Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
AUKŠTYN ŠIRDIS<br />
žvilgiu. Ir apskritai apreiškimas liudija,<br />
kad žmonių kūrimą Dievas atliko<br />
kiek kitokiu būdu, negu visų regimojo<br />
pasaulio daiktų. Kurdamas regimojo<br />
pasaulio daiktus, Dievas tik panorėjo,<br />
kad jie būtų (pasakė: „Teesie!“), ir jie<br />
atsirado tokie, kokių jis panorėjo, ir su<br />
tomis galiomis bei jėgomis, kokias jis<br />
jiems suteikė. Gi žmonių kūrimas<br />
vyko daug iškilmingiau. Visų pirma<br />
Dievas tarė: „Padarykime<br />
žmogų pagal mūsų paveikslą<br />
ir panašumą“ (Pr 1,<br />
26). Paskui iš žemės jis<br />
padarė žmogaus kūną<br />
ir įkvėpė į jį gyvybės<br />
dvasią (Pr 1, 27).<br />
Taip Dievas sukūrė<br />
pirmąjį vyrą, kurį<br />
pavadino Adomu,<br />
atseit, iš žemės paimtu,<br />
(žemė hebrajiškai<br />
vadinasi<br />
„adama“). Moterį<br />
gi jis sukūrė iš<br />
Adomo (Pr 2, 7.<br />
21–22). Ją Adomas<br />
pavadino Ieva, atseit,<br />
visų gyvųjų motina<br />
(„hava“ hebrajiškai yra<br />
„gyvybė“). Tokios tat yra<br />
apreiškimo suteiktos žinios<br />
apie pirmųjų dviejų žmonių<br />
sukūrimą.<br />
Deja, jos ne visiems patinka. Buvo<br />
ir yra asmenų, kurie žmonių atsiradimą<br />
visai kitaip aiškina. Vieni jų sako,<br />
kad pirmutiniai žmonės buvo ne Dievo<br />
sukurti tiek kūno, tiek sielos atžvilgiu,<br />
bet kad jie paprasčiausiai išsivystę<br />
iš tam tikros gyvūnų rūšies. Iš pradžių<br />
tvirtinta, kad toji gyvūnų rūšis esančios<br />
beždžionės. Bet ilgainiui apsižiūrėta,<br />
kad tarp beždžionių ir žmonių yra per<br />
daug didelis skirtumas tiek sielos, tiek<br />
kūno atžvilgiu. Tad imta tvirtinti, kad<br />
žmonės ir beždžionės einą iš vienos,<br />
dabar jau išnykusios, gyvulių rūšies,<br />
kaip dvi savaimingos atžalos iš to paties<br />
kamieno. Kuo jie paremia šį savo<br />
tvirtinimą Ogi, reikia pasakyti, kad<br />
iš tikrųjų niekuo, išskyrus didelį savo<br />
norą, kad taip būtų. Mat, jie nenori<br />
pripažinti Dievo, tad, atmesdami jo<br />
apreiškimą, išsigalvojo šitokį žmonių<br />
atsiradimo aiškinimą. Tiesa, jie labai<br />
52<br />
2008 Spalis - gruodiS Nr. 4 (<strong>31</strong>)<br />
norėtų paremti savo tvirtinimą (ir ne<br />
kartą tai daro) žemės gelmėse randamais<br />
prieš ilgus laikus buvusių gyvių<br />
kaulais. Bet jiems vis nesiseka. Nes<br />
žemės gelmėse randami tik arba tikrai<br />
žmonių, arba neabejotinai gyvulių<br />
kaulai, o tokio padaro, kurs būtų iš<br />
gyvulio jau išėjęs, bet žmogaus dar<br />
nepriėjęs, arba, kitaip sakant, tarpininko<br />
tarp žmogaus ir gyvulio, kaulų<br />
nerandama (plg. J. Donat, Psychologia,<br />
