Unikalias žiemos pramogas Druskininkuose projekto ... - Statyk.eu

More documents

Recommendations

Info

32 SENAS GERAS NAMAS Nr. 2-3 Praktinis (52) būsto 2011 vadovas m. kovas-balandis Lietuvos sąvartynai – nepanaudotos elektros energijos šaltinis Kariotiškių sąvartyne veikianti jėgainė per valandą sudegina po 500 kubinių metrų sąvartyno išskiriamų dujų ir pagamina 500 kW elektros energijos, kuri keliauja į Rytų skirstomuosius tinklus. Nuo praėjusių metų pabaigos nebefunkcionuojančiame Kariotiškių sąvartyne pradėjo veikti Lietuvoje viena iš pirmųjų jėgainių, elektros energiją gaminanti iš atliekų išskiriamų dujų. Apie dvidešimtmetį greta Vilniaus veikusiame sąvartyne yra sukaupta daugiau kaip 3 mln. t šiukšlių, kurios pūdamos, planuojama, dujas skleis dar 15 metų. Taigi tiek pat laiko iš atliekų skleidžiamų metano dujų planuojama gaminti elektros energiją. Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro (VAATC) paskelbtą konkursą dėl jėgainės, gaminančios elektros energiją iš sąvartyno skleidžiamų dujų laimėjo Didžiosios Britanijos įmonė „Ener-G“. Privataus kapitalo bendrovė Kariotiškėse įrengė dujų surinkimo lauką, dujų surinkimo šulinius, siurblinę, uždaro tipo deglą, elektros generatorių, modulinę transformatorinę ir kitus reikalingus statinius. Visas projektas britams kainavo apie 7–8 milijonus litų. nauda 2007 m. uždarius beveik 30 ha ploto sąvartyną, visas atliekų kalnas buvo uždengtas specialia hermetine kelių sluoksnių bentonito danga, kuri nepraleidžia dujų išsiskyrimo į gamtą, su drenažine sistema. Dabar Kariotiškių sąvartyno aukštis siekia apie 25–30 metrų. Pasak britų įmonės „Ener-G“ atstovo Baltijos šalims Irmanto Šidlausko, sprendimas įkurti jėgainę moraliai bei technologiškai pasenusiame sąvartyne atnešė be galo daug naudos. „Pranašumai – tiesioginė užsienio kapitalo investicija Lietuvoje. Išspręstas ekologinis klausimas, nebeliko smarvės ir oro užterštumo, sumažėjo metano dujų sprogimo rizika, todėl išspręstas avaringumas. Skatinamas greitesnis sąvartyno irimas, sąvartyno aukštis pamažu mažėja“, – vardija I. Šidlauskas. Prie visų šių pranašumų reikia paminėti svarbiausią – iš sąvartyno dujų gaminama elektros energija. Jėgainės veikimo principas „Uždengtame sąvartyne yra išgręžti šuliniai, kurie sujungti į bendrą dujų lauką. Būtent tais šuliniais iš sąvartyno keliauja dujos, kurios vėliau tiekiamos į vidaus degimo variklius. Jėgainės generatorius labai panašus į laivo variklį. Ten, kaip ir paprastoje mašinoje, dega dujos, sukasi velenas, tas velenas suka generatorių ir tokiu būdu gaminama elektros energija“, – paprastą jėgainės veikimo principą aiškina I. Šidlauskas. Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro direktoriaus pavaduotojas Osvaldas Markevičius pasakoja, kad iš viso Kariotiškių sąvartyne suplanuota 50 dujų surinkimo šulinių, kurie siurbs pūvančių atliekų išskiriamas metano dujas ir tieks jas į elektros jėgainę. „Šiuo metu yra pajungtas tik 21 gręžinys. Kai leis oro sąlygos, gręžinių į dujų siurbimo sistemą bus pajungta daugiau“, – pasakoja O. Markevičius. 