Pk 31 pdf - Å v. Pijaus X brolija

PASAULIS, BAŽNYČIA, TRADICIJA
gimtį atitinkančius vardus (Pr 2, 19)
ir kai, vos tik pamatęs moterį, pažino
jos kilmę bei teisingai nusakė šeimos
uždavinius (Pr 2, 23–24);
b) laisvumas nuo geidulių. Tai matyti
iš to, kad pirmieji tėvai, nors buvo
nuogi, bet nesigėdijo (Pr 2, 25);
c) nemirtingumas. Šv. Rašte aiškiai
pasakyta, kad mirtis yra tik nuodėmės
padarinys (Pr 3, 19);
d) laisvumas nuo vargų ir kentėjimų,
nes Šv. Rašte pažymėta, kad ką tik
sukurtuosius žmones Dievas apgyvendino
linksmybių sode (Pr 2, 8) ir kad
visi vargai bei kentėjimai yra tik nuodėmės
vaisius (Pr 3, 16–18);
e) tobulas galėjimas valdyti visus
žemėje esančius kūrinius. Juk Dievas
tam ir sukūrė žmogų, „kad jis viešpatautų
visoms jūros žuvims ir visiems
oro paukščiams, ir visiems gyvuliams,
ir visai žemei“ (Pr 1, 26).
Šitaip Dievo apdovanoti ir linksmybių
sode apgyvendinti pirmieji du
žmonės buvo itin ryškus savo Kūrėjo
paveikslas ir panašumas. Laiminga jų
būklė vadinama pirminio teisingumo,
arba nekaltybės būkle. Žinių apie ją
yra išlikę kone kiekvienos tautos padavimuose.
Adomas – visų
žmonių galva
7. Dievas paskyrė Adomą visų žmonių
galva tiek prigimtiniu, tiek antprigimtiniu
atžvilgiu.
Prigimtiniu atžvilgiu, nes iš Adomo
turėjo kilti visi žmonės.
Kad pirmoji moteris Ieva buvo iš
Adomo, aiškiai pažymėta Šv. Rašte
(Pr 2, 21–23). Gi sukūręs abudu pirmuosius
žmones, „Dievas palaimino
juos ir tarė: „Aukite ir dauginkitės, ir
pripildykite žemę““ (Pr 1, 28). Todėl ir
sako šv. Paulius: „(Dievas) padarė iš vieno
visą žmonių giminę, kad apgyventų
visą žemės paviršių“ (Apd 17, 26).
Mokslas taip pat rodo, kad visų
žmonių prigimtis yra ta pati, gi skirtumai
tarp jų anaiptol ne esminiai ir
lengvai išaiškinami. Tad visi žmonės
kyla iš vienos pirmutinės poros ir sudaro
didžiulę bendrą šeimą.
Adomas buvo paskirtas visų žmonių
galva taip pat antprigimtiniu atžvilgiu,
nes visas antprigimtines dovanas
Dievas suteikė ne tik jam vienam,
bet ir visiems jo palikuonims ir tokiu
būdu, kad kiekvienas žmogus gimdamas
jas gautų.
Tai aišku iš to, kad Šv. Rašte pažymėta,
jog dabar žmonės jų neturi tik
todėl, kad gimsta iš jų netekusio Adomo
(plg. Rom 5, 12 ir toliau). Vadinasi,
jeigu Adomas nebūtų jų praradęs,
jas turėtų visi žmonės be kokių savo pastangų,
bet vien tik paveldėjimo būdu.
II. PIRMOJI ŽMONIŲ
NUODĖMĖ
Pirmųjų tėvų išbandymas
1. Antprigimtines dovanas Adomas
turėjo pelnyti ir sau, ir visiems
žmonėms savo klusnumu Dievui.
Todėl Dievas jam davė įsakymą nevalgyti
vieno medžio vaisiaus. Tasai
medis vadinosi gero ir
pikto pažinimo medžiu
(Pr 2, 17).
Kas reikalinga žmogaus
prigimčiai, tai
Dievas davė be jokių
sąlygų. Bet kas išeina
už prigimties ribų, kas
sudaro, taip sakant,
laisvą dovaną, Dievas
galėjo pareikalauti iš
žmogaus, kad jis už
tai, kaip laisva būtybė,
šiek tiek paaukotų
savo laisvės. Dievas iš
tikrųjų taip ir padarė,
duodamas palyginus
labai nesunkiai įvykdomą
įsakymą.
Dievo duotasis
įsakymas buvo
labai svarbus
2. Tasai įsakymas
buvo labai svarbus. Tai
matyti tiek iš jo tikslo,
tiek iš už jo nevykdymą
paskirtųjų bausmių.
Kaip jau sakyta,
tasai įsakymas buvo
duotas tam, kad Adomas,
jį vykdydamas, nupelnytų ir sau,
ir visiems žmonėms neapsakomai vertingų
antprigimtinių dovanų. Taigi jo
tikslas buvo be galo svarbus.
„Mirte numirsi“ (Pr 2, 17), – trumpai
išreiškia Šv. Raštas Dievo grasinimą
Adomui už to įsakymo nevykdymą.
Tačiau, kaip matyti iš tolimesnio Šv.
Rašto pasakojimo, Dievas čia kalbėjo
ne tik apie kūno mirtį, bet ir apie kitą
bei kitokį piktą, kuris eis iš nusikaltimo
tam įsakymui ir kuris iš tikrųjų
palietė tiek nusidėjusį Adomą, tiek visą
žmoniją. Tad bausmės čia buvo tikrai
didelės ir jos aiškiai rodo, koks svarbus
buvo tasai įsakymas.
Adomas neišlaiko bandymo
3. Tačiau Adomas nebuvo Dievui
klusnus: piktosios dvasios sugundytas,
jis Dievo įsakymą sulaužė.
Šv. Rašte smulkiai nupasakota, kaip
tai įvyko (Pr 3, 1 ir toliau): piktoji dva­
Lucas Cranach. Adomas ir Ieva. 1526 m.
2008 Spalis - gruodiS Nr. 4 (31)
55