Pakeliui į tėvystę: - Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo ...

II etapas. Laukimas.„Tuštuma trečiadieniais (tomis dienomis vyko mokymai), nerimas ir daugybė klausimų... Laukimas,laukimas, laukimas, nežinia ir vėl laukimas... Grupės ilgesys, klausimai mokytojams, klausimai sau, slegiantinežinia. Koks bus vaikutis, kiek jam metų, pirmojo susitikimo nerimas, kiekvienas nežinomo numeriotelefono skambutis nutrenkia kaip elektra – gal tai tas skambutis, kurio laukiame?“ (A. S.)„Aplink išnyksta viskas, kitos problemos atrodo tokios tolimos, lieka vienintelė mintis – kad tik greičiau.Deja, viskas vyksta taip, kaip turi vykti. Vakarais aptarinėdavome esamą padėtį ir kuo ji skiriasi nuonėštumo bei vaikučio laukimo, kai aišku, kad tai trunka devynis mėnesius. Griebėmės interneto – ten irginieko naujo, įvairi patirtis, jokio aiškumo. Priėjome išvadą, kad bus taip, kaip lemta mūsų šeimai, bet dėlto lengviau nepasidarė, deja... Palaikė tikėjimas, kad mūsų vaikutis yra ir kad jis labai labai laukia mūsų,turbūt dar labiau nei mes jo, nes jis – mažiukas, ir noro gyventi, ir gražių vilčių turi labai labai daug. Omums lieka išlaukti ir pateisinti jo viltis, džiaugtis ir suteikti daug daug šilumos ir meilės.“ (L. ir D. V.)„Laukimas taps jūsų visų geriausiu draugu, palydovu, ir nesvarbu, ar jūs pyksite ant jo, kad jis pristojoir nepalieka, ar kantriai būsite su juo – jis vis tiek kaip šešėlis lydės per visą įvaikinimo laiką. Taigi susitaikykitesu juo ir džiaukitės, kad jis yra, kad atneš į jūsų gyvenimą didžiulių permainų.“ (A. A.)III etapas. Pasiūlymas.„Viskas įvyko tarsi sapne. „Jums siūlomi du vaikučiai, dvi mergytės, x amžiaus, sveikos, (trumpa informacijaapie vaikus), pagalvokite, apsispręskite. Jei nuspręsite, paskambinkite, pasakysime, kada ir kur galiteaplankyti ir susipažinti“, – šie Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojos žodžiai tebeskamba ausyse.Žemė išslydo iš po kojų, pagaliau. Skambutis žmonai, laukimas, kada baigsis darbo diena, ir visa naktisnemigos. Kalbėjomės kalbėjomės iki begalybės, ką daryti, juk planavome vieną vaikutį, ir še tau kad nori– dvi ir dar mažulytės mergytės. Verkėme abu, raminome vienas kitą, nelabai supratome, kas vyksta,paryčiui pradėjome stumdyti baldus, kad tiktų gyventi dviem vaikams, tarsi vaikai jau iš pat ryto ir atsirasmūsų namuose. Bandėme įsivaizduoti mergytes, kokios jos, koks bus pirmas susitikimas ir t. t. Bet apie taivėliau... Dabar norėjosi bėgti ir džiaugtis visiems, kad pagaliau mes turėsime vaikučių.“ (D. ir L. V.)IV etapas. Susipažinimas.„Paskambinusi vaiko teisių specialistė labai aiškiai ir konkrečiai viską paaiškino, sutarėme laiką, kadagalėsime aplankyti vaikučius. Kelios dienos iki savaitgalio virto amžinybe, kaip ir kelionė į x globos namelius,kur laukė MŪSŲ VAIKAI. Važiuodami aptarinėjome įvairias detales, ką sakysime vaikams, kokiųlauktuvių vešime, kaip elgsimės, modeliavome įvairias susipažinimo situacijas. Mintys pynėsi, kuo arčiauglobos namų, tuo labiau viskas darėsi neaišku ir painu. Deja, vaikų laukimas buvo didesnis už mūsų, irjie patys su džiaugsmu mus priėmė, sudėliojo situaciją taip, kad mums liko tik susivokti – mes jau turimevaikų ir jie jau mūsų. Žaidėme, bendravome, bandėme per trumpą laiką kuo labiau pažinti mergytes.Tai mums sunkiai sekėsi, bet mes jau žinojome, kad tai mūsų vaikai ir kad sprendimas jau priimtas,žvilgsniais kalbėjome tarpusavyje, palaikydami vienas kitą. Kelionė namo buvo kupina įspūdžių, dalijomėstuo, ką matėme, išgyvenome, norėjosi, kuo ilgiau būti su vaikais, vėl važiuoti pas juos ir būti kartu.“(L. ir D. V.)„Po pirmo susitikimo norėjosi kuo daugiau sužinoti apie jau MŪSŲ vaikutį, norėjosi glausti jį, kalbinti,šildyti savo sukaupta meile, viską atiduoti. Kilo nerimas, kaip jis ten be mūsų, ką veikia, ar miega, arsveikas. Važinėjome į svečius kiekvieną savaitgalį, laukdami, kada įvyks teismas ir vaikas gyvens mūsųšeimoje. Laukti teko ilgokai, nes artėjo vasara ir užsitęsė teismo reikalai, teisėjai atostogavo. Mes važinėjomepirmyn atgal į gobos namus, tai kėlė vaikui didžiulį nerimą, jis nelabai suprato, kas vyksta. Pagaliau15