500 kW energijos per valandą „Tai yra modulinio tipo jėgainė. Sąvartyne jau stovi ne vienas, o keletas generatorių. Vieno galia yra 500 kW, o kito – 1150 kW. Kol kas veikia tik mažesnis generatorius, bet per artimiausias savaites planuojama paleisti ir galingesnį generatorių“, – sako I. Šidlauskas. Įmonių grupės „Ener-G“ atstovas Baltijos šalims pasakoja, kad šiuo metu Kariotiškių sąvartyne veikianti jėgainė per valandą sudegina po 500 kubinių metrų sąvartyno išskiriamų dujų ir pagamina 500 kW elektros energijos, kuri keliauja į Rytų skirstomuosius tinklus, o iš ten – pas vartotojus. šiluma paleidžiama vėjais „Ener-G“ atstovas Baltijos šalims Irmantas Šidlauskas pasakoja, kad Kariotiškių sąvartynas elektros energijai gaminti ir tiekti gan nepatogi vieta. „Kad prisijungtumėme prie elektros tinklų, mums reikėjo nutiesti 14 km kabelį. Tai yra milžiniškas atstumas, reikalaujantis ir papildomų išlaidų, ir gan nemažai darbų“, – teigia I. Šidlaukas. Kariotiškių sąvartynas nepatogus ir dėl to, kad gaminant elektros energiją išskiriama šiluma paleidžiama tiesiog vėjais. „Išskiriamos šilumos, skirtingai nei elektros energijos, neįmanoma sudėti į jokius akumuliatorius ir kažkam atiduoti. Tam arti turėtų būti koks nors objektas, kuriam reikėtų tokio kiekio šilumos. Jeigu šalia Kariotiškių sąvartyno būtų gyvenvietė ir centralizuotos šilumos vamzdynai, toks variantas būtų įmanomas. Tačiau dabar tiesti tokį vamzdyną, tarkime, iki Vilniaus ar Vievio – ekonomiškai nebeapsimoka“, – svarsto VAATC direktoriaus pavaduotojas Osvaldas Markevičius. „Kariotiškių sąvartyno problema – kad jis nutolęs nuo kitų pramoninių objektų ir nėra kaip panaudoti deginant dujas išskiriamos šilumos. Pavyzdžiui, Klaipėdoje prisijungimas prie elektros tinklų mums buvo už 800 m. Kariotiškės yra kaip sala, kur aplinkui nėra jokių stambesnių infrastruktūros objektų. Nors Klaipėdos sąvartyno geografinė padėtis yra kur kas patogesnė, ten gaunama šiluma taip pat niekur nepanaudojama“, – teigia „Ener-G“ atstovas Baltijos šalims. dujų gali pritrūkti VAATC konkursą Kariotiškių sąvartyno jėgainės statyboms laimėjusiai britų įmonei „Ener-G“ atstovaujantis I. Šidlauskas sako, kad bendradarbiavimo sutartis pasirašyta 15 metų, tačiau, pasak specialisto, patirtis rodo, kad pagal teorinį modelį suskaičiuotas sąvartyno dujų kiekis paprastai būna mažesnis. Todėl visko gali būti, kad jėgainė Kariotiškių sąvartyne darbo turės trumpiau. Tokia jėgainė, iš sąvartyno dujų gaminanti elektros energiją, jau veikia ir Klaipėdoje, įrengimo darbai vyksta ir Alytuje. „Ener-G“ jau yra įgyvendinusi apie 200 tokių projektų. Tokios jėgainės, gaminančios elektrą iš sąvartyno dujų, jau stovi Lenkijoje, Vengrijoje, Rumunijoje Didžiojoje Britanijoje ir kitose šalyse. Įmonės atstovas I. Šidlauskas pasakoja, kad visur, kur yra sąvartynai, yra ir dujų. Svarbiausias klausimas – kada jos bus įsisavintos. dujos viešajam transportui Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro direktoriaus pavaduotojas Osvaldas Markevičius teigia, kad sostinės savivaldybė turi ir kitų planų, susijusių su sąvartyno išskiriamų dujų panaudojimu. „Vilniaus savivaldybė nori, kad iš