1946, F. H. Kerle, Heidelberg, p. 476<br />
ir toliau). Beje, kartais imama labai<br />
triukšmingai skelbti, kad tokie kaulai<br />
jau surasti. Bet, kai nuodugniau<br />
ištiriama, pamatoma, kad veltui buvo<br />
tasai triukšmas, nes rastieji kaulai yra<br />
anaiptol ne pusiau žmogiško gyvulio,<br />
ar ne pusiau gyvuliško žmogaus,<br />
bet arba tikrai žmogaus, arba tikrai<br />
gyvulio. Savaime suprantama, kad<br />
iš Dievo neigimo einąs tvirtinimas,<br />
jog žmogaus siela nesanti betarpiškai<br />
Dievo sukurta, bet drauge su kūnu<br />
iš gyvulių išsivysčiusi, yra Bažnyčios<br />
griežtai pasmerktas.<br />
Kiti, pripažindami ir Dievą, ir apreiškimą,<br />
vis dėlto sako, kad žmogus kūno<br />
atžvilgiu išsivystęs iš gyvūnų, ir tik tada,<br />
kai jis jau pasiekęs tokio tobulumo, jog<br />
jam galėjusi būti duota dvasinė siela,<br />
Dievas ją jam suteikęs, ir tuo būdu sukūręs<br />
žmogų. Šitas tvirtinimas nėra<br />
Bažnyčios pasmerktas, bet jis niekuo<br />
neparemtas, nes, kaip minėta, kol kas<br />
nerandama pėdsakų tokio gyvūno,<br />
kuris, palaipsniui palikdamas<br />
gyvulį, būtų vis artėjęs prie<br />
žmogaus, kol galų gale<br />
būtų buvęs tinkamas<br />
gauti dvasinę sielą. O<br />
tų pėdsakų turėtų juk<br />
netrūkti. Todėl nėra<br />
nei reikalo, nei prasmės<br />
dėl nepagrįstų<br />
spėliojimų atsisakyti<br />
nuo apreiškimo<br />
liudijimo.<br />
Žmogaus<br />
siela dvasinė<br />
3. Žmogaus siela<br />
yra dvasinė. Ji turi<br />
protą, laisvą valią ir yra<br />
nemirtinga.<br />
Kad žmogaus siela<br />
dvasinė, aiškiai rodo tiek<br />
apreiškimas, tiek mūsų protas.<br />
(Plačiai ir išsamiai proto įrodymai<br />
pateikiami mokslo šakoje, vadinamoje<br />
psichologija.)<br />
Daugelyje Šv. Rašto vietų yra pasakyta<br />
apie sielą, kad ji dvasinė, kad nepranyksta,<br />
kūnui numirus, ir ji lyginama su<br />
Dievo Dvasia. „Dulkė sugrįžta į žemę, iš<br />
kurios ji paimta, o dvasia eina pas Dievą,<br />
kuris ją davė“ (Mok 12, 7), kalbama<br />
Pamokslininko knygoje apie žmogaus<br />
mirtį. „Nebijokite tų, kurie užmuša kūną,<br />
o sielos negali užmušti“ (Mt 10, 28).<br />
„Kūnas geidžia prieš dvasią, o dvasia prieš<br />
kūną“ (Gal 5, 17). „Tėve, į tavo rankas<br />
aš atiduodu savo dvasią!“ (Lk 23, 45),<br />
– didžiu balsu sušuko V. Jėzus, prieš pat<br />
numirdamas. „Viešpatie Jėzau, priimk<br />
mano dvasią!“ (Apd 7, 59), – meldėsi<br />
žydų žudomas šv. Steponas. „Nes kuris iš<br />
žmonių žino, kas yra žmoguje, jei ne jame<br />
pačiame esanti žmogaus dvasia Taip<br />
pat ir kas yra Dievo, nė vienas nežino, tik<br />
Dievo Dvasia“ (1 Kor 2, 11).
Change language