Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
Kokiu dar būdu galėjo Viešpats geriau<br />
atskleisti nedėkingam žmogui savo<br />
gerumą bei meilę Žmogus, paniekindamas<br />
Dievą, sako šv. Fulgencijus,<br />
amžiams nuo jo atsiskyrė, o kadangi<br />
žmogus nebegalėjo grįžti pas Dievą,<br />
Dievas pats atėjo į žemę ieškodamas<br />
žmogaus 8 . Ir šv. Augustinas sako tą patį:<br />
„Kadangi mes negalėjome nueiti pas<br />
Tarpininką, jis pats malonėjo nužengti<br />
pas mus“ 9 .<br />
„Aš trauksiu juos Adomo virvėmis,<br />
meilės ryšiais“ (Oz 11, 4). Žmones galima<br />
patraukti meile. Jiems parodytos<br />
meilės ženklai suriša juos lyg grandinėmis<br />
ir verčia pamilti tuos, kurie juos<br />
myli. Dėl to amžinasis Žodis nutarė<br />
tapti žmogumi, kad tokiu savo meilės<br />
įrodymu (už kurį stipresnio neįmanoma<br />
surasti) patrauktų žmonių meilę.<br />
Atrodo, kad būtent tai norėjo mūsų Išganytojas<br />
apreikšti vienam pamaldžiam<br />
pranciškonui tėvui vardu Šv. Jokūbo<br />
Pranciškus, kaip mini pranciškonų<br />
kalendorius gruodžio 15 dieną. Jėzus<br />
dažnai jam pasirodydavo mielo kūdikio<br />
pavidalu, bet kai šventas vienuolis,<br />
meilės ugnies skatinamas, trokšdavo<br />
paimti jį į rankas, malonusis vaikas visados<br />
pranykdavo. Dievo tarnas romiai<br />
skųsdavosi dėl šių išsiskyrimų. Vieną<br />
dieną dieviškasis Kūdikis vėl jam pasirodė.<br />
Bet kaip Jis atėjo su auksinėmis<br />
grandinėmis ant rankų, kad Pranciškus<br />
suprastų, jog Jis dabar atėjo įkalinti jį<br />
bei būti jo įkalintas ir niekada nuo jo<br />
neatsiskirti. Padrąsintas šio vaizdo,<br />
Pranciškus vieną galą grandinės pririšo<br />
prie kūdikio kojų, o antrą galą – prie<br />
savo širdies; ir iš tiesų, nuo to laiko jam<br />
atrodė, lyg jis regėtų mylimąjį Vaikelį<br />
tarytum nuolatinį kalinį savo širdies<br />
kalėjime. Tai, ką Jėzus padarė anam savo<br />
tarnui, jis įvykdė ir visų žmonių atžvilgiu,<br />
pats tapdamas žmogumi. Šiuo<br />
savo meilės stebuklu Jėzus lyg norėjo<br />
būti žmonių surakintas ir savo ruožtu<br />
sukaustyti jų širdis, priverčiant jį mylėti,<br />
kaip sakoma Ozėjo pranašystėje:<br />
„Aš trauksiu juos Adomo virvėmis,<br />
meilės ryšiais“ (Oz 11, 4).<br />
Daugeliu būdų, sako šv. Leonas,<br />
Dievas yra parodęs savo palankumą<br />
žmogui, bet niekada jis aiškiau neapreiškė<br />
savo beribio dosnumo, kaip<br />
siųsdamas jam Išganytoją išmokyti<br />
jį išganymo kelio ir parūpinti jam<br />
malonės gyvenimą. „Dievo gerumas<br />
apdovanojo žmonių giminę įvairiais<br />
būdais; tačiau įprastinės jo gausaus<br />
maloningumo ribos buvo viršytos,<br />
kai Jėzaus asmenyje pas nusidėjėlius<br />
nusileido pats gailestingumas, pas išklydusius<br />
iš kelio – tiesa, ir pas mirusiuosius<br />
– gyvenimas“ 10 .<br />
Šv. Tomas klausia, kodėl Žodžio<br />
Įsikūnijimas vadinamas Šventosios<br />
Dvasios darbu: „Ir įsikūnijo per Šventąją<br />
Dvasią“ 11 . Yra tikra, kad visi Dievo<br />
darbai, teologų vadinami opera ad extra,<br />
kitaip tariant, darbai į išorę, atliekami<br />
visų trijų dieviškųjų Asmenų. Tad kodėl<br />
Įsikūnijimas turėtų būti priskirtas<br />
vien tik Šventosios Dvasios asmeniui<br />
Pagrindinė to priežastis, kaip nurodo<br />
Angeliškasis daktaras, yra tai, kad visi<br />
dieviškosios meilės darbai yra priskiriami<br />
Šventajai Dvasiai, kuri yra Tėvo<br />
ir Sūnaus meilė. Ir Įsikūnijimo darbas<br />
buvo nepaprastos Dievo meilės žmogui<br />
vaisius. „Bet tai, kad Dievo Sūnus<br />
prisiėmė kūną mergelės įsčiose, kilo iš<br />
didžiausios Dievo meilės“ 12 . Būtent tai<br />
norėjo pažymėti pranašas, sakydamas:<br />
„Dievas ateis iš pietų“ (Hab 3, 3). Kitaip<br />
tariant, pastebi abatas Rupertas,<br />