sąvartyno surenkamos dujos būtų naudojamos ne tik elektros gamybai, bet ir kaip alternatyvus kuras viešajam transportui. Tokia galimybė yra ir techniškai, tai visai paprastai įgyvendinama, tačiau tam reikia daugiau politikų valios“, – sako O. Markevičius. Specialistas pasakoja, kad sąvartynų išskiriamas dujas panaudojus kaip kurą transportui, nebereikėtų pirkti dujų iš Rusijos. Tokiu kuru Lietuvos sąvartynai esą pilnai aprūpintų. Pasak O. Markevičiaus, Stokholme, Švedijoje, suspaustomis sąvartyno dujomis važinėja visas autobusų parkas. O visos investicijos atsiperka viešojo intereso atžvilgiu. Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro direktoriaus pavaduotojo skaičiavimu, toks sąvartyno skleidžiamų dujų pritaikymas transporto priemonėms nekainuotų brangiau nei dabar perkamos dujos iš Rusijos. Ramunė Muzikevičiūtė, Kęstučio Jonaičio nuotr. 18-oji statybos ir remonto paroda Balandžio 13–16 d. Lietuvos parodų centras LITEXPO
Nr. 2-3 (52) 2011 m. kovas-balandis Praktinis būsto vadovas Lietuvos iškasenos: nesenka, bet vis tiek reikia naudoti saikingai Prieš gerą dešimtmetį ir seniau Lietuvoje vienam gyventojui būdavo iškasama po 10–12 tonų naudingųjų iškasenų kasmet. Dabar šis skaičius sumažėjęs iki 5–6 tonų. Tačiau, pasak specialistų, tokie rodikliai nereiškia, kad naudingų iškasenų Lietuvoje sumažėjo – tiesiog sumažėjęs jų poreikis, o tam daug įtakos turėjo statybų sektoriaus stagnacija. Geologijos tarnybos Žemės gelmių išteklių skyriaus vedėjas Vytautas Januška pasakoja, kad visų Lietuvoje esančių išteklių kiekiai yra neriboti. Vien išžvalgytų klinčių, dolomito, molio, smėlio ir žvyro klodai yra gan gausūs. Moksliniais skaičiavimais, jų užteks daugiau kaip 100 metų. Daugelis naudingų iškasenų stūkso visai negiliai, tad ir jų gavyba nėra labai brangi. Nepaisant to, specialistai fiksuoja, kad prieš keletą metų tradicinių, dažniausiai statybos sektoriuje naudojamų gamtos išteklių gavyba smarkiai sumenko. Prasidėjus ekonominiam sunkmečiui bankrutavo nemažai išteklių gavybos įmonių, sumažėjo statybų apimtys. Tačiau, preliminariais 2010 m. duomenimis, vėl pastebimas neryškus išteklių naudojimo atsigavimas. keičia reljefą Nors visų kietųjų iškasenų atsargų Lietuvoje yra pakankamai ir prognozuojama, kad jų užteks neribotam laikui, išteklius vis tiek patariama taupyti. „Taupyti reikia tam, kad būtų kuo mažiau pažeidžiama aplinka. Kiekvienas žvyro, smėlio, molio karjeras pažeidžia didelius žemės plotus. Ištekliai kasami paviršiuje, duobėmis, kūdromis“, – pasakoja V. Januška. Kuo gausesnė išteklių gavyba, tuo labiau keičiamas Lietuvos reljefas. „Dabar Klaipėdos kraštas tapo unikalus tuo, kad vienas prie kito žvalgomi nauji smėlio, žvyro karjerai. Anksčiau buvo kasama dideliais telkiniais, o dabar iškasa po 1–2 m gylio žemiau jūros gylio nedidelėmis duobėmis. Taigi visas Klaipėdos kraštas virsta kūdromis ir balomis“, – didžiausią neracionalaus išteklių naudojimo problemą įvardija V. Januška. Prie reljefo darkymo nemažai prisideda ir nelegali išteklių kasyba, kurios mastai pastaraisiais metais tik didėjo. Tvarus naudojimas Iš dalies pristabdyti