RESToRANŲ NAUJIENoS pUoToMS ... - Restoranų verslas

istorijaponia Grigaitienė ir p. J. Butėnas, kitą programosdalį atliko dramos artistai ir baletininkai.Čigonų šokį pašoko p-lė Jovaišytė ir p. Kilbauskas.Pavyko gerai. Abu šokėjai šoko su temperamentu.Olandų šokis, pašoktas p-lės E. Žalinkevičaitės ir p.Kekšto taip pat turėjo pasisekimo. Ypač svečiamspatiko p. Kačinsko ir p. Dineikos „dzinguliukai“, taipsakant, na zlobu dnia. Jie dainavo apie burmistrąp. Vileišį ir apie visokias mūsų laikinosios sostinės„prašmatnybes“. Bendrai, programa pavyko neblogai,bet, reikia pasakyti, kad publika iš menininkųbaliaus laukė ko daugiau...Salių dekoracijos darbus vedė p. Dobužinskis.Kiek tų, moderniškoje dvasioje nupieštų, mūzųatvaizdai, iškabinėti didžiosios salėj sienomis,tiko visos salės nuotaikai, mes paliekame spręstipatiems dekoratoriams. Visai kas kita buvo Metropoliobiblioteka, įrengta Rytų stiliuje. Tai tikraibuvo malonus kampelis, kur, įėjęs iš kitų salių, rodės,persikeldavai iš Europos į kokio Rytų valdovopoilsio vietą.Svečių buvo ne per daugiausia. Dėl to, žinoma,laimėjo šokių mėgėjai, bet kaip tat atsiliepė įbaliaus pajamas, tai jau kitas klausimas. Pažymėtina,kad menininkų baliuje labai ne daug tesimatėpačių menininkų: literatų, dailininkų ir operossolistų.“Bet didžiausias renginys Kaune būdavo spaudospokylis, kaip ir Paryžiuje ar Berlyne. Į pokylį„Metropolio“ restorane atvykdavo pats prezidentasA. Smetona su žmona, ministrai, diplomatiniokorpuso atstovai, meno žvaigždės ir kt. Vestibiulyjesvečius pasitikdavo pokylio šeimininkai, o didžiojojesalėje grodavo pučiamųjų orkestras. Aukšti svečiaiateidavo ypač pasipuošę: damos „skęsdavo“savo kailiniuose, vyrai su juodais katiliukais ir baltaisšalikais, kariškiai – su mundurais, akselbantaisir blizgančiais antpečiais. Kepurėti korporantai išpokylio šeimininkų perimdavo garbingiausius svečiusir palydėdavo į uždarą Trijų Kunigaikščių salę.Čia jiems būdavo paruoštas atskiras vaišių stalas.Svečiai be titulų ir aukštų kategorijų – smulkesniojiministerijų valdininkija, žemesnių laipsnių kariškiaiir įvairiausi korporantai rinkdavosi į didžiąjąšokių salę.„Iš visų salių atskubėję svečiai susispiečia pasieniais,sudarydami platų praėjimą į Trijų Kunigaikščiųkambarį, kurio duris svetingai praveriažavioji „elegancijos arbitra“. Aplinkui birte pabyradar skardesnės katučių papliūpos. Pasirodo poniaprezidentienė. Ji eina per salę, iškilniai nešdamagalvą, šlamėdama šilku, užsimetusi ant nuogų pečiųbalzganą lyg dūmas šinšilų peleriną. Ji maloningaišypsosi, palenkdama galvą į dešinę ir į kairę.Iš po sunkių vokų akys žiba pasitenkinimu ir pasotintutuščios garbės troškuliu. Jai iš paskos lengvaisžingsniais seka frakuotas, atletiškos išvaizdosvyras, veriamas publikos žvilgsnių. Jiems abiemspridurmu, deramame atstume, - plūsta ištisa palydagarbingų ponių ir orių ponų. Visu veiduosenužemintai meilikaujantys šypsniai. Prasideda patsbaliaus siautulys!“Bilietai į šiuos spaudos pokylius buvo patysbrangiausi visame Kaune, todėl žurnalistų ruošiamopokylio tikslas buvo pelnas. Dalį jo, žinoma,reikėjo skirti labdarai.1938 m. spaudos pokylis įvyko naujame LietuvosKarininkų Ramovės pastate, nes čia tuo metubuvo didžiausia salė Kaune. Todėl ir žmonių susirinkorekordinis skaičius – maždaug tūkstantisvyrų ir moterų. Pokylis buvo atidarytas dalyvaujantpopuliariam Melchiorui Puteliai (artistui Gustaičiui).„Be jo programą dar atliko žurnalistas PulgisAndriušis ir dramos artistai režisuoti Jaškevičiaus irDautarto. Buvo inscenizuojamas redakcijos darbasir linksma operetė. Tradicinį spaudos valsą dainavosolistė Radzevičiūtė ir Savickis. Griežė trys orkestrai,trijų Stupelių vadovaujami iki 7 val. ryto. Grynasbaliaus pelnas – apie 10 000 litų.“Trečiadieniais „Metropolyje“, tik atskiroje salėje,rinkdavosi Lietuvos „Rotary“ klubas, įsteigtas1934 m. Narių skaičius svyravo nuo 30 iki 40 žmonių.Tarp veikliausiųjų buvo architektas VytautasLandsbergis-Žemkalnis, tapytojas Antanas Žmuidzinavičius,gydytojas ir numizmatas AleksandrasRačkus. Susirinkimai vykdavo nustatytu grafiku:pietūs, pranešimai, diskusijos ir einamieji reikalai.Kiekvienas narys parengdavo po referatą, kurisdažniausiai siedavosi su nario pomėgiais ar specialybe.Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui „Rotary“klubas pabrėžė, kad vienas iš pagrindinių jųsiekių yra taika, solidarumas su kaimynais latviaisbei estais. Organizacija stengėsi platinti savo taikosidealus, neprarasdama vilties sulaukti gražesnėsir saugesnės ateities.Antradieniais „Metropolyje“ rinkdavosi „AntradienioPonių Ratelis“ prie Vaikelio Jėzaus draugijos.Ši draugija taip pat rengdavo pokylius, bet jųsurinktos lėšos nebuvo skiriamos konkrečiai veiklai.Pvz., 1932 m. vykusio pokylio metu surinktos lėšosbuvo skirtos našlaičių sanatorijai-kolonijai įkurti.Nors spaudos pokylis buvo žymiausias, betkauniečiai labiausiai mėgdavo kaukių balius(karnavalus, maskaradus), kurių dažnas vykdavo„Metropolyje“. Tokių puotų tradicija į laikinąją sostinęatkeliavo iš prieškarinio Vilniaus. Trečiajamedešimtmetyje ją sustiprino Vokietijos kultūriniogyvenimo patirtis. Tuomet ten mokęsi ir lankęsilietuviai užsikrėtė linksma vokiečių studentų irkūrybinių profesijų narių fantazija. Aktyviausiaskaukių balių dalyvis buvo Petras Rimša, visada laimėdavęspirmuosius prizus už sukurtų kostiumųdizainą. Didesnieji kaukių pokylio entuziastai labainusimindavo sužinoję, kad dalyvaus P. Rimša, nesvyravo nuomonė, jog jis neįveikiamas, o jo pokštamstai taip nebuvo lygių.Pokyliai jų dalyviams kainuodavo brangiai,ypač moterims. Kiekviena rimta ponia per metusnueidavo į du tris pokylius, kuriuose norėdavo kuogražiau pasirodyti. Su ta pačia suknele antrą kartąsave gerbianti ponia neidavo. Ruoštis pradėdavoiki renginio likus mėnesiui: visų pirma, nusipirkdavo5–6 metrus medžiagos suknelei už 150–200 Lt.;siuvėjui reikėjo mokėti dar apie 60–70 Lt. Batelius,kainavusius apie 40–50 Lt., vėliau apsiaudavo tikkelis kartus ir atiduodavo tarnaitei. Šilkinės kojinės10–15 Lt. Pirštinaitės ir vienas kitas papuošalasprie suknelės – vėl 50 Lt. Kosmetika, nauji kvepalai,manikiūras, plaukų sušukavimas dar 60–70 Lt.Nereikia pamiršti ir kainos už kvietimą į pokylį.Taigi, laikinosios sostinės damai vienas pokyliskainuodavo apie 500 Lt. Padoriam Kauno ponuipokylis taip pat atsieidavo ne pigiai. Gerą kostiumąbuvo galima įsigyti už 300–400 Lt. Tačiau jį po tonešiodavo visus metus. Save gerbiantis džentelmenasper metus nueidavo į kokius penkis pokylius.Nusiskutimas, odekolonas, kostiumo valymas, batai– dar apie 100 Lt. Toks džentelmenas pokyliovakarą nevakarieniaudavo antros ar trečios rūšiesrestorane, bet valgydavo pokylyje, ir tai jam kainuodavodar 30–50 Lt. Pasibaigus pokyliui dažnaireikėdavo su senais draugais kur nors nueiti išgertialaus. Jeigu pokylyje būdavo viršininko žmona, taijai reikėdavo visaip pataikauti: nupirkti loterijosbilietų, sumokėti taksistui už parvežimą namo.Suskaičiavę visas išlaidas matome, kad kiekvienaspokylis džentelmenui kainuodavo apie 180 Lt.Pasiruošimas buvo bene neigiamiausias pokyliųbruožas, turint omenyje, kad jie rengti labdarostikslais: juk daug daugiau pinigų būtų surinkta,jeigu pokylio pasiruošimui skirtas sumas atiduotųlabdarai. Tuomet ir paties pokylio nereikia.Tačiau ką nors panašaus pasakyti būtų buvęnemandagu ir gėda prieš draugus, pažįstamus,pokylio dalyvius. Be to, jau buvo sukurtas visaslabdaros veikimo mechanizmas, kuriam sėkmingaiveikti neišvengiamai reikėjo pokylio. Galų galekauniečiai ir miesto svečiai ir taip būtų nuolatoslinksminęsi, nepriklausomai nuo to, kam skirtaspokylis. Juk kurgi daugiau, jeigu ne baliuje galėjaigauti prizą už geriausią šokimą, gražiausią suknelęar kostiumą, kaukę, ir tais nuopelnais pasididžiuotiprieš viso Kauno ar net Lietuvos elitą. Tai suteikdavogarbės pojūtį ir pripažinimą.Nors pokyliai ir „five-o-clock‘ai“ nėra lietuviškiproduktai, bet laikui bėgant jie sugėrė lietuviškosiosdvasios prieskonius ir tapo neatskiriamadaugumos žmonių gyvenimo dalimi. Jaunesniojilaikinosios sostinės gyventojų karta tai jau traktavokaip tradiciją, o tradicija labai greitai tapokultūros dalimi. Be pokylių būtų sunku įsivaizduotitarpukario Kauno kultūrinį gyvenimą.Restoranų verslas 4/2009 3/2009 35