Pk 31 pdf - Å v. Pijaus X brolija

AUKŠTYN ŠIRDIS
Johann Ramboux (1790–1866). Adomas ir Ieva po išvarymo iš rojaus.
sia žalčio pavidalu suviliojo Ievą, o Ieva
įtraukė į nuodėmę ir savo vyrą. Taigi
nusidėjo abudu pirmieji mūsų tėvai.
Kad gundymą atliko iš tikrųjų piktoji
dvasia, aiškiai liudija Šv. Raštas. Išminties
knygoje pasakyta: „Dievas sukūrė
žmogų nemirtingą, bet dėl velnio pavydo
mirtis įėjo į pasaulį“ (Išm 2, 23).
Gi apaštalas šv. Jonas kalba Apreiškimo
knygoje: „Tas didysis slibinas, senasis
žaltys, kuris vadinamas velniu ir šėtonu,
kuris suvedžioja visą pasaulį, buvo
numestas“ (Apr 12, 9).
Pirmųjų tėvų nuodėmė
buvo didelė
4. Pirmųjų tėvų nuodėmė buvo
didelė, kadangi įsakymas, kurį jie sulaužė,
buvo svarbus ir kadangi jiedu
aiškiai žinojo, kad elgiasi prieš Dievo
valią.
Aiškus jų žinojimas matyti iš viso
pašnekesio, kurį turėjo Ieva su gundytoju,
kol sutiko nusidėti (Pr 3, 1
ir toliau).
Pirmųjų tėvų
nuodėmės vaisiai
5. Pragaištingi pirmųjų tėvų nuodėmės
vaisiai tuojau pasirodė, nes jiedu:
a) neteko pašvenčiamosios malonės
ir todėl nebegalėjo pasiekti galutinio
savo tikslo;
Kadangi pašvenčiamoji malonė yra
antprigimtinė sielos gyvybė, tad jos
netekimas sudaro antprigimtinę sielos
mirtį. Taigi, vos tik pirmieji tėvai
nusidėjo, tuojau juodu antprigimtiniu
atžvilgiu numirė. Įvyko tai, ką buvo
pareiškęs Dievas, duodamas įsakymą:
„Nuo gero ir pikto pažinimo medžio
nevalgysi, nes dieną, kurią valgysi,
mirte numirsi“ (Pr 2, 17).
b) pasidarė verti amžino pasmerkimo;
Jeigu Adomas ir Ieva būtų numirę,
nepadarę atgailos už šią savo kaltę,
tikriausiai jie būtų patekę į pragarą.
Reikia pažymėti, kad savo atgaila jiedu
galėjo išsigelbėti nuo amžinosios
bausmės, bet nusipelnyti amžinąją laimę
– ne.
c) neteko visų žmogaus
prigimčiai nepriklausančiųjų
dovanų:
aa) laisvumo nuo geidulių,
nes, kaip pasakyta Šv. Rašte,
tuojau po nuodėmės juodu
pra dėjo gėdytis, kad buvo nuogi
(Pr 3, 7). Vadinasi, juose tuojau
ėmė veikti geiduliai, nuo
kurių iki tol jie buvo laisvi;
bb) nemirtingumo, kadangi
Dievas aiškiai pasakė Adomui:
„Sugrįši į žemę, iš kurios
esi paimtas, nes dulkė esi ir į
dulkes pavirsi“ (Pr 3, 19);
cc) laisvumo nuo vargų
ir kentėjimų, kadangi, viena,
Dievas Adomui tarė: „Savo
veido prakaite tu valgysi
duo ną“ (Pr 3, 19), o Ievai:
„Skausmuose gimdysi vaikus“
(Pr 3, 16); antra, išvarė juodu
iš linksmybių sodo (Pr 3, 23);
trečia, prirengia mirtį ir lydi
daugybe įvairiausių skausmų;
dd) aiškaus žinojimo, nes
geiduliai, aistros ėmė niaukti
jų iki tol šviesų protą;
ee) tobulo galėjimo valdyti
kūrinius, kadangi, jiems nusigręžus
nuo savo Viešpaties, visa gamta nusigręžė
nuo jų. Be to, Šv. Rašte minima,
kad Dievas dėl jų nuodėmės prakeikė
žemę, ir ji nebeturėjo būti jiems taip
paslaugi, kaip buvo prieš tai.
d) pateko į tam tikrą piktosios dvasios
vergiją.
Ne veltui sako apaštalas šv. Petras:
„Kas kieno nugalėtas, to jis ir vergas“
(2 Pt 2, 19). Gi V. Jėzus, prieš pat atpirkdamas
žmoniją, kalbėjo: „Dabar
šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas
laukan“ (Jn 12, 31).
Be to, reikia pažymėti, kad tiek
pirmųjų tėvų, tiek visų jų palikuonių
valia pasidarė labiau palinkusi į pikta
negu į gera (plg. Pr 8, 21).
(Roma, Fausto Failli, 1953. Nihil
obstat: A. Liuima S. J. Romae,
die 25 aprilis 1952. IMPRIMA­
TUR: Romae, die 17 Februarii
1953. A. Traglia, Archiep. Caesarien.
Vic. gen.)
56
2008 Spalis - gruodiS Nr. 4 (31)