŠv. Kazimiero lietuvių katalikų kapinėse.Jo vaisvynių dirbtuvės vietojeAnykščiuose išaugo „Anykščiųvyno“ gamykla, bet sovietiniais metaisB. Karazija niekur nebuvo minimas.2007 m. anykštėnai B. Karazijos varduAnykščiuose pavadino gatvę, o antpastato sienos Vilniaus gatvėje 5, kurpagamintas pirmasis vynas, įrengtaB. Karazijos atminimo lenta. Tai vienaiš J. Kuprionio aplinkos asmenybių,kurio negalima nepaminėti net ir šiomūsų pašnekesio metu.Bus daugiauKalbėjosi Gediminas Zemlickas