2011 m. vasario 17 d. Nr. 4 - MOKSLAS plius

2011 m. vasario 17 d. Nr. 4(448) Mokslo Lietuva 15žmogus ir miškasMiškininkų sąjungą, leisti žurnalą „Mūsųgirios“? Toliaregiškas sumanymas, nesir šiandien veikia Lietuvos miškininkųsąjunga, išeina žurnalas „Mūsų girios“.J. Bagdonas. Man regis, kad aktyvumo,novatoriškumo jis įgijo būtentskautų organizacijoje. Vienas svarbiausiųjos veikimo principų – organizuoti,siekti naujovių, uždegti ir kitus.Iš savo tėvų modernių veikimo būdųtikrai negalėjo išmokti, nes jie buvožemdirbiai, katalikų tikėjimo valstietiškospsichologijos žmonės. Ir patsJ. Kuprionis, kalbėdamas apie partijas,pripažino, kad jam artimiausia yrakrikščioniškos valstietiškos pakraipospartijų ideologija.J. Kuprionis taip pat buvo ir Lietuvosšaulių sąjungos narys, bet didesnėsiniciatyvos toje organizacijoje nerodė.Gal įtakos turėjo ir tai, kad jis buvopatyręs kojos traumą: mokantis Vilniujejam buvo skutamas kojos kaulas,skausmai ir vėlesniais laikais atsinaujindavo.Todėl Kuprionis buvo atleistasnuo kūno kultūros pratybų ir karinėstarnybos. Darbinėje veikloje tie skausmaijam didesnių nepatogumų nekėlė,studijų metais atliko visus praktikosdarbus, nemažai keliavo, taip pat ir suLietuvos miškų „tėvu“, Dotnuvos žemėsūkio akademijos rektoriumi prof. PoviluMatulioniu, kurio 150-ąsias gimimometines minėjome 2010 metais.Permainų vėjai MiškųdepartamenteML. Grįžkime prie J. Kuprionio profesinėsveiklos. Jei atmintis nemeluoja,jis Miškų departamente, kur vadovybėsnebuvo palaikomas, ilgai neužsibuvo.J. Bagdonas. Užsibuvo dvejus metus.1931 m. J. Kuprionis buvo perkeltasį Aukštosios Panemunės miškųurėdiją urėdo pavaduotojo pareigoms.Jo gyvenamasis namas buvo A. Panemunėsšile, kur aptvertame kiemegyveno vilkas ir laputė. Tie miškogyventojai buvo J. Kuprionio globotiniai,džiaugsmo teikę ir lankytojams.Prie urėdijos buvo gražus pušynas –mėgstama kauniečių poilsio vieta.Sekmadieniais kauniečiai traukdavopoilsiauti į A. Panemunės pušyną, oJ. Kuprionis užsimojo šilą paverstikultūringo poilsio parku. Suprojektavoir suformavo vingiuotas alėjas,pavadindamas Lakštingalų, Gegučių,Briedžių ir kitais vardais, apsodinoeglaitėmis, padarė pasivaikščiojimųtakus. 1934 m. buvo paskirtas Dzūkųmiškų urėdu Alytuje, kur taip patpasižymėjo kaip labai veiklus ir visuomeniškasmiškininkas.1936 m. permainos įvyko ir Miškųdepartamente. Vietoj atstatydintoS. Vaicekauskio direktoriumi paskirtasmoderniau mąstantis prof. AntanasRukuiža (1887–1973). Minėjome jįbuvus pirmuoju Dotnuvos žemės ūkioakademijos prorektoriumi, bet priėmussprendimą nuo 1928 m. nutrauktimiškininkų rengimą Dotnuvoje,A. Rukuiža 1927–1936 m. dirbo Dzūkųmiškų urėdu ir Alytaus aukštesniosiosmiškininkystės mokyklos direktoriumi.Nieko nuostabaus, kad tapęs Miškųdepartamento direktoriumi tuojau patsuformavo naują departamento centrąir pasikvietė J. Kuprionį miškų ūkioskyriaus referento pareigoms užimti.Prasidėjo naujos veiklos etapas.J. Kuprionio pastangomis buvoįsteigtas Miškų Atželdinimo fondas, įkurį kasmet įplaukdavo 3 proc. pajamųuž parduotą miško medžiagą. Atželdinimodarbus buvo galima iš ankstoplanuoti. Buvo galima steigti daigynus,medelynus, rūpintis sėklomis, jaunųąžuoliukų sodinimu ir naujų medžiųveislių įvedimu į tradicinius miškus, taippat seniau Lietuvos miškuose augusiųmaumedžių sugrąžinimu įmūsų girias.ML. Ar galima pasakyti,kad A. Rukuižos vadovaujamameMiškų departamenteJ. Kuprionis įgyvendino savo,kaip miškininko, svajones?J. Bagdonas. Su A. RukuižaJ. Kuprionis taip pat turėjonedidelį konfliktą. Mat jislabai norėjo įsteigti eglaičiųmedelyną, iš kurio kasmetbūtų parūpinama kalėdiniųeglaičių. J. Kuprionis labiaumėgo