12.02.2015 Views

Pk 31 pdf - Å v. Pijaus X brolija

Pk 31 pdf - Å v. Pijaus X brolija

Pk 31 pdf - Å v. Pijaus X brolija

SHOW MORE
SHOW LESS

Create successful ePaper yourself

Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.

AUKŠTYN ŠIRDIS<br />

Amžinasis žodis tapo žmogumi<br />

Šv. Alfonsas Liguoris<br />

„Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų“ (Lk 12, 49)<br />

Žydai iškilmingai švęsdavo<br />

dieną, vadinamą ugnies diena 1 ,<br />

minėdami ugnį, kuria Nehemijas,<br />

grįžęs kartu su tėvynainiais iš<br />

Babilono nelaisvės, pirmą kartą<br />

sudegino auką. Tačiau žymiai<br />

didesnį pagrindą turime ugnies<br />

diena vadinti Kalėdų dieną, kai<br />

Dievas atėjo į žemę, kad kaip mažas<br />

kūdikis įžiebtų meilės ugnį<br />

žmonių širdyse.<br />

„Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies“,<br />

– taip kalbėjo Jėzus Kristus,<br />

ir tai iš tikrųjų įvyko. Prieš<br />

Mesijo atėjimą, ar buvo žemėje<br />

bent vienas, kas mylėtų Dievą<br />

Jo beveik nepažinojo net pasaulio<br />

lopšys, tai yra Judėja, ir net<br />

joje kiek nedaug žmonių jį pamilo<br />

jam atėjus! Pažvelkime į likusį<br />

pasaulį: vieni garbino saulę,<br />

kiti – gyvulius, treti – akmenis, o<br />

dar kiti – net įvairias šlykščiausias<br />

būtybes. Tačiau po Jėzaus<br />

Kris taus atėjimo Dievo vardas<br />

ta po žinomas visur, ir daugelis<br />

jį pamilo. Gimus Išganytojui, Dievas<br />

sekančius kelis metus buvo žmonių labiau<br />

mylimas nei per tuos tūkstančius<br />

metų nuo pat žmogaus sukūrimo.<br />

Daugelis krikščionių, norėdami iš<br />

anksto pasiruošti Kalėdoms, turi paprotį<br />

įrengti namuose prakartėlę, vaizduojančią<br />

Jėzaus Kristaus atėjimą. Tačiau<br />

ma žai kas galvoja paruošti savo širdis,<br />

kad kūdikėlis Jėzus galėtų gimti jose ir<br />

ten rastų sau poilsį. Tarp tų nedaugelio<br />

žmonių ir mes norėtume būti priskaityti,<br />

kad būtume taip pat verti degti ta lai ­<br />

minga liepsna, kuri teikia sieloms lai mę<br />

šioje žemėje ir amžiną palaimą danguje.<br />

1 2 Mak 1, 18.<br />

Taigi šią pirmąją (novenos) dieną<br />

pamąstykime apie tai, kad amžinasis<br />

Žodis neturėjo jokio kito tikslo tapti<br />

žmogumi, kaip tik uždegti mus dieviškąja<br />

meile. Prašykime šviesos iš mūsų<br />

Viešpaties Jėzaus Kristaus bei jo Švenčiausiosios<br />

Motinos ir pradėkime.<br />

I.<br />

Adomas, mūsų pirmasis protėvis,<br />

nusidėjo. Pamiršęs dėkingumą už tiek<br />

daug Dievo jam suteiktų privilegijų,<br />

jis, pažeisdamas priesaką nevalgyti<br />

uždrausto vaisiaus, sukilo prieš Dievą.<br />

Dėl to Dievas buvo priverstas<br />

išvaryti jį iš žemiškojo rojaus šiame<br />

gyvenime, o ateinančiame –<br />

atimti ne tik iš jo, bet ir iš visų<br />

šio maištingo kūrinio palikuonių<br />

teisę į dangiškąjį ir amžinąjį<br />

rojų, kuris buvo jiems paruoštas<br />

pasibaigus šiam gyvenimui.<br />

Taigi pažvelk į žmoniją, pasmerktą<br />

skausmo ir vargo gyvenimui<br />

bei amžinai atskirtą nuo<br />

dangaus. Bet paklausyk Dievo,<br />

kuris, kaip perduoda Izaijas<br />

penkiasdešimt antrame skyriuje,<br />

lyg išreiškia – mūsų akimis žiūrint<br />

– savo sielvartą rauda bei aimanomis:<br />

„Ir dabar, ką aš turiu,<br />

kai mano tauta atimta veltui“<br />

(Iz 52, 5). „Ir dabar, – kalba Dievas,<br />

– kokį džiaugsmą aš beturiu<br />

danguje, kai praradau žmones,<br />

kurie buvo mano džiaugsmas“<br />

„Ir mano pasigėrėjimas būti su<br />

žmonių vaikais“ (Pat 8, <strong>31</strong>). Bet,<br />

mano Viešpatie, kaip tai įmanoma<br />

Tu turi danguje tiek daug serafimų,<br />

tiek daug angelų, ir vis tiek liūdi<br />

praradęs žmones Iš tiesų, ar Tau reikia<br />

angelų ir žmonių, kad pripildytum savo<br />

begalinės laimės saiką Tu visada buvai<br />

ir esi savyje be galo laimingas. Ar kada<br />

gali ko nors trūkti Tavo palaimai, kuri<br />

yra begalinė „Visa tai tiesa, – sako Dievas,<br />

– bet (ir tai yra kardinolo Hugono<br />

žodžiai jam komentuojant minėtą Izaijo<br />

tekstą) praradęs žmogų, aš tariuosi<br />

praradęs viską, nes mano pasigėrėjimas<br />

buvo būti su žmonėmis. Štai tuos žmones<br />

aš praradau – vargšus, nelaimingus<br />

kūrinius; jie pasmerkti amžinai gyventi<br />

toli nuo manęs“.<br />

2008 Spalis - gruodiS Nr. 4 (<strong>31</strong>)<br />

45

Hooray! Your file is uploaded and ready to be published.

Saved successfully!

Ooh no, something went wrong!