besaikę išteklių gavybą padėtų kartotinis medžiagų naudojimas. Tačiau dauguma Lietuvos iškasenų tiesiog yra vienkartinio naudojimo medžiagos, o perdirbimui tinka tik kai kurie šių medžiagų gaminiai. „Antrą kartą panaudoti galima beveik visus betono gaminius, betono laužą. Jį galima sutrupinti ir gauti antrinę žaliavą. Aišku, ta žaliava nebebus atspari, bet kelių statyboje puikiai tinkama ir naudojama“, – pasakoja žemės gelmių išteklių ekspertas. Pasak V. Januškos, antrą kartą panaudoti būtų galima ir nereikalingas plytas. Jas taip pat galima sumalti, o gauta skalda puikiai tinka aikštėms dengti. Tačiau toks kartotinis plytų naudojimas Lietuvoje nepopuliarus dėl mažo poreikio ir prasto atsiperkamumo. Eikvojami brangūs ištekliai V. Januška teigia, kad dėl kai kurių Lietuvos išteklių naudojimo reikėtų strateginių valdžios sprendimų. „Lietuvoje itin dideliais kiekiai kasamos durpės, o didžioji jų dalis eksportuojama. Taip pat yra ir su nafta. Lietuvoje yra 5 naftos gavybos įmonės, kurios nė lašo išpumpuotos naftos nepalieka Lietuvoje. Viskas yra tik eksportuojama. Lietuvai nauda sugrįžta tik mokesčių pavidalu“, – pasakoja V. Januška. „Naftos kiekiai pas mus yra labai maži, tačiau mes jos kažkodėl vis tiek nesaugome. Pavyzdžiui, Amerika savo naftos nenaudoja. Ją taupo, kiek įmanoma naudoja pirktinę, kad vėliau turėtų savų rezervų. Lietuva traukia, pumpuoja savo naftą ir daro biznį“, – žemės gelmių išteklių naudojimo sprendimais stebisi V. Januška. Pasak jo, tokia pati situacija ir su durpėmis, kurios iš Lietuvos dideliais kiekiais keliauja į tas šalis, kurios pačios turi nemažas durpių atsargas, bet jas taupo. Nepanaudoti ištekliai V. Januška sako, kad Lietuva turi ir tokių išteklių, kurie, deja, vis dar nenaudojami. Vienas iš jų – anhidritas. Jį galima būtų naudoti apdailos plokštėms, cementui, trąšoms, dėl grožio jis galėtų pakeisti marmurą. „Dėl šios iškasenos ietys laužomos jau antri metai, bet anhidritas Lietuvoje vis dar nenaudojamas. Šie ištekliai yra gana detaliai Senas geras namas 33 išžvalgyti, tačiau jie stūkso gana giliai, juos pasiekti nėra lengva. Anhidrito gavyba galima tik šachtiniu būdu, todėl įmonės kol kas nesiryžta didelėms pradinėms investicijoms, todėl anhidrito naudojimas vis nusikelia“, – apie medicinos ir chemijos pramonei tinkamas iškasenas pasakoja V. Januška. Tokia pat situacija ir su akmens druska, kurios Lietuva taip pat turi, bet iki šiol nenaudoja. „Žvalgyti akmens druską leidimas išduotas jau trečią kartą. Du kartus leidimą pasiėmusios įmonės tų darbų neatliko. Kiekvieną kartą, kai šiam reikalui imamas leidimas, prasideda interesų kova, norinčių žvalgyti akmens druską atsiranda daugiau, tačiau tų darbų vėliau vis tiek nė vienas neatlieka. Darbai sudėtingi, tada pradedama svarstyti, ar atsiras rinka, ar darbai atsipirks, ir viskas sustoja. Bet tikimės, kad šį kartą akmens druska tikrai bus žvalgoma“, – aiškina V. Januška. Lietuvoje esančią valgomąją akmens druską būtų galima naudoti ir chemijos pramonėje, ir kelių barstymui. Tačiau ji yra gan giliai, taigi jos gavybos sąnaudos nemažos. Europoje praktikuojamas šachtinis