mišką atželdinti, o nekirsti. A. Rukuiža dėl man nežinomųpriežasčių priešinosieglaičių medelyno sodinimuiir nulėmė jo kaip direktoriausžodis. Tačiau vėliau apie RukuižąKuprionio atsiliepimaibuvo kuo šilčiausi. Apskritai,jei apie ką prastai atsiliepdavo,tai tik apie Vaicekauskį.J. Kuprioniui dirbantdepartamente pavyko ištirtiLietuvos pušies sėklinių metųperiodiškumą, o tai svarbukirtimus vykdant po sėkliniųmetų, kai sėklos išbarstytos ir miškassavaime atželia. Kitas jo nuopelnas –miško kelių ir tiltų pagerinimo darbai.J. Kuprionis rūpinosi, kad būtų skirtadaugiau lėšų per miškus einančių keliųpagerinimui. Atlikus tyrimus išsiaiškinta,kad dauguma miškuose statomų tiltųgalėtų būti cementiniai, kurie pigesniuž medinius, ilgalaikiai ir nereikalaujadažno remonto.Akademinės veiklostakaisJ. Bagdonas. Po 10 metų pertraukos,1938 m., Dotnuvos žemės ūkio akademijojebuvo atkurtas Miškininkystėsskyrius. Minėtame akademijos skyriuje1940 m. J. Kuprionis buvo paskirtas eitidocento pareigas. Pagal tradiciją naujasdocentas akademijos mokomajampersonalui ir studentams turėjo skaitytiįžanginę paskaitą, kurioje buvo reikalaujamapateikti naujų, klausytojamsnegirdėtų žinių. J. Kuprionis kalbėjoapie Lietuvos pušies sėklingumą, savopranešimą paįvairindamas diagramomisir lentelėmis. Tai buvo aukštomokslinio lygio paskaita, teikianti viltį,kad Dotnuvos žemės ūkio universitetasgreitu laiku įgis gerą profesorių.ML. Būtent ši viltis nepasitvirtino, nestų pačių 1940-ųjų metų rudenį Miškininkystėsskyrius iš Dotnuvos buvo perkeltas įVilnių. Kaip toliau atgautoje Lietuvos sostinėjeklostėsi akademinė J. Kuprionio veikla?J. Bagdonas. Kartu su Miškininkystėsskyriumi į Vilnių persikėlė irdoc. J. Kuprionis. Prasidėjus karui tarpVokietijos ir Sovietų Sąjungos, bolševikamsapleidus Lietuvą J. Kuprioniskurį laiką vadovavo Miškų ūkio komisariatuiVilniuje. 1941 m. rudenįMiškininkystės skyriui tapus Vilniausuniversiteto Gamtos-Matematikos fakultetopadaliniu, vėliau atskiru Miškųfakultetu, J. Kuprionis buvo paskirtasspecialios miškininkystės katedrosvedėju. Jis dėstė ir Vilniaus aukštesniojojemiškų mokykloje. Pastaroji buvoatkelta iš Alytaus, tai ta pati Alytausaukštesnioji miškininkystės mokykla,kuriai vadovavo, kaip atsimename,A. Rukuiža. Sovietiniais metais ji tapoVilniaus miškininkystės technikumu.Vilniaus universitete J. Kuprionisėmėsi organizuoti mokomąjį medelyną,kuris kasmet didėjo. Studentai jame atlikdavopraktinius darbus, mokėsi steigtidaigynus ir sodinti medelynus. J. Kuprionioįrengtoje laboratorijoje buvotiriamas miško sėklų daigumas, kokybėir atsparumas. Buvo pradėti ir maumedžioatkūrimo Lietuvos miškuose tyrimoGeneralinio miškų urėdo pavaduotojas Zdislovas Truskauskas įteikia knygą Anykščių rajonomerui Sigučiui Obelevičiuidarbai. Deja, 1943 m. kovo 17 d. naciamsuždarius Vilniaus universitetą visi šiesėkmingai pradėtieji darbai nutrūko.ML. Vėl naujas tarpsnis J. Kuprionioprofesinėje biografijoje?J. Bagdonas. Štai tada Kuprionisgrįžo į gimtąjį kraštą, Anykščius, kurjis tapo Utenos miškų urėdu.ML. Būtent apie jo ryšį su gimtuojuAnykščių kraštu ir knietėjo paklausti.Būdamas įvairaus lygmens skautų vadasJ. Kuprionis rūpinosi Panevėžio irveiklos aspektus, gyvenimo įvykius,ryšius su įdomiomis asmenybėmis.