„jis nušvito mums dėl dieviškos meilės“.<br />
Dėl šios priežasties, vėl rašo šv.<br />
Augustinas, amžinasis Žodis atėjo į<br />
žemę, kad parodytų žmogui, kaip labai<br />
Dievas jį myli 13 . Ir vėl šv. Laurynas<br />
Justinianis: „Dar niekada jis nėra taip<br />
aiškiai parodęs savo meilės žmonėms,<br />
kaip kad tapdamas žmogumi“ 14 .<br />
Bet dar labiau dieviškos meilės<br />
žmonijai gelmė atsiskleidžia suvokus,<br />
kad Dievo Sūnus nužengė ieškoti<br />
žmogaus tada, kai šis bėgo nuo jo. Tai<br />
Apaštalas skelbia šiais žodžiais: „Juk iš<br />
tiesų jis suėmė ne angelus, o Abraomo<br />
palikuonis“ (Žyd 2, 18), kuriuos šv.<br />
Jonas Auksaburnis šitaip komentuoja:<br />
„Jis nesako „sutiko“, bet „suėmė“, pasinaudodamas<br />
persekiotojų, bandančių<br />
sugauti pabėgėlius, metafora“ 15 .<br />
Dievas nužengė iš dangaus suimti nuo<br />
AUKŠTYN ŠIRDIS<br />
jo bėgantį nedėkingą žmogų. Lyg jis<br />
būtų kalbėjęs: „O žmogau! Pažvelk,<br />
niekas kita, tik meilė tau nuleido mane<br />
ant žemės tavęs ieškoti. Kodėl bėgi<br />
nuo manęs Pasilik su manimi, mylėk<br />
mane, nesišalink manęs, nes aš labai<br />
tave myliu“.<br />
Taigi Dievas atėjo ieškoti paklydusio<br />
žmogaus, o kad žmogus lengviau<br />
galėtų suvokti šio Dievo meilę jam bei<br />
mainais atiduotų savo meilę tam, kuris<br />
taip karštai jį pamilo, Visagalis panorėjo<br />
pirmą kartą regimai pasirodyti žmonėms<br />
kaip mielas kūdikis, paguldytas<br />
šiauduose. „O, palaiminti šiaudai,<br />
gražesni už rožes ir lelijas, – sušunka<br />
šv. Petras Auksažodis. – Kokia žemė<br />
jus išaugino O, kokia pavydėtina yra<br />
jūsų dalia – būti gultu dangaus Karaliui!<br />
Bet, deja! – tęsia šventasis. – Deja!<br />
Jūs esate šalti Jėzui. Jūs nežinote, kaip<br />
jį sušildyti šioje drėgnoje oloje, kur jis<br />
dreba iš šalčio. Tačiau jūs esate ugnis<br />
ir liepsnos mums, kadangi jūs teikiate<br />
mums meilės liepsną, kurios jokių<br />
upių vandenys niekada neužgesins“.<br />
Dieviškai meilei neužteko, sako šv.<br />
Augustinas, padaryti mus panašius į<br />
savo atvaizdą, sukuriant pirmąjį žmogų<br />
Adomą. Per atpirkimą Dievas tapo<br />
pats panašus į mus 16 . Adomas paragavo<br />
užginto vaisiaus sukurstytas žalčio,<br />
kuris įtikino Ievą, kad jei ji suvalgys to<br />
vaisiaus, taps panaši į Dievą, pažindama<br />
gėrį ir blogį.<br />
Todėl Dievas tarė: „Štai, Adomas<br />
pasidarė kaip vienas iš mūsų“ (Pr 3, 22).<br />
Dievas pasakė tai ironiškai, priekaištaudamas<br />
Adomui už jo neapdairų išdidumą.<br />
Bet po Žodžio Įsikūnijimo mes<br />
galime nuoširdžiai ištarti: „Štai Dievas<br />
pasidarė kaip vienas iš mūsų“.<br />
„Tad pažvelk, žmogau, – sušunka<br />
šv. Augustinas. – Tavo Dievas tapo<br />
tavo broliu“. Tavo Dievas tapo toks<br />
kaip tu – Adomo sūnus. Jis apsivilko<br />
tokiu pačiu kūnu, galinčiu jausti, kentėti<br />
ir mirti, lygiai kaip ir tu. Jis galėjo<br />
prisiimti angelo prigimtį; bet ne, jis<br />
verčiau prisiėmė tikrą žmogišką kūną,<br />
kad galėtų atsiteisti Dievui tuo pačiu<br />
kūnu (tik be nuodėmės), kuriuo nusidėjo<br />
Adomas. Ir jis net didžiavosi tuo,<br />
8 10<br />
S. de dupl. nat. Chr.<br />
De Nat. s. 4.<br />
16 Serm. 119, E. B. app.<br />
8 9 10<br />
9 11 11 12 13<br />
Serm. S. de dupl. 88, E. nat. B. Chr. Serm. 88, E. B. De „Et Nat. incarnatus s. 4. est „Et de incarnatus Spiritu Sancto“. est de Spiritu Sancto“. P. 3, q. 32, a. I. De<br />
catech. rud., c. 4. 14 De casto conn., c. 23. 12 P. 15 In 3, q. Heb 32, hom. a. I. 5. 16 Serm. 119, E. B. app.<br />
13 De catech. rud., c. 4.<br />
14 De casto conn., c. 23.<br />
15 In Heb hom. 5.<br />
2008 Spalis - gruodis gruodiS Nr. 4 (<strong>31</strong>)<br />
47
Change language