druskos kasimas, o Lietuvoje akmens druską planuojama išgauti ją tirpdant. „Svarstoma į gręžinius leisti vandenį, taip ištirpdyti druską, tą sūrymą išsiurbti, o tada išgarinti ir taip gauti druskos. Tačiau jeigu galutinį produktą naudosime tik keliams barstyti, tokio ištekliaus naudojimas bus per brangus“, – teigia V. Januška. Ramunė Muzikevičiūtė Vartojame, tarsi turėtume dvi planetas Vienas Europos Sąjungos gyventojas kasmet sunaudojama vidutiniškai 16 tonų medžiagų, iš kurių dauguma anksčiau ar vėliau virsta atliekomis. Atliekų kiekvienam iš mūsų tenka net 6 tonos per metus. Iš šio skaičiaus apie 33 proc. yra atliekos iš statybos ir griovimo, apie 25 proc. – kalnakasybos ir karjerų eksploatavimo, 13 proc. – gamybos ir 8 proc. – namų ūkių. Tokie skaičiai pateikti periodinėje, kas penkerius metus leidžiamoje Europos aplinkos būklės ataskaitoje „SOER 2010“. Taigi gyvename ir vartojame taip, tarsi turėtume ne vieną, o kelias planetas. Bendras išteklių naudojimo ir atliekų susidarymo Europoje augimas yra labai susijęs su ekonomikos kilimu ir didėjančia gerove. Faktiškai Europa naudoja vis daugiau išteklių. Pavyzdžiui, 2000–2005 m. 12 ES šalių išteklių naudojimas išaugo 34 proc. Iš 2005 m. 12 ES šalių sunaudotų 8,2 mlrd. tonų medžiagų mineralai, įskaitant metalus, sudarė daugiau nei pusę visų medžiagų, o iškastinis kuras ir biomasė – maždaug po ketvirtį. Statyboje ir pramonėje naudojami mineralai buvo ištekliai, kurių naudojimas 1992–2005 m. padidėjo labiausiai. 18-oji statybos ir remonto paroda Balandžio 13–16 d. Lietuvos parodų centras LITEXPO Nuo 8-ojo dešimtmečio ES aplinkos politika buvo sutelkta į atliekų tvarkymą, kuris lemia uždarą medžiagų naudojimo ciklą visose ekonomikos srityse, nes gamyboje naudojamos iš atliekų pagamintos medžiagos. Todėl vis dažniau atliekos vertinamos kaip gamybos ir energijos ištekliai. Neseniai atsirado gyvavimo ciklu paremtas mąstymas, kuris tapo pagrindiniu išteklių valdymo principu. Poveikis aplinkai yra vertinamas per visą produktų ir paslaugų gyvavimo ciklą. Gyvavimo ciklu paremtas mąstymas daro poveikį ne tik aplinkos, bet ir daugumos sektorių politikai, nes naudojamos iš atliekų pagamintos medžiagos ir energija, mažiau išmeta teršalų ir kartotinai naudojama jau išdirbta žemė. Atliekų tvarkymas taikant gyvavimo ciklo koncepciją mažina poveikį aplinkai, mažiau naudojama išteklių. Buvo apskaičiuota, kad atliekų tvarkymą ir perdirbimą atitinka maždaug 0,75 proc. ES BVP. Atliekų perdirbimo sektoriaus apyvarta apytikriai yra 24 mlrd. <strong>eu</strong>rų, o šioje srityje dirba apie pusė milijono žmonių. Taigi Europos Sąjungoje yra beveik 30 proc. pasaulio ekologinių pramonės šakų ir 50 proc. atliekų ir atliekų perdirbimo pramonės šakų. Parengta pagal Europos aplinkos būklės ataskaitą „SOER 2010“
Page 1 and 2: vatos plokštės PAROC eXtra ir PAR
Page 3 and 4: Nr. 2-3 (52) 2011 m. kovas-balandis
Page 19 and 20: Užs. Nr. SZ 11/02 Nr. 2-3 (52) 201
Page 31: Nr. 2-3 (52) 2011 m. kovas-balandis

Unikalias žiemos pramogas Druskininkuose projekto ... - Statyk.eu

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?