tyrinėjimaiAr galimaišmatuotiskausmą?Doc. dr. Rūta SARGAUTYTĖ„Nekentėk skausmo tyloje“, – ragina Europosskausmo draugijų federacija, 2004 m.Ženevoje priėmusi deklaraciją, kuria įtvirtinamakiekvieno žmogaus teisė į skausmomalšinimą. Spalio 11-oji paskelbta visuotinekovos su skausmu diena, skausmas pripažintaspenktuoju gyvybiniu rodikliu, kuriamiskausmo gydymo standartai. Prie šio judėjimoprisideda ir Lietuvos skausmo draugija,sutelkusi įvairių specialybių atstovus.Nors skausmo problema svarbi daugeliuimūsų ir labai aktuali visuomeniniupožiūriu, mokslas šioje srityje gerokai lenkiapraktinę pagalbą kenčiantiems skausmus,ypač ilgalaikius, įsisenėjusius. Darvisai neseniai pirmojo Lietuvoje skausmoSkausmo medicinos pradininkasanesteziologas JohnasBonica pavadino skausmąXX a. amžiaus epidemija,M. J. Cousinsas – tyliąja XXIamžiaus epidemija. Vidutiniškai20 proc. europiečių nuolatkenčia lėtinius skausmus, –Europai per metus tai kainuojadešimtis milijardų eurų.Mikaelio Syvajarvi nuotr., growingart.segydymo centro įkūrėja gydytoja Janė Baublienėteigė, kad skausmas tebėra vienas išblogiausiai malšinamų simptomų ir viena išvisuomenės nusivylimo medicinos pagalbapriežasčių (Baublienė, 2006). Skausmo gydymokliūčių atsiranda dėl ligonio baimių,klaidingų gydytojo nuostatų ir teisinių barjerų.14
Skausmas – ir naudingas,ir žalingasSkausmas yra daug sudėtingesnis reiškinys,negu buvo manoma anksčiau. Žinoma,neklysta tie, kurie mano, kad skausmas– sveikatos sarginis šuo, kaip jį apibūdinodar senovės graikai. Skausmas informuojamus apie kūno sistemų funkcionavimą irįspėja apie organizmui gresiantį pavojų,verčia ieškoti pagalbos.Moksliniai sportininkų tyrimai (Vaisetaitė,Sargautytė, 2005) rodo, kad skausmasne visuomet suvokiamas kaip žalingas.Pavyzdžiui, skausmas sporte – ne tikgrėsmės ar žalos ženklas, bet perspėja,kai peržengiamos galimybiųribos, moko pasirinkti treniruočiųkrūvį.Tačiau medicinos specialistai visamepasaulyje pradeda suprasti, kadįsisenėjęs skausmas, liovęsis būtisveika nervų sistemos funkcija, tampaproblema ir turi būti gydomaskaip savarankiška liga (Baublienė,2006).Reikia pabrėžti esminį skirtumątarp ūminio ir lėtinio skausmo– ūminis skausmas praeina gyjantaudiniams, be to, jis dažniausiai atitinkaaudinių pažeidimo lygį, tuotarpu lėtiniam skausmui daro įtakąvisai kiti veiksniai, ne pažeidimas.Ne visuomet iki galo aišku, kodėlskausmas tampa lėtiniu, žinoma tik,kad kuo ilgiau tęsiasi skausmas, tuodaugiau pavojų jam įsigalėti, – irdėl skausmo signalo įvesties į nervųsistemą netgi nepažeidus audinių,ir dėl fizinio aktyvumo stokos (kaiprarandama gera fizinė būklė), ir dėlžmogaus minčių apie skausmą, ir dėltokių emocinių būsenų kaip depresijaar nerimas. Netgi pašalinus priežastį,lėtinis skausmas nebeišnyksta.Specifiškumo ir „vartų kontrolės“teorijosPrancūzų filosofas Rene Descartesas1664 m. pirmasis pavaizdavo „skausmokelią“ ir suteikė pagrindą vadinamajaispecifiškumo teorijai. Pagal ją skausmointensyvumas yra tiesiogiai susijęs su audiniųpažeidimo laipsniu. Dabar manoma,kad specifiškumo teorija galioja tik tamtikriems pažeidimo tipams, nes žmogausskausmą veikia daug „pašalinių“ veiksnių:kontekstas (pvz., sportininkas žaidimoįkarštyje gali nepajusti rimto sužalojimo),lūkesčiai (gerai žinomas placebo efektasmedicinoje, kai teigiamas medicininispoveikis pacientui atsiranda ne dėl specifiniogydymo cheminėmis ar fizinėmispriemonėmis, bet greičiau dėl aplinkybių).Specifiškumo teorija nepaaiškina irfantominio galūnės skausmo, kai patyręamputaciją pacientai ir toliau jaučia lėtinįAndriaus Bulotos nuotr.mas. Pagal ją iš periferinės nervų sistemosateinantis signalas apie skausmą, priešpakliūdamas į galvos smegenis, atsiduriaties „vartais“ stuburo smegenyse, kurieatsidaro ar užsiveria priklausomai nuodaugelio veiksnių (tarp jų ir dėl „nurodymųiš aukščiau“, t. y. iš galvos smegenų).Vartams atsidarius skausmo signalai lengvaiperduodami ir skausmas bus stiprus,o vartams užsidarius skausmo signalamsneleidžiama pasiekti galvos smegenų irskausmas nepajuntamas. Taigi sensoriniai,kognityviniai ir emociniai veiksniai gali irsustiprinti skausmo sukeliamą kančią, irpadėti ją sumažinti ar visai išvengti.R. Melzacko ir P. Wallio teorija keičiapožiūrį į tai, kaip gali būti suprantamas,apibūdinamas ir gydomas lėtinis skausmas.1973 m. įsikūrusi Tarptautinė skausmotyrimų asociacija apibrėžia skausmą kaipnemalonų sensorinį ir emocinį potyrį,susijusį su esamu ar galimu (potencialiu)skausmą galūnėje, kurios neteko.Į šiuos klausimus atsakė nauja skausmoteorija, paaiškinanti psichikos ir galvossmegenų svarbą suvokiant skausmą. Tai„vartų kontrolės“ teorija, kurios autoriai– kanadiečių psichologas Ronaldas Melzackasir britų neurofiziologas PatrickasWallis (įstabus tarptautinio ir tarpdisciplininiobendradarbiavimo pavyzdys!). Šiteorija, paskelbta 1965 m. žurnale „Science“,tarsi atvėrė vartus psichologiniamsskausmo tyrinėjimams.„Vartų kontrolės“ teorija suteikia fiziologinįpagrindą tokiam sudėtingam (iš esmėspsichologiniam – nes skausmas yrasubjektyvus potyris) reiškiniui kaip skausaudiniųpažeidimu arba nusakomą tokiopažeidimo terminais. Ši skausmo samprataatspindi šiuolaikišką požiūrį į skausmoproblemą, kai bet koks skausmas laikomasrealiu, net jei jo priežastys psichologinėsar socialinės.Skausmo matavimo problemaSkausmas – subjektyvus potyris, nematomas,negirdimas ir neapčiuopiamas. Pagrindinisžinių apie skausmą šaltinis – patsžmogus, jo elgesys – žodinė ir nežodinėišraiška, kuri gali svyruoti nuo spartietiškostoicizmo iki ašarų ir isterinių reakcijų.Pacientai vaizduoja skausmą palyginimais„lyg“, „panašiai kaip“ ir kt. Nesugebėjimastiksliai perduoti savo išgyvenimųtrukdo įtikinti kitus, kadskauda.Medicinoje nuo seno ieškoma„objektyvių“ skausmo įvertinimobūdų, bet niekam nepavyko išrastiskausmo indikatoriaus – paprastomatavimo prietaiso, analogiškotermometrui ar barometrui. Laboratorijoseskausmas sukeliamasįvairiais dirgikliais – mechaniniais,terminiais, cheminiais, elektriniais– ir matuojamas to dirginimo intensyvumu.Stengiamasi išgrynintiskausmo pojūtį, darant prielaidą,kad skausmo dydis proporcingasdirginimo intensyvumui. Gyvenimeši logika ne visuomet pasitvirtina.Skausmas nėra paprastas pojūtis,pavaldus psichofiziniams dėsniams,ir skirtinga skausmo dozė žmonėmssukelia nevienodą kančią. Medicininėdiagnozė bando pateikti subjektyvųskausmo potyrį anatominėmisfiziologinėmiskategorijomis, o taine visuomet pavyksta.Vienmatės skausmo skalėsKlinikoje svarbiausia suprasti skausmopriežastis ir jį kontroliuoti. Po Antrojopasaulinio karo, atsiradus poreikiui nustatytifarmakologinio gydymo efektyvumą,visiškai pakako vienmačių skalių – skaitmeninių,žodinių, grafinių. Kas, jei ne pacientas,gali nupasakoti savo skausmą?1948 m. K. D. Keelis pasiūlė labai paprastąžodinių apibūdinimų skalę: „stiprusskausmas“, „vidutinis skausmas“, „silpnasskausmas“, „nėra skausmo“. Žodinio rangavimoskalių populiarumą lemia jų paprastumas,tačiau tyrimai nurodo ir jųtrūkumus. Visų pirma skausmo matavimąriboja žodžių pasirinkimas, tad pacientaskartais priverstas pasirinkti netinkamąžodį. Apskaičiuota, kad Lietuvos populiacijojeoptimali skalė turėtų būti sudarytaiš 4 žodinių skausmo apibūdinimų: „silpnas“,„nei silpnas, nei stiprus – vidutiniointensyvumo“, „stiprus“, „nepakeliamas“skausmas (Pakula, 1984). Analogiškai sudarytosir skaitmeninio rangavimo skalės,15
Change language