Įdėjau ir vieną labai „nerimtą“ nuotrauką– studentų bendrabučio Dotnuvoješiokiadienių scenelę. Keturistudentai, kambario draugai, talžovienas kitą pagalvėmis. Tarp jų ir būsimosįžymybės – Jonas Kuprionis irBalys Karazija. Štai dėl pastarojo tanuotrauka ir atsirado knygoje, labainorėjau priminti šią, tokią svarbiąAnykščiams ir Lietuvai asmenybę,ir jo kambario draugas J. Kuprionis –sunku pasakyti.Visai nelauktai didelis Karazijosvyno pasisekimas nuteikė jį plėsti gamybą.Anykščių vynas nuolat pelnydavoKauno žemės ūkio pramonėsparodų medalius ir tai B. Karaziją paskatinosavo vyną eksponuoti 1938 m.tarptautinėje parodoje Paryžiuje. Vynas„Birutė“ gavo pagrindinį prizą,o „Senasis vynas“ ir „Banga“ – auksomedalius. B. Karazija tapo pirmu pripažintuLietuvos vyndariu, o Anykščiaiįgijo lietuviško vyno sostinės vardą,spaudoje buvo vadinama lietuviškąjaBurgundija.Įdomi asmenybė: pats Karazija neirūkė, nei vyną mėgo. Taip pat ir didesniųkompanijų privengdavo, dažniau jį galimabuvo pamatyti su laikraščiu rankose.B. Karazija buvo didžiausias Anykščiųdarbdavys: iš pradžių įdarbino 12–14darbininkų, 1939 m. jų dirbo apie 40,sezono metu apie 75 darbininkai. Aktyviaidalyvavo 1935 m. Anykščiuosekuriant Lietuvių verslininkų sąjungosskyrių, jam ir vadovavo, iš gaunamopelno rėmė Lietuvos kariuomenę. Sužmona ir trimis vaikais (viena dukrytėmirė būdama vienų metų) gyveno mūriniosandėlio antrame aukšte dviejųkambarių bute, apstatytame kukliaisbaldais. Vėliau Anykščių šilelio pakraštyjeprie Šventosios pastatė vasarnamį,kur mėgdavo leisti vasaras.1940 m. birželį sovietams okupavusLietuvą, B. Karazija su šeimapasitraukė į Vokietiją, 1943 m. grįžoį Anykščius ir mėgino tvarkytisavo vaisvynių dirbtuvės reikalus,Akademikas, miškininkystės profesorius Leonardas Kairiūkštis su prof. J. Kuprioniu bendravęs JAV ir čia, Lietuvoje,organizavęs jo lankymąsi Lietuvoje, smagiai jaučiasi tarp nuolatinio iškiliųjų anykštėnų renginių palydovo Anykščiųetnografinio ansamblio „Valaukis“dainininkių. Antroje eilėje iš kairės Anykščių krašto mylėtojas rašytojas Vygandas Račkaitissu savo žmona rašytoja Milda TelksnyteKėdainių skautais, vadovavo ir Kaunoskautų tuntui, o kaip su gimtuoju Anykščiųkraštu? Apskritai, koks buvo jo ryšyssu Anykščiais?J. Bagdonas. Tai būtų gan platišio mūsų pašnekesio potemė – J. Kuprionisir Anykščiai. Daug dėmesio jisskyrė Anykščių šileliui, jo idėja buvošilelį paversti Tautos parku. Tam siekiuiįgyvendinti buvo parengti reikalingiplanai, bet karo metais visa tai paverstikūnu nepavyko. Paprasčiausiaipritrūko laiko.Kaip Anykščiai vosnevirto BurgundijaJ. Bagdonas. Sudarinėdamasknygą stengiausi ją praturtinti retesnėmisnuotraukomis, kurios padėtųišryškinti labai įvairius J. Kuprionioapie kurią sovietiniais metais buvonutylima.Žemaitis Balys Karazija (1897–1985) kaip ir J. Kuprionis tais pačiaismetais (1924–1928) studijavoDotnuvos žemės ūkio akademijoje,rengėsi tapti agronomu, o gyvenoviename bendrabučio kambaryje suJ. Kuprioniu. 1926 m. trisdešimtmetisB. Karazija atvyko į Anykščius irsumojo, kad iš vietos obuolių, uogųir vaisių galima gaminti vyną. Matligi tol Lietuvoje vynas nebuvo gaminamas,jį importuodavo iš užsienio.Kadangi buvo brangus, tai tautojenebuvo paplitęs gėrimas. Karazija užraugėpirmuosius obuolių vyno litrusir susilaukė nepaprasto pasisekimo:anykštėnai tą vyną išragavo nespėjusnet subręsti. Ar tarp ragautojų buvoGedimino Zemlicko nuotraukosbet 1944 m. vasarą priartėjus sovietųkariuomenei B. Karazija visiemslaikams pasitraukė į JAV, gyveno Čikagoje.Mirė 1985 m. ir palaidotasŠv. Kazimiero lietuvių katalikų kapinėse.Jo vaisvynių dirbtuvės vietojeAnykščiuose išaugo „Anykščiųvyno“ gamykla, bet sovietiniais metaisB. Karazija niekur nebuvo minimas.2007 m. anykštėnai B. Karazijos varduAnykščiuose pavadino gatvę, o antpastato sienos Vilniaus gatvėje 5, kurpagamintas pirmasis vynas, įrengtaB. Karazijos atminimo lenta. Tai vienaiš J. Kuprionio aplinkos asmenybių,kurio negalima nepaminėti net ir šiomūsų pašnekesio metu.Bus daugiauKalbėjosi Gediminas Zemlickas